visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas

ISSN 1822-7708 

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS 

RES 

HUMANITARIAE 

VI 

Klaipėda, 2009

Vyriausiasis redaktorius 

Editor-in-chief 

Prof. dr. RIMANTAS BALSYS – Klaipėdos universitetas 

Redakcijos kolegija 

Editorial board 

Prof. dr. Riho Altnurme – Tartu universitetas. 02H teologija, 05H istorija 

Prof. habil. dr. Romualdas Apanavičius – Vytauto Didžiojo universitetas. 

07H etnologija 

Doc. dr. Arūnas Baublys – Klaipėdos universitetas. 02H teologija, 05H istorija 

Doc. dr. Jonas Bukantis – Klaipėdos universitetas. 04H filologija 

Doc. dr. Artūras Judžentis – Vilniaus universitetas, Lietuvių kalbos 

institutas. 04H filologija 

Habil. dr. Gustaw Juzala-Deprati – Lenkijos mokslų akademijos 

Krokuvos skyrius. 07H etnologija 

Prof. habil. dr. Audronė Kaukienė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija 

Dr. Gina Kavaliūnaitė – Lietuvių kalbos institutas. 04H filologija 

Prof. dr. Libertas Klimka – Vilniaus pedagoginis universitetas. 07H etnologija 

Prof. dr. Daiva Kšanienė – Klaipėdos universitetas. 03H menotyra 

Dr. Gediminas Lankauskas – Reginos universitetas, Kanada. 000S socialiniai 

mokslai (sociokultūrinė antropologija) 

Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija 

Prof. habil. dr. Benita Laumane – Liepojos universitetas. 04H filologija 

Doc. dr. Jūratė Lubienė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija 

Prof. dr. Annabelle Mays – Vinipego universitetas, Kanada. 04H filologija 

Prof. habil. dr. Guido Michelini – Parmos universitetas. 04H filologija 

Prof. dr. Ieva Ozola – Liepojos universitetas. 04H filologija 

Prof. dr. Dalia Pakalniškienė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija 

Dr. Dainius Razauskas – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 07H etnologija 

Prof. habil. dr. Waldemar Rezmer – Torunės Mikalojaus Koperniko 

universitetas, Lenkija. 05H istorija 

Doc. dr. Liuda Ruseckienė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija 

Doc. dr. Laimutė Servaitė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija 

Doc. dr. Žavinta Sidabraitė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija 

Prof. dr. Rimantas Sliužinskas – Klaipėdos universitetas. 07H etnologija 

Prof. dr. Dalia Marija Stančienė – Klaipėdos universitetas. 01H filosofija 

Prof. habil. dr. Sergejus Temčinas – Lietuvių kalbos institutas. 04H filologija 

Dr. Daiva Vaitkevičienė – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 

07H etnologija 

Dr. Marija Zavjalova – Rusijos mokslų akademija. 04H filologija 

Prof. habil. dr. Vladas Žulkus – Klaipėdos universitetas. 05H istorija 

Mokslinė sekretorė 

Assistant to the Editor 

Doc. dr. Asta Balčiūnienė – Klaipėdos universitetas 

asta.balciuniene@ku.lt 

© Klaipėdos universitetas, 2009 

ISSN 1822-7708

RES HUMANITARIAE VI ISSN 1822-7708 

3 

PRATARMĖ 

Šiame „Res Humanitariae“ numeryje spausdinami kalbotyros straipsniai, 

skirti įvairių kalbų ir skirtingų kalbos lygmenų vienetų analizei. 

Teminiu atžvilgiu daugiausia straipsnių skirta leksikos, labiau leksinės 

semantikos sričiai. Gausia tarmine medžiaga paremtame Jūratės Lubienės 

straipsnyje „Lietuvių kalbos liaudiški grybų pavadinimai su grybų augimo 

motyvaciniais požymiais“ ne tik pateikiamas įdomus šnekamosios kalbos 

klodas, bet ir keliami bei sprendžiami teoriniai nominacijos klausimai. Net 

keturiuose straipsniuose aptariama stilistiškai konotuota leksika: Algirdo 

Ruškio straipsnyje „Lietuvių aprangos ir apavo pavadinimų konceptualioji 

frazeologinė raiška“ ir Ilgos Miglos straipsnyje „Frazeoloģiskie salīdzinājumi 

ar dendronīmu un puķu nosaukumiem latviešu tautasdziesmās“ aptariamas 

buitinės aplinkos ir gamtos realijų įvardijimas frazeologizmais, meilės 

metaforos analizuojamos Ievos Kuplos straipsnyje „Mīlestības metaforas 

latviešu valodā“, zoomorfizmai labiau leksikografiniu aspektu tiriami Ievos 

Zuicenos straipsnyje „Zoomorfismi latviešu valodā un skaidrojošajās 

vārdnīcās“. Kalbos praktikai, norminimui naudingi Vaidos Drukteinytės 

straipsnis „Dėl būdvardžio grubus laikymo semantizmu“ ir Velgos Laugalės 

straipsnis apie mokyklų pavadinimus „Skolu nosaukumu struktūra 

Latvijā un Lietuvā“. 

Kita straipsnių grupė – iš gramatinės semantikos ir diskurso. Teoriniams 

sakinio semantikos klausimams skirtas Albino Drukteinio straipsnis 

„Semantinės sakinių struktūros su sinkretinės reikšmės predikatais“, savitus 

atributinius ryšius analizuoja Liolita Bernotienė straipsnyje „Semantic 

Features of the English Verbal Attribute“, Dalė Roikienė straipsnyje „Semantic 

Functions of Denominal Location Verbs and their Translation from 

English into Lithuanian“ ne tik aptaria denominatyvinius veiksmažodžius, 

bet ir sprendžia jų vertimo klausimus. Pragmatinę orientaciją turi Olgos

4 Pratarmė 

Goritskajos atliktas tyrimas straipsnyje „Использование местоимений 

2-ого л. в роли обращения: генезис прагматических функций“, politinio 

diskurso struktūra analizuojama Vilmos Linkevičiūtės straipsnyje 

„Nominations in T. Blair’s Political Discourse“. Sintaksinėms konstrukcijoms 

skirtame Inos Klijūnaitės ir Vilijos Adminienės straipsnyje „Anglų 

kalbos frazinių veiksmažodžių su postverbu out semantinis kontinuumas“ 

dabartinės kalbos klausimai sprendžiami pasitelkiant ir kalbos istorijos 

duomenis. 

Visiškai kalbos istorijos tematikai skirti Audronės Kaukienės straipsnis 

„Balsių kaita prūsų kalbos veiksmažodžio sistemoje: atvirosios (skaidomos) 

dvigarsinės šaknys“ ir Rolando Kregždžio straipsnis „Ide. suff. *-ko- semantinė 

sklaida baltų kalbose“. 

Straipsniuose analizuojamos lietuvių, latvių, anglų, prancūzų, rusų kalbos, 

kai kuriuose – jų santykiai, o kalbos istorijai skirtuose straipsniuose 

– baltų kalbos, atskirai – ir prūsų kalba. Iš dalies tyrimo objektas lėmė 

ir straipsnių kalbą: jie parašyti lietuvių, latvių, anglų, prancūzų ir rusų 

kalbomis. 

Be paminėtų straipsnių, šiame numeryje yra recenzuojama prof. habil. 

dr. Audronės Kaukienės ir dr. Erdvilo Jakulio monografija „Bendrieji baltų 

kalbų veiksmažodžiai“. 

Kronikoje skaitytojai galės susipažinti su jubiliejų švenčiančio Lietuvių 

kalbos katedros docento Algirdo Ruškio moksline ir pedagogine veikla, 

taip pat ras jo spausdintų darbų bibliografiją. 

Leidinio numerio sudarytojas 

doc. dr. Albinas Drukteinis


5 

TURINYS 

Contents 

Straipsniai 

Articles 

8 / Liolita Bernotienė 

Semantic Features of the English Verbal Attribute 

Anglų kalbos veiksmažodinio pažyminio semantinės ypatybės 

24 / Albinas Drukteinis 

Semantinės sakinių struktūros su sinkretinės reikšmės predikatais 

Semantic Sentence Structures with Predicates Bearing Syncretic Meaning 

42 / Vaida Drukteinytė 

Dėl būdvardžio grubus laikymo semantizmu 

About the Problem of Considering the Adjective grubus as 

Semantically Loaned 

56 / Olga Goritskaja 

Использование местоимений 2-ого л. в роли обращения: 

генезис прагматических функций 

The Use of 2 nd Person Pronouns as a Vocative: Genesis of Pragmatic 

Functions 

73 / Audronė Kaukienė 

Balsių kaita prūsų kalbos veiksmažodžio sistemoje: atvirosios 

(skaidomos) dvigarsinės šaknys 

Ablaut im System des Preussischen Verbs: Offene (Teilbare) 

Diphtongwurzeln 

98 / Ina Klijūnaitė, Vilija Adminienė 

Anglų kalbos frazinių veiksmažodžių su postverbu out 

semantinis kontinuumas 

Semantic Continuum of English Phrasal Verbs with the Postverb out

6 Turinys 

112 / Rolandas Kregždys 

Ide. suff. *-ko- semantinė sklaida baltų kalbose 

Semantic Spread of the IE suff. *-ko- in Baltic Languages 

133 / Ieva Kuplā 

Mīlestības metaforas latviešu valodā 

Latvių kalbos meilės metaforos 

147 / Velga Laugale 

Skolu nosaukumu struktūra Latvijā un Lietuvā 

Mokyklų pavadinimų sandara Latvijoje ir Lietuvoje 

164 / Vilma Linkevičiūtė 

Nominations in T. Blair’s Political Discourse 

Nominacijos T. Blairo politiniame diskurse 

180 / Jūratė Lubienė 

Lietuvių kalbos liaudiški grybų pavadinimai su grybų augimo 

motyvaciniais požymiais 

Lithuanian Folk Names for Mushrooms Based on the Motivational 

Characteristics of Mushroom Growth 

203 / Ilga Migla 

Frazeoloģiskie salīdzinājumi ar dendronīmu un 

puķu nosaukumiem latviešu tautasdziesmās 

Frazeologiniai palyginimai su dendronimų ir gėlių pavadinimais 

latvių liaudies dainose 

218 / Raimonda Mineikienė 

La variabilite fonctionnelle de l’adverbe français maintenant 

(dans Plateforme de M. Houellebecq) 

Prancūzų kalbos prieveiksmio maintenant funkcinis kaitomumas 

M. Houllebecque’o romane Plateforme 

233 / Dalė Roikienė 

Semantic Functions of Denominal Location Verbs and their Translation 

from English into Lithuanian 

Iš daiktavardžių kilusių lokatyvinių veiksmažodžių semantinės 

funkcijos ir jų vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą

Turinys 

7 

244 / Algirdas Ruškys 

Lietuvių aprangos ir apavo pavadinimų konceptualioji frazeologinė raiška 

On the Conceptual Meaning of Lithuanian Clothing and Footwear Idioms 

269 / Ieva Zuicena 

Zoomorfismi latviešu valodā un skaidrojošajās vārdnīcās 

Zoomorfizmai latvių kalboje ir aiškinamuosiuose žodynuose 

Recenzijos 

Reviews 

282 / Audronė Kaukienė, Erdvilas Jakulis. Bendrieji baltų kalbų 

veiksmažodžiai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2009. 268 p. 

Kronika 

Chronicle 

291 / Algirdas Ruškys – pedagogas, kalbininkas, kalbos puoselėtojas

8 


Liolita Bernotienė – Klaipėdos universiteto 

Humanitarinių mokslų fakulteto Anglų filologijos katedros 

vedėja, docentė, daktarė. 

Moksliniai interesai: kalbotyra (anglų kalbos sintaksė ir 

semantika). 

Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. 

Tel. (8 ~ 46) 398 511. 

El. paštas: liolita.bernotiene@ku.lt 

Liolita Bernotienė – Ph. D., Associate Professor, Head 

of the English Philology Department, Humanities Faculty, 

Klaipėda University. 

Research interests: linguistics (English syntax and semantics). 

Address: H. Manto st. 84, LT-92294 Klaipėda. 

Phone: (8 ~ 46) 398 511. 

E-mail: liolita.bernotiene@ku.lt 

Liolita Bernotienė 

Klaipėdos universitetas 

Semantic features of the english 

verbal Attribute 

Anotacija 

Straipsnyje analizuojama veiksmažodinių kalbos dalių, anglų kalbos sakinyje atliekančių 

pažyminio funkciją, semantika. Pažyminiai, kaip ir kitos sakinio dalys, tiek pagrindinės, 

tiek ir antrininkės, anglų kalboje gali būti reiškiamos beveik visomis kalbos dalimis: vardažodinėmis 

(daiktavardžiu, būdvardžiu, skaitvardžiu, prielinksninėmis konstrukcijomis), 

veiksmažodinėmis (veiksmažodžiu, dalyviu, gerundijumi, bendratimi, prieveiksmiu arba 

prieveiksmio žodžių junginiu). Šiuo požiūriu anglų kalbos sakinio dalių sintaksinės funkcijos 

gali būti dviprasmės, todėl būtina išsamesnė jų semantinių ypatybių analizė. Straipsnyje 

analizuojamos semantinės veiksmažodinių pažyminių ypatybės: bruožo pirmumas / 

vienalaikiškumas tarinio laiko atžvilgiu, bruožo realizavimas veikslo aspektu, vaizduojamasis-kvalifikacinis 

apibūdinimas, vieta ar tikslas kaip objekto bruožas. Šios ypatybės, nors 

ir yra ne vieno loginio pagrindo, straipsnyje aptariamos siekiant atskleisti veiksmažodinę 

atributų specifiką. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: veiksmažodinis pažyminys, epitetas, asmenuojamosios / neasmenuojamosios 

veiksmažodžio formos, sintaksinės funkcijos, semantinės ypatybės. 

