27.03.2023 Views

Bursų kiemas MMXXIII

"Bursų kiemas" - tai kasmetinis Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto laikraštis, išleidžiamas Fakulteto dienų "Fiesta personæ" metu. Šiemet "Bursų kiemas MMXXIII" skatina įsigilinti į rutuliškumo sąvoką ir dar labiau pažinti save bei visą fakulteto bendruomenę.

"Bursų kiemas" - tai kasmetinis Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto laikraštis, išleidžiamas Fakulteto dienų "Fiesta personæ" metu. Šiemet "Bursų kiemas MMXXIII" skatina įsigilinti į rutuliškumo sąvoką ir dar labiau pažinti save bei visą fakulteto bendruomenę.

SHOW MORE
SHOW LESS
  • No tags were found...

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.


Redaktorių žodis

Sveika, Vilniaus universiteto bendruomene!

Tik.... Tak... Tik... Tak... Tik... Tak... Lėtai sekundes skaičiuoja

žmogaus gyvenimo laikrodis. Ratu vis sukasi jo rodyklės.

Ratu... Viskas mūsų pasaulyje ratu: Filosofijos fakulteto

studentai aplink buką Bursų kieme, cirko artistai,

žingsniuojantys arena, Žemė ratu aplink Saulę ir mes,

kasmet grįžtantys su nauju „Bursų kiemo“ numeriu.

Grįžtame pavasarį, kuris tiek pat gražus, kiek ir

permainingas, visai kaip ir žmogaus gyvenimas. Vieną

dieną jis mus lepina maloniais saulės spinduliais, kitą – jau

prausia lietumi.. tačiau po jo pražysta pievos ir miškai.

Tokio grožio pakerėta, žmogaus siela vis smarkiau veržiasi

švęsti šviesos, švęsti pasaulio, švęsti gyvenimo. Ir ar kas

galėtų ją kaltinti, juk atrodo, tokia jau ta žmogaus sielos

prigimtis.

BURSŲ KIEMAS MMXXIII

Laikraščio redaktorės

Martyna Vilutytė

Saulė Šeriakovaitė

Viršelio kūrėja

Gabija Raubaitė

Labai džiaugiamės šiuo „Bursų kiemo“ numeriu, kurio

planavimas, rengimas ir leidimas buvo nemažas iššūkis

mūsų kuklios sudėties komandai. Esame be galo dėkingos

visiems geros valios žmonėms prisidėjusiems prie šių metų

laikraščio rengimo ir tikimės, kad mūsų bendro darbo

vaisius uždegs Jūsų sielas gyvenimo šventės dvasia.

„Bursų kiemas MMXXIII“ redaktorės

Martyna ir Saulė

Kūrybinė komanda

Milda Eirošiūtė

Emilija Vievesytė

(VU Jaunųjų žurnalistų draugija)

Vyr. redaktorių asistentė –

Čiksė Phoenix


Rutuliškumas

Monika Juchnevičiūtė

Harmonija. Sferų muzika. Dermė.

(Daug įstabių žodžių turėjo graikai.)

Platonas kalbėjo apie rutulišką visatą.

Tai - tobuliausia forma.

Galva, suprask, kaip iškiliausia

žmogaus dalis, atkartoja šį

nepriekaištingą rutuliškumą.

Mąstydamas žmogaus protas vykdo

apsisukimus - -

ar tai reiškia, kad visada judame

ratu?

Klausyk.

Aš žinau, kad Tu mane pasirinkai. Tu

pasirinkai, kad ateičiau.

Sakoma, kad vandenyje yra visas

pasaulio žinojimas. Aš žinau, kad

atėjau iš jo - -

Tu įpūtei man ugnies.

Spiritus. Iš lotyniško spirare – kvėpuoti.

Kol kvėpuoji tol – gyvas.

Tol – gyvenimo šventė, žydėjimas,

šokis.

Karnavalas.

Kuriame, visgi, nevalia nusiimti kaukę,

Hamletiškas atrodyti ar būti?

Klausyk,

Galiu manytis kitaip, bet aš visgi tiek daug

(ne)žinau - -

Neįmanoma mylėti to, ko nežinai. Šv. Augustinas.

