¬ MAXO DVORA KO MENO ISTORIJOS KAIP DVASIOS ... - Logos
¬ MAXO DVORA KO MENO ISTORIJOS KAIP DVASIOS ... - Logos
¬ MAXO DVORA KO MENO ISTORIJOS KAIP DVASIOS ... - Logos
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Gauta 2006 11 08<br />
Pabaiga. Pradþia „<strong>Logos</strong>“ Nr. 48<br />
<strong>¬</strong><br />
<strong>MAXO</strong> <strong>DVORA</strong>ƒ<strong>KO</strong> <strong>MENO</strong> <strong>ISTORIJOS</strong><br />
<strong>KAIP</strong> <strong>DVASIOS</strong> <strong>ISTORIJOS</strong> <strong>KO</strong>NCEPCIJA<br />
Max Dvoraƒk’s Concept of the History of Art<br />
as the History of the Spirit<br />
SUMMARY<br />
LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
KULTÛRA<br />
The article focuses on the innovative ideas and methodological principles of art criticism proposed by<br />
Max Dvo<strong>¬</strong>åk (1874–1921), an eminent member of the Austrian school of art criticism. His innovations<br />
are based on the exposition and analysis of the drawbacks of formal art criticism methodology. In<br />
opposition to formalism, he proposed the approach to art history as to the history of the spirit. According<br />
to this, spiritual human needs are primary in the development of art as well as in the whole evolution<br />
of mankind. Therefore, the history of art is treated as an aspect of the history of universal spirit. This<br />
way, Dvo<strong>¬</strong>åk not only revived Hegelian ideas concerning art history, but also underlined the significance<br />
of cultural, social and other factors for the historical research of art. Later, Dvo<strong>¬</strong>åk’s approach to art<br />
history was developed by his followers, F. Antal, O. Benesch, A. Hauser, and by representatives of the<br />
Warburg school, E. Panofsky and P. Frankl.<br />
Anot Dvo<strong>¬</strong>åko, grynam ankstyvosios<br />
krikðèionybës spiritualizmui vëlyvaisiais<br />
viduramþiais suklestëjusi gotikos<br />
kultûra prieðprieðina nors ir krikðèioniðkà,<br />
taèiau ið esmës kitokià spiritualistinæ<br />
á tikrovæ nukreiptà pasaulëþiûrà.<br />
„Kitaip negu klasikinio meno idealizmas,<br />
gotikos meno idealizmas turëjo<br />
ANTANAS ANDRIJAUSKAS<br />
Kultûros, filosofijos ir meno institutas<br />
savo ðaknø krikðèioniðkosios pasaulëþiûros<br />
spiritualizme ir rëmësi abstraktaus<br />
reikðmingumo pergale prieð formalø<br />
tobulumà, dvasios vyravimu prieð<br />
materijà. Ðis vyravimas buvo, tiesa, bûdingas<br />
ne vien gotikai (jis regimas visais<br />
viduramþiais) ir netgi bûdamas senesnis<br />
tapo bûdingu vëlyvosios antikos dvasi-<br />
RAKTAÞODÞIAI: Max Dvo<strong>¬</strong>åk, meno istorija, menotyros metodologiniai principai, formalizmas.<br />
KEY WORDS: Max Dvo<strong>¬</strong>åk, history of art, methodological principles of art, formalism.<br />
125
ANTANAS ANDRIJAUSKAS<br />
nës raidos produktu ir buvo vienas ið<br />
tiltø, siejanèiø krikðèionybæ su klasikine<br />
kultûra“ (Dvo<strong>¬</strong>åk, 2001, p. 62–63).<br />
Gotikos mene svarbiausiu darësi materijà<br />
iðjudinantis ir jà transformuojantis<br />
„dvasinis susijaudinimas“, savita virðjuslinë<br />
iðraiðka, tiesiogiai susijusi su þemiðkø<br />
daiktø vertës atskleidimu. Vadinasi,<br />
gotikos menas iðsirutulioja ið tokiø meniniø<br />
siekiø, nuotaikø, su kuriomis mûsø<br />
meto þmogus vargu ar gali áþvelgti<br />
tiesioginius sàlyèio taðkus. Ið èia kyla<br />
principinë menotyrininko tezë: „dvasinë<br />
viduramþiø kultûra ðiuolaikiniam þmogui<br />
yra svetimas pasaulis”. Taèiau svarbiausias<br />
tikro menotyrininko uþdavinys<br />
– sugebëti pasinerti á ðá svetimà pasaulá,<br />
suprasti já gotikos epochoje gyvavusiø<br />
dvasiniø vertybiø sistemoje, vertinant sàmoningai<br />
atsiriboti nuo subjektyviø savo<br />
epochos vertinimø ir skoniø. Vadinasi,<br />
kuo neutralesnis, nesuinteresuotas<br />
bus meno istorikas, kuo nuosekliau jis<br />
pajëgs atsiriboti nuo iðankstiniø vertybiniø<br />
nuostatø, tuo moksliðkai vertingesni<br />
bus jo tyrinëjimø rezultatai.<br />
Dvo<strong>¬</strong>åkas iðkelia viduramþiø meno<br />
formø savitumà ir groþá, aukðtina ðià<br />
epochà kaip vienà reikðmingiausiø ir didingiausiø<br />
Vakarø civilizacijos istorijoje,<br />
ypaè lyginant su pagoniðkojo senovës<br />
pasaulio kultûra ir menu. Svarbiausiu<br />
viduramþiø meno raidos ðaltiniu jis<br />
skelbia santykio su transcendentaliu pasauliu<br />
idëjos raidà, o kita vertus, ir santyká su<br />
realiais faktais bei gamtos ir gyvenimo vertybëmis.<br />
Kokybiðkai naujas, palyginti su<br />
antika ir ankstyvaisiais viduramþiais,<br />
gotikos epochos menininkø santykis su<br />
gamta susiformuoja vëlyvaisiais vidu-<br />
126 LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
ramþiais, stiprëjant spiritualistinei pasaulëþiûrai.<br />
Skirtingai negu ikigotikinë<br />
krikðèioniðka dailë, kuri nepripaþino fizinio<br />
groþio, gotika jau toleruoja já kaip<br />
iðorinæ dvasinio groþio apraiðkà. Ið èia<br />
kyla iðskirtinis dëmesys ávairioms sudvasintoms<br />
groþio formoms, kurios gotikos<br />
epochos menininkams asocijuojasi<br />
su pirmapradþiu dieviðkuoju ðio groþio<br />
ðaltiniu. Todël gotikos mene skleidþiasi<br />
daugybë ankstesnëje viduramþiø dailëje<br />
neþinomø temø ir motyvø, tiesiogiai<br />
susijusiø su dvasinio kontakto atvaizdavimu,<br />
