Istorijos iš Gervuogių pievos
Gimimo kelionė
Gimimo kelionė
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
ISTORIJOS IŠ GERVUOGIŲ PIEVOS
ISTORIJOS IŠ GERVUOGIŲ PIEVOS<br />
Gimimo kelionė<br />
gervuogės tokios<br />
kaip naktys tamsios nori<br />
nokti tik naktį<br />
JURGA ŠVEDIENĖ<br />
MINARA MATULIONYTĖ-NEKRASOVIENĖ<br />
ERNESTA SKEBERĖ<br />
BEATA BURNEIKĖ<br />
IRMA NAUJOKIENĖ<br />
GERVUOGĖS RATO MAMOS<br />
Idėja, tekstai<br />
Stilius, kalba<br />
Idėja, komunikacija<br />
Leidėja, fotografė<br />
Fotografė<br />
Autorės, fotografės<br />
KONTAKTAI<br />
www.gimtisgervuoge.lt<br />
jurga@svedas.net<br />
© 2017<br />
Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus rašt<strong>iš</strong>ką sutikimą.
TURINYS:<br />
GERVUOGĖ 4<br />
GIMDYMO ISTORIJOS 5<br />
RITUALAI: PRAUSYNOS, VYTULAVIMAS 86<br />
DŽIAUGSMAI IR AUGINIMAS DALINANTIS 93
GERVUOGĖ – tai mes, Ratas šeimų. Susibūrėme, drauge<br />
laukėmės naujos gyvybės, sėmėmės žinių ir įkvėpimo,<br />
juokėmės, linkėjome linksmai ir lengvai gimdyti.<br />
Ir štai 2017-aisiais vienas po kito <strong>iš</strong>riedėjo gervuogiukai. O mūsų<br />
Gervuogės ratas sukasi toliau; kartu būdami gyvenimu<br />
dalijamės, kartu būdami gyvenimą kuriame.<br />
Mes surinkome savo istorijas kaip prinokusias ir pabirusias<br />
gervuoges, sudėjome jas į knygą kartu su naujais pašėlusiais<br />
atradimais. Mums tai brangu. Gal kurią dieną čia įamžintos<br />
patirtys pasieks žmones, kurie ieško padrąsinimo bei įkvėpimo<br />
sąmoningai ir su polėkiu nerti į gimties kelionę.<br />
4
GIMDYMO ISTORIJOS<br />
<br />
Kahlilis Gibranas<br />
5
Sveiki,<br />
Dalinuosi keletu akimirkų, pamąstymų apie kelionę, kuria keliavom į<br />
pasimatymą su savuoju mažyliu.<br />
Vaikelis niekur neskubėjo. Viskas vyko palengva. Vieną rytą, gražų ir<br />
saulėtą, atsikėliau ir supratau, kad, būdama namuose ir laukdama, kažkiek jau<br />
dirbtinai kaupdama jėgas, jaučiuosi kaip tas pingvinas, kuris tupėjo ant<br />
akmens, o galvojo, jog peri kiaušinį (animacinis filmas „Lolo ir Pepe“). Kaip tas<br />
pingvinas, kuris taip ir nesulaukė savojo mažylio. Keletą dienų popietėmis<br />
vaikščiodavau <strong>iš</strong>didi kaip pempė. Atrodė, kad gal jau. Ryte atsikeliu – ir nieko.<br />
Visgi džiaugiuosi, kad susitardavau su savimi nesijaudinti naktį, o gerai<br />
<strong>iš</strong>simiegoti.<br />
Tad tą gražų rytą atsikėlusi susigalvojau reikalų ir <strong>iš</strong>vykau į miestą. Taip<br />
prasidėjo keista diena. Planas – vienas, o įvykiai klostėsi vis kitaip. Pasidaviau<br />
tėkmei. Pamaniau sau: „O kada turėsiu progą tiesiog būti su tuo, kas vyksta –<br />
be pasipriešinimo, be keisto užsispyrimo ir nuolatinės kontrolės, tiesiog<br />
priimant tai, kas vyksta, girdint save ir savo vidinį balsą.“ Šis patyrimas ir<br />
eksperimentas labai pasitarnavo kitas kelias paras. Prisivaikščiojusi (net<br />
nežinau, kiek tą dieną nuėjau kilometrų) grįžau namo ir pamaniau: „Štai ir vėl<br />
ramiai sau naktį galėsiu miegoti. Ir visa kita ateis tada, kada ateis.“ Ir štai<br />
staigmena – pradėjo tekėti vandenys. Ir sąrėmiai darėsi aštresni, užmigt jau<br />
nelabai pavyko. Ryte susipakavom ir į ligoninę. Tačiau atsivėrimas buvo vos<br />
keli centimetrai. Manyje suskambo frazė: „Tik nenuvažiuokite per anksti.“<br />
Keletą akimirkų jaučiausi <strong>iš</strong>sigandusi kaip mergaitė, bet pavyko susiimti,<br />
prisiminti, kiek man metų, ko aš noriu, kokie mano siekiai šios kelionės. Tad<br />
pasirašiau atsisakymo pasilikti ligoninėj raštą ir <strong>iš</strong>keliavau. Kadangi puikiai<br />
6
atsiminiau, kad tokios pat būsenos ir pirmą kartą važiavau gimdyti: nemiegota<br />
naktis, gerokai pavargusi ir senkančiomis jėgomis (nors atsivėrimas tąkart<br />
nuvykus buvo 6 cm), o juk gimdymui reikalingos jėgos. Čia vėl kažkur girdėta<br />
frazė suskambo: „Reikalinga daug jėgų, kad pagimdytum, svarbu būti pailsėjus<br />
ir pavalgius.“ Buvo a<strong>iš</strong>ku – man norisi rezultato kito, tad ir elgtis kitaip<br />
reikalinga.<br />
Nepasakyčiau, kad, <strong>iš</strong>važiavus <strong>iš</strong> ligoninės, ramybė aplankė. Priešingai,<br />
lengvas sutrikimas: „Tai kaip dabar bus?“ Tuomet skambinausi dulai I. prašyti<br />
patarimų. Jos <strong>iš</strong>tartos frazės, palaikymas, nuraminimas, laikas nuo laiko<br />
pokalbiai telefonu tas kelias paras buvo mano palaikymo variklis. Pagrindinės<br />
frazės, kurios liko skambėti: „Svarbu pavalgyti ir pailsėti“; „Pamiegoki, jėgų<br />
dar reikės“ (tarytum, Eat Pray Love). Taip porą parų vyko susitarimas su savimi,<br />
tekant vandenims, skambant sąrėmiams – gyventi gyvenimą toliau: pavalgyti,<br />
pamiegoti (tai pavykdavo neįprastai– užsnūstu, sąrėmis pažadina, kvėpuoju ir<br />
vėl prisnūstu), pasivaikščioti, įkvėpti gryno oro. Tam, kad aktyvesnius sąrėmius<br />
užkurtumėm, tarpuose tarp jų į pagalbą telkėmės įvairiausių pratimų, kaip<br />
antai: pūsti balionus arba kvėpuoti tam tikro tipo pratimus į indą su vandeniu.<br />
Na ir tiesiog visada prisiminti pakvėpuoti<br />
ir pavalgyti.<br />
Visą tą laiką prisimenu kaip gražų.<br />
Tokį, kai vyksta gyvenimas, kurio<br />
nepaskubinsi, ir niekas negali pasakyti,<br />
kada, na kada, jau tas pasimatymo laikas<br />
ateis.<br />
Frazės, lydėjusios ir palaikiusios visą<br />
tą laiką:<br />
/ svarbiausia nenuvykti per anksti;<br />
7
kantrybės tiesiog gyventi: valgyti, ilsėtis – jėgų dar reikės;<br />
/ pabūti dviese, kartu su vyru pasimėgauti šiuo laiku;<br />
/ kino filme matyta moteris, kuri gimdė namuose, o būtent, tos scenos, kai ji<br />
per sąrėmius vaikšto kalnų upėmis, šoka su vyru ir ūkia vonioje gimdant, filmo<br />
vaizdai, šios moters veidas ir laikysena – tai man labai padėjo, tiesiog kvėpuoti,<br />
<strong>iš</strong>būti sąrėmius;<br />
/ taip pat kvėpuoti ir atsipalaiduoti sąrėmių metu padėdavo prisiminimas<br />
potyrių, patirtų baseine: savęs kaip jūržolės įsivaizdavimas arba tai, kaip,<br />
<strong>iš</strong>kvėpusi orą ir atsipalaidavusi, krentu ant dugno ir esu po vandeniu;<br />
/ keiski poziciją, t.y. kai tik jautiesi įstrigusi toje pačioje vietoje – keiski<br />
poziciją;<br />
/ jogos užsiėmimų metu <strong>iš</strong>mokta kvėpavimo pratimų paletė.<br />
Mes dar kartelį buvom nuvykę į ligoninę, mat truputėlį trūko kantrybė. Jau<br />
norėjosi vienos erdvės, lįsti į olą ir nebesiblaškyti. Turėjau norą gulti į<br />
stacionarą, ten <strong>iš</strong>būti sąrėmius ir tada, atėjus laikui, keliauti į gimdyklą. Deja,<br />
esant mano situacijai (porą parų nešioju bevandenį kūdikį), niekas į stacionarą<br />
nebeguldo. Tad vėl susipakavom ir namo – daryti pratimų, pagulinėti, <strong>iš</strong>būti<br />
sąrėmius. Vėlyvą vakarą užsikūrė tie minutės trukmės sąrėmiai, tad nuvykom į<br />
ligoninę, jau buvo 7-8 cm atsivėrimas – pasilikom. Atvykom su etikete –<br />
natūralistai.<br />
Gydytoja maloniai pasitiko: „Oi, geltona, žalia – kokia ryški! Jūs nušvietėt<br />
visą mūsų priimamąjį!“ Su ja <strong>iš</strong> anksto nesitarėm, tik žinojom, kad būtent šios<br />
gydytojos geriau <strong>iš</strong>vengti, bet <strong>iš</strong>ėjo taip, kaip <strong>iš</strong>ėjo. Iš anksto buvom susitarę tik<br />
su akušere.<br />
Gimdykloje buvo gydytoja, akušerė, aš ir vyras (dula su palaikymo<br />
komanda liko savo erdvėse). Kaip viskas vyko? „Penkios valandos sporto“, –<br />
kitaip nepavadinsiu. Romantikos buvo mažokai. Ir štai, praėjęs visus gimdymo<br />
takus, atkeliavo mažylis!<br />
8
Kas tada buvo svarbu, tai:<br />
/ juntamas palaikymas <strong>iš</strong> dulos ir jos komandos (žinutė telefonu – „Ernesta,<br />
Tavimi tiki daug žmonių!“);<br />
/ leidimas susprogdinti ribą tarp kultūros ir natūros – netgi buvo atlėkę<br />
keletas personalo žmonių <strong>iš</strong> kito skyriaus pažiūrėti, kas čia taip rėkė;<br />
/ leidau ir ūkti, ir rėkti, ir dainuoti;<br />
/ leidau sau ir minutės pertraukėlės paprašyti.<br />
Baisiausia, kas buvo, tai – leidau sau pasiduoti ir sakyti: „Viskas –<br />
operuokit!“ Ištarus šią frazę, tarytum laikas sustojo, tada man leido minutės<br />
pertraukėlę pasiimti, nes iki tol niekaip ne<strong>iš</strong>siderėjau.<br />
Taip, rašau ir gėda man pačiai, kad buvau palūžusi. Tada <strong>iš</strong>kyla man aidu<br />
frazė apie moterų šauksmą pačioje gimdymo pabaigoje: „Jau viskas, nebegaliu,<br />
darykit ką nors su manim!“ Aš pati prieš gimdymą apie visa tai pasakojau savo<br />
vyrui ir a<strong>iš</strong>kinau, kad, jei man taip nutiks, tai nere<strong>iš</strong>kia, jog operaciją reikia<br />
9
daryti. Vyras ir ligoninės komanda sugebėjo padaryti taip, kad mano pačios<br />
operacijos prašymas taip ir pasibaigė keliais šūksniais. Taigi, tas mano<br />
momentinis pasidavimas buvo esminis lūžis, nes man kažkaip pavyko<br />
susiorientuoti į stanginimąsi, jau ir gimdos atsivėrimas buvo 10 cm. Ir štai man<br />
pagaliau atėjo suvokimas ir pojūtis, kaip kelintą parą trukusį sąrėmių skausmą,<br />
kuris kaldavo į tą pačią vietą, nukreipti į stanginimąsi ir jo, tarytum, nebeliko.<br />
Visa tai suveikė kaip energijos tvermės dėsnis. Dar vienas dalykas, kuris truko<br />
vos sekundę, bet jį praeiti turėjau: „Kaip man stanginantis <strong>iš</strong>vengti tuštinimosi,<br />
nes juk tai taip nepadoru.“ Bet, vis dėlto, tarp kultūros ir natūros galutinai<br />
trūko riba ir kūdikėlio galvytė <strong>iš</strong>vydo šį pasaulį. Nuo šio momento visa liko<br />
tarytum sapnas, palikęs savyje tą sąrėmių aštrumą tarytum rūke, viskas nurimo<br />
ir liko tik tas neapsakomas susitikimo jausmas.<br />
Pasidalinau savo istorija. Tikiu, kad kažkas pagelbės ir Jūsų kelionėje.<br />
Frazės, palaikymas, filmas, taip pat kursų, jogos, baseino ir <strong>iš</strong> pasisėdėjimų<br />
prie arbatos puodelio su būsimomis mamomis girdėtos istorijos– visa tai lydėjo<br />
ir palaikė kelionės metu.<br />
Tačiau svarbiausia buvo <strong>iš</strong>girsti save ir pasikliauti tuo, ką sako tas vidinis ir<br />
pilnas <strong>iš</strong>minties balsas <strong>iš</strong> olos. Jis yra ir jis veda teisingiausia kryptimi, žiūrint <strong>iš</strong><br />
aukščiausiojo taško. Man tai buvo naujas patyrimas, o pasitikėti tuo balsu –<br />
tiesiog vis<strong>iš</strong>kas eksperimentas. Tai buvo tikėjimas ir pasitikėjimas visu savo<br />
gyliu.<br />
Mėnesį iki gimdymo man vis keistokus filmus tekdavo žiūrėti ir vis<br />
galvodavau apie ką jie, nes jų visų pagrindinis leitmotyvas kažkuo panašus<br />
buvo. Dabar, po gimdymo, galiu atsakyti – svarbu yra tikėjimas, bet ne religija.<br />
Apie ką aš čia? Apie tai, kad visas mano pasiruošimas buvo kuo natūraliau<br />
susilaukti vaikelio, o ligoninėje kiek skept<strong>iš</strong>kai ir su baime vertina natūralumą<br />
(pasikandžiojo frazėmis: ilgas bevandenis, po to dar keletas frazių atsirado).<br />
Štai taip susiduria tarsi dvi religijos, tačiau tikėjimas bendras – kad vaikelis<br />
10
<strong>iš</strong>vystų pasaulį. Ir šįkart<br />
man pasisekė – jis<br />
<strong>iš</strong>vydo pasaulį ne per<br />
langelį, nes ir ligoninės<br />
personalas<br />
kažkaip<br />
sirgo už tai, kad mažylis<br />
jį <strong>iš</strong>vystų natūraliai<br />
praėjęs gimties takus.<br />
Gavau etiketę – kantrioji<br />
natūralistė.<br />
Dėkui, mielos Rato, baseino ir jogos kompanionės, už palaikymą, lydėjusį<br />
visos kelionės metu. Ir ačiū savo vyrui, kuris tą mano pasidavimo-silpnumo<br />
akimirką vis dėlto sugebėjo <strong>iš</strong>laviruoti ir nuvesti saugiai ir diplomat<strong>iš</strong>kai iki<br />
tokio pasimatymo su mažyliu, apie kurį svajojau ir taip ilgai ruošiausi. Ačiū<br />
jam. Kartu esu dėkinga ir ligoninės komandai, kuri leido man suklupti, bet<br />
nepasiduoti ir pasitikti mažylį, praėjusį visus gimties takus.<br />
Būkite, svajokite, mylėkite, girdėkite save ir Jus palaikančius.<br />
Su meile ir šiltais linkėjimais,<br />
Ernesta<br />
P.S. Mėgaukitės tuo nuostabiu du viename laikotarpiu. Leiskite sau pasiimti<br />
jo malonumų tiek, kiek tik leidžia galimybės.<br />
11
Štai ir subrendau parašyti ir pasidalinti mūsų gimimo keliu...<br />
Manau, pradžia šios istorijos būtų tokia, kad prieš porą savaičių iki<br />
gimdymo mane aplankė noras nueiti į kokį nors spektaklį arba koncertą, arba<br />
net į kokį muziejų.... Bet, peržiūrėjus pasiūlymus internete, suabejojau: „O jeigu<br />
iki tol pagimdysiu, tai nespėsiu panaudoti nupirkto bilieto...“ Tad<br />
nusprendžiau nerizikuoti.<br />
Tačiau vieną dieną sulaukiu sesers pasiūlymo nueiti į spektaklį. Mat ji<br />
ruošėsi eiti su kolegėmis ir, vienai <strong>iš</strong> jų atsisakius, liko vienas bilietas.<br />
Spektaklio pavadinimo aš net nežinojau, bet priėmiau kvietimą su mielu noru.<br />
Prasidėjus spektakliui, maloniai nustebau, kad visas veiksmas scenoje<br />
vyksta aplink nėščiąją, kuriai draugės suorganizavo nėščiosios babyshower<br />
vakarėlį...<br />
Spektaklio metu pajutau pilvo maudimą... Bet labai nesureikšminau (gal čia<br />
taip nuo juoko dozės) ir mėgavausi spektakliu toliau. Tik spektaklio pabaigoje,<br />
apie 22 val., suvokiau, kad skausmai ir pilvo maudimas nesustojo, o tik<br />
stiprėja... Tad, sugrįžus namo, pasiskambinau savo gimties seseriai – dulai I.,<br />
kuri man pasiūlė pirmiausia nueiti į dušą ir dar prigulti pamiegoti. Taip ir<br />
padariau, manydama, kad tikrai dar per anksti galvoti apie gimdymą, nes reikia<br />
iki ryto sulaukti stipresnių sąrėmių ir kuo didesnio atsivėrimo. Dar<br />
pasiskambinau savo akušerei ir sužinojau, kad ji budi ligoninėje iki 8 val. ryto.<br />
Taigi, pailsėti, pagulėti ir pamiegoti tarp sąrėmių man pavyko tik iki 24 val.,<br />
nes jau buvo gan stiprus noras keltis ir rengtis, nors vis dar abejonės kirbėjo: „O<br />
gal dar per anksti?“ Bandžiau skaičiuoti intervalus tarp sąrėmių, bet nelabai<br />
sekėsi (vyro žadinti nenorėjau), o man pačiai esant skausmui susikoncentruoti<br />
12
nelabai pavykdavo. Aš vėl paskambinau dulai ir nusprendėm, kad jau laikas po<br />
truputį ruoštis važiuoti į ligoninę.<br />
Kelionės laikas iki<br />
ligoninės buvo apie 20<br />
min., bet aš jau<br />
keturiomis<br />
klūpojau<br />
ant mašinos galinės<br />
sėdynės,<br />
<strong>iš</strong>leisdavau<br />
garsus, kuriuos tik<br />
mokėjau, galėjau ir<br />
prisiminiau...<br />
Sąmonė<br />
buvo jau blanki ir sugrįždavo tik tarp sąrėmių, laikas nebeegzistavo, buvau<br />
panirusi į sąrėmius ir savo leidžiamus garsus...<br />
Ligoninėje mus pasitiko akušerė ir mano spindulėlis – dula.<br />
Su vyru atsisveikinome, nors už nugaros <strong>iš</strong>girdau akušerės žodžius, kad jis<br />
neskubėtų namo ir dar palauktų automobilyje...<br />
Aplinka, į kurią atvykau, buvo keistai jauki, lijo stiprus lietus,<br />
stuksendamas į langus, priimamasis atrodė tarsi miegantis, tamsus ir tuščias –<br />
jokių pašalinių žmonių. Pasirodė mieguista seselė, kuri uždavė tik porą<br />
klausimų tam, kad įrašytų kažką į kompiuterį, jokių popierių pildymo, parašų<br />
rinkimo... Ir štai aš jau gimdykloje...<br />
Vėl pritemdyta, jauki šviesa, tyla, ir šalia manęs tik dvi moterys, kurių<br />
nuostabios rankos mane lydėjo viso gimdymo metu. Čia pat ir gleivių kamštis<br />
pas<strong>iš</strong>alino. Ir štai <strong>iš</strong>girstu mano lauktą akušerės prašymą pažiūrėti gimdos<br />
kaklelio atsivėrimą. Atsivėrimas buvo dešimt centimetrų. „Valio! Aš laiku ir<br />
vietoje!“ – žaibo greičiu nuskrieja mana mintis. Galvoje švystelėjo ir kita nerami<br />
mintis, kad nenoriu jokių kateterių, lašalinės ir vaistų (priežastį taip manyti<br />
turėjau, nes man buvo rastas B grupės streptokokas, o tai dažnai re<strong>iš</strong>kia, kad<br />
13
ligoninėje leidžiami antibiotikai). „Bet esant tokiam atsivėrimui, jie tikrai jau<br />
nieko nespės man suleisti“, – pamaniau.<br />
Tad aš jau buvau pasiruošusi stangoms, ir jos atėjo... Jos tikrai buvo kitokios<br />
negu per pirmąjį gimdymą, kai gavau oksitocino ir epidūrinę nejautrą, , jos buvo<br />
LAUKINĖS! Ir jas tikrai reikėjo suvaldyti ir reikiamu momentu nukreipti į<br />
tinkamą vietą. Visa tai padaryti man vėl padėjo mano nuostabioji komanda –<br />
akušerė ir dula. Ir štai <strong>iš</strong>girstu auksinius akušerės žodžius, kurie ilgam liks<br />
mano atmintyje kaip laisvė, kaip MANO noras ir pasirinkimas: „Tu gali daryti<br />
ką nori: gali atsigulti, atsitūpti, kaip tik nori, kaip tau patogu.“ Jokio skubėjimo,<br />
jokio reguliavimo ir įsakymų, tik švelnus palaikymas ir pasiūlymai... Jokių<br />
adatų, kateterių, vaistų ir t.t.<br />
Ir mano vandenys atplaukė tik su galvutės pasirodymu... Ir tas ugnies žiedas,<br />
kurį jutau ir perėjau, kai užgimsta galvutė (šiek tiek plyšau). Ir virkštelės<br />
14
nupulsavimas buvo labai greitas (apie 7-8 min.). Ir greitas placentos užgimimas<br />
maždaug 12 min. praėjus po vaikelio gimimo, tik per vieną sąrėmiuką ir<br />
<strong>iš</strong>stūmimą (pamačiau ją pirma kartą ir nepamiršiu niekada). Visi etapai ir visi<br />
pojūčiai liko manyje, norėčiau juos ilgam <strong>iš</strong>saugoti ir nepamiršti...<br />
Tad štai tas laikas ir skaičiai:<br />
2017-04-06<br />
01:30 – atvykimas į ligoninę;<br />
02:17 – vaiko užgimimas.<br />
O tėtis čia pat, kartu su mumis, visi laimingi ir sveiki!<br />
Siunčiam JUMS šilumą, meilę ir artumą!<br />
Jūsų A.E.A.E. (Aliona&Edgaras, Aronas&angeliukas Emiras)<br />
15
Sveiki,<br />
Antradienio naktį mums gimė<br />
dukrytė. Džiaugiuosi, kad gimties<br />
kelias buvo sklandus ir natūralus.<br />
Popiet vakare, reguliariems<br />
sąrėmiams prasidėjus, keliavome į<br />
gimdymo namus, o 24 val. 53 min.<br />
jau pasaulį <strong>iš</strong>vydo stebuklėlis, vardu<br />
Fausta.<br />
-----<br />
Ačiū už gautus linkėjimus!<br />
Tiesa, turiu pripažinti, kad<br />
skaitant kitų pasidalinimus,<br />
visuomet širdis džiaugėsi ir mintimis<br />
siunčiau geriausius linkėjimus. Išties<br />
gera, kad yra bendruomenė, kuri<br />
vienija, kurioje dalinamasi viskuo, kas susiję su gimties stebuklu, vaikelio<br />
auginimu ir tėvelių <strong>iš</strong>gyvenimais.<br />
Ačiū visiems už ratus, buvimą, įkvėpimą ir padrąsinimą! Gražaus, ramaus<br />
laukimo tiems, kas nešioja savo stebuklėlius po širdimi, o stebuklėlius<br />
auginantiems – smagių ir auginančių atradimų kas dieną!<br />
Linkėjimai,<br />
Ivona ir Povilas<br />
16
Sveiki,<br />
Nors Gervuogės rate esu naujokė, lankydamasi jogoje ir Rate<br />
penktadieniais, spėjau pasijusti sava. Prieš porą savaičių dingau <strong>iš</strong> nėštukių tarpo<br />
– jau tiek laiko mūsų šeimynėlė džiaugiasi mažąja Urte. Norime su vyru<br />
padėkoti visiems, su kuriais teko susitikti, už pajaustą bendrystę laukiant<br />
vaikučio, už visas suteiktas žinias, kurios labai praturtino mūsų dukrelės<br />
pasitikimą: jis vyko su didesniu pasitikėjimu savimi nei pasitinkant pirmąjį<br />
vaiką. Esu įsitikinusi, kad tai tikrai susitikimų Rate pasekmė. Džiaugiamės, kad<br />
pavyko įgyvendinti tai, apie ką svajojome – nuvykti į ligoninę laiku, t.y. ne per<br />
anksti, laisvai pasirinkti gimdymo poziciją, <strong>iš</strong>vykti namo tą pačią dieną ir pan.<br />
Kadangi susitikimuose vis<br />
grįžtama prie klausimo – kur<br />
gimdyti, norisi pasidalinti savo<br />
patyrimu gimdymo namuose<br />
arba, kitaip tariant, tuo, ko<br />
nesitikėjome vykdami ten.<br />
Tiesą sakant,<br />
mums šį<br />
kartą buvo neramu renkantis<br />
vietą, kurioje gimdysiu.<br />
Pirmoji gimdymo patirtis buvo prieš 2,5 metų Kaune esančiuose gimdymo<br />
namuose, padedant savo darbui atsidavusiai ir <strong>iš</strong> pašaukimo dirbančiai<br />