Nežinoti – tai suprasti Tave. Nikolajus Kuzietis.

Sukuosi ratu.

Ryju

savo paties uodegą,

bet gal tai – geriausia, ką galiu daryti? - -


Atsakau:

Ten, kur baigiasi gyvenimas, ten

jis ir prasideda

Nepamiršk -

Niekas iš niekur

Niekas į niekur

Viskas visur

Visada

Yra –

Tu esi

ir

...[žinai, kas čia įrašyta, jei klausei geros

muzikos] - -

Plaunuos rankas

At(s)iduodu -

Esu tik vaikas.

Net Vaikas, sprogdinantis savo paties

iliuzijų burbulus.

Grįžtu į ten,

iš kur

atėjęs - -

Jei tik išvis

buvo pavykę

išeiti.


Vakarų kultūros vėjai Japonijos muzikoje

Elzė Urbietytė

Pasaulio muzikos istorijos pradžią galime sieti su

ritualiniais dainavimais, tačiau rašytinė muzika

Europoje atsirado maždaug 5-ame amžiuje. Tuo

metu prasidėjo viduramžių muzikos žanrų

formavimasis, o su jų atsiradimu – ir Europos

muzikos istorija. Pasaulietinės muzikos pagrindu

tapo simfonijos, pradėtos kurti Baroko epochos

metu, o populiariausi muzikos žanrai, kuriuos

žinome dabar, susiformavo XX amžiuje. Visgi

muzikos menas kiek kitaip vystėsi Japonijoje.

Manoma, kad pirmąsias klasikines japoniškosios

muzikos apraiškas smarkiai paveikė Kinijos

kultūra. Įdomu tai, jog seniausi muzikos žanrai

Japonijoje yra shōmyō ( 声 明 shōmyō) – ritualinis

budistų dainavimas, ir gagaku ( 雅 楽 gagaku) –

tradicinė rūmų muzika.

Iki XIX a. antros pusės Vakarų kultūra didelės

įtakos japoniškosios muzikos raidai nedarė,

tačiau apie 188¬0-uosius Japonijoje buvo įkurtas

Muzikos tyrimų institutas. Šio instituto dėka į

Japoniją atkeliavo Vakarų klasikinė muzika.

Muzikos tyrimų institutui tapus Tokijo muzikos

akademija, buvo suformuotas pirmasis

simfoninis orkestras, kuriam kūrybinio kelio

pradžioje dirigavo meistrai iš užsienio. Tik po

beveik 50 metų buvo įkurta privati filharmonija,

kurioje taip pat susibūrė orkestras,

vadovaujamas jau vietinio dirigento. Šie įvykiai

ypač paveikė klasikinės muzikos formavimąsi

Japonijoje. Šiuo metu Japonijoje egzistuojantis

japoniškosios klasikinės muzikos žanras –

nepaprastai gajus, o kai kurie šio žanro atlikėjai

susilaukia net ir tarptautinio pripažinimo.

Japonijos kraštus pasiekė ir subtilūs džiazo

garsai. XX amžiaus pradžioje Jungtinėse

Amerikos Valstijose susiformavęs muzikos

žanras į Japoniją atkeliavo tik po daugiau nei

dešimtmečio. Pirmąja džiazo grupe Japonijoje

laikomi Hatano Jazz Band. Nepaisant to, jog

japoniškojo džiazo grupė sunkiai skynėsi kelią į

klausytojų širdį, jų kuriama muzika greitai paplito

tarptautiniu mastu. Per Antrąjį pasaulinį karą

požiūris į šį žanrą pasikeitė – kadangi stilius

susiformavo JAV, tad tokia muzika buvo laikoma

„priešų muzika“. Be to, japoniškasis džiazas XX

amžiaus pradžioje kritikų buvo engiamas, į jį

nebuvo žiūrima rimtai. Tai pastūmėjo japoniškojo

džiazo atlikėjus įnešti naujų vėjų ir taip formuoti

savitą, japoniškąją džiazo atšaką, kurioje

prijungiami ir tradicinių japoniškų instrumentų

sąskambiai. Šių dienų Japonijoje džiazas yra gana

populiarus muzikos žanras. Per daugiau nei

šimtmetį gyvavimo, šis žanras įgijo savitumo,

melodijos tapo kompleksiškesnės.


