„Vidurio Baltijos šalių tradiciniai amatai“ (audimas, keramika, medžio ...

„Vidurio Baltijos šalių tradiciniai amatai“ 

(audimas, keramika, medžio drožyba) 

„tradicionālie VidusBaltijas Valstu amati” 

(aušana, keramika, kokgriešana) 

“traditional mid-Baltic crafts” 

(weaving, ceramics, wood carving) 

Kaunas, 2010

UDK 745+738(474.5+474.3)(084) 

Vi49 

Katalogą iš dalies finansavo europos regioninės plėtros fondas pagal 2007–2013 m. latvijos ir lietuvos 

bendradarbiavimo per sieną programos projektą mid Baltic craft. 

Kataloga izdošanu daļēji finansēja eiropas reģionālās attīstības fonds atbilstoši 2007–2013 g. latvijas–lietuvas 

pārrobežu sadarbības programmas projektam mid Baltic craft. 

The catalogue was partially financed by the european regional development fund in accordance with the 

project mid Baltic craft under the latvia–lithuania cross Border cooperation Programme 2007–2013. 

cross border 

cooperation programme 

2007 - 2013 

sudarytojos / sastādītājas / compilers: 

Dalia Kiukienė ir Marijona Mieliauskienė (Rokiškio krašto muziejus) 

Daļa Ķukiene un Marijona Mieļauskiene (Rokišķu novada muzejs) 

Dalia Kiukienė and Marijona Mieliauskienė (Rokiškis Regional Museum) 

nuotraukos / foto / Photography: 

Raitis Ābelnieks, Regīna Ankudoviča, Saiva Drupa, Raimonda Ribikauska, Ilze Vēvere, no Jelgavas Vēstures un 

mākslas muzeja fondiem, no autoru personīgajiem arhīviem. 

Arūno Augučio, Dariaus Baltakio, Gintauto Dainio, Dalios Kiukienės, Liudo Masio, Marijonos Mieliauskienės, 

Almanto Sriubiškio, Dalios Zibolienės, iš Rokiškio ir Biržo krašto muziejų fondų ir autorių asmeninių archyvų. 

dizaineris / māksliniece / designer Valentinas Kiauleikis 

redaktorė / redaktore / editor Jūreta Valentienė 

tekstus išvertė / tekstus tulkoja / translated by Kristina Vaisvalavičienė, Jeffrey Clarke 

spausdino / iespieda / Printed UAB „Arxbaltica“ 

Tiražas 1000 vnt. / Tirāža 1000 gab. / Circulation of 1000 copies 

ISBN 978-9955-737-59-9 

part financed by 

European Regional 

Development Fund 

bringing neighbours closer mid-Baltic crafts 

rokiškio rajono 

savivaldybė 

© Rokiškio r. savivaldybė, 2010 

TURINYS / SATURS / CoNTeNTS 

ĮVADAS...................................................................................... 4 

IeVADS ...................................................................................... 8 

INTRoDUCTIoN .................................................................12 

AUDIMAS / AUŠANA / WeAVING ................................17 

Bauska 

elīna Kūla-Brāže .....................................................................20 

Solveiga Ikerte .........................................................................22 

Velga Katkēviča .......................................................................24 

Maira Vīķe ...............................................................................26 

jelgava 

Liene ozoliņa ..........................................................................28 

Ligita ozolniece ......................................................................30 

Rita Sidraba .............................................................................33 

Svetlana Zvirgzdiņa ................................................................36 

Viesīte 

emīlija Jodele ...........................................................................38 

Rankdarbininkių būrelis „Zīle“ / 

Rokdarbnieču kopa „Zīle“ / 

Group of amateur needleworkers „Zīle“ ............................39 

Biržai 

Ramutė Petronytė ...................................................................40 

Ugnė Vaineikienė ...................................................................41 

joniškis ....................................................................................41 

Stasys Baronas ........................................................................42 

rokiškis ...................................................................................42 

Zita Butėnienė ........................................................................43 

Palmira Damijonaitienė ........................................................45 

elvyra Keršulienė ....................................................................48 

Vilhelmas Pukėnas .................................................................49 

Genovaitė Šimėnienė .............................................................50 

Renginiai .................................................................................52 

Pasākumi / Events ..................................................................53 

KeRAMIKA / KeRAMIKA / CeRAMICS ......................55 

Zasa 

Anda Svarāne ..........................................................................58 

Biržai 

Nadija ir Viktoras Lukovnikovai..........................................60 

Edukacinė programa „Molinukas“ / 

Izglītojošā programma „Molinukas” / 

Educational programme “Molinukas” ...............................61 

joniškis 

Virginijus Padgurskis .............................................................62 

Arūnas Augutis .......................................................................63 

rokiškis 

Igoris Kovalevskis ...................................................................66 

Renginiai ..................................................................................69 

Pasākumi / Events ..................................................................70 

Edukacinė veikla .....................................................................71 

Izglītojošā darbība / Educational activity .........................72 

MeDžIo DRožYBA / KoKGRIeŠANA / 

WooD CARVING ...............................................................75 

Bauska 

Aivars Students .......................................................................76 

dobele 

Haralds Bauze .........................................................................78 

Jānis Bensons ..........................................................................80 

Andris Donis ...........................................................................82 

Normunds Stenkevics ...........................................................84 

Ansis Vācietis ..........................................................................86 

Tervetės gamtos parkas .........................................................88 

Tērvetes dabas parks ..............................................................89 

Tervete Nature Park ...............................................................90 

jelgava 

Jānis Berķis ..............................................................................92 

Valdis Lauris ............................................................................94 

Dainis Lēgenbergs ..................................................................96 

Normunds Štefenhāgens .......................................................98 

Rihards Šturme .....................................................................100 

Dainis žodziņš ......................................................................102 

Viesīte 

Aigars un Ivars Rūrāni .........................................................104 

Medinio Sėlos paveldo perlai / 

Sēlijas koka mantojuma pērles ..........................................106 

Pearls of the wooden heritage of Selonia ..........................107 

Edukacinė veikla / Izglītojošā darbība / 

Educational activity .............................................................107 

Vīpe 

Jānis Zvirbulis........................................................................108 

Biržai 

Algirdas Butkevičius ............................................................110 

Vidas Jatulevičius .................................................................112 

Vydas Vareika ........................................................................114 

joniškis 

Jonas Briedis ..........................................................................115 

Rytis Čagus ............................................................................117 

Dalius Udrakis.......................................................................118 

Antanas žatkevičius ............................................................119 

rokiškis 

Juozas Čepulis .......................................................................120 

Venecijus Jočys .....................................................................122 

Almantas Sriubiškis .............................................................124 

Danas Stočkus .......................................................................126 

Gintaras Varnas ....................................................................127 

Vidmantas Zakarka ..............................................................130 

Robertas žaliukas .................................................................133 

Parodos / Izstādes / Exhibitions ........................................136 

Plenerai / Plenēri ..................................................................137 

Symposia ................................................................................139 

Tarptautinis medžio drožėjų ir amatininkų pleneras / 

Starptautiskais kokgriezēju un amatnieku plenērs ........140 

International symposium of wood-carvers 

and artisans ...........................................................................141 

Edukacinė veikla / Izglītojošā darbība .............................142 

Educational activity .............................................................143 

3

4 5 

ĮVADAS 

tradiciniai amatai – tai specialaus parengimo ir įgūdžių 

reikalaujančios bei iš kartos į kartą perduodamos 

ūkinės veiklos formos, užtikrinančios pragyvenimą ir 

lemiančios savitą gyvenimo būdą. 

Lininis rankšluostis, kabantis medinėje išraižytoje rankšluostinėje, 

lova, užklota languota arba dryžuota lovatiese, 

ant medinio stalo moliniai dubenėliai, ąsotis, puodynė 

ir mediniai šaukštai, kieme stovintis medinis kryžius. 

Toks vaizdas iškyla prieš akis, kai nuklystame mintimis 

į XVIII–XIX amžiaus Lietuvos kaimą. Beveik viskas, ko 

reikėjo ūkyje, buvo pagaminama pačių valstiečių rankomis. 

Sudėtingesnius darbo procesus atlikdavo to specialiai 

mokęsi amatininkai. Dauguma reikalingų namų apyvokos 

daiktų darydavo šeimos nariai. Kiekviena moteris mokėjo 

austi lovatieses, paklodes, rankšluosčius. To ji išmokydavo 

ir savo dukteris. Mergaitė, dar būdama maža, ganydama 

gyvulius vydavo ir pindavo juosteles, dėliodama įvairius 

siūlus suprasdavo spalvų derinimą, rašto komponavimą. 

Paauglė jau sėsdavo į stakles. Audimo svarbą rodo ir tai, 

kad XX a. pradžioje buvo laikoma gėda, jei moteris nesugeba 

išsiausti šeimai reikalingų audinių. 

Šeimos vyrai patys drožė šaukštus, pasidarydavo kitus nesudėtingus 

ūkiui reikalingus padargus, vijo virves. Amatininkams 

teko sudėtingesni darbai, reikalavę specifinių 

žinių ir sugebėjimo. 

Amatai, atsiradę pirmykštėje bendruomenėje, nuėjo ilgą 

raidos kelią: vystėsi, tobulėjo, nyko. Įvairiais istoriniais 

laikotarpiais jų reikšmė keitėsi. žiemgalių, sėlių, latgalių 

protėviai iki IV a. priklausė bendrai kultūrinei sričiai, 

todėl jau nuo to laiko pastebimos panašios amatų vystymosi 

tendencijos. Pirmaisiais mūsų eros amžiais Lietuvoje 

ir Latvijoje paplito puodininkystė, II–IV a. – audimas. 

X III–XIV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio – tapo savarankiška 

ūkio šaka. Nuo XIV a. imta kviestis amatininkus 

iš užsienio šalių, kūrėsi amatininkų cechai. Amatas buvo 

perduodamas iš kartos į kartą. Tai vyko visose amatininkų 

šeimose. Kapitalizmo laikais prasidėjęs pramonės augimas 

išstūmė amatus, jų reikšmė ekonomikai sumažėjo. Buvo 

užmirštos autentiškos technologijos ir kiekvienam kraštui 

būdingi verslai. 

XX a. pradžioje ir tarpukario Lietuvoje pastebima priešinga 

tendencija – siekis išsaugoti ir gaivinti amatus. Tai buvo 

daroma įvairias būdais: užrašinėjama ir renkama medžiaga 

apie amatus, rengiami atitinkamų sričių specialistai, 

organizuojami amatų kursai, steigiamos mokyklos. Tokia 

veikla ypač aktyvi buvo Latvijoje, čia pasiekta geresnių rezultatų. 

Sovietmečiu vyko nutautėjimas, buvo prarandamas 

ryšys su praeitimi, nyko amatai. 

Valstybingumo atgavimas Latvijoje ir Lietuvoje paskatino 

ne tik visapusišką domėjimąsi savo istorija, tradicijomis, 

amatais, bet ir iškėlė siekį atgaivinti primirštus amatus bei 

rasti jiems vietą šiuolaikiniame gyvenime. Tradicinio amato 

išsaugojimas ir jo plėtra nėra lengvas uždavinys. Tai reikalauja 

daugelio institucijų suinteresuotumo ir nuoseklaus 

darbo. Prie šio tikslo įgyvendinimo ir prisideda projektas 

„Tradicinių amatų tinklas kaip priemonė gerinti Latvijos 

ir Lietuvos pasienio regiono tradicinius menus ir amatus. 

Vidurio Baltijos šalių amatai“. Projekto organizatoriai vienu 

iš savo tikslų paskelbė tradicinių amatų gaivinimą ir 

skatinimą, amatų centrų kūrimą Latvijos ir Lietuvos pasienio 

rajonuose. 

Šiame kataloge pabandyta apžvelgti, kokia yra tradicinių 

amatų padėtis, kaip yra išlaikomos tradicijos ir kaip 

jas veikia šiuolaikinis gyvenimas. Dėl nedidelės katalogo 

apimties apsiribota 3 rūšių tradiciniais amatais, nuo seno 

paplitusiais Latvijoje ir Lietuvoje (audimas, keramika, medžio 

drožyba). 

Trumpai apžvelgsime kiekvieno amato specifiką. 

Audiniams buvo naudojami lininiai, pakuliniai, vilnoniai 

siūlai. Jie buvo dažomi natūraliomis augalinėmis medžiagomis: 

ąžuolo, beržo, alksnio, juodalksnio žieve, beržo 

lapais, samanomis, suodžiais, uogomis ir kt. Lininiai audiniai 

buvo dar balinami saulėje pavasarį. Audiniai jau nuo 

savo atsiradimo atliko ne tik buitinę funkciją – ne mažiau 

svarbi buvo ir dvasinė. Audimas buvo laikomas labai svarbiu 

darbu. Jis apdainuojamas liaudies dainose, minimas 

pasakose ir mįslėse. Audimo pradžiai turėjo būti parenkamas 

atitinkamas laikas. Audeklą užmesti būtinai reikėjo 

gražią dieną. Latvijoje buvo tikima, kad audeklą galima 

užkerėti. 

Nuo seniausių laikų audiniai buvo ne tik naudojami buityje, 

bet ir dovanojami. Dovanos skirtos ne tik žmonėms, bet 

ir kaip aukos dievybėms. Daugybę juostų, rankšluosčių, 

staltiesių jaunoji išdalindavo per vestuves. Juostų reikėjo 

ir per krikštynas, ir per laidotuves. Yra žinomas paprotys, 

kad Latvijoje ir Lietuvoje svočia per vestuves jaunosios 

galvą aprišdavo balta skarele. Ypač daug jų reikėjo kasdienėje 

buityje ir ūkio darbuose. Iki mūsų dienų liko išsaugotos 

juostos – pagarbos, dėkingumo simbolis. Garbingi 

svečiai, jubiliatai perrišami juostomis. Senovinėse juostose 

ornamentai ir spalvos daug ką pasakydavo ją gavusiam, 

o dabar šį uždavinį atlieka įaustas žodinis tekstas. 

Šiuolaikiniame gyvenime amatininkų audiniai daugiausia 

turi suvenyro reikšmę. Smarkiai sunykusi utilitarinė audinių 

paskirtis. Retame šiuolaikiniame interjere rasime liaudiškas 

namų lovatieses, rankšluosčius, kilimus. Tam, kad 

audinių amatas atgytų, pirmiausia yra reikalinga tokių dirbinių 

rinka. Iš pagyvenusių audėjų prieš keletą metų teko 

išgirsti: „o kam austi, jeigu niekam lovatiesių nebereikia, 

o visos spintos jau prigrūstos audinių?“ Audimo tradiciją 

tenka ne tik išsaugoti, pirmiausia reikia ją atgaivinti. Daugelyje 

kaimų jau nėra nei vienos mokančios austi moters. 

Šio amato ima mokyti besikuriantys amatų centrai, audėjų 

studijos, pavieniai entuziastai. Naujų kaimo turizmo sodybų 

plėtra turėtų paskatinti platesnį audinių naudojimą. 

Gaivinant ir tęsiant šio amato tradicijas, kyla klausimas: 

kokiu būdu tai galima padaryti? Kokias tradicijas reikėtų 

tęsti, saugoti, išlaikyti, o kurios dėl įvairių priežasčių gali išnykti. 

Pavyzdžiui, lininius ir vilnonius siūlus reikėtų verpti 

su verpste arba rateliu, juos dažyti augaliniais dažais, kurie 

suteikia natūralias, daug blankesnes spalvas, negu dažant 

cheminiais dažais. Ryškesnė spalvų gama keičia senąjį 

ornamentą. Jį išsaugoti irgi nelengva, nes šiuolaikiniam 

amatininkui iš senovės atėjęs ornamentas jau tėra tik kaip 

puošybos elementas. Mūsų protėviams tai buvo savotiška 

informacija, užkoduota išmintis. 

Ir Latvijos, ir Lietuvos, ir kitų šalių ornamentikai buvo būdingos 

geometrinės figūros, kurios įkūnijo gamtos ritmą. 

Tai kryžiai, kvadratai, svastikos, trikampiai, apskritimai 

ir kt. Senovinių audinių geometriniai ir augaliniai motyvai 

yra išlikę iš gimininės santvarkos laikų. Mūsų laikais 

jie jau prarado simbolinę prasmę ir virto dekoratyviniais 

elementais. 

XIX a. pab.–XX a. pr. ornamentikai keistis įtakos turėjo 

padidėjusi migracija, atsiradusios amatų mokyklos, spauda. 

XX a. 3 dešimtmetyje Rokiškio audimo mokykla ne tik 

mokė austi patobulintomis pusžakardinėmis staklėmis, 

bet ir kurti audimo raštus. 

Puodų lipdymas siekia labai senus laikus. Keramikos šukės 

gerai išsilaiko žemėje, todėl galima palyginti įvairių laikotarpių 

molinių indų formas, puošybą. Pirmaisiais mūsų 

Valstiečio drabužiai. XIX a. pab. 

Iš Rokiškio krašto muziejaus fondų 

eros amžiais dabartinėje Latvijos ir Lietuvos teritorijoje 

atsirado grublėtoji keramika. Nulipdyto puodo paviršius 

buvo apdrebiamas moliu su grūsto granito priemaišomis. 

II tūkstantmečio pradžioje pasirodė puodai, petelių srityje 

puošti įstrižomis banguotomis linijomis bei pailgomis, 

gulsčiomis duobutėmis, juostelių eilutėmis. Toks puošimo 

būdas išliko daugelį amžių. žiedimo ratas palengvino darbą, 

leido atsirasti įvairesnėms indų formoms. 

Lietuvoje daugiausia buvo lipdomi indai maistui gaminti ir 

laikyti. Nuo indo paskirties priklausė jo forma ir puošyba. 

Ir Latvijoje, ir Lietuvoje buvo paplitusi juodoji keramika. 

Išdegti indai, pamerkti į duonos tešlą, pajuoduodavo. 

Dubenys, lėkštės, puodynės buvo puošiamos kukliu linijų 

arba augaliniu motyvu. Dėl tvirtumo kai kurias puodynes 

apipindavo beržo tošimi. Labiausiai išpuošti būdavo ąsočiai. 

Tai pastebima ir šiuolaikinių keramikų darbuose. 

Ir senojoje, ir dabartinėje keramikoje labiausiai žavi logiška 

indo forma, atskirų dalių tinkamos proporcijos, puošybos 

santūrumas. Ir senovėje, ir dabar nebuvo apsiribota 

tik indų gamyba. Meistrai nulipdydavo daug švilpynių. 

Jos vaizdavo įvairius gyvūnėlius, paukštelius. Švilpynių 

lipdymo tradicija puoselėjama ir mūsų dienomis. 2008 ir 

2009 metais Rokiškio rajono Salų dvare vyko tarptautiniai

6 7 

Verpstė. 1881 m. Iš Rokiškio krašto muziejaus fondų 

švilpynių lipdymo plenerai. Juose dalyvavo Latvijos ir Lietuvos 

keramikai. Jie lipdė ne tik tradicines švilpynes, bet 

parodė ir labai daug išmonės, fantazijos (žr. iliustracijas 

69–70 p.). 

Medžio apdirbimo amatas taip pat turi senas tradicijas. 

Amatininkai iš medžio statė trobas, gamino baldus, darė 

įvairius ūkyje reikalingus daiktus, drožė šaukštus, dirbo 

medinius kryžius. Amatininkai puikiai suprato daikto 

funkcionalumo reikšmę. Jų gaminiai neapkrauti nereikalingomis 

detalėmis, nėra beprasmiško puošnumo. To pavyzdys 

gali būti verpstės – jose puošiama tik gerai matoma 

vieta. Verpstės forma ir joje išraižytas ornamentas vienas 

su kitu labai susiję. 

Lietuvoje ypač klestėjo kryždirbystė. Per keletą egzistavimo 

šimtmečių ji patyrė įvairiausių išbandymų. Tai buvo ir 

draudimų, ir naikinimo, ir žavėjimosi laikotarpiai. Daugelis 

užsienio tyrinėtojų XIX a. Lietuvą laikė kryžių kraštu. 

Puodynės. XIX a. pab. Iš Rokiškio krašto muziejaus fondų 

Gamtos jėgos ir ideologijos buvo nepalankios kryžiams ir 

kitiems mažųjų formų sakraliniams medinės architektūros 

paminklams 1 bei juose įkurdintiems šventiesiems. Pokario 

metais jie buvo negailestingai naikinami. 

Pramonės gaminiai veržėsi į kasdienį gyvenimą išstumdami 

medžio amatininkų dirbinius, kuriuos žmonės vertino 

ilgus šimtmečius. Iš trobų dingo verpstės, verpimo rateliai, 

kraičio skrynios, stalių gamintos spintos, lovos, mediniai 

šaukštai, grūstuvės. Lietuvoje pastarąjį dešimt metį pastebimai 

atgyja medžio amatai. Šio reiškinio pradžia – Lietuvos 

atgimimo metai, kai beveik kiekvienas kaimas ėmė 

atstatyti XIX a. pabaigoje arba XX a. pradžioje statytus 

ir bolševizmo laikais sunaikintus kryžius, koplytstulpius, 

stogastulpius. Tuo neapsiribota – vėl kaip ir XVI II–XIX a. 

imta statyti atminimo ženklus, kurie turėjo įamžinti skaudžius 

ir džiaugsmingus įvykius. Pakelėse, kaimuose, prie 

namų išdygo skirtingos meninės vertės paminklai. Vieni 

meistrai kruopščiai stengėsi atkurti senųjų kryžių ornamentiką, 

laikytis tradicijų, kiti nuėjo lengviausiu keliu. Jų 

darbai mažai primena puikius XIX a. kryžius. Dabar Lietuvoje 

sunkiai sekasi atgaivinti tradiciją kapinėse statyti 

medinius kryžius. 

Kalbant apie medžio drožybos tradicijų tęstinumą, negalima 

nepaminėti garsiausio XX a. Lietuvos dievdirbio Lion- 

1 Lietuvoje be įprastinių kryžių buvo paplitę tokie sakraliniai 

mediniai paminklai, kuriuos lietuviai vadina koplytstulpiais 

ir stogastulpiais. Kopytstulpis – ant įvairaus aukščio medinio 

stulpo įrengta miniatiūrinė stoginėlė ar niša, kurioje įtaisyta 

kokio nors šventojo skulptūrėlė. Stogastulpis – paprastai aukštas 

medinis stulpas su vienu ar keliais keturšlaičiais stogeliais ir 

dekoratyvine viršūne. 

gino Šepkos (1907–1985). Jis gimė ir kūrė Rokiškio rajone. 

Tai buvo neeilinio talento žmogus. Jo sukurti medžio 

drožiniai stebina nepaprasta išmone, jie neturi analogų 

Lietuvoje. L. Šepka paliko daugiau kaip 1500 kūrinių, kurie 

eksponuojami Rokiškio krašto muziejuje. Nuo 1994 m. 

Rokiškio r. savivaldybė ir Krašto muziejus organizuoja respublikines 

medžio drožėjų konkursines parodas Liongino 

Šepkos premijai laimėti. Jas menotyrininkai vadina reiškiniu, 

turinčiu didelės įtakos medžio skulptūros raidai Lietuvoje. 

Šios parodos išugdė didelį būrį talentingų meistrų. 

Per keletą amžių nenutrūkusią Lietuvos kryždirbystės 

tradiciją 2001 m. UNeSCo įtraukė į Nematerialaus pasaulio 

paveldo šedevrų sąrašą. Tai paskatino mokslinius 

tyrinėjimus šioje srityje, amato gaivinimą, tradicijų puoselėjimą. 

Pradėta organizuoti plenerus, mokymo stovyklas, 

parodas. Ėmė rastis daugiau užsakymų meistrams. Jauni 

vyrai, ėmęsi medžio amato, tapo įgudusiais meistrais. Nemaža 

jų dalis atsisakė turėtų darbų ir dabar pragyvena iš 

medžio drožybos. Tokia situacija klostosi ir Lietuvoje, ir 

Latvijoje. Rokiškio krašto muziejus nuo 2001 m. organizuoja 

medžio drožėjų plenerus, kurių metu sukurta beveik 

100 skulptūrų. Tai buvo gera šio amato mokykla daugiau 

kaip 70 meistrų. Tokie plenerai vyksta beveik kiekviename 

Kryžius, statytas apie 1875 m., du kartus leistas į žemę. 

Užubalių k., Kriaunų vls., Rokiškio apsk. Fotografavo Balys 

Buračas 1925 m. (iš Andriaus Dručkaus asmeninio albumo) 

Latvijos ir Lietuvos rajone. Skulptūrų ansambliai ir parkai 

sukurti Tervetėje, Zasoje, Aknystėje (Latvija). 2009 m. 

rudenį Rokiškyje vyko tarptautinis medžio amatininkų 

pleneras. Jame dalyvavo meistrai iš Lietuvos ir Latvijos. 

Jiems teko 4–5 metrų ilgio ąžuolo rąstai, kurie turėjo virsti 

skulptūrine kompozicija. Latviai pasirodė kaip puikūs 

konstruktyvo meistrai, o lietuviai kūrė skulptūras, vieni iš 

kitų daug ko išmoko. Panašaus pobūdžio pleneras vyko ir 

Zasoje (Latvija). 

Trumpai peržvelgus amatų padėtį, jų perspektyvas, kyla 

klausimas, kokiomis kryptimis gali vykti amatų gaivinimas 

ir plėtojimas? Yra dvi kryptys. Tai gali būti senųjų tradicijų 

ir naujovių jungtis. Senieji ornamentų motyvai, spalviniai 

deriniai, senovinio gamybos būdo naudojimas gali būti 

šiuolaikiškai interpretuojami, sukuriant visai naują kultūrinę 

vertybę, kuri būtų išsaugojusi pamatines tradicijas ir 

būtų artima šiandienos žmogui. Yra labai aktualu amatininko 

sukurto daikto funkcionalumas ir reikalingumas, jo 

ilgaamžiškumas. Tai nėra lengva pasiekti. Kita kryptis – 

nenukrypstamai laikytis senųjų tradicijų, neįnešant nieko 

naujo. Abiem kryptims reikia dėmesio ir palaikymo. 

Lionginas Šepka. Horeljefas. Apie 1960 m. 


Dalia Kiukienė

8 9 

IeVADS 

tradicionālā amatniecība – saimnieciskās darbības 

forma, kam nepieciešama īpaša apmācība un prasmes, 

kas tiek nodotas no paaudzes paaudzē, kā arī nodrošina 

izdzīvošanu un nosaka īpatnēju dzīvesveidu. 

Linu dvielis pakārts izgrebtā koka dvieļu turētājā, gulta 

pārklāta ar rūtainu vai svītrainu segu, uz galda māla bļodas, 

krūze, pods un koka karotes, pagalmā – koka krusts. 

Šāds skats paveras acīm, kad domās aizklīstam 18.–19. gs. 

laukos. Gandrīz viss, kas bija nepieciešams saimniecībā, 

tika izgatavots pašu zemnieku rokām. Sarežģītākus darbus 

veica īpaši mācījušies amatnieki. Ģimenes locekļi izgatavoja 

lielāko daļu nepieciešamo sadzīves priekšmetu. Katra 

sieviete mācēja aust gultas segas, palagus, dvieļus. To viņa 

iemācīja arī savām meitām. Meitene, vēl maza būdama, 

ganot lopus, vija un pina jostiņas, un, liekot kopā dažādus 

pavedienus, mācījās krāsu salikumus un rakstu kompozīciju. 

Pusaudzes gados viņa jau sēdās pie stellēm. Aušanas 

svarīgumu pierāda tas, ka 20. gs. sākumā tika uzskatīs par 

kaunu, ja sieviete nespēja pati noaust ģimenei nepieciešamos 

audumus. 

Ģimenes vīrieši atkal paši greba karotes, izgatavoja vienkāršus, 

saimniecībā vajadzīgus darba rīkus, vija virves. 

Amatniekiem tika sarežģītāki darbi, kuru veikšanai bija 

nepieciešamas īpašas zināšanas un prasmes. 

Amatniecība, kas radās jau pirmatnējā kopienā, ir nogājusi 

garu attīstības ceļu: tā attīstījās, pilnveidojās, panīka, 

mainījās tās loma dažādos vēstures laika posmos. Zemgaļu, 

sēļu un latgaļu senči līdz 4. gs. piederēja kopējai kultūras 

telpai, tāpēc jau kopš tā laika ir pamanāmas līdzīgas 

arodu attīstības tendences. Pirmajos mūsu ēras gadsimtos 

Lietuvā un Latvijā izplatījās podniecība, 2.–4. gs. – aušana. 

13.–14. gs. amatniecība nošķīrās no lauksaimniecības 

un kļuva neatkarīga saimniecības nozare. Kopš 14. gs. pieaicināja 

amatniekus no ārvalstīm, sāka veidoties amatnieku 

apvienības. Amats tika nodots no paaudzes paaudzē, 

un tas notika visās amatnieku ģimenēs. Kapitālisma laikā 

rūpniecības pieaugums izstūma amatniecību un samazināja 

tās nozīmi ekonomikā. Tika aizmirstas autentiskas 

tehnoloģijas un katram novadam raksturīgie arodi. 

20. gs. sākumā starpkaru Lietuvā bija vērojami centieni 

dažādos veidos saglabāt un atjaunot amatniecību. Tika 

pierakstīti un vākti materiāli par amatniecību, sagatavoti 

atbilstošu jomu speciālisti, organizēti amatniecības kursi, 

izveidotas skolas. Šādu darbību īpaši daudz bija Latvijā, 

kur tika sasniegti labāki rezultāti. Padomju laikā notika attālināšanās 

no savas tautas, tika zaudēta saikne ar pagātni, 

bet amatniecība panīka. 

Valstiskuma atgūšana Latvijā un Lietuvā veicināja ne tikai 

vispusīgu interesi par vēsturi, tradīcijām un amatniecību, 

bet arī pastiprināja centienus atjaunot novārtā atstāto 

amatniecību un atrast tai savu vietu mūsdienu dzīvē. 

Tradicionālās amatniecības saglabāšana un attīstīšana nav 

viegls uzdevums. Tas prasa daudz dažādu iestāžu ieinteresētību 

un konsekventu darbu. Mērķa sasniegšanai savu 

ieguldījumu dod arī projekts „Amatniecības pārrobežu 

sadarbības tīkls kā Latvijas – Lietuvas pierobežas pievilcības 

veicinātājs”. Projekta ieviesēji par vienu no saviem 

mērķiem ir deklarējuši tradicionālās amatniecības atjaunošanu 

un veicināšanu, amatniecības centru izveidošanu 

Latvijas un Lietuvas pierobežas reģionos. 

Šajā katalogā mēģināts apskatīt, kāda ir tradicionālās 

amatniecības situācija, kā tiek saglabātas tradīcijas un kā 

tās ietekmē mūsdienu dzīve. Katalogā nelielā apjoma dēļ ir 

apskatīti tikai trīs tradicionālie amatniecības veidi, kas jau 

kopš senām dienām ir izplatīti Latvijā un Lietuvā (audumi, 

keramika, kokgriešana). Tālab īsi apskatīsim katra šī amatniecības 

veida specifiku. 

Audumiem izmantoja linu, pakulas un vilnas dzijas. Tās 

krāsoja ar dabīgiem augu materiāliem: ozola, bērza, alkšņa, 

melnalkšņa mizām, bērzu lapām, sūnām, sodrējiem, 

ogām u.c. Linu audumus pavasarī vēl arī balināja saulē. 

Audumiem jau no to rašanās brīža bija ne tikai sadzīves, 

bet arī garīgā funkcija. Aušanu uzskatīja par ļoti svarīgu 

darbu, kas apdziedāts tautasdziesmās, pieminēts pasakās 

un mīklās. Sākot aušanu, bija jāizvēlas atbilstošs laiks. Audums 

vienmēr bija jāiesāk jaukā dienā. Latvijā bija ticējums, 

ka audeklu var noburt. 

Kopš seniem laikiem audeklus izmantoja arī kā dāvanas. 

Tie bija paredzēti ne tikai cilvēkiem, bet arī kā ziedojumi 

dieviem. Daudz dažādu jostu, dvieļu un galdautu līgava 

izdalīja kāzās. Jostas bija nepieciešamas arī kristībās un 

bērēs. Ir zināma paraža, ka Latvijā un Lietuvā vedējmāte 

Latviešu tautas tērps. 19. gs. beigas. No 

Jelgavas Vēstures un mākslas muzeja fondiem 

kāzās līgavas galvai apsēja baltu lakatu. Un cik gan daudz 

to vajadzēja ikdienas dzīvē un saimniecībā! Līdz pat mūsdienām 

nosargāta ir palikusi josta kā cieņas un pateicības 

simbols, ko parasti apsien godājamiem viesiem, jubilāriem. 

Agrāk senās jostas ornamenti un krāsas daudz ko 

pastāstīja tās saņēmējam. Tagad šo uzdevumu paveic ar 

vārdiem. 

Mūsdienās amatnieku radītajiem audekliem lielākoties ir 

suvenīru vērtība. Ievērojami ir kritusies audeklu utilitārā 

nozīme. Ļoti retā mūsdienu interjerā atradīsim tautiskas 

gultas segas, dvieļus vai paklājus. Lai atdzīvinātu audeklu 

aušanu, pirmkārt ir nepieciešams šādu izstrādājumu tirgus. 

No vecākiem audējiem jau pirms vairākiem gadiem 

ir nācies uzklausīt gaušanos: „Kālab aust, ja gultas segas 

tikpat kā nevienam nav vajadzīgas, turklāt visi skapji tāpat 

jau piegrūsti ar audumiem?” Aušanas tradīcija ir ne tikai 

jāsaglabā, vispirms tā ir jāatdzīvina. Lielākajā daļā ciemu 

vairs nav nevienas sievietes, kas mācētu aust. Šo amatu sāk 

mācīt jaunizveidotajos amatu centros un audēju studijās. 

Iespējams, ka lauku tūrisma attīstība veicinās plašāku audeklu 

izmantošanu. 

Atjaunojot un turpinot amatniecības tradīcijas, rodas jautājums 

– kā to izdarīt un kādas tradīcijas vispirms turpināmas, 

atjaunojamas, sargājamas un kādām dažādu iemeslu 

dēļ ļaut izzust? Piemēram, linu un vilnas dziju vērpt ar 

sprēslīcu vai ratiņu krāsot ar augu krāsām, kas nodrošina 

dabiskas, daudz blāvākas krāsas, nekā krāsojot ar ķīmiskajām 

krāsām. Spilgtāku krāsu gamma maina seno orna- 

mentu. To saglabāt arī nav viegli, jo mūsdienu amatniekam 

no sendienām nākušais ornaments vairs ir tikai dekoratīvs 

elements. Mūsu senčiem tā bija sava veida informācija, 

kodētas zināšanas. 

Gan Latvijas un Lietuvas, gan citu zemju ornamentikai 

raksturīgas ģeometriskas formas, kas iemiesoja dabas ritmu. 

Tie ir krusti, kvadrāti, svastikas, trīsstūri un apļi u.c. 

Senajos audeklos sastopamie ģeometriskie un augu motīvi 

ir saglabājušies vēl no ģints iekārtas laikiem. Mūsdienās tie 

jau ir zaudējuši savu simbolisko nozīmi un kļuvuši vienkārši 

par dekoratīviem elementiem. 

19. gs. beigās – 20. gs. sākumā ornamentikas maiņu ietekmēja 

pieaugošā migrācija, jaunizveidotās arodskolas, publikācijas 

presē. 20. gs. trīsdesmitajos gados Rokišķu pilsētā 

nodibinātajā aušanas skolā mācīja ne tikai aust ar uzlabotām 

pusžakarda stellēm, bet arī radīt audekla rakstus. 

Podniecības saknes aizstiepjas ļoti senos laikos. Keramikas 

lauskas labi saglabājas zemē, tāpēc ir iespējams salīdzināt 

dažādu laika posmu māla trauku formas, rotājumus. 

Pirmajos mūsu ēras gadsimtos pašreizējā Latvijas un 

Lietuvas teritorijā radās rupjā keramika. Izveidotā trauka 

virsma tika notriepta ar apmetumu, izgatavotu no māla un 

smalcināta granīta piemaisījumiem. otrās tūkstošgades 

sākumā parādījās podi, plecu rajonā izrotāti ar diagonālām 

līkloču līnijām un iegarenām, slīpām bedrītēm, jostu 

rindiņām. Šis apdares veids saglabājās daudzus gadsimtus. 

Pods. 19. gs. beigas. No Rokišķu novada muzeja fondiem

10 11 

Sprēslīca. 1822. g. No Rokišķu novada muzeja fondiem Krusts Miegoņu ciemā, Rokišķu apr. Fotografēja Balis Buračs 

1925. g. (no Andra Dručkus personīgā albuma) 

Rotējošās ripas izgudrošana atviegloja darbu, ļāva radīt 

daudzveidīgākas trauku formas. 

Lietuvā galvenokārt veidoja traukus ēdiena gatavošanai, 

lietošanai un uzglabāšanai. No trauka pielietojuma bija 

atkarīga tā forma un apdare. Gan Latvijā, gan Lietuvā bija 

izplatīta melnā keramika. Tie ir trauki, kas pēc apdedzināšanas 

tika iemērkti maizes mīklā. Tad tie kļuva melni. 

Bļodas, šķīvji, podi tika rotāti ar vienkāršiem līniju vai 

augu motīviem. Lai krūzes būtu izturīgas, dažas no tām 

aptina ar bērza tāsi. 

Visvairāk tika izgreznotas krūzes. Jāuzsver, ka tas novērojams 

arī mūsdienu keramiķu darbos. 

Gan senajā, gan mūsdienu keramikā vispievilcīgākā liekas 

loģiska trauka forma, proporciju ievērošana starp 

atsevišķām daļām un vienkāršība apdarē. Sendienās, gan 

mūsdienās keramiķi neaprobežojās tikai ar trauku izgatavošanu. 

Daudzi meistari veidoja arī svilpauniekus dažādu 

dzīvnieku un putnu formās. Svilpaunieku veidošanas tradīcija 

tiek kopta arī mūsdienās. 2008. un 2009. gadā Rokišķu 

rajona Salu pilī notika starptautiskie svilpaunieku 

veidošanas plenēri. Tajos piedalījās Latvijas un Lietuvas 

keramiķi. Viņi darināja ne tikai tradicionālos svilpauniekus, 

bet parādīja arī ļoti daudz apķērības un fantāzijas (sk. 

ilustrācijas 69.–70. lpp.). 