Abstract 

The article focuses on the semantic features of the verbal parts that function in the sentence 

as attributes and analyzes how the specific semantic features make the verbal parts of 

speech distinguished as attributes. Attributes, as well as other parts of sentence of the English 

language, both primary and secondary, can be expressed by almost any part of speech:


Semantic Features of the English 

Verbal Attribute 

nominal (noun, adjective, numeral, prepositional phrase, attributive group of words, adjectivized 

noun), and verbal (verb, participle, gerund, infinitive, adverb or adverbial phrase). 

In this respect, the syntactic functions of the parts of speech in the English sentence can 

be ambiguous, and they seem to require a profound analysis of the semantic features they 

acquire within the sentence. The following semantic features are analyzed: the priority / 

simultaneity of a feature, passive / active aspect of a feature, descriptive-qualifying characterization, 

and place or purpose as a feature of an object. The above mentioned features 

though logically heterogeneous, are analyzed in the present article in order to reveal the 

specific character of English verbal attributes. 

KEY WORDS: verbal attribute, epithet, finite forms of the verb, non-finite forms of the 

verb, syntactic functions, semantic features. 

9 

Syntactically, words of every language fall into the classes which are 

called parts of speech. Each part of speech has a characteristics of its own, 

the difference, however, lies in the syntactic and the semantic functions 

they perform in the sentence (Davis, Gillon 2004, 5). On the other hand, 

the words used in a sentence do not present an ordinary collection of units: 

they present “a system of functions-formal, semantic or informational 

pragmatic” (Valeika, Buitkiene 2003, 8). The same idea, that the sentence 

is not a random linear arrangement of words, is supported by Linda Thomas 

(1993, 3) who asserts that “certain sorts of words… can only appear in 

certain positions or in certain combinations”. It means that each linguistic 

unit performs the predetermined syntactical function in the sentence according 

to the language-as-a-system rules of every language. 

There is a generally accepted notion that the English attribute is mainly 

expressed by the adjective which “works to more narrowly define the 

sense of the noun by ascribing certain attributes or characteristics to it 

thus becoming a constituent of a sentence both at a word level and at a 

phrase level where it is an adjective phrase” (Thomas 1993, 32). The fact, 

that the English attribute is mostly expressed by the adjective phrase, is 

to a greater degree true, as it is namely the adjective that “modifies the 

noun, usually describing it or making its meaning more specific” (Valeika, 

Buitkiene 2003, 16) as it expresses the property of an entity. 

On the other hand, the English adjective itself can syntactically function 

as 1) an attribute and 2) as a predicative, i.e. as a noun complement. 

However, a certain degree of ambiguity may arise concerning the fact, that 

attributes, as well as other parts of sentence of the English language, both 

primary and secondary, can be expressed by almost any part of speech:

10 




nominal (noun, adjective, numeral, prepositional phrase, adjectivized 

noun), and verbal (verb, participle, gerund, infinitive, adverb or adverbial 

phrase), cf.: Ganshina and Vasilevskaya, Krylova and Gordon 2003; Quirk 

1982; Thomson and Martinet 1982. According to the indicated resources 

it turns out, that the same, above mentioned parts of speech, both nominal 

and verbal, can equally well function not only as the attribute but also as 

the subject, object, predicative, or adverbial modifiers. In this respect, the 

syntactic functions of the parts of speech in the English sentence can be 

ambiguous and seem to require a deeper insight based on the syntactical 

deep structure relations between the linguistic units that comprise the 

sentence, as well as on the profound analysis of the semantic features they 

acquire within the sentence. 

At this juncture, a distinction has to be made between the nominal 

parts of speech that syntactically function as attributes and the verbal ones, 

thus the concept of the verbal attribute has to be defined, at the same time 

defining the object of the research. The concept of the verbal attribute 

implies those verbal parts of speech which syntactically function in the 

sentence as an attribute, i.e. 

1) the -ING FORMS (PRESENT and PAST PARTICIPLE, 

GERUND); 

2) the INFINITIVE; 

3) the ADVERB (or adverbial phrases, as the adverb usually functions 

within the verb phrase); 

4) the IMPERATIVE FORMS OF THE VERB; 

5) some FINITE FORMS OF THE VERB. 

The examples to illustrate the verbal parts in the function of the attribute 

can be provided: 

PARTICIPLE: 1) Under the smiling face was a dark void of death 

(Thurber 1989, 174). 2) And one by one dropped the revelers in the bloodbedewed 

halls… (Poe 1989, 237). 

INFINITIVE: 3) There were few sounds to hear for it was early in January, 

and the college was empty and quiet (Lawrence 1996, 166). 

GERUND: 4) This courteous man was gentle and plain – the man of 

thoughts and reading (Le Fanu 1995, 5). 

ADVERB: 5) The apartment below was boisterous and gay. Or: The 

above examples prove the rule.




FINITE FORMS OF THE VERB: 6) She has taken to wearing heavy 

blue bulky shapeless quilted People’s Volunteers trousers rather than the 

tight tremendous how-the-west-was-won trousers she formerly wore. 

The motivational basis for the research is the fact that the verbal 

parts of speech can function in the English sentence not only as the subject, 

object, predicate, predicative, or adverbial modifiers but also as an attribute. 

Cf.; She was a pleasant companion to talk. v.s. The girls were dressed 

to kill. Or: Laughing gas v.s. Leaking gas. In the first case the infinitive performs 

the syntactical function of an attribute (noun complement), whereas 

the second example can be treated as an adverbial modifi er of manner or 

even purpose. On the other hand, in the first compound noun laughing 

gas v.s. leaking gas the first component is the gerund and in the second 

compound noun the first component is the participle. So which features, 

both syntactic and semantic, make those verbal parts distinguished as attributes 

in the English sentence? This complexity of the issue encourages 

to devote more attention to the analysis of the specificity of the semantic 

characteristics of the verbal parts which perform the syntactic function of 

the attribute. 

The purpose of the research is to focus on the semantic features of 

the verbal parts that function in the sentence as attributes and to analyze 

how these specific semantic characteristics make the verbal parts of speech 

distinguished as attributes. 

The tasks are to study the semantic functions of: 

1) priority / simultaneity of a feature; 

2) passive / active aspect of a feature; 

3) descriptive / qualifying characterization; 

4) place as a feature of an object. 

11 

Semantic Features of the Verbal Attributes 

As it is obvious, the English attribute is mostly expressed by the nominal 

parts of speech, such as adjective, adjectivized noun, noun in the 

possessive case, numeral, etc. The analysis of the collected corpus (the 

authors can be indicated: D. H. Lawrence, William Saumerset Maugham, 

James Thurber, Edgar Allan Poe, etc.) allows to generalize the semantic 

features of the verbal attribute which are as follows: 1) indication of time

12 




dimension of simultaneity / priority of a certain feature in accordance 

with the tense form of the predicate; 2) distinction between the active and 

passive aspect of the presentation of the feature; 3) descriptive-qualifying 

characterization which is being realized in the sentence by a) subjective 

evaluation through the explicit or implicit judgment, and b) visualization, 

4) place as a feature of an object. Though, from the point of logic the distinguished 

features may seem heterogeneous, they are in focus of analysis 

in the present article in order to reveal the specific character of the English 

verbal attributes. 

The above mentioned features that correlate the verbal characteristics 

with the attributive ones arise namely from the verbal origin of the verbal 

attributes. It should be noted that the semantic features of indication of 

time dimension of simultaneity v.s. priority and distinction between the 

active and passive aspect are the extra verbal semantic characteristics that 

correlate with the major semantic role of qualification of an attributive 

phrase. 

The Priority / Simultaneity of a Feature 

The participle is frequently referred to as “a term applied to the 

adjectival forms of verbs” (Valeika, Buitkiene 2003, 110). The generally 

known division of present and past participles is used to denote a process 

simultaneous or prior to the process of the finite verb. However, the Past 

Participle alone alongside with the major descriptive – qualifying characterization 

can express either priority or simultaneity as an extra verbal 

feature, depending on the verbal origin, compare the following examples: 

1) The ragtime had a cracked heart-broken rhythm (Maugham 1977, 58). 

2) And one by one dropped the revelers in the blood-bedewed halls… 

(Poe 1989, 237). 

3) This man, loved and respected by my friend, is at your door. 

On the other hand, the Present participle, mainly preceding the head 

noun, implies the simultaneous process or a feature in comparison with 

the process of the finite verb: Cf.: 

1) But he was afraid to look into her heavy-seeking eyes (Lawrence 

1996, 38). 

2) She was possessed by a devastating hopelessness (Lawrence 1954, 31).




It should be noted that the Present Participle is homonymous with 

another -ing form Gerund, moreover, that they both are similar in meaning, 

i.e. the both forms denote a process: the Present Participle denotes 

a qualifying process, while the Gerund signifies a substantivized process, 

that is why the latter mainly functions syntactically as the subject or the 

object of the English sentence but not as the attribute. Though both, the 

Present Participle and the Gerund, can occur in the predicative position, 

for instance: Seeing is believing. v.s. The movie was exciting; or in the compound 

nouns: a sleeping bag v.s. a sleeping boy, laughing gas v.s. a laughing 

girl. (Celce-Murcia, Larsen-Freeman 1983, 447–448). 

Accordingly, it should be marked, that the Participle denoting the 

qualifying process, i.e. syntactically functioning as an attribute, can appear 

in the English sentence in a detached position, consider a few examples: 

1) Thus encouraged, he tapped at the study door (Cobuild 2005, 363). 

2) Surprised at the unexpected question, I hardly knew what to answer 

(Cobuild 2005, 362). 

3) The sun rose unclouded (Murdoch 1971, 335). 

The above examples of detached Past Participles express the simultaneous 

(2, 3), or prior (1) qualifying process or state of the subject. When a detached 

attribute expressed by a Participle stands after the word it modifies 

it may follow it directly or be placed at some distance from it at the end of 

the sentence: “When the detached attribute immediately follows the word 

which it modifies it is often synonymous to a subordinate clause.” (Parrott 

2000, 371), e.g. Again the sun was warm, again the streams, descending 

from glaciers” (Lawrence 1996, 487). The detached attribute “descending 

from the glaciers” follows the homogeneous subject “the streams” and is 

synonymous to a subordinate clause. A participial modifier is essentially a 

relative clause. On the other hand, the above mentioned constructions can 

acquire the adverbial meaning. However, the analysis is not intended to be 

focused on the clause level due to the limitations of the article. 

According to Krylova, the participial attribute can function not only as 

an attribute as in the above examples, but also as an adverbial modifier, 

Cf.: (Krylova, Gordon 2003, 254), that either stands before the modified 

noun or is detached (loose): 

1) We sat in a little garden under laden with grapes vine (Maugham 

1977, 306). 

13

14 




Passive / Active Aspect of a Feature 

Another extra verbal characteristics to denote the aspect of action or 

a process is transferred to the attributes which are formed by Participles. 

The semantic difference is made by the Participle in the syntactic function 

of the attribute between the Present and Past Participle clauses. The difference 

is one of (1) active versus (2) passive voice. Cf.: e.g. 

1) A man claiming to be the president of Grenada arrived at Kennedy 

last night (Cobuild 2005, 370). 

2) The woman suspected of falsifying the petitions will be arraigned 

(Parrott 2000, 381). 

In the first sentence it is the subject that is the agent of the action, i.e., 

it is he who does the claiming, whereas in the second sentence the woman 

is not the one who suspects. Thus she is the patient of the action. The 

above examples reveal that the active participle expresses the action of a 

continuous verb (is claiming), whereas the Past Participle in the passive 

form expresses the action of a passive verb (was / is suspected), cf.: (Hewings 

1999, 343). Consider two more examples: 

1) There are delays this morning for people traveling to work (Hewings 

1999, 342). 

2) I have a message for the people delayed by the traffic chaos (Hewings 

1999, 342). 

The structure being + past participle after a noun is similar to the restrictive 

relative clause beginning with which, who, or that: Cf.: (Eastwood 

1999, 32). A few examples can be provided: 

1) The prisoners being released are all women / the prisoners who are 

being released (Eastwood 1999, 342). 

2) The boys being chosen for the team are under nine / the boys who 

are being chosen (Eastwood 1999, 342). 

Descriptive-Qualifying Characterization 

According to Linda Thomas “an adjective works to more narrowly define 

the sense of the noun by ascribing certain attributes or characteristics 

to it.” (1993, 32). Owing to the phrase structure rules in English every 

attribute is restricted by its “potential syntactic position” (Celce-Murcia, 

Larsen-Freeman 1983, 394–395), i.e. to modify the noun. Semantically




this modification is realized by ascribing qualifying characteristics to the 

noun. In the predicative position, for instance, the descriptive qualifying 

function is realized through the attribute which “relates back to what precedes 

the verb, i.e. the noun-phrase subject, describing their states, thus 

becoming the subject complement” (Thomas 1993, 46), as in: 

1) The boat is adrift (S + P + Sc), 

2) She seems unhappy (S + P + Sc), 

or the object complement after the verbs to make, to call, etc., 

1) Kate called John stupid (S + P + dO + Oc). 

Descriptive qualification of the noun is performed via visualization, 

which is explicated by Roberts and Jacobs as a creation of imagery which 

brings scenes and feelings to the imagination of the readers or the listeners 

(1989, 56). In other words, it stimulates the senses and triggers the 

memories. Visualization, according to Di Yani (1990, 444–445), may be 

created through images that reveal the human senses: visual (something 

seen), aural (something heard), tactile (something felt or touched), olfactory 

(something smelled), or gustatory (something tasted), for example: 

1) From the oval-shaped flower-bed there rose perhaps a hundred 

stalks spreading into heart-shaped or tongue-shaped leaves… (Woolf 

1972, 1). 

2) I became aware of a distinct, hollow, metallic, and clangorous, yet 

apparently muffl ed reverberation (Poe 1989, 424). 