gydytojai B. Tuomet supratome ir įvertinome, pagalbą pasitinkant mūsų<br />
pirmagimį. Dabar žinojome, jog šį kartą taip pat tikrai nebus. Tačiau visgi<br />
tikėjomės, jog sulauksime galbūt ne tokios pat, bet bent jau panašios pagalbos<br />
gimdymo metu.<br />
17
Dar prieš gimdymą susitikome su akušere O. ir kalbėjome, kad noriu<br />
gimdyti natūraliai, taip pat apie tai, kaip aš norėčiau, kad viskas vyktų. Jos<br />
pagalba buvo labai vertinga – žinodama, ko norime, ji padėjo bent <strong>iš</strong> dalies tai<br />
gauti <strong>iš</strong> kitų ligoninės personalo kolegų. Tačiau nuliūdino tai, kad nebuvo<br />
pagalbos, apie kurią kalbame Rate (pvz.: priminimai apie kvėpavimo būdus ar<br />
pagalba pasirenkant pozicijas, kurios padėtų vaikeliui patekti į gimties pozą),<br />
bet, matyt, to tikėtis buvo nelabai realist<strong>iš</strong>ka.<br />
Žinoma, turiu pripažinti, kad personalas nėra abejingas ir tikrai nori padėti,<br />
tačiau savais būdais, dėl to jaučiamas spaudimas priimti personalo siūlomas<br />
procedūras, taip pat įvairūs pasakymai labiau skatina elgtis taip, kaip patogu<br />
gydytojams, užuot padrąsinę, kad procesas vyktų natūraliai. Teko susidurti su<br />
tam tikru gydytojos baikštumu, kuris, spėju, daugumai gydytojų būdingas – bent<br />
truputį nukrypus nuo normos, siekiama gimdymą įstatyti į jiems patogius<br />
rėmus, kuriuose nėra laisvės judėti, jausti ir <strong>iš</strong>gyventi gimdymą. Akušerės<br />
pagalba bendraujant su gydytoja padėjo grįžti prie tų norų, apie kuriuos<br />
buvome kalbėję susitikimo su ja metu. Tačiau gimdymo metu labai nesinorėjo<br />
kariauti, kad mums būtų leista gimdyti taip, kaip norime mes, tiesiog norėjome,<br />
kad personalas padėtų gimdyti taip, kaip norėjome.<br />
Kita vertus, nepaisant šio nusivylimo, džiaugiamės, kad teko gimdyti<br />
padedant būtent šiam personalui (tiek akušerei, tiek gydytojai), nes susitikimas<br />
su kitos pamainos medikais ir apskritai personalo kultūra jau po gimdymo<br />
tikrai nemaloniai nustebino. Visų pirma, kai atsisakėme likti ligoninėje, reikėjo<br />
<strong>iš</strong>klausyti personalo spaudimą likti – nuo gąsdinimo apie galimas komplikacijas<br />
vaikui (gąsdino viskuo, kuo tik galėjo: širdies ydomis, kvėpavimo sutrikimais ir<br />
kt.) iki gąsdinimo komplikacijomis mamai, pabrėžiant, jog visais atvejais<br />
pagalbos bus galima sulaukti tik Santar<strong>iš</strong>kių klinikose (nors tai yra netiesa).<br />
Pirmosiomis valandomis po gimdymo tikėjomės tam tikros ramybės, tačiau į<br />
palatą, kurioje gimdėme, vaikščiojo kas norėjo ir kada norėjo (tai to, tai ano:<br />
18
pažiūrėti į stalčių, padėti popierių, paimti tvarsčių ir pan.). Buvo teigiama, kad:<br />
„Išleisime, čia – ne kalėjimas“. Tačiau viena <strong>iš</strong> gydytojų su manimi elgėsi<br />
vis<strong>iš</strong>kai neadekvačiai: nepaisant to, kad, argumentuodama susirūpinimu dėl<br />
mano sveikatos, mus beprasm<strong>iš</strong>kai dar kelias valandas laikė palatoje,<br />
nepagarbiai bendravo lygindama su balta v<strong>iš</strong>ta, dargi elgėsi kaip su daiktu –<br />
neatsiklaususi ir neperspėjusi ėmė nagrinėti mano paakius, rankas, vėliau taip<br />
stipriai paspaudė mano pilvą, kad net pati pamatė, jog perlenkė lazdą. Man<br />
nemalonu prisipažinti, kad leidau, kad taip su manimi elgtųsi, tačiau net<br />
neturėjau įsivaizdavimo, kad taip gali būti – niekas neklausė nei mano leidimo,<br />
nei mano nuomonės. Tokiam elgesiui buvau vis<strong>iš</strong>kai nepasiruošusi – pirmo<br />
gimdymo metu prieš bet kokį prisilietimą buvo paprašoma leidimo tai padaryti<br />
(o atsisakius – be jokių<br />
komentarų ir spaudimo tai<br />
buvo priimama), viso<br />
personalo<br />
bendravimas<br />
buvo paprastas ir pagarbus.<br />
Šiuose gimdymo namuose<br />
mus nuvylė būtent<br />
personalo požiūris į mus. Iš<br />
tiesų, juk tiek nedaug trūksta, kad gimdymo patirtis ligoninėje būtų vis<strong>iš</strong>kai<br />
kitokia, tereikia paprasčiausio pagarbaus santykio, kad grįžtume <strong>iš</strong> ten<br />
laimingesni.<br />
Su šilčiausiais linkėjimais,<br />
Eglė ir Kęstutis<br />
19
Mielos mamos,<br />
Daugiažodžiauti nemėgstu, bet labai noriu pasidalinti mūsų džiaugsmu.<br />
Rugpjūčio 13 dieną, ryte, po liūties ir audros, jau sūpavome savo iki<br />
šiandienos bevarde buvusią Domicelę. Mergytė užgimė namuose (nors ir ne<br />
savuose, nes taip ir nespėjome užbaigti namo rekonstrukcijos). Juokinga, nes 12<br />
dienos vakare vyras dar nuvežė mane į draugės prausynas Trakų rajone, <strong>iš</strong> kur<br />
23 val. jau grįžinėjau su nereguliariais, bet pakankamai intensyviais sąrėmiais.<br />
Visgi pavyko su mažyle susitarti, kad leistų su tais sąrėmiukais dar pamiegoti.<br />
Skaičiuoti reguliarius sąrėmius pradėjome apie 5 val. ryto, o po 3 valandų jau<br />
buvome euforijoje su vyru ir savo maža gilute ant krūtinės! Viskas buvo<br />
nuostabu: šį kartą kur kas sąmoningiau <strong>iš</strong>gyvenau gimtį, tarp sąrėmių<br />
pasijuokdavom su vyru, gana švelniai mane jie įsiūbavo. Mergytė užgimė ypač<br />
sklandžiai, po poros dienų jau buvau atsistačiusi.<br />
Nesiliauju dėkoti Dievui už dovanojamus tokius lengvus ir greitus<br />
gimdymus. Juokiuosi, kad jis, turbūt, žino, kad sunkesnių ir ilgesnių<br />
ne<strong>iš</strong>tverčiau.<br />
Ir, be abejo, esu be galo dėkinga ne tiek už <strong>iš</strong>mokytus kvėpavimus (šį kartą<br />
tikrai panaudojau) ar visą fizinį pasiruošimą, kiek už dovanotą nuoširdžią<br />
moter<strong>iš</strong>ką meilę mums visoms jogoje ir baseine, už dvasią, šventumą,<br />
subtilumą, <strong>iš</strong>mintį ir visą kitą žodžiais neaprėpiamą gėrį.<br />
Ačiū ir jums visoms už puikią moter<strong>iš</strong>ką kompaniją, kurioje visada buvo<br />
jauku.<br />
Tikiuosi, susitiksime jogoje su mažyliais!<br />
Ieva V.<br />
20
Mielos mamos,<br />
Štai ir manoji gimdymo istorija kaip gervuogė prisirpo. Jaučiu, kad noriu<br />
nupiešti savąjį gimdymą, papasakojant ir apie centimetrus bei valandas, o<br />
svarbiausia – apie stiprybes, kurios mane lydėjo. Galvoju apie mamas, kurios<br />
dar tik pirmąkart ners į gimties kelionę ir prisimindama save, kaip man buvo<br />
svarbu detalės, nemažai jų pati papasakoju Jums. O juk ši istorija ne tik Jums,<br />
bet ir man pačiai skirta, kad ji gražiai nugultų širdy ir taptų mana stiprybe.<br />
Berašant gimė trumpoji ir ilgoji gimties istorijos.<br />
TRUMPOJI<br />
Sąrėmiai kaip bangos kaskart atplaukia – <strong>iš</strong>liūliuoti, tyvuliuoti, tiesiog būti...<br />
Panirti į būsenas, kurios per daug ypatingos, kad skausmu vadintųsi.<br />
Stangos – manoji laukinė prigimtis. Džiaugsmas <strong>iš</strong>gyventi kalno viršukalnę,<br />
savųjų jėgų didybę. Ir didžiausia stiprybė yra tai, kad, kai, rodos, užlipai į<br />
viršukalnę savųjų jėgų ir vaikelį, atrodo, turėčiau čia rasti, pamatau, kad dar<br />
teks kopti dangaus link, kad atsivesčiau vaikelį <strong>iš</strong> to nebūties pasaulio į būtį. Bet<br />
ar tapsi tuo laidininku? Pati savyje turėjau pereiti ribą, kurią kalno viršūne<br />
vadinau, nes, pasirodo, tai nebuvo riba. Išdrįsus peržengti, atsivėrė kiti<br />
horizontai – laukinės pastangos, begalinis tikėjimas, nesustabdomas tekėjimas ir<br />
pats trapiausias sutvėrimas jau žvelgė savo akutėmis į mane. Mums abiem<br />
pavyko!!!<br />
ILGOJI<br />
Impulsas gimties kelionei prasidėti, sakyčiau, buvo trečiadienio, balandžio<br />
19 d., joga, kai mamos mane taip gražiai palydėjo ir patyriau nuostabų<br />
21
atsipalaidavimą ir nusiraminimą. Po jogos nuvažiavau į senamiesčio<br />
krautuvėlę, dar nuojauta kuždėjo, kad užeičiau į prekybos centrą – jei<br />
gimdyčiau, namuose trūksta bananų ir kopūsto... Su nešuliu, vis pailsėdama,<br />
grįžtu link mašinos, jaučiu, kad sunku. Grįžus vis giliau kvėpuoju, labai noriu<br />
tik į lovą, pilvo nepalieka mėnesines primenantys jausmai, bet dar tvarkausi.<br />
Ir štai 1 val. 30 min. pabundu, pajaučiu, kad bangos kartojasi, šypsausi:<br />
„Jau!“ Dar kiek paguliu ir keliuosi, nes jaučiu, kad noriu dar ruoša užsiimti.<br />
Dabar su šypsena prisimenu, koks svarbus man buvo sąrėmių skaičiavimas.<br />
3 val. 30 min. sąrėmių dažnumas buvo kas aštuonias minutes. Į užrašinę rašiau,<br />
kokiu laiku prasideda kiekvienas sąrėmis. 8 valandą ryto jie buvo kas 5<br />
minutes, supratau, kad dar daug laiko turime. Vėliau jau vyro prašau rašyti: 10<br />
val. – kas 3 min., 12 val. – kas 2-3 min, tarsi sąrėmiai ėmė nebeskubėti, nors apie<br />
13 val. atsivėrimas buvo 9 cm. Ir nuo tada liovėmės viską skaičiuoti, man<br />
neberūpėjo tie laiko riboženkliai, užmiršusi laiko egzistavimą pasinerdavau tik<br />
į sąrėmių bangas, nebebuvau aktyvi klausinėti, traukė prie žemės keturpėsčia<br />
pabūti, ant lovos šonu gulėdama plaukiau per sąrėmių bangas. Man padėjo<br />
kalbėjimas balsu, įvardijant savuosius vaizdinius, balsas buvo kaip<br />
įsižeminimas, kad aš <strong>iš</strong> tiesų plaukiu upe, net rankomis yriausi.<br />
Apie 14 val.<br />
prasidėjo stangos ir<br />
pajaučiau,<br />
kad<br />
sąrėmiai ėmė mane<br />
su jėga traukti prie<br />
žemės ir mano<br />
balsas<br />
persimainė.<br />
O čia juk visas<br />
gimdymas pasikeitė<br />
22
– dabar aš tapau aktyvi. Užvaldė jausmas, tarsi plaukiu prieš srovę, įdėjusi<br />
begalines pastangas, kad pasiimčiau vaikelį ir atvesčiau prie <strong>iš</strong>takų į šį pasaulį.<br />
Stangos truko labai ilgai. Iš pradžių jos man patiko, nes jaučiau savo galią, kaip<br />
aš sava jėga padedu vaikeliui keliauti link mūsų. Tačiau stangos ėjo viena po<br />
kitos, o vaikeliui sunkiai sekėsi keliauti. Ir vienu metu pasiekiau tašką, kai<br />
pagalvojau apie mirtį, o jei dabar pasiduočiau, jėgų jau visai nedaug, kojos<br />
dreba, labai įsitempusios, jau šalta darosi vandenyje, atiduodu, atrodo, viską, ką<br />
turiu, o vaikelis dar tik plaukia, takai siauri ir jam sunku, ir man atrodo, kad<br />
viskas trunka amžinybę... Tai buvo pati sunkiausia viso gimdymo akimirka,<br />
trukusi labai trumpai ir per kurią tarsi buvau <strong>iš</strong>ėjusi – sunkiai girdėjau šalia<br />
esančius. Priėjus šią ribą, mane apėmė klausimas – pereisiu ar ne. Dabar, viską<br />
prisimindama, nerandu atsakymo, kas konkrečiai man padėjo peržengti tą<br />
tamsiąją ribą. Tikiu, kad tai mano likimas, nes, eidama į savo gimties kelionę,<br />
klausiau savos prigimties, širdis ir protas ėjo <strong>iš</strong>vien, palaikydami vienas kitą,<br />
todėl ir visa aplinkui susiklostė geriausiu man būdu.<br />
Reikalinga pereiti ribas, nes jos yra baimė, o už jų atsiveria nuostabūs<br />
klodai, kurių nenumanei esant tavoj esybėj. Iš tiesų, perėjusi tą tamsiąją<br />
akimirką, kuri truko vos kelias sekundes, aš susitelkiau tik į savo stiprybę,<br />
turimas jėgas, jau nė sykio neatsigręžiau atgal ir nesustojau, manydama, kad<br />
pavargau, kad abejoju, kad gal kažkas netaip... Jau plaukiau tik į priekį,<br />
kviečiau vaikelį ateiti, prašiau takų, kad platėtų, juk aš kaip upė, kuri amžinai<br />
teka ir gražiai <strong>iš</strong>platėdama įteka į vandenyną... O dar tarsi vaikas vis<br />
klausdavau: „Kaip man sekasi?“, – ir man atitardavo, kad puikiai, nuostabiai.<br />
Tai tik dar labiau įkvėpdavo! Tas begalinis tikėjimas, supratimas, kad viskas<br />
vyksta gerai ir visai nesvarbu, kad netaip, kaip įsivaizdavau (maniau, kad bus<br />
kelios stiprios stangos – vienas du ir vaikelis), davė man jėgų! Dabar<br />
prisimindama galvoju, <strong>iš</strong> kur jų buvo, bet buvo buvo buvo! Savo mintimis mes<br />
galime viską!<br />
23
16 val. 42 min. mūsų Upė įtekėjo į šio pasaulio vandenis. Pats tyriausias<br />
pirmasis žvilgsnis viena į kitą – mes abi perėjom savuosius virsmus: dukrytė<br />
atkeliavo į šį pasaulį, o aš sąmonės virsmą <strong>iš</strong>gyvenau.<br />
Penki žodžiai buvo mano pagalbininkai, ruošiantis gimdymui ir nevalingai<br />
jie įtraukė mane gimdymo metu:<br />
Upė (mano gražusis<br />
vaizdinys – atsiduoti tėkmei);<br />
Garsas (manoji moter<strong>iš</strong>ka<br />
laukinė prigimtis, tegul jis<br />
virpina įsčias);<br />
Gyvybė (kviesti sąrėmius<br />
ir lai jie būna su jėga, kad tik<br />
vaikeliui būtų lengviau<br />
užgimti, visa yra kelias gyvybei ateiti, leisti tam vykti, nuolankumas ir jokio<br />
mano ego);<br />
Gelmė (visa švaru ir šviesu manyje, nėra jokių <strong>iš</strong>ankstinių nuostatų, trikdžių<br />
panirti į savąją gelmę, gimties kelionę).<br />
Ir dabar jau tik Gimimo Stebuklu gyvenu, kuris štai guli šalia manęs, o<br />
gimdymo patirtis rado savąją vietą manyje.<br />
Ačiū, mielos mamos, už bendrystę, o už šį mūsų Ratą, ačiū Jums. Gera, kai<br />
turi su kuo pasidalinti, <strong>iš</strong> ko mokytis, ką <strong>iš</strong>klausyti ir tiesiog būti, palaikyti.<br />
Kartu su visa nuplaunančiu šiandienos lietumi,<br />
Minara<br />
24
19 pasimatymų<br />
Mano gimdymo istorija prasidėjo staiga, kai, būdama 33 savaites ir 6 dienas<br />
nėščia, naktį nuėjau į tualetą ir supratau, kad aš tikrai nes<strong>iš</strong>lapinu... Važiavimas<br />
į vieną ligoninę, <strong>iš</strong>siuntimas į kitą, gulėjimas penkias dienas patologijoje, krūva<br />
tyrimų, nesuskaičiuojamas kiekis tonusų stebėjimų, nežmog<strong>iš</strong>kas elgesys<br />
ligoninės personalo, kova už save ir kūdikį – per tas dienas visa paletė teigiamų<br />
ir neigiamų jausmų. Pagaliau, po 22 valandas trukusių sąrėmių, mane aplankė<br />
nuostabus jausmas užgimus sūneliui. O visa tai, ką teko patirti iki vaikelio<br />
gimimo, pasirodė tik emocinė smulkmena, palyginus su tuo, ką teko <strong>iš</strong>gyventi<br />
po gimdymo, kol <strong>iš</strong>ėjome <strong>iš</strong> ligoninės (ligoninėje praleistos devynios dienos po<br />
gimdymo). Iki gimdymo buvau pasiruošusi visiems atvejams, buvau<br />
nusiteikusi priimti viską, kas benutiktų gimdymo metu, bet žodžius –<br />
ankstukas, ne<strong>iš</strong>nešiotukas – buvau tik girdėjusi. Patekus į patologiją, man<br />
pranešė, kad gims ne<strong>iš</strong>nešiotas vaikelis, niekas man jo ant krūtinės neguldys ir<br />
niekas nežino, kokia bus jo būklė. Buvo vien tik gąsdinimai ir jokio palaikymo.<br />
Tuomet net nežinojau, kokios informacijos ieškoti, kam ruoštis ir kad reikia tą<br />
daryti. Stengiausi kuo ramiau būti patologijoje, skatinau tik pozityvias mintis.<br />
Gal ir gerai, nes jei būčiau radusi realių istorijų, tai, turbūt, būčiau labai<br />
<strong>iš</strong>sigandusi. Dabar suprantu, kad viskas vyko geriausiu man būdu.<br />
Kiek žmonių dalyvavo gimdymo metu – tikrai nežinau, bet, kiek pamenu ir<br />
bandau suskaičiuoti, tai apie 5-6 ir dar mano vyras šalia. Palaikiau kontaktą tik<br />
su vyru ir gydytoja, todėl net nekreipiau dėmesio į visus kitus. O tarp tų kitų<br />
buvo gydytoja ir sesutė <strong>iš</strong> naujagimių skyriaus. Kaip dabar pamenu savo<br />
ankstuko balselį, kaip jis dainavo savo plonu balseliu, kol jį svėrė, matavo ir<br />
rengė, juokėmės tuo metu su vyru iki ašarų. Tuomet naujos mano sūnelio<br />
25
globėjos suvyniotą mažylį leido mums pabučiuoti, matyt, todėl, kad matė mano<br />
emocijas, ir tada jį <strong>iš</strong>sinešė. Išeinant dar pasakė mag<strong>iš</strong>kus žodžius: „Galite ateiti<br />
aplankyti vidurnaktį į naujagimių skyrių, t.y. mažiau nei už dviejų valandų.“<br />
Galbūt dėl to, kad buvo vėlyvas vakaras, mane labai skubino užgimdyti<br />
placentą, o tai man labai nesisekė, jutau, kad organizmui tiesiog reikia laiko.<br />
Nors placenta buvo galinėje sienelėje ir gan žemai, bet gimdžiau ją sunkiau nei<br />
sūnelį. Bandžiau kelis kartus pasakyti, kad reikia bent 10 minučių palaukti, bet<br />
niekas manęs nenorėjo klausytis ir toliau spaudė gimdyti. Nežinau, kiek tai<br />
tęsėsi, bet <strong>iš</strong> nioliktojo karto man pavyko. Leido trumpai apžiūrėti. Buvo įdomu<br />
ir nežinojau, kad taip būna – virkštelė buvo prisitvirtinusi <strong>iš</strong> šono. Mane<br />
sutvarkė, liepė valandą gulėti. Tačiau kaip gulėti, jei visos mintys tik apie<br />
sūnelį: kaip jam sekasi, kokia jo būklė, kaip jis jaučiasi vienas, be manęs.<br />
Bandžiau vyti sunkias mintis, pranešėm artimiausiems, kad pagimdžiau<br />
sėkmingai ir kažkaip ta valanda greitai praėjo. Mane nuvežė į palatą, nors<br />
jaučiausi labai gerai ir norėjau eiti pati, bet man to niekas neleido. Kartu su<br />
manimi į palatą atėjo labai gera akušerė, kuri padėjo nutraukti pirmą pienelį<br />
sūnučiui, pagyrė, kad puiki krūtinė, bėga lengvai, parodė kaip tą daryti ir aš<br />
nuskubėjau pas savo pirmagimį, nors dar tik prieš 10 min. mane vežė ir griežtai<br />
uždraudė eiti iki palatos.<br />
Pirmas pasimatymas. Vidurnaktis. Du skambučiai prie naujagimių skyriaus<br />
durų, nežinau skambinti į reanimaciją ar į patologiją. Pagalvojau, juk nebuvo jis<br />
tokios kritinės būklės, gal patologijoje, bet paa<strong>iš</strong>kėjo, kad reanimacijoje. Tik<br />
vėliau sužinojau, kad visi ne<strong>iš</strong>nešioti vaikučiai pirma patenka į naujagimių<br />
skyriaus reanimaciją intensyviam stebėjimui, o vėliau pervedami į patologiją.<br />
Apie tai tuomet net negalvojau, tiesiog ėjau su pienu plastikinėje medicininėje<br />
taurelėje, su beprot<strong>iš</strong>kai plakančia širdimi, net nežinojau, kad ji gali taip plakti,<br />
bet drąsi, juk turiu būti dėl sūnaus drąsi, juk jam dabar baisiau nei man.<br />
Paa<strong>iš</strong>kino reanimacijos lankymo taisykles. Akimis apžvelgiau kambarį,<br />
26
pamačiau du pajungtus inkubatorius ir dvi šildomas lovytes. Iš karto žinojau<br />
kur eiti, kur mano sūnelis. Gulėjo nuogutis, tik su sauskelnėmis, kepurėle,<br />
pirštinėmis ir kojinėmis, mažutis<br />
(svėrė 2250 g, 47 cm ūgio), buvo<br />
šildomoje lovelėje su prijungta<br />
krūva laidelių... Mano širdis ir<br />
protas tuo metu nežinojo nei ką<br />
galvoti, nei ką jausti. Aš<br />
nesugebu iki šiol atpažinti ir<br />
identifikuoti tų jausmų, nes niekada prieš tai ir po to jų nepatyriau. Mane<br />
pasodino šalia sūnaus ir leido mums pabūti. Nedrąsiai <strong>iš</strong>tiesiau pirštus, kad jį<br />
paliesčiau. Liečiau vienu pirštuku, glosčiau, kalbėjau jam, dainavau, dariau<br />
tiesiog tą, ką tuo momentu jutau, kad galiu padaryti. Jis ramiai miegojo, bet ir<br />
reagavo į mane, pasimuistydavo, darė visokias mimikas, judino rankytes ir<br />
kojytes. Praėjo pusvalandis. Ir tuomet <strong>iš</strong>girdau baisiausia, ką esu gyvenime<br />
girdėjusi, kad man reikės jau eiti ir kad dar turiu pasirašyti šūsnį popierių.<br />
Nežinojau, kaip galima atsisveikinti, ašaros kaupėsi akyse, o siela tiesiog visa<br />
verkė. Man nebuvo svarbu greičiau sužinoti, kokia jo būklė, ką re<strong>iš</strong>kia<br />
ne<strong>iš</strong>nešiotuko priežiūra, man niekas nerūpėjo, aš tiesiog norėjau būti šalia,<br />
sėdėti ant kėdės šalia sūnelio ir niekur nejudėti. Turėjau sukaupti visą įmanomą<br />
drąsa, kad atsistočiau. Nežinojau, kaip jam pasakyti, kad aš turiu <strong>iš</strong>eiti ir kad<br />
grįšiu, kad mano širdis lieka su juo, bandžiau pro ašaras <strong>iš</strong>spausti kažkokius<br />
žodžius, neparodyti jam, kad verkiu ir tuo metu jis bemosikuodamas savo<br />
smulkiomis laibomis rankelėmis, būdamas užsimerkęs pačiupo mano pirštą ir<br />
stipriai jį laikė. Tuo momentu supratau, kad jis yra už mane daug drąsesnis<br />
<strong>iš</strong>gyventi visą šią situaciją, pajutau <strong>iš</strong> jo palaikymą ir žinią, kad jis jaučia mane,<br />
žino, kad esu netoliese ir kad, kas bebūtų, kovosiu už jo gerovę. Pasirašiusi<br />
