Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
<strong>STASĖS</strong> <strong>LUŠAITĖS</strong><br />
<strong>GYVENIMO</strong> <strong>APYBRAIŽA</strong><br />
Gim. 1917 m. kovo mėn.<br />
Įstojo į Seserų Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregaciją (ACJ) 1937 m.<br />
Įžadai – 1939 m.<br />
Kankinta – 1975-10-30<br />
† 1975-11-05<br />
Savilaida<br />
1975 metai<br />
Lietuva<br />
1
ŽINIOS IŠ <strong>STASĖS</strong> GIMTINĖS<br />
Stasė Lušaitė gimė 1917 m. kovo mėn. Viduklės parapijoje, Griaužų kaime. Yra baigusi<br />
pradinę mokyklą ir Raseinių ūkio mokyklos I kursą.<br />
Šeimoje buvo 4 broliai ir 3 seserys. Du broliai mirė maži būdami.<br />
Stasės tėvelis praktikuojantis katalikas darbštus, įdomus pašnekovas, jumoristas, todėl<br />
labai mėgiamas jaunimo ir šiaip žmonių sambūriuose.<br />
Motina taip pat nuoširdžiai tikinti. Gražiai išaugino penkis vaikus.<br />
Sesuo Bronytė ištekėjusi, gyvena Viduklėje.<br />
Onutė buvo ištekėjusi. Vyras jau miręs. Likusi našlė gyvena Graužuose ir globoja seną, 83<br />
metų motinėlę. Tėviškėje gyvena ir vienas brolis, o kitas jau pensininkas, gyvena Šiauliuose.<br />
Visos šeimos tikinčios, praktikuojančios, taip auklėjami ir jų vaikai. Vaikučiai gerai mokosi,<br />
klusnūs tėvams ir mokytojams.<br />
Su kaimynais gražiai sugyvena ir palaiko draugiškus santykius.<br />
STASĖ <strong>GYVENIMO</strong> PAVASARYJE<br />
Staselė, taip ją artimieji vadindavo, iš pat kūdikystės buvo linkusi į pamaldumą. Melstis jos<br />
ir mažos raginti nereikėjo.<br />
- Suklupus prieš Marijos paveikslą, - sako motina,- ir poteriauja. Kartą vakare užmigo<br />
nepasimeldus ir greit nubudo.<br />
- Miegok, vaikeli, miegok,- sakau.<br />
- Juk aš dar poterėlių nesukalbėjau!<br />
- Sukalbėsi rytoj. Miegok!<br />
- Rytoj bus už rytojų. O kodėl jūs kasdien kalbate?<br />
Tuoj pat atsiklaupė ir ėmė šnabždėt.<br />
Staselės jaunystę supa gražūs atsiminimai. Ji buvo nuolatinė bažnyčios lankytoja. Iš Dievo<br />
gavusi gražų balsą, juo garbino Dievą, Viduklės mokykloje dalyvaudama chore. Būdama<br />
greitos orientacijos ir paslaugaus būdo, ji išdalydavo choristams giesmes, paskui surinkdavo<br />
ir sudėdavo tvarkingai. Ir kitus pažįstamus ragindavo ateiti į chorą, mokytis giedoti ir<br />
giesmėmis puošti pamaldas.<br />
Ji buvo gera organizatorė, angelaičių vadovė, Viduklės ,,Pavasario“ sąjungos valdybos<br />
narė. Šeštadieniais ir sekmadieniais kaimo apylinkėse suorganizuodavo jaunimo sueigas. Tos<br />
sueigos būdavo tėvų akivaizdoje, kultūringai tvarkomos, nenukrypdavo nuo doros<br />
reikalavimų. Jos tėvelis dažnai į jas įsisukdavo su savo jumoru, intermedijomis. O Staselė<br />
paįvairindavo monologais, prijuokindavo visus iki ašarų.<br />
GEGUŽINĖS PAMALDOS<br />
Kaip kitur Lietuvoje, taip ir Staselės tėviškėje buvo ruošiamos gegužinės pamaldos. Svirne<br />
paruošiamas Marijos altorėlis. Papuošiamas gėlėmis, žvakėmis, aštuonyčiais rankšluočiais ir<br />
kvepiančiais berželiais.<br />
Ant įkaltų kuolų kieme buvo pakabinta žagrė. Kai sukalendavo pasagomis į žagrę, tuoj<br />
pasirogydavo keliais ir takeliais Marijos mylėtojai. Prisirinkdavo pilnas svirnelis maldininkų,<br />
jaunų ir senų. Ir per atdarus svirnelio langus laukais ir gojeliais aidėjo mieloji gegužės<br />
mėnesio giesmė ,,Sveika, Marija, Motina Dievo...<br />
Šeštadieniais jaunimas po gražiųjų gegužinių pamaldų grįždami į namus būriais<br />
užtraukdavo skambiai ,,Kas subatos vakarėlį“. O kartais jau ant kiemo išėję susukdavo<br />
tautišką ratelį ,,Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas kaip žalią<br />
rūtelę!“.<br />
2
Gavėnios metu Lušų šeimoje būdavo giedami ,,Kalnai“, labai mėgiami Žemaičiuose. Čia<br />
daugiau rinkdavosi suaugę žmonės, bet neatsilikdavo ir jaunimas.<br />
KŪČIOS<br />
Labai įspūdingas šventvakaris būdavo Kūčios. Jaunieji Lušų šeimos nariai jų laukdavo su<br />
ilgesiu. Iš pat ryto namuose pradedama pagrindinė švara ir laikomasi griežto pasninko.<br />
Vyresnieji tą dieną visai nevalgydavo. Bet užtat Kūčių Vakarienė būdavo suruošiama iš 12<br />
valgių. Po staltiese padedama šienelio, o viduryje stalo – plotkelės. Po bendros maldos<br />
lauždavo plotkelę tėveliai, paskui dalydavo visiems, kiekvienam ką nors palinkėdami. Paskui<br />
valgydavo vakarienę pagarbiai, su šventa nuotaika. Po Kūčių visi pasisveikindavo, linkėdami<br />
švento Kalėdų džiaugsmo, o šienelį nuo stalo tuoj nunešdavo gyvuliams ir visus<br />
,,pavaišindavo“.<br />
NAUJUOSIUS METUS sutikdavo su malda. Paskui vašką liedavo į vandenį. Staselei išeidavo<br />
rožančius.<br />
VASAROS PRAMOGOS – dažnos gegužinės. Staselė jose dalyvaudavo, bet šokdavo<br />
daugiausia su mergaitėmis. Kartą ją išvedė šokti dvaro ponaitis ir pašokinęs pabučiavo<br />
ranką. Staselė sumišo, paraudo ir pabėgo iš šokių, nes šitoks poelgis jai atrodė neleistinas.<br />
KAIMO MENININKĖ – taip ją vadino kaimo mergaitės. Staselė buvo lankiusi rankdarbių<br />
kursus, iš prigimties linkusi į meną. Taip ir pagarsėjo apylinkėje kaip menininkė. Ne tik<br />
kaimo, bet miestelio mergaitės prašydavo išausti juostelę, kita – kepurytę ar staliesėlę<br />
numegzti ir kt.<br />
Kai būdavo kaiminystėje kieno vardadienis, merginos vainikuodavo varduvininko duris.<br />
Netoli gyveno vargšas ligotas berniukas, visų pamirštas. Staselė suorganizuodavo drauges<br />
