„Zero waste“ NaUDa - Ozonas

visuomenė praleido progą pasukti „gerovės visuomenės“
modelio link, o vietoj jo pasirinko „gamybos visuomenę“.
Galima pažvelgti į labai paprastą pavyzdį.
Darbininkas per dieną gali pagaminti vienus marškinius.
Po Pramonės revoliucijos (garas, elektra ir darbo mechanizavimas)
tas pats darbuotojas per dieną gali pagaminti
dešimt marškinių. Ar tai reiškia, kad darbuotojui reikės
dirbti dešimt kartų mažiau, kad atliktų tą pačią užduotį? Ne,
jis dirbs tiek pat, bet pagamins dešimt kartų daugiau. Tuo
metu, kai dėl technologinių sprendimų buvo galima pasirinkti
darbininkų išvadavimą nuo nereikalingo darbo, buvo
pasirinkta gaminti daugiau. Tai reiškia ir švaistyti daugiau.
Gamintojams iškart kilo užduotis, kaip įtikinti žmones
vartoti dešimt kartų daugiau. Už tai, kad buvo pasiektas toks
vartojimo lygis, kuris pralenkia žmogaus poreikių lygį, reikia
dėkoti keliems faktoriams.
Pirma – iracionalumas
Žmonės yra iracionalūs. Mes kenčiame, mylime, trokštame,
o vartojimas reiškia poreikių tenkinimą – nesvarbu, ar
jie tikri, ar įteigti. Mėgstame tai, kas nauja, kas blizga. Įdomu
stebėti, kaip Edward Bernays, Sigmund Freud sūnėnas,
modernių viešųjų ryšių ir propagandos tėvas, naudojosi savo
įgūdžiais, bandydamas pagelbėti „Lucky Strike“ kompanijai
įtikinti žmones pradėti rūkyti. Jis pasitelkė „trečiąją valdžią“
– mokslininkus, kino filmų žvaigždes.
Padedant reklamai ir rinkodarai, išmokstama atrasti ir
pradėti geisti dalykų, kurių mums visiškai nereikia. „Mada“,
„tendencijos“ priverčia mus atnaujinti savo aprangą ne todėl,
kad rūbai ar batai būtų susidėvėję ar suirę, bet vien dėl
to, kad jie nebemadingi.
Antra – technologijų raida
Technologijos tobulėja vis greičiau ir greičiau. Įranga,
10
Tema Tema
kurią mes perkame (kompiuteriai, televizoriai, automobiliai)
tampa atgyvenomis jau po kelių mėnesių nuo įsigijimo.
Plokščiaekranis televizorius pakeičia senąjį, jį keičia LCD ar
plazminiai ekranai ir galiausiai televizorius tampa daiktu,
kurį norisi keisti kas metus.
Jau 1950 m. kinta pramoninių dizainerių užduotis. Nebepakanka
sukurti patrauklų, novatorišką produktą, reikia ir
užtikrinti nuolatinį pelną per jo technologinį atsinaujinimą
bei, pasitelkus psichologiją ir komerciją, planuoti jo mirtį.
Taip gimė suplanuotas senėjimas.
Tas senėjimas reikalingas tam, kad būtų sutrumpintas
produkto gyvavimo laikas, o vartotojas būtų dažniau paskatintas
ieškoti naujų produktų. Ir kartais, net jei nenorima
keisti produkto ir norima jį tiesiog susitaisyti, galima pakliūti
į spąstus. Tam, kad senos kartos įranga būtų greičiau pašalinta
iš rinkos, gamintojai tiesiog nebeparduoda atsarginių
detalių.
Kai gaminami greitai sugendantys ar pasenstantys produktai,
darosi sunku investuoti į kokybę. O tokie darbai,
kaip „batų taisytojas“, gali tiesiog išnykti, nes nebebus, ką
taisyti: batai, rūbai ar bet kokie kiti gaminiai, pagaminti iš
prastų medžiagų, yra kur kas sunkiau pataisomi (o kartais
nieko kito nelieka, kaip tik juos išmesti).
Mobilusis telefonas yra gaminamas taip, kad tvertų pora
metų. Yra naujausių televizorių, kurie nebepataisomi. Jei gaminiai
tveria ilgiau (rūbai, batai), tuomet masinės informavimo
priemonės tvirtina, kad jie jau atgyvenę. Situacija tokia
pati ir su kultūriniais „gaminiais“: juk pastebite, kaip dažnai
gimsta nauji „muzikiniai talentai“ ir kaip greitai jie yra pamirštami.
Daugybė filmų yra įvardijami kaip „geriausias
metų filmas“... Iki kito kino filmo, pasirodančio ekranuose.
