Bursų kiemas MMXXIII

Redaktorių žodis
Sveika, Vilniaus universiteto bendruomene!
Tik.... Tak... Tik... Tak... Tik... Tak... Lėtai sekundes skaičiuoja
žmogaus gyvenimo laikrodis. Ratu vis sukasi jo rodyklės.
Ratu... Viskas mūsų pasaulyje ratu: Filosofijos fakulteto
studentai aplink buką Bursų kieme, cirko artistai,
žingsniuojantys arena, Žemė ratu aplink Saulę ir mes,
kasmet grįžtantys su nauju „Bursų kiemo“ numeriu.
Grįžtame pavasarį, kuris tiek pat gražus, kiek ir
permainingas, visai kaip ir žmogaus gyvenimas. Vieną
dieną jis mus lepina maloniais saulės spinduliais, kitą – jau
prausia lietumi.. tačiau po jo pražysta pievos ir miškai.
Tokio grožio pakerėta, žmogaus siela vis smarkiau veržiasi
švęsti šviesos, švęsti pasaulio, švęsti gyvenimo. Ir ar kas
galėtų ją kaltinti, juk atrodo, tokia jau ta žmogaus sielos
prigimtis.
BURSŲ KIEMAS MMXXIII
Laikraščio redaktorės
Martyna Vilutytė
Saulė Šeriakovaitė
Viršelio kūrėja
Gabija Raubaitė
Labai džiaugiamės šiuo „Bursų kiemo“ numeriu, kurio
planavimas, rengimas ir leidimas buvo nemažas iššūkis
mūsų kuklios sudėties komandai. Esame be galo dėkingos
visiems geros valios žmonėms prisidėjusiems prie šių metų
laikraščio rengimo ir tikimės, kad mūsų bendro darbo
vaisius uždegs Jūsų sielas gyvenimo šventės dvasia.
„Bursų kiemas MMXXIII“ redaktorės
Martyna ir Saulė
Kūrybinė komanda
Milda Eirošiūtė
Emilija Vievesytė
(VU Jaunųjų žurnalistų draugija)
Vyr. redaktorių asistentė –
Čiksė Phoenix

Rutuliškumas
Monika Juchnevičiūtė
Harmonija. Sferų muzika. Dermė.
(Daug įstabių žodžių turėjo graikai.)
Platonas kalbėjo apie rutulišką visatą.
Tai - tobuliausia forma.
Galva, suprask, kaip iškiliausia
žmogaus dalis, atkartoja šį
nepriekaištingą rutuliškumą.
Mąstydamas žmogaus protas vykdo
apsisukimus - -
ar tai reiškia, kad visada judame
ratu?
Klausyk.
Aš žinau, kad Tu mane pasirinkai. Tu
pasirinkai, kad ateičiau.
Sakoma, kad vandenyje yra visas
pasaulio žinojimas. Aš žinau, kad
atėjau iš jo - -
Tu įpūtei man ugnies.
Spiritus. Iš lotyniško spirare – kvėpuoti.
Kol kvėpuoji tol – gyvas.
Tol – gyvenimo šventė, žydėjimas,
šokis.
Karnavalas.
Kuriame, visgi, nevalia nusiimti kaukę,
Hamletiškas atrodyti ar būti?
Klausyk,
Galiu manytis kitaip, bet aš visgi tiek daug
(ne)žinau - -
Neįmanoma mylėti to, ko nežinai. Šv. Augustinas.
Nežinoti – tai suprasti Tave. Nikolajus Kuzietis.
Sukuosi ratu.
Ryju
savo paties uodegą,
bet gal tai – geriausia, ką galiu daryti? - -

Atsakau:
Ten, kur baigiasi gyvenimas, ten
jis ir prasideda
Nepamiršk -
Niekas iš niekur
Niekas į niekur
Viskas visur
Visada
Yra –
Tu esi
ir
...[žinai, kas čia įrašyta, jei klausei geros
muzikos] - -
Plaunuos rankas
At(s)iduodu -
Esu tik vaikas.
Net Vaikas, sprogdinantis savo paties
iliuzijų burbulus.