emocijø atkûrimu, aktyviu santykiu<br />
su iðoriniu pasauliu.<br />
Mokslininko nuomone, viduramþiø<br />
meno esmæ galima tinkamai suprasti tik<br />
vertinant ið tos epochos þmogaus pozicijø.<br />
Kalbëdamas apie gotikos menà, jis<br />
taip pat pabrëþia, kad ðis menas savo<br />
pobûdþiu tampa subjektyvius religinius<br />
iðgyvenimus tiesiogiai iðreiðkianèiu organu<br />
ir juo tampa dël savo ryðiø su pasaulëþiûra,<br />
viduramþiø þmogaus idëjomis.<br />
Pasak Dvo<strong>¬</strong>åko, gotikos menas<br />
grindþiamas trimis pamatinëmis nuostatomis:<br />
1) idealistine pasaulëþiûra; 2) nauju<br />
santykiu su tikrove ir 3) nauju poþiûriu<br />
á meno kûriná. Dvo<strong>¬</strong>åkui gotika – tai<br />
vienas svarbiausiø ir turiningiausiø pasaulinës<br />
dailës tarpsniø, pagrindinis Vakarø<br />
dailës posûkio taðkas, daræs milþiniðkà<br />
átakà visos vëlesnës Vakarø dailës<br />
raidai, kuriai gotikos stilius tapo gyvybingu<br />
ákvëpimo ðaltiniu. Iðkeldamas gotikos<br />
meno formø savitumà ir estetinæ<br />
vertæ, jis pirmiausia þavisi jam bûdingu<br />
iðaukðtintu idealizmu, dvasinio prado<br />
vyravimu, sudëtingomis loginëmis scholastinëmis<br />
konstrukcijomis, architektûros
ornamentiniu struktûriðkumu. Vadinasi,<br />
Dvo<strong>¬</strong>åko tyrinëjimais Vakarø menotyroje<br />
prasideda renesanso ir antikos meno<br />
desakralizacija ir randasi pirmieji mëginimai<br />
medievizuoti ankstyvojo renesanso<br />
ir baroko kultûrà.<br />
Skirtingai nuo abstrakèios W. Worringerio<br />
metodologijos, kai aiðkinant gotikos<br />
meno esmæ remiamasi abstrakèiu<br />
„transcendentalizmu” ir ne maþiau abstrakèia<br />
teze apie esminá „ðiaurës” germaniðkøjø<br />
tautø psichikos skirtingumà nuo<br />
Vidurþemio jûros baseino romaniðkøjø<br />
tautø mentaliteto, Dvo<strong>¬</strong>åkas savojoje<br />
metodologijoje apeliuoja ne á abstrakèias<br />
spekuliacijas, o á konkreèius meno raidos<br />
faktus, kuriuos interpretuoja remdamasis<br />
„dvasios” kategorija, taèiau ne sustingusios,<br />
o nuolatos istoriðkai besirutuliojanèios<br />
hegeliðkosios „dvasios”.<br />
Dvo<strong>¬</strong>åko ásitikinimu, menas nuolatos<br />
plëtojasi nepranokdamas tam tikro konkreèiam<br />
regionui ar epochai bûdingo stiliaus<br />
pagal savo imanentinius dësnius,<br />
taèiau priklausomai nuo ávairiø iðoriniø<br />
ir vidiniø paskatø nuolatos kinta to meno<br />
dvasia, kuri neiðvengiamai veikia<br />
meno formà. Ðioje meno raidos koncepcijoje<br />
aiðkiai regima Rieglio „meninës<br />
valios” koncepcijos átaka. Vadinasi, formaliajam<br />
metodui Dvo<strong>¬</strong>åkas prieðprieðina<br />
savo dvasiná–istoriná metodà, kuris susiformavo<br />
stipriai veikiant „gyvenimo<br />
filosofijos” ðalininko Dilthey’aus idëjoms.<br />
Aktualiausiø menotyros problemø<br />
sprendimo rakto jis ieðko aukðtojoje<br />
kontempliacijoje, pasaulëþiûriniuose aspektuose<br />
ir sieja ðiø problemø sprendimà<br />
su pagrindiniais þmogaus bûties<br />
klausimais.<br />
LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
KULTÛRA<br />
Gvildendamas gotikos epochos vaizduojamosios<br />
dailës specifinius bruoþus,<br />
Dvo<strong>¬</strong>åkas sutelkë dëmesá á ðioje epochoje<br />
vieðpatavusius, su krikðèionybës ideologija<br />
glaudþiai susijusius dvasinius idealus,<br />
kurie tapo viduramþiø meno varomàja<br />
jëga ir konceptualiu pamatu. „Vargu<br />
ar ðiandien kas nors suabejos tuo,<br />
kad viduramþiø teologija buvo ne bevaisis<br />
sàstingis dvasinës raidos istorijoje,<br />
ji nesukaustë þmogaus dvasios grieþta<br />
dogmatika, kaip buvo galima ásivaizduoti<br />
anksèiau, taèiau þenklino naujà<br />
svarbø europiniø tautø raidos etapà,<br />
kuriuo ðiandieninis gyvenimas remiasi<br />
ne maþiau, negu renesansu. Tà patá galime<br />
pasakyti ir apie viduramþiø menà“<br />
(Dvo<strong>¬</strong>åk, 2001, p. 59). Taèiau viduramþiø<br />
meno turinys, prieðingai daugeliui<br />
vëlesnëse epochose susiformavusiø stereotipiniø<br />
poþiûriø, niekuomet nebuvo<br />
stabilus. Priklausomai nuo istoriðkai besikeièianèiø<br />
sàlygø, vieðpataujanèiø idealistiniø<br />
ir natûralistiniø tendencijø sàveikos,<br />
vietos kultûros tradicijø poveikio<br />
viduramþiø meno turinys smarkiai keitësi.<br />
Vadinasi, Dvo<strong>¬</strong>åkas vis labiau iðsiþada<br />
formaliosios meno teorijos principø<br />
ir pradeda jà kritikuoti. Jo poþiûriu,<br />
pernelyg tiesmukiðka formalistinë meno<br />
analizë neleistinai suprastina gyvà istoriná<br />
procesà.<br />
Palyginti su jusliniu estetizuotu, á<br />
þemiðkà pasaulio suvokimà orientuotu<br />
antikos menu, viduramþiø kultûroje ryðkiai<br />
iðauga iðgryninto dvasingumo prioritetas,<br />
ir tai sàlygoja nesàlygiðkas dieviðkojo<br />
prado iðkëlimas vertybiø hierarchijoje.<br />
Ilgainiui ankstyvøjø viduramþiø<br />
kultûrai bûdingas prieðiðkumas pago-<br />
127
ANTANAS ANDRIJAUSKAS<br />
niðkos antikos estetiniams idealams,<br />
prieðprieða tarp „praeinanèio” þemiðkojo<br />
ir „amþino” dieviðkojo pasauliø silpnëja<br />
ir þmogiðkasis pasaulis palaipsniui<br />
atkariauja sau tam tikrà, nors ir gan<br />
sàlygiðkà erdvæ, kadangi jis traktuojamas<br />
tik kaip laikina pakopa, vedanti á kità<br />
anapusiná pasaulá. Todël brandþiø viduramþiø<br />
mene atgimsta kûniðkojo prado<br />