Arī kokapstrādei ir ļoti senas tradīcijas. Amatnieki no koka 

cēla mājas, izgatavoja mēbeles, daudz dažādus saimniecībā 

nepieciešamus priekšmetus, greba karotes un darināja 

koka krustus. Amatnieki lieliski saprata priekšmeta funkcionalitātes 

nozīmi. Viņu izstrādājumos neatradīsim nevajadzīgas 

detaļas, bezjēdzīgu greznumu. Tam par piemēru 

var būt sprēslīcas – tajās izgreznota tā vieta, kas ir labi 

redzama. Sprēslīcas forma un tajā iezīmētais ornaments 

viens ar otru ir cieši saistīti. 

Lietuvā īpaši uzplauka krustu darināšana. Pāris gadsimtu 

pastāvēšanas laikā tā piedzīvoja visdažādākos pārbaudījumus. 

Tie bija aizliegumu, iznīcināšanas un apbrīnas pilni 

laika posmi. Daudzi ārvalstu pētnieki 19. gs. Lietuvu uzskatīja 

par krustu zemi. 

Dabas spēki un ideoloģijas bija nežēlīgas pret krustiem, 

krucifiksiem un citiem mazo formu sakrālajiem koka arhitektūras 

pieminekļiem 2 un tajos atainotajiem svētajiem. 

Pēckara gados tie tika bez žēlastības iznīcināti. 

2 Lietuvā bez parastajiem krustiem un krucifiksiem ļoti izplatīti 

tādi sakrālie koka pieminekļi, ko lietuvieši sauc par koplītstulpiem un 

stogastulpiem. Koplītstulpis – uz dažāda garuma koka staba ierīkota 

miniatūra nojumīte vai niša, kurā parasti ievieto kāda svētā figūriņu 

– aizbildni. Stogastulpis – parasti diezgan garš koka stabs ar vienu vai 

vairākiem četrslīpju jumtiņiem un dekoratīvu smaili galā. 

Rūpniecisko izstrādājumu ielaušanās ikdienas dzīvē no 

aprites izstūma arī koka amatnieku izgatavotos darinājumus, 

ko cilvēki bija novērtējuši gadsimtiem ilgi. No 

mājām pazuda sprēslīcas, vērpšanas ratiņi, pūra lādes, 

galdnieku izgatavoti skapji, gultas, koka karotes, piestas. 

Lietuvā pēdējā desmitgadē novērojama kokamatniecības 

atdzimšana. Šīs parādības sākums meklējams Lietuvas atdzimšanas 

laikā, kad gandrīz ikvienā ciemā sāka atjaunot 

19. gs. beigās vai 20. gs. sākumā celtos un boļševiku laikā 

iznīcinātos krustus. Taču ar to vien neaprobežojās – atkal 

tāpat kā 18.–19. gs. sāka veidot piemiņas zīmes, kam bija 

jāiemūžina sāpīgi un priecīgi notikumi. Ceļmalās, ciemos 

un pie mājām parādījās dažādi pieminekļi ar māksliniecisku 

vērtību. Atsevišķi meistari rūpīgi centās atjaunot seno 

krustu ornamentiku, ievērot tradīcijas, bet bija arī tādi, 

kuri izvēlējās vieglāko ceļu. Viņu darbi maz atgādina brīnišķīgos 

19. gs. krustus. Tagad Lietuvā ir grūtības atdzīvināt 

tradīciju kapsētās celt koka krustus. 

Runājot par kokgriešanas tradīciju nepārtrauktību, nevar 

nepieminēt slavenāko 20. gadsimta Lietuvas kokgriezēju, 

svēto figūriņu meistaru Ļonginu Šepku (Lionginas Šepka) 

(1907–1985). Viņš ir dzimis un strādājis Rokišķu rajonā. 

Ļongins Šepka bija neparasti talantīgs. Viņa darinātie kokgriezumi 

liek brīnīties par pārsteidzošu fantāzijas lidojumu, 

kam nav analogu Lietuvas tautas daiļradē. Ļ. Šepka 

ir atstājis vairāk nekā 1500 darbu, kas ir izstādīti Rokišķu 

novada muzejā. Kopš 1994. gada Rokišķu rajona pašvaldība 

un novada muzejs organizē republikas kokgriezēju 

valsts mēroga konkursu – izstādes, pasniedzot Ļongina 

Šepkas prēmiju. Šīs izstādes mākslas kritiķi sauc par parādību, 

kurai ir būtiska ietekme uz koku skulptūras attīstību 

Lietuvā. Šīs izstādes ir palīdzējušas izpausties daudziem 

talantīgiem māksliniekiem. 

Vairāku gadsimtu garumā nepārtrūkušo Lietuvas krustu 

darināšanas tradīciju 2001. gadā UNeSCo iekļāva Nemateriālā 

pasaules kultūras mantojuma vērtību sarakstā. 

Tas veicināja zinātniskus pētījumus šajā jomā, aroda atdzimšanu, 

tradīciju kopšanu. Sāka rīkot plenērus, mācību 

nometnes un izstādes, bet meistariem radās vairāk pasūtījumu. 

Jauni vīrieši nodevās kokamatniecībai un kļuva 

par meistarīgiem amatniekiem. Daudzi no viņiem atteicās 

no sava toreizējā darba, bet tagad iztiek no kokgriešanas. 

Šāda situācija ir gan Lietuvā, gan Latvijā. Rokišķu novada 

muzejs kopš 2001. gada rīko kokgriezēju plenērus, kuros 

tapušas jau gandrīz 100 skulptūras. Tā ir bijusi laba skola 

vairāk nekā 70 meistariem. Šādi plenēri notiek gandrīz 

katrā Latvijas un Lietuvas rajonā. Skulptūru ansambļi un 

parki ir izveidoti Tērvetē, Zasā un Aknīstē. 2009. gada rudenī 

Rokišķos notika starptautisks kokamatnieku plenērs. 

Tajā piedalījās meistari no Lietuvas un Latvijas. Viņu rīcībā 

nodeva četru līdz piecu metru garus ozola baļķus, kuriem 

bija jāpārtop par skulpturālu kompozīciju. Latvieši sevi 

pierādīja kā konstrukciju meistarus, bet lietuvieši veidoja 

skulptūras. Vieni no otriem daudz ko iemācījās. Līdzīgs 

plenērs norisinājās Zasā. 

Īsumā apskatot minēto arodu stāvokli Latvijā un Lietuvā, 

iezīmējas divi to attīstības virzieni. Viens no tiem varētu 

būt saistīts ar seno tradīciju un jaunievedumu apvienojumu. 

Senie ornamentu motīvi, krāsu salikumi, izstrādājumu 

izgatavošanas paņēmieni var tikt mūsdienīgi interpretēti, 

radot pilnīgi jaunas vērtības kultūrā, kas balstītas uz tautai 

nozīmīgākajām tradīcijām, bet ir tuvas un saprotamas 

mūsdienu cilvēkam. Svarīgi ir panākt amatnieka radītā 

priekšmeta funkcionalitāti mūsdienu dzīvē, tā ilgmūžību. 

Tas gan nav viegli sasniedzams uzdevums. otrs attīstības 

virziens – nelokāma seno tradīciju ievērošana, nemeklējot 

neko jaunu. Taču abiem virzieniem vajadzīga gan uzmanība, 

gan atbalsts. 

Dalia Kiukienė 

Ļongins Šepka (Lionginas Šepka). Sv. Jaunava Marija. Vecāku 

Elžbietas un Justina Šepku kapa pieminekļa fragments. 1954. g. 

No Rokišķu novada muzeja fondiem

12 13 

INTRoDUCTIoN 

traditional crafts are types of economic activity that 

require special preparation and skills, and are handed 

down from generation to generation, guaranteeing a 

way to make a living and determining a particular way 

of life. 

A linen towel hanging on a carved wooden rack, a bed 

covered with a checkered or striped bedspread, clay 

bowls, a pitcher, a jar, and wooden spoons on a wooden 

table, a wooden cross standing in the yard. This is the 

image that comes to mind when one thinks about what 

a Lithuanian village looked like in the 18th and 19th centuries. 

Almost everything that was needed on a farm was 

made by hand by the peasants themselves. More complicated 

work was performed by specially-trained artisans. 

Most essential household items were produced by family 

members. every woman knew how to weave bedspreads, 

sheets, and towels. Mothers taught their daughters how to 

make such things. Girls even at a young age, while herding 

animals, would twist and weave braids, laying out various 

threads in order to understand the harmonious arrangement 

of colours and the composition of patterns. While 

still a teenager, the young woman would take her place 

at the loom. The importance of weaving is shown by the 

fact that at the beginning of the 20th century, it was considered 

shameful for a woman not to be able by herself to 

weave the fabrics necessary for her family. 

The men of the family carved spoons, made simple farm 

implements, and braided ropes by themselves. Artisans 

were given the more difficult tasks that required specialised 

knowledge and skills. 

The crafts that arose in primitive society travelled a long 

journey of development: their role waxed and waned and 

changed during various historical periods. The ancestors 

of the Semigallians, Selonians, and Lettigallians until the 

4th century belonged to a common cultural area, and 

for that reason from that time similar tendencies in the 

development of crafts can be identified. During the first 

centuries of our era, pottery spread throughout Lithuania 

and Latvia, and weaving spread during the 2nd to 4th 

centuries. During the 13th and 14th centuries, the crafts 

separated from agriculture and became an independent 

branch of the economy. Starting in the 14th century, 

craftsmen were invited from abroad and workshops were 

established. Crafts were handed down from generation 

to generation. This occurred in all artisan families. The 

economic growth that began with the rise of capitalism 

pushed out the crafts and reduced their economic significance. 

Authentic techniques and businesses characteristic 

of each region were forgotten. 

At the beginning of the 20th century and during the interwar 

years in Lithuania, the opposite tendency can be identified: 

an effort to preserve and revive the crafts. This was 

done in a variety of ways: material about crafts was collected 

and written down, specialists in various areas were 

trained, courses about crafts were taught, schools were 

established. Such activity was especially active in Latvia, 

and there the best results were achieved. During the Soviet 

period, the process of denationalisation occurred, the 

connection with the past was lost, and the crafts went into 

decline. 

The restoration of statehood in Latvia and Lithuania not 

only encouraged a comprehensive interest in history, tradition, 

and crafts, but also encouraged attempts to revive 

forgotten crafts and find for them a place in contemporary 

life. The preservation and development of a traditional 

craft is not an easy task. It requires interest and thorough 

work from a multitude of institutions. The project “Crossborder 

network of craft as promoter of attractiveness of 

Latvia–Lithuania borderland / Mid-Baltic Crafts” contributes 

to the achievement of this purpose. The organisers 

of the project have declared as one of their goals the 

revival and cultivation of traditional crafts and the establishment 

of crafts centres in the border districts of Latvia 

and Lithuania. 

In this catalogue, we have attempted to review the situation 

of the traditional crafts, how the traditions are being 

maintained, and how they have been affected by contemporary 

life. Due to the small size of the catalogue, it has 

been limited to three types of traditional crafts that for a 

long time have been widespread in Latvia and Lithuania: 

weaving, ceramics, and wood-carving. We will briefly review 

the specific condition of each craft. 

Flax, towy, and woolen threads were used for fabrics. They 

were dyed with natural materials derived from plants: the 

bark of oak, birch, alder, and black alder, the leaves of 

birch, moss, soot, berries, and so on. Linen fabric was also 

whitened in the springtime sun. Fabrics from their very 

first days performed not only a practical household function, 

but also a spiritual function that was no less important. 

Weaving was considered to be very important work, 

which was celebrated in folk songs, fairy tales, and riddles. 

An appropriate time had to be chosen for the beginning of 

a weaving project. A beautiful day was necessary in order 

to throw a fabric. In Latvia, it was believed that it was possible 

to enchant a fabric. 

From the most ancient of times, fabrics were presented 

as gifts. They were given not only to people, but also as 

sacrifices to the gods. A great many sashes, towels, and tablecloths 

were distributed by the bride during weddings. 

Sashes were also required during baptisms and funerals. 

There was a custom in Latvia and Lithuania that during a 

wedding, the matron would tie a white headscarf over the 

head of the bride. And how many such items were needed 

in everyday household life and farm work. Sashes have 

been preserved to the present day as a symbol of respect 

and gratitude. Honoured guests and those celebrating anniversaries 

are adorned with sashes. The ornamentation 

and colours in old sashes said a great deal to their recipients, 

and in modern times this task is performed by words 

woven into the sash. 

In contemporary life, fabrics woven by artisans usually 

have at most the significance of a souvenir. The utilitarian 

value of the fabric has almost disappeared. It is a rare contemporary 

interior in which one can find the traditional 

folk bedspreads, towels, and carpets. In order for the 

weaving craft to revive, it is first necessary for the market 

for such items to revive. Several years ago, elderly weavers 

would complain, “And what is the point of weaving, 

when nobody needs bedspreads, and all the cupboards 

are already full of fabrics?” The tradition of weaving has 

to be not just preserved, but first and foremost revived. In 

most villages and throughout the countryside, one cannot 

find any women who know how to weave. The craft 

centres that are being established, studios of weavers, and 

individual enthusiasts are starting to teach the craft. The 

establishment and growth of countryside tourism homesteads 

should encourage the wider use of fabrics. 

In the process of reviving and perpetuating the traditions 

of this craft, the question arises: by what means is 

it possible to accomplish this? Which traditions should 

be perpetuated and preserved, and which for one reason 

or another can fade away? For example, linen and woolen 

threads should be spun with the distaff or the spinning 

wheel, and they should be dyed with materials derived 

from plants, which yield natural, much paler colours than 

those obtained with chemical-based dyes. The brighter 

spectrum of colours changes the old style of ornamentation. 

Preserving it is not easy, since the ornamentation 

that has come down to the contemporary artisan from the 

old days is now just an element of decoration. To our ancestors, 

though, this was meaningful information, a coded 

form of wisdom. 

ornamentation in Latvia, Lithuania, and other countries 

was characterised by geometric figures which embodied 

the rhythm of nature, such as crosses, squares, swastikas, 

triangles, circles, and so on. The geometric and plantbased 

motifs that one sees in fabrics of the past are reminders 

of the days of the tribal system. In our time, they 

have already lost their symbolic meaning and have merely 

become decorative elements. 

At the end of the 19th century and the beginning of the 

20th century, changes in ornamentation were induced 

by increased migration, newly-established craft schools, 

From the collections of the Rokiškis Regional Museum 

and the press. During the 1920s, the weaving school that 

was established in Rokiškis not only taught the process of 

weaving by means of improved semi-Jacquard looms (dobby 

looms), but also how to create weaving patterns. 

Shaping and moulding pots dates from the very oldest of 

times. Ceramic shards are well preserved in the ground, 

and for that reason it is possible to compare the the forms 

and decoration of clay vessels and dishes from various periods. 

During the first centuries of our era, rough ceramics 

came into being on the territory that is now Latvia and 

Lithuania. The surface of a modelled pot was covered with 

clay to which ground granite had been added. At the beginning 

of the second millennium, pots were made with 

diagonal wavy lines, elongated recumbent recesses, and 

lines of stripes used as decorative elements on the shoulders 

of the pots. This method of decoration remained in 

use for many centuries. The invention of the throwing 

wheel eased the work and permitted more varied forms of 

vessels and dishes to come into being. 

In Lithuania, vessels and dishes were usually shaped and 

moulded in order to produce, consume, and store food. 

The form and decoration of the vessel or dish depended 

on its purpose. Black ceramics were widespread in both 

Latvia and Lithuania. These were vessels and dishes which 

after firing were dipped into bread dough. This made them 

turn black. 

Bowls, dishes, pots, and jars were decorated with a modest 

plant-based motif or lines. For the sake of durability, 

some pots and jars were wrapped with birch bark.

14 15 

Pot. End of the 19th century. From the collections of the Rokiškis 

Regional Museum 

The most decorated of items were jugs and pitchers. This 

can be observed in contemporary ceramic works as well. 

In the ceramic works of the past and the present, the most 

fascinating thing is the logical form of the vessel or the 

dish, the maintaining of proportions between separate 

parts, and the restrained decoration. Both in the past and 

in the present, artisans did not confine themselves to making 

only vessels and dishes. Masters shaped and moulded 

many whistles, for example. They portrayed various animals 

and birds. The tradition of making whistles continues 

to be cultivated to this day. In 2008 and 2009, international 

symposia on shaping and moulding whistles were 

organised at the Salos Manor in Rokiškis district. Latvian 

and Lithuanian ceramicists participated in the symposia. 

They shaped and moulded not only the traditional whistles, 

but also demonstrated a great deal of imagination, 

even fantasy (see the illustrations on pages 69–70). 

The craft of wood-working also has old traditions. Artisans 

used wood to build houses, to produce furniture for 

them, and to make various items necessary for farmwork, 

carved spoons, and made wooden crosses. The craftsmen 

understood perfectly well the significance of the item’s 

functionality. In their production, one cannot find unnecessary 

detail or meaningless decoration. A good example 

of that can be found in the distaffs which are decorated 

only in the places which are readily seen. The form of the 

distaff and the ornamentation on it are very closely interconnected. 

Distaff. 1812. From the collections of the Rokiškis Regional 

Museum 

Cross-making especially flourished in Lithuania. During 

the several centuries it has existed, it experienced various 

trials and tribulations. There were periods of prohibition 

and destruction, as well as periods of fascination and cultivation. 

Many foreign researchers of the 19th century regarded 

Lithuania as a land of crosses. 

The forces of nature and ideology were merciless to the 

crosses and other small-scale wooden architectural religious 

monuments 3 as well as to the figures of saints placed 

in them. During the post-war years, they were ruthlessly 

destroyed. 

The thrust of industrial products into everyday life pushed 

out the works of wood-carving craftsmen, which had been 

of great value to people for long centuries. The distaffs, 

spinning wheels, dowery chests, handmade cupboards, 

beds, wooden spoons, mortars and pestles all disappeared 

from the houses and cottages. During the last decade, 

however, the revival of the wood-working crafts can be 

observed in Lithuania. The beginning of this phenomenon 

can be traced to the years of the rebirth of Lithuania, when 

almost every village began to restore the crosses, shrinepoles, 

and roofed shrine-poles that had been built at the 

3 The forces of nature and ideology were merciless to the 

crosses and other small-scale wooden architectural religious 

monuments* as well as to the figures of saints placed in them. 

During the post-war years, they were ruthlessly destroyed. 

end of the 19th century or at the beginning of the 20th 

century but were later destroyed during the period of Bolshevism. 

And that was not the end of it, for, as in the 18th 

and 19th centuries, commemorative signs and plaques 

were built to perpetuate the memory of both painful and 

joyful events. on the sides of roads, in villages, and next 

to houses, monuments of varied artistic value sprung up. 

Some masters painstakingly attempted to reproduce the 

ornamentation of the old crosses and to maintain the 

traditions, while others took the easiest path available. 

Their works little resemble the wonderful crosses of the 

19th century. At present, the tradition of building wooden 

crosses in cemeteries is being revived only with great difficulty. 

Speaking of the continuity of the wood-carving traditions, 

it is impossible not to mention the most famous Lithuanian 

carver of wooden figures of gods and mythical figures 

during the 20th century, Lionginas Šepka (1907–1985). He 

was born in Rokiškis district, and created his art there. He 

was a man of extraordinary talent. The wooden carvings 

he created amaze the viewer with their extraordinary ingenuity, 

for they have no analogues in Lithuanian folk art. 

At the Sedoliai homestead of the farmer Maželis, a roofed 

shrine-pole built by Pranas Grabauskas in 1888, in the volost 

of Juodupė in the county of Rokiškis. Photographed by Balys 

Buračas in 1925. (From the personal album of Andrius Dručkus) 

L. Šepka left behind a legacy of more than 1,500 works, 

which are displayed at the Rokiškis Regional Museum. 

Since 1994, the Rokiškis District Municipality and the 

Regional Museum have organised national wood-carving 

competitive exhibitions to win the Lionginas Šepka prize. 

Art critics regard these exhibitions as a phenomenon 

having great influence on the development of carving of 

wooden sculptures in Lithuania. These exhibitions have 

produced a large group of talented masters. 

The tradition of Lithuanian cross-making, unbroken for 

several centuries, in 2001 was drawn by UNeSCo into the 

World Non-Material Cultural Heritage List. That encouraged 

scientific research in this area, the revival of the craft, 

and the cultivation of traditions. Symposia, educational 

camps, and exhibitions were organised. Masters began to 

receive more and more orders. Young men who took up 

the wood-carving craft have become skilled masters. More 

than a few of them have left the jobs they had earlier had, 

and now make a living from the wood-carving craft. This 

has occurred in both Lithuania and Latvia. Since 2001, the 

Rokiškis Regional Museum has organised wood-carving 

symposia, during which almost 100 sculptures have been 

created. The symposia have been a good school for learning 

the craft for more than 70 masters. Such symposia take 

place in many Latvian and Lithuanian districts. ensembles 

of sculptures and parks have been created in Tērvete, Zasa, 

and Aknīste (Latvia). In the autumn of 2009, an international 

wood-carving symposium was held in Rokiškis. 

Masters from Lithuania and Latvia participated. They 

were given oak logs, 4–5 meters in length, which were to 

become a sculptural composition. The Latvians demonstrated 

their skill as excellent construction masters, while 

the Lithuanians created sculptures, and everyone learned 

much from each other. A similar symposium took place in 

Zasa (Latvia). 

Having briefly reviewed the status of the crafts and their 

perspectives for further development, the question arises: 

in what directions can the revival and cultivation of the 

crafts go? There are two directions. one might be the union 

of old traditions with new innovations. The old motifs 

of ornamentation, the combinations of colours, and the 

use of the old method of production can be interpreted in 

a contemporary way and thus a completely new cultural 

value can be created, which would preserve the fundamental 

traditions yet be recognisable to people today. The 

relevance of the functionality of the created item, its need 

in contemporary life, and its durability are all very real issues. 

These are not easy to achieve. The second direction 

might be the unswerving adherence to the old traditions, 

not bringing in anything new. Both directions need to be 

observed and supported. 

Dalia Kiukienė

16 17 

AUDIMAS 

AUŠANA 

WeAVING

18 19 

Lovatiesė XX a. pr. Iš Rokiškio krašto muziejaus fondų 

Gultas sega 20. gs. sāk. No Rokišķu novada muzeja fondiem 

Bedspread, beginning of the 20th century. From the collections of 

the Rokiškis Regional Museum 

Iš Biržų krašto muziejaus fondų 

No Biržu novada muzeja fondiem 

From the collections of the Biržai Regional Museum 

Rankšluostinė ir rankšluostis. XX a. pr. 


Dvieļu turētājs un dvielis. 20. gs. sāk. 

No Rokišķu novada muzeja fondiem 

Towel rack and towel, beginning of the 20th 

century. From the collections of the Rokiškis 

Regional Museum

20 21 

eLĪNA KūLA-BRĀže 

eLINA KūLA-BRAžĖ 

elina kuria viduramžiškus žiemgalos regiono kostiumus 

ir papuošalus, gamina tradicines latvių kaukes. Ji yra latviškų 

tradicijų žinovė, organizuoja folkloro, kalendorines 

ir šeimų šventes. 

Gimė 1973 m. Rygoje, Latvijoje. Baigė Latvijos universiteto 

Istorijos ir filosofijos fakultetą ir įgijo istorikės bei 

etnologės specialybę. 1998–2007 m. Latvijos universitete 

skaitė etnografijos paskaitas, LU etninės kultūros centre 

organizavo tradicinių latvių kaukių gaminimo kursus. 

Folkloro festivalio „Pulkā eimu, pulkā teku“ (Į būrį einu, į 

būrį bėgu) metu elina surengė tradicinių amatų dirbtuves. 

Ten taip pat mokė tradicinių kaukių gaminimo meno. 

2007–2009 m. Mežuotnės piliakalnio festivalyje demonstravo 

senuosius amatus, dalyvavo valstybinės agentūros 

„Nematerialiosios kultūros paveldas“ projekte „Tradicinių 

įgūdžių mokykla 2009“. 

Yra nevyriausybinės žiemgalos kultūros organizacijos 

„Upmalė“ projektų vadybininkė ir narė. 

Bauska / Bauskė 

Elina Kūla-Bražė demonstruoja senovinio audimo techniką 

Elīna Kūla-Brāže demonstrē seno aušanas tehniku 

Elīna Kūla-Brāže demonstrates an old weaving technique 

elīna darina viduslaiku Zemgales reģiona tērpus un rotas, 

izgatavo tradicionālās latviešu maskas. Viņa ir latvisko tradīciju 

zinātāja, organizē folkloras, gadskārtu un ģimenes 

svētkus. 

Dzimusi 1973. g. Rīgā, Latvijā. Beigusi Latvijas Universitātes 

Vēstures un filozofijas fakultāti. Viņa ir vēsturniece un 

etniskās kultūras speciāliste. 1998.–2007. g. Latvijas Universitātē 

lasījusi etnogrāfijas lekcijas, LU etniskās kultūras 

centrā rīkojusi tradicionālo latviešu masku izgatavošanas 

kursus. 

elīna ir rīkojusi tradicionālo amatu darbnīcas folkloras 

festivāla „Pulkā eimu, pulkā teku” laikā. Tur arī mācījusi 

tradicionālo masku izgatavošanu. 

2007.–2009. g. Mežotnes pilskalna svētkos rīkojusi seno 

amatu demonstrēšanu. Piedalījusies Nemateriālā kultūras 

mantojuma valsts aģentūras projektā „Tradicionālo prasmju 

skola 2009”. 

elīna ir Zemgaļu kultūras biedrības „Upmale” projektu vadītāja 

un biedre. 

elīna creates medieval costumes and ornaments of the 

Zemgale region. She also makes traditional Latvian masks. 

She is an expert on Latvian traditions and organises folk 

events, family celebrations and annual ring rituals. 

Born in 1973 in Rīga (Latvia). Graduated from the University 

of Latvia (Faculty of History and Philosophy). Is 

a historian and ethnologist. From 1998 to 2007, lectured 

on ethnography and organised courses on creating traditional 

Latvian masks at the Centre for ethnic Studies of 

the University of Latvia. 

Has organised craftsmen workshops at the folklore festival 

“Pulka eimu, pulka teku”, where she also taught the 

process for creating traditional masks. From 2007 to 2009, 

organised demonstration workshops of old crafts at the 

festival of the Mežotne Castle Mound. 

Has participated in the Non-material Cultural Heritage 

state agency project “Traditional Skills School 2009”. 

Is a project manager and a member of the Zemgale Cultural 

Non-governmental organisation “Upmale”. 

„Turki“, Ceraukstes pagasts, Bauskas novads, LV-3901, Latvija 

+371 26184631 

@ elina.kula_braze@inbox.lv 

Amatininkų mugė „Senosios muzikos festivalyje“ Bauskės pilyje 

2006 m. 

Amatnieku tirgus Senās mūzikas festivālā Bauskas pilī 2006. g. 

Craftsmen market at the International Early Music Festival at 

the Bauska Castle in 2006 

MĀRIS BRĀže 

MARIS BRAžĖ 

Maris yra papuošalų kalvis. Baltiškus papuošalus jis gamina 

pagal archeologinių radinių pavyzdžius. M. Bražė dalyvavo 

valstybinės agentūros „Nematerialiosios kultūros paveldas“ 

projekte „Tradicinių įgūdžių mokykla 2009“. Yra nevyriausybinės 

Žiemgalos kultūros organizacijos „Upmalė“ narys. 

Māris ir rotkalis. Baltu rotas viņš darina pēc arheoloģisko 

atradumu paraugiem. M. Brāže ir piedalījies Nemateriālā 

kultūras mantojuma valsts aģentūras projektā „Tradicionālo 

prasmju skola 2009”. Māris ir Zemgaļu kultūras biedrības 

„Upmale” biedrs. 

Māris forges ornaments. He prepares Baltic ornaments 

according to ornament samples found during archaeological 

excavations. He has also participated in the Non-Material 

Cultural Heritage state agency project “Traditional Skills 

School 2009”. Māris is a member of the Zemgale Cultural Nongovernmental 

Organisation “Upmale”.

22 23 

SoLVeIGA IKeRTe 

SoLVeIGA IKeRTĖ 

Gimė 1949 m. Jaungulbenėje, Latvijoje. Baigė Smiltenės 

vidurinę mokyklą ir Rygos politechnikos institutą, kuriame 

įgijo audinių mezgimo technologės specialybę. Yra 

pelniusi tautodailininkės vardą. 

1973 m. pradėjo dirbti inžiniere-technologe Bauskės buitinių 

paslaugų kombinate. Nuo tų pačių metų įsijungė į 

taikomojo liaudies meno studijos „Bauska“ veiklą, 1979– 

1981 m. buvo šios studijos vadovė. 

1991 m. pradėjo savo verslą – įsteigė individualią įmonę 

„Novads“, gaminančią įvairius mezginius, tautinius kostiumus 

ir siuvinėtus rankdarbius. 

Solveigos darbai eksponuoti įvairiose parodose. Naujausi 

pristatymai vyko 2009 m. Bauskės miesto festivalyje ir 

Rundalės savivaldybėje, minint Latvijos Respublikos nepriklausomybės 

paskelbimo dieną. 

Be to, Solveiga Bauskės ir Rundalės savivaldybėse organizuoja 

kursus, kuriuose savo žiniomis dalijasi su visais norinčiaisiais. 

Šiuo metu kartu su šeima sodyboje „Baltā māja“ (Baltasis 

namas) kuria amatininkų dirbtuvę, kurioje ateityje planuoja 

mokyti rankdarbių meno ir audimo. 

Dzimusi 1949. g. Jaungulbenē, Latvijā. Beigusi Smiltenes 

vidusskolu un Rīgas Politehnisko institūtu. Specialitāte – 

trikotāžas tehnoloģe. Solveigai ir piešķirts Tautas lietišķās 

mākslas meistares nosaukums. 

1973. g. sākusi strādāt par inženieri-tehnoloģi Bauskas 

Sadzīves pakalpojumu kombinātā. Kopš 1973. g. piedalās 

Tautas lietišķās mākslas studijā „Bauska”, 1979.–1981. g. 

bijusi šīs studijas vadītāja. 

1991. g. sākusi privātu uzņēmējdarbību un nodibinājusi 

individuālo uzņēmumu „Novads”. Uzņēmums izgatavo 

dažādus trikotāžas izstrādājumus, tautastērpus un izšūtus 

rokdarbus. 

Solveigas darbi ir eksponēti dažādās izstādēs. Pēdējās no 

tām notika 2009. g. Bauskas pilsētas svētkos un Rundāles 

pašvaldībā par godu Latvijas Republikas neatkarības pasludināšanas 

dienai. 

Turklāt Solveiga Bauskas un Rundāles pašvaldībā rīko 

kursus, kuros ar savām zināšanām dalās ar visiem interesentiem. 

Kopā ar ģimeni „Baltajā mājā” ierīko amatnieku darbnīcu, 

kur ir iecerējusi mācīt dažādu rokdarbu izgatavošanu un 

aušanu. 

Born in 1949 in Jaungulbene (Latvia). Graduated from the 

Smiltene Secondary School and the Rīga Polytechnical Institute 

(speciality – knitted fabric technologist). Has the 

title of Master of Folk Applied Arts. 

First employment was at the Bauska Consumer Service 

establishment as an engineer-technologist, from 1973. 

Since 1973, has participated in the activity of the Folk Applied 

Arts Studio “Bauska”. From 1979 to 1981, was the 

manager of the Studio “Bauska”. 

In 1991, started her own business. established the individual 

enterprise “Novads”. The company specialises in 

manufacturing knitted fabrics and national costumes, as 

well as different types of needlework. 

Crafts made by Solveiga have been shown in various exhibitions. 

The most recent presentations were in 2009 during 

the Bauska town festival and at the 18th November 

event in the Rundāle municipality. 

Solveiga also organises courses in the Bauska and Rundāle 

municipalities for those who want to learn from her. 

At present, the artist and her family are making a workroom 

for craftsmen in the guest house “Baltā māja” (White 

House) in Rundāle, where in the future it will be possible 

for visitors to learn different handicraft and weaving 

skills. 

„Baltā māja”, Pilsrundāle, Rundāles novads, LV-3921, Latvija 

+371 29518447 

@ kalpumaja@inbox.lv

24 25 

VeLGA KATKēVIČA 

VeLGA KATKĖVIČA 

Velga puikiai audžia, mezga, neria vąšeliu, ji gerai išmano 

siuvinėjimo ir rišimo (makramė) technikas. 

Gimė 1943 m. Maduonoje, Latvijoje. 1967 m., baigusi Rygos 

technikos universiteto Architektūros fakultetą, ji pradėjo 

dirbti architekte Bauskėje. 

1995 m. V. Katkėvičai suteiktas audimo meistrės vardas, ji 

yra Latvijos amatų rūmų narė. 

V. Katkėviča aktyvi ir verslo srityje – ji ne tik pati lankė 

Latvijoje JTo organizuotus kursus „Moteris versle“, bet ir 

pati juos vedė Uogrės regiono moterims verslininkėms. 

1991 m. ji pradėjo savo verslą – Bauskėje įkūrė amatininkų 

ir taikomosios dailės dirbinių gamybos ir pardavimo įmonę 

„Liepiņas“ (Liepelės). Jos kūriniai eksponuoti įvairiose 

parodose Latvijoje ir užsienyje: 

• 1995 m., 1998 m., 2000 m., 2008 m., 2009 m. Bauskėje 

(Latvija); 

• 1996 m. parodose „Moterys gali“ ir „Aplink Baltijos 

jūrą“ Malmėje (Švedija); 

• amatų ir rankdarbių parodoje Hedemore (Švedija); 

• 2005 m. Architektų sąjungoje Rygoje (Latvija); 

• 2009 m. Latvių dainų ir šokių festivalyje (Kanada). 

Be to, Velga jau 20 metų dalyvauja Latvijos buities muziejuje 

organizuojamoje amatininkų šventėje. 

Velgai ļoti labi padodas aušana, adīšana, tamborēšana, izšūšana 

ar dažādām metodēm un mezglošana. 

Dzimusi 1943. g. Madonā, Latvijā. 1967. g. beigusi Rīgas 

Tehniskās universitātes Arhitektūras fakultāti, strādājusi 

par arhitekti Bauskā. 

1995. g. viņai piešķirts Aušanas meistara nosaukums. Velga 

ir Latvijas Amatniecības kameras biedre. 

V. Katkēviča ir aktīva arī uzņēmējdarbības jomā – viņa ir 

ne tikai piedalījusies ANo Latvijā rīkotajos kursos „Sieviete 

uzņēmējdarbībā”, bet arī pati vadījusi kursus ogres 

rajona sievietēm – uzņēmējām. 

1991. gadā viņa sāka savu uzņēmējdarbību – Bauskā nodibināja 

amatniecības un lietišķās mākslas izstrādājumu 

ražošanas un tirdzniecības uzņēmumu „Liepiņas”. 

Viņas meistardarbi ir eksponēti vairākās izstādēs Latvijā 

un ārzemēs: 

• 1995., 1998., 2000., 2008. un 2009. g. Bauskā (Latvija); 

• 1996. g. izstādēs „Sievietes var” un „Apkārt Baltijas 

jūrai” Malmē (Zviedrija); 

• vairākas reizes amatnieku un rokdarbnieču izstādē 

Hedemorā (Zviedrija); 

• 2005. g. Arhitektu savienībā Rīgā (Latvija); 

• 2009. g. latviešu Dziesmu un deju svētkos (Kanāda). 

Turklāt Velga jau 20 gadus piedalās Latvijas etnogrāfiskajā 

brīvdabas muzejā rīkotajos amatnieku svētkos. 

Velga is very good at weaving, knitting, crocheting, embroidering 

in various techniques and macraming (making 

knotted patterns). 

Born in 1943 in Madona (Latvia). In 1967, graduated from 

Rīga Technical University (Faculty of Architecture). After 

graduation, she began work in Bauska as an architect. 

Since 1995, has had the title of Master Weaver. Is a member 

of the Latvian Chamber of Crafts. 

Has been active in business and has taken courses about 

the “Female in entrepreneurship” organised by the UNo 

in Latvia. Has taught courses about entrepreneurship for 

female entrepreneurs of the ogre region. 

In 1991, started her own business (“Liepiņas”) in Bauska 

for the manufacture and sale of craft and applied arts 

products. 

Her masterpieces have been displayed in various exhibitions 

and shows in Latvia and abroad: 

• In 1995, 1998, 2000, 2008, and 2009, in Bauska 

(Latvia); 

• In 1996, “Women Can” in Sweden, “Around the 

Baltic Sea” in Malmö (Sweden); 

• Several times, at the exhibition in Hedemora (Sweden) 

of works by craftsmen – needlewomen; 

• In 2005, at the Latvian Association of Architects 

in Rīga (Latvia); 

• In 2009, at the Latvian song and dance festival in 

Canada. 

For 20 years, has taken part in the Craftsmen festival organised 

at the Latvian ethnographic open-Air Museum. 

Vītolu iela 14-5, Bauska, LV-3901, Latvija 

+371 29448331 

@ katkevica@gmail.com

26 27 

MAIRA VĪĶe 

MAIRA VYKĖ 

Maira Vykė audžia, mezga, neria vąšeliu, siuva, siuvinėja, 

pina pinikus. Meistrė gamina ne tik tautinius kostiumus, 

bet ir šiuolaikinius rūbus. Be to, ji kuria interjero tekstilę 

– sienų dekoracijas, lovatieses, kilimus, užuolaidas, staltieses, 

servetėles ir lininius rankšluosčius. 

Gimė 1956 m. Jelgavoje, Latvijoje. Mokėsi Jelgavos 2-oje 

vidurinėje mokykloje, 2 metus studijavo Latvijos dailės 

akademijoje. 1974–1980 m. dirbo aukščiausios kategorijos 

audėja įmonėje „Daiļrade“, tobulinosi taikomojo liaudies 

meno studijoje „Dardedze“. 1981 m. jai suteiktas tautodailininkės 

vardas. 

1981–1996 m. dirbo kolūkio „Uzvara“ Suvenyrų dirbtuvės 

vedėja, o nuo 2009 m. pradėjo individualią veiklą. 

