¬ MAXO DVORA KO MENO ISTORIJOS KAIP DVASIOS ... - Logos

More documents

Recommendations

Info

ANTANAS ANDRIJAUSKAS nës raidos produktu ir buvo vienas ið tiltø, siejanèiø krikðèionybæ su klasikine kultûra“ (Dvo¬åk, 2001, p. 62–63). Gotikos mene svarbiausiu darësi materijà iðjudinantis ir jà transformuojantis „dvasinis susijaudinimas“, savita virðjuslinë iðraiðka, tiesiogiai susijusi su þemiðkø daiktø vertës atskleidimu. Vadinasi, gotikos menas iðsirutulioja ið tokiø meniniø siekiø, nuotaikø, su kuriomis mûsø meto þmogus vargu ar gali áþvelgti tiesioginius sàlyèio taðkus. Ið èia kyla principinë menotyrininko tezë: „dvasinë viduramþiø kultûra ðiuolaikiniam þmogui yra svetimas pasaulis”. Taèiau svarbiausias tikro menotyrininko uþdavinys – sugebëti pasinerti á ðá svetimà pasaulá, suprasti já gotikos epochoje gyvavusiø dvasiniø vertybiø sistemoje, vertinant sàmoningai atsiriboti nuo subjektyviø savo epochos vertinimø ir skoniø. Vadinasi, kuo neutralesnis, nesuinteresuotas bus meno istorikas, kuo nuosekliau jis pajëgs atsiriboti nuo iðankstiniø vertybiniø nuostatø, tuo moksliðkai vertingesni bus jo tyrinëjimø rezultatai. Dvo¬åkas iðkelia viduramþiø meno formø savitumà ir groþá, aukðtina ðià epochà kaip vienà reikðmingiausiø ir didingiausiø Vakarø civilizacijos istorijoje, ypaè lyginant su pagoniðkojo senovës pasaulio kultûra ir menu. Svarbiausiu viduramþiø meno raidos ðaltiniu jis skelbia santykio su transcendentaliu pasauliu idëjos raidà, o kita vertus, ir santyká su realiais faktais bei gamtos ir gyvenimo vertybëmis. Kokybiðkai naujas, palyginti su antika ir ankstyvaisiais viduramþiais, gotikos epochos menininkø santykis su gamta susiformuoja vëlyvaisiais vidu- 126 LOGOS 49 2006 LAPKRITIS • GRUODIS ramþiais, stiprëjant spiritualistinei pasaulëþiûrai. Skirtingai negu ikigotikinë krikðèioniðka dailë, kuri nepripaþino fizinio groþio, gotika jau toleruoja já kaip iðorinæ dvasinio groþio apraiðkà. Ið èia kyla iðskirtinis dëmesys ávairioms sudvasintoms groþio formoms, kurios gotikos epochos menininkams asocijuojasi su pirmapradþiu dieviðkuoju ðio groþio ðaltiniu. Todël gotikos mene skleidþiasi daugybë ankstesnëje viduramþiø dailëje neþinomø temø ir motyvø, tiesiogiai susijusiø su dvasinio kontakto atvaizdavimu, emocijø atkûrimu, aktyviu santykiu su iðoriniu pasauliu. Mokslininko nuomone, viduramþiø meno esmæ galima tinkamai suprasti tik vertinant ið tos epochos þmogaus pozicijø. Kalbëdamas apie gotikos menà, jis taip pat pabrëþia, kad ðis menas savo pobûdþiu tampa subjektyvius religinius iðgyvenimus tiesiogiai iðreiðkianèiu organu ir juo tampa dël savo ryðiø su pasaulëþiûra, viduramþiø þmogaus idëjomis. Pasak Dvo¬åko, gotikos menas grindþiamas trimis pamatinëmis nuostatomis: 1) idealistine pasaulëþiûra; 2) nauju santykiu su tikrove ir 3) nauju poþiûriu á meno kûriná. Dvo¬åkui gotika – tai vienas svarbiausiø ir turiningiausiø pasaulinës dailës tarpsniø, pagrindinis Vakarø dailës posûkio taðkas, daræs milþiniðkà átakà visos vëlesnës Vakarø dailës raidai, kuriai gotikos stilius tapo gyvybingu ákvëpimo ðaltiniu. Iðkeldamas gotikos meno formø savitumà ir estetinæ vertæ, jis pirmiausia þavisi jam bûdingu iðaukðtintu idealizmu, dvasinio prado vyravimu, sudëtingomis loginëmis scholastinëmis konstrukcijomis, architektûros
