KANKINĖS SESERS STASĖS LUŠAITĖS ACJ IŠLIKĘ TRUMPI DVASINIAI UŽRAŠAI

KANKINĖS SESERS STASĖS LUŠAITĖS ACJ
IŠLIKĘ TRUMPI DVASINIAI UŽRAŠAI
1

Siela, Tavo tikslas šventas,-
Tobulai turi gyventi!
Ar pajėgsi be malonės
Savo ištesėt kelionėj?
Eik tik su malda galinga –
Laimins Dievas maloningai!
Energingai siek dorybių
Ir laimėsi tobulybę!
***
Padaryk derlingą mano tylą ir brandžią mano kalbą!
2

***
Argi ne Tu sausus palaistei vynuogynus?
Ar gi ne Tu lakštingalą išmokei?
Ar gi ne Tavo išmintį regiu aš žėrinčiuos žvaigždynuos?
Ir vasaros džiaugsme argi ne Tavo skamba juokas...
***
REKOLEKCIJOS
Kaunas, 1946-XII-28
v. t. L. [galimai rekolekcijų vedėjo inicialai]
Įžanga. Rekolekcijos – malonių potvynis, kuris suteikia drąsos aukos kelyje. Kad Dievo
malonė galėtų visu pilnumu veikti, reikia sudaryti sąlygas naują žmogų suformuoti.
Rekolekcijos yra gyvenimo reforma. Dievas mėgsta prabilti į sielą vienumoje. Rekolekcijų
dienose Dievas nori mus paguosti, savin patraukti, apvalyti nuo žemės dulkių ir paruošti
ateities darbams. Rekolekcijų darbas yra labai sunkus, nes mes turime sukaupti visas jėgas,
kad geriau save pažintume, o save pažinti yra labai sunku.
Pažvelki: kas yra Dievas? ir kas esu aš?
Kad mano širdis būtų panaši į Jo, tai malonei nestatyti jokių kliūčių. Kad malonė galėtų
gerai veikti reikia gilaus susikaupimo. Tam reikia šventos tylos: liežuvio, pojūčių, jausmų,
minčių, širdies , aistrų. Vengti visko, kas nėra būtinai reikalinga.
Yra tik dvi širdys - Jėzaus ir mano. Ypač per rekolekcijas , Didžiadvasiškumo ir ištikimybės.
Vengti išsiblaškymo, nerangumo, apsileidimo, apsnūdimo. Pažinti savo silpnybes. Priemonės
jas pataisyti: maldos dvasia prašyti pažinti save ir Dievo valią. Nuolatinė malda veikia ir kitą.
Prašyti ištvermės, pasisekimo. Jokia praeitis netrukdo tapti šventa, pasitaisyti.
Rekolekcijos – dvasinių gyvenimo stygų suderinimas, kad tolimesnis gyvenimas būtų
didesnei Dievo garbei.
Intra tota - įeik visa.
Mene sole - pasilik viena.
Eci nova - išeik nauja.
Visą palikti, likti tik su Dievu.
I. MĄSTYMAS
DIEVAS MANO KŪRĖJAS
I. Aš prieš Dievą. Dievas Kūrėjas viską mato.
II. Prašysiu, kad geriau galėčiau savo Kūrėjui tarnauti. Žmogaus gyvenimas lyg žaibas, lyg
dulkė. Sukūręs mane Jis rūpinasi. Visa, ką turime, tai iš Dievo. Be Jo mes nieko negalime.
Antgamtiniame gyvenime tuo labiau nieko negalime.
Dievas mane brangia kaina atpirko. Tomis malonėmis naudojuosi lyg paskola. Be Dievo
pagalbos negalime nei vardo ištarti.
3

Išėjimas iš Dievo rankų. Turime su Dievu gyventi ir į Jį grįžti. Kūrėjas turi į mane teisę.
II. MĄSTYMAS
DIEVAS YRA MŪSŲ TIKSLAS
Kam aš sukurta?
Kiekvienas pasaulyje daiktas turi savo tikslą. Nors ne visi kūriniai sąmoningai siekia, bet
kiekvienas pagal savo prigimtį.
Žmogus yra mikrokosmosas – mažasis pasaulis, kaip sako vienas Graikų išminčius. Žmogus
šioje žemėje yra kaip vicekaralius viską valdyti, tvarkyti. Jei esu Jo sukurta savaime veržiasi
troškimas Jį pagarbinti. Dievas davė protą, kad Jį pažinčiau, širdį, kad Jį mylėčiau, visomis
sielos ir kūno galiomis.
Jei gyvuliai neprotingi sutvėrimai pripažįsta savininką, to labiau žmogus, turi savo tikslą
pažinti. Dievą pažinti, Jį pamilti ir pagarbinti, visa širdimi jam tarnauti! To iš mūsų prigimties
Dievas reikalauja. Jei mes to nedarytume, tuo pačiu prieštarautume Dievo valiai ir būtų
mūsų prigimties paniekinimas. Juk Dievas manęs galėjo nesukurti, o Jis ne tik sukūrė, bet ir
pašaukė į Amžiną laimę. Dievo garbei dispensų nėra ir man neturi būti svarbu geras vardas
nei opinija.
Dievo tarnyboje manęs niekas negali pavaduoti taip kaip valgyti ir panašiai. Didžiausią
malonę Dievas padarė pašaukdamas mane iš nebūties, todėl Jo tarnyba yra mano asmeniška
pareiga. Visur tai daryti, ko ir kaip nori Dievas.
Dievo tarnyba, tarnauti – žodis yra atsibodęs. Bet ir tai jeigu kam tenka tarnauti pas kokį
žemės karalių, kaip jis priskaito sau už garbę. Tai kaip mes turime džiaugtis, jei galime
tarnauti tam karaliui kuriam lenkiasi dangus ir žemė. Ir šitas Karalius jokios prievartos
nevartoja. Mes turime tarnauti sąmoningai ir laisvai, ir ne pagal savo norus ir valią, bet per
vyresniuosius, kuriuos Jis skyrė. Vaikas turi klausyti iš pareigos savo tėvų. Kaip kalbame
Tėve mūsų, Tai kalba apie Dievą, turintį dieviškų teisių pilnybę, visą visiškų teisių pilnybę esu
Jo nuosavybė. Esu apdovanota protinga, laisva, nemirtinga siela. Laisvę man suteikė ne tam,
kad eičiau prieš Jo norus. Mes tik pažvelkime į neprotingus kūrinius, į dangaus kūnus, kaip
jie atlieka ištikimai savo paskirtį su visu tikslumu, nei aguonos grūdelio nenukrypsta nuo
savo kelio. Žmogus – protingas kūrinys, kaip jis gali nukrypti nuo savo tikslo. O vargas būtų
man pašauktai į Dievo tarnybą, išdrįsti sulaužyti Jo valią. Pasisekimai ir geri darbai neturi
vertės jei Dievas to nenori. Mano gyvenimo taisyklė turi būti Dievo valia, kuri pasireiškia per
vyresniuosius. Dievo akyse mūsų darbai yra lygūs. Esu laisva, Dievas nedaro prievartos.
Dievas daug parodo kantrybės, leisdamas daryti bloga. Pats Išganytojas sako: ,,Aš
nužengiau ne savo valią vykdyti, bet Dangiškojo Tėvo“. Taip Jis kalbėjo būdamas agonijoje.
Dievo įsakymai yra atvaizduoti mūsų regulose (įstatuose). Mes be Dievo valios vykdymo
negalime gyventi kaip be maisto. Štai aš Viešpaties tarnaitė ,,Ne kaip aš noriu, bet kaip tu
nori!“. Kad ir sunkiausiuose kentėjimuose kartosiu: Tėve tebūna ne mano valia, bet Tavo. O
kaip dažnai peržengiame regulą, kaip tylėjimo laikyme laikas išnaudojimas be žinios ir t. t.
Apie tai pasikalbėkime su Jėzumi.
Dievas yra mano tikslas. Aš turiu Jam ištikimai tarnauti ir nuo to net pats Dievas negali
manęs dispensuoti. Ir mano tarnyba ne metų bėgio laikas, bet amžina. Gerasis Jėzau,
stiprink mane.
I – KONFERENCIJA
Regula yra antroji knyga po Šv. Rašto. Dievas sukūrė visą ir man davė laisvą valią, kad
būčiau laiminga. Jis mus sukūrė, nors iš to nieko naudos neturi. Jis mums suteikė didelę
malonę pašaukdamas tarnauti. Norėdamas mus pamokyti kokiu būdu galime palengvinti ir
tiksliau suprasti Jo valios vykdymą, davė mums regulas. Jose pasireiškia Dievo meilė.
4

