RVUL ŽMONĖS

1991-2021

RVUL ŽMONĖS

30 METŲ

30 ISTORIJŲ

apie mūsų

praeitį ir dabartį

30 ĮDOMYBIŲ

apie ligoninę

30 FAKTŲ,

kuriais galime

didžiuotis

30

12

22

46 72

88

TURINYS

4

DIREKTORĖS SVEIKINIMAS

6

LEONARDO STREIKAUS IR

JUOZO OLEKO SVEIKINIMAS

12

PROF. VALENTINAS

UVAROVAS

18

JOLANTA

LIŠTVAN

22

MOISĖJUS

RACINAS

28

GEDIMINAS

RAUBA

34

AURELIJUS

GRIGALIŪNAS

40

OLEG

JERŠOV

42

VILIJA

BAJARAITĖ

46

PROF. SAULIUS

VOSYLIUS

52

PROF. NARŪNAS

PORVANECKAS

56

ANDŽĖLA

STONKIENĖ

62

TATJANA

ŠVABOVIČ

66

MICHAIL

BRAVERMAN

72

VYTAUTAS

KARVELIS

76

DANGUOLĖ

GASYTĖ

84

LUCIJA

SALTANAVIČIENĖ

88

DR. ALGIMANTAS

STAŠINSKAS

92

VITA

JUODVALKIENĖ

96

DOC. DR. KĘSTUTIS

LAURIKĖNAS

100

JANINA

PAŠKEVIČ

102

DR. ROBERTAS

BADARAS

112

KĘSTUTIS

MIEŽĖNAS

116

REDA

ALUNDERIENĖ

120

AUGENIJUS

VILIMAS

124

DOC. DR. MANVYLIUS

KOCIUS

132

LINA

LENKUTYTĖ-MATKEVIČIENĖ

136

ANŽELA

ČERNIAVSKAJA

140

ANDRIUS

ŠAIKUS

144

VIDA

VIRŠILIENĖ

152

KAZIMIERAS

BRAZAUSKAS

156

SALVINIJA

KUNDROTIENĖ

144

152

KŪRYBINĖ KOMANDA

TEKSTŲ AUTORĖ

Dalia Smagurauskaitė

NUOTRAUKŲ AUTORĖ

Adelė Gintautė Kolkienė

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA

Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė

PROJEKTO KOORDINATORIUS

Justinas Simsonas

PRIE ŽURNALO KŪRIMO PRISIDĖJO:

Asta Bagdonavičienė

Margarita Batūrienė

VIRŠELIO NUOTRAUKOJE

Anestezijos ir intensyviosios terapijos

slaugytoja Valerija Popova

© Be raštiško VšĮ Respublikinės Vilniaus

universitetinės ligoninės sutikimo kopijuoti

ir platinti žurnale esančią informaciją draudžiama.

SPAUSDINO

UAB Standart Impressa

30

MIELA RVUL KOMANDA!

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė šiandien verčia jau 30-ąjį savo

veiklos metraščio puslapį. Garbingo jubiliejaus proga sveikinu visus Jus ir dėkoju

kiekvienam iš Jūsų už kasdienes pastangas gelbstint pacientų gyvybes, rūpestį

jų sveikata, sąžiningą savo profesinės misijos įgyvendinimą.

Už kiekvieno atlikto darbo ar pasiekimo visada stovi konkretūs žmonės. Šiame

leidinyje savo istorijomis ir prisiminimais dalinasi simbolinis mūsų kolegų trisdešimtukas,

tačiau ilgamečių, jau ne vieną dešimtmetį ligoninėje skaičiuojančių

darbuotojų turime daugiau nei 200. Jie geriau nei bet kas kitas gali įvertinti per

30 metų RVUL nueitą kelią, ir akivaizdu, kad tikrai yra kuo didžiuotis ir džiaugtis.

Daug kas pasiekta tik didžiulio žmonių entuziazmo, tikėjimo savo idėjomis

ir kantraus darbo dėka. Todėl didžiausia per šį laiką „užgyventa“ vertybė yra ligoninės

kolektyvas, kuriame subrendo jau kelios medicinos profesionalų kartos.

Jame persipina senbuvių patyrimas bei išmintis ir naujų narių atnešamas jaunatviškas

veržlumas. Tai – komanda, kuria tikiu ir didžiuojuosi, kurios palaikoma

norėčiau vesti įstaigą į naują jos gyvavimo etapą – su didele pagarba praeičiai ir

įkvepiančia ateities vizija.

Linkiu, kad mums visiems užtektų ryžto ir jėgų,

o kelyje į tikslą lydėtų bendrystės ir susitelkimo dvasia!

Su nuoširdžiais sveikinimais RVUL šventės proga –

direktorė dr. Jelena Kutkauskienė

4

5

30Pirmasis ligoninės vadovas

LEONARDAS STREIKUS:

LINKIU IR TOLIAU DARNIAI SIEKTI UŽSIBRĖŽTŲ TIKSLŲ

Iš dešinės: juostelę

perkerpa Vilniaus greitosios

pagalbos universitetinės

ligoninės vyriausiasis

gydytojas Leonardas

Streikus, Vilniaus miesto

tarybos pirmininkas Arūnas

Grumadas ir sveikatos

apsaugos ministras

Juozas Olekas. Vladimiro

Gulevičiaus, (ELTA) nuotr.

Džiaugiuosi ir esu dėkingas už progą pasveikinti Respublikinės Vilniaus universitetinės

ligoninės (RVUL) kolektyvą su 30 metų jubiliejumi.

Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė (VGPUL) pradėta statyti 1985 m. Tuomet

jau buvau apsisprendęs dalyvauti jos projektavimo, statybos, komplektavimo ir įvedimo

į eksploataciją darbuose. Šiems darbams vadovauti buvo įsteigtas papildomas vyr. gydytojo

pavaduotojo etatas prie Vilniaus miesto klinikinės ligoninės, kurioje tuo metu dirbau vyr. gydytojo

pavaduotoju gydymo reikalams.

Naujai kuriamoje ligoninėje turėjo vyrauti chirurginis profilis, teikiant pirmenybę būtinajai

pagalbai, ypač mišrių traumų atvejais. Ligoninėje buvo numatyta įkurti keturias Vilniaus

universiteto klinikas atsižvelgiant į pagrindinius chirurginės pagalbos ir anesteziologijos reanimatologijos

profilius. Šios klinikos ženkliai prisidėjo prie ligoninės kūrimo ir sėkmingo

atidarymo. Džiugu, kad ir šiandien jos dirba mokslo ir medicinos praktikos labui.

Efektyviam ligoninės darbui užtikrinti reikėjo medicininės įrangos, medicininių baldų.

Juos, įdėjus nemažai pastangų, pavyko įsigyti iš Vengrijos gamintojų per tuometinę sąjunginę

medicininės technikos valdybą Maskvoje.

Kolektyvą formavome kartu su klinikų vadovais. Skyrių vadovų pareigoms užimti kvietėme

jaunus progresyvius gydytojus, kuriems buvo suteikta laisvė pasirinkti savo komandas.

Tai leido suburti jauną, darnų, veržlų ir inovatyvų kolektyvą. Tuometinis ligoninės darbuotojų

amžiaus vidurkis nesiekė 35 metų, tačiau, nepaisant jauno amžiaus, tai buvo tikrų savo srities

profesionalų komanda.

Atkūrus nepriklausomybę, 1990 metų ekonominė Lietuvos blokada pristabdė ligoninės

įrengimo darbus, bet nepaisant trukdžių 1991 m. spalio 11 d. VGPUL buvo pašventinta šviesios

atminties vyskupo Juozo Tunaičio ir pradėjo savo veiklą: jau po trijų dienų nuo atidarymo

priėmė pirmąjį pacientą. Antrojo ligoninės korpuso atidarymui prireikė dar šešiolikos metų.

Nuo pat pirmųjų ligoninės

darbo dienų visas personalas

netausodamas jėgų

dalino savo žinias, patirtį ir

širdžių šilumą kiekvienam

gydomam pacientui. Tai sėkmingai

tęsiasi jau 30 metų.

Per tuos dešimtmečius

vyko ženkli ligoninėje teikiamų

paslaugų ir infrastruktūros

plėtra, vyko skyrių

ir pastatų renovacija, buvo

nuolat modernizuojami tyrimo,

gydymo metodai ir įranga.

Ypatingai buvo vystomi

mažai invazyvūs gydymo metodai bei intervencinės radiologijos diagnostinės ir gydomosios

procedūros.

Esu tikras, kad ši ligoninė pelnytai patenka į geriausių Lietuvos ligoninių penketuką.

Naudodamasis proga, nuoširdžiai dėkoju visiems ligoninės ir universiteto darbuotojams,

dalyvavusiems VGPUL ir RVUL kūrime ir visokeriopame jos veiklos tobulinime, o šiandieniniam

kolektyvui linkiu ir toliau darniai siekti užsibrėžtų tikslų, saugant žmonių sveikatą,

sėkmę ir laimę.

Visada su Jumis,

Leonardas Streikus

Vilniaus greitosios

pagalbos ligoninės

vyriausiasis gydytojas

Leonardas Streikus

(k), sveikatos apsaugos

ministras Juozas Olekas

(v), Vilniaus miesto

tarybos pirmininkas

Arūnas Grumadas (d).

Vladimiro Gulevičiaus

(ELTA) nuotr.

JUOZAS OLEKAS:

LINKIU, KAD LIGONINĖS ĮKŪRIMO METU TVYROJUSI

BENDRYSTĖS DVASIA TIK STIPRĖTŲ

Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo šalyje buvo daug įtampos, kurią kėlė ir ekonominė

blokada, ir Sausio 13-osios įvykiai. Bet mes labai laukėme šios ligoninės atidarymo, nes

tai buvo naujas, ambicingas projektas po ilgų stagnacijos metų, kai naujų ligoninių Lietuvoje

nebuvo pastatyta. Gerai prisimenu, kokiomis varganomis sąlygomis medicinos pagalba buvo

teikiama Šv. Jokūbo ar kitose ligoninėse, todėl tikėjomės, kad Vilniaus greitosios pagalbos

universitetinė ligoninė išspręs nemažai susikaupusių problemų. Buvo labai džiugu, kad taip ir

įvyko: naujoje ligoninėje buvo sudarytos labai geros sąlygos tiek pacientams, tiek personalui.

Atėjus akimirkai perkirpti juostelę ligoninės atidarymo iškilmėse, labai džiaugėmės.

Manau, kad tuo metu ši ligoninė buvo moderniausia gydymo įstaiga Lietuvoje. Žinoma,

statybų darbai šiek tiek užsitęsė, nes perėjome nuo centralizuoto tiekimo prie visiškos ekonominės

blokados ir būtinybės įrangą įsigyti savomis jėgomis.

Dirbti šioje ligoninėje buvo garbė ir laimė. Tiek mūsų, tiek kituose ligoninės skyriuose

jaunas ir entuziastingas personalas turėjo galimybę realizuoti save, įgyvendinti idėjas. Tvyrojo

draugiška nuotaika, jautėmės tarsi viena šeima, vienas kitą nuoširdžiai palaikėme – kartu aptarinėjome

pacientus, gydymo metodus, slaugos procesą. Buvome artimi, ir tai tikrai labai vienijo

kolektyvą. Bendradarbiavome su kitais skyriais, kitų sričių kolegomis, pavyzdžiui, keisdavome

galūnių kaulus panaudodami laisvą kaulo transplantaciją kartu su mikrochirurgais.

Ligoninėje vyko ir kita veikla – rašėme mokslinius straipsnius, rengėme konferencijas,

būrėmės į draugijas ir organizacijas. Mūsų skyriaus pagrindu buvo įkurta Plaštakos chirurgų

draugija. Taip pat kvietėme kolegas iš kitų šalių atvykti į mūsų ligoninę ir pasidalinti šiuolaikiniais

gydymo metodais.

Manau, kad Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė yra labai svarbi šalies sveikatos

sistemos dalis. Tikiuosi, kad ir ateityje ji atliks savo misiją taip, kaip ją atlieka dabar. Neabejoju,

kad ji bus modernizuota, dar labiau įsitrauks į būsimųjų gydytojų ir slaugytojų ugdymą,

nes čia dirbantis patyręs kolektyvas turi ką jiems pasiūlyti. Manau, kad ir prabėgus keliems

dešimtmečiams čia bus gydymo, mokslo ir mokymo kalvė, dovanojanti puikius specialistus

visai Lietuvai.

Linkiu, kad ligoninės įkūrimo metu tvyrojusi bendrystės dvasia tik stiprėtų, kad ėjimas į

darbą būtų didelis džiaugsmas ir kad pacientai iš ligoninės į namus grįžtų dėkingi už suteiktą

kvalifikuotą pagalbą, rūpestį ir dėmesį.

Pagarbiai

Juozas Olekas

6

7

30

Pradėta Vilniaus greitosios

pagalbos universitetinės

ligoninės statyba.

spalio 11 d.

Iškilmingai atidarytas

šios ligoninės

A korpusas ir

operacinis blokas.

Juos pašventino

vyskupas

Juozas Tunaitis.

1991 m.

spalio 14 d.

Į Neurologijos skyrių

paguldytas pirmasis

pacientas.

Užbaigtas diagnostikos korpusas,

kuriame įsikūrė laboratorijos ir

Rentgenologijos skyriai.

2005 m.

Duris atvėrė ligoninės

stacionaro B korpusas.

Įstaiga pakeitė pavadinimą ir tapo

Respublikine Vilniaus universitetine

ligonine (RVUL), kurios steigėja

tapo Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministerija.

birželio 6 d.

1985 m. 1994 m. 2011 m.

2012 m.

spalio 11 d.

Atidarytas naujasis

Skubios pagalbos

skyrius.

Ligoninei vadovauja

doc. dr. Jelena

Kutkauskienė.

Nuo 2019 m.

2013 m.

Vilniaus

universitetas tapo

įstaigos dalininku.

lapkričio 3 d.

2020 m.

Pirmąjį ligoninės direktorių Leonardą Streikų,

vadovavusį jai nuo pat įkūrimo, pakeitė

dr. Algimantas Pamerneckas, vadovavęs iki 2019 m.

8

9

KEITĖSI MŪSŲ LIGONINĖS

30KAIP

30KLINIKINIAI PADALINIAI

ANESTEZIOLOGIJOS IR REANIMACIJOS KLINIKA

I Reanimacijos skyrius

II Reanimacijos skyrius

Nudegimų skyriaus reanimacija ir operacinės

Anesteziologijos skyrius

Hemodializės skyrius

BENDROSIOS CHIRURGIJOS KLINIKA

I Chirurgijos skyrius

II Chirurgijos skyrius

Ginekologijos skyrius

Urologijos skyrius

TRAUMATOLOGIJOS-ORTOPEDIJOS KLINIKA

I Traumatologijos ortopedijos skyrius

II Traumatologijos ortopedijos skyrius

Mišrių traumų skyrius

Trauminės mikrochirurgijos skyrius

Nudegimų skyrius

Traumų punktas

ANESTEZIOLOGIJOS, REANIMATOLOGIJOS

IR KRITINIŲ BŪKLIŲ CENTRAS

Operacinis anesteziologijos skyrius

Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius

BENDROSIOS CHIRURGIJOS CENTRAS

I Chirurgijos skyrius

II Chirurgijos skyrius

Ginekologijos skyrius

Krūtinės chirurgijos skyrius

Urologijos skyrius

ORTOPEDIJOS IR TRAUMATOLOGIJOS CENTRAS

Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyrius

Ortopedijos skyrius

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius

Traumatologijos skyrius

Terminių traumų skyrius

NEUROANGIOCHIRURGIJOS CENTRAS

Akių ligų skyrius

Ausų, nosies, gerklės ligų skyrius

Intervencinės radiologijos skyrius

Kraujagyslių chirurgijos skyrius

Neurochirurgijos skyrius

I Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyrius

II Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyrius

2021

1991

NEUROANGIOCHIRURGIJOS KLINIKA

Širdies-kraujagyslių chirurgijos skyrius

Neurochirurgijos skyrius

Smegenų kraujotakos ūmių sutrikimų skyrius

KITI GYDYMO IR DIAGNOSTIKOS SKYRIAI

Ūminių apsinuodijimų skyrius

Psichosomatinių susirgimų skyrius

Toksikologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius

Ar žinojote, kad pirmojo mūsų ligoninės gimtadienio proga priešais

centrinį įėjimą keturių ligoninės klinikų vadovai – hab. dr. Juozas

Ivaškevičius (Anesteziologijos ir reanimacijos klinika), dr. Juozas

Stanaitis (Bendrosios chirurgijos klinika), doc. dr. Manvylius Kocius

(Traumatologijos-ortopedijos klinika) ir Egidijus Vytautas Barkauskas

(Neuroangiochirurgijos klinika) – pasodino keturis ąžuoliukus.

Išaugusius ir žaliuojančius Traumatologijos ortopedijos ir Bendrosios

chirurgijos klinikų ąžuolus galite pamatyti ir šiandien.

TOKSIKOLOGIJOS CENTRAS

Ūminių apsinuodijimų skyrius

Psichosomatinių susirgimų skyrius

Toksikologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius

SKUBIOSIOS MEDICINOS CENTRAS

Skubios pagalbos skyrius

INSULTO CENTRAS

KONSULTACIJŲ CENTRAS

Planinės pagalbos skyrius

REABILITACIJOS SKYRIAI

Ambulatorinės reabilitacijos skyrius

Stacionarinės reabilitacijos skyrius

Reabilitacijos centras „Pušyno kelias“

KITI GYDYMO IR DIAGNOSTIKOS SKYRIAI

Bakteriologijos laboratorija

Chirurginių instrumentinių tyrimų skyrius

Laboratorinės diagnostikos skyrius

Radiologijos skyrius

Terapijos skyrius

10

11

30

PROF. VALENTINAS

UVAROVAS:

IKI LYDERIO POZICIJOS ORTOPEDIJOS

TRAUMATOLOGIJOS SRITYJE UŽAUGOME

SAVARANKIŠKAI

Atidarius Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, joje buvo

įsteigta Traumatologijos-ortopedijos klinika, kuri ilgainiui tapo stambiausiu

Lietuvoje Ortopedijos ir traumatologijos centru. Nuo 2020 m. pradžios

jam vadovauja trisdešimt metų ligoninėje dirbantis gydytojas ortopedas

traumatologas prof. Valentinas Uvarovas. „Viską kūrėme nuo nulio:

ortopedijos traumatologijos srityje Lietuvoje vyravo stagnacija, nebuvo

susiformavusi mokykla, kurios tradicijas būtume galėję perimti ir tęsti, todėl

teko formuoti naują požiūrį į ortopediją traumatologiją“, – savo karjeros ir

ligoninės veiklos pradžią prisimena profesorius.

“Buvome jauni ir

kupini entuziazmo,

ištroškę naujovių ir

noro mokytis.

MMūsų ligoninėje dirbate nuo

1991 m. pradžios. Prisiminkite

įstaigos atidarymą ir

pirmuosius veiklos metus.

Pradžia buvo tikrai įdomi ir šiek

tiek neįprasta, nes dirbti pradėjau

dar prieš ligoninei pradedant veiklą,

o pagrindinė mano ir kitų kolegų

užduotis buvo naktimis saugoti

ligoninę – pradėtą montuoti įrangą,

baldus ir kitą turtą. Kartais tekdavo

ir patiems baldus surinkti ar perstumdyti.

Ypatingai gerai atsimenu 1991-

ųjų vasaros pabaigą ir Maskvoje

vykusį Rugpjūčio pučą – nepavykusį

bandymą perimti valdžią

iš Michailo Gorbačiovo. Tvyrojo

įtampa. Ligoninė jau buvo beveik

pasiruošusi darbui, kai gavome

nurodymą suformuoti daugiau

operacinių ir ruoštis galimiems

neramumams šalyje, sužeistųjų

antplūdžiui. Kartu su dr. Sauliumi

Špokevičiumi greitosios pagalbos

automobiliu vežiojome papildomą

įrangą į ligoninę, ir jau paskutinio

važiavimo metu prie Savanorių

žiedo išvydome nuo Trakų pusės

judančią sovietų kariuomenės tankų

koloną. Vaizdas buvo kraupus:

žmonės bėgo prieš tankus, moterys

grūmojo ir šaukė. Atsimenu ir

jausmą grįžus į ligoninę – atrodė,

kad tai yra pabaiga. Tačiau viskas

baigėsi gerai, tankai pravažiavo,

mes galėjome ramiau atsikvėpti ir

išformuoti papildomas operacines.

O atėjus rudeniui ligoninė atvėrė

duris, pradėjome dirbti.

Kaip mūsų ligoninėje ėmė

formuotis ortopedijos

traumatologijos mokykla,

šiandien virtusi į bene

didžiausią ir svarbiausią

Lietuvoje Ortopedijos ir

traumatologijos centrą?

Doc. dr. Manvylius Kocius ir

prof. Narūnas Porvaneckas buvo

•

12

13

30

Viską kuria žmonės, todėl labai svarbu

investuoti į juos, užauginti ir išlaikyti

Lietuvoje jaunąją gydytojų kartą.„

tarsi pirmosios kregždės – jie pirmieji

baigė doktorantūros studijas

Rygoje, kupini naujų idėjų grįžo

į Lietuvą ir pradėjo formuoti komandą

naujai atidaromai ligoninei.

Viską kūrėme nuo nulio: ortopedijos

traumatologijos srityje Lietuvoje

vyravo stagnacija, nebuvo

susiformavusi mokykla, kurios

tradicijas būtume galėję perimti ir

tęsti, teko formuoti naują požiūrį į

ortopediją traumatologiją. Iki šiol

atsimenu, kaip anuomet atrodė

ortopedijos traumatologijos skyriai

– beveik visais atvejais taikyti

skeletiniai tempimai, todėl palatos

buvo pilnos lovose gulinčių pacientų,

o aplink juos zujo slaugytojos

ir slaugytojų padėjėjos.

Užmezgus ryšius su tuometine

Vokietijos Demokratine Respublika,

su dr. M. Kociumi ir kitais kolegomis

pradėjome situaciją keisti.

Grupė chirurgų važiavo mokytis į

Italiją, išmoko naujų metodikų ir

įgytas žinias ėmė taikyti Lietuvoje.

Pamažu pradėjome dalyvauti

suvažiavimuose, konferencijose,

vykdyti mokslinį darbą, ryšiai

su užsienio specialistais stiprėjo.

Vėliau buvo sujungti Plastinės

chirurgijos ir Ortopedijos

traumatologijos skyriai – tai turėjo

įtakos kokybiniam šuoliui. Baigėme

skeletinių tempimų erą ir taikėme

naujus metodus, nors tikrai

girdėjome ne vieną skeptišką nuomonę.

Be to, buvome jauni ir kupini

entuziazmo, ištroškę naujovių

ir noro mokytis. Visi šitie faktoriai

lėmė ortopedijos traumatologijos

iškilimą mūsų ligoninėje.

jos medikais dėka gaudavome eksplantų,

t. y., iš pacientų pašalintų

implantų, kuriuos panaudodavome

mūsų atliekamose operacijose.

Buvo sakoma, kad „kietas“ chirur-

kali, beveik niekada nebūna standartinių

atvejų. Nemažai ypatingų

operacijų būna esant kaulo onkologiniams

susirgimams, kai tenka

panaudoti specialiai pagamintus

Turbūt ne viskas buvo taip

lengva, kaip galime įsivaizduoti.

Ar pasitaikydavo įdomių,

dabartiniams laikams neįprastų

situacijų?

Turbūt vienas iš įdomiausių

ortopedijos traumatologijos vystymosi

mūsų ligoninėje aspektų

pačioje įstaigos veiklos pradžioje

buvo iš Vokietijos gautų eksplantų

naudojimas. Tik dėl šios priežasties

ėmėme daugiau operuoti ir

tobulėti. O istorija tokia: dešimtojo

dešimtmečio pradžioje mums labai

trūko implantų, plokštelių, sraigtų.

Tačiau užmegztų ryšių su Vokieti-

gas yra tas, kuris seife turi implantų

iš Vokietijos ar net iš Amerikos.

Būtent eksplantų dėka įgavome

tikrai daug vertingos patirties ir galėjome

tobulėti. Žinoma, gerėjant

ekonominei situacijai šalyje, jų atsisakėme.

Per tris dešimtis darbo metų

RVUL neabejotinai pasitaikė

unikalių ar ypač sudėtingų

operacijų. Ar galite pateikti

pavyzdžių?

Iš tiesų, kiekviena revizinė endoprotezavimo

operacija yra uni-

endoprotezus. Šioje srityje specializuojasi

gydytojas ortopedas traumatologas

Jaunius Kurtinaitis, per

savo karjerą padaręs nemažai unikalių

operacijų. Verta paminėti ir

doc. dr. Sigitą Ryliškį, kuris dėl onkologinės

ligos pacientui pašalino

beveik visą žastikaulį, o į jo vietą

įstatė individualiai pagamintą protezą.

Gydytojas Giedrius Petryla

atlieka retas ir ypač sudėtingas klubo

sąnario displazijos operacijas, o

gydytojas Justinas Vaičiulis atlieka

raktikaulio fiksacijas naudodamas

artroskopą.

•

14

15

30

Kokiais dar Ortopedijos

ir traumatologijos centro

pasiekimais galime didžiuotis

šiandien?

Mūsų ligoninėje veikiantis Ortopedijos

ir traumatologijos centras

yra stambiausias Lietuvoje, atliekame

tikrai labai plataus spektro

operacijas pacientams, sergantiems

judamojo-atramos aparato ligomis.

Vidutiniškai per metus mūsų centro

gydytojai atlieka 8,4 tūkstančio

operacijų. Labai džiugu, kad

užimame pirmaujančias pozicijas

Lietuvoje klubo ir kelio sąnario

endoprotezavimo ir pėdos, dubens

chirurgijos srityse, esame peties ir

stuburo chirurgijos lyderiai Lietuvoje,

plėtojame artroskopinį

gydymą inovatyviomis technologijomis.

Sudėtingų lūžių gydymui

pasitelkiame 3D anatominį modeliavimą.

Esame unikalūs ir tuo,

kad dirbame kartu su plastikos

chirurgais, o tai reiškia, kad galime

vienu metu atlikti sunkių kaulinių

ir minkštųjų audinių sužalojimų

operacijas vienu metu.

Taip pat bendradarbiaujame su

Vilniaus Gedimino technikos universiteto

(VGTU) Biomechanikos

inžinerijos katedra, kuriai vadovauja

doc. dr. Julius Griškevičius,

robotikos ir skaitmeninės technikos

profesoriumi V. Bučinsku.

Vienas iš bendrų projektų – ištirti,

kaip ligoniai interpretuoja įvairias

gydytojų rekomendacijas, pavyzdžiui,

rekomendaciją nepriminti

pėdos visu svoriu. Universiteto

mokslininkai sukūrė techninę dalį

– specialų į batus dedamą sensorių,

matuojantį pėdai tenkančią apkrovą.

Surinkę pakankamai duomenų

galėsime įvertinti, kokios apkrovos

tenka žmogui vaikštant įprastai

ir su ramentais, kaip žmogus supranta

gydytojo rekomendacijas.

Sensorius pirmiausia išbandysime

su studentais, o vėliau – ir su pacientais.

Dar vienas kartu su VGTU

kuriamas projektas leis įvertinti

žmogaus eisenos ypatumus, pavyzdžiui,

kaip keičiasi žmogaus

laikysena ir eisena po operacijos

ar esant tam tikroms patologijoms.

Tam bus sukurtas sensorinis vaizdo

matuoklis su ėjimo takeliu, fiksuosiantis

žmogaus atvaizdą iš kelių

pusių. Gauti vaizdai bus skaitmenizuojami

ir analizuojami.

Be daugybės operacijų ir mokslinių

tyrimų, esame ir mokymo

bazė – čia dirba ir žinias gilina rezidentai.

Be to, pavyzdžiui, vien

Ortopedijos skyriuje dirba visas

būrys VU Medicinos fakultete dėstančių

gydytojų: prof. hab. dr. Narūnas

Porvaneckas, doc. dr. Manvylius

Kocius, dr. Sigitas Ryliškis,

dr. Jaunius Kurtinaitis, dr. Giedrius

Kvederas, dr. Tomas Sveikata.

Kaip įsivaizduojate Ortopedijos

ir traumatologijos centro ateitį?

Jau dabar nenusileidžiame Vakarų

šalims, esame tarptautinių

ortopedų traumatologų asociacijų

ir draugijų nariai. Ateityje su

komanda norėtume intensyviau

plėtoti revizinę endoprotezavimo

chirurgiją ir implantologiją, tobulinti

dienos chirurgiją, pradėti

glaudesnį bendradarbiavimą su

gydytojais reabilitologais sporto

medicinos srityje.

Manau, kad praėjus dar trisdešimčiai

metų, technologijų

prasme niekuo nesiskirsime nuo

labiausiai išsivysčiusių Europos

šalių ligoninių. Tačiau viską kuria

žmonės, todėl labai svarbu investuoti

į juos, užauginti ir išlaikyti

Lietuvoje jaunąją gydytojų

kartą. •

16

17

30

JOLANTA

LIŠTVAN:

UŽTENKA KELIŲ ŠILTŲ ŽODŽIŲ,

KAD PACIENTAS NUSIŠYPSOTŲ IR

PASIJUSTŲ GERIAU

„Didžiausias šios profesijos suteikiamas džiaugsmas apima tada, kai žmogus

pasveiksta – tai reiškia, kad mūsų darbas buvo sėkmingas ir prasmingas, išgelbėjome

kažkieno gyvybę“, – pasakoja Terminių traumų skyriaus vyresnioji slaugytoja Jolanta

Lištvan. Ji sako, kad prie sėkmingo gydymo dabar labai prisideda modernios darbo

priemonės, kurių prieš kelis dešimtmečius paprasčiausiai nebuvo.

Kaip pradėjote dirbti mūsų

ligoninėje, kokį įspūdį ji Jums

paliko?

Baigusi studijas pirmiausia buvau

paskirta į Šv. Jokūbo ligoninę

ir joje dirbau dvejus metus. Pasibaigus

mūsų ligoninės statyboms

ir įrengimo darbams, perėjau

dirbti į šią įstaigą, į I Chirurgijos

skyrių. Norėjau čia dirbti, nes ligoninė

buvo nauja, o personalas

jaunas. Palyginus su Šv. Jokūbo

ligonine, čia buvo lyg rojus – naujas

pastatas, nauji baldai, gražios

palatos ir kiekvienoje – tik keturi

pacientai, o ne dvylika. Žinoma, iš

pradžių buvo sunku, nes Šv. Jokūbo

ligoninėje dirbau su Neurologinio

skyriaus pacientais, o čia – su

chirurginio profilio, tad reikėjo

persiorientuoti.

Kokie skirtumai buvo tarp

neurologinių ir chirurginių

pacientų?

Tai visiškai kitoks profilis,

slauga, todėl reikėjo papildomai

mokytis iš kolegių ir adaptuotis.

Pagrindinis skirtumas – beveik visi

Neurologinio skyriaus pacientai

buvo sirgę insultu, sunkios būklės,

dažnai be sąmonės ir nevaikštantys.

Chirurginio skyriaus pacientai

mane nustebino – visi sąmoningi,

judantys. Bet praėjo šiek tiek laiko

ir supratau, kad ir sąmonės nepraradę

žmonės serga. Dirbti su jais

tikrai nebuvo lengviau – pacientų

būklė sunki, reikia greitos reakcijos,

greitų sprendimų.

Kaip slaugytojos darbas atrodė

prieš trisdešimt metų, ar yra

didelis skirtumas palyginus su

dabartimi?

Skirtumas yra didelis, nes dabar

slaugytojos darbas yra komandinis

darbas, o anksčiau buvo individualus.

Pavyzdžiui, viena buvo

palatos slaugytoja, antra tvarstomojo

slaugytoja, trečia – procedūrinio.

Dabar palatose dirbame

visos. Personalo buvo mažai, o

darbo daug. Darbo priemonių trūko,

jos buvo daugkartinės, todėl

reikėjo viską dezinfekuoti ir sterilizuoti.

Laikotarpis buvo sunkus,

o sąlygos su dabartinėmis tiesiog

nepalyginamos.

Dabar dirbate Terminių

traumų skyriuje, vyresniąja

slaugytoja. Kodėl pakeitėte

skyrių?

“Užtenka šypsenos ir

kelių gerų žodžių,

kad ir pacientas

nusišypsotų.

Ir nors dabar

slepiamės po

kaukėmis, šypsena

vis tiek matyti akyse.

•

18

19

30

Terminių traumų skyriuje kaip

vyresnioji slaugytoja pradėjau

dirbti 2013 metų pabaigoje. Dar

kartą pakeičiau pacientų profilį ir

labai džiaugiuosi šiuo sprendimu.

Chirurgijos skyriuje dirbau ilgai,

todėl ilgainiui panorau įgyti naujos

patirties, naujų įgūdžių. Turėjau

įsisavinti daug naujos informacijos

ir darbo metodų.

Kokia darbo Terminių traumų

skyriuje specifika?

Mūsų skyriuje vyrauja nudegimai

ir nušalimai. Nudegimai pasitaiko

ištisus metus, o nušalimai –

šaltuoju metų laiku. Nudegimus

patyrę pacientai dažniausiai būna

labai sunkios būklės. Šiuos pacientus

labai sunku slaugyti. Laimė,

medicina tobulėja, todėl turime tikrai

efektyvių priemonių – naujų

tvarsčių, didelę tvarstomąją patalpą,

kurios viduryje galime pasistatyti

paciento lovą, aplink ją laisvai

vaikščioti. Pavyzdžiui, labai džiaugiamės

gelio tvarsčiais, skirtais

pirmajai pagalbai nudegus – jie vėsina,

nuskausmina ir dezinfekuoja.

Kaip juokaujame skyriuje – turime

stebuklingą tvarstį. Be to, esame

vienas iš vos kelių Terminių traumų

skyrių Lietuvoje, todėl pacientai

pas mus patenka iš visos Lietuvos.

Ar tiek šiame, tiek kituose

ligoninės skyriuose svarbus

komandinis darbas?

Labai svarbus, nes gydytojas

negali dirbti be slaugytojos ir be

padėjėjos, lygiai taip pat padėjėja

negali dirbti be slaugytojos ir be

gydytojo, o slaugytoja – be jų abiejų.

Pas pacientą paprastai einame

visi kartu, pacientas džiaugiasi,

nes pajaučia didesnį rūpestį juo,

pamato daugiau besišypsančių

veidų. Būdami ligoninėje pacientai

pasiilgsta žmonių, ypač per

pandemiją, nori bendrauti, todėl

gavę daugiau dėmesio iš personalo

būna patenkinti.

Gera

slaugytoja

jaučia paciento

skausmą,

prisilietusi gali

pajusti, kaip

stipriai

skauda –

jam nereikia

įvardinti

skausmo

„

balais, nes

slaugytoja

tai mato iš

paciento akių.

Sakote, kad pacientai nori

bendrauti. Ar tenka juos

išklausyti, tam tikra prasme

pabūti psichologe?

Be psichologijos žinių pagrindų

negalėtume dirbti slaugytojomis.

Labai dažnai atliekame

psichologų darbą. Privalome jį

atlikti, nes kitu atveju būtų labai

sunku bendrauti su pacientu. O

juk kartais turime jį išklausyti ir

nuraminti tam, kad gautume jo

pasitikėjimą, sutikimą gydymui,

procedūroms.

Ar psichologinės žinios ateina iš

patirties, ar jų mokotės studijų

metais?

Žinių atsiranda su patirtimi.

Aišku, kad slaugos mokslai dabar

yra pasikeitę, išsiplėtę ir psichologijos

žinių suteikia. Bet dirbant

praktiškai daug ką galima išmokti

žymiai geriau. Dažniausiai slaugytoja

jaučia, kokia paciento nuotaika,

ar jis piktas ir nori pareikšti

pretenziją, ar nori tiesiog pabendrauti,

būti išgirstas. Kartais jiems

tikrai trūksta paprasčiausio žmogiško

dėmesio. Žinoma, negalime

su kiekvienu praleisti po kelias

valandas ir kalbėtis, bet dažnai

užtenka šypsenos ir kelių gerų žodžių,

kad ir pacientas nusišypsotų.

Ir nors dabar slepiamės po kaukėmis,

šypsena vis tiek matyti akyse.

Kokių dar charakterio savybių

reikia slaugytojai?

Slaugytoja turi mylėti savo

darbą ir pacientus, nes be meilės

jiems dirbti slaugytoja neįmanoma.

Jei slaugytoja į darbą ateina

prastos nuotaikos, į pacientą žiūri

piktomis akimis, pacientas tą jaučia.

Gali nuskambėti keistai, tačiau

gera slaugytoja jaučia paciento

skausmą, prisilietusi gali pajusti,

kaip stipriai jam skauda, nereikia

įvardinti skausmo balais, slaugytoja

tai mato iš paciento akių.

Taip pat reikia atsakingumo,

nes dirbame su vaistais – turime

atsakingai žiūrėti į tai, ką leidžiame,

kokią tabletę paduodame.

Reikia ir kantrumo, nes kartais

pacientai pareiškia pretenzijas,

nepasitenkinimą. Bet net ir tokiose

situacijose slaugytoja turi kantriai

išklausyti ir toliau kruopščiai

dirbti savo darbą.

Kas tokiame sunkiame darbe

suteikia didžiausią džiaugsmą?

Į mūsų skyrių pacientus atveža

iš gaisro, iš reanimacijos, jie čia

vidutiniškai praleidžia 24–27 paras,

o kartais net ir pusę metų, priklausomai

nuo nudegimų apimties

ir gylio. Vienas jaunas vyras pas

mus praleido devynis mėnesius.

Labai džiaugėmės, kad jis pasveiko,

nors galimybių buvo labai mažai.

Tokie pacientai tampa kone

šeimos nariais, kreipiamės vieni

į kitus vardais. Todėl tikrai didžiausias

šios profesijos suteikiamas

džiaugsmas apima tada, kai

žmogus pasveiksta – tai reiškia,

kad mūsų darbas buvo sėkmingas

ir prasmingas, nes išgelbėjome

kažkieno gyvybę. Dar vienas

džiaugsmas – kai gyja žaizdos,

kai pradžioje matai pūliuojančią

žaizdą, o praėjus kiek laiko ji ima

gyti. Mes net sakome „graži žaizda“,

nors tai ir skamba nelogiškai.

Kaip manote, ar ateityje keisis

slaugos procesas ir slaugytojos

darbas?

Manau, kad keisis. Tiesą sakant,

jis jau dabar po truputį keičiasi

į gerąją pusę – gydytojai mus

vis dažniau mato kaip lygiavertes

savo koleges. •

20

21

30

MOISĖJUS RACINAS:

ATLIKAU PIRMĄJĄ OPERACIJĄ ŠIOJE

LIGONINĖJE IR UŽ JĄ GAVAU NETIKĖTĄ

PADĖKĄ

„Tai, kas anksčiau atrodė kone stebuklas, dabar yra kasdienybė“, – sako gydytojas

chirurgas Moisėjus Racinas, dirbantis I Chirurgijos skyriuje. Tačiau jis įsitikinęs, kad net

ir robotikai priklausančioje ateityje chirurgo prie operacinio stalo nepakeis niekas, nes čia

reikalingos ne tik „auksinės“ rankos, bet ir abstraktus mąstymas bei drąsa rizikuoti.

PPrisiminkite aplinkybes,

kuriomis pradėjote dirbti šioje

ligoninėje, kokios nuotaikos

tvyrojo?

1981 m. baigęs Vilniaus universiteto

Medicinos fakultetą,

dirbau Antakalnio ligoninėje Skubios

pagalbos skyriuje. Kai buvo

nutarta, kad šio skyriaus nebeliks,

man abejonių nekilo – su kolegomis

nutarėme persikelti į naują

Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę

ligoninę. Juolab, kad

formuoti I Chirurgijos skyrių buvo

patikėta doc. dr. K. Katiliui, su kuriuo

dirbome Antakalnyje, jis buvo

ir mano kuratorius studijų laikais,

kartu dirbome mokslinį darbą.

Darbą ligoninėje pradėjau

1991 m. vasario mėnesį, bet ne

nuo pacientų gydymo – prisidėjau

įrengiant skyrių, budėjau ligoninėje

naktimis. Ligoninėje jau buvo

pirmieji kompiuteriai, tada atrodę

tarsi stebuklas. Pradėjau mokytis

jais naudotis, ne todėl, kad buvo

privaloma – norėjau naujų žinių.

Praėjus 8 mėnesiams ligoninė

pradėjo veiklą, o pirmąją operaciją

šioje ligoninėje atlikau aš. Pacientas

į tuometinį Priėmimo skyrių

buvo atvežtas su durtine žaizda

nugaroje, jam buvo pradurta krūtinės

ląsta ir inkstas. Prisimenu, kad

jis buvo Azerbaidžiano pilietis,

viename Vilniaus turguje pardavinėjęs

daržoves. Praėjus kiek laiko

po jam atliktos operacijos užsukau

į turgų nusipirkti poros kilogramų

bulvių. Pardavėjas jų man pridėjo

bene trigubai daugiau ir pasakė:

„Daktare, čia Jums – ačiū, kad operavote

mūsų draugą“.

Kolektyvas buvo draugiškas?

Buvome jauni, daug dirbome,

daug linksminomės – komanda

buvo labai draugiška. Apie tai, kad

po budėjimo išeitume namo, nebuvo

nė kalbos – dar padirbėdavome

papildomai. Žinoma, tada buvo

kiti laikai, buvome išauklėti kitaip

mąstančioje visuomenėje, kitokioje

santvarkoje, niekas griežtai nekontroliavo

darbo laiko.

Kompiuteriai atrodė lyg

stebuklas. O kaip buvo su

medicinine įranga ir kitomis

darbo priemonėmis?

Lietuvai atgavus nepriklausomybę,

užsienio labdaros organizacijos,

vyriausybės ir net privatūs

asmenys į Lietuvą siuntė ligoninių

darbui reikalingas priemones. Ligoninės

vadovų buvau paskirtas

vykti į Paneriuose įsikūrusį vaistų

sandėlį, kuriame buvo skirstoma

labdara, tapau labdaros skirstymo

komisijos nariu. Darbas buvo toks:

atvažiuoja sunkvežimiai su įvairiomis

priemonėmis, įranga ir kitais

daiktais; juos reikėdavo iškrauti,

suskaičiuoti, išrūšiuoti, peržiūrėti

ko reikėtų mūsų ligoninei. Jei rasdavau

priemonių, tinkančių mūsų

ligoninei, pasidėdavau jas į šalį ir

atsiveždavau į ligoninę. Kai kurias

jų turime iki dabar ir puikiai naudojame.

Taip būdamas minėtoje

komisijoje, sugebėjau parūpinti

nemažai ligoninės veiklai būtinų

instrumentų ir kitų daiktų.

Mūsų ligoninė buvo viena

pirmųjų Lietuvoje, kurioje

pacientai pradėti operuoti

minimaliai invazinės chirurgijos

metodu. Kas paskatino šį

pokytį?

Pasaulyje minimaliai invazinė

chirurgija ėmė plisti apie 1990 m.

Dr. Juozas Stanaitis buvo itin aktyvus

šioje srityje, jis su kolegomis

įkūrė Minimaliai invazinės chirurgijos

draugiją Lietuvoje, buvo

nuvykęs stažuotis į Vokietiją. Ten

susipažino su laparoskopinės chirurgijos

pradininku, profesoriumi

Kurtu Semmu. Vėliau profesorius

buvo atvykęs į mūsų ligoninę, atliko

parodomąją operaciją. Dar viena

paskata buvo galimybė įsigyti

tokioms operacijoms reikalingą

medicininę įrangą, instrumentus.

Pirmąsias laparoskopines operacijas

mūsų ligoninėje atliko dr.

Juozas Stanaitis, Aurelijus Grigaliūnas,

Nijolė Šileikienė. Iš chirurgų,

kurie neužsiėmė endoskopija,

aš buvau vienas pirmųjų, pradėjusių

operuoti laparoskopiniu būdu.

Įdomu tai, kad operuojant vykdavo

transliacijos iš operacinių – kiekviename

skyriuje stovėjo televizorius,

todėl gydytojai galėjo stebėti

laparoskopinių operacijų eigą. Tai

irgi buvo būdas mokytis. Dabar didžioji

dalis operacijų atliekama minimaliai

invaziniu metodu. Anksčiau

tai atrodė kažkas ypatingo, o

dabar – kasdienybė.

Ar turėjote įsimintinų operacijų,

ypatingų pacientų?

Visko yra buvę – juk sakoma,

kad kas nedirba, tas neklysta. Tą

pasakytų kiekvienas chirurgas.

Prisimenu, kai greitosios pagalbos

automobilis atvežė jauną sužeistą

kareivį – jam buvo peršauta stambi

arterija, septynios žaizdos pilvo

srityje. Buvo smarkiai nukraujavęs,

galimybių išgyventi turėjo labai

mažai. Bendromis operacinės

komandos ir kitų kolegų chirurgų

“Komanda buvo

labai draugiška.

Apie tai, kad

po budėjimo

išeitume namo,

nebuvo nė

kalbos – dar

padirbėdavome

papildomai.

jėgomis pavyko pacientą „prikelti“.

Visi dėl to labai džiaugėmės.

Kartą turėjau pacientą, atvežtą iš

Trakų su harpūnu krūtinėje. Jis

ruošėsi į povandeninę medžioklę,

bet užtaisant šautuvą jis iššovė ir

pataikė į krūtinę. Tam žmogui labai

pasisekė, nes harpūnas buvo

užkimšęs žaizdą ir ši nekraujavo,

todėl galėjome jį išgelbėti.

Chirurgo darbas nelengvas.

Kaip atsipalaiduojate

laisvalaikiu?

Chirurgo darbe netrūksta streso,

todėl atsipalaiduoju ir jėgų pasisemiu

laisvalaikiu. Labai mėgstu

tinklinį, esame subūrę bendraminčių

kompaniją, kuri žaisti susirenka

tiek vasarą, tiek žiemą. Su žmona

labai mėgstame keliauti, automobiliu

esame išmaišę visą Europą.

Niekada gyvenime taip gerai nebuvo

kaip dabar – vaikai užaugę, yra

sveikatos ir laiko sau. Ko daugiau

norėti?

Kaip manote, kokia ateitis

laukia chirurgijos, gal Jūsų

profesijos žmones pakeis

robotai?