ornamentiniu struktûriðkumu. Vadinasi, Dvo¬åko tyrinëjimais Vakarø menotyroje prasideda renesanso ir antikos meno desakralizacija ir randasi pirmieji mëginimai medievizuoti ankstyvojo renesanso ir baroko kultûrà. Skirtingai nuo abstrakèios W. Worringerio metodologijos, kai aiðkinant gotikos meno esmæ remiamasi abstrakèiu „transcendentalizmu” ir ne maþiau abstrakèia teze apie esminá „ðiaurës” germaniðkøjø tautø psichikos skirtingumà nuo Vidurþemio jûros baseino romaniðkøjø tautø mentaliteto, Dvo¬åkas savojoje metodologijoje apeliuoja ne á abstrakèias spekuliacijas, o á konkreèius meno raidos faktus, kuriuos interpretuoja remdamasis „dvasios” kategorija, taèiau ne sustingusios, o nuolatos istoriðkai besirutuliojanèios hegeliðkosios „dvasios”. Dvo¬åko ásitikinimu, menas nuolatos plëtojasi nepranokdamas tam tikro konkreèiam regionui ar epochai bûdingo stiliaus pagal savo imanentinius dësnius, taèiau priklausomai nuo ávairiø iðoriniø ir vidiniø paskatø nuolatos kinta to meno dvasia, kuri neiðvengiamai veikia meno formà. Ðioje meno raidos koncepcijoje aiðkiai regima Rieglio „meninës valios” koncepcijos átaka. Vadinasi, formaliajam metodui Dvo¬åkas prieðprieðina savo dvasiná–istoriná metodà, kuris susiformavo stipriai veikiant „gyvenimo filosofijos” ðalininko Dilthey’aus idëjoms. Aktualiausiø menotyros problemø sprendimo rakto jis ieðko aukðtojoje kontempliacijoje, pasaulëþiûriniuose aspektuose ir sieja ðiø problemø sprendimà su pagrindiniais þmogaus bûties klausimais. LOGOS 49 2006 LAPKRITIS • GRUODIS KULTÛRA Gvildendamas gotikos epochos vaizduojamosios dailës specifinius bruoþus, Dvo¬åkas sutelkë dëmesá á ðioje epochoje vieðpatavusius, su krikðèionybës ideologija glaudþiai susijusius dvasinius idealus, kurie tapo viduramþiø meno varomàja jëga ir konceptualiu pamatu. „Vargu ar ðiandien kas nors suabejos tuo, kad viduramþiø teologija buvo ne bevaisis sàstingis dvasinës raidos istorijoje, ji nesukaustë þmogaus dvasios grieþta dogmatika, kaip buvo galima ásivaizduoti anksèiau, taèiau þenklino naujà svarbø europiniø tautø raidos etapà, kuriuo ðiandieninis gyvenimas remiasi ne maþiau, negu renesansu. Tà patá galime pasakyti ir apie viduramþiø menà“ (Dvo¬åk, 2001, p. 59). Taèiau viduramþiø meno turinys, prieðingai daugeliui vëlesnëse epochose susiformavusiø stereotipiniø poþiûriø, niekuomet nebuvo stabilus. Priklausomai nuo istoriðkai besikeièianèiø sàlygø, vieðpataujanèiø idealistiniø ir natûralistiniø tendencijø sàveikos, vietos kultûros tradicijø poveikio viduramþiø meno turinys smarkiai keitësi. Vadinasi, Dvo¬åkas vis labiau iðsiþada formaliosios meno teorijos principø ir pradeda jà kritikuoti. Jo poþiûriu, pernelyg tiesmukiðka formalistinë meno analizë neleistinai suprastina gyvà istoriná procesà. Palyginti su jusliniu estetizuotu, á þemiðkà pasaulio suvokimà orientuotu antikos menu, viduramþiø kultûroje ryðkiai iðauga iðgryninto dvasingumo prioritetas, ir tai sàlygoja nesàlygiðkas dieviðkojo prado iðkëlimas vertybiø hierarchijoje. Ilgainiui ankstyvøjø viduramþiø kultûrai bûdingas prieðiðkumas pago- 127
Page 1: Gauta 2006 11 08 Pabaiga. Pradþia
Page 5 and 6: gi bûtent meno istorikas negali ab
Page 7 and 8: Leonardo kûrybà iðskiria ypating
Page 9 and 10: sinës orientacijos rezultatas. Pag
Page 11 and 12: mavo naujos metodologijos principus

¬ MAXO DVORA KO MENO ISTORIJOS KAIP DVASIOS ... - Logos

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?