B.Andruška_ giesmės

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

49

50

51

52

53

54

55

56

57

58

59

60

61

62

63

64

65

66

67

68

69

70

71

72

73

74

75

76

77

78

79

80

81

82

83

84

85

86

87

88

89

90

91

92

93

94

95

96

97

98

99

100

101

102

103

104

105

106

107

108

109

110

111

112

113

114

115

116

Irena Petraitienė
Benediktas Andruška SJ –
Lietuvos jėzuitų provincijos atkūrėjas
https://www.bernardinai.lt/2014-02-19-
irena-petraitiene-benediktas-andruska-sjlietuvos-jezuitu-provincijos-atkurejas/
2014 m. vasario 18 d.
117

Minint Jėzaus Draugijos atkūrimo 200-
ąsias metines (1814), prasminga prisiminti,
jog sukanka 130 m. kai 1884 m. Telšių
apskrityje, Vilkaičių kaime gimė Benediktas
Andruška, XX a. pradžios pirmas lietuvis
jėzuitas, Lietuvos jėzuitų provincijos
atkūrimo ( 1923) iniciatorius, jos
provincijolas, XX a. tikėjimo liudytojas.
Vienuolis
„Atpirkėjo žodžiai smigo į širdį,
guodė, džiugino, drąsino, švietė.
Mąsčiau juos nuolat, tiesiog verkiau iš
džiaugsmo, prašiau meilės, kėliau sau
visai naujus idealus, naujos svajonės
mane įsupo ir pagavo…“ – taip savo
dvasinį prabudimą Žemaičių kunigų
seminarijoje Kaune biografinėje apybraižoje
„Kaip aš tapau jėzuitu“
apibūdino Benediktas Andruška.
Nors slapta lietuviškas knygas skaitę ir
lietuvišką dainas traukdavę „litvomanai“
ir sulaukdavo vyresnybės nemalonės,
bet po atostogų 1902 m.
Palangos progimnaziją baigusio
jaunuolio nuotaika buvo visai kita. Šv.
Raštą dėstęs kun. prof. J. Skvireckas
atvėrė naują Evangelijų pasaulį, o
Bažnyčios istorijos profesoriaus kun.
Žongolovičiaus gyvas įtaigus pasakojimas
apie Jėzuitų ordino kūrimąsi,
kovas su Bažnyčios priešais
aštuoniolikmečiui klierikui įžiebė mintį:
„O kad aš galėčiau tapti jėzuitu, kokią
vertę mano gyvenimas įgautų. Tik jie
yra didvyriai, mokslininkai, jiegenijai…“
Tačiau lyg jūros vilnys
plakėsi ir svarstymai: universitetas
118

nebaigtas, lotynų kalbos gramatikos
žinios menkos. Kažin ar jėzuitai jį
priimtų? Kur juos rasti? Lietuvoje jų
nėra ir negali būti, nes rusų valdžia jų
saugosi, netgi vaikai būdavo
gąsdinami- ateis jėzuitas, pagaus. O
jeigu ir taptų jėzuitu, reikėtų palikti
Lietuvą, tėvelius. Namiškiams tik
užsiminus apie vienuolinį gyvenimą,
motina išsigando: „Vaikuti, ką tu kalbi,
kaip tu įstojęs į seminariją, vėl galėtum
ją palikti. Jau, Dieve, saugok. Juk tai
negalimas dalykas.“
Bet labiausiai džiugino ir drąsino
svajonės, skaitymai, malda. Dar kartą
atlikęs viso gyvenimo išpažintį,
Benediktas klausė nuodėmklausio
nuomonės apie savo pašaukimą: „Jis
paliko tai mano laisvai valiai, o mane
tarytum kažkas stumia: eik, nes Dievas
to nori. Kad svyruoti nebebūtų galima,
padaviau pareiškimą seminarijos
vadovybei atleisti mane.“ Pagaliau 1903
m. sausio antroje pusėje su Lietuva
atsisveikindamas Benediktas gavo seminarijos
rektoriaus prel. Antano Karoso
palaiminimą: „Keliauk, vaikeli, kur
tave Dievas šaukia, ir kur tu būsi,
nepamiršk Jo, o Jis tavęs nepamirš.“
Tėvams laiške buvo pranešęs
apie savo sprendimą, bet nesulaukęs
atsakymo ir maldoje jų atsiprašęs,
slapta perėjo Rusijos – Austrijos sieną.
Nors popiežius Pijus VII 1814 m.
atkūrė Jėzuitų ordiną visame pasaulyje,
tačiau 1820 m. carui Aleksandrui I
įsakius iš Rusijos ištremti visus jėzuitus,
jie persikėlė į Austrijos valdomą Galiciją.
1903 m. kovo 3 dieną, Benediktui stojant
į Staravieco mieste esantį Galicijos
119

