2012 m. lapkritis - Artuma

SveikataGyvenimas kaip senas vynasApie judėjimą ir saikąGydytojo Petro patarimaiAr tikrai esame katalikai?Studijuodami „anais“ laikais turėjome tokį dalyką – filosofiją. Ją dėstė Moksliniokomunizmo ir TSKP istorijos katedroje. Dialektinis materializmas buvo vienintelėpažiūrų sistema, deranti tarybiniam studentui medikui. Dėkui dėstytojai,supažindinusiai mus ir su kitomis filosofinėmis sistemomis, nors ir prisidengiantkritika. Atsimenu, dalis paskaitos buvo skirta saikui apibūdinti, nagrinėti jo suvokimuiistorijoje. Dabar gailiuosi, kad nebuvau pakankamai atidus. Įstrigo tik tai, kad saikosąvoka filosofams visais laikais kėlė daug problemų. Kasdienybėje besiblaškydami,nesigiliname į tokias subtilybes. Tačiau verta prisiminti saiką, kai rūpinamės sveikata.Kiekvienas esame kitoks, tad ir saikas skirtingas kiekvienam. Sužinoti ar nusistatyti(teisingai nustatyti, nesuklysti!), kiek galiu ar privalau sau leisti, – svarbu. Štai nustatėmūsų valdžia alkoholio saiką vairuotojams – 0,4 promilės – ir suklydo. Tai tiesiogleidimas vairuoti girtam. Tuo Lietuva dabar serga nuo traktorininko iki Seimo nario. Neskiekvienas žino, kad galima, o kiek – tai jau sunkiai apibrėžiamo saiko klausimas.kulių. Ligoniukui suhipavus ligoninėje,pagalba šalia. Bet žygyje, sportuojant arsunkiai dirbant reikėtų neperdozuoti fiziniokrūvio. Saikas svarbu!Toji fizinių pratimų savybė – degintigliukozę – labai padeda atsikratantantsvorio. Nejudrumas drauge su rajumusukėlė vaikų nutukimo epidemijąŠiaurės Amerikoje ir Europoje. Skiriantnutukimui gydyti fizinius pratimus, vėltenka juos dozuoti, nustatyti saiką. Vargšaisąnariai nepakelia krūvio, o širdisir plaučiai nespėja aprūpinti deguonimididelio intensyviai ir ilgai judančioorganizmo.Kai judame siekdami treniruoti, lavinti,sveikatinti kūną, reikia programos,galbūt ir protingo specialisto patarimo.Sąnariams, sausgyslėms, raumenims būtinaapšilti prieš ilgą ir intensyvų darbą.Kitaip galimos traumos. Širdis ir raumenysstiprės ir bus sveikesni, jei mankštoskrūvius didinsime laipsniškai, o judėsimene priešokiais, bet nuolat. Kad ilgaiir džiugiai galėtume dalytis meile su artimaisiais,tenka sistemingai ir atkakliaitobulėti, treniruotis, dirbti...Saiką sunku apibrėžti. Tuo įsitikinameatrasdami, jog kai kur to saiko lyg irnebereikia. Ar pastebėjote, kokie šviesūs,išmintingi yra senstantys aktoriai?Jokia senatvinė silpnaprotystė, jokiaAlzheimerio liga jų neima. Dėsto mintisaiškiai, sudomina klausytojus, tiesiogRoko Balsio nuotraukaDievas sukūrė mus turinčius kūnąir sielą. Tik jų abiejų vienovė daro musžmonėmis pagal Dievo planą. Rūpintissavo kūnu, jį tobulinti, sveikatą palaikyti– būtina. Kaip ir tobulėti dvasia. Anotpalaimintojo Jono Pauliaus II, asmuo –tai protinga ir laisva būtybė, siekiantitobulėti per meilę. Kai jaučiamės mylimi,tobulėjame; kai mylime kitus ir save,taip pat tobulėjame. Tobulindami arbasveikatindami savo kūną, darykime taisu meile, netyčia nesužalokime.Judėti sveika, tačiau irgi reikia nepamirštisaiko. Neturėti tokio naudingodalyko kaip judėjimas saikas – žalinga.Cukralige sergantys vaikai moka susimažinticukraus kiekį kraujyje ne didindamiinsulino dozę, o lakstydami. Atlekia vakarepas budinčią seselę tuntas ligoniukųkraujo mėginių duoti ir šaukia: „Manocukrus bus geras (suprask: žemas) – nusilaksčiau!