chaimo soutine'o tapyba l'école de paris aplinkoje - Logos

ANTANAS ANDRIJAUSKAS 

96 

LOGOS 56 

2008 LIEPA • RUGSËJIS 


Vilniaus dailës akademija 

CHAIMO SOUTINE’O TAPYBA 

L’ÉCOLE DE PARIS APLINKOJE 

The Painting of Chaim Soutine at the L’école de Paris 

SUMMARY 

The article considers the origins of the creative work of Chaim Soutine (1892–1943), an alumnus of 

Vilinius Drawing School and coryphaeus of the L’école de Paris. It focuses on the essential traits of his 

painting style and its links with the style of his predecessors and contemporaries. It inquires external 

and internal factors which determined the originality of Soutine’s style and plastic language. It analyzes 

the creative potential, aesthetic orientations, and the peculiarities of the pictorial system of the artist. 

SANTRAUKA 

Gauta 2008 07 22 

Straipsnyje aptariamos L’école de Paris korifëjaus, Vilniaus pieðimo mokyklos auklëtinio Chaimo Soutine‘o 

(1892–1943) kûrybos iðtakos, esminiai jo stilistikos bruoþai, sàsajos su pirmtakais ir amþininkais. 

Daugiausia dëmesio skiriama dailininko tapybinio stiliaus savitumà lëmusiø ávairiø iðoriniø ir vidiniø 

veiksniø bei plastinës kalbos tyrinëjimui. Analizuojamas dailininko kûrybinis potencialas, jo estetinës 

bei meninës nuostatos, vaizdinës sistemos ypatumai. 

SOUTINE’O FENOMENAS IR JO KÛRYBOS AKTUALUMAS 

Chaimas Soutine’as, kaip ir jo artimiausias 

draugas Amedeo’us Modiglianis, 

tapo didþiuoju Paryþiaus bohemos pasaulio 

mitu, kuriame tiesà nustelbë ávairios 

suliteratûrintos ir pikantiðkos legendos. To- 

dël daugelyje tekstø apie Soutine’o gyvenimà 

ir kûrybà yra daug mistikos, netikslumø, 

tendencingø, vienas kitam 

prieðtaraujanèiø duomenø, kuriais siekiama 

pagraþinti ðá likimo prakeiktà 

RAKTAÞODÞIAI: Chaimas Soutine’as, l’école de Paris, litvakø dailë, modernizmas, ekspresionizmas. 

KEY WORDS: Chaim Soutine, l’école de Paris, litvaks‘ art, modernism, expressionism.

menininkà naujomis egzotiðkomis, filisterius 

þavinèiomis detalëmis. 

Dailininko drobëse skleidþiasi intymus 

dramatiðkumas, spontaniðka nuslopintø 

instinktø sublimacija, stichinis 

maiðtas prieð ávairias asmenybës paþeminimo 

apraiðkas. Vienatvæ, paþeminimus, 

susvetimëjimà, savosios bûties tragizmà 

jis skaudþiai iðgyveno, ir melancholija 

persmelkti jausmai, daþnai net 

mazochistiniais pavidalais, liedavosi 

drobëse. Ðio genijaus elgesyje buvo 

daug nenuoseklumo, blaðkymosi, ánoringumo, 

netgi vaikiðko kaprizingumo 

apraiðkø, taèiau jo kûrybinis profesionalumas 

plëtojosi kryptingai, pamaþu áveikiant 

vis sudëtingesnius kompozicinius 

ir plastinius tapybos uþdavinius. Tai buvo 

tapytojas ið prigimties, kuris turëjo unikalø 

formos, kompozicijos, spalvos, faktûros 

jausmà. Maþai kas pasaulinës tapybos istorijoje 

galëjo prilygti jam emocingo potëpio 

átaiga, sudëtingø plastiniø tapybos 

formø perteikimo meistriðkumu. Formalûs 

plastiniai tapybos aspektai èia buvo pajungti 

individualios gyvenimiðkos patirties 

ir pasaulio vizijos iðraiðkai. Galingos energijos 

kupinas tapymo manieros ekspresyvumas, 

dramatizmas, emocinis spalvø 

intensyvumas, subtilus lyrizmas ir jausmø 

iðraiðkos autentiðkumas yra ryðkiausi 

ðio tragiðkojo modernizmo ðalininko 

stilistikos bruoþai. 

Kai beveik mistinio paslaptingumo 

skraiste apgaubtas Soutine’as, iðsiskiriantis 

neregëtu Vakarø dailës istorijoje 

intensyvios dramatiðkos spalvos jausmu 

ir tragizmo kupinais vaizdiniais, ásiverþë 

á modernistinio meno olimpà, apie 

dailininko kûrybà, ypaè po jo mirties, 

Chaimas Soutine’as 

LOGOS 56 


MENAS 

raðë daugelis garsiausiø prancûzø moderniosios 

dailës þinovø bei meno kritikø. 

Netrukus Soutine’as, kaip ir jo bièiulis 

Modiglianis, tapo Paryþiaus bohemos 

ir L’école de Paris kultine figûra, 

simbolizuojanèia ryðkius modernistinës 

dailës pasiekimus. 

Soutine’as gyveno intensyvø dvasiná 

gyvenimà, nors atrodë kaip reta uþsisklendæs 

savo iðgyvenimø pasaulyje. 

Todël nelengva atkurti patikimais ðaltiniais 

menkai dokumentuotus jo ankstyvosios, 

ir ne tik ankstyvosios, kûrybinës 

biografijos epizodus. Nuo vaikystës psichologiðkai 

traumuotas dailininkas susikûrë 

uþdarà pasaulá, á kurá nemëgo ásileisti 

paðaliniø. Jo biografijoje skurdu istoriniø 

spalvingø ávykiø. Dailininkas gimë 

1893 m. Smilovièiø miestelyje 37 km. 

á pietvakarius nuo Minsko gausioje litvakø 

ðeimoje, mokësi garsioje Vilniaus 

97


98 

Soutine’as savo dirbtuvëje prie krosnies. 1925 

pieðimo mokykloje ið kur po trijø metø 

studijø iðvyko á Paryþiø. Po pirmøjø 

nuoþmaus skurdo ir bado paþenklintø 

metø ilgainiui jis tapo vienu iðkiliausiø 

garsiosios L’école de Paris (Paryþiaus mokyklos) 

tapytoju. Netikëta ðlovë ir augantis 

pripaþinimas neturëjo átakos jo 

poþiûriui á kûrybà. 

Pagrindinis ir patikimiausias Soutine’o 

gyvenimo ir kûrybinës biografijos 

paþinimo ðaltinis yra dailininko kûriniai, 

kuriø lyginamoji ir hermeneutinë analizë 

atskleidþia daug gelminiø jo kûrybos 

impulsø, slëpiningø meniniø vaizdiniø 

atsiradimo prielaidø, ypaè turint galvoje, 

kad Soutine’as – vienas máslingiausiø 

XX a. tapytojø. Hiltonas Krameris pastebëjo, 

kad „tam tikra prasme Soutine’as, 

be savo kûriniø, neturëjo kitos biografijos, 

galima net teigti, kad jo kûriniai pakeitë 

biografijà.“ 1 Egzaltuotose Soutine’o 

LOGOS 56 


drobëse iðties atsispindëjo slapèiausi dailininko 

iðgyvenimai, psichologinës traumos, 

svajos, lûkesèiai, nusivylimai, individualios 

estetiðkumo sampratos ieðkojimai. 