jėzuitų naujokyną, į ordiną jį priėmė
būsimasis jėzuitų generolas t.
Vladimiras Ledochovskis, tuometinis
Galicijos vienuolyno provincijolas. Po
metų kitų – pirmieji įžadai, paskui –
junioratas, senųjų kalbų ir filosofijos
studijos Krokuvos Popiežiškajame universitete.
Ir švelnaus tenoro Benedikto
meninei prigimčiai malonios klierikų
choro dirigento pareigos. 1911 m.
vyresniųjų siunčiamas vyksta į Austriją,
Chirovo didžiąją jėzuitų gimnaziją
dėstyti liturginio giedojimo ir vaikystėje
gerai išmoktos rusų kalbos, nes mokėsi
Lieplaukės rusiškoje pradinėje mokykloje.
Lenkijoje yra pasakojęs Br. Krištanavičiui
SJ, kitiems konfratrams, jis
jautėsi svetimas. Būdamas didelis
patriotas ir karšto būdo žemaitis, kartą
jis susiginčijo su lenkais klierikais dėl šv.
Kazimiero tautybės. Įsiplieskusi ugnis
neleido nurimti, ir tik provincijolo
vokiečių kilmės t. Petro Bapsto tėviškas
supratimas padėjo išbristi iš nesantaikos.
Su Lijono provincijos vyresniuoju
t. K. Chanteriu jis susitarė, kad
priimtų kl. B. Andrušką į Prancūzijos
jėzuitų teologatą. Taip Benediktas prieš
Pirmąjį pasaulinį karą atsidūrė
Gastinge, Anglijoje, kur 1906 m. ištremti
prancūzai jėzuitai ten turėjo savo
seminariją. Ketverius metus studijavęs
teologiją (1913–1917), 1915 m. buvo
įšventintas kunigu.
…Didinga XI a. Kenterberio Šv. Tomo
katedra, Šv. Martyno bažnyčia, Šv.
Augustino vienuolyno griuvėsiai –
viskas liudijo, kad šis romėnų laikais
įkurtas miestas neatsiktinai tapo
120

Anglijos krikščionių Bažnyčios centru,
kur t. Benediktas prieš galutinius įžadus
atliko terciatą. Kenterberyje 1917 m.
gavęs Jėzuitų draugijos generolo t. Vl.
Ledochovskio laiške išdėstytą pasiūlymą
kartu su lenkų jėzuitais vykti į
Peterburgą katalikiškoms misijoms,
ėmėsi žygių: „Iš jėzuitų prokuratoriaus
gavęs 100 funtų sterlingų, dėl vizos į
Peterburgą kreipiausi į Švedijos ir
Norvegijos konsulus.1917 m. pabaigoje
ieškojau Rusijos atstovo Litvinovo
Londone, bet jis buvo areštuotas. Britų
policijos viršininkas taip pat nedavė
vizos.“ Sužinojęs, kad į Angliją yra
atvykęs rusų baltagvardiečių generolas,
Lietuvoje, Zarasų krašte, gimęs vokiečių
kilmės baronas Piotras Vrangelis,
t. Andruška, prašydamas jo pagalbos,
parašė laišką. Savo ranka rašytame
atsakyme generolas pažadėjo, jog, esant
galimybei, padės. P. Vrangelis nesitikėjo
kontrrevoliucijos pralaimėjimo ir
neįsivaizduodamas įvykusios proletarinės
revoliucijos padarinių, manė, kad
Rusijoje religinės priespaudos nebus.
1918 m. vidury specializacijai t.
Benediktą vyresnieji nusiuntė į
Londoną. Lenkijos jėzuitų kataloge jo
eitos pareigos Londone pažymėtos
vienu žodžiu: operarius misionierius. Iš
tiesų, rengdamasis sugrįžti į tėvynę ir
norėdamas daugiau parsivežti
trūkstamos teologinės literatūros, ją
vertė į lietuvių kalbą.
Atkūrėjas
Trisdešimt penktaisiais savo gyvenimo
metais, po 16 metų pertraukos, 1919
121