apvainikuoti jo duris, o pati paruošė jam šešetą nosinaičių gražiai apmegzdama kraštelius ir<br />
įpynė į vainiką slaptai, kad nežinotų. Bet jis vėliau išsiklausinėjo kas tai padarė ir<br />
atsidėkodamas nusiuntė Staselei saldainį.<br />
RŪPINOSI KENČIANČIAIS IR VARGŠAIS<br />
Staselė stengdavosi ką nors parūpinti vargšams ne tik savo apylinkėje, bet ir žymiai toliau.<br />
Sekmadienį, eidama į Viduklę prašydavo motinos, kad duotų ką nors nunešti neturtėliams ir<br />
ligoniams.<br />
Jei pasitaikydavo pakeliui reikalingas pagalbos, visuomet suteikdavo. Kartą rado<br />
pargriuvusį vyrą į sniegą surištom rankom. Prikėlė, apmovė rankas savo pirštinėm ir nuvedė į<br />
namus, ,,juk jis yra Motinos sūnus, reikalingas šeimos narys, Dievo tvarinys!“ – sakė ji.<br />
Kartą pamatė sušalusį berniuką, be kepurės stovintį ant tilto. Davė jam 3 rublius, kad<br />
nusipirktų kepurę ir paragino bėgti į šiltą pastogę.<br />
Lankydama ligonius, nunešdavo gražių knygelių pasiskaityti arba pati jiems paskaitydavo.<br />
Viena jos sesuo buvo išvežta į Sibirą. Staselė jos šeimai rašydavo laiškus. Tie laiškai jiems<br />
buvo tikra pguoda. Kai grįžo, sakydavo: ,,Mes jos laiškus skaitydavom visi susirinkę<br />
ašarodami. Tai buvo mums kaip pamokslai. Jos laiškų labai laukdavom. Atsiųsdavo mums<br />
siuntinėlių su maistu ir vaistais ir labai už mus mesdavosi, kad laimingai grįžtume. Vėliau<br />
pati sakė, jog surašiusi savo prašymus dėdavo Viduklės bažnyčioje ant šv. Antano altoriaus,<br />
kad šv. Antanas mus užtartų ir galėtume greičiau grįžti. Ir, šv. Antanui užtariant, Dievas jos<br />
maldų išklausė“.<br />
3
PAŠAUKIMAS<br />
Jos pašaukimas į vienuolyną brendo kun. Stankevičiaus ir kun. Grubliausko įtakoje. Darėsi<br />
vis kuklesnė, tylesnė, pamaldesnė. Iš šalies buvo pastebima, kad momentais būna labai<br />
susimąsčiusi, giliai susikaupusi.<br />
Kartą vaikščiodama sode kalbėjo rožančių. Motina ir sako:<br />
– Meldiesi ir meldiesi, vaikeli, – ko gi nori iš Dievo išprašyti?<br />
– prašau Dievą, kad galėčiau mirti kankinės mirtimi, - atsakė Staselė.<br />
Vis dažniau ėmė galvoti, kaip patekti į vienuolyną, bet dar nebuvo apsisprendusi į kokį.<br />
Kažkaip mintis pakrypo širdiečių link. Parašė laišką to laiko vyresniajai, išdėstydama, kad<br />
neturinti didelio kraičio, net mažų santaupų, bet turinti labai didelį norą Dievui tarnauti.<br />
Tačiau atsakymą gavo neigiamą. Labai dėl to išgyveno. Bet čia jai patarpininkavo jos<br />
globėjai kunigai ir pagaliau vyresnioji sutiko, o Staselei džiaugsmas netilpo širdy...<br />
Dabar reikėjo gauti aiškų tėvelių sutikimą. Tiesa, jie jau numanė, nujautė, ką jų mylima<br />
dukrelė planuoja, bet galvojo, kad tai įvyks daug vėliau. O gal čia tik jaunystės svajonės, kai<br />
subręs – persigalvos ir pakryps į šeimos gyvenimą. Taip tėveliai ir nusiramino.<br />
O Staselė labai nuoširdžiai pasimeldusi ir tvirtai apsisprendusi, nutarė sau viena paveikti<br />
tėvelius staigiu mostu, tik laukė patogaus momento. O jis štai ir atėjo. Tėveliai abu sėdėjo už<br />
virtuvės kambarėlyje, o Staselė klūpščia ėjo keliais iš koridoriaus per virtuvę pas tėvelius<br />
prašyti leidimo ir palaiminimo. Motina, gal jau iš anksto pasiruošus, priėmė ramiau, o tėvelis<br />
– sugniužo...<br />
Staselė kaip mokėdama jį guodė, įtikinėjo. Atsipeikėjęs jis sako: ,,kaipgi aš galiu tavęs,<br />
vaikeli, neleisti, prisiimti šventą pareigą Dievui? Tik man tavęs labai gaila!“…<br />
Staselė jiems pažadėjo, kiek bus galimybės, juos lankyti, už juos karštai melstis, kad tik<br />
išleistų. Tėveliai pagaliau sutiko ir jos šventą ryžtą palaimino.<br />
1937 metais prieš išvažiuojant iš namų, keliais eidama nuo vieno prie kito, visus atsiprašė<br />
už blogus pavyzdžius. Visi buvo sujaudinti iki ašarų ir nuoširdžiai palydėjo į naują gyvenimą,<br />
žengti Kristaus patarimų keliais.<br />
KOVOS IR LAIMĖJIMŲ ETAPAS<br />
Gyvendama postulato ir noviciato pakopose nuoširdžiai praktikavo tylą, gilinosi į<br />
kongregacijos konstituciją, stengėsi kuo geriau pažinti ir įsijausti į vienuolinį gyvenimą. Kaip<br />
visur, taip ir čia ji matė teigiamų ir neigiamų pusių, sukeliančių ne kartą audringas abejones,<br />
bet Dievo padedama, pusiausvyros nepamesdavo.<br />
Turėjo aštrų protą, sugebėjo kritiškai samprotauti ir nelengvai buvo palenkiama vienokia ar<br />
kitokia kryptimi, bet, gerų vadovų koreguojama, palaipsniui įsigyveno į kuklų vienuolinį<br />
gyvenimą. Anksčiau jos vaizduotėje jis buvo nuspalvintas aukso spalvomis, o dabartinis jos<br />
gyvenimas nekartą pasirodė pilkame kasdieniškame fone, perpintas kančios, aukos ir<br />
išsižadėjimo reikalavimais.<br />
Deganti idealais jaunuoliška širdis grūmėsi su abejonėmis: žengti erškėčiuotu savęs<br />
išsižadėjimo keliu ar grįžti į mielą artimųjų glėbį...<br />
Čia jai atėjo į pagalbą Kristaus posakis: ,,Kas, pridėjęs ranką prie arklo, dairosi atgal, tas<br />
manęs nevertas!“. Pasakė pagundai tvirtą ,,ne“ ir uždarė duris nuo pasaulio ir savo artimųjų.<br />
Kadangi 1940 metais pasikeitė valstybinė santvarka ir pačios gyvenimo aplinkybės vertė<br />
dažniau bendrauti su artimaisiais, tai ir Staselė ėmė dažniau lankyti Tėviškę, žinoma, ne tiek<br />
savo malonumui, kiek artimųjų paguodai, vaikučių katekizacijai, ligonių slaugymui. Ligoniams<br />
turėjo tą švelnumo ir žmonių meilės gyslelę, kurią pajunta skausmo prislėgtieji ir tiesdami<br />