Kitas japoniškosios muzikos žanras – rokas, kuris

ženkliai skiriasi nuo vakarietiško. Klausantis jo,

galima nesunkiai pastebėti tiek melodijos, tiek

muzikos struktūros skirtumus. Roko žanras į

Japoniją atkeliavo maždaug 1960-aisiais, tačiau

pirmieji kūriniai tebuvo vakarietiškos muzikos

adaptavimas – japoniškoms grupėms įtaką darė

tokie atlikėjai kaip The Beatles, The Rolling

Stones, Bob Dylan. Po daugiau nei dešimtmečio

pradėjo atsirasti ir naujų atšakų – sunkiojo roko

bei metalo – kurios sunkiajai Japonijos muzikai

padėjo įgyti originalumo. Svarbi figūra roko

istorijai Japonijoje buvo grupė Happy End –

pirmoji japoniškai dainuojanti roko grupė. Nuo

aštuntojo dešimtmečio roko muzika buvo

maišoma su elektronika, tradiciniais motyvais.

© 野 上 眞 宏 Mike Nogami – grupė „Happy End“

Iš vakarų toliau sklidusi įtaka leido vystytis ir punk

rock‘ui. Japonijoje roko grupės 1980-aisiais

įkvėpė visual kei judėjimą, kurio pagrindinis

bruožas – emocijų perteikimas scenoje,

pasitelkiant spalvingą makiažą ir ryškius

aksesuarus. Įdomus reiškinys Japonijos roko

scenoje yra kawaii metal (metalo ir pop muzikos

junginys), kurį išpopuliarino grupė Babymetal,

Iš vakarų toliau sklidusi įtaka leido vystytis ir punk

rock‘ui. Japonijoje roko grupės 1980-aisiais

įkvėpė visual kei judėjimą, kurio pagrindinis

bruožas – emocijų perteikimas scenoje,

pasitelkiant spalvingą makiažą ir ryškius

aksesuarus. Įdomus reiškinys Japonijos roko

scenoje yra kawaii metal (metalo ir pop muzikos

junginys), kurį išpopuliarino grupė Babymetal,

įkurta 2010 m. Šiuo metu Japonijoje egzistuoja ne

viena roko atmaina: alternatyvus, punk, sunkusis

ir kt. Prie grupių populiarumo neretai prisideda ir

tai, kad jos būna pakviečiamos sukurti garso

takelius japoniškiems animaciniams serialams

(アニメanime).

Japoniškoji pop muzika, dar vadinama J-pop –

vienas garsiausių Japoniją iš Vakarų pasiekusių

muzikos žanrų. Pop muzika Japonijoje

išpopuliarėjo 1990-aisiais, tačiau kaip žanras

pradėjo formuotis greta su roko muzika. Įdomu

tai, kad modernaus J-pop pradžia yra laikoma

The Beatles įkvėpta roko muzika, kurią atlikėjai

Japonijoje atlikdavo japonų kalba. Iš pradžių šis

terminas buvo naudotas tik vakarietiškai

muzikai, atliekamai japonų kalba, tačiau, laikui

bėgant, pavadinimas įgijo kitokią reikšmę.

Japonijoje egzistavo ir vietinė populiarioji

muzika, bet tuometinis J-pop buvo paveiktas

vakarų pop muzikos. Dešimtajame dešimtmetyje

buvo priimta visus populiariosios muzikos žanrus

Japonijoje vadinti J-pop. Vienas iš išskirtiniausių

visos Rytų Azijos pop muzikos reiškinių yra idols

kultūra, sutinkama tiek J-pop, tiek K-pop, tiek

Kinijos pop muzikoje. Šios kultūros kilimas

prasidėjo dar 1970-aisiais, augant merginų

atlikėjų populiarumui. Šios kultūros forma per

dešimtmečius kito, o ypač išpopuliarėjo XXI

amžiuje, pradėjus formuotis japoniškosios pop

muzikos grupėms. Kaip ir japoniškojo roko

muzika, J-pop dažnai sutinkama anime

muzikiniuose takeliuose, kurie patenka ir į

populiariausios japoniškosios pop muzikos

sąrašus.