Manau, kad taip niekada nenutiks.

Chirurgą pakeisti prie operacinio

stalo yra beveik neįmanoma,

nes nė viena mašina neturi abstraktaus

mąstymo. Kaip juokais

sakydavo mano mokytojas Kazys

Katilius: „Geras chirurgas yra tas,

kuris turi humoro jausmą, yra truputį

„valkata“, truputį „pijokas“,

nebijo rizikuoti ir turi auksines

rankas“. •

22

23

30

4

FAKTAI APIE MUS

1

Mūsų ligoninės komandą

jau 30 metų vienija didelė

kompetencijų įvairovė, derindami

mokslo bei technologijų

inovacijas specializuojamės

ūmių būklių,

sunkių traumų ir plataus

profi lio klinikinės chirurgijos

srityse.

2

Esame respublikinio lygmens

daugiaprofi linė asmens

sveikatos priežiūros

įstaiga, teikianti skubią

ir planinę pagalbą Rytų

Lietuvos gyventojams iš

Vilniaus, Panevėžio, Utenos,

Alytaus apskričių – iš

viso 1,23 mln. žmonių.

3

RVUL dirba apie 1900

darbuotojų, iš kurių: 437

gydytojai ir 68 gydytojai

rezidentai, 539 slaugos

personalo darbuotojai,

327 slaugytojo padėjėjai.

Mūsų ligoninėje dirba daugiau

nei trisdešimt medicinos

ar biomedicinos

mokslų daktarų ir penki

profesoriai. Atliekami

įvairūs moksliniai tyrimai,

pavyzdžiui: ortopedijos

traumatologijos srityje –

3D anatominis modeliavimas,

anesteziologijoje –

regioninės anestezijos

metodai ir galimybės, reanimacijoje

ir intensyviojoje

terapijoje – dirbtiniu

intelektu paremta dirbtinė

plaučių ventiliacija.

5Skubiosios medicinos

centras yra mūsų magistralinė

arterija, kuria plūsta

didžiausias šalyje skubios

pagalbos besikreipiančių

žmonių srautas. Per metus

sulaukiame daugiau

nei 100 tūkstančių pacientų,

arba vidutiniškai 250

žmonių per parą. Į Skubios

pagalbos skyrių greitosios

medicinos pagalbos automobilis

atvažiuoja kas 12

minučių. Kas antras GMP

automobilis Vilniuje su pacientu

atvažiuoja būtent į

mūsų ligoninę.

24

25

30

FAKTAI APIE MUS

6

Ligoninės stacionare

kasmet gydoma daugiau

nei 30 tūkstančių pacientų,

per metus atliekama

daugiau kaip 20 tūkstančių

operacijų, suteikiama

apie 300 tūkstančių konsultacijų.

7

Mūsų ligoninėje veikia

didžiausias šalyje Ortopedijos

ir traumatologijos

centras, kuriame

dirba aukščiausio lygio

profesionalai, atliekamas

platus operacijų spektras

sergantiesiems judamojo-atramos

aparato ligomis

(per metus atliekama

apie 8,4 tūkstančio operacijų)

bei ruošiami šios srities

rezidentai.

8

Ligoninėje nuo 2014 m.

sausio 1 d. veikia vienas

iš šešių Lietuvoje įsteigtų

Insulto centrų, veiklą

vykdantis ištisą parą visus

metus ir užtikrinantis ankstyvą

insulto diagnostiką,

gydymą ir tolesnę ligonio

priežiūrą. Jame teikiama

aukščiausio lygio pagalba

ūminio galvos smegenų

insulto ištiktiems Vilniaus ir

visos Rytų Lietuvos regiono

pacientams. Už ūminio

insulto gydymo kokybės

pasiekimus Insulto centrui

įteiktas reikšmingas Europos

insulto organizacijos

ESO (European Stroke

Organisation) apdovanojimas

– ESO Angels Gold

Award.

9

Mūsų ligoninėje įsteigtas

vienintelis Lietuvoje

Toksikologijos centras,

gydantis cheminėmis ir

biologinėmis medžiagomis

apsinuodijusius pacientus,

užtikrinantis jų

diagnostiką ir gydymą

ištisą parą. Toksikologijos

centras aktyviai bendradarbiauja

su ligoninės

patalpose veikiančiu Apsinuodijimų

informacijos

biuru, vieninteliu Europos

Sąjungoje teikiančiu klinikinio

toksikologo konsultacijas

visą parą.

10

Klinikinė chirurgija yra

šios ligoninės veiklos pamatas.

Bendrosios chirurgijos

centre dirbantys

specialistai yra minimaliai

invazinės chirurgijos plėtros

pradininkai Lietuvoje,

čia vykdomas klinikinis,

pedagoginis ir mokslinis

darbas, per metus atliekama

iki 6,8 tūkstančio operacijų.

26

27

30

GEDIMINAS RAUBA:

PLASTINĖ OPERACIJA SUSIJUSI

IR SU ESTETIKA, IR SU ŽMOGAUS

GYVENIMO KOKYBE

Vienas labiausiai patyrusių Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojų,

mūsų ligoninės Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas Gediminas

Rauba sako, kad atlikdamas rekonstrukcines operacijas susiduria su ypatingais,

vienetiniais atvejais, kurie reikalauja ilgo pasirengimo, žinių ir net kūrybiškumo. Tačiau

ilgas valandas operacinėje atperka rezultatas: „Pagerinta žmogaus gyvenimo kokybė

ir grąžintas galūnių funkcionalumas žmogui labai daug reiškia.“

Papasakokite, kada pradėjote

dirbti naujoje ligoninėje

Vilniuje ir kas lėmė Jūsų

sprendimą?

Nuo 1983 metų dirbau mikrochirurgu

– taip seniau buvo vadinami

plastinės ir rekonstrukcinės

chirurgijos gydytojai – Raudonojo

Kryžiaus ligoninės Mikrochirurgijos

centre, mūsų komandai vadovavo

profesorius Kęstutis Vitkus.

Ligoninės statyboms einant į

pabaigą gydytojas Juozas Olekas

man, dr. Sauliui Špokevičiui ir gydytojui

Andriui Guobiui pasiūlė

joje įsidarbinti ir sukurti panašų

padalinį į tą, kuris buvo Raudonojo

Kryžiaus ligoninėje. Norėjau

pokyčių, daugiau savarankiškumo

ir iniciatyvų darbe, todėl nedvejodamas

sutikau pereiti į darbą naujoje

ligoninėje.

Ligoninėje įdarbinti buvome

dar prieš atidarymą, todėl atvažiuodavome

saugoti inventoriaus.

Po atidarymo Traumatologijos ortopedijos

ir plastinės chirurgijos

skyriaus vedėju mūsų ligoninėje

pirmiausia buvo dr. Saulius Špokevičius,

po jo porą metų – Juozas

Olekas, o nuo 1994 m. skyriaus

vedėjo vairą perėmiau aš. Skyrius

buvo tarsi dvigubas, nes kartu dirbo

ir plastinės ir rekonstrukcinės

chirurgijos gydytojai, ir ortopedai

traumatologai. Vėliau, plėtojantis

ortopedinei traumatologinei krypčiai,

mūsų skyrius buvo padalintas,

bet ir po to visada dirbome labai

glaudžiai.

Karjeros pradžioje dirbote su

profesoriumi Kęstučiu Vitkumi.

Kokie įspūdžiai liko apie

profesorių?

Profesorius Kęstutis Vitkus

buvo mano mokytojas. Jis jau tada

buvo labai daug pasiekęs, buvo

išvažiavęs į JAV specializuotis.

Mums tai buvo labai sunkiai pasiekiama.

Iš profesoriaus įgijau ne tik

praktinių žinių, bet ir idėjų, įkvėpimo.

Jis skatino gilintis į žmogaus

anatomiją, mokė atraumatinės operavimo

technikos – švelniai elgtis

su audiniais.

Mano darbo kabinete kabo labai

sena, nespalvota nuotrauka iš

Raudonojo Kryžiaus ligoninės,

kurioje esame įamžinti aš, profesorius

Kęstutis Vitkus, gydytojas

Juozas Olekas, gydytojas Vytautas

Klimas. Ant operacinio stalo – Latvijos

pilietis, kurio net pavardę iki

šiol atsimenu. Jam vienos operacijos

metu prisiuvome iškart abi

rankas, kurių jis neteko per epilep-

“Kraštutiniais atvejais net ir

transplantuojame, pavyzdžiui,

kojos nykštį ant plaštakos, bet

tokia operacija yra reta, sudėtinga

ir reikalaujanti specialaus

pasiruošimo.

•

28

29

30

Kiekvieną kartą turiu galvoti, ką geriausio

„

galiu padaryti – tai panašu į galvosūkį.

Turbūt todėl nesu mokslininkas, o chirurgas,

kuriam patinka praktinis darbas ir iššūkiai.

sijos priepuolį užkritęs ant didžiulio

disko medienai pjauti. Jau tada,

beveik prieš keturiasdeši mt metų,

vadovaujami profesoriaus darėme

tokias neįtikėtinas operacijas.

Kokios kryptys vyravo Jūsų

skyriuje?

Mūsų kryptis buvo potrauminiai

defektai – bendradarbiavome

su ortopedais traumatologais tais

atvejais, kai po didelių traumų ar

nudegimų pacientai likdavo su dideliais

defektais, nors teko gydyti

ir pačias traumas, atlikti replantacijas.

Ypatingą dėmesį skyrėme ir

specializavomės periferinėje nervų

sistemoje – plaštakos ir riešo plastinėje

ir rekonstrukcinėje chirurgijoje.

Riešo chirurgijos pradininkas

ir iniciatorius buvo gydytojas Arūnas

Jankauskas. Kaip juokauju, iš

pradžių net riešo kauliukus sunkiai

skirdavome, o dabar riešo rekonstrukcinės

operacijos ir artroskopijos

yra vienos dažniausių.

Vėliau operacijų spektras plėtėsi,

pavyzdžiui, periferinio nervo

užspaudimo, riešo patologijos,

operacijų ir patirties daugėjo, gerėjo

diagnostikos galimybės, todėl

pacientų srautas didėjo. Atėjusi

nauja karta atsinešė ir kitas kryptis

– krūtų, pilvo, kitų kūno dalių plastinę

ir rekonstrukcinę chirurgiją.

Kaip keitėsi operacijų pobūdis

– atliekate daugiau planinių ar

skubių?

Anksčiau atlikdavome daugiau

skubių operacijų, dabar – planinių.

Tokį pokytį iš dalies lėmė sumažėjęs

traumų darbe ar namų aplinkoje

kiekis, ir šiuo požiūriu panašėjame

į Skandinavijos šalis. Jau prieš dešimt

metų pacientas nupjautu pirštu

Skandinavijoje buvo retenybė,

o mūsų ligoninėje – bene kasdienybė.

Laimė, darbdaviai į darbų

saugą žiūri atsakingiau, žmonės

irgi labiau saugosi dirbdami su diskiniais

pjūklais. Kiek daugiau problemų

kelia kampiniai šlifuokliai.

Kalbant apie planines operacijas,

turime daug dienos chirurgijos

pacientų, kurie ligoninėje praleidžia

1–2 dienas, jiems atliekame

periferinio nervo atpalaidavimo

procedūras, operuojame smulkius

auglius, pakeliame akių vokus, darome

kitas plastines operacijas.

Visuomenė plastinę chirurgiją

dažnai painioja su estetine

ir supranta kaip nebūtiną

prabangą. Kaip yra iš tikrųjų?

Kaip sufleruoja mūsų specialybės

pavadinimas – plastinės ir

rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas

– atliekame plastines operacijas

ir rekonstrukcines operacijas.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad plasti-

•

30

31

30

nė operacija susijusi ne tik su estetika

ir grožiu, bet ir su žmogaus

gyvenimo kokybės gerinimu, sveikata.

Pavyzdžiui, užkritę, stambūs

akių vokai yra ne tik estetinė problema,

jie riboja matymą, trukdo

darbui. Atlikę plastinę operaciją

pageriname tiek žmogaus išvaizdą,

tiek galimybę matyti, jaustis patogiai.

Dar vienas dažnas pavyzdys

– gigantinės krūtys, sukeliančios

stuburo problemų, moteris negali

sportuoti ar kitaip aktyviai gyventi.

Todėl krūtų mažinimo operacija

išsprendžia sveikatos, patogumo,

grožio klausimus. Po gimdymo

nemažai daliai moterų prasiskiria

pilvo raumenys, todėl joms irgi

reikia operacijos. Mūsų atliekamos

plastinės operacijos žmogui padeda

jaustis gerai ne tik fiziškai, bet ir

psichologiškai. Plastinė ir estetinė

chirurgijos susijusios, riba tarp jų

labai plona.

Kita mūsų darbo pusė – rekonstrukcinės

operacijos, kurių metu

atkuriame po traumų ar onkologinių

susirgimų sužalotas, trūkstamas

kūno dalis. Atkuriame pirštus,

taip suteikdami žmogui galimybę

būti savarankišku, gebėti paimti

būtiniausius daiktus, naudotis

kompiuteriu ar mobiliuoju telefonu.

Kraštutiniais atvejais net ir

transplantuojame, pavyzdžiui, kojos

nykštį ant plaštakos, bet tokia

operacija yra reta, sudėtinga ir reikalaujanti

specialaus pasiruošimo.

Taip pat perkeliame odą, audinius

nuo vienos žmogaus kūno vietos

ant kitos. Tai yra kūryba, nes kiekvieną

kartą galvoji, kaip išspręsti

problemą, kaip sukelti kuo mažiau

rizikos pacientui ir gauti geresnį

rezultatą.

Tie plastinės rekonstrukcijos

gydytojai, kurie mėgsta chirurgiją,

iššūkius ir nori užsiimti įdomiu

darbu, pasirenka darbą mūsų ligoninėje,

kiti renkasi estetinės chirurgijos

klinikas.

Neabejotinai per savo karjerą

turėjote ne vieną išskirtinį

pacientą ir operaciją. Ar galite

kelias prisiminti?

Viena iš įsimintiniausių pacienčių,

kurios atveju susidomėjo net

San Francisko chirurgai: pacientei

žemės ūkio agregatas tarsi pirštinę

„numovė“ vienos plaštakos odą,

buvo likęs nepilnas nykštys ir dalis

trečio bei ketvirto piršto, išlikusios

sausgyslės. Mūsų tikslas buvo išgelbėti

pirštus ir atkurti gebėjimą

naudotis ranka: pirmiausia plaštaką

įsiuvau į kirkšnį, ant plaštakos

susiformavo savotiškas odos gaubtas,

tarsi kumštinė pirštinė. Tada

prasidėjo pirštų atskyrimas. Visas

procesas užtruko trejus metus, reikėjo

atlikti daug operacijų. Galutinius

rezultatus matome tik dabar,

jie yra geri – moteris gali naudotis

atkurtais pirštais.

Šiais metais taip pat turėjome

neįprastą atvejį – pacientei ant

plaštakos buvo užaugęs maždaug

15 cm ilgio odos darinys, primenantis

ragą. Jį išoperavome, nuo

dilbio paėmėme odos ir juo uždengėme

likusią žaizdą. Šis atvejis

Lietuvoje išskirtinis tuo, kad tokio

odos rago turbūt niekas iki šiol nebuvo

matęs.

Taip pat prisimenu jauną pacientą,

kuriam karšti volai išdegino

sausgysles. Labai džiaugiuosi

jo gydymo rezultatais, nes uždėjau

odos lopą, prakišau tiesiamąsias

sausgysles, ir pirštai atgavo

funkcionalumą. Esant panašiems

sužeidimams kiekvieną kartą turiu

galvoti, ką geriausio galiu padaryti –

tai panašu į galvosūkį. Turbūt todėl

nesu mokslininkas, o chirurgas,

kuriam patinka praktinis darbas ir

iššūkiai.

Kaip įsivaizduojate plastinės

ir rekonstrukcinės chirurgijos

ateitį?

Plastinėje ir rekonstrukcinėje

chirurgijoje jau daug metų išlieka

tie patys principai. Pavyzdžiui, atsivertę

prieš kelias dešimtis metų

sudarytus odos plastikos žinynus ir

enciklopedijas, rasime tuos pačius

operavimo principus, kuriais vadovaujamės

ir dabar. Drįstu teigti,

kad visi naudojami odos lopų perkėlimai

jau atrasti ir aprašyti.

Visgi gali keistis ir tobulėti medicininės

priemonės – klijai, PRP

(trombocitais praturtinta plazma),

audinių užpildai, implantai. Galbūt

odą bus galima užauginti laboratorijoje,

bet, tiesą sakant, odos

trūkumo nejaučiame. Būtų žymiai

naudingiau užauginti nosį arba ausį

ir ją transplantuoti žmogui. Galbūt

atsiras naujos technologijos, kuriomis

galėsime atnaujinti kremzles,

smulkius sąnarius be endoprotezavimo.

Bet organizmo negali atidaryti

kaip spintelės ir kažko į jį įdėti,

nes organizmas į viską reaguoja.

Manau, kad poreikis rūpintis

savo išvaizda didės, todėl plastinių

operacijų skaičius mūsų skyriuje

augs.

Kas Jums teikia didžiausią

džiaugsmą darbe, procesas ar

rezultatas?

Džiaugiamės, kai galime pagerinti

žmogaus gyvenimo kokybę,

nes net ir vienas pirštas žmogui yra

svarbus, o jo netekus kyla tiek fizinių,

tiek psichologinių problemų.

Todėl didžiausias džiaugsmas – kai

pavyksta rekonstrukcija, ir žmogus

džiaugiasi rezultatu. •

32

33

30

AURELIJUS

GRIGALIŪNAS:

LIGONINĖ – TARSI MAŽAS LIETUVOS

MODELIS, O CHITS NUO PAT PRADŽIŲ

GARSĖJO KAIP MEDICINOS INOVACIJŲ

POLIGONAS

Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus (CHITS) vedėjas Aurelijus Grigaliūnas

buvo vienas iš vos kelių gydytojų Lietuvoje, turėjusių 3 aukščiausias skirtingų

specialybių kvalifikacines gydytojo kategorijas (endoskopuotojo, echoskopuotojo,

chirurgo), už profesinius nuopelnus jam 2010 m. buvo įteiktas „Auksinės mediko

širdies“ apdovanojimas. Be to, jis kaip penkis savo rankos pirštus pažįsta kiekvieną

ligoninės kampelį – kur koks kabinetas buvo ir kur persikėlė, kur vis dar yra originali

grindų danga, kur jis pats dažė duris ar kažką konstravo. Ligoninė jam – tarsi mažas

Lietuvos modelis, kuriame atsispindi kiekvieno dešimtmečio pėdsakai. „Kokia ligoninė

bus ateityje, priklauso tik nuo čia dirbančių žmonių“, – sako A. Grigaliūnas.

“Tai, kas vyko

Lietuvoje –

pertvarkos, krizės,

pandemija –

kiekvienas

dešimtmetis

ir jo aktualijos

atsispindėjo ir

ligoninės gyvenime,

veikloje.

Kas paskatino įsidarbinti

mūsų ligoninėje, kokius darbus

pirmiausia turėjote atlikti?

Nuo 1977 metų dirbau Vilniaus

miesto 6-ojoje klinikinėje ligoninėje

Antakalnyje. Pradžioje operacinės

sanitaru, vėliau, nuo 1984

metų, baigęs Vilniaus universiteto

Medicinos fakultetą – gydytoju

chirurgu. Pastačius Vilniaus greitosios

pagalbos universitetinę ligoninę,

gavau pasiūlymą joje dirbti.

Dalyvavau dviejuose konkursuose

– Chirurginių instrumentinių

tyrimų skyriaus vedėjo ir gydytojo

chirurgo pareigybei užimti.

Laimėjau abu konkursus ir dirbu

iki šiol. Kas paskatino dirbti

šioje ligoninėje? Vilniaus miesto

6-ojoje klinikinėje ligoninėje su

chirurgo darbu buvau susipažinęs.

Mačiau tuos didžiuosius

Lietuvos chirurgus, nuostabius

žmones, mano mokytojus, į kuriuos

norėjau būti nors kiek panašus.

Domėjausi laparoskopija,

ultragarsiniais tyrimais bei intervencijomis

ultragarso kontrolėje.

Virškinimo trakto endoskopija ir

intervencijos tuo metu buvo silpnoji

mano pusė. Man tai buvo iššūkis,

nepatirta medicinos sritis.

Skyriaus vedėjo darbas taip pat

buvo naujovė. Kas nauja, kas yra

neišbandyta, kas nežinoma turbūt

vilioja visus. Kas tas Chirurginių

instrumentinių tyrimų skyrius, kuris

gyvuoja iki šiol, koks jis bus,

tuo metu buvo nežinoma.

Kokius darbus pirmiausia turėjome

atlikti? Pirmiausia, nuspręsti

kokias paslaugas teiks šis skyrius,

kas jame dirbs, surasti savo bendraminčių,

kuriems kas nauja, nepatirta

būtų taip pat iššūkis kaip ir

man. Be to, kaip turbūt ne vienas

•

34

35

30

pašnekovas minėjo, ligoninėje

pradėjome dirbti anksčiau nei ji atsidarė,

todėl šiek tiek prisidėjome

prie jos statybų ir įrengimo – dažėme

palanges, nešiojome baldus,

valėme sienas ir plovėme langus.

Kartais tą, kas jau buvo pastatyta,

sukurta, teko griauti, kurti iš naujo.

Buvo labai įdomus laikotarpis.

Kaip prisimenate darbą

ligoninėje pirmaisiais jos

veiklos metais?

Mūsų ligoninė – pirma nepriklausomybę

atgavusioje Lietuvoje

pastatyta ligoninė, todėl ji man

asocijuojasi su nedideliu Lietuvos

modeliu. Tai, kas vyko Lietuvoje

– pertvarkos, krizės, pandemija

– kiekvienas dešimtmetis ir jo

aktualijos atsispindėjo ir ligoninės

gyvenime, jos veikloje.

Pradžia tikrai buvo sunki, didžiąją

dalį medicininės įrangos

atsiuntė užsienio šalių labdaros organizacijos.

Laikui bėgant jos vis

daugėjo, jau ir patys galėjome įsigyti

papildomų darbo priemonių.

Įvertinus istorines aplinkybes prieš

30 metų – valstybės nepriklausomybės

atgavimą ir ekonominę

blokadą – tuo metu mūsų ligoninė

buvo viena moderniausių Lietuvoje.

Infrastruktūra buvo nauja, įranga

moderni, o didžioji dalis gydytojų

ir administracijos darbuotojų

jauni. Net ir įdarbinimo procesas

buvo naujoviškas, nes vyko konkursai.

Šiandien mobilus telefonas

ar kompiuteris yra kasdienybė.

Tuomet tai buvo didelė naujovė. O

mes turėjome ligoninėje kompiuterių,

svajojome apie kompiuterinius

tinklus, programas.

Kalbėdamas apie Chirurginių

instrumentinių tyrimų skyrių, turiu

pasakyti, kad jis nuo pat įkūrimo

buvo ganėtinai technologiškas

– niekada nerašėme į popierinius

žurnalus, naudojomės kompiuterinėmis

programomis, kurias geranoriškai

kūrė mūsų informacinių

technologijų specialistai. Jei toks

spartus technologinis progresas ligoninėje

būtų išlikęs visą laiką, jau

būtume įžengę į robotinės medicinos

erą.

Chirurginių instrumentinių

tyrimų skyrius gyvuoja ir jam

vadovaujate nuo pat ligoninės

atidarymo. Kuo šis skyrius

buvo išskirtinis?

Chirurginių instrumentinių tyrimų

skyrius, manau, yra išskirtinis

ne tik mūsų ligoninėje, bet ir

Lietuvoje. Jis apjungia funkcinės

(širdies, kvėpavimo sistemos, galvos

smegenų, judamojo aparato)

diagnostikos, ultragarsinių ir endoskopinių

tyrimų padalinius, turi

operacinę, kurioje atliekamos endoskopinės

intervencijos, procedūros

ultragarso ir rentgeno kontrolėje.

•

36

37

30

Mūsų ligoninėje lankėsi ir mus mokė žymūs

laparoskopinės chirurgijos puoselėtojai –

tokie kaip profesorius Roberto Bergamaschi,

„

kolorektalinės chirurgijos specialistas iš Italijos,

profesorius Kurt Karl Stephan Semm – vokiečių

ginekologas ir minimaliai invazinės chirurgijos

pradininkas, vadintas „laparoskopijos tėvu“.

Chirurginių instrumentinių

tyrimų skyrius buvo viena iš vietų,

kurioje prasidėjo videolaparoskopinės

chirurgijos plėtra Lietuvoje.

1992-ųjų metų vasarą,

naudodamas videolaparoskopinę

įrangą, atlikau pirmąją šalyje videolaparoskopinę

cholecistostomiją.

1993–1995 m. įvairių laparoskopinių

operacijų Lietuvoje daugėjo,

pavyzdžiui, gydytojas dr. Juozas

Stanaitis mūsų ligoninėje atliko

pirmąsias laparoskopines hernioplastikas

TAPP ir TEP metodika.

Mūsų ligoninėje lankėsi ir mus

mokė žymūs laparoskopinės chirurgijos

puoselėtojai – tokie kaip

profesorius Roberto Bergamaschi,

kolorektalinės chirurgijos specialistas

iš Italijos, profesorius Kurt

Karl Stephan Semm – vokiečių ginekologas

ir minimaliai invazinės

chirurgijos pradininkas, vadintas

„laparoskopijos tėvu“, 1987 m. atlikęs

pirmąją laparoskopinę apendektomiją

pasaulyje, ir daug kitų

žymių užsienio medikų.


skyriuje gydytoja Sigita Burneikienė

atliko pirmąją Lietuvoje kompiuterinę

elektroencefalografiją.

Vieni iš pirmų Lietuvoje atlikome

endoskopines gastrostomijas,

kasos pseudocistų transmuralinius

drenavimus, ekstrahepatinių latakų,

stemplės, piloroduodeninio

segmento stentavimus metaliniais

savaime išsiplečiančiais stentais.

Kartu su neurochirurgais vieni

pirmųjų šalyje atlikome galvos

smegenų ultragarsinį tyrimą atviros

operacijos metu.


skyrius buvo ir yra išskirtinis

tuo, kad jam patrauklios naujovės,

jų praktinis įgyvendinimas teikiant

kasdienes medicinines paslaugas.

Tiek Jūs, tiek kiti mūsų

ligoninės gydytojai nemažai

prisidėjo įkuriant Minimaliai

invazinės chirurgijos draugiją

(MICH). Kodėl kilo mintis ją

steigti?

1995 m. pradžioje mūsų ligoninės

darbuotojų iniciatyva buvo

nuspręsta įkurti naują chirurgų

draugiją ir ją pavadinti Minimaliai

invazinės chirurgijos draugija

(MICH). Burtis į draugiją

tuo metu mus pastūmėjo sparti

technologijų raida: medicinoje

vis dažniau buvo naudojami kompiuteriai,

videokameros, tobulėjo

laparoskopinė įranga, atsirado instrumentų

rinkiniai laparoskopinei

chirurgijai. Lankydamiesi užsienio

ligoninėse stažuočių, komandiruočių

metu dalis mūsų chirurgų

jau buvo operavę laparoskopiniu

būdu arba stebėję tokias operacijas.

Tai ir buvo viena iš priežasčių

kurti draugiją. Antra priežastis ta,

kad ligoninėje buvo vystoma ne

tik laparoskopinė chirurgija, bet

ir minimali endoskopinė chirurgija,

atliekamas platus spektras

chirurginių intervencijų ultragarso

ir rentgeno kontrolėje, kas neretai

leido išvengti didelės apimties

atvirų operacijų.

Minimaliai invazinės chirurgijos

draugija labai prisidėjo prie to,

kad Lietuvoje būtų organizuojami

tarptautiniai ir respublikiniai laparoskopijos

seminarai, kurių metu

gydytojams buvo skaitomos paskaitos,

vyko parodomosios operacijos,

nagrinėjamos minimaliai

invazinės chirurgijos problemos ir

iššūkiai. Visa tai padėjo mokytis,

dalintis patirtimi ir tobulėti. Draugija

prisidėjo ir prie to, kad mūsų

ligoninės vardas būtų žinomas ne

tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Kaip Chirurginių

instrumentinių tyrimų skyriaus

darbas atrodo šiais laikais?

Dabar Chirurginių instrumentinių

tyrimų skyriuje visą parą

atliekami funkcinės diagnostikos,

ultragarsiniai tyrimai, endoskopijos

bei intervencinės procedūros

jų metu.

Kalbant skaičiais, per valandą

skyriuje suteikiamos 4–5 paslaugos,

atliekami 2–3 funkcinės diagnostikos,

1–2 ultragarsiniai tyrimai,

per parą padaromi 7–8

endoskopiniai tyrimai. Kasmet

atliekame tūkstančius tyrimų. Tai –

daugybė nenutrūkstančio darbo

kasdien. Taip pat vieni iš nedaugelio

Lietuvoje turime Hiperbarinės

oksigenacijos poskyrį, kuriame

per metus atliekama apie 1500

gydymo aukšto slėgio deguonimi

seansų.

Ieškant įdomių istorijų apie ligoninę,

kolegos ne kartą rekomendavo

kreiptis į Jus. Gal galite

papasakoti įdomybių iš ligoninės

gyvenimo?

Tikra tiesa, įdomių istorijų per

trisdešimt metų nutiko ne viena.

Pavyzdžiui, viena iš įdomybių

buvo, jog mūsų ligoninės chirurgai

nedėvėjo medicininių kepurių.

Žinoma, kalbu ne apie operacines,

o už jų ribų. Kitose ligoninėse visi

chirurgai jas dėvėjo visur.

Kita įdomybė susijusi su bendravimu

– šiais laikais kolegą bet

kuriame ligoninės kampelyje galime

rasti paskambinę mobiliuoju

telefonu. Bet prieš kelias dešimtis

metų mobiliųjų nebuvo, tik laidiniai

telefonai. O ryšio priemonių

mums reikėjo, todėl naudojomės

racijomis. Buvo gan patogu, tik ne

visur buvo ryšys – statybininkai

pasakojo, kad ligoninės pagrindinių

korpusų sienos suprojektuotos

taip, kad saugotų nuo pavojingų

radioaktyvių medžiagų spindulių

branduolinės avarijos atveju. Kiek

tame tiesos, pasakyti negaliu. Bet

ir dabar ligoninėje ne visur prasiskverbia

mobiliojo ryšio signalai.

Galima būtų papasakoti daug istorijų,

kaip gaminome drenus, kaip

remontavome ir kūrėme medicininę

įrangą, kaip kūrėme operacines ir t.

t. Visa tai liko tik istorija.

Jūsų kabinete kabanti

„eksponatų“ lenta irgi yra tikra

įdomybė.

Pradėjęs darbą ligoninėje

ėmiau rinkti radinius, ištrauktus

iš įvairių žmogaus virškinamojo

trakto vietų. Žinoma, čia tikrai ne

visi radiniai, gal tik patys keisčiausi

ar neįtikėčiausi. Pavyzdžiui, yra

termometras, šaukšteliai, adatėlės,

skutimosi peiliukai ir daug kitų.

Dalis vertingų radinių atiduota

pacientams, dalį radinių teko atiduoti

kitoms institucijoms. Ant

lentos pritvirtinau ir pirmąjį ligoninės

endoskopą, kurio įsigijimo

aplinkybės taip pat vertos atskiros

istorijos.

Kaip įsivaizduojate Chirurginių


ateitį?

Į šį klausimą atsakyti labai

sunku. Šis skyrius buvo sukurtas,

kad teiktų paslaugas visiems klinikiniuose

skyriuose gydomiems

pacientams. Skyriaus pavadinimas

asocijuojasi su diagnostika,

tačiau mes atliekame ir intervencijas.

Juk nuo šio skyriaus prasidėjo

minimaliai invazinė chirurgija,

kurios vienas iš pradininkų ir esu.

Ar jis reikalingas, ar atlieka savo

funkciją? Jis puikiai veikė pirmuosius

trisdešimt ligoninės gyvavimo

metų, todėl nemanau, kad

šiandien galima būtų pasakyti –

viskas, jo jau nebereikia. Be diagnostinio

skyriaus neįsivaizduoju

nė vienos ambulatorijos, poliklinikos

ar ligoninės. Be to, mūsų

specialistai įvairias procedūras

atlieka kiekvieną dieną, todėl yra

aukščiausio lygio profesionalai.

Jais tikrai galima pasitikėti.

Ateityje, manau, pas mus norės

dirbti dar daugiau jaunų žmonių.

Kodėl? Nes čia jie gali rasti

aukštos kvalifikacijos gydytojus,

iš kurių gali mokytis, semtis patirties,

į kuriuos gali lygiuotis. Dirbdamas

vienas progresuosi lėtai, o

gal ir visai nedarysi pažangos –

šalia būtinai turi būti patyręs kolega,

kurių pas mus yra tikrai daug.

Norėčiau pasakyti, kad man

buvo ir yra didelė garbė dirbti šiame

skyriuje, kur toks šaunus, profesionalus,

žmogiškas, draugiškas

kolektyvas, pradedant nuo slaugytojo

padėjėjo ir baigiant kvalifikuotu

gydytoju. •

38

39

30Oleg Jeršov RVUL dirba

Laboratorinės diagnostikos

skyriuje dirbantis

biomedicinos technologas

nuo atidarymo 1991-aisiais

metais. Jis sako, kad per

tą laiką daug kas pasikeitė,

išsiplėtė tyrimų spektras ir

apimtys, tyrimai atliekami

žymiai greičiau ir patikimiau,

bet vienas dalykas liko

toks pats: „Nuo mūsų

kruopštaus darbo ir atidumo

mažiausioms detalėms

priklauso pacientų sveikata,

o kartais ir gyvybė“.

OLEG JERŠOV:

DAŽNAI NEMATOMAS LABORATORIJOS

DARBAS YRA PRASMINGAS IR LABAI

ATSAKINGAS

Kaip prisimenate darbo

pradžią mūsų ligoninėje?

Apie galimybę įsidarbinti

naujoje Vilniaus ligoninėje sužinojau

iš kolegų. Mano darbas

prasidėjo nuo budėjimo tuometiniame

Priėmimo skyriuje. Vos

pradėjau budėjimą, paskambino

slaugytoja ir paprašė paimti kraujo

tyrimams iš atvežtos pacientės.

Ir šiandien puikiai prisimenu, kad

buvau labai susijaudinęs – juk

pirmas budėjimas, pirmas pacientas,

neįsivaizdavau, kaip man

seksis. Bet viskas praėjo gerai,

kraujo paėmiau, tyrimus atlikau.

O su kitais pacientais jau jaučiausi

drąsiau.

Kaip vyko Jūsų darbas prieš

kelis dešimtmečius?

1991 m. beveik visiems tyrimams

reikėjo kapiliarinio kraujo –

jį kiekvienam pacientui iš piršto

ėmėme mes patys. Šiandien kraujo

ėmimo procedūra dažniausiai

yra rutininė slaugytojų darbo dalis.

Žinoma, populiariausi būdavo

bendras kraujo tyrimas, gliukozės

kiekio nustatymas, biochemijos

kraujo tyrimai, šlapimo tyrimai.

Leukocitų ir eritrocitų, šlapimo

nuosėdų elementus skaičiuodavome

rankiniu būdu – žiūrėdami

per mikroskopą. Tokiam darbui

reikėjo labai daug dėmesio, koncentracijos.

Kartais tyrimus kartodavome

tol, kol gaudavome tikslų

rezultatą. Juk nuo to neretai priklausė

paciento sveikata – tikslios

diagnozės nustatymas ir tinkamo

gydymo skyrimas. Kompiuterių

neturėjome, viską rašydavome ranka.

Bet tai nebuvo mūsų ligoninės

laboratorijos išskirtinumas, 1990–

1999 m. taip dirbo dauguma šalies

laboratorijų.

Ar dabar viskas

automatizuota?

Dabar dirbame su moderniais

analizatoriais, atsakymus gauname

gan greitai, jie žymiai tikslesni

nei seniau. Pavyzdžiui, kai kurie

tyrimai atliekami vos per pusantros

minutės – tai reiškia, kad atsakymas

gaunamas beveik iš karto.

Įdomu palyginti ir tai, kad jei

anksčiau per budėjimą sulaukdavau

trisdešimt pacientų, tai dabar

būna daugiau nei šimtas. Bendras

atliktų tyrimų skaičius per parą

siekia penkis šimtus, o kartais ir

daugiau.

“Didžiausią

pasitenkinimą

teikia galimybė

padėti tiek

pacientui, tiek

gydytojui – juk

atliktas tyrimas

padeda nustatyti

ligos diagnozę.

Ar tai reiškia, kad anksčiau

buvo daugiau bendravimo su

pacientais, lėtesnis tempas?

Priklauso nuo situacijos, pavyzdžiui,

jeigu reikia gliukozės

ar kraujo dujų tyrimų, biomedicinos

technologas ir dabar eina į

skyrių ir ima kapiliarinio kraujo

tyrimui. Taip pat kartais tenka atlikti

kraujavimo laiko tyrimą, kurio

metu turiu būti šalia paciento

maždaug 15 min. Anksčiau pasitaikydavo

ir kuriozinių situacijų,

ne visi pacientai noriai duodavo

kraujo.

Vieni bijodavo skausmo, kiti

kraujo vaizdo, todėl vis patraukdavo

pirštą. Tekdavo aiškinti ir

raminti, kad be tyrimo gydytojui

sudėtinga tiksliai nustatyti

diagnozę ir pradėti tinkamiausią

gydymą.

Beje, pirmaisiais darbo metais

šalia mūsų laboratorijos buvo reanimacija,

todėl kartais tekdavo

susidurti su artimojo netekusių

žmonių reakcija ir skausmu. Tokios

situacijos tikrai nelengvos.

Bet būdavo ir labai gražių akimirkų,

kai pasveikę pacientai padėkodavo

už laiku ir tiksliai atliktus

tyrimus ir iškeliaudavo namo.

Kokių savybių reikia

biomedicinos technologui,

dirbančiam ligoninės

laboratorijoje?

Kiekvieną rytą vykdome aparatų

kokybės kontrolę. Atliekame

daug įvairių tyrimų, juos vertiname

ir iš techninės pusės – jei gaunami

neįprasti parametrai, iškart

juos pastebime ir aiškinamės priežastį.

Pavyzdžiui, ar jie iš tikrųjų

yra tokie, ar dėl aparato gedimo.

Konsultuojamės su kolegomis,

kviečiame už analizatorių darbą

atsakingus inžinierius. Ir tik įsitikinę,

kad rezultatai tikslūs, įrašome

gautus skaičius. Tad reikia

atsakingumo, atidumo detalėms,

įžvalgumo ir tikslaus procesų vykdymo.

Kas Jums darbe yra

įdomiausia, teikia didžiausią

pasitenkinimą?

Kiekvienas tyrimas gali būti

vienaip ar kitaip įdomus, o didžiausią

pasitenkinimą teikia galimybė

padėti tiek pacientui, tiek gydytojui

– juk atliktas tyrimas padeda

nustatyti ligos diagnozę. Kartais,

pastebėjus nežymiai pakitusią

ląstelę ir ją identifikavus, galima

išgelbėti žmogaus gyvybę, pavyzdžiui,

nustatyti onkologinį susirgimą

ankstyvoje stadijoje. Tai yra

prasmi ngas ir labai atsakingas darbas,

negaliu numoti ranka į netikslius

duomenis. Bet, laimė, mūsų

komanda yra draugiška, dirbame

gerai, tiksliai, padedame vieni kitiems,

todėl tokių atvejų nebūna.

Kaip manote, kaip

laboratorijos darbas tobulės

ateityje?

Manau, kad procesai bus vis

labiau automatizuoti, nebeliks „popieriaus“

– visi laboratorijos dokumentai

bus elektroniniai, todėl

tyrimų rezultatai gydytojus pasieks

žymiai sparčiau. Kartu su biomedicinos

mokslo pažanga turėtų atsirasti

ir inovatyvių technologijų

ar naujų tyrimų. Tai reiškia, kad

pagalbą pacientui galėsime suteikti

dar greičiau ir efektyviau. •

40

41

30

VILIJA

BAJARAITĖ:

MINIMALIAI INVAZINĖ CHIRURGIJA

PAKEITĖ IR SLAUGYTOJŲ DARBĄ

II Chirurgijos skyriaus vyresnioji slaugytoja Vilija Bajaraitė ligoninėje dirba daugiau nei

trisdešimt metų. Ji sako, kad pacientų slauga pasikeitė beveik neatpažįstamai, o tam

įtakos turėjo ne tik vienkartinių priemonių atsiradimas, bet ir laparoskopinės operacijos.

Kada ir kodėl įsidarbinote

Kmūsų ligoninėje?

KIki 1990 m. rudens dirbau An-

takalnio klinikose, iš kurių į naują

ligoninę turėjo persikelti Chirurgijos

skyrius ir jo vedėjas gydytojas

Edmundas Gaidamonis. Jis man ir

pasiūlė įsidarbinti vyresniąja slaugytoja.

Suviliojo tai, kad ligoninė

nauja ir į ją ketino pereiti dalis kolektyvo,

todėl sutikau su jo pasiūlymu

ir šioje ligoninėje pradėjau

dirbti 1990 m. spalio 1 d., likus

maždaug metams iki jos atidarymo.

Žinoma, tuo metu dar vyko

statybos, todėl pagrindinis mano

ir kitų kolegų darbas buvo valyti.

Prisimenu, kaip su vedėju atvažiavę

ligoninės pasižiūrėti, bridome

su guminiais batais, pakeliui

įklimpę purve tuos batus pametėme.

Bet kai darbai buvo baigti ir

ligoninė atsidarė, ji atrodė moderniai,

o ir kolektyvas buvo puikus.

Todėl galiu tvirtai pasakyti, kad

dirbti čia mes tikrai norėjome.

Atidarius ligoninę situacija

Lietuvoje nebuvo lengva.

Ar užteko darbo priemonių,

medicininės įrangos?

Laikai buvo labai sunkūs, dirbome

su daugkartinėmis priemonėmis,

todėl viską nuolat turėjome

plauti, taip pat turėjome sterilizatorius,

kuriuose sterilizavome

įvairius instrumentus, švirkštus.

Pačios karpėme ir ruošėme tvarsčius.

Dabar slaugos priemonės yra

visiškai kitokios, todėl ir mums,

ir pacientams yra nepalyginamai

geriau.

Kaip metams bėgant pasikeitė

ligonių slauga, kokią įtaką jai

turėjo minimaliai invazinių

operacijų atsiradimas?

Pirmiausia, žinoma, atsirado

vienkartinės darbo priemonės,

pradedant nuo pirštinių ir baigiant

zondais bei sauskelnėmis. Didelės

įtakos pokyčiams turėjo ir nauji

chirurginių operacijų metodai:

laparotomines arba atviras pilvo

operacijas palaipsniui pakeitė

laparoskopinės, kitaip tariant, minimaliai

invazinės operacijos. Dėl

to ir palengvėjo pooperacinė pacientų

priežiūra, sutrumpėjo ligonių

hospitalizacijos laikas, sumažėjo

komplikacijų galimybė.

Be to, buvome medicinos seserys,

o vėliau tapome bendrosios

praktikos slaugytojomis. Pasikeitė

ir mūsų apranga: darbo pradžioje

vilkėjome chalatus, susirišančius

dirželiais nugaroje, nešiojome kepures.

Tiek chalatus, tiek kepures

skalbdavome namie ir krakmolijome,

kad atrodytų bent kiek gražiau.

Keitėsi slauga, o ar keitėsi

paciento požiūris į slaugytoją?

Taip, požiūris keitėsi ir į gerąją,

ir į blogąją pusę. Dabar pasitaiko

daugiau besiskundžiančių

pacientų. Bet esame psichologiškai

pasiruošusios ir žinome, kad

tai yra neišvengiama darbo dalis,

o žmonės kartais išlieja pyktį ant

mūsų tik todėl, kad jiems skauda,

o šalia kito žmogaus nėra. Kita

vertus, gauname ir daugiau padėkų

iš pacientų ir jų artimųjų, slaugytojos

dabar labiau matomos.

Kokių asmeninių savybių

reikia žmogui, norinčiam būti

slaugytoju?

Slaugytojos darbas yra tikrai

sunkus, todėl reikia mylėti šį darbą

ir žmones. Kartais jaunos slaugytojos

jį įsivaizduoja vienaip,

tačiau išbandžiusios praktiškai

pamato, kad realybė yra kitokia.

Labai džiaugiuosi, kad ligoninė

yra sudariusi studentų praktikos

sutartis su aukštosiomis universitetinėmis

ir neuniversitetinėmis

mokslo įstaigomis, būsimos slaugytojos

pas mus gali atlikti ilgą

praktiką ir susipažinti su darbo

specifika. Jau praktikos metu puikiai

atsiskleidžia jų gebėjimai ir

potencialas.

Ar galima sakyti, kad nuo Jūsų

ir gydytojų bendro komandinio

darbo priklauso, kaip greitai ir

efektyviai pacientas gis?

Taip, žinoma. Esame kaip

vienas kumštis – gydytojai, slaugytojos,

slaugytojų padėjėjos. Jei

dirbsime atskirai, gero rezultato

nebus. Visada esame įsitraukusios

į ligonio gydymo procesą, pastebėjusios

kokias nors problemas,

tuoj pat skubame pas gydytoją.

Reikalingi esame visi, ir dirbti

privalome visi kartu.

Ar yra tokių pacientų, kuriuos

įs iminėte ilgam?

Dažniausiai įsimena jauni pacientai,

mūsų skyriuje praleidę

labai daug laiko. Yra buvę tokių,

kurie iš ligoninės išėjo tik po pusės

metų. Žinoma, yra buvę tragiškų

baigčių, apie kurias vis dar kartais

pagalvoju. Mūsų toks darbas –

bus visko, bus netekčių, bus pergalių.

Toks yra gyvenimas ir mūsų

darbas.

Kas Jums įdomiausia Jūsų

darbe, teikia didžiausią

džiaugsmą?

Pirmiausia, tai žmonės, su kuriais

dirbu. Visi esame skirtingi,

bet esame kaip viena didelė šeima.

Kitas didelis džiaugsmas –

sėkmingai pasibaigęs paciento gydymas.

“Esame kaip

vienas kumštis

– gydytojai,

slaugytojos,

slaugytojų

padėjėjos. Jei

dirbsime atskirai,

gero rezultato

nebus.