Trečia – neaiški informacija
Informacija apie perkamų produktų sudėtį pirkėjui ne
Kai kurie negali įsivaizduoti vartotojiškos eros krizės – tai iliustruoja jau kelintus metus vykstantis pirkimą skatinantis renginys
Michael Holden nuotraukos
visada yra aiški ar net prieinama. Dėl to vartotojas, galvodamas
apie atliekas, galvoja tik apie tai, ką išmeta jis pats.
Bet reikia nepamiršti, kad dar prieš nusiperkant kokį nors
produktą, jis lėmė jau nemažą atliekų kiekį. Globalaus vieno
ar kito perkamo produkto taršos masto žinojimas turbūt
galėtų kažkiek paveikti mūsų elgesį.
Kaip pavyzdį galime paimti aliuminio skardinę. Mes ją
atidarome, supilame turinį į stiklinę ir išmetame skardinę.
Tai matoma vartojimo pusė. Bet prieš pasiekdama mūsų
virtuvę, ta skardinė buvo pagaminta, transportuojama, saugoma
ir t.t. Visose gamybos, transportavimo ir sandėliavimo
stadijose susidaro nemaži atliekų kiekiai, kurie dažnai yra
slepiami nuo vartotojų.
Paprastas 100 g sveriantis mobilusis telefonas savyje „talpina“
net 75 kg medžiagų, panaudotų jo gamyboje.
Atliekos, kaip verslas
1989 m. Jungtinės Tautos pasiūlė pasirašyti tarptautinę
konvenciją, kuria būtų galima reguliuoti ir kontroliuoti atliekų
(ypač pavojingų sveikatai ir aplinkai) gamybą, transportavimą
ir tarptautinius mainus (Bale konvencija, pavadinta
pagal miestą Šveicarijoje). 30 šalių atsisakė ją pasirašyti. 165
šalių sutiko su jos teiginiais, bet tik 50 šalių „žaidžia“ sąžiningai
ir pateikia duomenis apie savo generuojamas atliekas.
Tad įmanoma apžvelgti tik nepilnus statistinius duomenis,
bet ir iš jų matyti, kad nuo 1983 iki 2001 m. tarptautiniai
mainai atliekomis išaugo keturis kartus. Atliekos dabar yra
parduodamos kaip bet kokios kitos prekės. Šalys, kuriose
galioja ne tokie griežti įstatymai dėl atliekų tvarkymo, siūlosi
tvarkyti pavojingas atliekas turtingesnėms ir griežtesnę įstatymų
bazę turinčioms šalims.
Dėl to Indija, Kinija, Bangladešas ar Rusija tampa viso
pasaulio sąvartynu. Šios šalys turi pakankamai lėšų, kad
investuotų į atliekų tvarkymo technologijas, tačiau jose ski-
www.ozonas.lt
riamas gana menkas dėmesys darbuotojų saugumui. Tad tai
yra puiki galimybė perdirbti laivus, pilnus asbesto (Indijoje
ar Bangladeše), kompiuterius ar kitą elektroninę įrangą, kupiną
kadmio ar gyvsidabrio (Kinijoje ar Pietų Afrikoje), net
radioaktyvias atliekas, apie ką jau pasakojome praėjusiame
„Ozono“ numeryje (siunčiant jas į Rusiją). Taigi šios šalys
gauna nemažą pelną tvarkydamos kitų šalių atliekas, bet
darbo sąlygos, kuriomis dirba žmonės, yra nekokios, ir daugelis
jų patiria sveikatos problemų.
Kuomet nėra realios įstatyminės kontrolės, negalima būti
tikriems, kad tomis atliekomis paprasčiausiai neatsikratoma.
Būtinos permainos
Turtingos šalys, suvartodamos „penkias planetas“, gali
gyventi lyg niekur nieko - juk vis tiek atsiras kažkas, kas
sutvarkys jų atliekas. Tai neatsakingas elgesys, kurį reikia
pasmerkti.
2050 m. mūsų planetoje gyvens apie devynis milijardus
žmonių. Tad vietoj to, kad atliekos būtų tiesiog „atiduodamos
kaimynui“, privalu imtis veiksmingų ir skubių priemonių.
Svarbu suorganizuoti tokią gamybą, kurios metu būtų
sukuriama kuo mažiau atliekų. Vengti pavojingų medžiagų
produktų sudėtyje. Organizuoti vietinį visų atliekų tvarkymą,
kad joms netektų keliauti ilgų distancijų.
Mes patys, kaip paprasti piliečiai, turime dukart pagalvoti
prieš kažką įsigydami (ieškoti geresnės kokybės prekių
arba jau panaudotų). Bet svarbiausia, jog reikia mėginti kontroliuoti
savo vartotojiškumą. Lengviausia susitvarkyti su
tomis atliekomis, kurių nesusidaro!
Tolimesniam domėjimuisi:
Edward Bernays “Propaganda”
Annie Leonard “The Story of Stuff” (www.storyofstuff.
com)
11