rankas pasiaukojusiai slaugytojai laukdavo jos kaip saulės spindulėlio...<br />
4
DARBO BARUOSE<br />
Tarybiniu laiku įsidarbino vienoje Kauno miesto vaistinėje kasininke. Būdama jautri ir su<br />
baime, kurį laiką padirbėjus, dėl didelio įsitempimo ir gal dėl prasidėjusių kitų sunkių<br />
aplinkybių neišlaikė Staselės nervai – ji rimtai susirgo. Įsivaizdavo, kad kasoje rastas didelis<br />
trūkumas. Iš tikrųjų trūkumo nebuvo ir niekas jos nekaltino. Vedėja ir kitos vaistinės<br />
darbuotojos Stasele visiškai pasitikėjo, ją gerbė ir mylėjo, bet niekaip negalėjo jos įtikinti,<br />
kad be reikalo būgštauja ir sulaikyti darbe. Teko jai atsigulti į ligoninę ir ilgą laiką nedirbo.<br />
Po ilgesnės pertraukos vėl įsidarbino vaikų invalidų namuose Vilijampolėje. Savo<br />
sumanumu ir rūpestigumu greit įsigijo vadovybės pasitikėjimą ir invalidų vaikučių<br />
prieraišumą.<br />
Kadangi Staselė turėjo aiškių gabumų meno srityje, buvo kūrybingos dvasios, tvarka,<br />
skonis, grožis ir įvairios rūšies iniciatyva buvo čia praktiškai taikoma. Jos troškimas buvo –<br />
kiek tik galima paįvairinti invalidų vaikučių niūrias valandėles. Pajutę Staselės asmenyje<br />
džiaugsmo ir laimės nešėją, kai kurie sąmoningai visa širdimi ją pamilo. Su ilgesiu jos<br />
laukdavo grįžtančios iš poilsio dienos ar iš atostogų. Pamatę iš tolo šaukdavo:<br />
- Stasyte, pas mus, pas mus! Ateik greičiau! Kur tu taip ilgai buvai?<br />
Vadovybė į tai žiūrėjo su pagarba ir prielankumu, o kai kurios bendradarbės – su pagieža ir<br />
pavydu. ,,Žiūrėkit, ateina direktoriaus favoritė! Atsirado geroji! Davatka ir niekas daugiau.<br />
Mes čia jos nepakęsim! Dar ko gero ji vaikus poterių pradės mokyti! Ir tt.“<br />
Vėliau Staselė pati papasakojo tokį epizodą. Vaikelis, būdamas atsilikusio galvojimo, bet<br />
dar namuose geros motinos išmokytas, klaupdavosi savo lovelėje ir rankutes sudėjęs kaip<br />
angeliukas gražiai kalbėdavo poterėlius. Jam buvo nesvarbu, kad kas iš jo juokiasi ar bara:<br />
jis lyg nieko negirdėdamas, kalbėdavo mamytės išmokytus poterėlius, juos užbaigdamas<br />
gražiu kryžiaus ženklu.<br />
Žinoma, jo elgesys kai kurioms auklėtojoms nepatiko ir bandė ieškoti kaltininko,<br />
,,žalojančio“ vaikus. Ir apkaltinta Staselė. Vis dėlto, nors kai kurių nekenčiama, bet<br />
vadovybės gerbiama ir palaikoma, o vaikučių mylima, keletą metų padirbėjo vaikų namuose,<br />
kol išėjo į užtarnautą poilsį.<br />
IŠĖJUS Į POILSĮ<br />
Kai gyvenimas eina į saulėlydį, dažnai mintys sustoja ties mirties problema. Daug kam,<br />
taigi ir Staselei, pakilo noras sukaupti paskutines jėgas, kuo daugiau padirbėti amžinybės<br />
sąskaiton.<br />
KATECHETĖ<br />
Mylėdama Dievą ir žmones, Stasė ypač mylėjo vaikelius, visada ir visur jais rūpinosi,<br />
ragindavo mylėti Dievulį, melstis, adoruoti, giedoti. Kada ir kur tik galėjo, atitrūkusi nuo<br />
pareiginio darbo, ruošdavo pirmai išpažinčiai ir komunijai mažuosius ir ,,peraugusius“. Išėjusi<br />
į pensiją visomis jėgomis metėsi į katekizacijos barus. Aplankė daug geros valios valios<br />
šeimų, subūrė vaikučius, leidosi su jais į religinius pokalbius, tuo būdu patraukdama ne tik<br />
vaikučių, bet ir jų tėvelių dėmesį ir laimėdama jų simpatijas. Taip Staselė metai iš metų<br />
paruošdavo didelius būrius vaikučių pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai.<br />
Pažvelgę į Staselę – jau pagyvenusią pensininkę, kukliai dėvinčią, niekuo ypatinga<br />
nepasižyminčią, gal pagalvotume kuo galėtų sudominti jaunuosius didmiesčio ,,galvočius“.<br />
Tačiau reikia pasakyti, kad vaikučiai su noru burdavosi apie ją ir gerte gėrė iš jos lūpų<br />
sklindančią Dievo duotą religinių tiesų išmintį. Ir ją pasisavindavo.<br />
Laisvesnėmis valandėlėmis lankydavosi Vytauto bažnyčios chore. Buvo aktyvi choristė.<br />
5
...TIESIAI Į ŽUDIKO RANKAS<br />
Nieko nenujausdama Staselė, 1975 metų spalio 30 dieną rytą anksti atsikėlusi ir, kaip<br />
visuomet, po rytinių maldų ir mąstymo išėjo viena Aleksoto pašlaitės takeliu į bažnyčią.<br />
Jau iš tolo pastebėjusi, kad keltas neveikia, pasuko pro krūmus laiptais žemyn. Staiga<br />
iššokęs iš krūmų (buvo dar prietamsis) kažkoks vyras ir puolė ją. Staselė visomis jėgomis<br />
gynėsi, stengėsi pabėgti. Tas smarkiai pastūmė ją laiptais žemyn galva. Ilgu laiptų šlaitu<br />
nuriedėjusi žemyn atsitrenkdama į kiekvieną laiptą, visa mėlyna ir kruvina gulėjo<br />
nejudėdama, gal ir be sąmonės...<br />
Kai labiau prašvito, susirinkę daugiau žmonių pastebėjo, kad ji skaudžiai sužalota. Iškvietė<br />
geitąją pagalbą ir nuvežė į ligoninę.<br />
Tuojau pranešta namiškiams ir giminėms. Gydytojai pripažino, kad ne pačios nusirista<br />
laiptais, kad kažkieno sužeista. Ir ligonė pasakė, kad ją nuo laiptų nustūmė žmogus. Tada<br />
pranešta milicijai. Tačiau niekas neatvyko apklausinėti, nors sužeistoji reanimacijos skyriuje<br />
5 paras išgulėjo su sąmone. Ligoninėje buvo apsupta rūpestingiausia globa ir medicinos<br />
pagalba, bet viskas veltui. Po penkių parų sunkios kančios Staselė užmigo Viešpatyje.<br />
KAI SUDAUŽYTA GULĖJO...<br />
Ligoninės reanimacijos skyriuje Staselė sakė gydytojams:<br />
- Mane nustūmė nuo laiptų vyras su šviesiu apsiaustu.<br />
Kai buvo ruošiama operacijai, skundėsi, kad labai skauda vidurius ir sakė:<br />
- Nieko nebedarykite. Vis vien iš manęs nieko nebus!...<br />
Savo seserims sakė:<br />