Kaip manote, ar per

ateinančius trisdešimt metų

slauga keisis?

Manau, kad pacientų bus visada.

Galbūt atsiras tobulesnių,

naujesnių slaugos priemonių. Bet

ir su dabartiniais ištekliais dedame

visas pastangas, kad į mūsų

ligoninę patekę pacientai gautų

geriausią įmanomą priežiūrą. •

42

43

30

FAKTAI APIE MUS

11

Neuroangiochirurgijos

centre gydomi neurochirurginio

profi lio, nervų

sistemos ir kraujagyslių ligomis,

akių, ausų, nosies,

gerklės ligomis sergantys

pacientai, teikiamos

naujausiomis medicinos

technologijomis ir mokslo

pasiekimais pagrįstos konsultacijos,

atliekamos sudėtingos

operacijos, diagnostinės

bei gydomosios

procedūros. Neuroangiochirurgijos

centras yra

sudėtinė Vilniaus universiteto

Medicinos fakulteto

Neurologijos ir neurochirurgijos

klinikos dalis, čia

vykdomi moksliniai tyrimai,

rengiamos konferencijos,

per metus atliekama

daugiau nei 4,2 tūkstančio

operacijų.

12

Anesteziologijos, reanimatologijos

ir kritinių

būklių centre visą parą

nepertraukiamai atliekamos

operacijos, pacientai

ruošiami anestezijai

ir operacijai, vykdoma jų

pooperacinė priežiūra,

reanimacija ir intensyvioji

terapija. Pacientai gydomi

šiuolaikiniais gydymo

metodais, taikant dirbtinę

plaučių ventiliaciją, pakaitinę

inkstų terapiją ir kitas

svarbias organizmo funkcijas

užtikrinančias diagnostines

bei gydomąsias

priemones.

13

Ligoninėje teikiamos

stacionarinės ir ambulatorinės

reabilitacijos

paslaugos, atliekamos

kineziterapijos, fi zioterapijos,

ergoterapijos ir psichoterapijos

procedūros,

veikia baseinas, gydomosios

vonios.

14

Konsultacijų centro specialistai

teikia II ir III lygio

ambulatorinę konsultacinę

pagalbą ne tik Vilniaus

miesto, bet ir viso regiono

bei šalies gyventojams.

Čia konsultuoja daugiau

nei 100 įvairių specialybių

gydytojų, naudojant modernią

diagnostinę aparatūrą

atliekami instrumentiniai

tyrimai, teikiamos

specializuotos paslaugos

(skausmo malšinimo procedūros,

kolonoskopija,

kriochirurgija, encefalografi

ja, osteoporozės diagnostika

ir kt.).

15

RVUL yra Vilniaus universiteto

Medicinos fakulteto

ir Lietuvos sveikatos

mokslų universiteto mokymo

bazė, kurioje vyksta

ikidiplominės ir podiplominės

studijos, žinių semiasi

ne tik būsimieji gydytojai,

bet ir slaugytojai, kineziterapeutai,

įvairiuose mokymo

renginiuose kvalifi -

kaciją kelia kiti sveikatos

priežiūros specialistai. Ligoninėje

praktiką atlieka

užsienio šalių studentai.

44

45

30

PROF. SAULIUS

VOSYLIUS:

DŽIAUGIUOSI KIEKVIENA IŠGELBĖTA

PACIENTO GYVYBE

Profesoriaus, gydytojo anesteziologo reanimatologo Sauliaus Vosyliaus

vadovaujamame Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centre, kurį sudaro

du skyriai – Operacinis anesteziologijos skyrius ir Reanimacijos ir intensyviosios

terapijos skyrius – teikiamos aukščiausios kokybės anestezijos ir intensyviosios

terapijos paslaugos pacientams, kuriems atliekamos chirurginės operacijos, įvairaus

sudėtingumo diagnostinės intervencijos ar pasireiškia sudėtingi gyvybinių organizmo

funkcijų sutrikimai. Kaip pasakoja profesorius, kasdien šiuose skyriuose atsiduria

daugybė įvairių būklių pacientų, todėl darbas yra ypač dinamiškas, tačiau visus

iššūkius įveikti padeda nuostabi gydytojų ir slaugos personalo komanda, pasitelkiama

moderni medicininė įranga.

“Per trisdešimt

metų pokyčiai

buvo labai

reikšmingi,

keitėmės mes ir

mūsų galimybės,

tobulėjo įranga,

todėl šiandien

esame tikrai

šiuolaikiški.

NNuo 2006 m. buvote Pirmojo

reanimacijos ir intensyviosios

terapijos skyriaus vedėju,

nuo 2012 m. vadovavote

Reanimacijos ir intensyviosios

terapijos skyriui (RITS), o

2015 m. tapote Anesteziologijos,

reanimatologijos ir kritinių

būklių centro vadovu. Ar

prisimenate darbo ligoninėje

pradžią?

1991-ųjų pradžioje buvau

tobulinimosi kursuose Santaros

klinikose pas habil. dr. Juozą

Ivaškevičių. Iš jo sužinojau, kad

jau renkama komanda dar statomai

Vilniaus greitosios pagalbos

universitetinei ligoninei. Habil.

dr. J. Ivaškevičius buvo paskirtas

Anesteziologijos ir reanimacijos

klinikos vedėju, jis pasiūlė prisijungti

prie komandos, todėl jau

tų metų pradžioje žinojau, kad čia

dirbsiu. Ligoninė veiklą pradėjo

spalio viduryje, pirmasis į Reanimacijos

skyrių patekęs pacientas

buvo toksikologinio profilio su

sunkiu inkstų funkcijos nepakankamumu,

jam reikėjo taikyti inkstų

pakaitinės terapijos metodus,

hemodializę. Pirmojo ligonio būklė

buvo labai sudėtinga.

Laikai irgi buvo sudėtingi –

daug ko trūko, daug kas daryta

paskubomis, pirkta greitai ir ne

visada apgalvotai, priemonių kokybė

buvo ne pati geriausia. Startavome

neturėdami visos būtinos

įrangos. Bet per trisdešimt metų

pokyčiai buvo labai reikšmingi,

keitėmės mes ir mūsų galimybės,

tobulėjo įranga, todėl šiandien

esame tikrai šiuolaikiški.

Ar sudėtinga situacija

dešimtajame dešimtmetyje

buvo tik naujai pastatytoje

ligoninėje?

Sunku buvo visoms ligoninėms,

o mūsų įstaigai buvo ypatingai

sudėtinga dėl dar vienos

priežasties – skubios pagalbos ligoninėje

pacientų srautai iš karto

buvo labai dideli, o aprūpinimas

•

46

47

30

Per tris dešimtmečius daug kas keitėsi,

tapome labiau patyrę, tačiau su tam

tikra nostalgija prisimename ir tai, kas

buvo smagu praeityje. Manau, kad

„

mūsų

gyvenimas ir darbo sąlygos labai pagerėjo,

o mus papildanti jaunoji mūsų medikų karta

yra žingeidi, besimokanti ir siekianti tobulėti.

įranga „šlubavo“. Situaciją gelbėjo

labdara: atsimenu, 1991–1992

m. Lietuvą rėmė Vakarų Europos

šalių vyriausybės, privatūs asmenys

ir išeiviai iš Lietuvos. Taip

pat Švedijos kariuomenė turimą

seną ir nenaudojamą įrangą perduodavo

Baltijos šalims. Į ligoninę

atvažiuodavo sunkvežimiai

su lovomis, chirurginiais instrumentais

ir kitomis priemonėmis,

kurias kartais iš sunkvežimių

patiems reikėdavo ir išsikrauti.

Kartais priemonės būdavo pasenusios

ir jau su pasibaigusiomis

galiojimo datomis, kartais ir visiškai

nenaudoti senesnių modelių

prietaisai. Bet didelio pasirinkimo

neturėjome ir naudojome

viską – kitaip nebūtume turėję

kuo dirbti. Pradžioje tikrai buvo

labai sunku.

Visgi ligoninė turėjo ir

ambicingų užmojų.

Taip, buvo įdarbinti informacinių

technologijų specialistai. Atsimenu

tuos žmones – jie buvo labai

inovatyvūs, vykdė informacinių

technologijų plėtrą, diegė pirmąją

Lietuvoje LIS sistemą laboratorinių

tyrimų duomenims. Kartu

darydavome bendrus darbus, kurdavome

programas, kuriomis būtų

galima registruoti ir analizuoti

pacientų sveikatos duomenis. Originalios

programos mums padėjo

vertinti savo darbą, pavyzdžiui,

suregistruoti visus Reanimacijos

skyriaus ligonius ir juos analizuoti

įvairiais aspektais, įvertinti jų būklių

sunkumą, prognozes.

Kaip minėjote, per tris

dešimtmečius ligoninė tapo

šiuolaikiška. Kuo ypatingas,

išskirtinis yra Anesteziologijos,

reanimatologijos ir kritinių

•

48

49

30

„

Darbe žavi dinamiškumas, nuolatinė įvykių

ir pacientų kaita, nauji ir sudėtingi atvejai,

skubūs sprendimai, greitas rezultatas.

būklių centras, kuriam dabar

vadovaujate?

Pirmiausia, Anesteziologijos,

reanimatologijos ir kritinių būklių

centras yra išskirtinis tuo, kad

jį sudaro Operacinis anesteziologijos

skyrius ir Reanimacijos ir

intensyviosios terapijos skyrius –

vieni didžiausių ligoninėje, kiekvienas

turintis po maždaug du

šimtus darbuotojų. Antra, be šių

dviejų skyrių neįsivaizduojamas

ligoninės darbas – esame jungiančioji

grandis, dirbame su visais

ligoninės skyriais ir klinikiniais

centrais. Dauguma mūsų ligoninės

skyrių yra chirurginio profilio,

todėl niekaip neišsiverstų be

operacinės anesteziologijos komandos.

Sunkios būklės pacientus

gydome Reanimacijos ir intensyviosios

terapijos skyriuje.

Žinoma, ir mūsų centras be likusių

skyrių negalėtų veikti – visi

esame glaudžiai susieti – viena

didelė komanda.

Kokias centro veiklos kryptis,

mokslinius tyrimus galėtumėte

išskirti?

Šiuolaikiniame medicinos pasaulyje

sukurti kažką reikšmingo

ir unikalaus yra labai sudėtinga,

reikia naujos įrangos, priemonių,

idėjų. Tačiau kiekvieną dieną

stengiamės daryti viską, kad būtume

pažangūs. Ankstesniais metais

tyrinėjome infekcijas ir sepsį bei

organų funkcijos sutrikimus. Šiomis

temomis buvo parašyta mokslinių

darbų, keli mūsų ligoninėje

dirbantys gydytojai parašė disertacinius

darbus ir gavo daktaro laipsnius.

Dabar pagrindinės mokslinės

kryptys yra dvi: anesteziologijoje –

regioninė anestezija, reanimacijoje

ir intensyviojoje terapijoje – vystoma

dirbtiniu intelektu paremta

dirbtinė plaučių ventiliacija.

Taip pat mūsų centre kasmet

studijuoja didelis būrys III ir V

kurso medicinos studentų, aktyviai

dalyvaujame gydytojų tobulinimo

programose. Gydytojai anesteziologai

reanimatologai nori dirbti

mūsų ligoninėje, todėl komandą

kasmet papildo jauni specialistai.

Pavyzdžiui, per pastaruosius kelerius

metus įsidarbino bene 10

jaunų žmonių, plečiamės, didėja

dirbančių gydytojų skaičius. Natūrali

darbuotojų kaita abiejuose skyriuose

nėra didelė – tai reiškia, kad

žmonės vertina savo darbo vietą,

daug kolegų dirba dešimt, dvidešimt

ar net trisdešimt metų ir nesidairo

naujos darbo vietos.

Ar per Jūsų karjerą buvo

tokių pacientų, kurie ypatingai

įsiminė?

Kasdien turime labai daug pacientų,

todėl išskirti vieną ar kelis

atvejus būtų labai sunku. Bet kalbant

apskritai, dažnai būna daug

ligonių vienu metu – tada reikia

įvertinti daug būklių, jos būna dinamiškos,

ypatingos, greitai kinta.

Žinoma, dažniau prisimename sėkmingus

atvejus – visa komanda tikrai

džiaugiamės, kad pavyko išsaugoti

paciento gyvybę, jis pasveiko.

Būna, kad pacientai arba jų giminės

susiranda ir dėkoja, – tada

būname maloniai nustebę. Tos

nuostabos priežastis paprasta –

dažniausiai pacientai dėl tuo metu

buvusios sunkios būklės mūsų apskritai

neatsimena. Jie neatsimena,

kas vyko sudėtingiausios, kritinės

būklės metu, net jei ir būna sąmoningi,

bendrauja. Vėliau paaiškėja,

kad iš atminties visiškai išsitrynė

kelios dienos ar net savaitės, praleistos

sunkioje būklėje. Bet tai

yra natūrali žmogaus organizmo

apsauga – pamiršti neigiamas patirtis,

skausmingus, diskomfortą

keliančius epizodus.

Bet galiu pasidžiaugti, kad

mūsų specialybės žinomumas didėja,

vis daugiau pacientų supranta,

koks sunkus yra anesteziologų

reanimatologų darbas, kad gydytojų

ir slaugytojų komandos intensyviai

darbuojasi ir gelbsti žmonių

gyvybes be pertrūkio, visą parą.

Ar pandemija labai paveikė

Jūsų darbą?

Drįstu teigti, kad pandemija

ant pjedestalo iškėlė intensyviąją

terapiją, nes dalis COVID-19 liga

sergančių pacientų buvo labai sudėtingos

būklės, jiems pasireiškė

ūminiai kvėpavimo ir kitų sistemų

funkcijų sutrikimai. Pandemija

išryškino mūsų specialybės išskirtinumą

ir būtinumą. Paaiškėjo,

kad COVID-19 pandemijos metu

be mūsų – gydytojų anesteziologų

reanimatologų – tokių ligonių

gydymas būtų labai ribotas, nepilnavertis,

kad slaugytojų reikia dar

daugiau. Prižiūrėti sunkių būklių

pacientus, vertinti ir gydyti kvėpavimo

funkcijų sutrikimus mes

mokėme net kitų specializacijų

gydytojus, kad esant būtinybei,

ekstremaliai situacijai, jie galėtų

mums padėti. Laimė, tokios kritinės

situacijos kaip kitose šalyse,

kai ligoniai netilpo į intensyviosios

terapijos skyrius, ligonines,

pas mus nebuvo. Bet buvome pasiruošę

viskam.

Kas Jus darbe labiausiai žavi ir

motyvuoja?

Viena vertus, žavi dinamiškumas,

nuolatinė įvykių ir pacientų

kaita, nauji ir sudėtingi atvejai,

skubūs sprendimai, greitas rezultatas.

Kita vertus, dirbame su sudėtingų

būklių pacientais, kurių

gydymo laikas kartais užsitęsia

ilgiau. Tada reikalingas gebėjimas

spręsti sudėtingus klausimus,

ieškoti geriausio sprendimo, turime

būti preciziški. Nors ligonių

srautai ir dideli, būtinas individualizuotas

gydymas – kiekvienas

ligonis ir jo liga yra unikalūs.

Žinoma, būna nemažai stresinių

situacijų, kai reikia priimti labai

greitą sprendimą, į pagalbą pasitelkti

kolegas. Mūsų darbe labai

svarbus komandinis darbas ir komunikacija

– anesteziologija ar reanimatologija

nėra vieno žmogaus

darbas.

Ar anesteziologija,

reanimatologija, intensyvioji

terapija yra tos medicinos

kryptys, kuriose nuolat

atsiranda naujovių?

Tikrai taip, anesteziologija ir

intensyvioji terapija yra medicinos

mokslo kryptys, ypatingai priklausančios

nuo technologijų ir jų

pažangos. Todėl dažnai šalia medicininių

reikia ir techninių žinių,

kaip valdyti sudėtingą medicininę

įrangą. Šiais laikais kiekvieno į reanimaciją

patekusio paciento būsena

stebima monitoriuose, esant

reikalui, aparatai pakeičia plaučius,

inkstus ar kitus organus. Visi

šie nauji prietaisai mums patinka,

nes yra „draugiškesni“ vartotojui,

juos valdyti lengva. Kaip sakoma,

prie gero greitai priprantama. Taip

ir mes labai greitai perprantame,

įsisaviname naujoves ir senesnių

prietaisų naudoti jau nebenorime.

Be to, ir pacientui yra geriau –

kuo modernesnė medicininė įranga,

tuo ji tikslesnė, efektyvesnė ir

saugesnė.

Kaip įsivaizduojate

anesteziologijos ir

reanimatologijos ateitį mūsų

ligoninėje?

Per tris dešimtmečius daug

kas keitėsi, tapome labiau patyrę,

tačiau su tam tikra nostalgija prisimename

ir tai, kas buvo smagu

praeityje. Manau, kad mūsų gyvenimas

ir darbo sąlygos labai

pagerėjo, o mus papildanti jaunoji

mūsų medikų karta yra žingeidi,

besimokanti ir siekianti tobulėti.

Jau dabar specialistais ir medicinine

įranga galime konkuruoti su

kitomis didelėmis ligoninėmis, todėl

tikiuosi, kad ateityje galėsime

pagelbėti dar didesniam pacientų

skaičiui. Visiems turėtų būti sudarytos

sąlygos atvažiuoti į tokias

ligonines kaip mūsų ir gauti aukščiausios

kokybės gydymą. Per

pastaruosius metus matyti ženklus

progresas, mūsų galimybės auga,

todėl manau, kad laukia gera ateitis.

•

50

51

30

Profesorius, gydytojas ortopedas traumatologas Narūnas Porvaneckas buvo vienas

iš tų žmonių, kurių dėka mūsų ligoninėje susiformavo Lietuvoje pirmaujanti ortopedijos

traumatologijos mokykla. „Svarbu pabrėžti, kad įspūdingi pasiekimai neatėjo savaime,

reikėjo didžiulio entuziazmo, atsidavimo ir komandinio įdirbio“, – sako profesorius ir

džiaugiasi, kad pacientų netrūksta – tai reiškia, kad geri darbai kalba patys už save.

PROF. NARŪNAS

PORVANECKAS:

SIŪLOME UNIKALIAS ORTOPEDINES

OPERACIJAS, GALINČIAS PADĖTI

KENČIANTIEMS PACIENTAMS

Ar tiesa, kad Jūsų kelias

į profesinio meistriškumo

aukštumas prasidėjo Latvijoje?

1981–1986 m. Latvijos mokslų

tiriamajame ortopedijos traumatologijos

institute atlikau klinikinę

internatūrą ir likau dirbti jaunesniuoju

moksliniu bendradarbiu

tam, kad užbaigčiau klinikinės internatūros

metu pradėtą disertaciją.

Institute dominavo su lūžių ir jų

pasekmių gydymu išorinėmis fiksacijomis

susijusios temos, todėl

pasirinkau dar mažai tyrinėtą lauką

– žastikaulio lūžio ir jo pasekmių

gydymą. Dirbdamas klinikinį

darbą apie du trečdalius medžiagos

tyrimui surinkau pats, o likusią atsiuntė

Latvijos gydytojai, sužinoję

apie rašomą darbą. Darbo apimtys

buvo didžiulės, bet per ketverius

metus jį parašiau, apgyniau ir grįžau

į Vilnių.

Kaip patekote į tuometinę

Vilniaus greitosios pagalbos

universitetinę ligoninę, kokia ji

Jums atrodė?

Grįžęs iš Rygos nuo 1986 m.

dirbau Šv. Jokūbo ligoninėje. Sužinojęs

apie atidaromą naują ligoninę

įsidarbinau joje gydytoju ortopedu

traumatologu, vėliau tapau

Endoprotezavimo skyriaus vedėju.

Dirbti ligoninėje pradėjau 1991 m.

pavasarį, todėl iki atidarymo teko

kitos užduotys – valėme ir įrenginėjome

operacines, budėjome ir saugojome

į ligoninę atgabentą įrangą.

Mūsų ligoninė atrodė žymiai modernesnė

nei Šv. Jokūbo ligoninė:

erdvesnės patalpos, daug vienviečių

palatų, naujos ir šiuolaikiškos operacinės,

šiuolaikiškesnė įranga.

Kas lėmė, kad mūsų ligoninėje

formavosi moderni ortopedijos

traumatologijos mokykla?

Viskas prasidėjo šeštame ligoninės

aukšte, kuriame buvo įsikūrę

plastikos chirurgai, anuomet vadinti

mikrochirurgais, ir mes – ortopedai

traumatologai. Tiek jie, tiek

mes su savimi atsinešėme savo žinias

ir darbo kultūrą. Tai buvo fantastiška

simbiozė, iš kurios gimė

nuostabi komanda. Buvome jauni

ir energingi, ligoninėje buvo diegiami

nauji operaciniai metodai.

Doc. dr. Manvylius Kocius buvo

užmezgęs ryšį su Pietų Vokietijos

kolegomis, kurie mums parūpino

eksplantų. Jais labai džiaugėmės,

naudojome operacijose, anuomet

pacientų turėjome mažiau, todėl

galėjome kiekvienam skirti daugiau

dėmesio. Dėl visų šių priežasčių

ortopedijos traumatologijos

mokykla mūsų ligoninėje ir vystėsi

labai sparčiai.

Jūsų asmeninis indėlis diegiant

naujus operavimo metodus

taip pat didelis. Kaip sekėsi

Rygoje gautas žinias pritaikyti

Vilniuje?

Pirmąjį endoprotezą implantavau

Rygoje dar 1982 m., o išvažiuojant

į Vilnių instituto direktorius

parūpino minimalų instrumentų ir

implantų rinkinį, kad Lietuvoje galėčiau

dirbti toliau. Labai gerai atsimenu,

kad Šv. Jokūbo ligoninėje

endoprotezavimas dar neegzistavo,

todėl nuėjau į vieną iš miesto poliklinikų,

gavau sąrašą su pacientų

adresais, ir jiems pats papasakojau

apie endoprotezavimą. Taip susiradau

pirmuosius pacientus ir juos

operavau. Pasklidus žiniai apie sėkmingus

rezultatus, jų ėmė daugėti.

Kitas postūmis įvyko tada, kai

1991 m. išvažiavau į JAV ir pusę

metų stažavausi pas Jeilio universiteto

profesorių K. J. Keggi, kuris

tapo mano antruoju mokytoju po

profesoriaus V. Kalnberzs‘o Rygoje.

Iš JAV taip pat atsivežiau instrumentų,

instrukcijų, net kelio sąnario

endoprotezą. Taip mūsų ligoninėje

prasidėjo kelio sąnario endoprotezavimo

istorija. Dabar tai prisiminus

atrodo kaip avantiūra, bet tada

buvau jaunas ir kupinas noro praktikoje

taikyti įgytas žinias.

Vėliau kartu su gydytoju ortopedu

traumatologu Vytautu Rimkumi

išvykome į Vakarų Berlyną,

ten vienoje ligoninėje gavome ir

į Lietuvą atsivežėme jų nenaudojamus

endoprotezavimui skirtus

instrumentus. Atsimenu, kaip juos

sudėjome į dėžes ir traukiniu atsivežėme

į Vilnių. Tiesą sakant, kai

kurie iš tų instrumentų naudojami

iki šiol. O tuos instrumentus, kurių

nepavyko gauti užsienyje, gaminomės

patys arba užsakinėjome gamyklose.

Buvo tikrai labai įdomus

periodas.

“Pasiekimai

neatėjo

savaime,

reikėjo didžiulio

komandinio

įdirbio. Pacientų

netrūksta, nes

geri darbai

kalba patys už

save.

Kita sritis, kurioje norėjosi save

išbandyti – įgimta klubo sąnario

displazija, kurios gydymui reikalinga

sudėtinga operacija. Mane

skatino tai, kad šia liga sergantys

pacientai šlubavo ir jautė labai intensyvų

skausmą – norėjau jiems

padėti, tačiau su paprastais implantais

tai buvo neįmanoma. Vieną

•

52

53

30

„

Atliekame tokias operacijas, kokių kitose

ligoninėse nedaro. Tai daug pasako apie mūsų

chirurgus, operacinės komandą ir visą ligoninę.

1993 m. dieną netikėtai sulaukiau

kolegos iš kitos Vilniaus ligoninės

skambučio. Jis pranešė, kad iš užsienio

šalių atsiųstoje paramos siuntoje

yra implantų. Juos išpakavęs supratau,

kad jie tinkami įgimtai klubo

sąnario displazijai gydyti. Taip

atsirado galimybė šiems pacientams

pagerinti gyvenimo kokybę.

Beje, tie pacientai pakartotinei operacijai

atvyko tik po trisdešimties

metų – mūsų naudoti endoprotezai

ir operavimo technika pasiteisino.

Neseniai dalyvavote sudėtingoje

klubo sąnario displazijos

operacijoje. Ar šiais laikais jų

pasitaiko dažnai?

Minėta operacija, kurią atliko

gydytojas ortopedas traumatologas

Giedrius Petryla, buvo ilga

ir sudėtinga, tačiau tokių ligonių

mažėja, nes tobulėjant diagnostikos

priemonėms ir laiku nustačius

patologiją, gydyti ją galima pradėti

žymiai anksčiau. Panaši situacija

vyrauja ir kitose Europos šalyse.

Įdomu tai, kad prieš 10 metų panašią

operaciją dariau ir aš. Tačiau

kolegos operacija, mano manymu,

atlikta kokybiškiau, nes operacijai

buvo pagaminti specialūs įrankiai,

kurių mes prieš dešimtmetį neturėjome.

Tai yra puikus chirurgijos

evoliucijos pavyzdys.

Kokios yra išskirtinės

ortopedinės operacijos, kurias

atliekame mūsų ligoninėje?

Viena iš sričių yra kaulų onkologija

– tai yra sudėtingos operacijos,

kurių metu kartu su kitų

specialybių kolegomis atliekame

rekonstrukcinę chirurgiją. Čia esame

pasiekę išties gerų rezultatų,

todėl stengiamės, kad mūsų ligoninėje

tokių operacijų būtų daugiau.

Priežastis paprasta – šios operacijos

gali pagerinti onkologinių pacientų

gyvenimo kokybę.

Dar viena išskirtinė sritis – klubo,

kelio ar peties sąnario rekonstrukcinė

chirurgija. Tai operacijos,

kurių metu atliekamos rekonstrukcijos

ir endoprotezavimai po

infekcijų, komplikacijų, sukėlusių

didelius kaulų ir minkštųjų audinių

defektus. Šioms operacijoms

reikalinga ypatingai didelė techninė

bazė ir chirurgų patirtis. Mūsų

kolegos atlieka ir minimaliai invazines,

endoskopines ir anatomiją

tausojančias stuburo operacijas,

kurios nevyksta kitose gydymo

įstaigose Lietuvoje. Išsiskiriame ir

dubens chirurgijoje.

Svarbu pabrėžti, kad šie pasiekimai

neatėjo savaime, reikėjo

didžiulio komandinio įdirbio, pastangų.

Pacientų netrūksta, nes geri

darbai kalba patys už save.

Gal prisimenate išskirtinių

operacijų iš asmeninės

patirties?

Įsiminė tos operacijos, kuriose

dalyvavo didžiulė chirurgų,

anesteziologų, transfuziologų, or-

topedų, slaugytojų komanda. Jos

truko šešias, aštuonias ar dar daugiau

valandų. Dėl didelio būrio

dalyvaujančių specialistų kartais

net operacinė atrodydavo mažoka.

Tokių operacijų nemažai buvo

pačioje ligoninės veiklos pradžioje

1994–1995 m. Pavyzdžiui, vienos

operacijos metu šalindavome visą

didelį segmentą, tuo pačiu metu

kita chirurgų komanda iš paciento

paimdavo šeivikaulį kartu su

kraujagysle ir raumenimis ir implantuodavo

į pašalinto segmento

vietą, sujungdavo kraujagysles ir

atstatydavo kraujotaką.

Iki šiol kalbėjome apie

chirurgus, tačiau geras

rezultatas priklauso nuo

komandinio darbo?

Visiškai teisingai, operacinėje

būtinas komandinis darbas. Manau,

kad ligoninėje esame kaip didelė

šeima ir galinga komanda. Mokomės

vieni iš kitų ir mokome būsimuosius

gydytojus. Mano tikslas –

kiek įmanoma daugiau funkcijų deleguoti

jauniesiems kolegoms, kad

jie kuo greičiau taptų savarankiški.

Mūsų chirurgijos paletė plati, atliekame

tokias operacijas, kokių kitose

ligoninėse nedaro. Tai daug pasako

apie mūsų chirurgus, operacinės

komandą ir visą ligoninę.

Dr. Saulius Špokevičius nuo

seno teigė, kad būtina kurti chirurgo-slaugytojo-paciento

komandą:

slaugytoja turėtų aktyviai įsijungti

į paciento gydymą, ne tik vykdyti

gydytojo nurodymus, bet išmanyti

gydymo algoritmus ir jais savarankiškai

vadovautis, dirbti ne tik

mechaninį, bet ir „kūrybinį“ darbą.

Galiu pasidžiaugti, kad mūsų skyriuje

slaugytojos paciento sveikimo

procese dalyvauja aktyviai – mes

diskutuojame ir tariamės dėl geriausios

pooperacinės paciento priežiūros.

Esame didelė komanda, kurios

bendras tikslas – paciento gerovė.

Ar per trisdešimt metų kaip

nors pasikeitė pacientai?

Pacientai dabar žymiai dažniau

turi klausimų, domisi procedūromis,

jiems reikia daugiau paaiškinimų.

Sakyčiau, kad pacientas tapo

klientu ir turi daugiau lūkesčių. Tačiau

chirurgai nėra visagaliai, yra

tam tikros klinikinės galimybės ir

ribos, apie kurias vis dažniau tenka

kalbėti su pacientais. Kaip sakoma,

ko Dievas nedavė, gydytojas negali

sukurti. Nors pasitaiko ir tokių

atvejų. Tada pacientai labai stebisi.

Tačiau iš tikrųjų bet kokia paciento

reakcija priklauso nuo to, kaip

su juo bendravo gydytojas, kokius

lūkesčius sukūrė, kaip sugebėjo paaiškinti.

Kuo daugiau informacijos

gauna pacientas, tuo jam būna drąsiau,

tuo jo lūkesčiai realistiškesni.

Kaip manote, kokia kryptimi

judame dabar, kokia ateitis

laukia Ortopedijos ir

traumatologijos centro?

Manau, kad svarbiausia išlaikyti

tokį aukštą lygį, koks jis buvo ir

yra dabar. Tam resursų yra, mūsų

turimos sąlygos nesiskiria nuo tų,

kurias turi Vakarų Europos ortopedai

traumatologai. Anksčiau ir

informacija buvo sunkiai pasiekiama,

o dabar žinios prieinamos

visiems, tik reikia noro. Nors, kaip

juokaujame – chirurgui niekada negana:

pamatome naują instrumentą

ar aparatą ir norime jį išbandyti.

Viena mano svajonių – mobilioji

programėlė, skirta bendravimui

su pacientu (žinutėms, skambučiams,

rezultatų sekimui) ir jo

priešoperaciniam paruošimui. Komunikuoti

būtų patogiau, be to, surinkti

ir nuasmeninti duomenys galėtų

būti analizuojami, sisteminami

ir naudojami moksliniais tikslais.

Dar viena idėja, kurios įgyvendinimas,

manau, pagerintų gydymo

rezultatus – paciento reabilitacija

turėtų tapti svarbiausia gydymo

dalimi: pacientas turėtų būti ištiriamas

ir paruošiamas operacijai,

išoperuojamas ir išleidžiamas į reabilitaciją.

Taip ne tik sutrumpėtų

eilės pas chirurgus, bet ir sumažėtų

hospitalinės infekcijos rizika. Žinoma,

pirmiausia reikėtų edukuoti

pacientus, kad nekiltų nesusipratimų

ir nepasitenkinimo dėl trumpo

hospitalizacijos laikotarpio.

Trumpai tariant, idėjų ir resursų

yra, todėl tikrai matau šviesią ligoninės

ir visos Lietuvos medicinos

ateitį. •

54

55

30

ANDŽĖLA

STONKIENĖ:

SLAUGYTOJA TURI BŪTI VISADA

PASIRUOŠUSI PADĖTI

„Kasdieniame slaugytojo darbe romantikos mažai, o nuolatinis palydovas yra didelis

tempas, reikalaujantis daug fizinių ir psichologinių jėgų. Tačiau būtent darbas su

pacientais teikia dvasinį pasitenkinimą“, – sako Chirurginių instrumentinių tyrimų

skyriaus vyresnioji slaugytoja Andžėla Stonkienė, kuriai mūsų ligoninė yra pirmoji ir

vienintelė darbovietė, ir jos nekeistų į jokią kitą. Anot jos, čia tvyro ypatinga dvasia, o

kiekvienas ligoninės kampas jau tapęs antraisiais namais.

“Visgi darbas

su pacientais

žavi labiau – tai

darbas, suteikiantis

pasitenkinimą, ypač

matant dėkingas

žmogaus akis.

Kaip pradėjote dirbti,

kokią ligoninę radote, kokia

atmosfera tvyrojo?

Studijas baigiau 1991 m. Vilniaus

aukštesniojoje medicinos

mokykloje, tada man buvo vos

17 metų. Tais laikais pabaigus

mokslus negalėjome savarankiškai

pasirinkti darbo vietos –

būdavome įdarbinami pagal paskyrimą.

Tad nors ir nelabai norėjau,

pirmiausia buvau paskirta

dirbti I Chirurgijos skyriuje su

abdominalinės chirurgijos pacientais.

Vėliau perėjau į Ginekologijos

skyrių, o nuo 2012 m.

dirbu Chirurginių instrumentinių

tyrimų skyriuje.

Nesunku suskaičiuoti, kad

Respublikinė Vilniaus universitetinė

ligoninė yra pirma ir vienintelė

mano darbovietė, tik skyriai

keitėsi. Tačiau niekada nebuvo

kilusi net menkiausia mintis iš čia

išeiti, ieškoti kito darbo. Mūsų ligoninėje

tvyro ypatinga dvasia,

šilta atmosfera – visada žinojau

ir žinau, kad galiu kreiptis pagalbos

į kolegas, o jie gali kreiptis į

mane. Ligoninė laikui bėgant tapo

antraisiais namais, kuriuose pažįstamas

kiekvienas kampas, kuriuos

nori saugoti ir tausoti.

•

56

57

30

Man patinka ir tai, kad nuolat

vyksta pokyčiai, neleidžiantys „užsnūsti“

– diegiamos naujos informacinės

sistemos, nauja medicininė

įranga, todėl turi nuolat mokytis

ir tobulėti. Be to, į ligoninę kreipiasi

pacientai, patyrę sunkių traumų,

smarkiai kraujuojantys. Susidurti

su jais yra ir stresą keliantis iššūkis,

ir vertinga patirtis, galimybė

pritaikyti turimas žinias, mokytis

ir žengti į priekį. Mūsų ligoninėje

adrenalino gauname kiekvieną

dieną.

Dirbate trečiame skyriuje. Ar

sunku pereiti iš vieno skyriaus

į kitą profesine prasme, ar

darbas juose labai skiriasi?

Perėjusi iš I Chirurgijos skyriaus

į Ginekologijos skyrių labai

didelių skirtumų nepastebėjau,

nes abiejų profilis tas pats – chirurginis.

Dirbdama Ginekologijos

skyriuje baigiau papildomas

studijas Vilniaus kolegijoje bei

magistrantūros mokslus Mykolo

Riomerio universitete. Pasitaikius

galimybei pakilti karjeros laiptais

perėjau į Chirurginių instrumentinių

tyrimų skyrių ir tapau

vyresniąja slaugytoja. Pasikeitė

darbo pobūdis, atsirado daugiau

administracinės veiklos, taip pat

reikėjo pasigilinti į instrumentinių

tyrimų sritį. Visgi darbas su

pacientais žavi labiau – tai darbas,

suteikiantis pasitenkinimą, ypač

matant dėkingas paciento akis.

Kaip per tris dešimtmečius

keitėsi slaugytojos darbas?

Man pradėjus dirbti dar nebuvo

vienkartinių darbo priemonių,

viską reikėjo plauti, dezinfekuoti,

sterilizuoti ir vėl naudoti, tvarsliavą

irgi reikėjo paruošti ir sterilizuoti

– net ir tokiai nesudėtingai

procedūrai kaip vaistų suleidimas

ar žaizdos tvarsčių keitimas reikalinga

sterili medžiaga. Nuo to

priklauso pacientų saugumas. Prisimenu,

kaip Ginekologijos skyriuje

dieninė pamaina išplaudavo

ir pakabindavo džiūti pirštines,

naktinė pamaina atėjusi „išpūsdavo“

ir sterilizuodavo. Atsiradus

vienkartinėms priemonėms darbas

ženkliai palengvėjo. Dabar prisiminus

net sunku suvokti, kad galėjome

dirbti kitaip.

Mūsų ligoninėje buvo sukurta

ir iki šiol pildoma paciento slaugos

istorija, užtikrinanti slaugos

tęstinumą. Slaugos istorijoje bendrosios

praktikos slaugytoja suformuluodavo

slaugos diagnozę priklausomai

nuo gyvybinės veiklos

funkcijų, iškeldavo slaugos problemą,

sudarydavo slaugos veiksmų

planą problemai išspręsti.

O kalbant apibendrintai, bendrosios

praktikos slaugytojos darbas

visada buvo sunkus ir reikalaujantis

atsidavimo. Pastaruoju

metu pastebiu, kad dabar dažniau

pasitaiko sunkių pacientų.

Kaip atrodo bendrosios

praktikos slaugytojos darbo

diena?

Slaugytojų darbas yra pamaininis,

dirbame savaitgaliais ir švenčių

dienomis. Slaugytojos darbo

dieną pradeda nuo vizitacijos, paskyrimų

vykdymo: kraujo paėmimo,

tyrimų vertinimo. Toliau būna

skysčių infuzijos, medikamentų

skiedimas ir lašinimas, centrinių

veninių kateterių priežiūra, infekcijų

profilaktika ir daug kitų užduočių,

priklausomai nuo paciento

sveikatos būklės. Atliekant šį darbą

reikia nuolat laikytis aseptikos

ir antiseptikos reikalavimų. Darbo

daug, todėl laikas iki pamainos pabaigos

prabėga kaip penkios minutės.

Aš dažniausiai dirbdavau naktinėje

pamainoje. Darbas taip pat

sudėtingas, nes slaugytoja gali likti

viena ir su keliomis dešimtimis

pacientų. Bet dirbau ir negalvojau,

sunku ar ne – nes man mano

veikla teikė džiaugsmą, vidinį pasitenkinimą.

Turbūt ne veltui sakoma,

kad slaugytojas turi būti iš

pašaukimo.

Kokias užduotis atliekate tapusi

vyresniąja slaugytoja?

Esu atsakinga už medicininių

priemonių bei medikamentų pristatymą,

savalaikį darbo grafikų

ir žiniaraščių sudarymą, skyriaus

higienos plano sudarymą. Kaip komandos

lyderei man svarbu nuotaika

kolektyve, komandinis darbas.

“Mano darbas

visada yra

su manimi –

nesvarbu, ar

esu išvykusi,

ar tiesiog

poilsiauju.

Visada

pagalvoju

apie darbą ir

kolektyvą.

Paminėjote pašaukimą. Kokių

asmeninių savybių reikia

gerai bendrosios praktikos

slaugytojai?

Manau, kad svarbiausia turėti

kantrybės, taip pat būti sąžiningai,

kruopščiai, atidžiai. Slaugytoja turi

būti visada pasiruošusi padėti žmonėms

siekti psichinės, fizinės ir socialinės

sveikatos bei gerovės, skatinti

pacientą pasirūpinti savimi,

kad jis iš ligoninės išeitų atgavęs

bent dalį jėgų, gebėjimų, savarankiškumo.

Kasdieniame slaugytojo darbe

romantikos mažai, o nuolatinis

palydovas yra didelis tempas, reikalaujantis

daug fizinių ir psichologinių

jėgų. Mano darbas visada yra

su manimi – nesvarbu, ar esu išvykusi,

ar tiesiog poilsiauju. Visada

pagalvoju apie darbą ir kolektyvą.

Turiu, kaip sakoma, „laikyti ranką

ant pulso“, visada yra ko išmokti,

kur tobulėti, tad reikia žvalgytis,

stebėti pasaulį, naujoves, jų mokytis.

Mintys nepaleidžia, bet atsipalaiduoti

padeda šeima, namai, sodininkystė

ir daržininkystė, buvimas

gamtoje.

Koks yra pacientų požiūris į

slaugytojas?

Jei slaugytoja skiria pakankamai

dėmesio pacientui, jis jaučiasi

prižiūrimas, jo požiūris tikrai teigiamas.

Tokia slaugytoja glaudžiai

dirba su pacientu, jį mato kasdien,

todėl žino kiekvieną jo problemą ir

ją referuoja gydytojui, kartu ieško

sprendimų.

Kaip manote, kokia bus slaugos

ateitis, ar kažkas keisis?

Slauga nuolat keičiasi, auga

slaugytojų profesionalumas, keičiasi

mentalitetas, kultūra. Tačiau

egzistuoja viena didelė problema –

slaugytojų trūkumas. Studijas baigusios

slaugytojos dažnai išvyksta

į užsienį. Taip yra ne vien dėl didesnio

finansinio atlygio. Psichologinis

komfortas irgi turi įtakos

motyvacijai, todėl būtina kurti gerą

atmosferą skyriuose, dirbti komandoje,

padėti vieni kitiems. Ypatingai

nuoširdaus komandinio darbo

reikia mūsų ligoninėje, kurioje yra

milžiniškas skubiosios medicinos

pagalbos besikreipiančių pacientų

srautas visą parą, ištisus metus. Jei

sugebėsime sukurti komfortišką

darbinę aplinką, net ir sunkus darbas

atrodys lengvesnis, malonesnis

ir teikiantis daugiau džiaugsmo.

Nuo to bus geriau ir mums, ir pacientams.

•

58

59

30

FAKTAI APIE MUS

16

2012 m. RVUL atlikta pirmoji

Lietuvoje trombektomija

– mechaninis trombo

pašalinimas iš galvos

smegenų arterijos ligonei,

patyrusiai ūminį išeminį

insultą. Šis gydymo metodas

pasaulyje buvo taikomas

nuo 2009 m. ir tik

specializuotuose insulto

centruose. Mūsų ligoninėje

atliekamų trombektomijų

skaičius yra didžiausias

Lietuvoje.

17 18

1998 m. RVUL atlikta ir

pirmoji Lietuvoje trombolizė

– gydymo būdas,

kai į veną lašinamas medikamentas

ištirpdo trombą

ar jo dalį. Jeigu pagalba

suteikiama labai greitai,

pacientas gali visiškai pasveikti

arba ligos pasekmės

būna nesunkios.

2018 m. RVUL pirmą kartą

Baltijos šalyse hemoraginį

giliųjų branduolių

insultą, t. y., kraujo išsiliejimą

į smegenų audinius,

patyręs pacientas buvo

operuotas panaudojant

stereotaksinį arba, kitaip

tariant, minimalios invazijos

metodą.

19

Lietuvoje pirmaujame

pagal miego ir slankstelinių

arterijų rekonstrukcinių

operacijų skaičių, todėl čia

dirbantys gydytojai yra sukaupę

didžiausią patirtį ir

geriausius įgūdžius.

20

Abdominalinės chirurgijos

specialistai įdiegė miniinvazinį

mechaninės geltos

ir cholangito gydymo

metodą – perkutaninį intrahepatinių

tulžies latakų

drenavimą, kontroliuojant

ultragarso ir rentgeno aparatais.

60

61

30

TATJANA

ŠVABOVIČ:

RUTINOS NEJAUČIU — NORS UŽDUOTYS

KARTOJASI, PACIENTAI KEIČIASI

Ūminių apsinuodijimų skyriuje dirbanti slaugytojo padėjėja Tatjana Švabovič

sako, kad slaugytojo padėjėjo darbas buvo sunkus visais laikais – ant jų pečių

gula pacientų priežiūra, maitinimas, pervežimas, patalynės keitimas ir kitos

užduotys, todėl malonu pamatyti sveikstančio paciento šypseną ir išgirsti

nuoširdų padėkos žodį.

“Daugiausiai

išmokau

iš praktikos,

gaudavau

nurodymus ir

tiesiog dariau.

PPrisiminkite, kaip ir kodėl

pradėjote dirbti šioje

ligoninėje?

Žvelgiant iš dabartinių pozicijų,

situacija buvo gana komiška:

buvau šešiolikos, didelio noro

mokytis neturėjau, todėl kito pasirinkimo

nebuvo – turėjau eiti

dirbti. Pasikalbėjau su tuometiniu

mūsų ligoninės Toksikologijos

reanimacijos ir intensyviosios

terapijos skyriaus vedėju L. A.

Jovaiša ir nusprendžiau išbandyti

slaugytojo padėjėjo darbą. Buvau

jauna, be profesinės ir gyvenimiškos

patirties, be to, suviliojo

neblogas darbo užmokestis. Žinoma,

iš pradžių buvo sunku, ne

viena ašara išlieta, bet laikui bėgant

pripratau ir nesigailėjau. Tik

vieno iki šiol gailiuosi, kad nėjau

mokytis.

Kaip atrodė Jūsų darbas su

pacientais?

Šioje ligoninėje visada buvo

daug pacientų. Nuo pat pradžių

reikėjo valyti patalpas, prižiūrėti

ligonius, juos maitinti, keisti sauskelnes.

Toksikologijos reanimacijos

ir intensyviosios terapijos

skyriaus ligoniai buvo labai sunkūs,

todėl su jais buvo tikrai nelengva.

Ar turėjote kokius nors

apmokymus, ar atėjote – ir

tiesiai prie darbų?

Anksčiau ir mūsų pareigos

vadinosi kitaip, buvome ne slaugytojų

padėjėjos, o sanitarės.

Specifinių kursų nebuvo, kolegės

pamokė, kaip teisingai atlikti

darbus. O daugiausiai išmokau iš

praktikos, gaudavau nurodymus

ir tiesiog dariau. Mano darbas priklausė

nuo slaugytojų, todėl buvo

svarbu jų klausyti. Kai kažkuriais

metais teko dalyvauti kvalifikacijos

kėlimo kursuose, pagalvojau,

kad jų metu įgytos žinios būtų

tikrai pravertusios prieš daugelį

metų, tik pradėjus dirbti ligoninėje.

