Experiments’ Platform 2023

Palace of Un/Learning (Max Utech, Bernadette Krejs),

Aistė Ambrazevičiūtė, Gabrielė Černiavskaja,

Magdalena Beliavska, Ervinas Blažys - Faktūra,

Eglė Kliučinskaitė, Vika Pranaitytė

compiled by / sudarė Gabrielė Černiavskaja

2024

Experiments’ Platform 2023

Eksperimentų platforma 2023

Compiler / Sudarytoja:

Gabrielė Černiavskaja

Designer / Dizaineris:

Valentin Duduk

Translator and copy editor/

Vertėja ir kalbos redaktorė:

Alexandra Bondarev

English copy editor /

Redaktorius anglų kalbos tekstui:

Dovydas Laurinaitis

Publisher / Leidėjas:

VšĮ Architektūros fondas

Architektūros fondas’ activities are financed

by the Lithuanian Council for Culture.

Architektūros fondo veiklą finansuoja

Lietuvos kultūros taryba.

Informacinis partneris / Media partner:

Architektūros fondas is a member of the LINA

platform co-funded by the European Union.

Architektūros fondas yra LINA platformos, bendrai

finansuojamos Europos Sąjungos, narys.

exp.archfondas.lt

www.archfondas.lt

www.lina.community

ISSN 2783-7459

Vilnius, Lietuva

2024

7

Introduction to Experiments’ Platform

Įvadas į Eksperimentų platformą

Magdalena Beliavska

01.1 — A Tale of One Thousand and One Nights

01.2 — Tūkstančio ir vienos nakties pasaka

Ervinas Blažys - Faktūra

02.1 — City Posters as Architectural Catalysts

02.2 — Miesto plakatai kaip architektūriniai katalizatoriai

Eglė Kliučinskaitė

03.1 — Redefine the Existing

03.2 — Iš naujo apibrėžiant esamą

Vika Pranaitytė

04.1 — neo(n) CHILDREN OF SATURN manifesto

04.2 — neo(n)-Saturno vaikų manifestas

Palace of Un/Learning (Max Utech and Bernadette Krejs)

05.1 — Glitching

05.2 — Gličinimas

Aistė Ambrazevičiūtė

06.1 — To Take on Notice

06.2 — Atkreipiant dėmesį


07.1 — Space-Impacting Soft Powers

07.2 — Erdvę veikiančios švelniosios galios

To Take on Notice exhibition documentation

Įžvelgti nebematomą parodos dokumentacija

Credits / Rengėjai

11

13

14-17

18-21

22-29

30-37

38-43

44-49

50-55

56-61

62-65

66-69

70-71

72-73

74-75

76-77

78-105

107

Contents / Turinys

9

The Experiments' Platform is an initiative by Architektūros

fondas that, organised for the third time, functions as a

cultivating ground for unique and yet emerging ideas. It aims

to empower young spatial practitioners by providing essential

educational, practical, and community-oriented networks

as a conducive learning environment. The initiative supports

participants in developing their initial-stage ideas, research, and

projects, referred to as 'experiments.' The learning environment

is curated by a group of mentors carefully chosen for each cycle

of the Experiments' Platform, acting as supportive guides to

help participants navigate their personal experiments.

The overarching goal of the Experiments' Platform

is to expand the boundaries of the architectural realm by

incorporating practices and methods from diverse disciplines.

The programme encourages a fundamental reevaluation of both

traditional and unexplored architectural fields. Throughout this

process, mentors assist participants in exploring their individual

research and spatial practices, and promote engagement

in community processes and discussions. Participants are

encouraged to share their experiences and collaboratively

contemplate questions related to spatial practices and the role

of a spatial practitioner.

This year, the Experiments' Platform suggests delving

into four projects: A Room to Dream, Posters as Architectural

Catalysts, Space(s) for Melancholy, and Redefine the Existing.

Participants:


Eglė Kliučinskaitė, Vika Pranaitytė.

Mentors:


Allan Tevi Mensah, Aistė Ambrazevičiūtė,

TAAT (Goda Verikaitė, Breg Horeman, Gert-Jan Stam).

Introduction to Experiments’ Platform

11

„Eksperimentų platforma“ – tai jau trečią kartą

Architektūros fondo organizuojama iniciatyva, veikianti kaip

terpė unikalioms ir dar tik gimstančioms idėjoms puoselėti. Jos

tikslas – įgalinti jaunuosius erdvės praktikus, suteikiant jiems

prieigą prie esminių edukacinių, praktinių ir bendruomeninių

tinklų ir kuriant mokymąsi skatinančią aplinką. Iniciatyva padeda

dalyviams vystyti dar tik pradiniame įgyvendinimo etape esančias

idėjas, tyrimus ir projektus, čia vadinamus „eksperimentais“.

Mokymosi aplinką kuruoja kiekvienam „Eksperimentų

platformos“ ciklui kruopščiai atrinktų mentorių grupė, palaikanti

dalyvius ir padedanti jiems palaipsniui realizuoti savo asmeninius

eksperimentus.

Svarbiausias „Eksperimentų platformos“ tikslas – plėsti

architektūros srities ribas įtraukiant įvairių disciplinų praktikas

ir metodus. Programa skatina iš esmės permąstyti tradicines

architektūros sritis ir atrasti naujų, dar neištirtų šio lauko sferų.

Viso proceso metu mentoriai padeda dalyviams tyrinėti jų

individualias tyrimų ir erdvines praktikas, ragina įsitraukti į

bendruomenės procesus bei diskusijas. Dalyviai skatinami

dalytis savo patirtimi ir drauge svarstyti klausimus, susijusius su

erdvinėmis praktikomis bei erdvės praktiko vaidmeniu.

Šiais metais „Eksperimentų platforma“ siūlo pasinerti

į keturis projektus: „Kambarys sapnuoti“, „Plakatai kaip

architektūriniai katalizatoriai“, „Melancholijos erdvė(s)“ ir „Iš

naujo apibrėžti esamą“.

Dalyviai:


Eglė Kliučinskaitė, Vika Pranaitytė.

Mentoriai:



TAAT (Goda Verikaitė, Breg Horeman, Gert-Jan Stam).

Įvadas į Eksperimentų platformą

13

Magdalena Beliavska

01.1 — A Tale of

One Thousand and

One Nights

I write about the erosion of sleep caused by the fast pace of modern

lives, about the right to rest shamelessly, about the wellness culture that has

transformed eight hours of sleep into a trend, performed mainly for the sake of

beauty and so-called mindfulness, as if sleep were not a vital bodily function

one needs to perform to stay alive... I write about the way capitalism transformed

our general understanding of day and night, weeks and hours, productivity and

restlessness. I write about pillows under and roofs over our heads. I write, write;

I read, read; and finally, I ask: what crime did sleep commit to be turned into a

privilege, losing its regular position in the quotidian rhythm? Who stole, or maybe

bought, our sleep? How do bedless, wallless, roomless, workless, homeless,

peaceless, crimeless (individuals) sleep? How much does a bed cost?

I write, I read, I ask—I stay awake. A quirky paradox of mine is that to

advocate for rest and the transformation of global sleep culture, I need to act

productively. Although sleep is now my field of expertise, it is something I am

mostly deprived of. Well, as my grandmother says: ‘the shoemaker’s children go

barefoot’. By choosing this area of research, I have cursed myself. Now, I do not

only work when I am awake but also when I am asleep (if it happens).

My calendar is marked with patterns of insomnia. I can differentiate

my days by the ones which started with waking up from a dream and ones which

never started, as they had never ended. What is the longest period I can survive

without going completely insane?

On days like this, I remind myself of a fly in a jar of honey. Slowed down.

Half-drowned. Hardly able to move my limbs. I dissociate in a subconscious

attempt to recreate the dream I miscarried and the night failed to deliver. I still

carry the seed of that unborn dream, hoping the next night will be more fertile.

On days like this, I grieve my loss. Unable to work or think, I read Proust

and sympathise with his Marcel who cannot sleep without his mother’s soothing

kiss, who daydreams about Venice yet ties himself to his Paris bedroom, silly love

and unnecessary sentiments, who intends to work but never does. I read Pessoa

and feel the cold sweat on my forehead, as each thought and sensation is too

familiar. I remember Cioran and insomnia appears as his shadow-self and ghostwriter.

I read Crary and start blaming the capitalist construct of time for my back

pain and sleeplessness. I read Woolf and thank the gods for giving me a room of

my own where I can store sleeping pills in every drawer, curse and swear in the

middle of another dreamless night and then work, write and earn money, a sense

of purpose and a sense of self. I read Vasudevan, get really angry at the housing

policy and cheer for the squatters and their determination to reclaim what was

initially theirs... I read, I write, I sleep… or not.

If I cannot sleep, I will at least donate my time to thinking about it. I slow

my pace and take my time. I refuse the potential buyers of my hours because I

need to rest; I need to learn how to rest.

14

Waking, author Magdalena Beliavska, Vilnius, 2023

Sleeping by Magdalena Beliavska, Vilnius, 2023

Prosthesis of a dreamer Tentacular Dreaming, author Magdalena Beliavska, Vilnius, 2023


15

16

Prosthesis of a dreamer Tentacular Dreaming, author Magdalena Beliavska, Vilnius, 2023


17

Magdalena Beliavska

01.2 — Tūkstančio ir

vienos nakties pasaka

Rašau apie miego eroziją, sukeliamą itin spartaus šiuolaikinio gyvenimo

tempo, apie teisę ilsėtis nejaučiant gėdos ir apie sveikatingumo kultūrą, aštuonių

valandų miegą pavertusią trendu, daugiausia praktikuojamu tik dėl grožio ir

vadinamojo sąmoningumo (angl. mindfulness) – tarsi miegojimas nebūtų gyvybiškai

svarbi organizmo funkcija, atliktina norint apskritai išgyventi... Rašau apie tai, kaip

kapitalizmas iškraipė mūsų bendrą suvokimą, kas yra diena ir naktis, savaitės ir

valandos, produktyvumas ir nenustygimas vietoje. Rašau apie pagalves po mūsų

galvomis ir stogus virš jų. Rašau, rašau; skaitau, skaitau; ir, galiausiai, klausiu: už

kokį nusikaltimą miegas buvo paverstas privilegija ir prarado savo įprastą vietą

kasdienybės ritme? Kas pavogė – o gal nupirko – mūsų miegą? Kaip miega

beloviai, besieniai, neturintieji kambario, bedarbiai, benamiai, neramieji ir sąžinės

purvo nepažįstą (individai)? Kiek kainuoja lova?

Rašau, skaitau, klausinėju – toliau nemiegu. Keistokas mano asmeninis

paradoksas – idant propaguočiau poilsį ir skatinčiau pasaulinės miego kultūros

transformaciją, turiu veikti produktyviai. Nors miegas dabar tapęs mano

kompetencijos sritimi, pati jo dažniausiai stokoju. Na, kaip sako mano močiutė,

„batsiuvio vaikai basi“. Pasirinkdama šią mokslinių tyrimų sritį prakeikiau pati save.

Dabar dirbu ne tik pabudusi, bet ir miegodama (jei taip nutinka).

Mano kalendoriuje pažymėti nemigos dėsningumai. Galiu atskirti dienas

pagal tai, ar jos prasidėjo man pabudus iš sapno, ar niekada neprasidėjo, nes

niekada nebuvo ir pasibaigusios. Koks yra ilgiausias laikotarpis, kurį galiu išgyventi

galutinai neišsikrausčiusi iš proto?

Tokiomis dienomis primenu sau musę medaus stiklainyje. Sulėtėjusią.

Pusiau nuskendusią. Vos galinčią pajudinti galūnes. Disocijuojuosi pasąmoningame

bandyme atkurti sapną, kuriuo nešina persileidau, o naktis neįstengė jo pagimdyti.

Vis dar nešiojuosi to negimusio sapno sėklą vildamasi, kad kita naktis bus

vaisingesnė.

Tokiomis dienomis, kaip ši, gedžiu dėl savo netekties. Nepajėgdama nei

dirbti, nei mąstyti, skaitau Proustą ir prijaučiu jo Marseliui, negalinčiam užmigti be

raminančio motinos bučinio, svajojančiam apie Veneciją, tačiau prisišvartuojančiam

prie savo Paryžiaus miegamojo, paikos meilės ir nereikalingų sentimentų, vis

ketinančiam, bet niekada neprisiruošiančiam dirbti. Skaitau Pessoa ir jaučiu, kaip

šaltas prakaitas išmuša kaktą, nes kiekviena išreikšta mintis bei pojūtis man tiesiog

pernelyg gerai pažįstami. Prisimenu Cioraną ir nemiga iškyla kaip jo šešėlinis

aš ar jo alter rašytojas. Skaitau Crary ir dėl savo nugaros skausmų bei nemigos

imu kaltinti kapitalistinį laiko konstruktą. Skaitau Woolf ir dėkoju dievams, kad

davė man nuosavą kambarį, kur galiu kiekviename stalčiuje laikyti migdomuosius,

keiktis ir dievagotis vidury eilinės bemiegės nakties, o tada dirbti, rašyti ir pelnyti

pinigų bei prasmės ir savasties jausmą. Skaitau Vasudevaną, įpykstu ant būsto

politikos ir skanduoju už skvoterius bei jų ryžtą susigrąžinti tai, kas iš pradžių jiems ir

priklausė... Skaitau, rašau, miegu... arba ne.

Jei nepajėgiu užmigti, tai bent jau paaukosiu savo laiką nemigai

apmąstyti. Sulėtinu tempą ir sąmoningai neskubu. Atmetu potencialių savo valandų

pirkėjų pasiūlymus, nes man reikia pailsėti; turiu išmokti pailsėti.

18

„Pabudimas“, sudarė Magdalena Beliavska, Vilnius, 2023 m.

„Miegojimas“, sudarė Magdalena Beliavska, Vilnius, 2023 m.

Miegančiojo protezas „Čiuopiantis sapnavimas“, autorė Magdalena Beliavska, Vilnius, 2023 m.


19

20

Miegančiojo protezas „Čiuopiantis sapnavimas“, autorė Magdalena Beliavska, Vilnius, 2023 m.