- Dabar parvažiuosiu namo. Tikrai parvažiuosiu. Jau dabar visam laikui...<br />
- Stasyte, kas tau atsitiko? – klausė seserys.<br />
- Mane užpuolė vyras. Griebė už kojų, už sijono, buvo smarki kova...<br />
Medicinos sesuo, teikianti medicininę pagalbą, nutraukė kalbą.<br />
Jai buvo pasiūlyta dvasinė pagalba, kad būtų legviau kentėti, bet ji atsakė:<br />
- Šiandien penktadienis, reikia pakentėti už Lietuvą, už kalinius, o išpažintį<br />
esu atlikusi vakar.<br />
- Stasyte, tu buvai kaip angelas, - sako aplankiusi bendradarbė,- už ką tau<br />
tokios kančios?<br />
- O už ką Kristus kentėjo daug skaudžiau už mane, - atsakė Staselė.<br />
Kai buvo prisimintas žudikas, ji atsidusus pasakė:<br />
- Aš jam atleidžiu!<br />
Gydytojai konstatavo: ,,Trūkusios kepenys, stiprūs galvos sutrenkimai. Šokas“.<br />
***<br />
Perduota teismo ekspertizei, nes tai kriminalinio nusikaltimo padariniai. Skrodimą darė<br />
ekspertas, reikėjo gauti prokuroro parašą atsiimant lavoną.<br />
***<br />
STASELĖS SESUO BRONĖ PASAKOJA<br />
Gavome pranešimą iš Kauno apie Staselės sužeidimą ir kuo skubiausiai išvykome abi su<br />
Onute. Kelionėje buvo labai neramu, nes nieko smulkiau nežinojome. Nuvykusios į klinikas,<br />
radome Staselę labai sužalotą, vos gyvą: visa sutinusi, veide kelios žaizdos, viena akis<br />
kažkaip sukinėjasi: čia baltymas visas matyti, čia vėl apsisuka...vaizdas siaubingas...<br />
6
Tuo momentu, ačiū Dievui, buvo atgavusi sąmonę ir mes išdrįsome paklausti, kaip tai<br />
atsitiko.<br />
- Septintą valalndą ryto ėjau į katedrą, - kalbėjo Staselė silpnu balsu, - keltas neveikė,<br />
turėjau eiti laiptais. Dar buvo tamsoka. Su baime nuėjau iki pusės laiptų. Staiga iššoko iš<br />
krūmų vyras šviesiu apsiaustu ir griebė mane už kojų, už sijono. Blaškė, stumdė... Virė tarp<br />
mūsų kova – grumtynės. Laikiausi iš visų jėgų. Gal ką nors pamatęs ateinant, nustūmė mane<br />
laiptais galva žemyn... Nuriedėjusi gulėjau bejėgė. Laiptais pro šalį ėjo viena mūsų sesuo,<br />
bet nepažinusi nuėjo žemyn. Vėliau atsirado daugiau žmonių. Vienas rusiškai kalbantis<br />
žmogus iškvietė greitąją pagalbą ir nuvežė ligoninėn...<br />
Po trumpos pauzės pasiteiravo:<br />
- Ką sako mama, sužinojusi apie mane?<br />
Tave labai užjaučia, meldžiasi ir rūpinasi ar kunigą tau kas pakvietė?<br />
- Vakar buvau išpažinties, nesirūpinkite.<br />
- Stasele, tu labai kenti ir nedejuoji.<br />
- Yra laukiančių kančios nuopelnų...<br />
- Baisus tas žudikas! Kaip jį reikia surasti?<br />
- Aš jam dovanoju ir noriu, kad jis būtų danguje kartu su manimi...<br />
Užsimerkė ir daugiau nebekalbėjo.<br />
Jos seserys ir sako: ,,Staselės – kankinės vaizdas taip mus paveikė, kad per kelis mėnesius<br />
stovėjo akyse ir negalima buvo kaip reikia išsimiegoti.<br />
***<br />
SAPNAI SAPNELIAI<br />
Dar gyva Staselė sapnavusi, kad iš krūmų iššokęs kipšiukas. Labai vikrus , ir pasakęs: ,,Tu<br />
mirsi!<br />
***<br />
Jos draugė seselė Kotryna sapnavusi tą naktį prieš mirtį: Ėjusios abi Aleksoto tiltu. Aukštai,<br />
migloje pasirodė šviesi būtybė. Staselė pasakiusi: ,,Tai mirusi mūsų Motina Teodora<br />
(Kriaučiūnaitė) – menininkė. Pasirodžiusioji nusileidus tarp jų, paėmusi už parankių ir<br />
sakanti: ,,Eikime su manimi!“. Kotryna, ištraukusi ranką, pasakė: ,,Aš neisiu“, o Staselę taip<br />
ir nusivedė...<br />
***<br />
Tuoj po s. Staselės mirties sapnavau, kad visos ruošiamės kažkokioms iškilmėms. Ir s.<br />
Staselė tarp mūsų. Apsirengusi ilga balta suknute, užsidėjusi šviesių rožių vainiką ant galvos,<br />
šypsojosi ir sakė: ,,Štai kaip jis man tinka!”...Šypsojosi visai taip, kaip šypsodavosi gyva.<br />
Rodos ir dabar tebematau tą jos šypsnį...<br />
DAR VIENĄ AUKĄ PAVILIOJO KAPAI...<br />
Ligoninėje visomis priemonėmis mėginta gelbėti Staselės gyvybę, tačiau dėl per didelio<br />
sužalojimo ir nukraujavimo (nerasta kūne sveikos vietos, ypač galvoje), ją priglaudė Tas,<br />
Kuriam ji visą gyvenimą buvo paaukojusi ir ištikimai tarnavo.<br />
Palaidota lapkričio 8 d. Viduklės kapinėse. Į amžino poilsio vietą ją atlydėjo daug žmonių ir<br />
didelis būrys mažų vaikučių su gėlėmis rankutėse. Jie nešė gėles tai, kuri juos labai mylėjo ir<br />
mokė tikėjimo tiesų.<br />
7
Daugelis tikinčiųjų mano, kad vaikų ruošimas pirmajai išpažinčiai ir buvo pagrindinė Stasės<br />
Lušaitės nužudymo priežastimi.<br />
Vienai velionės seseriai, iškviestai į tardymą, buvo pareikšta, jog čia įvykęs nelaimingas<br />
atsitikimas, nes lipdama laiptais ji pati paslydusi ir susižeidusi. Šį įvykį aiškinti ,,paslydimu“<br />
yra tik būtinybė melu užmaskuoti žudikus, kad jie jaustųsi drąsūs ir, kai vėl reikės, darbuotis<br />
toliau.<br />
O TAČIAU<br />
Ne viskas sutemose žuvo.<br />
Šiltu krauju širdis pasruvo.<br />
Ir prievartai paklusti neišmoko.<br />
Mortuos voco /Vincas Mykolaitis – Putinas/<br />
Tauta nenurims!.Šių dienų jaunimo gretose atsiras, kurie nepabūgs nei psichinių ligoninių,<br />
šaltų drėgnų kalėjimų, karo metų ar spygliuotų vielų užtvarų, nei žudynių.<br />
Kiekvienas nekaltai nužudytųjų pralietas kraujo lašas bus ta Dievo palaiminta sėkla, iš<br />
kurios vėl dygs nauji jaunosios kartos daigai.<br />
Jie sužaliuos vešliais atžalynais, sužydės ir subrandins naujus Bažnyčios ir tautos vaikus.<br />
Žuvusieji už tiesą, už Kristaus meilę ir Bažnyčią papildys milijonines nežinomų kankinių<br />