Anksčiau trūko ne tik įgūdžių,

bet ir darbo priemonių?

Tikrai taip, visko trūko, pavyzdžiui,

labai pasigesdavome vienkartinių

sauskelnių pacientams. O

dabar puiku, visko tikrai užtenka,

todėl dirbti nepalyginamai lengviau.

Kokia tuo metu buvo skyriaus

komanda?

Mūsų skyrius buvo labai didelis,

mums visada buvo svarbus

komandinis darbas. Reanimacijoje

dažnai vienas nė negali dirbti,

nes pacientas prijungtas prie aparatūros,

reikia daugiau rankų.

Komanda buvo draugiška, vieni

kitiems padėdavome. Šiame skyriuje

dirbau ilgai, o po vaiko auginimo

atostogų grįžusi į darbą

perėjau į Ūminių apsinuodijimų

skyrių. Nors čia darbo ir daugiau,

bet truputį ramiau, pacientai

lengvesni, todėl nesigailiu.

Galbūt teko dirbti COVID-19

skyriuje? Ar buvo baisu?

Teko, jame dirbau 2020 m.

gruodžio mėnesį, pačiu „juodžiausiu“

periodu. Buvo baisu. Bet dar

baisiau buvo dėl pasikeitusio kolektyvo,

kadangi man reikia laiko

priprasti prie naujos aplinkos. Kai

nuolat dirbi su tais pačiais žmonėmis

– žymiai lengviau, atmosfera

geresnė. Bet yra ir teigiama šios

patirties pusė, nes dabar ligoninėje

pažįstu daug daugiau kolegų.

Slaugytojos daug bendrauja

su pacientais. Ar su pacientais

bendrauja ir slaugytojų

padėjėjos?

Taip, jei tik pasitaiko galimybė

– užkalbiname, pabendraujame.

Mus ligoniai irgi prisimena,

atpažįsta gatvėje ar parduotuvėje.

•

62

63

30

Tiesa, anksčiau buvo mažiau sunkios

būklės pacientų. Be to, dabar

ligoniai ir dažniau keičiasi – šiandien

paguldėme, rytoj išrašome. Bet

galiu pasidžiaugti, kad sumažėjo

pacientų, apsinuodijusių alkoholiu.

Kaip atrodo Jūsų darbo diena

šiais laikais, kasdien ateinate ir

darote tą patį?

Pats darbo turinys gal ir nelabai

kinta, bet keičiasi ligoniai. Paprastai

ateinu į darbą, peržiūriu pacientų

sąrašą, ar yra sunkių ligonių,

ką reikia pamaitinti, kam pakeisti

sauskelnes. Šitą informaciją sužinau

pamainos perdavimo metu iš

slaugytojų padėjėjų. Žinoma, būna,

kad ir pačios slaugytojos ar gydytojai

mums kažką pasako, perspėja.

Pacientams taip pat turime patiekti

pusryčius, pietus, pakeičiame

patalynę, nuvežame ligonius į procedūras

ir kitur.

Anksčiau reikėjo ir patalpas valyti,

ir ligoniais pasirūpinti. Dabar

turime valytojas, todėl dirbti tapo

lengviau, o visą dėmesį galime

skirti pacientams.

Ar skyriuje jaučiate pacientų

pagausėjimą atėjus didžiosioms

metų šventėms?

Anksčiau jausdavome – tuo laikotarpiu

pacientų būdavo daugiau.

Dabar per šventes didelio skirtumo

nebėra, galbūt labiau pastebime

mėnulio pilnaties poveikį.

Lengviau dirbti dieninėje ar

naktinėje pamainoje?

Dieną daugiau darbo, bet lengviau

– padirbai ir keliauji miegoti

į namus. Bet mes dirbame paromis

nuo 8.30 iki 8.30 val., po darbo paros

būna keli laisvadieniai. Toks ritmas

nelengvas, bet organizmas per

daug metų prisitaikė.

Ar per trisdešimt darbo

ligoninėje metų yra nutikę kokių

nors kuriozinių situacijų?

Prisimenu, kad daug kas ligoninėje

labai bijojo 2000-ųjų metų. Tą

Naujųjų metų naktį dirbau tiek aš,

tiek daugybė kitų kolegų. Visi tarsi

kažko laukė. Bet darbas vyko normaliai,

ligonius vežė kaip visada.

Nebuvo laiko pasėdėti ir žiūrėti,

kas čia bus. O galiausiai juk nieko

ir neįvyko!

Jeigu sutiktumėte save jauną, ką

jai patartumėte?

Patarčiau mokytis (šypsosi).

Taip patariau ir savo dukrai, nes

ligoninėje darbas tikrai sunkus, reikalaujantis

fizinės ir psichologinės

ištvermės.

Kaip įsivaizduojate savo darbą

ateityje?

Kadangi mėgstu stabilumą, tikiuosi,

kad daugiau nebepasikartos

pandemija, ir tokių didelių pokyčių

mano darbo rutinoje nebebus. O

ateityje tikiuosi, kad darbo sąlygos

dar pagerės, galbūt daugiau procesų

bus automatizuota – juk viskas

žengia technologijų linkme. To linkiu

visai ligoninei. •

64

65

30

MICHAIL

BRAVERMAN:

BŪTI SKYRIAUS VEDĖJU – PRISIIMTI

ATSAKOMYBĘ UŽ VISKĄ

„Pacientas yra mano atsakomybė, aš turiu padaryti viską, kad jam būtų suteikta

pagalba“, – tvirtina vidaus ligų gydytojas, buvęs Priėmimo skyriaus vedėjas ir dabartinis

Planinės pagalbos skyriaus vedėjas Michail Braverman. Prisimindamas darbo pradžią

ligoninėje jis sako, kad nepaisant sudėtingo laikotarpio, komanda sėkmingai dirbo ir

gelbėjo gyvybes, o ištikus nenumatytai situacijai pasitelkdavo kūrybiškumą.

Prieš pradėdamas dirbti mūsų

ligoninėje, ilgai dirbote laivo

gydytoju. Kodėl nusprendėte

kardinaliai pakeisti darbo vietą

ir pobūdį?

Maždaug iki 1993 metų dirbau

Klaipėdos jūrininkų ligoninėje,

laivo gydytoju. Šios specializacijos

medikas privalo išmanyti visas

žmogaus organų sistemas, mokėti

suteikti pagalbą tiek suskaudus

dančiui, tiek ištikus rimtiems

negalavimams. Jūroje praleidau

12 metų, ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę,

nusprendžiau, kad

laikas grįžti į žemę, dirbti „normaliu“

gydytoju. Be to, buvau vedęs,

turėjau šeimą, butą. Naujam gyvenimo

ir karjeros etapui pasirinkau

ne Klaipėdą, o Vilnių, nes norėjau

išbandyti save mieste, kuriame

manęs niekas nepažįsta. Pradėjau

nuo Greitosios pagalbos stoties –

baigiau kardiologijos kursus ir tapau

kardiologinės brigados dalimi.

Važiuodamas į iškvietimus pasitikėjau

savimi, nes tiek metų išdirbęs

laivo gydytoju gerai išmaniau

skubiosios pagalbos pagrindus.

Tuo pat metu įtemptai studijavau

tas medicinos sritis, su kuriomis

praktiškai nebuvau susidūręs dirbdamas

laive. Maždaug 1994 metais

“Vedėjas yra šeimininkas,

nuo kurio priklauso skyriaus

nuotaika, darbo kokybė

ir kultūra. Vedėjas privalo

parodyti, kad visada

dalyvauja skyriaus veikloje.

•

66

67

30

Tikras džiaugsmas, kai buvę pacientai net ir po

10–15 metų kyštelį galvą į mano kabinetą tam,

kad pasisveikintų ir palinkėtų geros dienos. Ko

daugiau šiame gyvenime reikia? reikia?„

tuometinio mūsų ligoninės Priėmimo

skyriaus vedėjas dr. Robertas

Badaras pakvietė mane prisijungti

prie savo komandos ir dirbti gydytoju

jo skyriuje.

Kaip tuo metu atrodė mūsų

ligoninės Priėmimo skyrius?

Laikai nebuvo patys geriausi:

neseniai atgauta nepriklausomybė,

sumaištis sveikatos apsaugos sistemoje,

nuolatinė darbuotojų kaita

ir darbo priemonių trūkumas, bet

Priėmimo skyrius veikė nesustodamas.

Dabar prisiminę stebimės,

kad taip sėkmingai dirbome ir

gelbėjome gyvybes, ištikus nenumatytai

situacijai pasitelkdavome

kūrybiškumą, o pacientai niekuo

nesiskundė. Kartais pasvarstau,

galbūt jie buvo kitokie, labiau vertino

Priėmimo skyriaus gydytojų

darbą, o gal buvo kitas laikmetis ir

kultūra.

1998 metais buvęs ligoninės

direktorius Leonardas Streikus ir

dr. Robertas Badaras pasiūlė man

dalyvauti konkurse į Priėmimo

skyriaus vedėjo vietą. Jau buvau

susipažinęs su visais gydytojais

ir slaugytojomis, išmaniau darbo

skyriuje aspektus, todėl sutikau.

Konkursą laimėjau ir buvau paskirtas

Priėmimo skyriaus vedėju.

Su kokiomis užduotimis

susidūrėte tapęs Priėmimo

skyriaus vedėju?

Laivyne buvau išmokęs vieno

labai svarbaus dalyko – be stiprios

ir darnios komandos esi niekas.

Ką aš radau atėjęs į skyrių? Radau

gerus žmones, gerus specialistus,

kuriais labai didžiuojuosi. Tačiau

trūko tvarkos, sistemos, atsakingumo.

Ėmiausi būtent šių sričių

tobulinimo – formavau komandą ir

rūpinausi, kad kiekvienas pacientas

gautų visą įmanomą dėmesį

ir pagalbą. Neslėpsiu, kelerius

metus važinėjau naktimis žiūrėti,

kaip dirba personalas, ar nemiega.

Jie turėjo suprasti, kad dirbti

reikia sistemingai ir atsakingai, o

vedėjas gali tiek pagirti, tiek pabarti.

Galbūt ne visiems patiko

mano darbo metodai, bet mūsų

•

68

69

30

visų tikslas yra vienas – paciento

sveikata.

Ligoninė buvo statoma ir atidaryta

pereinamuoju istoriniu laikotarpiu,

neturėjome daug galimybių,

bet tikslas buvo pasiektas – pacientai

buvo gydomi, gydytojai, slaugytojos

ir kitas medicinos personalas

darbavosi vienoje komandoje.

Kalbant apie komandą, man

labai svarbu paminėti, kad anais

laikais ypatingai svarbią vietą joje

užėmė slaugytojos. Slauga, švara,

pacientų stebėsena, laiku gydytojui

perduodama informacija – visa tai

yra slaugytojų atsakomybė, todėl

jos yra atrama visai ligoninės sistemai.

Visada sakiau, kad jei turi patikimą

slaugytoją, gydymas praeis

sėkmingai.

Ką apskritai reiškia būti

Priėmimo skyriaus vedėju?

Tai reiškia prisiimti atsakomybę

už viską, kas yra aplink, užbėgti

įvykiams už akių, pasitikėti gydytojais,

pasirūpinti šimtais pacientų

per parą. Vedėjas yra šeimininkas,

nuo kurio priklauso skyriaus nuotaika,

darbo kokybė ir kultūra. Vedėjas

privalo parodyti, kad visada

dalyvauja skyriaus veikloje. Be to,

anksčiau mūsų ligoninė glaudžiai

bendradarbiavo su Prezidentūra,

kariuomene, svarbiais šalies asmenimis,

todėl kiekvienas skambutis

galėjo būti labai svarbus, taigi psichologinio

spaudimo netrūko.

Kai 2012 metais atsidarė naujas

Skubios pagalbos skyrius, man ir

vėl siūlė dalyvauti konkurse. Atsisakiau.

Jam vadovauti turi jauni,

energingi, emocingi žmonės, atiduodantys

visą energiją ir idėjas.

Be to, prisimenu, kai kartą laikinai

pavadavau skyriaus vedėją, mano

žmona pasakė, kad jai tai yra baisi

žinia. „Nematysiu tavęs darbo dienomis,

savaitgaliais namuose dirbsi

su dokumentais, o skambučiai

nesiliaus nei dieną, nei naktį“, –

sakė ji. Bet toks yra Priėmimo skyriaus

vedėjo darbas.

Kaip keitėsi skubių pacientų

srautas ligoninėje?

Pagal skubių pacientų srautą ligoninėje

pirmaujame Lietuvoje.

Pirmaisiais ligoninės veiklos

metais į Priėmimo skyrių kreipdavosi

45–50 pacientų per parą. Be

to, reikia prisiminti, kad mūsų ligoninėje

atskirai veikė Priėmimo

skyrius ir Traumatologijos punktas,

kuriame pagalbą gaudavo traumas

patyrę pacientai. Metams bėgant

pacientų srautai augo – tai buvo

susiję su miesto augimu, Raudonojo

kryžiaus ligoninės ir Antakalnio

klinikos veiklos pasikeitimais.

Nemažai pacientų prisidėjo ir ligoninei

priskyrus Vilniaus regioną.

Galiausiai, Priėmimo skyrius

ir Traumatologijos punktas buvo

sujungti. Dabar Skubios pagalbos

skyrius aptarnauja 250–300 pacientų

per parą, kas antras greitosios

pagalbos automobilis Vilniuje važiuoja

būtent į jį. Sunku pasakyti, ar

jis bus dar didesnis. Greičiausiai tai

priklausys nuo kitų ligoninių darbo

ir papildomai priskirtų teritorijų.

2012 metais tapote Planinės

pagalbos skyriaus vedėju. Kaip

pasikeitė Jūsų darbas?

Kaip sufleruoja pats pavadinimas

– planinė pagalba – nebeliko

skubos. Skyriuje konsultuoja apie

100 įvairių sričių gydytojų, įprastai

per dieną priimame apie 250 pacientų.

Pandemijos metu taip pat

atliekame PGR tyrimus, o metų

pradžioje pasirūpinome ir darbuotojų

vakcinacija nuo COVID-19.

Tačiau savo principų laikausi ir

Planinės pagalbos skyriuje – darbas

visada turi vykti greitai ir kokybiškai.

O aš pats turiu aktyviai

dalyvauti ligoninės veikloje, gerai

žinoti ne tik savo, bet ir kitų skyrių

Slauga, švara, pacientų

stebėsena, laiku gydytojui

perduodama informacija – visa

tai yra slaugytojų atsakomybė,

todėl jos yra atrama

„

visai

ligoninės sistemai. Visada

sakiau, kad jei turi patikimą

slaugytoją, gydymas praeis

sėkmingai.

aktualijas. Kai turiu visą reikalingą

informaciją, lengviau dirbti ir priimti

sprendimus.

Kaip manote, kokia bus mūsų

ligoninė po trisdešimt metų?

Pirmiausia, noriu pasakyti, kad

atsižvelgiant į laikmetį ir susiklosčiusias

aplinkybes, mums iki šiol

labai gerai sekėsi. Pavyzdžiui, per

paskutinius 10 metų atnaujinome

dalį operacinių, atidarėme naują

Skubios pagalbos skyrių ir naują

Planinės pagalbos skyrių. Nė nekalbu

apie kitus remontus. Manau,

kad metaforiškai mes panašūs į

inteligentišką, tvarkingai atrodantį

žmogų, gyvenantį tik iš savo sąskaitos,

besirūpinantį savo geru vardu

ir darbo principais. Tikiu, kad

tokie liksime ir ateityje.

Žinoma, būtų puiku ir toliau

atnaujinti infrastruktūrą: būtų gerai

įsirengti sraigtasparnių aikštelę,

daugiaaukštę automobilių stovėjimo

aikštelę. Net galėtume turėti

nedidelę maisto prekių parduotuvę,

kurioje ligoninės personalas

po darbo galėtų užeiti apsipirkti ir

važiuotų namo ramiai ilsėtis. Neišnaudotų

galimybių yra daug.

Be to, mūsų ateitis priklauso ir

nuo jaunosios kartos. Reikia įdėti

kiek įmanoma daugiau pastangų

pritraukiant gabų jaunimą į mūsų

ligoninę, nes po 10–20 metų būtent

nuo jų sprendimų priklausys, kokia

ligoninė bus ateityje. Svarbu, kad iš

mūsų jie perimtų žinias ir gerąją patirtį

bei taptų gydytojais-žmonėmis,

o ne vien tik gydytojais-specialistais.

Gydytoju dirbate bene

keturiasdešimt metų, kur

semiatės įkvėpimo, noro dirbti?

Galiu atsakyti banaliai? Iš pašaukimo.

O jei kalbant rimčiau, tai yra atsakomybės

jausmas – jei apsiėmei

kažką padaryti, turi tai atlikti. Pacientas

yra mano atsakomybė, ir aš

turiu padaryti viską, kad jam būtų

suteikta pagalba. Tokį požiūrį man

įskiepijo auklėjimas. Mano mama

buvo gydytoja, o tėvas – karo medikas,

abu turėjo labai stiprų atsakomybės

ir komandinio darbo

jausmą. Be to, tėvai manimi labai

didžiavosi – jų vaikas visko pasiekė

pats, be jokios pagalbos.

Vėliau įtakos turėjo ir darbas

laive, kur buvau trečias asmuo pagal

rangą. Kiekvienas mano žodis

buvo labai svarbus, todėl kalbėti

reikėjo apgalvotai, už kiekvieną

žodį atsakyti savo kailiu. Laive

išmokau ir būti supratingu, demokratišku,

palaikyti žmones.

Įkvepia ir didelį vidinį pasitenkinimą

teikia bendravimas su

kolegomis ir pacientais. Tikras

džiaugsmas, kai buvę pacientai net

ir po 10–15 metų kyštelį galvą į

mano kabinetą tam, kad pasisveikintų

ir palinkėtų geros dienos. Ko

daugiau šiame gyvenime reikia? •

70

71

30

VYTAUTAS

KARVELIS:

RINKOJE NUOLAT ATSIRANDA NAUJŲ

PSICHOTROPINIŲ MEDŽIAGŲ, TODĖL

DALYVAUJAME SAVOTIŠKOSE LENKTYNĖSE

72

Toksikologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje (Toksikologijos RITS)

dirbantis klinikinės toksikologijos gydytojas, gydytojas anesteziologas reanimatologas

Vytautas Karvelis sako, kad toksikologija yra viena iš greičiausiai besikeičiančių

ir besivystančių medicinos krypčių. „Šiuolaikinė medicininė įranga labai palengvino

pacientų stebėjimą ir gydymą, medikamentai tapo efektyvesni ir saugesni, laboratorijų

diagnostinė įranga tikslesnė, – vardija gydytojas. – Nepaisant to, vis dar tenka

vytis psichotropinių medžiagų gamintojus ir gelbėti nežinomomis medžiagomis

apsinuodijusius pacientus.“

Prisiminkite, kodėl pradėjote

dirbti šioje ligoninėje, kas lėmė

Jūsų pasirinkimą?

Buvo 1991-ieji, gauti darbą Vilniuje

buvo labai sunku, o pabaigus

studijas buvo privaloma trejus metus

dirbti pagal paskyrimą. Tačiau

taip sutapo, kad buvau vilnietis,

studijas baigiau kaip tik tada, kai

buvo atidaroma nauja ligoninė, todėl

gavęs kvietimą joje dirbti labai

apsidžiaugiau ir galimybe pasinaudojau.

Kartu tęsiau toksikologijos

rezidentūros studijas.

Dirbti pradėjote Ūminių

apsinuodijimų skyriuje?

Dirbti pradėjau Ūminių apsinuodijimų

skyriuje Antakalnyje,

bet visi jau žinojo, kad skyrius

bus iškeltas į naują ligoninę ir gyveno

kraustymosi nuotaikomis.

Šioje ligoninėje oficialiai įdarbinti

“Į Toksikologijos

reanimacijos ir

intensyviosios

terapijos

skyrių patenka

ypatingai

sunkios būklės

pacientai.

Jų būklė yra

sunki ne tik dėl

intoksikacijos,

bet ir dėl

gretutinių –

psichiatrinio

profi lio – ligų.

•

73

30

„

Klinikinės toksikologijos specialistas

turi nuolat sekti situaciją, domėtis

aktualijomis, gilinti žinias – šioje srityje

pažinimo procesas negali sustoti.

laboratorijos įranga nustatyti naujų

psichotropinių medžiagų sudėtį.

Pasitaiko atvejų, kai matome, kad

į skyrių patekęs pacientas yra apsinuodijęs

psichotropine medžiaga,

tačiau nesugebame nustatyti kokia.

Oficialiai skaičiuojama, kad per

savaitę rinkoje pasirodo po vieną

naują cheminę medžiagą, tad klinikinės

toksikologijos specialistas

turi nuolat sekti situaciją, domėtis

aktualijomis, gilinti žinias – šioje

srityje pažinimo procesas negali

sustoti.

Ar Jūsų skyriuje dominuoja

pacientai, kuriems prireikia

skubios pagalbos?

Į reanimaciją patenka dažniausiai

ūmaus negalavimo ištikti, sunkios

būklės pacientai. Į Ūminių apsinuodijimų

skyrių taip pat dažniau

atvyksta pacientai, kuriems reikia

skubios pagalbos, bet jų būklė nėra

tokia sunki. Taip pat turime ir ilgą

laiką psichotropinėmis medžiagomis

piktnaudžiaujančiųjų – nors

jų būklė nėra ūmi, bet klinikiniu

požiūriu mes ją vertiname kaip apsinuodijimą.

vo didžiulį potvynį, dėl kurio gali

būti perpildytos visos ligoninės.

Dėl šios priežasties Sveikatos apsaugos

ministerija mūsų ligoninės

administracijai paliepė išrašyti visus

ligonius iš kelių skyrių, tarp

jų ir mūsų, bei pasiruošti stichinės

nelaimės pasekmėms. Išrašėme

pacientus ir dvi savaites laukėme

katastrofos. Bet, kaip dažnai būna

pasiruošus, nieko neįvyko – sniego

iš tiesų buvo tikrai labai daug, bet

potvynis taip ir neįvyko.

Taip pat labai gerai įsimena ne

pavieniai atvejai, bet masinės nelaimės.

Atmintyje išliko maždaug

2000-aisiais metais nutikęs grupinis

apsinuodijimas. Tuomet iš vieno

Lietuvos miesto į mūsų ligoninę

buvo atvežtos maždaug dešimt

moterų, kurioms per klaidą buvo

išrašyta veterinarinių antibiotikų.

Pradėjus juos vartoti pacientėms

atsirado sunkių regėjimo sutrikimų,

net aklumas, nes buvo pažeisti

regos nervai. Iš pradžių nesupratome

priežasties, bet galiausiai

išsiaiškinome, kad taip nutiko dėl

veterinarinių vaistų. Nukentėjusių

pacienčių likimas buvo skirtingas –

vienoms regėjimas atsistatė visiškai,

kitoms suprastėjo, o viena

ar dvi jo taip ir neatgavo. Deja,

kasdien sąžiningai veterinarinius

vaistus gėrusioms moterims pasekmės

buvo sunkesnės.

Kaip įsivaizduojate, kokia yra

toksikologijos ateitis?

Klinikinė toksikologija yra

viena iš greičiausiai besikeičiančių

ir besivystančių krypčių, todėl

manau, kad dar labiau tobulės diagnostika.

Anksčiau diagnozę nustatydavome

iš to, ką pasisakydavo

pacientas, ką rado į iškvietimą

atvykę paramedikai ar papasakojo

artimieji. Todėl tikiu, kad neatsilikti

lenktynėse su naujomis psichotropinėmis

medžiagomis mums padės

tobulėjanti laboratorinė įranga.

Kalbant apie pacientus, spėju,

kad ateityje daugės nesunkių, atsitiktinių

apsinuodijimų, tokie pacientai

nepaklius į ligoninę, užteks

juos pakonsultuoti telefonu. Taip

pat manau, kad sumažės sunkių

apsinuodijimų atvejų, tokia tendencija

jaučiama jau dabar. Dėl to

galime pasidžiaugti. •

buvome likus keliems mėnesiams

iki atsidarymo, tuo metu saugojome

naują medicininę aparatūrą.

Ligoninei atvėrus duris, darbą

pradėjome čia ir iš karto pajutome

skirtumą – pagerėjo darbo kokybė,

nes viskas buvo nauja – palatos,

priemonės, įranga. Labai smagu,

kad yra dar keli kolegos, su kuriais

čia dirbame nuo pat pradžių.

Vėliau Ūminių apsinuodijimų

skyrių išmainėte į

Toksikologijos reanimacijos ir

intensyviosios terapijos skyrių?

Taip, ligoninėje įkurtas Toksikologijos

centras buvo sudarytas iš

dviejų skyrių – Toksikologijos RITS

ir Ūminių apsinuodijimų skyriaus.

2010 metais keitėsi organizacinė

struktūra, darbui reanimacijoje reikėjo

papildomos gydytojo anesteziologo

reanimatologo specializacijos,

tad ją įgijęs ir perėjau į

Toksikologijos RITS. Nemažai kitų

gydytojų Toksikologijos centre turi

po dvi licencijas – klinikinės toksikologijos

gydytojo ir gydytojo

anesteziologo reanimatologo.

Kuo ypatingas skyrius, kuriame

dirbate?

Į Toksikologijos reanimacijos

ir intensyviosios terapijos skyrių

patenka ypatingai sunkios būklės

pacientai. Jų būklė yra sunki ne

tik dėl intoksikacijos, bet ir dėl

gretutinių – psichiatrinio profilio –

ligų. Todėl šiame skyriuje dirbančiam

personalui reikia platesnio

nei įprasta žinių bagažo. Turime

išmanyti psichiatrines patologijas,

nemažai daliai pacientų apsinuodijimas

komplikuojasi inkstų, kepenų

ar kitų organų nepakankamumu,

todėl turime išmanyti ir šią sritį.

Pacientai ir jų problemos labai

įvairios, todėl į mūsų skyrių ateina

ir įvairių sričių rezidentai – ir neurologai,

ir psichiatrai, ir skubiosios

medicinos gydytojai.

Pacientų diagnostikai, gydymui

ir stebėjimui skirta įranga

nuolat tobulėja, bet taip pat

atsiranda naujų psichotropinių

medžiagų. Ar spėjate koja

kojon?

Žvelgiant į praėjusius trisdešimt

metų būtų sunku paneigti

technologijų pažangą ir jų įtaką

mūsų darbui. Šiuolaikinė medicininė

įranga labai palengvino

pacientų stebėjimą ir gydymą,

medikamentai tapo efektyvesni ir

saugesni, laboratorijų diagnostinė

įranga tikslesnė. Visi šie pokyčiai

ne tik palengvino mūsų darbą, bet

ir prisidėjo prie pacientų sveikatos

gerinimo.

Kaip ir minėjote, narkotinių,

psichoaktyvių medžiagų daugėja

bene kiekvieną savaitę, bet ne

visos iš karto būna traktuojamos

kaip nelegalios – užtrunka nemažai

laiko, kol policija jas aptinka,

ištiria sudėtį ir užregistruoja. Kol

tyrė vieną, žiūrėk, jau ir kita atsirado.

Galima sakyti, kad šioje

vietoje atsiliekame – tiek greičiu,

tiek galimybėmis net moderniausia

Ar jaučiate metų laikų kaitą,

šventinius laikotarpius pagal

pacientų negalavimų pobūdį?

Žiemą vienareikšmiškai vyrauja

apsinuodijimai smalkėmis, o vasarą

– apsinuodijimai ne tik grybais,

bet ir kitu maistu. Dažniausiai taip

nutinka dėl žmonių neatidumo –

užklupus karščiams maisto produktai

laikomi neteisingai ir gali

sukelti apsinuodijimą. O apsinuodijimai

alkoholiu ir narkotinėmis

medžiagomis tolygiai pasiskirsto

visus metus. Beje, nors ir paradoksaliai

skamba, bet kuo geriau gyvename,

kuo daugiau įvairių buitį

palengvinančių cheminių priemonių

turime, tuo daugiau tyčinių ir

netyčinių apsinuodijimų pasitaiko.

Ar per trisdešimt darbo

ligoninėje metų pasitaikė

atvejų, kuriuos prisimenate iki

dabar?

Labai gerai prisimenu vieną

pavasarį, tai buvo maždaug 1995–

1996 m. Vilniuje buvo labai daug

sniego, ir meteorologai prognoza-

74

75

30

DANGUOLĖ

GASYTĖ:

OPERACINĖS SLAUGYTOJA TURI BŪTI

TIKSLI KAIP ŠVEICARIŠKAS LAIKRODIS, O

APIE OPERACIJĄ IŠMANYTI NE MAŽIAU UŽ

CHIRURGĄ

„Neurochirurgas dirba lyg juvelyras, nematydamas kas vyksta aplink jį. Todėl

neurochirurginės operacinės slaugytoja privalo būti jo akimis, rankomis, o kartais net

ir kojomis“, – pasakoja Operaciniame anesteziologijos skyriuje dirbanti Danguolė

Gasytė. Pasak jos, operacinės slaugytoja privalo būti ypač tiksli, greita ir susikaupusi, o

žinių bagažu nenusileisti pačiam neurochirurgui. Kitu atveju, pasiekti geriausių rezultatų

operacinėje būtų labai sunku.

“Apie operacijos

eigą privalai

žinoti tiek, kiek

žino gydytojas

chirurgas, kitaip

negalėsi dirbti

komandoje su juo.

KKokie Jūsų prisiminimai apie

darbo ligoninėje pradžią?

Dirbti šioje ligoninėje mane pakvietė

tuometinis jos vadovas, vyr.

gydytojas Leonardas Streikus. Naujajai

gydymo įstaigai atvėrus duris,

dirbau Priėmimo skyriuje, pasitikau

patį pirmąjį ligonį. Tai buvo

neurologinės pakraipos pacientė

su smegenų kraujotakos sutrikimu.

Prisimenu, kad tąkart buvome

išsigandę kone labiau nei ji. Kiekviena

pradžia dažniausiai būna

sunki, jautėmės sutrikę, nes Priėmimo

skyriuje niekada nežinai,

kas tavęs laukia, o kolektyve visi

buvome naujokai, todėl prireikė

laiko, kol tapome komanda.

Kaip atrodė darbas Priėmimo

skyriuje, kuo jis buvo

ypatingas?

Pagrindinis darbo Priėmimo

skyriuje bruožas tiek anksčiau,

tiek dabar yra toks, kad negali jo

planuoti. Prieš tris dešimtmečius

atidarius ligoninę, skyriuje turėjome

registratūrą, operacinę, reanimacinę

palatą, apžiūros kabinetus,

10 vietų stebėjimo palatą. Į skyrių

per parą patekdavo apie 140–160

pacientų, o hospitalizuodavome

iki 30 ligonių. Didžioji dalis darbų

gulė ant slaugytojų pečių, todėl

visą laiką skubėdavome: pačios

užregistruodavome pacientą, nusivesdavome

ir paimdavome kraują

tyrimams, nunešdavome ėminius

į laboratoriją. Pasitaikydavo ir kuriozinių

situacijų. Pavyzdžiui, yra

pasitaikę, kad užstrigo Priėmimo

skyriaus durų spyna, o greitosios

pagalbos automobilyje – pacientas

su trinkančiu kvėpavimu.

Tada visiems supuolus teko išlaužti

duris, kad galėtume pacientą

nuvežti į reanimacinę palatą ir

išgelbėti jo gyvybę.

Priėmimo skyriuje dirbote

trejus metus. Kaip atsidūrėte

operacinėje?

Tuometinis Traumatologijos

ortopedijos klinikos vadovas

•

76

77

doc. dr. Manvylius Kocius ir Mikrochirurgijos

skyriaus vedėjas dr.

Saulius Špokevičius pastebėjo, kad

puikiai tvarkausi operacinėje. Jie ir

30įkalbėjo pereiti dirbti su traumatologais

bei plastinės rekonstrukcinės

chirurgijos gydytojais iš Priėmimo

skyriaus į jų operacinę.

Kaip atrodė Jūsų darbas

operacinėje?

Po 1991 m. traumatologijoje

įvyko lūžis, iš sovietinės ji tapo vakarietiška.

Kartu tai buvo labai sudėtingas

laikotarpis, nes norėjome

dirbti šiuolaikiškai, o instrumentai

buvo sovietiniai. Žinoma, turėjome

ir europietiškų, gautų iš labdaros.

Net neįsivaizduojate, kaip juos

branginome ir saugojome – tol

neidavome namo, kol instrumentas

vėl nebūdavo paruoštas naujai operacijai.

Už visą instrumentų priežiūrą

nuo plovimo iki sterilaus instrumento

paruošimo darbui buvo

atsakinga operacinės slaugytoja.

Dar ir šiandien naudojame kai kuriuos

instrumentus, kurie kartu su

ligonine švęs trisdešimtmetį.

Be to, mes, jaunos slaugytojos,

tuo metu turėjome labai daug idėjų,

buvome iniciatyvios, labai daug

domėjomės traumatologija, mūsų

iniciatyva buvo įkurta Traumatologijos

ir ortopedijos operacinių

slaugytojų draugija, vėliau išaugusi

į Lietuvos operacinės slaugytojų

draugiją. Buvo slaugytojų, kurios

kartu su chirurgais važiuodavo į

profesines konferencijas. Priežastis

paprasta – apie operacijos eigą

privalai žinoti tiek, kiek žino gydytojas

chirurgas, kitaip negalėsi

dirbti komandoje su juo. Operacinės

slaugytoja turi būti chirurgo

akys, ausys, rankos.

Su traumatologais operacinėje

dirbote dvidešimt metų. Kas

nutiko toliau?

Vėl pakeičiau profilį ir jau dešimt

metų dirbu su neurochirurgais.

Vienu metu pritrūkus operacinės

slaugytojų, buvo nuspręsta,

kad mane galima perkelti į neurochirurginę

operacinę. Maniau, kad

metams, bet jiems prabėgus manęs

atgal kolegos jau nebeišleido.

Gal galite palyginti darbą

traumatologinėje ir

neurochirurginėje operacinėje?

Skiriasi operacijų specifika,

medicininė įranga, instrumentai.

Taip pat skiriasi net ir būdas, kuriuo

chirurgui paduodamas instrumentas.

Tai supratau tik pradėjusi dirbti

– iš pradžių instrumentus jiems

paduodavau per kietai ir iš neurochirurgų

išgirsdavau pastabą –

„Nesimušk!“. Teko gerokai sušvelninti

savo judesius ir pakeisti padavimo

kampą.

Kodėl net tokios detalės yra

svarbios?

Neurochirurgas dirba lyg juvelyras,

žiūrėdamas per mikroskopą.

Jis nemato, ką veikia operacinės

slaugytoja, todėl pati turiu vieną

instrumentą iš jo rankos išimti, kitą į

jo ranką įduoti. Kartais turiu įstatyti

neurochirurgo pirštą į instrumento

rankeną, nes jis negali nukreipti

žvilgsnio ir pamesti iš akių vietos,

ties kuria tuo momentu dirba. Būna,

net ir instrumentą po mikroskopu

naviguoju, kad „nepasiklystų“.

Operacinėje chirurgas ir slaugytoja

dalinasi 4 prietaisų pedalus –

chirurgas valdo mikroskopą ir gręžimo

įrangą, o slaugytoja – pjovimo

koaguliacijos ir ultragarso

aparatūrą. Tokiomis akimirkomis

suprantu, kokia didelė atsakomybė

man tenka – pavyzdžiui, dėl mano

klaidos daktaras gali nespėti laiku

sustabdyti kraujavimo. Daug kas

įsivaizduoja, kad operacinės slaugytoja

nuobodžiauja ir tik paprašyta

paduoda instrumentą, tačiau tai

labai toli nuo tiesos.

Asistuodama neurochirurginio

profilio operacijose turėjau išmokti

nesiliesti prie operacinės stalų, nes

net ir menkiausias krustelėjimas

gali išprovokuoti neurochirurgo

rankos mikrojudesį, dėl kurio pacientui

galėtų būti pažeistos gyvybiškai

svarbios mikrostruktūros.

Kokių charakterio savybių

reikia norint būti gera

operacinės slaugytoja?

Pirma, operacinės slaugytoja

turi būti labai dėmesinga, antra

– šis darbas turi patikti. Gera

operacinės slaugytoja privalo apskaičiuoti

kiekvieną judesį ir viską

turėti po ranka patogiai, kad nereikėtų

papildomų judesių paduodant

„

Juokaujame, kad chirurgas visas priklauso

savo sutuoktiniui, išskyrus rankas.

Operacinėje jo rankos priklauso slaugytojai.

instrumentą. Pavyzdžiui, aš mėgstu

instrumentus ant stalo susidėti taip,

kad juos paimant nereikėtų pasukti

rankos – paėmiau ir padaviau, nes

kiekvienas papildomas judesys užima

sekundės dalį, iš kurių susideda

minutės. O operacinėje laikas

yra itin brangus, pavyzdžiui, esant

smarkiam kraujavimui viena minutė

gali kainuoti gyvybę.

Operacinės slaugytoja turi numatyti

ir kelis veiksmus į priekį,

nuolat sekti chirurgo rankas. Mes

net juokaujame, kad chirurgas visas

priklauso savo sutuoktiniui, išskyrus

rankas. Operacinėje rankos

priklauso slaugytojai, todėl nepaleidžiame

jų iš akių. Pavyzdžiui,

vos tik pasirodo kraujo lašiukas

operuojant, esame pasiruošusios

paduoti bipoliarinį koaguliatorių,

nes kraujagyslę reikės staigiai uždeginti.

Ir, kaip minėjau, žinau,

kokį instrumentą paduoti, nes apie

operacijos eigą nusimanau tiek

pat, kiek gydytojas. Negali instrumentuoti,

jei nesupranti, ką daro

chirurgas.

Ar labai svarbu vieningas

gydytojo chirurgo ir visos

operacinės komandos darbas?

Pirmiausia, noriu pasakyti, kad

nerasite kitos tokios ligoninės kaip

mūsų, nes čia nuo pat įstaigos atidarymo

komandos narių tarpusavio

santykiai buvo ypatingai draugiški.

Mes visi buvome tarsi šeima.

Gydytojai buvo slaugytojų globėjai,

visada ateidavo į pagalbą. Bendravimas

su jais buvo glaudus –

kartu iš anksto aptardavome operacijas,

konsultuodavomės. Todėl

neabejodama patvirtinsiu, kad be

komandinio operacinės darbo negalėtume

žengti nė žingsnio, nuo

jo priklauso operacijos rezultatai.

Ar yra ypatingų, jums atmintyje

išlikusių operacijų?

Ko gero, vienos operacijos nepamiršiu

niekada. Buvau atidirbusi

maždaug dvidešimt šešerius metus,

tad buvau labai patyrusi instrumentatorė,

kai pirmą kartą teko dalyvauti

smegenų ventrikuloendoskopijos

operacijoje. Net turint tokią patirtį

man prieš operaciją drebėjo rankos

– nesupratau, kaip reikia teisingai

surinkti endoskopinį instrumentą.

Paėmiau jį į rankas ir žiūrėjau, kol

profesorius Saulius Ročka pradėjo

iš manęs juoktis ir padėjo sumontuoti

prietaisą. Tada sėkmingai atlikome

pirmąją ventrikuloendoskopijos

operaciją mūsų ligoninėje.

Dabar šis prisiminimas kelia šypseną,

o tuomet tikrai buvo nejuokinga.

Kaip ligoninė keitėsi per

trisdešimt metų?

Pirmuosius dvidešimt metų

ligoninė augo, o kartu augome,

tobulėjome ir mes. Neturėjome

tiek daug medicininės aparatūros

ir galimybių, bet ieškojome informacijos

ir vis tiek tobulinomės.

Liūdna, kad po to progresas buvo

sustojęs, bet dabar ir vėl galime pasidžiaugti

– gavome tiek daug naujų

ir modernių darbo priemonių,

kiek neturėjome iki šiol. Laikome

save turtingais ir vėl jaučiame, kad

tobulėjame, einame į priekį. Tikiu,

kad taip bus ir toliau. •

78

79

30

FAKTAI APIE MUS

21

Kasmet

Vieninteliai Lietuvoje atliekame

prostatos adenomos

šalinimo operacijas

„Holmium“ lazeriu

(HoLEP), todėl ligoniams

nebeatliekamos atviros

operacijos dėl gerybinės

prostatos hiperplazijos.

Mūsų ligoninėje nuo 2004

m. nuolat atliekamos laparoskopinės

urologinės

operacijos, dauguma Vilniuje

atliktų laparoskopinių

urologinių operacijų

yra atliktos mūsų

ligoninėje.

22

gydome kelis šimtus

pacientų, patyrusių

ypač sunkius terminius

sužalojimus: nudegimus,

cheminius nudegimus, nušalimus,

elektros iškrovos

nudegimus. Medikai taip

pat specializuojasi sunkiai

ir ilgai gyjančių žaizdų, atsirandančių

dėl įvairių lėtinių

ligų ar patirtų sunkių

traumų, gydyme. Naudojami

inovatyvūs metodai ir

priemonės.

23

Esame endoskopinės

endonazalinės chirurgijos

pradininkai Baltijos

šalyse. Šia technika per

visą jos taikymo laikotarpį

atlikome apie 5 tūkstančius

sudėtingų endoskopinių

tretinio lygio operacijų.

24

Mokslo ir medicinos technologijų

inovacijos net ir

pandemijos paženklintais

metais pasiekia ligoninę

ir padeda gelbėti pacientų

gyvybes ir gerinti jų gyvenimo

sąlygas. Pavyzdžiui,

2021 m. mūsų ligoninėje

buvo implantuotas pirmasis

Lietuvoje mažiausias

šiuo metu rinkoje

egzistuojantis stentas.

Taip pat pirmieji Lietuvoje

šiais metais implantavome

naujos kartos ypač kokybišką

konstrukciją, skirtą

netaisyklingai sugijusio

stipinkaulio gydymui.

25

2016 m. RVUL buvo atliktas

pirmas Baltijos šalyse

plyšusios gigantinės

vidinės klubinės arterijos

aneurizmos stentavimas.

Izoliuota vidinės klubinės

arterijos aneurizma yra

labai reta patologija, sutinkama

tik 0,4 proc. visų aortos

– klubinių aneurizmų

atvejų.

80

81

30

FAKTAI APIE MUS

26

Mūsų ligoninėje atliekamos

hiperbarinės oksigenacijos

procedūros,

skirtos įvairių ligų, sukeliančių

deguonies trūkumą

kraujyje ir audiniuose,

gydymui. Jos atliekamos

hiperbarinės oksigenacijos

kamerose – deguonies

kamerose su padidintu

slėgiu, kurias turi tik kelios

Lietuvos ligoninės. Per

metus atliekama net 1500

gydymo aukšto slėgio deguonimi

seansų.

27 28

Reabilitacijos centre „Pušyno

kelias“ atliekamos

įvairios procedūros, o

viena įdomesnių – haloterapija.

Tai – nemedikamentinis

gydymas druska

prisotintu oru. Procedūros

atliekamos druskų kambaryje,

kuriame visi paviršiai

(lubos, sienos, grindys)

yra padengti storu druskos

kristalų sluoksniu, palaikoma

vienoda druskų

koncentracija, drėgmė ir

temperatūra.

RVUL gydytojai ortopedai

traumatologai turi galimybę

naudotis 3D spausdintuvu

sukurtais modeliais,

leidžiančiais tiksliau identifi

kuoti lūžio, kaulo deformacijos,

kaulo onkologinio

susirgimo morfologiją ir

struktūrą. Mūsų ligoninėje

3D anatominis modeliavimas

naudojamas gydant

sudėtingus lūžius.

29

Ligoninėje intensyviai atnaujinamas

medicininės

diagnostikos priemonių

arsenalas, todėl nuo 2021

m. pacientus galime tirti

naujausio modelio, ypač

moderniu magnetinio rezonanso

aparatu. Aparatas

suteikia galimybę atlikti

tyrimus greičiau tiek 2D,

tiek 3D formatu, o didesnė

skiriamoji geba užtikrina

puikią vaizdų kokybę.

30

Mūsų ligoninėje įrengta

daugiau nei 500 kompiuterizuotų

darbo vietų,

27 specialūs kompiuteriai

operacinėse, įdiegtas

šiuolaikiškas ir saugus

duomenų centras. Įdiegtos

arba diegiamos

įvairios informacinės

sistemos: medicininių

vaizdų saugojimo ir perdavimo

sistema PACS,

ligoninės informacinė sistema

(ELI), elektroniniai

žurnalai, IT ir medicininės

įrangos gedimų registravimo

programos, gydytojų

stacionarinių konsultacijų

registracijos sistema,

skaitmeninė slaugytojų iškvietimo

sistema, elektroninė

operacijų planavimo

ir valdymo sistema ir kt.

82

83

30

LUCIJA

SALTANAVIČIENĖ:

KASDIEN EINAME TARSI Į KOVOS LAUKĄ

„Pradėjusi dirbti išgyvendavau kiekvieną netektį, ilgai mąstydavau, ar viską padariau

teisingai, ar užtektinai stengiausi, ar viską pastebėjau. Bėgant metams atėjo

supratimas, kad ne visada žmogų pavyksta išgelbėti“, – savo sunkaus darbo patirtimi

dalijasi Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja, gydytoja anesteziologė

reanimatologė Lucija Saltanavičienė. Anot jos, kiekvienas šio skyriaus gydytojas,

slaugytojas ir kitas personalas pasitelkia visas įmanomas priemones ir žinias, kad

išsaugotų žmogaus gyvybę ir sveikatą. Todėl kiekvienas pasveikęs ir namo išvykęs

ligonis suteikia laimės ir yra didžiausias šio darbo teikiamas atlygis.

“Bėgant metams

atėjo supratimas,

kad ne visada

žmogų pavyksta

išgelbėti. Tačiau

mirties akivaizdoje

abejingais išlikti

visgi neįmanoma.

Gydytojos anesteziologės

Greanimatologės profesiją

Gpasirinkote labai tikslingai.

Papasakokite, kokie buvo Jūsų

motyvai ir kaip atsidūrėte mūsų

ligoninėje?

Profesiją pasirinkau labai anksti

ir jau stodama studijuoti žinojau,

kad nenoriu dirbti poliklinikoje.

Antras dalykas, niekada nenorėjau

būti siauros specializacijos gydytoja.

Anuomet, pabaigusi trečią

medicinos studijų kursą Kaune,

atlikau slaugytojo praktiką Kauno

klinikų neurochirurgijos reanimacijoje.