m. rugpjūtį, į Nepriklausomos Lietuvos
Kauną sugrįžta t. Benediktas Andruška.
Pirmas ir kol kas vienintelis XX a.
pradžios lietuvis jėzuitas. Subrendęs,
pašaukimo balsą išgirdęs ir užsibrėžtą
uždavinį vykdantis žmogus. Žemaičių
vyskupas Pranciškus Karevičius, aišku,
maloniai jį priima ir tokį mokytą,
keliomis Europos šalių kalbomis kalbantį,
gilios dvasios vyrą siunčia į
Kunigų seminariją dėstyti filosofijos,
fizikos ir liturginio giedojimo. Maloniai
nudžiugintas klieriko Jono Venckaus
prisipažinimu, jog norįs tapti jėzuitu, t.
Benediktas jam pataria kreiptis į
Vokietijos provincijolą.
Sunkia širdimi apeina carizmo laikotarpiu
cerkve paverstą, o 1915 m.
Pirmojo pasaulinio karo audros apdraskytą
Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią,
buvusią Jėzuitų kolegiją. Uždaryto
jėzuitų vienuolyno rytiniame sparne
susitinka čia įsikūrusį Švč. Trejybės bažnyčios
kleboną prel. Povilą Januševičių.
Bendraminčiais ir bičiuliais tapę kunigai
1919m. atkuria Šv. Vincento Pauliečio
konferenciją, turinčią tikslą teikti
materialinę ir moralinę pagalbą ligoniams
ir vargstantiems .
Tėvas Benediktas, dažnai bendraudamas
su Šv. Kazimiero draugijos pirmininku
prel. A. Dambrausku- Jakštu ir
svarstydamas apie galimybes atgaivinti
Jėzuitų mokyklą, 1920 m. spalio mėn. 8
dieną jėzuitų generolui t. V. Ledochovskiui
parašo laišką. Aptardamas
religinę padėtį Lietuvoje, prašo leidimo
Kaune steigti Jėzuitų mokyklą ir
priduria, kad vokiečių jėzuitų provincijolas
t. Kosters sutiktų čia paskirti
122

keletą tėvų, jei tam planui pritartų
Lenkijos jėzuitų provincijolas. Tačiau
neramūs laikai privertė šį klausimą dar
kuriam laikui atidėti.
Rudėjant Kauno Kunigų seminarijos
auklėtiniams pravedęs rekolekcijas, vyresniųjų
lenkų tėvų jėzuitų kviečiamas,
1920 m. t. Andruška išvyko į Krokuvą,
kur mažojoje kunigų seminarijoje
padėjo spaudai rengti įvairius teologinius
leidinius. Tėvo Benedikto polinkius
atitikusi redaktorinė, literatūrinė
veikla buvo nuteikusi rimtam
darbui, tačiau netikėtas pokalbis reikalą
pasuko kita linkme. Į Krokuvą parvykęs
Kauno kunigų seminarijoje viešėjęs
Lenkijos jėzuitų provincijolas t. Stanislovas
Sopuchas pakalbino jį sugrįžti
atgal į Lietuvą ir Kaune steigti lenkų
jėzuitų rezidenciją. Kodėl lenkų? Juk du
seminarijos auklėtiniai J. Venckus ir J.
Bružikas, jau pareiškė tvirtą apsisprendimą
stoti į Jėzaus Draugiją. Atsiras ir
daugiau kandidatų… Todėl atsisakęs
provincijolo pasiūlymo ir, matyt, vengdamas
kokio spaudimo, rašo generolui
t. Vl. Ledochovskiui, prašydamas būti
išsiųstas kitur. Taip 1921 m. pabaigoje t.
Andruška pateko į Briuselį: dėstė
jėzuitų prekybos mokykloje, padėdavo
bendrabučio vedėjui ir apaštalavo.
Belgijoje Engeno mieste susitikęs teologijos
profesorių dr. Derbinji, kuris
taip pat domėjosi apaštalavimu Rusijoje
ir kuris ruošėsi važiuoti į Romą, įteikė
Kenterberyje t. Ledochovskio pavedimu
pradėtą ruošti savo darbą. Projekto
tikslas – sustiprinti katalikų tikėjimą
valstybėse, kurios ribojasi su Rusija,
pačios Rusijos gilumoje ir pasiekti
123

Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčios
sąjungą.
Plataus akiračio ir drąsių užmojų
žmogui, koks buvo generolas t.
Ledochovskis, t. Andruškos prašymas
Kaune steigti Jėzuitų mokyklą ir naujų
kandidatų atsiradimas buvo ženklas,
kad jėzuitai gali grįžti į seną darbo
lauką, kuriame anksčiau sėkmingai
apaštalavo.1922 m., kalbėdamas su
Pijum XI, t. Ledochovskis, pasakė norįs
siųsti į Lietuvą savo atstovą, kad
išsiaiškintų, kokia Jėzuitų mokyklos
steigimo galimybė. Tas uždavinys buvo
pavestas apaštališkajam Lietuvos,
Latvijos ir Estijos vizitatoriui arkiv. A.
Zechini SJ ir jo sekretoriui T. Boudou SJ.
O 1922 m. liepos 31 d. laiške Vokietijos
jėzuitų provincijolui t. Bernardui Blėjui
generolas rašė: „Esu nuomonės, kad Jūs
kuo greičiausiai važiuotumėte į Lietuvą
ir pats susipažintumėte su vietos
sąlygomis…“ 1922 m. rugsėjo 21 dieną į
Kauną su savo padėjėju t. J. Druding
atvykusį Vokietijos jėzuitų provincijolą
t. B. Blėjų Žemaičių vyskupo Pr.
Karevičiaus rūmuose priėmė prel. K.
Šaulys, tuometinis vyskupijos kancleris.
Svečiai aplankė vysk. Skvirecką kitus
aukštus dvasininkus. Prel. A. Dambrauskas-Jakštas,
papasakojęs Jėzuitų
kolegijos raidos istoriją, pranešė, kad
pagal Lietuvos valstybės įstatymus
anksčiau Katalikų Bažnyčiai priklausiusi
nuosavybė, konfiskuota rusų ir
pavesta Ortodoksų Bažnyčiai, gali būti
sugrąžinta savininkui, jei jis yra
Lietuvos pilietis ir tos nuosavybės
reikalauja. 1922 m. tos kolegijos
savininku buvo laikomas vienintelis
124

jėzuitas lietuvis t. Benediktas Andruška.
Tuo tarpu jis gyveno Briuselyje. Todėl
buvo klausiama, ar į Lietuvą sugrįš t.
Andruška, ar perims tėvai jėzuitai
bažnyčią ir kolegiją. Tėvas Blėjus
pažadėjęs viską pranešti generolui,
pareiškė nuomonę, jog t. Andruškos
grįžimas yra būtinas.
Generolas t. Ledochovskis, gavęs t.
Blėjaus informaciją apie Lietuvą ir jam
šiltai padėkojęs, pavedė Vakarų Vokietijos
provincijai rūpintis Lietuva ir skirti
jai reikalingas jėgas T. Blėjus ataskaitoje
rašyta: „Pasikalbėjimas su t. Andruška
buvo labai naudingas. Jis džiaugėsi
mūsų apsilankymu Kaune ir jo
rezultatais, o dar labiau savo viltimi,
kad galės dirbti tik Lietuvai. Jau 1922 m.
lapkričio 1 dieną jėzuitų generolas t.
Ledochovskis įsteigė „Missio Lituana“(„Lietuvos
Misiją“) ir priskyrė ją
Vakarų Vokietijos provincijai „Lietuvos
misijos“ uždavinys buvo savarankiškos
ir nepriklausomos Lietuvos Jėzuitų
provincijos atkūrimas.
Profesorius
„Aš atvykau 1923 m. gegužės 23d.,o
tėvas Kipas tų pačių metų liepos mėnesį,
– rašė t. Andruška. – Taip kartu su tėvu
Kipu 1923 m. gale atkūrėme Jėzuitų
ordiną Lietuvoje- jo centras buvo
Kaune.“ Tų pačių metų spalį Olandijoje
naujokyną pradėjo kun. Jonas Bružikas.
Tad Lietuvos provincijos branduolys,
susidedantis iš t. Andruškos, J.
Venckaus, J. Paukščio ir kun. J. Bružiko,
buvo suburtas.
125