Gilinantis á dailininko sukurtø 

vaizdiniø pasaulá aiðkëja, kad jo drobëse, 

persmelktose neviltimi, disharmonijos jausmu, 

savitai atsispindëjo judaistinio misticizmo 

poveikis, negatyvi gyvenimiðkoji patirtis 

ir tragiðka lemtis, ið kurios geleþiniø gniauþtø 

jis nepajëgë iðslysti. 

Soutine’as buvo unikalus visa dvasia 

atsidavæs meninei kûrybai intravertas, 

kuris jautë, jog jo kûrybiniai siekiai nepritampa 

prie gyvenamojo laikotarpio. 

Kûrybos polëkis ir menas jam buvo 

aukðèiausios vertybës. Pakliuvæs á Vakarø 

meno epicentrà – Paryþiø, net ir pragyvenæs 

jame tris deðimtmeèius, dailininkas 

nepajëgë iðsivaduoti ið já slëgusios 

nykios vaikystës patirties, kita vertus, 

ir naujoje Tëvynëje jis jautëse svetimas, 

autsaideris. Ir èia negalëjo pabëgti 

nuo dramatiðko sàmonës skilimo jausmo. 

Ið èia – tragiðkam modernizmui bûdinga 

pasaulëþvalga, polinkis á dramatizmà, 

skausmingà kasdieniø iðgyvenimø 

sutirðtinimà, siekimas iðsiverþti uþ 

klasikinës groþá sureikðminanèios estetikos 

ribø. Dailininko kuriamos vaizdiniø 

sistemos susijusios su kenèianèios „skilusios 

sàmonës“ spontaniðkais svyravimais, 

skausmo ir prieðtaravimø draskomos 

menininko dvasios iðraiðka. Samas 

Hunteris raðë: „Jei Soutine’as ir kentëjo 

kiek daugiau nei skirta genijui, – jis þinojo, 

kaip pakylëti kanèià iki meno lygmens 

ir paversti menu. Jis, panaðiai kaip 

didieji XVII a. katalikø mistikai, kaip ir 

El Greco’as, parodë, kad skausmas yra

ne tik smûgis nervø sistemai. Skausmas 

ir jausmingumas gali susitikti vienas su 

kitu visiðkai kitame iðaukðtinto dvasinio 

pasitenkinimo lygmenyje.“ 2 

Tapydamas Soutine’as tarsi siekë iðsivaduoti 

ið skaudþios vaikystës patirties, 

paveldëtø psichologiniø nuoskaudø, 

kompleksø, fobijø. Taèiau dailininko 

paskutinio kûrybos etapo Antrojo pasaulinio 

karo metu iðsiskleidusios meniniø 

vaizdiniø sistemos rodo, kad to jam 

nepavyko padaryti. Bet ar tai ámanoma? 

Ar gali imlus iðorinio pasaulio áspûdþiams 

ir átakoms menininkas pabëgti 

nuo skaudþios vaikystës patirties, kurios 

veikiamas formavosi jo pasaulio paþinimas? 

Psichoanalitikø teiginyje, kad bûtent 

vaikystë formuoja menininko pasaulëjautà, 

tikriausiai yra tiesos, ir Soutine’o 

kûryba patvirtina ðià tezæ. 

Soutine’as buvo daugiabriaunis menininkas, 

vienu metu skirtingai reiðkæsis ávairiais 

savo kûrybos aspektais, taèiau jo pagrindiniai 

tragiðki kûrybos motyvai neleidþia 

supainioti jo su kitais. Viena vertus, 

gaivaliðkais, prisodrintais deformacijø, 

emocingomis spalvomis þërinèiais paveikslais 

jis reiðkë modernistiná maksimalizmà 

ir dràsiai lauþë klasikinëje dailëje 

nusistovëjusias estetiðkumo, groþio, 

harmonijos sampratas; kita vertus, jo 

drobëse, greta specifiniø modernistinio 

stiliaus bruoþø, atpaþástame ir kitas, giliau 

paslëptas judaistinio misticizmo 

simbolikos apraiðkas. Ádëmiau þvelgiant 

á Soutine’o drobes ryðkëja ávairiø klasikinës 

dailës tendencijø átaka ir atskirø 

dailininkø – ið jø iðskirtini Rembrandtas, 

El Greco’as, Camille Corot, Custavas 

Courbetas ir kiti didieji praeities meist- 

Amedeo Modiglianis. Soutine’o portretas 

LOGOS 56 


MENAS 

rai, taip pat, jo gyvenamos epochos dailininkai 

– Vincentas van Goghas, Polis 

Cézanne’as ir Pierre’as Bonnardas. 

Taèiau klasikinës ir postimpresionistinës 

dailës átaka Soutine’o drobëse uþgoþiama 

tragiðkam modernizmui bûdingo 

sàmonës skilimo, potraukio deformacijai, 

dëmesio deidealizuotiems, uþ klasikinës 

estetikos ribø esantiems reiðkiniams. 

Ið èia – savita jo drobëms bûdinga 

klasikinio groþio idealo nuvertinimo, 

netgi bjaurumo estetinimo tendencijos, 

egzaltuotas tragiðkas lyrizmas. Pabrëþtina, 

kad Soutine’o kûryboje visa apimantis 

tragizmas ir dramatizmas yra 

toks savitas, kad já sunku ásprausti á 

konkreèios modernistinio meno krypties 

rëmus. 

99


Soutine’as, mano galva, buvo vienas 

ryðkiausiø antrosios L’école de Paris bangos 

tragiðkojo klasikinio modernizmo sparno 

dailës genijø, kurio intensyviomis spalvomis 

spindinèiose drobëse, nesvarbu, koks 

siuþetas ar motyvas, vyravo gaivaliðkas tapybiðkumas. 

Ðis neþabotos energijos dailininkas 

intuityviai suvokë estetikos ir 

meno, besiremianèio klasikinio groþio 

idealais, melagingumà. Jam svarbesnë 

estetinë vertybë, nei praeities groþio idealø 

simuliavimas, buvo savo dramatiðkos 

egzistencijos, skilusios sàmonës tragizmo, 

pasaulio suvokimo disharmonijos perteikimas. 

Ið èia – iðskirtinis dailininko dëmesys 

rûsèiai kasdienio pasaulio tikrovei, 

ávairiems marginalams, neherojiðkiems 

herojams ir netradiciniam klasikinës dailës 

temø perinterpretavimui. 