popierius (viską akylai skaičiau), dar nuėjau žvigtelėti į mažąjį grožį ir, kaip<br />
27
ebūtų buvę sunku, turėjau <strong>iš</strong>eiti į savo palatą. Vyras tuo metu laukė už<br />
naujagimių skyriaus durų ir ačiū jam, kad mane palydėjo atgal į palatą, nes<br />
nebūčiau sugebėjusi jos rasti tais painiais koridoriais. Palatoje buvau su kita<br />
mergina, kurios vaikelis gimė su širdies yda ir gulėjo kardiologijos<br />
reanimacijoje, kurią jau tikrai galima vadinti reanimacija. Vyras <strong>iš</strong>važiavo<br />
namo, turėjo grįžti anksti ryte, kad kartu eitumėm pas sūnų, nes, pasirodo,<br />
galima ateiti ir vyrui. Aš ir palatos kaimynė buvom neseniai po gimdymo, be<br />
vaikų, pilnos adrenalino, prašnekėjom iki ryto ir užmigti sugebėjom, kai jau<br />
švito. Bet ir tas kelias valandas sunkiai miegojosi, nes širdis liko plakti pas sūnų.<br />
Antras pasimatymas. Kaip bebūtų, laikas ėjo savo tempu ir už kelių<br />
valandų <strong>iš</strong>aušo rytas, atvažiavo vyras. Vėl nusitraukiau priešpienio, toks riebus<br />
ir tąsus, prakt<strong>iš</strong>kai kaip kokie klijai ir nuėjome pas sūnų. Jau žinojau <strong>iš</strong> naktinio<br />
apsilankymo, kad lankyti galėsime penkis kartus per dieną: 8 val., 11 val., 14<br />
val., 17 val. ir 20 val., pasimatymų trukmė tik po pusvalandį ir turėčiau<br />
28
nevėluoti, nes laikas labai griežtai kontroliuojamas. Kiekvieną kartą turiu<br />
nusitraukti ir atnešti pieno tiek, kiek sugebu, dar turiu papildomai pieno atnešti<br />
vidurnaktį. Žinojau, kad <strong>iš</strong> ryto sūnelį tirs gydytoja ir pasakys, kokia jo būklė.<br />
Atėjusiam vyrui galiojo griežtesni higienos reikalavimai, parodžiau jam, kas ir<br />
kaip yra, ir priėjome prie savo sūnaus. Jis saldžiai miegojo. Toks mažutis. Toks<br />
be galo, tiesiog nesuvokiamai gražus, iki ašarų. Abu buvome be galo<br />
susijaudinę. Gydytoja dar nevizitavo, bet buvo kita akušerė nei ta, kurią mačiau<br />
naktį. Bandėme pasiklausti apie jo būklę, bet ji daug nekomentavo, itin maloni<br />
nebuvo. Sakyčiau, netgi gruboka atrodė. Išėjusi pasakiau vyrui, kad tokie<br />
žmonės neturėtų dirbti su mažais trapumais. Vyras sakė, kad aš perdedu.<br />
Tuomet dar nežinojau, kad labai greitai jos neapkęsiu. Tas trisdešimt minučių<br />
praleidome besigrožėdami mūsų grožiu. Mėgavomės kaip skaniausiu<br />
saldainiuku. Vienu metu jis sunkiai ir labai palengva pramerkė vokelius ir<br />
pažvelgė į mus savo juodomis akimis, o jo visas veidas atrodė, kad mums<br />
šypsosi. Laikas... Kartu su vyru <strong>iš</strong>eiti lengviau ir tiek daug džiaugsmo manoje<br />
širdyje, nors su gydytoja pakalbėti dar neteko ir pačios situacijos net<br />
nesuvokiam. Išėjome <strong>iš</strong> pasimatymo kaip ant sparnų, bet savo širdį dar palieku<br />
su vaikeliu.<br />
Trečias pasimatymas. Vyrą<br />
paleidau namo pailsėti, jis atvažiuos<br />
į paskutinįjį šios dienos pasimatymą<br />
su sūnumi. Ir man reikia poilsio.<br />
Bandau ilsėtis iki 11 val. Prieš<br />
pasimatymą jau įprasta dar<br />
nusitraukti priešpienio ir tada<br />
keliauju pas sūnų. Einu pilna vilties, kad galbūt jau vaikelis bus apžiūrėtas ir<br />
mane informuos, kaip kas bus. Deja. Gydytojos nėra. Tačiau yra akušerė, kuri<br />
elgiasi labai įdomiai. Šalia sūnelio guli kitas tokio paties amžiaus ankstukas ir ji<br />
29
tokia maloni su to ankstuko mama, viską jai a<strong>iš</strong>kina: kokie vamzdeliai pajungti,<br />
kodėl pajungti, o kai paklausiu aš, tai kaip žiežula <strong>iš</strong>sisuka <strong>iš</strong> atsakymo ir<br />
leidžia piktus žvilgsnius. Šiaip ne taip kažką paa<strong>iš</strong>kina, bet daugiau sužinojau<br />
besiklausydama kaimynės. Jaučiuosi gal kažką ne taip daranti, bet nesuprantu<br />
ką. Ji kitai mamai paa<strong>iš</strong>kino apie kengūros metodą (kai nuogas vaikelis<br />
guldomas mamai ant nuogos krūtinės sėdint specialioje kėdėje) ir, kad būtinai<br />
taikys šį metodą šiandien. Kai priėjo prie manęs ir sūnaus, aš užklausiau apie<br />
kengūros metodą, tai gavau atsakymą, kad ji nežino, ar man šiandien duos<br />
vaiką. Man stojo gerklėje kamuolys, negalėjau šnekėti, tiesiog to buvo per daug<br />
ir aš net nežinojau, kaip jos ko klausti ir ką šnekėti. Mačiau dvi kengūros kėdes<br />
ir niekaip nesuvokiau, kodėl mes dviese negalėtumėm taikyti to metodo. Vėl –<br />
laikas, kaip <strong>iš</strong>eiti..? Šnekėjau, dainavau, glosčiau... Bet aš noriu daugiau. Išėjusi<br />
nusiraminau, ir suvokiau, kad, jei akušerė dėl man nesuprantamų priežasčių ir<br />
toliau taip elgsis ir, man atėjus kitą kartą, vaikelio neduos, tai aš tiesiog surasiu<br />
jos vadovą, kad jis man paa<strong>iš</strong>kintų, kodėl taip vyksta. Rolando nenorėjau<br />
žadinti, o viduje atrodė, kad sprogsta visi organai <strong>iš</strong> skausmo, pasikalbėti tuo<br />
momentu galėjau tik su savo nuostabia kaimyne. Mes buvome palaikymas<br />
viena kitai. Aš palaikiau ją dėl jos dukrytės sveikatos, o ji mane dėl sūnučio.<br />
Abidvi kartu traukėmės pieną ir daug šnekėjomės. Bandžiau, kaip tik galėjau,<br />
ilsėtis, bet pavykdavo sunkiai.<br />
Ketvirtas pasimatymas. Nusitraukiu priešpienio, sekėsi sunkiau, jo mažėjo,<br />
bet dar nežinojau, kas manęs laukia. Popietinis pasimatymas. Atsiprašau, bet<br />
karvė – akušerė (taip mintyse ją vadinau), a<strong>iš</strong>ku, pasodino į kengūros kėdę kitą<br />
mamą, ir, nors šalia stovi kita tuščia kėdė, man užklausus, kodėl negali manęs<br />
pasodinti, atsakė, kad nėra antros širmos, nes čia vaikšto ir tėčiai. Aš galiu<br />
sėdėti nuoga prieš visą pasaulį, tik duokite man vaiką. Tačiau jai nerūpi mano<br />
jausmai ir norai. Žiūriu į sūnų, jis šį kartą labai suirzęs, jam daro visokias<br />
procedūras, paima kraujo, verkia. Raminu, dainuoju, palaikau, koks jis stiprus<br />
30
ir šaunuolis. Karvė akušerė patikrina, kaip jis virškina pieną, kuris jam<br />
zonduojamas. Ačiū Dievui, virškina. Komentarai jos mano atžvilgiu tik tokie:<br />
„Kodėl neši tiek mažai pieno? Ką, negali nusitraukti daugiau?“ Bandau a<strong>iš</strong>kinti,<br />
kad tai – priešpienis, sunkiai jo pavyksta nusitraukti, bet manęs niekas negirdi.<br />
Nors prieš tai atneštos trys taurelės priešpienio dar stovi ant lentynos. Ji tarp<br />
eilučių tik šneka, kad sūnus čia gulės savaitę, po to perkels mus mėnesiui į<br />
vaikų ligoninę. Ačiū Visatai, kad ateina gydytoja. Šviesa mano akyse. Klausiu,<br />
kaip sūnaus būklė, gaunu gana ramų atsakymą, kad šiuo metu yra stebimas,<br />
daromi tyrimai ir, kai bus daugiau informacijos, man viską praneš. Nėra jis<br />
kritinės ar kokios nors kitokios sunkios būklės, stebi, ar moka kvėpuoti, ar jo<br />
skrandukas virškina pieną, sekasi jam puikiai. Aš taip juo didžiuojuosi, lyg jis<br />
laimėtų olimpinį medalį. Nedrąsiai paklausiu, ar galėsiu kitą kartą taikyti<br />
kengūros metodą, ji atsako, kad a<strong>iš</strong>ku ir prisako akušerei man įduoti vaikelį kitą<br />
kartą. Kokia aš dėkinga. Laikas. Išeinu kupina vilties, jau kitą kartą laikysiu<br />
sūnelį. Nuostabiausias žmogus – gydytoja, galiu ir tą karvę – akušerę pakentėti.<br />
Kada ji baigs savo pamainą? Net nenoriu žinoti, kodėl ji taip elgiasi. Tik vėliau<br />
sužinau, kad visi čia dirba paromis. O elgėsi ji, turbūt, taip, nes prisir<strong>iš</strong>a ir<br />
įsimyli ankstukus ir jai, matyt, atrodo, kad, kol jie reanimacijoje, jie yra jos, o<br />
mamos yra priešės. Ji su kitomis mamytėmis, kurių vaikai inkubatoriuose,<br />
elgėsi taip pat. Tik štai kodėl ta šalia buvusi mamytė – <strong>iš</strong>skirtinė, atsakymą<br />
gavau po dienos, kai mane su ta mamyte paguldė į palatą. Iš nugirsto pokalbio<br />
su gydytoja supratau, kad<br />
mamytė yra tos akušerės<br />
pažįstama ir akušerė jai įjungusi<br />
visur žalią šviesą. Aš ir kitos<br />
mamos tiesiog neturėjome, kas<br />
mums įjungtų tą žalią šviesą.<br />
31
Penktas pasimatymas. Pagaliau mano glėbyje. Nenorėjau ga<strong>iš</strong>ti nei<br />
sekundės. Jau <strong>iš</strong>mokau, kad verta ateiti 5 minutėmis anksčiau ir jau įleidžia. Tai<br />
mūsų pasimatymai trukdavo ne pusvalandį, o 35 minutes, o tai labai daug. Net<br />
faktas, kad priešpienio atnešiau dar mažiau ir akušerės riksmai, kad turiu nešti<br />
daugiau, man buvo nulio vertės. Sūnus mano glėbyje. Aš galėjau jį glostyti,<br />
myluoti, bučiuoti, kiek tik norėjau. Dainavau jam dainelę. Tiesiog buvome. Tai<br />
– pats nuostabiausias jausmas, jis pagaliau yra mano glėbyje. Nežinau, kaip šį<br />
momentą atlaiko širdis, nes ji šokinėja <strong>iš</strong> laimės virš kūno. Tas laikas mag<strong>iš</strong>kas.<br />
Priglaudžiu jį arčiau spenelio, kad jis galėtų uostyti pienuką. Bendravome ir<br />
mėgavomės kontaktu. Netrukdė mums niekas. Tiesiog stebuklo dėka akušerė<br />
<strong>iš</strong>ėjo ir vėlavo grįžti, tai laikiau jį 10 minučių ilgiau. Išeidama dar gavau velnių,<br />
kad neščiau daugiau pieno, bet apsvaigimas buvo toks didelis, kad sunkiai ką<br />
nors girdėjau. Jausmas, kaip stiprus įsimylėjimas, kai pilve skraido drugeliai,<br />
aplink matai realybę, bet jos nesuvoki. Net atsisveikinti buvo lengviau, juk<br />
žinojau, kad dar laukia vienas pasimatymas su tėčiu prieš miegą.<br />
Šeštas pasimatymas. Nusitraukti pieno visai nesiseka, jo kaip ir nebėra. Vos<br />
nusitraukiau 1 ml. Gal aš kažką ne taip darau? Skaitau knygą, suprantu, kad,<br />
matyt, prasideda pereinamasis laikotarpis, kol atsiras pienukas ir jį sunku<br />
<strong>iš</strong>traukti šiuo metu, bet nerandu realių patarimų, ką daryti. Maigau savo<br />
krūtinę, bet vos ne vos <strong>iš</strong>traukiu dar 1 ml. Ašaros akyse. Suprantu, kad mažai.<br />
Nors dar mačiau stovintį seną pienuką prie vaikelio, bet ką aš sakysiu karveiakušerei.<br />
Nueinu pas posto akušerę pagalbos, gal ji gali pažiūrėti mano krūtinę,<br />
gal kažką ne taip darau. Gaunu atsakymą, kad visi aprašymai, kaip nusitraukti<br />
pieno, yra ant palangės palatoje ir, jei aš nemoku skaityti, tai yra mano<br />
problemos. Grįžtu į palatą, skaitau, bet nieko naujo nerandu, darau viską<br />
teisingai, bet pieno nėra. Gerai, kad turiu palaikymą – kaimynę, kuriai sekasi<br />
trauktis daug geriau, ji jau nusitraukia po 50 ml, šis vaikelis jos jau antrasis. Jos<br />
stiprus palaikymas bei mintis, kad jei kaimynei pavyko, tai ir man pavyks,<br />
32
suteikia man šiek tiek ramybės, suprantu, kad reikia man pailsėti. Toliau<br />
bandau raminti save, kad viskas bus gerai. Atvažiuoja vyras, gerai, kad esame<br />
ne tik meilužiai, bet ir geri draugai ir galiu jam papasakoti savo visą dieną. Jis<br />
mane labai palaiko. Nešu tuos 2 ml, rankos net dreba, kai einame pas sūnų.<br />
Mūsų trapumas juk laukia mūsų. Pastebėjau, kad prie vyro spaudimas nešti<br />
pieną mažesnis, tik paklausia, ar man tiek tepavyko, ir pasako gan mandagiai,<br />
kad reikia stengtis nusitraukti daugiau. O kur rėkimas, spaudimas? Dėkoju<br />
Visatai, kad vyras šiuo metu šalia. Matau, kad ankstesnio pienelio šalia dar<br />
nemažai stovi ir tikiuosi, kad viskas susitvarkys. Mėgaujamės buvimu,<br />
dainuoju lopšines, vyras glosto, žiūri. Į jį galima tiesiog žiūrėti. Jis kartas nuo<br />
karto šypteli. Toks tobulas mūsų<br />
grožis, nesu nieko gražesnio<br />
gyvenime mačiusi. Gerai, kad<br />
dviese, <strong>iš</strong>eiti lengviau, juk<br />
nematysiu sūnaus iki ryto.<br />
Palieku jam tik savo širdį ir<br />
pasakau jam, kad aš šalia.<br />
Pienelio atnešti reikia vidurnaktį,<br />
bet pas vaikus tuomet neįleidžia. Vyras po pasimatymo <strong>iš</strong>keliauja namo, o aš<br />
pagaliau užmiegu. Miegu iki vienuoliktos vakaro, pagaliau – gilesnis miegas.<br />
Atsikeliu nusitraukti ir labai tikiuosi, kad man pailsėjus situacija pasikeis, bet<br />
situacija tokia: pieno nėra, jo nėra nei lašo. Maigau krūtinę beveik valandą ir<br />
nieko, gal nukrenta koks ketvirtadalis lašo. Nežinau ką daryti. Suprantu, kad<br />
neturiu ką nunešti. Mano vaikelis gali likti be pieno, juk negaliu visos situacijos<br />
palikti savieigai. Gerai, kad pailsėjusi. Susikaupiu ir nueinu pas kitą akušerę į<br />
kitą postą. Pakeliui pradedu verkti ir negaliu tų ašarų sustabdyti, bet vis tiek<br />
einu. Atėjusi paa<strong>iš</strong>kinu, kad esu <strong>iš</strong> kito posto ir man reikia pagalbos, kad<br />
pažiūrėtų krūtinę ir patikrintų mano veiksmus, bandant nusitraukti pieno. Ji<br />
33
mane nusiveda į akušerės kambariuką. Išklausinėja situaciją, paa<strong>iš</strong>kinau, kad<br />
pradžioj priešpienis bėgo gan lengvai ir daug, po to jo mažėjo mažėjo, o dabar –<br />
visai tuščia. Ji kaip žinodama paklausia, ar man daromas spaudimas <strong>iš</strong><br />
naujagimių skyriaus, kūkčiodama patvirtinu. Tuomet ji apžiūri krūtinę, liepia<br />
nusiraminti. Ji šiaip ne taip nutraukia 2 ml, liepia eiti miegoti ir nesikelti<br />
trauktis pieno 3 val. nakties, <strong>iš</strong>simiegoti ir ryte atsikėlus trauktis, pasakė, kad<br />
reikės dirbti. Paskambina į naujagimių skyrių, pasako, kad aš labai stengiuosi<br />
nusitraukti pieno ir atnešiu dabar tiek, kiek man pavyko nusitraukti ir, kad<br />
daugiau <strong>iš</strong> manęs nereikalautų, kad man reikia pailsėti ir kad situacija kitą<br />
dieną susitvarkys. Nešu tuos 2 ml su kamuoliu gerklėje ir visa apsiverkusi.<br />
Užeinu, girdžiu komentarą: „Tai ko tu tiek jaudiniesi, bus juk to pieno.“ Aha,<br />
galvoju, o ką jūs sakėte visą dieną. Einu atgal per kitą postą, dar kartą padėkoju<br />
akušerei, kuri man padėjo, ir žinau, kad net nesugebėsiu jai visą gyvenimą<br />
atsidėkoti už suteiktą pagalbą. Einu ilsėtis. Skausmas, kurį jaučiu tuo metu, yra<br />
ne<strong>iš</strong>pasakytas. Nežinau, kur su juo dėtis. Kaimynė jau miega. Nueinu į dušą ir<br />
bliaunu. Bliaunu gal valandą, gal daugiau. Tokio skausmo nejutau nei sąrėmių<br />
metu (o jie nebuvo švelnūs), nei gimdant. Man plėšo visą krūtinę, aš, turbūt,<br />
niekada taip neblioviau ir man niekada taip neskaudėjo. Gerai, kad širdis pas<br />
sūnų, nes turbūt būtų sustojusi <strong>iš</strong> skausmo. Tik žinau, kad ateis palengvėjimas.<br />
Bliaunu tol, kol ateina. Pavargusi griūnu miegoti.<br />
Septintas pasimatymas. Ankstyvas rytas. Atsikeliu su dideliu nusiteikimu<br />
dirbti. Informacija apie nusitraukimą knygose ir pagal akušerės ar neonatologės<br />
a<strong>iš</strong>kinimus yra skirtinga, bet gerai, kad man grįžta blaivus protas, suprantu,<br />
kad turiu užkurti pieno fabriko gamybą, dar nežinau kaip tą padaryti, bet žinau,<br />
kad turiu tą padaryti, kito varianto tiesiog neturiu. Padėkoju sau mintyse už<br />
kartais mane aplankantį blaivų protą ir puolu dirbti. Tiesiog pagal pajautimą<br />
tyliai pasijungiu relaksacinę muziką ir masažuoju savo krūtinę švelniai, bet<br />
kartu stipriai, sakyčiau, erot<strong>iš</strong>kai. Vizualizuoju pieno upės <strong>iš</strong>siveržimą. Kadangi<br />
34
vaikštom su vyru po kalnus, esu mačiusi ne vienos upės pradžią ir kaip po to į<br />
ją įteka kiti upeliai, o slėnyje jau teka didelė, plati upė. Taip ir įsivaizdavau<br />
pieno upes savo krūtinėje. Traukiau po 1/4 lašo ant stikliuko sienelės, kiekvieną<br />
kartą sukant ratus ir masažuojant. Iš keturių minimalių lašelių susidarydavo<br />
lašas, kuris nubėgdavo į dugną. Man kiekvieną sykį statant stikliuką ant<br />
spintelės ir jį imant drebėjo rankos, o jei aš <strong>iš</strong>versiu, juk čia aukso vertės lašai.<br />
Atiduočiau už šiuos lašus visus turimus pinigus. Tokiu būdu per 2 val.<br />
nusitraukiau 2 ml. Ne kažin kas, bet aš nusitraukiau, juk naktį <strong>iš</strong> viso negalėjau<br />
nusitraukti. Nešu tuos<br />
stebuklingus 2 ml drebančiu<br />
kūnu, kad tik neužkliūčiau<br />
niekur. Einu ir meldžiuosi,<br />
kad dirbtų vaikų<br />
reanimacijoje žmogus su<br />
širdimi. Mane Dievas<br />
<strong>iš</strong>klauso. Dirba puiki<br />
akušerė. Pamačiusi mano pieno kiekį, paklausia, ar man parodė kaip tą daryti,<br />
ar kas nors žiūrėjo mano krūtinę. Šiaip ne taip papasakoju jai praėjusios dienos<br />
situaciją ir kad aš neprarandu vilties. Ji mane pati apžiūri, verdiktas – kuo<br />
daugiau ilsėtis ir galvoti pozityviai. Sūnutis po nakties jaučiasi gerai, bus<br />
gydytojos vizitacija ir tuomet paa<strong>iš</strong>kės daugiau informacijos. Nuramina, kad jis<br />
laikosi puikiai, yra stipruolis ir šaunuolis. Antras olimpinis medalis. Taip juo<br />
didžiuojuosi. Glostinėju, kalbinu, klausinėju, bendraujame. Laikas. Bet dar<br />
laukia keturi pasimatymai tą dieną, dar tiek bendrausime. Skambinu vyrui,<br />
pasidžiaugiu, kad reanimacijoje dirba Žmogus, ir laukiu jo atvažiuojant.<br />
Griežtai pasakau, kad draudžiu visiems man skambinti, važiuoti pas mane, kad<br />
man reikalinga tik ramybė. Prašau jo atriboti mane nuo viso pasaulio, nes jis<br />
35
veržiasi su savo smalsumu, o man tuo metu reikia tik manęs pačios ir daug<br />
poilsio.<br />
Aštuntas pasimatymas. Miegu tarp pasimatymų, kiek galiu, vėl atsikeliu<br />
prieš valandą iki susitikimo ir tiesiog vedina kažkokios nuojautos, pasileidžiu<br />
muziką ir masažuoju savo krūtinę, renku lašą po lašo <strong>iš</strong> ketvirtadalių. Per vieną<br />
valandą – 4 ml, tai – jau progresas. Atvažiuoja vyras, einam kartu pas vaikelį.<br />
Džiaugiuosi kaip vaikas dėl tų 4 ml, nors tai mažai, sūnutis suvalgo visus 12 ml<br />
ir jam tuoj pradės trūkti pienelio, jau baigia suvalgyti tai, ką nešiau aną dieną.<br />
Tačiau tikrai žinau, kad pieno fabriką užkursiu, šiuo metu tiesiog streikuoja karvės.<br />
Mūsų vizito metu kaip tik gydytoja apžiūri vaiką. Nustato, kad jis jau puikiai<br />
gali kvėpuoti pats, pieną virškina puikiai ir kad jam jau laikas <strong>iš</strong> darželio<br />
keliauti į mokyklą, t.y. <strong>iš</strong> reanimacijos jį kels į patologiją. Ten jį mokins žįsti ir<br />
man bus daugiau laisvės, galėsiu daugiau imti ant rankų, keisti jam sauskelnes,<br />
padėti maitinti. Kaip mes juo didžiuojamės, jis – tikras šaunuolis. Gydytoja prie<br />
mūsų jam nuima taip vadinamus ūsus, t.y. <strong>iš</strong>ima zondą, per kurį jam leidžia<br />
pienuką, ir praneša, kad kitą kartą jau skambinčiau į naujagimių skyriaus<br />
patologiją. Jau vėliau, kai buvau su vaikeliu palatoje, susirašiau su artima<br />
drauge, kuri taip pat neseniai, prieš tris savaites, pagimdė Vokietijoje, trumpai<br />
jai papasakojau situaciją, kurią mes <strong>iš</strong>gyvenome. Jos vyras – ligoninės<br />
gydytojas, ir jis buvo pakraupęs, kai <strong>iš</strong>girdo tuos pavadinimus: naujagimių<br />
reanimacija, naujagimių patologija. Sūnutis pagal tvarką Vokietijos ligoninėse<br />
būtų visą laiką gulėjęs intensyvios priežiūros skyriuje, tik galbūt šiuose<br />
skyriuose yra skirtingos palatos, kuriose yra labiau intensyvi priežiūra ir tiesiog<br />
priežiūra. Juk reanimacijoje yra kažkas gaivinamas, pajungtas prie visų aparatų,<br />
stebimas ir nea<strong>iš</strong>ku, ar <strong>iš</strong>gyvens, o patologija – tai visi sunkūs atvejai, kūdikiai<br />
su sunkiomis ligomis ir t.t. Iš tikrųjų, tie pavadinimai – reanimacija, patologija –<br />
gąsdina, o Vokietijoje nėra taip baisiai, na, o mūsų situacija, palyginus, yra labai<br />
gera.<br />
36
Devintas pasimatymas. Vyras lieka iki kito pasimatymo. Daug šnekamės, jo<br />
palaikymas yra be galo svarbus. Pienelio pavyksta nusitraukti jau apie 8 ml per<br />
40 minučių, žinau, kad viskas bus gerai, tik reikia laiko. Palaikymas kaimynės,<br />
kuri jau bando trauktis su pientraukiu ir jai neblogai sekasi, man taip pat labai<br />