Rekomenduoju susipažinti su neįprastomis

japoniško džiazo, roko ar J-pop melodijomis, iš

kurių galbūt atrasite ir tai, kas Jums patinka!

© „Babymetal“ (Press)


Ciklo pabaiga- metamorfozė

Martyna Vilutytė

Tą dieną viskas buvo ne taip. Jau buvau įsisupusi

į dienos rutiną, tačiau kitaip nei visada kiekvieną

minutę jausdavau kažkokią gličią masę,

slegiančią mano krūtinę. Ji skverbėsi pro

aptrupėjusią mano odą vis gilyn ir gilyn. Jos

tikslas buvo vienas - pasiekti ir taip apskaldytą

širdį, tačiau nesupratau, kodėl reikėjo taip delsti?

Kodėl reikėjo apeiti kiekvieną mano kūno

kampelį, o tik tada pakeisti kursą to vis dar

tvinksinčio organo link?

Nesupratau, kaip nesuprantu daug ko, tačiau šis

nežinojimas vargino dar labiau negu pats

procesas. Norėjosi tik bėgti. Tačiau ar nuo savęs

pabėgsi? Galbūt todėl ta šlykštynė neskubėjo -

norėjo kankinti kuo ilgiau.

Išties prastai jaučiausi - negalėjau dirbti,

negalėjau mąstyti, suprasti man sakomus

žodžius. Vos vilkau kojas, krūtinę vis labiau

spaudė, bet išėjau laukan. Man nežinomu takeliu,

kuris tarsi atsirado iš niekur, pasukau tolumoje

stypsančio objekto link. Buvo ruduo, todėl

aplinkui esančių medžių lapai vis krito ir raudoniu

dažė kiekvieną kelio milimetrą. Ant raudonųjų

lapų krito geltoni, tačiau šie dėliojosi kitaip negu

įprastai pasklinda lapai rudenį. Pasiekę grindinį jie

piešė taką, kuriuo kvieste kvietė eiti. Tad žingsnis

po žingsnio juo ir sekiau. Eiti darėsi vis sunkiau -

kojos klimpo kaip smėlyje, bet pasiduoti

neketinau - juk kažkas tolumoje laukia. Galiausiai

pasiekiau tą rūku apaugusį daiktą...

Siena. Tai buvo paprasta raudonų plytų sieną. Tą

akimirką nusivyliau viskuo - manyje plito gliti

masė, aš šitaip stengiausi, kad pasiekčiau...

(pasiekčiau ką?) O tai tik siena? Atvirai kalbant,

net nežinau, kodėl man tas mūras sukėlė šitiek

neigiamų emocijų, juk gerai nė nežinojau, kur

einu. Bet tuomet buvo bloga ir aš pykčio bei

nevilties kupinais kumščiukais pradėjau ją

trankyti. Bet ką gali žmogus prieš raudonas

plytas? Šiek tiek aptrupėjo ir stovi kaip

stovėjusios. Susierzinau dar labiau ir kritau į lapų

krūvą šalia jos. Nė nepajutau, kaip mano

įkaitusiais skruostais nuriedėjo pirmoji ašara. Jos

vis kapsėjo, kapsėjo... Bėgo valandos, o aš

gulėjau prie mūrinės sienos ir verkiau.

Tada kažkas mane palietė ir krūptelėjau. Net

nekalbu apie tai, kad čia aplinkui nieko nebuvo,

bet jei ir būtų - kas drįsta mane liesti? Kas suteikia

sau tokią teisę - matyti mane šitokią? Bet

apsidariusi vis tiek nieko nepamatau. Vėl

įsikniaubiu į geltonus ir raudonus lapus. Šį kartą

kažkas apsivynioja man aplink riešą. Nebeturiu

jėgų reaguoti - per daug irzli, per daug pikta,

prisikaupė per daug emocijų, o ir ta šlykščioji

masė jau kutena širdies sienas... Bet aš vis dar

jaučiu. Vis dar jaučiu... kaip gija apvyniojamas

antrasis mano riešas. Pajėgiu tik trumpam

atsimerkti - tai medžio šakos pinasi aplink mano

rankas ir kojas. Tuomet vėl užmerkiu akis ir tik

juntu, kaip supinamas visas mano kūnas. Aš

nebegaliu pajudinti nė vienos galūnės ir tik kylu

aukštyn... Kylu ir susilieju su gamta. Su motina, iš

kurios mes visi kilę. Su energija, kuri niekad neleis

pavargti. Susilieju ir nebežinau ar dabar užmigusi

kada bepakilsiu atgal tuo pačiu žmogumi...