Grįžtu į ten,
iš kur
atėjęs - -
Jei tik išvis
buvo pavykę
išeiti.

Vakarų kultūros vėjai Japonijos muzikoje
Elzė Urbietytė
Pasaulio muzikos istorijos pradžią galime sieti su
ritualiniais dainavimais, tačiau rašytinė muzika
Europoje atsirado maždaug 5-ame amžiuje. Tuo
metu prasidėjo viduramžių muzikos žanrų
formavimasis, o su jų atsiradimu – ir Europos
muzikos istorija. Pasaulietinės muzikos pagrindu
tapo simfonijos, pradėtos kurti Baroko epochos
metu, o populiariausi muzikos žanrai, kuriuos
žinome dabar, susiformavo XX amžiuje. Visgi
muzikos menas kiek kitaip vystėsi Japonijoje.
Manoma, kad pirmąsias klasikines japoniškosios
muzikos apraiškas smarkiai paveikė Kinijos
kultūra. Įdomu tai, jog seniausi muzikos žanrai
Japonijoje yra shōmyō ( 声 明 shōmyō) – ritualinis
budistų dainavimas, ir gagaku ( 雅 楽 gagaku) –
tradicinė rūmų muzika.
Iki XIX a. antros pusės Vakarų kultūra didelės
įtakos japoniškosios muzikos raidai nedarė,
tačiau apie 188¬0-uosius Japonijoje buvo įkurtas
Muzikos tyrimų institutas. Šio instituto dėka į
Japoniją atkeliavo Vakarų klasikinė muzika.
Muzikos tyrimų institutui tapus Tokijo muzikos
akademija, buvo suformuotas pirmasis
simfoninis orkestras, kuriam kūrybinio kelio
pradžioje dirigavo meistrai iš užsienio. Tik po
beveik 50 metų buvo įkurta privati filharmonija,
kurioje taip pat susibūrė orkestras,
vadovaujamas jau vietinio dirigento. Šie įvykiai
ypač paveikė klasikinės muzikos formavimąsi
Japonijoje. Šiuo metu Japonijoje egzistuojantis
japoniškosios klasikinės muzikos žanras –
nepaprastai gajus, o kai kurie šio žanro atlikėjai
susilaukia net ir tarptautinio pripažinimo.
Japonijos kraštus pasiekė ir subtilūs džiazo
garsai. XX amžiaus pradžioje Jungtinėse
Amerikos Valstijose susiformavęs muzikos
žanras į Japoniją atkeliavo tik po daugiau nei
dešimtmečio. Pirmąja džiazo grupe Japonijoje
laikomi Hatano Jazz Band. Nepaisant to, jog
japoniškojo džiazo grupė sunkiai skynėsi kelią į
klausytojų širdį, jų kuriama muzika greitai paplito
tarptautiniu mastu. Per Antrąjį pasaulinį karą
požiūris į šį žanrą pasikeitė – kadangi stilius
susiformavo JAV, tad tokia muzika buvo laikoma
„priešų muzika“. Be to, japoniškasis džiazas XX
amžiaus pradžioje kritikų buvo engiamas, į jį
nebuvo žiūrima rimtai. Tai pastūmėjo japoniškojo
džiazo atlikėjus įnešti naujų vėjų ir taip formuoti
savitą, japoniškąją džiazo atšaką, kurioje
prijungiami ir tradicinių japoniškų instrumentų
sąskambiai. Šių dienų Japonijoje džiazas yra gana
populiarus muzikos žanras. Per daugiau nei
šimtmetį gyvavimo, šis žanras įgijo savitumo,
melodijos tapo kompleksiškesnės.