svarbus. Džiaugsmingi keliaujame į trečiąjį tos dienos pasimatymą, <strong>iš</strong> viso jau<br />
devintąjį. Atrodo, kad gimdysiu devintą kartą. Atėjus į naujagimių skyriaus<br />
patologiją, situacija yra visai kita. Nors sūnutis vis dar pajungtas prie<br />
kvėpavimo stebėjimo, bet laidelis jau tik vienas, o akušerės čia malonios. Atėjo<br />
laikas tėčiui ir sūnui. Duoda vaikelį laikyti vyrui. Jis taip ir prasėdėjo su juo tą<br />
pusvalandį besimėgaudamas kiekviena sekunde. Man buvo taip gražu į juos<br />
žiūrėti. Stiprus vyras laiko tokį mūsų gražumą, mūsų gležnumą. Tėtis<br />
laimingas <strong>iš</strong>važiuoja po pasimatymo namo, o aš lieku viena. Reikia kuo<br />
daugiau ilsėtis ir dar laukia du pasimatymai. Apie būklę daug niekas<br />
nekomentuoja, supratome, kad tai gali daryti tik gydytoja, kad dar bus daroma<br />
organų echoskopija, bet kol kas sūnus laikosi puikiai. Ieško priežasties, kodėl jis<br />
gimė anksčiau, infekcijų versija tiek pas vaiką, tiek pas mane nebuvo<br />
patvirtinta.<br />
Dešimtas pasimatymas. Norėčiau<br />
paminėti įdomų ligoninės aspektą: palatos,<br />
kuriose įkurdinamos mamos be vaikų, yra<br />
trys dvivietės ir jos yra gale kito koridoriaus<br />
nei naujagimių skyrius. Aš jaučiausi puikiai ir<br />
man nebuvo jokio diskomforto nueiti tą<br />
atstumą penkis kartus per dieną, tai buvo tik<br />
džiaugsmas. Bet mačiau mamytę, kurios<br />
vaikelis inkubatoriuje, ir kuri vos vos ėjo,<br />
pasiremdama į vyrą. O juk palatos yra ir prie<br />
37
pat naujagimių skyriaus, kodėl palatų mamoms nepadarius kuo arčiau... Kas<br />
planavo ligoninės <strong>iš</strong>sidėstymą?<br />
Dešimtas pasimatymas praėjo pirmą kartą keičiant sauskelnes, akušerė<br />
pagyrė, kad gerai ir drąsiai tą darau ir maitinom kartu su akušere sūnutį per<br />
tokį specialų snapelį, kuris imitavo spenelį. Aš į jį įšvirkšdavau pieno, o ji bandė<br />
jį mokyti žįsti. Nors akušerė pakankamai švelni, bet vaikelis tuo metu miegojo<br />
gan stipriai ir ji bandė jam įk<strong>iš</strong>ti snapelį, bandė jį visaip žadinti, plekšnojo per<br />
užpakaliuką, bet jam tuo metu rūpėjo miegelis. Nors pati mačiau, kad jis miega,<br />
bet man buvo kaip kulka į širdį jos komentaras: „Šitas tai jau nevalgus, jis jau<br />
tikrai nevalgys.“ Kodėl nevalgys? Kaip nevalgys? Ką daryti? Man sukosi<br />
milijonas klausimų, bet suprantu, kad klausti neturiu ko. Bandau grąžinti<br />
sveiką protą ir mąstyti, juk jis miega, kaip ji gali taip šnekėti. Išeiti labai sunku,<br />
tos pačios 35 minutės, dar vienas pasimatymas vakare ir milijonas klausimų: ką<br />
daryti, kad jis valgytų. Pieno juk daugėja, viskas tvarkosi ir še tau.<br />
Vienuoliktas pasimatymas. Tik atėjusi pamačiau, kad mano pienelis<br />
sumaitintas. Valio, re<strong>iš</strong>kia valgo. Pasirodo valgant jis dar pamiršta kvėpuoti,<br />
žinda, ryja, bet apie kvėpavimą vyrukas kartais linkęs pamiršti. Tuomet švelniai<br />
jam pakutenu plaučius ir jis vėl kvėpuoja. Tą parodo aparatas, prie kurio jis vis<br />
prijungtas. Atnešu jau 10 ml pienelio. Reikia 12 ml, o nakties metu dar daugiau,<br />
bet žinau, kad tai ne už kalnų. Akušerė pataria man vidurnaktį pienuko nenešti,<br />
o pakaupti daugiau iki ryto, jam duos m<strong>iš</strong>inuko, nes mano pienelio kol kas<br />
neužteks nakčiai. Pasimatymo metu sūnutis vėl mano glėbyje. Jau daug drąsiau<br />
galiu mėgautis, glamonėti savo mažumą. Dainuoju jam ir šnekinu. Džiaugiuosi<br />
be galo. Kokia nuostabi dienos pabaiga sūpuojant mažylį. Nors pienelio<br />
neturėjau nešti vidurnaktį, bet ilsiuosi, kiek galiu, ir nusitraukiu 18 ml, žinau,<br />
kad jam jau užteks ir laiminga nešu vidurnaktį pienelį, nors neturėjau. Skridau<br />
su tuo pieneliu ligoninės koridoriais. Dar nunešiau ir 3 val. nakties, kad jis<br />
gautų mano pienelio. Stiklinėmis dar nesitraukiu, kaip tą jau daro kaimynė,<br />
38
darbo reikia įdėti, bet per pusvalandį galiu nusitraukti jau pakankamą kiekį<br />
pienelio ir tai svarbiausia. Mano taktika – relaksacinė muzika kartu su švelniu,<br />
bet stipriu erotiniu masažu bei pieno upių vaizdiniais – davė rezultatų.<br />
Dvyliktas pasimatymas. Mūsų vyrukui sekasi puikiai, jis jau <strong>iš</strong>moko ryti ir<br />
šiandien naujas etapas – maitinimas <strong>iš</strong> švirkšto. Pieno reikalai tvarkosi, galiu<br />
kvėpuoti laisviau ir ramiau – tiek, kiek jam reikia, laisvai pritraukiu ir jau netgi<br />
daugiau. Įdomus dalykas, kad naujagimių skyrius reikalauja nešti tiek, kiek <strong>iš</strong><br />
viso nusitraukiu, bet aš kiekvieną dieną paklausiu, kiek jis suvalgo, ir sužinau,<br />
kad tai sudaro vos 15 ml. Pieno upeliai teka laisvai, o pieno upės – klausimas, ar<br />
man to reikia. Gerai, kad mąstau blaiviai, vėl labai ačiū sau, suvokiu, kad tuoj<br />
kaip kaimynė labai lengvai galėsiu nusitraukinėti po 200 ml, bet kam to reikia?<br />
Juk mano vaikelis tiek nesuvalgo ir<br />
klausimas, ar <strong>iš</strong> viso tiek reikės. Ką<br />
aš darysiu su tuo pienu, juk mano<br />
krūtinė po to sprogs? Taigi,<br />
paskaičius, pamąsčius, sugalvojau,<br />
kad nusitrauksiu 5-10 ml daugiau,<br />
nei reikia sūnui, ir kaskart<br />
klausdavau, gal jau bus paskirta didesnė porcija nakčiai. Dar negaliu<br />
nepaminėti, kad nuo pat pradžių krūtinę laikiau šiltai, gėriau daug šiltų<br />
skysčių, arbatos, spanguolių gėrimo. Kadangi esu Reiki meistrė, nuo pat<br />
pradžių taikiau Reiki, net masažuodama krūtinę. Manau, tai taip pat prisidėjo<br />
prie sėkmingo rezultato. Lankymas nuostabus, galiu sūnutį kilnoti, globoti,<br />
kartu maitinti, bet tos 35 minutės tiesiog pralekia ir visuomet ateina laikas, kai<br />
reikia <strong>iš</strong>eiti, bet jau lengviau, ir ypač rytais, kai žinau, kad už 2,5 val. vėl<br />
pasimatysim. Ne kartą pagaunu save galvojant, kad noriu keisti profesija į<br />
vaikų akušerės, kad tik galėčiau su juo būti visą laiką. Pavydžiu akušerėms,<br />
kurios su juo būna ir juo rūpinasi. Bet juk profesijos per valandą nepakeisi...<br />
39
Tryliktas pasimatymas. Lankome vėl su vyru. Tuomet aš duodu visą laiką<br />
jam pasireikšti, o pati tik stebiu. Jis keičia sauskelnes, valo užpakaliuką, ima ant<br />
rankų ir užsiima su mūsų perline pupa. Man taip gražu stebėti. Kadangi sekasi<br />
sūneliui gerai, kvėpuoti vis rečiau pamiršta, tai jau šiandien žada jį kelti į<br />
nešildomą lovelę ir aprengti drabužiais. Vyrui tenka užduotis, verta milijono, –<br />
nupirkti bent kokius mažesnio dydžio šliaužtinukus, kad sūnutis juose<br />
neskęstų, nes 56 dydis yra tiesiog milžinui. Vyras vėliau, jau parduotuvėje<br />
būdamas, paskambina, pasitaria ir nuperka 50 dydį, sunku net įsivaizduoti,<br />
koks tas dydis konkrečiai reikalingas. Tačiau ir 50 buvo per didelis, net<br />
smarkiai. Mums vėliau padovanojo 42 dydžio šliaužtinukus ir dar vienus patys<br />
nupirkome, jie tiko idealiai. Atrodo, gal ir galėtų pabūti su didesniais, bet netgi<br />
su 50 dydžio šliaužtinuku kojytės nesueina į vietą, jam sunku judėti.<br />
Džiaugėmės naujais pirkiniais sūnui, nors tai – tokia smulkmena.<br />
Keturioliktas pasimatymas. Pieno problemų nebėra, bet jau yra noras<br />
trauktis su pientraukiu, kad būtų greičiau, bet kol kas nepavyksta.<br />
Pasimatymas nuostabus, kiekviena minutė tokia brangi. Grįžtu į palatą ir<br />
sužinau, kad kaimynė jau bus perkelta pas savo dukrytę į kardiologijos skyrių,<br />
esantį kitame ligoninės gale, ir mums tenka atsisveikinti. Mane perkelia į kitą<br />
palatą, pas merginą, kuri irgi lanko savo sūnutį ankstuką. Ji buvo labai keista.<br />
Prakt<strong>iš</strong>kai nekalbėjo. Tai man <strong>iš</strong>ėjo į naudą, nes turėjau daug ramybės ir galėjau<br />
daugiau ilsėtis. Buvo ir daugiau keistumų: ji kaip niekad daug šveitė žalias<br />
salotas su svogūnais, nors jos sūneliui sunkiai sekėsi virškinti maistą, net gavo<br />
pastabą <strong>iš</strong> akušerės. A<strong>iš</strong>ku, ją dažnai lankė kažkokia gydytoja, dėka kurios ji čia<br />
turėjo minkštą patalėlį. Nors jų pokalbiai mane dažniausiai pakraupindavo,<br />
pavyzdžiui, gydytoja jai a<strong>iš</strong>kino, kaip trauktis pieną, kad jos krūtinė po to būtų<br />
graži, nes kitaip vyrai jos nemylės, tai buvo didžiausias akcentas. Iš jų pokalbio<br />
supratau, kad mano naujai kaimynei pieną traukė visi gydytojai ir visa krūtinė<br />
buvo mėlynėmis nusėta, jai skaudėjo... Dar įdomus dalykas buvo tas, kad pas ją<br />
40
ateidavo du jauni vyrukai ir ji juos vesdavosi pas vaiką, ir, kiek supratau, bandė<br />
padaryti taip, kad jie niekad nesusitiktų. Žodžiu, tikra muilo opera man po<br />
nosimi. Nori nenori visame tame man teko dalyvauti, nors tai sukeldavo tik<br />
šypseną. Aukščiausioji visko viršūnė buvo, kai neįvyko penkioliktas<br />
pasimatymas su sūneliu, nes vaikams atliko echoskopiją ir užtruko, o mano<br />
naujoji kaimynė grįžusi ir žinojusi, kad pasimatymo nebus, man nieko<br />
nepasakė, nors žinojo, kad aš laukiu ir <strong>iš</strong>einu į pasimatymą. Laukdama vis<br />
galvojau, kad vėluoja mane įleisti, bet kad visgi susitiksiu su sūneliu. Tiesiog jai,<br />
mano kaimynei, nerūpėjo pasidalinti paprasta informacija, kad tą valandą pas<br />
vaikus mūsų neįleis. Buvau švelniai šokiruota, bet ir pati nustojau būti<br />
mandagi. Tiesiog buvau pati sau. Iš tiesų, ramybės aš labai norėjau.<br />
Nors buvo didžiausias prašymas manęs<br />
nelankyti, bet mano mama ne<strong>iš</strong>tvėrė. Ir kaip<br />
tik mane jau perkėlus į kitą palatą, skambina<br />
ir klausia, kur aš esu. Kur? Ligoninėj aš. Ji<br />
yra mano ankstesnėje palatoje, o manęs ten<br />
nėra... Pasitikau ją. Ji atnešė gražių gėlių,<br />
kaip ir susigraudinau, juk – mama. Atleidau tuo momentu jos nenorą paisyti<br />
mano prašymo. Ji tik trumpam. O tas trumpam... Geriau visai nebūtų buvę.<br />
Išėjome su ja į koridorių pasivaikščioti, parodžiau, kur mažiuko langai, kur jis<br />
guli, ir taip susigraudinau, ašarų pilnos akys... O jos reakcija į tai buvo visai<br />
kitokia – kaip aš drįstu čia žliumbti, juk viskas gerai, na ir kas, kad atskirai,<br />
sovietmečiu jos irgi neturėjo šalia vaikų ir <strong>iš</strong>gyveno. Tuomet tik pagalvojau, kad<br />
neįsivaizduoju kaip, ir atšoviau, kad, matyt, visoms labai skaudėjo. Ji manęs<br />
nesuprato. Neužilgo <strong>iš</strong>ėjo. O man liko toks skausmas širdyje, juk – mano mama,<br />
ji galėtų tiesiog apkabinti ir suprasti. Pabuvo pas mane trumpai, o aš dar<br />
papildomai turėjau darbo – atleisti jai, suprasti ir nepykti. Tuomet prasidėjo dar<br />
kitas dalykas – šeimos narių skambinimai. Močiutės pasakojimai apie<br />
41
problemas šeimoje, kurios man rūpi ir kelia nerimą. Po to, kai pasakiau, kad jau<br />
noriu nusitraukti pienuką pientraukiu, močiutė ėmė a<strong>iš</strong>kinti apie 1961 m.<br />
buvusį pientraukių trūkumą. Kodėl aš turiu visame tame dalyvauti ir klausytis?<br />
Gerai, kad man užteko proto, pasakiau vyrui, kad atsiliepsiu tik į jo skambučius<br />
ir daugiau su niekuo nebendrausiu. Tiek nerimo, liūdesio ir nusivylimo pasėjo<br />
manyje per kelias valandas.<br />
Penkioliktas pasimatymas. Kaip jau rašiau, jis neįvyko.... Vaikščiojau<br />
pirmyn atgal vis tikėdamasi, kad įleis vėliau, po echoskopijų, bet galiausiai po<br />
valandos pasakė, kad pasimatymo nebus. Labai didelis nusivylimas. Supranti,<br />
kad nieko negali pakeisti, o taip norėtum. Sumokėčiau, jei reikia, tik įleiskite.<br />
Kad nusiraminčiau, pasiėmusi pientraukį, nukeliauju pas buvusią kaimynę į<br />
kardiologijos skyrių. Buvo proga ją aplankyti, o ir emoc<strong>iš</strong>kai jai yra daug<br />
sunkiau nei man, taip pat ji mane pamokė, kaip nusitraukti su pientraukiu.<br />
Atrodo, kas čia sunkaus, bet buvo niuansų, kuriuos dariau ne taip. Reikėjo prieš<br />
traukiant švelniai pamasažuoti ir kurį laiką tiesiog papumpuoti tuščiai, kol<br />
pradės bėgti pienukas. Aš tiesiog ne<strong>iš</strong>laukdavau pienelio. Mums daug lengviau<br />
būdavo pakalbant, kiekvienai pasiguodžiant. Jos dukrytės kitą dieną laukė<br />
sunki operacija, jai reikėjo laikytis daug stipriau. Ėjome kartu į koplytėlę<br />
pasimelsti už jos dukrą ir mano sūnų. Dievas <strong>iš</strong>klausė mūsų maldas.<br />
Šešioliktas pasimatymas. Atėjo tėtis, geriausia žinia, kad tyrimai visi geri,<br />
ir vaikas puikiai vejasi. Laikas tėčio ir sūnaus. Nors esu šalia, bet tai –<br />
paskutinis pasimatymas šią dieną, todėl taršo įvairūs jausmai: pavydas tėčiui,<br />
bet kartu džiaugsmas, kad tėtis užsiima su sūnumi, grožėjimasis tomis<br />
akimirkomis ir mano noras, kad jis tą vis darytų. Anksčiau tokių prieštaringų<br />
jausmų vienu metu nesu jautusi. Sūnutis jau paprastoje lovytėje. Su<br />
drabužėliais jis vėl kitoks, toks be galo gražus. Iš tikrųjų, kiekvienas<br />
pasimatymas lyg naujas įsimylėjimas – didesnis, gilesnis. Vakare taip sunku<br />
<strong>iš</strong>eiti. Laukia naktis be pasimatymų. Bet diena tokia gera, reikalai dėl pieno<br />
42
susitvarkė – su pientraukiu traukiu per 5 min., o ir vaikas sveikas. Tą naktį<br />
pagaliau miegojau ramiai.<br />
Septynioliktas pasimatymas. Ateinu <strong>iš</strong> ryto pilna noro bendrauti su savo<br />
kūdikiu ir sužinau be galo džiugias naujienas. Visų pirma, dirba puiki akušerė.<br />
O antra, ji sako man, kad sėsčiausi į kengūros kėdę, nusirengčiau ir jau<br />
maitinčiau. Mane apima euforija, tai toks jausmas, kai <strong>iš</strong> džiaugsmo nesuvoki,<br />
kas dedasi, visas pasaulis sukasi <strong>iš</strong> laimės! Duodu sūnučiui spenelį, sunkiai jam<br />
sekasi jį paimti. Akušerė nuostabioji prieina, paa<strong>iš</strong>kina, kad ankstukai būna<br />
pradžioje vangūs ir jiems reikia padėti. Jis žiojasi, o kai jau tą padarė, ji su<br />
švelnia jėga sustumia mano spenelį į burnytę. Dar reikia prilaikyti krūtinę, kad<br />
jis galėtų kvėpuoti, jo burnytė ir galvytė juk tokios mažos. Iš pradžių jis tik<br />
laiko, bet po kurio laiko jau bando žįsti. Patraukia, patraukia ir pameta. Ir vėl <strong>iš</strong><br />
naujo: keli lašai smalsumui sužadinti, <strong>iš</strong>sižiojimas ir suk<strong>iš</strong>imas. Laukimas, kol<br />
43
patrauks. Taip praeina pusvalandis ir netgi akušerės leidžia užsibūti 50 min.<br />
Taip gera maitinti savo kūdikį, gera iki apsvaigimo. Išskrendu <strong>iš</strong> palatos.<br />
Aštuonioliktas pasimatymas. Vėl maitinu, Dieve, kaip gera. Ačiū už šias<br />
akimirkas, kuo toliau, tuo jam sekasi geriau, jau vis ilgiau žinda. Maitinimas –<br />
tarsi žaidimas, bet tai tokia palaima. Akušerės palaikymas begalinis, ji pataria,<br />
pagiria mane. Širdis tiesiog džiaugiasi. Laikas pralekia žaibo greičiu. Turiu vėl<br />
<strong>iš</strong>eiti, bet jau lengviau, pagaliau – lengviau. Sužinau, kad jei viskas gerai, greitu<br />
metu sūnelį man atiduos į palatą. Tuomet dar nea<strong>iš</strong>ku, kaip viskas bus, kažkiek<br />
pagulėsime čia ir keliausime į vaikų ligoninę. Grįžusi paprašau, kad man skirtų<br />
mokamą palatą nuo to momento, kai man atiduos kūdikį. Pasirodo, yra eilė<br />
gauti palatą ir aš esu penkta. Dabar tiesiog žinau, kad viskas bus gerai, kai<br />
gausiu vaiką į glėbį, palata bus.<br />
Devynioliktas pasimatymas. Ateiname su tėčiu, jis tik pakeičia sauskelnes<br />
ir <strong>iš</strong>eina, nes yra daugiau<br />
maitinančių mamų, kurios<br />
nusinuogina. Bemaitindama<br />
sužinau geriausią žinią,<br />
kokią tik galima sužinoti, –<br />
ryt <strong>iš</strong> ryto atiduos man<br />
sūnelį! Maitinti sekasi ir<br />
mano širdis nepaliaujamai<br />
džiaugiasi, kad jau būsime kartu. Jausmas, tarsi laimėčiau milijoną. Pamaitinusi<br />
(vis džiaugiuosi, kad sekasi man tik geriau ir geriau) <strong>iš</strong>skrendu <strong>iš</strong> naujagimių<br />
skyriaus. Išsiprašau vyro mane nuvežti namo, kad pasiimčiau man trūkstančių<br />
daiktų, nes nežinau, kiek dar teks gulėti ligoninėse. Susisukam per valandą,<br />
grįžtame, o mano daiktai jau sudėti ant lovos ir manęs visi ieško. Šeimyninė<br />
palata paruošta, sūnus laukia, galiu jau kraustytis ir eiti jo paimti. Ką? Kodėl<br />
niekas neįspėjo? Viskas nebesvarbu, aš tuoj myluosiu myluosiu ir užmyluosiu,<br />
44
kiek norėsiu, savo mažylį. Vyras padeda persikraustyti ir nueiname sūnaus.<br />
Jam vis dar reikia surasti šildomą lovelę, kad būtų palatoje, akušerės labai<br />
malonios. Tik gaunu tokį komentarą: ar suprantu, kad aš čia gulėsiu ne dvi<br />
dienas, o nežinia kiek dienų ir už jas visas reikės sumokėti. Dėl šio reikalo turiu<br />
pasirašyti ant kažkokio blanko. Sumokėsiu, kiek reikia. Noriu tik sūnaus šalia,<br />
vyro šalia ir ramybės. Viso to kaina man vis<strong>iš</strong>kai nesvarbi. Ir tai buvo geriausias<br />
sprendimas, tikiu, kad jis prisidėjo prie to, kad <strong>iš</strong> šios ligoninės <strong>iš</strong>keliavome<br />
namo jau po penkių dienų.<br />
Pagaliau jau visada kartu. Galima sakyti buvome geriausiame viešbutyje.<br />
Atskirtas, gražus, patogus, penkių privačių palatų postas. Jis pačios ligoninės<br />
gale, už gimdyklų. Iš tiesų, tai palata, kuri labai primena gimdyklą, yra čia ir<br />
tokia pat didelė kriauklė kaip gimdykloje. Skyriuje begalinė ramybė, akušerės<br />
pačios geriausios, nepavargusios, laimingos, norinčios padėti. Jos mane<br />
įsimylėjo. Kadangi gulėjau ne dvi dienas, bet puikiai tvarkiausi pati ir maitinau<br />
savo sūnutį, jų pagalbos man nė neprireikė, tai jos mane nešiojo ant rankų.<br />
Rytais mus aplankydavo naujagimių gydytoja (kiekvieną dieną vis kita), bet, jai<br />
jau įėjus į palatą, akušerė, kuri tą dieną dirbo, jau buvo papasakojusi, kokia aš<br />
nuostabi, kaip aš tvarkausi, kaip man puikiai sekasi žindyti. Sūnučiui tikrai<br />
sekėsi puikiai. Jis numetė tik 50 g, o tai yra labai mažai. Po trijų dienų, praleistų<br />
privačioje palatoje, akušerė įeidavo kartu su gydytoja ir tiesiog lankymo metu<br />
sakydavo: „Na, jie jau labai nori namo...“ Jos buvo mano advokatės, man net<br />
neprašius. Vieną dieną atėjo gydytojų delegacija į palatą ir pristatė mane kaip<br />
mamą, kuriai puikiai sekasi žindyti ankstuką. O aš ir šalia esantis mano<br />
mylimas vyras be galo rūpinomės ir džiaugėmės sūnučiu. Leidome aplankyti<br />
artimiausiems. Sklandžiai viskas klostėsi ir tiesiog mag<strong>iš</strong>ku būdu po penkių<br />
dienų nuo tada, kai pakliuvome į privačią palatą, mus <strong>iš</strong>rašė namo, nes<br />
nebebuvo priežasties mus laikyti ilgiau, visi tyrimai geri, o ir sūnus puikiai<br />
45
valgė, priaugo jau 80 g. Išrašydama mus pati gydytoja netikėjo, kad taip gali<br />
būti, kad taip greitai, jos nuostaba buvo didžiulė.<br />
Aprašiau tik apie šešiasdešimt procentų visų patirtų įvykių, jausmų. O kiek<br />
dar daug nepapasakotų pojūčių buvo, <strong>iš</strong>gyvenant kitus, mažiau reikšmingus,<br />
nutikimus, tokius kaip: pokalbiai su kitomis mamomis, gudravimas<br />
bendraujant su gydytojais, kad gaučiau reikiamos informacijos, padėkos<br />
akušerėms, kurios man padėjo, ir kt. Nuo atvykimo į ligoninę ir <strong>iš</strong>vykimo namo<br />
praėjo dvi savaitės. Visas tas dvi savaites turėjau kovoti už save ir sūnų.<br />
Vaikeliui gimus, man niekada niekas nesuteikė jokios konstruktyvios<br />
informacijos, kas mūsų gali laukti geriausiu ar blogiausiu atveju, kokie būna<br />
dažniausi atvejai ir t.t. Gyvenome šia diena ir ta informacija, kurią pavykdavo<br />
gauti. Tai buvo dienos, pilnos laimės ir baimės, netikėtumų – džiugių ir liūdnų.<br />
Tik tada, kai jau sūnutis buvo glėbyje, pradėjau matyti ligoninėje informaciją<br />
apie ankstukus ir sužinojau, kad yra grupės, organizacijos, kurios gali padėti,<br />