Sudie!


Vincere timorem

Saulė Šeriakovaitė

Širdis daužosi lyg pašėlusi, akys plačios, rankos dreba, muša karštis, džiūsta burna, darosi lyg negera

ir tiesiog visu kūnu jauti, kaip slenka paskutinės sekundės iki kol visas dėmesys bus nukreiptas į tave...

Pažįstama? Jei taip, tuomet kviečiu išmėginti šiuos 5 scenos baimės mažinimo būdus.

Nepamirškite kvėpuoti. Kad ir kaip elementariai

tai skambėtų, bet labai svarbu kvėpuoti. Dažnai

taip susitelkiame į jaučiamą baimę, jog

pamirštame, kad būtent kvėpavimas gali padėti

suvaldyti per kraštus besiliejantį išgąstį. Prieš

pradėdami kalbą/pasirodymą pamėginkite keletą

kartų giliai įkvėpti ir lėtai iškvėpti.

Patogi apranga. Nors reprezentatyvi apranga yra

svarbus elementas, tačiau jau vien buvimas

dėmesio centre yra išėjimas iš komforto zonos.

Tad svarbu, jog apranga būtų ne tik

reprezentatyvi, bet ir patogi, nekelianti

papildomo streso.

Baimę jaučia visi. Didesnę ar mažesnę scenos

baimę jaučiame visi – tai visiškai normalu ir

natūralu. Tam tikrose situacijose – garsus to

išreiškimas gali padėti nusiraminti, o sakant

kalbą – užmegzti ryšį su klausytojais.

Procesas kaip tikslas. Susitelkimas į rezultatą

(pvz.: sėkmingą pasirodymą) yra tikrai

sveikintinas dalykas, tačiau kartais daug

naudingiau tą susitelkimą perkelti iš rezultato į

patį procesą. Kitaip tariant, nesirūpinti ar

pasirodymas bus sėkmingas, bet žvelgti į

pasirodymą lyg į atlygį už visą sunkų ir kantrų

darbą bei nuoširdžiai juo pasimėgauti.

Praktika. Manau, kad dauguma žmonių sutiks,

jog pats geriausias būdas mažinantis scenos

baimę yra praktika. Kad ir kokių gerų baimės

valdymo būdų žinotume – tai mažai ką keis, jei

nepamėginsime jų pritaikyti praktiškai. Juk tik

per praktiką galime mokytis ir išsiaiškinti ar būdas

mums padeda, ar ne?

Turbūt kiek pasaulyje yra žmonių, tiek egzistuoja ir būdų padedančių suvaldyti scenos baimę. Kadangi

kiekvieno žmogaus baimė yra asmeniška ir individuali, tad ir čia aptarti scenos baimės mažinimo būdai

nebūtinai tiks kiekvienam, tačiau tai nereiškia, jog turite pasiduoti. Nepamirškite, kad praktika yra

praturtinanti galimybė, padedanti atrasti tinkamiausius baimės valdymo būdus. Sėkmės!


,,Apie kurį aš pasakosiu manęs net nepaklausus”