The participle (the present and the past) frequently functions as an 

attribute in the semantic role of characterization, i.e. explicit or implicit 

subjective-evaluative judgment, and atmosphere creation (dramatic, humorous 

or ironic). For example: 

1) The sisters found themselves confronted by a terrifying chasm (Lawrence 

1996, 23). 

2) There was the creaking sound of two overcrowded branches… rubbing 

each other into wounds (Hardy 1994, 13). 

3) But in her bosom was still that bright glowing place… and the mirror 

gave her back a woman, radiant, with smiling, trembling lips, with 

big dark eyes and an air of listening, waiting for something divine to 

happen… (Mansfield 1990, 3). 

In the final sentence all non-finite forms of the verb can be observed, 

which function as attributes: glowing, smiling, trembling are participles, of 

listening, waiting are gerunds and to happen is the infinitive. 

15

16 




On the other hand, visualization conveys the emotional evaluation and 

the subjective viewpoint of the author, as some particular features of those 

defined words are highlighted. Visualization has the peculiarity of expressiveness, 

i.e. an intensification of the utterance that affects imagination or 

emotions of addressee (Lobner 2002, 32). Thus the expressive-emotive 

semantic function should be distinguished as the semantics of these attributes 

is more evidently related to the stylistic characteristics. At this 

point, it should be noted that an attributive structure, which reveals expressiveness, 

emotiveness, and the subjective attitude towards the object 

described stylistically is functioning as an epithet, which is a category 

describable in terms of both – syntactic and semantic aspects. Skrebniov, 

J. M. (2003, 100) defines the epithet as a mixture of semantics and syntax, 

and observes that very often it is difficult to determine the boundaries 

between the adverbial modifier and the epithet, on the other hand, this 

happens because the epithet is a kind of structure – partly syntactic and 

partly semantic – which, however, has syntactic limitations, as it can be 

expressed by an attributive phrase, nominal or verbal, (or an attributive 

group of words, or an adverbial modifier). However, the logical attribute 

contrasts with the epithet, which is used to reveal the emotional relation 

and the subjective attitude towards the noun modified, while the logical 

attribute performs just the logical function of the objective value. 

Nevertheless, Jacobs and Rosenbaum (1971, 135) state that “there is a 

very close link between literal seeing and figurative seeing and interpretation”. 

It means that in many cases the word may acquire some degree of 

emotiveness. This reveals that there is a certain ambiguity as to the logical 

and emotive meanings of the attributes. 

Descriptive-qualifying semantic function is also performed by the infinitive 

used attributively and by the adverb when it follows its head 

noun, for instance: 

1) There were few sounds to hear, for it was early in January, and the 

college was empty and quiet (Lawrence 1954, 166). 

2) He is a good man for you to know. 

In the first example (1) the infinitive to hear follows the noun sounds, 

modifying it in postposition. On the other hand, in the second sentence 

(2) the construction consists of the preposition for + pronoun in the objective 

case (or a noun in the common case) and the infinitive, which being in




postposition, relates the modification back to the preceding noun phrase. 

However, the preposition is used in case the emphasis is placed on the 

pronoun (or noun), otherwise, the construction eliding the preposition + 

pronoun (or a noun) is acceptable, compare: 

3) He is a good man to know. 

The infinitive can also occur with the following words, such as: the 

fi rst, second, next, last, only, etc. and superlatives, for example, youngest, 

most famous and so on as these elements comprise a more favourable environment 

for an infinitival attribute in terms of its attributive meaning. 

Consider an example: 

4) New Zealand was the first country to give women the vote (Hewings 

1999, 342). 

The infinitive to give functions as an attribute to the noun country with 

the ordinal numeral the fi rst. The infinitive in this case can be replaced by 

a relative clause, Cf.: 

5) New Zealand was the first country which gave women the vote. 

On the other hand, the imperative form of the verb in the attributive function 

can also be observed in the so called “phrase epithets” (Galperin 1999, 

160), i.e. the attributive structures that are characterized as semantic entities 

syntactically expressed by a series of words including the infinitive without 

the particle to, or even the verb in the finite form in the so called “sentence 

epithets”. The series of words are separated from each other by hyphens. Talking 

about the place in the sentence, these structures occupy a fixed position, 

i.e. they always precede the noun they refer to. For instance, 

1) It is do-it-yourself, go-it-alone attitude (N. Y. T. Magazine). 

2) Lena answered in happy-go-lucky way (Maugham 1977, 362). 

After the nouns the phrase epithets modify there often stands a subordinate 

attributive clause beginning with “that”, e.g. 

3) And she still has that look, that don’t-you-touch-me look, that women 

who were beautiful carry with them to the grave. 

The hyphenated structure of the sentence attribute constructions acquire 

the syntactical status of a compound word functioning in the sentence 

as an attribute. From the above examples it is clear that the analyzed 

phrases lose their independent quality and when included into more extensive 

structures they acquire new features, i.e. the attributive ones, thus 

themselves becoming interdependent, as they refer to the same subject. 

17

18 




The verbal attributive structures can be formed even by the finite 

forms of the verb, thus shaping more extensive and expanded attributive 

phrases, e.g. 

1) Personally, I detested her smug, mystery-making, come-hither-butgo 

away-again-because-butter-wouldn’t-melt-in-my-mouth expression. 

2) Freddie was standing in front of the fireplace with a “well-that’s-thestory-what-are-we-going-to-do-about-it 

“ air that made him a focal 

point. 

It is evident from the above examples that the structures containing 

syntactical pattern of a sentence, i. e. (S + P + O), function as attributes 

to the nouns they precede. The semantic predestination of these verbal 

attributive structures is to provide a multifarious descriptive-qualifying 

characterization of the modified noun, thus placing more expressive-emotional 

charge on it. 

Place as a Feature of an Object 

The adverb is a class of words which denote a non-substantive property, 

in other words, “an adverb is a particle used to modify or limit the 

meaning of the verb” (Halloc 2007, 127). Semantically adverbs are classified 

into: 1) non-spatial, which denote viewpoint, focus, intensity, etc., 

and 2) spatial, which denote place and time. The latter ones are capable of 

performing the attributive function, as in: e.g. He lived in the room above. 

The adverb above follows the head noun room. It is obvious that in this 

case the adverb performs the attributive function, as the question that can 

be formulated to this particular part of sentence is: In what room? In the 

room which is above. The attributive function of the adverb in this case 

can be identified with the relative clause. It means that the adverb modifies 

the noun but not the verb, and thus the verbal attribute expressed by 

the adverb acquires the additional meaning of the place. The same meaning 

of the place, and some other ones, such as time and purpose, can also 

be imparted by attributes expressed by the prepositional phrases. However, 

the prepositional phrases are generally comprised with the nouns, 

compare (Thomas 1993, 29).




However, the adverb can also precede the head noun as in: The above 

examples prove the rule. As a matter of fact, the position of the adverb 

in the sentence is not fixed. As Robert M. W. Dixon puts it “some single 

– word adverbs may follow a noun (2005, 406), on the other hand, 

other authors, such as W. Wolfram and N. Shilling-Estes (2006, 337), 

or C. T. Adger, W. Wolfram, D. Christian (2007, 201) and J. Meiklejohn 

(2008, 57) are concerned with misplacement of an adverb only if it makes 

a significant change in meaning. However, Ansell (2000) states that: “Adverbs 

of time usually occupy either the beginning position or the end 

position of the clause”. 

On the other hand, both adjectives and adverbs can have the same 

form, as in fast, late, hard, loud, tight, right, slow, wide, etc., though generally 

adverbs are derived from adjectives with the suffix -ly. Being genetically 

related to the adjective, the attributive adverb functions as a qualifier 

of the noun by describing it in terms of place or time, still pertaining its 

adverbial nature. 

19 

Conclusions 

1) The verbal and nominal parts of speech in the English sentence 

can function equally well as subjects, predicatives (subject or object 

complements), objects, attributes and adverbial modifiers. The 

function, that these parts perform in a particular sentence, is predetermined 

by the syntactic relations that underlie the ties between 

the words, and the semantic features that they acquire. 

2) The attribute which is expressed by the same verbal parts (participle, 

infinitive, gerund, adverb, even some finite forms of the verb), 

that can also function as the subject, object, etc., is distinguished 

from the latter by its specific semantic characteristics, such as: 

a) time dimension of a feature – simultanaity / priority; 

b) passive / active aspect of a feature; 

c) descriptive-qualifying characterization; 

d) place as a feature of an object; 

e) purpose as a feature of an object. 

These semantic features are, in fact, predetermined by the verbal origin 

of the verbal attributes.

20 




3) Though verbal parts, performing the syntactic function of an attribute, 

modify a head noun (both in pre-modification and in postmodification), 

semantically ascribing a certain feature to it, they 

impart particularly verbal qualities, namely 1) the time dimension, 

and 2) passive or active aspect. 

4) The descriptive-qualifying characteristics is mainly realized as visualization, 

i.e. through visual, aural, tactile, olfactory, or gustatory 

imagery, explicit or implicit subjective evaluation and atmosphere 

(dramatic, humorous, or ironic) creation, despite the logical function 

of the objective value, imposing on the attribute expressiveness, 

subjectivity and emotionality, thus turning the attribute into a 

poetic-rhetoric means – the epithet, which can be described both in 

terms of syntax and semantics. 

5) Finite forms of the verbs used attributively lose their independent 

quality as verbs, and when included into more extensive structures 

they acquire a new function, i.e. the attributive one, thus themselves 

becoming interdependent, as they refer to the same subject. 

The semantic peculiarity of these verbal attributive structures is to 

provide a multifarious descriptive-qualifying characterization of the 

modified noun, thus placing more expressive-emotional charge on 

it and becoming the affective phrase and sentence epithets. 

References 

Primary sources 

Hardy 1994 – Thomas Hardy. The Woodlanders. England: Penguin Popular Classics. 

Lawrence 1954 – D. H. Lawrence. Sons and Lovers. England: Penguin Books. 

Lawrence 1996 – D. H. Lawrence. Women in Love. England: Penguin Popular Classics. 

Le Fanu 1995 – Sheridan Le Fanu. In a Glass Darkly. London: Wordsworth Classics. 

Mansfield 1990 – Katherine Mansfield. Bliss. In Di Yani, R. 1990. Literature. Pleasantville: 

McGraw-hill Publishing Company. 

Maugham 1977 – W. Somerset Maugham. Rain and Other South Sea Stories. Moscow: 

Progress Publishers. 

Murdoch 1971 – Iris Murdoch. The Nice and the Good. England: Penguin Books. 

Poe 1989 – Edgar Allan Poe. The Cask of Amontilado. In Roberts, E. V. and Jacobs, H. E. 

1989. Fiction. An Introduction to Reading and Writing. New Jersey: Prentice Hall, Englewood 

Cliffs.




Thurber 1989 – James Thurber. The Greatest Man in the World. In Roberts, E. V. and Jacobs, 

H. E. 1989. Fiction. An Introduction to Reading and Writing. New Jersey: Prentice 

Hall, Englewood Cliffs. 

Woolf 1972 – Virginia Woolf. A Haunted House and Other Short Stories. UK: Hogarth 

Press. 

21 

Secondary sources 

Adger 2007 – Carolyn Temple Adger, Walt Wolfram, Donna Christian. Dialects in Schools 

and Communities. USA: Routledge. 

Ansell 2000 – Mary Ansell. English Grammar, Explanations and Exercises. Retrieved from: 

http:/www.fortunecity.com/ bally/ durus/ 153/gramdex.html. 

Celce-Murcia 1983 – Marianne Celce-Murcia, Diane Larsen-Freeman. The Grammar 

Book. USA: Heinle & Heinle Publishers. 

Collins Cobuild English Grammar. 2005. Harper Collins Publishers. 

Davis 2004 – Steven Davis, Brendan S. Gillon. Semantics. UK: Oxford University Press. 

Di Yani 1990 – Robert Di Yani. Literature. Pleasantville: McGraw-hill Publishing Company. 

Dixon 2005 – Robert M. W. Dixon. A Semantic Approach to English Grammar. UK: Oxford 

University Press. 

Eastwood 1999 – John Eastwood. Oxford Practice Grammar. UK: Oxford University Press. 

Halloc 2007 – E. J. Halloc. A Grammar of the English Language. USA: Harvard University. 

Hewings 1999 – Martin Hewings. Advanced Grammar in Use. Cambridge University 

Press. 

Jacobs 1971 – Roderick A. Jacobs and Peter S. Rosenbaum. Transformations, Style and 

Meaning. USA: Massachusets: Waltham. 

Krylova 2003 – I. P. Krylova and E. M. Gordon. A Grammar of Present-day English. Moscow: 

Knyžnyj Dom. 

Lobner 2002 – Sebastian Lobner. Understanding Semantics. UK: Oxford University Press. 

Meiklejohn 2008 – John Miller Dow Meiklejohn. The English Language. London: Biblio- 

Bazaar, LLC. 

Parrott 2000 – Martin Parrott. Grammar for English Language Teachers. Cambridge University 

Press. 

Quirk 1982 – Randolph Quirk. A University Grammar of English. Moscow: Vyshaja shkola. 

Roberts 1989 – Edgar V. Roberts, Henry E. Jacobs. Fiction. An Introduction to Reading and 

Writing. New Jersey: Prentice Hall, Englewood Cliffs. 

Skrebniov 2003 – J. M. Skrebniov. Osnovy stilistiki anglijskogo jazyka. Moskva: Astrel. 

AST. 

Thomas 1993 – Linda Thomas. Beginning Syntax. UK: Blackwell Publishers. 

Thomson 1982 – A. J. Thomson and A. V. Martinet. A Practical English Grammar. Oxford 

University Press. 

Valeika 2003 – Laimutis Valeika, Janina Buitkienė. An Introductory Course in Theoretical 

English Grammar. Vilnius: Vilnius Pedagogical University Press. 