Soutine’o neklasikinis poþiûris á pasaulá, 

neiðvengiamo þmogiðkos sàmonës 

skilimo ir bûties tragizmo iðpaþinimas 

reikalavo kitokios, nei klasikinëje, impresionistinëje, 

postimpresionistinëje, 

neoromantinëje dailëje, estetiniø vertybiø 

sistemos sampratos, kuri savo programinëmis 

nuostatomis artimiausia tragiðkam 

klasikinio modernizmo sparnui. Vietoj 

anksèiau klasikinëje estetikoje vieðpatavusios 

sàvokos groþis, dabar ryðkëja 

universalesnë estetiðkumo samprata, iðkelianti 

tokiø sàvokø, kaip tragiðkumas, 

bjaurumas, muzikalumas svarbà. Ðioje 

tragiðkojo modernizmo pasaulio vizijoje 

marginalijø kasdieniðkas, neryðkus, 

prislopintas groþis, daþnai tarsi nuvainikuoja 

klasikines groþio formas, ne tik 

pleèia savo átakos erdves, bet ágyja naujø, 

prasminiø, konotacijø ir estetinæ vertæ. 

Èia, kaip ir tradicinëje Tolimøjø Rytø 

estetikoje, nyksta groþio ir bjaurumo 

100 LOGOS 56 


poliariðkumo suvokimas. Groþio ir bjaurumo 

kategorijos tragiðkame modernizme 

suvokiamos kaip persismelkianèios, 

tad ir bjaurumas Soutine’o drobëse vis 

daþniau atlieka groþio funkcijas ir tampa 

viena svarbiausiø universalios kategorijos 

– estetiðkumo – raiðkos formø. 

Lyginant Soutine’o kûrybà su kitais 

dvasiðkai artimais tragiðkojo modernizmo 

atstovais – Arnoldu Schönbergu, Albanu 

Bergu, Marceliu Proustu, Franzu 

Kafka, Pablu Picasso, Modiglianiu, Georgu 

Rouault – aiðkëja panaðumai ir 

skirtumai. Tragiðka pasaulio vizija, vidiniu 

dramatizmu Soutine’o vaizdiniai artimi 

Kafkos fantasmagoriðkam þmogui, 

susiprieðinusiam su pasauliu, kuriame 

vieðpatauja vienatvë, dramatiðko gyvenimo 

prasmës paieðkos. Jie uþguiti, susvetimëjæ, 

juos vienija potraukis hipertrofuotoms, 

netgi groteskinëms formoms. 

Egzaltuotas Soutine’o vaizdiniø 

jausmingumas, paslëptas per kraðtus besiverþiantis 

temperamentas, vitaliðka 

muzikaliø valdingø linijø, psichologinës 

átampos ir dramatizmo kupina kontrastingø 

spalvø kalba primena dramatiðkà 

Bergo Woceko ir Lulu ekspresionistinës 

muzikos stilistikà, dràsiai lauþanèià klasikinës 

muzikos formas. Soutine’as, kaip 

ir muzikinio bei literatûrinio ekspresionizmo 

atstovai, nevengia iðryðkinti savo 

pesimistinës pasaulio vizijos. Èia netgi 

knyginës kultûros, „prarastojo vaikystës 

rojaus“ pasauliai, kurie tokie svarbûs Picasso, 

Markui Chagallui, Modigliani’ui, 

yra neesminiai, o visa, kas siejosi su vaikyste, 

dailininkas tarsi visomis galiomis 

siekia iðstumti á sàmonës pakraðtá. 

Nepaisant gilios pagarbos didiesiems 

praeities meistrams, Soutine’à stipriai

veikë ir amþininkø – avangardo menininkø 

– kûryba, kasdien supusi já gyvenant 

Paryþiuje. Soutine’as jà stebëjo, polemizavo 

su kolegomis, taèiau jo estetiniuose 

nuostatuose (ne kûryboje) neregime 

akivaizdaus avangardinio meno 

atstovams bûdingo savo siekiø novatoriðkumo 

sureikðminimo. Ðiuo poþiûriu 

emocionaliai Soutine’as, kaip ir Modigliani’s, 

buvo artimesnis klasikinio meno 

tradicijai. „Daugelis paryþieèiø tapytojø, 

– raðë gerai paþinojæs daugelá jo rato 

dailininkø Neemija Arbit Blatas, – ásivaizdavo, 

kad jie yra talentingesni, nei 

jø pirmtakai, ir kad jie atradinëja visiðkai 

naujà stiliø. Taèiau toks poþiûris buvo 

svetimas Soutine’ui.“ 3 

Kalbant apie Soutine’o santykius su 

vyresniøjø amþininkø kûryba, pirmiausia 

iðskirtinas susidomëjimas, jo þodþiais 

tariant, l’artiste francais par excellence P. 

Bonnardo kompoziciniais ir koloritiniais 

sprendimais, kuriø átaka akivaizdi jo 

1918 m. kûryboje. Dramatiðka pasaulëþvalga, 

daugeliu plastiniø aspektø, ypaè 

polinkiu á lauþytas linijas, plaèius emocionalius 

potëpius Soutine’ui bene artimiausias 

austras Oskaras Kokochka. Taèiau 

apie konkreèius sàlyèio bruoþus, neturint 

duomenø, sunku kalbëti. Visgi akivaizdu, 

kad Soutine’as jautë ir kitø didþiøjø 

tuo paèiu laikotarpiu kûrusiø tapytojø 

Picasso, Modigliani’o ir kitø jëgà. 

Soutine’as taip pat patyrë fovistiniø 

Henri Matisse’o darbø ir jam artimø 

Aleksejaus Javlenskio emocionaliø spalvø 

poveiká. Tai liudija gaiviomis spalvomis 

þërintis paveikslas Rusë. Moters portretas 

(1916). Ið savo draugo modernistinës 

kultûros meistro J. Lipchitzo Souti- 

LOGOS 56 


MENAS 

ne’as mokësi formos deformacijos ir 

stambiø masiø bei formø apvaldymo. Jis 

taipogi þavëjosi ir savitos harmonijos kupinais 

Modigliani’o kûriniais, – ið vyresniojo 

draugo jis mokësi rafinuoto estetinio 

skonio, plastinës kultûros, atsiribojimo 

nuo nesvarbiø detaliø. Nepaisant estetiniø 

idealø ir kûrybinës manieros skirtingumo, 

jie turëjo átakos vienas kitam. 

Soutine’as, nepaisant Guillaume’o 

Apollinaire’o áspëjimø nesiartinti prie Picasso, 

nes jo draugai „anksti baigia gyvenimà 

saviþudybe“, visgi per Osipà Zadkine’à 

anksti susipaþino su ispanø dailininku, 

susiþavëjæs klausydavo jo pasakojimø 

apie Ispanijà, ypaè buliø kovas. Jie 

þavëjo dramatiðkus motyvus mëgusá 

Soutine’à. „Jei nebûèiau dailininkas, – sakydavo 

jis, – bûèiau toreadoras.“ Soutine’as, 

pripaþindamas Picasso genijaus iðskirtinumà, 

kritiðkai vertino jo daugiafigûrines 

kompozicijas, kurios jam rodësi 

nesaikingai perkrautos, o fantazijos – 

perdëm neþabotos. Vis dëlto sunku paneigti, 

kad ankstyvojo melsvojo ir rusvojo 

periodo Picasso ir Soutine’à siejo dëmesys 

kasdienio neturtingø þmoniø gyvenimo 

poetikai, reiðkiniø vidinës esmës 

paieðkai, noras kitaip paþvelgti á pasaulá, 

plastinis kuriamø vaizdiniø pateikimas, 

nepaisant abiem bûdingo galingo, 

bet skirtingo temperamento. To laikotarpio 

Picasso tapiniuose dar jautësi stipri 

ispanø ir italø klasikinës dailës tradicijos 

átaka, joms bûdinga preciziðka skaidri tapymo 

maniera, tuo tarpu Soutine’o drobëse 

vyravo grotestiðki motyvai ir tirðtas 

emocionalus potëpis. 