Nuo 1985 m. vadovauja taikomojo meno studijai „Stella“, 

kurioje moko audimo ir siuvinėjimo meno. M. Vykė ir jos 

vadovaujama studija „Stella“ aktyviai dalyvauja įvairiuose 

tarptautiniuose projektuose, Latvijos buities muziejaus 

šventėse ir kituose tekstilininkų renginiuose. Menininkės 

darbai eksponuoti Latvijoje ir 16 užsienio šalių. 

2006 m. M. Vykės megztomis pirštinėmis buvo apdovanoti 

NATo samito Rygoje dalyviai. 

Maira Vīķe auž, ada, tamborē, šuj, izšuj un mezglo. Meistare 

darina ne tikai tautastērpus, bet arī mūsdienu apģērbu. 

Turklāt viņa darina arī interjera tekstilizstrādājumus 

– sienas rotājumus, gultas segas, paklājus, aizkarus, galdautus, 

salvetes un linu dvieļus. 

Dzimusi 1956. g. Jelgavā, Latvijā. Mācījusies Jelgavas 2. 

vidusskolā, divus gadus studējusi Latvijas Mākslas akadēmijā. 

1974.–1980. g. strādājusi par augstākās kategorijas 

audēju uzņēmumā „Daiļrade”, papildinājusi zināšanas 

Tautas lietišķās mākslas studijā „Dardedze”. 1981. g. piešķirts 

Tautas lietišķās mākslas meistara nosaukums. 

1981.–1996. g. strādājusi kolhozā „Uzvara” par suvenīru 

darbnīcas vadītāju, 2009. g. sākusi individuālo uzņēmējdarbību. 

Kopš 1985. g. vada lietišķās mākslas studiju „Stella”, kurā 

māca aušanas un šūšanas mākslu. M. Vīķe un viņas studija 

„Stella” aktīvi piedalās dažādos starptautiskos projektos, 

Latvijas etnogrāfiskā brīvdabas muzeja svētkos un citos 

tekstilnieku pasākumos. Mākslinieces darbi eksponēti 

Latvijā un 16 ārvalstīs. 

2006. g. Rīgā ar M. Vīķes adītiem cimdiem tika apdāvināti 

NATo samita dalībnieki. 

Maira Vīķe specialises in weaving, knitting, crocheting, 

sewing, embroidery and macramé. Can make both, national 

costumes and modern clothing, as well as interior 

decorations – wall decorations, bedspreads, carpets, curtains, 

tablecloths, napkins, table runners and linen towels. 

Born in 1956 in Jelgava, in Latvia. Graduated: Jelgava Secondary 

school No. 2, studied in Art Academy of Latvia 

for 2 years. From 1974 till 1980 worked at company 

“Daiļrade” as the highest category weaver and at the same 

time acquired and improved handicraft skills in Folk Applied 

Arts studio “Dardedze”. Was awarded with the title 

Master of Folk Applied Arts in 1981. 

From 1981 till 1996 worked on the collective farm „Uzvara” 

as manager of the souvenir production shop. In 2009 

registered herself as individual work performer. 

Since 1985 is the head of the applied arts studio “Stella”, 

where the new generation is acquiring the skills of weaving 

and embroidery. Regularly attends courses to improve 

the qualification. Has received awards for participation in 

exhibitions in Latvia and abroad. 

In 2006 has knitted traditional mittens for presents to the 

participants of the NATo summit in Rīga. 

Uzvaras iela 15-15, Gailīšu pagasts, Bauskas novads, 

LV-3931, Latvija 

+371 28779821 

@ mairavike@inbox.lv 

Kalėdinė mugė Bauskėje, 2009 m. 

Ziemassvētku tirdziņš Bauskā, 2009. g. 

Christmas selling exhibition in Bauska, 2009.

28 29 

LIeNe oZoLIņA 

LIeNĖ UoZUoLINIA 

Lienė Uozuolinia – tautodailininkė, taikomojo liaudies 

meno studijos „Līve“ (Lyvė) dalyvė. 

Nuo ketverių metų Lienė savo gyvenamąja vieta vadina 

Lyvberzės valsčių (Jelgavos regionas). Baigusi Lyvberzės 

8-metę mokyklą, trejus metus mokėsi siuvėjos motorininkės 

amato Rygos 26-oje profesinėje technikos mokykloje 

(ją baigė 1988 m.). Dirbo siuvėja-motorininke Jelgavos fabrike 

„Mārīte“, Jelgavos buitinių paslaugų kombinato Trikotažo 

ceche – siuvėja-siuvimo operatore, Audimo ceche 

– audėja, firmoje „Berling“ – siuvėja. Nuo 1994 m. dirba 

Lyvberzės geležinkelio stoties budėtoja. 

L. Uozuolinia studijos „Līve“ veikloje dalyvauja nuo 

1990 m. Ji yra ir studijos vėliavos autorė – ją sukūrė 

2009 m., kai rengėsi Dainų ir šokių šventei. 

Tautodailininkė aktyviai dalyvauja Lyvberzės kultūros 

namuose vykstančiose bendrose ataskaitinėse studijos 

kolektyvo parodose. Kasmetinėms parodoms ji paruošia 

įvairių darbų – sugebėjimus demonstruoja ir kaip audėja, 

ir kaip rankdarbių meistrė. 

2008 m. keletas tautodailininkės darbų buvo atrinkti ir 

eksponuoti XXIV visuotinės latvių dainų šventės ir XIV 

šokių šventės taikomojo liaudies meno parodose „es vidū“ 

(Aš viduryje) ir „Sveču gaismā“ (žvakių šviesoje). 

Jelgava 

L. Uozuolinia prie savo sukurtos Lyvberzės valsčiaus vėliavos 

L. Ozoliņa pie sava darba Līvbērzes pagasta karoga 

L. Ozoliņa by a flag of Līvbērze that she had made herself 

Tautodailininkės darbai buvo pristatyti ir tarptautinėse 

taikomojo liaudies meno parodose Latvijoje (I tarptautinė 

taikomojo liaudies meno paroda, 2006 m.). 

Vienas iš naujausių L. Uozuolinios sumanymų – žiemgalos 

regiono tautinis kostiumas. Šiam darbui ji intensyviai 

rengiasi: ieško įvairios pažintinės medžiagos apie senuosius 

audimo raštus, jų derinius, studijuoja audimo būdus. 

L. Uozuolinia (viduryje) Dainų šventės parodoje, 2008 m. 

L. Ozoliņa (vidū) Dziesmu svētku izstādē 2008. g. 

L. Ozoliņa (in the middle) at the exhibition for the Song Festival, 

2008. 

Liene ozoliņa – Tautas daiļamata meistare, TLMS „Līve” 

dalībniece. 

No četru gadu vecuma par savu dzīves vietu Liene sauca 

Līvbērzes pagastu Jelgavas novadā. Pabeidza Līvbērzes pamatskolu 

un trīs gadus mācījās Rīgā 26. PTV (profesionāli 

tehniskajā vidusskolā) par šuvēju motoristi. Skolu pabeidza 

1988. gadā. Ir strādājusi Jelgavā fabrikā „Mārīte” par 

šuvēju – motoristi, Jelgavas Sadzīves pakalpojumu kombinātā 

trikotāžas cehā par šuvēju – ketelētāju, aušanas cehā 

– par audēju, firmā „Berling” – par šuvēju. Kopš 1994. 

gada strādāja Līvbērzes dzelzceļa stacijā par dežuranti. 

Studijā „Līve” darbojas kopš 1990. gada. TLMS „Līve” karogs 

tapis 2009. gadā, gatavojoties nākošajiem Dziesmu un 

deju svētkiem. 

Regulāri piedalās studijas kolektīva kopīgajās darba pārskata 

izstādēs Līvbērzes Kultūras namā. Ikgadējām izstādēm 

gatavo dažādus darbus, lai savu prasmi parādītu gan 

kā audēja, gan kā rokdarbniece. 

Liels prieks un gandarījums L. ozoliņai bija dalība XXIV 

Vispārējo latviešu Dziesmu svētku un XIV Deju svētku 

tautas lietišķās mākslas izstādē „es vidū”, 2008.g., un 

„Sveču gaismā”, kur kompetenta komisija bija izvēlējusies 

vairākus viņas darbus izstādīšanai šajā plaša mēroga pasākumā. 

L. ozoliņas darbi tika prezentēti arī starptautiskajās tautas 

lietišķās mākslas izstādēs Latvijā (I Starptautiskā tautas 

lietišķās mākslas izstāde, 2006. g.). 

Viena no viņas iecerēm ir Zemgales tautas tērpa pagatavošana, 

kurai intensīvi gatavojas, apgūstot dažādu izziņas 

materiālu par senajiem auduma rakstiem, to salikumiem 

un izgatavošanas veidiem. 

Liene ozoliņa – folk artist, participant in the applied folk 

arts studio “Līve”. 

Since she was four years old, she has lived in Līvbērze in 

the Jelgava region. After graduating from the Līvbērze 

8-year school, for three years she learned the seamstress 

craft at the 26th professional technical school in Rīga. She 

worked as a seamstress in the Jelgava factory “Mārīte” and 

in the knitting workshop of the Jelgava household services 

company, as a weaver in the weaving workshop, and as a 

seamstress in the “Berling” company. Since 1994, she has 

worked as a watcher at the Līvbērze railway station. 

Since 1990, L. ozoliņa has been working at the studio 

“Līve”. She also made the studio’s flag, which she created 

in 2009 while preparing for the future Song and Dance 

Festival. 

The folk artist actively participates in general exhibitions 

of the studio group that take place in the Līvbērze Culture 

Centre. For annual exhibitions, she prepares various 

works, wishing to demonstrate her capabilities both as a 

weaver and as a master of needlework. 

In 2008, several of her works were selected to be exhibited 

at the exhibitions of applied folk arts “es vidū” (I within) 

and “Sveču gaismā” (By Candlelight) during the XXIV 

Nationwide Latvian Song Celebration and the XIV Dance 

Celebration. Participation in such events is a noteworthy 

mark of recognition of the folk artist’s work. 

Amatniecības centrs „Līve”, Līvbērzes pagasts, Jelgavas novads, 


+371 28758277, +371 63072474 

Laisvalaikiu L.Uozuolinia įninka į įvairius rankdarbius: 

audžia, mezga, neria vąšeliu. Labiausiai patinka austi didelius 

gaminius – skaras, šalikus, lovatieses, staltieses, audinius 

tautiniams drabužiams, gobelenus. 

Savā brīvajā laikā aizraujas ar dažāda veida rokdarbiem. Patīk 

aust, adīt, tamborēt. Visvairāk patīk aust lielus plecu lakatus, 

kaklautus, gultas segas, galdautus, tautisko brunču audumus, 

gobelēnus un citus izstrādājumus. 

In her free time, L. Ozoliņa works closely on various kinds of 

needlework. She enthusiastically weaves, knits, and crochets. She 

most enjoys weaving large-scale items, such as shawls, scarves, 

bedspreads, tablecloths, fabrics for ethnic costumes, tapestries, 

and so on.

30 31 

LIGITA oZoLNIeCe 

LIGITA UoZUoLNIeCĖ 

Ligita Uozuolniecė – tautodailininkė, taikomojo liaudies 

meno studijų „Līve“ (Lyvė) ir „Nākotne“ (Ateitis) vadovė. 

Gimė 1955 m. birželio mėn. 23 d. Jelgavoje, žiemgalos 

krašto švietimo ir kultūros centre. Čia ji užaugo, gyvena bei 

dirba iki šiol. Mokėsi Jelgavos 2-oje vidurinėje mokykloje. 

Buities darbų mokytojos pakalbinta ir pamokyta pradėjo 

austi. Dar tebesimokydama mokykloje nuaudė pirmąsias 

servetėles, šalį mamai, dekoratyvines užuolaidas. Nuo 

tada audimas tapo pomėgiu. Baigusi pagrindinę mokyklą, 

mokslus tęsė Rygos taikomojo meno vidurinės mokyklos 

Tekstilės skyriuje. Ten baigė meninio audimo specialybę 

ir įgijo menininko – meistro kvalifikaciją. L. Uozuolniecė 

įgijo ir buities darbų bei namų ūkio mokytojo kvalifikaciją, 

edukologijos mokslų magistro laipsnį. Už aktyvų dalyvavimą 

parodose yra pelniusi tautodailininkės vardą. 

Pedagogines žinias Ligita pritaiko dalyvaudama ir tarptautiniuose 

projektuose, skaitydama paskaitas kaip kviestinė 

lektorė. 2006–2007 m. ji baigė Liaudies meno centro 

organizuotus nuotolinio mokymo kursus liaudies taikomojo 

meno studijų vadovams ir nariams. Reikšmingiausios 

publikacijos: „Kilimų ir gobelenų technikos“ (2009) 

ir „Rankdarbių sąsiuvinis pradinei mokyklai. Pynutės. 

Virvelės. Audinių pynimas“ (1999). Nuo 2004 m. darbas 

su aktyviais ir smalsiais žmonėmis sėkmingai vyksta Jelgavos 

rajono taikomojo liaudies meno studijose „Līve“ ir 

„Nākotne“. Jose mokomasi audimo meno, įgyvendinami 

kiekvieno studijos nario kūrybiniai sumanymai, siekiama 

išsaugoti senąsias tradicijas ir jas populiarinti. 

Ligita mėgsta austi didesnio formato darbus – skaras, kaklajuostes, 

lovatieses, staltieses, audinius tautiniams sijonams, 

gobelenus ir kt. Ausdama lovatieses ar skaras, audėja 

tradicinius raštus ir motyvus mėgsta derinti su spalvomis, 

tinkančiomis šiuolaikiniam interjerui bei aprangai. 

Neatskiriama L. Uozuolniecės ir jos vadovaujamų studijų 

narių gyvenimo dalimi tapo dalyvavimas Motinos dienai 

skirtose parodose, kurias kasmet organizuoja Lyvberzės ir 

Glūdos valsčiai. 

Kolektyvo narės aktyviai dalyvauja įvairiuose seminaruose, 

kuriuose įgyja naujų žinių ir patirties. 

Ligita ozolniece – Tautas daiļamata meistare, Tautas lietišķās 

mākslas stūdiju „Līve” un „Nākotne” vadītāja. 

Dzim. 1955. gada 23. jūnijā Jelgavā. Ligita uzaugusi, dzīvo 

un strādā Jelgavā, kas ir Zemgales izglītības un kultūras 

centrs. Mācījusies Jelgavas 2. vidusskolā, kur darbmācības 

skolotāja prata uzrunāt un ieinteresēt apgūt aušanas 

prasmes. Šajā laikā tika noaustas sedziņas, mammai pirmā 

plecu šalle, dekoratīvie aizkari, kas papildināja mājas 

interjeru. Aušana kļuva par sirdslietu. Pēc pamatskolas 

mācības turpināja Rīgas Lietišķās mākslas vidusskolā Tekstilmākslas 

nodaļā, kur apguva pilnu kursu mākslas audējas 

specialitātē, iegūstot mākslinieka – meistara kvalifikāciju. 

Ieguvusi arī mājturības un mājsaimniecības skolotāja 

kvalifikāciju mājturības – pedagoģijas specialitātē, kā arī 

izglītības zinātņu maģistra grādu pedagoģijā. Piedaloties 

daudzās izstādēs, iegūts Tautas daiļamata meistara nosaukums. 

Pedagoģisko kompetenci Ligita pilnveido piedaloties 

starptautiskos projektos kā lektore un kā dalībniece. Beigusi 

Tautas mākslas centra organizētos tālākizglītības 

kursus tautas lietišķās mākslas studiju vadītājiem un dalībniekiem, 

kur iegūts sertifikāts (2006./2007. g.). Par nozīmīgākajām 

publikācijām uzskata – „Paklāju un gobelēnu 

tehnikas” (2009.), kur autore piedāvā teorētisku un praktisku 

materiālu, kas palīdz iepazīt un apgūt paklāju un go- 

Ligita Latvijos žemės ūkio universitete būsimuosius buities 

darbų mokytojus moko audimo meno, 2009 m. 

Ligita Latvijas Lauksaimniecības universitāte māca topošajiem 

mājturības skolotājiem apgūt aušanas prasmes. 2009. g. 

Ligita teaches the weaving art to future household work teachers 

at the Latvia University of Agriculture, 2009. 

belēnu tehnikas. Autores darbs noderēs pedagogiem, kuri 

māca tekstiliju tehniku. Ligitas otra publikācija – „Rokdarbu 

burtnīca sākumskolai. Pīnītes. Aukliņas. Auduma 

pinumi” (1999.). 

Kopš 2004. gada mācību darbs veiksmīgi norit Jelgavas 

novada tautas lietišķās mākslas studijās „Līve” un „Nākotne” 

ar aktīviem, gribot zināšanu kāriem cilvēkiem. Darbā 

ietverta aušanas apguve, katra radošo interešu aktivizēšana, 

salīdzināšana, seno tradīciju saglabāšana un popularizēšana. 

Ligitai patīk aust lielus plecu lakatus, kaklautus, gultas segas, 

galdautus, tautisko brunču audumus, gobelēnus, un 

citus izstrādājumus. Segās un plecu lakatos labprāt apvieno 

tradicionālos rakstus un motīvus no mūsdienu interjeriem 

un apģērbiem piemērotām krāsām. 

Neatņemama dzīves sastāvdaļa ir izstādes Līvbērzes un 

Glūdas pagastā, kas notiek vienmēr uz Mātes dienu. 

Liela nozīme ir arī dalībai dažādos semināros, kuros kolektīva 

dalībnieces guvušas jaunas zināšanas un pieredzi. 

Lyvberzės valsčiaus ir studijos vėliavos. 

2009 m. 

Līvbērzes pagasta un studijas karogi. 

2009. g. 

Flags of Līvbērze and the studio. 2009.

32 33 

Ligita ozolniece – folk artist, head of the applied folk arts 

studios “Līve” and “Nākotne” (Future). 

Born on 23 June 1955, in Jelgava, Zemgale education and 

culture centre. She grew up there, and continues to live 

there. Attended the Jelgava Second Secondary School. encouraged 

and taught by the household work teacher, she 

began to weave. While still in school, Ligita wove her first 

napkins and her decorative drapes adorned the interior of 

the home. Since then, weaving has become a hobby. After 

graduating from school, she continued her education in 

the Textile Department of the Rīga Applied Art Secondary 

School. After completing the speciality of artistic weaving, 

she obtained professional qualification as an artist-master. 

L. ozolniece has also received professional qualification as 

a household work and home economics teacher, as well as 

a master’s degree in educology. She has earned the title of 

folk artist due to her active participation in exhibitions. 

Ligita applies her pedagogical knowledge, participating 

in international projects or lecturing as a guest lecturer. 

In 2006–2007, she completed the Folk Art Centre’s distance-learning 

courses for applied folk art studies leaders 

and members. Some of her more important publications 

include “Carpet and tapestry techniques” (2009) 

and “Workbook of handwork for primary school. Twists. 

Twines. Weaving of fabrics” (1999). 

Since 2004, work with active people has proceeded with 

success in the Jelgava district applied folk arts studios 

“Līve” and “Nākotne”. The weaving art is learned at the 

studios, the creative ideas of every studio member are 

brought to fruition, and efforts are made to preserve the 

old traditions and popularise them. 

Paroda „Sveču gaisma“ (Žvakių šviesa), 2007 m. 

Izstāde „Sveču gaisma”, 2007. g. 

Exhibition “Sveču gaisma” (Candlelight), 2007. 

Ligita enjoys weaving large-format works, including 

scarves, neckscarves, bedspreads, tablecloths, fabric for 

the skirts used in ethnic costumes, tapestries, and so on. 

Weaving bedspreads or scarves, uses traditional patterns 

and motifs, coordinates with colours appropriate for contemporary 

interiors and clothing. 

Participation in Mother’s Day exhibitions has become an 

essential part of the life of L. ozolniece and the members 

of the studios she leads. The exhibitions are organised 

each year in Līvbērze and Glūda (Latvia). 

Members of the group actively participate in various seminars, 

during which they acquire new knowledge and experience. 

+371 26749894 

Audimo stovykla Lyvanuose, 2007 m. 

Aušanas nometne Līvānos, 2007. g. 

Weaving camp in Līvāni, 2007. 

RITA SIDRABA 

Rita Sidraba – audėja, taikomojo liaudies meno studijos 

„Staļģene“ (Stalgenė) vadovė. 

Gimė Sėloje, prie Nemunėlio (Mēmele) krantų, sodyboje 

„Plītničas“. Mokėsi Kurmenės mokykloje, o 1971 m. baigė 

Latvijos žemės ūkio universiteto Maisto technologijos 

fakultetą. Dar vaikystėje susidomėjusi audimu ir siuvinėjimu, 

mat namuose stovėjo audimo staklės, ji audžia iki šiol. 

Pirmuosius rankdarbius Rita pagamino dar tebesimokydama 

Kurmenės mokykloje – vilnoniais siūlais siuvinėjo 

raštus ant audinių skiaučių. Iš Sibiro grįžusi tėvo sesuo, 

puiki siuvėja ir siuvinėtoja, išmokė mergaitę gaminti staltiesėles, 

siuvinėti apykaklaites ir rankogalius. 

1970-aisiais ėmė lankyti Jaunsvirlaukos valsčiaus Stalgenės 

kultūros namų audėjų būrelį. Nuo to ir prasidėjo Ritos 

veikla. Šiuo metu R. Sidraba yra taikomojo liaudies meno 

studijos „Staļģene“ vadovė, o savo veiklą studijoje pradėjo 

1973 m. 

Rita su studijos narėmis dalyvavo Dainų šventėje, įvairiose 

parodose, konkursuose, kituose renginiuose. Jos vadovaujamas 

kolektyvas – įvairių projektų dalyvis. Vienas iš 

projektų „Vilkšu košu tēvu jostu apkārt mūsu tēvzemei“ 

(Apjuosiu savo tėviškę marga tėvų juosta) vyko Jelgavoje. 

Čia mokiniai audė juostas. Vykdomų projektų tikslas 

– supažindinti žmones su staklėmis ir audimu bei suteikti 

galimybę jiems patiems pabandyti austi. Studija „Staļģene“ 

yra olandų projekto „Nāc rotāties tautastērpā“ (Pasipuošk 

tautiniu kostiumu) laureatė. 

Rita Sidraba savo studijoje, 2008 m. 

Rita Sidraba savas studijas telpās 2008. g. 

Rita Sidraba in her studio, 2008. 

Visada optimistiška ir energinga Rita austi pamoko visus 

besidominčius. Dažniausiai moko Stalgenės vidurinės mokyklos 

mokinius, kurie su džiaugsmu įninka į dar neišbandytą 

sritį – audimą. Laisvalaikiu visi laukiami studijoje ir 

gali įsijungti į jos veiklą. Iš pradžių pabandoma pasigaminti 

visai nedidelių darbelių, pavyzdžiui, staltiesėlių, o vėliau 

– imamasi didesnių darbų: skarų, skraisčių ar kitų rūbus ir 

namus puošiančių elementų. Ritai labai patinka šaltų spalvų 

tonai (pilki, žydri, violetiniai). Kiekviename jos darbe 

atsispindi savita nuotaika ir ją atitinkančios spalvos. 

Neatskiriama gyvenimo dalimi tapo dalyvavimas kasmetinėse 

velykinėse parodose Jausvirlaukoje ir kituose valsčiuose. 

Visi R. Sidrabos darbai turi praktinę paskirtį. Savo austomis 

skaromis, šalikėliais, rūbais puošiasi ir ji pati, ir jos 

kolegos, svečiai, artimieji. Senosiomis audimo staklėmis, 

kuriomis ausdavo mamos, močiutės, darbščiosios studijos 

dalyvės audžia užuolaidas, dekoratyvinius užtiesalus, pagalvių 

užvalkalus, kilimus. Ausdamos praktinės paskirties 

daiktus, moterys dažniausiai naudoja tradicinius latvių 

liaudies raštus, tačiau bando įvaldyti ir kitas dekoravimo 

technikas – piešimą ant lino, šilko. Jos nuolat tobulinasi ir 

plečia savo akiratį.

34 35 

Parodoje Jaunsudrabinio muziejuje kartu su TLMS „Staļģene“ 

dalyvėmis. Paroda skirta žymaus tapytojo, poeto ir rašytojo 129ioms 

gimimo metinėms paminėti, 2006 m. 

Izstāde Jaunsudrabiņa muzejā kopā ar TLMS „Staļģene” 

dalībniecēm. Ar izstādi godinot latviešu izcilā gleznotāja, 

dzejnieka un rakstnieka 129. gadadienu, 2006. g. 

At an exhibition at the Jaunsudrabiņš’ museum together with 

participants from the applied folk arts studio “Staļģene”. The 

exhibition commemorated the 129th anniversary (2006) of the 

birth of the famous painter, poet, and writer 

Rita Sidraba – audēja, Tautas lietišķās mākslas studijas 

„Staļģene” vadītāja. 

Dzimusi Sēlijā, Mēmeles krastos, mājās „Plītničas”. Mācījusies 

Kurmenes skolā un 1971. gadā beigusi LLU Pārtikas 

tehnoloģijas fakultāti. Bērnībā sāka interesēties par 

aušanu un izšūšanu, jo mājās bija stelles un savu nodarbi 

turpina līdz pat mūsdienām. Pirmie rokdarbi un interese 

par tiem bija skolā Kurmenē, izšujot uz auduma rakstus ar 

vilnas dziju. Tad no Sibīrijas atgriezās tēva māsa, kura bija 

šuvēja un labi prata izšūšanas darbus. No viņas iemācījās 

darināt sedziņas, izšūt skolas tērpam baltos krādziņus un 

aproces. 

70. gados Jaunsvirlaukas pagasta Staļģenes Kultūras namā 

piedalījās audēju pulciņā, kurā tolaik bija tikai divas stelles. 

Ar to arī sākās Ritas darbība Jaunsvirlaukas pagastā. 

Šobrīd R. Sidraba ir studijas „Staļģene” (tautas lietišķās 

mākslas studijas) vadītāja. Taču savu darbību TLMS „Staļģene” 

uzsāka 1973. gadā. 

Rita ar savas studijas dalībniecēm ir piedalījusies Dziesmu 

svētku gājienā, kā arī pašos dziesmu svētkos, dažādās 

izstādēs, konkursos un pasākumos. Kolektīvs Ritas vadībā 

piedalījās arī dažādos projektos, kā, piemēram, „Vilkšu 

košu tēvu jostu apkārt mūsu tēvzemei”, kurā skolēni auda 

jostas gabalus, tas notika Jelgavā. Projektu mērķis ir iepazīstināt 

cilvēkus ar aušanu un stellēm, kā arī dot iespēju 

pašiem ar savām rokām noaust kādu gabaliņu. Studija ir 

laureāte holandiešu projektā „Nāc rotāties tautastērpā”. 

Ar savu optimismu un darba prieku Rita māca aust arī visus 

citus interesentus, kas pārsvarā ir skolēni no Staļģenes 

vidusskolas, kuri ar prieku attīsta jaunas prasmes un atklāj 

interesantas lietas par aušanu. Brīvajā laikā var droši nākt 

uz studiju un piedalīties tās darbībā. Viss sākas ar pavisam 

mazām un skaistām lietām – sāk ar sedziņām, ko laika gaitā 

nomaina skaisti plecu lakati, villaines un citi apģērbam 

un mājai nepieciešami darbi. Šobrīd, Rita atzīst, ka mīļākās 

krāsas ir aukstie toņi (pelēki, gaiši zili, lillā), kaut gan 

katrā darbā ir ielikta dvēsele, savs noskaņojums un atbilstoši 

tam – toņi. 

Neatņemama dzīves sastāvdaļa ir izstādes, kas vienmēr 

notiek Lieldienās Jaunsvirlaukā, kā arī citos novada pagastos. 

R. Sidraba neko neauž bez nolūka, bez praktiskuma. Lakati, 

šallītes, tērpi der pašai audējai, draugiem, kolēģiem, 

viesiem un saviem ģimenes locekļiem. Mājai top aizkari, 

dekoratīvās segas, spilveni, paklāji – stellēs ar kurām audušas 

mūsu mātes, vecmāmiņas. Visas aušanas studijas 

dalībnieces auž visiem noderīgas lietas un izmanto dažādas 

latviešu tautas rakstu zīmes, kā arī sāk praktizēt ar cita 

veida audumiem un darbiem – ar linu un zīda audumu 

apgleznošanu. Vienmēr apgūst jaunas zināšanas un paplašina 

savu redzesloku, kas neapšaubāmi ir pozitīvi un 

interesanti. 

Jaunsvirlaukos valsčiaus moteriško tautinio kostiumo 

komplektas, 2009 m. 

Jaunsvirlaukas pagasta sieviešu tautas tērpa komplekts, 

2009. g. 

A woman’s ethnic costume of the Jaunsvirlauka region. 2009. 

Paroda valsčiaus patalpose, 2009 m. 

Izstāde pagasta telpās, 2009. g. 

A local exhibition, 2009. 

Rita Sidraba – weaver, head of the applied folk arts studio 

“Staļģene”. 

Born in Selonia, at the homestead “Plītničas” on the banks 

of the Mēmele River. Attended the Kurmene school, and 

in 1971, graduated from the Food Technology Department 

of the Latvia University of Agriculture. In childhood, 

she took an interest in weaving and sewing because there 

was a loom in the home. She continues to weave up to 

the present day. She did her first needlework, consisting of 

woolen thread patterns sewn onto scraps of fabric, while 

still attending the Kurmene school. Her father’s sister, an 

excellent seamstress, returned from Siberia and taught the 

young girl to make tablecloths, collarettes, and cuffs. 

In 1970, she began to participate in the group of weavers 

at the Staļģene Culture Centre in Jaunsvirlauka. At that 

time, there were two looms there. That was the beginning 

of her activity in Jaunsvirlauka. 

At present, R. Sidraba is the head of the applied folk arts 

studio “Staļģene”, but her activity at the studio began in 

1973. Together with other members of the studio, she participated 

in the parade of the Nationwide Latvian Song 

Celebration, the song celebration itself, various exhibitions, 

competitions, and other events. 

The group led by Rita has participated in various other 

projects, for example, a project that took place in Jelgava, 

“Vilkšu košu tēvu jostu apkārt mūsu tēvzemei” (I will surround 

my homestead with the colourful sash of my parents), 

during which pupils wove sashes. The purpose of the 

projects was to acquaint people with looms and weaving, 

and give them the opportunity to try weaving for them- 

R. Sidraba savo studijoje, 2010 m. 

R. Sidraba savas studijas telpās, 2010. g. 

R. Sidraba in her studio, 2010. 

selves. The studio “Staļģene” has received a prize from the 

Dutch project “Nāc rotāties tautastērpā” (Dress up in an 

ethnic costume). 

Rita teaches weaving to anyone with a desire to learn. She 

usually works with the pupils of the Staļģene secondary 

school, who enthusiastically take up an as-yet untried 

activity, weaving. During free time, all are welcome in 

the studio and may join its activity. At the beginning, it 

is attempted to make quite small works, for example, tablecloths, 

but later, larger works are undertaken: shawls, 

veils, other items of clothing and items to decorate the 

home. The folk artist most likes the cooler tones of colours 

(gray, blue, violet). In each of her works, a unique mood is 

reflected by means of the colours matching that mood. 

Participation in annual easter exhibitions in Jaunsvirlauka 

and elsewhere have become an essential part of life. 

All the weaver’s works have a practical purpose. Her 

shawls, scarves, and other clothing are worn by she herself 

and her colleagues, guests, and loved ones. The industrious 

studio participants weave drapes, decorative throws, 

pillowcases, and carpets using the old weaving looms that 

were used by their mothers and grandmothers. When 

making the items for practical use, the women usually 

use traditional Latvian folk patterns, however, they do attempt 

to make use of other decorative techniques, such as 

drawing on linen and silk. They constantly improve and 

broaden their horizons. 

„Sidrabi”, Jaunsvirlaukas pagasts, Jelgavas novads, 

LV-3032 Latvija 

+371 28674293

36 37 

SVeTLANA ZVIRGZDIņA 

SVeTLANA ZVIRGZDINIA 

Svetlana Zvirgzdinia yra taikomojo liaudies meno studijos 

„Līve“ dalyvė. 

Mokėsi Lyvberzės aštuonmetėje mokykloje, vėliau – Jelgavos 

3-ioje vidurinėje mokykloje. 1979 m. baigė Rygos 

kooperacijos technikumą. Lyvberzėje dirbo parduotuvės 

UAB „Jelgavas tirgotajs“ vedėja. 

Audimu susidomėjo palygint neseniai, todėl savo veiklą 

TLMS „Līve“ pradėjo tik 2006 m. Sutelkusi dėmesį į šį 

gyvenimo iššūkį, austi išmoko labai greitai. Yra išaudusi 

skarų, kaklajuosčių, lovatiesių, staltiesių ir kt. 

S. Zvirgzdinia yra dalyvavusi taikomojo liaudies meno parodose 

Latvijoje: „es vidū“ (Aš viduryje), vykusioje 2008 

m. XXIV visuotinės latvių dainų šventės ir XIV šokių 

šventės metu, ir „Sveču gaismā“ (žvakių šviesoje), 2007 m. 

Vienas pirmųjų didesnių Svetlanos darbų buvo sėkmingai 

pristatytas taikomojo liaudies meno parodoje „es vidū“. 

Rankšluosčių raštams audėja naudoja medvilnę ir liną, tačiau 

labiausiai S. Zvirgzdinia juos mėgsta austi iš lininių 

siūlų. 

S. Zvirgzdinia yra išaudusi daug šviesios spalvos darbų, tačiau 

jai pačiai arčiau širdies yra ryškesni tonai. Pilką linų toną ji 

pagyvino žaliais lininiais siūlais 

Lai gan daudz S. Zvirgzdiņas darbu ir gaišās krāsās, tomēr 

viņa tajos vēlas redzēt spilgtākus toņus. Pelēko linu toni viņa 

atdzīvina ar zaļo linu diegu 

S. Zvirgzdiņa has woven many light-coloured works, but she 

herself prefers the more vivid tones. She enlivens the grey tone of 

flax with green linen threads 

S. Zvirgzdiņa – Tautas lietišķās mākslas studijas „Līve” dalībniece. 

Mācījusies Līvbērzes pamatskolā un Jelgavas 3. vidusskolā. 

1979. gadā beigusi Rīgas Kooperatīvo tehnikumu. Strādājusi 

Līvbērzē SIA „Jelgavas tirgotājs” par veikala vadītāju. 

Interese par aušanu Svetlanai radās samērā nesen, tādēļ 

savu darbību TLMS „Līve” viņa uzsāka tikai 2006. gadā. 

Pievēršoties šim dzīves aicinājumam, ļoti ātri apguva aušanas 

procesu un ir jau noaudusi dažādus plecu lakatus, 

kaklautus, gultas segas, galdautus un citus izstrādājumus. 

S. Zvirgzdiņa ir piedalījusies Latvijas Republikas rīkotajās 

lietišķās mākslas izstādēs: XXIV Vispārējo latviešu Dziesmu 

svētku un XIV Deju svētku tautas lietišķās mākslas izstādē 

„es vidū”, 2008. g.; „Sveču gaismā”, 2007. g. 

Viens no pirmajiem lielajiem S. Zvirgzdiņas darbiem veiksmīgi 

tika prezentēts tautas lietišķās mākslas izstādē „es 

vidū”. 

S. Zvirgzdiņas dvielīšu rakstos tiek izmantota gan kokvilna, 

gan lins, bet visvairāk viņai tīk ir iecienījusi tos aust no 

linu diegiem. 

Svetlana Zvirgzdiņa – participant in the Applied Folk Arts 

Studio “Līve”. 

Learned at the Līvbērze 8-year school, and at the 3rd Secondary 

School in Jelgava. In 1979, graduated from the 

Rīga Cooperative Technicum. 

Relatively recently took an interest in weaving, and for that 

reason her activities at the Applied Folk Arts Studio “Līve” 

date only from 2006. Having focused her attention on this 

challenge, learned to weave very quickly. Has woven various 

items – shawls, scarves, bedspreads, tablecloths and 

so on. 

exhibitions of applied folk arts in Latvia: “es vidū” (I within), 

during the XXIV Nationwide Latvian Song Celebration 

and the XIV Dance Celebration in 2008, and “Sveču 

gaismā” (By Candlelight) in 2007. one of the first of her 

larger works was successfully exhibited during the exhibition 

of applied folk arts “es vidū”. 

Cotton and flax have been used for towel patterns, but S. 

Zvirgzdiņa usually likes to weave from linen threads. 

Amatniecības centrs „Līve”, Līvbērzes pagasts, Jelgavas novads, 


+371 28626812 

Lovatiesės raštas, sukurtas 2009 m., buvo eksponuojamas 

Lyvberzės kultūros namų parodoje 

Segas raksts tapis 2009. gadā un bija apskatāms Līvbērzes 

kultūras nama izstādē 

A bedspread pattern, created in 2009, was exhibited at the 

Līvbērze Culture Centre

38 39 

eMĪLIJA JoDeLe 

eMILIJA JUoDeLĖ 

Gimė 1924 m. gegužės 11 d. Rygoje, vėliau kartu su tėvais 

persikėlė į Sauką. 1933–1936 m. mokėsi Nytaurėje, 

1936–1939 m. – elkšnių pagrindinėje mokykloje. 1941 m. 

įstojo į dvimetę Saukos žemės ūkio mokyklą, kur ne tik įgijo 

įvairių namų ūkio žinių, bet ir išmoko austi. e. Juodelė 

labai pamėgo šį užsiėmimą, o baigdama mokyklą ji vienintelė 

iš savo kursiokių buvo išaudusi net 41 darbą. 1954 

m. emilija apsigyveno Viesytėje ir 30 metų išdirbo Mašinų 

ir traktorių stoties buhaltere. Laisvalaikiu audė lovos 

užtiesalus, skaras, mezgė. Ji yra išaudusi ir sėlišką tautinį 

kostiumą. e. Juodelė audžia ir dabar, o savo darbus dovanoja 

artimiesiems, giminėms, draugams ir pažįstamiems. 

Kitas jos pomėgis – kulinarija. Įvairių švenčių progomis 

savo artimuosius ir kaimynus emilija Juodelė pradžiugina 

skaniais įmantrių formų tortais. 