Wolfram 2006 – Walt Wolfram, Natalie Schilling-Estes. An American English. USA: Wiley- 

Blackwell.

22 





ANGLŲ KALBOS VEIKSMAŽODINIO PAŽYMINIO 

SEMANTINĖS YPATYBĖS 

Santrauka 

Tam tikros kalbos dalys sakinyje gali užimti tik griežtai sintaksiniu požiūriu 

apibrėžtas pozicijas. Visai įprasta, kad pažyminio poziciją sakinyje 

užima būdvardis, nes būtent būdvardžio paskirtis yra siauriau apibūdinti 

daiktavardį, jam priskiriant tam tikras charakteristikas ir bruožus, dėl to 

būdvardis su daiktavardžiu ir sudaro žodžių junginius. Tačiau anglų kalbos 

sakinyje ir veiksmažodinės kalbos dalys gali įgyti sintaksinių funkcijų, 

būdingų būdvardžiui, t. y. jos gali atlikti pažyminio funkciją. Kita vertus, 

veiksmažodinės kalbos dalys gali funkcionuoti ir kaip veiksnys, tarinys, 

predikatyvas bei aplinkybės. Šio straipsnio tyrimo objektas yra veiksmažodiniai 

anglų kalbos pažyminiai, t. y. tokios veiksmažodinės kalbos dalys, 

kurios anglų kalbos sakinyje atlieka sintaksinę pažyminio funkciją: 

1) -ing formos (dalyvis, gerundijus), 

2) bendratis, 

3) asmenuojamosios veiksmažodžio formos, 

4) prieveiksmis. 

Straipsnio tikslas yra išanalizuoti, kokios semantinės ypatybės yra būdingos 

veiksmažodiniams pažyminiams ir kaip jos skiria šiuos pažyminius 

iš kitų pažyminių. Pažyminiai, kaip ir kitos sakinio dalys, tiek pagrindinės, 

tiek ir antrininkės, anglų kalboje gali būti reiškiamos beveik visomis 

kalbos dalimis: vardažodinėmis (daiktavardžiu, būdvardžiu, skaitvardžiu, 

prielinksninėmis konstrukcijomis), veiksmažodinėmis (veiksmažodžiu, 

dalyviu, gerundijumi, bendratimi, prieveiksmiu arba prieveiksmio žodžių 

junginiu). Šiuo požiūriu anglų kalbos sakinio dalių sintaksinės funkcijos 

gali būti dviprasmės, todėl būtina išsamesnė jų semantinių ypatybių analizė. 

Straipsnyje analizuojamos šios semantinės veiksmažodinių pažyminių 

charakteristikos: bruožo pirmumas / vienalaikiškumas tarinio laiko atžvilgiu, 

bruožo realizavimas veikslo aspektu, vaizduojamasis kvalifikacinis 

apibūdinimas, vieta bei tikslas kaip objekto bruožas. 

Analizė leidžia apibendrinti, kad anglų kalboje tiek daiktavardinės, tiek 

ir veiksmažodinės kalbos dalys gali atlikti sintaksines pažyminio funkcijas,




suteikdamos tokiems pažyminiams veiksmažodžiui būdingų semantinių 

bruožų – dalyvis reiškia pažymimojo daiktavardžio ypatybės pirmumo ar 

vienalaikiškumo sakinio tarinio laiko atžvilgiu aspektą. Tyrimas parodė, 

kad būtojo laiko dalyvis reiškia ir pirmumą, ir vienalaikiškumą. Analizė 

bruožo realizavimo veikslo aspektu atskleidė, kad esamojo laiko dalyvis 

apibūdina veiksnį, kuris atlieka veiksmą, o būtojo laiko dalyvis apibūdina 

veiksnį, kuris jį patiria. Be to, ir būtojo, ir būsimojo laiko dalyviai plačiai 

vartojami daiktavardžio bruožo regimajai, girdimajai, apčiuopiamajai, uodžiamajai 

bei skonio raiškai, reiškiančiai ekspresyvumą ir emocionalumą, 

kurti, kas ir leidžia laikyti tokį veiksmažodinį pažyminį epitetu, t. y. tiek 

sintaksine, tiek ir semantine struktūra. 

Bendratis, vartojama kaip veiksmažodinis pažyminys, reiškia savybę, 

kuri turi tikslo požymių, prieveiksmio vartojimas pažyminiu suteikia 

objektui vietos semantikos. Asmenuojamosios veiksmažodžio dalys, vartojamos 

kaip pažyminys, praranda savarankišką veiksmažodinę tarinio funkciją 

ir, įtrauktos į platesnes veiksmažodinio pažyminio struktūras, tampa 

fraziniais arba netgi ir sakinio formą turinčiais epitetais, atliekančiais vaizduojamąją-kvalifikuojamąją, 

emocinę ekspresyviąją semantinę stilistinę 

funkciją. 

23

24 


Albinas Drukteinis – Klaipėdos universiteto Lietuvių 

kalbos katedros vedėjas, docentas, daktaras. 

Moksliniai interesai: sintaksė, sakinio semantika; kalbos 

norminimas ir vartosena. 

Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. 

El. paštas: albinas@takas.lt 

Albinas Drukteinis – Ph. D. (Humanities), Associate 

Professor, Head of the Lithuanian Language Department, 

University of Klaipėda. 

Research interests: syntax, semantic structure of the 

sentence; codification and use of language. 

Address: Herkaus Manto st. 84, LT-92294 Klaipėda, 

Lithuania. 

E-mail: albinas@takas.lt 

Albinas Drukteinis 


SEMANTINĖS SAKINIŲ STRUKTŪROS SU 

SINKRETINĖS REIKŠMĖS PREDIKATAIS 

Anotacija 

Straipsnyje aptariama sinkretizmo sąvoka ir jos reiškimasis predikatų semantikoje, analizuojamos 

sakinio semantinės struktūros su vienu iš sinkretizmo tipų – neišsprendžiamuoju 

sinkretizmu. Skirtingų sintaksinių semantinių tipų predikatų reikšmės, susiliejusios viename 

predikate, lemia skirtingų semantinių sakinio struktūrų kombinacijas. Tokios struktūros 

turi dvisluoksnes semantines funkcijas. Nustatyta, kad sinkretiškos reikšmės gali būti 

aktualizuojamos pavartojus kitos semantinės struktūros komponentus arba egzistuoti predikate 

nepriklausomai nuo vartojimo. Sinkretizmo reiškinio sintaksinė semantinė analizė 

leidžia tiksliau klasifikuoti predikatus, spręsti semantinių funkcijų turinio ir hierarchijos 

klausimus. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: sinkretizmas, sakinio semantinė struktūra, semantinės funkcijos, 

predikatų tipai. 

Abstract 

The article discusses a concept of syncretism is and its expression in the semantics of predicates, 

and presents an analysis of semantic sentence structures with one type of syncretism 

– irresolvable syncretism. The meanings of predicates of different syntactical semantic 

types merged in one predicate determine the combinations of different semantic sentence 

structures. Such structures have two-level semantic functions. It was established that syncretic 

meanings may be actualized by using components of another semantic structure or 

they may exist in a predicate independent of the use. A syntactical semantic analysis of the


Semantinės sakinių struktūros su 

sinkretinės reikšmės predikatais 

phenomenon of syncretism enables to classify the predicates more precisely and to address 

the issues of the content and hierarchy of semantic functions. 

KEY WORDS: syncretism, semantic structure of sentence, semantic functions (roles), 

types of predicates. 

25 

Įvadas 

Sintagminių žodžių ryšių ar viso sakinio semantikos tyrimams svarbu 

nustatyti valentines veiksmažodžio ypatybes, o sakinyje – predikato gebėjimą 

sukurti tam tikrą visų semantinių santykių tinklą arba tik būtinąją 

semantinę struktūrą, jei to pakanka tyrimo tikslams. Šito buvo siekiama ir 

pirmuosiuose linksnių gramatikos darbuose nustatinėjant veiksmažodžio 

(predikato) „rėmą“ – būtinąją semantinių palydovų struktūrą (plg. Fillmore 

1968, 1977), ir dabartinėse iš linksnių gramatikos ir generatyvinės 

semantikos išsirutuliojusiose teorijose, tarkim, vaidmenų ir referencijos 

(Role and Reference Grammar) teorijoje (plg. Van Valin, LaPolla 1997), 

be būtinosios ir išplėstos sakinio semantinės struktūros neapsieina funkciniai 

kalbos (ir sakinio) aprašai (plg. Dik 1989; Siewierska 1991). Tačiau 

bendresniems tyrimams svarbios ne tiek atskiro veiksmažodžio (ar kitos 

kalbos dalies) semantinio valentingumo ypatybės, kiek viso panašiomis 

santykių sudarymo galimybėmis ribojamo tipo aprašas (plg. Labutis 2007). 

Norint aprašyti tam tikrą predikatų tipą pagal būdingą semantinių palydovų 

rinkinį, pirmiausia reikia nusistatyti gana tikslius kiekvieno atskiro 

predikato semantinius palydovus. Dėl gana stiprios semantinių palydovų 

rinkinio ir predikato reikšmės struktūros koreliacijos semantinių funkcijų 

(semantinių palydovų) rinkinį nustatyti ir predikatą tam tikram predikatų 

tipui priskirti galima tik gerai išanalizavus relevantiškas aptariamai problemai 

predikato reikšmės ypatybes. 

Straipsnyje aprašyto tyrimo tikslas – išanalizuoti sinkretizmo reiškinį 

predikato reikšmėje, apriboti jį tam tikrais požymiais, atskirti nuo panašių 

į jį reikšmės ypatybių ir tuo palengvinti predikatų skirstymą į tipus, o 

kartu ir semantinių sakinio struktūrų aprašymą, semantinių struktūrų ryšių 

nustatymą. Tyrimu nesiekiama inventorizuoti visų sinkretizmo atvejų, 

bet bandoma nustatyti sinkretiškų predikatų semantinių funkcijų turinį ir 

pasiūlyti jų žymėjimo būdą. Tyrimo objektas – sudėtingèsnės predikatų 

réikšmės, apimančios skirtingų būtinųjų struktūrų (propozicijų) požymius.

26 




Tokių predikatų būtinųjų semantinių funkcijų rinkinį nustatyti galima 

tik gretinant su tipinėmis semantinėmis struktūromis, t. y. su semantinių 

funkcijų rinkiniu, būdingu tam tikriems predikatų tipams. Nors vientiso 

ir detalaus predikatų tipų ir jiems būdingų semantinių funkcijų rinkinių 

nėra, bet iš atskirų tyrinėjimų (plg. Ambrazas 1986, 27; Baranauskienė 

2005; Drukteinis 2002, 95–96; 2006c, 25–27; Krinickaitė 2003; ir kt.) 

galima sudaryti apytikrį jų sąrašą, pakankamą tiriamiems reiškiniams aprašyti. 

Šiame straipsnyje neanalizuojama ir semantinių funkcijų, sudarančių 

tam tikrų predikatų grupių rinkinius, apimtis, tarpusavio santykiai, nors 

nuo to iš dalies priklauso predikatų skirstymas į sintaksines semantines 

grupes. Tai atskiro tyrimo reikalaujantis klausimas. 

Sinkretizmo apibūdinimas 

Sinkretizmu yra pavadinami gana nevienodi kalbos reiškiniai. Sinkretiška 

laikoma, tarkim, sutampanti vardininko ir įnagininko galūnė žodyje 

ranka, t. y. įprasta homoforma (Valeckienė 1998, 293). Bendriau tokius 

atvejus nusako žodynai: funkcijų susiliejimas viename vienete; forma atlieka 

dviejų ar kelių formų funkcijas; santykis tarp žodžių, turinčių skirtingas 

morfosintaksines ypatybes, bet tą pačią formą (Gaivenis, Keinys 1990; 

ir kt.). Taip apibūdinamą sinkretizmą būtų galima pavadinti formaliuoju, 

nes, pavartota sakinyje, tokia forma beturi vieną reikšmę. 

Kai kada nurodomas dvejopas sinkretizmo pobūdis (apibūdinant sakinio 

dalių sinkretizmą): kalbos reiškinys gali būti interpretuojamas dvejaip arba 

tikrai turi ir vienos, ir kitos sakinio dalies bruožų (Labutis 1998, 210). Antrojo 

atvejo pavyzdys galėtų būti sakinyje Staiga jis pasisuko (būdas ir laikas). 

Luji Jelmslevas (Louis Hjelmslev) tuos du tipus vadino išsprendžiamuoju ir 

neišsprendžiamuoju sinkretizmu (žr. Vykypěl 2005, 13, 28). Jei vartojimas 

gali parodyti kurią nors vieną reikšmę, tai sutapimas yra tik formalus ir tokiu 

būdu išsprendžiamas. Formaliai ir kelių reikšmių buvimas viename žodyje 

gali būti priskirtas sinkretizmui. Tolimos reikšmės žodyje (šiuo atveju aktualus 

veiksmažodis) patenka į skirtingus predikatų tipus pagal sukuriamas 

semantines struktūras ir reikšmės sinkretiškumo nėra, pavyzdžiui: 

Jis paprastai nieko neatsako pašnekovui ko nors klausiamas. 

(P – Ag, B, Con) 

Jie paprastai niekada neatsako už prastus kolektyvinius sprendimus. 

(P – Pcp, Con)




Tačiau yra artimų reikšmių, susidarančių papildžius ar pakeitus tipišką 

sintaksinę semantinę aplinką, ir tais atvejais galima kalbėti apie tam tikrą 

sinkretiškumą (plačiau žr. toliau apie aktualizuotąjį sinkretizmą). 

Reikšmės sutapimas, ne tik formos, nėra išsprendžiamas kontekstu, todėl 

galimas interpretuoti dvejaip. Sakinio semantinei struktūrai nustatyti 

ir predikatams pagal tokias struktūras grupuoti yra aktualus tik pastarasis, 

neišsprendžiamasis predikato reikšmės sinkretizmas. Pirmojo atvejo išvis 

nereikėtų įtraukti į sakinio semantikos reiškinių analizę. 