Kitas japoniškosios muzikos žanras – rokas, kuris
ženkliai skiriasi nuo vakarietiško. Klausantis jo,
galima nesunkiai pastebėti tiek melodijos, tiek
muzikos struktūros skirtumus. Roko žanras į
Japoniją atkeliavo maždaug 1960-aisiais, tačiau
pirmieji kūriniai tebuvo vakarietiškos muzikos
adaptavimas – japoniškoms grupėms įtaką darė
tokie atlikėjai kaip The Beatles, The Rolling
Stones, Bob Dylan. Po daugiau nei dešimtmečio
pradėjo atsirasti ir naujų atšakų – sunkiojo roko
bei metalo – kurios sunkiajai Japonijos muzikai
padėjo įgyti originalumo. Svarbi figūra roko
istorijai Japonijoje buvo grupė Happy End –
pirmoji japoniškai dainuojanti roko grupė. Nuo
aštuntojo dešimtmečio roko muzika buvo
maišoma su elektronika, tradiciniais motyvais.
© 野 上 眞 宏 Mike Nogami – grupė „Happy End“
Iš vakarų toliau sklidusi įtaka leido vystytis ir punk
rock‘ui. Japonijoje roko grupės 1980-aisiais
įkvėpė visual kei judėjimą, kurio pagrindinis
bruožas – emocijų perteikimas scenoje,
pasitelkiant spalvingą makiažą ir ryškius
aksesuarus. Įdomus reiškinys Japonijos roko
scenoje yra kawaii metal (metalo ir pop muzikos
junginys), kurį išpopuliarino grupė Babymetal,
Iš vakarų toliau sklidusi įtaka leido vystytis ir punk
rock‘ui. Japonijoje roko grupės 1980-aisiais
įkvėpė visual kei judėjimą, kurio pagrindinis
bruožas – emocijų perteikimas scenoje,
pasitelkiant spalvingą makiažą ir ryškius
aksesuarus. Įdomus reiškinys Japonijos roko
scenoje yra kawaii metal (metalo ir pop muzikos
junginys), kurį išpopuliarino grupė Babymetal,
įkurta 2010 m. Šiuo metu Japonijoje egzistuoja ne
viena roko atmaina: alternatyvus, punk, sunkusis
ir kt. Prie grupių populiarumo neretai prisideda ir
tai, kad jos būna pakviečiamos sukurti garso
takelius japoniškiems animaciniams serialams
(アニメanime).
Japoniškoji pop muzika, dar vadinama J-pop –
vienas garsiausių Japoniją iš Vakarų pasiekusių
muzikos žanrų. Pop muzika Japonijoje
išpopuliarėjo 1990-aisiais, tačiau kaip žanras
pradėjo formuotis greta su roko muzika. Įdomu
tai, kad modernaus J-pop pradžia yra laikoma
The Beatles įkvėpta roko muzika, kurią atlikėjai
Japonijoje atlikdavo japonų kalba. Iš pradžių šis
terminas buvo naudotas tik vakarietiškai
muzikai, atliekamai japonų kalba, tačiau, laikui
bėgant, pavadinimas įgijo kitokią reikšmę.
Japonijoje egzistavo ir vietinė populiarioji
muzika, bet tuometinis J-pop buvo paveiktas
vakarų pop muzikos. Dešimtajame dešimtmetyje
buvo priimta visus populiariosios muzikos žanrus
Japonijoje vadinti J-pop. Vienas iš išskirtiniausių
visos Rytų Azijos pop muzikos reiškinių yra idols
kultūra, sutinkama tiek J-pop, tiek K-pop, tiek
Kinijos pop muzikoje. Šios kultūros kilimas
prasidėjo dar 1970-aisiais, augant merginų
atlikėjų populiarumui. Šios kultūros forma per
dešimtmečius kito, o ypač išpopuliarėjo XXI
amžiuje, pradėjus formuotis japoniškosios pop
muzikos grupėms. Kaip ir japoniškojo roko
muzika, J-pop dažnai sutinkama anime
muzikiniuose takeliuose, kurie patenka ir į
populiariausios japoniškosios pop muzikos
sąrašus.
Rekomenduoju susipažinti su neįprastomis
japoniško džiazo, roko ar J-pop melodijomis, iš
kurių galbūt atrasite ir tai, kas Jums patinka!