Viesīte / Viesytė 

emīlija Jodele ir dzimusi 1924. gada 11. maijā Rīgā, vēlāk 

kopā ar vecākiem pārcēlusies uz Sauku. 1933.-1936. g. mācījusies 

Nītaurē, 1936.-1939. g. – elkšņu pamatskolā. 1941. 

gadā viņa iestājusies Saukas divgadīgajā lauksaimniecības 

skolā, kur ne tikai ieguvusi pamatzināšanas mājturībā, bet 

iemācījusies arī aust. Aušana e. Jodelei ļoti iepatikusies 

un, absolvējot šo lauksaimniecības skolu, viņai vienīgajai 

no kursa biedrenēm bija noausts jau 41 darbs. 1954. gadā 

emīlija pārcēlās uz dzīvi Viesītē un 30 gadus tur nostrādāja 

par grāmatvedi Mašīnu traktoru stacijā. Brīvajā laikā e. 

Jodele nodarbojās ar aušanu – auda segas, lakatus, kā arī 

daudz adīja. Viņa ir audusi arī sēļu tautas tērpu. Arī tagad 

viņa auž darbus priekš sevis, ģimenes, kā arī dāvina saviem 

tuviniekiem, radiem, draugiem un paziņām. Ir emīlijai Jodelei 

ir vēl viens talants – viņa ir lieliska kulināre. Dažādos 

svētkos emīlija viņa iepriecina tuviniekus un kaimiņus ar 

garšīgām dažādu formu tortēm. 

emīlija born on 11 May 1924, in Rīga. Later, moved with 

her parents to Sauka (Latvia). From 1933 to 1936, learned 

in Nītaure, and from 1936 to 1939, attended the elkšņi 

ele mentary School. In 1941, entered the two-year Sauka 

Agricultural School, where she not only attained various 

household skills, but also learned to weave. e. Jodele very 

much enjoyed this activity, and as she graduated from the 

school, she alone of all in her course had woven 41 works. 

In 1954, moved to Viesīte and for 30 years worked as an 

accountant at the Transport and Tractor Station. During 

her free time, wove bedspreads and scarves, and knitted. 

Has woven the Selonian ethnic costume. Weaves to this 

day, and presents her works as gifts to loved ones, friends, 

and acquaintances. Also has another talent – is an excellent 

cook. on various occasions, delights loved ones and 

neighbours with tasty cakes in elaborate forms. 

Viesītes muzejs „Sēlija”, A. Brodeles iela 7, Viesīte, 

Viesītes novads, LV-5237 Latvija 

+371 65245549, +371 29116334 

@ viesitesmuzejsselija@inbox.lv 

RANKDARBININKIŲ BūReLIS „ZĪLe“ 

Viesytės seniūnijos rankdarbininkių būrelis „Zīle“ (Gilė) 

įkurtas 2008 m. Jis veikia viename iš rekonstruotų Viesytės 

siauruko komplekso pastatų. Kiekviena būrelio dalyvė 

turi savo mėgstamiausią rankdarbių rūšį: Vija Liepkalnė ir 

Birutė Strautniecė labiausiai mėgsta mezgimą kiauraraščiu, 

Parsla Šanina, Dina Hodaseviča ir Taisija Gora mezga 

tradicines raštuotas kojines bei pirštines, Inta Burjotė ir 

Rasma Lisecka neria vąšeliu. Audimo tradiciją tęsia Valija 

Upesjurė, Ruta Buikė, o vyriausia audėja emilija Juodelė 

yra išaudusi ir tautinį sėlių kostiumą. Rankdarbių būrelio 

vadovei elitai Skadiniai ypač prie širdies – siuvinėjimas 

kryželiu. Savo darbuose moterys panaudoja senuosius sėlių 

raštus ir ornamentus, tačiau ir šiuolaikinė mada joms 

nesvetima – jos kuria įvairius aksesuarus, siuva ir dekoruoja 

marškinėlius, mobiliųjų telefonų maišelius. 

Būrelio dalyvės svajoja Viesytės seniūnijos gyventojams 

surengti kursus, kuriuose jos ne tik išmokytų pasigaminti 

įvairių rankdarbių, bet ir perduotų senųjų sėlių ornamentų 

tradiciją. 

RoKDARBNIeČU KoPA „ZĪLe” 

Viesītes novada rokdarbnieču kopa „Zīle”, kas dibināta 

2008. gadā, darbojas vienā no rekonstruētām Viesītes bānīša 

kompleksa ēkām. Katrai kopas dalībniecei ir iemīļots 

rokdarbu veids: Vijai Liepkalnei un Birutai Strautniecei tā 

ir adīšana mežģīņrakstā, Pārsla Šaņina, Dina Hodaseviča 

un Taisija Gora ada tautiskās zeķes un cimdus, Inta Burjote 

un Rasma Lisecka tamborē. Aušanas tradīcijas turpina 

Valija Upesjure un Ruta Buiķe, bet visvecākā audēja emīlija 

Jodele ir noaudusi arī sēļu tautas tērpu. Rokdarbnieču 

kopas „Zīle” vadītājai elitai Skadiņai it īpaši pie sirds ir izšūšana 

krustdūrienā. Rokdarbnieces savos darbos iestrādā 

seno sēļu ornamentus un zīmes, taču arī jaunās modes 

tendences viņām nav svešas – rokdarbnieces izstrādā dažādus 

aksesuārus, T-krekliņus, telefonu maisiņus. 

Kopas dalībnieces sapņo Viesītes novada iedzīvotājiem rīkot 

kursus, kuros viņas ne tikai iemacītu dažādās rokdarbu 

tehnikās, bet arī nodotu seno sēļu rakstu izmantošanas 

tradīcijas. 

GRoUP oF AMATeUR 

NeeDLeWoRKeRS “ZĪLe” 

The group of amateur needleworkers “Zīle” (founded in 

2008) in Viesīte makes its home in one of the reconstructed 

buildings of the Viesīte’s narrow-gauge railway complex. 

each member of the group has her own favourite 

type of needlework: Vija Liepkalne and Biruta Strautniece 

enjoy openwork knitting, Pārsla Šaņina, Dina Hodaseviča 

and Taisija Gora knit traditional patterned socks and mittens, 

Inta Burjote and Rasma Lisecka crochet. The weaving 

tradition is carried on by Valija Upesjure and Ruta 

Buiķe, and the senior weaver emīlija Jodele has even woven 

a traditional ethnic Selonian costume. The head of 

the group, elita Skadiņa, especially enjoys cross-stitching 

and embroidery. The women use in their works the old 

Selonian patterns and ornamentation, but they are also 

no strangers to contemporary fashion trends, as they create 

various accessories, and sew and decorate singlets and 

mobile telephone pouches. 

The members of the group dream of organising courses for 

the residents of Viesīte, during which the members would 

not only teach people how to make various needlework 

items, but would also hand down the tradition of making 

old Selonian ornaments. 

Viesītes muzejs „Sēlija”, A. Brodeles iela 7, Viesīte, Viesītes 

novads, LV-5237, Latvija 

+371 65245549, +371 29116334 

@ viesitesmuzejsselija@inbox.lv

40 41 

RAMUTĖ PeTRoNYTĖ 

RAMUTe PeTRoNĪTe 

Gimė 1958 m. Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1988-ųjų. 

Juostų pynimo meno išmoko iš šviesios atminties tautodailininkės 

Adelės Sadauskienės, kurios paskatinta 1989 m. 

įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą (LTS). Surengė 

10 autorinių parodų (Vilniuje, Panevėžyje, Rokiškyje, Pasvalyje, 

Biržuose ir kitur). Jos pintomis juostomis riši ne 

vienas kolektyvas: Rokiškio folkloro ansamblis „Gastauta“, 

vaikų folkloro ansamblis „Čirulis“, Biržų „Aušros“ vidurinės 

mokyklos moksleiviai ir kt. 

Biržai / Birži 

Dzimusi 1958. g. Izstādēs sākusi piedalīties kopš 1988. 

gada. Jostu pīšanas mākslu iemācījusies no Tautas daiļamata 

mākslinieces Adeles Sadauskienes (Adelė Sadauskienė), 

kuras rosināta 1989. g. iestājusies Tautas mākslinieku savienībā. 

R. Petronīte ir rīkojusi 10 personālizstādes (Viļņā, 

Panevēžā, Rokišķos, Pasvalē, Biržos un citur). Viņas 

pītās jostas sien daži kolektīvi: Rokišķu folkloras ansamblis 

„Gastauta”, bērnu folkloras ansamblis „Čirulis”, Biržu 

„Aušras” vidusskolas skolnieki u.c. 

Born in 1958. Since 1988, has participated in exhibitions. 

Learned the art of weaving sashes from the well-regarded 

folk artist, the late Adelė Sadauskienė, whose encouragement 

led Ramutė to join the Lithuanian Folk Artists’ 

Society in 1989. Has organised 10 individual exhibitions 

(in Vilnius, Panevėžys, Rokiškis, Pasvalys, Biržai and elsewhere). 

A number of folklore groups wear her sashes, 

including the Rokiškis folklore ensemble “Gastauta”, the 

children’s folklore ensemble “Čirulis” and the pupils of the 

Biržai “Aušra” Secondary School. 

Vytauto g. 39A-23, Biržai, Lietuva 

+370 450 31 025 

@ Ramute.p37@gmail.com 

UGNĖ VAINeIKIeNĖ 

UGNe VAINeIKIeNe 

Gimė 1967 m. Kėdainiuose. Tekstilininkė. Veja juostas, 

kuria siuvinėtas seges, vašku rašo margučius. Tautodailės 

parodose dalyvauja nuo 1991 m. LTS nare tapo 2009-aisiais. 

Išsilavinimas aukštasis. Dirba Joniškio Mato Slančiausko 

gimnazijoje pradinių klasių mokytoja metodininke. 

Joniškis / Jonišķi 

Dzimusi 1967. gadā Ķēdaiņos. Tekstilmāksliniece. Auž 

celaines, izgatavo izšūtas brošas, ar vasku izkrāso lieldienu 

olas. Tautas mākslas izstādēs piedalās no 1991. gada. 

Lietuvas Daiļamatnieku savienības biedre no 2009. gada. 

Izglītība – augstākā. Jonišķu Mata Slančauska ģimnāzijas 

sākumklašu skolotāja metodiķe. 

Born in 1967 in Kėdainiai. A textile worker. Makes sashes, 

creates sewn brooches, decorates easter eggs with wax. 

Since 1991, has participated in folk art exhibitions. Since 

2009, has been a member of the Lithuanian Folk Artists’ 

Society. Has received a university-level education. 

Is a teacher-methodologist (second-highest qualification 

category) of the beginning classes of the Joniškis Matas 

Slančiauskas Gymnasium. 

Pašvitinio g. 14, Joniškis, Lietuva 

+370 688 87 801, +370 426 51 254

42 43 

STASYS BARoNAS 

STASIS BARoNS 

Gimė 1933 m. Generališkio kaime, Juodupės apyl., Rokiškio 

r. Daugiau kaip 20 metų dirbo „Nemuno“ fabrike, po 

to – bendrovėje „Rokiškio sūris“, gyventojų buitiniame aptarnavimo 

kombinate. Čia jis įkūrė namudininkų audėjų 

brigadą. Austi pradėjo apie 1967 m. Audimo stakles pats 

pasidarė ir jas patobulino. Dalyvauja tautodailininkų organizuojamose 

parodose. Audžia miestų herbus, gaireles, 

lovatieses, rankšluosčius. 

Dzimis 1933. gadā Ģenerališķos, Jodupes ciemā, Rokišķu 

raj. Vairāk nekā 20 gadus strādājis fabrikā „Nemunas”, pēc 

tam – uzņēmumā „Rokiškio sūris”, sadzīves pakalpojumu 

kombinātā. Tajā viņš izveidojis mājražotāju audēju brigādi. 

Aust sācis ap 1967. gadu. Stelles izgatavojis pats un tās 

pilnveidojis. Piedalās tautas daiļamatnieku organizētajās 

izstādēs. Auž pilsētu ģerboņus, vimpeļus, gultas pārklājus, 

dvieļus. 

Born in 1933 in Generališkis village in the Juodupė area 

of the Rokiškis district. For more than 20 years, worked 

in the “Nemunas” factory, and after that worked in the 

“Rokiškio sūris” company as well as a household services 

company. Founded a group of home-based weavers. In or 

about 1967, began to weave. Built a loom and improved 

it. Participates in exhibitions organised by folk artists. 

Weaves city and town coats-of-arms, pennants, bedspreads 

and towels. 

Skersinės g. 16, Juodupė, Rokiškio r., Lietuva 

+370 458 57 362 

Rokiškis / Rokišķi 

Rankšluostis. Linas, medvilnė. Iš Rokiškio 

krašto muziejaus fondų, 2010 m. 

Dvielis. Lins, kokvilna. No Rokišķu novada 

muzeja fondiem, 2010. g. 

Towel. Flax, cotton. From the collections of 

the Rokiškis Regional Museum. 2010. 

Rokiškio miesto herbas. Linas, medvilnė. Iš 

Rokiškio krašto muziejaus fondų, 2010 m. 

Rokišķu pilsētas ģerbonis. Lins, kokvilna. No 

Rokišķu novada muzeja fondiem, 2010. g. 

The coat-of-arms of the city of Rokiškis. Flax, 

cotton. From the collections of the Rokiškis 

Regional Museum. 2010. 

ZITA BUTĖNIeNĖ 

ZITA BUTēNIeNe 

Gimė 1949 m. Visdievų k., obelių apyl., Rokiškio r. Audė 

močiutė, mama, todėl audimu domėjosi nuo mažens. Pirmuosius 

darbus – tautines juosteles prie uniformų – išaudė 

dar besimokydama septintoje klasėje. Nuo 1976 m. 

pradėjo dirbti suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė“, vėliau 

– Vilniaus dailės kombinate. Nuo 1996 m. yra LTS narė. 

Aktyviai dalyvauja rajoninėse, zoninėse parodose. 2009 m. 

obelių istorijos muziejuje surengė autorinę parodą, skirtą 

obelių miestelio 500 metų jubiliejui atminti. 

Dzimusi 1949. gadā Visdievu ciemā, Rokišķu raj. Audusi 

vecmāmiņa, mamma, tādēļ par aušanu interesējusies jau 

no mazotnes. Pirmos darbus – tautiskās prievītes skolas 

formai – noaudusi jau septītajā klasē. 1976. gadā sākusi 

strādāt suvenīru ražošanas uzņēmumā „Tulpė”, vēlāk – 

Viļņas Mākslas kombinātā. No 1996. gada Lietuvas daiļamatnieku 

savienības biedre. Aktīvi piedalās rajona, zonālajās 

izstādēs. 2009. gadā obeļu vēstures muzejā sarīkojusi 

izstādi, kas veltīta obeļu pilsētiņas 500 gadu jubilejai. 

Lovatiesė. Linas, medvilnė. 2010 m. 

Gultas pārklājs. Lins, kokvilna. 2010. g. 

Bedspread. Flax, cotton. 2010.

44 45 

Born in 1949, in Visdievai village in the obeliai area of 

the Rokiškis district. Her grandmother and mother were 

weavers, so she took an interest in weaving from an early 

age. Wove her first works – folk sashes for uniforms – 

while still in the seventh form. In 1976, began to work in 

the souvenir production company “Tulpė”, and later, in the 

Vilnius Art Company. Since 1996, has been a member of 

the Lithuanian Folk Artists’ Society. Actively participates 

in exhibitions in the district and the region. In 2009, organised 

an individual exhibition at the obeliai History 

Museum to commemorate the 500th anniversary of the 

town of obeliai. 

Antanašės k., Obelių sen., Rokiškio r., Lietuva 

+370 458 76 147, +370 631 62 905 

@ Zita.butene@gmail.com 

Rankšluosčiai. Linas, medvilnė. 2010 m. 

Dvieļi. Lins, kokvilna. 2010. g. 

Towels. Flax, cotton. 2010. 

PALMIRA 

DAMIJoNAITIeNĖ 

PALMIRA DAMIJoNAITIeNe 

Gimė 1933 m. Kaireliuose, Rokiškio apskr., ūkininko šeimoje. 

Ji – jauniausia iš trijų seserų. Nuo 1959 m. gyvena 

Vilniuje. Pirmąją juostą – kaklajuostę – išaudė 1956 m. 

P. Damijonaitienė pasiryžo suprasti juostų audimo meno 

paslaptis. Su mokslininkės atidumu ištyrė senuosius audinius, 

susipažino su archeologinių radinių duomenimis, 

nagrinėjo etnografų ir muziejininkų surinktą medžiagą. 

Viena pirmųjų atgaivino senas juostas pagal etnografinius 

regionus ir technikas. Palmira užsibrėžė tikslą – suteikti 

juostai platesnę prasmę ir pritaikyti šiuolaikiniam interjerui. 

Juostas išdidino ir sujungė du audimo būdus. Surengė 

daugybę parodų Lietuvoje ir užsienyje: Indijoje, Vengrijoje, 

Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. 

Po paskutinės parodos Los Angele jai buvo suteiktas šio 

miesto Garbės pilietės vardas, juostų liko San Francisko 

pasauliniame audimo muziejuje. Tautodailininkės juostos 

dovanotos Popiežiui Jonui Pauliui II, Indirai Gandi, Michailui 

Gorbačiovui, Lietuvos Respublikos Prezidentams 

Algirdui Mykolui Brazauskui, Valdui Adamkui, Rolandui 

Paksui, Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, 

kitiems garsiems žmonėms. 2004 m. jai suteiktas 

Rokiškio krašto garbės piliečio vardas. 91 juostą žemietė 

padovanojo Rokiškio krašto muziejui. 

P. Damijonaitienės juostos iš Rokiškio krašto muziejaus fondų. 

Linas, pusvilnė 

P. Damijonaitienes jostas no Rokišķu novada muzeja fondiem. 

Lins, pusvilna 

P. Damijonaitienė’s sashes from the collections of the Rokiškis 

Regional Museum

46 47 

Dzimusi 1933. gadā Kaireļos, Rokišķu apriņķī, lauksaimnieka 

ģimenē. Viņa ir jaunākā no trim māsām. No 1959. 

gada dzīvo Viļņā. Pirmo jostu – prievīti – noaudusi 1956. 

gadā. P. Damijonaitiene apņēmās saprast jostu aušanas 

mākslas noslēpumus. Ar zinātnieces vērīgumu viņa ir 

izpētījusi senos audumus, iepazinusies ar arheoloģisko 

atradumu datiem, izpētījusi etnogrāfu un muzejnieku 

savāktos materiālus. Viena no pirmajiem atjaunoja vecas 

jostas atbilstoši etnogrāfiskajiem regioniem un tehnikām. 

Visbeidzot izvirzīja sev mērķi – piešķirt jostai plašāku jēgu 

un piemērot mūsdienīgam interjeram. Jostas palielināja 

un apvienoja divus aušanas veidus. Sarīkojusi daudz izstāžu 

Lietuvā un ārzemēs: Indijā, Ungārijā, Francijā, Beļģijā, 

Šveicē, ASV, Kanādā. Pēc pēdējās izstādes Losandželosā 

viņai piešķirts šīs pilsētas Goda pilsones nosaukums, jostas 

glabājas Sanfrancisko Pasaules aušanas muzejā. Tautas 

daiļamatnieces jostas ir uzdāvinātas pāvestam Jānim Pāvilam 

II, Indirai Gandijai, Mihailam Gorbačovam, Lietuvas 

Republikas prezidentiem Aļģirdam Mīkolam Brazauskam, 

Valdam Adamkum, Rolandam Paksam, Atjaunošanas Seima 

priekšsēdētājam Vītautam Landsberģim, citiem slaveniem 

cilvēkiem. 2004. gadā viņai piešķirts Rokišķu novada 

Goda pilsones nosaukums. 91 jostu novadniece ir uzdāvinājusi 

Rokišķu novada muzejam. 

Parodos Rokiškio krašto muziejuje 

fragmentas. 2000 m. 

Fragments no izstādes Rokišķu 

novada muzejā. 2000. g. 

A fragment from an exhibition at the 

Rokiškis Regional Museum. 2000. 

Born in 1933, in Kaireliai in Rokiškis County, in a farmer’s 

family. Since 1959, has lived in Vilnius. In 1956, wove her 

first sash – a scarf. Having resolved to master the art of 

weaving sashes, researched the old fabrics with the attentive 

eye of a scientist, became acquainted with the data of 

archaeological finds, closely examined the materials collected 

by ethnographers and museum staff. Was among 

the first to revive old sashes according to ethnographic 

regions and techniques. Her purpose – to give a broader 

meaning to the sash and adapt it for the contemporary 

interior space. Has enlarged sashes and brought together 

two methods of weaving. Has organised many exhibitions 

in Lithuania and abroad: India, Hungary, France, 

Belgium, Switzerland, the USA, Canada. After the most 

recent exhibition in Los Angeles (USA), was given the title 

of honourary citizen of the city. Some of her sashes are 

in the collections of the Museum of Craft and Folk Art 

in San Francisco. The folk artist’s sashes have been given 

as gifts to Pope John Paul II, Indira Gandhi, Mikhail Gorbachev, 

Presidents of the Republic of Lithuania (Algirdas 

Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas), 

Chairman of the Restoration Seimas (Parliament) Vytautas 

Landsbergis, and other famous people. In 2004, was 

named an honourary citizen of the Rokiškis area. Has given 

91 sashes as gifts to the Rokiškis Regional Museum. 

Vienuolio g. 6-32, Vilnius, Lietuva 

+370 5 2 62 40 24

48 49 

eLVYRA KeRŠULIeNĖ 

eLVĪRA ĶeRŠULIeNe 

Gimė 1934 m. Rokiškyje. Čia užaugo ir 1953 m. baigė vidurinę 

mokyklą. Mokėsi Lietuvos veterinarijos akademijoje, 

o ją baigusi dirbo pagal specialybę. Pomėgį rankdarbiams 

perėmė iš mamos, tačiau daugiau laiko tam ėmė skirti 

tik 1989 m. išėjusi į pensiją. Nuo 1997 m. yra LTS narė. 

Audžia juostas, kaklaraiščius, mezga raštuotas pirštines. 

Dalyvauja tautodailininkų rengiamose parodose, mokymuose, 

amato demonstravimo renginiuose. 

Dzimusi 1934. gadā Rokišķos. Šeit uzaugusi un 1953. gadā 

pabeigusi vidusskolu. Mācījusies Lietuvas Veterinārijas 

akadēmijā, pēc beigšanas strādājusi specialitātē. Prieku 

uz rokdarbiem pārņēmusi no mammas, taču vairāk laika 

tam sākusi veltīt tikai pēc aiziešanas pensijā 1989. gadā. 

No 1997. gada Lietuvas Daiļamatnieku savienības biedre. 

Auž jostas, prievītes, ada rakstainus cimdus. Piedalās tau- 

tas daiļamatnieku rīkotajās izstādēs, mācībās, amata demonstrēšanas 

pasākumos. 

Born in 1934, in Rokiškis. Grew up here. In 1953, graduated 

from secondary school. Studied at the Lithuanian Veterinary 

Academy, and upon completion of studies there, 

worked according to her speciality. Inherited a liking for 

needlework from her mother, however, was able to devote 

more time to it only in 1989 upon retirement. Since 1997, 

has been a member of the Lithuanian Folk Artists’ Society. 

Weaves sashes, ties, knits patterned gloves (mittens). Participates 

in exhibitions, training, and craft demonstrations 

organised by folk artists. 

Respublikos g. 54, Rokiškis, Lietuva 

+370 680 94 638 

Kaklajuostės. Iš Rokiškio krašto 

muziejaus fondų. 2010 m. 

Prievītes. No Rokišķu novada 

muzeja fondiem. 2010. g. 

Scarves. From the collections of the 

Rokiškis Regional Museum. 2010. 

VILHeLMAS PUKĖNAS 

VILHeLMS PUKēNS 

Gimė 1953 m. Rokiškyje. Šeimoje audė močiutė, mama. 

Jau vaikystėje pamėgo šį darbą, sėsdavosi į stakles priausti 

takų. Mokėsi ir drobes austi. Nuo 1970 m. dirbo suvenyrų 

gamybos įmonėje „Tulpė“, o nuo 1982 m. – Latvijos Jekabpilio 

gamybiniame susivienijime „Daiļrade“. žmona emilė 

taip pat audėja. Tikisi audimo paslaptis perduoti anūkėms. 

1998 m. įkūrė individualią įmonę. Nuo 2002-ųjų yra LTS 

narys. Dalyvauja rajoninėse ir zoninėse parodose. Meistras 

audžia įvairios paskirties progines juostas, skirtukus. 

Dzimis 1953. gadā Rokišķos. Ģimenē audusi vecmāmiņa, 

mamma. Jau bērnībā iemīlējis šo darbu, sēdies stellēs 

pieaust grīdas celiņus. Mācījies aust arī linu audeklus. 

No 1970. gada strādājis suvenīru ražošanas uzņēmumā 

„Tulpė”, bet no 1982. gada – Latvijas Jēkabpils ražošanas 

apvienībā „Daiļrade”. Arī sieva emile ir audēja. Aušanas 

noslēpumus cer nodot mazmeitām. No 1998. gada ir individuālā 

uzņēmuma īpašnieks. No 2002. gada – Lietuvas 

Daiļamatnieku savienības biedrs. Piedalās rajona un zonālajās 

izstādēs. Meistars auž dažādiem notikumiem veltītas 

jostas, grāmatzīmes. 

Juostos. Linas, pusvilnė. 2010 m. 

Jostas. Lins, pusvilna. 2010. g. 

Sashes. Flax, fabric with 50% wool. 2010. 

Born in 1953, in Rokiškis. In the family, his grand mother 

and mother wove. In childhood, he enjoyed the work, 

sitting at the loom to weave runners. Learned to weave 

huckabacks. In 1970, began to work at the souvenir production 

company “Tulpė”, and in 1982, at the Jēkabpils 

(Latvia) manufacturing association “Daiļrade”. His wife 

emilė also weaves. expects to pass along to his granddaughters 

the secrets and techniques of weaving. Since 

1998, has an individual enterprise. Since 2002, has been 

a member of the Lithuanian Folk Artists’ Society. Participates 

in exhibitions in the district and the region. The folk 

art master weaves commemorative sashes and markers for 

various uses. 

Pagrandžių k., Rokiškio r., Lietuva 

+370 458 73 010, +370 670 06 407

50 51 

GeNoVAITĖ ŠIMĖNIeNĖ 

GeNoVAITe ŠIMēNIeNe 

Gimė 1945 m. Šiurpiškių k., Skapiškio vls., Kupiškio r. 

Audimą stebėjo nuo mažų dienų, nes motina buvo garsi 

kaimo audėja. Nuo 1963 m. dirbo fabrike „Nemunas“. Gimus 

antram sūnui, baigė fotografų kursus ir dirbo fotografe-retušuotoja, 

nuo 1978 m. – audėja Kupiškio buities 

bei Latvijos Jekabpilio dailės kombinatuose. Nuo1990 m. 

yra LTS narė. 1991 m. įkūrė individualią įmonę ir pirmą 

kartą dalyvavo parodoje Rokiškyje, vėliau – zoninėse ir 

respublikinėse parodose. Namuose tautodailininkė įrengė 

audimo cechą. Ji keliomis staklėmis audžia gaireles, rankšluosčius 

su užrašais, kurie tinka sveikinti švenčių, jubiliejų 

progomis. Tautodailininkės audiniai populiarūs ne tik Lietuvoje, 

bet ir užsienyje. 

Dzimusi 1945. gadā Kupišķu rajona Skapišķu pagasta Šurpišķu 

ciemā. Aušanu vērojusi no mazām dienām, jo māte 

bija slavena ciema audēja. No 1963. gada strādājusi fabrikā 

„Nemunas”. Pēc otrā dēla piedzimšanas pabeigusi fotogrāfu 

kursus un strādājusi par fotogrāfi-retušētāju, no 1978. 

gada – audēja Kupišķu sadzīves pakalpojumu kombinātā 

un Latvijas Jēkabpils mākslas kombinātā. No 1990. gada 

Lietuvas Daiļamatnieku savienības locekle. 1991. gadā 

izveido personīgu uzņēmumu un pirmo reizi piedalās izstādē 

Rokišķos. Vēlāk – republikas un zonālajās izstādēs. 

Mājās tautas daiļamatniece ierīkojusi aušanas cehu. Viņa 

uz vairākām stellēm auž vimpeļus, dvieļus ar uzrakstiem, 

kas piemēroti viesu sagaidīšanai, jubilejām. Tautas daiļamatnieces 

audumi ir labi pazīstami ne tikai Lietuvā, bet 

arī ārzemēs. 

Rankšluosčiai. Linas, medvilnė. 2010 m. 

Dvieļi. Lins, kokvilna. 2010. g. 

Towels. Flax, cotton. 2010. 

Takelis. Linas, medvilnė. 2010 m. 

Celiņš. Lins, kokvilna. 2010. g. 

Runner. Flax, cotton. 2010. 

Born in 1945 in Šiurpiškiai village in the Skapiškis eldership 

of the Kupiškis district. Watched weaving from her 

youngest days, because her mother was a well-known 

weaver in the countryside. In 1963, began work in the 

“Nemunas” factory. After the birth of her second son, 

completed photography courses and worked as a photographer-retoucher. 

In 1978, began work as a weaver in the 

Kupiškis household service company and the Jēkabpils 

(Latvia) art company. Since 1990, has been a member of 

the Lithuanian Folk Artists’ Society. In 1991, established 

an individual enterprise and for the first time participated 

in an exhibition in Rokiškis. Later, participated in national 

and regional exhibitions. Has established a weaving workshop 

in her home. Using several looms, weaves pennants 

and towels with inscriptions, which are given as gifts on 

the occasion of anniversaries. The folk artist’s works are 

well-known not only in Lithuania, but also abroad. 

Kalnų g. 86, Juodupė, Rokiškio r., Lietuva 

+370 458 57 159, +370 652 60 391 

@ gene.rimas@gmail.com

52 53 

ReNGINIAI 

Rokiškio rajono tautodailininkai, tarp jų ir audėjai, aktyviai 

dalyvauja parodinėje veikloje, mugėse ir šventėse. 

Kasmet vyksta ataskaitinės tautodailininkų kūrybos darbų 

parodos, jubiliatų autorinės parodos, apie amatininkus 

leidžiami katalogai. 2009 m. Rokiškio krašto muziejus išleido 

katalogą „Audėjai Juozas ir elena Pipiniai“. Tais pačiais 

metais tau to dai li nin kai, vyk dy dami pilie ti nio ir tau tinio 

ugdymo prog ra mos pro jektą „Atver kime etni nių turtų 

skry nią“, savo kūrybą pri statė Lat vi jos Suba tės mies te lio 

bendruomenei. 

Susipažinti su vienu iš senųjų amatų – audimu – galite ne 

tik nuvykę pas audėjus, bet ir Rokiškio krašto muziejuje. 

Muziejininkai paruošė edukacinę programą „Išsiausiu audimėlį...“. 

Jūs pamatysite senovines audimo stakles, atsisėdę 

jose, pabandysite austi. Tai nelengvas darbas. Išmokti 

vyti juostas bus vienas juokas. Kai nusibos austi, žaisime 

žaidimus ir dainuosime daineles... Laukiame jūsų! 

Rokiškio r. tautodailininkų ataskaitinės kūrybos darbų parodos 

Rokiškio krašto muziejuje fragmentas. 2010 m. 

Fragments no Rokišķu rajona tautas daiļamatnieku atskaites 

radošo darbu izstādes Rokišķu novada muzejā. 2010. g. 

A fragment from an exhibition at the Rokiškis Regional Museum 

of the creative work of the folk artists of the Rokiškis district. 

2010. 

Vaikai iš Laibgalių mokyklos mokosi austi. 2010 m. 

Laibgaļu skolas bērni mācās aust. 2010. g. 

Children from the Laibgaliai School learn to weave. 2010. 

Audėjų Juozo ir Elenos Pipinių kūrybos darbų paroda Rokiškio 

krašto muziejuje, skirta J. Pipinio 120-osioms gimimo metinėms. 

2009 m. 

Audēju Joza un Elēnas Pipiņu darbu izstāde Rokišķu novada 

muzejā, veltīta J. Pipiņa 120. dzimšanas dienai. 2009. g. 

An exhibition at the Rokiškis Regional Museum of the creative 

works of the weavers of the Pipinis family (Juozas and Elena), 

to commemorate the 120th anniversary of the birth of J. Pipinis. 

2009. 

Parodoje „Jų būsena – kūryba“ eksponuojami Rokiškio r. audėjų 

darbai iš Rokiškio krašto muziejaus fondų. 2009 m. 

Izstādē „Jų būsena – kūryba“ (Viņu dzīvesveids – daiļrade) tiek 

eksponēti Rokišķu rajona audēju darbi, kas glabājas Rokišķu 

novada muzeja fondos. 2009. g. 

The works of weavers of the Rokiškis district are displayed at the 

exhibition “Jų būsena – kūryba” (Their state of mind is creation), 

from the collections of the Rokiškis Regional Museum. 2009. 

PASĀKUMI 

Rokišķu rajona tautas daiļamatnieki, tajā skaitā arī audēji, 

aktīvi piedalās izstādēs, tirgos un svētkos. Katru gadu notiek 

tautas daiļamatnieku radošo darbu izstādes, jubilāru 

izstādes, autorizstādes, par amatniekiem tiek izdoti katalogi. 

2009. gadā Rokišķu novada muzejs izdeva katalogu 

„Audėjai Juozas ir elena Pipiniai” (Audēji Jozs un elena 

Pipiņi). 2009. gadā tautas daiļamatnieki, īstenojot pilsoniskās 

un tautiskās audzināšanas programmas projektu 

„Atver kime etni nių turtų skry nią” (Atvērsim etnisko bagātību 

lādi), ar savu daiļradi iepazīstināja Latvijas Subates 

pilsētas sabiedrību. 

Iepazīties ar vienu no senajiem amatiem – aušanu – jūs 

varat ne tikai aizbraucot pie audējiem, bet arī Rokišķu novada 

muzejā. Muzeja darbinieki ir sagatavojuši izglītojošu 

programmu „Išsiausiu audimėlį...” (Noaudīšu audumiņu). 

Jūs redzēsit senas aužamās stelles, tajās iesēžoties, varēsit 

pamēģināt aust. Tas nav viegls darbs. Mācīšanās aust 

celaines būs vienos smieklos. Kad apniks aust, spēlēsim 

spēles un dziedāsim dziesmiņas... Mēs jūs gaidām! 

Rokiškio r. tautodailininkų mugėje, skirtoje Rokiškio miesto 510 

m. jubiliejui. Nuotrauka iš asmeninio Genės Šimėnienės albumo. 

2009 m. 

Rokišķu rajona tautas daiļamatnieces gadatirgū, kas veltīts 

Rokišķu pilsētas 510 gadu jubilejai. Foto no Geņes Šimēnienes 

personīgā albūma. 2009. g. 

At the Rokiškis district folk art fair, to commemorate the 510th 

anniversary of the city of Rokiškis. A photograph from the 

personal album of Genė Šimėnienė. 2009. 

eVeNTS 

The folk artists of the Rokiškis district, including the 

weavers, actively participate in exhibitions, fairs, and festivals. 

each year, exhibitions of the folk artists’ creative 

work, individual exhibitions, and exhibitions to mark anniversary 

years of particular folk artists are organised, and 

catalogues about the artisans are published. In 2009, the 

Rokiškis Regional Museum published the catalogue “The 

Weavers of the Pipinis Family – Juozas and elena”. In 2009, 

the folk artists carried out a civic and national awareness 

programme project, “Let’s open the treasure chest of ethnic 

riches”, presenting their creative work to the community 

of the town of Suba te (Latvia). 

one can become acquainted with one of the traditional 

crafts, weaving, not only by visiting the weavers themselves, 

but also at the Rokiškis Regional Museum. The staff 

of the Museum have prepared an educational programme, 

“I will weave a little fabric myself...” You will see the traditional 

weaving looms, and seated before them you will 

give it a try for yourself. It is not easy work. Learning to 

wind sashes will be quite easy, though. When you tire of 

weaving, we will play some games and sing some songs... 

come on by! 

Rokiškio krašto muziejus 

Tyzenhauzų al. 5, Rokiškis, Lietuva 

Programa užsakoma iš anksto / Programma jāpiesaka iepriekš 

pa tālruni / The programme is reserved in advance by telephone 

+370 458 31 512, +370 615 44 586

54 55 

KeRAMIKA 

KeRAMIKA 

CeRAMICS

56 57 

Biržų senamiesčio keramika. XVI–XVII a. Iš Biržų krašto 

muziejaus fondų 

Biržu vecpilsētas keramika. 16.-17. gs. No Biržu novada muzeja 

fondiem 

Ceramics of the Biržai Old Town, 16th-17th centuries. From the 

collections of the Biržai Regional Museum Spintelė su moliniais indais. XIX a. Iš Rokiškio krašto muziejaus 

fondų 

Skapītis ar māla traukiem. 19. gs. No Rokišķu novada muzeja 

fondiem 

Cupboard with clay dishes, 19th century. From the collections of 

the Rokiškis Regional Museum

58 59 

ANDA SVARĀNe 

ANDA SVARANĖ 

Gimė 1969 m. vasario mėn. 26 d. Jekabpilyje, Latvijoje. 

1991 m. baigė Rėzeknės taikomojo meno vidurinę mokyklą, 

2002 m. jai įteiktas Latvijos amatų rūmų keramikės 

– meistrės diplomas. Nuo 2002 m. Zasoje ji vadovauja 

Jekabpilio savivaldybės vaikų meno mokyklai. A. Svaranė 

dalyvauja įvairiuose meno projektuose Latvijoje ir kitose 

europos šalyse. Savo darbus eksponavo Latvijoje, Lietuvoje, 

Vokietijoje, Danijoje. Kuria keramikinius indus ir 

interjero dekorą, sodo keramiką. Labiausiai mėgstama 

medžiaga – baltasis molis, šamotas. Menininkės darbams 

yra būdingas formos paprastumas, lakoniškumas, geometriniai 

ornamentai, juodos ir baltos spalvų atspalviai. 

Dzimusi 1969.gada 26. februārī, Jēkabpilī, Latvijā. 

1991. gadā beigusi Rēzeknes Lietišķās mākslas vidusskolu. 