reikðmë, jis traktuojamas kaip terpë, kurioje<br />
skleidþiasi dvasingumas. Nors<br />
þmogaus vaizdinys dar netampa individualaus<br />
prado raiðkos sfera, taèiau ið<br />
negyvo simbolio jis pamaþu virsta dvasiniu,<br />
iðkilusiu virð negyvos já supanèios<br />
tikrovës. Viduramþiø gotikinio meno<br />
idealizmà Dvo<strong>¬</strong>åkas iðrutulioja ið krikðèioniðkosios<br />
pasaulëþiûros dvasingumo,<br />
jos orientacijos á anapusiná pasaulá, kuriame<br />
regimas besàlygiðkas dvasios vyravimas<br />
materijos atþvilgiu. Todël rea-<br />
Nuo gotikos meno Dvo<strong>¬</strong>åkas nuosekliai<br />
pereina prie italø renesanso. Pastarojo<br />
tyrinëjimui skirtas minëtas paskaitø<br />
kursas, iðleistas pavadinimu Renesanso<br />
laikø italø meno istorija, kuriame apþvelgiamas<br />
dviejø ðimtø penkesdeðimties<br />
metø italø dailës raidos tarpsnis<br />
nuo Giotto iki Michelangelo. Knyga prasideda<br />
metodologiðkai svarbiu ávadu,<br />
kuriame glaustai iðdëstomas autoriaus<br />
poþiûris á tyrinëjamà epochà, jos pagrindinius<br />
bruoþus ir nubrëþiamos tolesnës<br />
analizës gairës. Ávade autorius iðkelia<br />
aktualias menotyros problemas; pirmiausia<br />
deklaruoja atsisakàs anksèiau<br />
menotyroje vyravusios pakilimø ir nuo-<br />
128 LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
RENESANSINIO <strong>MENO</strong> ANALIZË<br />
lus menininkà supantis pasaulis tampa<br />
tiesiogine Dievo galios ir jo iðminties iðraiðka.<br />
Gvildendamas viduramþiø teologø<br />
ir filosofø poþiûrius, Dvo<strong>¬</strong>åkas iðskyrë<br />
tris pagrindinius autentiðkam meno<br />
kûriniui keliamus reikalavimus: 1) dvasinis<br />
groþis (claritas), tobulybë (integritas),<br />
(consonantia) iðorinio groþio ir iðaukðtintos<br />
dieviðkos idëjos atitinkamumas.<br />
Èia Dvo<strong>¬</strong>åkas iðkelia pamatiná, metodologijos<br />
poþiûriu svarbø teiginá, kad<br />
lygiagreèiai tiems procesams ir problemoms,<br />
kurie skleidþiasi viduramþiø kultûros<br />
dvasiniame gyvenime, ðios epochos<br />
þmoniø pasaulëjautoje, analogiðki<br />
poslinkiai vyksta ir ðios epochos meno<br />
stiliuose. Ði Dvo<strong>¬</strong>åko metodologinë nuostata<br />
paveikë E. Panofsky ir tapo jo veikalo<br />
Gotikinë architektûra ir scholastinë filosofija,<br />
taip pat ir kitø viduramþiø meno<br />
tyrinëjimø iðeities taðku.<br />
smukiø teorijos ir prabyla ne tik apie<br />
Italijos, bet ir kitø Europos kraðtø renesansiniø<br />
sàjûdþiø paþinimo svarbà. Kita<br />
vertus, jis pasisako prieð kai kuriø<br />
menotyrininkø darbuose iðryðkëjusià<br />
tendencijà renesansinio meno iðtakas<br />
nukelti á viduramþiø epochà, kadangi<br />
tokia metodologinë nuostata, jo nuomone,<br />
ne tik sumenkina renesanso laimëjimus,<br />
taèiau ir „iðplauna“ jo chronologines<br />
ribas. „Ðiuo Renesanso pradþios<br />
perstûmimu á amþiø gilumà ir ávairiø<br />
„protorenesansø“ konstatavimu, – raðë<br />
jis, – neretai nueinama taip toli, kad netgi<br />
kyla klausimas: kas tokiu atveju apskritai<br />
lieka paèiam Renesansui? Kadan-
gi bûtent meno istorikas negali abejoti,<br />
kad Renesansas reiðkë ne tik viduramþiø<br />
laimëjimø tæsiná, taèiau ir gilius esminius<br />
pokyèius, ir jei remiantis tradiciniu<br />
poþiûriu á Renesansà ðiø pokyèiø<br />
ribos negali bûti aiðkiai apibrëþtos, tai<br />
seni poþiûriai buvo neteisingi arba itin<br />
neiðsamûs“ (Dvo<strong>¬</strong>åk, 1978, t. 1, p. 8).<br />
Ið tikrøjø susidûrus viduramþiø ir<br />
naujai renesansinei kultûrai Vakarø dailës<br />
raidoje ilgainiui vël atgimsta ir stiprëja<br />
sena prieðprieða tarp materialaus ir<br />
idealaus tikrovës traktavimo. Todël Europos<br />
pietuose, Italijoje, greta þemiðkojo<br />
ir dangiðkojo pasauliø atsiranda treèiasis<br />
– meno pasaulis, kuris paklûsta savo<br />
imanentiniams dësniams. Vadinasi, meno<br />
pakilimas ir jo socialinio statuso augimas<br />
italø renesansinës kultûros centruose,<br />
pirmiausia Florencijoje, sàlygoja<br />
meno sakralizacijos procesà, ir menas,<br />
kaip vienas svarbiausiø veiksniø, átraukiamas<br />
á renesansinës kultûros orbità.<br />
Kitas menotyros moksle ásigalëjæs<br />
mitas, kurá Dvo<strong>¬</strong>åkas siekia nuvainikuoti,<br />
buvo ankstesnëje menotyroje labai<br />
paplitæs poþiûris, kad meno, literatûros<br />
ir mokslo pakilimas yra tiesiogiai susijæs<br />
su politiniais laimëjimais ir ekonominiu<br />
visuomenës pakilimu. „Dvasinio<br />
gyvenimo intensyvumas, apskritai kalbant,<br />
nepriklauso nuo tokiø materialiniø<br />
prielaidø. Norintieji árodyti prieðingai<br />
paprastai nurodo meniná ir literatûriná<br />
Vokietijos skurdà po trisdeðimtmeèio<br />
karo. Visiðkai nepagrástai! Buvo atskiros<br />
sritys (pavyzdþiui, Austrija ir Pietø<br />
Vokietija), kur didysis karas atneðë<br />
siaubingø nelaimiø, taèiau, nepaisant viso<br />
ðito, greit po Vestfalijos taikos pakto<br />
LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
KULTÛRA<br />
ten prasidëjo turtingiausias meno suklestëjimas“<br />
(ten pat).<br />
Taèiau daug svarbesnius meno laimëjimus<br />
nei Vokietijoje Dvo<strong>¬</strong>åkas regi<br />
italø renesanse, kurá traktuoja kaip „paþangos<br />
lopðá ir þmonijos palaimos ðaltiná“.<br />
Netgi uþsimindamas apie Ðiaurës<br />