gretas, puoš Bažnyčią ir praturtins tautos istoriją.<br />
Prie žuvusiųjų kapo rinksis tautos vaikai<br />
Ir susimąstę tyliai nulenks galvas...<br />
Čia kapų medžiai visad oš ir šlamės –<br />
Viešpaties Angelą...<br />
Gėlės melsis ,,Tėve mūsų!”...<br />
Ir paukšteliai medžių šakose<br />
Nuo pat ryto čiulbės Amžinąjį atilsį...<br />
O žuvusiųjų sielos kils pas Viešpatį, į Amžinybę...<br />
***<br />
SES. <strong>STASĖS</strong> SIELOS VEIDRODŽIO ATSPINDŽIAI<br />
POREKOLEKCINĖS MINTYS<br />
Viešpatie, prašau tave trauk mano širdį į save, į mano sielos gelmes, toli nuo pasaulio<br />
triukšmo, toli nuo mus supančių rūpesčių.<br />
Noriu aš ten su Tavimi būti, Tavimi gėrėtis, Tave mylėti ir garbinti, Tavo balso klausyti.<br />
Savo gyvenimo sunkumuose ten aš rasiu paguodos ir suraminimą. Duok, kad niekad<br />
nepamirščiau, jog Tu esi manyje. Duok, kad visada ir visur Tave savo akimis lydėčiau.<br />
***<br />
Šventoji Dvasia, apšviesk mane pagundų ir tamsos valandose, kad nepaklysčiau ir<br />
negyvenčiau klaidoje.<br />
Viešpatie, padėk man, nes be Tavęs ką gi galiu padaryti? Padėk man nukryžiuoti senąjį<br />
žmogų. Kai man reikia atsižadėti, nugalėti, palaužti savo išdidumą ir savo valią, mirti sau<br />
8
pačiai, tada esu tokia silpna, tokia ištižusi. Padaryk tai, ko atlikti neturiu drąsos. Išrauk,<br />
sugriauk, sudegink, sunaikink visa manyje, kas nėra Tu, arba kas neveda prie Tavo meilės...<br />
Padaryk tuštumą mano šidyje, kad Tu galėtum ją visą užimti...<br />
Padaryk, kad pagaliau mirčiau sau, o gyvenčiau tiktai Tau, Tavo vardo garbei, šventos,<br />
garbingos Tavo valios vykdymui! Tegu mano egoizmas, deginamas karštos Tavo meilės<br />
liepsnos, dingsta visam laikui!<br />
Nekalčiausioji Mergele, Tu visada mylėjai Dievą tyra, be jokio egoizmo šešėlio meile, suteik<br />
man malonę nugalėti savąjį egoizmą.<br />
Įeik, Jėzau į mano širdį ir mano gyvenimą – viskas ten Tavo... Iš anksto pasiduodu<br />
visiems, net skaudžiausiems Tavo meilės reikalavimams.<br />
Nieko neturiu, ką Tau galėčiau atsakyti. Noriu mylėti Tave, atsisakydama visų kūrinių,<br />
visiškai pagal Tavo valią, iki savęs paaukojimo...<br />
Teikis palaiminti, Viešpatie, šį pasiryžimą ir suteik man jėgos jo laikytis iki galo. Nes mylėti<br />
Tave kaip pridera – taip pat yra malonė ir pagrindinė malonių malonė. Meilės Dvasia,<br />
deganti ir sudeginanti Dvasia, uždek mano širdį!<br />
O Mergele, gražiosios meilės Motina, padaryk mano širdį panašią į savo ir Jėzaus.<br />
Visas mūsų tobulumas glūdi meilėje, o visas meilės tobulumas glūdi valios sujungime su<br />
Dievo valia. Iš to išeina, kad juo labiau esame susijungę su Dievo valia, tuo didesnė yra<br />
mūsų meilė.<br />
Tėve, teesie Tavo valia mano atžvilgiu, manyje ir per mane laike ir amžinybėje.<br />
***<br />
IŠ POEZIJOS LOBYNO<br />
Poetas kun. Leonardas Kazimieras Andriekus OFM<br />
Lušaitei Stasei, nužudytai Kaune<br />
Ankstyvą, tamsų rytmetį skubėjo ji bažnyčion,<br />
Jos mintys prie altoriaus degė žvakėm.<br />
Ji ėjo vieniša skardžiom gatvelėm Aleksoto<br />
Kaip dieviška rimtim širdis jos plakė.<br />
Šešėlis juodas iš tamsos grėsliai išniro...<br />
Ją ginės įkandin, kaip vilkas avinėlį.<br />
Juk tai žmogus... Jos mintys rytmečio maldomis žiro...<br />
O juk tai buvo budelis... Jis ranką žmogžudžio pakėlė...<br />
Jis smogė jai į galvą rusiškai sukeikęs:<br />
,,Daugiau vaikų tu negadinsi...Poterių nebemokinsi!...<br />
Ir ją parkritusią, jis spardė, kaip žvėris įnirtęs,<br />
O ji gi, kaip šventoji dusdama lemeno: ,,Jėzau mano!“<br />
Kai prarado žadą, kūno virpesiai nutilo,<br />
Tada nuo skardžio ją parito, kruviną, bejėgę,<br />
Pasigirdo jos pratartas paskutinis žodis:<br />
VIEŠPATIE, ATLEISKI JAM!!!<br />
Ir ji dauboj nurimo kraujo aureole pasipuošus...<br />
Tą rytmetį pagimdė Lietuva mergelę šventą...<br />
9
Vaikams ji skelbia Kristaus Evangeliją...<br />
Tą rytmetį žudikas įsaką atliko jam užduotą...<br />
Gi lietuvaitė – kankine danguj nušvito vainikuota.<br />
***<br />
Poetas kun. Andrius Vytautas Rimas MIC<br />
Lietuvės katechetės s. Stasės gyvybės auka už Lietuvos jaunimą<br />
Ar lietuvio jau tokia pikta širdis ir tokios žiaurios rankos?<br />
Ar tokia ištvirkus mūs jauna karta –<br />
net sesutę drįsta niekint, ją ant laiptų taip sutranko...<br />
Vietos nėr sveikos jos kūne, – perdurta kakta.<br />
Taip kraujuoto veido nepažįsta net savieji...<br />
Kaip skauda jai! – Du jauni lietuviai laiko ją girta...<br />
Kviečia greitąją jai pagalbą svetimtaučiai...<br />
Už Tėvynės mūs jaunimą ji gyvybę paaukoja šventai,<br />
Dėl tokių aukų Tėvynei Naujas rytas aušta...<br />
Tuoj pradės aiškėt visiems: kas ką lemia –<br />
Kuo pavirsta be tikybos mūs jaunimas.<br />
Nuo skaisčių aukų ir kraujo prašviesės padangė mūs aptemus<br />
Ir ateis Tėvynės atgimimas.<br />
Savo skaisčią sielą ir jos indą – kūną baisiai sudaužytą<br />
O gera Stasele, Dievui paaukojai,<br />
Kai į Kristaus Auką taip skubėjai tą penktadienio rytą –<br />
Į garbingas kankinių gretas tada įstojai...<br />
Tu, Sesute, per kančias, per ašaras ir kraują<br />
Sieloje paveikslą Jojo taip nuskaidrintą skubėjai nešt Kūrėjui.<br />
Dievas gal regėt tau leis jaunimą naują? –<br />
Jis iš kankinių mūs kraujo gims ir eis prieš audras ir vėją!<br />
Dieve, Dieve, kiek aukų – žiedų skaisčių –<br />
Angelai surinko mūs Tėvynėj ir tremty!<br />