Būtent čia pamačiau, kad

gydytojas anesteziologas reanimatologas

turi išmanyti ir gebėti

vertinti visą žmogaus organizmą –

kvėpavimo, širdies, inkstų ir kitas

sistemas. Tam reikia daug skaityti,

domėtis, studijuoti. Taip pat reikia

išmanyti ir techniką, įvairius aparatus.

Labai sužavėjo platus šios

specializacijos žinių laukas. Be to,

nenorėjau gauti paskyrimo į nedidelę

įstaigą tolimame Lietuvos

kampelyje, o reanimacijos skyriai

dažniausiai juk būna tik didelių

miestų ligoninėse.

Įgijusi gydytojos anesteziologės

reanimatologės specialybę

1988–1991 metais dirbau Vilniaus

miesto 6-ojoje klinikinėje ligoninėje

Antakalnyje. Bedirbant ėmė

sklisti gandai, kad mieste pastačius

ir atidarius naują ligoninę, Antakalnio

ligoninė arba bus uždaryta,

arba joje liks vos keli skyriai. Mąsčiau:

jei iš ligoninės Antakalnyje

mažai kas liks, dirbti bus neįdomu,

todėl kreipiausi į tuo metu kartu

dirbusį būsimąjį mūsų ligoninės

vadovą, gydytoją Leonardą Streikų

ir buvau priimta į darbą. Tiesa, galinčių

dirbti reanimacijos skyriuje

anuomet nebuvo daug.

Ne vienas Jūsų kolega pabrėžia,

kad ligoninės komanda buvo

puiki. Kaip Jūs ją prisimenate?

Į vieną komandą buvome surinkti

iš skirtingų ligoninių, su

savo įpročiais, todėl iš pradžių

reikėjo vieniems prie kitų priprasti.

Žmonės, šiuo metu dirbantys

II reanimacijos poskyryje, yra per

ilgus metus „po grūdelį“ surinktas

kolektyvas. Esame kaip viena šeima:

viską vieni apie kitus žinome,

kartu užauginome vaikus. Kartais

sakome, kad gyvename kartu.

Prisimenu, kad būsimieji kolegos

dar prieš atidarant ligoninę čia

dirbo sargais ir saugojo aparatus. O

aš ir gydytoja Jūratė Kazlauskienė

iš tuometinės Šv. Jokūbo ligoninės

prisijungėme kiek vėliau, įrenginėjome

reanimacijos palatas ir

laukėme atidarymo. Mūsų, gydytojų,

reanimacijoje iš pradžių buvo

nedaug – skyriaus vedėja gydytoja

Danguolė Kaladienė, aš, gydytojai

Jūratė Kazlauskienė, Alfredas

Skripkauskas ir Igorius Breslavskis.

Pirmieji metai buvo sunkūs,

kurį laiką dirbome ir užimdami po

du etatus. Bet ir dabar su šypsena

prisimenu kai kuriuos epizodus,

pavyzdžiui, labai daug dirbdavusį

gydytoją neurologą Laimutį Pačkauską.

Jei prireikdavo jo konsultacijos

pacientų vizitacijos metu,

turėdavau bėgti jo ieškoti po visą

ligoninę ir vos ne už rankos atvesti

į palatą.

Reanimacijos ir intensyviosios

terapijos skyrius sudarytas iš

dviejų poskyrių, kuriuose per

metus gydoma daugiau nei 2,5

tūkstančio pacientų. Kuo šis

skyrius ypatingas?

Daugiau nei pusė pacientų,

kuriems reikia skubiosios medicinos

pagalbos Vilniuje ir Vilniaus

regione, patenka į mūsų ligoninę.

Sunkias traumas ir daugybinius

sužalojimus patyrę ligoniai paten-

•

84

85

30

Atrodė, kad tą pacientę išgelbėti –

misija neįmanoma, bet įdėjome

daugybę pastangų, visas turimas

žinias ir ji pasveiko.„

Pavyzdžiui, šiais metais turėjome

pacientę, gimusią tais pačiais

metais, kaip ir aš. Ji į mūsų

skyrių pateko, rodėsi, beviltiškos

būklės – moteris sirgo COVID-19

viruso sukelta pneumonija, buvo

labai pažeisti plaučiai. Ligonei ilgai

taikėme dirbtinę plaučių ventiliaciją,

kitus gydymo metodus

ir grąžinome į gyvenimą. Atrodė,

kad tą pacientę išgelbėti – misija

neįmanoma, bet įdėjome daugybę

pastangų, visas turimas žinias ir ji

pasveiko.

Tokios sėkmės istorijos suteikia

prasmės Jūsų darbui?

Kiekvienas pasveikęs ir namo

išvykęs ligonis suteikia laimės, o

išgelbėti labai sunkios būklės pacientai

yra didžiausias šio darbo

teikiamas džiaugsmas ir atlygis.

pasveiko. Tačiau kai su artimaisiais

grįžo į mūsų skyrių padėkoti, žvelgė

su nuostaba – nė vieno gydytojo

ar slaugytojo jis neprisiminė, nors

atgavęs sąmonę bendravo su jais.

Gal ir gerai, kad smegenys taip apsaugo

žmogų nuo traumuojančių

patirčių.

Savo skyriuje susiduriate ir su

organų donorystės klausimais.

Ar žmonių požiūris į ją

keičiasi?

Galiu patvirtinti, kad keičiasi.

Prieš trisdešimt metų mažai kas žinojo,

kas tai apskritai yra. Ir tuomet

pasitaikydavo atvejų, kai pacientui

mirus, artimųjų paprašydavome

paaukoti organus transplantacijų

laukiantiems žmonėms. Artimieji

nesutikdavo ir dar skubėdavo

patikrinti, ar organų nepaėmėme

artimieji sutinka paaukoti maždaug

dešimties pacientų organus ir taip

išgelbėti kitų žmonių gyvybes,

ženkliai prisidėti prie jų sveikatos

pagerinimo.

Kaip įsivaizduojate, kokia

ateitis laukia reanimacijos ir

intensyviosios terapijos kaip

medicinos srities?

Tai labai sudėtingas klausimas,

todėl lengviau pasakyti, ko norėčiau.

Norėčiau, kad Reanimacijos

ir intensyviosios terapijos skyrius

būtų ta vieta, į kurią ligonį paguldome,

pagydome ir išleidžiame

namo, į normalų gyvenimą, o ne

bejėgiškai laukiame, kada jis išeis,

nes kitos galimybės jis jau

paprasčiausiai neturi – yra nepagydomos

būklės. Tokius atvejus

ištverti yra labai sunku. Norėčiau,

ka būtent į mūsų skyrių. Taip pat

ligoniai po skubių ir planinių neurochirurginių,

abdominalinės ir torakalinės

chirurgijos, ortopedinių,

traumatologinių, angiochirurginių

ir kitų operacijų. Jų būklė būna labai

sudėtinga, tačiau čia dirbantis

medicinos personalas yra pasiruošęs

suteikti visą įmanomą pagalbą,

kad žmogus būtų išgelbėtas.

Prie rezultato, žinoma, prisideda

ir tobulėjanti įranga: skyriuje kiekviena

intensyviosios terapijos lova

aprūpinta gyvybinių funkcijų monitoriais,

dirbtinės plaučių ventiliacijos

aparatais, dirbtiniais inkstais,

infuziniais švirkštais ir kita sudėtingų

būklių ligonių gydymui reikalinga

medicinine aparatūra. Kitaip

tariant, čia pasitelkiame visas priemones

ir žinias, kad išsaugotume

žmogaus gyvybę ir sveikatą.

Rodos, kad kasdien Jūsų

komanda eina į kovos lauką. Ar

tokia darbo specifika vargina

psichologiškai?

Sakoma, kad laikui bėgant galima

prie visko priprasti, bet kartais

mūsų darbe atsiriboti tikrai sudėtinga.

Pradėjusi dirbti išgyvendavau

kiekvieną netektį, ilgai mąstydavau,

ar viską padariau teisingai,

ar užtektinai stengiausi, ar viską

pastebėjau. Bėgant metams atėjo

supratimas, kad ne visada žmogų

pavyksta išgelbėti. Tačiau mirties

akivaizdoje abejingais išlikti visgi

neįmanoma. Be to, tenka bendrauti

ir su pacientų giminėmis, artimaisiais

– jiems esame ne tik gydytojai,

tampame ir jų psichologais, ir

net savotiškais šeimos nariais. Tai

irgi nėra lengva.

Kaip po tokio įtempto ir

psichologinės ištvermės

reikalaujančio darbo

atsipalaiduojate? Ar tai

apskritai įmanoma?

Mūsų skyriaus kolektyve buvo

tradicija – Kalėdų ir Naujųjų metų

proga keliauti. Esame apvažiavę

nemažai Lietuvos dvarų, apžiūrėję

visą Vilnių, senamiesčio

kiemelius, bažnyčias, muziejus

ir spektakliuose lankėmės. Ypatingai

mėgome arbatos vakarus

Šlapelių muziejuje. Kartais tokias

ekskursijas užsisakydavome gimtadienio

proga, kartais ir be svarbios

priežasties. Kai mūsų vaikai

buvo maži, kartu net į Laplandiją

buvome nuvykę. Kurdavome kalėdinius

spektaklius. Taip darėme

ir kad atitrūktume nuo darbo

ir atsipalaiduotume, ir todėl, kad

komanda buvo iš tikrųjų vieninga.

Neretai per rytinius

susirinkimus pasidžiaugiate

vienu ar kitu pacientu,

kuriam pagerėjo. Būna išties

ypatingų atvejų, kuriuos ilgai

prisimenate?

Jūs pacientus prisimenate. Bet

ar pacientai prisimena Jus –

jų gyvybes išgelbėjusius

gydytojus?

Tiesą sakant, dauguma jų net

neatsimena, kad buvo reanimacijoje.

Prisimenu pacientą, kuris

nukrito iš didelio aukščio, patyrė

daugybinius lūžius, kitas traumas

ir komos būsenos buvo atvežtas į

mūsų skyrių. Čia jis praleido daug

laiko, atgavo sąmonę ir galiausiai

savavališkai, nepaisydami jų nuomonės.

Žinoma, taip niekada, jokiomis

aplinkybėmis nebūtų elgiamasi

nei tada, nei dabar.

Be abejo, šiais laikais tikrai visi

žino, kas yra organų donorystė ir

transplantacija, dažniausiai jau turi

ir susiformavusią nuomonę. Mūsų

skyriuje šioje srityje daugiausiai

dirba gydytoja anesteziologė reanimatologė

Daiva Vilija Čičiškinienė

– jos duomenimis, per metus

kad reanimacija nebūtų suprantama

kaip paliatyvioji slauga. Pokyčiai

jau vyksta, užsienio įstaigose

kuriama daugiau paliatyviosios

slaugos skyrių, tačiau tam reikia

keisti ir žmonių požiūrį, ir teisės

nuostatas. Reikia ilgo specialistų

darbo su visuomene. Tačiau kaip

pasikeitė požiūris į organų donorystę,

taip, tikiu, pasikeis požiūris

ir į reanimaciją ir intensyviąją terapiją.

•

86

87

30

DR. ALGIMANTAS

STAŠINSKAS:

CHIRURGAS VISUOMET TROKŠTA

GERIAUSIO REZULTATO

Abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Algimantas Stašinskas mūsų ligoninėje

dirba nuo jos atidarymo, o I Chirurgijos skyriui vadovauja nuo 2007 m. „Nedvejodamas

galiu pasakyti, kad mūsų ligoninė tuo metu buvo pažangiausia Lietuvoje, o komanda

buvo jaunatviška, perspektyvi ir labai ambicinga“, – prisimena jis ir sako, kad pasirinkę

inovatyvų minimaliai invazinės chirurgijos kelią, juo sėkmingai einame iki šiol.

“Dideliais

žingsniai tolome

nuo atvirosios,

konservatyvios

chirurgijos

ir plėtojome

minimaliai

invazinę,

laparoskopinę

chirurgiją.

PPrisiminkite savo karjeros

pradžią ir tai, kaip atsidūrėte

naujoje Vilniaus ligoninėje.

1981 m. baigęs tuometinį Kauno

medicinos institutą, buvau paskirtas

dirbti Mažeikių rajono ligoninėje.

1985–1987 m. studijavau

klinikinėje ordinatūroje Maskvos

chirurgijos centre pas žinomą chirurgą,

profesorių Borisą Petrovskį.

Apsigynęs mokslų daktaro disertaciją

grįžau į Vilnių ir ėmiau dairytis

darbo, kuriame galėčiau praktiškai

panaudoti sukauptas žinias. Tuo

metu kūrėsi mūsų ligoninė, todėl

paskelbus konkursą jame sudalyvavau

ir buvau priimtas į I Chirurgijos

skyrių. Tiesa, įsidarbinus ligoninė

dar nebuvo atidaryta, todėl

su kolegomis prisidėjome prie jos

įrengimo darbų: sprendėme, kaip

atrodys skyrius, nešiojome baldus,

kūrėme operacines.

Ar ligoninė Jums pasirodė

moderni?

Nedvejodamas galiu pasakyti,

kad mūsų ligoninė tuo metu buvo

pažangiausia Lietuvoje. Turėjome

naują medicininę įrangą, buvo nupirkti

net ir kompiuteriai su DOS

programomis, įdiegtas kompiuterinis

tinklas.

Kas būrė chirurgų komandą

darbui ligoninėje, kokia ji

buvo?

Komandą būrė ligoninės Bendrosios

chirurgijos klinikos vadovas

dr. Juozas Stanaitis, vienas

iš pažangiausių chirurgų, pradėjęs

operuoti minimaliai invaziniu

būdu ir davęs impulsą minimaliai

invazinės chirurgijos vystymuisi

ne tik mūsų ligoninėje, bet ir visoje

šalyje. Jo dėka vieni pirmųjų Lietuvoje

atlikome tokias operacijas

kaip laparoskopinė cholecistektomija

ar išvaržų hernioplastika. Taip

pat prie komandos formavimo prisidėjo

ir I Chirurgijos skyriui vadovauti

paskirtas patyręs chirurgas

doc. dr. K. Katilius.

Laikotarpis buvo labai įdomus

ir sutapo su technologijų vystymusi

(kompiuteriai, videokamera medicinoje,

endoskopijos tobulėjimas),

laparoskopinės chirurgijos pažanga,

todėl doc. dr. Juozo Stanaičio ir

jo suburtos chirurgų komandos pastangomis

dideliais žingsniai tolome

nuo atvirosios, konservatyvios

chirurgijos ir plėtojome minimaliai

invazinę, laparoskopinę chirurgiją.

Turiu pastebėti, kad dabar tokių

ryškių technologinių šuolių medicinoje

pasitaiko žymiai rečiau.

•

88

89

30darbus tęsė ir karjeros laiptais kilo

Komanda buvo draugiška,

perspektyvi, jaunatviška ir labai

ambicinga. Dalis mūsų ligoninėje

patirties įgijusių gabių chirurgų

kitose didžiausiose šalies gydymo

įstaigose arba išvyko į užsienį ir

vadovauja chirurginiams skyriams

ar net centrams. Labai džiugu dėl

jų, nes tai yra puikus įrodymas, kad

mūsų minimaliai invazinės chirurgijos

mokykla ir ligoninėje įgyti

pradmenys buvo tikrai reikšmingi.

Be to, Bendrosios chirurgijos klinikos

komandos pagrindu 1995 m.

įsteigėme Lietuvos minimaliai

invazinės chirurgijos draugiją

(MICH), kuri veikia iki šiol.

Stažavotės pas profesorių,

vadinamą pasauliniu išvaržų

chirurgijos patriarchu.

Kokios patirties pasisėmėte,

kokių idėjų atsivežėte iš šios

stažuotės?

Dalyvavau įsimintinoje stažuotėje

Prancūzijoje pas vieną šiuolaikinės

herniologijos pradininkų

prof. R. Stoppą. Jos metu sužinojau

šios chirurgijos srities subtilybes,

kurios aktualios ir šiandien – profesoriaus

pasiūlytas preperitoninės

hernioplastikos būdas toliau vystomas

pasitelkiant laparoskopinį

metodą.

Kaip keitėsi I Chirurgijos

skyrius bėgant metams?

Per 10–15 metų po ligoninės

įkūrimo tapome reikšmingu minimaliai

invazinės chirurgijos centru.

Chirurgai dirbo vedini pašaukimo,

dirbo labai daug, po budėjimų

neskubėdavo namo, neskaičiavo

darbo dienų ir valandų. Tačiau tuo

metu buvo kiti laikai, kitokia įstatyminė

bazė. Vėliau atėjo nauja,

jaunesnė chirurgų karta, pasikeitė

teisinė aplinka, skyriaus veikla

stabilizavosi. Manau, kad tai buvo

natūralus procesas.

Pastaraisiais metais vėl pajutome

„atsigavimą“ – ligoninė įsigijo

naujos modernios medicininės

įrangos, pavyzdžiui, naują laparoskopinį

rinkinį su ypač aukštos

raiškos 4K vaizdo kamera, ultragarsinę

sistemą, operacinių stalų.

Gydydami pacientus pasitelkiame

ilgametę patirtį, patikrintus atvirų

operacijų metodus, mažai invazinius

operacijų būdus. Daroma vis

daugiau endoskopinių operacijų,

o kai kurios operacijos, pavyzdžiui,

tulžies pūslės akmenligės,

apendektomijos, kirkšnies išvaržų,

atliekamos beveik vien tik laparoskopiniu

būdu.

Beje, laparoskopinėje pilvo

chirurgijoje naujoji gydytojų karta

įgijo pranašumą – jie nuo jaunų

dienų įpratę greitai ir tiksliai valdyti

kompiuterius, mobiliuosius

telefonus, kompiuterinių žaidimų

konsoles, todėl rankų motorikos

įgūdžius jiems lengva pritaikyti

laparoskopinėje chirurgijoje. Be

to, jaunieji chirurgai aktyviai domisi

naujovėmis, dalyvauja operacijose,

mokymuose, konferencijose,

todėl bus puikūs medikai,

kuriais galima pasitikėti. Galiu

pasidžiaugti, kad mūsų skyrių

noriai renkasi chirurginio profilio

rezidentai iš Vilniaus universiteto

ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto,

nes iš kolegų išgirsta,

kad išsiskiriame gera atmosfera

ir pasitikėjimu rezidentais, suteikiame

galimybę įgūdžius tobulinti

praktikoje.

Jaunieji chirurgai aktyviai domisi

naujovėmis, dalyvauja operacijose,

mokymuose, konferencijose, todėl bus

puikūs medikai.„

Kaip keitėsi pacientų skaičius

skyriuje per 30 metų, ar

pasikeitė pacientų pobūdis?

Kasmet skyriuje gydome daugiau

nei du tūkstančius planinio

arba skubaus gydymo reikalaujančių

ligonių, išoperuojame daugiau

nei pusantro tūkstančio pacientų.

Skyriuje besigydantiems pacientams

atliekame visas pilvo chirurgines

operacijas, išskyrus transplantacijas.

Ar pasikeitė Jūsų darbas per

pandemiją?

Laikinai sustabdžius planinės

pagalbos teikimą, dalis mūsų skyriaus

personalo dirbo COVID-19

skyriuje. Jiems teko didžiulis fizinis

ir psichologinis krūvis. Bet net

ir įprastomis sąlygomis chirurgas

darbe patiria nemažą krūvį ir spaudimą.

Ar tai reiškia, kad chirurgui

būtinos ne tik puikios

medicinos žinios, bet ir kitos

savybės, pavyzdžiui, fizinė

ištvermė?

Visiškai teisingai, chirurgui

būtinas geras fizinis pasirengimas,

tvirta psichologinė būklė, intuityvumas,

gebėjimas bendrauti su ligoniu

ir suprantamai paaiškinti jo

ligos bei gydymo specifiką. Geras

chirurgas visada trokšta žinoti daugiau

ir nuolat tobulėti, nes mokslui

ir technologijoms žengiant į priekį,

reikia spėti kartu koja kojon.

Paminėjote darbą lydinčią

psichologinę įtampą ir

atsakomybę. Ar lengva

atsiriboti nuo darbo laisvu

laiku?

Apie pacientus galvoju visada,

ypač padaręs sudėtingą operaciją:

chirurgas visada trokšta geriausio

rezultato, todėl po operacijos mintyse

nuolat galvoja, analizuoja. Tai

yra gydytojo chirurgo kasdienybė.

Atsipalaiduoti padeda sodo darbai,

sportas, pasivaikščiojimai gamtoje.

Kaip įsivaizduojate I

Chirurgijos skyriaus ir apskritai

visos chirurgijos ateitį? Ar

galima laukti didelių pokyčių?

Nemanau, kad per artimiausius

dešimt metų įvyks didelių technologinių

pokyčių. Tikėtina, kad tobulėjant

ištyrimo kokybei ir galimybėms,

beveik visos chirurginės

operacijos bus laparoskopinės,

tik išskirtiniais atvejais pacientai

bus operuojami atviru būdu.

Plėsis intervencinės radiologijos

galimybės.

Šiandien nemaža dalis gastroduodeninių

kraujuojančių opų

gydoma embolizacijos metodu,

kurio dėka galima išvengti sudėtingų

operacijų. Taip pat nuolat

daugėja endoskopinių procedūrų

sprendžiant sudėtingas chirurgines

problemas.

Manau, kad robotinė chirurgija

dar neturėtų įsivyrauti, galbūt išskyrus

specializuotas klinikas labai

turtingose valstybėse. Robotika,

mano manymu, nebus toks didelis

ir svarbus virsmas, kaip tai buvo atsiradus

laparoskopijai. Na, o mūsų

ligoninė ir I Chirurgijos skyrius, tikiu,

nesustos, žingsniuos į priekį ir

toliau dės visas pastangas gerinant

Lietuvos žmonių sveikatą. •

90

91

30

„Slaugytoja turi būti

atsidavusi savo darbui,

pasiaukojanti dėl paciento

gerovės ir nebijoti

sunkumų“, –

tokias savo profesijai

reikalingas savybes vardija

mūsų ligoninėje trisdešimt

metų su neurologinėmis

ligomis sergančiais

pacientais dirbusi, o

dabar Urologijos skyriaus

vyresniąja slaugytoja

tapusi Vita Juodvalkienė.

Anot jos, didžiausias šio

sunkaus darbo teikiamas

džiaugsmas – matyti iš,

rodos, beviltiškos būklės

„išsikapsčiusį“ pacientą.

VITA

JUODVALKIENĖ:

GERAS PACIENTO ŽODIS

SUTEIKIA DVASINIO PASITENKINIMO

PPapasakokite, kaip atsidūrėte

naujoje Vilniaus ligoninėje?

Baigusi mokslus Vilniaus medicinos

mokykloje, gavau paskyrimą

į mūsų ligoninę. Įdomu tai, kad

darbą ligoninėje pradėjau likus net

metams ir trims mėnesiams iki jos

atidarymo: valėme patalpas, padėjome

įrenginėti kabinetus ir palatas.

Aplinka buvo graži, personalas

jaunas. Atidarius ligoninę patekau į

Neurologijos su smegenų kraujotakos

sutrikimais skyrių ir neurologiniais

pacientais rūpinausi trisdešimt

metų, o nuo 2021 metų pavasario

užimu vyresniosios slaugytojos

pareigas Urologijos skyriuje.

Kaip atrodė bendrosios

praktikos slaugytojos darbas

prieš trisdešimt metų?

Darbui ir slaugai skirtų priemonių

turėjome nedaug, kokybė

buvo prasta – švirkštai lūždavo,

adatos dažnai būdavo bukos, vienkartinių

priemonių nebuvo. Kai ką

net pačios, pasitelkusios fantaziją,

pasigamindavome, pavyzdžiui,

maitinimo zondus. Metams bėgant

atsirado vienkartiniai švirkštai,

zondai, kateteriai, sauskelnės ir

visa kita, todėl darbo sąlygos gerėjo.

Su dabartinėmis net sunku palyginti,

bet patirtis buvo įdomi.

Ar nebuvo kilę minčių

atsisakyti tokio sunkaus darbo?

Gal dabar paprasčiau apsisukti ir

išeiti, o tais laikais nors ir buvo sunku,

ir po vieną per du postus dirbdavome,

bet apie išėjimą minčių

nebuvo. Ateini į darbą ir dirbi, juk

neapsisuksi ir neišeisi. Be to, buvau

pripratusi prie vietos ir kolektyvo,

atmosfera tarp kolegų buvo šilta.

Iš Neurologijos su smegenų

kraujotakos sutrikimais

skyriaus perėjote į Urologijos

skyrių. Ar pastebite kažkokių

darbo skirtumų?

Neurologijos skyriaus pakraipa

yra labiau terapinė, o Urologinio

skyriaus – chirurginė, pacientai

judresni, dažniau keičiasi. Negaliu

pasakyti, kad kažkuriame skyriuje

patinka labiau ar mažiau, nors darbo

pobūdis ir kitoks. Neurologiniai

ligoniai yra sunkesni, dažniau gulintys

ir negebantys atsikelti. Kartais,

deja, pasitaikydavo ir mirčių.

Iš pradžių tokia akistata su mirtimi

buvo šokiruojanti – grįžusi namo

liūdėdavau dėl išėjusių pacientų.

Bet laikui bėgant pradedi žiūrėti

truputį kitaip, stengiesi to nepriimti

kaip asmeninės netekties. Apie

pacientus galvodavau ir po darbo –

kaip jiems sekasi, ar viską padariau.

Dabar tenka daugiau administracinio

darbo ir mažiau darbo

su pacientais. Bet kaip sakau –

dirbti reikia bet kuriame skyriuje

ir bet kuriose pareigose. Darbas

sunkus, o atsipalaiduoti padeda

pasivaikščiojimai, knygos, miškas,

ežeras, sodas, pomidorai.

Kokių savybių reikia

slaugytojai, kad ji būtų gera

slaugytoja?

Slaugytoja turi būti atsidavusi

savo darbui, nebijoti sunkumų. Ji

privalo norėti dirbti ir pasiaukoti.

Slaugytoja turi būti

atsidavusi savo

darbui, nebijoti

sunkumų.

Ji privalo norėti

dirbti ir pasiaukoti.

Kas Jums teikia didžiausią

džiaugsmą Jūsų darbe?

Didžiausias džiaugsmas, kai

žmogus pasveiksta. Kai matau, kad

žmogaus sveikata pradeda gerėti,

jis išrašomas iš ligoninės, net jei ir

“

ne savo kojom išeina, bet jau ma-

tosi, kad ateityje tikrai atsistatys –

apima tikras dvasinis pasitenkinimas.

Geras paciento ar jo artimųjų

žodis, padėka suteikia laimės. O labiausiai

žeidžia nepagrįsta kritika.

Puikiai suprantu, kad kai pacientui

skauda, jis gali visko prikalbėti, bet

tai vis tiek skaudina.

Ar pasitaikė, rodos, beviltiškų

ligonių, kurie galiausiai

pasveiko ir iškeliavo namo?

Buvo gal du tokie atvejai: pacientų

būklė atrodė beviltiška, tačiau

juos „ištraukėme“. Praėjus

maždaug pusantrų metų nuo išrašymo

iš ligoninės, jie savomis kojomis

atėjo į skyrių padėkoti, pasirodyti,

pasišnekėti.

Kalbant apie pacientus, gal

dar prisiminsite kokių smagių

nutikimų?

Būdavo, pacientai išeidavo su

visa patalyne, pasislėpdavo spintoje.

Tuomet tekdavo jų ieškoti. Radus ne

vienas sakydavo, kad autobuso laukia.

Ateidavo ir benamių – ištuštindavo

šaldytuvus ir išeidavo. Įvykių

– juokingų ir nelabai – ligoninėje per

tiek metų buvo tikrai daug.

Kaip manote, ar slaugytojos

darbas ateityje keisis?

Gal gerės darbo sąlygos, nors

jos ir dabar pakankamai geros.

Galbūt ateis dirbti daugiau jaunų

slaugytojų. Gal žmonių mąstymas

keisis, ir slaugytojos darbas bus

labiau vertinamas. Juk joms tenka

ne tik didžioji dalis bendravimo

su pacientu ir jo artimaisiais, bet

ir jų skundų. Be to, slaugytoja yra

lyg saitas tarp gydytojo ir paciento:

gydytojui ji referuoja apie paciento

būklę, vykdo gydytojo nurodymus

ir, kiek leidžia kompetencija,

sprendžia kai kuriuos slaugos klausimus.

Be slaugytojų ligoninės darbas

būtų sunkiai įsivaizduojamas,

todėl tikiuosi, kad ateityje pagarba

šiai profesijai ir atlygis jos atstovams

tik didės. •

92

93

30

AR ŽINOJOTE, KAD...

1

Per

Ligoninėje galima sutikti

ne tik įstaigos darbuotojų

komandą, pacientus ar jų

artimuosius, bet ir... vieną

aksolotlį, kuris gyvena

CHITS vedėjo kabinete.

Šiuo egzotišku vardu vadinami

uodeguotieji varliagyviai,

dar žinomi kaip

Meksikos salamandros.

Mažieji „drakoniukai“ užauga

iki 30 cm ir gyvena

apie 10–15 metų. Actekų

mituose pasakojama, kad

Ksolotlis (actekų kalba –

xolotl) buvo nuožmus dievas

su šuns galva. Išsigandęs

mirties jis pasivertė

aksolotliu ir buvo amžiams

įkalintas Sošymilko ežero

dugne.

2

3Maratonas

2020-uosius metus

mūsų ligoninės Maitinimo

skyriaus darbuotojai pagamino

apie 540 tūkstančių

porcijų maisto, t. y.,

kasdien po beveik pusantro

tūkstančio porcijų,

skirtų mūsų ligoninėje gydomiems

pacientams ir

pietaujančiam ar vakarieniaujančiam

personalui.

Atsižvelgiant į pacientų

sveikatos būklę, maistas

jiems tiekiamas net pagal

16 skirtingų dietų!

ligoninėje? Kodėl

gi ne! Mūsų ligonė sudaryta

iš kelių tarpusavyje

sujungtų korpusų: kartais

norint užsukti pas kolegą,

įsikūrusį tolimiausiame įstaigos

kampelyje, pėstute

tenka įveikti ne vieną šimtą

metrų. Suskaičiavome,

kad bendras visų ligoninės

koridorių ilgis siekia

daugiau nei 3 kilometrus!

O jei sugalvotumėte paklaidžioti

rūsio koridoriais,

papildomai reiks nužingsniuoti

per 620 m. Išduosime

paslaptį – ten kartais

vyksta maisto vežimėlių

lenktynės.

4Ligoninės IT specialistai

informacinės sistemos

projektą pradėjo kurti dar

vykstant ligoninės statybos

darbams. Techninę

įrangą ligoninės informacinei

sistemai buvo galima

nusipirkti, o programinę

dalį ligoninės informatikai

ėmėsi kurti patys, nors

tada niekas nebuvo matęs

tokios sistemos, nežinojo

kaip ji turėtų atrodyti.

Sprendimas kurti ligoninėje

asmeninių kompiuterių

tinklą buvo drąsus ir inovatyvus

žingsnis, kurį įgyvendinti

visgi pavyko – taip

mūsų ligoninėje atsirado

pirmoji ligoninės informacinė

sistema Lietuvoje.

5

1993-aisiais metais ligoninėje

duris atvėrė biblioteka,

pavadinta Lietuvos-Amerikos

draugystės medicinos

biblioteka. Vienas pagrindinių

jos steigėjų buvo Bostono

lietuvių bendruomenės

narys Gintaras Čepas, taip

taip Timothy D. Jaroch ir

kiti asmenys. Timothy D.

Jaroch dažnai atvykdavo į

ligoninę ir pats prižiūrėjo bibliotekos

veiklą. Fondą sudarė

apie 5000 JAV išleistų

medicininių knygų – mūsų

biblioteka buvo bene turtingiausia

medicinos biblioteka

Lietuvoje. Beje,

joje stovėjo kompiuteris,

kuriuo buvo galima prisijungti

prie Amerikos nacionalinės

medicinos bibliotekos

duomenų bazės.

Glaudus bendradarbiavimas

su JAV nutrūko apie

2003 m., vėliau bibliotekos

fondas išdalintas medicinos

studentams ar tiesiog

šia sritimi besidomintiems

žmonėms.

94

95

30

DOC. DR. KĘSTUTIS

LAURIKĖNAS:

JEI NORI NEPAVARGTI,

SUSIRASK PATINKANTĮ DARBĄ

Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vedėjas doc. dr. Kęstutis Laurikėnas sako, kad nuo

ligoninės atidarymo veikiantis skyrius svarbus visai Lietuvai: „Esame bene vieninteliai

šalyje, turintys modernią operacinę įrangą ir sukaupę milžinišką patirtį gydant

išeminį insultą. Ypatingą dėmesį skiriame sudėtingoms miego ir slankstelinių arterijų

operacijoms, taip pat atliekame aortos aneurizmų stentavimą.“ Ne vieną unikalią

operaciją atlikęs gydytojas kraujagyslių chirurgas pabrėžia, kad bet kuri pavykusi

operacija suteikia džiaugsmo, nes padėjo žmogui ar net išgelbėjo gyvybę.

Nuo 2003-ųjų metų vadovaujate

Kraujagyslių chirurgijos

skyriui, o mūsų ligoninėje

dirbate nuo pat jos įkūrimo.

Kaip prisimenate pirmuosius

įstaigos veiklos metus, kokios

nuotaikos vyravo?

Pradėjus ligoninės statybos

darbus, visi labai džiaugėmės, susirinkdavome

pas tuometinį vyr.

gydytoją Leonardą Streikų jo laikiname

kabinete Pamėnkalnio gatvėje,

žiūrėdavome ligoninės planus.

Tačiau ligoninės atidarymas sutapo

su Lietuvos nepriklausomybės

atgavimu ir pirmaisiais nepriklausomybės

metais, todėl lengva nebuvo,

pavyko įrengti tik vieną iš

dviejų korpusų. Bet tada buvome

jauni, kupini entuziazmo, savų

minčių ir idėjų.

Viena iš tokių idėjų – įkurti

išeminio insulto gydymo centrą,

sujungiant neurologinę, neurochirurginę

ir kraujagyslių chirurgijos

tarnybas į vieną Neuroangiochirurgijos

kliniką. Jai vadovauti atvyko

profesorius Egidijus Vytautas

Barkauskas. Taip dar 1991 m. Vilniuje

buvo faktiškai įkurtas insul-

•

96

97

30Kalbant apie įrangą ligoninėje,

tų gydymo centras, kokius įsteigti

Europoje rekomendavo Pasaulio

sveikatos organizacija (PSO) tik

1995 m.

gydytojų kabinetuose duomenų

apdorojimui tuo metu jau buvo

naudojami kompiuteriai. Nespalvoti,

dideli, nepanašūs į dabartinius.

Bet kitose ligoninėse ir tokių

nebuvo, todėl galėčiau sakyti, kad

buvome progresyvūs, modernūs.

Kompiuterinis tomografas, ultragarsinis

dvigubo skenavimo aparatas

ir angiografas tuometiniame

Vilniuje buvo savotiški diagnostikos

stebuklai.

Per metus į Kraujagyslių

chirurgijos skyrių patenka

apie tūkstantis pacientų. Ar šis

skyrius kuo nors ypatingas, kuo

galime džiaugtis ir didžiuotis?


veikė nuo pat ligoninės atidarymo

ir buvo įkurtas devintame

aukšte. Jame buvo net 60 lovų ir

paskirtos dvi operacinės – anuomet

tokie skaičiai buvo tikrai dideli,

ruošėmės daug dirbti. Nuo pradžių

skyrius buvo orientuotas į išeminių

insultų gydymą. Buvo planuojama,

kad pacientai važiuos iš visų Lietuvos

gydymo įstaigų, ir jų tikrai netrūko

nuo pat ligoninės atidarymo.

Taip pat buvo surinkti entuziastingi

žmonės, kurie džiaugėsi nauja

ligonine, naujomis darbo vietomis

ir patirtimi.

Gydytojų M. Palaikio ir Ž. Palaikienės

iniciatyva, ištyrus dešimtis

sveikų savanorių, buvo nustatyti

normalių slankstelinių arterijų

kraujotakos ultragarsiniai parametrai.

Dėl to galėjome daug tiksliau

nustatyti operacinio gydymo indikacijas.

Gydytojas A. Mackevičius

pirmą kartą Lietuvoje panaudojo

taip vadinamą „orbitalinį langą“

galvos smegenų kraujotakos kontrolei

miego arterijų rekonstrukcinių

operacijų metu. Šis metodas

sėkmingai naudojamas iki šiol ir

leidžia mums žymiai sumažinti

intraarterinių šuntų naudojimą ir

komplikacijų skaičių.

Mūsų skyrius yra ypatingas ir

svarbus visai Lietuvai. Esame bene

vieninteliai šalyje, turintys modernią

operacinę įrangą ir sukaupę

milžinišką patirtį gydant išeminį

insultą. Galvos smegenis maitinančių

arterijų chirurgija kitose Lietuvos

ligoninėse taikoma rečiau.

Pacientai, jei įmanoma, gydomi

vaistais, o prireikus chirurginio gydymo

– dažniausiai siunčiami būtent

į mūsų ligoninę. Taip pat mūsų

ligoninėje pradėtas aortos aneurizmų

stentavimas. Jis atliekamas

modernia gydymo technologija, o

tai leidžia žymiai sutrumpinti operacijų

ir gydymo laiką.

Kaip jau minėjau, ypatingas

dėmesys nuo pat skyriaus įkūrimo

skiriamas sudėtingoms miego ir

slankstelinių arterijų operacijoms.


pagal brachiocefalinių arterijų

(miego ir slankstelinių) rekonstrukcinių

operacijų skaičių tvirtai

pirmauja Lietuvoje. Per metus atliekame

apie 200 minėtų operacijų.

O visa kita yra panašu kaip kitose

ligoninėse: atliekame visos kraujagyslių

chirurgijos srities operacijas,

pavyzdžiui, varikozinių venų

šalinimą, atstatome kraujotaką po

traumų ir kitas. Ligoninėje visą parą

užtikriname skubią būtinąją kraujagyslių

chirurginę pagalbą.

Mūsų ligoninė yra studijų

bazė būsimiesiems medikams.

Ar skyriuje sulaukiate

praktikantų, rezidentų?

Iki praėjusių metų pats dėsčiau

studentams, o nuo šių metų likau tik

rezidentų vadovu – visur nebespėju,

todėl nutariau jėgas atiduoti ligoninei

ir pacientams. Studentai atlikti

praktikos atvažiuoja net ir iš užsienio,

šiais metais – iš Italijos, Tuniso.

Skyriuje dirbantys kraujagyslių

chirurgijos specialybės rezidentai

taip pat puikūs – viskuo domisi,

mokosi, labai aktyvūs operacinėse.

Visi norėtų pasilikti dirbti pas mus,

nė nežinau, ką daryti – kaip gauti

papildomų etatų (šypsosi).

Labai šiltai atsiliepiate

apie būsimuosius medikus.

Prisiminkite savo jaunystę:

kodėl pasirinkote studijuoti

mediciną?

Įspūdį paliko jauni, dvidešimt

kelerių metų amžiaus, neseniai

studijas baigę ir pagal paskyrimą

į gimtąjį miestą atvykę gydytojai.

Susižavėjau mediko darbu, galimybe

diagnozuoti ligas, gydyti vaistais

ir operuoti. Nors tų laikų operacinė

buvo paprasta technologine

prasme, bet atrodė kaip šventovė.

Mano svajonė sėkmingai išsipildė,

turiu dvi gydytojo licencijas –

kraujagyslių chirurgo ir neurochirurgo,

o mano specializacija yra

išeminio insulto chirurgija.

Beje, neurochirurgiją studijavau

Sankt Peterburge, pirmajame pasaulyje

Polenovo neurochirurgijos

institute (angl. Polenov Neurosurgical

Institute), kurį beveik prieš

šimtą metų įsteigė profesoriai A.

Molotkovas ir S. Fedorovas. Institute

net buvo atskiras skyrius, skirtas

vien tik galvos smegenis maitinančių

arterijų chirurgijai. Vėliau

studijavau Klivlando klinikose JAV,

stažavausi Vokietijoje, Izraelyje.

Ar per ilgą chirurgo ir skyriaus

vedėjo karjerą pasitaikė

ypatingų pacientų, kurie

įsiminė ilgam?

Visi pacientai man yra ypatingi,

visi atvejai įdomūs. Dauguma

mūsų ligonių sudėtingi, smegenų

kraujotakos ligos ir operacinis gydymas

yra sunkesnis nei, pavyzdžiui,

kojų patologija. Jei operacija

nepavyktų, beveik nėra galimybės

atitaisyti įvykusios neurologinės

problemos. Todėl, dirbant su neurologiniais

ligoniais reikia daugiau

kantrybės, patirties, pasiryžimo

ir atsakomybės jausmo. Aišku, ir

specifinių teorinių žinių.

Jei kalbame apie galvos smegenų

kraujotaką atstatančią chirurgiją,

dažnai pasitaiko ypatingų atvejų,

kai nukenčia ne viena, o kelios

Tai ir kūrybiškas, labai

tikslus, ir atsakingas

darbas, nes kraujagyslių

chirurgijoje nesėkmė labai

greitai išaiškėja.„

smegenis maitinančios arterijos.

Tokiais atvejais operacijos būna

sudėtingos: norint pilnai atstatyti

galvos smegenų kraujotaką, paprastai

dirbame keliais etapais arba

vienu metu keliose smegenų vietose,

operacija būna ilgesnė.

Pirmieji Lietuvoje pradėjome

stentuoti plyšusias aortos aneurizmas.

Tokios operacijos vyksta

labai dinamiškai, nes susiduriame

su gyvybei pavojingu stipriu kraujavimu.

Šias operacijas atliekame

tik kartu su intervenciniais radiologais.

2016 m. atlikome unikalią

didelės, smarkiai kraujuojančios

aneurizmos operaciją. Atviru būdu

dėl infekcijos rizikos operuoti buvo

pavojinga, todėl mes tai padarėme

kartu su intervenciniais radiologais

„iš vidaus“. Tokia operacija Lietuvoje

buvo atlikta pirmą kartą ir,

kiek žinau, daugiau tokių nebuvo.

Dar vieną išskirtinę sėkmingą

galvos smegenų arterijų šuntavimo

operaciją kaukolės ertmėje atlikome

kartu su profesoriumi neurochirurgu

Egidijumi Jaržemsku. Jam

teko pirmasis operacijos etapas –

reikiamoje vietoje atverti kaukolės

ertmę. Operacija truko apie aštuonias

valandas, buvo dirbama su mikroskopais,

antrame operacijos etape

man teko siūti galvos smegenų

arteriją, kurios diametras nesiekė 1

mm. Ligonis su galvos smegenų pamatinės

arterijos užakimu ir paralyžiais

po operacijos pasveiko. Atvejį

aprašė Lietuvos spauda, sveikino

kolegos iš kitų ligoninių. Mums atrodė,

jog sėkmingu gydymu džiaugėsi

visa Lietuva.

Nesant galimybių rekonstruoti

galvos smegenis maitinančių arterijų

kakle, pradėjome daryti taip

vadinamas ekstraintrakranijines

arterines jungtis kaukolės ertmėje.

Tokių operacijų atlikta apie 150.

Įsimintiniausias ligonis buvo Rumunijos

diplomatas, susirgęs išeminiu

insultu. Dėl mūsų pasiūlyto operacinio

gydymo jų šalis konsultavosi su

Šveicarijos specialistais, kurie pasiūlė

tą pačią operaciją. Operacija buvo

labai sėkminga neurologinių simptomų

regresavimo prasme.

Įsimintinos yra inkstų bei blužnies

arterijų aneurizmų šalinimo

atviros operacijos, kurių dabar žymiai

sumažėjo dėl endovazalinės

chirurgijos progreso, kada liga likviduojama

specialia įranga iš arterijos

vidaus.

Kas labiausiai Jus žavi darbe?

Sakoma, kad jei nori nepavargti,

susirask mėgstamą darbą. Man labai

pasisekė, nes šis posakis išsipildė

šimtu procentų. Darbe žavi viskas,

nebūtinai tik kaklo arterijų operacijos

– bet kuri pavykusi operacija suteikia

džiaugsmo, nes galėjau padėti

žmogui. Patinka, kai reikia ieškoti

geriausio, tinkamiausio būdo tai padaryti.

Jeigu operacija neskubi, apie

ją galvoju kelias dienas, o kartais

būna ir taip, kad ką buvau sugalvojęs

vakare, ryte pakeičiu – ateina

naujų minčių, prisimenu kažkada

buvusį panašų atvejį.

Skubių operacijų metu labai

padeda patirtis, kuri atsiranda tik

su atliktų operacijų skaičiumi ir ilgais

darbo metais. Mano principas

vienas – visada padaryti geriau, o

darbas – rasti pacientui geriausią

sprendimą. Tai ir kūrybiškas, labai

tikslus, ir atsakingas darbas, nes

kraujagyslių chirurgijoje nesėkmė

labai greitai išaiškėja. Kaip juokaujame,

jei kraujagyslėse tekėtų

ne kraujas, o vanduo, daug visko

galima būtų prigalvoti. Bet arterijomis

teka kraujas, jei ką netiksliai

atlieki – įvyksta kraujagyslės trombozė,

ir visas darbas perniek. •

98

99

30

JANINA

PAŠKEVIČ:

SVAJOJU APIE SKALBYKLĄ LIGONINĖJE

IR PAGALBININKUS ROBOTUS

„Ligoninėje daugybę pacientams nematomo, tačiau labai svarbaus darbo atlieka Patalpų

valymo skyriuje dirbantys ūkio reikalų tvarkytojai. „Patalynė, čiužiniai ir kitos pacientų

priežiūrai skirtos priemonės, palatų švara ir šiukšlių tvarkymas – visu tuo pasirūpiname

mes“, – savo darbo detalėmis dalijasi ūkio reikalų tvarkytoja Janina Paškevič.

KKaip pradėjote dirbti šioje

ligoninėje?

Prieš daugelį metų mano specialybė

buvo visai kita – buvau

dažytoja, – bet šioje ligoninėje

dirbusi vieno skyriaus vyresnioji

slaugytoja ėmė mane kalbinti pakeisti

tuometinę darbovietę ir prisijungti

prie ligoninės komandos.

Maždaug mėnesį svarsčiau, galvojau,

nelabai norėjau, nes ir darbas

kitoks, ir lietuvių kalbos tada

nemokėjau. Bet galiausiai sutikau.