Dievo kelyje yra negatyvūs ir pozityvūs veiksmai. Negatyvūs yra tie, kuriuos draudžia tą ar
tą – nedaryti, vengti nuodėmės. Pozityvūs – priešingai.
Mes Dievui turime tarnauti ne vergiškai, bet sąmoningai iš meilės. Meilė viską nugali, ko
trokšta – pasiekia, ir mūsų širdis turi tapti Jėzaus širdies paveikslu ir , jei to nėra, mes
negalime aukotis. Tuo pačiu tai ženklas, kad neturime pašaukimo.
Per regulas pasireiškia mūsų meilė. Žinokime, kad pašaukimą galima ir prarasti. Regula –
žodis kilęs iš lotynų kalbos: pasiremti. Regula – tiesi linija, lazda, kuria galime pasiremti.
Regula – tai yra vienuolių kelrodis.
Konstitucijos yra taisyklės, regula – ištrauka, ten visi nuostatai, visi pageidavimai, visi
įsakymai Svarbiausia visa tai gerai suprasti, pažinti, mylėti ir gerbti. Dievas sutvarkė, kad
žmonės vieni kitiems vadovautų. Dievas nori, kad mes panaudotume protą ir matytume
Dievo valią, kuri pasireiškia per vyresniuosius, remiantis regula. Čia yra ne tik vyresniųjų, bet
ir bažnyčios troškimai. Popiežius ne kartą skaitė kiekvieno vienuolyno regulas, mąstė ir tik
tada patvirtino kaip kelrodžius.
Šventųjų pavyzdžiai rodo regulų brangumą. Mes regulas turime branginti, kurios bešališkai
realizuoja, kaip mes turime, remdamiesi meile, vykdyti Evangeliškus patarimus. Tarp regulos
ir meilės yra toks ryšys kaip tarp sielos ir kūno.
Naudingumas. Regulos parodo kaip gerai, konkrečiai turime siekti: Dievo meilės ir garbės,
artimo gerovės ir savo sielos išganymo.
Reformuotos, laiko dvasiai pritaikytos regulos.
Dabar labai dažnai pasitaiko regulas dispensuoti. Bet kiekviena dispensa yra regulų žaizda.
Negalime gyventi išimtimis. Šv. Jonas Berchmansas labai brangino regulas. Ir visame savo
gyvenime šis Šventasis vykdė. Nepakęsti dispensavimo, kaip kokios nelaimės. Dispensai
prieš įstatymą, leidimai pagal įstatymą. Reikia vengti spėjamų leidimų. Iš anksto reikia
numatyti, jei koks darbas, ar kelionė, jei atsitiko kas, tuoj pranešti.
Nusižengimas reguloms yra panašūs kaip Dievo ir bažnyčios įsakymų laužymas, nes čia
įsipareigojome įžadais, kaip tylos laikymas ir panašiai. Negalima regulos laikyti menku dalyku
ir niekinti. Regulos peržengimas sugriauna namų tvarką, duoda blogą pavyzdį. Vienuolio
nuodėmė yra sunkesnė už pasauliečių, bloga valia labai pasunkina nuodėmę.
Labai geras dalykas dažnai skaityti regulas. Skaitymo ar mąstymo vietoje šv. Ignacas savo
(rekolekcijų) užrašų knygutėje rašo: ,,Žmogus yra sukurtas Dievą pažinti, Jį mylėti ir Jam
tarnauti“. Taip, tai yra žmogaus tikrasis tikslas. Iš tiesų, kaip matome, koks garbingas mūsų
pašaukimas. Jis mus sukūrė dėl mūsų amžinos laimės ir davė visas sąlygas tai laimėti.
Dievas ne savo naudos ieškodamas sukūrė mus. Tik dėl mūsų.
Ir joks Dievo kūrinys negali jam laimės suteikti. Jis mums suteikė laimę, leido į pasaulį,
norėdamas pasidalyti neišmatuojama laime. Jis mane pakvietė į laimę tik iš savo grynos
meilės. Jis davė man tėvelius, krikščionišką šeimą, ir dar daugiau – pašaukė į Vienuolyną,
kad sielą pašvęstų.
Į amžiną laimę veda tarnavimas Dievui. Jis tai įsako dėl mūsų asmeniškos laimės. Dievo
tarnyba yra neperskiriama su mano laime. Mus ištiria mūsų užlaikymų regulos. Kuri sesuo
ištikimai užlaiko regulas, ji jau šioje žemėje jaučiasi laiminga. Ir visa, kuo tik riša regulos, lyg
žvaigždės lydi į amžiną laimę.
Pasiklauskime savęs, ar nelydėjo liūdesys, kada buvau prisirišus prie pasaulio blizgučių, ir
visa tai, kas prieštarauja mano laimei. Palyginus su visu žemės grožiu, amžina laime, visa,
kas yra žemėje gražiausia ir brangiausia, yra tik nulis.
Šv. raštas sako: ,,Nei akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo, ką
Dievas prirengė tiems (išrinktiesiems), kurie Jį myli.“ Todėl žemėje visos kančios, kad
didžiausios apsimoka dėl amžinos laimės. Prof.
apskaičiavo, kad nuo pasaulio
pradžios iki šiam laikui, apie šešis milijonus kankinių. Tai baisus skaičius, o vis tai dėl
amžinos laimės. Kaip kartais mes dėl mažų menkniekių nusikalstame reguloms. Nuo šiol
ryžkimės kad ir didžiausius sunkumus nugalėti dėl amžinos laimės. Kristus kantrus, Jis mūsų
laukia. Kaip kad Didžiosios Teresės Ispanės kad laukė 10 metų.
5