Kiek tauta jau iškentėjo tų kančių,<br />
Kiek dar bus jų ateity?<br />
Tik kančia mus Išganytojas atpirko, -<br />
Nugalėjo net mirties ir nuodėmių baisumą.<br />
Džiaukis, kad tave net bendrininke Atpirkimo Viešpats išsirinko –<br />
Gerumu tuo nugalėt žmogaus žiaurumą.<br />
Juk ir tava auka stiprins mūs jaunimą,<br />
Lietuvaite tvirta dvasia!<br />
Jei kentėt už dorą ir už tiesą mus baimė ima, -<br />
Tavo kraujas, ryžtas ir kančia teždega mūs dvasią.<br />
10
Mokytoja Tu Kristaus meilės mokslo,<br />
Nebe vien žodžiu jau, bet ir pavyzdžiu skaisčiu ir kančių krauju...<br />
Oi, kada mes ne tik žavėsimės šventaisiais vien iš tolo –<br />
Drąsiai mes irgi eisim heroizmo tuo keliu jų?!<br />
Nuo mažų aukų pradėkim:<br />
Nesilepinkim nuo ryto,<br />
Su malda, auka ir darbu pagalbon vis skubėkim,<br />
O žiedai nauji dorybių skleisis gražūs, nesuvytę.<br />
***<br />
Negalėjau nerašyti, kai man papasakojo s. Elena Motekaitytė apie tą įvykį. Mirdama velionė<br />
negalėjo daug kalbėti, bet dar ištraukė iš jos kokį žodį s. Marytė Rėkiūtė ir s. Elena<br />
Krušinskaitė reanimacijos skyriuje.<br />
Argi ne labiausiai jaudina Nekalčiausiojo ir Teisingiausiojo auka? Be reikalo daugelis<br />
skundžiasi, kodėl nekalti turi tiek kentėti.<br />
Daugelis kunigų ir katechečių įsitikina iš praktikos, kad ne tiek žodžiai, kiek pavyzdžiai<br />
kančios, aukos ir maldos paveikia ir atverčia.<br />
Katechetės Staselės žodžius Dievas leido užantspauduoti jos krauju, kad jie neštų<br />
šimteriopą vaisių. Tikra katechetė moko visu savo gyvenimu.<br />
Ji paaukojo iš Dievo gautus visus savo talentus ir iškalbą. Aš manau, kad tam kankintojui ji<br />
bus pasakiusi kokį trumpą žodį, kaip buvo pratusi kiekviena proga kiekvienam sutiktam<br />
pasakyti gerą žodį, prakalbinti. Sesuo Marija Rinkevičiūtė pasakojo, kaip ji kartą, keldamasi<br />
keltu pasakiusi, kuo pavirsta jaunimas be tikėjimo: ,,sugadintas jaunimas gėrisi blogiu, o<br />
gėrio nevertina“.<br />
N. N.<br />
***<br />
Mažučiai, darželio amžiaus vaikučiai, pirmieji pribėgo pagerbti mirusiosios savo auklėtojos<br />
Staselės. Jie į vietą – dar kruviną - pasodino gėlę, o kitoj pusėje jie nešė cemento nuolaužas<br />
statyti jai paminklą...<br />
Gal kada čia tikrai ir bus didingas paminklas?<br />
Bet argi didvyriams reikalingi paminklai? Tik mums, silpniems žmonėms, reikalingi, kad<br />
primintų didvyriškumą, kuriuo turėtume pasekti. Tik tada bus didžiausias jiems paminklas,<br />
kai daugelis eis jų pėdomis, kaip yra pasakęs Janonis:,,Geresnio paminklo didvyriams nebus,<br />
kaip vykdymas jų idealo“.<br />
***<br />
Užrašai laidojant kankinę s. Staselę:<br />
VIEŠPATIE, PRIIMK MANO KRAUJO IR GYVYBĖS AUKĄ UŽ TAUTOS NUODĖMES!<br />
ATLEISK, VIEŠPATIE, TAM, KURIS NUTRAUKĖ MANO <strong>GYVENIMO</strong> GIJĄ!<br />
***<br />
A†A Staselei<br />
11
Tavo kraujas , ryžtas ir kančia<br />
Teuždega mūsų dvasią,!<br />
***<br />
Kraujas suvilgė gimtąją žemę,<br />
Trapi gyvybė tapo auka,<br />
Kad Dievas grįžtų į mūsų šalį,<br />
Atgimtų meilė, dora ir tiesa.<br />
Jėzaus širdie, priimk gyvybės auką<br />
Už tuos, kurie pasuko klystkelių takais,<br />
Už bočių žemę ir už visą tautą, kad gėrio<br />
Švyturiu visiems būtų visais laikais.<br />
***<br />
Dievo ir Tėvynės meilės švyturys<br />
Švietė tau visu gyvenimo taku,<br />
Kol ankstyvą rytą pašaukė mirtis...<br />
***<br />
Kraujo deimančiukai sužvilgo ant žemės,<br />
Gyvybę kaip auką paėmė mirtis,<br />
Kad Dievas sugrįžtų į gimtąją šalį,<br />
Kad amžiais ji būtų tiesos švyturys...<br />
***<br />
Ilsėkis ramybėje! Žuvusi,<br />
Pindama vainiką nevystančių gėlių,<br />
Dabar gi padėki, mieloji Stasele,<br />
Po Jėzaus brangiausio kojelių šventų...<br />
***<br />
Tevilgo gėlių skaidrioji rasa<br />
Tavo amžino poilsio vietą!<br />
***<br />
Tavo mirtis ir kančia, mieloji Stasele,<br />
Tebūna atlyginimas Dieviškajai Širdžiai!<br />
***<br />
Gyventi norėjai – pašaukė mirtis.<br />
Priešintis negalėjai,<br />
Nes Dievą ir žmones tu nuoširdžiai mylėjai...<br />
12
***<br />
Stasyte, ilsėkis ramybėje!<br />
- Laukdama mūsų...<br />
- sesuo ACJ<br />
***<br />
A†A Seseriai STASEI<br />
Kaip tu žavi, gili, tylioji!-<br />
Kaip skausmo ašara tyra<br />
Nun Dievo saulėj spinduliuoji,<br />
Kančioj sušvitus su aušra!<br />
Gyvenimu šventu žėrėjai,<br />
Su Kristumi auka tylia.<br />
Nešei sieloms tu Atpirkėją, -<br />
Veikei Jo dieviška galia!<br />
Kur tu žvelgei, vis liejai meilę –<br />
Širdies Švenčiausios spindulius!<br />
Be meilės šąlančių pagailus<br />
Globojai vargšus vaikelius!<br />
Žiaurioj kovoj tu nugalėjai!<br />
Grimzdai į dieviškas gelmes!<br />
Aukoj gyvybės Atpirkėjui<br />
Atleidai žmogžudžiui skriaudas.<br />
Tu mums lyg saulė nusileidus<br />
Švieti dar nuotsabia žara.<br />
Mirtis nors dengia tavo veidą,<br />
Garbėj sugrįši mums aušra!<br />
V. Š.<br />
1976.I.24<br />
***<br />
A†A Ses. STASEI<br />
Kaip tu graži, skaisti gėlele<br />
Dievybės saulėje nušvitus!<br />
Tu lyg tylus rasos lašelis<br />
Į Saulę dievišką pakitus! -<br />
Lašely Saulė maudos gėris...<br />
Lašelis Saule žėri, žėri...<br />
Žmogus sudievintas malone<br />
Tyliai švietei, tyliai žėrėjai...<br />
Tu meile Jam žavėjai žmones,<br />
13
Lyg Dievo šypsniu palytėjus...<br />
O meilė minta aukomis,<br />
Skaistėja, švinta kančiomis.<br />
Tu pakilai kančioj didinga –<br />
Žaizdom, krauju mirty nušvitus.<br />
