interviu 2010 2011 16-17 lt - Šiuolaikinio meno centras

Š M C i N t e r v i u p o k a l b i a i a p i e M e N ą N r . 1 6 - 1 7 2 3
apie meno
istorijų rašymą
Skaidra Trilupaitytė kalbasi
su Agne Narušyte
s k a i D r a t r i l u p a i t y t ė : Pokalbio pradžiai iš ŠMC 15 metų jubiliejui
skirto leidinio „ištraukiau“ Valentino Klimašausko pastebėjimą. Dailės kritiko ištarmė
kažkada buvo skirta apibūdinti jaunos kartos kūrybą „2 Show“ projekte (2003 m.),
betgi šiandienės „Lietuvos dailės“ parodos kuratoriai yra daugmaž tie patys, o prieš
septynis metus pasakyta frazė, manau, tinka ir dabartinei padėčiai nusakyti: „Šeši
lietuviškos dalies kuratoriai akcentavo būtinybę pristatyti pačią jauniausią lietuviško
meno kartą, kuri jau nebeįrodinėja šiuolaikinio meno egzistavimo teisėtumo. Jai
rūpi kiti dalykai.“ 1 Šiandien ŠMC taip pat nebeįrodinėja savo egzistavimo teisėtumo.
Turbūt prisimeni, jog jau XX a. pabaigoje ŠMC komandos nariai (Deimantas
Narkevičius, Kęstutis Kuizinas) vietinei kultūros bendruomenei užtikrintai pareiškė:
mes nejuokavome. Visgi šiandien vėl imamos ginti ŠMC „skriaudžiamų“ menininkų
teisės, kvestionuojamas centro-monopolisto veiksmų teisėtumas ir pan. Pagalvojau,
jog savęs įtvirtinimo ir patvirtinimo periodiškumas meno lauke praktiškai
neišvengiamas. Ką pati apie tai manai?
a G N ė N a r u Š y t ė : Manau, kad mes visi ką nors neišvengiamai
nuskriaudžiame – priimi sprendimą ir tuo pačiu veiksmu nuskriaudi. Parašai tekstą –
nuskriaudi. Surengi parodą – nuskriaudi. Nes pats pasirinkimo veiksmas reiškia, kad
kažkas, ir netgi labai daug kažko, lieka už ribos. Jei apie tai galvosi, negalėsi nei
žodžio ištarti. Ir vis dėlto man atrodo, kad užribio būsenas būtų naudingiau tiesiog
įvertinti kaip (tylias asmenines) pamokas, užuot pavertus užgautas ambicijas ginklu
kariaujant prieš monopolijas. Man apskritai „monopolijos“ sąvokos taikymas ŠMC
atrodo įtartinas. Monopolija – tai vienintelė dujas ar šilumą tiekianti kompanija,
kuri gali kelti kainas be jokio pasipriešinimo. Tuo tarpu ŠMC, nors ir didžiausia
šiuolaikinio meno institucija, jau seniai yra ne vienintelė. O atsidarius dabarties
1
ŠMC – 15 metų, Vilnius: Šiuolaikinio meno
centras, 2007, p.314
meną irgi reflektuojančiai NDG, gal ir nebe vienintelė tokia didelė. Man visas šitas
šurmulys, kilęs po parodos „Lietuvos dailė 2000–2010“, priminė kitą parodą,
„Saviobjektai“ (2006 m.), kurią kartu su Dovile Tumpyte ir Rūta Pileckaite surengėme
Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose (taip paversdamos dar vieną instituciją
šiuolaikinio meno erdve – bent trumpam). Priminė todėl, kad po jos buvo surengta
mūsų atmestų menininkų paroda (kuravo Vidas Poškus) – kaip pasipriešinimas
mūsų naikinančiai galiai.
s t : Vargu ar Poškus tada manė, jog menininkai jo parodoje buvo kažkuo
realiai įdomesni. Man pasirodė, jog ten buvo tiesiog „sužaistas“ atmestųjų salonas –
šis reiškinys taip pat turi savo „periodiškumą“ ir tęsiasi nuo tada, kai dailės istoriją
ėmė rašyti ne dailininkai, o kuratoriai. Šiandieninėje „Lietuvos dailės“ parodoje
svarbus ne „žaidimas demokratija“ atrankos procesuose, bet visai kiti (deja, plačiau
neviešinami) patekimo į parodą būdai. Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną analogiją –
1995 m. surengtą Lietuvos dailės parodą, apie kurią savo laiku itin daug diskutuota
ir kurios „keliapakopė“ menininkų ir jų kūrinių atranka siejosi su dideliais kompromisais
bei nuolaidomis tradicinei menininkų bendruomenei (tiksliau – LDS). Minėtos
parodos organizacinius principus visgi griežtai kritikavo tiek tradicionalistai, tiek ir
naujus parodinius modelius palaikantys šiuolaikinės dailės kritikai.
a N : Ir „Saviobjektų“ kontekste buvo kalbama apie kuratorių diktatūrą (gal
ši sąvoka nebuvo vartojama, čia prisimenu tik savo įspūdį), nors viskas iš tikrųjų
buvo labai paprasta: atrinkom jaunų menininkų darbus, kurie mūsų išmanymu
buvo įdomesni už kitus, nepretenduodamos į visiems privalomo teisingo požiūrio
įtvirtinimą. Ar kas žino, kokia yra ta vienintelė tiesa netotalitarinės santvarkos
laikais? Kad ir kokia šleiva ta mūsų demokratija, vis dėlto niekas mums nedraudžia
sakyti, ką galvojame, ir vieni su kitais ginčytis...
s t : ... ir kad ir ką kalbėtume apie konkretaus centro misiją ir viziją,
įtakingos parodos ar institucijos neturi (ir negali turėti) kokio nors vienintelio
„teigiamo“ įvaizdžio. Skirtingų įvaizdžių įvairovė savaime nėra blogas reiškinys.
Tikiu, kad ilgainiui atsiras ir naujas ŠMC direktorius (ar direktorė), nauja komanda
ir galbūt kitoks veiklos „stilius“. Simbolinį ŠMC centralizmą Lietuvoje galbūt pakeis
nauja decentralizacijos banga, o šiuolaikinės Lietuvos dailės „rašymą“ galbūt keis
nauji tarpregioninio bendradarbiavimo būdai?
a N : Kada nors ŠMC komanda neišvengiamai pasikeis. Be to, mano akimis
žiūrint, ji nuolat keičiasi, ir žymiai dažniau nei kai kurių kitų institucijų komandos,
išskyrus direktorių – kaip tik jo figūros pastovumas kuria nesikeitimo įspūdį. Bet su
ta kaita siejamas „kitokio“ veiklos stiliaus ilgesys... Pirmiausia, norėčiau pamatyti
tos veiklos projektą – kad suprasčiau, kuo ateities stilius bus pranašesnis už
dabartinį. Nes kitaip visa tai labai abstraktu, o gal asmeniška, arba tiesiog normalus
žmogiškas nepasitenkinimas tuo, kas yra. O yra štai kas: institucija, kuri per
tą laiką, kol visi ginčijosi dėl jos statuso ir veiklos stiliaus, pasiekė tam tikrą lygį,
susikūrė tarptautinę reputaciją ir tapo centru, kokio, kiek teko girdėti, mums pavydi
latviai ir estai.
s t : Paties ŠMC veiklą žymi ne vien dešimtmečiai – chronologiniais atskaitos
taškais tampa ir etapiniai renginiai, jubiliejiniai leidiniai, naujosios meno istori