© „Babymetal“ (Press)

Ciklo pabaiga- metamorfozė
Martyna Vilutytė
Tą dieną viskas buvo ne taip. Jau buvau įsisupusi
į dienos rutiną, tačiau kitaip nei visada kiekvieną
minutę jausdavau kažkokią gličią masę,
slegiančią mano krūtinę. Ji skverbėsi pro
aptrupėjusią mano odą vis gilyn ir gilyn. Jos
tikslas buvo vienas - pasiekti ir taip apskaldytą
širdį, tačiau nesupratau, kodėl reikėjo taip delsti?
Kodėl reikėjo apeiti kiekvieną mano kūno
kampelį, o tik tada pakeisti kursą to vis dar
tvinksinčio organo link?
Nesupratau, kaip nesuprantu daug ko, tačiau šis
nežinojimas vargino dar labiau negu pats
procesas. Norėjosi tik bėgti. Tačiau ar nuo savęs
pabėgsi? Galbūt todėl ta šlykštynė neskubėjo -
norėjo kankinti kuo ilgiau.
Išties prastai jaučiausi - negalėjau dirbti,
negalėjau mąstyti, suprasti man sakomus
žodžius. Vos vilkau kojas, krūtinę vis labiau
spaudė, bet išėjau laukan. Man nežinomu takeliu,
kuris tarsi atsirado iš niekur, pasukau tolumoje
stypsančio objekto link. Buvo ruduo, todėl
aplinkui esančių medžių lapai vis krito ir raudoniu
dažė kiekvieną kelio milimetrą. Ant raudonųjų
lapų krito geltoni, tačiau šie dėliojosi kitaip negu
įprastai pasklinda lapai rudenį. Pasiekę grindinį jie
piešė taką, kuriuo kvieste kvietė eiti. Tad žingsnis
po žingsnio juo ir sekiau. Eiti darėsi vis sunkiau -
kojos klimpo kaip smėlyje, bet pasiduoti
neketinau - juk kažkas tolumoje laukia. Galiausiai
pasiekiau tą rūku apaugusį daiktą...
Siena. Tai buvo paprasta raudonų plytų sieną. Tą
akimirką nusivyliau viskuo - manyje plito gliti
masė, aš šitaip stengiausi, kad pasiekčiau...
(pasiekčiau ką?) O tai tik siena? Atvirai kalbant,
net nežinau, kodėl man tas mūras sukėlė šitiek
neigiamų emocijų, juk gerai nė nežinojau, kur
einu. Bet tuomet buvo bloga ir aš pykčio bei
nevilties kupinais kumščiukais pradėjau ją
trankyti. Bet ką gali žmogus prieš raudonas
plytas? Šiek tiek aptrupėjo ir stovi kaip
stovėjusios. Susierzinau dar labiau ir kritau į lapų
krūvą šalia jos. Nė nepajutau, kaip mano
įkaitusiais skruostais nuriedėjo pirmoji ašara. Jos
vis kapsėjo, kapsėjo... Bėgo valandos, o aš
gulėjau prie mūrinės sienos ir verkiau.
Tada kažkas mane palietė ir krūptelėjau. Net
nekalbu apie tai, kad čia aplinkui nieko nebuvo,
bet jei ir būtų - kas drįsta mane liesti? Kas suteikia
sau tokią teisę - matyti mane šitokią? Bet
apsidariusi vis tiek nieko nepamatau. Vėl
įsikniaubiu į geltonus ir raudonus lapus. Šį kartą
kažkas apsivynioja man aplink riešą. Nebeturiu
jėgų reaguoti - per daug irzli, per daug pikta,
prisikaupė per daug emocijų, o ir ta šlykščioji
masė jau kutena širdies sienas... Bet aš vis dar
jaučiu. Vis dar jaučiu... kaip gija apvyniojamas
antrasis mano riešas. Pajėgiu tik trumpam
atsimerkti - tai medžio šakos pinasi aplink mano
rankas ir kojas. Tuomet vėl užmerkiu akis ir tik
juntu, kaip supinamas visas mano kūnas. Aš
nebegaliu pajudinti nė vienos galūnės ir tik kylu
aukštyn... Kylu ir susilieju su gamta. Su motina, iš
kurios mes visi kilę. Su energija, kuri niekad neleis
pavargti. Susilieju ir nebežinau ar dabar užmigusi
kada bepakilsiu atgal tuo pačiu žmogumi...