Klauskime savęs išdrįstume vertai sakyti: štai , aš Viešpaties tarnaitė, jei ne, taip būtų labai
baisu. Jei kuri seselė pradeda skųstis: ,,jau man pabodo tos regulos, įkyrėjo vyresniosios“ ir
ką tik nesakytum kiaute apsivėlus kaip rutina, vis tiek neklauso.
Nuo šiol pasiryžkime savęs negerbti vietoje Dievo ir kaip galime grįžkime į savąjį kelią.
Kristus (sako seselė) viską davė dėl mūsų ir prašo seselę:
- Gelbėk savo sielą.
Vieno karaliaus pasiuntinys atvykęs į Atėnus gėrėjosi to miesto grožiu ir su ryžingumu
sakė: ,,aš visą darysiu, kad tą miestą laimėčiau.
Dangus tai nėra koks žemiškasis miestas, bet amžinos laimės vieta. Mano sielos
išganymas, Dievo beribis gerumas.
Pasiryžimas: atliksiu savo pareigas, kaip pajėgsiu, kuo geriausiai.
MĄSTYMAS
PAŠAUKIMAS
I. Įžanga. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš išsirinkau. Aš jus paskyriau. Ne vieną,
bet visas, kad eitumėte ir neštumėte vaisių. Mūsų gyvenimas panašus į bitelių, kurios žiedas
nuo žiedo skrenda ir neša medų.
II. Preliudija. Prašysiu, kad pažinčiau savo tikslą, visa širdimi Jį pamilčiau. Savo
pašaukimą tikrai suprasčiau, visa širdimi Jam tarnaučiau. Nesvarbu kokios bus mano
pareigos.
I PUNKTAS
Vienuolių luomo pareiga
Mūsų ir net kiekvieno žmogaus pareiga – Dievą pažinti ir Jį garbinti. Nuo to mus niekas
negali dispensuoti.
Didžiadvasiškas tobulumas. Visas savo pareigas atlikti kuo geriausiai, nežiūrint į atlyginimą,
į asmeniškus reikalus.
Tobulumo rūšys yra 3:
1. Vengti nuodėmės sąmoningai, savo pareigas atlikti kuo geriausiai ir niekada
nesakyti – gana, o neatlikinėti, tik kad reikia.
2. Viską daryti dėl Dievo, o ne dėl asmeniškų išskaičiavimų. Vengti kasdieninės
nuodėmės. Čia dar nėra gera rūšis ir seserims čia netinka.
3. Visus savo darbus, pareigas, reikalavimus atlieka kaip pajėgia ko tobuliau.. Tai
čia bus tikra Dievo tarnyba ir Dievas tokios aukos yra vertas.
Dievas iš didelės, grynos meilės sukūrė žmogų, davė nemirtingą sielą, tuo pačiu įpareigojo
siekti tobulumo, amžinos laimės (meilės). Tuo keliu privalo eiti kiekvienas žmogus.
Dievas reikalauja. Jis rašo levitų knygoje: ,,Būkite tobuli, kaip Jūsų dangiškasis Tėvas yra
tobulas“...Tokia turi būti mano gyvenimo programa.
Šv. Paulius tautų apaštalas sako ir ragina: ,,būkite tobuli, nes to Dievas reikalauja“. Šv.
Petras taip pat savo pirmame laiške rašo: ,,Būkite tobuli, kaip Jūsų Dangiškasis Tėvas“. Jis
kviečia visus pasauliečius, ragina. Šv. Pranciškus parašė veikalą ,,Filiotėja“, pasaulyje
gyvenančioms sieloms. Popiežius X visus ragina prie tobulumo ir Šv. Komuniją priimti su
didesniu prisiruošimu. Taip pat Pijus XI savo Enciklikoje rašo: ,,Tarnauti Dievui tobulai“. Mes
turime tarnauti Dievui tobulai ir savo širdies nedalinti tarp Dievo ir pasaulio, bet visa širdimi
tarnauti tik Dievui. Dievas išrinktai sielai duoda visokias malones. Ir kas laukia amžinybėje
tos sielos, kuri tas malones atmeta? Pridėjus ranką prie arklo, kas dairosi atgal, tas netinka
Dievo karalystei. Todėl ir sielai, pasirinkusiai tobulybės kelią, neturi rūpėti pasaulio garbė. Ką
nuveikei, ar gali nuveikti, nei kas buvai, bet jau pastatei kryželį prie vienuolyno durų ir jau
baigta. Ir iš tiesų, vienuoliško gyvenimo tobulumo pareigos, progos yra pavydėtina. Dievo
garbei siekti tobulumo savo gyvenimo kelyje turime žengti vis į priekį. Tavo senojo gyvenimo
6

tiltai visi išsprogdinti! Nesigręžk atgal, gali kaip Loto žmona pavirsti į druskos stulpą. Jei
kartais ir turi autoritetą ir seniai esi vienuolyne, tačiau nesi atleista nuo tobulumo pareigos;
to iš tavęs reikalauja bažnyčia. Kaip paukštis sutvertas lakioti, žuvis plaukioti, taip žmogaus
pareiga tobulėti. Ir nuo to niekas , nei pats žmogus, nei Dievas negali dispensuoti.
Vienuolynas tiek duoda naudos, kiek jis yra šventas. Ir žinokime, kad vienuolyno šv.
priklauso nuo beveik kiekvienos sielos. Ir jo nauda ne nuo žmonių skaičiaus, bet nuo jų
dvasios. Ir sielos, nesiekiančios tobulumo, lieka išdvokusi druska, kuri tinka tik išmesti ant
kelio žmonėms mindžioti. Dievas vienuoliškam luomui duoda ypatingų malonių. Praeitas
gyvenimas turi būti užmirštas.
II PUNKTAS
Vienuoliško gyvenimo tikslas ir pareigos – tobula Dievo tarnyba. Stengtis geriau
Dievą pažinti, uoliau Jam tarnauti, eit pirmyn, nuoširdžiai aukotis. 533 kodeksas sako: ,,visi
vienuoliai ir kiekvienas atskirai vyresnieji ir valdiniai, ne tik ištikimai, bet visomis jėgomis,
visą gyvenimą įpareigoti siekti tobulybės“, - tai griežtas Dievo troškimas. Alfonsas Liguori
sako: ,,Kas tyčia apsileidžia – sunkiai nusikalsta. Visos pareigos – tai tarnauti pagrindinei
pareigai. Visų vienuolijų pagrindinis tikslas – savo narių pašventinimas. Vienuolynas tiek turi
vertės, kiek kokioje aukštumoje dirba tobulumo darbą.
III PUNKTAS
Ko tobulybė reikalauja
1. Vengti progų, kurios veda į nuodėmę, vengti asmenų, jausmų, pasaulinių
draugų.
2. Vengti kad ir kasdieninių nuodėmių, viso, kas įskaudina Jėzų, ,,geriau mirti,
negu nusidėti net mažiausiame dalyke“, - sako šv. Kazimieras.
Tobulybė glūdi ne tik įsakymuose, bet ir patarimų vykdyme. Su visu nuoširdumu priimkime
patarimus, visus pageidavimus. Patarimus atliekame iš Dievo meilės. Išbraukime iš savo
gyvenimo: ,,gana, užteks, vis tiek“. Charakteringa sesers žymė – niekada nesakyti: ,,gana“.
Ad maiorem Dei gloriam! – Didesnei Dievo garbei! Realizuoti kasdien. Pats Dievas padės,
nebijok praeities nuodėmingo šešėlio.
IV. Mąstymas
7. Prieliudija. Per artimo meilę einama prie Dievo meilės. Artimo meilė priklauso prie
Dieviškųjų dorybių, nes pagrindas tas pats, kaip Dievo meilės. Antprigimtinė meilė – aukotis
dėl Dievo, dėl to, kad Dievas juos myli. Kiekviename krikščionyje yra Dievo paveikslas. Kai
liūdima dėl artimo sielos nelaimių.
MAŽAS TRAKTATAS APIE MEILĘ
1. Vienuoliška siela – sako Jėzus, - jei nori mane mylėti visa širdimi, turi manęs
ieškoti artimo gėryje, nes privalai jį mylėti labiau negu save pačią.
2. Meilė išmokys žiūrėti į seseris tarsi pašventintas Ostijas. Ne kartą jų trūkumai
tave užgauna, bet reikia, kad po jų pavidalu tik mane matytum, tas padarys, kad elgesys
lygiai su visomis, nes yra tik Jėzus po įvairiais pavidalais pasislėpęs.
3. Mane mylėdama būsi vienoda su visomis seserimis. Guosk mane, padėk man jų
asmenyje, ypač kai tau pasitaikys, kad kuri nors tau padarys nemalonumą, paslėpk tą
kentėjimą giliai savo širdyje, kaip slepiama brangenybė iš baimės, kad jos nepamestų.
4. Iš kitos pusės nebūk kam nors kokio nors kentėjimo priežastimi; tas tau daug
kainuos, nes tai reikalauja aukos, bet atsimink kalbėti apie auką, tai kalbėti apie meilę, o
mylėti - tai reikalauti aukos.
7