bet man jau nebereikėjo to. Supratau, kad nepaleidžiant blaivaus proto ir<br />
kovojant taikiai, kartu su didžiausia meile – įmanoma viskas. Skaičiau po to ne<br />
vieną mamos komentarą, interviu apie tai, kai jos buvo tokioje pačioje<br />
situacijoje, ir visos teigia tą patį: psichologinė būsena tomis dienomis yra<br />
sunkiausia. Pagalbos jokios. Manau, tokiais atvejais skrajutės apie ankstukus<br />
turėtų būti įduodamos į dantis dar gimdymo palatoje, taip pat tėčiams turėtų<br />
būti suteikiamos bent minimalios apie tai, kas svarbiausia, žinios, ir, žinoma,<br />
turėtų būti užtikrinama psichologo pagalba.<br />
Ačiū nuostabiam vyrui, kuris <strong>iš</strong>gyveno viską kartu ir buvo mano draugu,<br />
atrama, psichologu, be Tavęs nežinau, kaip būtų buvę viskas. Netgi nelabai<br />
galėjau kalbėtis su kažkuo artimu – drauge, mama, nes niekam nei <strong>iš</strong> tolo<br />
nebūčiau tuo metu galėjusi paa<strong>iš</strong>kinti situacijos. Tos dvi savaitės ligoninėje yra<br />
pirmosios mano gyvenime ir jas galiu prilyginti vieneriems gyvenimo metams.<br />
46
Šiandien, kai rašau, sūnui jau 7 mėnesiai. Auga puikiai. Rašydama<br />
supratau, kodėl man motinystė tokia lengva, nes sūnui gimus tiek daug<br />
<strong>iš</strong>gyvenau, patyriau ir bijojau, kad dabar visi rūpesčiai (dygliukai, naktiniai<br />
neramumai, dantukai ir visa kita) atrodo tiesiog kasdienė smulkmena. Tiesa,<br />
rašant, ypač apie pirmą dieną, nesitikėjau, kad bus tiek ašarų. Nors kalbėta,<br />
<strong>iš</strong>kalbėta, <strong>iš</strong>gyventa, bet, vėl viską prisiminus, jausmų kaip ir laiko<br />
nesustabdysi.<br />
47
Sveiki,<br />
Džiaugiamės ir dalijamės gražiu ir greitu sūnaus atėjimu.<br />
Tas mažasis stebuklėlis pasibeldė kovo 17 d., 6 val. 30 min. Man dar<br />
miegant stuktelėjo tiesiog į pilvą tokiu skausmu, kad miegodama <strong>iš</strong>girdau<br />
sakant „ai“. Atsirado noras tuštintis ir mėnesinių skausmas. Kilo įtarimas, kad<br />
gal jau šiandien, tik kad aš dar <strong>iš</strong> vakaro visai kitaip buvau suplanavusi tą<br />
dieną. Kita vertus, jaučiausi jau susitarusi su vaikeliu, nes prieš dvi savaites jo<br />
prašiau dar palaukt bent porą trejetą savaitėlių, kad spėčiau pabaigt visokius<br />
darbelius. Taip pat įtariu, kad ir tėtis prisidėjo prie vaikelio atėjimo, nes jis vis<br />
pakalbėdavo, kad gal jau laikas vaikeliui gimti, nes oras atšilo, o sūnui nuo<br />
gimsiančio broliuko dovanų jau nupirktas balansinis dviratukas. Tad sezoną jau<br />
reiktų atidaryti, nes sūnus vis prašo dviračio, o mes lyg tarp kitko vis<br />
užsimenam, kad gal broliukas, kai gims, padovanos.<br />
Taigi, po pusvalandžio<br />
vėl pilvo maudimas:<br />
mėnesinių skausmas ir<br />
tuštinimasis. Ir tai<br />
kartojosi maždaug kas<br />
pusvalandį iki 8 val. ryto.<br />
Tada jau pradėjau jausti<br />
sąrėmius, bet tokius<br />
nevienodus, vieną kartą –<br />
ilgesnis ir skaudesnis, kitą<br />
kartą (po 15-20 min.) – tik<br />
porą sekundžių suimantis<br />
48
ir lengvas. Vyras paėmė tėvadienį ir nutarėm kartu nuvežti vaikus į darželį. Po<br />
to dar sugrįžom namo, bet, sąrėmiams besikartojant kas 10 min., nusprendėm,<br />
kad gal geriau jau būti arčiau gimdymo namų. Ir pajudėjom. Paskutinįjį prieš<br />
mano gimdymą susitikimą Rate kalbėjom apie gėles kaip dovaną atvykus į<br />
gimdymo namus, taip ir padarėm – prisipirkom glėbį pavasarinių tulpių.<br />
Atvažiavę prie gimdymo namų, aikštelėje neradom vietos pasistatyti mašiną,<br />
laukėm, kol atsilaisvins vieta, tuo metu bandžiau prisiskambinti pažįstamai<br />
akušerei, pasiklausti, ar man jau verta ten eiti, bet vis rodė užimta, o man<br />
sąrėmiai pradėjo kartotis kas 8-9 min., tad nutarėm eiti, nes ir vieta mašinai kaip<br />
tik atsilaisvino.<br />
Mus pasitiko jaunutė, graži akušerė-ginekologė, pasakyčiau, kad ką tik <strong>iš</strong><br />
paskaitos <strong>iš</strong>bėgusi, nes tokia švytinti, laiminga ir visai nepanaši į dirbančią<br />
moterį. Kai patikrino, pasirodo, jog gimdos kaklelio atsivėrimas jau yra 7 cm.<br />
Užpildžiau dokumentus ir mus palydėjo tiesiai į gimdyklą. Ir jūs tik patikėkit,<br />
kaip buvo miela matyti nustebusius žmonių veidus, kai jie gauna puokštę<br />
tulpių! Gėles dovanodami tikrai neapsirikom.<br />
Gimdykloje teko atsigulti ant šono, kad paklausytų vaiko tonusų. Deja,<br />
suleido man penicilino, užkalbinėdami dantis, kad esu B grupės streptokoko<br />
nešiotoja ir tai gali sukelti blogas pasekmes. Vyras neprieštaravo, o aš jaučiausi<br />
sutrikusi dėl šio reikalo, nors kursų metu buvo <strong>iš</strong>a<strong>iš</strong>kinta situacija apie B grupės<br />
streptokoką. Bet spėkit, ar tas penicilinas spėjo suveikti – vaikelis gimė<br />
maždaug po 10 min. nuo vaistų suleidimo. Tik suleido peniciliną ir man<br />
prasidėjo stangos. Šis gimdymas tikrai greičiausias ir paprasčiausias. Nespėjau<br />
nei pavargti, nei susigaudyti, maniau, kad gal jau galvytė pasirodė, o man jau<br />
deda sūnų ant krūtinės. Jokio nosytės atsiurbimo nedarė. Virkštelę kirpo tėtis,<br />
bet net neprašant laukė apie 10 min., kai jau pasiūlė nukirpti, tėtis bandė<br />
derėtis, kad dar palauktume, bet pasakė, jog jau nebepulsuoja, ar tai tiesa ar ne,<br />
tėtis nebesiginčijo, nes ir taip ilgai leido jai pulsuoti. Na, o kaip uždėjo vaikelį<br />
49
man ant krūtinės, taip ir paliko nesik<strong>iš</strong>dami mus būti gimdykloje visas dvi<br />
valandas.<br />
Gimdyme kažkodėl dalyvavo dvi akušerės-ginekologės, kurios stovėjo man<br />
<strong>iš</strong> abiejų šonų, ir jos vis padrąsindavo mane, vis kalbėjo, ką turėčiau daryti.<br />
Akušerė, kuri priiminėjo, buvo labai miela moteris, tokia motin<strong>iš</strong>ka, lyg<br />
priiminėtų savo anūką. Ir, tikrai, visos tokios mielos buvo ne dėl gėlių, tiesiog<br />
atsiskleidė žmonių pašaukimas šiam darbui.<br />
Sakė, kad aš šiandien rekordininkė, nes visos gimdyklos užimtos, o aš<br />
atėjau paskutinė ir pagimdžiau pirma, taip pat gydytojos kalbėjo, kad su<br />
ketvirtu bus dar greičiau. O man suabejojus, kad gal jau gana trijų, akušerė<br />
papasakojo, kad prieš jų pamainą moteris pagimdė KETURIOLIKTĄ!!! O aš<br />
galvoju ties trimis sustoti – gėda.<br />
Mielosios, gimdykit, gimdykim, tai nepakartojamas jausmas, tiek teigiamų<br />
emocijų, nesvarbu, ar gimdai pirmą ar, turbūt, keturioliktą kartą.<br />
Grįžom sekmadienį, vaikai be galo <strong>iš</strong>siilgę mamos, naujo broliuko, suskubo<br />
man į pagalbą: paglostyti, panešioti, <strong>iš</strong>mokyti vaikščioti ir pan.<br />
Patarimas turintiems namuose vaikučių, kurie labai laukia grįžtant, –<br />
raskite, kas jais pasirūpins pirmas dienas, gal net ne namuose, a<strong>iš</strong>ku, negali jų<br />
atskirti visai, bet bent kelias valandas per dieną, kad leistų mamai ramiai su<br />
mažiuku pasibūti, pamaitinti, pamiegoti dienos metu. Net man, kuri tikrai<br />
nepervargau<br />
gimdydama,<br />
norisi pasnausti ir pagulėti<br />
dieną, kai mažiukas miega.<br />
Ir dar vienas patarimas –<br />
turėkit namuose lietuv<strong>iš</strong>ko<br />
kopūsto galvą. Pasirodo, mūsų<br />
mažiukas – didelis miegalius:<br />
50
dieną dar pavalgo dažniau, o naktį gali žadinti nežadinęs, įsikanda krūtį ir<br />
miega. Grįžus namo, atsirado pienas, krūtys tiesiog sprogsta, o jis miega... Tai<br />
aš naktį atsikėlusi šiek tiek nusitraukiu ir dedu šalto kopūsto lapą, nes krūtys<br />
karštos ir tempia. Kopūstas man labai padeda. O dieną viskas tvarkoje –<br />
<strong>iš</strong>valgo.<br />
Gal kiek per smulkiai prirašiau, bet, ypač gimdysiančioms pirmąkart, visų<br />
patirtys turėtų būti įdomu. Jei dar ko norit paklausti, klauskit, ką žinosiu,<br />
pasakysiu.<br />
Ramybės laukime ir atėjime, džiaukimės ir dėkokime, ką gauname <strong>iš</strong><br />
aukščiau, nes gimimas – tai kažkas nežem<strong>iš</strong>ko...<br />
Linkėjimai!<br />
Jonė ir Saulius bei mažasis Juozapas<br />
51
Kosto atėjimas<br />
Laukimas, stebėjimas, laukimas. Neskubinimas. Diena <strong>iš</strong> dienos – link<br />
nustatyto termino. Kai lyja, rodos, šiandien ir gimdysiu, kai nušvinta saulė –<br />
klausiu, gal nėštumas nuolatinė būsena ir liks?<br />
Kovo 30 diena. Smagus rytinis pasivaikščiojimas su Balu (mūsų<br />
auksaplaukiu retriveriu). Dieną daug darbų: nusipirkti fotoaparato objektyvą,<br />
priduoti senąjį atgal. Visur suspėti, suvažinėti. Pietūs, vakarienės jau nesinori.<br />
Kažko pradeda mausti pilvą, švelniai kaip per mėnesines. „Gal jau? Kažin, bet<br />
dėl visa ko apsitvarkysiu, <strong>iš</strong>siplausiu grindis.“ Pradedu plauti 22 val.<br />
Sumaudžia pilvuką kas 5-6 min. Baigiu dirbti 22 val. 45 min. Skambinu mūsų<br />
visų vaikelių kelionių palydovei. Pasisakau. Paprašo stebėti ramybės būsenoje<br />
dar pusvalandį ir informuoti. Bandau ramiai sėdėti, suintensyvėja – kas tris<br />
keturias minutes po 30 sek. Nelaukiu pusvalandžio – informuoju. Paprašo<br />
pasiimti. Arūnui jau liepiau sudėti baseiną dėl visa ko. Skubinu pabaigti, kad<br />
pati galėčiau prisipilti. Išvažiuoja. Aš svinguoju po dušu. Dainuoju garsus.<br />
Ramu, nes žinau, kad Arūnas ilgai neužtruks, kelio daugiausiai 20-30 minučių.<br />
Grįžta, aš jau po dušo ir niūniuoju. Man atrodo, kad jau stipru, o girdžiu sakant,<br />
kad pagal vaizdą dar negreitai – per linksmai atrodau... Ką aš skaičiavau kaip<br />
30 sek., buvo įvertinta, kaip 20 sek... Hm. Ką darysi, planuoju pagimdyti tarp<br />
pirmos ir antros valandos; buvau įsitikinus, kad taip pavyks. Pamatavo gimdos<br />
kaklelio atsivėrimą – 4 cm. Dar yra ką veikti. Likom dirbti savo darbo. Stebėjau<br />
laikmatį, na niekaip tų 30 sek. <strong>iš</strong>gauti nepavyksta, sąrėmiai truko apie 22-25 sek.<br />
Nuo dvyliktos iki pirmos valandos nakties dar buvom miegamajame,<br />
apsikabindavau kamuolį ir su juo lingavau per sąrėmius. Nuo pirmos valandos<br />
jau nebuvo ir taip patogu. Nuėjau į dušą. Arūnas visur kartu, siūlė pagalbą, bet<br />
52
man tereikėjo, kad jis būtų šalia, niekur neitų, bet ir man netrukdytų. Antrą<br />
valandą jau buvo labai sunku, bet jutau, kad dar toli, apčiuopiau gimdos<br />
kaklelį, jis dar storas ir neįsitempęs. O varge…<br />
Vėl atėjo mūsų Pagalba-Gelbėtoja, pabuvo, pasiūlė ledukais atsigaivinti –<br />
puikus patarimas, tikrai gaivina! Ir <strong>iš</strong>girstu: „Ne vaikai, čia be ryto nieko<br />
nebus!“ (Ne, nenoriu, kad nurimtų, kai tiek nueita kelio, o po to viskas <strong>iš</strong><br />
naujo?!) „O rytas, tai maždaug ketvirta ar penkta valanda.“ – nuramino. Na,<br />
bent jau ne vėlyvas vienuoliktos valandos rytas.<br />
Sunku. Galvoju apie<br />
moteris, kurios paliktos,<br />
kurios nemylimos, kurios<br />
neturi paramos ir gimdo<br />
vienos. Verkia mano širdis dėl<br />
jų. Liūdžiu, atleidžiu joms<br />
viską, laiminu ir savo jėgomis<br />
palaikau. Aš ne viena, nors<br />
nesu stipri, silpnesnė, nei norėčiau, man sunkiau, negu prisiminiau, kaip kad<br />
būdavo, ir sunkiau, nei tikėjausi būsiant. Remiuosi į baseino kraštą rankomis,<br />
galva, ir <strong>iš</strong>eina malda <strong>iš</strong> mano lūpų: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie<br />
šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip<br />
ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų<br />
kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet<br />
gelbėk mus nuo pikto.“<br />
Nuolat kartojama malda sukosi mano lūpose, ir taip ilgai ilgai. Pajutau, kaip<br />
skausmas sumąžta, <strong>iš</strong>ėjo tarsi transo būsena. Išsigandau, kad nenurimtų viskas,<br />
vėl įgijau jėgų – noriu ir privalau viską tęsti ir <strong>iš</strong>kęsti šiandien. Tai einu į karštą<br />
dušą, tai – baseiną. Svaigina nuovargis, akys limpa. Stebiu – Arūnas nuvargęs.<br />
Jau trečia valanda nakties, kažkaip laikas prasisuko ir iki ketvirtos valandos.<br />
53
Vėl pati pačiupinėju gimdos kaklelį. Jaučiu vaiko vandens pūslę ir po ja kietą<br />
galvą. Kietą kaip akmenį. Siunčiu Arūną pasakyti, kad, man rodos, pūslė<br />
netrūkusi ir vaikui dėl to sunkiau gimti. Mano spėjimas pasitvirtino. Žinau, kad<br />
praplėšus pūslę viskas dar suintensyvės – ar tai beįmanoma? Bet einu vabank.<br />
Įtempiau raumenis kaip per stangas ir pūslė trūko. Prasidėjo gimdymas... Tik<br />
dabar... Ar sąrėmiai, ar stangos – visa ėjo vienas po kito. Prasimerkiau – žiūriu,<br />
Milda (mano aštuoniolikmetė) stovi prie durų, įlindusi į n<strong>iš</strong>ą, kurioje kabinam<br />
chalatus. Ji susapnavo, kad vaikelis gims 5 val. ir prabudusi atėjo pas mus.<br />
Nežinau, pritarti ar ne jos buvimui, nusprendžiu nesigilinti ir tęsti savo veiklą –<br />
gimdyti, juolab, kad nauja banga nuneša mane tolyn. Vėl tylos akimirka, jau<br />
Milda pečius masažuoja, Arūnas irgi, <strong>iš</strong>manančios rankos prilaiko tarpvietę.<br />
Šaltu vandeniu suvilgytas rožinis minkštas rankšluostėlis man ant kaktos.<br />
Gerai. Supratau, kad jo nereikia nugręžti, <strong>iš</strong>tiesinau jį ir užsidėjau ant galvos ir<br />
ant veido iki nosies, kad dengtų akis, bet netrukdytų kvėpuoti. Supratau, kad<br />
taip tarsi atsiskiriu nuo aplinkos, esu tik aš ir aš turiu tai daryti, nesiblaškyti,<br />
nešvaistyti jėgų niekam, net netikusioms mintims. Turiu atlikti savo darbą.<br />
Stengiuosi, nors vilties, kad neplyšiu, neturiu – jau nesvarbu, kad tik galvutė<br />
praeitų, tada kaip nors. Arūnui liepiu stumti pilvą, padėti vaikeliui. Vėl<br />
gniaužia kvapą, tarsi mėšlungio paveiktas <strong>iš</strong>sikreipia kūnas. Dar ne ir dar ne.<br />
Po to, mano nuostabai, pusė galvutės stebuklingai <strong>iš</strong>lindo!!! Manyje skausmas,<br />
džiaugsmas, nuostaba, kad tai įvyko, klausau nurodymų kaip kvėpuoti,<br />
panašu, kad visi čia esantys vienu ritmu kvėpuojam. Vėl stanga – visa galvutė!<br />
Oho, euforija! Apčiuopiu didelę galvytę ir ausytes – švelnutės! Mane ragina<br />
neglostyti ausyčių, kad neskatinčiau vaikelio įkvėpti. Jau tikiuosi greitos<br />
pabaigos. Viena po kitos trys stangos – kūnelis ne<strong>iš</strong>eina. Petukai per platūs.<br />
Neramu, tam nepasiruošiau. Klaupiu ant kelių, suvokiu, kad turim tai atlikti<br />
kuo greičiau, nes galvytė jau <strong>iš</strong>ėjusi. Spaudžiu <strong>iš</strong> visų jėgų pilvą, ir <strong>iš</strong> nugaros<br />
vaikelį stengiasi prasukti, <strong>iš</strong>laisvinti ir... pagaliau, kūnelis <strong>iš</strong>eina ir palydėtas<br />
54
ankų praneria pas mane tarp kojų. Imu ant rankų, sėduosi, Arūnas <strong>iš</strong> nosytės ir<br />
burnytės traukia vandenuką, gal kiek per ilgai užtrukau, reikia mankštinti<br />
kojytes ir rankytes, užpilti šalto vandenėlio, kad įkvėptų. Pagaliau – įkvėpė ir<br />
suvirko, vėl įkvėpė ir verkia. Kaip gerai! Vaikelis pavargęs, valgyti net nenori.<br />
Visą naktį kartu buvo, kartu dirbo, nemiegojo, spardėsi. Dabar poilsis. Oda<br />
švelnutė, pūkuota. Varškytės ant kūnelio beveik nelikę. Subrendęs vaikas,<br />
buvęs pas mamą maksimalų laiką, neskubėjęs. Laikas teka, jau nejaučiu<br />
minučių, klausiu, kada gimė, atsako – 4val. 55min. Uch, suspėjau iki 5 val.!<br />
Taip ramu, kai vaikelis ant rankų kvėpuoja! Viskas vyksta palengva ir<br />
sklandžiai. Čia placenta gimė, čia mes jau lovoje, štai ir arbatą geriame, lengvai<br />
plepame iki paryčių. Nepaprastas lengvumas kaip ant debesėlių pūkų. Taip<br />
smagu jausti besąlyg<strong>iš</strong>ką paprastą rūpestį savimi, vaikeliu. Jausmas, tarsi saulės<br />
zuikučių pilnas kambarys, jie šoka, dainuoja, skrajoja po kambarį.<br />
Aš sveika, vaikelis sveikas, tėtis su mumis kartu, dukra natūraliai priėmė<br />
gimdymą ir ne<strong>iš</strong>sigando jo kaip kažko tokio, dar du sūnūs ramiai miega.<br />
55
Palaiminti mes! Apdovanoti! Palaimintos šventos rankos mums padėjusios! Ir<br />
vėl jaučiu, kad už savo sėkmę skolinga Dievui, Visatai.<br />
Lenkiuosi, dėkoju ir priimu. 2017-03-31<br />
Irma, tvirta ir stipri praėjusi gimties kelionę, nes vyras Arūnas<br />
nenutrūkstamai dalijosi savo jėgomis<br />
P.S. Gal klausiate, o kodėl namuose?<br />
Pirmas vaikas – dėl vaiko, dėl <strong>iš</strong>šūkio sau, vyrui,<br />
<strong>iš</strong> baimės ir nepasitikėjimo gydymo įstaigomis.<br />
Antras, trečias, ketvirtas – dėl geros patirties. Dėl žinojimo, kad veiksmas<br />
vyksta tavyje, kad kovoji su savo baimėmis, tariesi su savimi ir pats ryžtiesi<br />
įveikti visą kelią. Kad nebūtų pagundų pasiduoti, susivilioti tariamu<br />
palengvinimu.<br />
A<strong>iš</strong>ku, esant tam tikrai situacijai, blaiviai vertinčiau aplinkybes,<br />
neatsisakyčiau pagalbos. Nutylėčiau ir įžeidimus, ir skausmą.<br />
Bet noriu gyventi ir elgtis oriai. Noriu gerbti save ir kitus. Noriu jausti<br />
bendruomen<strong>iš</strong>kumą, noriu gauti pagarbią pagalbą, noriu veikti <strong>iš</strong>vien su tuo,<br />
kas man padeda.<br />
56
Trupiniai<br />
*<br />
Tuo metu sėdėjau su kolege susitikime. Jau keletą dienų visiems sakiau, kad<br />
bet kurią akimirką galiu <strong>iš</strong>eiti. Neparašė nieko dramat<strong>iš</strong>ko, maždaug jau, kolegei<br />
pasakiau jau, jos paklausiau ar nereikia nieko <strong>iš</strong> parduotuvės, kad ryte<br />
nereikėtų, gal kažko, atsakė. Nupirkau džiūvėsėlių, v<strong>iš</strong>tos... viskas netilpo į<br />
kuprinę.<br />
*<br />
Susitvarkėm kambarį, perstatėm stalą (reikėjo vietos baseinui). Ant jo –<br />
sauskelnės, rankšluosčiai, viskas, ką Rate sakė turėti. Nufotografavom. Išėjo<br />
toks apšvietimas, lyg kambaryje tuo tuoj patekės saulė, vadinamoji mag<strong>iš</strong>ka<br />
valanda.<br />
*<br />
Dauguma vaikų gimsta arba vidurnaktį, arba ankstų rytą, pasakė ji. Tuoj<br />
vidurnaktis. Tuoj jos gimtadienis. Tuoj ir jo/jos (tikriausiai jos, neklausta pasakė<br />
gydytoja po echoskopo, kad tikriausiai). Neatsimenu, kuriai pirmiau pasakiau su<br />
gimtadieniu.<br />
*<br />
Bandėm užmigti. Neatsimenu, ar šnekėjomės. Juokavome. Prisiminiau<br />
<strong>iš</strong>šūkį sau – bandyti prajuokinti, kai bus sąrėmiai. Kai buvo nereguliarūs – buvo<br />
nesunku.<br />
*<br />
Pusiau snausdamas spaudinėjau chronometrą. Ji nelabai suprato, kada<br />
prasideda ir kada baigiasi, aš ne visada nuspaudžiau laiku.<br />
*<br />
57
Už kelių valandų prasidėjo labai a<strong>iš</strong>kios sąrėmių pradžios – pasirodo akys,<br />
sakančios daryk ką nors. Ir a<strong>iš</strong>kios pabaigos – atodūsis, ilgas. Ir nuovargis.<br />
Neatsimenu, kas kiek minučių.<br />
*<br />
Jai padėjo, kai pakeliu vaikjuoste jos visą pilvą. Kone visą kūną, kai ji ant<br />
keturių. Tik prasidėdavo ir ji <strong>iš</strong>kart sakydavo jau (raktinis žodis) ir aš<br />
skubėdavau susiruošti. Nebuvo galima delsti nė akimirkos. Prašymas buvo ne<br />
reikalavimas, ir ne malda. Tiesiog labai žmog<strong>iš</strong>kas.<br />
*<br />
Ji pasakė, kad labai padeda tai, ką aš darau. Motyvacija. Visą laiką bijojau,<br />
kad nepataikysiu, erzinsiu. Taip rodo per filmus.<br />
*<br />
Atvažiavo pagalba. Skausmai jau buvo įsiūbavę. Prasidėjo fotelio etapas<br />
(pirmi du: lova ir kilimas). Ji pusę kūno pakabino ant fotelio, o kita pusė klūpėjo<br />
ant kilimo. Čia nebetiko pilvo pakėlimas. Padėjo, kai rankomis spaudžiau<br />
žemyn dubens kaulus. Per pertraukas žmogus, esantis šalia, liepė ilsėtis.<br />
Pasiūliau arbatos ir riestainių. Tik arbatos.<br />
*<br />
Kažką kalbėjom ant sofos, o ji laukė (visai nelaukė) naujos skausmo bangos.<br />
Ateidavo nelaukta. Vis dažniau. Jau tada ji įsikando tamsiai žalią dekoratyvinę<br />