Sudie!

Vincere timorem
Saulė Šeriakovaitė
Širdis daužosi lyg pašėlusi, akys plačios, rankos dreba, muša karštis, džiūsta burna, darosi lyg negera
ir tiesiog visu kūnu jauti, kaip slenka paskutinės sekundės iki kol visas dėmesys bus nukreiptas į tave...
Pažįstama? Jei taip, tuomet kviečiu išmėginti šiuos 5 scenos baimės mažinimo būdus.
Nepamirškite kvėpuoti. Kad ir kaip elementariai
tai skambėtų, bet labai svarbu kvėpuoti. Dažnai
taip susitelkiame į jaučiamą baimę, jog
pamirštame, kad būtent kvėpavimas gali padėti
suvaldyti per kraštus besiliejantį išgąstį. Prieš
pradėdami kalbą/pasirodymą pamėginkite keletą
kartų giliai įkvėpti ir lėtai iškvėpti.
Patogi apranga. Nors reprezentatyvi apranga yra
svarbus elementas, tačiau jau vien buvimas
dėmesio centre yra išėjimas iš komforto zonos.
Tad svarbu, jog apranga būtų ne tik
reprezentatyvi, bet ir patogi, nekelianti
papildomo streso.
Baimę jaučia visi. Didesnę ar mažesnę scenos
baimę jaučiame visi – tai visiškai normalu ir
natūralu. Tam tikrose situacijose – garsus to
išreiškimas gali padėti nusiraminti, o sakant
kalbą – užmegzti ryšį su klausytojais.
Procesas kaip tikslas. Susitelkimas į rezultatą
(pvz.: sėkmingą pasirodymą) yra tikrai
sveikintinas dalykas, tačiau kartais daug
naudingiau tą susitelkimą perkelti iš rezultato į
patį procesą. Kitaip tariant, nesirūpinti ar
pasirodymas bus sėkmingas, bet žvelgti į
pasirodymą lyg į atlygį už visą sunkų ir kantrų
darbą bei nuoširdžiai juo pasimėgauti.
Praktika. Manau, kad dauguma žmonių sutiks,
jog pats geriausias būdas mažinantis scenos
baimę yra praktika. Kad ir kokių gerų baimės
valdymo būdų žinotume – tai mažai ką keis, jei
nepamėginsime jų pritaikyti praktiškai. Juk tik
per praktiką galime mokytis ir išsiaiškinti ar būdas
mums padeda, ar ne?
Turbūt kiek pasaulyje yra žmonių, tiek egzistuoja ir būdų padedančių suvaldyti scenos baimę. Kadangi
kiekvieno žmogaus baimė yra asmeniška ir individuali, tad ir čia aptarti scenos baimės mažinimo būdai
nebūtinai tiks kiekvienam, tačiau tai nereiškia, jog turite pasiduoti. Nepamirškite, kad praktika yra
praturtinanti galimybė, padedanti atrasti tinkamiausius baimės valdymo būdus. Sėkmės!

,,Apie kurį aš pasakosiu manęs net nepaklausus”
Nomeda Griškevičiūtė
Jis… visoks. Svarbu iš kurios pusės pažiūrėsi. Bet
aš visuomet renkuosi pirmasias eiles. Iš jų matosi
geriausiai. Vieni, jį matydami už savo kraunamojo
lango, sakys, kad tai tuštybe apgaubtas, žalumo
principus neigiantis, mokesčius plaunantis
egzistuoklis. Kiti, sėdintys šalia manęs pirmoje
eilėje, jums atlieps koks iš tiesų jis nuostabus
reginys, sugebantis tą paprastą trečiadienio
vakarą paversti ne tiesiog vaizdu, tačiau emocija,
besiveržiančia į tavą širdį lyg Šrekas pas Fioną
(nebūtinai su šimtaprocentine sėkme, tačiau su
nuostaba ir teigiama motyvacija). Pradžia visada
bus keistoka, bet niekada nepamirši tos dienos
kai pamatei JĮ. Tai bus startas visko, ką patirsi,
tuo labiau su kuo lyginsi ateinančius, kitus. Tuo
labiau, kad jis užsienietis. Jei nesutinkate su šiuo
sakiniu, meluojate patys sau. Jis egzotiškas,
spalvingas, kerintis, karštas ir labai lankstus. Aš
tiesiog pamilau kiekvieną akimirką praleistą su
juo, galiausiai ir jį. Bet pamilau jį ne kaip
nuosavybę, pamilau jį kaip narkotinę,
priklausomą šilumą manyje. Jis geba iššaukti
manyje tai, kuo aš nesu, galbūt norėčiau būti,
tačiau negalvojau, kad galėčiau tapti.