5. Savo pavyzdžiu padėk artimui. Atsimink, kad bendruomenėje tu turi būti mano
gerumo, mano gailestingumo ir mano meilės įasmeninimas, todėl visuomet pasiaukok
artimui.
6. Pagaliau, kiek galėsi, padėk artimui, melsdamasi už jį, naudokis galia, kurią turi
ant mano širdies. Atsimink, kad artimo meilė turi atsižymėti atlaidumu: neteisk jo, bet
visuomet išteisink; jei tu jį ginsi, ir aš tave apginsiu prieš savo dangiškąjį Tėvą!
7. Jei tau ateina mintys prieš artimo meilę, nėra tavo kaltės, juk ir piktžolės auga
tarp kviečių, nors jų niekas nesėjo: išrauk jas stropiai ir jų vietoje pasėk nuoširdžios meilės
grūdus.
8. Kadangi elgiuosi su tavimi, kaip su akies lėlyte, tegul ir tavo artimas džiaugiasi
pas tave ta pačia privilegija.
9. Aš trokštu, kad tu su juo elgtumeisi kaip su gėle šiltnamyje. Šiltnamyje gėles
pastatyti prieš saulę ir apsaugoti nuo audrų ir vėtrų. Aš noriu, kad tu duotum artimui savo
nuoširdžios meilės šilumos kiek tik gali, o visa, kas žeidžia, kas augalėliui yra vėtra, migla ir
dargana, imtum ant savęs, o jį tausotum pagal meilės įsakymą. Mylėk savo artimą, kaip aš
tave pamilau, t.y. daugiau negu pačią save. Jeigu tu žinotum, kaip man malonu gyventi
pilnoje meilės širdyje. Ten aš randu tikrąjį džiaugsmą – ir už tai jai teiksiu ramybę,
džiaugsmą ir dangišką paguodą.
10. Pagaliau turi trokšti artimui tų pačių dvasinių turtų, kurių sau trokšti ir stengtis
jas ugdyti ir dauginti, tarsi jie būtų tavo nuosavi.
1. Atsiduoti meilei.
2. Pasivesti meilei.
3. Sekti meile.
4. Nesitolinti nuo meilės.
5. Tikėti meile.
6. Bendrauti su meile.
7. Kristaus teikti meilę.
8. Degti meilės ugnyje.
9. Leisti meilės sunaudojama.
10. Duoti meilei persisunkti.
10 MEILĖS ĮSAKYMŲ
1. Aš esu meilės Dievas. Siela begaliniai man atsiduodanti – be atžvilgio į save ir
ant visados įsigis mano meilę.
2. Mano meilė nuoširdžiai rūpinasi tais, kurie man visiškai atsidavė.
3. Meilė veda, tiesia ranką, o reikale neša savo glėbyje sielą jai atsidavusią.
4. Meilė apglėbia sielą ir neišleidžia jos iš po savo globos, nebent siela laisva valia
atsitolintų, kitaip jokia jėga jos nuo manęs neatplėš.
5. Džiaugiuosi matydamas sielą pasitikinčią Manimi, net tada, kai skaudžiai ją
mėginu.
6. Mano meilė reikalauja bendradarbiavimo ir daro didelę pažangą sieloje,. Kuri su
ja bendradarbiauja.
7. Meilė trokšta būti teikiama kitiems ir ji auga (slaptoje) sieloje tiek, kiek
patraukia prie manęs.
8. Meilė sudegina visa, ką gali sunaikinti, o liepsna juo greičiau sudegina, juo ji
yra sausesnė.
9. Meilė noriai rikiuoja, ne tik savo siela, bet ir jos darbus, kurių nuopelnus Man
leidžia dalinti kam noriu.
8

10. Pagaliau Mano meilė visiškai persunkia Man atsidavusią sielą, kai joje nesutinku
pasipriešinimo.
10 NUOLANKUMO ĮSAKYMŲ
1. Tu esi niekas, mažiau kaip niekas, nes esi tik skurdas ir tai skurdas
nuodėmėmis apsunkintas.
2. Pati iš savęs nieko negali, galėsi tik Mane įžeisti, blogai sunaudodama malones
ir taip ruošdama savo pasmerkimą.
3. Tau niekas nepriklauso, nes kas yra (geriau) niekas, tas negali spręsti nei
kalbėti, nei prašyti arba skųstis.
4. Kas yra savo menkybe persunkęs, nereikalauja, kad kiti juo užsiimtų, o kai
vyresnieji iš gailestingumo tai daro, apsvarsto neišmatuotą savo niekybės bedugnę.
5. Mano sužieduotine, laikyk save nereikalingu skuduru. Švariu skuduru dar
galima pasinaudoti, nušluostyti kokį nors daiktą. Bet tu save laikyk nešvariu skuduru, bjauriu
skarmalu, kuris kojomis paspiriamas, tai jis yra bjaurus, kad niekas jo į rankas neims. Arba,
jei tą daro, ima atsargiai, kad nesusiteptų. Tokį įsitikinimą privalai turėti apie save, kad
užimtum bendruomenėje tinkamą sau vietą.
6. Būk persisunkusi savo niekybės jutimu ir laikyk save neverta to, ko iš malonės
tau duodama.
7. Niekur nesipriešink meilei. Kai duodu tau dideles malones, nuolankiai jas
priimk. Iš nieko sukūriau pasaulį. Visatoje sukūriau saulę. Kaip ji naudinga! Bet sukūriau ir
smulkutę muselę... taip saulė, kaip ir mažiausiasis kirminėlis vienodą garbę Man atiduoda.
Neniekink jokios, net mažiausios malonės, bet jas visas vertink aukštai. Stenkis, kad tavęs
niekuomet ir niekur nesigirdėtų. Kuomet medis neša vaisių ir daugiau jo duoda? Tada, kai jo
šaknys glūdi giliai žemėje. Kiek giliau šaknys giliau įsileidžia, tiek mažiau jos pastebimos
paviršiuje. Taip ir tu kas kartas vis labiau gilinkis į vidinį gyvenimą. Išorėje gyvenk bendrą
paprastą gyvenimą, lavinkis artimo meilėje, paskui nuolankume ir apsimarinime, ir nedarysi
nieko nepaprasto. Deimantai yra kasyklose pilki ir atrodo be vertės. Panašiame paslėpime ir
Aš laikau sielą.
8. Sek angelus, jie labai daug padeda žmonėms, o tačiau jų balso nesigirdi.
9. Duok meilei save pagauti, kai ji norės ištraukti tave iš šio skurdo žemės ir
amžiams patalpinti Mano Širdies vainike.
10. Pagaliau, kol būsi savo niekybėje, prismikusi, kuris pritraukia į tave daug
malonių, tol būsiu tau gerumo, gailestingumo ir meilės Dievas. Bet dienoje, kurioje pasikelsi į
puikybę, tapsiu tau teisingumo Dievu. Įspėju tave ne tam, kad tave gąsdinti, bet todėl kad
tave myliu. Jei lavinsiu nuolankume, rasi ramybę, jei daugiau ta kryptimi darbuosies, dar
didesnes ramybės patirsi, jei gyvensi ir kvėpuosi tik nuolankumu, būsi vejama Mano meilės ir
malonių, taip, kaip piktadarys yra vejamas policijos. Vienuoliška siela, norėčiau vadinti:
mano nuolankumas, ir tai pasieksi, jei būsi ištikima meilei.
10 AUKŠČIAUSIOS TOBULYBĖS ĮSAKYMŲ
1. Kad pasiektum aukščiausiąjį šventumą, tikrą tobulybę, glaudžiai susijunk Su
Dievu, reikia kad siela nuolatos gyventų savo menkybės ir nuolankumo bedugnėje,
paniekintų save ir pamirštų visokį kūrinį.
2. Jei Dievas, visų kūrinių Viešpats, ištrauks sielą iš tos bedugnės, kurioje ji
slėpėsi savo saugumui. Siela dėl klaidingo nuolankumo neprivalo priešintis meilės veikimui.
Kai iš Dievo malonės siela bus ištraukta iš savo niekybės, ji privalo būti panaši į kempinį,
išimtą iš vandens. Kempinis tuomet yra taip perpildytas vandens, kad ne tik suspaudus, bet
9