2002. gadā ieguvusi Latvijas Amatniecības kameras 

keramiķa – meistara diplomu. No 2002. gada vada bērnu 

mākslas skolu Jēkabpils novada Zasā. Piedalās mākslas 

projektos Latvijā un eiropā. Savus darbus izstādījusi 

Latvijā, Lietuvā, Vācijā, Dānijā. Veido keramikas traukus 

un dekorus interjeram, dārza keramiku. Pamatmateriāls – 

baltais māls, šamots. Darbiem piemīt vienkāršība formā, 

lakonisms, ģeometrisks ornaments, visbiežāk izmanto 

melnbalto krāsu gammu. 

Zasa 

Born on 26 February 1969, in Jēkabpils. 

In 1991, graduated from the Rēzekne Applied Arts Secondary 

School. In 2002, she received a diploma as a master 

ceramicist from the Latvian Chamber of Crafts. Since 

2002, she has led the Jēkabpils children’s art school in 

Zasa. She participates in various art projects in Latvia and 

other european countries. She has exhibited her works in 

Latvia, Lithuania, Germany, and Denmark. Creates ceramic 

dishes and interior decorations as well as garden 

decorations. Her favourite materials are pipeclay and firestone. 

The artist’s works are characterised by simplicity of 

form, efficiency of expression, geometric ornamentation, 

and use of tones of white and black colours. 

Amatniecības centrs „Rūme“, Zasa, Zasas pagasts, Jēkabpils 

novads, LV-5239, Latvija 

+371 26557249 

@ anda.svarane@gmail.com

60 61 

NADIJA IR VIKToRAS 

LUKoVNIKoVAI 

NADIJA UN VIKToRS 

LUKoVNIKoVI 

Nadija (g. 1960 m. Ukrainoje) ir Viktoras (g. 1964 m. Sibire, 

Irkutsko srityje) Lukovnikovai gyvena Biržų rajono 

Aspariškių kaime. Nadijos kūrybos sritis – švilpynių, įvairių 

indų, žvakidžių iš molio ir šamoto gamyba. Viktoras 

gamina lietuvių liaudies instrumentus iš medžio, molio, 

nendrių, kaulo, ragų. Be to, Viktoras iš molio žiedžia puodus, 

vazas, daro žvakides. Tautodailininkai parodose dalyvauja 

nuo 2005 m., 2006-aisiais abu įstojo į LTS Panevėžio 

bendrijos Biržų skyrių. 

Nadija (dz. 1960. gadā Ukrainā) un Viktors (dz. 1964. 

gadā Sibīrijā, Irkutskas apgabalā) Lukovnikovi dzīvo Biržu 

rajona Asparišķu ciemā. Nadijas daiļrades joma – svilpaunieku, 

dažādu trauku, svečturu izgatavošana no māla 

un šamota. Viktors gatavo lietuviešu tautas instrumentus 

no koka, māla, niedrēm, kaula un raga). Bez tam, Viktors 

no māla virpo podus, vāzes, taisa svečturus. Tautas daiļamatnieku 

izstādēs piedalās no 2005. gada, 2006. gadā abi 

iestājušies Lietuvas daiļamatnieku savienības Panevēžas 

reģiona Biržu nodaļā. 


Nadija (born in 1960, in Ukraine) and Viktoras (born in 

1964, in Siberia, in the Irkutsk region) Lukovnikovai live 

in the village of Aspariškiai in the Biržai district. Nadija’s 

creative area is production of whistles, various dishes and 

candlesticks from clay and chamotte. Viktoras produces 

Lithuanian folk instruments from wood, clay, reeds, bone, 

and horns. In addition, Viktoras throws pots and vases 

from clay and makes candlesticks. Since 2005, the folk 

artists have participated in exhibitions, and in 2006, they 

both joined the Biržai section of the Panevėžys department 

of the Lithuanian Folk Artists’ Society. 

Aspariškių k., Biržų r., Lietuva 

+370 675 34 497 

eDUKACINĖ PRoGRAMA 

„MoLINUKAS“ 

Biržų krašto muziejuje vyksta edukacinė programa „Molinukas“, 

skirta moksleiviams ir suaugusiesiems. Ji supažindina 

su vienu seniausių amatų – keramika. Susipažinę 

su keramikai naudojamais darbo įrankiais, dalyviai patys 

minko molį, formuoja ir nusilipdo suvenyrų su Biržų pilies 

atvaizdu ir kunigaikščių Radvilų simbolika. Pagaminti 

suvenyrai išdegami ir gražinami. Užsiėmimo trukmė – 1 

val. 

IZGLĪToJoŠĀ PRoGRAMMA 

„MoLINUKAS” 

Biržu novadpētniecības muzejs skolēniem un pieaugušajiem 

piedāvā apmeklēt muzejpedagoģisko programmu 

„Molinukas” (neliela māla figūriņa, svilpaunieks) Nodarbības 

laikā klausītāji tiek iepazīstināti ar vienu no vissenākajiem 

amatiem – podniecību. Viņi iepazīstas ar darbarīkiem, 

kurus izmanto keramikas priekšmetu izgatavošanā, 

paši piedalās māla mīcīšanā, veidojot suvenīrus ar Biržu 

pils attēlu un kņazu Radzivilu simboliku. Izgatavotie suvenīri 

tiek apdedzināti un dekorēti. Nodarbības ilgums – 

viena stunda. 

eDUCATIoNAL PRoGRAMMe 

“MoLINUKAS” 

The educational programme “Molinukas” (A little clay 

work) for pupils as well as adults, takes place at the Biržai 

Regional Museum. The programme acquaints participants 

with one of the oldest crafts, ceramics. Having become 

familiar with the tools used for making ceramics, 

participants themselves work the clay, forming and shaping 

a souvenir with the image of the Biržai castle and the 

symbols of the Radvilas dukes. The souvenirs are fired in a 

kiln and decorated. The length of the activity is 1 hour. 

Biržų krašto muziejus „Sėla“, J. Radvilos g. 3, Lietuva 

Užsakymai priimami / Jāpiesakās iepriekš / Reservations by 

+370 450 33 390

62 63 

VIRGINIJUS PADGURSKIS 

Gimė 1953 m. Rozalime, Pakruojo r. Keramikas. Kuria 

liaudiškas švilpynes, suvenyrus, žvakides, pelenines ir kt. 

Tautodailės parodose dalyvauja nuo 1981 m. LTS narys 

nuo 1986 m. Išsilavinimas aukštasis. Pakruojo r. žeimelio 

vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojas metodininkas. 

Dzimis 1953. gada Pakrojas rajona Rozalimā. Keramiķis. 

Veido tautiskus svilpauniekus, suvenīrus, svečturus, pelnu 

traukus u.c. Tautas daiļamatnieku izstādēs piedalās no 

1981. gada Lietuvas daiļamatnieku savienības biedrs no 

1986. gada. Izglītība augstākā. Pakrojas raj. žeimes vidusskolas 

fiziskās kultūras skolotājs metodiķis. 

Joniškis / Jonišķi 

Born in 1953, in the town of Rozalimas, in the district of 

Pakruojis. A ceramicist. Makes folk whistles, souvenirs, 

candlesticks, ashtrays and so on. Since 1981, has participated 

in folk art exhibitions. Since 1986, has been a 

member of the Lithuanian Folk Artists’ Society. Has received 

a university-level education. Is a physical education 

teacher-methodologist (second-highest category of 

teacher qualification) at the žeimelis Secondary School in 

the Pakruojis district. 

Spaudos g. 44-4, Joniškis, Lietuva 

+370 614 38 277 

@ padgurtkiene@yahoo.com 

ARūNAS AUGUTIS 

ARūNS AUGUTIS 

Gimė 1957 m. Mosėdyje (Skuodo r.). 1980 m. baigė Šiaulių 

pedagoginio instituto (dabar – Šiaulių universitetas) 

Dailės fakultetą. Šiuo metu dirba VšĮ Rokiškio jaunimo 

centre (buvusi Rokiškio dailės mokykla) mokytoju. Moko 

moksleivius piešimo, tapybos, keramikos, erdvinės plastikos 

ir dailėtyros dalykų. 2006 m. jam suteikta pedagoginė 

neformalaus dailės ugdymo mokytojo eksperto kvalifikacinė 

kategorija. Parodose dalyvauja nuo 1993 m. Dirba 

tapybos, scenografijos, keramikos, grafikos (ekslibrio) ir 

dizaino (reklama ir firminiai ženklai) srityse. Surengė 14 

autorinių parodų. 2007 m. išrinktas Rokiškio dailininkų 

grupės RoDA (10 narių) vadovu. 

Dzimis 1957. gadā Mosēdē (Skodas raj.). 1980. gadā beidzis 

Šauļu Pedagoģiskā institūta (tagad – Šauļu Universitāte) 

Mākslas fakultāti. Pašlaik strādā PU Rokišķu Jaunatnes 

centrā (bijusī Rokišķu Mākslas skola) par skolotāju. Māca 

skolēniem zīmēšanas, glezniecības, keramikas, telpiskās 

plastikas un mākslas zinātnes priekšmetus. 2006. gadā 

viņam piešķirta pedagoģiskā neformālās mākslas izglītības 

skolotāja eksperta kvalifikācijas kategorija. Izstādēs 

piedalās no 1993. gada. Darbojas glezniecības, scenogrāfijas, 

keramikas, grafikas (ekslibri) un dizaina (reklāma un 

firmas zīmes) jomās. Sarīkojis 14 personālizstādes. 2007. 

gadā ievēlēts par Rokišķu mākslinieku grupas RoDA (10 

dalībnieki) vadītāju. 

Arūno Augučio švilpynės. 2010 m. 

Arūna Auguša svilpaunieki. 2010. g. 

Whistles made by Arūnas Augutis. 2010. 

Rokiškis / Rokišķi

64 65 

Born in 1957, in the town of Mosėdis (Skuodas district). In 

1980, graduated from the Arts Department of the Šiauliai 

Pedagogical Institute (the present-day Šiauliai University). 

Teaches at the Public Institution Rokiškis Youth 

Centre (the former Rokiškis Art School). Teaches pupils 

the subjects of drawing, painting, ceramics, spatial plastics 

and art criticism. In 2006, was named teacher-expert 

(the highest category of teacher qualification) in the area 

of informal art education. Since 1993, has participated in 

exhibitions. Creates in the fields of painting, scenography, 

ceramics, graphics (ex libris) and design (advertisements 

and trademarks). Has organised 14 individual exhibitions. 

In 2007, was elected the head of the Rokiškis artists group 

RoDA (10 members). 

Panevėžio g. 34-72, Rokiškis, Lietuva 

+370 458 31 670, +370 698 20 682 

@ augutis@ parok.lt

66 67 

IGoRIS KoVALeVSKIS 

IGoRS KoVAĻeVSKIS 

Gimė 1966 m. Pirmą kartą prie molio prisilietė smalsumo 

pastūmėtas: ką tik iš tarnybos kariuomenėje grįžusiam 

jaunuoliui draugas parodė smulkius molinius papuošalus. 

„Manęs niekada netraukė dirbiniai, sukurti tik estetiniam 

poreikiui tenkinti. Visada buvau ir esu taikomosios dailės 

šalininkas. Todėl nusprendžiau su papuošalais neprasidėti, 

o nulipdyti buityje reikalingą troškintuvą. Pirmoji sėkmė 

paskatino rimtai imtis darbo. Nebuvau ragavęs jokių keramikos 

mokslų, regėjęs žiedimo staklių, nežinojau lipdymo 

proceso. Menka rašytinė informacija ir kelios televizijos 

laidos – visos pradinės žinios“, – taip apie savo kūrybinio 

kelio pradžią pasakoja Igoris. 

1991 m. Salų dvaro pastatuose tautodailininkas atidarė 

dirbtuves. Dabar čia dirba 5 žmonės. Čia gaminamos 

produkcijos kokybei keliami dideli reikalavimai, kuriami 

ir vienetiniai dirbiniai, į kuriuos sudedama kūrėjų meilė, 

nuotaika, rankų ir širdies šiluma... Dzimis 1966. gadā. Pirmo reizi mālam pieskāries zinātkāres 

dzīts – tikko no dienesta atnākušajam jauneklim 

draugs parādījis sīkus māla rotājumus. „Mani nekad nav 

vilinājuši izstrādājumi, kas radīti tikai estētisko vajadzību 

apmierināšanai. Vienmēr esmu bijis un esmu lietišķās 

mākslas piekritējs. Tādēļ nolēmu ar rotājumiem nesākt, 

bet izveidot saimniecībā noderīgu sautējamo trauku. Pirmā 

veiksme mudināja nopietni ķerties pie darba. Nebiju 

baudījis nekādas keramikas zinības, redzējis podnieka virpu, 

nezināju darba procesu. Neliela rakstīta informācija 

un daži televīzijas radījumi – visas sākotnējās zināšanas”, 

– tā par savu daiļrades sākumu stāsta Igors. 

1991. gadā Salu muižas ēkās daiļamatnieks atvēra darbnīcu. 

Pašlaik šeit strādā 5 cilvēki. Šeit izgatavotās produkcijas 

kvalitātei tiek izvirzītas lielas prasības, darināti arī 

izstrādājumi vienā eksemplārā, kuros tiek ielikta radītāju 

mīlestība, noskaņa, roku un sirds siltums...

68 69 

Born in 1966. First touched clay out of curiosity, when 

a friend showed the just-returned ex-soldier some small 

clay ornaments. “I was never drawn to items produced 

only for the purpose of satisfying an aesthetic need. I always 

was and remain a supporter of applied art. For that 

reason, I decided not to become involved with ornaments, 

but rather to make a stew-pot for use in the household. 

That first success encouraged me to seriously get to work. 

I had not had any ceramics education or seen a throwing 

wheel, I did not know the modelling or moulding process. 

Some very sparse written information and several television 

shows – and that was all I knew to start with.” 

In 1991, the folk artist opened a workshop in the buildings 

of the Salos Manor. At present, 5 people work there. 

High standards are imposed on the items produced there, 

including unique items made with love, good cheer, and 

the warmth of the makers’ hands and hearts... 

Salos, Kamajų sen., Rokiškio r. , Lietuva 

+370 688 84 126 

@ vazonai@viole.lt 

http://viole.lt 

Igorio Kovalevskio keramikos dirbiniai. 2010 m. 

Igora Kovaļevsķa keramikas darbi. 2010. g. 

Ceramic works of Igoris Kovalevskis. 2010. 

ReNGINIAI 

2008 ir 2009 m. Rokiškyje vyko švilpynių lipdymo plenerai. 

Tai pirmieji tokio pobūdžio plenerai Lietuvoje. Jų tikslas 

– supažindinti su viena nuostabiausių ir archajiškiausių 

lietuviškos keramikos tradicijų. Tradicinių molinių švilpynių 

lipdymas kasmet nyksta, mažėja meistrų, įsigali kičas, 

todėl plenerai buvo puiki proga sukviesti meistrus, gaminančius 

šiuos unikalius mažosios plastikos kūrinėlius, ir 

paskatinti juos aktyviau kurti. Švilpynių lipdymo idėjos 

autorius ir plenerų kuratorius dailininkas Arūnas Augutis, 

o organizatorius – Rokiškio kultūros centras. Dalyvavo 

Lietuvos ir Latvijos keramikai (Zasa, Jekabpilio r.). 

Arūno Augučio (Rokiškis) 2008 m. 

sukurtos švilpynės 

Arūna Auguša (Rokišķi) 2008. gadā 

veidotie svilpaunieki 

Whistles created by Arūnas Augutis 

(Rokiškis), 2008. 

Rokiškio kultūros centro I švilpynių plenero kūrybos darbų 

parodos atidarymas Rokiškio krašto muziejuje. Parodos autoriai 

ir svečiai. Centre – Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas 

Mykolas Brazauskas 

Rokišķu kultūras centra I svilpaunieku plenēra darbu izstādes 

atklāšana Rokišķu novada muzejā. Izstādes autori un viesi. 

Centrā – Lietuvas Republikas Prezidents Aļģirds Mīkols 

Brazausks 

The opening of the exhibition of the creative works produced 

at the Rokiškis Culture Centre I Whistle-shaping Symposium, 

at the Rokiškis Regional Museum. The artists and guests at the 

exhibition. In the centre – former President of the Republic of 

Lithuania, Algirdas Mykolas Brazauskas

70 71 

PASĀKUMI 

2008. un 2009. gadā Rokišķos notika svilpaunieku veidošanas 

plenēri. Tie bija pirmie tāda rakstura plenēri Lietuvā. 

To mērķis – iepazīstināt ar vienu no brīnišķīgākajām un 

arhaiskākajām lietuviešu keramikas tradīcijām. Tradicionālo 

māla svilpaunieku veidošana ar katru gadu iznīkst, 

samazinās meistaru skaits, pārņem kičs, tādēļ plenēri bija 

lielisks iemesls uzaicināt meistarus, kas izgatavo šos unikālos 

mazās plastikas darbiņus, un mudināt tos aktīvāk 

veidot. Svilpaunieku veidošanas idejas autors un plenēru 

kurators – mākslinieks Arūns Augutis (Arūnas Augutis), 

bet organizators – Rokišķu kultūras centrs. Piedalījās keramiķi 

no Lietuvas un Latvijas (Zasa, Jēkabpils novads). 

Andos Svaranės (Zasa, Latvija) 2008 m. sukurtos švilpynės 

Andas Svarānes (Zasa, Latvija) 2008. gadā veidotie svilpaunieki 

Whistles created by Anda Svarāne (Zasa, Latvia), 2008. 

eVeNTS 

In 2008 and 2009, whistle-shaping symposia took place in 

Rokiškis. They were the first such symposia in Lithuania. 

Their purpose was to give an opportunity to get acquainted 

with one of the most wonderful and oldest Lithuanian 

ceramic traditions. The moulding of traditional clay whistles 

is disappearing with the passage of time, the number 

of masters of the craft is decreasing, and kitsch has become 

ever more prevalent, and so the symposia were excellent 

opportunities to bring together the masters who 

make these unique little items of small plasticity, to encourage 

them to create even more actively. The initiator of 

the idea for such whistle-shaping symposia was the artist 

Arūnas Augutis, and the organiser was the Rokiškis Culture 

Centre. Ceramicists from Lithuania and Latvia (Zasa, 

Jēkabpils municipality) participated in the symposia. 

eDUKACINĖ VeIKLA 

Rokiškio jaunimo centre veikia Dailės mokykla, įvairūs 

amatų būreliai, vyksta atviras darbas su jaunimu. Dailės 

mokyklą lanko apie 100 mokinių. Čia vykdomos 2 metų 

pradinio ir 4 metų pagrindinio dailės mokymo programos, 

teikiančios galimybę susipažinti su daile, atskleisti vaikų 

ir jaunuolių kūrybinius sugebėjimus. Sudarytos sąlygos 

užsiėmimus lankyti ir suaugusiesiems. Keramikos dalyko 

mokoma pradinio ir pagrindinio ugdymo užsiėmimuose 

po 2 mokslo metus. Yra parengtos originalios mokymo 

programos, kuriose mokiniai susipažįsta ne tik su lietuvių 

bei baltų molio apdirbimo tradicijomis, bet ir kitų pasaulio 

šalių keramika. Vaikai ne tik lipdo, dekoruoja, glazūruoja, 

išdega savo darbus, bet ir dalyvauja konkursuose, 

parodose, mugėse. 

2010 m. dailės mokyklos mokytojas ekspertas Arūnas Augutis 

yra parengęs 2 naujas mokiniams skirtas keramikos 

edukacines programas (trukmė – 2 užsiėmimai po 2 akademines 

valandas). 

edukacinė programa „Apie žemę, virstančia keramikos 

dirbiniais“ jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleivius 

supažindina su molio bei keramikos meno kilme, apdirbimo 

įrankiais, medžiagomis ir paprasčiausiais lipdymo 

būdais. 

Programa „Nulipdysiu sau švilpynę“ yra skirta šiek tiek 

vyresniems moksleiviams. Šios edukacinės programos 

tikslas yra supažindinti su viena archajiškiausių lietuviškos 

keramikos tradicijų – lipdyti molines švilpynes, jas 

dekoruoti ir glazūruoti. 

Prakartėlė, sukurta keramikos būrelio mokinių ir mokytojo 

A.Augučio, eksponuota VIII respublikinėje prakartėlių parodoje 

Rokiškio krašto muziejuje 2005 m. 

„Prakartėlė” (Betlēmes silīte). Veidojuši keramikas 

pulciņa audzēkņi un skolotājs A. Augutis. Eksponēta VIII 

republikāniskajā Betlēmes silīšu izstādē Rokišķu novada muzejā 

2005. g. 

A Nativity scene, created by a group of pupils and their teacher, 

A. Augutis, exhibited at the VIII National Nativity Scene 

Exhibition at the Rokiškis Regional Museum, 2005.

72 73 

Prakartėlė, sukurta keramikos būrelio mokinių ir mokytojo A. 

Augučio, eksponuota V respublikinėje prakartėlių parodoje 

Rokiškio krašto muziejuje 2002 m. 

„Prakartėlė” (Betlēmes silīte). Veidojuši keramikas pulciņa 

audzēkņi un skolotājs A. Augutis. Eksponēta V republikāniskajā 

Betlēmes silīšu izstādē Rokišķu novada muzejā 2002. g. 

A Nativity scene, created by a group of pupils and their 

teacher, A. Augutis, exhibited at the V National Nativity Scene 

Exhibition at the Rokiškis Regional Museum, 2002. 

IZGLĪToJoŠĀ DARBĪBA 

Rokišķu jaunatnes centrā darbojas Mākslas skola, dažādi 

amatu pulciņi, notiek darbs ar jaunatni. Mākslas skolu apmeklē 

aptuveni 100 audzēkņu. Šeit tiek realizēta divu gadu 

sākuma un četru gadu pamata mākslas izglītības programma, 

kas sniedz iespēju iepazīties ar mākslu, izpausties 

bērnu un jauniešu radošajām spējām. Ir radītas iespējas 

nodarbības apmeklēt arī pieaugušajiem. Keramiku māca 

sākuma un pamata izglītības nodarbībās pa diviem mācību 

gadiem. Ir sagatavotas oriģinālas mācību programmas, 

kurās audzēkņi iepazīstas ne tikai ar lietuviešu un baltu 

māla apstrādāšanas tradīcijām, bet arī visdažādāko pasaules 

zemju keramiku. Bērni ne tikai veido no māla, dekorē, 

glazē, apdedzina savus darbus, bet arī piedalās konkursos, 

izstādēs, gadatirgos. 

2010. gadā Mākslas skolas skolotājs eksperts Arūns Augutis 

ir sagatavojis divas jaunas skolēniem paredzētas keramikas 

izglītojošās programmas (ilgums – 2 nodarbības pa 

2 akadēmiskajām stundām). 

Izglītojošā programma „Apie žemę, virstančią keramikos 

dirbiniais” (Par zemi, kas pārvēršas keramikas izstrādājumos) 

jaunākā skolas vecuma skolēnus iepazīstina ar māla 

un keramikas mākslas izcelsmi, apstrādes darbarīkiem, 

materiāliem un vienkāršākajiem darba paņēmieniem. 

Programma „Nulipdysiu sau švilpynę” (Uztaisīšu sev 

svilpaunieku) ir paredzēta nedaudz vecākiem skolēniem. 

Šīs izglītojošās programmas mērķis ir iepazīstināt ar vienu 

no pašām brīnišķīgākajām un arhaiskākajām lietuviešu 

keramikas tradīcijām – māla svilpaunieku izgatavošanu, 

dekorēšanu un glazēšanu. 

eDUCATIoNAL ACTIVITY 

An art school, various crafts groups, and work open to 

youth are organised at the Rokiškis Youth Centre. About 

100 pupils attend the art school. There is a two-year beginners’ 

programme and a four-year basic art education 

programme, which give participants an opportunity to 

become familiar with art and to reveal the creative capacity 

of children and youth. opportunities are provided for 

adults to also attend activities. Ceramics is taught in the 

beginners’ and basic programmes for two academic years 

each. original education programmes have been prepared, 

in which pupils become acquainted not only with 

the Lithuanian and Baltic traditions of working with clay, 

but also with the ceramics of various countries throughout 

the world. Children not only shape, mould, decorate, 

glaze, and fire their works, but also participate in competitions, 

exhibitions, and fairs. 

In 2010, the art school’s teacher-expert Arūnas Augutis 

has prepared two new ceramics education programmes 

for pupils (consisting of 2 activities, each 2 hours long). 

The educational programme “Apie žemę, virstančią 

keramikos dirbiniais” (About the soil which becomes a ceramic 

item) acquaints the younger school-age pupils with 

the origins of clay and the ceramic art, the tools for working 

with clay, various materials, and the simplest methods 

for working with clay. 

The programme “Nulipdysiu sau švilpynę” (I will make 

myself a whistle) is designed for somewhat older pupils. 

The purpose of this educational programme is to acquaint 

participants with one of the most wonderful and oldest 

Lithuanian ceramics traditions – to shape clay whistles, 

and then decorate and glaze them. 

Rokiškio jaunimo centras, Vytauto g. 20, Rokiškis, Lietuva 

+370 458 32 732 

@ jaunimocentras@rjc.lt 

http://www.rjc.lt

74 75 

MeDžIo DRožYBA 

KoKGRIeŠANA 

WooD CARVING

76 77 

Aivaras Studentas dirbtuvėje Austrijoje 

Aivars Students darbnīcā Austrijā 

Aivars Students in workshop in Austria 

AIVARS STUDeNTS 

AIVARAS STUDeNTAS 

Aivaras Studentas gamina ir restauruoja baldus, drožia 

įvairius dirbinius ir skulptūras sodų ar parkų puošybai. 

Gimė 1956 m. spalio mėn. 13 d. Valkoje, Latvijoje. Cėsių 

4-oje profesinėje mokykloje baigė baldų staliaus specialybę. 

Studijavo Latvijos poligrafijos techninės kūrybos liaudies 

universiteto Taikomojo meno fakultete. 1995 m. tituluotas 

taikomojo liaudies meno meistru. Medžio drožyba 

užsiima nuo 1984 m. Yra taikomojo meno studijos ,,Dzīne“ 

narys, individualios įmonės „Koks A. S.“ savininkas. 

Kūrinius yra eksponavęs Latvijoje. Aktyviai dalyvauja medžio 

drožėjų simpoziumuose (Latvijoje, Lietuvoje, estijoje, 

Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje, Japonijoje). Jo darbų yra 

įsigiję privatūs Latvijos ir kitų užsienio šalių kolekcininkai. 

Medžio skulptūrų kompozicijos „Zaķīšu pirtiņa“ (Kiškių 

pirtelė), esančios latvių poeto Vilio Plūduonio memorialiniame 

muziejuje „Lejenieki“, autorius. 

Bauska / Bauskė 

Aivars Students izgatavo un atjauno mēbeles, grebj dažādus 

izstrādājumus un skulptūras dārzu vai parku izdaiļošanai. 

Dzimis 1956. g. 13. oktobrī Valkā, Latvijā. Cēsu 4. profesionālajā 

skolā ieguvis mēbeļu galdnieka specialitāti. 

Studējis Latvijas Poligrāfijas tehniskās jaunrades Tautas 

universitātes Lietišķās mākslas fakultātē. 1995. g. Aivaram 

piešķirts Tautas daiļamata meistara nosaukums. Ar kokgriešanu 

nodarbojas no 1984. g. Tautas lietišķās mākslas 

studijas ,,Dzīne” biedrs. Individuālā uzņēmuma „Koks A. 

S.” īpašnieks. 

Aktīvs kokgriezēju simpoziju dalībnieks (Latvija, Lietuva, 

Polija, Čehija, Austrija, Japāna, Igaunija). Aivara darbus ir 

iegādājušies Latvijas un ārvalstu privātkolekcionāri. 

Koka skulptūru kompozīcijas „Zaķīšu pirtiņa“, kas atrodas 

latviešu dzejnieka Viļa Plūdoņa memoriālajā muzejā „Lejenieki“, 

autors. 

Aivars Students makes and restores furniture, makes 

woodcarvings and wooden sculptures for gardens and 

parks. 

Born on 13 october 1956, in Valka (Latvia). Graduated 

from Cēsis Vocational School No. 4 with the speciality of 

furniture joiner. Studied at the Graphic Arts Technical Innovation 

Folk University in the Applied Arts Department, 

and in 1995 received the title of Master of Applied Folk 

Arts. Since 1984, has made woodcarvings. Is a member of 

the applied arts studio “Dzīne”. owns the individual enterprise 

“Koks A.S.”. 

Has actively participated in wood-carving symposia in 

Latvia, Poland, the Czech Republic, Austria, Lithuania, 

Japan and estonia. His works have been acquired by collectors 

in Latvia and other countries. 

Created the wooden sculpture ensemble “Zaķīšu pirtiņa” 

(Rabbit Sauna) at the Vilis Plūdonis memorial museum 

“Lejenieki”. 

Uzvaras iela 11-1, Gailīšu pagasts, Bauskas novads, 


+371 63956540, +371 26435087 

@ students.aivars@inbox.lv 

Aivaro Studento kūriniai Valgos simpoziume 2007 08 13 

Aivara Studenta darbi Valgas simpozijā 13.08.2007. 

Works of Aivars Students in Valga symposium 13.08.2007.

78 79 

HARALDS BAUZe 

HARALDAS BAUZĖ 

Medžio drožyba yra Haraldo Bauzės pomėgis. Nors jis yra 

drožėjas savamokslis ir drožybos ėmėsi tik išėjęs į pensiją, 

tačiau šiam amatui turi neabejotiną talentą. H. Bauzės 

sukurtos medinės skulptūros „Milžinas“, „Lėlės“, „Nykštukas“, 

„Kiaulė“ ir kt. puošia jo šeimos sodą „Lejnieki“. 

H. Bauzės žmona Skaidrytė Bauzė (Skaidrīte Bauze) yra 

žinoma Latvijos tautodailininkė ir garsi tradicinių pirštinių 

mezgėja. Sodo „Lejnieki“ lankytojai gali ne tik pasigrožėti 

H. Bauzės drožtomis skulptūromis, bet ir apžiūrėti 

didelę Skaidrytės megztų raštuotų pirštinių kolekciją – jų 

sukaupta per 100 porų! Ant Berzės upės kranto įkurtame 

Haraldo ir Skaidrytės Bauzių sode yra laukiami visi – jis 

atviras visiems besidomintiems. 

Dobele / Duobelė 

Kokgriešana ir Haralda Bauzes vaļasprieks. Lai gan viņš 

ir kokgriezējs-autodidakts un ar kokgrebšanu sāka nodarboties 

tikai pēc aiziešanas pensijā, taču šajā jomā viņam ir 

nenoliedzams talants. H. Bauzes darinātās koka skulptūras 

„Milzis”, „Lelles”, „Rūķītis”, „Cūka” u.c. rotā viņa ģimenes 

dārzu „Lejnieki“. 

H. Bauzes sieva Skaidrīte Bauze ir pazīstama Latvijas 

daiļamatniece un slavena tradicionālo cimdu adītāja. 

„Lejnieku” dārza apmeklētāji var ne tikai apbrīnot H. 

Bauzes grebtās skulptūras, bet arī apskatīt lielu Skaidrītes 

adīto rakstaino cimdu kolekciju – jau sakrāts vairāk 

nekā 100 pāru! Bērzes upes krastā iekārtotajā Haralda un 

Skaidrītes Baužu dārzā laipni gaidīti ir visi – tas ir atvērts 

ikvienam interesentam. 

Wood-carving is a hobby of Haralds Bauze. Started to make 

wooden figures only after retiring and may be considered 

a self-taught wood-carver. everyone has been given different 

talents and gifts. Haralds Bauze has been blessed 

to find his in wood-carving. His wooden sculptures – the 

Giant, the Dolls, the Dwarf, the Pig and others – are on 

display in his family garden and available to visitors. 

Skaidrīte Bauze, his wife, is a Master of Applied Arts and 

a well-known knitter of mittens in Latvia. Visiting the 

“Lejnieki” garden gives one an excellent opportunity to 

see her large collection of more than 100 pairs of colourful 

mittens, along with the wooden figures of Haralds Bauze 

in their spacious and very interesting garden on the banks 

of the river Bērze. 

„Lejnieki”, Bērzes pagasts, Dobeles novads, LV-3732, Latvija 

+371 63754136

80 81 

JĀNIS BeNSoNS 

JANIS BeNSoNAS 

Janis Bensonas yra Latvijos amatų rūmų narys ir pirmasis 

diplomuotas tekintų medienos dirbinių meistras Latvijoje. 

Jis gamina medinius laikrodžius, laiptų turėklus bei kitus 

dirbinius. Ypač patrauklūs meistro pagaminti mediniai 

žaislai. J. Bensono darbai buvo eksponuoti daugybėje parodų. 

Janis dirba darbų mokytoju Aucės vidurinėje mokykloje. 

Patyręs mokytojas savo mokinius jau daug metų moko 

dirbti su mediena ir iš jos pasigaminti praktiškų daiktų. 

Jānis Bensons ir Latvijas Amatniecības kameras biedrs un 

pirmais amata meistars koka virpošanā Latvijā ar amata 

meistara diplomu. Viņš izgatavo koka pulksteņus, kāpņu 

margas un citus izstrādājumus. Īpaši pievilcīgas ir meistara 

izgatavotās koka rotaļlietas. J. Bensona darbi ir bijuši 

eksponēti vairākās izstādēs. 

Jānis ir darbmācības skolotājs Auces vidusskolā. Pieredzējušais 

skolotājs saviem skolniekiem jau daudzus gadus 

māca strādāt ar koku un izgatavot no tā praktiskus priekšmetus. 

Jānis Bensons is a Master of the Latvia Chamber of Crafts 

and the first Master in Latvia who works with the technique 

of wooden turning. He offers wooden clocks, the 

handrails of staircases and other items made by means of 

wooden turning. The children’s toys are especially cute. 

His wooden works have been displayed in many exhibitions. 

Jānis Bensons is a vocational education teacher at the 

Auce Secondary School. For many years, the experienced 

teacher has taught his students to work with wood and 

make themselves useful things. 

Mātera iela 11, Auce, LV-3708, Latvija 

+371 29109205 

@ benjans@inbox.lv

82 83 

ANDRIS DoNIS 

ANDRIS DUoNIS 

Andris Duonis kuria medines skulptūras. Medžio drožyba 

jis užsiima jau daugiau nei 20 metų. Menininkas gimė 

1947 m. Saldaus rajono Jaunlutrinių valsčiuje. Mokėsi Rygos 

taikomojo meno vidurinėje mokykloje, 1975 m. baigė 

dizaino studijas tuometinėje Latvijos TSR Teodoro Zalkalno 

meno akademijoje (dab. Latvijos meno akademija). 

1969 m. vasarą, kai Tervetės nacionaliniame parke buvo 

pastatytos pirmosios medinės skulptūros, vaizduojančios 

įvairius pasakų veikėjus, A. Duonis buvo atsakingas už pagalbinių 

parko infrastruktūros elementų: medinių tiltelių, 

laiptų, nuorodų gamybą. Pirmoji Andrio išdrožta medinė 

skulptūra „Rūķis – malkas cirtējs“ (Nykštukas medkirtys) 

sulaukė labai gero įvertinimo – tai paskatino menininką 

susieti savo kūrybinį kelią su medinėmis skulptūromis ir 

Tervetės nacionaliniu parku. 

Medinės A. Duonio skulptūros puošia įvairias Tervetės 

nacionalinio parko vietas – „Pasakų mišką“ ir kt. 

Andris Donis darina koka skulptūras. Ar kokgriešanu viņš 

nodarbojas jau vairāk nekā 20 gadu. Mākslinieks dzimis 

1947. g. Saldus rajona Jaunlutriņu pagastā. Mācījies Rīgas 

Lietišķās mākslas vidusskolā, 1975. g. beidzis dizaina studijas 

Teodora Zaļkalna Latvijas PSR Mākslas akadēmijā 

(tagad. Latvijas Mākslas akadēmija). 1969. g. vasarā, kad 

Tērvetes dabas parkā tika uzstādītas pirmās koka skulptūras, 

kuras attēloja dažādus pasaku tēlus, A. Donis bija 

atbildīgs par parka infrastruktūras palīgelementu – koka 

tiltiņu, kāpņu, norāžu – izgatavošanu. Andra pirmā izgrebtā 

koka skulptūra „Rūķis – malkas cirtējs” tika ļoti labi 

novērtēta, un tas mudināja mākslinieku saistīt savu radošo 

ceļu ar koka skulptūrām un Tērvetes dabas parku. 

Andra Doņa koka skulptūras rotā „Pasaku mežu” u. c. vietas 

Tērvetes parkā. 

Andris Donis is a wood-carver with more than 20 years of 

experience creating wooden sculptures. He was born in 

1947, in Jaunlutriņi in Saldus district. He attended the Rīga 

Applied Arts Secondary School, and graduated from the 

Teodors Zaļkalns State Academy of Arts (now called the 

Art Academy of Latvia) with a degree in design. His first 

wooden sculpture, “Rūķis – malkas cirtējs” (The Dwarf- 

Woodcutter), was highly appreciated, and that encouraged 

Andris to continue his work with wooden sculptures 

and the Tērvete Nature Park. Working in the Park, he was 

responsible for building wooden bridges, staircases, direction 

signs, information boards and so on. 

His wooden sculptures decorate various parts of the 

Tērvete Nature Park, includng the Fairy-tale Wood. 

Adrese: „Skudras”, Zaļenieku pagasts, Jelgavas novads, 


+371 28354756 

@ andris.donis@yahoo.com

84 85 

NoRMUNDS STeNKeVICS 

NoRMUNDAS STeNKeVICAS 

Medžio drožėjas Normundas Stenkevicas gimė 1967 m. 

gegužės mėn. 23 d. Baigė Liepojos taikomosios dailės 

technikumą. Tervetės nacionaliniame parke kuria medines 

skulptūras. Jo drožtos skulptūros yra labai spalvingos, 

kiekviena jų tarsi pasakoja trumpą istoriją iš pavaizduoto 

pasakų veikėjo gyvenimo. Normundo kūrybai būdingą judesio 

ir nuotaikų plastiką bene geriausiai atspindi skulptūrinė 

grybų šeimos kompozicija. Visi grybai skirtingi: 

vienas – džiaugsmingas, kitas – prastos nuotaikos, trečias 

– užsisvajojęs, ketvirtas nusiteikęs valiūkiškai. Normundas 

medines skulptūras kuria jau daugiau nei 10 metų, 

tad parke jų daugybė: tai įvairūs pasakų herojai, gyvūnai, 

paukščiai, vabzdžiai ir kt. 