renesanso raidà, Dvo<strong>¬</strong>åkas taikliai paþymi,<br />
kad didieji ðio sàjûdþio meistrai, norëdami<br />
atsiriboti nuo viduramþiø idëjø<br />
ir idealø átakos ir ieðkodami naujø idëjø,<br />
gráþta prie italø renesanso ir aiðkinasi<br />
savo santykius su juo. Ðià kûrybingà<br />
Dvo<strong>¬</strong>åko mintá vëliau iðplëtos jo mokinys<br />
Otto Beneschas savo knygoje, skirtoje<br />
Ðiaurës renesansui.<br />
Tyrinëdamas italø renesansinæ dailæ,<br />
menotyrininkas ne tik iðskyrë pagrindinius<br />
jos sklaidos etapus, apibrëþë pagrindinius<br />
tipologinius ir stilistinius jø<br />
bruoþus, taèiau ir kuo tiksliau apibûdino<br />
konkreèiø tarpsniø iðkiliausiø menininkø<br />
kûrybos manierà, jø ánaðà á meno<br />
istorijà. Ðtai, pavyzdþiui, siekdamas<br />
apibrëþti Verrocchio ir Donatello epochos<br />
dailës poslinkiø bei laimëjimø esmæ,<br />
jis pabrëþia, kaip tiksliai jie modeliuoja<br />
formà per atskirø þmogaus kûno<br />
detales net palyginti su antikos daile,<br />
kaip aiðkiai ir átaigiai skaido visumà á<br />
detales. „Palyginti su klasikinës dailës<br />
sintetiniu metodu, – raðë jis, – èia vyrauja<br />
analitinio ir apraðomojo stebëjimo ir<br />
vaizdavimo metodas, kurio uþdavinys ir<br />
tikslas – ne kûniðkojo idealo iðraiðka, bet<br />
jausminio ir intelektinio reiðkiniø suvokimo<br />
sklaida ir gilinimas. Galima bûtø<br />
taip pat pasakyti, kad tiesos ieðkojimas<br />
yra tai, kas sudaro pagrindiná visos<br />
krikðèioniðkos kultûros (suprantama,<br />
129
ANTANAS ANDRIJAUSKAS<br />
skirtingais jos raidos tarpsniais jos ieðkoma<br />
skirtingais keliais), o ne estetinio–<br />
religinio antropomorfizmo, kuris per<br />
meniná ir protiná gamtos ávaldymà iðkelia<br />
dieviðkus stabus ir filosofines sistemas,<br />
bruoþà“ (ten pat, p. 116).<br />
Renesansinio meno galià ir iðkilimà<br />
Dvo<strong>¬</strong>åkas sieja su transcendentinëmis<br />
dvasinëmis vertybëmis. Renesansiniam<br />
menui bûdingo dvasingumo iðtakas jis<br />
regi iðplaukianèias ne ið materialaus, o ið<br />
transcendentinio pasaulio. „Tai, kas<br />
ankstyvosios krikðèionybës mene, – raðë<br />
jis, – buvo nematerialu ir virðjutimiðka,<br />
èia tampa materialu, plastiðka, pripildyta<br />
kûniðko tobulumo, dinamiðka“. Jis<br />
apibûdina renesansinës tapybos turiná<br />
kaip „idealistiná panteizmà”. Bûdamas<br />
ásitikinæs, kad idealus pradas yra tapatus<br />
spiritualistiniam, menotyrininkas pranaðumà<br />
teikia toms meno formoms, per kurias<br />
turinys iðreiðkiamas tiesiogiai.<br />
Aptariamoje knygoje ir kituose tekstuose<br />
aptiksime daugybæ puikiø pasaþø,<br />
apibûdinanèiø svarbiausius italø renesansinës<br />
dailës etapus ir iðkiliausias tyrinëjamo<br />
meto meno figûras, taèiau skaitant<br />
jo tekstus akivaizdu, kad iðskirtiná<br />
dëmesá jis sutelkia á 1500–1550 m. vadinamàjá<br />
„aukðtàjá renesansà“, tiksliau – á<br />
Leonardo ir ypaè Michelangelo kûrybà,<br />
traktuodamas pastaràjà kaip reikðmingiausià<br />
italø renesansinës kultûros reiðkiná,<br />
kuriame susilieja pagrindinës ðios<br />
epochos meno raidos tendencijos. Rafaeliui<br />
pagrástai èia skiriama maþiau dëmesio.<br />
Iki Dvo<strong>¬</strong>åko daug kas raðë apie ðiuos<br />
didþiuosius italø renesansinës dailës korifëjus,<br />
taèiau niekas taip giliai ir ávairiapusiðkai<br />
neapraðë jø vietos, vaidmens,<br />
svarbiausiø kûrybiniø laimëjimø rene-<br />
130 LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
sansinës dailës raidoje, taip raiðkiai ir<br />
átaigiai neapibûdino jø kûrybos bruoþø.<br />
Dvo<strong>¬</strong>åko interpretacijoje Leonardo iðkyla<br />
kaip unikalus genijus, kuris savo<br />
kûryboje susiejo viso ðimtmeèio paþangiausias<br />
idëjas ir nutiesë kelius naujo<br />
Michelangelo meno atsiradimui. Dvo<strong>¬</strong>åkas<br />
iðryðkina Leonardo talento daugiabriauniðkumà,<br />
jo naujus tikrovës stebëjimo<br />
ir paþinimo metodus, universalizmà<br />
– Leonardo asmenybës ir kûrybos<br />
esmæ, atskleidë jo kûrybos sàsajas su<br />
praeities ir ateities kultûros bei meno<br />
tendencijomis. Austrø menotyrininkas<br />
teisingai parodo, kad svarbiausi ðio genijaus<br />
ðedevrai buvo sukurti iðvykus ið<br />
gimtosios Florencijos á Milanà. Geriausiø<br />
Leonardo kûriniø átaigumà, ypaè<br />
garsiàjà „Monà Lizà“, menotyrininkas<br />
sieja su jo brandþioje kûryboje iðryðkëjusia<br />
„sudvasinimo“ tendencija. „Perteikiant<br />
vaizdinio fiziná pavidalà akivaizdþiai<br />
nutolstama nuo individualaus panaðumo,<br />
ir tai daroma siekiant priartëti<br />
prie kaþkokio bendro tipo, kuris iðkyla<br />
prieð mus visuose Leonardo moteriðkuose<br />
personaþuose, ávairiausiose jø variacijose,<br />
o jo iðtakos gali bûti surastos<br />
dar jam dirbant Verrocchio dirbtuvëse“<br />
(ten pat, p. 120). Monos Lizos portretà<br />
jis aiðkina ne tik kaip Leonardo kûrybos<br />
kulminacijà, bet ir apskritai „aukðèiausià<br />
pasiekimà sprendþiant problemà, kuri<br />
nuo gotikos epochos tris ðimtmeèius<br />
buvo europinës dailës dëmesio centre.<br />
Mes galëtume apibûdinti ðià problemà<br />
dviem þodþiais: pirmiausia visatos interpretavimas<br />
subjektyvaus paþinimo plotmëje,<br />
o kita vertus – dvasinës individualybës<br />
atskleidimas“ (ten pat, p. 163–<br />
164). Dvorþakas teisingai paþymi, kad