27 

Sinkretinės predikato reikšmės užribis 

Predikato reikšmėje gali derėti įvairios sintagminiams santykiams aktualios 

dalinės reikšmės, tik panašios į sinkretines, bet jomis nelaikytinos. 

Panašumo į sinkretinių predikatų struktūras turi vadinamasis absoliutusis 

predikatų vartojimas: Vaikas jau skaito. Toks sakinys reiškia arba Vaikas 

moka skaityti (P – Pcp, Con) (mentalinis predikatas), arba Vaikas jau 

skaito [paduotą knygą] (P – Ag, Pt). Plg. dar: Tas arklys spiria atitinkamai: 

Atsargiai, tas arklys spiria (P – Desk) (jis turi tokią ypatybę) ir Tas arklys 

spiria kiekvienam, kas prieina prie užpakalinių kojų (P – Pt) (fizinis poveikis 

kažkam). 

Tai formalus sutapimas, skirtingame kontekste skirtųsi situacijų tipai, 

tad artima skirtingoms žodžio reikšmėms. 

Sinkretiniams atvejams nereikėtų priskirti tam pačiam situacijų ir predikatų 

tipui priklausančių variantų. Pavyzdžiui, sakinių su slinkties predikatais 

semantinės struktūros gali skirtis dėl judėjimo priemonės buvimo: 

Gulbė nuplaukė į kitą krantą. (P – Ag, Dir) 

Mes nuplaukėme į kitą krantą valtimi. (P – Ag, Dir, I) 

Taip pat plg. kalbėjimo predikatų grupėje neorientuotą kalbėjimą į ką 

nors (ir be adresato) ir kalbėjimą kaip informacijos perteikimą: 

Jis pralemeno kažką nesuprantama. (P – Ag, Con) 

Aš pasakiau jam visą tiesą. (P – Ag, B, Con) 

Veiksmas kai kada pavadinamas netiesiogiai: virkdyti, pykinti – pagal 

siekiamą būseną, aušinti – pagal siekiamą procesą, tiesinti, lyginti – pagal 

siekiamą požymį, bet nenurodoma, koks veiksmas atliekamas siekiant 

būsenos, proceso ar požymio. Ankstesniuose tyrimuose tai buvo pavadinta 

santykine nominacija (Drukteinis 1984; 2002, 96; 2006b, 289; 2007,

28 




19–20). Jai priskiriama ir struktūros komponentų inkorporacija: grybauti, 

uogauti, riešutauti; lakuoti, taukuoti ir pan. Tokie predikatai implikuoja 

įvairius veiksmus, perteikia ne vieno tipo situacijas (aušinti (sriubą): pilstyti 

(sriubą), pūsti (į sriubą), padėti (sriubą) šaltai ir pan.; grybauti: ieškoti grybų, 

rauti grybus, vaikščioti po mišką; virkdyti: įgnybti, gąsdinti, išeiti ir pan.). Bet 

predikatas visus juos apibendrina, todėl reikšmės nėra lygiavertės, negalimos 

sugretinti vienoje plotmėje ir čia apsibrėžtos sinkretizmo sampratos 

neatitinka. 

Šiuo atžvilgiu savotiškos yra tokių sakinių kaip Jis mane nervina; Aš jį 

pykinu semantinės struktūros. Tokie sakiniai gali reikšti ne tik kryptingą 

veiksmą ir poveikį, implikuojantį įvairias situacijas, bet ir būseną, kylančią 

dėl kito santykio dalyvio kaip priežasties. Akivaizdesni atvejai, kai būsenos 

patyrėjas yra pats kalbėtojas (pirmas sakinys). Šis sakinys suprantamas kaip 

„Aš nervinuosi dėl jo elgesio / išvaizdos / kalbėjimo tono...“ Todėl tokios 

reikšmės sakinio semantinė struktūra yra P – Pcp, Caus (plg. to paties 

veiksmažodžio poveikio reikšmės struktūrą P – Ag, Pt). Toks dviprasmiškumas 

su sinkretizmu sietinas, bet tik su formaliuoju, išsprendžiamuoju, 

nes kontekste galima tik viena sakinio reikšmė. 

Veiksmų implikacijos būdu yra sudaryti vadinamieji sukūrimo predikatai: 

kasti (duobę), statyti (namą), megzti (kojines), tapyti (paveikslą) ir pan. 

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie reiškia poveikį ir priklausomąjį komponentą 

reikėtų laikyti patientu (Pt), tačiau kasimo veiksmas nereiškia poveikio 

duobei, statymo veiksmas – poveikio namui ir t. t. Atsirandantis po 

veiksmo dalykas, kaip veiksmo rezultatas, rodo, kad sukūrimo predikatai 

apima įvairius paprastai fizinius veiksmus su veikiamais objektais ir su jais 

yra susiję hierarchiniais (implikacijos) santykiais. 

Džonas Laionzas (Lyons 1972: Лайонз 1978, 315) kalba apie sinkretizmą 

tokiuose sakiniuose kaip Peilis nužudė Bilą. Tiesa, čia aptariamas 

daiktavardinio komponento peilis sinkretiškumas (veikėjas, instrumentas). 

Tačiau žinant, kad semantinės struktūros pasikeitimai stipriai susiję su pasikeitimais 

predikato reikšmėje, galima manyti, jog predikatas reiškia skirtingus 

santykius. Bet tai redukuota struktūra, perteikianti dalį suvokiamos 

situacijos metonimiškai perkėlus veikėjo funkciją nuo veikėjo priklausančiam 

instrumentui, aktualizuojanti tik tam tikrus jos santykius, todėl laikytina 

išvestine. O išvestinių struktūrų santykis su pagrindinėmis yra kitos




plotmės, nelygiaverčių struktūrų santykis, todėl aptariamam reiškiniui neturėtų 

priklausyti. 

Panašiai yra ir su kitomis hierarchiškai susijusiomis struktūromis, pavyzdžiui: 

Kiemsargis barsto smėlį ant tako ir Kiemsargis barsto taką smėliu. 

Jau yra nustatyti dėsningi struktūros pakitimai pagrindinių ir išvestinių 

struktūrų porose (plg. Drukteinis 2002; 2007), ir antrojo sakinio struktūra 

yra antrinė, išvestinė. 

Visi suminėti atvejai yra kuo nors panašūs į aptariamą sinkretizmo reiškinį, 

bet juo nelaikytini ir lieka už problemos ribų sprendžiant tolesnius 

semantinių funkcijų ir apskritai semantinių struktūrų su sinkretiškais predikatais 

klausimus. 

29 

S i n k r e t i n ė s r e i k š m ė s p r e d i k a t a i i r 

semantinės funkcijos 

Prieš pradedant konkrečių sinkretizmo atvejų interpretaciją, reikėtų 

trumpai aptarti semantinių funkcijų santykio klausimą, nes susipynusiems 

semantiniams santykiams ir funkcijų turinys, ir žymėjimas kelia nemažai 

sunkumų. 

Sinkretinių predikatų sakiniuose deri dvi ar daugiau tipiškų (predikatų 

tipams būdingų) semantinių struktūrų. Ne visada tos dvi struktūros yra 

visai lygiavertės, todėl gali būti lyg komponuojamos viena į kitą. Tada ir 

semantinė funkcija yra sluoksniuota ir ne visada tie sluoksniai yra vienodai 

svarbūs. Tad tokios dvisluoksnės funkcinės reikšmės sakinio semantinės 

struktūros komponentas turės būti žymimas kaip tam tikros įprastinės semantinės 

funkcijos variantas. 

Tarp semantinių funkcijų yra įvairių hierarchinių santykių. Pavyzdžiui, 

agento ar patiento funkciją gali sudaryti dalinės funkcijos (plg. Baranauskienė, 

2004; 2006). Paprastai dalinės funkcijos turi taip pat savo simbolį 

ir atitinkamai siauresnį, papildomais požymiais nusakytą santykį. Tik retai 

tam tikras siauresnis santykis nurodomas žymint indeksą prie pagrindinės 

funkcijos simbolio, pavyzdžiui, P rez 

(Sližienė 1994, 20). Tokią hierarchiją 

lemia skirtinga semantinė apimtis arba santykių detalumo laipsnis. Hierarchiniai 

funkcijų santykiai gali atsirasti dėl semantinių struktūrų derivacijos: 

išvestinė struktūra pasipildo reikšmėmis neprarasdama pamatinės 

reikšmės. Pavyzdžiui, išvestinėse slinkties, poveikio ar substantyvizuotų

30 




predikatų struktūrose funkcijos žymimos papildomų funkcijų indeksais: 

Dir Hol 

(apibėgti namą), Pt Sen 

(glostyti ranką), Con Dir 

(daryti nuorodas į literatūrą 

– substantyvizuotų predikatų struktūrose). Struktūrose su sangrąžiniais 

predikatais, reiškiančiais simetrinius santykius, funkcijų dvilypumas 

žymimas kiek kitaip: Darius su Vytu / Darius ir Vytas / jiedu keičiasi 

dovanomis – [Ag-B] Contr 

(plačiau žr. Drukteinis, 2007). 

Sinkretinių predikatų struktūroje dvilypumas yra kitokios prigimties, 

bet funkcinių reikšmių deriniui viename struktūros komponente žymėti 

didelio pasirinkimo nėra – indeksai nelygiavertėms funkcinėms reikšmėms, 

o hierarchiškai neišsidėsčiusioms funkcinėms reikšmėms galbūt ir 

kombinuotos lygiavertės funkcijos. 

S e m a n t i n ė s s t r u k t ū r o s s u s i n k r e t i n ė s r e i k š m ė s 

p r e d i k a t a i s 

Predikato sinkretizmo atvejuose galėtume įžvelgti du dvisluoksnės semantikos 

reiškimosi būdus – sisteminį ir aktualizuotąjį. Pirmuoju atveju 

dvejopa predikato reikšmė suvokiama jo nepavartojus, be priklausomųjų 

komponentų, ir predikatas pretenduoja būti dviejų semantinių struktūrų 

predikatu. Antrųjų naują reikšmę predikate verčia suvokti kito predikatų 

tipo semantinės struktūros komponentas, įtrauktas į semantinę struktūrą ir 

kai kada palydimas predikato leksemos darybos ypatybių. 

Kadangi buvo pradėta apskritai nuo reiškinio ribų nustatymo, einant 

toliau link reiškinio centro, būtų nuoseklu pirma aptarti aktualizuotąjį sinkretizmą 

1 . 

1. Sakinyje kaip būtinosios struktūros dalis gali būti pavartotas kito 

predikato tipo semantinės struktūros komponentas ir taip aktualizuoti papildomą 

reikšmę sakinio predikate. Sakinyje Mama kepa vaikams blynų 

susilieja predikato kepti numatoma struktūra P – Ag, R Pt 

ir predikato duoti 

struktūra P – Ag, Pt, B. Tokio sakinio semantinė struktūra yra P – Ag, R Pt 

, 

1 

Aktualizacija čia suprantama kiek kitaip negu kalbos sistemos ir kalbos vartosenos santykį 

analizuojančiuose kalbotyros darbuose. Struktūros komponentai ar veiksmažodinės 

leksemos darybiniai komponentai gali aktualizuoti papildomą reikšmę predikatinėje 

leksemoje, ir ši papildoma reikšmė suvienija skirtingų predikatų semantiką (apie tokios 

aktualizacijos atvejus kalbos praktikoje žr. Drukteinis 2006a). Taip suprantama aktualizacija 

yra kalbos sistemos reiškinys, nors ir rodo kalbėtojo intencijas kombinuotu būdu 

perteikti tikrovės dalykus. Ne visada tokios reikšmės fiksuojamos žodynuose ar gramatikose.




B Fin 

. Davimo reikšmę aktualizuoja pavartotas paskirties reikšmės beneficientinis 

komponentas. Tokią papildomą funkcinę reikšmę beneficientas 

įgyja būdamas „nesavojoje“ struktūroje ir žymimas su paskirties (tikslo) 

reikšmės indeksu B Fin 

. Panašiai B davimo reikšmę gali aktualizuoti veiksmažodyje 

nešti: Aš nešu knygą draugui (P – Ag, Pt + P – Ag, Pt, B = 

Fin 

P – Ag, Pt, B Fin 

). 2 

Sinkretišku predikatu gali būti perteiktos trijų predikatų tipų su skirtingomis 

semantinėmis struktūromis reikšmės. Sakinyje (At)kabink nuo 

mažojo košės sesei, jis tiek nesuvalgys predikatas susideda iš kabinti + atimti 

+ duoti. Komponentai, aktualizuojantys predikate (at)kabinti kitų dviejų 

predikatų reikšmes, yra nuo mažojo ir sesei. Tokio sakinio semantinė struktūra 

P – Ag, Pt, O Dir 

, B Fin 

yra trijų struktūrų kombinacija: P – Ag, Pt + 

P – Ag, Pt, O + P – Ag, Pt, B. Ėmimo iš kur nors predikato reikšmė, 

einanti su šaltinio (O) funkcija (plg. Sližienė 1994, 22), yra papildyta atskyrimo 

reikšme, siejama su poveikio krypties (Dir) funkcija (plg. ten pat, 

110, 125), ir žymima O Dir 

. B Fin 

, kaip ir ankstesniais atvejais, aktualizuoja 

davimo reikšmę su paskirties atspalviu. Panašiai predikate prašyti, turinčiame 

semantinius palydovus Ag, B, Con (prašymo turinys), gali būti aktualizuota 

ėmimo, gavimo, kaip tikėtino veiksmo, reikšmė, ir struktūra bus 

P – Ag, B O 

, Con (Senelis paprašė iš kareivio duonos) (plg. Sližienė 1998, 

208, pastaba). Prielinksnine konstrukcija išreikštas komponentas pirmiausia 

yra prašymo adresatas, todėl funkcijos pagrindas turėtų būti tas pats, 

kaip ir informacijos perdavimo struktūrose, bet aktualizuojama papildoma 

šaltinio funkcija ir ją žymime indeksu. 