21

Ervinas Blažys-Faktūra

02.1 — City Posters as

Architectural

Catalysts

Navigating the nebulous realm of self-definition and purpose within

temporal confines proves to be a profound challenge. I perceive myself as an

ethereal conduit traversing the cerebral landscapes of creators, resembling

a channel beckoning heightened attention from the sprawling urban tapestry.

My cherished city, Vilnius, a fusion of both a nostalgic abode and a playground

reminiscent of my formative years, serves as the crucible of my contemplation.

In this philosophical odyssey, articulating the essence of an

object becomes an exercise in transcending conventional language. Words,

these elusive vessels of expression, falter in encapsulating the depth of my

contemplation. The crux of this introspective venture appears to be a grand

experiment, extending beyond individual confines to encompass the collective of

creators and enigmatic interplay involved in shaping the urban narratives that flow

transiently through Vilnius.

My profound connection with the city is a repository of intimate

knowledge—the labyrinthine pathways, the vibrant tapestry of people, the storied

locales and the walls themselves. The idea of being a ‘trespasser through the

minds of creators’ introduces an enigmatic layer, suggesting a symbiotic creative

process and a collective imprint on the city's ever-evolving identity.

This relationship with the city diverges from the pedestrian experience.

Existing as a creator necessitates a heightened awareness of seemingly

inconspicuous shifts, often overshadowed by the cacophony of daily routines.

Observing the subtle movements of posters—discreet agents shaping the

urban tableau—in Vilnius's dynamic spaces reveals a potent force capable of

orchestrating a metamorphosis in the city's architectural narrative.

My Experiment, metaphorical in its genesis, does not represent a

conclusive denouement but rather an ever-unfolding continuum. It serves to

reshape my perspective on this adhesive culture and as an imperative for denizens

engaged in the poster movement to comprehend the city's intrinsic values,

imbuing this collective with the agency to mould Vilnius’ architectural narrative.

Regrettably, temporality casts its ephemeral shadow and time emerges

as an inexorable adversary. The fragments of paper on our walls, bearing marks

that resist replication, underline the impermanent nature of this transformative

action. In demanding considerable attention, investment and commitment from

the city government, I embark on a personal initiative that, subtle as it may be,

alters the very fabric of perception. A casual gaze upon the walls during routine

activities unveils an ever-shifting cityscape, shaped by the perpetual formation and

dissolution of paper.

22

As alluded to earlier, my experiment is not a terminus but a perpetual

process. This epoch of exploration unveils the symbolic essence of poster

removal—an unwavering commitment to the liberation of ideas. My undertaking

becomes a repository of change, a testament to the relentless force propelling the

human spirit forward.

Stripping away the layers of advertisements and posters adorning

our streets transfigures the city into a canvas on which intricate and compelling

narratives unfold, echoing the dynamic ethos of a living organism. Acknowledging

the city's evolution, I relinquish passivity, opting instead to waltz with the currents

of transformation, recognising within them the potential for extraordinary growth.

In this unfolding narrative and ideational tapestry, I extend an invitation

to visionaries and change aficionados alike: join the odyssey towards Vilnius'

metamorphosis! The architect manipulating the city with this ephemeral material

must grasp that the city transforms into a living work of art and their touch

accentuates all the shifts in its age-old architectural canvas.

City posters, photo by Ervinas Blažys - Faktūra, Vilnius, 2023


23

24 City posters, photo by Ervinas Blažys - Faktūra, Vilnius, 2023


25



27



29

Ervinas Blažys-Faktūra

02.2 — Miesto plakatai

kaip architektūriniai

katalizatoriai

Susiorientuoti ir kryptingai judėti miglotose saviapibrėžties bei tikslo

paieškose būnant apribotam laiko – pagrįstai nemenkas iššūkis. Pats save suvokiu

kaip neapčiuopiamą laidininką, besidriekiantį per kūrėjų minčių kraštovaizdžius –

tarsi kanalą, prisišaukiantį ypatingo dėmesio iš plačiai išsikerojusio miesto audinio.

Mano mylimas miestas Vilnius – nostalgija persmelkto būsto ir mano esminius

brandos metus žyminčios žaidimų aikštelės samplaika – tarnauja kaip kanalas

mano apmąstymams.

Šioje filosofinėje odisėjoje įvardyti objekto esmę tampa įprastos kalbos

ribų peržengimo pratimu. Žodžiai, kaip ypatingai aptakūs išraiškos indai, nepajėgia

aprėpti mano apmąstymų gelmės. Ši rizikinga introspekcinė užmačia paaiškėja

esanti didis eksperimentas, priverčiantis peržengti bet kokias asmenines ribas

siekiant aprėpti platesnįjį kūrėjų kolektyvą bei mįslingas sąveikas, formuojančias

neretai trumpalaikius per Vilnių tekančius miesto naratyvus.

Mano gilus ryšys su miestu veikia kaip intymių žinių saugykla –

labirintiniai takeliai, kunkuliuojantis žmonių raizginys, istorijomis apipintos miesto

vietovės ir pačios sienos. „Įsibrovėlio per kūrėjų mintis“ vaidmuo čia sukuria

mįslingą sluoksnį, suponuojantį simbiotinį kūrybinį procesą ir kolektyvinį pėdsaką

nuolat kintančioje miesto tapatybėje.

Toks santykis su miestu skiriasi nuo pėsčiųjų patirties. Būtį praktikuoti

kaip kūrėjui reikalauja ypatingo jautrumo ir sąmoningesnės atidos iš pirmo

žvilgsnio nepastebimiems pokyčiams, dažnai užgožiamiems kasdienės rutinos

kakofonijos. Stebint subtilius plakatų – slaptų miesto paveikslą formuojančių

agentų – judesius dinamiškose Vilniaus erdvėse atsiskleidžia galinga jėga, įgali

sukurti orkestrinio kompleksiškumo partitūrą miesto architektūrinio naratyvo

metamorfozei.

Mano Eksperimentas, atsispiriąs nuo metaforiško prado, žymi veikiau ne

baigtinę atomazgą, o nepaliaujamai besiskleidžiantį kontinuumą. Man jis padeda

performuoti savo paties požiūrį į šią lipnią kultūrą, o sykiu tampa imperatyvu

plakatų judėjime dalyvaujantiems miestiečiams giliau suvokti neatsiejamas mūsų

miesto vertybes, suteikiant šiam kolektyvui agentiškumo formuojant Vilniaus

architektūrinį naratyvą.

Deja, laikiškumas neišvengiamai meta savo efemerišką šešėlį ir

laikas iškyla kaip nepalaužiamas priešininkas. Mūsų sienas dengią popieriaus

fragmentai, pažymėti atkartojimo galimybei nepasiduodančiais ženklais, pabrėžia

šio transformatyvaus veiksmo nepastovumą. Iš miesto valdžios reikalaudamas

deramo dėmesio, investicijų ir įsipareigojimų, imuosi asmeninės iniciatyvos – kad

ir kokios subtilios, – keičiančios esminę percepcijos struktūrą. Kasdienes veiklas

atliekant atsitiktinai už sienų užkliuvęs žvilgsnis atskleidžia be atvangos kintantį

miestovaizdį, formuojamą nuolat besiformuojančio ir yrančio popieriaus.

30

Kaip jau užsiminta, mano eksperimentas neturi galutinio taško – tai

niekuomet nesibaigiantis procesas. Šis tyrinėjimų laikotarpis atskleidžia simbolinę

plakatų šalinimo esmę – nepalaužiamą įsipareigojimą išlaisvinti idėjas. Mano

užmojis tampa pokyčių saugykla, liudijančia apie nepalenkiamą jėgą, stumiančią

žmogaus dvasią priekin.

Nuplėšus mūsų gatves puošiančių reklamų ir plakatų sluoksnius,

miestas virsta drobe, ant kurios skleidžiasi sudėtingi, užburiantys naratyvai,

atkartojantys dinamišką gyvo organizmo etosą. Pripažindamas miesto evoliuciją,

išsižadu pasyvumo – vietoj jo renkuosi linguoti ir šokti su transformacijos srovėmis,

regėdamas jose ypatingo augimo potencialą.

Šiuo tebesirutuliojančiu pasakojimu ir idėjų koliažu siunčiu ir kvietimą

vizionieriams bei pokyčių entuziastams: prisijunkite prie odisėjos Vilniaus

metamorfozės link! Architektai, manipuliuojantys miestu pasitelkdami šią

efemerišką medžiagą, privalo suvokti, kad miestas virsta gyvu meno kūriniu,

o jų prisilietimas išryškina visus šimtamečius – ir toliau besiskleidžiančios –

architektūrinės drobės pokyčius.

Miesto plakatai, Ervino Blažio - Faktūros nuotrauka, Vilnius, 2023 m.


31

32 Miesto plakatai, Ervino Blažio - Faktūros nuotrauka, Vilnius, 2023 m.


33



35



37


03.1 — Redefine

the Existing

Good architecture may transform into beautiful ruins

(if we allow architecture to decay)

— Vytautas Brėdikis

Socialist inheritance, unique in its variety of layers, memories

and contradictions, has intrigued me for a while. Buildings are increasingly

demolished, renovated or deliberately neglected, demonstrating a strong

ambition to remove or avoid touching Lithuania’s historical wound.

Recently, the forgotten Kudrionys forest with its abandoned recreational

campsite has become the object of my fascination.

Abandoned architecture in Kudrionys forest,

photo by Eglė Kliučinskaitė, Kudrionys, 2023

38

My ambition to ‘redefine the existing’ has been growing within me

and decay has become my focus. As Georges Descombes said, describing his

landscape project in Geneva, ‘I wanted [...] to begin something that was already

there.'1 I decided to redefine existing decay as beautiful in its gradual deterioration,

finding appealing elements in ageing objects. This appreciation of decay became

an intimate process.

1 Georges Descombes,

"Shifting Sites: The Swiss

Way, Geneva," 1999, 82.

Disappearing architecture, photo by

Eglė Kliučinskaitė, Kudrionys, 2023

Decay as an object of fascination, photo by

Eglė Kliučinskaitė, Kudrionys, 2023

Nature has swallowed the buildings – this was my first impression.

No longer the dominant feature, these buildings become simply minor elements

in nature. However, architecturally restricted eyes catch the visible and implied

proportions and the contrast between natural form and strict architectural lines.

The subtle lighting design along the main road evokes the carefully designed

details which characterise unique socialist architecture. I chose to stay with this

territory and these buildings for a while, visiting them often, mostly alone.


39

Nature prevails, photo by Eglė Kliučinskaitė, Kudrionys, 2023

These ruins talked to me about sensitivity. I felt the softness of how

nature touches and hugs the building. It slowly moves into the body of the building,

interrupting at first, before taking over. Nature creates new scenarios and blurs the

boundary between the inside and outside. The non-functional body of the building

satisfies the observer. Without further human intervention, these objects stand

in the landscape and affirm decay as a natural process. This became a visible

confirmation of Juhani Pallasmaa's thought that ‘the task of architecture is “to

make visible how the world touches us”’.2

2 Juhani Pallasmaa, The Eyes

of the Skin: Architecture and

the Senses, 3rd ed., Willey,

2012, 49.

40

Boundaries of architecture and nature, photo by Eglė Kliučinskaitė, Kudrionys, 2023

The process of observation encourages slowness as the pace of time is different

in an abandoned world. There is value to be found in the sense of security, uncertainty or

even anxiety lurking around every corner of these buildings. The feeling of being hidden

among hidden objects and the elements of nature, the sensation of wind and warmth, the

sound of dripping water and silence, the stillness, the shadows – all this makes it possible

to experience the decay of time and the touch of nature on humans and architecture. Being

alone in abandoned buildings becomes a kind of meditation and self-reflection.

The slowness of decay, photo by Aistė Ambrazevičiūtė, Kudrionys, 2023

The inevitability of change encourages a deeper appreciation of the present

moment and reminds us of the fragility and temporality of disappearance. Here, the

concept of time expands. Time spent observing and visiting in recent months, the global

time and context, the history of the building, the unknown time of visitors on holiday... Time

is fragmented into many layers, perspectives and durations. This allows us to pause and

think about timeless architecture, the role of architecture and even the architect. It forces

us to look at the difference between natural decay and the process of artificial destruction.


41

Ruins teach sensitivity, photo by Eglė Kliučinskaitė, Kudrionys, 2023

42

Ruins teach softness, slowness and grounding.

Ruins witness the fight between humans and nature, in which nature prevails.

Ruins trace time, memory and create a sense of belonging.

Ruins teach us about architecture.

But only quality architecture has the potential to become beautiful ruins.

3 Álvaro Siza, Imagining The

Evident, Monade, 2021; Vittorio

Gregotti, The Other, 1998, 142.

Perhaps we should spend more time in the silently decaying bodies

of abandoned buildings? Vittorio Gregotti encourages us ‘to rediscover the

uniqueness of evident things’; after all, natural change can be really charming.3

Just let architecture decay.


43


03.2 — Iš naujo

apibrėžiant esamą

Gera architektūra gali virsti gražiais griuvėsiais

(jei leisime architektūrai sunykti)

— Vytautas Brėdikis

Mane jau kurį laiką intriguoja socialistinis paveldas ir jo unikali

sluoksnių, prisiminimų bei prieštarų įvairovė. Jam priklausą pastatai vis dažniau

griaunami, renovuojami arba sąmoningai apleidžiami, demonstruojant ryžtingą

užmojį užtraukti šią Lietuvos istorinę žaizdą – ar bent prie jos nesiliesti.

Pastaruoju metu pagrindiniu mano dėmesio ir susižavėjimo objektu tapo

užmirštas Kudrionių miškas su apleista poilsine stovyklaviete.

„Apleista architektūra Kudrionių

miške“, Eglės Kliučinskaitės nuotrauka,

Kudrionys, 2023 m.

44

Pamažu augant siekiui „iš naujo apibrėžti esamą“, ėmiau telktis į yrančius

ir nykstančius objektus. Kaip sakė Georges Descombes, apibūdindamas savo

kraštovaizdžio projektą Ženevoje, „norėjau <...> pradėti tai, kas ten jau buvo“1.

Nusprendžiau iš naujo apibrėžti esamą irimą kaip gražų savo laipsnišku nykimu, o

senstančiuose objektuose rasti patrauklių, malonių elementų. Šis žavėjimasis irimu

tapo asmeniniu, intymiu procesu.

1 Georges Descombes,

Shifting Sites: The Swiss

Way, Geneva. 1999, p. 82.