Kokios buvo Jūsų pareigos, kai

pradėjote dirbti?

Kaip ir dabar – ūkio reikalų

tvarkytoja I Chirurgijos skyriuje.

Turėjau valyti, tvarkyti, užsakyti

darbui skirtas priemones, keisti patalynę,

surinktus skalbinius išvežti

į rūsį, atiduoti skalbti, vesti jų apskaitą.

O su skalbiniais visko pasitaikydavo,

pavyzdžiui, dingdavo

paklodės, reikėdavo perskaičiuoti

ir eiti ieškoti. Atsimenu nutikimą,

kai kartą gavome medinių kotų šepečiams.

Bet jais naudotis negalėjome,

nes neatitiko jų skersmuo, o staliaus

ligoninėje nebuvo. Perspėjusi

vyresniąją slaugytoją nunešiau juos

namo, kad vyras paplonintų, ir kitą

dieną grąžinau. Bet, kažkas manė,

kad pavogiau ir pranešė – tada buvo

skaudu, kad už gerą darbą taip atsitiko.

Lengva nebuvo, ne kartą

buvau susiruošusi išeiti, bet laikui

bėgant susipažinau su kolegomis,

tuomet dirbusi vyr. slaugytoja Rima

Stankauskienė ir skyriaus vedėjas

dr. Kazimieras Katilius labai palaikė,

nuolat padrąsindavo. Ir štai, prabėgo

jau trisdešimt metų.

“Ligoninės

veiklos pradžioje

valymo

priemonių

trūko, turėjome

tik chloro,

net ir šiukšlių

maišų nebuvo.

Nepaisant

priemonių

trūkumo, valymo

kontrolė būdavo

labai griežta.

Kaip atrodė vos duris atvėrusi

mūsų ligonė?

Ligoninės patalpos buvo gražios,

naujos, tik liftai kurį laiką neveikė,

todėl viską turėjome nešioti

laiptais. Skalbinius veždavome į

rūsį, juos ten skaičiuodavome ir

atiduodavome skalbti, o grįždamos

ne kartą su kolegėmis pasiklydome,

rūsio koridoriai atrodė painūs

ir sunkiai perprantami.

Ligoninės veiklos pradžioje

valymo priemonių trūko, turėjome

tik chloro, net ir šiukšlių maišų nebuvo.

Nepaisant priemonių trūkumo,

valymo kontrolė būdavo labai

griežta, iš laboratorijos kolegos

ateidavo su lagaminėliu, paimdavo

tepinėlius nuo įvairių paviršių ir tikrindavo

darbo kokybę.

Šiais laikais Jūsų užduotys

darbe pasikeitė?

Negalėčiau pasakyti, kad labai

pasikeitė. Dabar prižiūriu inventorių

ir patalpas, kad viskas gerai

veiktų, nebūtų sulūžę, stebiu valytojų

darbą ir jo kokybę. Pasirūpinu,

kad skyriuje niekada nepritrūktume

valymo, dezinfekcijos ir higienos

priemonių, kontroliuoju čiužinių,

pagalvių ir antklodžių dezinfekciją,

medicininių atliekų surinkimą.

Žinoma, taip pat rūpinuosi švariais

ir nešvariais skalbiniais – jų

surinkimu, rūšiavimu, gabenimu,

apskaita ir paskirstymu po palatas.

Taip pat turiu ir kitų užduočių.

O ar pasikeitė darbo sąlygos?

Tikrai taip! Dabar darbo priemonių

užtenka, galime pasirinkti

tinkamesnes. Anksčiau ant paciento

lovos būdavo klojami du čiužiniai,

poroloninis ir vatinis, išrašius

pacientą juos reikėjo sukrauti ant

vežimėlio ir vežti į dezinfekcinę

kamerą, dezinfekuoti aukštoje temperatūroje

ir cheminėmis priemonėmis.

Dabar naudojame tik šiuolaikinius

medicininius čiužinius,

nepralaidžius skysčiams, apsaugančius

nuo pragulų. Pasirūpinti

jų švara ir dezinfekcija yra žymiai

lengviau. Turime ir basonų plovimo

mašiną, todėl šio darbo nebereikia

atlikti rankomis. Susitvarkyti

su skalbiniais padeda padėjėjas.

Pasikeitė ir darbo organizavimas,

gavau kompiuterį, todėl dabar patys

kontroliuojame sandėlio turinį,

likučius, užsakymus. O anksčiau

viskas buvo daroma labai nepatogiai,

rankiniu būdu.

O ar pasikeitė į ligoninę

patenkantys pacientai?

Dirbdama I Chirurgijos ir II

Chirurgijos skyriuose pastebiu,

kad pacientai pasikeitė – jie į ligoninę

patenka sunkesnės būklės, labai

daug vyresnio amžiaus žmonių.

Darbo tikrai daug, bet atsiradus

modernioms darbo priemonėms jis

tapo lengvesnis.

Kokie santykiai tvyro tarp

kolegų, esate komanda?

Iš senųjų kolegų Patalpų valymo

skyriuje likau bene aš vienintelė.

Žinoma, santykiai šilti, bet anksčiau

buvo daugiau tarpusavio bendravimo,

kartu minėdavome šventes,

jubiliejus. Matyt, įtakos padarė

technologijos, kita vertus, prisidėjo

ir pandemija – turėjome saugotis,

vengti kontaktų, atitolome.

Kaip manote, ar patalpų

priežiūra dar kažkaip keisis?

Darbas jau dabar lengvesnis,

tačiau tikiuosi, kad nesustosime ir

jį dar efektyvinsime. Pavyzdžiui,

per mėnesį iš ligoninės į išorinę

skalbyklą išvežama apie 30 tonų

skalbinių. Tai yra tikrai labai daug.

Galbūt kažkada turėsime skalbyklą

ligoninėje – tuomet procesai vyktų

dar greičiau ir efektyviau. Kai

kuriose užsienio gydymo įstaigose

patalpų valymui naudojami robotai.

Atsiranda ir robotizuotų įrenginių,

skirtų patalpų dezinfekavimui, pavyzdžiui,

dar pavasarį į vieną Lietuvos

gydymo įstaigą buvo pristatytas

dezinfekcijos robotas, standartinio

dydžio palatą galintis dezinfekuoti

per 10 minučių. Manau, kad pažanga

bus ir kitose mūsų darbo srityse,

naujovių tikrai netrūks. •

100

101

30

DR. ROBERTAS

BADARAS:

PAMAŽU PATYS TAMPAME

TOKSIKOLOGIJOS MOKSLO KŪRĖJAIS

„Pradėję dirbti šioje ligoninėje vienintelį Lietuvoje Toksikologijos centrą formavome

pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomenduojamą modelį ir jį šiuo metu

pilnai atitinkame“, – džiaugiasi nuo 2010 m. Toksikologijos centro vadovu dirbantis

dr. Robertas Badaras. Jis pabrėžia, kad mūsų ekspertai jau ir patys dalinasi savo

sėkminga patirtimi, o jų įžvalgos yra priimamos bei vertinamos tarptautiniu lygmeniu.

“Iš „naudotojų“ po

truputį tampame

kūrėjais, o mūsų

profesionalų

patirtis bei

įžvalgos yra

priimamos ir

vertinamos ne

tik Lietuvoje,

bet ir pasauliniu

lygmeniu.

KKaip atsidūrėte šioje

ligoninėje?

1989 m. baigiau tuometinį Kauno

medicinos institutą ir pradėjau

dirbti Antakalnio klinikų Toksikologijos

skyriuje. Artėjant Vilniaus

greitosios pagalbos universitetinės

ligoninės atidarymui su visa

skyriaus komanda, vadovaujama

šviesaus atminimo gydytojo Lino

Antano Jovaišos, buvome perkelti

į šią ligoninę. Tuo metu ligoninė

dar neveikė, todėl, kaip ir kiti

kolegos, dirbau sargu Ūmių apsinuodijimų

skyriuje. Nuo Lazdynų

iki ligoninės tekdavo miškeliu

klampoti per purvą. Vienintelis atrakintas

įėjimas būdavo administracijos

patalpose. Pasitaikydavo

naktų, kai būdavau bene vienintelis

žmogus visoje ligoninėje. Kartais

būdavo tikrai nejauku, kuomet

pirmame aukšte pasigirsdavo

klebenami langai.

Kaip atrodė duris pacientams

atvėrusi ligoninė?

Mums perkėlimas iš Antakalnio

buvo didelis kokybinis šuolis –

nauja ligoninė, naujas skyrius,

viskas gražu ir įdomu, todėl

kažkokie trūkumai ar kitos problemos

nublanko ir išsitrynė iš

•

102

103

30ligoninėje. Jam buvo diagnozuota

atminties. Bet puikiai prisimenu

pirmąjį Ūminių apsinuodijimų

skyriaus pacientą – bendrai paėmus

jis buvo ketvirtas pacientas

sunki heroino abstinencija. XX a.

pabaigoje tai buvo plačiai paplitęs

susirgimas, dabar tokių nepasitaiko,

nes Lietuvoje beveik nebeliko

heroino vartotojų. Kiek žinau,

tam pacientui viskas gerai baigėsi,

detoksikacija suveikė puikiai.

Vienas dažnesnių to laikmečio

apsinuodijimų, kurių šiandien irgi

nebėra, būdavo apsinuodijimas

tetraetilšvinu – labai lakiu ir nuodingu

chemikalu, sovietmečiu

piltu į benziną siekiant padidinti

jo oktaninį skaičių. Apsinuodijusių

mirtingumas siekdavo beveik

100 proc., bet mūsų skyriuje ne

vienas toks pacientas buvo išgelbėtas

sukėlus dirbtinę komą –

tiems laikams tai buvo kone revoliucinis

ir labai vertingas „know

how“.

Toksikologijos centras

veikia nuo ligoninės įkūrimo

1991 m. Jam iki 1993 m.

vadovavo vienas iš klinikinės

toksikologijos Lietuvoje kūrėjų

– gydytojas Linas Antanas

Jovaiša. Kaip prisimenate

darbą su juo?

Linas Antanas Jovaiša turėjo

Dievo dovaną – jis buvo ne tik

didis gydytojas iš pašaukimo, bet

ir vedlys, Mokytojas, išugdęs visą

būrį mokinių. O proga dirbti su juo

buvo tikra Dievo dovana man. A.

L. Jovaiša buvo labai charizmatiškas

žmogus, vieni jį mėgo, kiti nekentė.

Anais laikais toksikologija

buvo gan „keistas“, nišinis mokslas,

bet A. L. Jovaiša Antakalnio

klinikose surinko labai rimtą

komandą, padarė proveržį darbo

organizavimo požiūriu, sutelkdamas

klinikinės toksikologijos

paslaugas viename centre. Į darbą

jis priimdavo tik tuos gydytojus,

kurie buvo labiausiai įsitraukę,

rimčiausiai domėjosi toksikologija.

Įsivaizduokite, kai kurie profesoriaus

vardą turintys gydytojai

tada dirbo slaugytojų padėjėjais –

A. L. Jovaiša atkreipdavo dėmesį į

žmones, mokėjo įžvelgti jų potencialą.

Labai džiaugiausi patekęs į

jo komandą kartu su dviem kurso

draugais – klinikinės toksikologijos

gydytojais, gydytojais anesteziologais

reanimatologais Vytautu

Karveliu ir Jurijumi Rimpo.

Kas lėmė Jūsų minėtą proveržį

toksikologijoje – technologijos,

idėjos, nauja ligoninė?

Pats apsinuodijimų mokslas

nebuvo naujiena. Toksikologija

Vilniaus universitete buvo dėstoma

dar nuo 1802 metų. Toksikologiją,

farmaciją ir terapiją dėstė gydytojas,

profesorius Ferdinandas

Jaunų gydytojų tikrai ateina,

ir dėl to labai džiaugiuosi –

jie protingi, žingeidūs ir,

svarbiausia, „su cvieku“.„

•

104

105

30A. L. Jovaiša. Tad pirmiausia

Špicnagelis. Pirmuosius pokyčius

pradėjo doc. Imantas Misevičius,

o Toksikologijos skyriaus

Antakalnyje atidarymą inicijavo

proveržis vyko dėl žmonių ir jų

idėjų.

Persikėlę į šią ligoninę formavome

Toksikologijos centrą pagal

Pasaulio sveikatos organizacijos

(PSO) rekomenduojamą modelį

ir jį šiuo metu pilnai atitinkame:

vienoje vietoje sukoncentravome

apsinuodijusių pacientų gydymą

toksikologinio profilio ir intensyviosios

terapijos palatose, teikiame

konsultacijas, vyksta pedagoginė

ir mokslinė veikla. Šiuo

metu trūksta tik laboratorijos, bet

planuojame naudotis išorinės laboratorijos

paslaugomis.

Ūminių apsinuodijimų skyriaus

ir Toksikologijos reanimacijos


skyriaus vedėja gydytoja Gabija

Laubner yra toksikologijos centrų

formavimo ekspertė. Ji prisidėjo

rengiant neseniai pasirodžiusias

atnaujintas PSO gaires

apsinuodijimo centrų įsteigimui,

yra viena iš tarptautinės darbo

grupės narių.

Dėl to labai džiugu, nes iš

„naudotojų“ po truputį tampame

kūrėjais, o mūsų profesionalų patirtis

bei įžvalgos yra priimamos ir

vertinamos ne tik Lietuvoje, bet ir

pasauliniu lygmeniu.

Mūsų ligoninėje esantis

Toksikologijos centras yra

vienintelis Lietuvoje?

Turime kolegų Kaune, Šiauliuose,

Panevėžyje ir Klaipėdoje,

bet toks specializuotas kompleksinis

centras yra vienintelis Lietuvoje.

Pasaulinė tendencija tokia ir

yra: trims milijonams gyventojų

turi tekti mažiausiai vienas Toksikologijos

centras; kuo daugiau

gyventojų, tuo daugiau centrų turi

būti, tačiau kiekviena šalis turi turėti

bent vieną tokį centrą. Tad pagal

šį santykį Lietuva atitinka PSO

kriterijų.

Kuo mūsų ligoninės

Toksikologijos centras

ypatingas?

Toksikologijos centras yra

vienintelis šalyje. Čia gydome

cheminėmis ir biologinėmis medžiagomis

apsinuodijusius pacientus

nepriklausomai nuo jų

būklės sunkumo, o diagnostika ir

gydymas vyksta 24 valandas per

parą, ištisus metus. Konsultuojame

planinius pacientus dėl lėtinių

priklausomybių ir apsinuodijimų.

Atliekame detoksikacijas nuo

įvairiausių legalių ir nelegalių psichoaktyviųjų

medžiagų bei receptinių

medikamentų. Esame įvaldę

praktiškai visas šiuo metu prieinamas

detoksikacijos metodikas.

Žinoma, turime ilgametę patirtį ir

„klasikinėje“ apsinuodijimo alkoholiu

srityje.

Vystome kelias tyrimų kryptis

tokiose srityse kaip detoksikacija,

endotoksikozė, miolizė, receptiniai

opioidai. Dalyvaujame tyrimuose,

susijusiuose su lėtiniais

apsinuodijimais metalais, pavyzdžiui,

aliuminiu, kurio toksiškumas

dabar yra vis labiau aptarinėjamas.

Šioje srityje turime nemažą

įdirbį, dalyvaujame įvairiuose biomedicininiuose

tyrimuose, sisteminame

ir analizuojame duomenis.

Neseniai vykusiame Europos

toksikologų kongrese pristatėme

kai kurių tyrimų duomenis ir juos

ruošiame publikacijai.

Mūsų centre parašyti moksliniai

darbai yra cituojami Amerikos

mitybos draugijos rekomendacijose

(guideline‘uose),

straipsnius publikuoja rimčiausi

pasaulio medicinos žurnalai, pavyzdžiui,

„Clinical Toxicology“

ir „Addiction“. Taip pat aktyviai

bendradarbiaujame su prieš 16

metų ligoninės patalpose pradėjusiu

veikti Valstybinės vaistų

kontrolės tarnybos prie SAM Apsinuodijimų

informacijos biuru,

vieninteliu Europos Sąjungoje

teikiančiu klinikinio toksikologo

konsultacijas visą parą.

Individualaus darbo čia beveik

nėra, nes turime reanimaciją,

teikiame skubią pagalbą

visą parą, visus metus, todėl

svarbiausios yra komandinės

pastangos ir bendras indėlis.„

Kokiomis dar kryptimis

gali vystytis mūsų ligoninės

Toksikologijos centras?

Šiuo metu labiausiai norisi

grįžti į ikipandeminę darbo aplinką,

nes buvome priversti sumažinti

pacientų srautus, dalį palatų

turėjome perleisti kolegoms iš

COVID-19 skyriaus. Bet tikiu,

kad grįšime ten, kur buvome

prieš pandemiją ir toliau tęsime

veiklą.

Turime ambulatorinį padalinį,

teikiame planines konsultacijas,

pacientų srautas auga. Galėtume

konsultuoti daugiau, todėl tikiuosi,

kad ateityje mūsų komanda

gausės. Į mus kreipiasi daug pacientų,

kenčiančių nuo lėtinių

apsinuodijimų ir lėtinių priklausomybių,

didėjant diagnostikos

galimybėms plėsis ir mūsų potencialas

suteikti jiems aukščiausio

lygio pagalbą.

Kuo Jus sudomino ir patraukė

toksikologijos mokslas?

Toksikologija – tai mokslas su

daug nežinomųjų. Klinikinės toksikologijos

gydytojas turi spręsti

uždavinius ir tuos nežinomuosius

rasti. Būtent tai man „žiauriai“ patinka.

Kaip sakydavo A. L. Jovaiša

– „Neieškok, kas pacientui yra,

ieškok, kodėl taip yra“. Toksikologijoje

reikia žvelgti giliau, ieškoti

priežastinių ryšių ir mechanizmų,

atsakyti į klausimą „kodėl

taip yra“, siekti ne žinojimo, bet

pažinimo. Yra vos kelios panašios

specialybės, kuriose reikia spręsti

galvosūkius, pavyzdžiui, skubioji

medicina.

Deja, dabar esu daugiau administratorius

nei gydytojas, todėl

šiek tiek pavydžiu tiems vadovams,

kurie gali prisiliesti ir prie

praktinio darbo. Mano galvoje sukasi

mintis apie grįžimą į praktiką,

pas kolegas. O kalbant apie kolegas,

turiu pastebėti, kad liekantys

dirbti mūsų centre yra... „su cvieku“

(juokiasi). Tai yra žmonės,

kuriems patinka darbas. Neslėpkime,

dažnas mūsų pacientas demotyvuoja,

todėl tik su gera komanda

galime judėti pirmyn. Individualaus

darbo čia beveik nėra, nes turime

reanimaciją, teikiame skubią

pagalbą visą parą, visus metus, todėl

svarbiausios yra komandinės

pastangos ir bendras indėlis.

Jei jau prabilote apie komandą –

ar toksikologiją renkasi jauni

gydytojai?

Ši specialybė nišinė, tačiau labai

įdomi, į ją galima gilintis visą

gyvenimą ir vis tiek visko neaprėpti.

Jaunų gydytojų tikrai ateina,

ir dėl to labai džiaugiuosi – jie

protingi, žingeidūs ir, svarbiausia,

„su cvieku“. Žinoma, jaunų kolegų

visada galėtų būti daugiau.

Sakote, kad kartais pacientai

gali demotyvuoti. Kur ieškote

įkvėpimo?

Aš žinau, ko noriu ir ką darau,

atsakau už komandą, todėl nepamatuotos

ambicijos, tušti lozungai

ir demotyvacija lieka nuošalyje. O

bendrai paėmus, nieko kito ir nenoriu,

man gerai čia, nes dirbu tai,

ką norėjau dirbti nuo studentavimo

laikų. •

106

107

30


6

Kasdien

Jei į neviltį varo skalbinių

krūvos namuose, pagalvokite

apie ligoninę: čia

kiekvieną mėnesį į skalbyklą

išvežama apie 30 tonų

skalbinių – patalynės,

rankšluosčių, pižamų,

chalatų ir kitos medicininės

aprangos! Įdomu tai,

kad beveik pusė jų (13,5

tonų) atkeliauja iš vos vieno

– Operacinio anesteziologijos

skyriaus. Likusios

17 tonų surenkamos iš

visų kitų klinikinių skyrių

kartu sudėjus.

7

8„Linkiu

mūsų ligoninėje

atliekama iki šimto įvairių

operacijų, kuriose naudojami

skirtingi chirurginių

instrumentų rinkiniai. Mažiausias

rinkinys sudarytas

iš vos 7 instrumentų

vienetų (skirtas artroskopijai

atlikti), o didžiausią

chirurginių instrumentų

rinkinį sudaro net 111 instrumentų

vienetų (naudojamas

angiolaparotomijai).

Operacinių komandos

chirurginius instrumentus

dažniau vadina ne ofi cialiais,

bet šiek tiek netikėtais

vardais, pavyzdžiui,

„šuniuku“ (kraujagyslių

spaustukas), „krokodilu“

(laikiklis su dantukais),

„kiaušiniu“ (biopsinis pincetas),

„moskitu“ (spaustukas).

kuo geriausios kloties,

sveikatos ir ištvermės

Jūsų sunkiame bei labai

atsakingame darbe“, –

taip dažnai baigiasi padėkos,

skirtos mūsų ligoninės

medicinos personalui.

2019-ieji buvo rekordiniai

metai, kai gavome daugiau

nei 900 padėkų (pastarųjų

kelerių metų vidurkis

siekia 550 padėkų per

metus). Dažniausiai pacientai

dėkoja Stacionarinės

reabilitacijos skyriaus,

Planinės pagalbos skyriaus

ir I Neurologijos su

smegenų kraujotakos sutrikimais

skyriaus darbuotojams,

bet nėra nė vieno

skyriaus, kuris nesulauktų

šiltų dėkingumo žodžių.

9Ne tik įvairios Vilniaus vietos,

bet ir mūsų ligoninę

gaubia paslaptys ir legendos.

Pavyzdžiui, pasakojama,

kad kažkada buvo

suprojektuotas slaptas tunelis,

vedantis iš Skubios

pagalbos skyriaus, su išėjimu

į mišką. Taip pat ir

miškelyje stovintis „morgu“

vadinamas pastatas

tuneliu buvo sujungtas su

ligonine (dabar dalis tunelio

užversta). Kas žino,

galbūt ir vaiduoklių galima

sutikti?

10

Ligoninės pagrindinių

korpusų sienos suprojektuotos

taip, kad saugotų

nuo pavojingų radioaktyvių

medžiagų branduolinės

avarijos atveju (būtent

dėl to pro jas sunkiai

prasiskverbia mobiliojo

telefono ar interneto ryšio

signalai), o kadaise po ligonine

buvo ir geriamojo

vandens rezervuaras (dabar

išmontuotas).

108

109

30


11

Ligoninės

Jei dirbate RVUL, labiausiai

tikėtina, kad Jūs esate

moteris, jums yra 50,

59 arba 57 metai, Jūsų

vardas yra Irena, Jolanta

arba Ana, dirbate Operaciniame

anesteziologijos

skyriuje arba Skubios pagalbos

skyriuje bendrosios

praktikos slaugytoja

arba slaugytojo padėjėja.

12 13

bakteriologijos

laboratorijoje dirba laboratorinės

medicinos gydytojai,

medicinos biologai,

biomedicinos technologai

ir per metus joje atlieka

daugiau nei 10 tūkstančių

mikrobiologinių tyrimų,

tačiau kad juos realizuotume,

tenka padaryti apie

60 tūkstančių taip vadinamų

analičių. Laboratorijoje

atliekama daug skirtingų

ėminių mikrobiologinių

tyrimų: likvoro, viršutinių

kvėpavimo takų, ausų,

akių, apatinių kvėpavimo

takų, žaizdų, bioptatų, eksudatų,

žarnyno, šlapimo

takų, lyties organų, kraujo

ir kitų sterilių kūno skysčių.

Ligoninė negalėtų sklandžiai

veikti ne tik be medicininės

įrangos ir personalo,

bet ir pritrūkus

kraujo atsargų. Per mėnesį

ligoninėje vidutiniškai

sunaudojame 800 vienetų

(maždaug 200 ml talpos

maišelių) eritrocitų masės,

100 vienetų kraujo plazmos,

70 vienetų trombocitų

masės. Kraujo atsargos

saugomos šaldytuvuose,

+ 4–6 laipsnių temperatūroje.

Pats populiariausias –

I ir II grupių kraujas. Vienam

pacientui gali prireikti

skirtingo kiekio kraujo, kuo

sunkesnė jo sveikatos būklė,

tuo daugiau jo reikės.

Vienas iš ligoninės rekordų

– ypač sunkiam pacientui

buvo panaudota 70

vienetų eritrocitų masės

komponentų.

14

Du ligoninės gydytojai –

Neurochirurgijos skyriaus

vedėjas, gydytojas neurochirurgas

Vladislavas

Kieda ir gydytojas neurochirurgas

Žydrūnas Račkauskas

– yra apdovanoti

Sausio 13-osios atminimo

medaliu. Tai Lietuvos

valstybės apdovanojimas,

skiriamas pagerbti Lietuvos

bei užsienio valstybių

piliečiams, pasižymėjusiems

ginant Lietuvos

laisvę ir nepriklausomybę

1991 m. sausio–rugsėjo

mėnesiais.

15

Vos atsidarius ligoninei

radiologijos ir radiologų

nebuvo – čia dirbo rentgenologai.

Rentgeno vaizdai

nebuvo skaitmenizuoti:

laborantai neskaitmeniniu

rentgeno aparatu nufotografuodavo

pacientą

ir ligoninėje įrengtoje

nuotraukų ryškinimo laboratorijoje

išryškindavo

vaizdus, panašius į nuotraukas.

O pirmasis kompiuterinis

tomografas (KT)

ligoninėje galvą skenuodavo

apie pusę valandos.

Dabar KT yra 128 Sluoksnių,

o tyrimą atlieka per 10

s. Poilsio minutės Radiologijos

skyriuje būna retos:

jame per metus atliktų

bendrųjų rentgenologinių

tyrimų skaičius viršija 143

tūkstančius, atliekama

apie 19,2 tūkstančio kompiuterinės

tomografi jos ir

daugiau nei 4,3 tūkstančio

kompiuterinės tomografi -

jos angiografi jos tyrimų.

110

111

30

KĘSTUTIS

MIEŽĖNAS:

ANESTEZIJOS SĖKMĖ PRIKLAUSO NUO

GYDYTOJO IR PACIENTO TARPUSAVIO

SUPRATIMO

Operaciniame anesteziologijos skyriuje dirbantis gydytojas anesteziologas

reanimatologas Kęstutis Miežėnas specializuojasi neuroanesteziologijos srityje.

„Neuroanesteziologija – tai sudėtinga sritis, reikalaujanti specifinių žinių ir ypatingo

visos komandos pasiruošimo“, – pasakoja gydytojas.

Kaip pradėjote dirbti šioje

ligoninėje, kaip ji atrodė prieš

trisdešimt metų?

Tuo metu dirbau Antakalnio

ligoninėje, kurioje įkūriau Kraujagyslių

anesteziologijos reanimatologijos

operacinį skyrių ir buvau jo

vedėju. Prisidėti prie formuojamos

būsimos ligoninės komandos pakvietė

tuometinis jos vadovas, vyr.

gydytojas Leonardas Streikus. Sutikau

ir pirmuosius aštuonerius metus

dirbau Reanimacijos ir intensyviosios

terapijos skyriuje. 1999

m. ligoninėje buvo įkurtas Neurochirurgijos

skyrius, o aš pradėjau

dirbti Anesteziologijos skyriuje su

neurochirurgais.

Kaip keitėsi gydytojo

anesteziologo reanimatologo

darbas, kokie pokyčiai vyko?

Darbas tikrai keitėsi: tobulėjo

technologinė bazė, įvairūs

anestezijoje ir reanimacijoje naudojami

medicininiai įrenginiai,

instrumentai, taip pat augo gydytojų

žinių bagažas ir patirtis. Pasikeitė

ir pati anestezija, atsirado

naujos technologijos, tobulėjo

ligonių stebėjimo sistemos. Pirmasis

mūsų ligoninės Anesteziologijos

skyriaus vedėjas gydytojas

anesteziologas reanimatologas Algimantas

Ručinskas, kuriam 2018

m. sveikatos apsaugos ministras

įteikė Nusipelniusio Lietuvos gydytojo

garbės ženklą, buvo vienas

iš regioninės anestezijos pradininkų

Lietuvoje. Dirbdami su juo

diegėme ir naudojome naujausius

nejautros metodus.

Pradėjęs dirbti neuroanesteziologijos

srityje ir aš turėjau daug

mokytis, iš esmės, padėti pagrindus

šioje anesteziologijos srityje.

Gydytojai neurochirurgai vyko stažuotis

į užsienį, tą patį dariau ir aš,

labai daug domėjausi ir sėmiausi

patirties užsienyje, perskaičiau kelis

pranešimus tarptautinėse konferencijose.

Mokėmės ir tobulėjome

kartu, kaip komanda. Vėliau kartu

dirbome operacinėje.

Maždaug 2002–2003 metais

dr. neurochirurgas Gytis Šustickas

išvyko į Helsinkį, kur tobulino

smegenų kraujagyslių aneurizmų

operavimo įgūdžius. Jam grįžus

pradėjome operuoti tiek aneurizmas,

tiek labai sudėtingus auglius

ir po 5–7 metų jau galėjome drąsiai

konkuruoti su kitų Lietuvos ligoninių

neurochirurgijos skyriais.

“Mano darbe daug bendravimo su pacientu – visuomet

stengiuosi užmegzti kuo artimesnį ryšį ir kaip įmanoma

aiškiau ir plačiau papasakoti apie anesteziją, aptarti

galimas rizikas, atsakyti į kylančius klausimus, nes nuo

to priklauso ir operacijos sėkmė.

•

112

113

30Dabar su mitais susiduriame

Medicina sparčiai žengia į

priekį, tačiau žmonės tiki

įvairiais mitais apie anesteziją,

o gal tai jau liko praeityje?

gana retai, nors tikrai pasitaikydavo

atvejų, kai žmonės sakydavo –

„davė per daug narkozės“. Tokių

situacijų padeda išvengti naudojama

šiuolaikinė įranga, suteikianti

galimybę suleisti tikslią anestetikų

dozę, reikalingą individualiam pacientui,

skaičiuojanti ir analizuojanti

įvairius gyvybinius paciento

duomenis.

Anesteziologija ir

reanimatologija apima visas

žmogaus organų sistemas.

Tam reikia labai daug žinių ir

pasiruošimo?

Turime sukaupti bent 10–15

proc. žinių apie kiekvieną žmogaus

kūno sritį ar organų sistemą – kardiologiją,

pulmonologiją, nefrologiją,

vidaus organus ir t. t. Deja,

visko žinoti neįmanoma. Kaip sakė

Johannas Wolfgangas von Goethe:

„Nors daug knygų perskaičiau, vis

tiek jaučiuosi kvailas“. Kitaip tariant,

mūsų profesijoje būtina nuolat

tobulėti ir kaupti žinias.

Neegzistuoja „tavo“ ar

„mano“ pacientas, jis yra

„mūsų“ ir jam reikia suteikti

visą būtiną pagalbą.„

Kaip atrodo gydytojo

anesteziologo reanimatologo

darbas? Juk jis prasideda ne

operacinėje?

Visiškai teisingai, mano darbas

prasideda žymiai anksčiau. Pirmiausia,

susipažįstame su ligoniu,

surenkame anamnezę, įvertiname

jo klinikinę būklę, tik tada keliaujame

į operacinę. Mano darbe daug

bendravimo su pacientu – visuomet

stengiuosi užmegzti kuo artimesnį

ryšį ir kaip įmanoma aiškiau

ir plačiau papasakoti apie anesteziją,

aptarti galimas rizikas, atsakyti

į kylančius klausimus, nes nuo to

priklauso ir operacijos sėkmė. Labai

svarbu nesuteikti perdėtų lūkesčių.

Dirbate tiek su planiniais, tiek

su skubiais pacientais?

Galiu dirbti ir su vienais, ir su

kitais. Tačiau darbas su skubiais

pacientais yra visiškai kitoks –

tiek gydytojas anesteziologas reanimatologas,

tiek kiti operacinės

komandos nariai patiria nuolatinį

stresą. Ne veltui tokiose šalyse

kaip JAV ar Vokietija atlikti tyrimai

parodė, kad anesteziologai papuola

į trumpiausiai gyvenančių medikų

penketuką, juos dažnai ištinka infarktas

ar insultas. Todėl reikia prisiminti

svarbiausią dalyką – įvykus

nenumatytai situacijai operacinėje

privalu tuoj pat kviesti kolegą į pagalbą.

Vadinasi, labai svarbus

komandinis darbas?

Taip, ir galiu pasidžiaugti, kad

pas mus kolegos į pagalbą subėga

per akies mirksnį iš visų operacinių,

kartais net pasidaro ankšta nuo norinčių

padėti gausos. Taip yra todėl,

kad visi rūpinasi pacientu – nesvarbu,

ar jis mano, ar kolegos operacinėje.

Neegzistuoja „tavo“ ar „mano“

pacientas, jis yra „mūsų“ ir jam reikia

suteikti visą būtiną pagalbą.

Komandinis darbas operacinėje

labai svarbus, nes turime suprasti

vieni kitus iš pusės žodžio, galvos

linktelėjimo ar žvilgsnio. Dirbti

tokioje komandoje yra žymiai

lengviau, vienas kitą palaikome,

kiekvienas puikiai žinome savo

užduotis. Tačiau tokiai operacinės

komandai susiformuoti reikia laiko.

Pavyzdžiui, su viena anesteziste dirbau

dvylika metų, su kita dešimt, su

trečia dirbu jau penkerius metus.

Ar darbe patiriamo streso

pavyksta atsikratyti laisvu

laiku?

Būna visaip, bet stengiuosi

atsipalaiduoti: mano aistra – pomidorų

auginimas, todėl nemažai

laiko praleidžiu šiltnamyje. Kartą

per mėnesį nuvažiuoju pažvejoti,

pavėžiauti. Bet tiesa ta, kad didžiąją

savo laiko dalį atiduodu darbui.

Juokauju, kad į namus grįžtu kaip į

bendrabutį.

Kas darbe suteikia daugiausiai

džiaugsmo?

Džiugiausia, kai ligonis pasveiksta

ir pasako „ačiū, daktare,

viską gerai padarėte“. Bet pasako

ne tą pačią dieną, ne kitą dieną po

operacijos, o po savaitės. Labai

malonu ir tada, kai pacientas atvykęs

pakartotinos operacijos, pageidauja

būtent manęs kaip anesteziologo.

Vadinasi, anksčiau įvertino

mano darbą.

Galbūt per gydytojo karjerą

pasitaikė ypatingų, išskirtinių

operacijų?

Prieš maždaug 8 metus teko

atlikti vieną ilgiausių chirurginių

anestezijų, kuri truko net 22 val.

40 min. Su tuomet mūsų ligoninėje

dirbusiu neurochirurgu Robertu

Kvaščevičiumi operavome galvos

smegenų auglį, buvusį labai sudėtingoje,

sunkiai pasiekiamoje vietoje.

Operaciją pradėjome ryte, o

pabaigėme kitos dienos paryčiui.

Žinoma, operacija vyko su pertraukomis,

bet visgi trukmė buvo

rekordiškai ilga.

Ar įsivaizduojate, kaip dar

galėtų keistis ir tobulėti

anestezija?

Manau, kad naujovių tikrai dar

bus, pavyzdžiui, inertinių dujų naudojimas.

Dar negalime teigti, kad

anestezija bus visiškai robotizuota,

galbūt tokia niekada ir netaps, bet

galimai dirbtinis intelektas gydytojui

suteiks daugiau informacijos,

ką ir kaip daryti. O kalbant apie

mūsų ligoninę, tikiuosi ir linkiu,

kad visi planai, kuriuos nori įgyvendinti

administracija, taptų realybe.

Ligonių gerovė ir yra mūsų

visų bendras tikslas. •

114

115

30

REDA

ALUNDARIENĖ:

DIRBOME IR SANDĖLININKAIS, IR SARGAIS,

IR VALYTOJAIS, IR MONTUOTOJAIS

„Visa medicininė įranga, priemonės ir baldai atidarant ligoninę pirmiausia turėjo patekti

į mano rankas“, – prisimena Medicinos technikos priežiūros skyriaus vedėja Reda

Alundarienė. Klausantis jos pasakojimo apie ligoninės įrengimo darbus, apima ir

nuostaba, ir susižavėjimo jausmas: jaunos nedidelės komandos nesustabdė nei

darbuotojų trūkumas ir nesuskaičiuojami viršvalandžiai, nei skirtingose Vilniaus vietose

sandėliuota įranga, nei molyje įklimpę guminiai batai.

Ar tiesa, kad darbą ligoninėje

pradėjote žymiai anksčiau nei

dauguma kitų darbuotojų?

Taip, į Vilniuje statomą ligoninę

dirbti atėjau 1989 metais iš tuometinės

Vilniaus miesto 6-osios klinikinės

ligoninės ir prisijungiau prie

jau suformuotos vos trijų žmonių

komandos: ligoninės vyriausiojo

gydytojo Leonardo Streikaus, ūkio

reikalų viršininko Valerijaus Lavošniko

ir personalo vadovės Marijos

Beželevos. Buvome įsikūrę

buvusioje Petro Cvirkos gatvėje –

ji dabar vadinasi Pamėnkalnio –

„Vilniaus Autoūkio“ patalpose.

Vėliau į darbą buvo priimti ir krovikai,

o laikui bėgant prireikė ir

daugiau žmonių – buvo įdarbinti

gydytojai ir slaugytojos, kurie pirmiausia

tapo sargais, valytojais ir

mano padėjėjais, ir tik atidarius ligoninę

ėmėsi savo tikrųjų pareigų.

Ligoninės statybų metu viešasis

transportas čia dar nevažiavo,

todėl norint nuvykti į ligoninę, reikėjo

naudotis viena iš trijų turėtų

transporto priemonių – greitosios

pagalbos automobiliu, mikroautobusu

„Latvija“ arba „Moskvičiumi“.

Aš ir krovikai dažniausiai

važiuodavome „Latvija“, o vadovai

– „Moskvičiumi“. Atvažiavę

iš Pamėnkalnio gatvės į statybvietę

audavomės guminius batus ir

klampodavome per purvyną. Viduje

buvo siaubingai šalta, todėl apsivilkdavau

šimtasiūlę.

“Sumontavus

įrangą, ligoninėje

budėjo gydytojai

ir ją saugojo.

Buvo įvestas ir

telefonas – tam

atvejui, jei kas

nutiktų ir reikėtų

kviesti pagalbą.

Ligoninę pastatyti – pirmas

didelis iššūkis, antrasis ir ne

mažesnis – ją įrengti. Kaip

vyko montavimo darbai ir jų

priežiūra?

Man pradėjus dirbti, ligoninė

jau buvo pastatyta, vyko apdailos

darbai. Didžioji dalis įrangos taip

pat buvo nupirkta ir vagonais atvežta

iš Vengrijos. Dalis jos buvo

sandėliuojama ligoninės patalpose,

dalis – įvairiose Vilniaus miesto

vietose ir net Nemenčinėje buvusiuose

sandėliuose.

Įrangos montavimui statybininkų

iniciatyva buvo pasamdyta

įmonė. Prasidėjus darbams, pirmiausia

buvo imtasi didesnės ir

sudėtingesnės įrangos, operacinių

stalų, lempų ir viso to, ką reikia

įmontuoti į lubas, sienas ar grindis.

Vykdavo „planuotės“, kurių

metu statybininkai ir montuotojai

prašydavo, pavyzdžiui, konsolių.

O juk viskas buvo sudėta į dėžes

ir „išbarstyta“ po Vilnių – reikėjo

ieškoti. Tai buvo man skirta užduotis.

Laimė, vengrai viską supakavo,

tvarkingai sunumeravo ir

sudokumentavo, todėl buvo gali-

•

116

117

30

Ar, atsižvelgiant į laikmetį,

mūsų ligoninės įsigyta įranga

buvo moderni, ar jos užteko?

Taip, pagal tų laikų standartus,

įranga tikrai buvo moderni. Tiesą

sakant, dalis stalų, monitorių, lempų

ir šiandien dar yra naudojami

operacinėse. Aišku, didžioji dalis

jau pakeista. Tačiau turiu pastebėti,

kad vengriški baldai, kai kuriuose

skyriuose skaičiuojantys trisdešimtuosius

metus, dar ir šiandien

atrodo ne prasčiau nei dabartiniai

masinės gamybos baldai.

Kaip jau minėjau, sumontavus

įrangą, ligoninėje budėjo gydytojai

ir ją saugojo. Buvo įvestas

ir telefonas – tam atvejui, jei kas

nutiktų ir reikėtų kviesti pagalbą.

Pasitaikydavo, kad statybininkai

palikdavo atvirus langus, bet

stambių daiktų per juos juk neišneši,

todėl didelių vagysčių tikrai

nebuvo.

Kaip Jūsų darbas atrodo

prabėgus trisdešimčiai metų

nuo ligoninės atidarymo?

Dabar Medicinos technikos

priežiūros skyrius užtikrina medicinos

priemonių ir matavimo

prietaisų darbo kokybės valdymą

ligoninėje, inicijuoja naujos įrangos

pirkimą, paruošia naudojimui

naujus prietaisus ir priemones. Visi

procesai yra griežtai kontroliuojami,

skelbiami paslaugų ar įrangos

pirkimo konkursai.

Anuomet dirbau viena, nebuvo

įrangą apžiūrėti ar sutaisyti

galinčių inžinierių. Dabar esame

nedidelė komanda, todėl įrangą

pirmiausia apžiūri ir nesudėtingus

gedimus šalina mūsų inžinieriai.

Jei jiems nepavyksta, specialiai

sukurtoje informacinėje sistemoje

registruojame gedimą, pildome dokumentus

ir kviečiame inžinierius

iš specializuotos įmonės, su kuria

sudaryta sutartis. Procesas netrumpas,

bet būtiniausia įranga sutaisoma

skubos tvarka.

Taip pat mūsų skyrius atsakingas

už įvairios matavimo įrangos

metrologiją. Turime užtikrinti, kad

kiekvienas matavimo prietaisas –

svarstyklės, termometrai, tonometrai,

alkotesteriai ir daugybė kitų –

rodytų tikslius duomenis.

Rodos, darbas buvo tikrai

sunkus ir atsakingas. Ar kada

buvo kilusių abejonių, kad

nepavyks, kad per sunku?

Metas buvo labai sunkus, reikėjo

dirbti savaitgaliais, pasilikti

po darbo valandų, kad spėtume

laiku viską sumontuoti ir atidaryti

ligoninę. Dirbome ir sandėlininkais,

ir sargais, ir valytojais, ir

montuotojais. Dabar nenorėčiau

to pakartoti, bet tuomet buvome

jauni ir kupini entuziazmo. Ligoninės

įrengimas ir atidarymas

buvo iššūkis, su kuriuo sėkmingai

susidorojome. Žinoma, dabar būtų

lengviau, nes yra kompiuteriai, internetas.

Ar per tris dešimtmečius

ligoninėje pasitaikė kokių nors

įdomybių, smagių nutikimų?

Pasakojama, kad statyboms tik

prasidėjus čia liuoksėdavo daugybė

zuikių – juk šalia miškas. Dabar

juokinga prisiminti ir tai, kad įrenginėjant

ligoninę, ne vieną kartą

buvau joje užrakinta. Taip kartą iš

antro aukšto teko nusileisti kranu.

Vėliau įsigijome „peidžerius“ –

pranešimų gaviklius, tada buvo

lengviau susisiekti vieniems su kitais.

Prisimenu ir tai, kad buvo nutiesti

medinių lentų takeliai, kad

iki ligoninės nereikėtų klampoti

per purvą, bet su guminiais batais

nuo jų nuslysdavome ir įklimpdavome

molyje. Buvo kuriozinių situacijų

ir per ligoninės atidarymą,

pavyzdžiui, demonstruojant vieną

operacinį stalą jis sugriuvo. Per

tiek metų tikrai pasitaikė visko! •

„

Ligoninės įrengimas ir

atidarymas buvo iššūkis, su

kuriuo sėkmingai susidorojome.

ma „susekti“, kokia įranga kurioje

Vilniaus vietoje, kurioje dėžėje

saugoma. Bet lengva tikrai nebuvo,

buvau viena atsakinga už visą

ligoninės įrangą.

Turėjau stebėti montavimo darbų

eigą ir statybininkams periodiškai

atiduoti atliktų darbų aktus,

kad montuotojams būtų sumokėta.

Tiesa, dokumentų nebuvo daug: tik

sąskaita, priėmimo–perdavimo aktas,

instaliavimo aktas. Šiuolaikinė

medicinos norma, kurioje buvo apibrėžta

prietaisų instaliavimo, eksploatavimo

ir naudojimo sveikatos

priežiūros įstaigose tvarka, atsirado

2003 metais, nuo tada kiekvienas

įrenginys ir aparatas privalėjo turėti

pasą, reikėjo pildyti žurnalus, sekti

techninės būklės patikrinimų periodiškumą

ir grafikus. Gyvenimas ėjo

į priekį, o mes kartu su juo.

Turbūt įranga buvo perkama

ne taip kaip mūsų laikais, per

viešuosius pirkimus?

Buvo 1989-ieji metai, apie šuosius pirkimus nebuvo nė kal-

viebos.

Didžioji dalis įrangos buvo

įsigyta sudarius sutartį tarp Sveikatos

apsaugos ministerijos ir medicininės

įrangos gamintojo Vengrijoje

„Medicor“. Atsakingi asmenys

išsirinkdavo įrangos, prietaisų ir

priemonių, gamintojai traukiniais

atgabendavo į Lietuvą, į medicinos

technikos parduotuvę, kur tarpininkas

priimdavo ir saugodavo, kol

bus sumontuota ligoninėje.

118

119

30

AUGENIJUS

VILIMAS:

VISADA SIEKĖME BŪTI

NEUROANGIOCHIRURGIJOS LYDERIAIS

I Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyriaus vedėjas, gydytojas

neurologas Augenijus Vilimas neabejodamas dar kartą pasirinktų medicinos studijas

ir gydytojo neurologo karjerą. Jis teigia, kad per trisdešimt ligoninės veiklos metų keitėsi

kolegos, tobulėjo diagnostikos ir gydymo priemonės, tačiau vienas dalykas išliko toks

pats – siekis padėti pacientui.