ir be suspaudimo vanduo iš jos teka. Taip ir siela, ne tik kai koks mėginimas ją prispaus, bet
kiekvienoje aplinkoje turi išduoti būsimosios pažeminimo būklės kvapą ir vaisių.
3. Kai siela patarnavo Dievui dalyke, kuriame Jis norėjo ją panaudoti. Dievas ją
vėl apsaugo slėpdamas ją niekybės, nuolankumo ir savęs paniekinimo bedugnėje. Siela
privalo jaustis taip laiminga, kad net nenorėtų pakeitimo, -nebent, kad tarnautų meilei. Siela
taip save sunaikinusi, vidiniai jungsis su Amžinuoju Žodžiu Įsikūnijimo momente, kai priėmė
žmogišką prigimtį. Visi jos širdies aktai talpinasi – dviejuose žodžiuose: nustebimas ir
garbinimas.
4. Kai meilė nuolankios sielos patraukta ateina pas ją su dieviškomis malonėmis,
pirmas jos veiksmas turi būti pulti po savo Dievo kojomis išpažindama savo nevertumą. Kai
Dievas patenkintas tokiu pasveikinimu, pakelia ją ir visa atiduoda, kas skirta. Siela privalo su
meile, džiaugsmu ir dėkingumu priimti malones, kokios jos bebūtų, net paprasčiausias, nes
tuomet ne ji jų ieško, bet jas gauna. O tas, kuris tas malones teikia, budi, kad laikytų ją
nuolankume. Viskas priklauso nuo gero pasiruošimo, nuo pamato: o tai yra nuolankumas,
nuolankumas ir dar kartą nuolankumas. Ten, kur randu nuolankumą, teikiu malones – ten,
kur daugiau randu, duodu daugiau, o ten , kur matau sielą, gyvenančią nuolankume ir
trokštančią pažeminimų, patraukia Mane prie savęs lyg magnetas.
5. Ištikimą sielą nežymiai, bet sėkmingai lenkiu pirmiausia trokšti pasislėpti ir savo
asmeniu neužimti kitų. Jei siela kai kuriuose atsitikimuose turi kreiptis į vyresniuosius,
jaučiasi taip sugėdinta, tarsi be reikalo gaišintų jiems laiką. Antra, lenkiu jas laikyti save visų
tarnaite, nusilenkti kitiems, bet taip nežymiai, kad kiti to nepastebėtų. Privalo stengtis
patenkinti kitus, apdovanoti ir jiems padėti nuolatinio apsimarinimo kaina. Štai tikros meilės
vaisiai. Trečia, tokia siela jaučia klusnumo alkį ir troškulį tiek, kad nori vien iš klusnumo
kvėpuoti. Ši dorybė yra meilės vaisius. Ji yra tarsi nuolankumo sesuo. Ketvirta, mylinčioje
sieloje uždegu tokią meilės ugnį, kad jau negali gyventi be darbo, be kentėjimų dėl Dievo ir
susinaikinimo dėl Jo. Auka taip reikalinga jos gyvenimui, kaip reikalinga alyva šviesai ir
liepsnai.
6. Kai siela yra tarsi palaidota – nusižeminimo ir savęs sunaikinimo bedugnėje, su
meile nužengiu į jos paslėpimo vietą ir vidiniu susijungimu artinuosi prie jos, duodu jai
atjausti dangiškus džiaugsmus. Ar kas supras tai, ką atidengiu nuolankiai sielai ir kas galės
pakartoti pamokymus, kuriuos jai duodu! Tai yra Meilės pamokymai su meile duodami. Juos
gauna tik nuolanki siela, nes tik jai duodu sugebėjimą suprasti tuos dalykus. Šioje būklėje
esančios sielos nusiteikimas remiasi tylėjimu prieš Dievą, laukimu viso, ko nuo Jo ir su
didžiausiu dėkingumu priima visą tai, ką Jis suteiks. Nėra tai gerai suprastas nuolankumas
šalintis nuo Dievo teikiamų malonių! Tikras nuolankumas, nors prisipažįsta nevertu, - su
dėkingumu ir garbinimu jas priima.
7. Būklė, į kurią susijungimo gyvenimo pradžioje šaukiu sielą, - tai ypatingai sekti
Mano paslėptą gyvenimą skaisčioje mergelėje. Siela yra palaidota Dieve. Dievas ją neša ir
naudojasi jos patarnavimais, bet siela to nemato ir nėra matoma. Ji yra įrankis Dievo
rankose vykdyti gerą, bet yra niekam nežinomas. Tas kelias yra tikriausias. Tuo keliu žengia
vidinės sielos, kurios betarpiai nesusiduria su artimu. Jų turtai vidiniai, jie priklauso sielai ir
artimas juose dalyvauja, bet visa tai darosi slaptoje.
8. Tie, kuriems pavesta sielų globa, ypač kunigai, yra pašaukti į kitą būklę, kurie
seka Mano paslėptąjį gyvenimą, tiesa mažiau paslėptą, negu mano gyvenimas Marijoje.
Todėl sunkiau išsigyti. Nuošalumas nėra visiškas ir siela privalo labiau budėti, kad veiktų
tiktai dėl Dievo ir iš Dievo rankų priimtų paguodą, kurią patiria matydama jos globai pavestų
sielų pažangą. Tikrai yra sielai daug geriau veikti paslėpime, daug lengviau lavintis dorybėse
po Dievo akimis, dėl jo paties, tačiau, kai yra pašauktas vadovauti sieloms, nereikia
nusiminti. Siela pašaukta į tą būklę tegu atsimena, kad ji yra matomas įrankis, bet per ją
veikia Dievas ir ta mintis tegu ją stiprina giliame nuolankume.. Gerą, kurį ji padarys,
priklauso nuo jos pasižeminimo, nepasitikėjimo savimi – pasitikėjimo Dievu.
10