Imlios átakoms, sunkiai valdomo charakterio 

asmenybës kûryba buvo pa- 

101


þenklinta jaunystëje patirtos judëjiðko 

misticizmo átakos; ji alsavo nuoðirdumu, 

vidiniu dramatizmu, ið pasàmonës plaukianèia 

judaistine simbolika, galinga 

energetika, valdingo potëpio jëga, skaisèiø 

þërinèiø spalvø magija. Anot jo bièiulio 

Jacques Chapiro, Soutine’o aplinkos 

dailininkai jautë ðio vieniðo genijaus 

talento jëgà ir laikë já „vienu geriausiø 

savo meto tapytojø“ (Une des meileurs 

peintres de notre temps). 4 

Soutine’o, kaip ir Picasso, kûrybinë 

energija atrodë neiðsemiama. Neatsitiktinai 

áþvalgusis Pisasso anksti pajuto ir 

puikiai ávertino neakivaizdþiai su juo 

konkuravusius modernistinio meno 

olimpe Soutine’o, Modiglianio, Rouault 

talentus. 

Soutine’o drobiø humanistinis uþtaisas, 

kûrybos vientisumas, orientacija á 

kelias pagrindines jo kûrybà styguojanèias 

temas, motyvus, ávaizdþiø sistemas, 

jo pasaulëþvalgos tragizmas bene artimiausi 

giliai tikinèio krikðèionybës 

adepto Rouault religinës egzaltacijos kupiniems 

tapiniams. Soutine’à þavëjo 

Rouault jautriai nutapytos ir egzaltacijos 

kupinos drobës. Kai kartà 1919 m. 

plenere Céret André Massonas paklausë 

Soutine’à, kà jis ið tuometiniø dailininkø 

labiausiai mëgsta, jis nedvejodamas 

atsakæs: Rouault! Ðie du vieniðiai ið 

tiesø dvasiðkai artimi – juos sieja panaðus 

poþiûris á emocionalios spalvos teikiamas 

galimybes, aukðta spalvos kultûra, 

pasaulëþiûros tragizmas ir ekspresyvaus 

potëpio lyrika. 

Galinga kûrybine energija pulsuojanèiose 

unikaliu spalvos bei formos jausmu 

pasiþymëjusio dailininko drobëse 

102 LOGOS 56 


susigeria daugelis tragiðkam modernizmui 

aktualiø tendencijø; jose tarsi atgimsta 

spalvinga teatro atmosfera. Dramatizmo 

kupinø emocionaliø þaiþaruojanèiø 

kontrastingø spalvø, lauþytø ekspresyviø 

linijø kalba dailininkas atkuria 

supanèio pasaulio tragizmà ir iðgyvenamos 

vidinës dramos epizodus. Nepaisant 

akivaizdaus Soutine’o potraukio teatriðkumui, 

paslëpto reþisieriaus talento, 

jis, skirtingai nei Picasso ir Chagallas, 

niekuomet specialiai nekûrë teatrui. Taèiau 

savo portretinëje tapyboje iðskleidë 

savità rûsèios teatralizuotos tapybos estetikà. 

Èia ið po personaþø kostiumø, 

apdarø ávairiø detaliø ir kaukiø dailininko 

paveiksluose visokiais pavidalais 

iðnyra ne tik nuolatos persirenginëjantis, 

taèiau ir skausmingai lupantis nuo savæs 

krauju pasruvusià odà, tragikomiðkà 

spektaklá vaidinantis vienas vienintelis 

ávairiapusio talento aktorius, kurio 

vardas – Soutine’as. 

Soutine’o kûrybos stilistikà ir meninës 

formos ypatumus lyginant su kitais 

þydø kilmës modernistinio meno korifëjais 

akivaizdu, kad, nepaisant kûrybos 

originalumo, jis buvo maþiau revoliucingas 

modernistas, nei daugelis kitø XX a. 

pradþios þydø kilmës dailininkø, pavyzdþiui, 

Markas Chagallas, Jacques Lipchitzas, 

Osipas Zadkine’as, El Lissitskis, 

Naumas Gabo, Antoine Pevzneris. Kokios 

to prieþastys? Jø buvo daug, taèiau 

norëèiau iðskirti kelias svarbesnes. Pirmiausia, 

dailininkui átakos turëjo kultûrinë 

aplinka, pasàmoninis ryðys su litvakø 

kultûros tradicija. Besimokant Vilniaus 

pieðimo mokykloje buvo áskiepyta 

gili pagarba didiesiems praeities tapy-

os miestams, á kuriuos kaip siekiamà 

idealà jis nuolatos orientavosi savo muziejinëse 

studijose ir kûryboje. Tradicinës 

nuostatos Soutine’o kûryboje reiðkësi ne 

tik per minëtas ið didþiøjø praeities 

meistrø perimtas átakas, stilistinius bruoþus, 

taèiau ir per jaunystëje stiprios þydø 

misticizmo átakos þenklintà pasaulëþvalgà. 

Neveltui daugelis átakingø meno 

istorikø Soutine’à, Chagallà ir kitus tos 

aplinkos dailininkus traktuoja kaip profesionalios 

þydø dailës pradininkus, kurie, 

prigimtimi susijæ su LDK ortodoksinëje 

þydø kultûros aplinkoje iðsaugotu 

hebrajiðku misticizmu, sugebëjo atskleisti 

bûtent þydø kilmës menininkams bûdingos 

pasaulëþvalgos savitumà. Todël 

daugelis modernaus meno teoretikø ðias 

hebrajiðko misticizmo apraiðkas laiko 

vienu svarbiausiø jø stilistikos skiriamuoju 

bruoþu. Antrosios L’école de Paris 

bangos, kurià, kaip minëta, tiksliau bûtø 

pavadinti L’école juif, þydø kilmës dailininkø 

kûriniai daugeliu su þydø kultûros, 

judaistinës religijos, mentaliteto ir 

kasdienio gyvenimo tradicijomis susijusiø 

stilistiniø bruoþø skiriasi nuo kitø tuo 

laikotarpiu kûrusiø modernistinës pakraipos 

dailininkø darbø. 

Soutine’as sunkiai skynësi kelià á pripaþinimà. 

Jo talento jëga pirmiausia patikëjo 

artimiausi draugai, kurie matë jo 

begaliná atsidavimà tapybai, spartø tobulëjimà. 

Neatsitiktinai pirmieji jo paveikslø 

pirkëjai buvo du gerai tapytojà 

paþinojæ skulptoriai litvakai Oskaras 

Meðèianinovas ir Leonas Indelbaumas, 

pirkdami paveikslus siekæ finansiðkai 

palaikyti ðá reto talento tapytojà ir iðgelbëti 

nuo nuolatinio badmiriavimo. Pats 

LOGOS 56 


MENAS 

Soutine’as dar ilgai savo paveikslus pardavinëjo 

Rotondoje po 10 frankø. 