Rugpjūčio 9 dieną vokietis t. Jonas
Kipas, „Lietuvos Misijų“ vyresnysis,
aplankė ką tik sugrįžusį vyskupą
Pr.Karevičių, kuris jėzuitų veiklos
pritarimo ir paskatinimo ženklan įteikė
jam 100 dolerių auką. Vyskupas
pageidavo, kad B. Andruška toliau liktų
Kunigų seminarijos profesoriumi.
Gyvendamas seminarijoje, jis duosiąs
gražų pavyzdį kitiems, o norintieji į
Jėzaus Draugiją stoti klierikai turės gerą
galimybę gauti reikiamų žinių ir
dvasinio pastiprinimo. Vyskupas sakė
norįs greitai perleisti bažnyčią ir
kolegiją tėvams jėzuitams. Kad jėzuitus
geriau pažintų plačioji visuomenė, t. B.
Andruška išleido brošiūrą „Jėzuitai: kas
jie yra ir ko jie nori.“.
„Norėdamas apimti visą žmogaus
religinio gyvenimo psichiką, aš svajojau,
kad mano redaguojamame laikraštyje
žmogaus protas rastų sau religinės
šviesos, valia pastiprinimo ir
paskatinimo, o širdis tam tikros
religinės šilumos, patraukimo, susižavėjimo,
paguodos (docere, movere,
delectare).“ Taip rašė t. Andruška,
pradėjęs redaguoti Šv. Kazimiero
draugijos perimtą žurnalą „Žvaigždė“,
kuris ilgainiui nepaprastai išpopuliarino
jo paties 1923 m. atgaivintą Maldos
apaštalavimo sąjungą. Gyvendamas
Kauno Kunigų seminarijoje t.
Benediktas Andruška dėstė lotynų
kalbą ir Bažnyčios istoriją, klausė
išpažinčių ir ruošė knygą apie žmogaus
sielą, jos esimą, dvasiškumą ir
nemarumą. Tą 88 puslapių kūrinį
išleido 1924 m. Šv. Kazimiero draugija,
kaip ir kitus jo 34 parengtus
126

apolgetinius, teologinius veikalus,
religinės poezijos ir prozos rinkinius.
Būdamas gilaus dvasinio gyvenimo
kunigas kartu su kun. prof. Pr.
Venckumi 1925 m. įsteigė naują Kunigų
apaštalavimo sąjungą ( Unio Apostolica)
ir jai iki 1936 metų vadovavo.
Šimtaprocentinis žemaitis, produktyvus
vertėjas ir rašytojas, kruopštus
profesorius. Sugebėdamas pinti juokus
su rimtais dalykais, jis, pasak
amžininkų, buvo mėgstamas profesorius
ir rekolekcijų vedėjas, patrauklus
nuodėmklausys. Turėjo gražaus
humoro gyslelę, būdavo miela su juo
bendrauti. Niekada, nors jo kojos buvo
nesveikos, nesiskųsdavo savo negaliomis.
Kai nebegalėdavo pastovėti, jam
padarydavo klauptuką ir rekolekcijas
vesdavo klūpodamas sakykloje. Kunigų
seminarijoje tada mokęsis kun. St. Yla
rašė: „Jis turėjo apsčiai meilės jauniems
žmonėms, tačiau tai buvo galima tik
atspėti, bet ne pastebėti: to jis nerodė,
neieškojo būdų įsiteikti, būti populiarus,
sąmoningai žavėti.“
1924 m. gegužės 11 dieną vyskupas
Pr. Karevičius pašventino suremontuotą
Šv. Ksavero Pranciškaus jėzuitų
bažnyčią, pasakė pamokslą ir padovanojo
būsimajai gimnazijai Audenių
dvarą. Nors t. J. Kipas pasiūlė t.
Andruškai laikyti gegužines pamaldas
ir sakyti pamokslą, bet šis tos garbės
atsisakė ir, užlipęs ant vargonų,
vadovavo giedojimui. Jausdamas, kad
labai trūksta giesmių, pats rašė jų
tekstus ir kūrė muziką, grojo vargonais.
Paplitus po Lietuvą t. Andruškos
giesmynui „Naujos religinės giesmės“,
127