“Nusilakstyti cukrų klinikų koridoriuosepaprasta, atstumai didžiuliai.Gliukozė sunaudojama raumenų darbui.Atrodytų, viskas gerai, juk diabetikai toir siekia – mažinti gliukozės kiekį kraujyje.Bet mažinti reikia iki normos, ne žemiaujos. Būklę, kai pritrūksta gliukozės,ligoniai vadina hipuoti, nuo žodžio hipoglikemija,reiškiančio mažą gliukozėskiekį kraujyje. Hipuojant elgiamasi agresyviai,vėliau apima mieguistumas, pasireiškiahaliucinacijos, galiausiai ištinkakoma – netenkama sąmonės, būna trauspinduliuoja.Nors fizinė sveikata dažnamjų jau šlubuoja, tačiau kokie minčiųsrautai, emocijų šuoliai! Kodėl? Ogidėl nuolatinės besaikės proto ir dvasiosmankštos! Juk aktorius priverstas atmintinaiišmokti tūkstančius puslapiųteksto, įsijausti į daugybę personažų.Nuo pikto vilko iki Hamleto, nuo Pelenėsiki Kleopatros. Neįsivaizduojamaiintensyvus judėjimas turėtų vykti pilkosiosesmegenų ląstelėse. Ne veltui seneliųprieglaudose moko eilėraščių, svetimųkalbų, sprendžia sudoku. Mankština,judina smegeninę, kad ilgiau veiktų besutrikimų. Gal vertėtų tą proto mankštąpradėti vaikystėje ir nenutraukti, išsidrėbusprieš televizorių, pasyviai sugeriantvisą iš ten besiliejantį šlamštą?Baigsiu klausimu. Koks yramaldos, šventumo, meilės saikas?Ar esame tokie protingi ir laisvi, kadnusistatytume sau tobulėjimo ribą?Bažnyčia išgyvena toli gražu ne pačius geriausius laikus. Nelūžta suolai nuotikinčiųjų gausos, labai trūksta pašaukimų. Viena seminarija užsidarė, kitoseklierikų skaičius itin kuklus. Jaunimas net neateina į Atvirų durų dienas, kuriasrengia seminarijos. Kodėl staiga sumažėjo pašaukimų? Ir tai – visoje Europoje! Betman labiau rūpi Lietuva. Ką gi, ne paslaptis, kad tikėjimo daigai sudygsta šeimoje.Iš kitos pusės, autentiškas tikėjimas yra duotybė. Ne, jis nenukrenta iš dangaus.Tačiau sėkla sudygsta arba ne. Jai netrukdoma dygti, kai kada daugiau pašviečiasaulė, bet kartais, nežinia kodėl, leidžiama brautis į paviršių ir į šviesą pačiai.Dirva yra šeima ir šioje muzikoje pirmaisiais smuikais groja moterys. Jos užpildobažnyčių navas, rūpinasi vaikų krikštu, Pirmąja Komunija, dar visai mažylius išmokožegnotis ir maldelių. Beje, į tacelę aukoja irgi jos. Ir šv. Mišių užsakymu pasirūpina.Mamos, močiutės, tetos.Na, o tas tikrasis tikėjimas? Kai neapsiribojama sekmadieniošv. Mišiomis, velykine išpažintimi ir sakramentais,o stengiamasi gyventi pagal Dekalogą ir vengti septyniųdidžiųjų nuodėmių? Tokių yra mažuma. Bet taipbuvo visada. Žmogus silpnas, nors ir nenori prisipažinti.Esančių stiprios dvasios – nedaug.Tačiau grįžkime prie drungnųjų. Šiuo metu žmonėskatalikybę mato dvejopai. Vieni krikščionybėje įžiūrinormalią ir būtiną ortodoksiją, kitiems tie patys dalykaiatrodo esą tamsus fanatizmas. Pirmieji pagrindinių,fundamentalių priesakų laikymąsi priima kaip moralinętvarką, antrieji reikalauja liberalumo ir tolerancijos. Toleravimasko? Nuodėmės, moralinės netvarkos, amoralumo?Tie antrieji netiki esant šėtoną, nors pripažįsta, kadDievas yra, visus iki vieno kunigus laiko tamsybininkais,dažnai šaukia: „Dabar ne Viduramžiai!