Nomeda Griškevičiūtė

Jis… visoks. Svarbu iš kurios pusės pažiūrėsi. Bet

aš visuomet renkuosi pirmasias eiles. Iš jų matosi

geriausiai. Vieni, jį matydami už savo kraunamojo

lango, sakys, kad tai tuštybe apgaubtas, žalumo

principus neigiantis, mokesčius plaunantis

egzistuoklis. Kiti, sėdintys šalia manęs pirmoje

eilėje, jums atlieps koks iš tiesų jis nuostabus

reginys, sugebantis tą paprastą trečiadienio

vakarą paversti ne tiesiog vaizdu, tačiau emocija,

besiveržiančia į tavą širdį lyg Šrekas pas Fioną

(nebūtinai su šimtaprocentine sėkme, tačiau su

nuostaba ir teigiama motyvacija). Pradžia visada

bus keistoka, bet niekada nepamirši tos dienos

kai pamatei JĮ. Tai bus startas visko, ką patirsi,

tuo labiau su kuo lyginsi ateinančius, kitus. Tuo

labiau, kad jis užsienietis. Jei nesutinkate su šiuo

sakiniu, meluojate patys sau. Jis egzotiškas,

spalvingas, kerintis, karštas ir labai lankstus. Aš

tiesiog pamilau kiekvieną akimirką praleistą su

juo, galiausiai ir jį. Bet pamilau jį ne kaip

nuosavybę, pamilau jį kaip narkotinę,

priklausomą šilumą manyje. Jis geba iššaukti

manyje tai, kuo aš nesu, galbūt norėčiau būti,

tačiau negalvojau, kad galėčiau tapti.

Tam vienam vakarui aš tampu kitu žmogumi.

Jaučiu laisvę. Jaučiu karštį. Jaučiu meilę.

Labiausiai jaučiu džiaugsmą. Tą keistai manišką,

kiek gąsdinantį džiaugsmą, kurio nesinori palesti

nei minutei, todėl stengiesi kuo ilgiau nemiegoti

ir kuo daugiau prisiminti, pajusti, pajausti,

išjausti, pasiimti. Kiekvieną minutę galvoji ką

išmesti iš savo neuronų. Kas minutę meti po

dalyką. Kam reikia diskriminanto formulės? Kam

tas krebso ciklas? Kam man kada nors prireiks

titravimo pagrindų?

Metu dalyką po dalyko iš galvos tik tam, kad

neuronuose atsirastų vietos jam ir kiekvienai

akimirkai šalia. Nemiegu ir nemiegosiu jau antrą

naktį. Mano paakiai kaip medaliai karininkui - ne

tik rodo visas aukas ir kančią, kurias atidaviau,

bet ir parodo mano statusą, kuris, beje, po šios

nakties bus aukščiau meškėno. Kaip aš norėčiau,

kad tu jį pažintum, kaip aš norėčiau, kad tu

būtum čia. Pamatytum visas jo puses. Ir

svarbiausia ne tik tą stereotipinę, kurią mato visi.

Ir nors ji daug kam patinka, tu pamatytum jį.

Tik pamačius jį iš tolo aš atsisukčiau į tave ir

neišlaikant viso susijaudinimo imčiau šokinėti

kaip mažas vaikas (bet netraktuokite to keistai,

prašyčiau). Dėl jo verta keliauti tūkstančius

kilometrų, pėdų, mylių, nes aš jį tikrai myliu. Bet

svarbiausia aš myliu save - kuo patampu, kuo

buvau visą šį laiką tik nežinojau, kuo galiu išlikti.

Aš myliu save kai aš ten, šalia jo. Todėl aš

stengiuosi tiesiog įkvėpti tas paskutines minutes.

Noriu prisiminti viską: kvapą, garsą, vėjo greitį,

oro drėgnumą, skausmą mano kojose, kakle ir

rankose. Noriu prisiminti tiek, kad užsimerkus

galėčiau iš karto slojiku pasisemti to paties

prisiminimo emocijos. Visą tai darau kadangi visgi

tenka grįžti. Į savąją realybę. Ta meilė jam saldi,

bet jos neužtenka. Tai nereiškia pamiršti. Jo aš

niekada nepamiršiu, pažadėjau grįžti pas jį kai tik

galėsiu. Pažadėjau ne jam. Pažadėjau sau.

Nesakau, kad išsivysčiau priklausomybę, to

niekada sau neleisčiau. Tačiau pripažinkite… Būti

priklausomam nuo karnavalo vidury Brazilijos

laukų norėtų būti kiekvienas.