jis savo bičiuliui t. Kidykui rašė: „Labai
daug padėkos gaunu už tas giesmes, o
muzikai nori mane įkelti į didelius
kompozitorius. Taip pat sukomponavau
ir tautinį religinį himną – maldą už
tėvynę, kuri jau giedama kai kur
bažnyčiose, buvo ir radiofone giedama.
Laikraščiai ne kartą mini tas giesmes
kaipo didį įnašą į Lietuvos kultūrinįreliginį
gyvenimą. O man tik rūpėjo,
kad Kristus ir Marija taip pat ir
giesmėmis būtų garbinami.“
Provincijolas
Lietuvoje augant Jėzaus Draugijos
kandidatų gretoms, t. Kipas ir t.
Andruška pradėjo dairytis naujokynui
namų. Liepos 29 dieną jie apžiūrėjo
didelį sklypą Aleksote, kurį valdžia
žadėjo dovanoti. Sklypas abiem patiko.
Tačiau į vizitaciją atvykęs provincijolas
t. B. Blėjus, pareiškė, kad netinka
koncentruoti visų namų vienoje vietoje,
atseit, Kaune. Tada 1929 m. tėvai
jėzuitai Pagryžvyje buvusiame grafo
Mykolo Riomerio dvare įsteigė
naujokyną. Trečių jėzuitų namų
steigimo uždavinys buvo pavestas t. B.
Andruškai. 1930 m. birželio 15 d.
atvykęs į Šiaulius nupirko už Lietuvoje
ir užsienyje suaukotus pinigus žemės
sklypą ir pastatė laikiną Šv. Ignaco
bažnyčią, rado tinkamus namus
vienuolynui. Ir, žinoma, tuoj pat
suorganizavo chorą. Įsigijęs prietaisus,
pasidarė vargonėlių rėmus, dūdas, jas
suderino, įtaisė dumples. Pagalbininkas
brolis Valerijonas Šimkus, o 1931 m. iš
Paryžiaus atvykęs t. Pranas Masilionis,
128

kiti vienuoliai paliko nemažai liudijimų,
jog t. Benediktas buvo jautrus, ypač
broliams, nepatikdavo jam aristokratiškumas
nei kalboj, nei laikysenoj,
nevengė liaudiškų, tarmiškų posakių
(„dėkui – dakui“, „vakali“ ir kita). 1933
m. vasario 3 d. nupirkęs M. Janulevičiūtės
nuosavybę, užsimojo statyti
naują bažnyčią ir gimnaziją. Po dvejų
metų geradarių iš Amerikos Bružikų
padedamas sulaukė 10 tūkst. Dolerių ir
ėmėsi organizuoti darbus, bet negalėjo
jų baigti.
Mat 1936 m. kovo mėnesio 25 dieną
buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos
Jėzuitų provincija. Provincijos
vyresniuoju (Superior Provincialis)
buvo paskirtas t. B. Andruška. Pagal
Jėzaus draugijos konstituciją Lietuvos
Jėzuitų provincija turėjo tik viceprovincijos
rangą, bet ji buvo
nepriklausoma nuo Rytų Vokietijos
Jėzuitų provincijos ir galėjo tvarkytis
savarankiškai. Žinia apie paskyrimą
vadovauti Lietuvos Jėzuitų provincijai,
t. B. Andruška pasiekė Kauno Kunigų
seminarijoje, kur vedė rekolekcijas. Iš
pradžių nepatikėjo, manė, kad įvyko
nesusipratimas, bet greitai abejonės
išsisklaidė – tikra tiesa. Daugelis jėzuitų
draugų tuo nuoširdžiai džiaugėsi. 1937
metų pradžioje Lietuvos Jėzuitų
provincijoje buvo 88 nariai:7 vokiečiai,
81 lietuvis. Pasitaręs su provincijos
konsultoriais, 1937 m. t. Rimkevičių ir T.
Venckų paskyrė jėzuitų gimnazijos
mokytojais Kaune, t. J. Smilgevičių-
Pagryžuvio naujokyno ūkvedžiu,t.
Bružiką ir t. Masilionį nusiuntė į
Insbruką gilinti teologijos. T. Kidyką
129