Leonardo kûrybà iðskiria ypatingas preciziðkumas<br />
vaizduojant ávairiø paveikslø<br />
ir skulptûrø detales, ypatingas dëmesys<br />
vos ne matematiniams þmogaus kûno<br />
proporcijø santykiams. Netgi neþinodamas<br />
apie dabar jau atskleistà Leonardo<br />
paveikslø peizaþø kiniðkà kilmæ, jis<br />
áþvalgiai raðë: „èia neáprastas kalnø<br />
landðaftas iðkyla prieð mus veikiau kaip<br />
fantazijos vaisius, kaip pasakiðka ðalis,<br />
kurios tik pagrindiniai kontûrai suvokiami<br />
miglose paskendusioje tolumoje“<br />
(ten pat, p. 163). Skaitant ðiuos þodþius<br />
galima pagalvoti, kad Dvo<strong>¬</strong>åkas raðo<br />
apie klasikinæ kinø peizaþinæ dailæ, kurios<br />
átakà Leonardui buvo akivaizdi.<br />
Taèiau nors Dvo<strong>¬</strong>åkas pabrëþia ypatingà<br />
Leonardo genijaus, tarsi susiejusio<br />
paþangiausias viso ðimtmeèio italø meno<br />
raidos tendencijas, svarbà, jis vis dëlto<br />
labiau vertina Michelangelo vaidmená<br />
italø dailës istorijoje. „Leonardo,– raðë<br />
jis, – buvo nugalëtas varþybose su Michelangelu<br />
ne todël, kad jis absoliuèiai,<br />
sub specie aeternitatis, buvo silpnesnis nei<br />
jis, o todël, kad Michelangelo menas simbolizavo<br />
naujus laikus, áprasmino visiðkai<br />
naujà idëjinæ kryptá ir siekë visai kitø<br />
meniniø tikslø nei tie, su kuriais buvo<br />
susijæs Leonardo menas“ (Dvo<strong>¬</strong>åk,<br />
1978, t. 2, p. 10). Michelangelà jis traktuoja<br />
kaip svarbiausià „lûþinæ“ renesansinës<br />
dailës figûrà, pirmàjá naujøjø laikø menininkà,<br />
kuris iðryðkino prieðtaravimus tarp senosios<br />
antikos ir naujøjø amþiø dailës idealø,<br />
iðskirtinio talento ir jëgos asmenybæ, kuri,<br />
nusisukusi nuo savo meto dailës, pasuko<br />
naujø idealø ir meno formø paieðkos keliu ir<br />
sugebëjo visiðkai suvokti meno esmæ. Jo kûrybiniø<br />
siekiø naujumas buvo tas, kad<br />
pasitelkæs pagoniðkos antikos pasaulë-<br />
LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
KULTÛRA<br />
jautos elementus ir á antikines galingo<br />
vyriðko kûno formas ákvëpæs dvasiná<br />
pradà, jis perëjo prie bibliniø siuþetø kûrimo.<br />
Vadinasi, „Michelangelo pasirinkta<br />
kryptis, – raðë Dvo<strong>¬</strong>åkas, – galëtø bûti<br />
apibûdinta kaip individualistinis idealizmas...<br />
Jis atsisuko á individualizmà, taèiau<br />
ne á tà pasyvø viduramþiø individualizmà,<br />
kuriam menas buvo iðraiðka<br />
jëgos, iðkylanèios virð þmoniø ir gamtos:<br />
nuo ðiol jis pats, menininkas, tarsi demiurgas,<br />
remiasi pasiektu vyravimu<br />
prieð gamtà, iðkyla virð jos ir formuoja<br />
jos meninio ákûnijimo dësnius. Meno srityje<br />
Michelangelas buvo pirmasis, kuris<br />
pasirinko ðá kelià, o átvirtinti ðià tendencijà<br />
kitose dvasinio gyvenimo srityse buvo<br />
nesunku“ (ten pat, p. 14–15). Pasak<br />
Dvo<strong>¬</strong>åko koncepcijos, vëlyvojo Michelangelo<br />
kûrybos stilius, kuriame objektyvistiná<br />
poþiûrá á pasaulá keièia subjektyvus<br />
meninis iðgyvenimas, atveria kelius naujam<br />
manieristinës dailës raidos tarpsniui.<br />
„Nuo ðiol Michelangelas siekia pavaizduoti<br />
ne ávyká, koks jis buvo ar koks jis<br />
gali bûti efektingiausiai inscenizuotas<br />
meniniu pavidalu, bet tà vertæ, kurios<br />
potrauká jauèia jo dvasinis pasaulis“ (ten<br />
pat, p. 133–134).<br />
Po Michelangelo mirties ir iki Bernini<br />
kûrybos iðkilimo Dvo<strong>¬</strong>åkas italø dailëje<br />
neregi në vienos didþios asmenybës,<br />
galbût iðskyrus tik Tintoretto, kuris svarbus<br />
tuo, kad „ genialiai ir nedvejodamas,<br />
nepaisydamas iðorinio pasisekimo judëjo<br />
tuo keliu, kurá nutiesë savo paskutiniaisiais<br />
kûriniais Michelangelas. Ðis kelias<br />
vedë nuo natûros ir formos vyravimo<br />
prie dvasios ir emocijø vyravimo.<br />
Michelangelas ðitaip perorientavo savo<br />
131
ANTANAS ANDRIJAUSKAS<br />
kûrybà skatinamas temperamento – beveik<br />
visiðkai atitrûkstama nuo savo pra-<br />
Dvo<strong>¬</strong>åkas pirmasis pradëjo vartoti<br />
menotyroje „manierizmo epochos“ sàvokà<br />
ir suformavo poþiûrá á manierizmà<br />
kaip á savità spiritualistiná, su ryðkiomis<br />
realizmo tendencijomis meniná stiliø,<br />
oponuojantá renesansiniam. Manierizmas<br />
jam yra tikras dvasingas menas,<br />
kurá aukðtindamas jis negaili pakiliø þodþiø.<br />
Austrø menotyrininkas teisingai<br />
paþymi, kad ðá europinës dailës tarpsná<br />
ignoravo ankstesnë teorinë mintis.<br />
Akivaizdu, kad taip buvo ir dël objektyviø<br />
prieþasèiø: pirmiausia ankstesnëje<br />
menotyrinëje mintyje buvo ásivieðpatavusi<br />
nuostata, kad ðio tarpsnio dailininkams<br />
trûksta dvasios polëkiø ir kûrybos<br />
originalumo, bûdingo tik tiems<br />
didiesiems renesanso meistrams, kurie<br />
sëmësi ákvëpimo tiesiogiai ið gamtos. Kita<br />
vertus, manieristø kûryboje iðryðkëjo<br />
renesansiniam harmonijos jausmui<br />
prieðtaraujantis perdëtas jausmingumas,<br />
saiko ir disciplinos trûkumas. Taèiau nepaisant<br />
ðiø akivaizdþiø, iðkart á akis<br />
krintanèiø manieristinës dailës bruoþø,<br />
kuriuos labiau lëmë sàmoningai pasirinktas<br />
kûrybos metodas, maniera negu<br />
nemokðiðkumas, manieristø kûryboje<br />
buvo ir savitø teigiamø bruoþø. Jiems<br />
iðryðkinti, kaip ir manieristinio meno<br />