Kai kurie áþvalgesni Soutine’à supæ 

modernistinës pakraipos dailininkai, pavyzdþiui, 

Modigliani’s, Picasso, Rouault, 

intuityviai suvokë trapios traumuotos 

psichikos genijaus unikalumà ir jëgà, taèiau 

tai buvo tik retos iðimtys, nes ðie kûrëjai 

patys sunkiai skynësi kelià á pripaþinimà. 

Modigliani’s buvo vienas pirmøjø, 

kuris suvokë Soutine’o talento jëgà ir 

originalumà. Paskutiniaisiais savo gyvenimo 

metais jis vis labiau vertino Soutine’à, 

laikydamas já iðkiliausiu ir autentiðkiausiu 

savo meto tapytoju. Modigliani’s 

nuolat vertë savo jaunesnájá draugà Soutine’à 

patikëti savo talentu ir áveikti gyvenimo 

sunkumus. Anot Lipchitzo, prieð 

mirtá Modigliani’s praðë savo mecenatà 

Leopoldà Zborowská rûpintis savo bièiulio 

likimu. Paskutiniai mirðtanèio Modigliani’o 

þodþiai Zborowskiui buvo: „Neliûdëk, 

kad manæs nebus, Soutine’o asmenyje 

að palieku tau genialø dailininkà.“ 

5 Ðie þodþiai buvo iðtarti tuomet, kai 

Soutine’o talentas dar tik skleidësi, dar 

nepripaþintas dailininkas gyveno skurde, 

dar nebuvo sukurtos drobës, tapusios 

daugelio garsiausiø pasaulio muziejø 

pasididþiavimu. Taigi intuicija Modigliani’o 

neapgavo. 

Tragizmas, nusivylimas, abejonës 

supanèio pasaulio prasmingumu ir harmonija 

yra Soutine’o pesimistinës pasaulëþiûros 

esmë. Visa jo kûryba persmelkta 

melancholijos, neiðvengiamos 

katastrofos nuojautos. Neatsitiktinai 

dailininko kûrinius Waldemar-George 

traktavo kaip „iðraiðkà neiðvengiamos 

lemties, ið kurios gniauþtø jis nepajëgia 

103


iðsiverþti“. 6 Soutine’as savo paveiksluose 

nulupinëja apsauginá odos sluoksná 

ne tik nuo tapomø objektø, bet ir nuo 

savæs, apnuogindamas savo nervus, 

kraujuojanèias þaizdas, skaudulius, tragiðkà 

gyvenimo patirtá. 

Kûryba Soutine’ui buvo svarbiausia 

gyvenime. Ji buvo pagrindinis bûties 

modusas, dvasinis maistas, tai, be ko jis 

negalëjo gyventi, jausti pilnatvës. Dailininkas 

retai buvo patenkintas savo darbo 

rezultatais, todël, kaip minëta, sunaikino 

daug savo darbø, ypaè ankstyvøjø. 

Nuo jaunystës metø Vilniuje ir Paryþiuje 

Soutine’as, anot Michele’o Kikoine’o 

ir kitø draugø, tapë kaip patrakæs 

nuo ryto iki vëlyvos nakties, uþmirðdamas 

valgá, viskà pasaulyje iki visiðko iðsekimo. 

Daþnai suglebdavo prie molberto 

brëkðtant naujai dienai ar jau visai 

ádienojus, krisdavo net nenusirengæs á 

greta stovinèià lovà. Jis, kaip ironizuodavo 

bièiuliai, maitinosi prasèiau uþ 

O. Zadkine’o ðuná, taèiau tai, atrodo, nelabai 

kam rûpëjo, iðskyrus kelis artimiausius 

skurdo draugus. 

Vargingo gyvenimo patirtá ágijusio 

Soutine’o kûryba alsuoja uþuojauta paprastam, 

sunkaus darbo nukamuotam ir 

á socialinio gyvenimo paribius iðstumtam 

þmogui. Puikus modernistinio meno 

þinovas Maurice’as Serullazas ðio 

menininko kûryboje áþvelgë tikro humanizmo 

apraiðkas. 7 Iðties paprastus gatvës, 

kaimo þmones vaizduojanèiuose 

dailininko tapiniuose daug nerimo, siautulingos, 

per kraðtus besiverþianèios 

spontaniðkos energijos, dramatizmo, vidinio 

lyrizmo, polinkio á improvizacijà. 

Jam bûdingas dëmesys ávairioms ribi- 

104 LOGOS 56 


nëms tragiðko groþio kupinoms ir ypaè 

negatyvioms þmogiðkos bûties apraiðkoms, 

pilkos kasdienybës poetikai. 

Soutine’as kaip gaivaliðka, deganti 

kûrybine aistra asmenybë, kuri, vieno 

kinø tapytojo þodþiais, á kûriná þvelgë 

tarsi á mûðio laukà, kur teptukas buvo 

jo kalavijas, daþai, linijos, faktûros – pagrindinës 

kovos priemonës. 

Jaunystëje dailininkas iðpaþino impulsyvios 

spontaniðkos meninës kûrybos koncepcijà 

ir manë, kad bet koks parengiamasis 

darbas tapytojo kûrybinëje dirbtuvëje ne tik, 

kad nereikalingas, o yra natûralaus kûrybos 

proceso kliuvinys. Nepaisant pagarbos 

Cézanne’o genijui, jis nesivadovavo iðorinëmis 

schemomis, vengë intelektualizmo þabangø. 

Pirmiausia pasitikëjo savo akimis, 

juslëmis, spalvø jausmu, intuicija ir profesiniø 

plastiniø tapybos bûdø ávaldymu. 

Kûrybos procese jis vadovavosi 

sparnuota Charleso Baudelaire’o formule: 

„Teptukas màsto didaus tapytojo 

rankoje.“ 

Soutine’o meninës kûrybos procesas 

tarsi pakluso ritmingam kaitos dësniui. Á 

kûrybà jis pasinerdavo gaivaliðkai visa 

esybe, tiesiog degë beprotiðka kûrybos 

aistra. Taèiau jo neþabotà kûrybiná pakilimà 

nuolat keisdavo atsitraukimo, uþsisklendimo 

pauzës, – tuomet jis kûrybinæ 

energijà kaupdavo pasinëræs á paveikslø 

studijas muziejuose ar leisdamasis 

á chaotiðkas klajones Prancûzijos kaimø, 

miðkø keliais, ar blaðkydamasis Paryþiaus 

bohemos mëgiamose vietose. 

Nepajëgdamas galynëtis su iðkilusiomis 

tapybos ir gyvenimo problemomis, krisdavo 

á neviltá. Ðis autentiðkam ir tikram 

menui imlus dailininkas visomis juslë-

mis jautë netikrus dalykus ir bijojo, kad 

bet koks „uþterðtumo“ srautas gali stabdyti 

jo natûralaus profesinio tobulëjimo 

procesus. Tuomet Soutine’as skausmingai 

iðgyvendavo krizæ, blaðkydavosi, 

kankindavosi, uþsisklæsdavo, ieðkodavo 

paguodos alkoholyje, ánirðæs pjaustydavo, 

draskydavo, uþtepdavo ar kitaip 

naikindavo „nepavykusius“ savo kûrinius. 