„Nykstanti architektūra“, Eglės Kliučinskaitės nuotrauka,

Kudrionys, 2023 m.

„Irimas kaip susižavėjimo objektas“, Eglės Kliučinskaitės

nuotrauka, Kudrionys, 2023 m.

Gamta prarijo šiuos pastatus – toks buvo mano pirmasis įspūdis.

Nebedominuoją bendro kraštovaizdžio, jie tapo tiesiog antraeiliais, šalutiniais

gamtos elementais. Tačiau architektūriškai aštrios akys pastebi matomas ir

numanomas proporcijas bei kontrastą tarp gamtos formų ir griežtų architektūrinių

linijų. Subtiliai suprojektuotas pagrindinio kelio apšvietimas nušviečia kruopščiai

apgalvotas detales, būdingas unikaliai socialistinei architektūrai. Nusprendžiau

šiek tiek pabūti su šia teritorija ir šiais pastatais, dažnai juos lankiau, dažniausiai

viena.


45

„Vyrauja gamta“, Eglės Kliučinskaitės nuotrauka, Kudrionys, 2023 m.

Šie griuvėsiai man bylojo apie jautrumą. Pajutau, kaip švelniai gamta

paliečia ir apkabina pastatą; lėtai įsilieja į jo kūną, iš pradžių tarsi sutrukdydama,

o vėliau užvaldydama suvis. Gamta kuria naujus scenarijus ir trina ribą tarp

vidaus ir išorės. Nefunkcionalus pastato kūnas patenkina stebėtoją. Be žmogaus

įsikišimo, šie objektai tiesiog stovi kraštovaizdyje, patvirtindami irimą kaip natūralų

procesą. Visa tai tapo vizualiu, plika akimi regimu Juhani Pallasmaa minties, kad

„architektūros užduotis yra „padaryti matomą tai, kaip pasaulis mus paliečia““ 2 ,

įrodymu.

2 Juhani Pallasmaa, The Eyes

of the Skin: Architecture and

the Senses (trečias leidimas).

„Willey“, 2012, p. 49.

46

„Architektūros ir gamtos ribos“, Eglės Kliučinskaitės nuotrauka, Kudrionys, 2023 m.

Stebėjimo procesas skatina lėtumą, nes laikas apleistame pasaulyje bėga kitu

tempu. Saugumo, nežinomybės ar net nerimo jausmuose, slypinčiuose už kiekvieno šių

pastatų kampo, galima atrasti vertės. Jausmas, užplūstantis pasislėpus tarp paslėptų

objektų ir gamtos stichijų, veidą gairinančių vėjo gūsių ar šilumos pojūtis, vandens

kapsėjimo garsas ir tyla, ramybė, šešėliai – visa tai leidžia patirti laiko irimą bei gamtos

prisilietimą prie žmogaus ir architektūros. Vienuma apleistuose pastatuose tampa

savotiška meditacija ir savirefleksija.

„Irimo lėtumas“, Aistės Ambrazevičiūtės nuotrauka, Kudrionys, 2023 m.

Žinant, kad pokyčiai yra iš esmės neišvengiami, linkstama labiau ir giliau vertinti

dabarties akimirką, sąmoningiau suvokiant ir nuolatinio nyksmo lemiamą trapumą bei

laikinumą. Čia išsiplečia laiko sąvoka. Pastarųjų mėnesių stebėjimo ir apsilankymų laikas,

pasaulinis laikas ir kontekstas, pastato istorija, nežinomas lankytojų atostogų laikas...

Visas laikas išsiskaido į daugybę sluoksnių, perspektyvų ir trukmių. Tai leidžia sustoti ir

susimąstyti apie belaikę architektūrą, architektūros vaidmenį ir net patį architektą; tai

skatina giliau pažvelgti į skirtumą tarp natūralaus irimo ir dirbtinio naikinimo proceso.


47

„Griuvėsiai moko jautrumo“, Eglės Kliučinskaitės nuotrauka, Kudrionys, 2023 m.

48

Griuvėsiai moko švelnumo, lėtumo ir įsižeminimo.

Griuvėsiai liudija žmogaus ir gamtos kovą, kurioje nugali gamta.

Griuvėsiai seka laiką, atmintį ir kuria priklausymo jausmą.

Griuvėsiai moko mus apie architektūrą.

Tačiau tik kokybiška architektūra turi potencialo tapti gražiais griuvėsiais.

3 Álvaro Siza, Imagining The

Evident, „Monade“, 2021;

Vittorio Gregotti, The Other,

1998, p. 142.

Galbūt turėtume daugiau laiko praleisti tyliai yrančiuose apleistų

pastatų kūnuose? Vittorio Gregotti ragina mus „iš naujo atrasti akivaizdžių dalykų

unikalumą“; juk natūrali kaita gali būti išties žavinga.3

Tiesiog leiskite architektūrai sunykti.


49

Vika Pranaitytė

04.1 — neo(n) CHILDREN

OF SATURN manifesto

We are the neo(n) CHILDREN OF SATURN—descendants of the

Renaissance Children of Saturn. 1 While witnessing how the cult of happiness and

productivity is increasingly promoted in modern Western culture as a compulsive

pursuit and constant, we must reassemble ourselves into a secret community of

melancholics of modern times to justify and legitimise melancholy once again.

50

‘If we do away with Saturn’s dark moods, we may find it exhausting,

trying to keep life bright and warm at all costs. We may be even more

overcome then by increased melancholy called forth by the repression

of Saturn and lose the sharpness and substance of identity that Saturn

gives the soul.’ 2

Melancholy is not acedia nor demonic possession, as people believed

in the Middle Ages. Sigmund Freud was also mistaken because melancholy is

not synonymous with depression and does not need to be treated. New-age

healers and self-help books that promote the hope we can constantly feel good,

be productive and active, labelling sadness as a ‘problematic emotion’ that needs

to be eliminated quickly, play with our vulnerability and lead us to disappointment,

as the pursuit of absolute happiness is an unrealistic state and a delusion. We,

the neo(n) CHILDREN OF SATURN, do not believe in salvation and escape to a

high-vibration state. False happiness is the worst kind of sadness and so, on the

contrary, we affirm that melancholy cannot be ignored. 3 It is an integral, natural

part of every individual, known as black bile, and it requires special attention in

practice to maintain a healthy balance of the four humours. 4 5 Therefore, only by

allowing ourselves to occasionally immerse in low vibrations, can we maintain

inner emotional balance.

We, the neo(n) CHILDREN OF SATURN, ‘trust the unknown’ and

surrender to the mystery. 6 We are not afraid to be vulnerable because only by

allowing ourselves to be weak and opening up to various emotions, without

eliminating the ‘negative,’ do we become more resilient to all of life’s events; we

no longer fall from the highest highs to the lowest lows. It is precisely melancholy,

unfairly attributed to destructive dark states, that is the inner safe space that

facilitates slowing down, expanding oneself, contemplation, sadness, melancholy,

longing and healthy solitude. We experience it as an intermediate state between

emotional extremes, where we can experience ‘joy in being sad’. 7

‘Our brains, in general, are not designed to feel good all the time. Wellbeing

is just one of many evolutionary tools, which would be ineffective if

such a state were constant.’ 8

1 Children of Saturn was

a cult of melancholy which

emerged in England during

the Renaissance in the late

16th and early 17th centuries.

Melancholy became the

fashionable signature of

the time. To be a child of

Saturn (born under Saturn

with astrological influences

that create a melancholic

temperament) was a gift from

the gods and a sign of talent

and genius (Children of Saturn

include artists, musicians,

poets, architects and

scholars). The phenomenon

of melancholy became

ambivalent: on one hand, it

encouraged people towards

creation, meditation and

cognition; on the other, it was

full of dangerous secrets and

mysticism that could have led

to sorcery, dark fantasies and

black magic.

2 Thomas Moore,“Finding the

positive side of melancholy”,

The Catholic Register,

https://www.catholicregister.

org/faith/columnists/

item/19658-finding-thepositive-side-of-melancholy.

3 ‘Fake happiness is the worst

kind of sadness.’ - Dominic

Riccitello, Goodreads,

https://www.goodreads.

com/quotes/9720259-fakehappiness-is-the-worst-kindof-sadness.

We, the neo(n) CHILDREN OF SATURN, acknowledge the idea

of evolution and understand if we were constantly in a state of happiness,

i.e., the comfort zone, our brains would lose alertness and as a species, we

wouldn’t survive. The brains of both Renaissance and modern humans remain

fundamentally unchanged and still operate in the same mode as our huntergatherer

ancestors. The full spectrum of emotions continues to be necessary for

our brains to function and for this reason, we assert that it is not right to categorise

emotions as ‘positive’ or ‘negative’ because each of them is associated with

specific traits and abilities. By devaluing and ignoring melancholy and sadness,

we simultaneously reject the unique qualities and abilities associated with them,

bestowed upon us by Saturn. We argue that only by cultivating melancholy

and sadness can we stimulate these qualities that happiness cannot. A person

experiencing sadness is much more focused and attentive to details than

someone who is happy. ‘Sadness can help people improve attention to external

details, reduce judgmental bias, increase perseverance and promote generosity.

All of these findings build a case that sadness has some adaptive functions, and

so should be accepted as an important component of our emotional repertoire.’

Sadness ‘can help us see our relationships and dreams. In other words, sadness

does not mean that we cannot cope with a situation. Rather, it helps us come to

terms with that situation. It is an important emotion that can help us adapt, accept,

concentrate, endure and grow.’ 9 Creativity is also associated with sadness

rather than happiness.’ 10 ‘Sadness can act as a muse, inspiring the creation of

music, literature and art. The key to “healthy sadness” is finding a way to express

emotions.’ 11

‘City wounds sometimes need to remain open.’ 12

We, the neo(n) CHILDREN OF SATURN, need space to embrace

melancholy. In Renaissance times, we used landscapes as a natural source to

contain this state and recharge ourselves when we felt its absence. Landscapes

play the role of escape routes, restoring the possibilities of contemplation. ‘Many

Renaissance gardens were intentionally designed to include a dark, shaded and

secluded area which was dedicated to Saturn, known as a bower. In this space,

a person could sit quietly and enter the persona of melancholy.’ 13 Now, living in

cities that, like society at large, rush to ‘fix’ and ‘optimise’ themselves, we must

carefully search for specific places of melancholy and the sadness within them—

urban landscapes. These could be abandoned, post-industrial, unrenovated,

strange, secluded or forgotten places. We could wait for special conditions

for melancholy to occur in a particular place. These marginal spaces are often

stigmatised and seen as in need of ‘fixing’, whether through demolition, renovation

or reconstruction. We believe the individuality of cities, like that of people, lies in

their margins, in places of darkness; for only in darkness can depth be discovered.

We declare these places as natural sources of melancholy, allowing us to

recharge our internal melancholic reservoirs. They serve as stations for charging

and discharging, designed to restore balance. In these places, we, the neo(n)

CHILDREN OF SATURN, find sweet solitude and escape. Here, we merge with

the source of Saturn and accept melancholy as a safe place for us to descend

into low vibrations/low energy levels/slowdown. There is a secret connection

between slowness and memory, between speed and forgetfulness. Here, we

allow ourselves to be comfortably still. We accumulate stagnation, like a computer

in sleep mode. Being here, we can do nothing, be unproductive, resist the rush of

the days and not feel bad about it.


4 Melancholia means “black

bile” (Ancient Greek: μέλας

(melas)—dark, black, χολή

(kholé)—biler).

5 Hippocrates’ theory of the

four humours—blood, yellow

bile, black bile and phlegm—

and their influence on the body

and its emotions

(4 temperament types).

According to this medical

belief, diseases or ailments

are caused by an imbalance in

one or more of the four basic

bodily liquids (humours).

6 Maria Popova, “Philosopher

Martha Nussbaum on How

to Live with Our Human

Fragility.” The Marginalian,

January 3, 2022, https://

www.themarginalian.

org/2014/03/14/marthanussbaum-bill-moyersworld-of-ideas/?mc_

cid=359f5144b3&mc_

eid=7e8cb3efb0.

7 ‘Melancholy is the

happiness of being sad.’ -

Victor Hugo, Goodreads,

https://www.goodreads.com/

quotes/417184-melancholyis-the-happiness-of-beingsad.

8 Anders Hansen, Depressed

brains. Why do we feel so bad

when we are doing so well?,

BALTO publishing house,

2022.

9 “It's okay to feel sad”, Better

Health Channel, https://www.

betterhealth.vic.gov.au/health/

healthyliving/its-okay-to-feelsad.

10 Massimiliano Palmiero,

Laura Piccardi, Marco

Giancola, Raffaella Nori,

and Paola Guariglia, "The

Effect of Sadness on Visual

Artistic Creativity in Non-

Artists," Brain Sciences

13, no. 1, 2023, 149,

https://doi.org/10.3390/

brainsci13010149;

51

‘These marginal conditions carve out spaces on the edge, a vague

emotional terrain where meaning drifts and contemplation intensifies. It

is in these zones where the intimate and the immense are fused, the self

within oceanic space. For landscape architecture there are challenges

and opportunities, from resisting the temptation to develop any site

which appears vacant and abandoned, (under these conditions) to

providing space for solitude and reflection.’ 14

We, the neo(n) CHILDREN OF SATURN, perceive cities as collections

of places and moments of melancholy that we can share with each other.

Sometimes, we find melancholy in spaces as a constant presence and at other

times, it only opens up at certain moments and in specific places, like fragmented

portals. We, the neo(n) CHILDREN OF SATURN, are solitary night walkers.

Sometimes, even stalkers. Our perfect time is the blue hour—Saturn’s time—when

everything is bathed in blue light and the intermediate state opens up; when it’s

not yet tomorrow but yesterday has already passed. 15 At this time, the city belongs

only to us. Knowing the special sensitivity of melancholic places, we, the neo(n)

CHILDREN OF SATURN, must take care of them, sometimes even hiding them

or balancing on the edge of legality out of fear of optimistic renovators that could

quickly destroy them.