“ ir pan. Aišku,tuos žmones sunku pavadinti tikinčiaisiais, nors jie manotokie esą. Tokioje šeimoje užaugęsjaunuolis vargu ar pajus pašaukimą,nes mamą ir močiutę jau nugalėjotėvas. Vyras vyrui mūsų maskulinizuotojevisuomenėje visada svarbesnisuž moterį.Itin didelę žalą religijoms (ne tikkrikščionybei, bet ir judaizmui) padarėkovingasis XVIII amžius, vadinamojiApšvietos epocha. Iki jos tikėjimasbuvo ne privatus žmogausreikalas, bet visada – kultūros pagrindas.Maža to, metų ciklą reguliavobažnytinės šventės, geografiniais centraislaikytos šventos vietos, piligriminėstrasos, vaikus krikštijo bibliniaisar kitų šventųjų vardais, natūraliaiVanda IBIANSKApriimdavo mirtį ir gimimą, pasauliovisumą, gyvenimo prasmę.Taip, dauguma gyveno neturte,net skurde, bet žmogusdvasiškai jautėsi saugus.Atėjus Apšvietos amžiui iriškėlus žmogaus proto kultą, visatai ėmė klibėti. Protai gavo stimulą,tačiau pasirinkus religiją be dogmų,laisvai interpretuojant ŠventąjįRaštą ir stengiantis išstumti perdaugiau nei 1500 metų empiriškaipatikrintą tvarką tiek individas,tiek ir visuomenė pasijuto nesaugiai. Net didysis Kantasrašė: „Turėk drąsos vadovautis savo protu.“ Ir vos ne kiekvienasėmė vadovautis. Aš, žmogus, esu pasaulio kūrėjas, joformuotojas... Nemanau, kad Kantas, enciklopedininkai irvisi XVIII a. filosofai buvo neteisūs. Greičiau reikėtų vadintijuos „teisiais ir neteisiais“. Filosofijai autoritetas yra protas,religijai – Dievas. Apšvietos filosofai nebuvo ateistai,tiesiog proto galią jie kėlė pernelyg aukštai ir norėjo, kadreligija būtų patogi, t. y. tokia, kokios norėjo.Dabar turime XXI amžių ir... visa tai, kas buvo XVIIIamžiuje. Viskas lygiai taip pat! Norime „patogios“ Bažnyčios,Dievo, kuris nesikištų į mūsų reikalus, kai to nepageidaujame,bet gelbėtų, kai įklimpstame. Tebūnie jisšalia, kad pašaukčiau, kai man prireiks, tačiau šiaip jauaš turiu savo protą!Kodėl tokie esame? Dar kartą ir labai pagrįstai reikiaversti kaltę komunizmui. Dabartinė vyresnioji karta (turiugalvoje 70-mečius) augo siautėjantateizmui. Jiems pagrindas išpo kojų buvo išmuštas, tvirti išlikotik patys ištvermingiausi, be to,brendę palankioje aplinkoje. Šioskartos vaikai ir vaikaičiai negavo išsavo tėvų, senelių to, ką gaudavožmonės XX a. pradžioje, kai tikėjimasir šeimos buvo kur kas tvirtesni.Tamsųjį vaidmenį atlieka irpasaulietiška žiniasklaida, kuriojekleras ir Bažnyčia apipurškiamibūtinai juoda spalva. Tai daromapernelyg dažnai. Didmiesčių inteligentija,į kurią krypsta žmoniųakys, nes ji reprezentuoja tąišgarbintąją proto galią, religiškai34 Artuma 2012 m. lapkritis Artuma 2012 m. lapkritis 35