Tam vienam vakarui aš tampu kitu žmogumi.
Jaučiu laisvę. Jaučiu karštį. Jaučiu meilę.
Labiausiai jaučiu džiaugsmą. Tą keistai manišką,
kiek gąsdinantį džiaugsmą, kurio nesinori palesti
nei minutei, todėl stengiesi kuo ilgiau nemiegoti
ir kuo daugiau prisiminti, pajusti, pajausti,
išjausti, pasiimti. Kiekvieną minutę galvoji ką
išmesti iš savo neuronų. Kas minutę meti po
dalyką. Kam reikia diskriminanto formulės? Kam
tas krebso ciklas? Kam man kada nors prireiks
titravimo pagrindų?
Metu dalyką po dalyko iš galvos tik tam, kad
neuronuose atsirastų vietos jam ir kiekvienai
akimirkai šalia. Nemiegu ir nemiegosiu jau antrą
naktį. Mano paakiai kaip medaliai karininkui - ne
tik rodo visas aukas ir kančią, kurias atidaviau,
bet ir parodo mano statusą, kuris, beje, po šios
nakties bus aukščiau meškėno. Kaip aš norėčiau,
kad tu jį pažintum, kaip aš norėčiau, kad tu
būtum čia. Pamatytum visas jo puses. Ir
svarbiausia ne tik tą stereotipinę, kurią mato visi.
Ir nors ji daug kam patinka, tu pamatytum jį.
Tik pamačius jį iš tolo aš atsisukčiau į tave ir
neišlaikant viso susijaudinimo imčiau šokinėti
kaip mažas vaikas (bet netraktuokite to keistai,
prašyčiau). Dėl jo verta keliauti tūkstančius
kilometrų, pėdų, mylių, nes aš jį tikrai myliu. Bet
svarbiausia aš myliu save - kuo patampu, kuo
buvau visą šį laiką tik nežinojau, kuo galiu išlikti.
Aš myliu save kai aš ten, šalia jo. Todėl aš
stengiuosi tiesiog įkvėpti tas paskutines minutes.
Noriu prisiminti viską: kvapą, garsą, vėjo greitį,
oro drėgnumą, skausmą mano kojose, kakle ir
rankose. Noriu prisiminti tiek, kad užsimerkus
galėčiau iš karto slojiku pasisemti to paties
prisiminimo emocijos. Visą tai darau kadangi visgi
tenka grįžti. Į savąją realybę. Ta meilė jam saldi,
bet jos neužtenka. Tai nereiškia pamiršti. Jo aš
niekada nepamiršiu, pažadėjau grįžti pas jį kai tik
galėsiu. Pažadėjau ne jam. Pažadėjau sau.
Nesakau, kad išsivysčiau priklausomybę, to
niekada sau neleisčiau. Tačiau pripažinkite… Būti
priklausomam nuo karnavalo vidury Brazilijos
laukų norėtų būti kiekvienas.

Kasdienės rutuliškumo apraiškos
Jau turbūt įsitikinote, jog mūsų visų mąstymas vienaip ar kitaip yra susijęs su rutuliškumu – smegenų
sukimusi protaujant. Na, o mąstome mes visi itin skirtingai – plati Filosofijos fakulteto bendruomenė
ypač, jau vien dėl įdomios institutiškusios savo sandaros. O kartais pažvelgti į kiek kitokį tave
supančių žmonių pasaulį tiek jų akimis, tiek mintimis yra be galo įdomu!