perkėlė į JAV tęsti t. Bružiko darbo.
Kleboną Joną Raibužį nusiuntė
studijuoti teologijos į Frankfurtą, o
kleboną Joną Kubilių į Lioną.
„Misijų“ redakciją pavedė t. A.
Bieliūnui. Rudeniop iš Prancūzijos, kur
atliko terciatą, grįžęs J. Danyla buvo
paskirtas provincijos ūkvedžiu.
1938 m. kovo, balandžio ir gegužės
mėnesiais Romoje vyko generalinė
Jėzaus draugijos kongregacija, kurioje
dalyvavo ir Lietuvos Jėzuitų provincijolas
t. Benediktas Andruška. Vykdamas į
Romą, stabtelėjo Insbruke, ten studijuojantiems
lietuviais tėvams bei
klierikams nušvietė provincijos padėtį.
Grįžtant iš Insbruko jėzuitų vasarnamio
,atsinaujino įsisenėjusi kojos žaizda,
kuri, dalyvaujant kongregacijoje, sukėlė
nepatogumų, teko kelias savaites
gydytis. Tačiau kai ką pavyko nuveikti:
įteikti oficialų prašymą kad Estijos
jėzuitų namai būtų pavesti kam kitam.
Iš kelių provincijolų, kurių provincijose
studijavo lietuviai klierikai, pavyko
išsiderėti lengvatų, nes Lietuvos
provincijos kasa buvo apytuštė ir dar ne
visai atskirta nuo Kauno namų kasos.
Grįždamas iš Romos į Lietuvą, t.
Mittelsteino naujokyne aplankė tris
lietuvius brolius, besiruošiančius
važiuoti į Afriką misijoms. Brolis St.
Tamkvaitis turėjo sėsti į laivą gegužės
31 dieną, o brolis M. Andriejauskas ir
brolis Br. Aulinskas rudeniop.
Gegužės 15 d. į Kauną sugrįžęs
provincijolas konfratrams papasakojo
savo kelionės įspūdžius, davė keletą
instrukcijų dėl kongregacijos potvarkių,
aplankė Pagryžuvio naujokyną ir
130

Šiaulių rezidenciją. Lapkritį t. Andruška
norėjo steigti generolo t. Ledochovskio
pageidautiną seminarijos fondą, kurio
pajamos turėjo padengti klierikų studijų
išlaidas. Provincijolui tuo reikalu
sukvietus pasitarimą, t. Kipas ir t.
Fengeris pasipriešino jo planui.
Negalėdamas įvykdyti Jėzaus Draugijos
generolo pavedimo, lapkričio 22
dieną jam pateikė prašymą, kad jį
atleistų iš einamų pareigų, norėdamas
darbuotis „toli nuo valdžios ir tų
žmonių, su kuriais taip sunku
bendradarbiauti“.
Tačiau t. generolas, nusprendė, kad
provincijolu turi pasilikti t. Andruška,
kuris vėliau taip laiške pranešė t. J.
Kidykui: „Mes gyvename ramiai ir
turime daug pastoracinių darbų. Taip
pat ir Vilniaus kolegijoje, pavestoje
mūsų jurisdikcijai, viskas einasi gerai.
Tikiuos, kad Jūs galėsite išlaikyti visus
mūsų studentus, studijuojančius kitose
provincijose. Todėl dažnai prašykime
Šv. Juozapo pagalbos.“ Po kelerių metų,
1941 m. rugpjūčio mėn. provincijolo
pareigas perdavęs jo rekomenduotam t.
Stasiui Gruodžiui, išvyko į Pagryžuvį,
vėliau pasitraukė į kitas nuošalesnes
vietas, paskutinė- Varlaukis, kur 1949 m.
vasario 21. d. buvo suimtas.
Kalinys
„Prisipažįstu, kovojau prieš bedievišką
bolševizmą spaudoje, susirinkimuose,
asmeniškuose pokalbiuose su tikinčiaisiais,
pamokose. Kovojau, nes esu
kunigas… Visa mano kova su bolševizmu
ir jo konkrečiais vadovais turėjo
131