“Maždaug trejus

metus po atidarymo

neturėjome

kompiuterinės

tomografi jos

aparato, bet vis tiek

diagnozuodavome

ligas ir sėkmingai

gydėme pacientus.

Prisiminkite, kas paskatino

Pstudijuoti mediciną ir pasirinkti

Pgydytojo neurologo specialybę?

Rinkausi tarp teisės bei medicinos,

pasirinkau pastarąją dėl kelių

priežasčių. Pirmiausia, teisės sritis

susijusi su politinėmis ir istorinėmis

aplinkybėmis. O medicininė

pagalba visada reikalinga visiems.

Antroji priežastis – kai man buvo

penkiolika, mano dar visai jaunas

tėtis susirgo insultu. Po šio įvykio

tvirtai apsisprendžiau studijuoti

mediciną ir tapti gydytoju neurologu.

Jei galėčiau grįžti į praeitį ir

rinktis antrą kartą, be jokių abejonių

ir vėl pasirinkčiau mediciną. Be

to, man pasisekė, nes turėjau labai

gerus mokytojus – šviesų žmogų ir

gerą gydytoją Sigitą Maslauską bei

puikų savo srities specialistą gydytoją

Laimutį Pačkauską.

Kokiomis aplinkybėmis

pradėjote dirbti mūsų

ligoninėje?

Nuo 1986 m. dirbau gydytoju

neurologu Nemenčinėje. Internatūros

laikų bičiulis ir būsimas Neurologijos

su smegenų kraujotakos

sutrikimais skyriaus vedėjas, gydytojas

Laimutis Pačkauskas paskatino

dalyvauti konkurse ir pabandyti

įsidarbinti naujoje ligoninėje. Nesu

iš tų žmonių, kurie lengva ranka

kas kelerius metus keičia darbus,

bet sutikau dalyvauti ir darbą gavau.

Palyginkite, kaip atrodė

pirmieji metai ligoninėje ir

kokia situacija yra dabar?

Kiekvienas laikmetis yra kitoks,

be to, trisdešimties metų sulaukęs

žmogus į situacijas žiūri

vienaip, o sulaukęs penkiasdešimties

– jau kitaip. Pradėjus dirbti

ligoninėje atrodė fantastiška, kad

beveik visi ligoninės darbuotojai

buvo jauni, daugeliui tai buvo pirmoji

darbovietė. Jiems netrūko entuziazmo,

energijos, kitokio mąstymo.

Neturėjome visos reikalingos

medicininės įrangos. Pavyzdžiui,

maždaug trejus metus po atidarymo

neturėjome kompiuterinės tomografijos

aparato, bet vis tiek diagnozuodavome

ligas ir sėkmingai

gydėme pacientus.

Dabar ligų diagnostikai naudojame

modernią aparatūrą, galime

atlikti tokius galvos smegenų kraujagyslių

tyrimus kaip ekstrakranijinių

arterijų spalvinė sonografija,

transkranijinė doplerografija ir

spalvinė sonografija, elektroencefalografija

ir ilgalaikis jos monitoravimas,

elektroneuromiografija,

•

120

121

30

buvęs ligoninės direktorius, gydytojas

Leonardas Streikus, klinikos

vadovas profesorius Egidijus

Vytautas Barkauskas ir gydytojas

neurologas Laimutis Pačkauskas.

Remdamiesi užsienio klinikų modeliais

jie sukūrė centrą, kuriame

būtų teikiamos kompleksinės

paslaugos, t. y., insulto diagnostika,

konsultacijos, gydymas.

Vėliau Neuroangiochirurgijos

centras išsiplėtė, dabar jį sudaro:

Akių ligų skyrius, Ausų, nosies,

gerklės ligų skyrius, Intervencinės

radiologijos skyrius, Kraujagyslių

chirurgijos skyrius, Neurochirurgijos

skyrius, I ir II Neurologijos

su smegenų kraujotakos sutrikimais

skyriai. Tačiau nepasikeitė

tai, kad nuo pat jo veiklos pradžios

iki šiandien siekėme lyderiauti

neuroangiochirurgijos srityje ir tai

darome iki šiol. Nereikia pamiršti,

kad trombolizė ir trombektomija

pirmą kartą Lietuvoje buvo atliktos

mūsų ligoninėje.

Per pastaruosius dvejus metus

daug įtakos tobulėjimui turėjo ligoninės

įsigyta nauja medicininė įranga,

pavyzdžiui, naujausio modelio

magnetinio rezonanso aparatas. Visos

aukščiau išvardintos aplinkybės

turėjo didžiulės teigiamos įtakos

gydytoj ų darbo kokybei, greičiui ir

efektyvumui, o tai reiškia – pacientų

sveikatai. Tikiuosi, kad ir ateityje

galėsime plėsti paslaugų spektrą ir

gerinti paslaugų kokybę.

metus mūsų skyrius yra vienas iš

ligoninės „lyderių“ – padėkų iš pacientų

gauname daug, todėl ir pasitenkinimo

darbe daug.

Kaip reaguojate, kai greitosios

pagalbos automobilis atveža

„ekstrinį“ pacientą? Mintys

ir veiksmų seka susidėlioja

automatiškai?

Tai priklauso, kurioje stadijoje

susiduriu su pacientu. Skubios pagalbos

skyriuje pirmiausia vertinčiau

du parametrus – ar pacientas

kvėpuoja ir ar plaka paciento širdis.

Šiuos du parametrus atstatyti

yra svarbiausia, nes kiekviena minutė

yra aukso vertės, bėgant laikui

smegenys žūva. Ne veltui sakoma,

laikas yra ne pinigai, bet gyvybė.

Jei kalbame apie į mūsų skyrių

patekusį pacientą, tuomet vyksta

apžiūra, vertiname, tariamės su kolegomis

ir sprendžiame dėl tinkamiausio

individualaus gydymo.

Ar per trisdešimt karjeros

ligoninėje metų pasitaikė ilgam

įsiminusių pacientų?

Išskirti tikrai labai sunku, galbūt

labiau įsiminė neįprastos situacijos.

Pavyzdžiui, kartą atvažiavau

į darbą dar senajame Priėmimo

skyriuje, o jame – į sunkią avariją

patekęs vaikas, kurį atvežė ne

greitosios pagalbos automobilis,

o pakeleivinga mašina, nors vaikų

mūsų ligoninėje negydome. Komandą

buvo užvaldžiusios emocijos,

ir man pačiam nebuvo lengva –

mano dukra tuo metu buvo panašaus

amžiaus. Visgi mažajai pacientei

skubią pagalbą suteikėme

ir nukreipėme tolesniam gydymui

į vaikus gydančią ligoninę. Su suaugusiu

pacientu paprastai būna kitaip

– esame emociškai pasiruošę.


laukia mūsų ligoninės?

Keičiasi laikai, požiūris į gydymą,

metodai. Su jais turime keistis

ir mes. Norėtųsi, kad ir toliau darbas

teiktų malonumą, kad pacientai

ir toliau rinktųsi mūsų ligoninę,

kurioje jiems būtų teikiama kvalifikuota

pagalba, pasitelkiant moderniausią

šiuolaikinę įrangą. •

Trombolizė ir trombektomija

pirmą kartą Lietuvoje buvo

atliktos mūsų ligoninėje.„

kompiuterinė tomografija, magnetinio

rezonanso tomografija, kompiuterinė

arba konvencinė angiografija.

Kasmet skyriuje gydome

iki 1,5 tūkstančio ligonių, maždaug

pusė jų – su kraujagysline galvos

smegenų patologija. Tarp kitų dažnų

susirgimų – neurodegeneracinės

ligos, pavyzdžiui, Parkinsono

liga, demencijos. Taip pat epilepsija,

periferinių nervų ir raumenų

ligos, tokios kaip miastenija, mononeuropatijos,

polineuropatijos,

vertebroneurologinė patologija.

Pasikeitė ir pacientų srautas. Iki

2005 metų sulaukdavome apie 20

neurologinių ligonių per parą. Dabar

šis skaičius gali būti ir dvigubai

didesnis.

Kas lėmė, kad mūsų ligoninėje

vystėsi neuroangiochirurgija?

Atidarius ligoninę joje jau buvo

suformuota Neuroangiochirurgijos

klinika, kurią sudarė Angiochirurgijos

ir Neurologijos su smegenų

kraujotakos sutrikimais skyriai

(Neurochirurgijos skyrius atsirado

vėliau). Klinikos kūrimu rūpinosi

Kas šiame darbe Jus labiausiai

džiugina ir skatina eiti į priekį?

Neperdėsiu sakydamas, kad

darbe man patinka viskas. Kiekviena

diena mūsų ligoninėje yra

kitokia, daug ko negali suplanuoti

iš anksto, kaip sakoma – „žmogus

planuoja, o Dievas juokiasi“. Žinoma,

tai pareikalauja tiek fizinių,

tiek psichologinių jėgų, pasiruošimo,

nes kartais nežinomybė ir

kažko netikėto laukimas gali varginti.

Bet kitaip ir būti negali, juk

esame skubios medicinos pagalbos

ligoninė, daugiau nei pusė pacientų

mūsų skyriuje yra „ekstriniai“.

Didžiausias džiaugsmas yra

tada, kai žmogus nuoširdžiai padėkoja

ir išvyksta iš skyriaus namo.

Per paskutiniuosius penkerius

122

123

30

DOC. DR.

MANVYLIUS KOCIUS:

APLENKĘ LATVIJĄ IŠ MOKINIŲ

TAPOME MOKYTOJAIS

Atidarant ligoninę doc. dr. Manvylius Kocius įkūrė Traumatologijos-ortopedijos kliniką

ir jai vadovavo iki 2012 m., o dabar dirba Ortopedijos skyriuje. Be jo žinių, inovatyvaus

mąstymo ir suburtos komandos, ortopedijos traumatologijos raida Lietuvoje greičiausiai

būtų kitokia. Kaip sako pats gydytojas ortopedas traumatologas doc. dr. Manvylius

Kocius: „Mūsų proveržio paslaptis – šeši maišai implantų ir nenugalimas noras

tobulėti“.

Prieš tapdamas

Traumatologijos-ortopedijos

klinikos vadovu mūsų

ligoninėje, dirbote Rygoje.

Papasakokite apie šį periodą ir

įgytą patirtį.

Pabaigęs studijas 1975–1979 m.

dirbau Alytaus rajono centrinėje ligoninėje,

tačiau norėjau išvažiuoti

į aspirantūrą Rygoje. Ten manęs

jau laukė, tačiau tuometinės valdžios

institucijos neišleido – tokie

buvo laikai. Susisiekęs su Rygos

Traumatologijos ir ortopedijos institutu

pranešiau blogą žinią, bet jo

atstovai pasiūlė vis tiek atvažiuoti

ir atlikti klinikinę ordinatūrą, kuri

truko dvejus metus ir nenumatė

mokslinio darbo. Su pasiūlymu sutikau,

išvykau į Rygą ir per dvejus

metus labai patobulinau praktinius

darbo įgūdžius, išmokau latviškai,

tuo pačiu paruošiau disertaciją ir

ją apgyniau. Gavau pasiūlymą likti

Latvijoje ir dirbti Rygos medicinos

institute. Pasiūlymą ir vėl priėmiau,

tapau dėstytoju. Kaimyninėje

šalyje prabuvau beveik 7 metus.

Bet tuo metu Lietuvoje prasidėjo

nacionalinis judėjimas, ir

pajutau, kad Rygoje esu ne savo

namuose – nors viskas buvo gerai,

„grėsė“ karjeros aukštumos ir

„švietė“ neblogos perspektyvos,

1986-aisiais grįžau į Lietuvą. Apsigyvenęs

Vilniuje įsidarbinau

Šv. Jokūbo ligoninėje, Priėmimo

skyriaus gydytoju, ir laisvu laiku

savanoriškai dirbdavau Traumatologijos

skyriuje.

Ar tuo metu jau galvojote

apie galimybę dirbti naujai

statomoje ligoninėje?

Žinojau, kad naujoji ligoninė

jau pradėta statyti, tačiau dar kurį

laiką nebuvo aišku, kokiu būdu

bus formuojama komanda. Praėjus

kiek laiko Vilniaus universitetas

paskelbė, kad bus kuriama Traumatologijos-ortopedijos

klinika, o

būdas tapti jos vadovu – oficialus

darbo konkursas. 1990 m. pabaigoje

jame sudalyvavau ir buvau

paskirtas šios klinikos vadovu,

susitikau su ligoninės vadovu Leonardu

Streikumi, kuris paragino

rinkti komandą ir į šį procesą nesikišo.

Tokia pati laisvė buvo suteikta

ir kitų tuomet įkurtų klinikų

“Mūsų proveržio metai buvo 1990–1995 m., o

pats didžiausias atotrūkis įvyko apie 2000 m. Jei

kažkada lietuviai važiuodavo operuotis į Latviją,

vėliau tai apsivertė aukštyn kojomis.

•

124

125

30

Atidarius ligoninę mums teko

vos dvi operacinės iš tuomet įrengtų

dvylikos. Tokio sprendimo paaiškinimas

buvo paprastas – „Jūs,

traumatologai, nieko neoperuojate“.

Tačiau praėjus maždaug

5-iems metams mums buvo paskirtos

jau šešios operacinės – pasikeitė

lūžių gydymo taktika, nuo skeletinių

tempimų ir gipso perėjome

prie operacijų.

Laikai buvo sunkūs, toks konstrukcijų

pasirinkimas, koks yra

dabar, buvo neįsivaizduojamas.

Tačiau gydytojai iš situacijų sukosi

įvairiais būdais. Pavyzdžiui,

Šv. Jokūbo ligoninėje atvykus ligoniui

su blauzdos lūžiu gydytojas

išsitraukdavo anksčiau operuotų

pacientų sąrašus. Pasirinkdavo tą,

kuriam prieš pusmetį ar dar seniau

buvo implantuota plokštelė, skambindavo

ir sakydavo, kad lūžis jau

sugijęs, laikas plokštelę išimti. Tą

plokštelę, vadinamą eksplantu, sterilizuodavo

ir implantuodavo laukiančiam

kitam pacientui.

Kad ir koks patyręs chirurgas bebūtų,

vis tiek į kiekvieną operaciją eina kaip į

savotišką egzaminą, šiek tiek streso

vis tiek yra, negali eiti visiškai

atsipalaidavęs ir abejingas.

„

vadovams – Anesteziologijos ir

reanimatologijos klinikos vedėjui

habil. dr. Juozui Ivaškevičiui,

Angiochirurgijos klinikos vedėjui

Egidijui Vytautui Barkauskui ir

Bendrosios chirurgijos klinikos vedėjui

dr. Juozui Stanaičiui. Šios keturios

klinikos ir tapo pamatu, ant

kurio susikūrė ir užaugo Vilniaus

greitosios pagalbos universitetinė

ligoninė, šiandieninė RVUL.

Kokiais kriterijais

vadovaudamasis rinkote

komandą?

Tiesą sakant, konkretaus mato

neturėjau, bet man buvo labai

svarbu, kad komanda būtų jauna.

Kviečiau gydytojus iš Šv. Jokūbo,

Raudonojo Kryžiaus ligoninės.

Profesorių Valentiną Uvarovą,

kuris tuo metu buvo dar tik

jaunas specialistas, pasikviečiau

iš Širvintų. Dėl tokio bendradarbių

pasirinkimo sulaukiau kritikos

iš to meto traumatologijos

asų, kurie sakė, kad į komandą

susirinkau „piemenis“. Bet su šia

komanda mes padarėme neįtikėtinai

daug.

Kokia situacija buvo su

medicininiais instrumentais,

kitomis darbo priemonėmis?

•

126

127

30traumatologijos klinikos. Tuo metu

Situacija ėmė keistis po Sausio

13-osios įvykių – laisvėjant judėjimui

tarp šalių, užmezgėme kontaktus

su kolegomis iš Duisburgo

Vokietijoje pakartotinai naudoti

eksplantų nebuvo galima, tačiau

viena minėtos klinikos darbuotoja

juos rinko ir tyrinėjo. Kartą lankydamasis

pas ją išvydau eksplantų

maišus ir paklausiau, ar galėtų juos

atiduoti man. Ji sutiko. Taip maždaug

1995 m. į Vilnių drauge su

kitomis Lietuvai skirtos labdaros

siuntomis atvyko šeši dideli maišai

eksplantų – plokštelių ir sraigtų –

kurių užteko šešeriems metams.

Manau, tai buvo viena svarbiausių

priežasčių, kodėl mes taip sparčiai

padarėme kokybinį šuolį ir sukūrėme

savo ortopedijos traumatologijos

mokyklą. Jau 1991 m.,

padedant Duisburgo kolegoms,

Vokietijoje baigiau specializuotus

AO (Arbeitsgemeinschaft für Osteosynthesefragen

– Asociacijos

osteosintezės klausimams nagrinėti)

kursus ir Lietuvoje pradėjome

taikyti kaulų lūžių gydymo AO

fi l o s o fi j ą .

Minėjote, kad Jūsų karjeros

pradžioje Latvija diktavo

ortopedijos „madas“. Kada

juos aplenkėme?

Kalbant apie latvius, galima

sakyti, kad mokiniai pranoko savo

mokytojus. Mūsų proveržio metai

buvo 1990–1995 m., o pats didžiausias

atotrūkis įvyko apie 2000

m. Jei kažkada lietuviai važiuodavo

operuotis į Latviją, vėliau tai

apsivertė aukštyn kojomis. Priežasčių

buvo ne viena – jau mano

anksčiau minėtas mūsų proveržis

eksplantų dėka, stiprų smūgį latviams

sudavė instituto Rygoje pavertimas

paprasta ligonine, jų vidiniai

konfliktai.

Taip pat svarbu, kad per dvidešimt

metų, kuomet vadovavau

Ortopedijos ir traumatologijos centrui,

šeši doktorantai, kurių vadovas

buvau, apgynė disertacijas. Per

paskutinius aštuonerius metus –

dar trys. Įdomu tai, kad paskutinė

traumatologijos srities disertacija

Latvijoje apginta prieš dvylika

metų. Tai parodo, kad aplenkėme

kaimynus ir mokslo srityje.

Mokytis AO filosofijos pas mus

važiavo specialistai iš visos Lietuvos.

Mums pavyko pasiekti profesinio

meistriškumo aukštumas

taikant šiuolaikinius kaulų lūžių

gydymo metodus – intramodulinę

ir ekstramodulinę osteosintezę bei

išorinę fiksaciją.

Jūsų biografijoje pažymima,

kad esate išradimų autorius.

Gal galite apie tai papasakoti?

Be kažkokių naujų idėjų negalėjai

apsiginti disertacijos, bet savo

pasiūlymų nelaikau išradimais. Pavyzdžiui,

vienas jų susijęs su išorinės

fiksacijos aparatais. Išorinei

fiksacijai buvo naudojami strypai,

įsukami į kaulą, prie jų tvirtinami

žiedai ar kiti elementai. Mano pasiūlymas

buvo išilgai strypo išgręžti

kanalą, kad jis taptų kiauraviduris.

Tokiu būdu kanalu per strypą galima

leisti vaistus. Bet ši idėja nebuvo

patentuota, nes reali patentavimo

galimybė atsirado tik nuo 1995 m.

Kur randate įkvėpimo dirbti,

kas labiausiai patinka?

Įkvėpimo ieškoti nereikia –

kaip sakoma, susirask patinkantį

darbą ir nereikės dirbti. O iš tiesų,

man patinka išjungti telefoną ir eiti

į operacinę visiškai atsiribojus nuo

išorinės aplinkos, susikoncentravus

į vieną darbą. Prisipažinsiu,

kad ir koks patyręs chirurgas bebūtų,

vis tiek į kiekvieną operaciją

eina kaip į savotišką egzaminą,

šiek tiek streso vis tiek yra, negali

eiti visiškai atsipalaidavęs ir abejingas.

Juokauju, kad tik rezidentams

jūra atrodo iki kelių, jiems

tik duok – ir širdį persodins. Bet

kuo daugiau dirbi, tuo daugiau

žinai apie pavojus, kurie laukia,

ir stengiesi jų išvengti. Turi susikoncentruoti

į tą darbą, kurį darai.

Žinoma, mobiliųjų telefonų eroje

skambučių išvengti nepavyksta ir

vis tik esu pasiekiamas.

Kokią apskritai įsivaizduojate

ortopedijos traumatologijos

srities ateitį?

Dabar esame vieni Lietuvos

lyderių, nesiskiriame nuo Vakarų

Europos. Kartais pagalvoju, kad

dabartiniai rezidentai iš dalies man

ir visai mano kartai galėtų pavydėti

to naujovių atradimo jausmo.

Kiekvieną rudenį mėnesiui vykdavau

stažuotis pas kolegas į Lundą.

Ten man akys išsipūsdavo nuo to,

ką pamatydavau ligoninėje. Tada,

nors ir esu optimistas, galvodavau,

kad pas mus taip bus po penkiolikos

ar net daugiau metų. Bet reikėjo

žymiai mažiau laiko, kad nesiskirtume

nei mąstymu, nei slauga,

nei medicinine įranga. Nebuvome

prastesni už Vakarų Europos gydytojus,

tiesiog augome terpėje, kurioje

buvo daug apribojimų. Jiems

dingus, staigiai šovėme į viršų ir

juos pasivijome.

Kalbant apie ateitį, daug kas

mėgsta įsivaizduoti chirurgus pakeisiančius

robotus. Manau, kad

robotika turi tam tikrą nišą, kurioje

galėtų būti naudojama. Pavyzdžiui,

JAV kai kur protezavimo

operacijas vadovaujant chirurgui

jau atlieka robotas ir gali būti, kad

kai kurie jo judesiai, pakrypimo

laipsnis yra tikslesni nei žmogaus.

Tačiau chirurgo įsikišimo išvengti

neįmanoma – robotui reikia perimetro

orientyrų, todėl prieš operuojant

į tam tikrus operuojamos

vietos taškus būtina įsukti metalines

konstrukcijas, kad robotas galėtų

orientuotis erdvėje. Dar vienas

aspektas yra toks, kad operacijų

metu dažnai iškyla niuansų, kurių

joks robotas negali interpretuoti

taip, kaip tai daro chirurgas. Todėl

chirurgai ir toliau sėkmingai dirbs,

tobulins savo įgūdžius, o operacijoms

naudos moderniausią įrangą

ir konstrukcijas, protezus, vadovausis

naujausiais metodais. •

128

129

30


16

Neveikia

Kasmet 10–12 mūsų ligoninėje

atsidūrusių pacientų

tampa organų donorais

ir išgelbsti kitų žmonių gyvybes

ar suteikia galimybę

gyventi pilnavertį gyvenimą.

Dažniausiai dovanojami

organai yra inkstai,

po jų rikiuojasi kepenys ir

širdis. Rekordinis atvejis –

vieno donoro organai padėjo

net šešiems jų laukusiems

pacientams. Ne visi

organai transplantuojami

Lietuvoje, kartais ieškant

tinkamiausio recipiento jie

iškeliauja į užsienio šalis.

17 18

kompiuteris, sugedo

rentgeno aparatas,

o gal reikia prisukti varžtelį?

Į pagalbą visuomet

pasiruošę ateiti ligoninės

darbuotojai, kuriuos galima

pasikviesti per specialiai

sukurtą sistemą.

Suskaičiavome, kad Informacinių

technologijų

skyriaus darbuotojus į pagalbą

kviečiame daugiau

nei 10 tūkstančių kartų per

metus. Pastatų, teritorijos

priežiūros ir remonto skyriaus

– apie 6 tūkstančius

kartų, Medicinos technikos

priežiūros skyriaus –

apie 2 tūkstančius kartų.

Net po 50 įvairių iškvietimų

per dieną!

Nemažai laiko ligoninės

darbuotojų atlyginimai

buvo skaičiuojami DOS

programa, nes šiuolaikinių

buhalterinių ar visiems

įprastų „Word“ ir „Exel“ programų

paprasčiausiai nebuvo.

Skaičiukai buvo rašomi

ranka ant popieriaus, o atnešti

ranka užpildyti žiniaraščiai

tikrinami skaičiuotuvais.

19

2018 m. mūsų ligoninės

dalimi tapo Reabilitacijos

centras „Pušyno kelias“

(nuo ligoninės jį skiria

maždaug 12 kilometrų atstumas).

Centras įsikūręs

vaizdingame Verkių regioniniame

parke, Vilniaus

Kalvarijų pašonėje, todėl

pacientai gali mėgautis

pušyno ramybe.

20

Ligoninės vaistinės darbuotojai

suskaičiavo, kad per

metus vidutiniškai sunaudojame

135 tūkstančius

ketorolako ampulių (nesteroidinio

vaisto nuo uždegimo,

kuris ligoninėje vartojamas

skausmui malšinti) ir

76 tūkstančius diklofenako

ampulių (nesteroidinio vaisto,

skirto kovoti su raumenų

uždegimu ir sąnarių skausmais).

Tai reiškia, kad kas

antras į ligoninę patekęs

pacientas gavo nuskausminančių

vaistų.

130

131

30

„Kaip kasdien valomės dantis, taip bent kartą per metus turėtume atlikti pagrindinius

kraujo, šlapimo tyrimus, dalyvauti prevencijos programose“, – moteris ragina ilgametę

patirtį sukaupusi Ginekologijos skyriaus vedėja, gydytoja akušerė ginekologė Lina

Lenkutytė-Matkevičienė. Anot jos, nors ginekologijos mokslo pažanga akivaizdi,

visgi pirmiausia reikėtų padaryti viską, kad ligų moterys išvengtų arba jos būtų

diagnozuojamos kuo anksčiau.

PPapasakokite apie savo

karjeros pradžią ir kaip

atsidūrėte mūsų ligoninėje?

Giminėje yra medikų, todėl

nuo jaunų dienų žinojau, kad noriu

studijuoti mediciną. Sakiau,

“Tikiuosi

aktyvesnio

moterų

dalyvavimo

gimdos kaklelio,

krūties vėžio

prevencijos

programose.

kad stosiu tiek kartų, kiek reikės.

Savo tikslą įgyvendinau, studijavau

mediciną. Baigusi studijas internatūrą

atlikau tuometinėje Respublikinėje

Raudonojo Kryžiaus

ligoninėje, o nuo 1981 m. dirbau

akušere ginekologe Vilniaus

miesto klinikinėje ligoninėje, po

kelerių metų buvau paskirta Akušerijos

skyriaus vedėja. Pastačius

mūsų ligoninę ir pradėjus rinkti

komandą, dr. Juozas Stanaitis ir

dr. Kazimieras Katilius ėmė įkalbinėti

ateiti dirbti čia Ginekologijos

skyriaus vedėja. Prisimenu,

kartą net atsivežė į jau besikuriančią

ligoninę parodyti, kaip viskas

atrodys, kur įsikurs skyrius.

Mintis, kad galėsime patys

kurti skyrių, man pasirodė labai

patraukli ir įdomi, todėl sutikau.

Bet darbai prasidėjo ne nuo pacientų

priėmimo, o nuo įsikūrimo:

valėme langus, atsinešiau elektrinę

siuvimo mašiną ir pasiuvau

užuolaidas, nupirkome indų. Taip

pamažu kūrėmės ir gražinomės.

Be to, priiminėjome labdarą, kurios

po Sausio 13-osios įvykių

buvo labai daug, įvairios pasaulio

šalys siuntė medicininę įrangą,

instrumentus, vaistus.

LINA LENKUTYTĖ-

MATKEVIČIENĖ:

NORĖČIAU, KAD MOTERYS AKTYVIAU

RŪPINTŲSI SAVO SVEIKATA IR

REČIAU PAKLIŪTŲ Į MŪSŲ SKYRIŲ

•

132

133

30

Kaip atrodė darbas ligoninėje

prieš trisdešimt metų?

Tiek ligoninėje, tiek mūsų skyriuje

buvo labai daug entuziazmo,

neskaičiavome darbo valandų. Ligoninės

kolektyvas buvo suburtas

iš įvairiose ligoninėse dirbusių

gydytojų, ne tik iš Vilniaus, bet ir

Panevėžio, Ukmergės. Mūsų skyriaus

komanda buvo fantastiška,

labai daug bendravome, kartu minėdavome

šventes, sutikdavome

Naujuosius metus, rengdavome

teminius vakarus. Net rinkdavome

kolegų „sparnuotas frazes“ ir

metų gale jomis pasidalindavome.

Turbūt dėl tokių puikių santykių

gerai sekėsi ir operacinėje, supratome

vieni kitus iš pusės žodžio,

padėdavome, palaikydavome.

Pačioje darbo pradžioje labai

padėjo mano buvę kolegos, dr.

Jonas Ališauskas atvažiuodavo

pakonsultuoti ar paasistuoti sudėtingų

operacijų metu. Buvo

tikrai daug ypatingų pacientų,

su kokiais net patyrę gydytojai

dažnai nebūdavo susidūrę. Mūsų

Bendrosios chirurgijos klinikos

vadovas dr. Juozas Stanaitis buvo

labai iniciatyvus ir besidomintis

naujovėmis, todėl buvome

pirmieji ginekologai Lietuvoje,

pradėję daryti laparoskopines

operacijas.

Kas lėmė laparoskopinių

operacijų atsiradimą Jūsų

skyriuje?

Tai buvo naujas, minimaliai

invazinis chirurgijos metodas tiek

ginekologijoje, tiek kitose srityse,

todėl mano jau minėtas klinikos

vadovas stengėsi neatsilikti nuo

medicinos pažangos. Be to, naujo

metodo teigiamas poveikis jau tada

buvo nenuginčijamas – pacientų

hospitalizacija sutrumpėjo, darbingumas

atsistato žymiai greičiau,

laparoskopinis metodas mažiau

traumuoja, mažesnė infekcijos ir

komplikacijų rizika. Juk viena –

atviras pjūvis, ir visai kita – nedidelės

skylutės, per kurias galima

operuoti specialiais instrumentais.

Pradėjome mažais žingsneliais, nes

trūko patirties ir įrangos, o dabar

apie 90 proc. visų ginekologinių

operacijų galime padaryti minimaliai

invaziniu metodu.

Kokiose srityse specializuojasi

mūsų ligoninės Ginekologijos

skyrius?

Skyriuje teikiame skubią ir

planinę ginekologinę pagalbą,

konsultuojame, operuojame, gydome.

Kasmet sulaukiame iki 3

tūkstančių pacienčių. Dažniausiai

gydome cistas, miomas, polipus,

gimdos nusileidimus ir iškritimus.

Taip pat atliekame nevaisingumui

gydyti skirtas operacijas, gydome

mažojo dubens uždegimus ir daug

kitų ligų, išskyrus onkologinius

susirgimus.

Minėjote, kad Jums dirbti

šioje ligoninėje įdomu, nes

turite galimybę susidurti su

ypatingais atvejais. Galbūt

turite konkrečių pavyzdžių?

Kartą turėjome pacientę, kurios

pilvo ertmėje aptikome gigantišką

cistomą – atsiradusį navikinį

darinį, sudarytą iš skysčių ir storo

dangalo. Neperdėsiu sakydama,

kad skysčio joje buvo daugiau nei

10 litrų. O pacientė pas mus pateko

todėl, kad neišlaikė pusiausvyros

ir parkrito – kitu atveju turbūt

dar kurį laiką nebūtų sulaukusi

reikiamos pagalbos. Turėjome pacientę

ir su dar didesne cistoma,

tačiau po operacijos įvykus trombembolijai,

jos išgelbėti nepavyko.

Deja, dirbant Ginekologijos

skyriuje teko ne kartą susidurti ir

Mūsų ligoninės Bendrosios

chirurgijos klinikos

vadovas dr. Juozas

Stanaitis buvo labai

iniciatyvus ir besidomintis

naujovėmis, todėl buvome

pirmieji ginekologai

Lietuvoje, pradėję daryti

laparoskopines operacijas.„

su seksualinės prievartos aukomis,

patyrusiomis įvairių lytinių

organų, gimdos sužalojimų.

Ar per kelis dešimtmečius

moterų požiūris į jų pačių

sveikatą kažkaip keitėsi?

Kad ir kaip gaila būtų, tačiau

moterys vis dar nepakankamai

rūpinasi savo sveikata, onkologinėmis

ligomis sergančios pacientės

dabar vis jaunesnės, trisdešimtmečių

būna daug. Sunku pasakyti,

kodėl taip yra. Galbūt viena iš

priežasčių ta, kad profilaktinis rūpinimasis

savo sveikata didžia dalimi

paliktas pačiai moteriai – reta

poliklinika ar šeimos gydytojas

paskambina ar parašo ir pakviečia

pasidaryti, pavyzdžiui, citologinį tepinėlį.

Galbūt kartais ir primena, bet

reikėtų truputį didesnio aktyvumo.

Matyt, kol esi sveikas, atrodo,

kad niekada nesusirgsi. Deja,

žmonės serga. Todėl kaip kasdien

valomės dantis, taip kartą per metus

turėtume pasidaryti pagrindinius

kraujo, šlapimo tyrimus.

Teko girdėti, kad JAV žmogui susirgus

ir paaiškėjus, kad jis nedalyvavo

profilaktinėse programose,

gerokai nukenčia kišenė. Galbūt

tai galėtų būti viena iš paskatų pasirūpinti

savo sveikata?

Kas Jums darbe teikia

didžiausią džiaugsmą?

Pirmiausia, kolektyvas. Toliau,

žinoma, pasisekusios sudėtingos

operacijos – kai pavyksta rasti teisingą

sprendimą, sėkmingai išoperuoti

ir padėti pacientėms. Tai

„veža“.

Kaip manote, kaip atrodys

Ginekologijos skyrius ir

apskritai ginekologija po

trisdešimties metų?

Kalbant apie ginekologijos

ateitį turbūt galima tikėtis technologinės

pažangos. Pavyzdžiui,

dar tobulesnių ultragarso sistemų,

kurios garantuos ypač išsamius ir

greitus ultragarso tyrimus ir tikslias

diagnozes, bus prieinamos

robotinės chirurgijos technologijos.

Taip pat tikiuosi aktyvesnio

moterų dalyvavimo gimdos kaklelio,

krūties vėžio prevencijos

programose.

Na, o mūsų komandos svajonė

labai paprasta – kad Ginekologijos

skyrius būtų kaip San Marino

Respublika ar kaip Monako Kunigaikštystė.

Nekalbu apie turtus

ar titulus, o apie tik mums skirtas

patalpas, intymią aplinką, kurioje

moterys jaustųsi patogiai. Norėtume,

kad net ir atvykus tokių

skaudžių operacijų kaip gimdos

šalinimas, jas suptų komfortas,

būtų gerbiamas jų privatumas ir

erdvė. Norėtume, kad traumuojančią

patirtį bent kiek praskaidrintų

skyriaus aplinka ir žmonės.

Šios svajonės išsipildymo ir noriu

palinkėti mūsų skyriui ir visai ligoninei.

•

134

135

30

ANŽELA

ČERNIAVSKAJA:

DIRBTI SKUBIOS PAGALBOS SKYRIUJE

REIŠKIA SPRENDIMUS PRIIMTI ČIA IR DABAR

„Mūsų skyrius kiaurą parą ūžia, nuolat keičiasi pacientai, kuriems teikiama skubi

pagalba. Kartais psichologiškai būna tikrai sunku, bet galimybė pacientui padėti ir

pamatyti rezultatą atperka visus patiriamus sunkumus“, – savo darbo specifika dalijasi

Skubios pagalbos skyriaus vyresnioji slaugytoja Anžela Černiavskaja. Ji pasakoja, kad

skubiosios pagalbos reanimacinėje palatoje jausmai patys išsijungia – pacientą matai

kaip darbo objektą, kad ir kaip nemielai tai skambėtų, kuriam reikia padėti čia ir dabar.

Papasakokite, kaip pradėjote

dirbti mūsų ligoninėje?

1990 m., dar besimokydama

medicinos mokykloje, įsidarbinau

Šv. Jokūbo ligoninės Reanimacijos

ir intensyviosios terapijos skyriuje

kaip sanitarė (dabar – slaugytojo

padėjėja), o nuo 1991 m., net

nespėjusi gauti diplomo, Šv. Jokūbo

ligoninėje jau dirbau medicinos

seserimi (dabar – bendrosios

praktikos slaugytoja), kad įgyčiau

praktinio darbo patirties. Vėliau

pradėjau dirbti slaugytoja Traumatologiniame

punkte, įsikūrusiame

A. Jakšto gatvėje. Besibaigiant

mūsų ligoninės statyboms ir

pradėjus formuoti darbuotojų komandą,

čia buvo perkeltas mūsų

punktas. Visgi dar kurį laiką likau

Šv. Jokūbo ligoninėje, įgijau patirties

dirbdama procedūrinėje palatoje,

skubios pagalbos ir planinės

pagalbos operacinėse. Galiausiai

1993 m. ir aš perėjau į darbą mūsų

ligoninėje, Traumatologiniame

punkte, kuriame dirbo mano kolegos.

Nuo pat darbo pradžios čia

tvyro ypatinga, šilta atmosfera, lydima

noro nuoširdžiai dirbti.

Kartais galvoju, kad profesiją

pasirinkau iš pašaukimo. Jau vaikystėje

svajojau tapti slaugytoja.

Labai gerai prisimenu epizodą, kai

atvažiavusi pas senelę pamačiau

savo tetą, dirbusią Šv. Jokūbo ligoninėje

Traumatologijos skyriuje. Ji

vilkėjo baltą slaugytojos chalatą,

buvo užsidėjusi baltą kepurę su

prisegtu raudonu kryželiu. Man

taip patiko, nors ir buvau vaikas,

bet žinojau, kad ir aš noriu tapti

slaugytoja! Iki šiol šio savo sprendimo

nesigailiu ir nenoriu nieko

keisti.

Kaip prieš tris dešimtmečius

vyko darbas ligoninės

Traumatologijos punkte?

Tada nebuvo vieno bendro Skubios

pagalbos skyriaus, o veikė du –

Priėmimo skyrius ir Traumatologijos

punktas. Pačioje darbo pradžioje

pacientų srautas buvo mažesnis,

pavyzdžiui, jei per naktinį

budėjimą atvykdavo 15 ligonių,

tai jau buvo daug. Punkte dirbo

gydytojas, slaugytoja ir slaugytojo

padėjėja. Kompiuterių neturėjome,

todėl viskas buvo rašoma ranka.

“Viena vertus,

buvo sunku,

kita vertus –

bandydavome

įvairiais

būdais suktis

iš situacijos,

stengėmės būti

optimistiški ir

kūrybiški.

•

136

137

30

Bėgant metams, pacientų skaičius

augo, o uždarius Šv. Jokūbo ligoninę,

srautas dar padidėjo. Tuomet

į darbą buvo priimta antra naktinė

slaugytoja, naktį dirbanti registratorė,

galiausiai, gavome ir kompiuterį,

tik interneto tada dar nebuvo.

Situacijų buvo įvairiausių, pavyzdžiui,

kartais dėl slidžių kelių ir

šaligatvių Traumatologiniame

punkte būdavo tiek daug pacientų,

kad sunkiai prasilenkdavome. Bet

dirbome draugiškai, vienas kitam

padėdavome.

Ar užteko darbo priemonių,

medicininės įrangos?

Visko stigo, nebuvo vienkartinių

darbo priemonių, pavyzdžiui,

neturėjome jau paruoštų gipsinių

tvarsčių, todėl juos gamindavome

patys – paimdavome bintą arba

sukarpydavome marlę, dėdavome

vieną sluoksnį, pabarstydavome

gipsu ir ant viršaus dėdavome antrą

sluoksnį binto. Viena vertus,

buvo sunku, kita vertus – bandydavome

įvairiais būdais suktis iš

situacijos, stengėmės būti optimistiški

ir kūrybiški. Jei kažkas

sulūždavo, staigiai sugalvodavome

kaip persitvarkyti ir dirbti toliau.

Turbūt todėl dabar žinome, kad bet

koks nesklandumas yra laikinas ir

dėl jo be reikalo nesijaudiname, o

taip mąstant dirbti daug lengviau ir

šiandien.

Pasibaigus darbo laikui

negaliu uždaryti durų ir

pasakyti – dabar man

nerūpi, einu namo.„

Sujungus Priėmimo skyrių ir

Traumatologijos punktą, 2012

metais spalio viduryje buvo

atidarytas naujas Skubios

pagalbos skyrius, į kurį dabar

patenka didžiausias skubių

pacientų srautas Vilniaus

regione. Kaip Jūsų darbas

atrodo dabar?

Dirbti Skubios pagalbos skyriuje

reikia greitai, sprendimus priimti

čia ir dabar. Jei žinotume, kada

atvažiuos pacientai, galėtume tam

pasiruošti. Tačiau mes teikiame

skubią pagalbą ir srauto numatyti

negalime. Žinoma, galime prognozuoti,

kad tam tikrais periodais

pacientų bus daugiau, pavyzdžiui,

atlyginimų, pašalpų ir avansų išmokėjimo

dienomis sulaukiame

daugiau įvairias traumas patyrusių

ir alkoholiu apsinuodijusių pacientų.

Įtakos pacientų srautui turi

ir oro sąlygos. Metuose yra du periodai,

kai pacientų būna mažiau –

tai pasibaigus žiemai ir dar neprasidėjus

pavasariui, ir pasibaigus rudeniui,

bet dar neprasidėjus žiemai.

Jų negalime įvardinti tiksliais mėnesiais,

nes klimato sąlygos keičiasi,

ir šie laikotarpiai nesutampa su

kalendoriniu pavasariu ir rudeniu.

Kokios traumos pasitaiko

dažniausiai, ar keitėsi jų

pobūdis?

Visuomet buvo traumas patyrusių

dviratininkų, o paspirtukininkai

atsirado tik pastaraisiais

metais. Galime pasidžiaugti, kad

žymiai sumažėjo autoįvykiuose

nukentėjusių žmonių. Niekada nepamiršiu

vieno atvejo: į Traumatologijos

punktą maždaug trečią

valandą nakties atvažiavo mūsų

kolega ir pranešė, kad savo automobiliu

atvežė pakelėje rastą autoavarijoje

sužalotą žmogų. Išbėgau

pažiūrėti. Lauke tamsu, šviesų

nėra. Žmogus buvo susuktas į kažkokį

audinį ir įremtas tarp priekinės

ir galinės sėdynės. Bandydama

užčiuopti pulsą pajutau kažką

drėgno ir pakviečiau į pagalbą

budėjusius darbuotojus. Tik jį ištraukę

iš automobilio ir paguldę

ant pacientams skirto vežimo pamatėme,

kad žmogus įvykio metu

buvo netekęs pusės kaukolės.

Pirmasis dešimtmetis po nepriklausomybės

atgavimo pasižymėjo

ir daugybe sužalojimų, kuriuos

sukeldavo fejerverkai. Amputuoti

pirštai ir plaštakos per Naujuosius

metus buvo įprastas dalykas. Laimė,

ir tai pasikeitė į gerąją pusę.

Atsimenu vieną jauną pacientą,

kuris per Naujuosius susižalojo

dešinės plaštakos nykštį, rodomąjį

ir vidurinį pirštus. Mūsų ligoninės

Traumatologijos punkte jį gydėme

ambulatoriškai iki gegužės pradžios

ir visus pirštus išsaugojome.

Dėl to buvo labai džiugu.

Iš pasakojamų istorijų galima

spręsti, kad Jūsų darbe yra

labai daug streso?

Tikrai taip, mūsų skyrius be

perstojo ūžia, aplink juda žmonės,

nuolat vežami pacientai, jiems teikiama

pagalba. Kartais psichologiškai

būna tikrai sunku, ypač kai

dedamos visos pastangos išgelbėti

paciento gyvybę. Pavyzdžiui, kai

daug valandų dirbame tam, kad

išgelbėtume sunkius nudegimus

ar politraumą patyrusį pacientą,

tačiau jo patirti sužalojimai būna

nesuderinami su gyvybinėmis

funkcijomis, ir mums nepavyksta.

Tada pikta ir ant savęs, ir ant mirusio

žmogaus, ir ant viso pasaulio.

Bet mūsų kolektyvas didelis, vieni

su kitais pasidaliname ką ir kaip

darėme, išsikalbame tarpusavyje.

Ne paslaptis, kad kartais neapsieiname

ir be keiksmažodžių, nes

pyktį ir įniršį reikia išlieti.

Būna, išeini iš reanimacinės,

nusikeiki ir eini toliau, nes pagalbos

reikia jau kitam pacientui, laiko

galvoti apie jausmus nebelieka.

Reanimacinėje palatoje jausmai

patys išsijungia – pacientą matai

kaip darbo objektą, kad ir kaip nemielai

tai skambėtų, kuriam reikia

padėti čia ir dabar. Negirdi, kas

vyksta už reanimacijos ribų.

Labai sunku dirbti su 80–90

proc. siekiančiais nudegimais. Tokiais

atvejais visa komanda turi

veikti greitai ir vieningai. Esame

pasidalinę postais, darbais, funkcijomis,

bet kuomet trūksta rankų

– pvz., atvežamas pacientas su

politrauma ar daug nukentėjusiųjų

autoįvykyje vienu metu, – niekada

kolegų nepaliekame vienų, visada

atskubame į pagalbą, nes esame

viena komanda.

Tik nedaugelis savanoriškai

pasirenka dirbti tokį darbą. Ar

Jūs tai darote iš pašaukimo?

Trisdešimt metų išdirbti vienoje

vietoje ir nepagalvoti apie

tai, kad norėtųsi kažką pakeisti

– turbūt tai yra pašaukimas. Čia

niekada nėra ramybės, niekada

nežinau ką rasiu atėjusi į darbą.

Vadinamajame „prijomnike“ nėra

rutinos. Keliuosi 4.30 val., darbą

pradedu 6 valandą ryto, nes kitaip

nebespėčiau visko apeiti ir sužiūrėti,

išklausyti visų problemų.

Mano kabineto durys visada atviros.

Tą patį daro ir mūsų Skubios

pagalbos skyriaus vedėjas Paulius

Uksas. Pasibaigus darbo laikui

negaliu uždaryti durų ir pasakyti

– dabar man nerūpi, einu namo.

Net ir nebūdama darbe išgirdusi

greitosios pagalbos automobilio

sireną galvoju, kad kažkas kažkur

atsitiko, todėl mūsų skyrius bus

perpildytas. Kai per žinias praneša

apie kažkokio incidento metu įvykusią

politraumą, stengiuosi sužinoti,

ar pavyko pacientą išgelbėti.