Kasdienės rutuliškumo apraiškos

Jau turbūt įsitikinote, jog mūsų visų mąstymas vienaip ar kitaip yra susijęs su rutuliškumu – smegenų

sukimusi protaujant. Na, o mąstome mes visi itin skirtingai – plati Filosofijos fakulteto bendruomenė

ypač, jau vien dėl įdomios institutiškusios savo sandaros. O kartais pažvelgti į kiek kitokį tave

supančių žmonių pasaulį tiek jų akimis, tiek mintimis yra be galo įdomu!

Martyna Vilutytė

Tarp princų ir kirpėjų,

Tarp raganų ir fėjų,

Tarp miestų ir bažnyčių

Iš aukso vienalyčio

Neapykanta pasruvus

Raudono kraujo upė teka.

Simona Bakanauskaitė „Sūkurys“

Katis

I wish I had a childhood,

Which doesn‘t make me cry,

That kind of time – like everyone‘s -

Where happily they fly.

One never understands

How hard it is to know

You don‘t remember anything:

Nor happy or not cold.

You never heard them laughing

Or crying out their tears,

When even really small things

Would‘ve made emotions clear.

Sudaužę savo veidrodžius

Ir užsidengę kaukėmis akis

Ugnis iš sielos laido žmonės.

Kažkur patvoriuose pasaulio

Lyg nebereikalingą šiukšlę

Jie numetė šiltas širdis.

Tenai vertybių griaučiuos

Lyg sužeistasis paukštis

Į numestą skeletą įsikibęs

Išnuogintas Sokratas guli.

Sunku kvėpuoti daros,

Kai sąvokų karalius

Jas iš naujo rašo.

Ir dar sunkiau mąstyti,

Kai stebuklus matyti

Pasaulis atsisako.

I wish I had a normal life -

No one under your skin,

But now I‘m feeling like a prisoner

In the house I grew up in.

I know you find me perfect,

Although I feel the emptiness inside,

But please just let me be myself

And not what only YOU want by your side.

I just don‘t want this, I don‘t want this...

don‘t want this, don‘t want this, don‘t want this,

don‘t want this, don‘t want this,

don‘t want this... mask.

Simona Bakanauskaitė „Judėjimas“


Kamilė Rauckytė

„Skola“

Mano kūnas niekada nebuvo mano.

Simona Bakanauskaitė „Šviesos tunelis“

Aurelija Kavaliauskaitė

@pasibelsk_

geriausiai moku svajot

apie tai, ko neturiu.

Užmiegu ir pabundu

melsdamas turtų.

verkiu iš skausmo,

ant Dievo pykdamas.

kitiems davė,

o iš manęs atėmė.

dienas leidžiu rėkdamas,

vien juodą regėdamas,

nuo drobės baltos

mažą tašką trindamas.

Įgimta skola,

Be valiutos ir be banko,

Be kortelių ir be pašto.

Be žmonių, be keršto,

Be priminimo žinučių,

Be pasipiktinimo laiškų,

Be įrodymų.

Amžina skola,

Mokėk už rankas, pilvą ir vidinių šlaunų strijas.

Mokėk už svetimų akių atvaizdą veidrody,

Mokėk už vitrinose atsispindinčias kaltes.

Skola.

Aš niekaip nerandu kur ją grąžint.

Kodėl ji kirminais plūsta vidurius?

Maldauju pasiimk.

Niekas neima mano tvarkingai sukrautos skolos,

Ji stovi prie lovos ir spokso,

Murma ir burba,

Spiegia ir juokiasi.

Mano apsunkę žingsniai,

Apsunkę kąsniai.

Puodas kaltės ir

Ėdu ją šaukštais,

Tiesiog valgyk,

Tiesiog nevalgyk,

Nesusireikšmink,

Visada kalta, niekada auka.

Skola.

Štai mes visi -

Pilnom kuprinėm,

Einam nuo durų prie durų -

Einam nuo durų prie durų -

Tik yra viena bėda - mes niekam neskolingi.

Saulė Šeriakovaitė „Pro mikroskopą“


Planetų kalba

Nei vienas cirkas nebūtų cirkas be apvalios arenos, o nei vienas festivalis – be šiek tiek burtų ir

magijos! Antrus metus iš eilės sugrįžta ir institutiškasis horoskopas, o mes ir vėl primename, kad visą

šiame puslapyje pateiktą informaciją reikėtų nepamiršti vartoti su šiek tiek šmaikštumo ir, be

abejonės, pasitarus su Jūsų šeimos gydytoju, dalyko dėstytoju arba kurso kolega.