Aktualizuojama artima pagal perteikiamą tikrovės situaciją reikšmė: Turistai 

lipa ant kalno. Slinkties veiksmažodis lipti numato krypties reikšmės 

komponentą (Dir), bet pavartotas lokatyvinės reikšmės komponentas papildo 

slinkties reikšmę buvimo ant kalno reikšme, suvokiama kaip slinkties 

rezultatas (P – Ag, Dir + P – Stat, Loc). Semantinė sakinio struktūra yra 

ne papildoma nauju komponentu, kaip ankstesniais atvejais, o pertvarkoma 

pakeičiant esamo (slinkties) predikato semantinę funkciją išreiškiantį 

sintaksinį komponentą aktualizuojamojo (buvimo) predikato semantine 

funkcija ir ją išreiškiančiu sintaksiniu komponentu: P – Ag, Dir Loc 

. Tokiais 

31 

2 

Galbūt aktualizuoto sinkretizmo reiškiniu galima paaiškinti laisvųjų naudininkų (plg. 

Holvoet, Mikulskas 2005, 81 ir toliau) ir apskritai laisvųjų sakinio semantinės struktūros 

komponentų buvimą.

32 




atvejais galbūt galima interpretuoti kaip sinkretišką ne tik predikato, bet 

ir priklausomojo komponento reikšmę: predikatas lipti numato direktyvo 

komponentą, ir jis semantinėje struktūroje turi būti, nes tokia yra tikrovės 

situacija, bet sintaksiškai išreikštas komponentas nurodo buvimo vietą ir 

jo ignoruoti semantinėje struktūroje negalima. Tad šis komponentas, turėdamas 

lokatyvo reikšmę, atlieka ir direktyvo funkciją. Slinkties predikato 

suponuojama direktyvo funkcija vis dėlto semantinėje struktūroje yra pagrindinė, 

todėl lokatyvinė reikšmė žymima indeksu. 

Reguliarus sinkretizmo atvejis – požymio aktualizacija predikatiniais 

pažyminiais nieko bendra su požymiu neturinčiuose predikatuose, pvz.: 

Tėvas grįžo namo pavargęs (P – Ag Desk 

, Dir) (Tėvas grįžo namo: P – Ag, 

Dir; Tėvas buvo pavargęs: P – Desk); Tadukas šokinėjo linksmas ir laukė 

dovanų (P – Ag Desk 

). Čia aktualizatorius yra apibūdinimą reiškiantis 

(deskriptinis) predikatas, todėl kinta subjekto funkcija. Toks struktūros 

komponentas gali aktualizuoti ir kito kalbamojo predikato struktūros 

komponento požymį, pvz.: Medžiotojai lapę pagavo gyvą (P – Ag, Pt Desk 

). 

Tokios aktualizacijos specifika pasireiškia tuo, kad aktualizatorius yra ne 

kito predikato semantinių palydovų struktūros komponentas, o predikatas 

kaip komponentas. 

Sinkretinės reikšmės aktualizavimo galimybes riboja propozicijų loginiai 

ryšiai, o tiksliau – perteikiamų situacijų derėjimas tikrovėje. Plg.: 

Vestuvininkai pardainuoja nuo upės (P – Ag, Dir) (dainuoti + pareiti: 

P – Ag + P – Ag, Dir), taip pat ir Kaimynas jau linguoja per lauką prie savo 

karvutės (linguoti + eiti); Griovelį nukask iki tvoros, ir vanduo nesitvenks 

(kasti + nueiti (judėti tam tikra kryptimi) iki...) (P – Ag, R Pt 

, Dir); Jis 

jau atidirbo ponui už pašarą (P – Ag, B Fin 

, Mot) (dirbti + atlyginti). 

Sinkretizuoti predikatus įmanoma todėl, kad galima kartu eiti ir dainuoti, 

eiti ir linguoti, kad kasimas deri su slinktimi ir panašiai. Jei situacijos negali 

būti susijusios loginio derėjimo ar nuoseklumo santykiais, neatsiranda ir 

sinkretizuotų struktūrų, plg. *Vytukas lipa ant medžio viršūnės (tik Vytukas 

lipa į medžio viršūnę). 

Šiais atvejais dvisluoksnių funkcijų nesusidaro, tik atsiranda nekryptingos 

veiklos veiksmažodžiams nebūdinga direktyvo funkcija (dainuoti) arba 

motyvo funkcija (dirbti). 

Ne viename iš pateiktų (ir kitų) atvejų sintagmiškai pasireiškianti aktualizacija 

yra lydima predikato sandaros pasikeitimų: papildoma slinkties




reikšmė lengviau suvokiama, kai prisideda slinkties veiksmažodžiams būdingi 

priešdėliai nu-, par-, o atskyrimo, kitu atveju – atlyginimo reikšmę 

paryškina at(i)-. Kadangi tai aktualizuota, papildoma reikšmė, jai būti suvokiamai 

reikia daugiau rodiklių, kalbėtojas juos ir panaudoja. 

Apribojimų, susijusių su kuriomis nors sintaksinėmis semantinėmis 

predikatų grupėmis, nėra pastebėta, išskyrus minėtąjį loginį derėjimą. 

Tokį derėjimą labai aiškiai parodo predikatų grupė, kurios leksemos reiškia 

regėjimu fiksuojamą daikto egzistavimą: raudonuoti, geltonuoti, boluoti 

ir pan., pavyzdžiui: Po beržu ruduoja baravykų kepurės; Pievoje geltonuoja 

pienės (P – Stat Desk 

, Loc); Pro medžius boluoja kažkoks namas (P – Stat Desk 

, 

Dir). Šiuose sakiniuose lokatyvinis ar direktyvinis komponentas aktualizuoja 

buvimo tam tikroje vietoje reikšmę (plg. neaktualizuotą deskriptinį 

predikatą Iš gėdos skruostai raudonuoja; Tu taip raudonuoji, gal karščio turi 

(būtinoji struktūra P – Desk). Trečiasis pavyzdys yra kiek sudėtingesnis 

reikšmių sinkretiškumo atžvilgiu. Be daikto, turinčio tam tikrą požymį, 

buvimo, dar aktualizuojama ir pojūčio kryptis (ne už medžių, o pro medžius 

boluoja). Ji nepanaikina buvimo tam tikroje vietoje reikšmės, pastaroji yra 

suvokiama ir iš predikato, ir iš direktyvinio komponento reikšmių. 

Tai periferinė sinkretizmo zona. Funkcinės reikšmės nėra lygiavertės, 

nes aktualizuota reikšmė neprilygsta reguliaresnei kitai funkcinei reikšmei. 

Todėl dažnai ir žymima su indeksais. Panašiai žymimos ir išvestinių struktūrų 

funkcijos (plg. Drukteinis, 2007). Nuo išvestinių semantinių funkcijų 

su indeksais jas skiria perspektyvos operatoriaus nebuvimas. Tačiau 

aktualizuotųjų sinkretinių predikatų santykis su tipiškaisiais sinkretiniais 

predikatais (atitinkamai ir struktūrų santykis) derivacijos reiškinio atžvilgiu 

dar svarstytinas. 

2. Tipiškas, tad ir akivaizdesnis sinkretizmas yra tada, kai dvejopa reikšmė 

suvokiama be jokių aktualizatorių. Tokios reikšmės yra daugiau ar 

mažiau lygiavertės. Sakinyje Mama bara vaikus predikatas reiškia ir kalbėjimą, 

ir emocinį santykį. Kalbėjimo veiksmažodžių (kalbėti, sakyti, pranešti, 

prašyti, klausti...) sakiniai turi struktūrą P – Ag, B, Con, o emocinio 

santykio veiksmažodžių (pykti, nekęsti, mylėti, mėgti, gėdytis...) – struktūrą 

P – Pcp, Con (plg. Sližienė 1994–2004). Veiksmažodis barti nurodytas su 

struktūra Ag, Pt, Mot (ten pat). Tokia struktūra prilygsta poveikio veiksmažodžiams 

(traukti, kelti, laužyti, puošti ir pan.) ir galima tik dėl labai 

plataus patiento turinio – bet kokio pasyvaus situacijos dalyvio atitikmens 

33

34 




sakinio semantinėje struktūroje, kai nėra konkretesnio santykio reikšmės 

(beneficientinės, instrumentinės ar pan.). Tam tikras poveikio atspalvis 

yra, tačiau ir veiksmažodžiai klausti, prašyti reiškia tam tikrą poveikį (skatinimą 

suteikti informacijos ar atlikti veiksmą), bet jie paliekami kalbėjimo 

veiksmažodžių grupėje. Tad svarbesnės turėtų būti kalbėjimo ir emocinio 

santykio reikšmės, ir reikėtų derinti toms reikšmėms būdingas semantines 

struktūras. 

Kadangi barimo santykis tarp situacijos dalyvių susijęs su tam tikra 

poveikio reikšme, o kalbėjimas susijęs su subjekto aktyvumu, tai aktyvusis 

situacijos dalyvis semantinėje sakinio struktūroje turėtų atitikti Ag funkciją. 

Tai reikštų, jog kalbėjimo santykis laikomas svarbesniu nei emocinis 

santykis. Bet emocinis santykis turėtų atsispindėti struktūroje ir tai būtų 

galima parodyti veikėjo funkcijos simbolyje emocinėms būsenoms ir santykiams 

būdingu percipientu (Pcp) – Ag Pcp 

. Barimo objektas yra situacijos 

dalyvis, tarp subjekto ir objekto turi būti tiesioginis santykis, o tai nebūdinga 

emocinių santykių predikatams, todėl negalėtume jo sieti su Con 

semantine funkcija. Taigi lieka beneficiento funkcija, ir ją galėtų papildyti 

neryški poveikio reikšmė – B Pt 

. Minėto sakinio semantinė struktūra yra 

P – Ag Pcp 

, B Pt 

. 

Panašiai reikėtų aiškinti ir sakinio Ta mokytoja dažnai rėkia ant vaikų 

semantinę struktūrą. Veiksmažodis reiškia kalbėjimą ir emocinį santykį, 

tik poveikio reikšmės nėra. Todėl P – Ag Pcp 

, B arba P – [Ag-Pcp], B. Tik 

išsamesnis tyrimas padėtų nustatyti, kiek sinkretinės reikšmės yra lygiavertės. 

Esant joms lygiavertėms, abi funkcijos turėtų būti žymimos hierarchijos 

atžvilgiu vienodai, laužtiniais skliaustais parodant jų buvimą viename 

struktūros komponente, plg. struktūrų su sangrąžiniais veiksmažodžiais 

žymėjimą (Drukteinis 2004, 2007). 

Savitą sinkretiškų predikatų grupę sudaro tam tikri pojūčių veiksmažodžiai. 

Pojūčių veiksmažodžiai sudaro poras pagal pojūčio subjekto aktyvumą: 

jei pojūčio subjektas yra pasyvus, vartojami veiksmažodžiai matyti, 

girdėti, užuosti, bendresnis pajusti, sietinas su skoniu ir lytėjimu, bet artėjantis 

prie mentalinių veiksmažodžių (tiesa, ir kiti pojūčių veiksmažodžiai 

yra artimi mentaliniams), jei subjektas yra aktyvus, sakiniai bus su kitais 

pojūčio poros nariais: žiūrėti, klausytis, uostyti, o likusieji porų veiksmažodžiai 

jau yra labiau veiksmo – paliesti, ragauti. Semantinio veiksmažodžių 

junglumo struktūrose pirmieji žymimi su percipiento semantine funkcija




(P – Pcp, Con), antrieji – su agento semantine funkcija (P – Ag, Con; o 

žiūrėti – ir be turinio komponento: P – Ag, Dir(Pt)) (Sližienė 1994–2005). 

Pastarųjų struktūros nebesiskiria nuo kalbėjimo veiksmažodžių ar net nuo 

slinkties bei poveikio veiksmažodžių (žiūrėti). Iš dalies skirtumą galima 

parodyti į bendrą funkcijų sąrašą įtraukus sensityvą (Sen) (plg. Drukteinis 

2007, 19; 2006c, 26 3 ) ir juo žymint pojūčio objektą, tačiau santykio sinkretiškumo 

struktūra neatspindėtų. 

Pojūčio aktyvumą reiškiantys veiksmažodžiai nėra vienodi aktyvumo 

laipsniu. Mažiausiai jo galima įžvelgti veiksmažodyje klausytis, daugiau 

yra veiksmažodyje žiūrėti, ties pojūčio ir fizinio veiksmo riba, matyt, yra 

uostyti, o veiksmažodžiuose paliesti, ragauti vyrauja aktyvaus veiksmo 

reikšmė. Vargu ar galima juose visuose pojūčio ir veiksmo reikšmes laikyti 

lygiavertėmis, todėl ar vienos, ar kitos persveriančios reikšmės semantiniai 

palydovai, nurodantys pojūčio subjektą, turėtų būti žymimi su mažesnio 

reikšmingumo semantinės funkcijos indeksu: Aš klausiausi vakaro garsų 

(P – Pcp Ag 

, Sen); Jis pažiūrėjo į mane (P – Pcp , Sen ); variantas Jis pažiūrėjo 

aukštyn (P – Pcp Ag 

Ag Dir 

, Dir); Šuo pauostė kaulą (P – Ag , Sen); Aš 

Pcp 

paliečiau beržo kamieną (P – Ag Pcp 

, Sen); Aš paliečiau jo ranką (P – Ag Pcp 

, 

Pt Sen 

) (Pt Sen 

, nes pojūčio objektas yra paveikiamas – jis pajunta lietimą); 

Visi ragavome išdėliotus egzotiškus valgius (P – Ag Pcp 

, Pt Sen 

). 