Á kûrybos procesà þvelgë labai rimtai, 

nes jam tai buvo esminis savo tragiðkos 

egzistencijos pateisinimas. Pasaulis 

Soutine’ui atrodë skilæs, neharmoningas, 

svetimas, o autentiðka kûryba buvo 

vienintelis jam áveikiamas bûdas, iðnaudojant 

talento teikiamas galimybes, harmonizuoti 

pasaulá ir pateisinti savo egzistencijos 

prasmingumà. Tragizmas buvo pagrindinë, 

universali Soutine’o bûties ir estetinës pasaulio 

vizijos kategorija, kuri ávairiais bûdais 

þenklino jo geriausias drobes. Apèiuopæs 

„savo“ temà Soutine’as tarsi 

naujai atgimdavo ir, spinduliuodamas 

vitaliðkumu, gaivaliðkai vël pasinerdavo 

á kûrybos procesà, sukurdamas gausybæ 

naujø gaiviø paveikslø. 

Dirbdamas dailininkas bûdavo neramus, 

blaðkydavosi, ypaè kai nesisekdavo 

surasti tinkamà motyvà ar negalëdavo 

jo deramai perteikti drobëje. Tuomet 

jis ðirsdavo, karðtligiðkai ieðkodavo problemos 

sprendimo bûdo ar pasirinktam 

motyvui geriausio apðvietimo, þiûros 

kampo. Pavyzdþiui, ne vienà kartà pieðdamas 

Vence Didájá medá, þvelgë á já kaip 

senovës lietuviai pagonys á dievà. Plenero 

draugai ir vietiniai gyventojai þinojo, 

kad dailininkui dirbant geriau prie jo 

nesiartinti ir nesukelti ánirðio. 

Iðliko daug legendø, kaip atkakliai 

Soutine’as ieðkodavo „tikrø“ peizaþø, 

LOGOS 56 


MENAS 

motyvø, kaip iðvydæs portretui ádomø 

tipaþà ar atsitiktinai sutiktà þmogø uþsidegdavo 

aistra já nutapyti. Tokiais atvejais 

neretai elgdavosi neáprastai, – 

maldaudavo „aukà“, grasindavo, atiduodavo 

paskutinius skatikus, kad tik 

pasiektø savo tikslà. 

Soutine’as, skirtingai nei Picasso ir 

Chagallas, tapë tik ið natûros, ir tai leido 

kritikams teigti, kad tapytojui trûko 

vaizduotës, kad jam svetima fantazija. 

Tokie teiginiai, mano galva, yra pramanas. 

Áþvalgiai dailininko akiai reikëjo tiesioginio 

kontempliacijos objekto, á kurá 

jis skverbësi ir per kurá siekë atskleisti 

vidinæ daugeliui neregimà esmæ. Tuo 

Soutine’as artimas Modigliani’ui. Soutine’ui 

atrodë nesusipratimas kurti paveikslà 

ið vaizduotës, atminties ar anksèiau 

darytø eskizø. Tapomas objektas jam 

turëjo bûti èia, ðià akimirkà. Jis turëjo já 

jausti, stebëti savo godþiomis akimis ir priimti 

kitomis juslëmis, skverbtis á já ir já paþinti, 

o jo paþinimo rezultatus perteikti plastinëmis 

meninës iðraiðkos priemonëmis. Pavyzdþiui, 

tapant portretus Soutine’ui 

svarbiausia buvo ne tikrasis portretuojamojo 

veidas, kûno detalës, bet vidinis 

psichologinis asmenybës portretas. Tuo 

ðis menininkas tikrai buvo vertas didaus 

mokytojo Rembrandto. 

Reikëtø pabrëþti, kad dailininkas niekuomet 

neatostogavo, iðskyrus nuolat 

gilëjanèios dvasinës krizës ilgëjanèius 

laikotarpius, klajones po provincijos kaimus 

ar bohemiðkus susitikimus. Nors 

gyvenime, kaip minëjome, dailininkas 

siekë autonomiðkumo, vengë apsinuoginti, 

taèiau kûryboje prieðingai – á dienos 

ðviesà ávairiais pavidalais nuolatos 

iðsiverþia jo slëpiningiausios svajos, troð- 

105


kimai, nuoskaudos, fobijos, átampos ir 

dramatizmo kupinos estetiniø idealø, 

harmonijos paieðkos. 

Jis beveik nedarydavo iðankstiniø 

etiudø, pieðinio. Michelio Ragono þodþiais, 

jis „iðkart spalvomis atakuodavo 

drobæ, menkai rûpindamasis anatomija. 

Jam labiausiai rûpëjo iðraiðka.“ 8 Ið tiesø 

Soutine’ui svarbiausia buvo vaizduojamojo 

objekto charakterio, jo svarbiausiø bruoþø, 

já supanèios aplinkos, emocinio santykio 

su vaizduojamuoju objektu iðraiðka. Tokia 

meninës kûrybos proceso koncepcija iðkëlë 

ekspresyvaus prado reikðmingumà. 

Jis dailininko drobëse virto susiaurintomis, 

iðtemptomis, deformuotomis, ekspresyviomis 

elgrekiðkomis figûromis, 

prailgintais asketiðkais veidais. Iðblësus 

pieðinio, siuþeto svarbai, Soutine’o meninës 

kûrybos koncepcijoje pagrindines 

paveikslo struktûras organizuojanèias 

funkcijas perëmë formalûs plastiniai tapybos 

aspektai, kurie geriausiai atitiko 

jo spontaniðkà kûrybos pobûdá. Ið èia – 

lauþytos ir verpetuojanèios linijos, egzaltuotos 

intensyvaus psichologinio poveikio 

spalvos, tapybiniø dëmiø, spontaniðkø 

potëpiø iðskirtinë svarba. „Jis, – anot 

Pierre’o Courthiono, – taðkë ant drobës 

savo kraujà, savo apmaudà, savo prakeiksmus. 

Tai ðio neáprasto dailininko, 

iðliejanèio drobëse savo nerimà, dvasios 

blaðkymàsi, vidaus organai. Visi sielos 

virpuliai, ðiurpulingi spontaniðki proverþiai 

iðsiskleidþia, prisilietus prie ðio 

apsëstojo vidinio nervo.“ 9 

Soutine’as, kaip ir jo mylimas raðytojas 

Fiodoras Dostojevskis, daugelá dalykø 

kûryboje pateikia pabrëþtinai aðtriu 

pavidalu, egzaltacijos ákarðtyje sadistið- 

106 LOGOS 56 


kai iðverèia viskà á virðø, apnuogina 

þmogaus skaudulius, jo kraujuojanèias 

þaizdas ir tarsi mëgaujasi tamsiøjø, nepatraukliø 

kasdienio þmogaus gyvenimo 

pusiø vieðinimu. Èia pirmiausia iðkyla 

ne romantinë supoetinta pasaulio vizija, 

o jai oponuojanti nuoþmi, tragiðka, natûralistiðkai 

grubi, daþnai atstumianti visiðko 

pesimisto akimis regima pasaulio ir 

vargano þmogaus gyvenimo pusë. 