We, the neo(n) CHILDREN OF SATURN, observe how the emotional

experience spectrum in architecture and urban public space planning is not only

limited but also distorted. This distortion occurs because when designing or

renovating structures, the focus is solely on optimism, leaving human needs for

solitude and contemplation in the margins. The pressure to recover, overcome and

progress is characteristic of Western culture. Joy and happiness are considered

indicators of construction success. Consequently, as cities modernise and

renovate, the natural marginal spaces, which serve as ballasts and have the

potential to be used as spaces for melancholy, diminish. Therefore, we criticise

society’s desire to compulsively fix everything around them and to remove

uncomfortable states both from themselves and the environment. We also critique

the emotional impoverishment of contemporary design and built environments.

We believe that ‘architecture lacks the tragic, the melancholy, the nostalgic, as

well as the ecstatic and transcendental tones of the spectrum of emotions. As a

consequence, our buildings tend to leave us as outsiders and spectators without

being able to pull us into full emotional participation.’ 14 For this reason, we value

and preserve places found in the margins.

Through being ‘imperfect’ or ‘ugly’, these spaces also teach empathy.

They make us consider their potential and our desires to ‘fix’ them. We, the neo(n)

CHILDREN OF SATURN, choose not to see their potential. Only by turning off

this filter can we see the reality of these places, their ‘sad beauty’, and immerse

ourselves in melancholy. We, the neo(n) CHILDREN OF SATURN, appreciate the

paradox of ‘beauty found in sadness’ and delight in the language of melancholic

landscapes. These places are like extra-dimensional spaces, unfolding through

magnificent layers of melancholic aesthetics: emptiness, abandonment, slowness,

nostalgia, shadows, darkness, mystery, strangeness... We find the beauty of

melancholy while wandering in abandoned post-industrial buildings, charging

ourselves in neon lights, following deserted railroad tracks, observing storm

clouds or diving into the dark waters of rivers. We, the neo(n) CHILDREN OF

SATURN, seek recognition that the aesthetics of melancholy are an important part

of cityscapes as a counterbalance to ‘organised’ aesthetics.

‘All my joys to this are folly, naught so sweet as melancholy.’ 16

Jonah Lehrer, "Feeling Sad

Makes Us More Creative,"

Wired, https://www.wired.

com/2010/10/feeling-sadmakes-us-more-creative.

11 Henry Ford “Sadness Is

A Healthy Way To Express

Emotion — But Don't Overdo

It”, Henry Ford, https://www.

henryford.com/blog/2022/01/

sadness-is-a-healthy-way-toexpress-emotion.

12 Karen Till “Wounded

cities: memory-work and

place-based ethics of care”

(2012), ScienceDirect,

https://www.sciencedirect.

com/science/article/abs/pii/

S0962629811001806.

13 Cheryl L. Ackerman, "A Trip

to Saturn," Walpole Unitarian

Universalist Church, https://

walpoleuuchurch.wixsite.com/

walpoleunitarian/a-trip-tovenus.

14 Jacky Bowring, Melancholy

and the Landscape: Locating

Sadness, Memory and

Reflection in the Landscape,

London: Routledge, Taylor &

Francis Group, 2018.

15 ‘The blue hour is a period

of time just before sunrise or

sunset when the sun casts a

diffused light from below the

horizon and the sky takes on a

vivid blue tone. The landscape

is wrapped in a muffled and

suspended atmosphere. It only

lasts a few minutes, half an

hour at most, but it represents

a rare chromatic beauty. In

photography, it represents the

ideal condition to highlight

colour contrasts that would

otherwise be invisible. The

blue hours are sometimes

marked by subtle melancholy

or a moment between

dreaming and wakefulness. It

is also considered a moment

of hope.’—Lesley Lokko,

curator of the 2023 Venice.

52

We, the neo(n) CHILDREN OF SATURN, adore the state of ‘numbness

and apathy’, which melancholic places evoke through persistent regret and

nostalgia. 17 Some places act like Proust’s madeleines, suddenly disconnecting

and transporting us back to the past, forcing us to remember and long for

something lost or even something that never existed. 18 The kamala of places

contains layers of memories, personal or collective, compelling us to naturally

grieve, dream or wait. 19 Here, ‘rekindled desire, the inability to fulfil it and the pain

of unfinishedness’ meet. 20 We allow ourselves to experience the essence/passion

of the soul and not suppress the tears of melancholy which are so sweet to

indulge in immeasurably, even when the darkness of the night swallows us...

Architecture Biennale

16 Robert Burton ‘The

anatomy of melancholy’.

Penguin Classics, 2023,

13-15.

17 Algirdas Julius Greimas

“Apie nostalgiją. Leksinės

semantikos etiudas” [“On

Nostalgia. A Lexical Semantic

Study”]. Kultūros barai 3

(2007): 64-68.

18 Madeleines are small,

plump cakes. The storyteller,

after tasting them, is flooded

with a stream of memories.

To take a bite of the ‘Proust

cake’ is to feel the taste of the

past, to turn on the memory

mechanism.

Moment from workshop-walkshop, photo by Vika Pranaitytė,

Kaunas, 2023

19 From Inger Edelfeldt novel

‘Kamalas bok’ (1999, p 130)

In Inger Edelfeldt novel

‘kamala‘ is called the

embodiment of melancholy - a

longing, wild wolf. ‘[…] and

with a few hours left until

dawn, there was silence and

tranquillity. I would come

to her and glide like a flame

through her body, compelling

her to break away from the

embrace of sleep’s warmth

and move into the living room.

Both of us would sit on the

couch and I would make her

long. At least that I can do—I

can make her long. However, I,

Kamala, cannot explain to her

what she longs for, because I

myself do not know […]’.

20 Greimas, Algirdas Julius.

“Apie nostalgiją. Leksinės

semantikos etiudas” [“On

Nostalgia. A Lexical Semantic

Study”]. Kultūros barai 3

(2007): 64-68.


53

Moment from workshop-walkshop, photo by Vika Pranaitytė, Kaunas, 2023

54

Moment from workshop-walkshop, photo by Vika Pranaitytė, Kaunas, 2023


55

Vika Pranaitytė

04.2 — neo(n)-Saturno

vaikų manifestas

Mes esame neo(n)-Saturno vaikai – Renesanso Saturno vaikų 1

palikuonys. Stebėdami, kaip šiuolaikinėje Vakarų kultūroje vis labiau

propaguojamas laimės ir produktyvumo kultas – kaip kompulsinė siekiamybė bei

konstanta, – turime iš naujo susiburti į slaptą melancholikų bendruomenę, kuri vėl

išteisintų ir įteisintų melancholiją.

56

„Jei išsižadėsime tamsių Saturno nuotaikų, pastangos bet kokia kaina

išlaikyti gyvenimą šviesų ir šiltą gali labai išsekinti. Tuomet mus gali dar

labiau užvaldyti padidėjusi melancholija, sukeliama Saturno slopinimo.

Taip sykiu rizikuojame prarasti tapatybės ryškumą ir esmę, sielai

suteikiamus Saturno.“ 2

Melancholija nėra nei akedija, nei demonų apsėdimas, kaip buvo

manyta viduramžiais. Freudas taip pat klydo, nes ji nėra tapati depresijai ir jos

nereikia gydyti. Galop, new-age’o gyduoliai ir savipagalbos knygos, skleidžiančios

viltį, jog galime nuolatos gerai jaustis ir būti produktyvūs bei veiklūs, o liūdesį

įvardijančios kaip „probleminę emociją“, kurią reikia kuo greičiau pašalinti,

žaidžia mūsų pažeidžiamumu ir veda į nusivylimą, kadangi absoliučios laimės

siekis yra nerealistinė būsena ir kliedesys. Mes, neo(n)-Saturno vaikai, netikime

išsigelbėjimu ir pabėgimu į aukštų vibracijų būtį. Netikra laimė yra blogiausia

liūdesio rūšis 3 , todėl, priešingai, teigiame, kad melancholijos negalima ignoruoti.

Ji yra neatsiejama kiekvieno individo natūrali dalis, žinoma kaip juodoji tulžis 4 , ir

jai reikia praktiškai skirti ypatingą dėmesį, kad išlaikytume sveiką keturių humorų 5

balansą. Todėl tik leisdami sau karts nuo karto panirti į žemas vibracijas, galime

išlaikyti vidinę emocinę pusiausvyrą.

Mes, neo(n)-Saturno vaikai, „pasitikime nežinomybe“ 6 ir atsiduodame

paslapčiai. Mes nebijome būti pažeidžiami, nes tik leisdami sau būti silpnais ir

atsiverdami įvairioms emocijoms, neeliminuojant „neigiamų”, tampame atsparesni

visiems gyvenimo įvykiams – iš aukščiausių aukštybių nebekrentame į žemiausius

nuosmukius. Būtent melancholija, nepelnytai priskiriama destruktyvioms tamsioms

būsenoms, ir yra ta vidinė saugi erdvė, padedanti sulėtinti tempą, išplėsti save

ir atsiverti kontempliacijai, liūdesiui, niūrumui, ilgesiui bei sveikai vienatvei. Ją

išgyvename kaip tarpinę būseną tarp emocinių kraštutinumų, kai galime patirti

„džiaugsmą būnant liūdnais“ 7 .

„Mūsų smegenys apskritai nėra sukurtos visą laiką jaustis gerai.

Gera savijauta tėra vienas iš daugybės evoliucijos įrankių, kuris būtų

neveiksmingas, jei tokia savijauta būtų nuolatinė.”“ 8

1 „Saturno vaikai“ buvo

melancholijos kultas,

atsiradęs Anglijoje Renesanso

epochoje, XVI a. pab. – XVII a.

pr. Melancholija tapo madingu

to laikmečio ženklu. Būti

Saturno vaiku (gimusiu po

Saturnu – astrologiniu ženklu,

lemiančiu melancholišką

temperamentą) buvo dievų

dovana, talento ir genialumo

ženklas (tarp Saturno vaikų –

menininkai, muzikantai, poetai,

architektai ir mokslininkai).

Melancholijos reiškinys tapo

ambivalentiškas: viena vertus,

ji skatino žmones kūrybai,

meditacijai ir pažinimui;

kita vertus, ji buvo kupina

pavojingų paslapčių ir

mistikos, galinčios privesti prie

kerėjimų, tamsių fantazijų ir

juodosios magijos.

2 Thomas Moore ‘Finding the

positive side of melancholy’

(„Atrandant pozityviąją

melancholijos pusę“), The

Catholic Register, https://

www.catholicregister.org/

faith/columnists/item/19658-

finding-the-positive-side-ofmelancholy.

3 „Netikra laimė – blogiausia

laimės rūšis“ - Dominic

Riccitello, Goodreads,

https://www.goodreads.

com/quotes/9720259-fakehappiness-is-the-worst-kindof-sadness.

4 Žodis „melancholia“ (nuo

Sen. graikų μέλας (melas)

– „tamsus, juodas“ + χολή

(kholé) – „tulžys“) reiškia

„juodoji tulžis“.

5 Žr. Hipokrato keturių

humorų – kraujo, geltonosios

tulžies, juodosios tulžies ir

Mes, neo(n)-Saturno vaikai, pripažįstame evoliucijos idėją ir suprantame,

kad jei nuolatos būtume laimės būsenoje, t. y. komforto zonoje, mūsų smegenys

prarastų budrumą ir dėl to kaip rūšis neišgyventume. Tiek Renasanso, tiek

šiuolaikinio žmogaus smegenys iš esmės nepakito ir vis dar veikia tokiu pat kaip

mūsų protėvių – medžiotojų ir maisto rinkėjų – režimu. Tam, kad visavertiškai

funkcionuotų, joms ir toliau reikalingas visas emocijų spektras – todėl teigiame,

jog nėra teisinga skirstyti emocijas į „teigiamas“ ir „neigiamas“, nes kiekviena jų

yra susieta su tam tikra mūsų, kaip individų, savybe. Nuvertindami ir ignoruodami

melancholiją bei liūdesį, kartu atsisakome ir su jomis susietų ypatingų savo

savybių bei gebėjimų, kuriais mus apdovanojo Saturnas. Todėl teigiame, jog tik

puoselėdami melancholiją ir liūdesį galime stimuliuoti šias savybes, kurių laimė

nestimuliuoja. Visų pirma, liūdesį išgyvenantis žmogus yra daug labiau susitelkęs

ir atidesnis detalėms nei laimingu besijaučiantis asmuo. „Liūdesys gali padėti

atkreipti dėmesį į išorines detales, sumažinti šališkumą, padidinti ištvermę ir

skatinti dosnumą. Visa tai leidžia daryti prielaidą, kad liūdesys atlieka tam tikras

adaptacines funkcijas, todėl turėtų būti priimamas kaip svarbus mūsų emocinio

repertuaro komponentas.“8 Liūdesys „gali padėti aiškiau pamatyti savo santykius

ir svajones. Kitaip tariant, liūdesys nereiškia, kad nesusitvarkome su situacija.

Veikiau jis padeda susitaikyti su ta situacija. Tai svarbi emocija, galinti padėti

prisitaikyti, priimti, susikaupti, ištverti ir augti.“ 9 „Kūrybingumas taip pat veikiau

siejamas su liūdesiu nei laime. “ 10 „Liūdesys gali veikti kaip mūza, skatinanti

kurti muziką, literatūrą ir meną. „Sveiko liūdesio“ raktas yra rasti būdą išreikšti

emocijas.“ 11

„Miesto žaizdos kartais turi likti atviros.“ 12

Mums, neo(n)-Saturno vaikams, reikalinga erdvė melancholijai priimti.

Renesanso laikais tam naudojome kraštovaizdį – kaip naturalų šaltinį šiai būsenai

talpinti ir pasikrauti jaučiant jos stygių. Būtent kraštovaizdis atlieka pabėgimo –

išsigelbėjimo – maršrutų vaidmenį ir atkuria kontempliacijos galimybes. „Daugelis

Renesanso sodų buvo sąmoningai projektuojami įtraukiant tamsią, pavėsingą ir

nuošalią vietą, skirtą Saturnui. Šioje erdvėje žmogus galėjo ramiai sėdėti ir įsijausti

į melancholijos personą.“ 13 Dabar, gyvendami miestuose, kurie – kaip ir plačioji

visuomenė – skuba „taisytis“ ir „tvarkytis“ turime atidžiau ieškoti juose plytinčių

konkrečių melancholijos ir liūdesio vietų – urbanistinių kraštovaizdžių. Šie gali

būti apleistos, postindustrinės, neatnaujintos, neįprastos, atskirtos ar pamirštos

erdvės. Mums taip pat gali tekti laukti specifinių sąlygų, kad tam tikroje vietoje

įvyktų melancholija. Šios ribinės erdvės dažniausiai stigmatizuojamos ir norimos

„sutaisyti“ – nugriauti, renovuoti ar rekonstruoti. Mes tikime, jog miestų, kaip ir

žmonių, individualumas slypi jų užribiuose – vietose, kuriose tvyro tamsa, nes tik

tamsoje gali atrasti gylį. Šias vietas skelbiame esant natūraliais melancholijos

šaltiniais, leidžiančiais įkrauti ir pripildyti savo vidines melancholijos talpyklas.