Kaip ir aktualizuotojo sinkretizmo atvejais, toks sinkretizmas tikėtinas 

predikatuose, reiškiančiuose suderinamus dalykus – kalbėjimą ir emocinį 

santykį, būseną ir procesą (būsenos kitimo predikatuose – rimti), slinktį ir 

procesą (jei procesą apibrėžiame bet kokiu kitimu) (įsibėgėti). Išsamus derėjimo 

aprašas galimas tik turint inventorizuotus ir aprašytus sintaksinius 

semantinius predikatų tipus su jų tipiškomis struktūromis. 

Jau tokia bendra sinkretizmo ypatybių apžvalga ir su predikato sinkretizmu 

susijusių sunkumų interpretuojant ir žymint atitinkamų sakinių 

semantinę struktūrą analizė rodo, kad detalus šio reiškinio tyrimas semantiniu 

atžvilgiu padėtų spręsti įvairias predikatų skirstymo, semantinių 

funkcijų turinio, semantinių struktūrų ir jas išreiškiančių formų variavimo 

problemas. 

35 

3 

Šitame straipsnyje aptariamoji semantinė funkcija buvo pavadinta receptyvu, tačiau dėl 

panašumo į literatūroje vartojamą recipiento funkciją gavėjui pavadinti, ypač užrašant 

simboliu, vėliau pasirinktas sensityvo pavadinimas.

36 




Išvados 

Kalbėtojo (asmens) intencija (pasaulio suvokimo parodymas kalbinėmis 

priemonėmis) pasireiškia kalbos sistemos vienetuose – predikatinių 

leksemų sinkretinėse (sintaksiniu semantiniu požiūriu) reikšmėse, vienijančiose 

skirtingus semantinių funkcijų rinkinius, taip pat sakiniuose su 

sintagmiškai aktualizuotais naujais santykiais. Todėl kalbos vienetų sisteminių 

ypatybių tyrimas neturėtų būti labai atribojamas nuo jų komunikacinės 

informacijos tyrimo. 

Sinkretiškumas gali reikštis formaliai, kaip dviejų ar daugiau reikšmių 

realizavimas viena forma. Kontekste (vartosenoje) toks dviprasmiškumas 

išnyksta. Tai išsprendžiamasis sinkretizmas, ir sakinio semantinės struktūros 

analizei jis nėra aktualus. Susiliejusios reikšmės, o ne tik formalus 

raiškos sutapimas, išlieka ir kontekste. Tai neišsprendžiamasis sinkretizmas, 

turintis įtakos predikatų klasifikacijai, semantinių funkcijų turiniui 

bei žymėjimui simboliais ir semantinių struktūrų tipams. 

Sinkretinė predikato reikšmė gali susidaryti aktualizavus papildomą 

santykį predikato reikšmėje atskiru semantinės struktūros komponentu. 

Beneficientinis komponentas gali aktualizuoti veiksmo orientacijos 

reikšmę tokiose sintaksinėse semantinėse predikatų grupėse, kurios tokio 

komponento būtinojoje semantinėje struktūroje neturi, pavyzdžiui, davimo 

su paskirties atspalviu reikšmę sukūrimo predikatų grupėje: Mama 

kepa vaikams blynų (P – Ag, R Pt 

, B Fin 

), poveikio predikatų grupėje: Aš 

nešu knygą draugui (P – Ag, Pt, B Fin 

). Predikatinis požymio komponentas 

aktualizuoja deskriptinę reikšmę slinkties ar nekryptingos veiklos predikatuose: 

Tėvas grįžo namo pavargęs (P – Ag Desk 

, Dir). Papildomas direktyvinis 

komponentas nekryptingą veiksmą paverčia slinkties veiksmažodžiu 

palikdamas slinkties pobūdžio reikšmę: Kaimynas jau linguoja per lauką 

prie savo karvutės (P – Ag, Dir). Lokatyvinis komponentas deskriptinį 

predikatą papildo egzistavimo tam tikroje vietoje reikšme, ją galima laikyti 

net vyraujančia: Po beržu ruduoja baravykų kepurės; Pievoje geltonuoja 

pienės (P – Stat Desk 

, Loc). Naujas semantinės struktūros komponentas (šiuo 

atveju lokatyvas) gali pakeisti artimos reikšmės komponentą (direktyvą) 

ir pastarasis santykis implikuojamas, nors semantinėje struktūroje lieka 

pagrindinis: Turistai lipa ant kalno (P – Ag, Dir Loc 

). 

Aktualizuotąjį sinkretizmą neretai lydi predikato morfeminės struktūros 

pakitimai. Paprastai papildomą reikšmę aktualizuoti padeda tam ti-




kroms predikatų grupėms būdingi priešdėliai: Vestuvininkai pardainuoja 

nuo upės (P – Ag, Dir) (dainuoti + pareiti); Griovelį nukask iki tvoros, 

ir vanduo nesitvenks (kasti + nueiti (judėti tam tikra kryptimi) iki...) 

(P – Ag, R Pt 

, Dir); Atkabink nuo mažojo košės sesei, jis tiek nesuvalgys 

(kabinti + atimti + duoti) (P – Ag, Pt, O Dir 

, B Fin 

). 

Sisteminio sinkretizmo atveju dvejopa reikšmė yra suvokiama nesant 

aktualizatorių. Kaip ir aktualizuotojo sinkretizmo struktūrose, predikate 

susilieja logiškai derinčios reikšmės – kalbėjimo ir emocinių santykių, būsenos 

ir proceso (būsenos kitimo predikatuose – rimti), slinkties ir proceso 

(jei procesą apibrėžiame bet kokiu kitimu) (įsibėgėti). Sakinyje Mama bara 

vaikus predikatas reiškia ir kalbėjimą, ir emocinį santykį, todėl sakinio 

semantinė struktūra yra P – Ag Pcp 

, B Pt 

; sakiniuose su pojūčių predikatų 

aktyvumą reiškiančiais porų nariais (klausyti, žiūrėti, uostyti ir kt.) daugiau 

ar mažiau aktyvi pojūčio subjekto veikla deri su pojūčio santykiu, priklausančiu 

kitam predikatų tipui (plg. pasyviuosius pojūčių veiksmažodžius 

girdėti, matyti, užuosti), tad tokių sakinių semantinėse struktūrose agento 

funkcija deri su percipiento, sensityvo su direktyvo ar kita funkcija: Aš 

klausiausi vakaro garsų (P – Pcp Ag 

, Sen); Jis pažiūrėjo į mane (P – Pcp , Ag 

Sen Dir 

); variantas Jis pažiūrėjo aukštyn (P – Pcp Ag 

, Dir); Šuo pauostė kaulą 

(P – Ag Pcp 

, Sen); Aš paliečiau beržo kamieną (P – Ag Pcp 

, Sen); Aš paliečiau jo 

ranką (P – Ag Pcp 

, Pt Sen 

) (Pt Sen 

, nes pojūčio objektas yra paveikiamas – jis pajuntą 

lietimą); Visi ragavome išdėliotus egzotiškus valgius (P – Ag Pcp 

, Pt Sen 

). 

Reikšmių santykis sinkretiniame predikate būna įvairus, dažniau jos 

yra nelygiavertės. Atitinkamai ir semantinės funkcijos yra pagrindinė ir 

papildomoji, todėl papildomą santykį tinka žymėti indeksu prie pagrindinės, 

plg. anksčiau nurodytas B Fin 

, Ag Desk 

, Stat Desk 

ir pan. Tačiau lygiavertiškumą 

sunkoka nustatyti, tai gana subjektyvu, todėl kai kurias iš aptartųjų 

(o inventorizavus visus atvejus galbūt kur kas daugiau) galima žymėti ir 

sudėtinėmis funkcijomis, pavyzdžiui, Ta mokytoja dažnai rėkia ant vaikų 

(P – [Ag-Pcp], B). Komponentas, išreikštas žodžiu mokytoja, yra daugmaž 

vienodas ir kalbėjimo veiksmo atlikėjas, ir emocinio santykio subjektas. 

Ir neinventorizavus visų galimų pakitimų, matyti sinkretiškumo išplitimas 

ir svarba sakinio semantikos analizei. Sinkretizmo atvejų tyrimas 

turėtų padėti tiksliau apibrėžti semantines funkcijas, aiškiau nustatyti įvairius 

jų hierarchinius santykius, spręsti predikatų sintaksinio semantinio 

grupavimo problemas. Sinkretizmas parodo pereinamąjį kalbos reiškinių 

37

38 




pobūdį, M. A. K. Halidėjaus (M. A. K. Hallidey) teoriniuose darbuose 

postuluotą kontinuumo principą, egzistuojantį kalboje. Pereinamasis pobūdis 

pasireiškia ir ne itin aiškia riba tarp sinkretinių bei nesinkretinių 

reikšmių, ir tarp smulkesnių sinkretizmo atvejų. 

Literatūra 

Ambrazas 1986 – Vytautas Ambrazas. Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės 

struktūros vienetai. Lietuvių kalbos sintaksės tyrinėjimai. Lietuvių kalbotyros klausimai, 

t. 25, 4–44. Vilnius: Mokslas. 

Baranauskienė 2004 – Rita Baranauskienė. Agento semantinės funkcijos prie veiksmažodžio 

samprata. Tiltai, nr. 1, 109–114. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Baranauskienė 2006 – Rita Baranauskienė. Veiksmažodžių numatoma linksnių patiento 

funkcija ir jos atmainos. Kalbos vienetų semantika ir struktūra, 5–11. Klaipėda: Klaipėdos 

universiteto leidykla. 

Dik 1989 – Simon Dik. The Theory of Functional Grammar, part 1. Berlin: Maoton de 

Gruyter. 

Drukteinis 1984 – Albinas Drukteinis. Pacientinių objektinių santykių nominacijos ypatumai. 

Sinchroninė ir diachroninė lietuvių fi lologija. Jaunųjų fi lologų darbai, I, 33–41. Vilnius. 

Drukteinis 2002 – Albinas Drukteinis. Semantinės sakinių struktūros su išvestiniais veiksmažodžiais. 

Veiksmažodžio raidos klausimai (2). Tiltai, priedas nr. 9, 95–101. Klaipėda: 

Klaipėdos universiteto leidykla. 

Drukteinis 2004 – Albinas Drukteinis. Sakinių su sangrąžiniais veiksmažodžiais semantinės 

struktūros. Vārds un tā pētīšanas aspekti. Rakstu krājums, 8, 233–240. Liepāja: LiePa. 

Drukteinis 2006a – Albinas Drukteinis. Aktualizuotos reikšmės ir norma. Bendrinės kalbos 

norminimas ir vartojimas, 48–51. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 

Drukteinis 2006b – Albinas Drukteinis. Predikato substantyvinimas ir sakinio semantinės 

struktūros pakitimai lietuvių kalboje. Prace Baltystyczne, 3, 287–293. Warszawa: Zakład 

Grafieczny Uniwersytetu Warszawskiego. 

Drukteinis 2006c – Albinas Drukteinis. Sintaksinė semantinė veiksmažodžio požymių vertė. 

Kalbos vienetų semantika ir struktūra, 23–30. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Drukteinis 2007 – Albinas Drukteinis. Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių 

funkcijų hierarchija. Res Humanitariae, II, 27–33. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Fillmore 1968 – Charles Fillmore. The Case for Case. Universals in Linguistic Theory. 

New York ir kt. Vertimas į rusų k.: Дело о падеже. Новое в зарубежной лингвистике. 

Вып. 10, 496–530. Москва, 1981. 

Fillmore 1977 – Charles Fillmore. The Case for Case Reopened. Kasustheorie, Klassifi kation, 

semantische Interpretation. Beiträge zur Lexikologie und Semantik, 3–26. Hamburg: 

Helmut Buske Verlag. 

Gaivenis, Keinys 1990 – Kazimieras Gaivenis, Stasys Keinys. Kalbotyros terminų žodynas. 

Kaunas: Šviesa. 

Holvoet, Mikulskas 2005 – Axel Holvoet, Rolandas Mikulskas (red.). Gramatinių funkcijų 

tyrimai. Lietuvių kalbos gramatikos darbai 3. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 

Krinickaitė 2003 – Stasė Krinickaitė. Lietuvių kalbos objektinių veiksmažodžių semantika. 

Lituanistica, 1, 53–61.




Labutis 2007 – Vitas Labutis. Kalbėtojo funkcinės gramatikos įvadas. Lietuvių kalba, nr. 1, 

http://www.lietuviukalba.lt 

Labutis 1998 – Vitas Labutis. Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Lyons 1972 – John Lyons. Introduction to Theoretical Linguistics. Cambridge: Cambridge 

University Press. Vertimas į rusų k.: Джон Лайонз. Введение в теоретическую 

лингвистику. Москва: Прогресс, 1978. 

Siewierska 1991 – Anna Siewierska. Functional Grammar. London, New York. 

Sližienė 1994–2004 – Nijolė Sližienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas, 

t. 1–2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (1994, 1998), Lietuvių kalbos 

instituto leidykla (2004). 

Valeckienė 1998 – Adelė Valeckienė. Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijų leidybos institutas. 

Van Valin, LaPolla 1997 – Robert Van Valin, Jr. and Randy LaPolla. Syntax: Structure, 

meaning and function. Cambridge University Press. 

Vykypěl 2005 – Bohumil Vykypěl. Hjelmslevo glosematika ir baltų kalbų fonologija. Bibliotheca 

Salensis, t. 1. Vilnius: Vilnae MMV. 

39 


SEMANTIC SENTENCE STRUCTURES WITH 

PREDICATES BEARING SYNCRETIC MEANING 

Summary 

The article deals with the phenomenon of syncretism and analyzes the 

peculiarities of semantic structures of predicates bearing syncretic meaning. 