Taèiau netgi ávairiais aspektais aptartas 

gaivaliðko prado vyravimas dailininko 

kûrybos procese nesuteikia pagrindo 

vienareikðmiðkai vertinti Soutine’à tik 

kaip instinktyvø, spontaniðkà kûrëjà. 

Galima teigti, kad toks menotyrinëje literatûroje 

plaèiai paplitæs poþiûris nëra 

visiðkai teisingas. Ið tiesø kûrybos kelio 

pradþioje dailininkas sukurdavo paveikslus 

per vienà ar kelis seansus, taèiau 

brandþius paveikslus tapë su sezaniðku 

kruopðtumu, todël kûrimo procesas 

uþsitæsdavo. Kuo toliau, tuo maþiau 

jis pasitikëjo spontaniðkame kûrybos 

procese gautais rezultatais ir vis daþniau 

po pauziø vël gráþdavo prie nutapytos 

drobës. Vadinasi, ðio neabejotinai 

spontaniðko charakterio dailininko meninës 

kûrybos procese vis labiau augo 

racionalaus analitinio prado vaidmuo. 

Bræsdamas Soutine’as vis aiðkiau suvokë 

tradicijø perëmimo ir muziejiniø 

studijø patirties svarbà, bûtinybæ mokytis 

tapybinës technikos subtilybiø ið didþiøjø 

meistrø. Tiesioginis sàlytis su 

praeities meistrø kûryba gerokai pakoregavo 

jo Vakarø dailës istorijos vizijà. 

Jis intuityviai ávedë Vakarø tapytojø 

vertinimo kriterijus, iðskirdamas reikðmingiausius 

sau Vakarø Europos dailininkø 

darbus.

Á Soutine’o autentiðkà meninës kûrybos 

proceso koncepcijà giliai ásismelkusi 

ir ilgainiui neákainojama tapusi muziejinë 

patirtis, nepaisant jo asmenybei 

bûdingo gaivaliðko siautulingumo ir galingos 

biologinës energijos, neleidþia 

dailininko vienpusiðkai apibûdinti kaip 

instinktyvaus, intuityvaus emocinio prado 

kûrëjo. Kaip minëjome, kuriant daugelá 

svarbiausiø darbø jo kûrybos procese 

iðskirtinis dëmesys buvo skiriamas 

didþiuliam parengiamajam muziejiniø ir 

kitokiø studijø darbui, subtiliausiø plastiniø 

ir techniniø tapybos aspektø paieðkoms. 

Taigi galime teigti, kad Soutine’o 

kûrybos procesas jungë intuityvius spontaniðkus 

ir racionalius kûrybos pradus. Jo 

bièiuliai pasakoja, kad prieð pradëdamas 

naujà darbà Soutine’as daþnai studijuodavo 

panaðius ir artimus savo 

pirmtakø kûrinius. Kurdamas bûsimo 

darbo vizijà bûdavo ásitempæs ir paniuræs, 

dirbtuvëje blaðkësi kaip þvëris narve, 

ypaè jei kûrybos procesas ëjo ðunkeliais 

ar nesisekdavo baigti pradëtà darbà. 

Poulette Jourdain pasakoja, kad Soutine’as 

nemëgo tapyti ant nepriekaiðtingai 

baltos tik kà nugruntuotos drobës. 

Jam labai svarbios buvo ávairios faktûros, 

„praeities“ ar „likæ“ ant drobës pëdsakai. 

„Mes pirkdavome, – sako ji, – 

sendaikèiø turguje senus paveikslus, kuriø 

daþø sluoksnius jis grandydavo ir 

uþtapydavo ið naujo.“ 10 

Nors Soutine’as patologiðkai bijojo 

kraujo, taèiau tapyti ávairiø gyvûnø, 

paukðèiø, þuvø skerdenas mëgo net tuomet, 

kai jos pradëdavo irti ir skleisti nemalonø 

kvapà. Mëgo tapyti ir uniformuotus 

personaþus, pozuotojus specia- 

LOGOS 56 


MENAS 

liai aprengdavo uniformomis gal todël, 

kad jos slëpë asmenybæ, naikino jos unikalumà. 

Jau minëjome, kad pozuojanèiuose 

asmenyse já labiau traukë ne 

áprasto groþio apraiðkos, o ávairûs nukrypimai 

nuo normos, þmogaus veido 

ar jo daliø asimetriðkumas, atlëpusios 

ausys, deformuota nosis ar neáprastas iðkreiptas 

kûnas. 

Taigi Soutine’o drobëse groþis daþnai 

atsiskleidþia per ávairias bjaurumo 

apraiðkas. Tarp ðiø tradicinëje Vakarø 

estetikoje poliariniø kategorijø Soutine’o 

tapybinëje estetikoje atiranda kokybiðkai 

naujas – gilesnis – ryðys. Bjaurumas jo 

kûryboje yra dominuojanti, nuolatos lydinti 

ávairias þmogiðkosios bûties apraiðkas 

bûsena, po kurios skraiste slypi 

ir skleidþiasi sudëtingiausiø iðgyvenimø 

gama. Todël iðorinis bjaurumas, ádëmiau 

á já þvelgiant, netikëtai suðvinta ir 

atsiskleidþia kitomis spalvomis. Viena 

poliarinë kategorija Soutine’o paveiksluose 

transformuojasi á kità ir þëri savo 

kontrastingomis emocionaliomis spalvomis. 

Dailininko drobës meniniais vaizdiniais 

atspindi pilkà nuoþmios kasdienybës 

srautà. Tai – niûriomis dramatiðkomis 

spalvomis tapomas pasaulis, kuriame 

gyvena negandø nukamuoti þmonës, 

tai – intensyvus Paryþiaus ar ramus 

provincijos gyvenimo ritmas, tai – sunkaus 

gyvenimo iðkreipti veidai, pavargusios 

akys. 

Soutine’o kûryboje vieðpatauja Kafkos 

ir Bergo kûriniams bûdinga tragiðka 

atmosfera: daug nerimo, tylaus nuslopinto 

sielos klyksmo, nuoþmios dramatiðkos 

gyvenimo tiesos. Kaip ir Bergo 

Wozeke þmogiðkosios bûties tragiz- 

107


mas èia perteikiamas áprastinës harmoningos 

meninës kalbos lauþymu, ið kenèianèios 

sielos gelmiø besiverþianèio tyro 

lyrizmo protrûkiais. Dvasiðkai artimiausi 

personaþai ðiems menininkams 

yra autsaideriai, paþemintieji ir nuskriaustieji. 

Jie kupini kanèios, nusivylimo, 

kadangi gyvena skurdo, pasmerktumo 

sàlygomis, nukamuoti ir paskendæ 

savo iðgyvenimø pasaulyje, iðvarginti 

nepritekliø, bejëgiai pakeisti savo gyvenimà. 

Juos tarsi persekioja niûrios lemties 

prakeiksmas, – tai skurdo vaikai, atstumtieji, 

nerandantys vietos abejingame 

pasaulyje, taèiau jø laikysena daþnai atskleidþia 

iðdidumà, iððûká lemèiai. 