Šios vietos, kaip įsikrovimo ir išsikrovimo stotelės, skirtos pusiausvyrai atstatyti.

Jose mes, neo(n)-Saturno vaikai, atrandame saldžią vienatvę ir prieglobstį. Čia

susiliejame su Saturno šaltiniu, o melancholiją priimame kaip saugią vietą nusileisti

į žemas vibracijas / žemą energijos lygį / sulėtėjimą. Tarp lėtumo ir atminties esama

slapto ryšio, kaip ir tarp greičio bei užmaršties. Čia leidžiame sau būti patogiai

sustingusiems. Kaupiame stagnaciją – lyg kompiuteris miego režime. Būdami čia,

galime nieko nedaryti, būti neproduktyvūs, pasipriešinti nūdienos skubėjimui ir

nesijausti dėl to blogai.

gleivių – ir jų įtakos kūnui

bei jo emocijoms teoriją

k (keturi temperamento

tipai). Remiantis šiuo

medicininiu įsitikinimu, ligas

ar negalavimus sukelia vieno

ar daugiau iš šių keturių

pagrindinių kūno skysčių

(humorų) disbalansas.

6 Maria Popova, “Philosopher

Martha Nussbaum on How to

Live with Our Human Fragility”

(„Filosofė Martha Nussbaum

apie tai, kaip gyventi su mūsų

žmogiškuoju trapumu“), The

Marginalian, January 3, 2022,

https://www.themarginalian.

org/2014/03/14/marthanussbaum-bill-moyersworld-of-ideas/?mc_

cid=359f5144b3&mc_

eid=7e8cb3efb0.

7 „Melancholija - tai laimė

būti liūdnam“ - Victor

Hugo, Goodreads, https://

www.goodreads.com/

quotes/417184-melancholyis-the-happiness-of-beingsad.

8 Anders Hansen, „Liūdnos

smegenys. Kodėl taip gerai

gyvendami taip blogai

jaučiamės“ (Depressed

brains. Why do we feel so bad

when we are doing so well?),

BALTO leidybos namai, 2022.

9 “It's okay to feel sad”

(„Liūdėti yra normalu“),

Better Health Channel,

https://www.betterhealth.vic.

gov.au/health/healthyliving/

its-okay-to-feel-sad.

10 Massimiliano Palmiero,

Laura Piccardi, Marco

Giancola, Raffaella Nori,

and Paola Guariglia, "The

Effect of Sadness on Visual

Artistic Creativity in Non-

Artists," Brain Sciences

13, no. 1, 2023, p. 149,

https://doi.org/10.3390/

brainsci13010149;

Jonah Lehrer, "Feeling Sad


57

58

„Šios marginalios sąlygos išskaptuoja ribines erdves, neapibrėžtą

emocinį reljefą, kuriame prasmės dreifuoja, o kontempliacija sustiprėja.

Būtent šiose zonose susilieja tai, kas intymu ir tai, kas neaprėpiama –

savastis begalinėje vandenyno erdvėje. Čia kraštovaizdžio architektūrai

kyla iššūkių ir randasi galimybės – nuo atsispyrimo pagundai vystyti bet

kurią vietą, kuri atrodo tuščia ir apleista, iki erdvės skyrimo vienatvei bei

apmąstymams.“ 14

Mes, neo(n)-Saturno vaikai, miestus suvokiame kaip melancholijos vietų

ir akimirkų kolekcijas, kuriomis galime dalintis vieni su kitais. Kartais konkrečiose

erdvėse melancholiją atrandame kaip nuolatinę tvyrančią būseną, o kartais ji

atsiveria tik tam tikru metu ir tam tikroje vietoje, lyg fragmentiškas portalas. Mes,

neo(n)-Saturno vaikai, esame vieniši nakties klajūnai. Kartais netgi stalkeriai. Mums

idealus laikas – mėlynoji valanda 15 – Saturno metas, – viską panardinanti į melsvą

šviesą, ir atverianti tarpinę būseną: kai dar ne rytojus, bet ir nebe vakar. Šiuo

metu miestas priklauso tik mums. Žinodami, kad melancholijos vietos pasižymi

ypatingu jautrumu, mes, neo(n)-Saturno vaikai, turime jomis rūpintis, o kartais

netgi jas slėpti ar balansuoti ant nelegalumo ribos saugantis optimizmo vedamų

renovuotojų, galinčių beregint jas sunaikinti.

Mes, neo(n)-Saturno vaikai, stebime, kaip architektūroje ir miesto viešųjų

erdvių planavime emocinės patirties spektras yra ne tik ribotas, bet ir iškreiptas

– projektuojant ar renovuojant objektus susitelkiama vien į optimizmą, žmogišką

vienatvės ir apmąstymų poreikį paliekant užribiuose. Spaudimas atsitiesti, įveikti

ir judėti pirmyn – Vakarų kultūrai būdingas bruožas. Džiaugsmas ir laimė vertinami

kaip sėkmingos plėtros rodikliai. Taip miestams modernėjant ir atsinaujinant

mažėja natūralių ribinių erdvių, atliekančių balasto funkciją ir turinčių potencialą

būti panaudotoms kaip melancholijos erdvės. Todėl kritikuojame visuomenės norą

kompulsyviai taisyti viską aplinkui ir šalinti nepatogias būsenas tiek iš savęs, tiek

iš aplinkos. Taip pat kritikuojame šiuolaikinio dizaino ir žmogaus sukurtos aplinkos

emocinio turinio nuskurdinimą. Manome, jog „architektūrai trūksta tragiškumo,

melancholijos, nostalgijos, taip pat ekstaziškų ir transcendentinių emocijų

spektro tonų. Todėl mūsų pastatai neretai paverčia mus autsaideriais ir žiūrovais,

neįstengdami priversti mūsų iš tiesų įsitraukti ir dalyvauti emociškai“. 14 Dėl šios

priežasties, vertiname ir saugome užribiuose esančias vietas.

Šios erdvės taip pat moko empatijos – būdamos „netobulos”

ir „negražios”, jos verčia susimąstyti apie jų potencialą ir mūsų norą jas

„sutaisyti”. Mes, neo(n)-Saturno vaikai, atsisakome matyti jų potencialą. Tik

išjungę šį filtrą galime išvysti šių vietų tikrovę – jų „liūdną grožį“ – ir pasinerti į

melancholiją. Mes, neo(n)-Saturno vaikai, vertiname „liūdesyje randamo grožio“

paradoksą ir mėgaujamės melancholijos kraštovaizdžių kalba. Šios vietos – lyg

papildomų dimensijų turinčios erdvės, atsiskleidžiančios per melancholijos

estetikos sluoksnius: tuštumą, apleistumą, lėtumą, nostalgiją, šešėlius, tamsą,

paslaptingumą, keistumą... Melancholijos grožį atrandame klaidžiodami

apleistuose poindustriniuose pastatuose, įsikraudami neono šviesoje, sekdami

apleistais geležinkelio bėgiais, stebėdami audros debesis ar panirdami į tamsius

upių vandenis. Todėl mes, neo(n)-Saturno vaikai, siekiame pripažinimo, kad

melancholijos estetika yra tokia pat svarbi miestovaizdžių dalis, tarnaujanti kaip

atsvara „sutvarkytai“ estetikai.

„Su ja palyginti visi džiaugsmai – paikystė, už melancholiją saldžiau nėr

nieko“ („All my joys to this are folly, naught so sweet as melancholy“) 16

Makes Us More Creative,"

Wired,

https://www.wired.

com/2010/10/feeling-sadmakes-us-more-creative.

11 Henry Ford “Sadness Is

A Healthy Way To Express

Emotion — But Don't Overdo

It” („Liūdesys – sveikas

būdas išreikšti emocijas, bet

nepersistenkite“), Henry Ford,

https://www.henryford.com/

blog/2022/01/sadness-isa-healthy-way-to-expressemotion.

12 Karen Till “Wounded

cities: memory-work and

place-based ethics of care”

(„Sužeisti miestai: darbas

su atmintimi ir vietomis

grįstą rūpybos etika“), 2012,

ScienceDirect,

https://www.sciencedirect.

com/science/article/abs/pii/

S0962629811001806.

13 Cheryl L. Ackerman, "A

Trip to Saturn" („Kelionė į

Saturną“), Walpole Unitarian

Universalist Church, https://

walpoleuuchurch.wixsite.com/

walpoleunitarian/a-trip-tovenus.

14 Jacky Bowring, Melancholy

and the Landscape: Locating

Sadness, Memory and

Reflection in the Landscape

(„Melancholija ir kraštovaizdis.

Liūdesio, atminties ir

apmąstymų įvietinimas

kraštovaizdyje“), London:

Routledge, Taylor & Francis

Group, 2018.

15 „Mėlynoji valanda – tai

laikotarpis prieš pat saulėtekį

arba saulėlydį, kai saulė

skleidžia išsklaidytą šviesą iš

po horizonto ir dangus įgauna

skaisčiai mėlyną atspalvį.

Kraštovaizdį apgaubia

prislopinta, sustingusi

atmosfera. Ši metas trunka vos

kelias minutes, daugiausiai

pusvalandį, tačiau tai reto

chromatinio grožio reiškinys.

Fotografijoje mėlynoji valanda

Mes, neo(n)-Saturno vaikai, dieviname „stingulio ir apatijos“ būseną,

melancholijos vietose sukeliamą nepaliaujamos atgailos ir nostalgijos 17 . Kai

kurios vietos veikia kaip Prousto madlenos 18 – mus staiga atjungia ir sugrąžina į

praeitį, taip priversdamos prisiminti kažką, kas prarasta – arba net tai, ko niekada

nebuvo – ir to ilgėtis. Vietų kamaloje 19 glūdi asmeninių ar kolektyvinių atsiminimų

sluoksniai, verčiantys mus natūraliai liūdėti, svajoti ar laukti. Čia susitinka „atgijęs

troškimas, negalėjimas jo įgyvendinti ir neužbaigtumo skausmas“ 20 . Mes leidžiame

sau išgyventi sielos esmę / pasiją ir neslopinti melancholijos ašarų, kurioms

atsiduoti taip neišmatuojamai saldu, net kai nakties tamsa mus visus praryja...

– ideali sąlyga norint išryškinti

spalvų kontrastus, kurie kitu

atveju būtų nematomi. Šis

laikas kartais pasižymi subtilia

melancholija arba būsena

tarp sapnavimo ir budrumo.

Mėlynoji valanda taip pat

laikoma vilties akimirka.“

– Lesley Lokko, 2023 m.

Venecijos architektūros

bienalės kuratorė.

16 Robert Burton ‘The

anatomy of melancholy’

(„Melancholijos anatomija“),

Penguin Classics, 2023,

p. 13-15.

17 Algirdas Julius Greimas

„Apie nostalgiją. Leksinės

semantikos etiudas“, Kultūros

barai 3, 2007, p. 64-68.

Akimirka iš dirbtuvių-ėjimo, Vikos Pranaitytės nuotrauka, Kaunas, 2023 m.

18 „Mažosiomis madlenomis“

vadinami maži putlūs

pyragaičiai, kurių paragavusį

pasakotoją užlieja atsiminimų

srautas. Atsikąsti „Prousto

pyragaičio“ – tai pajusti

praeities skonį, įjungti

atminties mechanizmą.

19 Iš Inger Edelfeldt romano

„Kamalas bok“, Norstedts,

1999, p. 130

Inger Edelfeldt romane

„kamala“ yra vadinamas

melancholijos įsikūnijimas –

ilgesio kupina, laukinė vilkė.

„ <...> o likus kelioms

valandoms iki aušros,

įsivyraudavo tyla ir ramybė.

Aš prieidavau prie jos ir tarsi

liepsna slysdavau jos kūnu,

priversdama ją išsilaisvinti

iš miego šilumos glėbio ir

persikelti į svetainę. Abi

susėsdavome ant sofos ir

panardindavau ją į ilgesį.

Bent tai galiu padaryti – galiu

priversti ją ilgėtis. Tačiau

aš, Kamala, negaliu jai

paaiškinti, ko ji ilgisi, nes ir pati

nežinau…“


20 Algirdas Julius Greimas,

„Apie nostalgiją. Leksinės

semantikos etiudas“, Kultūros

barai 3 (2007): p. 64-68.

59


60



61

Bernadette Krejs and

Max Utech

05.1 — Glitching

‘[…] acknowledging that an error in a social system that has already

been disturbed by economic, racial, social, sexual, and cultural stratification and

the imperialist wrecking ball of globalisation—processes that continue to enact

violence on all bodies—may not, in fact, be an error at all, but rather a muchneeded

erratum. This glitch is a correction to the “machine” and, in turn, a positive

departure.’—Legacy Russell

From its inception, our research and artistic-activist intervention,

Palace of Un/Learning, sought to create an open space for exploring, inventing,

negotiating and sharing counter-hegemonic design strategies that, in the interest

of realising the most diverse urban society possible, focused on more accessible,

transformable, affordable, empowering and resource-efficient un/built structures.

The project explored and celebrated the ‘glitches’ currently disrupting and

challenging established heteronormative and patriarchal systems of knowledge

production and education.

The acknowledgement of glitches within the architectural paradigm is

a departure from conventional perspectives that perceive errors as detrimental

anomalies. Instead, drawing inspiration from Legacy Russell's insight, we consider

these glitches as essential corrections to a system plagued by economic,

racial, social, sexual and cultural disparities. These glitches become a means

of resistance, a positive departure from the norm. As a result, every hegemonic

concept includes within itself contradictions and critical tendencies that can

emerge like cracks. These cracks arise through other approaches and projects

that address visualisations of dependencies by critically questioning the contexts

in which they arise. By searching for glitches and cracks in dominant thought,

planning and construction processes, possibilities emerge and the ‘other’

becomes visible.