Filosofijos institutas:

Šio instituto atstovų taip pat laukia vieni

ramiausių metų, mat nė viena planeta šiuo metu

nėra retrogradinė. Visi klausimai ir dilemos, kurie

kils šiais metais bus lengvai išsprendžiami ir

atsakomi, tad patariama kuo mažiau stresuoti ir

pasiduoti visatos vedimui – ji jus nuves ten, kur ir

turite būti!

Azijos ir transkultūrinių studijų institutas:

Šio instituto atstovų šįmet laukia daug permainų!

Plutonas, neseniai perėjęs į vandenio ženklą,

žada daug šviežumo ir lengvumo, tad mokytis

kalbų artėjančiais mėnesiais bus vienas

malonumas ir informacija įsimins geriau nei bet

kada! Taip pat ši energija atneš didelį pasisekimą

balandžio mėnesį vyksiančiam šio instituto

renginiui „ATSIbusk“, tad visi atstovai yra

kviečiami dalyvauti!

Sociologijos ir socialinio darbo institutas:

Šio instituto atstovų laukia labai kūrybingi metai.

Merkurijus – komunikacijos planeta, šiuo metu

yra žuvų ženkle, o tai reiškia, kad visi kursiniai

darbai, ar net bakalauro darbai rašysis ne tik

lengvai, bet ir įkvepiančiai. Į darbą pasitelkite

kūrybą, atsipalaiduokite ir būsite apdovanoti

geriausiais įvertinimais!

Ugdymo mokslų institutas:

Šis institutas šįmet džiaugsis tiek darbingumu,

tiek laisve. Palankus planetų išsidėstymas

pranašauja, kad mažieji bus lengvai sukalbami ir

geranoriški, tačiau tai reikš ir daugiau kontrolinių

bei testų taisymo, mat ši lengva energija leis

vaikams geriau juos parašyti. Nesijaudinkite ir

būkite ramūs – juk geri mokinių rezultatai reiškia

ir jūsų pačių gerus rezultatus!

Psichologijos institutas:

Šio instituto atstovus žvaigždės šįmet kviečia

pailsėti ir pasidžiaugti atliktais darbais – jūs tiek

daug stengėtės, mokėtės ir dirbote – metas

nuskinti savo užaugintus vaisius! Kuo daugiau

rūpinsitės savo pačių emocine sveikata – tuo

lengviau jums bus padėti kitiems!

Parengė Milda Eirošiūtė


Iš Fakulteto gyvenimo

Na, ir pabaigai – šiame laikraščio numeryje daug kalbėjome apie rutuliškumą, žmogaus gyvenimą ir

skirtingas jo peripetijas, tačiau vieno svarbaus dalyko, kuris itin reikalingas kiekvienam žmogui, dar

iki galo nepalietėme. Koks tas dalykas? Ogi juokas! Žavingieji endorfinai mums besijuokiant užplūsta

smegenis taip mažindami stresą, nerimą ir skausmą. Tad svarbu nepamiršti, kad juoktis ne tik

galima, bet BŪTINA, o dar svarbiau nepamiršti kartais pasijuokti ir iš savęs paties!

„1,2,3 - klausimas išėjo,

3,2,1 - atsakymas neatėjo.“ (PI)

„Tai va, taip trumpai jums. Na, tas

trumpai užsitęsė iki valandos...

„Jeigu manęs klausia, už kiek

pirkau diplomą, tai sakau ,,kurį?",

nes turiu tris.“

- Galit pakartoti klausimą?

- Dar ko! Man ir už vieną kartą

nesumoka.

- O filosofams ką iš literatūros

pasiūlytumėte?

- Filosofams... Hmm, vos nepasakiau

keisti specialybę.

„Nėra jokio dievo, kuris galėtų

jums padėti...“ (ATSI)

Jei nesprisijungsiu 9 valandą, tai tiesiog

žinokite, kad pramiegojau... Nors yra

užstatomi trys žadintuvai ir išdėstomi

skirtingose kambario vietose..


Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!