2008 m. Normundas buvo aktyvus Tervetės žiemgalių festivalio 

dalyvis. Jis kartu su kitais medžio drožėjais iš Latvijos 

ir Lietuvos šventės žiūrovams demonstravo medžio 

skulptūrų gamybos technikas. 

Kokgriezējs Normunds Stenkevics dzimis 1967. g. 23. 

maijā. Pabeidzis Liepājas Lietišķās mākslas tehnikumu. 

Tērvetes dabas parkā darina koka skulptūras. 

Normunda grebtās skulptūras ir ļoti krāsainas, katra no 

tām it kā stāsta īsu stāstu no kāda pasaku tēla dzīves. Normunda 

daiļradei raksturīgo kustību un noskaņu plastiku 

vislabāk atspoguļo viņa radītā skulpturālā kompozīcija 

„Sēņu ģimene”. Visas sēnes ir atšķirīgas: pirmā – priecīga, 

otra – skumja, trešā – sapņaina, bet ceturtā – nebēdnīgi 

noskaņota. Normunds Stenkevics koka skulptūras darina 

jau vairāk nekā 10 gadu, tāpēc parkā to ir ļoti daudz: gan 

dažādi pasaku varoņi, gan dzīvnieki, putni un kukaiņi u.c. 

Normunds Stenkevics aktīvi piedalījās 2008. g. Zemgaļu 

svētkos Tērvetē. Kopā ar citiem kokgriezējiem no Latvijas 

un Lietuvas viņš demonstrēja koka skulptūru darināšanas 

tehniku. 

Normunds Stenkevics graduated from the College of Applied 

Arts in Liepāja. While working at the Tērvete Nature 

Park, he focused on wood-carving. 

His wooden works bring out a certain emotion and tell a 

little story about each character’s life. His Family of Mushrooms 

is so diverse and emotional – the mushrooms are 

joyful and ill-tempered, thoughtful and cheerful. Working 

in the park for more than 10 years, Normunds Stenkevics 

has created a great number of wooden sculptures, for example, 

fairy-tale heroes, animals, birds, and insects. 

Normunds Stenkevics was an active participant in the 

2008 Semigalian Festival in Tērvete, demonstrating carving 

of wooden sculptures along with other wood-carvers 

from Latvia and Lithuania. 

„Labrenči” – 39, Tērvetes pagasts, Tērvetes novads, LV-3730, 

Latvija 

+371 25900654

86 87 

ANSIS VĀCIeTIS 

ANSIS VACIeTIS 

Ansis Vacietis yra Latvijos amatų rūmų, Rygos liaudies 

meno studijos „Dzīne“ narys. A. Vacietis daugiausia užsiima 

mažosios plastikos kūryba. Nors medžio drožyba jis 

domėjosi nuo ankstyvos vaikystės, tačiau nusprendė studijuoti 

veterinariją. Dirbdamas pagal profesiją, laisvalaikiu 

mokėsi amato pas žinomus Latvijos drožėjus Krišjanį 

Kugrą (Krišjānis Kugra) ir Voldemarą Tiltinį (Voldemārs 

Tiltiņš). Tačiau Ansis prisipažįsta, jog didžiausia savo mokytoja 

jis laiko žymią Latvijos drožėją Lyzę Dzeguzę (Līze 

Dzeguze). 

A. Vacietis drožybai atsidėjo tik išėjęs į pensiją. Dažniausiai 

jis drožia žmonių, gyvūnų ir paukščių figūrėles. Mėgstamiausia 

darbo medžiaga – liepa. Savo kūrinius jis dažnai 

dovanoja draugams ir artimiesiems. Ansio kūriniai ne 

kartą yra eksponuoti įvairiose parodose Latvijoje. Ansio 

Vaciečio skulptūras galima apžiūrėti vasarą – jos puošia 

drožėjo sodą. 

Latvijas Amatniecības kameras biedrs. Rīgas lietišķās 

mākslas studijas „Dzīne” biedrs. 

Ansim Vācietim īpaši labi padodas sīkā plastika. Lai gan 

par kokgriešanu viņš interesējies jau bērnībā, nolēmis 

studēt veterināriju. Strādājot savā profesijā, brīvajā laikā 

mācījies amatu pie tolaik pazīstamiem Latvijas kokgriezējiem 

– Krišjāņa Kugras un Voldemāra Tiltiņa. Taču Ansis 

atzīst, ka par savu lielāko skolotāju viņš uzskata zināmo 

Latvijas kokgriezēju Līzi Dzeguzi. 

Ansis Vācietis kokgriešanai pilnībā pievērsies tikai pēc 

aiziešanas pensijā. Parasti viņš grebj cilvēku, dzīvnieku un 

putnu figūriņas. Mīļākais darba materiāls – liepa. Savus 

darbus viņš bieži dāvina draugiem un tuviniekiem. Anša 

Vācieša darinājumi ne reizi vien ir eksponēti dažādās izstādēs 

Latvijā. A. Vācieša skulptūras vislabāk iespējams 

apskatīt vasarā – tās grezno kokgriezēja dārzu. 

Ansis Vācietis is a member of the Latvian Chamber of 

Crafts, a member of the Folk Art Studio “Dzīne”, Rīga. 

A. Vācietis is especially good at small-scale plastic art. Although 

he had taken an interest in wood-carving starting 

in early childhood, he decided to study veterinary science 

instead. even as he worked as a veterinarian, Ansis Vācietis 

in his free time learned the craft from the well-known 

Latvian wood-carvers Krišjānis Kugra and Voldemārs 

Tiltiņš. Ansis Vācietis considers Līze Dzeguze, a famous 

Latvian wood-carver, to be his most important teacher. 

Ansis Vācietis focused on wood-carving only after retiring. 

For the most part, he carves figures of people, animals 

and birds and usually from the linden tree, which is his 

favourite material. He takes pleasure in giving the pieces 

of art as gifts to his friends and relatives. The works of 

Ansis Vācietis have been displayed in several exhibitions 

in Latvia. 

The sculptures he has created decorate his garden. 

Sporta iela 6b, Auce, LV-3708, Latvija 

+371 63745826, +371 28249559

88 89 

TeRVeTĖS GAMToS PARKAS 

Tervetės gamtos parkas yra viena mėgiamiausių turizmo 

vietų Latvijoje. Čia galima patirti nuostabų gamtos grožį, 

susipažinti su turtinga kultūros istorija ir jos paminklais. 

Lankytojai gali pasigrožėti nuostabiais Tervetės upės slėnio 

vaizdais ir daugiau nei 300 metų žaliuojančiu pušynu. 

Parkas užima beveik 1200 ha plotą, trečdalį jo sudaro Pasakų 

pasaulis, kuriame karaliauja Miško karalius, nykštukai, 

velniai ir raganos. Tervetės gamtos parkas yra laikomas 

viena geriausių ir labiausiai pritaikytų vietų šeimoms 

su vaikais bei tiems, kurie tiki pasakomis ir stebuklais bei 

sugeba į pasaulį žiūrėti vaiko akimis. Tervetės gamtos parkas 

yra konkurso „Šeimai draugiškiausia Latvijos vieta“ 

nugalėtojas. 

Tervetės gamtos parkas įkurtas 1969 m. Tais pačiais metais 

medžio skulptorius Krišjanis Kugra (Krišjānis Kugra) 

išdrožė pirmąsias medines skulptūras – Anelę ir jos 

drauges uogautojas. Skulptūros „Sprīdītis“ (Nykštukas) ir 

„Meža Ķēniņš“ (Miško karalius) pastatyti XX a. 70-aisiais 

metais. Parkas ypač išpopuliarėjo, kai jame buvo įkurdintos 

skulptūros, vaizduojančios žymios latvių rašytojos 

Annos Brigaderės (Anna Brigadere) pjesių veikėjus. Nuo 

to laiko parkas yra nuolat papildomas naujomis medžio 

skuptūromis ar jų kompozicijomis. 

Šiandien parkas didžiuojasi daugiau nei 100 skulptūrų, 

kurių autoriai – Ritvaras Kalninis (Ritvars Kalniņš ) iš Rygos, 

Andris Duonis (Andris Donis), Normundas Stenkevicas 

(Normunds Stenkevics) bei Rygos amatų mokyklos 

moksleiviai. Tai tikra medžio skulptūrų paroda po atviru 

dangumi! 

Parke galima sutikti latvių rašytojos Annos Brigaderės 

pasakų ir pjesių veikėjus – draugišką nykštukų šeimynėlę, 

Raganų šilo gyventojus, bei patyrinėti grybų, vabzdžių ir 

gyvūnų pasaulį. 

Šalia medžio skulptorių Krišjanio Kugros ir Ritvaro Kalninio 

medinių nykštukų įsikūrė ištisas nykštukų miestas 

su gyvais nykštukais. žaidimų aikštelėje poilsiautojų patogumui 

įrengtos sūpynės, pavėsinės, yra stalai ir suoleliai. Į 

parko aplinką natūraliai įsilieja mediniai tilteliai, laiptai ir 

nuorodos. 

TēRVeTeS DABAS PARKS 

Tērvetes dabas parks ir viena iecienītākajām tūrisma vietām 

Latvijā. Šeit iespējams izbaudīt gleznaino dabu, bagāto 

kultūras vēsturi un senos pieminekļus. Apmeklētāji var 

priecāties par Tērvetes upes ielejas brīnišķīgajiem skatiem 

ar tās skaisto ainavu un vairāk nekā 300 gadu veco priežu 

mežu. 

Parks ir aptuveni 1200 ha liels, un trešdaļu no šīs platības 

aizņem pasaku pasaule, kurā valda Meža ķēniņš, rūķi, 

velni un raganas. Tērvetes dabas parku uzskata par vienu 

no vislabākajām un piemērotākajām vietām ģimenēm ar 

bērniem un tiem, kas spēj skatīties uz pasauli bērna acīm, 

ticot pasakām un brīnumiem. Tērvetes dabas parks ir konkursa 

„Ģimenei draudzīgākā vieta Latvijā” uzvarētājs. 

Tērvetes dabas parks izveidots 1969. gadā. Tajā pašā gadā 

koktēlnieks Krišjānis Kugra izgreba pirmās koka skulptūras 

– Anneli ar viņas draudzenēm ogotājām. Sprīdītis un 

Meža ķēniņš tika uzstādīti 20. gadsimta 70. gados. Koka 

skulptūras, kas attēloja varoņus no slavenās latviešu rakstnieces 

Annas Brigaderes lugām, padarīja parku ļoti populāru 

Latvijā. Vēlāk tika pievienotas daudzas citas koka 

skulptūras.

90 91 

Šodien parks lepojas ar vairāk nekā 100 skulptūrām, ko 

darinājuši dažādi koka tēlnieki – Ritvars Kalniņš (Rīga), 

Andris Donis, Normunds Stenkevics, kā arī Rīgas Amatniecības 

skolas audzēkņi. Tā ir īsta koka skulptūru brīvdabas 

izstāde! 

Parkā iespējams satikt tēlus no latviešu rakstnieces Annas 

Brigaderes pasakām un lugām, draudzīgo Rūķīšu ģimeni, 

Raganu sila iemītniekus, kā arī izpētīt sēņu, kukaiņu un 

dzīvnieku pasauli. 

Koktēlnieki Krišjānis Kugra un Ritvars Kalniņš izgreba rūķus 

no koka, un tagad Rūķīšu ģimenei ir vesela pilsēta ar 

dzīviem rūķiem. Spēļu laukumā ir šūpoles, nojumes, galdi 

un soliņi. Parkā ir daudz koka tiltu, kāpņu un ceļa rādītāju. 

TeRVeTe NATURe PARK 

The park is one of the top tourism sites in Latvia. Here 

you can experience picturesque nature, rich cultural history 

and ancient monuments. Visitors are delighted by 

the sights of the valley of the river Tērvete with its beautiful 

landscape and unique old pine forest, with pines approaching 

300 years of age. 

The park covers a territory of 1,200 hectares, one-third of 

which is occupied by the world of Fairy Tales, governed 

by the King of the Forest, dwarves, devils and witches. 

It is considered to be one of the best and most suitable 

places for families with kids and those who are still able to 

view the world through kids’ eyes, believing in fairy tales 

and seeing wonders. Tērvete Nature Park has received the 

award “The Most Family-Friendly Place in Latvia”. 

Tērvete Nature Park was established in 1969. That same 

year, the first wooden sculptures – Annele with her 

friends, the berry-pickers – were carved by Krišjānis 

Kugra, a sculptor. Sculptures of Sprīdītis (Tom Thumb), 

Dwarf, and the King of the Forest were set up in the early 

1970s. The wooden sculptures of heroes from the plays of 

Anna Brigadere, a famous Latvian writer, made the park 

very popular in Latvia. Later, many other wooden sculptures 

were added. 

Today, the park boasts more than 100 sculptures created 

by different wood sculptors – Ritvars Kalniņš (Rīga), Andris 

Donis, Normunds Stenkevics, as well as Rīga Trade 

School students. It is a real open-air exhibition of wooden 

sculptures! 

In the park, one will meet characters from fairy tales and 

plays by the Latvian writer Anna Brigadere, members of 

the friendly Dwarf Family, and inhabitants of the Witch’s 

Forest, and experience the World of Mushrooms, Insects 

and Animals. 

Sculptors Krišjānis Kugra and Ritvars Kalniņš carved 

dwarves from wood, and now the Dwarf family has got 

a whole town with live dwarves. In the playground, there 

are swings, shelters, tables and benches available. The park 

features many wooden bridges, staircases and signposts. 

Tērvetes dabas parka Informācijas centrs, 

“Tērvetes sils”, Tērvetes pagasts, Tērvetes novads, LV-3730, 

Latvija 

+371 637 26212 

@ tervete@lvm.lv

92 93 

JĀNIS BeRĶIS 

JANIS BeRKIS 

Gimė Jelgavoje 1944 m. Mokėsi Abgunstės pagrindinėje 

mokykloje, vėliau – Jelgavos 1-oje vidurinėje mokykloje. 

Per savo gyvenimą J. Berkis įgijo daug įvairių profesijų. 

Baigęs vidurinę mokyklą, mokėsi Rygos 2-oje statybininkų 

mokykloje, vėliau įgijo ir tekintojo specialybę. Bėgant laikui, 

pajuto potraukį medžio darbams, tad pradėjo mokytis 

Rygos liaudies universitete. Pabaigęs jį, tapo drožybos 

meistru. Janis dalyvavo įvairiose parodose Latvijoje, nemažai 

jo darbų yra iškeliavę į kitas šalis (JAV, Kanadą, olandiją, 

Švediją ir kt.). Janis yra išbandęs įvairias profesijas, 

dirbęs įvairiose vietose, tačiau paskutinė buvo Jaunsvirlaukos 

valsčiaus Stalgenės pagrindinė mokykla. Iš pradžių 

jis subūrė medžio apdirbimo būrelį, vėliau dirbo medžio 

apdirbimo mokytoju. Savo mokinius sugebėjo uždegti entuziazmu 

ir meile darbui. Vienas iš jų, Rihardas Šturmė, 

ne tik geriausiais pažymiais baigė Rygos amatų vidurinę 

mokyklą, bet ir įgijo Latvijos amatų rūmų stilingų baldų 

modeliuotojo pameistrio diplomą. J. Berkis yra gražios, 

vaikų mėgstamos medinių skulptūrų kompozicijos „Rūķu 

laukums” (Nykštukų aikštelė), įkurtos prie Stalgenės pagrindinės 

mokyklos, autorius. Mokyklos teritoriją puošia 

ir meistro išdrožta medinė pelėdos skulptūra – mokyklos 

ir žinių simbolis. 

Jelgava 

Jānis ir dzimis Jelgavā 1944. gadā. Mācījies Abgunstes pamatskolā, 

vēlāk Jelgavas 1. vidusskolā. Savā dzīvē apguvis 

daudz dažādas profesijas. Pēc vidusskolas mācījies Rīgas 

2. celtniecības skolā, vēlāk apguvis arī virpotāja specialitāti. 

Laika gaitā sapratis, ka viņam patīk strādāt ar koku 

un sācis mācīties Rīgas Tautas universitātē, kur kļuvis par 

kokgriešanas meistaru. Viņš ir piedalījies daudzās izstādēs 

visā Latvijā. Viņa darbi ir dāvināti dažādās valstīs (ASV, 

Kanādā, Holandē, Zviedrijā u.c.). Jāņa pēdējā darba vieta 

bija Jaunsvirlaukas pagasta Staļģenes pamatskola. Sākumā 

viņš izveidoja kokapstrādes pulciņu, tad bija kokapstrādes 

skolotājs. Savus skolniekus viņš ieinteresēja ar lielu 

entuziasmu un darba prieku. Viens no viņa skolniekiem, 

Rihards Šturme, ne tikai ar vislabākajām atzīmēm beidza 

Rīgas Amatniecības vidusskolu, bet ir arī saņēmis Latvijas 

Amatniecības kameras stila mēbeļu modelētāja zeļļa 

diplomu. Jānis Berķis ir izgatavojis skaistu koka skulptūru 

kompozīciju – „Rūķu laukums”, kas atrodas Staļģenes 

pamatskolas priekšā. Viņš ir izgatavojis arī skolas simbola 

skulptūru – pūci (zināšanu simbolu). 

Jānis was born in 1944, in Jelgava. He attended the Abgunste 

elementary school and the Jelgava Secondary School 

No. 1. He has learned skills in many different professions. 

After graduating from secondary school, he studied at 

Rīga Building School No. 2, and later learned the turner 

speciality. As time passed, he understood that he enjoyed 

working with wood, so he began to attend the Rīga People’s 

University and, having completed studies there, became a 

master of wood-carving. He has participated in various exhibitions 

in Latvia, and many of his works can be found in 

other countries (the USA, Canada, Holland, Sweden and 

others). He has worked in different professions and places, 

and most recently at the Staļģene elementary school 

in Jaunsvirlauka. At first, he brought pupils together in a 

wood-working circle, and later became a teacher of woodworking. 

He inspired enthusiasm and love for the work in 

his pupils. one of them, Rihards Šturme, not only graduated 

from the Rīga Crafts School as the best student of 

his year, but also received a journeyman diploma of styled 

furniture maker, issued by the Latvian Chamber of Crafts. 

Janis made the beautiful wooden sculptures of the composition 

“Rūķu laukums” (Dwarves Yard) next to the Staļģene 

elementary school, and the children like them very much. 

The territory around the school is also decorated with the 

master’s wooden sculpture of an owl, which is the school’s 

symbol as well as a symbol of knowledge. 

„Ataugas”, Jaunsvirlaukas pagasts, Jelgavas novads, Latvija 

+371 22339724

94 95 

VALDIS LAURIS 

Valdis Lauris gimė 1969 m. Medžio apdirbimo srityje dirba 

nuo 1998-ųjų. Iš medžio masyvo gamina buities ir virtuvės 

reikmenis, suvenyrus bei sodo baldus. Amato mokėsi 

iš visų meistrų, pas kuriuos tik teko dirbti padėjėju. 

Amatininko kelią pradėjo tėviškėje – Mežo-Puokainiuose. 

Kadangi apylinkėse šių namų šeimininkai nuo seno buvo 

žinomi Puokainių vardu, tai Valdis, steigdamas savo įmonę, 

parinko jai būtent tokį pavadinimą. Šiuo ženklu žymimi 

ir Valdžio dirbiniai. 

Tarp Valdžio darbų nerasite dviejų visiškai vienodų – kiekvienas 

jų yra suformuotas ir apdorotas ranka, paklūstančia 

medienos raštui. 

Medžio apdirbimo įmonės „Pokainis“ dirbiniai mugėje Siguldoje 

Kokamatniecības uzņēmuma „Pokainis” izstrādājumi gadatirgū 

Siguldā 

Items of the wood-working company “Pokainis” at the fair in 

Sigulda 

Dirbdamas su medžiu, Valdis nuolat ieško naujų iššūkių 

– pradėjęs nuo nedidelių virtuvės reikmenų, netrukus jis 

išdrįso kibti į didesnius darbus – ėmėsi sodo baldų gamybos. 

Valdis išbandė jėgas ir restauruodamas senus daiktus. 

Savus dirbinius meistras atveža tiek į muges, tiek į komercines 

parodas. 

„Pokainio“ pagaminti virtuvės reikmenys 

„Pokainī” izgatavotie virtuves priekšmeti 

Kitchen items produced at the wood-working company 

“Pokainis” 

Dzimis 1969. gada. Kā kokamatnieks strādā kopš 1998. 

gada. Izgatavo sadzīves un virtuves priekšmetus, suvenīrus 

un dārza mēbeles no masīvkoka. Amatu mācījies pie 

kāda meistara, kur tobrīd strādāja par palīgu. Darbu kā 

amatnieks Valdis uzsācis tēva mājās, Meža – Pokaiņos. 

Tā kā apkārtnē šīs mājas saimnieki jau izsenis pazīstami 

ar vārdu Pokainis, tad arī Valdis, 2007. gadā, dibinot savu 

uzņēmumu, izvēlējās tam nosaukumu „Pokainis”. Ar šādu 

firmas zīmi tad arī pazīstami Valda izstrādājumi. 

Starp Valda izgatavotajiem priekšmetiem neatradīsit divus 

pilnīgi vienādus, jo katrs ir zīmēts un apstrādāts ar rokām, 

sekojot tam, kur vedina koksnes raksts. 

Darbā ar koku Valdis atrod sev arvien jaunus izaicinājumus 

– sācis ar nelielu virtuves priekšmetu izgatavošanu, 

viņš ar laiku uzdrošinājās ķerties pie lielākiem darbiem – 

dārza mēbeļu izgatavošanas. Valdis izmēģinājis roku arī 

senatnīgu lietu restaurācijā. Savus izstrādājumus amatnieks 

piedāvā gan gadatirgos, gan komercizstādēs. 

Valdis Lauris was born in 1969. Since 1998, has been working 

with wood. From solid wood, produces household and 

kitchen items, souvenirs, and garden furniture. Learned 

his craft from all the masters with whom he worked as 

an assistant. Valdis began his journey as a craftsman in 

his hometown, Meža-Pokaini. Because the owners of the 

homes in the area were long known by the name of Pokainis, 

Valdis chose Pokainis as the name of his company. 

This name marks his works. 

Among his works you will not find two that are exactly 

alike, because each and every one of them is worked and 

carved by hand in conformity to the pattern of the wood 

itself. 

Working with wood, Valdis constantly seeks new challenges. 

Having started with small kitchen items, he soon 

began to take on larger tasks, including production of garden 

furniture. Valdis has also tested himself by restoring 

old things. The master takes his works to fairs and to commercial 

shows and exhibitions. 

„Meža-Pokaiņi”, Glūdas pagasts, Jelgavas novads, Latvija 

+371 26099500 

@ pokainis@pokainis.com 

www.pokainis.com

96 97 

DAINIS LēGeNBeRGS 

DAINIS LĖGeNBeRGAS 

Medienos gaminių meistras Dainis Lėgenbergas gimė 

1963 m. birželio mėn. 18 d. Augo vaizdingose Augstruozės 

dvaro apylinkėse. Jau vaikystėje buvęs labai darbštus, o labiausiai 

jį žavėjusi technika – valandų valandas jis galėjęs 

remonuoti senus motorolerius ir automobilius. Baigęs aštuonias 

klases Daugulių pagrindinėje mokykloje (Valmieros 

r.), Dainis įstojo į 18-ąją profesinę technikos vidurinę 

mokyklą, kurioje mokėsi suvirintojo specialybės. Vėliau 

įgijo ir kitų profesijų – dirbo tekintoju, elektriku, traktorininku, 

vairuotoju. 

D. Lėgendbergas iš medienos gamina sodo baldus, virtuvės 

reikmenis, pirties statines, kubilus ir kitus gaminius. 

Jis yra kėdės-kopetėlių arba kopetėlių-kėdės autorius. Šį 

Dainio išradimą galima naudoti ir kaip kėdę, ir kaip lentynėlę, 

ir kaip kopetėles. 

D. Lėgenbergas yra dalyvavęs įvairiose Kypsalos parodų 

halėje organizuotose parodose – „Balttour“, „Māja“ (Namas), 

„Amatniecība“(Amatininkystė) ir kt. Savo dirbiniais 

Dainis dažniausiai prekiauja įvairiuose miestuose organizuojamose 

tautodailininkų mugėse. Iš jų pati didžiausia 

– Latvijos buities muziejuje rengiama mugė. Ji vyksta kasmet 

pirmąjį birželio savaitgalį. 

Kokapstrādes meistars Dainis Lēgenbergs dzimis 1963. 

gada 18. jūnijā. Bērnība Dainim pagāja gleznainajā 

Augstrozes muižā. Jau no bērnības Dainis bija ļoti strādīgs, 

bet it īpaši pie sirds viņam bijusi tehnika – stundām 

ilgi viņš varējis remontēt vecus mopēdus un automašīnas. 

Pēc astotās klases beigšanas Dauguļu pamatskolā (Valmieras 

raj.), Dainis iestājās 18. pilsētas profesionāli tehniskajā 

vidusskolā, kurā mācījās par metinātāju. Dzīves gaitā ap- 

D. Lėgenbergas medžio drožėjų ir amatininkų 

plenere Rokiškyje, 2009 m. 

D. Lēgenbergs kokgriezēju un amatnieku 

plenērā Roķišķos. 2009. g. 

D. Lēgenbergs at the symposium of woodcarvers 

and craftsmen in Rokiškis. 2009. 

guvis arī citas profesijas – virpotāja, elektriķa, traktorista, 

šofera. 

D. Lēgenbergs no koka gatavo dārza mēbeles, virtuves 

piederumus, pirts mucas, koka kublus, pirts spaiņus. Viņš 

ir kāpņukrēsla jeb krēslkāpņu autors. Šis Daiņa Lēgenberga 

izgudrotais meistardarbs noder gan kā krēsls, gan kā 

plaukts, gan kā kāpnes. 

Dainis Lēgenbergs ir piedalījies vairākās Ķīpsalas halles 

organizētajās izstādēs – „Balttour”, „Māja”, „Amatniecība” 

u.c. 

Dainis bieži piedalās dažādu pilsētu rīkotajos gadatirgos. 

Visievērojamākais ir katru gadu rīkotais gadatirgus Brīvdabas 

muzejā, kurš notiek katra gada pirmā jūnija sestdienā 

un svētdienā. 

The wood-working master Dainis Lēgenbergs was born 

in 1963. He grew up in the picturesque environs of the 

Augstroze Manor. In childhood, he was quite industrious, 

and he was fascinated most of all by machinery. He could 

spend hours and hours repairing old motor-scooters and 

automobiles. Having finished eight classes at the Dauguļi 

elementary school in Valmiera district, he entered the 

18th professional education school, in which he learned 

welding. Later, he learned other skills as well, working as a 

lathe operator, electrician, tractor-driver, and driver. 

D. Lēgenbergs makes garden furniture, kitchen tools, 

sauna barrels, hot tubs, and other items from wood. He 

is the inventor of a chair-stepladder, or stepladder-chair. 

His invention can be used as a chair, a shelf or stand, and 

as a stepladder. 

D. Lēgenbergs has participated in various exhibitions organised 

at the Ķīpsala exhibition hall, including “Balttour”, 

“Māja” (House), “Amatniecība” (Craftsmanship) and others. 

Dainis usually sells the items he produces in folk art fairs 

organised in various cities. of these, the very largest is the 

fair organised by the Latvian ethnographic open-Air Museum. 

It occurs annually during the first weekend in June. 

„Amatnieki”, Sesavas pagasts, Jelgavas novads, Latvija 

+371 29204482, 

@ amatnieki@tvnet.lv 

D. Lėgenbergas (centre) tariasi su kolegomis. 2009 m. 

D. Lēgenbergs (centrā) apspriežas ar kolēģiem. 2009. g. 

D. Legenbergs (in the middle) speaking with colleagues, 2009. 

D. Lėgenbergo darbai mugėje Rokiškyje. 2009 m. 

D. Lēgenberga darinājumi Rokišķu gadatirgū. 2009. g. 

The works of D. Lēgenbergs at a fair in Rokiškis. 2009.

98 99 

NoRMUNDS 

ŠTeFeNHĀGeNS 

NoRMUNDAS ŠTeFeNHAGeNAS 

Gimė 1970 m. rugpjūčio mėn. 23 d. Jau vaikystėje susidomėjo 

medžio apdirbimu, tad tėvai išleido mokytis meninės 

baldininkystės į 17-ąją Rygos profesinę technikos 

vidurinę mokyklą. Ten Normundas įgijo medžio drožybos 

ir kitų profesinių medžio apdirbimo žinių. 1989 m., baigęs 

šią mokyklą, pradėjo dirbti medžio apdirbimo pramonėje. 

Nuo 2000 m. dirbo kaip individualus gamintojas, o 

2003 m. įkūrė medienos gaminių ir baldų gamybos įmonę 

UAB „Urbiks“. 2008 m., baigęs Latvijos žemės ūkio universiteto 

ekonomikos fakultetą, įgijo verslo vadybos bakalauro 

laipsnį. Nuo 2009 m. yra Jelgavos gamintojų ir prekybininkų 

asociacijos narys. Pastaraisiais metais, ieškodamas 

medienos savybių derinių su kitomis medžiagomis (stiklu, 

metalu), daug bendradarbiavo su kitų sričių amatininkais 

tiek iš žiemgalos regiono ir Latvijos, tiek iš užsienio. Ateityje 

norėtų toliau plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą su 

įvairių amatininkystės sričių specialistais, o tam turi puikias 

sąlygas (strategiškai patogi vieta, infrastruktūra, patalpos). 

Dalyvavo šiuose profesiniuose renginiuose: 

• „Nordpraktik Program“ Suomija, Pielavesi, 2002 m.; 

• Jelgavos miesto šventė, 2003 m.; 

• Tarptautinių parodų organizavimo bendrovės „BT 

1“ surengta paroda „MēBeLeS 2004“ (Baldai 2004), 

Ryga; 

• Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną amatininkystės 

projekto pleneras Rokiškyje, 2009 m. 

Dzimis 1970. gada 23. augustā. Jau no bērnības ar interesi 

strādāja ar koku. Pusaudža gados vecāki nolēma, ka 

zēns jāsūta mācīties uz Rīgu, Māksliniecisko mēbeļu galdnieku 

profesionāli tehnisko vidusskolu Nr. 17, kurā Normunds 

apguva kokgriešanas un citas kokapstrādes aroda 

prasmes. 1989. gadā, pabeidzis PTV, Normunds turpināja 

strādāt kokapstrādē. No 2000. gada strādāja kā individuālā 

darba veicējs, bet 2003. gadā nodibināja koka izstrādājumu 

un mēbeļu ražošanas uzņēmumu SIA „Urbiks”. 2008. 

gadā pabeidza Latvijas Lauksaimniecības universitātes 

ekonomikas fakultāti, iegūstot bakalaura grādu uzņēmējdarbības 

vadības programmā. Kopš 2009. gada – Jelgavas 

Ražotāju un tirgotāju asociācijas biedrs. Pēdējos gados 

daudz ieguldīts kopējā sadarbībā arī ar citu nozaru amatniekiem 

– gan Zemgales un Latvijas līmenī, gan ar sadarbības 

partneriem ārzemēs, izstrādājot koka kombinācijas 

ar citiem materialiem (stiklu, metālu). Labprāt veidotu 

kopīgu sadarbību ar amatniecības nozaru speciālistiem 

starptautiskajā telpā, sadarbībai ir labas iespējas (stratēģiskā 

atrašanās vieta, infrastruktūra, telpas). 

Profesionālā darbība: 

• - „Nordpraktik Program” Somijā, Pielavesi, 2002; 

• - Jelgavas pilsētas svētki, 2003; 

• - „BT 1” izstāde „MēBeLeS 2004”, Rīga; 

• - Latvijas-Lietuvas pārrobežu amatniecības projekta 

plenērs Rokišķos, 2009. 

Born on 23 August 1970. Since childhool, Normunds 

has been interested in wood-working. His parents decided 

to send him to learn at vocational school Nr. 17 in 

Rīga, where Normunds learned wood-carving and woodprocessing 

skills. After graduation in 1989, he began to 

work in the wood-processing industry. In 2000, he began 

working as a self-employed producer, and in 2003, established 

the wood-working company “Urbiks”. In 2008, he 

received a baccalaureate degree in business management 

at the Faculty of economics of the Latvia University of Agriculture. 

Since 2009, he has been a member of the Jelgava 

Manufacturers and Trade Association. In recent years, 

has cooperated with craftsmen working with other types 

of materials in the Zemgale region and throughout Latvia 

as well as abroad, in an effort to find combinations of desirable 

qualities using other materials (glass, metal). In the 

future, would like to continue to make contacts and to cooperate 

with specialists in various types of crafts, because 

he has excellent resources necessary for such cooperation 

(a very convenient location, infrastructure, and facilities). 

Has participated in these professional events: 

• Nordpraktik Program in Pielavesi (Finland), 2002; 

• Jelgava City Festival in Jelgava, 2003; 

• exhibition “Furniture 2004” (organised by “BT 1”) in 

Rīga, 2004; 

• Symposium of the Latvian – Lithuanian cross-border 

project for craftsmen, in Rokiškis, 2009. 

Lielā ielā 25-37, Jelgava, LV-3001, Latvija 

+371 29775518, 

@ mebeles@urbix.lv

100 101 

RIHARDS ŠTURMe 

RIHARDAS ŠTURMĖ 

Gimė 1989 m. Jelgavoje. Mokėsi Stalgenės pagrindinėje 

mokykloje, 2009 m. baigė Rygos amatų mokyklą. Kaip 

geriausiam mokyklos absolventui jam suteiktas Tarptautinės 

švietimo organizacijos IeS (Londonas) stilingų baldų 

modeliuotojo sertifikatas. Tais pačiais metais Latvijos 

amatų rūmai Rihardui suteikė stilingų baldų modeliuotojo 

pameistrio diplomą. 2009 m. rugpjūtį – 2010 m. vasarį jis 

dirbo UAB „LIDo Dizaina Rūpnīca“ tekintoju ir medžio 

drožėju. 

Šiuo metu R. Šturmė yra laisvai samdomas amatininkas, 

jis užsiima antikvarinių baldų restauravimu, ksilografija, 

tekinimu. Yra padėjęs realizuoti kelių menininkų idėjas 

– gamino jų sumanytus baldus. Kartu su kitais menininkais 

yra dalyvavęs vienoje modernaus meno parodoje. Dar 

tebesimokydamas mokykloje dalyvavo konkurse „Skulptūras 

sēdēšanai“ (Skulptūros sėdėjimui) Bukultuose, kurį 

organizavo Latvijos amatų rūmai ir Rygos Vidžemės priemiesčio 

administracija. 

Dzimis 1989. gadā Jelgavā. Mācījies Staļģenes pamatskolā, 

2009. gadā beidzis Rīgas Amatniecības vidusskolu. Kā 

labākajam skolas absolventam viņam piešķirts Starptautiskās 

izglītības organizācijas IeS (Londona) stila mēbeļu 

modelētāja sertifikāts. Tajā pašā gadā Latvijas Amatniecības 

kamera Rihardam piešķīrusi stila mēbeļu modelētāja 

amata zeļļa diplomu. 2009. gada augustā – 2010. gada februārī 

strādājis SIA „LIDo Dizaina rūpnīca” par virpotāju 

un kokgriezēju. 

Pašlaik R. Šturme ir pašnodarbināts amatnieks, viņš nodarbojas 

ar antikvāro mēbeļu restaurēšanu, ksilogrāfiju, 

virpošanu. Ir sācis realizēt vairāku mākslinieku idejas – 

izgatavo viņu projektētas mēbeles. Kopā ar citiem māksliniekiem 

ir piedalījies vienā modernās mākslas izstādē. Vēl 

mācoties skolā ir piedalījies konkursā „Skulptūras sēdēšanai” 

Bukultos, ko organizēja Latvijas Amatniecības kamera 

un Rīgas Vidzemes priekšpilsētas administrācija. 

Born in 1989, in Jelgava. Attended the Staļģene primary 

school and, in 2009, graduated from the Rīga School of 

Arts and Crafts. As the best graduate of the school that 

year, he received a certificate of Period Cabinet Maker, 

issued by the International education Society (London). 

That same year, he received a journeyman diploma of 

styled furniture maker, issued by the Latvian Chamber of 

Crafts. From August 2009 to February 2010, he worked 

at “LIDo Dizaina Rūpnīca” (LIDo Design Factory) as a 

turner and woodcarver. At present, works as a freelance 

craftsman, with activities including antique furniture 

restoration, xylography, and turnery. Has helped several 

artists to turn their ideas into reality, making custom furniture. 

Has collaborated with other artists in a modern 

art exhibition. While still attending school, participated 

in the competition “Skulptūras sēdēšanai” (Sculptures for 

sitting) in Bukulti, which was organised by the Latvian 

Chamber of Crafts and the administration of the Rīga suburb 

Vidzeme. 

„Zemdegas”, Jaunsvirlaukas pagasts, Jelgavas novads, Latvija 

+371 26228790 

@ rihardssturme@gmail.com 

Skulptūra „Hercogo Jokūbo batas“ 

Skulptūra „Hercoga Jēkaba zābaks” 

Sculpture “The Shoe of Duke Jacob Kettler”

102 103 

DAINIS žoDZIņŠ 

DAINIS žUoDZINIS 

Gimė 1967 m. gegužės mėn. 11 d. Jelgavoje. Mokėsi Jelgavos 

2-oje vidurinėje mokykloje, 17-oje Rygos profesinėje 

technikos vidurinėje mokykloje (menininė baldininkystė). 

Yra baigęs nuotolinius dizaino kursus. Baldininku dailide 

dirbo įvairiose firmose: AB „Staļģene“, AB „Jelgavas dzirnavas“ 

(1992–1996), UAB „egra trans“ (1996–2002), UAB 

„Konstance ARMS“ (2002). AB „Jelgavas dzirnavas“ jam 

teko padirbėti ir vadybininku (1994–1996), tačiau dauguma 

D. žodzinio darbų buvo susiję su baldų gamyba. Dabar 

Dainis staliauja individualiai, turi įsirengęs dirbtuves. 