pagalvę. Per skausmą suk<strong>iš</strong>davo į ją visą galvą. Ji (ir ji) buvo šlapia. Permirkusi.<br />
Plaukai lipo prie kaktos.<br />
*<br />
Reikia lipti į baseiną, pasakė. Ne, atsakė. Pabandom. Ne, ne, daug kartų.<br />
Pabandom, ir paėmė už rankų, atsistojo ir įlipo. Kur mano pagalvė, pasakė vos<br />
įlipusi. Baseino etapas.<br />
*<br />
Nuo kilimo etapo nepasakiau nei vieno juoko.<br />
58
*<br />
Aš ją laikiau atsiklaupęs ant žemės, o rankos užk<strong>iš</strong>tos po jos pažastimi.<br />
Laikiau kiek pakėlęs. Neleido paleisti. Labai nepatogu. Per pertraukas pribuvėja<br />
liepė pailsėti. Gulėdavau ant grindų. Valgiau džiūvėsius mirkydamas arbatoje.<br />
Netrukus pertraukų laikas baigėsi.<br />
*<br />
Man parodė į baltas gleives, čia galvytė, eina sau – čia galvytė. O ji buvo<br />
įsikandusi pagalvę ir klausė, ar ilgai (gal ir anksčiau klausė, tikriausiai). Sakiau,<br />
kad jei važiuotume <strong>iš</strong> Alytaus namo, jau būtume Savanorių prospekte. Pagalvojau,<br />
kad gerai sugalvojau. Ji paklausė, ar tikrai? Aš nežinojau, ar tikrai, galvojau, kad<br />
gerai sugalvojau ir nežinau, ar tikrai.<br />
*<br />
Mergaitė. Tai a<strong>iš</strong>ku, taip ir galvojau. Neverkė (?). Plūduriuoja. Ištraukė. Ant<br />
mamos. Apsuko ją veidu į mamą ir pusiau vandeny, pusiau ore pasodinom.<br />
Galva ties keliais. Mama pasakė kažką švelnaus. Aš pasiėmiau telefoną.<br />
Namuose buvo prieblanda (užtrauktos užuolaidos) ir suveikė blykstė. Laiku<br />
patraukiau. Išsigandau. Susinervinau. Pasiėmiau mamos telefoną. Pirma<br />
minutė užfiksuota. Be blykstės.<br />
*<br />
Mano rankose. Ten –<br />
reikalai su placenta.<br />
Pasižiūrėjom pro langą. Jau<br />
buvo vis<strong>iš</strong>kai šviesu. Dauguma<br />
kūdikių gimsta ryte, pagalvojau.<br />
Labas rytas.<br />
Justas, nuostabiai pagimdžiusios Rugilės vyras<br />
59
Jokūbo gimimas<br />
Vasarą surengiau giminės moterų parodą Plateliuose, o rugsėjį Vilniuje –<br />
kamerinę parodą „Arbatos puodelis“, atspindinčią tą laiką, kai augo vaikai.<br />
Buvo smagus atidarymas su garso takeliu, mielais žmonėmis, gėlėmis,<br />
šypsenomis, buvau labai laiminga. O po to tapau dar laimingesnė, kai<br />
suvokiau, kad dar reiks daug arbatos puodelių <strong>iš</strong>gerti, nes dar viena gyvybė pas<br />
mus ateis. Pirmiausia tai mano draugė man pasakė, kad gyvybė, turbūt, nori<br />
ateiti pas mus. Man buvo kiek<br />
sunkoka suvokti, nes buvo jau<br />
dešimt metų praėję nuo jauniausios<br />
dukters gimimo. Buvau<br />
<strong>iš</strong>sinuomojus dirbtuvę, bet rimtai<br />
pamąsčiusi pradėjau ruoštis<br />
vaikelio atėjimui. Vaikelis –<br />
priėmiau tai kaip dovaną.<br />
Ankstyvas, baltas, šviesus pavasario rytas ir jausmas, kad šį kartą netikri<br />
sąrėmiai peraugs į tikrus. Šiek tiek pykino.<br />
Laikas nuo Naujųjų buvo intensyvus, gražus laukimas. Visko labai daug<br />
įdomaus įvyko, a<strong>iš</strong>ku, buvo ir daug keistų gyvenimo ženklų.<br />
Išleidžiu visus <strong>iš</strong> namų, vaikams paskutinės dienos mokykloje, vyras <strong>iš</strong>eina<br />
į darbą, sutariame, kad susirašysime. Aš baiginėju tvarkytis. Ilgas mezgimų,<br />
siuvimų, ruošos ratas turi būti baigtas. A<strong>iš</strong>ku, iki tobulybės toloka, bet pastangų<br />
buvo dėta. Maloniai šviečia šveistos šepečiais mūsų grindys... Banga užeina,<br />
nuslobsta, bet apie vidurdienį atsiranda reguliarumas. Prisimenu gėlių darželį,<br />
kurį labai norėjau pasidaryti prie laiptinės įėjimo, nespėjau, bet prisižadu sau,<br />
60
kad padarysiu. Darosi sunku tvarkytis, traukia labiau ramiai <strong>iš</strong>būti kvėpuojant,<br />
prisėsti. Kartais reguliarumą pakeičia ramios, ilgesnės pauzės, jau ir 14 val.<br />
Pagalvojau apie vyrą, nes man jau a<strong>iš</strong>ku, kad yra reguliarumas. Grįžo vaikai <strong>iš</strong><br />
mokyklos, dukrelė ir sūnus gerai masažuoja nugarą, skaičiuoja sąrėmius, rašosi<br />
į knygelę. Man buvo palanku rytą <strong>iš</strong>būti vienai, susikaupusiai, netrikdomai,<br />
nepertraukinėjamai, su geromis mintimis, nieko neprašančiai. Dabar jau labai<br />
padeda masažas. Apie 16 val. jau labai norisi, kad būtų ir vyras šalia. Jis greit<br />
grįžta. Tiesa, kol kas vaikams geriau sekasi masažuoti nugarą. Keista, aš jau<br />
kelionėje ir man darosi nebesvarbūs kai kurie dalykai, pavyzdžiui, kur bus<br />
vaikai, aš klausau, ką man sako kūnas. Susirašome su mūsų Pagelbėtoja.<br />
Taiklus palaikymas. Dušas – vienas, po to – kitas, tarp jų laukiame 2-3 min.<br />
Spustelėjus nuteka vandenys, jie galingai nubėga, švarūs, gražūs. Atsivėrimas –<br />
beveik 10 cm. Pagelbėtoja dar dėlioja reikiamus gimimui daiktus į vieną vietą,<br />
ieško skudurų, medžiagų. Ji patraukia pintą lopšį ant kojyčių, ryžtingai ruošia<br />
siūlus, vyras žirkles galanda ir sako, kad galėtų visą laiką galąsti, nes juk jūs,<br />
moterys, ir taip susitvarkytumėt. O ji tada masažuoja nugarą, aš atsistojusi.<br />
Vaikai persikelia į antrą aukštą. Po truputį einame į vonią. Ji paruošta, dar<br />
pagalvojau, kad nėra to noro pasilengvinti, einame į vandenį, perėjimas į<br />
stangas, keletą kartų stumiu, bet dar nejaučiu visko reikiamai, stangos dar nėra<br />
galingos. Kojos kiek tvirtesnės, nes sportavau, tik gaila, kad šiek kiek patinę, ir<br />
jos dabar pradeda tirpti. Stangos atrodo bergždžiai. Vyras apkabina, laiko, šiek<br />
tiek spusteli pilvą, jis raudonais marškiniais, vaikelis dar neina. Atsimenu, kad<br />
vyras klausia, kiek patiria moteris gimdydama, jam atsako apie kažkokios<br />
genties vyrų patirtis... Mieloji Pagalbininkė pasako, kad aš graži, aplieja veidą<br />
šaltu vandeniu. Vyras <strong>iš</strong>eina <strong>iš</strong>tiesinti savo nugarą. Ji ateina. Apkabinu jos<br />
kaklą. Ilsiuosi, viskas tylu. Jos žvilgsnis drąsina, balsas tykus. Ieškau atsako jos<br />
akyse. Tarpuose Pagelbėtoja <strong>iš</strong>bėga <strong>iš</strong> vonios kambario kažkur, po to atbėga.<br />
Visgi nusprendžiame, kad man derėtų <strong>iš</strong>lipti <strong>iš</strong> vonios, nors kažkaip gailu<br />
61
palikti vandenį. Drąsiai einame į sausumą, į žemę, kad įsižeminčiau. Viskas<br />
intensyvėja, reikia atrasti būdą. Mes likome kambaryje ant <strong>iš</strong>šveistų grindų.<br />
Buvau pasikabinusi ant vyro kaklo, atsitūpusi ant grindų. Paguliu, pailsiu...<br />
Aplanko mane kelios suktos mintys, savęs klausiu: „Gal kažkas negerai, gal<br />
reikia į ligoninę?“ Pratyliu, pratyliu, pamąstau, kad gal pati kažko negalėsiu<br />
duoti vaikeliui, neparuošiau, bet kelios stangos ir man darosi a<strong>iš</strong>kiau, ką daryti.<br />
Štai jau galiu priliesti vaikelio viršugalvį, tokį šiltą ir minkštą. Užgimsta<br />
galvutė, <strong>iš</strong>kvėpuoju, netrukus – kūnelis. Malonūs tie žodžiai: „Kristina, vaikelis<br />
jau visai arti!“ Dar pasistengiu <strong>iš</strong> visų jėgų – ir vaikelį man uždeda ant pilvo.<br />
Girdisi nedidelis verksmas ir čiaudulys, mus apkloja, berniukėlis nemažas.<br />
Džiūgaujame... 22 val. 30 min.<br />
Per visą laiką negirdėjau jokios liepiamosios nuosakos, visgi gauname barti,<br />
nes virkštelė susisukusi, nelygi. Iš tiesų, būta visko: ir vyro tėvuko netekom<br />
žiemą, ir kiti dalykai buvo užgriuvę... Nupulsavus kerpama virkštelė. Smagi<br />
62
ojaus būsena, tik greit prasideda sąrėmiai, nes kūnas nori pagimdyti placentą.<br />
Kažkaip įsitempiu, nesinori sąrėmių, bet smagu, kad atsitūpus ji greitai <strong>iš</strong>eina.<br />
Po to suvokiu, kad truputį turiu pabūti, mane apiprausia kambary prie<br />
dubenio. Įsitaisome ant sofos visi, geroji Pagalbininkė parodo mums placentą, ji<br />
man primena gėlę. Mažylis žindo. Mes linksmai šnekučiuojamės. Geroji sėdi<br />
šalia, vyras atneša naują stiklinį arbatinuką, geriame dilgėlių arbatą, kalbame<br />
apie vardą.<br />
Mažiukas gimė Vaikų gynimo dieną. Aš laiminga, nes ryt mano gimimo<br />
diena ir aš jau gavau geriausią dovaną... Kitą dieną aš džiūgavau, lyg visa<br />
būčiau sutverta <strong>iš</strong> naujo, ir ta būsena mus visus apgaubė, gaila, kad turėjome<br />
<strong>iš</strong>siskirti su mums padėjusiu žmogumi, norėjosi dar ilgai gerti arbatą kartu.<br />
Kristina D.<br />
63
Sveiki sveiki,<br />
Liepos 10 d. susilaukėme sveiko ir stipraus sūnelio! Įvertinimas – 10 <strong>iš</strong> 10!<br />
A<strong>iš</strong>ku, viskas vyko ne pagal planą, o, matyt, taip, kaip turėjo įvykti.<br />
Nepraėjus nė septyniolikai valandų (su nubėgusiais vandenimis ir<br />
banguojančiais atsivėrimais), trupučiuką vaistais paskatinus paskutinę valandą<br />
(mat galvytė jau rėmėsi, o gimdos kaklelis dar nebuvo atsidaręs), susilaukėme<br />
gražuolio, stipruolio Herkaus!<br />
Iš patirties: labai padėjo sąmoningas sąrėmių priėmimas ir kvėpavimas.<br />
Toks suvokimas, kad sąrėmiai – tai ateinanti gyvybė. Tai būtinas ir<br />
nepakeičiamas dalykas, kurį priimdavau net laukdama! Tikrai su šypsena.<br />
Tiesiog šis priėmimas man padėjo tokią gimdymo veiklą užkurti, kad net<br />
didžiausi skeptikai ligoninėje stebėjosi!!!<br />
P.S. Paskui vienu momentu viskas sustojo, nes sutikau suleisti vaistų.<br />
Gydytoja sakė: „Tuoj gimdysi, suleisiu vaistukų, pailsėsi.“ Štai tada viskas ir<br />
sustojo (bet apie tai kada nors vėliau).<br />
Sveikinu ir kitas mamytes! Valio!<br />
Linkėjimai Jums ir ačiū už viską!<br />
Lina<br />
64
O buvo taip. Atvažiavome į gimdymo namus, kai gimdos kaklelis jau buvo<br />
atsivėręs 7 cm. Susitarėme su akušere O., kad būsime kartu. Atėjus gydytojai S.,<br />
ėmiau ir <strong>iš</strong>sigandau. Gal prisiminiau sunkų pirmą gimdymą, gal užplūdo<br />
ligoninės baimė... Gerai, kad šalia buvo mano vyras anglas, nors teko nuolat<br />
vertėjauti. Gydytoja elgėsi maloniai, tačiau primygtinai siūlė nuleisti vandenis.<br />
Mus <strong>iš</strong>leido pasivaikščioti su sąlyga, kad sugrįšim... Sugrįžome, bet kaklelio<br />
atsivėrimas nė kiek nepasikeitė. Man darėsi baugu, negalėjau atsipalaiduoti,<br />
santykis su gydytoja nebuvo jaukus; vyras nerimavo, o aš dar labiau<br />
užsispaudžiau, ir man jau ne sąrėmiai rūpėjo. Tada atskubėjo mūsų dula, ji ką tik<br />
buvo grįžusi <strong>iš</strong> atostogų, buvo gera ją matyti.<br />
Vakaras... Kaklelio patikrinimas buvo skaudus, ir aš paprašiau, kad<br />
atsivėrimo daugiau nebetikrintų.<br />
Nesutikau su siūlymu nuleisti<br />
vandenis. Pasirašiau dokumentuose,<br />
kad dabar atsisakau šios procedūros.<br />
Įsiskaudinau dėl žodžių, <strong>iš</strong>tartų<br />
viduryje nakties: „Kodėl jūs kenkiat<br />
savo vaikui? Kodėl negimdot ir viską<br />
stabdot?“. Aš atsakiau: „Mes ilsimės.<br />
Ir norim miegoti”. Sąrėmiai lėti, lėtai<br />
viskas vyksta...O aš prašau savo<br />
vaikelio, kad palauktų kitos<br />
pamainos. Ir jis paklausė, mano<br />
kūnas laukė.<br />
65
Išaušo rytas. Atsisveikinau su gydytoja S., pasakiau jai, kad sarėmių veik<br />
nejuntu. Pasikeitė pamaina, ir atėjo kitas gydytojas. Ir štai 8 val. ryto man viskas<br />
taip suaktyvėjo, kad jau nebepaėjau. Gydytojas juokelius laido... Juokingas toks,<br />
ir matosi <strong>iš</strong> jo akių, kad yra šviesus žmogus... Man vandenys nenubėga. Jis ir<br />
sako: „Na, gal ir nereikia jų nuleisti.“ Gydytojas patikrina mane, bet švelniau, ir<br />
nutarėm, kad jei kaklelis vis<strong>iš</strong>kai atsivėręs, jau galima nuleisti vandenis. Per dvi<br />
valandas pagimdžiau nuostabiai stiprią dukrelę Jamuną Dangilę.<br />
Gydytojas vis<strong>iš</strong>kai nesik<strong>iš</strong>o, priėjo tik lemiamu momentu ir paskui šiek tiek<br />
susiuvo įtrūkimus. Aš jo prašiau: „Leiskit man būti taip, kaip noriu.“<br />
Matydamas mano sąrėmius jis juokavo: „Aš atsisakau mediko diplomo, jei<br />
mano spėjimai ne<strong>iš</strong>sipildys. Pagimdysit 10 val.“. Tai pagimdžiau 9 val. 59 min.<br />
Labai šaunu, kad su akušere O. gimdžiau, manęs neskatino, patyriau<br />
vis<strong>iš</strong>ką palaikymą. Man pagimdžius, vyras pasiėmė placentą, aš likau su dula,<br />
džiaugiausi ir ilsėjausi.<br />
Žinoma, po gimdymo, kai vaikeliui viskas gerai, mažiausiai rūpi nemalonūs<br />
dalykai ir tiesiog galvoji: „Na, buvo tai buvo, tokia jau mano karma.“ Bet aš<br />
jaučiau, kad mes atlikome švietėj<strong>iš</strong>ką misiją, savo patirtimi parodydami, kad<br />
galima gimdyti be skubos, ramiai, ir norime apie tai pasikalbėti su ligoninės<br />
vadovybe, kad moterys čia<br />
gimdytų esant didesnei<br />
pagarbai.<br />
Tokia ta istorija.<br />
Gražaus ir palaimingo laiko<br />
kartu su vaikeliu! Aukit sveiki ir<br />
laimingi!<br />
Aistė, Scott, Juta, Jamuna Dangilė<br />
66
Sveiki, ratiečiai,<br />
Noriu pasidalinti džiugia žinia su jumis.<br />
Rugpjūčio 8 d., šiltą, vėlyvą vakarą, labai greitai (per 3,5 val. nuo vandenų<br />
nutekėjimo ir sąrėmių pradžios), stipriai, bet kartu švelniai atkeliavo į mūsų<br />
namus gražutis, didelis (4,5 kg) lyg karžygys bernaitis! Tamsiais, ilgais, tankiais<br />
plaukučiais, putliomis lupytėmis, skruostukais ir ilgais pirščiukais. Tvirtas ir<br />
drąsus kaip liūtas! Esu laiminga, gimdžiusi namie. Nespėjom persikraustyti į<br />
naujuosius namus, o mano liūtukas pasirinko gimti ten pat, kur gimė jo sesuo<br />
prieš dvylika metų.<br />
Po ilgos dienos įvairiausių žem<strong>iš</strong>kų rūpesčių, o diena pasitaikė visko itin<br />
pilna. Taigi, vakare, paskubom begaminant vakarienę, vis<strong>iš</strong>kai netikėtai<br />
(galvojau, kad dar keletą dienų turiu) nutekėjo pirmieji vandenys ir jau tuomet<br />
viskas įsisiūbavo greitai kaip audra, nors tuo metu visas pasaulio laikas tampa<br />
tavo, o akimirka virsta amžinybe. Savąją amžinybę pasitikau sąmoningai,<br />
pasirinkau raminančią vandens stichiją, nes stangos buvo neįtikėtino stiprumo,<br />
jaučiausi it žemė – sunki ir galinga, jaučiau visų pramočių palaikymą, visą<br />
moterystės jėgą ir didybę, lenkiu žemai galvą, kad galėjau <strong>iš</strong>gyventi šį virsmą<br />
dar kartą.<br />
Gimdymas buvo stiprus, greitas ir be komplikacijų, iki šiol stebiuosi, kad<br />
sugebėjau <strong>iš</strong>kvėpuoti ir nei truputį neįplyšti, pasitikusi tokį didelį stipruolį.<br />
Tikiu, kad neapsieita be aukštesniųjų jėgų! Ačiū mano vyrui ir visoms už<br />
palaikymą, ačiū už moter<strong>iš</strong>ką jėgą, ačiū moter<strong>iš</strong>kajam pradui ir tam<br />
nenusakomam seserystės jausmui.<br />
AČIŪ TAU!<br />
Iki susitikimų, Aušra & co.<br />
67
Pasidalinsiu ir aš savo istorija tik kitokiu kampu. Jau nuo kovo vidurio<br />
sūpuoju sūnelį Mažvydą. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie buvo šalia, kurie<br />
padėjo, palaikė, grąžindavo nuklydus nuo kelio. Žemai lenkiuosi ir viliuosi<br />
kada nors turėti progos jiems irgi pasitarnauti.<br />
O visa mano gimdymo istorija prasidėjo nuo paprasto noro, kuris skambėjo<br />
taip: „Kūrėjau, įgyvendink, kad mano gyvenime aš lengvai sulaukiu kūdikio,<br />
lengvai ir harmoningai pagimdau, pilnai pasitikėdama tais žmonėmis ir<br />
aplinka, kurie man padeda. Ir tai atsiranda pačiu geriausiu ir aukščiausiu būdu<br />
man ir visam, kas yra, be ypatingų pastangų ir <strong>iš</strong> šaltinių, kurie yra geriausi.“<br />
Ar noras paprastas, ar ne – spręsti palieku Jums, Mielieji. Kai formulavau šį<br />
norą, man jis atrodė labai paprastas. Bet visa visata sujudėjo, kad šis noras<br />
virstų realybe. Didžiulė duotybė, o gal net Dievo malonė – sąmoningai stebėti,<br />
kaip visata paprastai ir lengvai <strong>iš</strong>pildo tavo norą, kaip jai (visatai arba Dievui,<br />
arba Kūrėjui) yra įmanoma tai, kas,<br />
atrodo, žmogui yra neįveikiama.<br />
Nuostabu būti kr<strong>iš</strong>tolinio rutulio<br />
viduje ir tiesiog stebėti, kaip be<br />
mano pastangų krinta snaigės.<br />
Tuomet pasaulis atrodo tobulas<br />
toks, koks yra, kuriame egzistuoja<br />
gėrio ir blogio pusiausvyra.<br />
Bet apie viską nuo pradžių...<br />
Laukimas<br />
Mano nėštumas prasidėjo<br />
pusmečiu anksčiau, negu tą parodė<br />
68
nėštumo testas. Gal ir neįmanoma, bet taip buvo, todėl man tai – įmanoma.<br />
Neneigiu, jog pojūtis, kad esi nėščia, bet nėštumo testas yra neigiamas, yra,<br />
švelniai tariant, keistas. Jausmas tarsi realybė meluoja. O gal tiesiog nespėja<br />
<strong>iš</strong>sipildyti? Nežinau.<br />
Į kūną vaikelio siela atkeliavo beveik po pusmečio. Siela atkeliavo ir <strong>iš</strong> karto<br />
padidėjo pilvukas. Keista buvo jau antrą nėštumo mėnesį visiems pasisakyti<br />
apie laukimą, nes jau gerai matėsi pilvukas. Nelaukėme, kol praeis saugus trijų<br />
mėnesių laikotarpis, nes apie persileidimą nebuvo nei minties. Puikiai žinojau<br />
persileidimo mentalines (psichosomatines) priežastis ir buvau tikra ketinimu<br />
sulaukti kūdikio.<br />
Labai gerai prisimenu vieną ypatingą vakarą, kai, būnant namuose, aplankė<br />
pojūtis, jog realybė keičiasi. Taip, keičiasi būtent šiuo momentu, būtent dabar –<br />
snaigės krenta taip, kaip prašiau Kūrėjo. Atėjo nuostabus suvokimas, kad<br />
viskas, kas vyko iki šiol, vyko ne atsitiktinai. Viena draugė, kuriai atlikau Theta<br />
seansą, pasiūlė mainais atlikti Reiki seansus mano vyrui; kita draugė mainais<br />
darė Reiki seansus mano vyresniajam vaikui ir harmonizavo jaunesniojo<br />
gimimo momentą; trečia draugė Reiki seansus su masažu atliko man.<br />
Prisiminiau jų atsakymus į mano žodžius, kad jau užtenka seansų, nes mainai<br />
nelygiaverčiai tampa. Visos sakė tą patį: „Jaučiu, kad esu kažkokio plano dalis<br />
ir turiu toliau tęsti“.<br />
Taip pat draugėms guodžiausi, kad niekaip nerandu ryšio nei su viena<br />
dula, kurias esu mačiusi. Ir viena <strong>iš</strong> tų draugių sako man: „Žinai, keista mintis –<br />
aš dalyvauju tavo gimdyme“. Ir suprantu, kad tai būtų nuostabu.<br />
Prašiau Kūrėjo suteikti man žinių ir patyrimo tokiam laukimui ir<br />
gimdymui, kokio norėjau.<br />
Į mano akiratį pakliuvo: atitinkamos knygos apie natūralų gimdymą, apie<br />
gimties virsmą, jo svarbą ir galimybę jį sklandžiai pereiti; straipsniai,<br />
paneigiantys įprastus medicinai mokslinius tyrimus ir atskleidžiantys<br />
69
šiuolaikinės akušerinės agresijos <strong>iš</strong>takas; dvasingi filmai ta tema; paskaitos apie<br />
dvasingą nėštumą ir gimdymą. Pažįstami žmonės tiesiog patys man siūlydavo<br />
knygų arba pasidalindavo nuorodomis. Kiekviename žingsnyje vyko stebuklai,<br />
kurie mokė priimti pagalbą <strong>iš</strong> geriausių šaltinių. Nuostabu yra sąmoningai<br />
stebėti, kaip visata veikia per konkrečius žmones.<br />
Maža to, gyvenimas netikėtai suvedė su sena pažįstama – Watsu praktike,<br />
kurios dėka pavyko paleisti kontrolę bei patirti vis<strong>iš</strong>ko pasitikėjimo ir<br />
atsipalaidavimo būseną. Nuostabu yra porą metų žmogų pažinoti kaip<br />
facebook‘o draugą ir staiga su juo atrasti tiek daug bendro ir mielo širdžiai.<br />
Vieną emocingą dieną lyg pasigirdo frazė: „Skausmas – tik iliuzija.<br />
Atsipalaiduok ir įsileisk tempimą ir nepatogumą.“ Lyg naujas suvokimas, lyg<br />
žinia atskriejo nuo ateinančio kūdikio mamai.<br />
Kūdikio<br />
pasitelkiant<br />
laukimas,<br />
ThetaHealing®,<br />
Reiki, jogą, Watsu ir<br />
osteopatiją, man įgavo naują<br />
kokybę. Nepatyriau nei<br />
pykinimo, nei rėmens, nei<br />
dusulio, nei didesnių judėjimo<br />
sunkumų. Net neturėdavau ką<br />
papasakoti, kai manęs klausdavo, kaip jaučiuosi. Galiu drąsiai sakyti, kad tokia<br />
nėščia, kokia buvau šį kartą, galėčiau būti ir būti...<br />
Gimtis<br />
Viskas prasidėjo standart<strong>iš</strong>kai labai netikėtai ir ne visai pagal planą (mano).<br />
