interviu 2010 2011 16-17 lt - Šiuolaikinio meno centras

Š M C i N t e r v i u p o k a l b i a i a p i e M e N ą N r . 1 6 - 1 7 4 7
e o : ar sutiktumėte, kad egzistuoja teisingi ir neteisingi būdai, kaip tokią
parodos erdvę paversti viešąja erdve?
M l : Yra geresni arba blogesni. Tai priklauso nuo aplinkybių. Viename savo
pastebėjimų užsiminėte apie „Tate Modern“ muziejų [pirmajame elektroniniame
laiške paminėjau tokių didelių muziejų kaip „tate Modern“ rengiamas retrospektyvines
parodas ir jų polinkį naudoti tą patį edukacinių/aiškinančių parodų modelį,
nesvarbu, koks bebūtų parodos turinys – ar paroda apie popartą, ar apie
konceptualųjį meną – e.o.]. Suprantu, kad lengva lyginti ŠMC Vilniuje ir „Tate
Modern“ kaip šiuolaikinio meno institucijas. Vis dėlto, „Tate Modern“ veikia labiau
kaip masinės informacijos priemonė, kaip televizija, pavyzdžiui, BBC 4-asis kanalas
arba CNN. O ŠMC greičiau primena nedidelę leidybos ar įrašų bendrovę. Vien todėl,
kad abi institucijos dirba toje pačioje (šiuolaikinio meno) srityje, nereiškia, kad ir jų
struktūra yra panaši. Laimei, abi jos veikia vadovaudamosi visiškai skirtinga logika.
e o : kieno laimei?
M l : Meno laimei. Nemanau, kad tokia vieta kaip „Tate Modern“ yra labai
palanki menui.
e o : tačiau ši galerija ugdo publiką bent tuo atžvilgiu, kad skatina įprotį
lankyti meno muziejus.
M l : Be abejo, ši institucija yra puiki meno viešųjų ryšių mašina. Ypatingai
Didžiojoje Britanijoje, kuri, žvelgiant iš istorijos perspektyvos, savo nacionalinėje
kolekcijoje niekada neturėjo rimto modernaus meno rinkinio.
e o : ar manote, kad pasitelkus viešųjų ryšių strategijas, būtų galima su
lietuvos šiuolaikiniu menu supažindinti platesnę auditoriją?
M l : Tai labai įdomus ir sudėtingas klausimas, nes viešieji ryšiai ir reklama
yra neatskiriama didelių institucijų, užsiimančiu kuratoryste, darbo dalis. Visa tai
prasidėjo maždaug tuomet, kai Niujorko MoMa direktoriumi ketvirtame XX a. dešimtmetyje
tapo Alfredas Barras, kuris nemažai išmoko iš tuo metu taip pat jaunos,
dar tik augančios reklamos industrijos. MoMa tarybai priklausė asmenys, dirbę viešųjų
ryšių ir reklamos srityje. Manau, kad iki šiol tai yra svarbus daugelio pagrindinių
meno institucijų bruožas. Viešieji ryšiai gali būti sėkmingai taikomi įvairiais būdais.
e o : tačiau kaip jie galėtų būti taikomi mažesnėse šalyse, kur institucijų
įvairovė yra per maža, kad galima būtų vienas jų vadinti pagrindinėmis, o kitas –
alternatyviomis? toks skirstymas nebūtų labai prasmingas, tarkim, lietuvoje.
M l : Taiklus argumentas. Tačiau taip pat manau, kad esant tokiai situacijai,
kuomet nėra gilių tradicijų, kaip vadovauti modernaus ar šiuolaikinio meno muziejams,
galima patiems susikurti taisykles ir išrasti daugybę naujų dalykų.
e o : Mėgindami susisteminti lietuvos šiuolaikinio meno raidą, kuratoriai
pasitelkė penkias sąvokas, kurios tapo penkių parodos skyrių pavadinimais. Šios
sąvokos, anot jų, apibendrina esamą šiuolaikinio meno lauko situaciją. Norėčiau
pasiteirauti jūsų apie vieną iš šių sąvokų – dokumentalumą – ir jo apraiškas
šiuolaikiniame mene. Ne tik todėl, kad dokumentalumo tema domina ir jus, bet
ir dėl to, jog ši sąvoka puikiai atspindi pokalbio pradžioje jūsų minėtą įspūdį, kad
ši paroda yra tarsi mėginimas istorizuoti neseną praeitį. ar gali būti, kad dokumentalumo
skyriaus aktualumą stiprina ir tai, kad dokumentavimo praktika pati
savaime yra artima šios archyvuojančios parodos prigimčiai?
M l : Visų pirma norėčiau pasakyti, kad visi penki parodos skyriai gana tiksliai
atspindi pastarojo dešimtmečio šiuolaikinio meno raidą. Tiesa, čia galima būtų
pakalbėti ir apie tapybą. Tačiau, mano nuomone, šiuo metu vykstantis tapybos –
ypač figūrinės – (at)gimimas nėra paskatintas pačių menininkų norų. Šį reiškinį
labiausiai nulėmė rinka. Tuo tarpu šios parodos temos ir skyrių pavadinimai kyla iš
pačių kūrinių.
Dokumentalumas yra viena stipriausių tendencijų pastarųjų dviejų dešimtmečių
mene, tačiau ji sistemingai išstumiama iš vyraujančių meno krypčių pristatymų.
Manau, iš dalies tai susiję su tuo, jog tokie kūriniai nėra lengvai parduodami
komercinėje meno rinkoje. Taigi, ši strategija labai aktuali, jei kalbame apie pačią
kūrybą, meno darbus, tačiau yra rečiau matoma parodose, meno žurnaluose ir pan.
Todėl svarbu apie ją kalbėti ir ją pabrėžti, nes tai yra reikšmingas indėlis į mūsų
kultūrą. Dokumentinės praktikos užima ypatingą vietą tose visuomenėse, kurios vis
dar išgyvena radikalius socialinius ir politinius pokyčius. Būtent besikeičiančiose
visuomenėse dokumentinis menas sužydi skaisčiau. Reikėtų paminėti, kad dokumentalumas
mene paprastai nereiškia objektyvaus ir neutralaus kažkokio reiškinio
pateikimo, o greičiau jis žymi praktikas, kuriomis siekiama kalbėti apie pasaulį ir
drauge reflektuoti bei abejoti pačiais tokio kalbėjimo būdais.
e o : bet ar ne tokia buvo meno užduotis visais laikais? tyrinėti pasaulį ir
įrašyti vaizdus, kuriais jį matome. kas iš esmės pakito?
M l : Vartodami dokumentalumo praktikų terminą paprastai turime omenyje
vaizdo įrašų technologijas. Vadinasi, egzistuoja tam tikras metodas ir technologija,
tačiau drauge ir noras nagrinėti įvairius reiškinius. Troškimas užčiuopti tai, kas tikra,
naudojantis tam tikromis priemonėmis, ir drauge siekis nagrinėti reprezentacijos
būdus. Tai yra kas kita nei teigti, jog meną domina žmogiškoji būtis. Šis teiginys,
žinoma, yra teisingas, tačiau jis ne toks konkretus.
M A R I A L I N D
yra kuratorė ir rašytoja, gyvenanti
Stokholme. Šiuo metu ji vadovauja
„Tensta Konsthall“.
E G L ė O B C A R S K A I T ė
yra šiuolaikinės kultūros tyrėja,
žurnalistė, viena kolektyvo „Legwork“
steigėjų ir narių.