Martyna Vilutytė
Tarp princų ir kirpėjų,
Tarp raganų ir fėjų,
Tarp miestų ir bažnyčių
Iš aukso vienalyčio
Neapykanta pasruvus
Raudono kraujo upė teka.
Simona Bakanauskaitė „Sūkurys“
Katis
I wish I had a childhood,
Which doesn‘t make me cry,
That kind of time – like everyone‘s -
Where happily they fly.
One never understands
How hard it is to know
You don‘t remember anything:
Nor happy or not cold.
You never heard them laughing
Or crying out their tears,
When even really small things
Would‘ve made emotions clear.
Sudaužę savo veidrodžius
Ir užsidengę kaukėmis akis
Ugnis iš sielos laido žmonės.
Kažkur patvoriuose pasaulio
Lyg nebereikalingą šiukšlę
Jie numetė šiltas širdis.
Tenai vertybių griaučiuos
Lyg sužeistasis paukštis
Į numestą skeletą įsikibęs
Išnuogintas Sokratas guli.
Sunku kvėpuoti daros,
Kai sąvokų karalius
Jas iš naujo rašo.
Ir dar sunkiau mąstyti,
Kai stebuklus matyti
Pasaulis atsisako.
I wish I had a normal life -
No one under your skin,
But now I‘m feeling like a prisoner
In the house I grew up in.
I know you find me perfect,
Although I feel the emptiness inside,
But please just let me be myself
And not what only YOU want by your side.
I just don‘t want this, I don‘t want this...
don‘t want this, don‘t want this, don‘t want this,
don‘t want this, don‘t want this,
don‘t want this... mask.
Simona Bakanauskaitė „Judėjimas“

Kamilė Rauckytė
„Skola“
Mano kūnas niekada nebuvo mano.
Simona Bakanauskaitė „Šviesos tunelis“
Aurelija Kavaliauskaitė
@pasibelsk_
geriausiai moku svajot
apie tai, ko neturiu.
Užmiegu ir pabundu
melsdamas turtų.
verkiu iš skausmo,
ant Dievo pykdamas.
kitiems davė,
o iš manęs atėmė.
dienas leidžiu rėkdamas,
vien juodą regėdamas,
nuo drobės baltos
mažą tašką trindamas.
Įgimta skola,
Be valiutos ir be banko,
Be kortelių ir be pašto.
Be žmonių, be keršto,
Be priminimo žinučių,
Be pasipiktinimo laiškų,
Be įrodymų.
Amžina skola,
Mokėk už rankas, pilvą ir vidinių šlaunų strijas.
Mokėk už svetimų akių atvaizdą veidrody,
Mokėk už vitrinose atsispindinčias kaltes.
Skola.
Aš niekaip nerandu kur ją grąžint.
Kodėl ji kirminais plūsta vidurius?
Maldauju pasiimk.
Niekas neima mano tvarkingai sukrautos skolos,
Ji stovi prie lovos ir spokso,
Murma ir burba,
Spiegia ir juokiasi.
Mano apsunkę žingsniai,
Apsunkę kąsniai.
Puodas kaltės ir
Ėdu ją šaukštais,
Tiesiog valgyk,
Tiesiog nevalgyk,
Nesusireikšmink,
Visada kalta, niekada auka.
Skola.
Štai mes visi -
Pilnom kuprinėm,
Einam nuo durų prie durų -
Einam nuo durų prie durų -
Tik yra viena bėda - mes niekam neskolingi.
Saulė Šeriakovaitė „Pro mikroskopą“

Planetų kalba
Nei vienas cirkas nebūtų cirkas be apvalios arenos, o nei vienas festivalis – be šiek tiek burtų ir
magijos! Antrus metus iš eilės sugrįžta ir institutiškasis horoskopas, o mes ir vėl primename, kad visą
šiame puslapyje pateiktą informaciją reikėtų nepamiršti vartoti su šiek tiek šmaikštumo ir, be
abejonės, pasitarus su Jūsų šeimos gydytoju, dalyko dėstytoju arba kurso kolega.