svarbai pagrásti, Dvo<strong>¬</strong>åkas pirmasis savo<br />
darbuose skyrë daug dëmesio.<br />
Manierizmà Dvo<strong>¬</strong>åkas traktuoja kaip<br />
„turiningà“, kokybiðkai naujà ir stilistiniu<br />
poþiûriu vienà svarbiausiø Vakarø<br />
132 LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
MANIERIZMAS<br />
eities, o Tintoretto artëjo prie jos þingsnis<br />
po þingsnio“ (ten pat, p. 156).<br />
meno raidos tarpsniø, keièianèiø turinio<br />
poþiûriu ribotà, labiau á formalizmà linkusá<br />
renesansà. „Palyginti su siuþetiniu<br />
ir formaliu Renesanso epochos meno ribotumu,<br />
– raðë jis, – èia pastebimas toks<br />
meninës fantazijos polëkis, kad visa tai,<br />
kas sukurta per ankstesnius ðimtà metø,<br />
atrodo kukli preliudija” (Dvo<strong>¬</strong>åk,<br />
1978, t. 2, p. 152). Dvo<strong>¬</strong>åko pateikiamoje<br />
Vakarø meno istorijos vizijoje manierizmas<br />
iðkyla kaip trumpas iðaukðtinto<br />
idealizmo blykstelëjimas tarp renesanso<br />
ir baroko materializmo. Nors ir pabrëþia<br />
manierizmo stiliaus vertæ, jis priverstas<br />
pripaþinti, kad manierizmo klestëjimo<br />
metas neiðkëlë në vienos renesansinio<br />
masto asmenybës.<br />
Á esminá klausimà – kuo praturtino<br />
meno istorijà manierizmas? – Dvo<strong>¬</strong>åkas<br />
atsako, kad pirmiausia gràþino iliustratyvumà<br />
ir dekoratyvumà, bûdingà viduramþiø<br />
spiritualistiniam menui. Pagrindiná<br />
manierizmo pranaðumà, palyginti<br />
su renesanso ir antikos menu, jis regi<br />
posûkyje nuo „dþiaugsmingo bûties<br />
átvirtinimo” prie „giliausiø þmogiðkos<br />
bûties problemø” apmàstymo, aiðkinimosi,<br />
kam þmogus gyvena, koks yra<br />
santykis tarp materialiø–þemiðkø ir dvasiniø–virðjutimiðkø<br />
vertybiø. Dvo<strong>¬</strong>åko<br />
poþiûriu, bûtent dvasingumas sudaro<br />
manierizmo esmæ, kadangi jame atgimë<br />
viduramþiø transcendentalizmas ir idealizmas.<br />
Todël manierizmas – tai ne formali–stilistinë<br />
sàvoka o ypatingas dva-
sinës orientacijos rezultatas. Pagrindinis<br />
manierizmo bruoþas esàs kraðtutinis<br />
subjektyvizmas siekiant paþinimo dvasia,<br />
vidinës laisvës mëginimas atskleisti<br />
savo vidiná turtingumà. Perdëtas manierizmo<br />
subjektyvumas sukëlë baþnytinës<br />
hierarchijos reakcijà, mat ði hierarchija<br />
visokeriopai rëmë natûralistines baroko<br />
tendencijas. Siekdamas atskleisti manierizmo<br />
sàjûdþio estetinæ vertæ, Dvo<strong>¬</strong>åkas<br />
priskiria jam Michelangelo, Tizianà ir<br />
Tintoretto. Su kitø dviejø didþiø tapytojø<br />
– El Greco ir P. Breughelio – vardais<br />
Dvo<strong>¬</strong>åkas sieja dvi pagrindines ne<br />
Italijoje iðsiskleidusias manierizmo pakraipas<br />
(deduktyvinæ ir induktyvinæ), o<br />
jø iðtakomis laiko psichologiná ir subjektyvø<br />
poþiûrá á gyvenimà.<br />
Þmogø supanèio gamtos pasaulio<br />
vertës pripaþinimas manierizmo iðkilimo<br />
metu lëmë didëjantá menininkø dëmesá<br />
konkretaus gyvenimo atvaizdavimui.<br />
Todël mene stiprëja natûralistinës<br />
tendencijos, gamta traktuojama kaip visavertis<br />
Dievo kûrinys. O jeigu ji yra<br />
Dievo kûrinys, vadinasi, ji verta menininkø<br />
dëmesio, jà verta ádëmiai studijuoti.<br />
Tai skatina realistinio meno uþuomazgas<br />
formuotis vëlyvøjø viduramþiø<br />
dailëje, jas toliau savitai iðplëtoja manierizmo<br />
ðalininkai.<br />
Manierizmo ðalininkai pagrindinius<br />
meninës kûrybos akcentus perkelia nuo<br />
kûrybos rezultatø á patá kuriantá subjektà.<br />
Menotyrininkas átaigiai atskleidþia pabrëþtinai<br />
subjektyvistiná, egzaltuotà ir<br />
jausmingà manieristinës tapybos pobûdá;<br />
daug maþiau kalba apie ið manierizmo<br />
logiðkai iðsirutuliojusi Romos barokà,<br />
kadangi ði problema buvo iðsamiai<br />
aptarta jo mokytojo A. Rieglio darbuo-<br />
LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
KULTÛRA<br />
se. Kita vertus, já labiau domino dramatiðki,<br />
kriziniai meno raidos tarpsniai, o<br />
toks ir buvo manierizmas.<br />
Remdamasis daugybës ryðkiausiø<br />
XVI a. menininkø kûrybos analize,<br />
Dvo<strong>¬</strong>åkas árodinëja, kad XVI a. pradþioje<br />
europietiðkosios ideologijos raidoje iðryðkëjo<br />
didis perversmas, esminis atotrûkis<br />
tarp viduramþiø ir ið esmës naujos<br />
kultûros, atvërusios menininkø kûrybai<br />
naujus kelius. Vëlesniø kartø menotyrininkai<br />
ðià Dvo<strong>¬</strong>åko nubrëþtà „lûþio“<br />
linijà nukelia vis toliau á vëlyvuosius<br />
viduramþius.<br />
Taèiau meno raidos keliai renesanso<br />
epochoje ðvelnaus klimato Italijoje ir anapus<br />
Alpiø vadinamuose Ðiaurës kraðtuose<br />
smarkiai iðsiskiria. Ðiaurëje, ypaè<br />
Olandijoje, iðsiskleidþia „gotikiniame natûralizme”<br />
slypinèios tendencijos, menininkø<br />
energija sutelkiama á subjektyvø<br />
gamtos pasaulio atspindëjimà. Ðios<br />
subjektyvistinës tendencijos, pradedant<br />
P. Breughelio kûryba, vis labiau plinta<br />
griaudamos anksèiau nusistojusias meno<br />
formas, ir per W. Shakespeare’à, M. Cervantesà<br />
veda á didþiøjø realizmo korifëjø<br />
H. Balzaco ir F. Dostojevskio kûrybà.<br />
Breughelis buvo itin þavëjæs Dvo<strong>¬</strong>åkà<br />
menininkas. Jo kûrybos analizei skirta<br />
viena paskutiniøjø 1920 m. raðytø menotyrininko<br />
studijø. Breughelio tapiniuose<br />