Prieð Antràjá pasauliná karà, apie 

1938 m., Soutine’ui prasidëjo eilinë sunki 

krizë, kurià pagilino po Miuncheno 

suokalbio Europoje didëjanti neiðvengiamos 

katastrofos nuojauta, ypaè stebint 

Italijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje vykstanèius 

procesus, kurie sunkiai slëgë þydø 

kilmës intelektualus ir menininkus. Dailininko 

krizæ gilino vis daþniau pasikartojantys 

skrandþio opos skausmai, kurie 

versdavo já, kaip ir jo herojus drobëse, 

raitytis ið skausmo. Garde rûpestis ir 

globa palengvino ligà ir padëjo kurti. 

Iðkilus karo grësmei jam buvo pasiûlyta 

iðvykti á JAV, taèiau dailininkas liko 

naujojoje savo Tëvynëje. Niûriausios 

nuojautos pradëjo pildytis po þaibiðkos 

Prancûzijos okupacijos, kai, atrodo, jau 

ramus gyvenimas sugriuvo kaip kortø 

namelis. 

1943 m. rudená atsinaujino badavimo 

sukelta liga – prakiuro þarnynas. Po eilinës 

krizës á Paryþiaus klinikà Soutine’à 

atveþë rugpjûèio 7 d., bet jau per vëlai, – 

buvo nebegalima nieko padaryti. Skubiai 

108 LOGOS 56 


atlikta operacija nebepadëjo. Dailininkas 

mirë rugpjûèio 9 d., sulaukæs vos penkiasdeðimties, 

turëdamas svetimus padirbtus 

dokumentus. Palaidotas Montparnasso 

kapinëse. Á paskutinæ kelionæ 

paskui karstà naciø okupuotame Paryþiuje 

ëjo tik keli þmonës, tarp kuriø buvo 

prancûzø modernistinio meno korifëjai 

Picasso, Cocteau ir Jacobas. 1960 m. 

greta jo buvo palaidota ir paskutinë genialaus 

litvakø dailininko gyvenimo 

draugë – Marie-Berthe Aurenche. 

Glaustai aptaræ ávairius Soutine’o intelektualinës 

biografijos ir kûrybos aspektus, 

galime konstatuoti, kad jo asmenybei 

bûdingas stiprus meninis angaþuotumas, 

nenumaldomas noras visomis galiomis 

ásijungti á naujo meno sàjûdá, skatino verþtis 

á tarptautiná moderniojo meno talentø 

susibûrimo centrà – Paryþiø, kuris ið Rytø 

Europos atvykusiam jaunuoliui, atrodë, galëjo 

atverti naujus kelius á pripaþinimà ir 

meno pasaulio ávairovës paþinimà. 

Atidus ir dëmesingas groþiui Soutine’as 

á Paryþiuje jam atsiskleidusá naujà 

kultûros pasaulá þvelgë kitomis nei 

vietos gyventojai – alkanomis – akimis, 

regëjo, siurbë á save jo áspûdþius, spalvas, 

sukauptus turtingus meninës kultûros 

sluoksnius. Tarptautinëje Montparnasso 

emigrantø dailininkø aplinkoje, 

lankydamas ávairias studijas, Louvre 

analizuodamas didþiøjø praeities meistrø 

kûrinius ir mokydamasis ið kolegø 

Soutine’as sparèiai formavo savàjá modernistinio 

meno istorijoje gilø rëþá palikusá 

gaivaliðkà ekspresionistiná þaiþaruojanèiø 

emocionaliø spalvø stiliø. 

Èia centro ir periferijos santykiai atsiskleidë 

naujais netikëtais aspektais. Ásiliejæs 

á Vakarø modernios tapybos sûku-

á, paþenklintas judëjiðko misticizmo, 

originalusis Soutine’o talentas ieðkojo ir 

surado jame savo niðà. 

Po atvykimo ið Vilniaus jam prireikë 

deðimties metø kruopðèiø muziejiniø 

studijø Louvre tol, kol jis surado savo 

vietà margame L’école de Paris dailininkø 

pasaulyje ir suformavo savità tragiðkojo 

modernizmo ðalininkams bûdingà stiliø, 

kurio esmæ sudarë þaismas emocionaliø 

spalvø ir jautriausiø atspalviø galimybëmis, 

ekspresyvus sodrus potëpis su daugybës 

faktûrø pëdsakais. Ðiame procese, 

be daugybës didþiøjø praeities meistrø, 

kuriø pamokas studijuodamas jis perleido 

per savo kûrybinës laboratorijos filtrà, 

iðskirtinis vaidmuo teko ir jo amþininkams 

Bonnardui, Matisse’ui, Modigliani’ui, 

Jevlenskiui ir kitiems ið kuriø jis 

perëmë atskirus stilistinius bruoþus. 

Literatûra 

11 Hilton Kramer. The Age of the Avant-Garde. – 

New York: Farrar, Straus and Giroux, 1973, 

p. 232. 

12 Sam Hunter. Modern French Painting. – New 

York, 1957, p. 147. 

13 Arbit Blatas. Portraits de Montparnasse. – Paris: 

Somogy Editions d’Art, 1998, p. 53. 

14 Jacques Chapiro. La Ruche. – Paris: Flammarion, 

1960, p. 127. 

15 Jacques Lipchitz. Modigliani. – Paris: Flammarion, 

1966, p. 6. 

LOGOS 56 


MENAS 

Retrospektyviai þvelgiant á originalø 

Soutine’o kûrybiná palikimà, yra akivaizdu, 

kad nepaisant spontaniðko siekio 

iðsiverþti ið já nuo vaikystës slëgusios 

ortodoksinio judaizmo átakos þenklintos 

ir kûrybinius siekius varþiusios 

Smilovièiø aplinkos, o vëliau ir Vilniaus 

geto pasaulio jis iki gyvenimo pabaigos 

iðsaugojo nors ir netiesioginá ryðá su tuo 

pasauliu kuriame gimë ir augo. Gyvendamas 

ir kurdamas svarbiausiame Vakarø 

modernistinio meno centre Paryþiuje 

jis niekuomet nepamirðo to kraðtovaizdþio, 

kurio apsuptas praleido vaikystæ, 

to pasaulio spalvos, ávaizdþiai iðliko 

pasàmonës gelmëse ir darë átakà 

daugeliui pagrindiniø jo kûrybos aspektø, 

poþiûriui á pasaulá, vaizdiniø hierarchijai, 

formavo savità dailininko tapybos 

stiliø, koloritinæ sistemà. 

16 Waldemar George. Soutine. – Paris: Le Triangle, 

1928, p. 16. 

17 Maurice Sérullaz. Peintres maudits. – Paris: Hachette, 

1968, p. 60. 

18 Michel Ragon. L’Expressionisme. – Lausanne: 

Rencontre, 1966, p. 83. 

19 Pierre Courthion. Soutine – Peintre Du Déchirant. 

– Lausanne: Édita/Denoel, 1972, p. 9. 

10 Poulette Jourdain. Récit d’aprés. // Billy Kluver, 

Julie Martin. Kiki de Montparnasse 1900–1930. – 

Paris: Flammarion, 1998. 

109

chaimo soutine'o tapyba l'école de paris aplinkoje - Logos

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?