One prominent example of glitching and visualising the other within

Palace of Un/Learning is ‘Glitching Mies’. This intervention took place in April

2023 at the Barcelona Pavilion by Lily Reich and Mies van der Rohe, aiming

to create a moment of dissension and a participatory action challenging the

Barcelona Pavilion as one of the main references in the modernist architectural

canon.

The Barcelona Pavilion, an iconic representation of modernist

principles, has long stood as an undisputed reference in the architectural canon.

Its fluid spaces and seemingly neutral design project the image of a self-referential

architectural icon. ‘Glitching Mies’ challenged the dominant narrative of its

well-known design and visual representation, questioning the seemingly staged

elements and spaces emptied of domesticity, and transgressing its hegemonic

principles of material, space and use. The project revealed the cracks and glitches

inherent in the pavilion's narrative; moments that unleash ‘phantomed stories’.

Embracing these blurring moments of counter visibility by occupying

and irritating the well-known spatial and visual setting of the Pavilion, ‘Glitching

62

1 Legacy Russell, Glitch

Feminism: A Manifesto, Verso

Books, 2020.

2 Andrés Jaque, "Essay." In

Superpowers of Scale, New

York: Columbia Books on

Architecture, 2020, 105.

Mies’ transitioned the building’s materiality, challenged its boundaries and

disrupted hierarchies through several interventions: ‘The Furry Bed’, a place to

gather and discuss dissident practices as a radical counter to the dominance of

hard, cold and shiny materials in the Pavilion; ‘The Meme Curtain’, a cheap curtain

printed with one of the Pavilion’s prestigious marble patterns and a cheeky meme

LOL. ‘The Missing Bathroom’, to reintroduce the body and its needs to a space

that denies any domesticity; ‘The Closet of Embodied Knowledge’, a space for

visitors to become part of the exhibition and emphasise the multiplicity of voices

and visibilities; and ‘The Tentacular Being’, created through adding more arms to

Georg Kolbe’s statue ‘Dawn’, so the figure stood exposed in the pool becomes

no longer a woman, man, nor animal, rather an empowered tentacular being

stretching its arms out, embracing and connecting with other beings and forms of

knowledge.

In these installations and their activation through performance,

‘queering’ is introduced as a spatial practice for the ‘enactment of architecture’,

which implies the possibility to move, interpret and open the static conditions of

the Pavilion by disturbing the order of things. Two invited performers, Jayce (a

vogue dancer from the ballroom scene) and Iver Zapata (a contemporary dancer

working through a queer and feminist lens), supported the participatory action

by interacting with the installations and using the glitch in the institutional setting

to powerfully claim their space and present their dissident, performative spatial

practice.

In the end, ‘Glitching Mies’ created an in-between moment showing

the transformative potential of otherness and multiplicity by un/learning and re/

claiming the status quo. It was an ambiguous glitch raising questions such as

‘What is “good”? Who is “we”? Who is visible? Whose histories get told?’.

Navigating glitches is not without its challenges. The clarity of vision for

noticing these necessary errors can become obscured or the gravitational pull of

conformity, institutional pressures and the weight of tradition can blur our ability to

recognise and embrace these glitches as positive departures.

To reignite the necessary vision for noticing glitches, a conscious

effort is required to foster an environment of constant questioning, reframing and

overcoming norms. This involves engaging with diverse perspectives, promoting

interdisciplinary collaborations and encouraging a culture of questioning

hierarchies, formats of discourse and communication, institutional settings and

structures. By doing so, we not only sharpen our ability to identify glitches but

also fortify our resilience against the forces seeking to maintain the status quo of

knowledge production, representation, visibility and authorship.

In conclusion, glitching in the architectural realm is not a flaw but a transformative

force. It serves as a corrective measure, challenging the oppressive structures

inscribed into the profession. As we navigate the complexities of our field, let

us not fear the glitches but celebrate them as essential agents of change in the

pursuit of a more equitable and inclusive built environment—the Experiments’

Platform can be a breeding ground for this spirit!

3 Katarina Bonnevier, Behind

Straight Curtains: Towards

a Queer Feminist Theory of

Architecture, Stockholm: Axl

Books, 2011, 22.

4 Sara Ahmed, Queer

Phenomenology:

Orientations, Objects, Others,

Durham: Duke University

Press, 2006.

Glitching Mies Meme theme,

photo by Palace of Un/

Learning, Barcelona, 2023

05.1 — Glitching

63

Iver Zapata performing at the opening event

Radical Cute Salon, photo by Max Utech,

Barcelona, 2023

Jayce performing at the opening event

Radical Cute Salon, photo by Max Utech,

Barcelona, 2023

64

Furry Bed at the Barcelona Pavilion, photo by Max Utech, Barcelona, 2023

05.1 — Glitching

65

Bernadette Krejs and

Max Utech


„<...> pripažinti, kad klaida socialinėje sistemoje, jau sutrikdytoje

ekonominės, rasinės, socialinės, seksualinės ir kultūrinės stratifikacijos bei

imperialistiškai visa ko niokojančios globalizacijos – procesų, toliau prieš visus

kūnus smurtaujančių, – iš tiesų gali būti visai ne klaida, o veikiau labai reikalingas

erratum. Šis gličas ar nesklandumas yra „mašinos“ pataisa ir, savo ruožtu,

teigiamas posūkis.“1 – Legacy Russell

Nuo pat pradžių mūsų tyrimo ir meninės-aktyvistinės intervencijos

„(Atsi)Mokymo rūmai“ tikslas buvo sukurti atvirą erdvę, leidžiančią tyrinėti,

išrasti bei persvarstyti kontrhegemonines dizaino strategijas (o sykiu jomis

dalytis), kurios, siekiant sukurti kuo įvairesnę miesto visuomenę, būtų sutelktos į

labiau prieinamas, transformuojamas, įperkamas, įgalinančias ir našiai išteklius

naudojančias (ne)pastatytas struktūras. Projekto metu buvo tiriami ir teigiamai

vertinami gličai – spragos ar nesklandumai, – šiuo metu kvestionuojantys,

trikdantys ar ardantys nusistovėjusias heteronormatyvias ir patriarchalies žinių

kūrimo bei švietimo sistemoms.

Pripažinti ir vertinti gličus architektūrinėje paradigmoje – tai sėkmingai

nukrypti nuo konvencionalių požiūrių, pagal kuriuos klaidos suvokiamos kaip

nuostolingos anomalijos. Vietoj to, semdamiesi įkvėpimo iš Legacy Russello

įžvalgų, gličus laikome esminiais elementais, taisančiais ekonominės, rasinės,

socialinės, seksualinės ir kultūrinės nelygybės kamuojamą sistemą. Šie

nesklandumai ar spragos tampa pasipriešinimo priemone, pozityviu nuokrypiu nuo

normos. Dėl to kiekviena hegemoninė koncepcija apima prieštaravimus ir kritines

tendencijas, galinčias rastis kaip įtrūkiai. Šiuo įtrūkius, savo ruožtu, lemia kitokie

požiūriai ir projektai, kuriais priklausomybių vizualizavimas nagrinėjamas kritiškai

kvestionuojant kontekstus, kuriuose šie įtrūkiai atsiranda. Dominuojančiuose

mąstymo, planavimo ir konstravimo procesuose ieškant gličų bei įtrūkių iškyla

naujos galimybės, o „kitas“ tampa matomas.

Vienas ryškus „(Atsi)Mokymo rūmų“ rėmuose vykdytas projektas ir

„kito“ vizualizavimo pavyzdys – 2023 m. balandį Lily Reich ir Mies van der Rohe

Barselonos paviljone vykusi intervencija „Glitching Mies“. Jos tikslas – sukurti tam

tikrą trintį ir dalyvaujamąją akciją, kvestionuojančią Barselonos paviljoną kaip vieną

pagrindinių modernistinės architektūros kanono etalonų.

Barselonos paviljonas, ikoniškas modernizmo principų atspindys,

ilgą laiką laikytas neginčijamu architektūros kanono pavyzdžiu. Jo takios erdvės

ir iš pažiūros neutralus dizainas kuria savireferentiškos architektūrinės ikonos

įvaizdį. Intervencija „Glitching Mies“ buvo skirta suabejoti šiuo dominuojančiu

gerai žinomo dizaino ir vizualinės reprezentacijos naratyvu, kvestionuojant,

regis, inscenizuotus elementus ir nuo bet kokio buitiškumo ištuštintas erdves,

taip pat peržengiant jo hegemoninių medžiagos, erdvės bei panaudos principų

ribas. Projektas padėjo atskleisti paviljono naratyvui būdingus įtrūkius ir gličus –

akimirkas, kuriose išlaisvinamos „nutylimos istorijos“2.

Projekte „Glitching Mies“ sąmoningai kurtos ir pripažintos tokios

akimirkos, kurios sudrumsčia įprastą, konvencinį matymo būdą, užimant bei

sutrikdant gerai pažįstamą paviljono erdvinę ir vizualinę aplinką. Keletu intervencijų

buvo pakeistas pastato medžiagiškumas, suabejota jo ribomis ir išardytos

nusistovėjusios hierarchijos. Tarp šių intervencijų – „The Furry Bed“ („Pūkuota

lova“) – vieta susiburti ir aptarti disidentines praktikas radikaliai pasipriešinant

1 Legacy Russell, Glitch

Feminism: A Manifesto, Verso

Books, 2020.

2 Andrés Jaque, esė knygoje

Superpowers of Scale, New

York: Columbia Books on

Architecture, 2020, p. 105.

66

paviljone vyraujančioms kietoms, šaltoms bei blizgančioms medžiagoms; „Meme

Curtain“ („Memų užuolaida“) – pigi užuolaida, papuošta vienu iš prestižinių

paviljono marmurinių raštų ir akiplėšišku memu „LOL“; „The Missing Bathroom“

(„Trūkstamas vonios kambarys“), skirta sugrąžinti kūną ir kūniškuosius poreikius

į erdvę, kurioje neigiamas bet koks buitiškumas; „The Closet of Embodied

Knowledge“ („Įkūnytų žinių spinta“) – erdvė, įgalinanti lankytojus tapti parodos

dalimi ir pabrėžianti balsų bei matymo būdų įvairovę; ir „The Tentacular Being“

(„Čiuptuvinė būtybė“), sukurta prie Georgo Kolbės statulos „Aušra“ prijungus

daugiau rankų ir taip paverčiant baseine stovinčią figūrą kažkuo, kas nėra nei

moteris, nei vyras, nei gyvūnas, o veikiau galinga čiuptuvinė būtybė, ištiesusi

rankas ir taip susijungianti su kitomis būtybėmis bei žinojimo formomis.

Šiose performatyviai aktyvuotose instaliacijose „sukeistinimas“ (angl.

queering) pristatomas kaip erdvinė „architektūros įveiklinimo“ praktika, leidžianti

judinti, interpretuoti ir praplėsti statiškas paviljono sąlygas sutrikdant įprastą

daiktų tvarką 3 4. Du kviestiniai performeriai – Jayce (iš vogue šokių srities) ir Iver

Zapata (iš šiuolaikinių šokių, atliekamų per queer ir feministinę prizmę, pasaulio)

– prisidėjo prie dalyvaujamosios akcijos kurdami šokiu grįstas interakcijas su

instaliacijomis, o institucinės aplinkos gličus išnaudodami taip, kad galingai užimtų

savo pačių erdves ir pristatytų savo disidentinę, performatyvią erdvinę praktiką.

Galiausiai, projektu „Glitching Mies“ sukurtas tarpinis momentas,

išryškinantis transformacinį kitoniškumo ir daugialypiškumo potencialą,

pasireiškiantį per mokymąsi, atsimokymą bei status quo (at)kūrimą. Tai buvo tarsi

dviprasmiškas gličas, kuriuo kelti tokie klausimai kaip „kas yra „gerai“? Kas yra

„mes“? Kas yra matomas? Kieno istorijos papasakojamos, o kieno ne?“.

Tvarkantis su gličais neapsieinama be iššūkių. Regos aštrumas,

leidžiantis pastebėti šias būtinas klaidas, gali apsiblausti, arba konformizmo,

institucinio spaudimo ir tradicijos naštos gravitacinė jėga gali sudrumsti mūsų

gebėjimą atpažinti ir priimti šiuos nesklandumus kaip teigiamus nuokrypius.

Norint iš naujo išgaląsti žvilgsnį, būtiną gličams pastebėti,

reikalingos sąmoningos pastangos puoselėti tokią aplinką, kurioje būtų nuolat

kvestionuojamos, permąstomos ir peržengiamos normos. Tam reikia atsižvelgti

į įvairias, skirtingas perspektyvas, skatinti tarpdisciplininį bendradarbiavimą ir

kvestionuoti hierarchijas, diskurso bei komunikacijos formatus, institucinę aplinką

ir struktūras. Tokiomis praktikomis ne tik geriname savo gebėjimą atpažinti

gličus, bet ir tampame atsparesni jėgoms, siekiančioms palaikyti žinių kūrimo,

reprezentavimo, matomumo bei autorystės status quo.

Apibendrinant, architektūros srityje gličinimas laikytinas ne trūkumu,

o transformuojančia jėga. Jis tarnauja kaip korekcinė priemonė, padedanti

kvestionuoti ir ardyti šioje profesinėje srityje įtvirtintas priespaudos struktūras.

Nebijokime gličų susidurdami su sudėtingais savo lauko aspektais – verčiau

švęskime juos kaip esminius pokyčių veiksnius siekiant labiau lygiateisiškumą ir

įtrauktį skatinančios žmogaus sukurtos aplinkos; „Eksperimentų platforma“ galėtų

padėti puoselėti būtent tokią dvasią.

3 Katarina Bonnevier, Behind

Straight Curtains: Towards

a Queer Feminist Theory of

Architecture, Stockholm: Axl

Books, 2011, p. 22.

4 Sara Ahmed, Queer

Phenomenology:

Orientations, Objects, Others,

Durham: Duke University

Press, 2006.

„Glitching Mies“ memų tema,

„Palace of Un/Learning“

nuotrauka, Barselona, 2023 m.


