¬ MAXO DVORA KO MENO ISTORIJOS KAIP DVASIOS ... - Logos

More documents

Recommendations

Info

ANTANAS ANDRIJAUSKAS kûrybà skatinamas temperamento – beveik visiðkai atitrûkstama nuo savo pra- Dvo¬åkas pirmasis pradëjo vartoti menotyroje „manierizmo epochos“ sàvokà ir suformavo poþiûrá á manierizmà kaip á savità spiritualistiná, su ryðkiomis realizmo tendencijomis meniná stiliø, oponuojantá renesansiniam. Manierizmas jam yra tikras dvasingas menas, kurá aukðtindamas jis negaili pakiliø þodþiø. Austrø menotyrininkas teisingai paþymi, kad ðá europinës dailës tarpsná ignoravo ankstesnë teorinë mintis. Akivaizdu, kad taip buvo ir dël objektyviø prieþasèiø: pirmiausia ankstesnëje menotyrinëje mintyje buvo ásivieðpatavusi nuostata, kad ðio tarpsnio dailininkams trûksta dvasios polëkiø ir kûrybos originalumo, bûdingo tik tiems didiesiems renesanso meistrams, kurie sëmësi ákvëpimo tiesiogiai ið gamtos. Kita vertus, manieristø kûryboje iðryðkëjo renesansiniam harmonijos jausmui prieðtaraujantis perdëtas jausmingumas, saiko ir disciplinos trûkumas. Taèiau nepaisant ðiø akivaizdþiø, iðkart á akis krintanèiø manieristinës dailës bruoþø, kuriuos labiau lëmë sàmoningai pasirinktas kûrybos metodas, maniera negu nemokðiðkumas, manieristø kûryboje buvo ir savitø teigiamø bruoþø. Jiems iðryðkinti, kaip ir manieristinio meno svarbai pagrásti, Dvo¬åkas pirmasis savo darbuose skyrë daug dëmesio. Manierizmà Dvo¬åkas traktuoja kaip „turiningà“, kokybiðkai naujà ir stilistiniu poþiûriu vienà svarbiausiø Vakarø 132 LOGOS 49 2006 LAPKRITIS • GRUODIS MANIERIZMAS eities, o Tintoretto artëjo prie jos þingsnis po þingsnio“ (ten pat, p. 156). meno raidos tarpsniø, keièianèiø turinio poþiûriu ribotà, labiau á formalizmà linkusá renesansà. „Palyginti su siuþetiniu ir formaliu Renesanso epochos meno ribotumu, – raðë jis, – èia pastebimas toks meninës fantazijos polëkis, kad visa tai, kas sukurta per ankstesnius ðimtà metø, atrodo kukli preliudija” (Dvo¬åk, 1978, t. 2, p. 152). Dvo¬åko pateikiamoje Vakarø meno istorijos vizijoje manierizmas iðkyla kaip trumpas iðaukðtinto idealizmo blykstelëjimas tarp renesanso ir baroko materializmo. Nors ir pabrëþia manierizmo stiliaus vertæ, jis priverstas pripaþinti, kad manierizmo klestëjimo metas neiðkëlë në vienos renesansinio masto asmenybës. Á esminá klausimà – kuo praturtino meno istorijà manierizmas? – Dvo¬åkas atsako, kad pirmiausia gràþino iliustratyvumà ir dekoratyvumà, bûdingà viduramþiø spiritualistiniam menui. Pagrindiná manierizmo pranaðumà, palyginti su renesanso ir antikos menu, jis regi posûkyje nuo „dþiaugsmingo bûties átvirtinimo” prie „giliausiø þmogiðkos bûties problemø” apmàstymo, aiðkinimosi, kam þmogus gyvena, koks yra santykis tarp materialiø–þemiðkø ir dvasiniø–virðjutimiðkø vertybiø. Dvo¬åko poþiûriu, bûtent dvasingumas sudaro manierizmo esmæ, kadangi jame atgimë viduramþiø transcendentalizmas ir idealizmas. Todël manierizmas – tai ne formali–stilistinë sàvoka o ypatingas dva-