9. Kokioje būklėje bebūtų siela apdovanota Mano malonėmis, jai duodu sekti
Eucharistinį mano gyvenimą, lenkdamas ją prie nuolatinio mirimo. Turėti akis, bet žiūrėti tik
meilės tarnyboje, turėti ausis, bet klausyti tik tai, kas mumyse gali slopinti Dievo meilę, turėti
lūpas, bet tik kalbėti tiktai apie meilę, turėti rankas, kojas, turėti širdį, bet jos jausmais
vadovautis pagal meilės įsakymą, būti taip meilei prigulmingam (priklausomam), kaip vaikas
motinai.
10. Gyventi tik tam, kad aukoti save Jėzaus meilei ir kiekvienoje aukoje gauti naujų
jėgų Meilės tarnybai. Meilė yra džiaugsmas, meilė yra ramybė, ji yra paslaptis, taika ir
ištikimybė. Kai Dievas meile apvaldys širdį, ji su savimi atneša nusavinimą, nepalaužiamą
pasitikėjimą, tikrą ištikimybę ir nepajudinamą ramybę. Tuomet laimė gyvena toje laimingoje
sieloje, sucentralizuoja joje Dievo malones ir daro ją brangiausių dovanų iždu.
10 ĮSAKYMŲ PASITIKĖJIMO DIEVU
1. Turiu Dievą, kuris man visas priklauso.
2. Yra Dievas visas mano yra mano Tėvas.
3. Šis Dievas , visas mano, nori, kad aš Jam visa priklausyčiau ir ant visados.
4. Šis meilės Dievas nužengė iš dangaus ant žemės, kad mane surastų.
5. Šis meilės Dievas prašo mane atiduoti savo širdį.
6. Šis meilės Dievas (parodo man savo meilės jautrumą) nori būti mano prieteliu
(bičiuliu), broliu, guodėju.
7. Šis meilės Dievas parodo man savo meilės jautrumą, norėdamas būti mano
gydytoju vaistais ir dar daugiau, net mano sužieduotiniu.
8. Šis meilės Dievas trokšta, kad iš Jo visa paimtume. Kaip medis, nuo kurio
skaniausi vaisiai. Medis tuo nesiskundžia ir duoda naują vaisių; tiktai reikia metus laukti, jis
gi tuoj atneša naujų dovanų.
9. Šis meilės Dievas ieško vien tik mūsų skurdo, kad jį sunaikintų, mūsų
netobulybių, kad jas pašalintų.
ŠV. JĖZAUS ŠIRDIES MEILĖS BELAISVĖ
Belaisvis vergas nepriklauso pats nuo savęs, jis yra nuosavybė , jis priklauso ponui. Jėzus
tave pirko savo krauju, tad gyvenk ne sau, bet Jam. Pasidaryk verge Jo meilės, t. y.
išsivaduok iš visokios kitokios vergijos, net iš baimės neprašyk, kas tave patraukų, bet
duokis patraukiama to, kuris tave myli. Nėra puikesnio dalyko už meilės jungą! Su noru
atsisakyk nuo laisvės, kad atsiduotum į taip garbingą nelaisvę. Iš tikrųjų tada tau nebus
galima netinkamai elgtis. Meilė, kurios valdžion patekai, dabar tave lenks prie pilnesnių
dalykų. Pasitikėk, toji pati meilė taps tavo jėga. Kaip akyla ir mylinti vergė, nepraleisk per šį
mėnesį nei mažiausio savo Viešpaties mostelėjimo neišpildyto. Nieko neatsakyk malonei,
nieko neleisk sugadinti prigimčiai. Tau tenka būti ar vienos, arba kitos rūšies belaisvei. Jeigu
netapsi garbinga Jėzaus belaisve – savo laisvę išmainai į tavo meilės nelaisvę. Surišk mane
tais ryšiais, surišk kuo labiausiai.
SIELOS BŪKLĖS KONTROLĖ
1. Apie mąstymą. Ar branginu ir ištikimai atlieku? Ar prieš pradedant stoju
Dievo akivaizdoje? Ar maldoje saugojuos pertraukų, nereikalingų minčių? Ar kovoju su
atšalimu? Gal esu kartais nekantri ir pasiduodu nenorui, atšalimui?
2. Sąžinės kvota. Ar rimtai darau sąžinės sąskaitą bendrą ir ypatingą? Ar
pasiryžtu pataisyti savo ydas? Gal pasiryžtu paskubomis, neleisdama tam pasiryžimui įleisti
11

šaknų? Ar darau atgailą už kiekvieną nusikaltimą? Ar pasirenku dalykų, tinkančių savo
dvasios reikalams?
3. Dvasinis skaitymas. Ar pasirenku dalykų, tinkančių savo dvasios reikalams?
Ar trokštu savo sielai rasti naudos?
4. Malda. Ar su pagarba, dėkingumu klausau Šv. mišių, kitų bažnytinių pamaldų?
Kaip atlieku kasdieną lūpų maldas? Kaip šv. klausau Dievo žodžių?
5. Išpažintis. Ar neatlieku jos nesužadinusi karš. Gailesčio, ar tvirtai pasiryžtu
pasitaisyti? Ar atvirai apsiskundžiu? Ar nepasakoju nereikalingų dalykų?
6. Šv. Komunija. Ar nepraleidau jos iš tuščios baimės? Ar kartais nepriimu dėl
žmonių akių? Ar rūpestingai ruošiuosi ją priimti? Kaip elgiuosi po šv. Komunijos? Kokių vaisių
gaunu? Ar naudojuosi dv(asine) Komunija?
7. Dievo atžvilgiu. Ar prideramai Jį gerbiu? Ar esu paklusni Jo Apvaizdai? Ar
myliu, ar pasitikiu Juo? Ar prisimenu visur Jo akivaizdą? Ar nedarau lengvai kasdienių ir
lengvų nuodėmių? Ar garbinu, myliu ir šaukiuosi į Mariją, Angelą Sargą ir kitus šventuosius?
8. Artimo atžvilgiu. Ar esu jiems nuolaidi, kantri? Gal esu griežta, nekantri? Gal
pavydi, gal lengvai juos pasmerkiu, gal apkalbinėju, garbę plėšiu? Gal keršiju? Apgaudinėju,
, išjuokiu, skriaudžiu, nekenčiu? Ar žiūriu į artimą, kaip į mylėtiną brolį, kurį pats Dievas
liepia mylėti? Ar prisimenu skaistyklos sielas, ar meldžiuosi kasdieną už jas? Ar negalėčiau
daugiau padėti joms, kaip iki šiol?.
9. Kaip rūpinuosi savo išganymu ir tobulybe? Ar prisimenu, kad svarbiausi
mano gyvenimo dalykai:
1. Kiek esu savęs išsižadėjusi.
2. Kiek esu įsigijusi atgailos ir aukos dvasios.
Kokių kitų dorybių esu įsigijus? Ar kantriai ir noriai nešu savo kryžių? Kokias aukas pakeliu,
kad Dievą atsiprašyčiau už nuodėmes ir save pabausčiau? Ar pasireiškia tikėjimo dvasia
visuose mano veiksmuose? Ar turiu pakankamai vilties ir sielos ramumo, kuris atitolina
baimę, nuobodulį ir neramumą , nepasitikėjimą? Ar lavinuosi paklusnume, savo valios
išsižadėjime? Ar stengiuosi atitraukti savo širdį nuo bet kokio prisirišimo prie žemiškų dalykų?
Kaip saugausi pavojų, kurie gresia nekaltybei? Ar esu nusižeminusi? Ar moku kantriai kęsti
panieką? Kurioje nuotaikoje esu, kai kitus aukština, mane aplenkia? Ar kovoju su savimeile?
Ar kovoju su noru pasigirti, su neprotingu geismu būti už kitus aukštesne? Kaip naudojuosi
Dievo malonėmis ir įkvėpimais? Kaip sunaudoju laiką? Ar prisimenu, kad kiekviena minutė tai
verta amžinybės? Ką duotų pasmerktasis, kad kas jam suteiktų atgailos valandėlę? Kaip einu
savo pašaukimo pareigas; ar su prideramu pasišventimu ir ištverme? Ar tvirtai kovoju su
kliūtimis ir su sunkenybėmis, kurių esama kiekvienoje pareigoje? Gal pasiduodu apsileidimui,
nuoboduliui, nenorui? Ar gyvenu tikėjimu, kaip gyvena teisingasis, kuris į viską žiūri iš
amžinybės pusės? Gal leidžiu savimeilei būti vadu ir kaip daro žemiški žmonės ieškau visame
naudos žemiškų dalykų?
Pažinus savo nuodėmes ir silpnybes nusižemink prieš Viešpatį, sužadink gailestį. O
Dievo gailestingumas išnaikins jas. Sąžiningai apgalvok, ką privalai daryti ir kokių progų
saugotis, kad vėl neįpultum į senąsias nuodėmes. Pasitikėk tvirtai Dievu, karšta širdimi imkis
darbo, būk drąsi, nors tavo silpnumas ir didelis!
Iš atžvilgio į Dievą. Ar prisimenu Dievo skirtąjį Tikslą? - Ištikimai Jam tarnauti, turint
viltį, būti su Juo amžinai? Nuo šio tikslo prisiminimo priklauso tavo tobulybė. Jo užmiršimas
visų netobulybių centras. Ar dienos bėgyje prisimenu Dievo Apvaizdą? Ar darbuojuosi Dievo
garbei? Ar atsimenu, ko atėjau į vienuolyną?
Viešpatie, būk gailestingas man nusidėjėlei ir visiems!
12