67

Iver Zapata performansas atidarymo

renginyje „Radical Cute Salon“, Max Utech

nuotrauka, Barselona, 2023 m.

Jayce performansas atidarymo renginyje

„Radical Cute Salon“, Max Utech nuotrauka,

Barselona, 2023 m.

68

„Furry Bed“ Barselonos paviljone, Max Utech nuotrauka, Barselona, 2023 m.


69



Cultivating sensitivity to the environment, engaging in unhurried

observation, sensing and attuning to individual special layers and subtle signals

helps not only to unlock existing knowledge, but also create new insights.

Attentiveness to detail shapes a space for exploring specific topics and niches

for raising questions as well as seeking answers. Responding to the environment

simultaneously builds relationships, the questions themselves provide answers.

Contextuality is a theme of high importance to me, one that I perceive

and explore through visual expression, diverse shapes and forms, and materiality.

During my studies, the differences and comparisons between the

environments created by architects and non-architects sparked my deepest

curiosity. The inner realisation that nature, among other factors, also plays an

important role in shaping spaces was crucial to the development of my practice.

By taking the time to just slowly observe, I realised what triggered me the most,

and to grasp and feel these triggers became one of the essential parts of my

self-realisation process. In this way, following the paths of my creative journey,

I have gradually become aware of what excites me, what experiences are the

strongest and how, by really sensing all this, I can contribute to the creation of the

environment.

In my personal practice, I learn how to contextualise the environment

from the architecture of nature. Over the last few years, my approach has been

formed by observing the visual language of lichens, manifested through diverse

shapes and textures in different ecological habitats. Lichens are highly sensitive to

constantly changing environmental conditions, as seen in their visual expression

and unique, site-specific growth forms and assemblages. Documenting and

collecting these observational experiences has given rise to the term ‘textural

contextuality,’ describing the architectural values of lichens. In this way, lichens

have become my mentors, both in creating design and in sensing my everyday

environment.

The evolution of my creative process has been significantly influenced

by the access to constantly changing and evolving technological tools that I can

broadly employ in my practice. Knowing what technological possibilities exist

and how they can be used creates a context of specific knowledge, which in turn

cultivates experts in specific fields. Seeing and understanding the different layers

of the environment stimulates curiosity and awakens creativity.

The use of the microscope and the practical understanding of this

– very different – perspective also plays an important role in my work. The

instantaneous revelations one gets when observing the microworlds fascinated

me so much that the microscope became one of the main tools of my work.

Trying out 3D printing techniques, prototyping and experimenting with materials

in an academic context created the right conditions for discovering my personal

creative process and tools.

70

The testing and development of media used in interdisciplinary fields,

having the courage to experiment, play and make mistakes, merging different

practices into one, and learning out of curiosity – often without even planning –

is reflected in the results of the creative process. Being aware of the multitude

of tools and techniques can be employed in various ways fosters not only

observation, but the ability to really see the potential of these possibilities and the

extent of one’s creative diversity.

To keep a sharp eye, at least in my practice, requires a constant variation

of observational methods. Looking at the environment close up and from afar,

focusing the gaze or deliberately letting go of any focus, magnifying the details

or enlarging the background – alternating between these different perspectives

contributes greatly to developing visual perception. In contrast to what is taught

in architectural schools, where the priority is to always see the bigger picture, in

my practice I allow myself to concentrate on individual or finer details, to give them

conscious attention.

Observing the abundance of lichens and exploring them in the context

of my work, I like to emphasise that these organisms can be perceived on various

scales: as sculptural objects, as material surface reliefs, or even as spatial

landscapes. Depending on the specific contextual conditions that I observe

through the visual expression of lichens, these scales are constantly changing;

however, not everybody notices it.

I can see how creating and discovering my own sequence of tool use,

viewing techniques and personal knowledge empowers and inspires others, too,

while the long-term practice of observation becomes the tacit knowledge that

nurtures intuition. I believe that encouraging the acquisition and nurturing of such

knowledge contributes to significant, multi-layered changes in a variety of fields.


71



Jautrumas aplinkai, lėtas stebėjimas, paskirų ypatingų sluoksnių ir silpnų

signalų pajautimas bei reagavimas į juos atrakina žinojimą ir padeda kurti naujas

žinias. Pastabumas formuoja specifinių temų terpes, kuria nišas kelti klausimus

ir ieškoti atsakymų. Reaguojant į aplinką sykiu kuriami tarpusavio ryšiai, klausiant

atsakoma.

Kontekstualumas man – itin svarbi tema; ją suvokiu ir gvildenu

pasitelkdama vizualinę raišką, įvairias formas, medžiagiškumą.

Studijų metais architektų ir ne architektų kuriamų aplinkų skirtumai

bei šių lyginimas sužadino mano smalsumą. Vidinis suvokimas, kad, be kita ko,

ir gamta formuoja erdves, mano tolimesnėje praktikoje buvo kertinis. Skirdama

laiko lėtiems stebėjimams supratau, kas mane dirgina labiausiai, o užčiuopti ir

pajausti būtent šiuos dirgiklius tapo viena esminių savirealizacijos proceso dalių.

Taip savo kūrybinėje kelionėje pamažu suvokiau, kas mane jaudina, kokios patirtys

stipriausios ir kaip, visa tai išjausdama, galiu savitais metodais prisidėti prie

aplinkos kūrimo.

Asmeninėje praktikoje kontekstualiai stebėti aplinką mokausi iš gamtos

architektūros. Pastaruosius kelerius metus mano požiūris formuojamas stebint

kerpių vizualinę kalbą, besireiškiančią per formas ir tekstūras įvairiose ekologinėse

buveinėse. Kerpės itin jautriai reaguoja į nuolat kintančias aplinkos sąlygas – tai

matyti stebint jų vizualinę saviraišką ir nepakartojamas, konkrečiai vietai būdingas

augimo formas bei šių asambliažus. Dokumentuojant ir kolekcionuojant šias

stebėjimo patirtis gimė terminas „tekstūrinis kontekstualumas“, apibūdinantis

kerpių architektonines vertybes. Taip kerpės tapo mano mentorėmis tiek kuriant

dizainą, tiek jaučiant aplinką kasdieniame gyvenime.

Mano kūrybinio proceso raidai didelės įtakos turėjo prieiga prie nuolat

kintančių ir tobulėjančių technologinių įrankių, kuriuos galiu plačiai telktis savo

praktikoje. Žinant, kokių esama technologinių galimybių ir jų panaudojimo būdų,

kuriamas specifinių žinių kontekstas, auginantis ir konkrečias sritis išmanančius

žinovus. Skirtingų aplinkos sluoksnių įžvelgimas ir išmanymas žadina smalsumą

bei kūrybingumą.

Mano kūryboje taip pat svarbus mikroskopo panaudojimas ir praktinis

šios – kitokios – perspektyvos suvokimas. Momentinis praregėjimas stebint

mikropasaulius mane taip pakerėjo, kad mikroskopas tapo viena pagrindinių

mano darbo priemonių. 3D spaudos technikų išbandymas, prototipų gamyba

ir eksperimentavimas medžiagomis akademiniame kontekste sukūrė reikiamas

sąlygas asmeniniam kūrybiniam procesui bei įrankiams atrasti.

Tarpdisciplininėse srityse naudojamų medijų išbandymas ir tobulinimas,

taip pat drąsa eksperimentuoti, žaisti, klysti, skirtingas praktikas jungti į vieną ir

mokytis vedamam žingeidumo – o neretai net neplanuojant, – atsispindi kūrybinio

72

proceso rezultatuose. Žinojimas, kad egzistuoja tiek daug plačiai panaudotinų

įrankių ir metodų, skatina ne tik stebėti, bet ir įžvelgti šių galimybių potencialą bei

kūrybinės įvairovės mastą.

Norint išlaikyti aštrų žvilgsnį – bent mano praktikoje – reikia nuolatos

kaitalioti stebėjimo metodus. Žiūrėjimas į aplinką iš arti ir iš toli, žvilgsnio

sukoncentravimas ar sąmoningas fokuso atsisakymas, detalių ar atvirkščiai – fono

– išdidinimas labai padeda lavinti vizualiąją percepciją. Priešingai nei mokoma

architektūros studijose, kur pirmiausia skatinama matyti platesnį vaizdą, savo

praktikoje leidžiu sau telktis į pavienes, mažesnes detales, skirti joms sąmoningo

dėmesio.

Stebint gamtos architektūrą išryškėja, kad kartais tos pačios

matematinės formulės veikia itin kontrastingų dydžių aplinkose. Vadovaujantis tokia

logika, žaidimas įvairiais masteliais tapo svarbia mano praktikos dalimi – kūrybinį

procesą ėmė kreipti skirtingomis proporcijomis vėl ir vėl iškylančios panašios

tekstūros ir žinios. Stebėdama kerpių gausą ir dirbdama su šia tema akcentuoju,

kad šie organizmai gali būti matomi įvairių mastelių pavidalu – ir kaip skulptūriniai

objektai, ir kaip medžiagiški paviršių reljefai ar net erdviniai peizažai. Priklausomai

nuo specifinių konteksto sąlygų, kurias stebiu per kerpių vizualinę išraišką, šie

masteliai nuolat kinta – tačiau tai pastebi ne visi.

Sukurti ir atrasti savo įrankių naudojimo seką, žiūrėjimo technikas bei

asmeninį žinojimą įgalina ir užkrečia ir aplinkinius. Ilgalaikė stebėjimo praktika

tampa tyliosiomis žiniomis, puoselėjančiomis intuiciją. Mano nuomone, skatinant

įgyti ir puoselėti tokias žinias prisidedama prie reikšmingų, daugiasluoksnių

pokyčių įvairiose srityse.


73


07.1 — Space-Impacting

Soft Powers

1 Space Syntax is a set of

theories and techniques

for the analysis of spatial

configurations.

A subtle dance of soft powers unfolds within spatial structures, woven

into the seemingly ordinary elements of public and non-public spaces. These

shapeshifting soft powers, assuming the form of objects, spatial interpretations

and acts within space, are unnoticeable at first glance, yet have in fact an almost

outlawed impact on the intricate politics of space, described here as specific sets

of rules under which the space is operated. These impacts manifest themselves

in various ways, from the sly placement of posters in public spaces to the subtle

regulations imposed by hostile architecture dictating sleep; from the private realm

and the questioning of the right to melancholy in public spaces to ruins perceived

as markings of the status quo of spaces with operating modes yet to be found.

Each of these layers, finally taken on notice, peels back to reveal the nuanced

intersection of societal interactions with – and within – spatial arrangements.

Firstly, the unfolding narrative of this exploration immerses us in the

playground of public space, where the unassuming yet sly presence of temporal

paper – poster clusters stapled on the walls of temporary wooden structures

surrounding construction sites – serves as a crucial lens into the nuanced politics

of the city’s spatial usage. The role of paper, not so apparent at first glance, goes

beyond its surface role as a mere event announcement. Instead, it emerges as a

subtle city-reading tool, akin to Space Syntax1, indicating the city’s spatial pulse

and leaving temporal imprints as indications of the complex dance of its territorial

power dynamics. The unorchestrated and organically accidental placement of

paper becomes an implicit statement of socio-cultural and economic politics,

unintentionally opposing the counterculture with the city development powers.

This layer of paper acts as a temporary declaration within the public space,

shaping community identity and subtly underlining the intricate political spatial

fabric of the urban landscape. This soft power draws our attention to the way the

city is truly being moulded, its political discourse, and its dynamics within public

spaces.

As we move towards other soft powers that shape public spaces, it is

vital to delve into the regulation of space usage in the shape of hostile architecture

within which a simple resting moment or nap becomes illegal. Public sleeping3

is revealed as a soft power tool, a parameter in the public space operating rules,

and a subject of manipulation shaping an individual’s daily operation algorithms.

Hostile architecture acts as an unseen enforcer, subtly dictating spatial behaviour

and reinforcing societal norms. This suppression of private sleep extends beyond

physical spaces, intertwining with broader political dimensions and illuminating

the intricate control exerted over the public and personal realm: the act of

sleeping in today’s society becomes a luxury item with a high price tag. Amidst

this, the dream itself – as a theoretical space – and its surrounding questions can

2 Reference to Ervinas

Blažys-Faktūra’s project

City Posters as Architectural

Catalysts.

3 Reference to Tentacle

Dreaming, an artwork by

Magdalena Beliavska.

74

become a potential countertool in the discourse around spatial regulations, and

serve as a platform for debate and resistance, offering a nuanced perspective

on the complex interplay between personal autonomy, anatomy, and the societal

expectation that the public space is for many – not for an individual.

The following question unfolds here: is there a way to use public space

in privacy? This exploration leads us to delve into the example of melancholy

within urban spaces. The feeling of melancholy – a poignant reflection of societal

discontent and historical trauma, often encountered in solitude – brings up the

paradox of the right to use public spaces privately, contrasting the communal

nature of shared public environments. Due to societal norms and the ways in

which public spaces are shaped nowadays, the right to use the latter in private

becomes even more complex. A simple melancholic walk through the curated list

of slow and atmospheric spaces4, as a soft power itself, could invite a thoughtful

reevaluation of the intricate politics that govern our shared spaces. It could

also prompt a reconsideration of the nuanced intersections between personal

experiences and collective societal expectations during the urban planning phase.

On a theoretical level, the contemplation of melancholic spaces becomes a lens

facilitating the understanding of the current and possible future shapes of public

spaces. It also prompts reflections on the delicate balance between individual

autonomy and communal cohesion within the urban landscape.

This exploration of soft powers leads to still shapeshifters – non-moving

ruins that change the perception of space within their presence in different

timelines. Ruins – in this particular case, objects of architectural decay5 – emerge

as symbols of the political spatial status quo, embodying the failure of political

ideologies and the lasting soft impact of historical decisions on the physical

environment. Their preservation or transformation becomes a political decision

with profound implications for societal memory and identity. As tangible witnesses

to the consequences of political choices, ruins contribute to a place’s collective

memory. This layer prompts reflections on the options to preserve, demolish,

or reimagine these architectural remnants within the contemporary society’s

evolving political discourse and policy-making, which opposes the space-users

and decision-makers and leaves the question of who truly creates the space

unanswered. Ruins become a soft power of this status quo, inviting discussions

about responsibility and the need for transformative policies. They also prompt

reflections on the delicate balance between preservation, development, and

acknowledgment of the past within the intricate politics of spatial usage.