sinës orientacijos rezultatas. Pagrindinis manierizmo bruoþas esàs kraðtutinis subjektyvizmas siekiant paþinimo dvasia, vidinës laisvës mëginimas atskleisti savo vidiná turtingumà. Perdëtas manierizmo subjektyvumas sukëlë baþnytinës hierarchijos reakcijà, mat ði hierarchija visokeriopai rëmë natûralistines baroko tendencijas. Siekdamas atskleisti manierizmo sàjûdþio estetinæ vertæ, Dvo¬åkas priskiria jam Michelangelo, Tizianà ir Tintoretto. Su kitø dviejø didþiø tapytojø – El Greco ir P. Breughelio – vardais Dvo¬åkas sieja dvi pagrindines ne Italijoje iðsiskleidusias manierizmo pakraipas (deduktyvinæ ir induktyvinæ), o jø iðtakomis laiko psichologiná ir subjektyvø poþiûrá á gyvenimà. Þmogø supanèio gamtos pasaulio vertës pripaþinimas manierizmo iðkilimo metu lëmë didëjantá menininkø dëmesá konkretaus gyvenimo atvaizdavimui. Todël mene stiprëja natûralistinës tendencijos, gamta traktuojama kaip visavertis Dievo kûrinys. O jeigu ji yra Dievo kûrinys, vadinasi, ji verta menininkø dëmesio, jà verta ádëmiai studijuoti. Tai skatina realistinio meno uþuomazgas formuotis vëlyvøjø viduramþiø dailëje, jas toliau savitai iðplëtoja manierizmo ðalininkai. Manierizmo ðalininkai pagrindinius meninës kûrybos akcentus perkelia nuo kûrybos rezultatø á patá kuriantá subjektà. Menotyrininkas átaigiai atskleidþia pabrëþtinai subjektyvistiná, egzaltuotà ir jausmingà manieristinës tapybos pobûdá; daug maþiau kalba apie ið manierizmo logiðkai iðsirutuliojusi Romos barokà, kadangi ði problema buvo iðsamiai aptarta jo mokytojo A. Rieglio darbuo- LOGOS 49 2006 LAPKRITIS • GRUODIS KULTÛRA se. Kita vertus, já labiau domino dramatiðki, kriziniai meno raidos tarpsniai, o toks ir buvo manierizmas. Remdamasis daugybës ryðkiausiø XVI a. menininkø kûrybos analize, Dvo¬åkas árodinëja, kad XVI a. pradþioje europietiðkosios ideologijos raidoje iðryðkëjo didis perversmas, esminis atotrûkis tarp viduramþiø ir ið esmës naujos kultûros, atvërusios menininkø kûrybai naujus kelius. Vëlesniø kartø menotyrininkai ðià Dvo¬åko nubrëþtà „lûþio“ linijà nukelia vis toliau á vëlyvuosius viduramþius. Taèiau meno raidos keliai renesanso epochoje ðvelnaus klimato Italijoje ir anapus Alpiø vadinamuose Ðiaurës kraðtuose smarkiai iðsiskiria. Ðiaurëje, ypaè Olandijoje, iðsiskleidþia „gotikiniame natûralizme” slypinèios tendencijos, menininkø energija sutelkiama á subjektyvø gamtos pasaulio atspindëjimà. Ðios subjektyvistinës tendencijos, pradedant P. Breughelio kûryba, vis labiau plinta griaudamos anksèiau nusistojusias meno formas, ir per W. Shakespeare’à, M. Cervantesà veda á didþiøjø realizmo korifëjø H. Balzaco ir F. Dostojevskio kûrybà. Breughelis buvo itin þavëjæs Dvo¬åkà menininkas. Jo kûrybos analizei skirta viena paskutiniøjø 1920 m. raðytø menotyrininko studijø. Breughelio tapiniuose menotyrininkas regëjo formalaus natûralizmo áveikimà giliu, turiningu gyvenimiðkuoju realizmu. Ðio dailininko tapybos iðtakas jis aptiko Ðiaurës dailës tradicijose ir ieðkojo sàsajø su pirmtaku Boschu, pastarojo didaktinëmis, satyrinëmis kûrybos tendencijomis; iðryðkino jø kûrybiniø nuostatø ir stiliaus skirtingumà. Ið tikrøjø Breugheliui svetimi Bos- 133
Page 1 and 2: Gauta 2006 11 08 Pabaiga. Pradþia
Page 3 and 4: ornamentiniu struktûriðkumu. Vadi
Page 5 and 6: gi bûtent meno istorikas negali ab
Page 7: Leonardo kûrybà iðskiria ypating
Page 11 and 12: mavo naujos metodologijos principus

¬ MAXO DVORA KO MENO ISTORIJOS KAIP DVASIOS ... - Logos

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?