Dar savaitgalį susidėjau gyvyb<strong>iš</strong>kai svarbius daiktus <strong>iš</strong> vaistinėlės, o tos pačios<br />
dienos paryčiais pasigaminau ąžuolo žievės ledukus. Visa diena buvo<br />
perpildyta veiklomis: baseinas, pasimatymas su vyru, vyresniojo vaiko<br />
pasiėmimas <strong>iš</strong> darželio ir dar pora buitinių eilinių veiklų. Grįžtant namo, erzino<br />
70
kiekviena duobė kelyje, rodos, tik ir važiuodavau per duobes. Nuo kiekvienos<br />
duobės pilvuką suimdavo tiek, kad reikėdavo gerokai <strong>iš</strong>kvėpuoti. Grįžau namo,<br />
bet poilsis nepadėjo. Supratau, kad prasideda.<br />
Ir štai laikrodžio rodyklė įžengė į tą ribą, kurią Kūrėjas man parodė kaip TĄ<br />
laiką. Viskas vyko sklandžiai ir taip, kaip prašiau Kūrėjo, todėl labiau norėčiau<br />
aprašyti būseną, vaizdinius ir pojūčius, nes juose yra tikroji vertė ir patyrimas.<br />
Kūnas visada prisimins patirtį, kuri susikūrė per aplinką, šalia esančius<br />
žmones, garsus, kvapus ir pojūčius.<br />
Žinojau, kur aš esu, kokioje aplinkoje, žinojau, kas yra šalia manęs. Visus<br />
juos mylėjau ir to pakako. Jaučiausi saugi, tad pasinėriau į save, į savo vidinį<br />
pasaulį, į nebylų pokalbį su ateinančia nauja gyvybe, į atsipalaidavimą ir<br />
atsivėrimą. Galvoje sukosi mintis, kad skausmas tik iliuzija. Mintis nukreipiau į<br />
atsipalaidavimą, į tempimą, į nepatogumą ir neleidau skausmo iliuzijai<br />
užvaldyti manęs, mano kūno, pojūčių. Negaliu pasakyti, kad gimdymas praėjo<br />
visai be skausmo. Tikrai buvo akimirkų, kai <strong>iš</strong>siblaškydavau <strong>iš</strong> būsenos ir<br />
sugrįždavau į aplinką. Tačiau tai buvo tik trumpos akimirkos. Vėl sąmonė<br />
grįždavo pas Kūrėją ir kūnas atsipalaiduodavo. Man nepaprastai padėjo kursų<br />
metu girdėta mintis – parodyti vaikeliui kelią. Vizualizavau jį <strong>iš</strong> vidaus. Ėjau<br />
juo kartu su vaikeliu. Plėčiau taką ir sukausi kartu su juo jam užgimstant.<br />
A<strong>iš</strong>kiai jutau atsidarymą. Net drįsčiau teigti, kad pajutau tų paskutiniųjų<br />
stipriausiųjų sąrėmių jėgą ir būtinumą. Tuomet kūnas maksimaliai<br />
prasiverdavo. Nepakartojamas pojūtis. Vizualizavau vartus, pro kuriuos ateina<br />
naujas žmogus. Pasiskolinau šį vaizdinį <strong>iš</strong> vienos Theta sesijos, kai nagrinėjau<br />
suvokimą apie gimdymo estetiką. Moteris gimdydama yra tarp žemės ir<br />
dangaus: sąmonė pas Kūrėją, kūnas – ilgas laidininkas, o dubuo yra žemėje, kur<br />
užgimsta naujas žmogus. Taip pasitinku jį žemėje <strong>iš</strong> savęs. Kartas nuo karto<br />
fone girdėjau muziką, kalbančius balsus, švelnų kikenimą. Prisimenu, kad<br />
71
vienu momentu pasirodė, jog per garsiai kalbama, tai be sąžinės graužaties<br />
nutildžiau... Šilta, gera ir jauku. Rodos, kad tik aš ir vaikelis.<br />
Labai padėjo, kad leidau sau dainuoti arba tiksliau skleisti prigimtinį garsą.<br />
Jo vibracijos ėjo per visą kūną žemyn.<br />
Įdomu buvo tai, kad, kai jau laikiau vaiką ant rankų, būsena tiesiog tą<br />
akimirką <strong>iš</strong>sisklaidė. Grįžau į čia ir dabar. O po šios patirties supratau, kad<br />
turiu pakankamai drąsos priimti tiek sielų į savo gyvenimą, kiek esu sutarusi be<br />
baimės gimdyti.<br />
Irena<br />
72
Sveiki, mielieji Rato draugai,<br />
Štai atėjo ir mums laikas pasidžiaugti mažojo stebuklėlio atėjimu. Lygiai<br />
prieš trejetą savaitėlių, rugpjūčio 24 d., 10 val. 31 min., sveriantis 3320 g ir 51 cm<br />
ūgio, gimė Pijus.<br />
Pabandysiu papasakoti mūsų istoriją. Ji neapsieis be vyro šlovinimo, nes jei<br />
ne jis, tiek sąrėmius būtų buvę sunkiau atlaikyti, tiek ir, apskritai, nebūtų viskas<br />
vykę taip sklandžiai.<br />
Tamsi naktis. Apie 23 val. 20 min. Prasideda paslaptinga ir dar nepažinta<br />
gimties kelionė. Ramiai sumigę planuojame sulaukti ryto ir kitą dieną susisiekti<br />
su akušere O., kuri bene vienintelė priima gimdymus vandenyje Vilniaus<br />
mieste. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.<br />
Pabundu ir atsidūstu: dažni naktiniai gamtos šauksmai jau kaip reikiant<br />
pabodę... Lipu <strong>iš</strong> lovos ir netikėtai pradeda tekėti vandenys. „Ak! Mažutėlis<br />
susiruošė ateiti!” Paskubomis nueinu į vonios kambarį, susitvarkau, įsidedu<br />
didesnį įklotą, nes jaučiu, kad vandenys toliau pamažėle teka. Grįžtu į lovą su<br />
viltimi dar truputį numigti, žinodama, kad laukia nelengvas kelias, o kol kas<br />
<strong>iš</strong>miegotos vos nepilnos dvi valandėlės. Vyro nežadinu, juk ir jo laukia nepatirti<br />
<strong>iš</strong>bandymai...<br />
Išmuša vidurnaktis, ir, kai jau beveik buvo pavykę užsnūsti, jaučiu, kaip<br />
visu kūnu silpnai, bet užtikrintai nuvilnija sąrėmių banga. „Koks įdomus<br />
pojūtis!“ – džiaugiuosi it dovaną bandantis <strong>iš</strong>pakuoti vaikas, bet raminu save ir<br />
toliau bergždžiai bandau pamiegoti. Sąrėmiai toliau vis atsikartoja ir, nors<br />
nuslūgsta taip pat lengvai, kaip ir prasidėję, tačiau užmigti sekasi sunkiai...<br />
Pasidedu telefoną šalia ir pradedu sekti dažnumą bangų, kurios žada stebuklo<br />
atėjimą. Nugrimztu į sapnų karalystę vienai kitai minutei, ir vėl banga...<br />
73
Sulenkiu kojas per kelius... Kelios akimirkos ir banga palieka mane, bet jaučiu,<br />
kad vyrui mano muistymasis ramiai miegoti nepadeda.<br />
Apie 2 val. ryto. Sąrėmių<br />
bangos lyg ir dažnėja, lyg ir<br />
stiprėja. Suprantu, kad daugiau<br />
nepamiegosiu, ir jaučiu, jog vyrui<br />
taip pat nesimiega. Pasisuku,<br />
paliečiu švelniai. Nemiega.<br />
„Vaikelis ateina“, – tariu su<br />
šypsena ir net pati apsidžiaugiu, lyg gavusi patvirtinimą, jog nesisapnuoja.<br />
„Dažni sąrėmiai?“ – įdėmiai nėščiųjų kursą įsisąmoninęs teiraujasi būsimasis<br />
tėtis. Atsakau, kad nelabai suprantu, bet lyg ir kas penkias minutes.<br />
Nusprendžia dar pamiegoti, bet akys plačios, todėl nueina į dušą ruoštis. Ir aš<br />
lipu <strong>iš</strong> lovos. Tarp sąrėmių bandau medituoti, per sąrėmius stebuklingai<br />
padeda žiovulys. Sąrėmiai dažnėja ir man pradeda atrodyti, kad jie jau gana<br />
intensyvūs. Nusprendžiame ilgiau nebelaukti ir važiuoti į gimdymo namus.<br />
Noriu atvažiuoti dar stovėdama ant savo kojų, o ne fin<strong>iš</strong>o tiesiojoj...<br />
Apie 5 val. ryto. Trakai. Čia gimdyti rekomendavo viena pažįstama, todėl<br />
buvom anksčiau atvykę apsižiūrėti, taigi nėra jausmo, kad patekau į vis<strong>iš</strong>kai<br />
nepažįstamą vietą. Mus maloniai pasitinka. Vyrui parodo palatą, kur jis suneša<br />
jau <strong>iš</strong> anksto suruoštą mantą, o mane palydi į apžiūros kabinetą. Atsivėrimas –<br />
keturi centimetrai. Lengvai nusiviliu: dar nemažas kelias laukia, tikėjausi<br />
didesnio atsivėrimo... Vyras vėl greitai pasirodo. Seselė praneša, kad įves<br />
kateterį. Atsisakau, bet mano balsas kaip į dausas... Čia į pagalbą atskuba vyras<br />
ir įtaigiai giria: „Matau, kad ne pirmus metus dirbate, esate profesionalė, tikrai<br />
sugebėsite prireikus įvesti kateterį.“ Sesėlė gal kiek suglumsta, tačiau sutinka.<br />
Įkalbėjo! Su palengvėjimu dar atsakau į kelis klausimus, <strong>iš</strong>gyvenu dar vieną<br />
74
kitą sąrėmį ir nueinu į palatą persirengti, o <strong>iš</strong> ten esu palydima į gimdyklą.<br />
Einame abu su vyru.<br />
Gimdykla manęs itin maloniai nenuteikia. Įsijungiame mėgstamą<br />
meditacinę muziką. Pasidaro kiek jaukiau. Nors su svajonių gimdymo vieta<br />
nėra ką ir lyginti, tačiau buvau tam pasiruošusi: „Svarbiausia, kad mano<br />
galbėtojas šalia.“ Mano džiaugsmui akušerė atridena didelį žydrą kamuolį. Jis<br />
kažkaip linksmai mane nuteikia. Operacinė pradeda panašėti į visai netokią<br />
niūrią vietą. Deja, mano nusivylimui, man aplink pilvuką prisegamas diržas su<br />
davikliais, kurie matuoja vaikiuko širdutės tonusus ir sąrėmių stiprumą, kaip<br />
suprantu. Akušerė nedaugiažodžiauja ir <strong>iš</strong>eina. „Bent ramiai dviese būsim“, –<br />
pamanau. Visgi ramybė tęsiasi tik iki kito sąrėmio, nes, jam užvaldžius,<br />
palinkstu į priekį ir aparatas nustoja rodyti bet kokius duomenis. Atbėga<br />
akušerė ir liepia sėdėti tiesiai... „Kaip aš pasėdėsiu, jeigu man sunku?“ – šiek<br />
tiek susinervinu, bet vyro rankos padeda <strong>iš</strong>kęsti stiprėjančius sąrėmius.<br />
Pasiprašau į priešgimdyvinę palatą, kur yra vonia. Neleidžia. Sako: „Bet kaip<br />
mes tonusus stebėsim?“ Nesiginčiju. Tiesiog nesugalvoju greitai, kaip čia suktis<br />
tokioj padėty. Sąrėmiai dar nėra tokie stiprūs ir kol kas mintį apie ėjimą į vonią<br />
atidedu.<br />
Taip praeina dar gal pora valandų, jau apie 7 val. ryto. Niekas mums nei<br />
trukdo, nei ypatingai padeda. Prieš atvažiuodama tikėjausi, kad akušerės kaip<br />
nors palengvina tą sunkią gimdyvės naštą, pavyzdžiui, parodo kaip kvėpuoti,<br />
gal sako paskatinimo žodžius, a<strong>iš</strong>kina, kas ir kaip vyksta ar panašiai, bet<br />
atvykusi pamatau, kad jos veik nesik<strong>iš</strong>a (gal ir gerai...). Mūs<strong>iš</strong>kė tik užeina<br />
retsykiais tarp kitų savo kažkokių darbų ir pasidžiaugia: „Kaip jums lengvai<br />
sekasi.“ Ir viskas su vyro palaikymu toliau vyksta tikrai sklandžiai. Net gan<br />
a<strong>iš</strong>kiai pajuntu, kad jo buvimas šalia nuima didelę dalį viso nemalonumo<br />
sąrėmių metu. Porąkart jam nuėjus kai ko paimti į palatą, net pajuntu, kaip<br />
sąrėmiai kažkaip labiau įsismarkuoja jam nesant ir, atrodo, nurimsta jam vėl<br />
75
pasirodžius. Manasis ir kvėpuoja kartu, ir žiovulį padeda <strong>iš</strong>šaukti, ir masažuoja.<br />
„Neįtikėtina, kaip padeda žiovulys!“ – sakau sau, netikėjusi jų veiksmingumu<br />
kursų metu.<br />
Dar valandėlė. Dar keli sąrėmiai. Jau ir žiovulys nebepadeda. Jau ir prie<br />
žemės pradeda traukti. Instinktyviai, sąmoningai parpuolu ant keturių,<br />
kažkodėl taip lengviau pasidaro. Akušerė nieko nebesako dėl daviklio ir, mano<br />
maloniam nustebimui, atneša pagalvėlę, kad pasidėčiau po keliais. Pabūnu taip<br />
dar vieną kitą sąrėmį. Tada mums pranešama, kad keičiasi pamaina. Ir lyg tarp<br />
kitko užsimenama, kad kita akušerė griežta... Kad ir ką turėjo toks pranešimas<br />
reikšti, bet mane jis šiek tiek suneramina. Vis dėlto neilgai trukus prisistato<br />
labai maloni vyresnio amžiaus moter<strong>iš</strong>kė. Raminančiai šypsodamasi taria, kad<br />
mes jai – kaip anūkai ir, rodos, džiaugiasi, kad nauja siela nekantrauja<br />
pasimatyti. Matydama veiksmo intensyvumą, bene <strong>iš</strong>kart pasiūlo nueiti į dušą.<br />
„Taip! Dabar - mano šansas!“ – dingteli man ir pasiprašau į vonią. Leidžia!<br />
Nuima diržą su matuokliais ir palydi į priešgimdyvinę palatą. Aš visame<br />
skyriuje vienintelė gimdyvė, dėl palatos užimtumo rūpintis nereikia (tai viena<br />
<strong>iš</strong> priežasčių, kodėl pasirinkome Trakus). Vonioj atsipalaiduoju, kiek nurimstu,<br />
o ir tonusams matuoti akušerė atsineša vandeniui atsparų matuoklį, su kuriuo ji<br />
pasirodo kas kažkiek laiko, pamatuoja ir vėl nueina. „Tai vis dėlto jos ir<br />
vandeny lengvai gali<br />
stebėti tonusus! Nejau<br />
ana akušerė melavo?“ –<br />
keistos mintys sukasi<br />
galvoj, bet per daug<br />
apie tai nemąstau, nes<br />
juk jau esu vonioj ir<br />
viskas gerai. Deja, po<br />
76
kokių dvidešimties minučių <strong>iš</strong> vonios <strong>iš</strong>prašo. Pabandau ramiai prašyti, kad<br />
leistų pasilikti ilgiau, bet neleidžia. Sutinku su viltimi pasiprašyti vėl įlipti į<br />
vonią kiek vėliau.<br />
Gerokai po 8 val. ryto (arba bent jau tiek buvo, kai paskutinįkart atkreipiu<br />
dėmesį į laikrodį). Dar kelis sąrėmius praleidžiu toje kraupokoje (man)<br />
gimdykloje. Štai pasirodo ir kitos pamainos ginekologas. Atsisakau apžiūros. Jis<br />
bando man paa<strong>iš</strong>kinti, kad tai svarbu ir reikia ne tik atsivėrimui pamatuoti.<br />
Klausiu: „O kam dar? Kokiu dar tikslu?“ Jis tik numykia kažką, o man<br />
prasideda sąrėmis... Ačiūdie, daugiau nieko ir nebereikia sakyti, nes šalia<br />
vis<strong>iš</strong>kai mane suprantantis ir palaikantis vyras. Jis pradeda kalbėti už mane.<br />
Tvirtai pasako, kad atsisakau apžiūros. Gydytojas šiek tiek sumyšta, kad<br />
neleidžiame jam ramiai dirbti savo darbo, kaip jam yra įprasta, bet nueina<br />
ieškoti atsisakymo formos. Neranda. Girdžiu balsą <strong>iš</strong> kitos patalpos: „Nėra<br />
tokios formos...“ Mano didvyris sako: „Nieko tokio, aš – teisininkas. Ranka<br />
parašykite, aš pasirašysiu.“ Išmintingasis mano gelbėtojas! Net nesitikėjau, kad<br />
gali taip gudriai pameluoti. Pasirašo jie ten ranka popierius, kaip suprantu, ir<br />
gydytojas daugiau vis<strong>iš</strong>kai nebepasirodo tol, kol neateina vaikelis.<br />
Išėjus gydytojui, vėl<br />
pasiprašau į vonią.<br />
Gailiu balseliu sakau:<br />
„Man ten daug lengviau<br />
buvo, leiskite, prašau.“<br />
O ir sąrėmiai jau darosi<br />
gan dažni ir tikrai daug<br />
intensyvesni...<br />
Baisiai<br />
nenoriu, kad ant stalo lieptų gimdyti. Ne itin noromis, bet leidžia antrąkart<br />
nueiti. Dar nežinau kokiu būdu, bet ketinu daugiau <strong>iš</strong> vonios nebe<strong>iš</strong>lipti.<br />
Akušerė vis ateina pamatuoti tonusų. Nieko daugiau nesako. Leidžia man su<br />
77
vyru dviese būti. O mes nieko ir neklausiame. Vis dėlto praeina gal apie<br />
dvidešimt minučių ir mūsų gimties palydovė pradeda įkalbinėti, kad jau lipčiau<br />
lauk. Aš vis gražiai atsakau, kad man vandeny labai gerai ir kad dar šiek tiek<br />
pabūsiu. Kiek vėliau su prašymo intonacija pradedu klausti, kodėl negalėčiau<br />
vandenyje ir pagimdyti. Tyla vietoj atsakymo. Toliau tik kartoja, kad jau turiu<br />
lipti <strong>iš</strong> vonios. Taip laimiu dar kažkiek laiko, o netrukus sąrėmiai prasideda<br />
vienas po kito, be pertraukos, ir aš, tikriausiai, net norėdama nebegalėčiau<br />
<strong>iš</strong>lipti pati. Jei anksčiau padėjo įvairių garsų ūkimas, tai dabar aš jau rėkiu. Kad<br />
ir kaip nenoriu, nieko negaliu su savimi padaryti, rėkiu. Taip intensyvu, kad<br />
nebesuvokiu nei laiko, nei erdvės. Pasineriu į save, net vyrą pamirštu, kuris dar<br />
bando masažuoti nugaros apačią, kas anksčiau padėjo, bet dabar nebyliai liepiu<br />
liautis. „Aaaaaaa! Ūūūūūūū! Argh-ergh-urghhhh!” – rėkiu. „Kiek tai dar tęsis?<br />
NEBEGALIU! NEBENORIU DAUGIAU!“ Sunkiausią akimirką prisimenu<br />
nėščiųjų kursų metu girdėtą frazę, kad, kai atrodys, jog nebeįmanoma, kaip yra<br />
sunku, tai re<strong>iš</strong>kia – viskas, nebedaug likę. Veju blogas mintis šalin ir... Stoja<br />
ramybė. „Viskas, viskas, jau nebedaug liko!“ – suprantu ir laukiu stangų. (Kiek<br />
daug duoda, atrodytų, paprastos žinios! Viena pažįstama moteris minėjo, kad<br />
tik gimdant trečią vaiką suprato, kas yra tos stangos... O aš jų laukiau ir a<strong>iš</strong>kiai<br />
bei su palengvėjimu supratau, kad sąrėmiai baigėsi.) Akušerė dar labiau<br />
sunerimsta. Juk neberėkiu, aprimau. Klausia: „Ar nesijaučia noro, kaip kad į<br />
tualetą reiktų?“ Atsakau: „Ne ne, dar ne.“ O <strong>iš</strong> tikrųjų jau laukiu stangos ir<br />
vyrui tyliai pašnabždu: „Viskas, viskas, jau tuoj.“ Tuo tarpu miela moteris<br />
susijaudinusi (suprantu ją) ir šįkart jau įtaigiau prašo, kad lipčiau, juk dar turiu<br />
nueiti iki gimdyklos (ji yra netoli, bet gimdančiai moteriai paskutinėmis<br />
minutėmis jau sunkoka būtų...). Aš noriu jai atsakyti, bet čia mane pagauna<br />
stanga...Manasis didvyris supranta, kad neatsakysiu ir pats įstoja: „Taip, gerai,<br />
lipsim jau. Dar štai šitą sąrėmį <strong>iš</strong>gyvenam ir lipam.“ O čia praeina pora stangų.<br />
Bandau stumti. SKAUDA! Manau, kad patiriu girdėtąjį per kursus ugnies žiedą,<br />
78
ir jaučiu, kad, stipriau pastūmus, vaikelis pasirodys. Čia akušerė susivokia, kad<br />
sąrėmiai baigėsi ir jau įsakmesniu balsu: „Vaikeli, nesistangink! Matau, jau<br />
stanginiesi!“ Aš nieko neatsakau, nes tiesiog jau ir nebegaliu. Vyras kažką sako,<br />
nebegirdžiu ir jo... Akušerė mato, kad iki gimdyklos nebenueisiu ir pradeda<br />
ruošti stalą šioje priešgimdyvinėje palatoje. Lyg ir ateina daugiau žmonių į<br />
pagalbą suruošti stalą, bet aš jų nematau, tik girdžiu daugiau balsų ir šiokį tokį<br />
sum<strong>iš</strong>imą. (Pažymėtinas niuansas yra tas, kad vonia toje priešgimdyvinėje<br />
palatoje yra įstatyta taip, kad prie jos gali prieiti tik vienas žmogus, kuriuo šiuo<br />
atveju buvo mano vyras, ir jis nieko prie manęs neprileido, <strong>iš</strong>skyrus pradžioje,<br />
kol pamatuodavo tonusus. Taigi, atidarai duris, o ten – vonia ir sienos, nieko<br />
daugiau.) „Reikia pagimdyt dabar!“ – raginu save. Dar pora stangų ir... Su<br />
dideliu sunkumu bei skausmu pasirodo galvutė! Tai mato tik mano vyras. Tuo<br />
tarpu akušerė kolegų padedama ruošia stalą ir dar kažką, ko ten jiems reikia<br />
įprastai, bet jau žinau, kad kita stanga bus paskutinė. Ir štai pasitinku ją, nors<br />
79
sunkiai, tačiau su džiaugsmu, o manasis grakščiai pagauna vaikelį. Ilgai<br />
nelaikęs įduoda man, paskelbdamas: „Berniukas!“<br />
Aš jau nebežinau, kiek žmonių buvo subėgę, lyg ir trys, gal daugiau, o aš<br />
guliu sau vonioj su vaikeliu. Ir vis dėlto akušerė, taip pat ir kiti atrodo<br />
patenkinti. Akušerė netgi per daug patenkinta, lyg savo nuopelnu: „Oi, matot,<br />
pagimdėt, kaip norėjot. Lyg namie. Vonioj! Dabar galit visiems sakyti, kad pas<br />
mus galima vonioj gimdyti!“ „Hmm...“ – galvoju, – „lyg kas nors mums būtų<br />
tai leidęs...“ Tariu: „Ir placentą norėčiau taip pagimdyti ir tik tada nukirpti<br />
virkštelę.“ Atsako, kad gerai, bet tada pasirodo kita moteris ir, vyrui pasakiusi,<br />
kad jau nupulsavo ir kad reikia paimti kraujo, įduoda žirkles nukirpimui. Jis<br />
taip ir padaro, o aš net nesusigaudau, kaip greitai tai įvyksta: virkštelė nukirpta,<br />
o vanduo, mano nusiminimui, raudonai nusidažo. Tada leidžiu, kad paimtų<br />
mažutėlį ir pati ruošiuosi lipti, nes vis tiek nebemalonu... Išlipant akušerė ir dar<br />
viena moteris, nesu tikra, kokios yra jos pareigos, padėjo man saugiai atsistoti.<br />
Ne tik duoda rankšluosčius, bet dar ir pačios man rūpestingai nusausina kojas.<br />
Maloniai pasijuntu. Visgi globą moka parodyti. Tik gal dėl to sovietinio<br />
palikimo kitų būdų, <strong>iš</strong>skyrus gimdymą ant stalo, jos neįsivaizduoja. Vis dėlto,<br />
esu tikra, ne <strong>iš</strong> blogos valios, tikrai nuoširdžiai stengiasi moter<strong>iš</strong>kės. Padeda<br />
saugiai užlipti ant stalo. Šalia matau, kaip kažkokia darbuotoja, spėju<br />
neonatologė, apžiūri vaikelį ir padeda vyrui jį aprengti. Laikas gimdyti<br />
placentą. Paklausiu: „Kiek dar tai truks? Bus taip pat sunku?“ Tikriausiai<br />
norėjosi patvirtinimo, kad visos kančios praeity. Raminančiai atsako, kad<br />
nesijaudinčiau ir čia pat stipriai sumyga man pilvo apačią bei patraukia už<br />
virkštelės...Nemalonu, tai gal net nelabai tinkamas žodis. Aš ir vėl nespėju<br />
nieko pasakyti. Kažkaip ramiau norėjosi, bet man jau beveik nė motais:<br />
„Svarbiausia, kad pagimdžiau, kaip norėjau, ir kad vaikučiui viskas gerai.“ Vėl<br />
pasirodo gydytojas. Per apžiūrą pasako, kad plyšimas beveik trečio laipsnio ir<br />
suprantu, kodėl tas ugnies žiedas buvo toks skausmingas... Ir tik vėliau namie<br />
80
dar kartą pervertus užrašus, perskaitau, kad: „Per ugnies žiedą reikia<br />
KVĖPUOTI.“ Hm... Tai dabar iki galo ir nežinau, kaip turi vykti tas<br />
kvėpavimas... Reiks vėl kursus lankyti ir tai darysiu su džiaugsmu.<br />
Tai štai, tokia mūsų gimdymo istorija. Ir džiaugiuosi galėdama pasakyti<br />