Dainis ketina dirbti ir amatų centre „Jaunlīdumi“. Vienam 

krepšinio turnyrui gamino sporto taures. Be staliavimo ir 

drožybos, Dainis mielai imasi renginių įgarsinimo darbų 

bei vadybos, mėgsta sportuoti. 

Dzimis 1967. g. 11. maijā, Jelgavā. Mācījies Jelgavas 2. vidusskolā 

un Rīgas 17. profesionāli tehnikajā vidusskolā (mākslas 

mēbeļgaldnieks). Pabeidzis arī dizaineru tālmācības 

kursus. Par mēbeļgaldnieku ir strādājis daudzos uzņēmumos 

un firmās: AS „Staļģene” (1989.–1992.), AS „Jelgavas 

dzirnavas” (1992.–1996.), SIA „egra trans” (1996.–2002.), 

SIA „Konstance ARMS” (2002.). AS „Jelgavas dzirnavas” 

ir strādājis arī par menedžeri (1994.-1996.), taču visvairāk 

ir nodarbojies tieši ar mēbeļu ražošanu. Šobrīd Dainis ir 

pašnodarbināta persona, strādā pašierīkotā darbnīcā. Dainis 

plāno darboties arī Amatniecības centrā „Jaunlīdumi”. 

Savas profesijas jomā ir veidojis sporta kausus basketbola 

turnīram. Bez kokapstrādes lab prāt nodarbojas ar pasākumu 

apskaņošanu un vadīšanu, patīk sportot. 

He was born on 11 May 1967, in Jelgava (Latvia). He was 

educated at the Nr. 2 Secondary School in Jelgava, at Nr. 

17 Vocational Technical Secondary School (as an artistic 

furniture carpenter) in Rīga, and has completed distancelearning 

courses in design. He has worked as a furniture 

carpenter in different companies: AS Staļģene, AS Jelgavas 

Mills (from 1992 to 1996), at egra trans Ltd. from 1996 

to 2002, and at Konstance ARMS Ltd. in 2002. 

At AS Jelgavas Mills, he also worked as a manager (from 

1994 to 1996), but most of his work there was related to 

furniture production. At present, Dainis is self-employed, 

and has his own joinery. Dainis intends to work in the craft 

centre Jaunlīdumi. He has made basketball trophies. His 

hobbies include working with wood, working as an event 

sound technician and managing events, and enjoys sport. 

„Andriņi”, Jaunsvirlaukas pagasts, Jelgavas novads, Latvija 

+371 29449094 

@ kokaklucis2@inbox.lv

104 105 

AIGARS UN IVARS RūRĀNI 

AIGARAS IR IVARAS RūRANAI 

AIGARS AND IVARS RūRĀNS 

Aigaras ir Ivaras Rūranai yra broliai dvyniai. Jie gimė Viesytėje 

1975 m. rugsėjo 17 d. Vaikystę ir mokyklinius metus 

praleido šiame nedideliame Sėlos miestelyje. Baigę vidurinę 

mokyklą, 1993–1998 m. mokėsi Daugpilio meno kolegijos 

„Saules skola“ (Saulės mokykla) Medžio apdirbimo 

skyriuje. Už pagalbą ir paskatinimą mokytis šio amato jie 

dėkingi Jekabpilio meno mokyklos direktoriui Zieduoniui 

Barbalui (Ziedonis Bārbals). 

Daugpilio meno mokykloje broliai įgijo medžio apdirbimo 

dizainerio ir dizainerių grupės vadovo diplomus. Iki 

2000 m. studijavo Rygos technikos universitete. 2005 m. 

Aigaras ir Ivaras buvo apdovanoti medžio skulptorių 

meistrų diplomais. 

2004 m. broliai Rūranai Viesytėje pradėjo individualią veiklą 

ir tapo savotiškais savo gimtojo miesto įvaizdžio formuotojais. 

Jų darbai spinduliuoja ypatingą šilumą ir yra 

nepakartojami. Dažniausiai broliai savo darbus skaptuoja 

iš ąžuolo. Medinės nuorodos, skulptūros, gyvūnų ir pasakų 

veikėjų figūros yra įdomios ir meniškos. Rūranų darbų 

galima rasti daugelyje Latvijos vietų (Viesytėje, Dikliuose, 

Saukoje, Aknystoje, Jekabpilyje). Du Ivaro Rūrano kūriniai 

eksponuojami ir Lietuvoje – medžio skulptoriaus Liongino 

Šepkos vardu pavadintame skulptūrų parke Rokiškyje 

bei Rokiškio krašto muziejuje. 

Bendradarbiaudami bei papildydami vienas kitą, broliai 

sukuria naujų, nepakartojamų kūrinių, puošiančių parkus, 

kultūrinių istorinių paminklų vietas ir kiemus. 

Medinė skultūra XX a. medikams atminti 

Koka skulptūra 20. gs. mediķiem 

Wooden sculpture for 20th century doctors 

Viesīte / Viesytė 

Aigars un Ivars Rūrāni ir dvīņu brāļi. Viņi ir dzimuši 1975. 

gada 17. septembrī Viesītē. Sēlijas mazpilsētiņā viņi pavadīja 

bērnu dienas un skolas gadus. Pēc vidusskolas absolvēšanas 

1993. gadā abi devās mācīties uz Daugavpils Mākslas 

koledžas „Saules skola” Kokapstrādes nodaļu, kuru 

absolvēja 1998. gadā. Viņi ir pateicīgi Jēkabpils Mākslas 

skolas direktoram Ziedonim Bārbalam par palīdzību un 

pamudināšanu ķerties pie šī amata. 

Daugavpils Mākslas skolā brāļi ieguva kokapstrādes dizainera 

un dizaineru grupas vadītāja diplomus. Līdz 2000. 

gadam brāļi Rūrāni mācījās Rīgas Tehniskajā universitātē. 

2005. gadā Aigars un Ivars iegūst koktēlnieka meistara 

diplomu. 

Skulptūra „Širšė“ privataus namo kieme 

Lapsene privātīpašuma pagalmā 

Sculpture “A Wasp” in a courtyard 

2004. gadā brāļi Rūrāni Viesītē uzsāka savu individuālo 

darbu un kļuva par sava veida dzimtās pilsētiņas tēla veidotājiem. 

Viņu darbi izstaro īpašu siltumu un ir neatkārtojami. 

Visbiežāk tie tiek veidoti ozolkokā. 

Koka norādes, skulptūras, dzīvnieku un pasaku tēli ir interesanti, 

mākslinieciski. Tie sastopami daudzās vietās Latvijā 

(Viesītē, Dikļos, Saukā, Aknīstē, Jēkabpilī). Divi Ivara 

Rūrāna darbi i eksponēti arī Lietuvā – lietuviešu koktēlniekam 

Ļonginam Šepkam veltītajā skulptūru parkā Rokišķos 

un Rokišķu Novadpētniecības muzejā. 

Brāļiem sadarbojoties un papildinot vienam otru, top jauni, 

neatkārtojami, unikāli koktēlniecības meistardarbi, kas 

grezno parkus, kultūrvēsturisko pieminekļu vietas un pagalmus. 

Aigars and Ivars Rūrans are twin brothers. They were born 

in Viesīte on 17 September 1975. They spent their childhood 

and school-age years in the small town of Selonia. 

After graduation from secondary school, from 1993 to 

1998 they studied in the Wood-working department of 

Daugavpils Art College „Saules skola”. They are grateful to 

the director of the Jēkabpils art school, Ziedonis Bārbals, 

for his assistance and encouragement in learning the 

craft. 

At the Daugavpils art school, the brothers received diplomas 

as wood-working designers and wood-working 

designer-group leaders. Until 2000, they studied at the 

Rīga Technical University. In 2005, Aigars and Ivars were 

awarded diplomas as masters of wooden sculpture. 

In 2004, the Rūrans brothers began work in Viesīte and 

became the image-makers for their hometown. The brothers 

usually carve their works from oak. 

The wooden signs, sculptures, and figures of animals and 

fairy-tale characters they make are interesting and artful. 

Works by the Rūrans brothers can be found throughout 

Latvia (in Viesīte, Dikļi, Sauka, Aknīste, and Jēkabpils). 

Two works by Ivars are exhibited in Lithuania – in the 

sculpture park in Rokiškis named for the wood sculptor 

Lionginas Šepka and at the Rokiškis Regional Museum. 

Cooperating and supplementing each other’s work, the 

brothers create new, inimitable works that decorate parks, 

yards, and the areas around historical and cultural monuments. 

Kalna iela 3a, Viesīte, Viesītes novads, LV-5237, Latvija 

www.koktelnieki.lv 

Ivars Rūrāns 

+371 28260338 

@ ivarsrurans@inbox.lv 

Aigars Rūrāns 

+371 29837650 

@ aigarsrurans@inbox.lv 

Aigaras ir Ivaras Rūranai parodoje „Balttour 2010” 

Aigars un Ivars Rūrāni izstādē „Balttour 2010” 

Aigars and Ivars Rūrāni at the exhibition “Balttour 2010”

106 107 

MeDINIo SĖLoS PAVeLDo PeRLAI 

Ties senuoju sielininkų ir burliokų miestu Jekabpiliu nuo 

seno susikerta keturių Latvijos regionų – žiemgalos, Latgalos, 

Vidžemės ir Sėlos – keliai. Jekabpilio gyventojų 

meilė medžiui atsispindi senamiesčio medinukuose. Jų 

išvaizdos savitumui didelę įtaką padarė jau nuo XVII a. 

Jekabpilyje apsigyvenę Rusijoje persekioti sentikiai ir jų 

amatininkų meistriškumas. 

Kitas šio krašto istorijos puslapis atsiveria Jekabpilio istorijos 

muziejaus etnografinėje sėlių sodyboje ir viduramžius 

menančioje Krustpilio pilyje, kurios pamatus Rygos 

vyskupas Nikolajus de Magdeburgas paklojo kone tais pačiais 

metais, kai buvo įkurta Ryga (1237 m.). Dabar šioje 

pilyje įsikūręs Jekabpilio muziejus. 

Pavasarį ir rudenį – rudai pilka, vasarą – tarsi žalia jūra, 

pasišiaušusi piliakalnių ir kalvų bangomis, Sėla seka savo 

istoriją apie medį Zasos ir Rubenės parkuose, ar Asarės 

šventovės kalne su jame įrengtu arbatos nameliu, medžio 

raižiniais išpuoštoje Garsenės bažnyčioje ar kompozitoriaus 

Arvydo žilinsko tėviškėje Saukos valsčiuje. Ne vieną 

Sėlos medinio paveldo perlą sukūrė Viesytės skulptoriai 

Ivaras ir Aigaras Rūranai. originalūs šių menininkų darbai 

ir atminimo ženklai puošia ne tik Viesytę, bet ir Aknystą 

bei kitas Sėlos apylinkes. 

Medinė skulptūra Viesytės miesteliui. Autoriai – Aigaras ir 

Ivaras Rūranai 

Koka skulptūra Viesītes pilsētai. Autori – Aigars un Ivars Rūrāni 

Wooden sculpture for the town of Viesīte. Sculptors – Aigars and 

Ivars Rūrans 

SēLIJAS KoKA 

MANToJUMA PēRLeS 

Seno plostnieku un strūdzinieku pilsēta Jēkabpils vienmēr 

bijusi kā novadu krustceles, kur Zemgale, Latgale un Vidzeme 

satiekas ar Sēliju. Jēkabpiliešu mīlestība uz koku 

kā dabas velti cilvēkam baudāma vecpilsētas koka apbūvē, 

kur jaušama pilsētas vēstures elpa. Kopš 17. gadsimta, 

kad pilsēta veidojusies kā Krievijas vajāto vecticībnieku 

apmetne, apbūvei nozīmīga bijusi no vecticībnieku vidus 

nākušo amatnieku meistarība. 

Citādi stāsts par novada sadzīvi uzrunā Jēkabpils vēstures 

muzeja etnogrāfiskās brīvdabas nodaļā „Sēļu sēta” un 

viduslaiku piemineklī – Krustpils pilī, kuras pamatus teju 

reizē ar Rīgas dibināšanu 1237. gadā licis Rīgas bīskaps Nikolajs 

de Magdeburgs. Pilī pašlaik darbojas Jēkabpils muzejs. 

Bet pati Sēlija pavasaros un rudeņos kā brūnpelēka, 

bet vasarās kā zaļa jūra ar pilskalnu un pauguru viļņiem 

īpašu stāstu par koku šķetina Zasas un Rubenes parkos 

vai Asares tempļa kalnā ar tējas namiņu, kokgriezumiem 

greznotajā Gārsenes baznīcā vai komponista Arvīda 

žilinska dzimtajās mājās Lejas Arendzāni Saukas pagastā. 

Ne vienu Sēlijas koka mantojuma pērli ir radījuši Viesītes 

koktēlnieki Ivars un Aigars Rūrāni. oriģināli šo mākslinieku 

darbi un piemiņas zīmes rotā ne tikai Viesīti, bet arī 

Aknīsti un citas Sēlijas vietas. 

PeARLS oF THe WooDeN 

HeRITAGe oF SeLoNIA 

Jēkabpils, a city that for many years was populated by 

raft-men and rowers, has long been the intersection of 

the regions of Latvia: Zemgale, Latgale, Vidzeme, and 

Sēlija. The loving care for trees shown by the residents of 

Jēkabpils is reflected in the wooden buildings of the old 

town neighbourhood. The excellent craftsmanship of the 

old Believers, who took up residence in Jēkabpils starting 

in the 17th century after moving to escape persecution in 

Russia, contributed greatly to the uniqueness of the buildings’ 

appearance. 

Another page in the history of this region opens up in the 

ethnographic Selonian homestead of the Jēkabpils History 

Museum and Krustpils castle, which remind one of 

the Middle Ages. The foundations of the castle were built 

by the Bishop of Rīga, Nicholas of Magdeburg, in 1237, 

not long after the founding of Rīga. The Jēkabpils History 

Museum now occupies the castle. 

In spring and autumn, brown and grey predominate, but 

in summer, a sea of green tipped by rolling waves of hillforts 

and hills allow Sēlija to tell its story about trees in the 

parks of Zasa and Rubene, or in the sacred hill of Asare 

with its tea-house, or in the church in Garsene decorated 

with woodcuts, or in the homestead of the composer 

Arvydas žilinskas in Sauka. More than a few pearls of the 

wooden heritage of Sēlija have been created by Ivars and 

Aigars Rūrans, sculptors in Viesīte. The ingenious works 

and commemorative monuments made by these artists 

decorate not only Viesīte, but also Aknīste and and other 

parts of Sēlija. 


Įgyvendinant Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per 

sieną projektą „Mid-Baltic Crafts“, Viesytės muziejuje „Sēlija“ 

(Sėla), įkurta medžio drožybos dirbtuvė. Joje planuojama 

rengti pedagoginių užsiėmimų ciklą „Amats rokā“ 

(Amatas rankoje). Vadovaujami patyrusio specialisto, vaikai 

galės ne tik susipažinti su medžio drožėjo amatu, bet 

ir patys įgyti meistravimo įgūdžių – pasigaminti medinį 

žaislą ar nedidelį meno kūrinėlį, medžio ruošinyje išdeginti 

sėliškus ornamentus ar savo vardą. Priklausomai nuo 

vaikų amžiaus, bus siūlomi 4 teminiai užsiėmimai: 

• „Sudėliok dėlionę“, 

• „Pagamink dėlionę pagal ruošinį“, 

• „Pasigamink dėlionę pats!“, 

• „Medžio ruošinyje išdegink savo vardą“. 

Už sėkmingai atliktą užduotį ir kūrybinį darbą vaikai bus 

apdovanojami paskatinamaisiais prizais. 


Latvijas – Lietuvas pārrobežu sadarbības projekta „Mid- 

Baltic Crafts” ietvaros Viesītes muzejā „Sēlija” ir izveidota 

kokapstrādes amatnieku darbnīca, kurā plāno rīkot pedagoģisko 

nodarbību ciklu „Amats rokā”. Speciālista pavadībā 

bērni varēs gan iepazīties ar kokapstrādes amatu, gan 

paši apgūt darba iemaņas – izgatavot no koka rotaļlietu 

vai nelielu mākslas darbiņu, iededzināt kokā sēļiem raksturīgas 

zīmes vai savu vārdu. Atkarībā no bērnu vecuma 

tiks piedāvātas četras tematiskas nodarbības: 

• „Saliec puzli”, 

• „Izgatavo puzli pēc dotā parauga un sagatavēm!”, 

• „Izgatavo puzli, kādu pats vēlies!”, 

• „Uz koka sagataves iededzini savu vārdu”. 

Par veiksmīgi paveiktu uzdevumu un radošu darbu bērniem 

tiks pasniegtas veicinošas balvas. 


Within the framework of the Latvia-Lithuania Cross Border 

Cooperation Programme project “Mid-Baltic Crafts”, 

a wood-carving workshop has been established at the 

Viesīte Local History Museum “Sēlija”. It is planned to 

organise a cycle of pedagogical activities, “Amats rokā” 

(A Craft in Your Hand). With guidance from an experienced 

specialist, children will be able to not only become 

acquainted with the woodcarver’s craft, but also learn the 

master’s skills – produce a wooden toy or a small work of 

art, and into that toy or work of art burn local ethnic ornamentation 

or their own name. Depending on the age of 

the children, 4 themed activities will be offered: 

• “Put together a puzzle”, 

• “Produce a puzzle according to blanks”, 

• “Produce your own puzzle!”, 

• “Burn your name into a wooden work”. 

As a reward for successful completion of a task and a creative 

work, the children will receive prizes. 

A. Brodeles iela 7, Viesīte, Jēkabpils novads, LV–5237, Latvija 

+371 65245549, +371 29116334 

@ viesitesmuzejsselija@inbox.lv 

www.viesite.lv

108 109 

JĀNIS ZVIRBULIS 

JANIS ZVIRBULIS 

Janis Zvirbulis Vypės pagrindinėje mokykloje darbų mokytoju 

dirba nuo 2001 metų. Mokytojas Vypės vaikus 

moko medžio apdirbimo darbų, todėl jam gimė mintis rekonstruotose 

mokyklos medžio apdirbimo dirbtuvės patalpose 

įkurti amatų centrą, kuriame su šiuo amatu galėtų 

supažindinti visus besidominčius. Ateityje šiame centre 

planuojama mokyti ir kitų amatų. 

Janis Uolainės profesinėje vidurinėje mokykloje įgijo staliaus 

specialybę. Vėliau studijavo Daugpilio universitete, 

kur įgijo darbų mokytojo kvalifikaciją. Jo aistra yra medžio 

darbai: įvairūs drožiniai, baldų dizainas, projektavimas ir 

gamyba. Nors Janis Zvirbulis savo darbui skiria daug laiko, 

tačiau mielai pasidalija patirtimi ir su visais besidominčiais. 

Vīpe / Vypė 

J. Zvirbulis prie savo kūrinio – žvakidės „Pasakų bokštas“ 

J. Zvirbulis pie sava darinājuma – svečtura „Pasaku tornis” 

J. Zvirbulis by his work – a candlestick, “Tower of fairy-tales” 

Jānis Zvirbulis strādā Krustpils novada Vīpes pamatskolā 

par mājturības skolotāju kopš 2001. gada un māca skolēniem 

kokapstrādi, tāpēc radās jau radās doma uz skolas 

rekonstruētās kokapstrādes darbnīcas bāzes radīt Amatniecības 

centru, kurā varētu apmācīt visus interesentus. 

Ar laiku tiks piedāvātas iespējas mācīties arī citus amatniecības 

veidus. 

Jānis beidzis olaines arodvidusskolu, apgūstot galdnieka 

specialitāti, vēlāk arī Daugavpils Universitāti, iegūstot 

mājturības skolotāja kvalifikāciju. Viņa aizraušanās ir darbi, 

kas saistīti ar kokapstrādi – kokgriezumi, mēbeļu dizains, 

projektēšana un izgatavošana. Tam ir veltīts daudz 

laika. Viņš arī labprāt apmāca un dod padomus visiem interesentiem. 

Jānis Zvirbulis has been working at the Vīpe elementary 

school as a trades teacher since 2001. The teacher was 

teaching the children of Vīpe to work with wood, so it was 

not an accident that the thought occurred to him to establish 

a crafts centre in the school’s reconstructed woodworking 

shop, in which he could teach the craft to all who 

took an interest in it. In the future, it is planned to teach 

other crafts in this centre. 

Žurnalinis staliukas su taburetėmis 

Žurnālgaldiņš ar taburetēm 

A coffee table with stools 

Jānis obtained the speciality of wood-worker in the olaine 

professional secondary school. He later studied at the 

Daugavpils University, where he attained his qualification 

as a trades teacher. His passion is wood-working – various 

carvings, furniture design, and production. Although 

Jānis Zvirbulis devotes much time to his work, he still willingly 

shares his experience with all who take an interest. 

”Vindas”, Veiguri, Līvānu novada Turku pagasts, Latvija 

+371 65300812, +371 29403081 

@ janiszvirbulisvindas@inbox.lv 

Medinis „arkliukas“ 

Koka „zirdziņš” 

A wooden rocking-horse

110 111 

ALGIRDAS BUTKeVIČIUS 

AĻĢIRDS BUTKeVIČS 

Gimė 1939 m. Dainiūnų k., Biržų r. Savamokslis drožėjas. 

1967 m. studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir 

literatūrą, vėliau – žurnalistiką. 1967 m. įstojo į Liaudies 

meno draugiją. Daro bareljefus, horeljefus, įvairias dekoratyvines 

skulptūrėles, lazdas, kaukes. Dalyvavo įvairiose 

parodose, pleneruose. Aptikęs Biržų miesto centre apleistą 

ir nebenaudojamą bakūžę, suremontavo ir ten apgyvendino 

savo drožinius. Čia yra tautodailininko ir jo sūnaus 

dirbtuvė bei sukurtų darbų muziejėlis. 

Dzimis 1939. gadā Biržu rajona Daiņūnu ciemā. Kokgriezējs 

autodidakts. 1967. gadā studējis Viļņas universitātē 

lietuviešu valodu un literatūru, vēlāk – žurnālistiku. 1967. 

gadā iestājas Tautas mākslas biedrībā. Veido bareljefus, 

horeljefus (augstciļņus), dažādas dekoratīvas skulptūriņas, 

nūjas, maskas. Piedalījies dažādās izstādēs, plenēros. Atradis 

Biržu pilsētas centrā nolaistu un neizmantotu mājeli, 

viņš to saremontēja un tur „iemitināja” savus kokgriezumus. 

Te atrodas tautas daiļamatnieka un viņa dēla darbnīca 

un radīto darbu muzejiņš. 


Born in 1939, in Dainiūnai village in Biržai district. A selftaught 

wood-carver. In 1967, studied Lithuanian language 

and literature at Vilnius University, and later – journalism. 

In 1967, joined the Folk Art Society. Creates bas-relief, 

high relief, various decorative sculptures, walking sticks, 

masks. Has participated in various exhibitions and symposia. 

Having discovered an abandoned house in the centre 

of the city of Biržai, repaired it and placed his woodcarvings 

there. It is now a workshop and a small museum 

for the works that the folk artist and his son have created. 

Vytauto g. 39 A-22, Biržai, Lietuva 

+370 450 32 228

112 113 

VIDAS JATULeVIČIUS 

VIDS JATUĻeVIČS 

Gimė 1960 m. Gaižiūnų k., Biržų r. Baigęs Vilniaus valstybinį 

pedagoginį institutą, dirba kūno kultūros mokytoju 

Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje. Drožia 

ir dalyvauja įvairiose parodose nuo 1984 m. 1994 m. tapo 

LTS nariu. Surengė kelias autorines parodas. 1994-aisiais 

tapo P. Galaunės, o 2005 m. – Liongino Šepkos premijų 

laureatu. 2005 m. suteiktas Lietuvos Respublikos meno 

kūrėjo statusas. Dažnai dalyvauja parodose Kupiškyje, Rokiškyje, 

Kėdainiuose. Savo kūrinius eksponuoja namuose 

įrengtoje galerijoje „A2+V2“. 

L. Šepkai atminti. 2007 m. 

L. Šepkas atcerei. 2007. g. 

In memory of L. Šepka. 2007. 

Drožėjų konkurse kompozicija „Nuo rojaus iki pragaro...“ 

V. Jatulevičiui pelnė Liongino Šepkos premijos laureato vardą. 

Rokiškis. 2005 m. 

Kokgriezēju konkursā kompozīcija „No paradīzes līdz ellei...” 

V. Jatuļevičam atnesa Ļongina Šepkas prēmijas laureāta vārdu. 

Rokišķi. 2005. g. 

In a competition among wood-carvers, the composition “From 

paradise to hell...” earned V. Jatulevičius the Lionginas Šepka 

prize. Rokiškis. 2005. 

„Ūžia gaudžia giria žalioji...“. 2001 m. 

„Šalc šņāc zaļais mežs....”, 2001. g. 

“The green forest hums and murmurs...”.. 2001. 

Dzimis 1960. gadā Biržu rajona Gaižūnu ciemā. Beidzis 

Viļņas valsts pedagoģisko institūtu, strādā par fizkultūras 

skolotāju Vabalninka Baļa Srogas vidusskolā. Ar kokgriešanu 

nodarbojas un piedalās dažādās izstādēs no 1984. gada. 

No 1994. gada Lietuvas daiļamatnieku savienības biedrs. 

Sarīkojis vairākas personālizstādes. 1994. gadā kļuvis par 

P. Galaunes prēmijas, bet 2005. gadā – Ļongina Šepkas 

prēmijas laureātu. 2005. gadā piešķirts Lietuvas Republikas 

mākslinieka statuss. Bieži piedalās izstādēs Kupišķos, 

Rokišķos, Ķēdaiņos. Savus darbus eksponē mājā ierīkotajā 

galerijā „A2+V2”. 

Autorius šalia skulptūros „Labas“ Liongino Šepkos parke 

Rokiškyje. 2006 m. 

Autors pie skulptūras „Sveiks” Rokišķu pilsētā Ļongina Šepkas 

parkā. 2006. g. 

The artist next to the sculpture “Hello” in the city of Rokiškis, in 

Lionginas Šepka Park. 2006. 

Born in 1960, in Gaižiūnai village in Biržai district. After 

graduating from the Vilnius State Pedagogical Institute, 

began to work as a physical education teacher in the Balys 

Sruoga Secondary School in his hometown of Vabalninkas. 

Since 1984, has carved and participated in various 

exhibitions. Since 1994, has been a member of the Lithuanian 

Folk Artists’ Society. Has organised several individual 

exhibitions. In 1994, received the P. Galaunė prize, 

and in 2005, received the Lionginas Šepka prize. In 2005, 

was given the status of a creator of art of the Republic of 

Lithuania. often participates in exhibitions in Kupiškis, 

Rokiškis, Kėdainiai. exhibits his works at home in a gallery 

named “A2+V2”. 

Paryžiaus g. 23, Vabalninkas, Biržų r., Lietuva 

+370 616 41 988, +370 450 54 342 

@ aldaja@keliauk.lt

114 115 

VYDAS VAReIKA 

VĪDS VAReIKA 

Gimė 1957 m. Tėvas Alfonsas meistraudavo įvairius daiktus, 

reikalingus buičiai. Senelis drožė šaukštus, buvo kalvis, 

darė skanų alų. Vydas drožti šaukštus pradėjo todėl, 

kad tai darė jo senelis, be to, prisimena, jog vaikystėje teko 

valgyti su senelio padarytu šaukštu. Pirmą šaukštą išdrožė 

prieš pat savo vestuves. Vėliau nusprendė padaryti šaukštų 

kolekciją. Jau išdrožė daugiau nei septyniasdešimt. Rimčiau 

drožinėt pradėjo apie 1981 m., o po metų jau dalyvavo 

parodose. Mėgsta drožti humoristines skulptūrėles, 

Užgavėnių kaukes. Nuo 1990 m. priklauso Lietuvos tautodailininkų 

sąjungai. 

Dzimis 1957. g. Tēvs Alfonss izgatavoja dažādus saimniecībā 

vajadzīgus priekšmetus. Vectēvs greba karotes, bija 

kalējs un brūvēja gardu alu. Vīds sāka grebt karotes tādēļ, 

ka to darīja viņa vectēvs, turklāt viņš atceras, ka bērnībā 

nācies ēst ar vectēva izgrebtu karoti. Pirmoreiz karoti izgrebis 

neilgi pirms savām kāzām. Vēlāk nolēmis uztaisīt 

karošu kolekciju. Jau izgrebis vairāk nekā septiņdesmit 

karošu. Nopietni grebšanai pievērsies ap 1981. g. un pēc 

gada jau piedalījies izstādēs. Patīk grebt humoristiskas 

skulptūriņas, ķekatnieku maskas. No 1990. g. ir Lietuvas 

Daiļamatnieku savienības biedrs. 

Born in 1957. The artist’s father, Alfonsas, built various 

things that were needed around the house. The artist’s 

grandfather was a smith, made tasty beer, carved spoons. 

Vydas began to carve spoons because that is what his 

grandfather did, and in addition, he remembers that in 

childhood he ate with a spoon made by his grandfather. 

Made his first spoon not long before his wedding. Later, 

decided to make a collection of spoons. Has already completed 

more than 70. In or around 1981, began to carve 

in a more serious way, and a year later, began to participate 

in exhibitions. enjoys carving humourous sculptures, 

Shrovetide (Carnival) masks. Since 1990, is a member of 

the Lithuanian Folk Artists’ Society. 

Vosyliaus g. 13, Vabalninkas, Biržų r., Lietuva 

+370 612 65 160, +370 450 54 370 

JoNAS BRIeDIS 

JoNS BRIeDIS 

Gimė 1956 m. Normantėlių kaime, Joniškio r. Jonas – trečios 

kartos meistras Briedžių šeimos stalių dinastijoje. Stalius 

buvo senelis Jonas, meistraudavo ir tėvas Jonas. Jonas 

jauniausiasis savo pirmuosius darbus pradėjo nuo liepos, 

nuo nedidelių bareljefinių paveiksliukų su gyvūnėliais, indėnais 

drožinėjimo. Ne vieną savo sukurtą skulptūrėlę jis 

yra įkėlęs į ąžuolus miškuose aplink Skaistgirio miestelį. 

Daugiausia savo skulptūrų yra dovanojęs Skaistgirio miesteliui 

– jomis galima pasigrožėti skulptūrų parke. Aštuoni 

aukšti meniški Jono Briedžio drožiniai rymo ir Kryžių kalne, 

Šiaulių r. 

Dzimis 1956. g. Jonišķu rajona Normantēļu ciemā. Jons ir 

Briežu ģimenes galdnieku dinastijas meistars jau trešajā 

paaudzē. Galdnieks bija vectēvs Jons, meistars bija arī tēvs 

Jons. Jons jaunākais savus pirmos darbus sāka ar liepu, 

grebjot nelielas bareljefa glezniņas ar dzīvnieciņiem un 

indiāņiem. Ne vienu vien paša darināto skulptūriņu viņš 

ir iecēlis ozolos mežā ap Skaistģires pilsētiņu. Visvairāk 

savas skulptūras dāvinājis Skaistģires pilsētiņai – tās var 

aplūkot skulptūru parkā. Astoņi augsti mākslinieciski Jona 

Brieža grebumi stāv Krustu kalnā, Šauļu rajonā. 

Joniškis / Jonišķi

116 117 

Born in 1956, in Normantėliai village in Joniškis district. 

Is a third-generation master in the Briedis family dynasty 

of wood-workers. Both grandfather Jonas and father Jonas 

were wood-workers. The youngest Jonas began his 

first works using the wood of linden trees to make small 

bas-relief images of animals and carved Indians. Having 

created small sculptures, enjoys placing them in oak trees 

in the forests around the town of Skaistgirys. Most of his 

sculptures have been given as gifts to the town of Skaistgirys, 

in which one can freely walk around his sculpture 

park. eight of his tall, artful carvings also adorn the Hill of 

Crosses in Šiauliai district. 

Purienų g. 13, Skaistgirio mstl., Skaistgirio sen. , Joniškio r. , 

Lietuva 

+370 426 68 374 

RYTIS ČAGUS 

RĪTIS ČAGUS 

Gimė 1979 m. Joniškyje. Medžio drožėjas. Kuria koplytstulpius, 

kryžius, skulptūras, suvenyrus, daro sodo baldus. 

Tautodailės parodose dalyvauja nuo 1995 m. Lietuvos 

tautodailininkų sąjungos narys nuo 1998 m. Išsilavinimas 

specialusis vidurinis. Dirba pagal autorines sutartis. 

Dzimis 1979. gadā Jonišķos. Kokgriezējs. Veido krucifiksus, 

krustus, skulptūras, suvenīrus, izgatavo dārza mēbeles. 

Daiļamatnieku izstādēs piedalās no 1995. gada. 

Lietuvas daiļamatnieku savienības biedrs no 1998. gada. 

Vidējā speciālā izglītība. Strādā uz autoratlīdzības līgumu 

pamata. 

Born in 1979, in Joniškis. A wood-carver. Creates shrinepoles, 

crosses, sculptures, souvenirs, and garden furniture. 

Since 1995, has participated in exhibitions of folk 

art. Since 1998, has been a member of the Lithuanian Folk 

Artists’ Society. Works according to author’s contracts. 

Draugystės g. 3-14, Joniškis, Lietuva 

+370 622 56 582 

@ cagusrt@email.lt

118 119 

DALIUS UDRAKIS 

DAĻUS UDRAKIS 

Gimė 1967 m. žagarėje, Joniškio r. Drožybos pradmenų 

išmoko mokykloje, drožėjų būrelyje. Nuo 2002 m. drožyba 

yra svarbiausias jo gyvenimo užsiėmimas, o nuo 2003 m. 

jis aktyviai dalyvauja parodose, mugėse, drožybos meną 

demonstruoja per amatų dienas, folkloro šventes. 2004-aisiais 

tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Dažniausiai 

skaptuoja iš ąžuolo, bet visada stengiasi išsaugoti 

medžio faktūrą ir spalvą. 

Dzimis 1967. gadā Jonišķu rajona žagarē. Kokgriešanas 

pamatus apguvis skolā, kokgriezēju pulciņā. No 2002. gada 

kokgriešana kļuvusi par viņa dzīves veidu. No 2003. gada 

viņš piedalās izstādēs, gadatirgos, kokgriešanas mākslu 

demonstrē amatu dienās, folkloras pasākumos. No 2004. 

gada ir Lietuvas Daiļamatnieku savienības biedrs. Visbiežāk 

izgriež no ozola, bet vienmēr cenšas saglabāt koka faktūru 

un krāsu. 

Born in 1967, in žagarė in Joniškis district. Learned the 

basic elements of wood-carving in school with a group of 

wood-carvers. Since 2002, wood-carving has become his 

life. Participates in exhibitions and fairs, demonstrates the 

carving art during crafts days and folklore festivals. Since 

2003, has participated in exhibitions. Since 2004, has been 

a member of the Lithuanian Folk Artists’ Society. Usually 

carves from oak, but always strives to preserve the pattern 

and colour of the wood. 

P. Cvirkos g. 55, Žagarės sen., Žagarės m., Lietuva 

+370 426 52 564 

@ dalius.udrakis@gmail.com 

ANTANAS žATKeVIČIUS 

ANTANS žATKeVIČS 

Gimė 1953 m. Bandorių k., Joniškio r. Medžio drožėjas. 

Drožia suvenyrus, šaukštus, skulptūrėles. Tautodailės parodose 

dalyvauja nuo 1983 m. 

Dzimis 1953. gadā Jonišķu rajona Bandorju ciemā. 

Kokgriezējs. Izgatavo suvenīrus, taisa karotes, skulptūriņas. 

Daiļamatnieku izstādēs piedalās no 1983. gada. 

Born in 1953, in Bandoriai village in Joniškis district. A 

wood-carver. Carves souvenirs, spoons, small sculptures. 

Since 1983, has participated in exhibitions of folk art. 

Linkaičių k., Joniškio r., Lietuva 

+370 621 34 640

120 121 

JUoZAS ČePULIS 

JoZS ČePULIS 

Gimė 1928 m. Jakiškių k., Rokiškio r. Ėjo Rokiškio profesionalios 

priešgaisrinės dalies viršininko pareigas. Drožti 

ir dalyvauti parodose pradėjo 1999 metais. 2003, 2004, 

2005 ir 2008 m. tapo respublikinės medžio drožėjų konkursinės 

parodos Lionginui Šepkai atminti prizininku. 

Dzimis 1928. gadā Rokišķu rajona Jakišķu ciemā. Pildījis 

Rokišķu profesionālās ugunsdzēsēju daļas priekšnieka 

amatu. Nodarboties ar kokgriešanu un piedalīties izstādēs 

sācis no 1999. gada. 2003., 2004., 2005., 2008. gadā kļuvis 

par Ļongina Šepkas piemiņai veltīto republikānisko kokgriezēju 

izstāžu-konkursu laureātu. 

Born in 1928, in Jakiškiai village in Rokiškis district. For a 

long time, worked as the head of a professional fire-fighting 

unit in Rokiškis. In 1999, began to carve wood and 

participate in exhibitions. In 2003, 2004, 2005, and 2008, 

won prizes at the national wood-carvers competitive exhibitions 

in memory of Lionginas Šepka. 

Kauno g. 5-7, Rokiškis, Lietuva 

+370 684 83 512 

Rokiškis / Rokišķi 

„Šv. Kazimieras“. 2008 m. 

„Sv. Kazimirs”. 2008. g. 

“Saint Casimir”. 2008. 

„Jėzus“. 2003 m. 

„Jēzus”. 2003. g. 

“Jesus”. 2003. 

„Marija“. 2008 

„Marija”. 2008. g. 

“Mary”. 2008.

122 123 

VeNeCIJUS JoČYS 

VeNeCIJUS JoČIS 

Gimė 1954 m. obeliuose, Rokiškio r. Mokėsi Vilniaus politechnikume. 