Už meilę pergale laiminga<br />
Skaisčiuoju angelu pakilus!<br />
,,Atleidžiu jam!...Tu man atleiski! –<br />
Auką gyvybės Tau aukoju!“<br />
V. Š.<br />
1976.I.24<br />
***<br />
A†A STASELĘ PRISIMINUS<br />
Mums lieka gražus Staselės vaizdas kaip geros katechetės. Nuoširdi Dievo meilė skatino ją<br />
skleisti tikėjimo tiesas vaikučių, jaunimo širdyse. Ji labai rūpestingai katekizavo savo tėviškėj<br />
ir kur bebūdama ištisus būrius vaikučių.<br />
Jaunos sielos ją mylėjo, nes jautė didelį mokytojos pasiaukojimą ir kruopštų pasiruošimą<br />
tam darbui. Tai galima įsitikinti peržvelgiant jos pomirtinį palikimą: knygas, užrašus,<br />
santraukas. Ten buvo gausu visokių ištraukų iš knygų ir laikraščių, visokios rūšies vaizdingų<br />
priemonių, skaidrių, filmų ir kt. Tai atsakymas kodėl jai šis darbas taip sekėsi. Ten buvo įdėta<br />
daug širdies, pasiruošimo, meilės ir aukos.<br />
Tu, Stasele, besiaukodama už vaikus, už jaunimą, už Bažnyčią negailėjai nei laiko, nei<br />
jėgų, kad tik daugiau sielų patrauktum prie Dievo.<br />
Tau nerūpėjo turtai ir garbė, bet labai troškai padėti vargšams, nelaimės ar ligos<br />
prislėgtiems.<br />
Staselė pati žiemą dažnai miegodavo neapšildomame kambarėlyje, o geresnį mielai<br />
užleisdavo neturtingai moksleivei ar varge esančiam žmogui.<br />
Nepraeidavo šalta ir bejausmė pro gatvėje gulintį net ir girtuoklį. Gailėjosi kiekvieno<br />
vargšo. Visus guodė, stiprino, ramino, dažnai skirdama ištisas valandas draugiškiems<br />
pokalbiams.<br />
Gyvendama didžiausiame name, sau nenorėjo patogaus kambario – išsirinko patį<br />
prasčiausią kambarėlį, nes mėgo nuošalumą, vienumą, ramybę, ir tuo būdu panašėti į savo<br />
Sužadėtinį. Ji buvo kaip kuklioji žibutė.<br />
Kai jai pasiūlydavo kokį drabužį ar daiktą, paprastai atsakydavo: ,,mano visko užtenka,<br />
man nieko nereikia!“.<br />
O pati labai stengdavosi kitus šelpti ar ką nors dovanoti. Atrodo, kad jos širdžiai buvo<br />
didelis džiaugsmas kitus sušelpti materialiai. Tikrai neturėjo tokio daiktelio, kad gailėtųsi<br />
atiduoti kitam.<br />
Kaip mielai Staselė slaugė sergančius ligonius ir nelaimės ištiktuosius! Atrodė, kad čia<br />
tikrasis jos pašaukimas, ji tam ir skirta. Kiek aukos parodė beslaugydama kitus, tarsi<br />
atiduodama savęs dalelę. Tiek įdėdavo širdies ir aukos, kad pati sumenkus tapdavo panaši į<br />
šešėlį...<br />
Kiek naktų prabudėjo prie kenčiančių lovos, kiek jų su Dievu sutaikiusi numarino, kiek<br />
palydėjo į amžinąjį piolsį...<br />
Teatlygina tau, miela Stasele, Aukščiausiasis už viską, už meilę, už auką, už širdį...<br />
Dar viena svarbi jos žymė – tai kuklumas. Ji nemėgo puoštis: jos drabužėliai buvo kuklūs,<br />
paprastučiai, bet skoningi. Viskas joje atspindėjo gerą, kuklią sielą.<br />
14
Labai sugebėjo su menišku pajautimu derinti gėles. Iš smulkių paprasčiausių gėlyčių jos<br />
rankose susidarydavo graži puokštė.<br />
Tokia buvo mūsų Staselė. Sunku ją žodžiais įvertinti dar sunkiau užmiršti, nes dvasios<br />
didybė neužmirštama! Jos pramintos pėdos kviečia mus eiti panašiu dorybių keleliu. Eiti prie<br />
Kristaus, siekti aukštųjų idealų, ieškoti brangiųjų perlų – amžinųjų turtų, kuriuos atrasim tik<br />
amžinybėje.<br />
Nebuvo mūsų Staselė geros sveikatos. Daug sirgo, daug kentėjo, bet kitiems šypsojosi,<br />
guodė, ramino. Užteko bent trumpai užkalbinti, o prakalbės valandą.<br />
***<br />
MINTYS SES. <strong>STASĖS</strong> MIRTIES METINIŲ PROGA<br />
Kaip nežinomi mums Dievo planai ir nesusekami Jo keliai!...<br />
Kokie nuodėmių debesys supa šiandien mūsų padangę! Kiek daug matom nuskriaustų,<br />
nekaltai nužudytų! Kiek negimusių kūdikių, kiek kenčiančių kalėjimuose ir tremtyje! Kokios<br />
baisios alkoholio bangos skandina mūsų Tėvynę! Ir visos tos nedorybės slegia varganą mūsų<br />
žemę...<br />
Kristaus krauju atpirkta žmonija vėl ir vėl skęsta nuodėmių bangose...Ir kas už visa tai<br />
atsilygins, jei ne šventos, didvyriškos sielos!?<br />
Štai ir šiandien minime mūsų kankinės Staselės mirtį. Žiauri mirtis, staigi mirtis. Ypač ji<br />
skaudi mylimai motinai ir visiems namiškiams bei giminėms. Skausmo jūra supa mus ir jus...<br />
Užjaučiame jus kuo nuoširdžiausiai! Kartu kviečiame jus guostis ir didžiuotis, kad Viešpats<br />
pasirinko sau atperkamąja auka jūsų šeimos narį, jūsų mylimiausią vaiką...<br />
Aukų reikia! Atperkamosios kainos Viešpačiui, matyt , reikia. Ir Dievas pasišaukė kaip<br />
atlyginamąją auką šią brangią sielą už visų visų, o gal ir už mūsų, už mano nuodėmes.<br />
Viešpats leido Staselei mirti kankinės mirtimi, mūs Tėvynės didvyrės mirtimi už dorą, už<br />
tikėjimą.<br />
Tai mūsų tautos GORETĖ! Tai mūsų tautos pasididžiavimas!...<br />
Praėjai, Stasele, per žemę, kaip angelas gera darydama ir savo kankinystės krauju suvilgei<br />
– nuplovei šią purviną, nuodėmingą Tėvynės žemę.<br />
ILSĖKIS VIEŠPATIES RAMYBĖJE!<br />
O Prisikėlimo varpai tedžiugina ir prikelia tave!<br />
Motina Jadvyga Novelskaitė ACJ,<br />
Kongregacijos Gen. Vyresnioji<br />
1976-11-05<br />
***<br />
IŠ ATSIMINIMŲ SESERS BRONISLAVOS RAUGAITĖS<br />
Gyvenome su Stasele penkerius metus viename name. Ji dažnai pas mus užsukdavo ir<br />
būdavo miela mūsų lankytoja.<br />
Ji gi pati, būdama namo paveldėtoja, gyveno rūsyje, o vėliau persikėlė į III aukštą, į<br />
palėpės kambarėlį su vienu mažu langeliu. Niekada nesiskundė buitiniais nepatogumais, o<br />