Kas teikia didžiausią

džiaugsmą darbe?

Malonumas bendrauti su kolegomis

ir, be abejo, draugiškai,

kolegiškai teikti skubiosios medicinos

paslaugas, padėti pacientams.

Džiaugsmo teikia ir greitas

rezultatas. Galbūt dėl to man ir patinka

traumatologija – suleidome

vaistų, atstatėme lūžį, sugipsavome,

ir žmogui palengvėjo. Atvežė

pacientą verkiantį, su didele žaizda

– nuskausminome, susiuvome,

uždėjome tvarstį, ir jam jau žymiai

geriau. Aišku, patinka ir adrenalinas,

kurio gaunu su kaupu dirbdama

Skubios pagalbos skyriuje.

Kaip manote, kaip po 30 metų

bus pasikeitusi skubi medicinos

pagalba?

Manau, kad jos kokybė kils: jau

dabar atsinaujiname, turime naujos

specialybės medikų – skubiosios

medicinos gydytojų, naujos medicininės

įrangos, šiuolaikiškų darbo

priemonių, palengvinančių darbą.

Gyvenimas nestovi vietoje, eina į

priekį, todėl tikrai plėsimės ir tobulėsime.

•

138

139

30

ANDRIUS

ŠAIKUS:

DIDYSIS KOKYBINIS TRAUMATOLOGIJOS

ŠUOLIS ĮVYKO MŪSŲ LIGONINĖJE

Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriaus vedėjas

Andrius Šaikus prieš trisdešimt metų pasirinko darbą mūsų ligoninėje, nes tikėjo,

kad čia susirinkusi jauna, entuziazmo kupina ir pokyčių traumatologijoje trokštanti

komanda pasieks daug. „Didžiuojuosi, kad dirbau kartu su ja, kad turėjome galimybę

reikšmingai prisidėti prie pokyčių traumatologijos srityje ir tapti šalies lyderiais, teikiančiais

aukščiausios kokybės paslaugas“, – džiaugiasi gydytojas ortopedas traumatologas.

Kas paskatino įsidarbinti mūsų

ligoninėje ir kokia ligoninė

buvo pirmaisiais jos veiklos

metais?

Nuo 1986 m. dirbau Šv. Jokūbo

ligoninėje. Tuo metu ortopedija

ir traumatologija buvo labai siaura

sritis, pacientus gydėme pasenusiais

metodais, daugiausiai skeleto

tempimais, nors mus iš užsienio

jau pasiekdavo skurdi informacija

apie visiškai kitokias technologines

galimybes. Tuometinės Vilniaus

greitosios pagalbos universitetinės

ligoninės atidarymas sutapo su Lietuvos

nepriklausomybės atgavimu

ir atsivėrusiomis naujomis galimybėmis.

Būtent tai ir buvo pagrindinė

priežastis, dėl kurios pasirinkau

šią ligoninę – čia susirinko pokyčių

traumatologijoje norėję gydytojai,

jie domėjosi, ieškojo būdų naujas

ortopedijos ir traumatologijos tendencijas

atvežti į Lietuvą.

Ligoninė buvo nauja, įranga,

nors kai ko ir trūko, buvo moderni,

o aplinka nuteikianti pozityviai.

Gydytojai dr. Saulius Špokevičius,

doc. dr. Manvylius Kocius, prof.

Narūnas Porvaneckas, Juozas Olekas

1991–1992 m. pasižymėjo neblėstančiu

entuziazmu ir manau,

kad būtent jie sukūrė pagrindą visam

šiuolaikiniam Ortopedijos ir

traumatologijos centrui, pradėjo

endoprotezavimo ir artroskopinės

chirurgijos pamatus Lietuvoje. Labai

didžiuojuosi, kad dirbau kartu

su šiomis asmenybėmis, o kai kurie

ir šiandien yra mano kolegos.

Ar galima sakyti, kad kokybinis

traumatologijos šuolis

Lietuvoje prasidėjo mūsų

ligoninėje?

Manau, didysis traumatologijos

šuolis įvyko būtent šioje ligoninėje.

Žinoma, tam reikėjo specifinių

žinių, instrumentų ir konstrukcijų.

Labai gerai atsimenu laikotarpį,

kai iš Vokietijos gavome eksplantų

ir su dideliu džiaugsmu juos naudojome.

Manau, tai buvo esminis

pokytis kaulų lūžių gydyme – nuo

1–2 mėnesius trukusio skeletinio

tempimo perėjome prie operacijų.

Kartu pasikeitė ir traumatologų

darbo aplinka, operacinės.

“1993 m. Sveikatos apsaugos

ministerijoje gavome fi nansavimą

bazinei atroskopinei įrangai. Tai

buvo ženklas, kad pasitikima mūsų

idėjomis, o įdirbis vertinamas.

•

140

141

30

Daug kartų padaugintas

gyvybingas kremzlės ląsteles

„

galėjome implantuoti į kremzlės

defektą. Man tai buvo vienas

įspūdingiausių prisilietimų prie

technologinio progreso. Prie šuolio prisidėjo ir galimybė

išvykti stažuotis į užsienį?

1991 m. sienos jau buvo atsivėrusios,

todėl reikėjo tik noro ir

mokėti užsienio kalbą. Puikų pavyzdį

rodė gydytojai dr. S. Špokevičius

ir J. Olekas, vykdavę

stažuotis į užsienį, bendravę su

kolegomis kitose šalyse. Kita vertus,

ir užsienio specialistai pradėjo

vykti į Lietuvą. Prisimenu pirmąjį

plaštakos chirurgų kongresą, kuris

įrodė, kad kolegos iš kitų šalių

mielai atvažiuoja dalintis žiniomis

ir patirtimi. Beje, jiems ir patiems

buvo įdomu pamatyti nepriklausomybę

atgavusią šalį, jos ligonines,

gydytojus. Ne vienas atvykęs nustebo

– Lietuvos gydytojai nesiskyrė

nuo Vakarų Europos kolegų,

tiesiog mums trūko informacijos,

instrumentų ir konstrukcijų. Prisimenu

ir dviejų lietuvių kilmės

kolegų iš JAV vizitus, turėjusius

įtakos endoprotezavimo vystymuisi

– jie atsivežė tiek metodiką,

tiek endoprotezų, atliko keliolika

operacijų.

Ar tiesa, kad mūsų ligoninės

komandai pradėjus kaulų

lūžius gydyti moderniai, iš

vyresnių kitų ligoninių gydytojų

pasigirsdavo pašaipų?

Pasitaikydavo įvairių situacijų.

Kažkam aktyvus chirurginis

gydymas traumatologijoje atrodė

per agresyvus, per sudėtingas, artroskopuotojai

buvo pašiepiami

ir vadinami „kvailiais su pagaliukais“.

Bet laikas parodė, kad mūsų

pasirinktas kelias buvo teisingas.

Be to, mūsų komandai labai pasisekė,

nes turėjome visapusišką

skyriaus vedėjo ir ligoninės administracijos

palaikymą. Prisimenu,

kad 1993 m. Sveikatos apsaugos

ministerijoje gavome finansavimą

bazinei atroskopinei įrangai. Tai

buvo ženklas, kad pasitikima mūsų

idėjomis, o įdirbis vertinamas.

Kada išaugote ir tapote

atskiru Dienos chirurgijos,

artroskopinės chirurgijos ir

sporto medicinos skyriumi?

Iš pradžių visi dirbome viename

skyriuje šeštajame ligoninės

aukšte, Traumatologijos skyriuje,

kuriame sėkmingai tilpo plastinė

ir rekonstrukcinė chirurgija, traumatologija

ir ortopedija. Ankšta

nebuvo, nes pacientų srautas buvo

žymiai mažesnis nei dabar. Atmintyje

apie bendrą skyrių išliko tik

šilčiausi prisiminimai: visi glaudžiai

bendradarbiavome, konsultavomės

ir mokėmės vieni iš kitų.

Visiškai atskiras Dienos chirurgijos,

artroskopinės chirurgijos

ir sporto medicinos skyrius įkurtas

prieš aštuonerius metus, tad gyvuoja

dar ne tiek ir daug. Artroskopinės

operacijos tobulėjo, atsirado daugiau

medicininės įrangos, žymiai

daugiau instrumentų. Tobulėjo ir

kitų sąnarių chirurgija, Operacinio

bloko pajėgumai augo, tad turėjome

galimybę operuoti vis daugiau

ir tapti savarankiškais. Nuo 2013

m. augo dienos chirurgijos pacientų,

galinčių gauti kokybiškas chirurgines

paslaugas ir tą pačią dieną

grįžti į namus, skaičius.

Ką galėtumėte vadinti Jūsų

paties mokytoju? Ar turime

jaunų gydytojų, kurie galės

perimti ir tęsti darbus?

Šv. Jokūbo ligoninėje nuo pat

pradžių dirbau su profesoriumi

Narūnu Porvanecku, todėl galiu jį

pavadinti vienu iš pagrindinių mokytojų,

iš kurio mokiausi chirurginių

įgūdžių. Jis visada buvo gydymo

kokybės pavyzdys, kuriuo

norėjosi sekti. Taip pat už suteiktas

pamokas esu dėkingas gydytojui

Rimvaldui Brogai, pasižymėjusiam

peties sąnario chirurgijoje.

Kalbant apie dabartines dienas,

atsirado žymiai daugiau galimybių

gilintis į artroskopinę chirurgiją,

galimybė mokytis artroskopinių

operacijų yra prieinama visiems.

Įgyti įgūdžių nesudėtinga ir užsienyje.

Visi tie dalykai, kurie 1992

m. mums atrodė kaip stebuklas,

šiuo metu yra savaime suprantami.

Todėl manau, kad jaunų specialistų

bus, reikia tik didelio noro dirbti.

Gal prisimenate ypatingų,

unikalių operacijų?

Visos operacijos buvo įdomios

ir savotiškai unikalios. Net ir galimybė

kaulų lūžius pradėti gydyti

chirurginiu būdu ir matyti, kad

pacientui nereikia labai ilgai su ramentais

vaikščioti, atrodė unikali.

Unikalu atrodė, kad daugumą kelio

sąnario operacijų tapo įmanoma

atlikti per kelis nedidelius pjūvius.

Kad pacientai keliasi ir eina,

o žaizdos gyja be komplikac ijų.

Prieš tris dešimtmečius kiekviena

nauja operacija Lietuvoje buvo

ypatinga.

Prisimenu momentą, kai pagaliau

turėjome galimybę išbandyti

naujas technologijas sąnario

kremzlės pažeidimams gydyti.

Žinojome, kad gali būti daroma

autologinių chondrocitų implantacija,

kai operacijos metu paimamas

nedidelis kiekis paciento kremzlės

ląstelių, jos siunčiamos į laboratoriją,

daug kartų padauginamos ir

tam tikroje terpėje atsiunčiamos

į ligoninę. Daug kartų padaugintas

gyvybingas kremzlės ląsteles

galėjome implantuoti į kremzlės

defektą. Man tai buvo vienas įspūdingiausių

prisilietimų prie technologinio

progreso. Tokios naujovės

suteikė pilnavertiškumo jausmą.

Kaip manote, kas ligoninės

laukia ateityje?

Ligoninei 30 metų yra labai

ilgas laiko tarpas. Pirmasis jos

veiklos dešimtmetis, manau, pasižymėjo

labai dideliu technologiniu

šuoliu. Vėliau daugėjo pacientų,

didėjo operaciniai pajėgumai, atsirado

daugiau kolegų. Susikoncentravome

į darbą, o įranga, deja,

daug metų nebuvo atnaujinama.

Dėl to buvo šiek tiek liūdna, nes

išvažiavę į užsienį matydavome,

kaip mūsų sritis dar labiau tobulėja,

o mes vis dar liekame apriboti.

Dabar vėl labai džiugina nuoširdžios

administracijos pastangos

intensyviai atnaujinti ligoninės

infrastruktūrą ir medicininę įrangą

– reikia pripažinti, kad neprogresuojant

iš technologinės pusės,

lyderiauti labai sunku. Dabartinė

situacija prideda pasitikėjimo ir

entuziazmo visam kolektyvui. Jei

tempas bus išlaikytas ir artimiausiais

metais, tikiu, kad įvyks ryškus

proveržis tiek gydant sudėtingas

traumas patyrusius ligonius,

tiek artroskopinių operacijų srityje.

•

142

143

30

VIDA

VIRŠILIENĖ:

LABIAUSIAI ŽAVI DARBAS

PRIE MIKROSKOPO

Laboratorinės diagnostikos skyriaus vyresnioji medicinos biologė Vida Viršilienė

sako, kad ligoninė ir laboratorija viena be kitos egzistuoti paprasčiausiai negalėtų, o jų

darnaus bendradarbiavimo tikslas – kaip įmanoma tikslesni tyrimų rezultatai, nuo kurių

kartais priklauso paciento sveikata ir gyvybė: „Kai randu ląstelės pakitimą, reiškiantį

ligą, šiek tiek nuliūstu dėl paciento. Kita vertus, žinau, kad mūsų suteiktos informacijos

dėka bus galima pradėti gydymą.“

NNemaža dalis ligoninės

personalo darbą įstaigoje

pradėjo dar prieš jos

atidarymą. Kada darbą

pradėjote Jūs?

Dirbti ligoninėje pradėjau dar

prieš jai atveriant duris pacientams,

kartu su kolegomis valėme patalpas,

saugojome medicininę įrangą.

Vėliau gavome patalpas laboratorijai,

jas tvarkėme ir kūrėmės. 1991

metų spalio viduryje ligoninė pradėjo

teikti paslaugas, o mes pradėjome

darbą laboratorijoje.

reikėdavo atlikti devyniasdešimčiai

pacientų – mėgintuvėlių būdavo

nesuskaičiuojama daugybė.

Kraujo ląsteles iš pradžių

skaičiuodavome akimis per monokuliarinį

mikroskopą, binokuliarinis

mikroskopas buvo prabanga.

Kartais turimas priemones tekdavo

„patobulinti“ patiems. Pavyzdžiui,

vakuuminių mėgintuvėlių nebuvo,

todėl prie jų plaukų gumytėmis tvirtindavome

nedidelius plastmasės

gabalėlius, kad kraujas neišbėgtų,

ir dėdavome į centrifugą. Pabaigus

darbus kūno skysčių surinkimo indelius,

mėgintuvėlius ir kitas priemones

reikėjo patiems išplauti.

Dabar laboratorijoje naudojate

modernią įrangą. Kaip ji

pakeitė Jūsų darbą?

Pirmiausia, žinoma, daugelio

tyrimų laikas sutrumpėjo du, tris

kartus. Pavyzdžiui, jei anksčiau

“Kraujo ląsteles

iš pradžių

skaičiuodavome

akimis per

monokuliarinį

mikroskopą,

binokuliarinis

mikroskopas

buvo prabanga.

Prieš trisdešimt metų darbas

laboratorijoje turbūt ženkliai

skyrėsi nuo dabartinio?

Iš pradžių trūko darbuotojų,

todėl dirbome ir už laborantus ligoninės

skyriuose. Nebuvo nei

kompiuterio, nei modernių įrengimų

tyrimams atlikti, nei vienkartinių

darbo priemonių. Atsimenu,

kad paciento šlapimo mėginį bendrajam

tyrimui išpilstydavome į

penkis paprastus mėgintuvėlius.

Norėdami ištirti baltymą, į šlapimą

„įplakdavome“ reikiamą kiekį

reagento ir stebėdavome reakciją.

Skamba galbūt ir ne taip blogai, bet

įsivaizduokite, kai šlapimo tyrimą

•

144

145

30

Kuo didesnį spektrą

tyrimų atliekame ir kuo

daugiau informacijos gauna

gydytojas apie pacientą,

tuo greičiau ir tiksliau jis

gali nustatyti paciento

negalavimo priežastį.

„

šlapimo tyrimas užtrukdavo apie

penkiolika minučių, dabar jis užtrunka

iki penkių minučių. Kartu

su modernios įrangos atsiradimu

žymiai pagerėjo tyrimų kokybė,

tikslumas. Pavyzdžiui, naujausi mikroskopai

yra su fotoaparatais, jų

vaizdų kokybė yra nepriekaištinga.

Laikui bėgant išsiplėtė ir tyrimų

spektras: Klinikinės ir Imunologijos

laboratorijų poskyriuose

atliekami hematologiniai, bendraklinikiniai

(šlapimo, koprologiniai,

skreplių, smegenų skysčio, serozinių

ertmių: pleuros, pilvaplėvės,

perikardo, sąnarių punktatų, lyties

organų išskyrų bei prostatos citologiniai

tyrimai), imunohematologiniai,

imunologiniai tyrimai. Biochemijos

laboratorijos poskyryje

atliekami kraujo, smegenų skysčio

ir šlapimo biocheminiai tyrimai

pagal platų, aukščiausios kokybės

klinikinės chemijos tyrimų sąrašą.

Anksčiau kraujo perpylimas

buvo atliekamas tik pagal ABO

ir Rh sistemos antigeną, o dabar

transfuzijos atliekamos naudojant

mikrotipavimo sistemą (antikūnų

ir antigenų nustatymas, suderinamumo

mėginiai, Kumbso mėginiai

ir kt.), kurios dėka parenkamas

tinkamiausias donoro kraujas. Ši

sistema standartizuota ir tyrimo

rezultatai yra šimtaprocentinio patikimumo.

Tad atsirado nauji tyrimai,

nauji įrenginiai, kurių tikslas –

kad gydytojas apie pacientą turėtų

kuo tikslesnius duomenis ir galėtų

parinkti kuo efektyvesnį gydymą.

Kokie tyrimai populiariausi?

Populiariausi yra „rutininiai“

tyrimai – bendras kraujo ir šlapimo

tyrimas, kraujo grupės nustatymas,

biocheminiai tyrimai (elektrolitai,

kepenų ir inkstų funkcijų rodikliai,

skubūs miokardo pažeidimo žymenys)

ir kraujo krešėjimo sistemos

vertinimo rodikliai.

Žmonėms, nenutuokiantiems

kaip darbas vyksta

laboratorijoje, gali pasirodyti,

kad tik sėdite prie mikroskopo.

Kaip yra iš tikrųjų?

Ne visai taip. Atlieku analizatorių

vidaus kokybės kontrolės analizę,

vedu duomenis į informacinę

sistemą, konsultuoju, atlieku mikroskopinius

tyrimus. Po pietų dalis

mano kolegų išeina namo – tada

lieku atsakinga už visą laboratoriją,

tenka dirbti ir su klinikiniais, ir su

imunohematologiniais, ir su biocheminiais

tyrimais. Kadangi dirbu

pamainomis po 24 valandas – mano

darbo „diena“ baigiasi kitą rytą.

Kas Jūsų darbe žavi labiausiai,

teikia didžiausią džiaugsmą?

Turbūt retų ligų nustatymas,

mikroskopija. Kai tyrimą atlieka

įranga – ne taip įdomu, o kai dirbu

akimi, kažką randu, nustatau

– tada apima džiaugsmas. Kai išvystu

pakitusią ląstelę, bandau tą

pakitimą susieti su konkrečia diagnoze,

kartais pasikviečiu į pagalbą

kolegą. Beje, pagal išsilavinimą

esu ne tik medicinos biologė, bet

ir akušerė.

Prisimenu, kad dar dirbant akušere

paimti ką tik gimusį kūdikį

buvo nuostabus jausmas. Taip dabar

yra dirbant prie mikroskopo,

atradus kažką neįprasto. Žinoma,

pasitaiko situacijų, kai randu ląstelės

pakitimą, kuris reiškia ligą, tada

pasidaro liūdna dėl paciento. Kita

vertus, vis tiek galiu pasidžiaugti,

kad liga nustatyta ir bus galima

pradėti gydymą.

Buvo retų, įdomių tyrimų

rezultatų, diagnozių?

Retesni ar kažkuo ypatingi

atvejai anksčiau būdavo susiję su

onkologinėmis ligomis ir jų nulemtais

ląstelių pakitimais. Taip

pat labai gerai atsimenu daktarą

transfuziologą Algimantą Kliuką,

kuris pirmasis Lietuvoje mūsų ligoninėje

pradėjo operuoti hemofilija

sergančius ligonius. Tai atrodė

fantastiškai! Tuo metu kraujas

perpylimui jau buvo parenkamas

ne tik pagal ABO ir Rh sistemos

antigeną, bet ir naudojant mikrotipavimo

sistemą. Kol vykdavo

operacijos, mes labai jaudindavomės,

kad pacientas neimtų kraujuoti.

Ar ligoninė gali egzistuoti be

laboratorijos?

Kuo didesnį spektrą tyrimų atliekame

ir kuo daugiau informacijos

gauna gydytojas apie pacientą,

tuo greičiau ir tiksliau jis gali nustatyti

paciento negalavimo priežastį.

Todėl negalime egzistuoti

vieni be kitų, o geriausią rezultatą

pasiekiame tik darniai bendradarbiaudami.

Kaip manote, kokia yra

laboratorinės diagnostikos

ateitis?

Esu tikra, kad ji dar tobulės –

tyrimai bus dar išsamesni ir tikslesni.

Bus daugiau modernių įrenginių

– galbūt užteks paspausti mygtuką

ir robotas atliks didžiąją darbo dalį.

Bet be žmogaus laboratorija neegzistuos,

nes kiekvieną prietaisą,

įrenginį reikia prižiūrėti. Vienoje

laboratorinės įrangos parodoje mačiau

robotą, kuris pats išima reagentus

iš šaldytuvo, sudeda juos į

analizatorių ar centrifugą. Bet gautus

rezultatus vertina ne robotas, o

žmogus, nes tik žmogus gali juos

interpretuoti ir rasti tinkamiausią

individualią pagalbą pacientui. •

146

147

30


21

Medicinos

Mūsų ligoninėje dirba

maždaug 1900 darbuotojų.

Kartais jie turi parašyti

kokį nors prašymą, todėl

per metus Teisės ir personalo

skyrius jų gauna

ir užregistruoja daugybę.

Pavyzdžiui, priimti arba

atleisti iš darbo, perkelti

į kitą skyrių ar pakeisti

darbo sąlygas darbuotojai

prašo daugiau nei

tūkstantį kartų per metus.

O bene daugiausia – beveik

5 tūkstančius prašymų

– darbuotojai pateikia

norėdami gauti kasmetinių

atostogų ar laisvadienių.

Vidutiniškai kiekvieną

darbo dieną šio skyriaus

kolegas pasiekia 24 prašymai.

22

seserys, sesutės,

seselės, slaugės,

sanitarės – tokiais įvairiais

vardais buvo ir iki šiol

tebevadinamos ligoninėje

dirbančios bendrosios

praktikos slaugytojos. Iš

tikrųjų, ofi cialus pareigų

pavadinimas buvo „medicinos

sesuo“, vėliau jis pakeistas

į „bendrosios praktikos

slaugytoją“. Bėgant

metams keitėsi ne tik profesijos

pavadinimas, bet

ir apranga. Pavyzdžiui,

anksčiau slaugytojos nešiojo

kepures, prijuostes.

23

Mūsų ligoninėje galima

rasti ne tik operacijoms

ir įvairioms procedūroms

skirtas patalpas, gydytojų

kabinetus, pacientų palatas,

bet ir 7 m x 12 m

dydžio baseiną, kuriame

teikiamos medicininės reabilitacijos

paslaugos.

24

Rankų higiena gydymo

įstaigoje ypatingai svarbi,

todėl suskaičiavome, kad

mūsų ligoninėje per metus

sunaudojame vidutiniškai

8 tūkstančius litrų rankų

dezinfekcinio skysčio.

25

Ligoninės darbas nevyktų

be kruopščiai dezinfekuotų

ir sterilizuotų įvairių

priemonių ir prietaisų. Šį

svarbų darbą su darbuotojų

priežiūra ir pagalba

nudirba net 9 automatinės

instrumentų plovimo-dezinfekavimo

mašinos,

3 dvipusiai frakcionuoto

vakuumo garų sterilizatoriai

ir 2 žemos temperatūros

formaldehido ir vandens

garų sterilizatoriai.

Po operacijų ir procedūrų

medicinos priemonės

plaunamos ir dezinfekuojamos,

o tada pakuojamos

ir sterilizuojamos.

148

149

30


26

Ligoninė

Ištisus metus sulaukiame

daugybės įvairias traumas

patyrusių pacientų, ne vienam

būna lūžęs kaulas ar

keli. Jiems padėdami per

metus sunaudojame apie

20 tūkstančių metrų gipsinių

tvarsčių. Tai yra atstumas

nuo mūsų ligoninės

iki pat Trakų prieigų!

27

yra vieta, kurioje

esame pasirengę bet

kokioms situacijoms, ypatingas

dėmesys skiriamas

tiek pacientų, tiek personalo

saugumui. Suskaičiavome,

kad ligoninėje

yra 306 gesintuvai ir 288

gaisriniai čiaupai. Saugumui

užtikrinti yra parengtas

Ekstremaliųjų situacijų

valdymo planas – dokumentas,

kuriame apžvelgti

visi galintys kilti pavojai ir

veiksmų planai tiems pavojams

iškilus.

28

Ligoninės atidarymo iškilmėse

1991 metais tuometiniam

ligoninės vadovui

Leonardui Streikui buvo

įteiktas simbolinis ligoninės

raktas. Kurį laiką jis

kabojo matomoje vietoje,

o vėliau dingo. 30-ojo ligoninės

gimtadienio proga

simbolinis raktas po ilgų

paieškų buvo rastas, ir

nuo šiol priklauso visiems,

dirbantiems ligoninėje.

29

2021-ųjų vasarą mūsų ligoninėje

vyko žingsnių iššūkis

RVUL GO, kuriame

varžėsi 29 komandos, 402

žmonės. Iššūkio dalyviai

per beveik tris mėnesius

nuėjo 167 milijonus žingsnių

(apie 125 tūkstančius

kilometrų). Nors užsibrėžto

tikslo pasiekti Mėnulį ir

nepavyko, tačiau daugiau

nei 3 kartus apkeliavome

aplink Žemės rutulį.

„Didžiųjų“ komandų kategorijoje

nugalėtoja tapo

komanda TERMINĖS

TRAUMOS, „mažųjų“

komandų kategorijoje –

VAISTINĖ.

30

Ligoninėje naudojamos

įvairios medikamentinės

priemonės, tarp jų – fi ziologinis

tirpalas, savo savybėmis

panašus į kraujo

serumą. Per metus

vidutiniškai jo sunaudojama

apie 180 tūkstančių

litrų (didžioji dalis

– infuzinio). Fiziologinis

tirpalas naudojamas įvairiose

situacijose, pavyzdžiui,

kai pacientas

dehidratavęs ar negali

valgyti, taip pat fi ziologiniu

skysčiu skiedžiami

vaistai ir plaunamos

žaizdos.

150

151

30

KAZIMIERAS

BRAZAUSKAS:

SAUSIO 13-OSIOS NAKTĮ BUDĖDAMAS

LIGONINĖJE GIRDĖJAU AIDINČIUS ŠŪVIUS

„Daug informacijos apie įvykius neturėjau, bet net minties palikti ligoninę ir kažkur bėgti

nebuvo. O jei nebūtų reikėję budėti čia, greičiausiai būčiau atsidūręs prie televizijos

bokšto ar Seimo rūmų“, – darbo pradžią ligoninėje ir Sausio 13-osios įvykius prisimena

II Chirurgijos skyriaus abdominalinės chirurgijos gydytojas Kazimieras Brazauskas.

Duris ligoninė atvėrė tų pačių metų rudenį. Nuo to laiko gydytojas K. Brazauskas gelbsti

pacientus, nes, kaip pats sako: „Išsipildė vaikystės svajonė, tapau gydytoju ir visada

juo liksiu“.

“Didžiausią

džiaugsmą teikia

tai, kad, rodos,

beviltiškas

ligonis pasveiko

ir grįžo į namus.

Prieš pradėdamas dirbti naujoje

PVilniaus ligoninėje, gydytoju

Pdirbote Ignalinoje.

Kai buvau mažas, netoli namų

buvo medicinos felčerių punktas,

todėl medicina traukė nuo mažų

dienų ir net minties nebuvo rinktis

kažką kita. Įstoti pavyko iš pirmo

karto, tad vaikystės svajonė išsipildė.

Baigęs studijas gydytojo

darbą pradėjau Ignalinoje, kaip tais

laikais buvo įprasta, pagal paskyrimą.

Vėliau iš Ignalinos ligoninės

perėjau į Antakalnio klinikas. Ten

dirbau iki tos dienos, kai buvo paskelbtas

konkursas darbui šioje ligoninėje.

Be to, sklido kalbos, kad

Antakalnyje skubios pilvo chirurgijos

ilgainiui nebeliks. O tiek aš,

tiek mano kolegos chirurgai dirbome

su skubaus profilio pacientais.

Kokį įspūdį paliko mūsų

ligoninė pirmaisiais jos darbo

metais?

Įranga buvo nauja, viskas mums

atrodė modernu ir gražu. Prisimenu,

persikėlus iš Antakalnio klinikų net

naujos operacinės lempos atrodė

tarsi stebuklas. Žinoma, ne visko

užteko, bet entuziazmo turėjome

•

152

153

30

labai daug. Mūsų komanda buvo

jauna, iš jos iki šių dienų ligoninėje

dirba gydytojai Robertas Saltanavičius

ir Moisėjus Racinas.

Kaip atrodė Jūsų darbas II

Chirurgijos skyriuje?

Darbas II Chirurgijos skyriuje

prasidėjo nuo visų tipų skubių

pilvo operacijų, vėliau prisidėjo ir

bendroji chirurgija. M. Marcinkevičiaus

ligoninėje uždarius pūlingos

chirurgijos skyrių, šalia pilvo

chirurgijos prisidėjo ir pūlinių chirurgija.

Iš pradžių operuodavome

atviruoju būdu. Vėliau Bendrosios

chirurgijos klinikos vadovui doc.

dr. Juozui Stanaičiui bei Chirurginių


vedėjui Aurelijui Grigaliūnui ir jo

skyriaus darbuotojams pradėjus

laparoskopines operacijas, mes

taip pat įvaldėme šį metodą. Tiesa,

kad įgytume teisę operuoti patys,

turėjome asistuoti mažiausiai 50

laparoskopinių operacijų. Operuodavome

daug, ypač per budėjimus,

visi ligoniai „ekstriniai“. Bet tikrai

nesiskundžiau, nes chirurgo karjerą

pradėjau nuo skubių operacijų, jos

man buvo įdomesnės, suteikdavo

daugiau adrenalino. Be to, tai buvo

labai gera mokykla. Dabar turime

didelę komandą, galime atlikti kompiuterinės

tomografijos, magnetinio

rezonanso ir daugybę kitų tyrimų, o

anuomet tokių galimybių nebuvo.

Endoskopuotoją ar echoskopuotoją

turėjome išsikviesti iš namų. Nebuvo

nei interneto, nei informacinės

sistemos, kurią atsidaręs rastum paciento

ligos istoriją. Gydytojas turėjo

turėti labai platų žinių bagažą.

Kaip darbas skyriuje atrodo

dabar?

Darbas intensyvus ir dabar: per

metus planine arba skubos tvarka

išoperuojame daugiau nei 1,5

tūkstančio pacientų. Dabar labai

dažnai operuojame mažai invaziniais

būdais – darome vis daugiau

endoskopinių operacijų, o kai kurios

operacijos (pavyzdžiui, tulžies

pūslės akmenligės) atliekamos beveik

vien laparoskopiniu būdu.

Ar buvo pacientų, kurie įsiminė

labai ilgam?

Vieni iš atminties išsitrina,

juos pakeičia kiti. Bet, pavyzdžiui,

prisimenu ligonį su žarnų nepraeinamumu,

kuriam atlikau net tris

operacijas. Tokiais atvejais didžiausią

džiaugsmą teikia tai, kad, rodos,

beviltiškas ligonis pasveiko ir

grįžo į namus. Dabar mes turime

daug šiuolaikiškų ir efektyvių darbo

priemonių, o anuomet dirbome neturėdami

net vienkartinių švirkštų ir

antibiotikų. Todėl „ištraukus“ ligonį

būdavo didžiausias džiaugsmas.

Kolegos Jus prisimena kaip

žmogų, 1991 m. sausio 13-osios

naktį saugojusį ligoninėje buvusį

kompiuterį. Gal galite apie tai

papasakoti?

Reikėtų pradėti nuo to, kad ligoninė

dar neveikė, tačiau dalis darbo

konkursą laimėjusių darbuotojų

jau buvo įdarbinti. Jie įrenginėjo ir

saugojo patalpas, medicininę įrangą,

kitas darbo priemones ir kompiuterį.

Kompiuteris stovėjo 7-ame

aukšte, kur tais laikais buvo įrenginėjamas

I Chirurgijos skyrius, Bendrosios

chirurgijos klinikos vadovo

ir jo sekretorės kabinete.

Kai sausio 12-osios vakare troleibusu

atvažiavau iki buvusio Lazdynų

kino teatro, prie televizijos

bokšto matėsi ropojantys tankai. Tą

naktį budėjau ligoninėje – saugojau

kompiuterį. Girdėjau aidinčius

šūvius, iki ligoninės atskriejo ir

pavienės kulkos. Internetas neegzistavo,

televizija ir radijas neveikė,

tik telefonas. Iš pradžių dar pavyko

susisiekti su gydytoja akušere ginekologe

Sigita Raciniene, ji trumpai

papasakojo, kas vyksta. Bet daug

informacijos neturėjau, o minties

palikti ligoninę ir kažkur bėgti irgi

nebuvo. O jei nebūtų reikėję budėti,

greičiausiai būčiau atsidūręs prie televizijos

bokšto ar Seimo rūmų.

Ar jautėte baimę?

Kai visko nematai ir nežinai,

tai ir baimė turbūt mažesnė... Taip,

girdėjau, kad šaudo, bet kokia reali

situacija – nežinojau. Juk tokių

žvėriškų veiksmų niekas negalėjo

net įsivaizduoti. Apie tai, kad

buvo šaudomi ir tankais traiškomi

žmonės, sužinojau tik ryte. Komunikacijos

nebuvo, nes visi kolegos,

sužinoję apie įvykius išskubėjo į

ligonines padėti sužeistiesiems.

Kokį vaizdą išvydote ryte, po

budėjimo?

Pirmame ligoninės aukšte,

administracijos patalpose turėjo

būti dar vienas sargas. Bet ryte radau

visas duris užrakintas, teko išlipti

per langą. Pasirodo, visą naktį

buvau vienas.

Tokios patirties pamiršti

neįmanoma. Bet galbūt

atmintyje išliko ir kitų

prisiminimų, malonesnių?

Žinoma, kad jų yra. Visuomet

su džiaugsmu prisimenu drauge su

kolegomis švęstus jubiliejus, kasmet

minėdavome ir ligoninės įkurtuves.

Komanda buvo vieninga,

daug bendravome tarpusavyje. Bet

tuomet dar nebuvo išmaniųjų technologijų,

mobiliųjų telefonų, todėl

gyvo bendravimo buvo daugiau.

Jūsų darbe nemažai streso.

Kaip sugebate atsipalaiduoti po

darbo?

Atsipalaiduoju per atostogas –

jei tik yra galimybė, keliauju, labai

mėgstu Ispaniją, Portugaliją.

Keliauju ir po Lietuvą, nes joje dar

daug nepažintų vietų – štai į Ventės

ragą tik šiemet nuvykome pirmą

kartą. Taip pat savo keliones,

kol nebuvo karantino, derinau prie

muzikinių įvykių: 60-mečio proga

lankiausi „Metropolitan Opera“,

Niujorke, 50-mečio – Vienos operoje

ir „Teatro alla Scala“ Milane.

Lietuvoje taip pat labai dažnai lankausi

koncertuose, štai rytoj eisiu

klausytis Luko Geniušo.

Pasvajokime apie ateitį – kokia

galėtų būti pilvo chirurgija po

kelių dešimtmečių?

Kokia bus ateitis atspėti neįmanoma,

bet aš tikiuosi, kad neprarasime

žmogiškojo ryšio, nes jo negali

pakeisti net pačios moderniausios

technologijos. Man visada buvo

svarbiausia ne aš pats, o ligonis, tai

yra žmogus, kuriam reikia mano

pagalbos. Vadovaujuosi vienu iš

kertinių medicinos etikos principų –

„primum non nocere“. Visada buvau

gydytojas, visada juo ir liksiu. •

Vadovaujuosi vienu iš

kertinių medicinos etikos

principų – „primum non

nocere“. Visada buvau

gydytojas, visada juo ir liksiu.„

154

155

30

SALVINIJA

KUNDROTIENĖ:

LIGONINĖJE LENGVA PAJUSTI

MEDICINOS TECHNIKOS PAŽANGĄ

Radiologijos skyriuje dirbanti radiologijos technologė Salvinija Kundrotienė

sako, kad rentgeno spinduliai iki šiol yra viena svarbiausių diagnostinių priemonių

šiuolaikinėje medicinoje. Anot radiologijos technologės, modernios rentgeno

sistemos pacientus leidžia tirti saugiai ir efektyviai: „Įranga suprojektuota taip, kad

spindulius nukreiptų tik į gydytoją dominančią kūno sritį, parenkama mažiausia

kokybiškai nuotraukai būtina spinduliuotės dozė. Į senus laikus, kai vieno paciento

tyrimas užtrukdavo mažiausiai 15 minučių, tikrai nesinorėtų sugrįžti.“

Kaip ir kada pradėjote dirbti

mūsų ligoninėje?

1979 m. baigiau Kauno politechnikos

institutą ir įgijusi inžinieriaus

technologo specialybę

gavau paskyrimą dirbti į mokslinį

gamybinį susivienijimą „Lietstaklių

projektas“, kuriame išdirbau

11 metų. Lietuvai 1990 m. atgavus

nepriklausomybę gamyklos nebeliko,

tad kurį laiką dirbau tai šen,

tai ten. Kartą viena pažįstama,

buvusi mūsų skyriaus vyresnioji

slaugytoja, pasiūlė įsidarbinti ligoninėje.

Čia pradėjau dirbti 1995

m. lapkričio pradžioje – simboliška,

kad vos už kelių dienų, lapkričio

8 d., tais metais buvo švenčiamas

rentgeno spindulių atradimo

šimtmetis.

Kadangi turėjau techninį išsilavinimą,

iš pradžių plaudavau

ryškinimo mašinas, prižiūrėdavau,

kad jose būtų ryškalų, iš

specialių reagentų maišydavau

nuotraukų ryškinimui reikalingus

tirpalus. O atėjus 1999 metams,

buvo renkama rentgeno laborantų

grupė ir aš gavau pasiūlymą

užimti radiologijos technologo

pareigas. Sutikau, išklausiau specialius

kursus ir tapau technologe.

Ar Radiologijos skyrius veikė

nuo pat ligoninės įkūrimo?

Atidarius ligoninę šalia senojo

Priėmimo skyriaus buvo įkurtas

Rentgenologijos skyrius. Jis ilgainiui

transformavosi į dabartinį

Radiologijos skyrių, kuriame

atliekami bendrieji rentgenologiniai

ir kompiuterinės tomografijos

tyrimai. Žinoma, iš pradžių tyrimų

buvo nedaug, bet augant pacientų

srautams, darbo turėjome vis daugiau.

Dabar skyriuje per mėnesį

vidutiniškai padarome daugiau

nei 10 tūkstančių rentgeno vaizdų

ir šis skaičius nuolat auga.

Gal galite papasakoti kaip

rentgeno vaizdai buvo gaunami

prieš tris dešimtmečius?

Prieš 25 metus rentgeno nuotraukas

ryškindavome „šlapiuoju“

“Visas procesas užtrukdavo

apie 15 minučių, tad per pusę

valandos galėjome priimti vos

du pacientus. O jei vienam

pacientui reikėdavo daugiau

nei vienos nuotraukos,

viskas trukdavo dar ilgiau.

•

156

157

būdu: rentgeno aparatu padarydavome

nuotrauką, ją mirkydavome

voniose su specialiu tirpalu, kad

išryškėtų vaizdas, o vėliau džio-

30vindavome. Vonios buvo didelės,

gilios, reikėdavo panardinti rankas

ir skystyje ieškoti nuotraukos.

Vaizdui išryškėjus, nuotrauką paimdavome

į skalbinių spaustukus

panašiais segtukais ir už jų laikydamos

nešdavome gydytojui

traumatologui. Gydytojui išanalizavus

nuotrauką, ji keliaudavo atgal

į džiovinimo spintą, išdžiūvus

ant jos užrašydavome paciento

pavardę. Visas procesas užtrukdavo

apie 15 minučių, tad per pusę

valandos galėjome priimti vos du

pacientus. O jei vienam pacientui

reikėdavo daugiau nei vienos

nuotraukos, tai viskas trukdavo

dar ilgiau. Dabar pacientus galime

priimti kas dvi minutes. Pokytis

išties neįtikėtinas!

Po kiek laiko šlapio ryškinimo

ir vonių atsisakėme, skyriuje buvo

pastatyta pirmoji ryškinimo mašina,

kurioje buvo ryškalas, bet vis

dar reikėjo dirbti prieblandoje ir

rankiniu būdu parinkti ekspoziciją.

Tik nuotraukos jau nereikėdavo

džiovinti. Rentgeno nuotraukoms

daryti naudojamus skirtingo

formato „filmus“ dėdavome į specialias

metalines kasetes, nepraleidžiančias

šviesos spindulių.

Šias kasetes atidaryti ir uždaryti

būdavo galima tik tamsoje.

Į senus laikus tikrai nesinorėtų

sugrįžti, o kas tuo laikotarpiu

nedirbo, paprasčiausiai neįsivaizduoja,

kaip viskas vyko anuomet.

Kada perėjote prie

skaitmeninių rentgeno vaizdų?

Jau maždaug penkerius metus

dirbame vien tik su skaitmeniniais

vaizdais, nuotraukų nespausdiname.

Tai labai patogu,

nes rentgeno nuotrauką iš karto

matome kompiuterio ekrane, ją išsaugome

informacinėje sistemoje,

siunčiame gydytojui. Dar vienas

skaitmeninių rentgeno nuotraukų

privalumas tas, kad vaizdas užfiksuojamas

tiksliau ir detaliau, o

tradicinėse rentgeno nuotraukose

galėdavo pasitaikyti per maža ar

per didelė ekspozicija, todėl neretai

jas tekdavo perdaryti.

Prieš patekdami į rentgeno

kabinetą žmonės kartais

baiminasi dėl tariamai didelės

rentgeno spindulių dozės.

Kokia ji būna?

Rentgenologinio tyrimo metu

paciento kūnas apšvitinamas itin

nedidele jonizuojančių spindulių

doze, kuri matuojama grėjais

(Gy). Matydamas tyrimo metu

gautas plaučių, širdies, kraujagys-

Žaviuosi technologijomis apskritai, o

ligoninėje lengva pajusti medicinos

technikos pažangą praktiškai, nes

nuolat atsiranda naujovių.„

lių, kaulų ar sąnarių nuotraukas,

gydytojas turi galimybę įvertinti

jų būklę ir pakitimus, diagnozuoti

ligas.

Darant krūtinės ląstos rentgeno

nuotrauką, procedūros metu

gaunama vidutinė dozė lygi 0,02

mGy, dubens ar klubo sąnarių –

0,6-0,7 mGy. Palyginimui, Tarptautinėje

kosminėje stotyje dirbantys

ir gyvenantys astronautai

per metus gauna apie 300 mGy,

todėl tyrimų metu paciento gaunama

dozė yra minimali. Be to, šiuolaikiniai

rentgenodiagnostiniai

aparatai suprojektuoti taip, kad

spindulius nukreiptų tik į tą kūno

sritį, kuri domina gydytoją, o radiologijos

technologas parenka

mažiausią dozę, būtiną kokybiškai

nuotraukai. Pavyzdžiui, atliekant

įprastinį krūtinės ląstos rentgeno

tyrimą, žmogus gauna tiek pat jonizuojančios

apšvitos, kiek ir po 8

valandų skrydžio lėktuvu.

Dabar informacijos elektroninėje

erdvėje labai daug, todėl

žmonės skaito, domisi ir mitais

apie rentgeną tiki žymiai mažiau.

O jei pasitaiko besibaiminančių

pacientų, mes jiems suteikiame

visą informaciją ir padrąsiname.

Kas Jums įdomiausia Jūsų

darbe?

Esu inžinierė, todėl žaviuosi

technologijomis apskritai, o ligoninėje

lengva pajusti medicinos

technikos pažangą praktiškai, nes

nuolat atsiranda naujovių. Be to,

mūsų ligoninėje nebūna vienodų

dienų, atliekame skirtingus tyrimus.

Mūsų skyrius aptarnauja

Skubios pagalbos skyrių, Reanimacijos


skyrių, COVID-19 skyrių.

Turime ir portatyvinių rentgeno

aparatų – jais nuotraukas darome

pacientams, kurių negalima

atvežti pas mus (pvz., jie yra intubuoti

ar prijungti prie plaučių ventiliavimo

aparato). Dažnas naktinis

budėjimas įsimena sunkiomis

traumomis, o kartais dideliu pacientų

kiekiu. Tai ypač pasijunta

paspaudus šaltukui ir susidarius

plikledžiui arba prasidėjus vasaros

traumų sezonui.


laukia rentgenologijos sparčiai

tobulėjančių technologijų

pasaulyje?

1895 m. lapkričio 8 d. profesoriaus

Wilhelmo Conrado Röntgeno

atrasti spinduliai iki šiol yra

viena svarbiausių diagnostinių

priemonių šiuolaikinėje medicinoje.

Šių spindulių atradimo datą,

kuri laikoma radiologijos mokslo

gimtadieniu ir švenčiama kaip

Tarptautinė radiologijos diena, su

savo skyriaus kolektyvu visada

stengiamės paminėti pasivaišindami

proginiu tortu, o vienais metais

net ir specialų šokį buvome sukūrę.

Ar rentgenografijos reikšmė

ateityje išblės, kol kas dar sunku

pasakyti. Galbūt labiau keisis

mūsų darbo metodai, pavyzdžiui,

jau dabar naudojama C-lanko sistema,

kurios dėka operacinės komanda

gali savarankiškai padaryti

reikiamą rentgeno nuotrauką ir ją

matyti ekrane šalia operacinio stalo.

Galbūt diagnostinė įranga bus

dar tikslesnė arba naudos dar mažesnes

spinduliuotės dozes. •

158

159

RVUL ŽMONĖS

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?