tikslą apginti katalikų tikėjimą, saugoti jį
nuo sugriovimo, kviečiau kitus į kovą su
bolševizmu. Prisipažįstu: ir jaunimą
auklėjau tautinėje, religinėje dvasioje.“
Šitaip Vilniuje saugumo požemiuose
bylą vedusiam kapitonui Glycinui
kalbėjo t. Benediktas .1949 m. gegužės 25
d. Ypatingasis pasitarimas nutarė, kad B.
Andruška yra ypač pavojingas ir jį reikia
įkalinti griežto režimo kalėjime 10 metų,
bausmę atliekant nuo 1949 m. vasario 21
d. Verchne Uralsko kalėjime.
Po penkių Lukiškių kalėjime praleistų
mėnesių prasidėjo ilga ir varginanti
kelionė prekiniu traukiniu. Iš Čeliabinsko
etapu buvo nugabentas į Verchne
Uralsko ypatingai griežto režimo
kalėjimą. Bet ir ten t. Benediktas buvo
linksmas, draugiškas, nuoširdus, atviras
ir neprarado humoro. Laiškuose iš
kalėjimo guosdavosi: „dirbti nebegaliu,
bet kentėti galiu“ arba: „meldžiuosi, kad
ko nepapiktinčiau.“ Viename laiške
juokaudamas rašė: „Auginu plaukus.
Kasdien per plikę daužau lentele ir
plaunu vandeniu. Tik plaukai atauga ne
blondinai, o žili. Kai grįšiu pasakysiu
receptą, kaip atsiželdyti plaukus.
Džiaugsis visi plikiai.“
Kalėjimas garsėjo viena iš
turtingiausių bibliotekų, sukomplektuota
dar caro laikais. Joje rado švedų
kalbos vadovėlį ir ėmė mokytis švedų
kalbos. Dažnai imdavo knygas ir jas
skaitydavo. Daug laiko skyrė maldai. Net
vienutė jo nenuliūdindavo – ten būdavo
gera proga rašyti, niekas netrukdydavo.
Noriai mokė kitus kalinius anglų kalbos.
Kaliniai ant rūkomojo popieriaus
degtuku, pamirkytu į iš duonos plutų
padarytą rašalą, rašydavo žodžius ir
gramatikos pratybas. Kameroje tokie
132

užsiėmimai labai paįvairindavo nykiai
slenkančias gyvenimo dienas ir teikdavo
paguodos, vilties, ramybės. T. Benediktas
visus ramindavo, nuliūdusius guosdavo,
neleisdavo verkti, pasakodavo įvairius
linksmus nutikimus, anekdotus. Jis buvo
kameros siela.
Kai gydytojas tikrindavo sveikatą, į
klausimą: „Kaip sveikata?“ trumpai
atsakydavo: „Kaip jaučio!“ „Netiesa, nes
paties kojos labai sutinusios (žaizdotos)“.
Jos iš tiesų buvo žaizdotos ir turėjo
skaudėti. Bet Tėvelis kantriai kentėjo,
niekuo nesiskundė. Kol l951 m. vasario 6
d. nustojo plaktis jo širdis. Tą rytą dar
juokavo: „Jei kas pasakytų, kad šiandien
turėčiau mirti, tai, žiūrėk, ir nenorėtum
mirti.“ Tėvas A. Šeškevičius yra
pasakojęs, kad apie 1937 m. kartą
Šiauliuose, jėzuitų namų valgykloje,
kalbėdamasis su juo t. Benediktas pasakė:
„Aš mirsiu komunistų kalėjime.“ Kaip ir
kur jis buvo palaidotas, nėra jokių
duomenų.
xxx
1956 m. buvo svarstoma galimybė
pergabenti t. B. Andruškos palaikus į
Lietuvą, bet neleista. 1978 m. t. A.
Šeškevičius vėl rašė raštus to meto
įvairioms instancijoms. Deja. 1991 m. t.
Andruškos kapo ieškojo kun. St. Kazėnas
SJ, bet nesurado.
2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje
paskelbti naujieji kankiniai, tarp jų ir
Kauno arkivyskupijos pasiūlytas kunigas
jėzuitas Benediktas Andruška.
133