ŠIANDIENINĖ APVAIZDOS PROBLEMA
Dieve, kurio Apvaizda neklysta savo
sumanymuose, karštai Tave meldžiame,
kad pašalintum kas kenksminga
ir atsiųstum, kas naudinga
Apvaizdos klausimas šiandieną yra toks aiškus, kad ties juo sprendžiasi daugelio tikėjimas
ir dora. Tas tikėjimas tampa arba herojišku, arba sudūžta.
Mums pasakoja apie tremtinius, kad jų vieni labai stiprėja tikėjimo ir maldingumo dvasioje,
jautriu dėkingumu pastebi ir mažiausiuose dalykuose Apvaizdos budrumą, net gerumą... Kiti
dramatiškai pergyvena savo likimą, apkarsta ir meta šalin Dievą. Jojo meilę ir baimę
pasinerdami net į dorovinį pakrikimą ir visą numoja ranka. Panašiai ir su mumis. Dvejopas
ryškėjimo procesas vyksta mūsų sieloje: už Dievą, arba visiškas atitolimas nuo Jo. Mūsų
nuoširdus tikėjimas reikalauja tikėti į Jo Apvaizdą.
Pačioje Dievo sąvokoje glūdi reikalavimas , kad Jis visur yra, visą pripildo, visą gali, visame
dalyvauja ir veikia, ir be Jo niekur nieko neatsitinka, nei tautų likime, nei atskiro žmogaus.
Jei kur nors, kas nors būtų ir vyktų šalis Dievo ir be Dievo, tai automatiškai reiktų Jo
apribojimą ir tuo pačiu – neigimą. Jei yra Dievas, tai atsitiktinumui, likimui ir piktybės
savivaliavimui nėra vietos. Pasaulį tvarko ne piktybė ir likimas, bet begalinė išmintis ir
gerumas. Šiai dogmai skersai kelio atsistoja su visu įžūliausiu, giliausiu pasityčiojimu
gyvenamoji patirtis. Kur tik nepažiūri – visur ir viskas rodo priešingai ir atvirkščiai. Ypatinga
ironija ir to mūsų kūdikiško , jei nesakyčiau naivaus tikėjimo, tyčiojasi kentėjimas ir visas jo
baisumas. Kentėjimas rodos sugriauna (nebaigtas sakinys).
III PAMOKA
1. Paniekinimas autoriteto.
2. Iš neklusnumo kiltų didelis nuostolis.
Į didelį pavojų įstato savo nuomonės statymas aukščiau greitai gali privesti prie pašaukimo
praradimo.
Drausmė. Korespondencija, klusnumas regulai, konstitucijoms.
Aiškiai nustato įžadų prasmę paprastųjų įžadų konstitucijos. Įpareigoja ne po nuodėme,
bet po bausme. Apsileidimas – formaliai nesusivaldymas, žmonių baimės ar tingumo, tada
bus lengva nuodėmė. Jei artimo meilė reikalauja ar neatidedamas reikalas, tada
nenusikalstama regulai – konstitucijai, duoda suprasti Dievo valą. Aukštesnio nieko nėra
danguje ir žemėje kaip Dievo valia.
KAIP PRIVALOME UŽLAIKYTI REGULAS
1) Iš Dievo meilės.
2) Punktualiai Dievo garbė, sielų išganymas ir tobulybė.
3) Ištikimai didžiuose ir mažuose dalykuose užlaikyti vienuolišką dvasią.
NERVINGUMAS
1. Palaikyk širdies džiaugsmą ir neeikvok savo dvasios tuščiam juokavimui.
2. Neretai liūdesys kyla iš per daug smarkaus atsidėjimo ir pastangos, o kartais iš
linksmybės pertekliaus.
13

3. Mokėk eiti pirmyn ramiai ir giedriai gyvenimo keliu – didelė išmintis.
4. Jei save tiek stebėsi ir nagrinėsi, pagaliau išeikvosi savo nervų energiją.
5. Tave apsės manija ir tave veiks įspūdžio baimė.
6. Nemaišyk sąžinės jautrumo su kaltės, baimės užgautu jautrumu.
7. Ne visados iš dorybės, meilės jaučiame gailestį už padarytas kaltes; kartais
gailestis kyla iš savimylos gausumo.
8. Yra žmonių, kurie nori būti kitų gerai teisiami, ir yra tokių, kurie visų labiausiai
ieško save pačius patenkint.
9. Tikros vidinės paguodos kelias yra nusižeminime, o liūdesio kelias – ligoje ar
paslėptoje išdidybėje.
10. Jei niekas, kaip tari tau nevyksta, pagalvok apie tas gausias gyvenimo
aplinkybes, kur viskas gerai ėjo.
11. Nesisielok, matydama kitas sielas paguostas ir besidžiaugiančias; gal jos
daugiau už tave kenčia ir narsiau už tave kančią pakelia.
12. Nesigilink, nesitrauk į refleksijas; eik pas Dievą paprasta dvasia. Jei nerandi Jo
savo sieloje, ieškok Jo aukštai su širdies nusižeminimu. Jis nusileis ir ateis tau padėti, nes yra
nužemintųjų guodėjas.
MYLĖTI SUNKUMUS
1. Visados esi kupina gerų kalbų, bet nežinau, ko lauki, kad bent vieną jų
pasakytum.
2. Neryžtingumas, menki svyravimai ir baimė dažnai sukliudo gerus rezultatus.
3. Jei nori taip aiškiai pamatyti, kad valanda veikti jau atėjo, bijau, kad tau teks
praleisti visą gyvenimą neveikus.
4. Yra žmonių, kurie apsigauna, kadangi nori viską neprisiruošę daryti; ir yra
tokių, kurie amžiai bijo, kad nėra visko pakankamai numatę.
5. Gera neveikti staigaus entuziazmo, šišo (azarto) pagautam: bet taip pat
nereikia iki tiek išsismaginti (įsismaginti), kad niekad nesiryžtum pradėti.
6. Daug žmonių duodasi sulaikomi išorės, daugelį kliudo iš savęs pačių išeiti jų
pačių išvidė (vidaus pusė, vidus).
7. Jie svarsto sunkumus pradėti, tokį ir tai tokį darbą tokiomis ir tokiomis
aplinkybėmis ir niekada nepagalvoja apie savo pasiryžimo ir asmeninės pastangos trūkumą.
8. Pagerink savo išvidę, pasiimk šūkiu: ,,Mylėti sunkumus“ ir niekad nesiduok
sustabdoma galimų sunkumų ar paprastų pasipriešinimo baubų.
9. Paprastai didesnės yra kliūtys, kurios priešinasi iš lauko pusės.
10. Jei nori, kad viskas būtų taip lengva ir pigu, kokius nuopelnus įsigysi savo
darbu?
11. Jei tavo darbas yra Dievo darbas, tikrai pradžioje, viduryje ir pabaigoje netrūks
progų kentėti, nei aplinkybių, kur turėsi kovoti. Antra vertus, tai yra aiškiausia žymė, kad
Dievui tinka tas darbas.
12. Kristus kentėjo. Kaip tau nekentėti, jei seki savo darbuose pavyzdžiu visų tų,
kurie iš tiesų dirbo Dievui, Bažnyčiai ir tikrajai artimo gerovei.
13. Jei pasaulis tau nestato jokios kliūties, tai todėl , kad tavo darbai nėra jam
priešingi.
14. Bet nesirūpink, jei tau skersai kelio stos įtarimas, pavydas, pavydulys tų, kurie
yra ar sakosi esą tavo bičiuliai.
15. Dievas leidžia tokius bandymus, kad dirbtum su didesniu ketinimo grynumu ir
kad visur veiktum, siekdama vien tik Dievui įtikti.
16. Visos gėrybės eina iš Dievo; nepanorėk, kad jos eitų iš pasaulio.
17. Pasaulio gėrybės – gėrio šešėliai, pavojai, nelaimės.
18. Kūno laisvė – dvasios vergovė.
14