Filosofijos institutas:
Šio instituto atstovų taip pat laukia vieni
ramiausių metų, mat nė viena planeta šiuo metu
nėra retrogradinė. Visi klausimai ir dilemos, kurie
kils šiais metais bus lengvai išsprendžiami ir
atsakomi, tad patariama kuo mažiau stresuoti ir
pasiduoti visatos vedimui – ji jus nuves ten, kur ir
turite būti!
Azijos ir transkultūrinių studijų institutas:
Šio instituto atstovų šįmet laukia daug permainų!
Plutonas, neseniai perėjęs į vandenio ženklą,
žada daug šviežumo ir lengvumo, tad mokytis
kalbų artėjančiais mėnesiais bus vienas
malonumas ir informacija įsimins geriau nei bet
kada! Taip pat ši energija atneš didelį pasisekimą
balandžio mėnesį vyksiančiam šio instituto
renginiui „ATSIbusk“, tad visi atstovai yra
kviečiami dalyvauti!
Sociologijos ir socialinio darbo institutas:
Šio instituto atstovų laukia labai kūrybingi metai.
Merkurijus – komunikacijos planeta, šiuo metu
yra žuvų ženkle, o tai reiškia, kad visi kursiniai
darbai, ar net bakalauro darbai rašysis ne tik
lengvai, bet ir įkvepiančiai. Į darbą pasitelkite
kūrybą, atsipalaiduokite ir būsite apdovanoti
geriausiais įvertinimais!
Ugdymo mokslų institutas:
Šis institutas šįmet džiaugsis tiek darbingumu,
tiek laisve. Palankus planetų išsidėstymas
pranašauja, kad mažieji bus lengvai sukalbami ir
geranoriški, tačiau tai reikš ir daugiau kontrolinių
bei testų taisymo, mat ši lengva energija leis
vaikams geriau juos parašyti. Nesijaudinkite ir
būkite ramūs – juk geri mokinių rezultatai reiškia
ir jūsų pačių gerus rezultatus!
Psichologijos institutas:
Šio instituto atstovus žvaigždės šįmet kviečia
pailsėti ir pasidžiaugti atliktais darbais – jūs tiek
daug stengėtės, mokėtės ir dirbote – metas
nuskinti savo užaugintus vaisius! Kuo daugiau
rūpinsitės savo pačių emocine sveikata – tuo
lengviau jums bus padėti kitiems!
Parengė Milda Eirošiūtė

Iš Fakulteto gyvenimo
Na, ir pabaigai – šiame laikraščio numeryje daug kalbėjome apie rutuliškumą, žmogaus gyvenimą ir
skirtingas jo peripetijas, tačiau vieno svarbaus dalyko, kuris itin reikalingas kiekvienam žmogui, dar
iki galo nepalietėme. Koks tas dalykas? Ogi juokas! Žavingieji endorfinai mums besijuokiant užplūsta
smegenis taip mažindami stresą, nerimą ir skausmą. Tad svarbu nepamiršti, kad juoktis ne tik
galima, bet BŪTINA, o dar svarbiau nepamiršti kartais pasijuokti ir iš savęs paties!
„1,2,3 - klausimas išėjo,
3,2,1 - atsakymas neatėjo.“ (PI)
„Tai va, taip trumpai jums. Na, tas
trumpai užsitęsė iki valandos...
„Jeigu manęs klausia, už kiek
pirkau diplomą, tai sakau ,,kurį?",
nes turiu tris.“
- Galit pakartoti klausimą?
- Dar ko! Man ir už vieną kartą
nesumoka.
- O filosofams ką iš literatūros
pasiūlytumėte?
- Filosofams... Hmm, vos nepasakiau
keisti specialybę.
„Nėra jokio dievo, kuris galėtų
jums padėti...“ (ATSI)
Jei nesprisijungsiu 9 valandą, tai tiesiog
žinokite, kad pramiegojau... Nors yra
užstatomi trys žadintuvai ir išdėstomi
skirtingose kambario vietose..