In the complex dance of soft powers within spatial structures, these

concealed layers of influence, taking different forms and shapes, reveal their

unregulated impact on nuanced rules that define spatial operations. These strata

of impact also highlight the intersection of sociocultural and economic politics

by examining how spaces are being shaped, and by bringing a lens to territorial

power dynamics. In some cases, the definition of soft power also encompasses

the paradox of how public space can be used – in privacy or publicity. Spaces

urge a reevaluation of the politics of shared spaces. Finally, some soft powers in

the shape of still objects and spaces become an enduring symbol of the political

status quo, prompting reflections on transformation and responsibility in the

contemporary society’s evolving discourse. In unravelling these layers, it is crucial

to underscore the profound impact of soft powers on societal dynamics and

spatial politics, emphasising the need for transformative policies and a delicate

balance in shaping our shared spaces.

4 Reference to the Neo(n)

Saturn Children walks curated

by Vika Pranaitytė.

5 Reference to Redefine the

Existing, a project by Eglė

Kliučinskaitė.

07.1 — Space-Impacting Soft Powers

75


07.2 — Erdvę veikiančios

švelniosios galios

1 Erdvės sintaksė – tai teorijų

ir metodų rinkinys, skirtas

erdvinėms konfigūracijoms

analizuoti.

Erdvinėse struktūrose nuolatos vyksta subtilus švelniųjų galių šokis,

išryškėjantis per iš pažiūros įprastus viešųjų ir neviešųjų erdvių elementus. Šios

nuolat vis kitą pavidalą įgaunančios ir tarsi nepastebimos švelniosios galios,

virstančios objektais, erdvinėmis interpretacijomis ir veiksmais erdvėje, iš tiesų

daro bene neteisėtą poveikį sudėtingai erdvės politikai, čia apibūdinamai kaip

specifinis taisyklių, pagal kurias valdomos erdvės, rinkinys. Šis poveikis, savo

ruožtu, taip pat pasireiškia įvairiomis formomis – nuo pasalūniškai viešosiose

erdvėse kabinamų plakatų iki delikačių taisyklių, primetamų priešiškos miegą

diktuojančios architektūros; nuo privatumo sferos, kvestionuojančios teisę į

melancholiją viešosiose erdvėse, iki griuvėsių, suvokiamų kaip dar tinkamai

neįveiklintų erdvių status quo ženklai. Kiekvienas iš šių įtakos sluoksnių atsilupa

vos į jį atkreipus dėmesį, atskleisdamas įvairialypę socialinių sąveikų sankirtą su

erdviniais susitarimais – ir jų dinamiką tokių susitarimų rėmuose.

Pirma, pamažu besiskleidžiantis šio tyrimo naratyvas panardina

mus į viešosios erdvės žaidimų aikštelę, kurioje kukliai ir tarytum neįkyriai, bet

klastingai miestovaizdį okupuojantis popierius – pluoštai plakatų, prisegtų ant

laikinų statybvietes supančių medinių konstrukcijų sienų – atveria esminį žvilgsnį

į daugiasluoksnę miesto erdvių naudojimo politiką. Iš pirmo žvilgsnio ne toks

akivaizdus popieriaus vaidmuo peržengia jo paviršinę paprasto renginių ar vyksmų

skelbimo funkciją. Vietoj to jis tampa subtiliu, „erdvės sintaksę“1 primenančiu

įrankiu miesto skaityti, indikuojančiu miesto erdvinį pulsą ir paliekančiu laikui

pavaldžius pėdsakus, savo ruožtu žyminčius sudėtingą teritorinės galios

dinamikos šokį. Savavališkas ir organiškai atsitiktinis popieriaus išdėstymas tampa

netiesiogine sociokultūrinės ir ekonominės politikos deklaracija, tarsi netyčia

supriešinančia kontrkultūrą su miesto plėtros galiomis. Šis popieriaus sluoksnis

veikia kaip laikinas pareiškimas viešojoje erdvėje, formuojantis bendruomenės

tapatybę ir subtiliai pabrėžiantis sudėtingą politinį erdvinį miesto kraštovaizdžio

audinį. Tokia švelnioji galia atkreipia mūsų dėmesį į tai, kaip iš tiesų formuojamas

miestas, taip pat į jo politinį diskursą ir dinamiką viešosiose erdvėse.

Pereinant prie kitų viešąsias erdves formuojančių minkštųjų galių,

itin svarbu pasigilinti į erdvės naudojimo reguliavimą, pasireiškiantį priešiškos,

paprastą poilsį ar pokaičio miegą neteisėtais paverčiančios architektūros

pavidalu. Viešas miegojimas3 atskleidžiamas kaip švelniosios galios įrankis,

viešosios erdvės veikimo taisyklių parametras ir manipuliacijos objektas,

formuojantis individo kasdienio veikimo algoritmus. Varžanti architektūra veikia

kaip nematoma tvarkos vykdytoja, švelniai diktuojanti erdvinį elgesį ir įtvirtinanti

visuomenės normas. Toks privataus miego ribojimas peržengia vien fizinę erdvę,

persipindamas su platesniais politiniais aspektais ir atskleisdamas sudėtingą

viešosios bei asmeninės sferos kontrolę: miegas šiuolaikinėje visuomenėje tampa

2 Nuoroda į Ervino Blažio-

Faktūros projektą „Plakatai

kaip architektūriniai

katalizatoriai“.

3 Nuoroda į Magdalenos

Beliavskos kūrinį „Čiuopiantis

sapnavimas“.

76

daug kam nebeįperkama prabangos preke. Šiame kontekste patys sapnai, kaip

teorinė erdvė, ir su jais susiję klausimai gali tapti potencialiu priešnuodžiu erdvės

reguliavimo diskurse. Be to, jie gali pasitarnauti kaip diskusijų ir pasipriešinimo

platforma, siūlanti atvirą ir įvairialypį požiūrį į sudėtingą sąveiką tarp asmeninės

autonomijos, anatomijos bei visuomenės lūkesčių, kad viešoji erdvė skirta

daugeliui – o ne individui.

Čia iškyla klausimas – ar esama būdo viešąja erdve naudotis

privačiai? Ši paieška skatina pasigilinti į melancholijos miesto erdvėse pavyzdį.

Melancholijos jausmas – skaudus visuomenės nepasitenkinimo ir istorinių traumų

atspindys, dažnai patiriamas vienatvėje – išryškina teisės privačiai naudotis

viešosiomis erdvėmis paradoksalumą: kuriamas kontrastas bendruomeniškam

bendrai naudojamos viešosios aplinkos pobūdžiui. Paprastas melancholiškas

pasivaikščiojimas po sąraše išdėstytas, sukuruotas lėtas ir atmosferiškas erdves4

– pats savaime laikytinas švelniąja jėga – gali paskatinti permąstyti sudėtingą

mūsų bendras erdves valdančią politiką. Be to, jis gali tapti paskata iš naujo

apgalvoti ir subtilias individualios patirties bei kolektyvinių visuomenės lūkesčių

sankirtas miestų planavimo etape. Teoriniame lygmenyje melancholiškų erdvių

apmąstymas padeda geriau suprasti ir dabartinius bei galimus būsimus viešųjų

erdvių pavidalus, o sykiu skatina apsvarstyti trapią pusiausvyrą tarp individualios

autonomijos ir bendruomeninės dermės miesto kraštovaizdyje.

Tokia tyrimo kryptis mus priveda prie nejudžios, tačiau pavidalus

keičiančios švelniosios galios – griuvėsių, egzistuojančių skirtingose laiko

juostose ir taip keičiančių erdvės suvokimą. Griuvėsiai – šiuo konkrečiu atveju

architektūrinio nyksmo objektai5 – iškyla kaip politinio erdvinio status quo

simboliai. Jie įkūnija nesėkmingas politines ideologijas ir švelnų, tačiau ilgalaikį

istorinių sprendimų poveikį fizinei aplinkai. Jų išsaugojimas ar transformavimas

tampa politiniu sprendimu, turinčiu didžiulę reikšmę visuomenės atminčiai ir

tapatybei. Kaip apčiuopiami politinių sprendimų pasekmių liudininkai, griuvėsiai

prisideda prie konkrečios vietos kolektyvinės atminties kūrimo. Šis sluoksnis

skatina apmąstyti galimybes išsaugoti, nugriauti arba perkurti šias architektūrines

relikvijas – galimybes, svarstomas formuojant šiuolaikinės visuomenės politiką

ir šiosios diskursą. Šiame diskurse supriešinant tuos, kurie naudojasi erdvėmis

ir tuos, kurie priima sprendimus, klausimas, kas iš tiesų kuria erdvę, lieka

neatsakytas. Griuvėsiai tampa šio status quo minkštąja galia, kviečiančia

diskutuoti apie atsakomybę ir transformuojančios politikos poreikį. Jie taip pat

skatina susimąstyti apie sunkiai valdomą pusiausvyrą tarp išsaugojimo, plėtros ir

praeities pripažinimo sudėtingoje erdvės naudojimo politikoje.

Vingriame erdvinėse struktūrose vykstančiame švelniųjų galių šokyje

šie paslėpti, skirtingas formas ir pavidalus įgaunantys įtakos sluoksniai atskleidžia

savo nereguliuojamą poveikį švelnioms taisyklėms, apibrėžiančioms erdvinius

veiksmus. Juose taip pat išryškėja sociokultūrinės ir ekonominės politikos sankirta,

nagrinėjant, kaip yra formuojamos erdvės, ir atkreipiant dėmesį į teritorinės galios

dinamiką. Kai kuriais atvejais švelniosios galios apibrėžimas apima ir paradoksalų

viešųjų erdvių panaudos aspektą – kai jos gali būti naudojamos tiek privačiai

ir vienumoje, tiek viešai. Erdvės skatina iš naujo įvertinti bendrų erdvių politiką.

Galiausiai, kai kurios švelniosios galios, pasireiškiančios nejudžių objektų ir erdvių

pavidalu, tampa ilgalaikiu politinio status quo simboliu, skatinančiu permąstyti

transformaciją ir atsakomybę nuolat besivystančiame šiuolaikinės visuomenės

diskurse. Atskleidžiant šiuos sluoksnius labai svarbu pabrėžti milžinišką švelniųjų

galių poveikį visuomenės dinamikai ir erdvinei politikai, pabrėžiant transformacinės

politikos bei subtilios pusiausvyros poreikį formuojant mūsų bendras erdves.

4 Nuoroda į Vikos Pranaitytės

kuruojamus „Neo(n)-Saturno

vaikų“ pasivaikščiojimus.

5 Nuoroda į Eglės

Kliučinskaitės projektą „Iš

naujo apibrėžti esamą“.

07.2 — Erdvę veikiančios švelniosios galios

77

Exhibition To take on notice

78

Paroda „Įžvelgti nebematomą“

79

80

To Take on Notice, exhibition view at cultural centre SODAS 2123. Photo by Alanas Gurinas, 2023

„Įžvelgti nebematomą“, parodos instaliacijos vaizdas kultūros komplekse SODAS 2123.

Nuotraukos autorius Alanas Gurinas, 2023 m.

81

82




83

84

Magdalena Beliavska, A Room to Dream, installation. Photo by Alanas Gurinas, 2023

Magdalena Beliavska, „Kambarys sapnuoti“, instaliacija. Nuotraukos autorius Alanas Gurinas, 2023 m.



85

86

Eglė Kliučinskaitė, Redefine the Existing, installation. Photo by Alanas Gurinas, 2023

Eglė Kliučinskaitė, „Iš naujo apibrėžti esamą“, instaliacija. Nuotraukos autorius Alanas Gurinas, 2023 m.

87

88



89

90





91

92 Vika Pranaitytė, Space(s) for Melancholy, installation. Photo by Alanas Gurinas, 2023

Vika Pranaitytė, „Melancholijos erdvė(s)“, instaliacija. Nuotraukos autorius Alanas Gurinas, 2023 m.

Vika Pranaitytė, Space(s) for Melancholy, installation. Photo by Alanas Gurinas, 2023


93

94



95

96 Magdalena Beliavska, A Room to Dream, installation. Photo by Alanas Gurinas, 2023




97

98 Ervinas Blažys-Faktūra, Posters as Architectural Catalysts, installation. Photo by Alanas Gurinas, 2023

Ervinas Blažys-Faktūra, „Plakatai kaip architektūriniai katalizatoriai“, instaliacija.


Ervinas Blažys-Faktūra, Posters as Architectural Catalysts, installation. Photo by Alanas Gurinas, 2023



99

100 Ervinas Blažys-Faktūra, Posters as Architectural Catalysts, installation. Photo by Alanas Gurinas, 2023



Ervinas Blažys-Faktūra, Posters as Architectural Catalysts, installation. Photo by Alanas Gurinas, 2023



101

102 Vika Pranaitytė, Space(s) for Melancholy, installation. Photo by Alanas Gurinas, 2023


Vika Pranaitytė, Space(s) for Melancholy, installation. Photo by Alanas Gurinas, 2023


103

104




105

Eksperimentų platformos dalyviai / Participants of Experiments’ Platform:

Magdalena Beliavska, Ervinas Blažys-Faktūra,

Eglė Kliučinskaitė, Vika Pranaitytė

Eksperimentų platformos mentoriai / Mentors of Experiments' Platform:



TAAT (Goda Verikaitė, Breg Horeman, Gert-Jan Stam)

Programos projekto vadovė / Programme project manager:

Gabrielė Janilionytė

Programos kuratorė / Programme curator:


Fotografija / Photography:

Alanas Gurinas

Vertėja ir kalbos redaktorė / Translator and copy editor:

Alexandra Bondarev

Redaktorius anglų kalbos tekstui / English copy editor:

Dovydas Laurinaitis

Organizatorius / Organiser:

VšĮ Architektūros fondas

Architektūros fondo veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Architektūros fondas’ activities are financed by the Lithuanian

Council for Culture.

Informacinis partneris / Media partner:

Architektūros fondas yra LINA platformos, bendrai finansuojamos

Europos Sąjungos, narys.

Architektūros Fondas is a member of the LINA platform co-funded by the

European Union.

Padėkos / Thank you: Augusta Fišerytė, SODAS 2123

Credits / Rengėjai

107

Experiments’ Platform 2023

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?