19. Minties laisvė – sielų pragaras.
20. Norų laisvė – širdžių pražūtis.
21. Žodžių laisvė – neapykantų sąmyšis.
22. Turtai ir garbė – pavydas, panieka.
23. Tuštybės ir nedorybės – paklaidos ir skausmai.
24. Laisvių laisvės – neapykanta ir tautų žlugimas.
ŠVENČIAUSIOSIOS JĖZAUS ŠIRDIES PRIVELIGIJUOTOJI SIELA
Sekdama pavyzdžiu mylimojo mokinio, kuris ilsėjosi per paskutinę vakarienę prie
Išganytojo širdies ir sėmė iš Jos meilės mokslą, prašyk, Viešpaties Jėzaus, kad šį mėnesį
leistų tau apsigyvent dvasioje savo dieviškame prieglobstyje. Laike maldos , laike Šv.
Komunijos atsidėjusi klausyk Šv. Širdies paslapčių, įsižiūrėk į Jo meilę žmonėms svarstydama
ypatingąjį šį meilės įsakymą: ,,Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“. Paskui mąstyk: ar
myli artimą kaip pati save, ar jį pateisini, ar jam dovanoji, ar jį gini? Vienu žodžiu ar visiškai,
kaip Išganytojas, jam atsiduodi? O matydama save tokią pilną savimeilės, tokią nepanašią
Viešpatį J., pilną meilės ir saldumo, giliai nusižemink prieš Jį ir žadėkis paguosti Jo dieviškąją
širdį, pakęsdama artimą ir apsupdama jį jautriausia meile. Leisk man Tavo širdyje su Jonu
ilsėtis, ten vis naujų meilės stebuklų atrasti.
1948 m. lapkričio 28 d.
MĖNESINĖS REKOLEKCIJOS
1. Vienuoliškosios drausmės laikymasis.
2. Rūpestingiau atlikti dvasines pratybas.
3. Rūpestingiau visur matyti tik Dievo valią.
4. Kaip galima rūpestingiau atlikti man pavestą darbą su gryna intencija.
5. Rūpintis išlaikyti giedrią nuotaiką.
6. Būti mažiausia Tėvo namuose ir visur kitur.
Eidama siela per jausmų nakties bandymus ima įsivaizduoti, kad viskas žuvę, kad ji niekad
nepasieks savo malonaus Viešpaties Dievo. Jis dar gaišta, jai nepasirodęs, tačiau tuoj praeis
bandymas, prisistatys mokytojas ir pašauks. Žiūrint mums savo protu kelias atrodo labai
tamsus, tačiau ištikimai širdžiai nėra ko bijotis. Mokytojas jį apšviečia ir neduoda paklysti.
Gera valia turi žinojimo raktą ir bedugnės raktą, visos durys jai atviros.
Kas ta įkvėptoji malda? Ji nugrimzta iki pačių Šv. Trejybės gelmių, iki paties Dievo. Dievas
supratime įžiebia gyvą šviesą, sukuria degančią meilę. Siela aiškiai jaučia, kad ji to
palytėjimo negalėjo įsigyti savo jėgomis, net ir paprastosios malonės padedama.
Dievas ją pripildo tada tuo, kada ji nei laukė, nei tikėjosi to. Pati siela tą Dievo veikimą
savo pastangomis negali prailginti. Įkvėptas pažinimas įgaunamas ne protaujant, bet
suteikiant.
Siela Dievą jaučia, ji liečia Jį. Jį apkabina, ji jaučiasi į Jį betekanti. Dažnai tai yra dangaus
laimės ankstyvesnis paragavimas. Taip pat ir įkvėptoji meilė nėra palaimintųjų džiaugsmas,
bet tik pasiruošimas, įžanga į Dievo dangaus laimę; bet kartais iš įkvėptos meilės siela patiria
tremtinės, svetimšalės kančių. Įkvėptoji meilė maldoje gali būti lydima neapsakomų
paguodos malonių, arba didelių vidinių bandymų. Dievas, kuris taip pašventina sielas kaip
patinka, dažnai jas apdovanoja ir vienu, ir kitu džiaugsmu ir skausmu, tačiau visa tai neša į
15

Dievą. Niekas nepajėgs išpasakoti, ką jaučia siela, apdovanota siela savo viduje pripildyta
džiaugsmo. Ramus ir švelnus Dievo turėjimas, neapsakomas džiaugsmas išsilieja net į kūną
ir taip gilus ir taip saldus džiaugsmas užlieja širdį lyg pasidaro dvasiškai girta. Kartais ta
meilė yra viską naikinanti liepsna, didžiulis troškimas, degantis mokytojo išsiilgimas. Siela
norėtų išsiveržti iš žemės ir susijungti su Juo.
Sesers Stasės Lušaitės atsitiktinės atžymos
1946-1948 metais:
1948 m. uždrausta lietuvių k .Dabar Seinų krašte 3 tūkst.
Burba ir Vladas Tulaba (lietuvių sielovados šefas) 1982 m.
Lomžos vyskupas Senovzkis
Studentai paruošė Koplytstulpį, juodu kaspinu perjuosta statulėlė ( Seinų parapijos
gedulas, kad nėra pamaldų).
Kl. Putrimas studijuoja.
Juliusz Paetz – kilęs iš Poznanės, motina vengrė. Jį konsekravo Vatikane. Ingreso vedu
įveda Luidži Podži (Kardinolas Luigi Poggi (1917 m. lapkričio 25 d. – †2010 m. gegužės 4 d.)
– linki dieviškos palaimos ir tikisi tėviškos globos.
(9 tūkst. parapijiečiai tarpe 3 tūkst. lietuvių).
1946.XII.28
YPATINGOJI SĄŽINĖS SĄSKAITA REKOLEKCIJŲ METU
1. Ar uoliai atmečiau kylantį įkyrumą ir atšalimą?
2. Ar uoliai bėgau nuo bet kurio išsiblaškymo?
3. Ar griežtai laikiau tylėjimą, ypač darbo metu?
4. Ar nesijuokiau? Nepasidaviau smalsumui?
5. Ar laikiau kuklumą, ypač akių kuklumą?
6. Ar atidžiai klausiau punktų (tik prieš pietinę sąžinės sąskaitą)?
7. Ar iš vakaro atsigulus, negalvojau apie nereikalingus dalykus, atsiminiau
trumpai mąstymo medžiagą?
8. Ar pažadinta tuojau atsikėliau, pakėliau dvasią į Dievą, galvojau apie
mąstymą, atmečiau pašalines mintis? Ar prieš dvasinius lavinimus susikaupiau?
9. Ar nesutrumpinau dvasinių lavinimų?
10. Ar rimtai ir patvariai, nesikarščiuodama – su sunkumais ir trūkumais?
11. Ar nepasidaviau nusiminimui, apsileidimui ar nenorui?
12. Ar gerai atlikau rekolekcijas?
13. Ar padariau praktiškų išvadų, pasiryžimų?
14. Ar pasižymėjau svarbesnius apšvietimus, pasiryžimus?
15. Ar visą laiką sunaudojau savo sielos reikalams?
16. Ar stengiausi pažinti savo ydas, pažinti kas kliudo vienuolišką gyvenimą
ir kaip tai geriau dabar sutvarkyti?
17. Ar laisvu laiku svarstau, nustatau savo dvasinio. darbo, savo
įsipareigotos sąžinės sąskaitos programą?
18. Ar dažnai ir nuoširdžiai prašau Dievo malonės, apšvietimo, rekolekcijų
sėkmingumo, ypač patvarumo pasiryžimuose?
16

19. Ar galvojau tik apie mintis, kurios tinka mąstymui, o kitas, kad ir šv.,
atmečiau?
20. Ar neskaičiau pašalinių dalykų, kurie nesiderina su skiriamais mąstymais?
21. Ar smalsiai negalvojau apie būsimus mąstymus?
Tiesos ir meilės šiandien pasiilgę,
Mes laukiam Kristau, laukiame Tavęs.
Vilties žvaigžde mums Tavo vardas spindi.
Ateik ir vėl širdis Kalėdas švęs.
17