Tarnaudamas sovietinėje armijoje sukūrė 

pirmuosius drožinius. Grįžęs namo, laisvalaikiu ėmėsi 

gaminti medinius, buityje naudojamus reikmenis. 1996 

m. pirmą kartą dalyvavo parodoje. Nuo to laiko jo darbai 

buvo gerai įvertinti. Ėmė daugiau laiko skirti kūrybai. Apie 

V. Jočio gyvenimą ir kūrybą LTV režisierė Janina Lapinskaitė 

sukūrė filmą „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. 

1999 m. tapo Liongino Šepkos premijos laureatu. 

Dzimis 1954. gadā Rokišķu rajona obeļos. Mācījies Viļņas 

politehnikumā. Pirmos kokgriezumus veidojis laikā, kad 

dienējis padomju armijā. Pēc atgriešanās mājās brīvajā 

laikā sācis darināt sadzīvē lietojamus koka piederumus. 

1996. gadā pirmo reizi piedalījies izstādē. No tā laika viņa 

darbi labi novērtēti, viņš vairāk laika sācis veltīt daiļradei. 

Par V. Joča dzīvi un radošo darbu LTV režisore Janīna Lapinskaite 

(Janina Lapinskaitė) uzņēmusi filmu „Venecijaus 

gyvenimas ir Cezario mirtis” (Venecijus dzīve un Cēzara 

nāve). 1999. gadā kokgriezējs kļuva par Ļongina Šepkas 

prēmijas laureātu. 

„Autoportretas“. 2000 m. 

„Pašportrets”. 2000. g. 

“Autoportret”. 2000. 

Venecijus Jočys šalia savo 

drožinių, 2000 m. 

Venecijus Jočis pie saviem 

kokgriezumiem. 2000. g. 

Venecijus Jočys next to his woodcarvings. 

2000. 

„Šviesos dievaitis Žvaigždikas atsiprašo žirgo pamintos gyvatės“, 

2008 m. 

„Gaismas dievība Žvaigždiks atvainojas čūskai, kam uzminis 

zirgs“. 2008. g. 

“The God of Light, Žvaigždikis, apologises to a snake that his 

horse has stepped on”. 2008. 

„Žvejai“. 2008 m. 

„Zvejnieki”. 2008. g. 

“Fishermen”. 2008. 

„Salagalio kaimo gyventojai“. 2000 m. 

„Salagaļa ciema iedzīvotāji“. 2000. g. 

“Residents of the village of Salagalys”. 2000. 

Born in 1954, in obeliai in Rokiškis district. Studied at the 

Vilnius Polytechnic. While serving in the Soviet Army, created 

his first wood-carvings. Having completed his service 

and returned home, in his free time began to produce 

wooden items used around the house. In 1996, participated 

in an exhibition for the first time. From that time, his 

works have been seen as valuable. Started to spend more 

time on creative work. A producer at Lithuanian National 

Television, Janina Lapinskaitė, made a film about the life 

and creative work of V. Jočys, “Venecijaus gyvenimas ir 

Cezario mirtis” (The Life of Venecijus and Death of Caesar). 

In 1999, won the Lionginas Šepka prize. 

Degenių k., Kazliškio sen., Rokiškio r., Lietuva 

+370 699 32 107

124 125 

ALMANTAS SRIUBIŠKIS 

ALMANTS SRJUBIŠĶIS 

Gimė 1959 m. Pandėlyje. Baigė Pandėlio vidurinę mokyklą, 

Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir nuo 1981 m. 

dirba Rokiškio r. Pandėlio gimnazijoje technologijų mokytoju. 

Visada stengėsi išnaudoti galimybes mokytis. Mokėsi 

pinti drožtomis, apvaliomis vytelėmis (pasidarė pynimui 

reikalingą įrangą), keramikos (bandė žiesti puodus). Buvo 

pasidaręs žiedimo stakles, dirbo su glazūromis ir dūmine 

(juodinta) keramika. Mokėsi drožybos, skulptūros seminaruose. 

Savarankiškai mokėsi kalvystės. Viso to, ką išmoko, 

mokė ir mokinius: pinti krepšius, lėkštes, lipdyti, 

drožinėti, drožti skulptūras. Šiuo metu vadovauja drožybos 

būreliui. 

A. Sriubiškis šalia savo skulptūrinės kompozicijos „Stok ant 

akmenėlio, sėski ant žirgelio...“. Rokiškio m. Liongino Šepkos 

parke. 2005 m. 

A. Srjubišķis pie savas skulpturālās kompozīcijas „Pakāpies 

uz akmentiņa, sēdies savā kumeļā...” Ļongina Šepkas parkā 

Rokišķos. 2005. g. 

A. Sriubiškis next to his sculpture composition “Stand on the 

rock, sit on the horse...” in the Lionginas Šepka Park in Rokiškis. 

2005. 

Dzimis 1959. gadā Pandēlē. Pabeidzis Pandēles vidusskolu, 

Viļņas valsts pedagoģisko institūtu un no 1981. gada 

strādā Rokišķu rajona Pandēles ģimnāzijā par mājturības 

skolotāju. Vienmēr ir centies izmantot iespējas mācīties. 

Ir mācījies pīt ar apdrāztām, apaļām klūgām (izgatavoja 

pīšanai nepieciešamos darbarīkus), keramiku (mēģinājis 

virpot podus). Pats izgatavojis virpu podu izgatavošanai, 

strādājis ar glazūrām un svēpēto (melno) keramiku. Mācījies 

kokgriešanu, skulptūru izgatavošanu semināros. Pats 

mācījies kalšanu. Visu to, ko iemācījies, mācījis arī saviem 

skolēniem: pīt grozus, šķīvjus, izgatavot izstrādājumus no 

māla, izgriezt koku, izgriezt skulptūras. Pašlaik vada kokgriešanas 

pulciņu. 

Born in 1959, in Pandėlys. Graduated from the Pandėlys 

Secondary School and the Vilnius State Pedagogical Institute. 

Since 1981, has worked as a technological and 

practical studies teacher at the Pandėlys Gymnasium of 

the Rokiškis district. Has always tried to make full use of 

learning opportunities. Has learned to weave with carved, 

round canes (by himself, made the equipment necessary 

for weaving), ceramics, (has tried to throw pottery). Made 

his own throwing wheel, worked with glazes and smoked 

(blackened) ceramics. Attended wood-carving and sculpting 

seminars. Learned smithing on his own. All that he has 

learned he has also taught: weaving baskets and dishes, 

shaping, moulding, and carving sculptures. At present, 

leads a wood-carving group. 

Dagilėlio g. 2-3, Pandėlys, Rokiškio r. , Lietuva 

+370 620 81 765 

@ asriubiskis@gmail.com 

Skulptūra „Rūpintojėlis“ Rokiškio m. Liongino Šepkos parke. 

2006 m. 

Skulptūra „Norūpējies Kristus” Ļongina Šepkas parkā Rokišķos. 

2006. g. 

Sculpture “Rūpintojėlis”. In the Lionginas Šepka Park in Rokiškis. 

2006.

126 127 

D. Stočkus tarptautinėje turizmo mugėje „Vivattur 2010“ 

D. Stočkus starptautiskajā tūrisma gadatirgū „Vivattur 2010“ 

D. Stočkus at the international tourism fair “Vivattur 2010” 

DANAS SToČKUS 

DANS SToČKUS 

Gimė 1964 m. Radžionių k., Rokiškio r. žmonos Danutės 

paskatintas susidomėjo drožyba ir nuo 2006 m. pradėjo 

savo kūrybos kelią. Meistras drožia iš kadagio įdomios formos 

šaukštus, turinčius malonų šio medžio kvapą, vazas, 

dubenėlius ir kitus dirbinius. Drožyba tapo pomėgiu. Nuo 

2007 m. drožėjas dalyvauja parodose, amatininkų mugėse, 

kur mielai demonstruoja šaukštų drožybą. 

Dzimis 1964. gadā Rokišķu rajona Radžoņu ciemā. Sievas 

Danutes pamudināts ieinteresējās par kokgriešanu un no 

2006. gada sāka savu daiļrades ceļu. Meistars no kadiķa 

griež interesantas formas karotes ar patīkamu šī koka 

smaržu, vāzes, bļodiņas un citus izstrādājumus. Kokgriešana 

kļuvusi par viņa vaļasprieku. No 2007. gada kokgriezējs 

piedalās izstādēs, amatnieku gadatirgos, kur labprāt 

demonstrē karošu grebšanu. 

Born in 1964, in Radžionys village in Rokiškis district. encouraged 

by his wife Danutė, took an interest in woodcarving. 

In 2006, began his creative journey. The master 

carves interestingly-formed spoons from juniper, which 

gives the spoons the pleasant aroma of the wood, as well as 

vases, bowls, and other items. Wood-carving has become 

a real source of enjoyment. Since 2007, the wood-carver 

has participated in exhibitions and crafts fairs, where he 

willingly demonstrates the carving of spoons. 

Ateities g. 3-4, Žiobiškis, Rokiškio r. , Lietuva 

+370 686 44 739 

stdanas@gmail.com 

D. Stočkaus drožti šaukštai 

D. Stočkus grebtas karotes 

Spoons carved by D. Stočkus 

GINTARAS VARNAS 

GINTARS VARNS 

Gimė 1969 m. Panevėžyje. Mokėsi Panevėžyje, vėliau 

– Kauno aukštesniojoje ekonomikos mokykloje, kur pasirinko 

teisės specializaciją. Drožti pradėjo 1980 m. Mokymasis 

iš kitų meistrų, parodų lankymas ir dalyvavimas 

jose nuo 1996 m. buvo gera praktikos ir patirties mokykla. 

Prieš keletą metų nutarė visą laiką skirti medžio drožybai 

ir be jos neįsivaizduoja savo gyvenimo. Drožyba yra pragyvenimo 

šaltinis. 2009 m. dalyvavo tarptautiniame plenere 

Zasoje (Latvija). Rokiškio miesto parką puošia 6 sukurtos 

skulptūros (4 iš jų kurtos plenero, skirto Lionginui Šepkai, 

metu). Iš viso išdrožė daugiau kaip 80 monumentalių 

skulptūrų bei dekoratyvinių kompozicijų. 

Dzimis 1969. gads. Panevēžā. Mācījies Panevēžā, vēlāk – 

Kauņas augstākajā ekonomikas skolā, kur izvēlējies specializāciju 

jurisprudencē. Ar kokgriešanu sācis nodarboties 

1980. gadā. Mācīšanās no citiem meistariem, izstāžu 

apmeklēšana un piedalīšanās izstādēs no 1996. gada bija 

laba prakse un pieredzes skola. Pirms dažiem gadiem nolēmis 

visu laiku veltīt kokgriešanai un bez tās neiztēlojas 

savu dzīvi. Kokgriešana ir viņa iztikas avots. 2009. gadā 

piedalījies starptautiskajā plenērā Zasā (Latvija). Rokišķu 

pilsētas parku grezno 6 viņa veidotās skulptūras (4 no tām 

izveidotas plenēra laikā, kas veltīts Ļonginam Šepkam). 

Pavisam izgriezis vairāk nekā 80 monumentālas skulptūras 

un dekoratīvās kompozīcijas. 

„Rūpintojėlis“. 2009 m. 

„Norūpējies Kristus”, 2009. g. 

“Rūpintojėlis”. 2009.

128 129 

Skulptūra „Čiulbantis paukštelis“ Rokiškio m. Liongino Šepkos 

parke. 2006 m. 

Skulptūra „Dziedošais putniņš” Ļongina Šepkas parkā Rokišķos. 

2006. g. 

Sculpture “Singing bird” in the Lionginas Šepka Park in Rokiškis. 

2006. 

G. Varnas drožia. 2009 m. 

G. Varns darbā. 2009. g. 

G. Varnas carves. 2009. 

Born in 1969, in Panevėžys. Attended school in Panevėžys, 

and later studied at the Kaunas Higher School of economics, 

where he chose the speciality of law. In 1980, began 

to carve. Learning from other masters and visiting exhibitions 

was a good school for practice and experience. 

Since 1996, has participated in exhibitions. Several years 

ago, decided to spend all his time on wood-carving and 

now cannot imagine his life without it. Wood-carving is 

the way he makes his living. In 2009, participated in the 

international symposium in Zasa (Latvia). The Rokiškis 

City Park is decorated with 6 of his sculptures, 4 of which 

were created during a symposium in memory of Lionginas 

Šepka. Has carved more than 80 monumental sculptures 

and decorative compositions. 

Vytauto g. 15-2, Rokiškis, Lietuva 

+370 686 46 093 

@ linav7@gmail.com 

G. Varno sukurta prakartėlė, 2004 m. 

Gintara Varna „Betlēmes silīte”. 2004. g. 

A nativity scene created by Gintaras Varnas, 2004.

130 131 

VIDMANTAS ZAKARKA 

VIDMANTS ZAKARKA 

Gimė 1959 m. Rokiškyje. Mokėsi Vilniaus statybos technikume, 

kur įgijo techniko-statybininko specialybę. Drožinėti 

pradėjo 2003 m. Drožybos pradžia – miniatiūrinė 

moters figūrėlė paties sumeistrauto burlaivio modeliui. 

Iš pradžių drožyba buvo laisvalaikio pomėgis, bet vėliau 

pomėgis tapo darbu. Nuo 2008 m. yra Lietuvos tautodailininkų 

sąjungos narys. Dažnas parodų ir plenerų dalyvis. 

2009 m. jam suteiktas „Metų tautodailininko“ vardas. 

Dzimis 1959. gadā Rokišķos. Mācījies Viļņas celtniecības 

tehnikumā, kur ieguvis tehniķa-celtnieka specialitāti. Ar 

kokgriešanu sācis nodarboties 2003. gadā. Kokgriešanas 

sākums – miniatūra sievietes figūriņa paša uzmeistarotā 

burukuģa modelim. No sākuma kokgriešana bija vaļasprieks, 

bet vēlāk vaļasprieks kļuva par darbu. No 2008. 

gada ir Lietuvas daiļamatnieku savienības biedrs. Bieži 

piedalās izstādēs un plenēros. 2009. gadā viņam piešķirts 

„Gada tautas daiļamata meistara” vārds. 

„Rūpintojėlis“. 2008 m. 

„Norūpējies Kristus”. 2008. g. 

“Rūpintojėlis”. 2008. 

„Arkangelas Gabrielius“. 2010 m. 

„Erceņģelis Gabriels”. 2010. g. 

“The Archangel Gabriel”. 2010. 

„Arkangelas Rapolas“. 2010 m. 

„Erceņģelis Rafaēls”. 2010. g. 

“The Archangel Raphael”. 2010.

132 133 

Skulptūra „Sargyboje“ Rokiškio m. Liongino Šepkos parke. 

2008 m. 

Skulptūra „Sardzē” Rokišķu pilsētas Ļongina Šepkas parkā. 

2008. g. 

Sculpture “On Guard”, in the Lionginas Šepka Park in Rokiškis, 

2008. 

Born in 1959, in Rokiškis. Attended the Vilnius Construction 

Technicum, where he received the speciality of technician-builder. 

In 2003, began to carve. The beginning of 

his carving was a miniature figure of a woman for a model 

sailboat that he was building. At first, carving was a freetime 

hobby, but it later became his work. Since 2008, has 

been a member of the Lithuanian Folk Artists’ Society. A 

frequent participant in exhibitions and symposia. In 2009, 

he was named “Folk Artist of the Year”. 

J. Katelės g. 2, Panemunėlio mstl., Rokiškio r., Lietuva 

+370 614 20 710 

@ rokviza@gmail.com 

Kryžius Jūžintuose. 2009 m. 

Krucifikss Jūžintos. 2009. g. 

Cross in Jūžintai. 2009. 

RoBeRTAS žALIUKAS 

RoBeRTS žAĻUKS 

Gimė 1951 m. Rietavo mstl., Plungės r. Meilę drožimui paveldėjo 

iš senelio, kuris buvo žinomas klumpių drožėjas. 

Mokydamasis vidurinėje mokykloje, mokytojo Juozo Voverio 

paskatintas, žengė pirmuosius kūrybinius žingsnius. 

Dirbo Panevėžio gamybos įmonėje „Tulpė“ medžio drožėju. 

1983 m. apsigyveno Rokiškio rajone, Patilčių kaime. 

Nuo tų metų vėl grįžo į savarankišką kūrybą. 1987 m. dalyvavo 

visasąjunginėje parodoje Maskvoje, kur buvo apdovanotas 

laureato medaliu, 1985 m. – parodose Meksikoje 

ir Vietname. 1990 m. pavyko atskleisti Japonijoje prieš 200 

metų naudotą drožybos būdą „Ukibori“. Šią techniką naudoja 

iki dabar. 

Dzimis 1951. gadā Pluņģes rajona Rietavas pilsētiņā. Mīlestību 

uz kokgriešanu mantojis no vectētiņa, kurš bija 

pazīstams koka kurpju taisītājs. Mācoties vidusskolā, skolotāja 

Joza Vovera (Juozas Voveris) mudināts, spēra pirmos 

soļus radošajā darbā. Strādāja Panevēžas ražošanas 

uzņēmumā „Tulpe” par kokgriezēju. 1983. gadā apmetās 

Rokišķu rajona Patilču ciemā. No tā laikā atkal ir atgriezies 

pie patstāvīgas daiļrades. 1987. gadā piedalījās vissavienības 

izstādē Maskavā, kur tika apbalvots ar laureāta medaļu, 

1985. gadā – izstādēs Meksikā un Vjetnamā. 1990. 

gadā izdevās atklāt Japānā pirms 200 gadiem izmantoto 

kokgriešanas paņēmienu „Ukibori”. Šo tehniku izmanto 

līdz šai dienai. „Močiutė“. Rokiškio krašto muziejus 

„Vecmāmiņa”. Rokišķu novada muzējs 

“Grandmother”. Rokiškis Regional Museum

134 135 

„Pilypukas“. 1986 m. 

„Filipiņš”. 1986. g. 

“Little Philip”. 1986. 

„Braškės anūkui“. 1986 m. 

„Zemenes mazdēlam”. 1986. g. 

“Strawberries for a grandson”. 1986. 

Born in 1951, in the town of Rietavas in Plungė district. 

Inherited a love for carving from his grandfather, who was 

a well-known carver of clogs. While attended secondary 

school, encouraged by his teacher Juozas Voveris, took his 

first creative footsteps. Worked in the Panevėžys production 

company “Tulpė” as a wood-carver. In 1983, took up 

residence in Patilčiai village in Rokiškis district. Since that 

year, has again returned to independent creative work. In 

1987, participated in an all-Union exhibition in Moscow, 

„Gyvybės ratas“, 1995 m. 

„Dzīvības rats”, 1995. g. 

“The wheel of life”, 1995. 

where he was awarded a prize medal. In 1985, participated 

in exhibitions in Mexico and Vietnam. In 1990, was 

able to discover a method of carving used in Japan some 

200 years ago, called “Ukibori”. Uses this technique to the 

present day. 

Patilčių k., Juodupės sen., Rokiškio r., Lietuva 

+370 458 73 219

136 137 

PARoDoS 

Rokiškio r. savivaldybė ir Rokiškio krašto muziejus, siekdami 

įamžinti garsiausio XX a. dievdirbio – Liongino Šepkos 

(1907–1985) atminimą, nuo 1994 m. kasmet organizuoja 

respublikines medžio drožėjų darbų konkursines parodas. 

Šios parodos jau pradeda skaičiuoti antrąjį dešimtmetį. 

Tai retas reiškinys šalies kultūriniame gyvenime. Rokiškio 

rajono savivaldybės lėšomis ir Krašto muziejaus darbu bei 

dosnių rėmėjų parama gyvuojantis respublikinis renginys 

rado savo nišą Lietuvos kultūroje. 

IZSTĀDeS 

Lai iemūžinātu slavenā 20. gs. dievdirbja (svēto tēlu izgatavotāja) 

– Ļongina Šepkas (Lionginas Šepka) (1907.–1985.) 

piemiņu, Rokišķu rajona pašvaldība un Rokišķu novada 

muzejs no 1994. gada katru gadu organizē republikāniskās 

kokgriezēju darbu izstādes-konkursus. Šīm izstādēm jau 

rit otrais gadu desmits. Tā ir reta parādība valsts kultūras 

dzīvē. Republikāniskais pasākums, kas pastāv, pateicoties 

Rokišķu rajona pašvaldības līdzekļiem, balstoties uz novada 

muzeja darbu, kā arī dāsno atbalstītāju palīdzību, ir 

atradis savu nišu Lietuvas kultūrā. 

eXHIBITIoNS 

The Rokiškis District Municipality and the Rokiškis Regional 

Museum, seeking to perpetuate the memory of the 

most famous 20th-century carver of mythological figures, 

Lionginas Šepka (1907–1985), since 1994 has organised 

on an annual basis national wood-carving competitive exhibitions. 

These exhibitions are now in their second decade. 

They are a rare phenomenon in the country’s cultural 

life. Funded by the Rokiškis District Municipality and with 

support from generous donors and the hard work of the 

Regional Museum, this lively national event has found a 

niche in Lithuania’s culture. 

VIII respublikinė medžio drožėjų paroda – konkursas Liongino 

Šepkos premijai laimėti. 2001 m. 

7. republikāniskā kokgriezēju izstāde-konkurss Ļongina Šepkas 

prēmijas iegūšanai. 2001. g. 

VIII national wood-carving exhibition to win the Lionginas 

Šepka prize. 2001. 

L. Šepkos premijos laureatai, valdžios atstovai, muziejininkai. 

2003 m. 

Ļ. Šepkas konkursa laureāti, varas pārstāvji, muzejnieki, 

2003. g. 

Winners of the L. Šepka prize, government representatives, 

museum personnel, 2003. 

X respublikinė medžio drožėjų paroda – konkursas Liongino 

Šepkos premijai laimėti. 2002 m. 

10. republikāniskā kokgriezēju izstāde-konkurss Ļongina Šepkas 

prēmijas iegūšanai. 2002. g. 

X national wood-carving exhibition to win the Lionginas Šepka 

prize. 2002. 

PLeNeRAI 

Liongino Šepkos kūryba ir jo paties asmenybė yra unikalus 

reiškinys Lietuvos kultūroje. Jo kūrybos novatoriškumas 

ir originalumas teikia daug naujų paskatų šiuolaikiniams 

menininkams. 2000 m. Rokiškio krašto muziejus paruošė 

projektą – „Medžio drožyba: etninės tradicijos XXI a. 

naujovių įtakoje“. Jo tikslas – propaguoti Liongino Šepkos 

kūrybos originalumą, įamžinti jo atminimą, skatinti medžio 

drožėjus drąsiau ieškoti naujų išraiškos priemonių, 

kartu išsaugant etnines tradicijas. 

Muziejininkų projektą pirmiausia parėmė LR kultūros 

ministerijos Kultūros ir sporto rėmimo fondas, o Rokiškio 

r. savivaldybė būsimoms skulptūroms paskyrė didelį 

parką, esantį prie gyvenamojo mikrorajono. Parkas buvo 

apleistas – nebuvo nei vieno suolelio, per jį prabėgdavo 

žmonės, trumpindami kelią į senamiestį. Per 9 plenerus 

parke sukurtos 68 skulptūros bei skulptūrinės kompozicijos. 

Parkas tapo vienu svarbiausių Rokiškio miesto akcentų, 

turizmo objektu. 

Lietuvos medžio drožėjų sukurtas skulptūrų parkas yra 

puikus L. Šepkos atminimo įamžinimas. Ir ne tik įamžinimas. 

Parkas ir ateities kartoms rodys XXI a. Lietuvos 

medžio drožybos padėtį: jos stipriąsias ir silpnąsias puses, 

medžio meistrų ieškojimus ir klystkelius. 

2008 m. plenero tema „Kareivėliai“. R. Zinkevičiaus ir 

S. Lampicko kareivėliai 

2008. gadā plenēra tēma „Zaldātiņi”. R. Zinkeviča (R. 

Zinkevičius) un S. Lampicka (S. Lampickas) zaldātiņi 

In 2008, the theme for the symposium was “Soldiers”. The little 

soldiers of R. Zinkevičius and S. Lampickas 

PLeNēRI 

Skulptūrų parko fragmentas 2004 m. 

Skulptūru parka fragments 2004. gads 

Fragment of the sculpture park in 2004 

Ļongina Šepkas (Lionginas Šepka) daiļrade un viņa personība 

ir unikāla parādība Lietuvas kultūrā. Viņa daiļrades 

novatorisms un oriģinalitāte sniedz daudz jaunu ierosmju 

mūsdienu māksliniekiem. 2000. gadā Rokišķu novada muzejs 

sagatavoja projektu – „Kokgriešana: etniskās tradīcijas 

21. gs. novitāšu ietekmē”. Tā mērķis – propagandēt Ļongina 

Šepkas daiļrades oriģinalitāti, iemūžināt viņa piemiņu, 

rosināt kokgriezējus drosmīgāk meklēt jaunus izteiksmes 

līdzekļus, reizē saglabājot etniskās tradīcijas. 

Muzejnieku projektu vispirms atbalstīja LR Kultūras ministrijas 

Kultūras un sporta atbalsta fonds, bet Rokišķu 

rajona pašvaldība nākamajām skulptūrām piešķīra lielu 

parku, kas atrodas pie dzīvojamā mikrorajona. Parks bija 

gandrīz bez dzīvības zīmēm – nebija neviena soliņa, caur 

to gāja cilvēki, lai saīsinātu ceļu uz vecpilsētu. 9 plenēros 

parkā ir radītas 68 skulptūras un skulpturālas kompozīcijas. 

Parks ir kļuvis par vienu no Rokišķu pilsētas svarīgākajiem 

akcentiem, tūrisma objektu. 

Lietuvas kokgriezēju radītais skulptūru parks lieliski iemūžina 

Ļ. Šepkas piemiņu. Un tas ne tikai iemūžina piemiņu.

138 139 

„Puokštė Rokiškiui“. 2010 m. 

„Puķu pušķis Rokišķiem”. 2010. g. 

“A bouquet of flowers for Rokiškis”. 2010. 

Parks arī nākamajām paaudzēm parādīs 21. gs. Lietuvas 

kokgriešanas situāciju – tās stiprās un vājās puses, kokgriezēju 

meklējumus un maldus. 

SYMPoSIA 

The creative work of Lionginas Šepka and he himself are 

a unique phenomenon in Lithuanian culture. The innovativeness 

and originality of his creative work continue to 

inspire many new efforts among contemporary artists. In 

2000, the Rokiškis Regional Museum prepared a project, 

“Wood-carving: ethnic traditions under the influence of 

21st century innovations”. Its purpose was to propagate 

the originality embodied in the work of Lionginas Šepka, 

perpetuate his memory, and encourage wood-carvers to 

bravely explore new means of expression, while at the 

same time preserving ethnic traditions. 

The museum staff’s project first gained support from the 

Culture and Sport Support Fund of the Ministry of Culture 

of the Republic of Lithuania, and the Rokiškis District Municipality 

designated a large park, adjacent to a residential 

neighbourhood, for the sculptures to be placed in the future. 

The park was almost completely without signs of life: 

there were absolutely no benches, people simply hurried 

through the territory in order to shorten their journey to 

the old part of town. During 9 symposia, 68 sculptures and 

sculptural compositions have been created. The park has 

become one of the most important features of the city of 

Rokiškis as well as a tourist destination. 

The sculpture park created by the wood-carvers of Lithuania 

is a wonderful way to perpetuate the memory of L. 

Šepka. And not just a preservation of the old. The park will 

show to generations in the future the status of Lithuanian 

wood-carving in the 21st century: its strengths and weaknesses, 

the creative explorations and even the occasional 

wrong-turn taken by the wood-carving masters. 

2009 m. plenero dalyviai prie 

skulptūrinės kompozicijos „Puokštė 

Rokiškiui“ 

2009. gadā plenēra dalībnieki pie 

skulpturālās kompozīcijas „Puķu pušķis 

Rokišķiem” 

The participants in the 2009 symposium 

next to the sculptural composition 

“A bouquet of flowers for Rokiškis” 

Adolfo Teresiaus ir Kęstučio Krasausko skulptūra „Sprogimas”, 

2007 m. 

Skulptūra „Sprādziens”. Autori – Adolfs Teresjus un Kestutis 

Krasausks, 2007. g. 

A sculpture by Adolfas Teresius and Kęstutis Krasauskas, 

“Blossoming”. 2007 .

140 141 

TARPTAUTINIS MeDžIo DRožĖJŲ 

IR AMATININKŲ PLeNeRAS 

2009 m. rugsėjo 13–19 dienomis Rokiškyje vyko tarptautinis 

drožėjų ir amatininkų pleneras, kuriame dalyvavo 3 

amatininkai ir 3 mokiniai iš Latvijos, 4 drožėjai ir ekspertas 

iš Lietuvos. Plenero tikslas – puoselėti senąsias medžio 

amatininkystės tradicijas ir pritaikyti jas šiuolaikinėmis 

sąlygomis. Buvo nuspręsta išdrožti Janio ir Marytės šeimą 

su vaikais, gyvulėliais, paukščiais, tvoromis ir įkurdinti 

Rokiškio krašto muziejaus parke šalia XIX a. valstiečio 

sodybos pastatų. Taip pat buvo organizuota tarptautinė 

amatų šventė. 

STARPTAUTISKAIS KoKGRIeZēJU 

UN AMATNIeKU PLeNēRS 

2009. gada 13.–19. septembrī Rokišķos notika starptautiskais 

kokgriezēju un amatnieku plenērs, kurā piedalījās 

trīs amatnieki un trīs mācekļi no Latvijas, četri kokgriezēji 

un eksperts no Lietuvas. Plenēra mērķis – kopt senās 

koka amat niecības tradīcijas un piemērot tās mūsdienu 

apstākļiem. Tika nolemts kokā izgriezt Jāņa un Marītes 

ģimeni ar bērniem, dzīvnieciņiem, putniem, žogiem un 

novietot Rokišķu novada muzeja parkā blakus 19. gs. zemnieka 

saimniecības ēkām. Tāpat tika organizēti starptautiskie 

amatu svētki. 

Tarptautinio drožėjų ir amatininkų plenero dalyviai ir svečiai. 

2009 m. 

Starptautiskā kokgriezēju un amatnieku plenēra dalībnieki un 

viesi. 2009. g. 

Participants and guests at the international symposium of 

wood-carvers and artisans. 2009. 

Diskusija apie būsimą Motinos skulptūrą 

Diskusija par topošo Mātes skulptūru 

A discussion about the future sculpture of Mother 

INTeRNATIoNAL SYMPoSIUM oF 

WooD-CARVeRS AND ARTISANS 

From 13 to 19 September 2009, an international symposium 

of wood-carvers and artisans was held in Rokiškis. 3 

artisans and 3 students from Latvia participated, as did 4 

wood-carvers and an expert from Lithuania. The purpose 

of the symposium was to cultivate the old traditions of 

wood-working crafts and to adapt them to contemporary 

conditions. It was decided to carve the family of Jānis and 

Marytė with their children, animals, birds, and fences, and 

to settle them in the park of the Rokiškis Regional Museum 

next to the buildings of the homestead of a 19th century 

peasant. Thus was the international craft celebration 

organised. 

Skulptūros statomos į nuolatinę vietą – aikštelę prie muziejaus 

kluono 

Skulptūras tiek novietotas pastāvīgajā vietā – laukumā pie 

muzeja rijas 

Sculptures are placed in their permanent location – a yard next 

to the museum’s granary 

Tarptautinio medžio drožėjų plenero dalyviai su ekspertu 

Kęstučiu Krasausku (sėdi antras iš dešinės) aptaria būsimus 

darbus 

Starptautiskā kokgriezēju plenēra dalībnieki ar ekspertu Kestuti 

Krasausku (sēž otrais no labās puses) pārrunā nākamos darbus 

Participants in the international symposium of wood-carvers 

discuss future works with expert Kęstutis Krasauskas (seated, 

second from the right)

142 143 


Rokiškio r. Pandėlio gimnazijos mokytojas Almantas Sriubiškis 

vadovauja medžio drožybos būreliui. Jame mokiniai 

supažindinami su medžio dirbinių drožimo etapais 

ir technika, drožybai naudojamomis medžiagomis, drožinėjimo 

įrankiais ir jų priežiūra, tradicine lietuvių liaudies 

medinių dirbinių puošyba, mediniais namų apyvokos 

daiktais ir kt. Mokoma įvairių drožimo būdų: kontūrinio 

raižymo, tribriaunės drožybos (geometrinio drožinėjimo), 

kiauraraštės drožybos, reljefinės drožybos, kiauraraštės 

– reljefinės drožybos. Būrelio nariai dalyvauja įvairiuose 

renginiuose, projektuose. Pandėliečiai – dažni respublikinių 

prakartėlių parodų Rokiškio krašto muziejuje dalyviai. 

Nuo 2001 m. Rokiškio krašto muziejuje organizuojami 

medžio drožėjų plenerai yra gera mokykla Lietuvos medžio 

drožėjams, ypač pradedantiems kūrybos kelią. Jauni 

medžio drožėjai turi galimybę mokytis iš patyrusių meistrų, 

turinčių savo stilių ir kūrybos manierą, gerai išmanančių 

etnines tradicijas. Nuo 2005 m. į plenerus kviečiami 

mokiniai. Padedami mokytojų jie drožia darbus, pritaikytus 

vaikų žaidimams. 


Rokišķu rajona Pandēles ģimnāzijas skolotājs Almants 

Srjubišķis (Almantas Sriubiškis) vada kokgriešanas pulciņu. 

Tajā skolēni tiek iepazīstināti ar koka izstrādājumu 

griešanas posmiem un tehniku, kokgriešanai izmantojamajiem 

materiāliem, kokgriešanas rīkiem un to kopšanu, 

tradicionālo lietuviešu tautas koka izstrādājumu izgreznošanu, 

koka iedzīves priekšmetiem u.c. Tiek mācīti dažādi 

kokgriešanas veidi: kontūrgriešana, trīšķautņu griešana 

(ģeometriskā griešana), ažūrveida kokgriešana, ciļņa kokgriešana, 

ažūrveida – ciļņa kokgriešana. Pulciņa dalībnieki 

piedalās dažādos pasākumos, projektos. Pandēles skolēni 

ir bieži republikānisko Betlēmes silīšu izstāžu dalībnieki 

Rokišķu novada muzejā. 

Pandėlio gimnazijos medžio drožybos būrelio nariai 

Pandēles ģimnāzijas kokgriešanas pulciņa dalībnieki 

Members of the wood-carving group at the Pandėlys 

Gymnasium 

No 2001. gada Rokišķu novada muzejā organizētie kokgriezēju 

plenēri ir laba skola Lietuvas kokgriezējiem, sevišķi 

tiem, kas uzsāk savu daiļrades ceļu. Jauniem kokgriezējiem 

ir iespēja mācīties no pieredzējušiem meistariem, 

kam ir savs stils un daiļrades maniere un kas labi izprot 

etniskās tradīcijas. No 2005. gada uz plenēriem tiek aicināti 

skolēni. Ar skolotāju palīdzību viņi griež darbus, kas 

ir piemēroti bērnu spēlēm. 

Drožybos būrelio mokinių ir mokytojo A. Sriubiškio drožiniai 

šalia Pandėlio gimnazijos, skirti L. Šepkos 100-mečiui. 2007 m. 

Kokgriešanas pulciņa audzēkņu un skolotāja A. Srjubišķa 

kokgriezumi pie Pandēles ģimnāzijas, veltīti Ļ. Šepkas simtgadei. 

2007. g. 

The carvings of the wood-carving group’s pupils and their 

teacher A. Sriubiškis next to the Pandėlys Gymnasium, to mark 

the occasion of the 100th anniversary of the birth of L. Šepka. 

2007. 

2005 m. mokėsi trys mokiniai iš Rokiškio r.: Justas Janulis, 

Ugnius Savickas, Deividas Visockas 

2005. g. mācijās 3 skolnieki no Rokišķu rajona: Justs Januļis, 

Ugņus Savicks, Deivids Visocks 

In 2005, 3 pupils from the Rokiškis district attended: Justas 

Janulis, Ugnius Savickas, Deividas Visockas 

2007 m. plenere mokiniai drožė paukštelius – suoliukus 

2007. g. plenērā skolnieki grēba putniņus – soliņus 

In 2007, participants at the symposium carved benches shaped 

like birds 


Teacher Almantas Sriubiškis leads a wood-carving group 

at the Pandėlys Gymnasium in Rokiškis district. Pupils 

are acquainted with the stages and techniques of woodcarving, 

the materials used, the carving tools and their 

maintenance, the traditional Lithuanian folk decoration of 

wooden works, wooden household items, and so on. Various 

carving methods are taught: contour cutting, threeedged 

carving (geometric carving), cut-out pattern carving, 

relief carving, and the combination of cut-out pattern 

carving with relief carving. The members of the group 

participate in various events and projects. The Pandėlys 

group is a frequent participant in the national Nativity 

scene exhibition at the Rokiškis Regional Museum. 

The symposia of wood-carvers organised at the Rokiškis 

Regional Museum since 2001 are a good school for the 

wood-carvers of Lithuania, especially for those who are 

only beginning their creative journey. The young woodcarvers 

have an opportunity to learn from the experienced 

masters who have their own style and manner of creating, 

and who know well the ethnic traditions. Since 2005, pupils 

have been invited to the symposia. Assisted by teachers, 

they carve works designed for children’s games.

Vi49 

Vidurio Baltijos šalių tradiciniai amatai = Tradicionālie Vidusbaltijas valstu amati = Traditional Mid-Baltic Crafts / 

Sud. D. Kiukienė, M. Mieliauskienė; red. J. Valentienė; Rokiškio r. savivaldybė, Rokiškio krašto muziejus. Kaunas: Arx 

Baltica, 2010, 144 p.: iliustr. 

Lygiagrečiai latvių ir anglų kalbomis. 

ISBN 978-9955-737-59-9 

Vidurio Baltijos šalių tradiciniai amatai 

tradicionālie Vidusbaltijas valstu amati 

traditional mid-Baltic crafts 

leidinį užsakė 

rokiškio rajono savivaldybės administracija 

Respublikos g. 94, 42136 Rokiškis 

Tel. +370 458 71233, faks. +370 458 71420 

el. paštas: savivaldybe@post.rokiskis.lt 

www.rokiskis.lt 

spausdino 

UAB „Arx Baltica“ 

UDK 745+738(474.5+474.3)(084)

„Vidurio Baltijos šalių tradiciniai amatai“ (audimas, keramika, medžio ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?