menotyrininkas regëjo formalaus natûralizmo<br />
áveikimà giliu, turiningu gyvenimiðkuoju<br />
realizmu. Ðio dailininko tapybos<br />
iðtakas jis aptiko Ðiaurës dailës tradicijose<br />
ir ieðkojo sàsajø su pirmtaku<br />
Boschu, pastarojo didaktinëmis, satyrinëmis<br />
kûrybos tendencijomis; iðryðkino jø<br />
kûrybiniø nuostatø ir stiliaus skirtingumà.<br />
Ið tikrøjø Breugheliui svetimi Bos-<br />
133
ANTANAS ANDRIJAUSKAS<br />
chui bûdingi viduramþiðki demoniðki ir<br />
„apversto pasaulio“ vaizdiniai, jo kûriniuose<br />
akcentai perkeliami ant buitiniø<br />
realaus gyvenimo scenø vaizdavimo. „Jis<br />
ieðko ir suranda groteskiðkumà ir keistumà<br />
paèiame gyvenime. Jam greièiau<br />
svarbu ne tai, kokie þmonës turi bûti:<br />
ðiurkðèiai ir su humoru jis pasakoja apie<br />
tai, kokie jie ið tikrøjø yra, su jø klaidomis,<br />
aistromis, keistybëmis, ir suteikia<br />
galimybæ paèiam þiûrovui semtis ið èia<br />
pamokymus“ (Dvo<strong>¬</strong>åk, 2001, p. 262).<br />
Naujas þanrinis Breughelio paveikslø turinys<br />
sàlygojo ir naujà paveikslø kompozicijà<br />
(prieðingà pabrëþtinam Michelangelo<br />
subjektyvizmui), kurioje funkcionavo<br />
daugybë atskirø naratyviniø motyvø.<br />
Dailininkas èia virsta stebëtoju, kurio<br />
akivaizdoje rutuliojasi vientisai suvokiamas<br />
gyvenimas. Menotyrininkas itin átaigiai<br />
iðryðkina svarbiausius ðio iðkilaus<br />
liaudies gyvenimà vaizduojanèio dailininko<br />
kûrybos bruoþus.<br />
Kita svarbiausia porenesansinës dailës<br />
tendencija, áveikdama renesansinio<br />
„natûralizmo” apraiðkas, formuoja kokybiðkai<br />
„naujo, dvasingo” meno uþuomazgas.<br />
Jos visa jëga atsiskleidþia ryðkiausio<br />
naujø manierizmo tendencijø<br />
skleidëjo El Greco kûryboje. Ðio tapytojo<br />
kûrybà Dvo<strong>¬</strong>åkas traktuoja kaip prie-<br />
Vadinasi, iðskirtinë Dvo<strong>¬</strong>åko svarba<br />
menotyros idëjø ir metodø istorijai iðryðkëjo<br />
tik paskelbus paskutiniàsias pomirtines<br />
publikacijas, kuriose á vienà vietà<br />
surinkti svarbiausi jo veikalai padëjo susidaryti<br />
iðsamesná vaizdà apie ðio iðkilaus<br />
menotyrininko tikruosius nuopel-<br />
134 LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
IÐVADOS<br />
ðingà pagoniðkai renesansinio humanizmo<br />
dvasiai, kaip tobuliausià ypatingo<br />
dëmesio þmogaus vidiniam pasauliui iðraiðkà.<br />
„Kaip ástabiame bukete El Greco<br />
iðskleidþia viskà, kas buvo jo meto<br />
tapybos pasididþiavimas: Romos kompozicijos<br />
menas, venecijietiðkas spalvos<br />
valdymas, nyderlandiðkas sugebëjimas<br />
apibûdinti þmogø“ (ten pat, p. 302).<br />
Ekspresyviuose, prailgintas figûras ir<br />
veidus vaizduojanèiuose El Greco kûriniuose<br />
regimas pusiausvyros paþeidimas,<br />
siekimas áveikti materijà ir pasinerti<br />
á virðjusliná pasaulá. Iðnaudodamas<br />
vaizduotës teikiamas galymybes ir ryþtingai<br />
transformuodamas objektyvø pasaulá,<br />
manierizmas, pasak Dvo<strong>¬</strong>åko, tapo<br />
ypaè svarbus vëlesnei europinës kultûros<br />
ir meno raidai. Manierizmas ið tikrøjø<br />
áneðë á Vakarø dailæ galingà subjektyvizmo<br />
tendencijà, egzaltacijà, jausmingumà,<br />
nervingumà, polinká iðryðkinti<br />
groteskiðkas gyvenimo puses, vaizdinio<br />
deformacijà. Ðios manieristinës dailës<br />
tendencijos surado palankià dirvà Vakarø<br />
meninëje kultûroje ir periodiðkai atgimdavo<br />
ávairiais kriziniais visuomenës<br />
raidos tarpsniais. Vëliau Dvo<strong>¬</strong>åko manierizmo<br />
studijos ákvëpë O. Beneschà ir<br />
A. Hauserá tolesniems ðios tradicijos tyrinëjimams.<br />
nus. Jie neabejotinai yra reikðmingesni<br />
nei paþymima daugumoje kritiniø studijø.<br />
Pagrindinis Dvo<strong>¬</strong>åko nuopelnas menotyros<br />
idëjø ir metodø istorijai – jis atskleidë<br />
esminius anksèiau vieðpatavusios<br />
formaliosios metodologijos trûkumus.<br />
Oponuodamas formalizmui, jis for-
mavo naujos metodologijos principus,<br />
kurios esmë – poþiûris á meno istorijà kaip<br />
á dvasios istorijà. Dvasiniai þmoniø poreikiai<br />
èia traktuojami kaip pirminiai tiek<br />
mene, tiek ir visoje þmonijos dvasinëje<br />
evoliucijoje. Todël meno istorijos raida<br />
Dvo<strong>¬</strong>åko koncepcijoje aiðkinama kaip<br />
viena ið universalios dvasios ir socialinës<br />
istorijos raiðkos srièiø. Mokslininkas ne<br />
tik atgaivino hegeliðkosios meno istorijos<br />
kaip dvasios istorijos idëjas, bet pabrëþë<br />
ir kultûriniø, socialiniø bei kitø veiksniø<br />
svarbà meno istorijos tyrinëjimuose. Jo<br />
domëjimàsi kultûriniais ir socialiniais<br />
menotyros aspektais perëmë ir plëtojo<br />
jo mokiniai F. Antalas, O. Beneschas,<br />
A. Hauseris bei Warburgo mokyklos ðalininkai<br />
E. Panofsky’s ir P. Franklis.<br />
Pagrindiniø kiekvienos epochos idëjø<br />
visumoje Dvo<strong>¬</strong>åkas pirmiausia iðskyrë<br />
religijà, filosofijà, literatûrà, daug maþiau<br />
dëmesio skyrë kitoms dvasinës bei<br />
socialinës veiklos sritims. Jo artimiausi<br />
sekëjai Panofsky’s ir Gombrichas vëliau<br />
iðplëtë ðá kultûros kontekstà, á já buvo<br />
átrauktos anksèiau periferijoje buvusios<br />
kvazimokslinio paþinimo sritys: astrologija,<br />
alchemija, kabalistika ir daugelis ki-<br />
Literatûra ir nuorodos<br />
Â. Ã. Àðñëàíîâ. Èñòîðèÿ çàïàäíîãî èñêóññòâîçíàíèÿ<br />