mūsų, nes su vyro pagalba vaikelio atėjimas tapo mūsų. Manęs viena draugė<br />
taip retor<strong>iš</strong>kai paklausė: „Matyt, gimdymas turėjo jus suartinti.“ Sekundę<br />
susimąsčiau, nes nebuvau apie tai pagalvojusi. Ir atsakymas buvo neigiamas.<br />
Ne, gimdymas mūsų nesuartino. Mes jau buvom artimi iki gimdymo. Ir esu<br />
tikra, kad vyras turi gimdyme dalyvauti tik tada, jeigu pats to nori. Priešingu<br />
atveju, ir rezultatas bus ne toks, kokio gali tikėtis būsima mama...<br />
Visa šlovė mano vyrui!<br />
Ir begalinis dėkingumas už kursus,<br />
žinias ir jogą (į baseiną, deja, taip man ir<br />
ne<strong>iš</strong>ėjo ateiti, bet gal ateisim su mažiuku<br />
kada); už palaikymą, padrąsinančius<br />
žodžius ir baimių bei dvejonių<br />
<strong>iš</strong>sklaidymą; už tai, kad suteikia tikėjimo<br />
savo jėgomis ir instinktais; už tai, kad yra tokia nuoširdi, tikra, pas<strong>iš</strong>ventusi,<br />
mylinti, šilta, o kartu ir drąsi, tvirta ir net kovojanti. Mes tikime, kad Jūsų dėka<br />
Lietuvoje šeimų ir vaikučių laukia graži ateitis. Mes visada su Jumis! Ačiū ačiū<br />
ačiū!<br />
Nuoširdžiausi linkėjimai nuostabiosioms mamytėms!<br />
Ak, kaip aš pradėjau gerbti motinas! O kur dar daugiavaikės! Netelpa<br />
galvoje... Dabar man nenuostabu, kodėl Vedos taip garbina motinas. Motina<br />
Vedose šlovinama tūkstantį kartų labiau nei tėvas.<br />
Laimės jums visoms, šaunuolės!<br />
Vilma<br />
81
Sveiki!<br />
Šiek tiek turiu laisvo laiko, kol mergytė miega, tad jau galiu pasidalinti savo<br />
pirmąja gimdymo patirtimi.<br />
Pradėsiu nuo pasiruošimo gimdymui. Kai tik <strong>iš</strong>ėjau nėštumo ir gimdymo<br />
atostogų, <strong>iš</strong> karto pradėjau vaikščioti į įvairius kursus ir užsiėmimus: baseinas,<br />
nėščiųjų joga, kursai Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre, pas R. Šemetą ir su<br />
jumis. Galiu drąsiai sakyti, kad visos šios žinios ir pasiruošimas buvo<br />
didžiausias ir naudingiausias dalykas, kokį tik galėjau įsivaizduoti ruošdamasi<br />
vaikelio atėjimui. Žinojimas, kaip vyksta gimdymas, kaip jam pasiruošti, kada<br />
važiuoti į ligoninę ir t.t., vis<strong>iš</strong>kai sumažino gimdymo baimę, kurią turėjau iki<br />
tol, ir sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis. Tuo tarpu visi fiziniai pratimai<br />
paruošė visus gimdymui reikalingus raumenis, patį organizmą bei įkvėpė<br />
ramybės.<br />
Kitas pasiruošimo etapas buvo sugalvoti, kaip ir kur noriu gimdyti. Žinojau<br />
tiek, kad tikrai noriu gimdyti ligoninėje, profesionalioje aplinkoje, prižiūrint<br />
medikams. Iš pažįstamųjų <strong>iš</strong>sakytų atsiliepimų niekaip negalėjau apsispręsti,<br />
kuriuose gimdymo namuose būtų geriausia gimdyti, todėl viskas <strong>iš</strong>sisprendė<br />
kitu keliu: susiradome akušerę, su kuria norėjau gimdyti, o ji dirbo<br />
konkrečiuose gimdymo namuose, tad viskas buvo nuspręsta.<br />
Gimdymas prasidėjo gana anksti: naktį pabudau nuo pilvo maudimo,<br />
panašaus į mėnesinių skausmus. Kadangi gimdžiau pirmą kartą, nežinojau,<br />
kokio skausmo tikėtis. Šiek tiek sunerimau, galvojau, kad gal kažkas negerai,<br />
nes skausmas buvo nuolatinis ir nebegalėjau užmigti (galbūt ir skausmas, ir<br />
nerimas vienu metu padarė savo darbą). Išlaukiau ryto ir tada nuolatinis<br />
skausmas perėjo į atskirus spazmus, supratau, kad, turbūt, tai ir yra sąrėmiai.<br />
82
Pradėjau sekti, kaip dažnai ir kaip<br />
intensyviai jie pasirodo, o buvo labai reti ir<br />
nestiprūs, tad sau ramiai namuose toliau<br />
tvarkiausi. Visą dieną po truputį sąrėmiai<br />
stiprėjo, bet jie netrukdė man pasidaryti<br />
svarbiausius darbus: intuityviai jausdama<br />
susidėjau reikalingus daiktus į ligoninę,<br />
pasigražinau prieš kūdikio gimtadienį ir<br />
pan. Tuomet nuėjau miegoti. Naktį<br />
skausmai stiprėjo, jau ir užmigti<br />
nebepavyko, todėl teko prisiminti<br />
kvėpavimo pratimus, žandikaulį<br />
atpalaiduoti ir pan. Kas valandą atsikeldavau pasivaikščioti, pasukti dubenį,<br />
atsigerti vandens. Ryte jau skambinau akušerei, susitarėme, kad už dviejų<br />
valandų susitiksime ligoninėje, kad mane apžiūrėtų.<br />
Atvykau 9 valandą, patikrinus mane, atsidarymas buvo 7-8 cm, tad<br />
gydytojai pasiūlė eiti į gimdyklą. Ten praleidau apie 2 valandas, iki kol kaklelis<br />
vis<strong>iš</strong>kai atsidarė. Džiugu, kad niekas manęs neskubino ir neskatino – viskas<br />
vyko palengva ir natūraliai. Vandenys dar nebuvo nutekėję, tad teko juos<br />
nuleisti. Tiesa, po dviejų nemigos naktų buvau pavargusi ir <strong>iš</strong>sekusi, akušerė<br />
siūlė nuskausminamųjų, kad bent šiek tiek numigčiau. Aš didvyr<strong>iš</strong>kai<br />
atsisakiau, tačiau finale pritrūkau jėgų stangintis, tad akušerė patarė šiek tiek<br />
skirti skatinamųjų (ne pilną dozę) tam, kad pastiprintų sąrėmius. Su šiuo<br />
pasiūlymu sutikau. Net ir suleidus skatinamųjų sąrėmiai nebuvo nepakeliami.<br />
Iš pradžių, dar pagalvodavau, kaip čia nepridirbti ant lovos besistanginant, bet<br />
paskui šias mintis nuvijau ir susikaupusi stengiausi vykdyti visus paliepimus:<br />
„Dabar kvėpuok!“, „Dabar stumk!“, „Dabar praleisk – pailsėk!“ Galiausiai<br />
<strong>iš</strong>girdau vaiko verksmą, o paskui ir savo. Viskas <strong>iš</strong> karto pasimiršo, apėmė dar<br />
83
didesnis nuovargis ir palengvėjimas. Apie 2 valandas laikiau kūdikį ant<br />
krūtinės, tai buvo leidžiama ir netgi skatinama daryti.<br />
Na, o po gimdymo labai padėjo akušerės pamokymai: kaip žindyti, kaip<br />
elgtis su kūdikiu, kaip prausti, kaip prižiūrėti bambutę ir t.t., – visa tai, apie ką<br />
anksčiau neturėjau jokio supratimo.<br />
Viską šiandien prisiminusi ir apibendrinusi, galiu įvardyti tai, kas man<br />
labiausiai padėjo:<br />
- Gimdymas su pažįstamu žmogumi – akušere. Jei būčiau nesitarusi ir<br />
tiesiog nuvažiavusi, matyt, būtų buvę labai daug streso ir nepasitikėjimo<br />
savimi. Galiu pasakyti, kad personalas, bent jau dirbęs tą savaitgalį, mane<br />
nemaloniai nustebino, na, bet čia ne skundų knyga, tad šio klausimo neplėtosiu.<br />
- Vyro dalyvavimas. Nors ir nereikėjo nuolatinio masažo ar laikymo už<br />
rankos, tačiau vien žinojimas, kad jis yra šalia ir prireikus visada padės, labai<br />
ramino.<br />
Pagrindinis dalykas, kurį stengčiausi kitą kartą daryti kitaip, tai – poilsis. Po<br />
dviejų nemigos naktų tikrai trūko jėgų. Iki šiol nežinau, kaip būčiau galėjusi<br />
ilsėtis, tačiau galbūt kitą kartą stengčiausi, kiek galima ilgiau miegoti, pailsėti ir<br />
kaupti jėgas finalui. Nežinau, bet gal reikėjo pasinaudoti akušerės pasiūlymu<br />
gauti nuskausminamųjų ir pailsėti bent valandėlę. Tačiau, kuri blogybė geresnė<br />
– ar skatinamieji, ar nuskausminamieji – nežinau. Šįkart pasirinkau<br />
skatinamuosius.<br />
Tai tiek įspūdžių <strong>iš</strong> pirmojo (tikiuosi ne paskutiniojo) gimdymo.<br />
Linkėjimai,<br />
Ieva J.<br />
84
Sveiki,<br />
Liepos 7 dieną sulaukėm nuostabios Dukrytės. Gimė taikiai, ramiai ir iki pat<br />
šiandien šioje tėkmėje gyvena. Jums patarus, į pirmąsias maudynes Mažytė<br />
leidosi su tėčiu – jautėsi kaip undinėlė, plūduriavo, mėgavosi. Ačiū už nuostabų<br />
patarimą!<br />
Su džiaugsmu lauksime žinių, kada vėl prasidės užsiėmimai baseine<br />
mažyliams. Tikriausiai, nuo rudens?<br />
Gražiausi linkėjimai,<br />
Kristina J.<br />
85
RITUALAI:<br />
PRAUSYNOS, VYTULAVIMAS<br />
<br />
Han, Thit Njat<br />
86
PRAUSYNOS. Iš lūpų į lūpas moterys perduoda ką girdėjusios, ką<br />
mačiusios per gimtuvių apeigas arba prausynas. Šią gyvą, besikeičiančią<br />
tradiciją vadiname ir palaiminimo keliu, ir gimties ritualu, ir gimtuvių<br />
apeigomis ar seserystės ceremonija.<br />
„Svarbiausiame savo gyvenimo virsme turėjome nešvengiamai atsigręžti į<br />
ritualinius, simbolinius veiksmus, kad nesijaustume vien<strong>iš</strong>os ir vienos.<br />
Turėjome prisiminti ir kūrybingai permąstyti senąsias tradicijas, papročius ir<br />
apeigas, kurias sužinojome <strong>iš</strong> savo močiučių, bei sukurti naujas, tas, kurių<br />
mums trūko ir kurių mums tuo metu norėjosi“, – rašo Laimė K<strong>iš</strong>kūnė ir Rima<br />
Pociūtė knygoje „Gimdymas ir gimimas“.<br />
Kaip pasiruošti gimdymui, kaip pasitikti gimimą, kai nežinai, ko tikėtis?<br />
Tam gali padėti simbolinė kalba: „Kai žiūri į ugnį, kai plauni rankas vandeniu,<br />
atlieki aktą, simbolizuojantį apsivalymą, švarą. Kai apvelki, apgaubi moters<br />
kūną baltais marškiniais, siuvinėtais su meile savo rankomis, tarsi įduodi jai<br />
kraitį į labai svarbią kelionę. Tarsi atiduodi dalį savo likimo, savo sėkmės tame<br />
žygyje.“ „Besiruošiant apeigai ir bemąstant apie moterį, kurią nori palydėti į<br />
virsmą, atrandi, kad kiekvienai reikia asmeninio tik jai reikšmingo simbolio.<br />
Vienai užtenka nuplauti rankas, veidą, įduoti kelioninį krepšelį ir pasakyti, kad<br />
viskas bus gerai, tu tik susikaupk. Kitai reikia atsikratyti kaltės jausmo. Trečiai –<br />
patirti moterų gerumą ir atjautą, pajusti jų apkabinimą“.<br />
„Kai kūrėme, norėjome, kad Ritualas virstų papročiu, atkeliamu <strong>iš</strong> kartos į<br />
kartą, atliekamu mažame ar didesniame moterų rate, palengvinančiu gimties<br />
kelionę. Svajojome, kad ši apeiga, ruošianti šeimą žmogaus gimimui ir<br />
auginimui, taptų tradicija, kuri palengvintų ir apibrėžtų mūsų perėjimus –<br />
virsmus. O jų žmogaus gyvenime nėra daug – gimtis, branda, vestuvės, mirtis.<br />
Jų metu žmogus tarsi pereina <strong>iš</strong> vieno sąmonės būvio į kitą, jų metu siela<br />
<strong>iš</strong>gyvena stiprų sukrėtimą“, - taip pasakojo prausynas atgaivinę žmonės.<br />
87
Laimė K<strong>iš</strong>kūnė knygoje „Gimdymas ir gimimas“ rašo: „Labai reikalinga ir<br />
miela apeiga yra gimdymo marškinių siuvimas ir siuvinėjimas. Specialių<br />
gimdymo marškinių Lietuvoje moterys anksčiau neturėdavo, tačiau jos<br />
visuomet kraičio skrynioje turėjo atliekamus drobinius marškinius, juk juos<br />
dėvėdavo kasdien. Tie marškiniai, su kuriais moteris gimdydavo, tapdavo labai<br />
svarbūs, tarsi įgydavo maginę, simbolinę prasmę. Jie tapdavo reikšmingi<br />
gimusiam kūdikiui. Ant jų dėdavo arba per juos perk<strong>iš</strong>davo sergantį ar labai<br />
neramų, ar vežamą krikštyti vaikelį. Todėl stengdavosi kuo ilgiau neplauti tų<br />
marškinių. Daugelyje tautų gimdymo marškiniai buvo siuvinėjami apsauginiais<br />
ženklais, gimdančias moteris globojančios deivės simboliais (senovės baltų<br />
gimdyves globojo Likimo deivė Laima). Tokie apsauginiais ženklais <strong>iš</strong>siuvinėti<br />
marškiniai tapo labai svarbūs ir dabartinei moteriai, kuri dažnai per gimdymą<br />
paliekama viena jai prieš<strong>iš</strong>koje aplinkoje.“<br />
Gimties marškinius siuva moters draugės, artimieji. Jie <strong>iš</strong>siuvinėjami<br />
apsaugos, sėkmės ženklais, ir tai būna specialiai tai moteriai sukurti raštaipaveikslai.<br />
Nors ceremonija kiekvienai būsimai mamai atliekama skirtingai, joje <strong>iš</strong>lieka<br />
esminiai perėjimo elementai - marškiniai, rankšluostis, ugnis, vanduo, giesmės,<br />
linkėjimai. Per apeigas naudojami simboliai, susiję su vaisingumu, gimdymu,<br />
gimda ir namų židiniu. Lietuvių mitologijoje tai likimo lėmėjos Laimos, ugnies<br />
ir namų židinio saugotojos deivės Gabijos, skalsos ir vaisingumo deivės<br />
Žemynos sritys.<br />
88
VYTULAVIMAS. Kiekvienas darbas, kurį mes atliekame susikaupusios ir<br />
pagarbiai, sureikšmina kasdieninius įvykius, ir tuomet gyvenimas tampa <strong>iš</strong>tisa<br />
ceremonija, kurios metu mes prašome leisti mums peržengti savo racionalumą<br />
ir įeiti į kitą realybę. Po gimdymo atsiranda poreikis kalbėti „sava“ kalba,<br />
surasti moteris, kurios girdi, kurios suteikia užuovėją tavo atvirumui.<br />
Užskliaudimas arba vytulavimas skirtas moteriai po gimdymo. Tai <strong>iš</strong>jausta,<br />
gyva, atpalaiduojanti ir sustiprinanti moterų bendrystę apeiga. Išsikaitiname,<br />
tekantis kūnu vanduo „paleidžia“ jausmus; švelnios rankos įtrina moterį<br />
kvapniais aliejais, sur<strong>iš</strong>a kūną juostomis 7-8 vietose. Po šios apeigos atlėgsta<br />
nerimas, susidūrus su neapibrėžtomis aplinkybėmis, atslūgsta skausmai,<br />
patinimai, pagerėja kraujotaka, virškinimas. Palengvinamas perėjimas <strong>iš</strong><br />
moterystės pasaulio į mamos pasaulį.<br />
89
Vytulavimas – galimybė gimti <strong>iš</strong> naujo<br />
Vasarą Rato uždarymo stovykloje moterų ratas man dovanojo vytulavimą.<br />
Tai gimties virsmo uždarymo ceremonija, kuri atliekama moteriai po gimdymo<br />
tam, kad ji būtų sugrąžinta į kūną. Iškaitinta pirtyje, susupta į audinius,<br />
tampriai suvystyta juostų septyniais mazgais ir stebima moterų, gimiau dar<br />
kartą su nauja jėga.<br />
Pirmą kartą apie vytulavimą <strong>iš</strong>girdau paskaitoje nėščiosioms. Tai buvo<br />
spalvota paskaita, nes grindys buvo <strong>iš</strong>klotos margomis, įvairių spalvų ir raštų<br />
vytulavimo juostomis. Klausiau pasakojimo apie vytulavimą ir negalėjau<br />
atitraukti nei akių, nei ausų. Tai užkabino stipriai. Jausmas – lyg tą visuomet<br />
žinojau, tik buvau pamiršusi. O dabar priešais esantis žmogus man primena<br />
apie seniai pamirštą gimties virsmo tiesą. Gimdymui moteris ruošiasi devynis<br />
mėnesius, virsmas įvyksta ir po to visą procesą reikia uždaryti. Taip pat kaip<br />
kūnas natūraliai pasiruošia atsivėrimui, taip jį reikia užverti.<br />
Su antru vaikeliu <strong>iš</strong>gyvenau nuostabų gimties virsmą. Viskas įvyko taip<br />
harmoningai, kad šiandien pačiai sunku patikėti, jog įmanoma gimdyti be<br />
skausmo (nors su pirmu vaikeliu prireikė epidūrinės nejautros). Po šio virsmo<br />
liko ilgo sijono arba atsivėrusių vartų pojūtis. Lyg viršus (pečiai, kaklas, nugara,<br />
mentės) yra kietas ir stiprus, o apačia <strong>iš</strong>plaukusi, skysta, net miglota. Negaliu<br />
pasigirti, kad <strong>iš</strong>girdusi apie vytulavimą viską supratau. Priešingai, tai atrodė<br />
per daug paprasta, kad būtų veiksminga. Tačiau nuo to momento žinojau, kad<br />
man to labai reikia.<br />
Vakarėjanti dienos pabaiga. Įkaitusi pirtelė. Moterų draugija. Moterų,<br />
kurios per gana trumpą laiką tapo labai artimos, nes visas mus vienija du<br />
90
dalykai: Ratas ir mūsų pilvukai. Į pirtelę kvietė margas medžiagos takelis. Jo<br />
priešaky manęs laukė su ąsočiu vandens ir dubeniu jam nubėgti. Kiekviena <strong>iš</strong><br />
moterų, prieš įžengdama į pirtelę, apiplovė vandeniu veidą ir rankas.<br />
Besikaitinant pirtelėje, buvo glostė vandenį, o moterys dainavo sutartinę<br />
„Dūno upė“. Išaugau slav<strong>iš</strong>koje kultūroje, todėl sutartinę gyvai girdėjau pirmą<br />
kartą. Garsas priminė bičių avilio dūzgesį, sklindantį tolumoje. Sutartinė<br />
maloniai liūliavo ir virpino jautrias sielos stygas. Draugė, delnuose laikydama<br />
vandenį, <strong>iš</strong>tarė palinkėjimą ir juo perbraukė per mane. Moterys taip pat ėmė<br />
vandens ir su palinkėjimu prausė. Jaučiau kiekvienos jų meilę ir sielvartą. Iš<br />
širdies linkėdamos man, tuo pačiu jos linkėjo ir sau. Vienu momentu<br />
šmaukštelėjo mintis – lyg mama mane mažą praustų. Akimirkai grįžau į<br />
vaikystę, į tą saugų nerūpestingumą.<br />
Kai jau buvau šlapia nuo palinkėjimų, buvau palydėta į kambarį, kur laukė<br />
septynių margų juostų gultas. Man suvyniojo galvą, pečius, juosmenį, klubus,<br />
kelius ir čiurnas. Supratau, kad negaliu pajudėti. Gulėdama vis bandydavau<br />
spurdėti, o galvoje sukosi prisiminimai. Prisiminimai apie vietą, kurioje lygiai<br />
taip pat galima buvo spurdėti iki valios, nes buvo šilta ir saugu. Ir tik mamos<br />
ranka prisiliesdavo paglostyti savo pilvuką. Paklausiau savęs: „Kiek gi gulėti?“.<br />
Ir <strong>iš</strong> vidaus atėjo atsakymas: „Kol pajusi, kad gana“. Vijau šalin mintis, kad<br />
nepatogu šitaip gulėti ir užlaikyti kitas moteris, juk šiuolaikiniame pasaulyje<br />
viskas vyksta tik greitai ir nėra laiko lėtam <strong>iš</strong>jautimui. Pamažu pradėjau jausti<br />
kojas lyg kamieną, tokį storą ir tvirtą. Leidau sau įsižeminti vizualizuodama<br />
stiprias šaknis iki pat žemės centro.<br />
Supratau, kad esu pasiruošusi kilti, draugės pradėjo nuvytulavimą. Juostą po<br />
juostos nuo kojų link galvos laisvėjo visas kūnas. Atmerkus akis ir nutilus<br />
vidiniam kritikui, nebeliko kam skubinti, tad kurį laiką tiesiog gulėjau ir<br />
žvalgiausi aplink. Atrodė, kad šioje vietoje esu pirmą kartą. Norėjosi viską<br />
patyrinėti.<br />
91
Dabar mąstau, kaip būtų sugadinta akimirka, jei kas nors būtų stvėręs man<br />
siurbti nosį, sverti, matuoti, prausti. Dar kas numestų frazę „Sveikinu, Jums<br />
gimė mergaitė.“ Juk taip elgiamasi, kai gimsta kūdikis. Tačiau šiandien ši<br />
akimirka <strong>iš</strong>laukta tobulai. Atsikėlusi žinojau, kad gimiau antrą kartą ir nėriau į<br />
tvenkinį su nenumaldomu noru pajusti šaltą vandenį. Dar ilgą laiką buvau šioje<br />
ramybėje, nesinorėjo nieko – tik būti. O kamieno pojūtis yra ir šiandien.<br />
Irena<br />
Turiu nuostabių draugių, gyvenimo bendrakeleivių būrį, su kuriomis yra<br />
įprasta siuvinėti gimdymo marškinius ir palydėti sesę į gimdymą, jai<br />
suorganizuojant prausynas. Mano prausynos, įvykiams klostantis kitaip, nei<br />
suplanuota, vyko ligoninėje. Buvo tikrai jautrios ir nuostabios, bet tikrai<br />
neprilygo tikram mūsų daromam ritualui. Viena <strong>iš</strong> sesių paliko man savo<br />
nėštumo paskaitų užrašus, kad turėčiau kuo užsiimti būdama ligoninėje.<br />
Skaitydama aptikau nežinomą man žodį – vytulavimas. Pradėjau domėtis, kas<br />
tai per ritualas, ir širdis užsidegė. Paprašiau sesių man atlikti šį ritualą praėjus<br />
šešioms savaitėms po gimdymo. Mums tai buvo vis<strong>iš</strong>kai nauja. Draugės su<br />
entuziazmu puolė viską organizuoti. Vienas <strong>iš</strong> vytulavimo momentų –<br />
nuostabus <strong>iš</strong>sigarinimas pirtyje, kai, atrodo, visa sena oda nueina nuo kūno.<br />
Išsipasakojimas, <strong>iš</strong>siliejimas. Netgi neprisimenu tiksliai, kaip atrodė pats<br />
r<strong>iš</strong>imas, nes kūnas ir siela buvo atsiskyrę. Pamenu tik savo organus, jų ekstazę,<br />
sielos sugrįžimą. Po to ilgai ilgai gulėjau ir žindžiau, o aplink sukosi sesės. Taip<br />
gera gera! Jos man padėkojo už drąsą prašyti ir naujų apeigų įvedimą į ratą.<br />
Beata<br />
92
DŽIAUGSMAI IR AUGINIMAS<br />
DALINANTIS<br />
<br />
Rogers, Carl R.<br />
93
Švelnumas, prinokęs mamos delnuose<br />
94
Mėtų arbatos ir meškėno kavos ceremonija<br />
Dūzgia sirpstančių uogų kopose<br />
95
Suradom griežlės ežerėlį;<br />
Jame atsispindi nustebimas –<br />
Vaje, negi galime maudytis šaltame vandenyje?<br />
96
Vakaro šviesoje sutirpsta šešėliai<br />
Žiogai ieško publikos<br />
97
Vaikjuostės, kaip kabantys tiltai, neša per pasaulį<br />
Gyvenimas prie širdies toks pat nuostabus kaip ir gyvenimas po širdimi<br />
98
Viena šypsena<br />
Ir žalvarinis vanduo<br />
Susimirksi<br />
99
Tyšku tašku krentam neriam<br />
Vilnys kaip vilna delnų raukšlėse<br />
100
Tik ką užgimęs naivumas ieško savęs mamos akyse<br />
Dubuo svajonių – auki sveikas, būki laimingas<br />
101
Nutupia miegas<br />
Skruostas rausta ir kaista<br />
Pabučiavimas<br />
102
Drugelio akis<br />
Vaiko pirštų švelnumas<br />
Susitikome<br />
103
Brėkštanti pradžia,<br />
Virpanti ir nenuspėjama<br />
Nešanti mus<br />
Per žydinčių gervuogių pievas<br />
Link to, ko dar neatradome<br />
Ko dar nelaukiame<br />
104
Change language