apsilankius pasidalydavo savo įspūdžiais. Kartą sakė: ,,Netoli Aleksoto kelto radau nuvirtusį<br />
girtą žmogų. Prašiau praeivių padėti jį nugabenti bent arčiau namų, niekas nesutiko.<br />
Pagaliau atsirado vienas vyras, kuris jį pažino ir nugabenome į jo namus. Vėliau sutikęs jis<br />
dėkojo.<br />
***<br />
15
Kartą sutiktas tėvas su sūneliu dėkojo Staselei:,, Tu mūsų šviesa ir šiluma! Aplankyk mus,<br />
nepamiršk! Visuomet esi laukiama!<br />
***<br />
Staselė pasakodavo įspūdžius iš invalidų vaikų namų: ,,Nepilnapročiai vaikai vis dėlto<br />
supranta gerą širdį ir savotišku būdu rodo savo meilę, prieraišumą. Luošieji šliaužia<br />
grindimis, skuba pasitikti, kai pasirodau jų palatoje, o išeinant - vargšeliai ašaroja...“<br />
***<br />
Važiavau į tėviškę, - pasakojo Staselė, - vežiausi du kepaliukus duonos ir pyragėlį. Įlipo į<br />
mašiną keli studentai su kuprinėmis. Jie keliavo tirti dirvožemių. Vienam iš jų buvo pavesta<br />
pasirūpinti maisto, bet jis pamiršo duoną, nors kitokios užkandos turėjo.<br />
- Tai žioplys!, - šaukia draugai, - kaipgi valgysime be duonos plikame lauke!?<br />
- Ką čia, - sakau, - vyrai, barate savo rūpintojėlį. Imkite štai vieną kepaliuką duonos ir pusę<br />
pyragėlio. Tebūnie jums į sveikatą!<br />
Užsimezgė tarp mūsų bendra kalba ir sakau jiems: ,,Išanalizuojate grūdą ir jo sudėtį,<br />
žinote ko reikia duoti dirvai, kad grūdas duotų gerą derlių. O mokslo pastangomis<br />
pagamintas grūdas ar galės dygti? Kas gi suteikė gyvybę? Ir besikalbėdami priėjome<br />
išvados, kad čia, bent kol kas, mokslas yra bejėgis. Išsiskyrėme kaip geri draugai. Man<br />
reikėjo išlipti anksčiau; išlaipino ir atsisveikinome.“<br />
***<br />
KAIMYNŲ SRIUBŲ ATSILIEPIMAI APIE STASELĘ<br />
Staselė buvo brangiausia mūsų šeimos bičiulė, miela mūsų lankytoja. Būdavo ilgu, kai per<br />
visą savaitę ji nepasirodydavo. Ji visada būdavo pilna giedrios nuotaikos, kilnių minčių ir<br />
padrąsinančios kalbos.<br />
Kai dirbo vaikų namuose Žemaičių gatvėje, buvome bendradarbės, aš gydytoja, ji skyriaus<br />
šeimininkė.<br />
Ji taip pat dirbo vaikų – idiotų – namuose Vilijampolėje. Ten ji buvo vargšeliams kaip<br />
motina, įžvalgi, įtakinga. Tai inteligentiška, drąsi asmenybė. Mėgo būti tarp žmonių, turėjo<br />
tvirtas savo pažiūras.<br />
Buvau ilgoje išvykoje. Kai grįžau, motina sako: ,,Mus ištiko skaudi nelaimė!“<br />
,,Kas? – sunerimau.<br />
Išgirdau: ,,Žudikas nukankino mūsų bičiulę Staselę...“<br />
BAIGIAMASIS ŽODIS<br />
Norint įsižiūrėti į kokį meno kūrinį, reikia stovėti tam tikrame atstume. Tik tada teisingiau<br />
galima nustatyti kūrinio vertę.<br />
Analizuojant velionės Stasės gyvenimą ir iškeliant aikštėn jos gyvenimo detalės, kažką<br />
panašaus galima taikyti.<br />
Ne visi arti jos stovėjusieji buvo geriausios nuomonės apie jos asmenį. Buvo ir tokių, kurie<br />
jos nesuprato, nevertino. Ją matė ir aptarė kitoje šviesoje, nuspalvintą kitomis spalvomis.<br />
Tai gyvenimo natūralijos.<br />
Patarlė sako: ,,Dar nė vienas žemėje visiems neįtiko!” Neįtiko net pats mūsų Išganytojas<br />
Jėzus Kristus. Jei būtų visiems įtikęs – nebūtų nukankintas.<br />
16
Ir Staselės adresu išsigirsta tokių posakių: ,,Kai žemėj gyveno, niekuo ypatingu<br />
nepasižymėjo, o dabar, ko gero, užkels ant altoriaus!“<br />
Tai žmonių nuomonės! Laimė yra Dievas, kas teisingiausiai įvertina kiekvieno žmogaus<br />
nuopelnus, ir tik Jis vienas taip sugeba.<br />
Niekas čia neturi jokios įtakos – nei pagerinti, nei pabloginti pomirtinio žmogaus likimo.<br />
Viskas yra paslėpta nuo mūsų, mirtingųjų akių.<br />
Iš antros pusės, kas yra pats geras, nepagaili gero žodžio ir kitam, o kas žvelgia per<br />
tamsius akinius, tam atrodo, kad nėra nei vieno gero.<br />
Kaip ten bebūtų, bet mirti už tikėjimą ir dorą, atleidžiant žudikui yra heroizmas, verčiąs<br />
mus visus nulenkti jai galvą...<br />
Seselės Stasės mirtis skaudi, ypač artimiesiems, giminėms. Tačiau nepamirškime šio<br />
šventųjų Bažnyčios Tėvų tvirtinimo, kad mirti už tikėjimą ir dorą kankinystės mirtimi, reiškia<br />
laimėti amžinos laimės aureolę danguje...<br />
O su velionės Staselės mirtimi ar ne taip atsitiko!? Jeigu taip, tai ar verta liūdėti? Ar ne<br />
geriau sakyti: ,,Stasyte brangioji, tu taip garbingai, Viešpačiui leidus, baigei šios žemės<br />
kelionę... Jam šaukiant, tu vienu šuoliu pasiekei amžinos laimės buveinę. Tu jau laiminga!...<br />
Tu gali darbar ir mus, keliaujančius šios žemės keliu, užtarti pas Viešpatį ir tikimės, kad taip<br />
padarysi...<br />
Jei tu žemėje gyvendama buvai jautri kenčiantiems, tai danguje esi tobulai jautri ir Dievo<br />
malonėmis pasipuošusi, tai daugiau galėsi mums padėti pasiekti amžinąją Tėvynę. Ir ne tik<br />
mums, bet ir savo mylimiems vaikučiams, jaunimui, ligoniams, kaliniamss, kenčiantiems,<br />
mirštantiems...<br />
Sesers Stasės giminėms, arimiesiems ir mums, jos bendrakeleivėms ne liūdėti, o džiaugtis<br />
reikia, kad štai jau turime savo užtarėją danguje, kuri, iš arti pažinusi mūsų vargus, kančias<br />
ir šios žemės pavojus, atjaus, supras ir, be abejo, prašys Visagalį laiminti ir menkas mūsų<br />
pastangas ir gerą valią, tobulumo kelyje į amžinąją Tėvynę...<br />
Miela Stasele, nepamiršk mūsų!<br />
s. Stanislava Švobaitė ACJ<br />
1981 m.<br />
Garbė Jėzaus Širdžiai per Marijos Širdį!<br />
17