ÕÕ âåêà. – Ì., 2003.<br />
G. Bazin. Histoire de l’histoire de l’art. De Vasari à<br />
nos jours. – Paris, 1986.<br />
Y. Bottineau. La méthode historique en histoire<br />
de l’art, in Revue historique, t. CCLVIII (258),<br />
p. 131–139.<br />
J.–L. Chalumeau. Les théories de l’art. Philosophie,<br />
critique et histoire de l’art de Platon à nos jours. –<br />
Paris, 1994.<br />
M. Dvo<strong>¬</strong>åk. Die Illuminatoren des Johann von<br />
Neumarkt, in Jahrbuch der kunsthistorischen<br />
Sammlungen. – Wien, XXII, 1901, S. 35–26.<br />
LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
KULTÛRA<br />
tø marginaliniø paþinimo srièiø. „Dël<br />
Dvo<strong>¬</strong>åko idëjø poveikio protams ir jo<br />
mokiniø veiklos, – taikliai paþymëjo<br />
G. Bazinas, – beveik pusei ðimtmeèio<br />
buvo apribota materializmo ir pozityvizmo,<br />
kaip meno kûrinio interpretacijos<br />
bûdø, átaka. Bûtent su Dvo<strong>¬</strong>åko vardu<br />
(nors ir netiesiogiai) buvo susijusi<br />
mokykla, kuri aiðkino meno kûriná tik<br />
kaip intelektinës veiklos rezultatà. Taèiau<br />
ðios pozicijos paþeidþiamumà lëmë<br />
tai, kad siekiant suvokti giliausià meno<br />
kûrinio esmæ, ðios mokyklos ðalininkai<br />
pamirðo „kûnà“ (Bazin, 1986, p. 162).<br />
Puikus oratorius, sugebantis aiðkia ir<br />
átaigia forma dëstyti savo idëjas, þavëti<br />
auditorijà minties gelme ir subtilia meno<br />
kûriniø analize, Dvo<strong>¬</strong>åkas darë stiprø<br />
poveiká jaunajai menotyrininkø kartai.<br />
Jo reiklus individualus darbas su ið ávairiø<br />
kraðtø atvykusiais ir prie mokytojo<br />
besiðliejanèiais mokiniais davë vaisius.<br />
Jo mokiniai ir sekëjai buvo tokios iðkilios<br />
XX a. menotyros figûros kaip E. Panofsky’s,<br />
E. Gombrichas, F. Saxlis, D. Frey‘us,<br />
F. Antalas, H. Sedlmayras, R. Wittkoweris,<br />
O. Beneschas, M. Schapiro, O. Pächtas<br />
ir daugelis kitø.<br />
M. Dvo<strong>¬</strong>åk. Gesammelte Aufsätze zur Kunstgeschichte.<br />
– München, 1929.<br />
M. Dvo<strong>¬</strong>åk. Kunstgeschichte als Geistesgeschichte. –<br />
München, 1924.<br />
M. Dvo<strong>¬</strong>åk. The History of Art as the History of<br />
Ideas. – London, 1984.<br />
Ì. Äâîðæàê. Èñòîðèÿ èòàëüÿíñêîãî èñêóññòâà â<br />
ýïîõó Âîçðîæäåíèÿ, ò. 1–2. – Ì., 1978.<br />
Ì. Äâîðæàê. Èñòîðèÿ èñêóññòâà êàê èñòîðèÿ<br />
äóõà. – Ì., 2001.<br />
D. Frey. Max Dvo<strong>¬</strong>åks Stellung in der Kunstgeschichte,<br />
in Jahrbuch für Kunstgeschichte. – Wien,<br />
Bd. I (XV), 1921–1922.<br />
135
ANTANAS ANDRIJAUSKAS<br />
E. Gombrich, D. Eribon. Ce que l’image nous dit.<br />
Entretiens sur l’art et la science. – Paris, 1991.<br />
Histoire et théories de l’art: de Winckelmann à<br />
Panofsky, in Revue Germanique Internationale. –<br />
Paris, 1994, N. 2.<br />
W. Hofmann. Was bleibt von der Wiener Schule?,<br />
in Kunsthistoriker I, 1984 und II, 1985, 1, S. 4–7.<br />
W. E. Kleinbauer. Introduction in Modern Perspectives<br />
in Western Art History: An Anthology of 20<br />
Century Writings on the Visual Arts. – New<br />
York, 1971, p. 1–116.<br />
U. Kultermann. Geschichte der Kunstgeschichte. –<br />
München, 1982, 1996 (Eng. trans., New York,<br />
1993).<br />
G. Metken. La naissance de la théorie de l’art, in<br />
Vienne 1880–1838. L’apocalypse joyeuse. – Paris,<br />
1986.<br />
G. Morpurgo–Tagliabue. L’esthétique contemporaine.<br />
– Milan, 1960.<br />
M. Podro. Revolution et évolution de l’histoire<br />
de l’art de Warburg à nos jours, in Actes du<br />
XXVII–e Congrés international d’histoire de l’art. –<br />
Strasburg, 1992.<br />
M. Podro. The Critical Historians of Art. – New<br />
Haven–London, 1982.<br />
R. Recht. L’ecriture de l’histoire de l’art devant les<br />
modernes: remarques à partir de Riegl, Wölfflin,<br />
Warburg et Panofsky, in Revue germanique internationale<br />
1994, N. 2. – Paris: PUF, p. 11–28.<br />
136 LOGOS 49<br />
2006 LAPKRITIS • GRUODIS<br />
R. Rochlitz. Feu la critique: essais sur l’art et la<br />
littérature. – Bruxelles, 2002.<br />
A. Rosenauer. L’Ecole de Vienne: L’autonomie de<br />
l’histoire de l’art, in E. Pommier (Ed.), Histoire<br />
de l’histoire de l’art, Vol. 2: XVIIIe et XIXe<br />
siécles. – Paris, 1997, p. 415–441.<br />
W. Sauerlander. L’Allemagne et la Kunstgeschichte,<br />
in Revue de l’art, N. 45, 1979, p. 5–8.<br />
J.-M. Schaeffer. La religion de l’art: un paradigme<br />
philosophique de la modernité, in Histoire<br />
et théories de l’art: de Winckelmann à Panofsky.<br />
Revue Germanique Internationale. – Paris: PUF,<br />
1994, N. 2, p. 195–207.<br />
M. Schapiro. The New Viennese School, in Art<br />
Bulletin, 18, 1936, S. 258–267.<br />
J. von Schlösser. Die Wiener Schule der Kunstgeschichte,<br />
in Mitt. des Österr. Instituts für Geschichtsforschung,<br />
Erg.–Bd. 13, H. 2. – Innsbruck<br />
1934, S. 141–228.<br />
M. Seiler. Empiristische Motive im Denken und<br />
Forschen der älteren Wiener Schule der Kunstgeschichte,<br />
in Kunst, Kunsttheorie und Kunstforschung<br />
im wissenschaftlichen Diskurs. In memoriam<br />
Kurt Blaukopf. – Wien 2000.<br />
B. Teyssédre. L’histoire de l’art vue du grand siécle.<br />
– Paris, 1964.<br />
H. Zerner. Ecrire l’histoire de l’art. Figures d’une discipline.<br />
– Paris, 1997.