The purpose of the article is not to make an inventory of all the cases 

of syncretism, but rather to determine the content of semantic functions 

of syncretic predicates and to offer a marking method thereof. 

Syncretism may be expressed formally as realization of two or more 

meanings in one form. Such ambiguity usually disappears in a context 

(use). It is a resolvable syncretism and it is not relevant to the analysis of 

the semantic structure of the sentence. Merged meanings, and not only 

formal coincidence of expression, remain in the context. It is irresolvable 

syncretism that has an impact on the classification of the predicates, the 

content of semantic functions, as well as the symbol marking and the types 

of semantic structures. 

Syncretic meaning of a predicate may form through actualization of 

additional relation in the meaning of the predicate into an independent 

component of semantic structure. Beneficial component may actualize

40 




the meaning of the orientation of an action in such syntactical semantic 

predicate groups that do not possess such a component in the necessary 

semantic structure, e.g. group of predicates creating a meaning of giving 

with a hint of purpose: Mama kepa vaikams blynų (P – Ag, R Pt 

, B Fin 

), 

a predicate group of effect: Aš nešu knygą draugui (P – Ag, Pt, B Fin 

). 

A predicative attributive component actualizes a descriptive meaning of 

the predicates of scroll or undirected activity: Tėvas grįžo namo pavargęs 

(P – Ag Desk 

, Dir). An additional directive component makes the undirected 

action into a scroll verb leaving the meaning of the nature of scroll: Kaimynas 

jau linguoja per lauką prie savo karvutės (P – Ag, Dir). A locative 

component adds a meaning of existing in a certain place to a descriptive 

predicate, and this meaning may even be considered prevailing: Po beržu 

ruduoja baravykų kepurės (P – Stat Desk 

, Loc). A new component of semantic 

structure (in this case a locative) may change a component of close meaning 

(directive) and the latter relation is implicated, although it remains the 

main in the semantic structure: Turistai lipa ant kalno (P – Ag, Dir Loc 

). 

Actualized syncretism is often accompanied by the changes of the morphemic 

structure of the predicate. Prefixes characteristic to certain predicate 

groups usually help to actualize additional meaning: Vestuvininkai 

pardainuoja nuo upės (P – Ag, Dir) (dainuoti + pareiti); Griovelį nukask 

iki tvoros, ir vanduo nesitvenks (kasti + nueiti (judėti tam tikra 

kryptimi) iki…) (P – Ag, R Pt, 

Dir); Atkabink nuo mažojo košės sesei, jis 

tiek nesuvalgys (kabinti + atimti + duoti) (P – Ag, Pt, O Dir 

, B Fin 

). 

In case of systemic syncretism the double meaning is understood in 

absence of actualizers. As in the structures of actualized syncretism, logically 

matching meaning merge in the predicate – speaking and emotional 

relations, state and process (predicates of changing state – rimti), scroll and 

process (if process can be defines by any change) (įsibėgėti). In the sentence 

Mama bara vaikus the predicate means both – speaking and emotional relation, 

this the semantic structure of the sentence is P – Ag Pcp 

, B Pt 

. In the 

sentences with the members of pairs bearing the meaning of the activity 

of the sense predicates (klausyti, žiūrėti, uostyti, etc) the activity of the 

subject that is more or less active matches with the relation of the sense 

that belongs to another type of predicates, so in the semantic structures of 

such sentences agent and percipient, sensitive and directive or some other 

functions match in-between: Aš klausiausi vakaro garsų (P – Ag Pcp 

, Sen);




Jis pasižiūrėjo į mane (P – Pcp Ag 

, Sen Dir 

); Šuo pauostė kaulą (P – Ag Pcp 

, Sen); 

Aš paliečiau beržo kamieną (P – Ag Pcp 

, Sen); Aš paliečiau jo ranką (P – Ag Pcp 

, 

Pt Sen 

) (Pt Sen 

, as the object of sense is affected – he feels the touch); Visi 

ragavome išdėliotus egzotiškus valgius (P – Ag Pcp 

, Pt Sen 

). 

The relation of meanings in the syncretic predicate may be different, 

and they are more often not equivalent. Respectively, semantic functions 

are the main and the collateral, thus collateral relation may be marked 

with an index next to the main: compare the ones specified above B Fin 

, 

Ag Desk 

, Stat Desk 

, etc. however, it is difficult to determine the equality, as 

it is rather subjective, so some of the discussed (may be much more after 

having inventoried all the cases) may be marked as compound functions, 

e.g. Ta mokytoja dažnai rėkia ant vaikų (P – [Ag-Pcp], B). The component 

expressed by the word mokytoja is almost equal and is both – performer of 

speaking action and subject of emotional relation. 

Even without making an inventory of all the possible changes, the expansion 

of syncretism and its importance to the analysis of the semantics 

of the sentence is clearly seen. The research of cases of syncretism should 

help to define semantic functions more precisely, to identify various hierarchic 

relations more clearly and to solve the problems of syntactical 

semantic grouping of predicates. Syncretism reveals the transitional nature 

of language phenomena, the principal of continuity postulated in 

the theoretical works of M. A. K. Hallidey and existing in a language. 

Transitional nature may also express itself as a not very clear limit between 

syncretic and non-syncretic meanings, as well as between trivial cases of 

syncretism. 

41

42 


Vaida Drukteinytė – Klaipėdos universiteto Lietuvių 

kalbos katedros docentė, daktarė. 

Moksliniai interesai: semantika, sintaksė; kalbos kultūra; 

metafora. 


El. paštas: vaida.dru@gmail.com 

Vaida Drukteinytė – Ph. D. (Humanities), Associate Professor 

of the Department of Lithuanian Language, University 

of Klaipeda. 

Research interests: Semantics, Syntax, Culture of Lithuanian 

Language; Metaphor. 

Address: Herkaus Manto st. 84, LT-92294 Klaipėda. 

E-mail: vaida.dru@gmail.com 

Vaida Drukteinytė 


DĖL BŪDVARDŽIO GRUBUS L A I K Y M O 

SEMANTIZMU 

Anotacija 

Straipsnyje gvildenama lietuvių kalbos būdvardžio grubus, vartojamo reikšmėmis „nemandagus, 

įžūlus“ ir „didelis“, laikymo semantizmu problema: aptariama jo (ne)taisymo tradicija; 

nagrinėjamos skirtingos žodžio semantinės struktūros, teikiamos „Lietuvių kalbos žodyne“ 

ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“; surinkti pavyzdžiai analizuojami semantiniu 

požiūriu ir lyginami su atitinkamais būdvardžio šiurkštus junginiais; remiantis „Dabartinės 

lietuvių kalbos tekstyno“ duomenimis apžvelgiama realioji dabartinė vartosena. Straipsnyje 

keliama mintis, kad būdvardžio grubus réikšmės „nemandagus, įžūlus“ ir „didelis“ yra 

ne skolintinės, o perkeltinės šalutinės reikšmės (atsiradusios daugiausia dėl analogijos su 

sinonimiškai vartojamu ir tokias reikšmes turinčiu būdvardžiu šiurkštus), todėl kalbinio 

pagrindo griežtai taisyti jomis vartojamą būdvardį nėra. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: būdvardis, žodžio reikšmė, perkeltinė reikšmė, semantinis 

komponentas, semantinė struktūra, semantizmas. 

Abstract 

In this article, the problem of the Lithuanian adjective grubus, which is used in the meaning 

of “rude, saucy” and “big”, as semantic loan is analyzed. The tradition of its (in)correctness 

is discussed, and different semantic structures of the word as it is described in 

“Lietuvių kalbos žodynas” (“Dictionary of Lithuanian Language”) and “Dabartinės lietuvių 

kalbos žodynas” (“Dictionary of Modern Lithuanian Language”) are analyzed. Collected 

examples are analyzed according to their semantics and compared with acceptable phrases


Dėl būdvardžio grubus 

laikymo semantizmu 

that use the adjective šiurkštus, the real modern usage of the word is reviewed by the data 

of Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas (Corpus of the Contemporary Lithuanian Language). 

The article proposes the idea that the meanings of the adjective grubus as “rude, 

saucy” and “big” are not borrowed but are figurative secondary meanings that would appear 

more from the analogy with synonymical use and have the same meaning adjective 

šiurkštus. Accordingly, there is no linguistic background to strictly correct the adjective 

grubus when it is used in that meaning. 

KEY WORDS: adjective, meaning of the word, figurative meaning, semantic component, 

semantic structure, semantic loan. 

43 

Kalbos tvarkybos srityje pasitaiko atvejų, kai tam tikri kalbos reiškiniai, 

nepaisant daugiametės taisymo tradicijos, yra palyginti gausiai vartojami 

įvairių funkcinių stilių tekstuose. Didelis vartojimo dažnis, taisymo įgūdžiai, 

ugdomi jau bendrojo lavinimo mokykloje, neleidžia tokių atvejų 

sieti su kalbos reiškinio retumu ar nepakankamomis kalbos vartotojų žiniomis. 

Dalis tokių klaidingų atvejų (pvz., rastis reikšme „būti“, sekantis reikšme 

„kitas, tolesnis“) yra labai paplitę buitinėje kalboje, todėl, specialiai 

nesistengiant kalbėti taisyklingai, jie pereina į kitas vartosenos sritis. Viena 

pagrindinių klaidos neatpažinimo ir netaisymo priežasčių yra didelis jos 

paplitimas. Vis dėlto tokių reiškinių klaidingumo požymiai yra palyginti 

aiškūs, todėl ten, kur daugiau dėmesio skiriama kalbos taisyklingumui 

(pvz., rašytiniuose ir griežtesnio stiliaus sakytiniuose tekstuose), paprastai 

tokių trūkumų nepaliekama. 

Kita dalis rekomenduojamų taisyti kalbos reiškinių yra tokie, kurie paliekami 

net rašytiniuose tekstuose. Vienas tokių atvejų yra būdvardis grubus 

reikšmėmis „nemandagus, įžūlus“, „didelis“ (žr. „Dabartinės lietuvių 

kalbos tekstyne“ (DLKT) teikiamus pavyzdžius). 

DLKT duomenys, redaguojamų tekstų pavyzdžiai, darbo autorės atliktos 

studentų apklausos rodo, jog semantinio junglumo požiūriu būdvardis 

grubus paprastai suprantamas kaip būdvardžio šiurkštus sinonimas. Taisyklingumo 

požiūriu abu būdvardžiai tame pačiame junginyje dažniausiai 

laikomi vienodais – taisyklingais arba netaisyklingais (grubus žmogus, 

šiurkštus žmogus; grubi klaida, šiurkšti klaida; grubus pažeidimas, šiurkštus 

pažeidimas ir pan.). Tačiau norminamieji leidiniai tokius vartosenos atvejus 

traktuoja nevienodai. 

Šiuo darbu siekiama išsiaiškinti, ar pagrįstai būdvardis grubus reikšmėmis 

„nemandagus, storžieviškas, įžūlus“ ir „didelis, neleistinas (ppr.

44 




apie nukrypimus)“ laikomas semantizmu. Norint tai atlikti, reikia ištirti 

tipiškus ir dažniausiai vartojamų reikšmių pavyzdžius, nustatyti relevantiškus 

semantinės būdvardžių grubus ir šiurkštus struktūros panašumus ir 

skirtumus, išsiaiškinti, kokie požymiai rodo esant (ne)skolintinę reikšmę. 

Atliekant tyrimą buvo taikomi komponentinės analizės, substitucinis, 

lyginamasis, analitinis aprašomasis metodai. 

Būdvardžio grubus reikšmės, nurodomos žodynuose, skiriasi. 

„Lietuvių kalbos žodynas“ (LKŽe), paprastai įtraukiantis visus dažnesnės 

vartosenos atvejus, teikia tokias keturias šio žodžio reikšmes: 1. „sugrubęs, 

sustingęs“: Pirštai grubūs nuo šalčio ; 2. „nelygus, kratus (ppr. apie 

kelią)“: Tep staigiai pašalo, užtai dar tokis grubus kelias. Grubus ledas. Grubios 

arimo velėnos. Ogi koks grubus (nelygus, pumpučiuotas) pãkulnis 

(audeklas) / Kad šals, bus grubu važiuoti. Grubiai ištašytas stalas; 

3. „stambus, rupus“: Tie miltai išej[o] toki grubūs . Grubūs miltai 

sumalti – kaip grucė; 4. „nemandagus, storžieviškas, šiurkštus“: Jei žmogus 

grubus , tai visus nuo savęs atstumia. / Laborantė grubiai atsikirto. 

parašas grubiausiai suklastotas. 

Norminamojo pobūdžio „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (DŽ) nurodomos 

trys būdvardžio grubus reikšmės: 1. „nelygus, grublėtas“: Grubus 

ledas. Grubus kelias. Grubu važiuoti; 2. „šiurkštus“: Grubi ranka; 3. „atgrubęs, 

sustingęs“: Grubūs pirštai (DŽ 1993, 190; 2000, 190; DŽ 2003; 

DŽ 2006). 

Kaip matyti, DŽ, skirtingai nei LKŽ, pagrindine laiko ne sustingimo, 

o nelygumo, grublėtumo reikšmę, be to, atskiria šiurkštumo ir atgrubimo 

reikšmes. Kitokios semantinės žodžio struktūros teikimą reikėtų sieti su 

DŽ sudarytojų nuostata reikšmes pateikti pagal vartosenos dažnumą 1 . Kita 

vertus, DŽ nėra trečios ir ketvirtos LKŽ nurodomos būdvardžio grubus 

reikšmės „stambus, rupus“ ir „nemandagus, storžieviškas, šiurkštus“. Tokio 

atmetimo pagrindas greičiausiai yra įsitikinimas, jog šios reikšmės yra 

skolintinės 2 . 

Būdvardžio grubus reikšmėmis „nemandagus, storžieviškas, 

įžūlus“, „didelis“ taisymo tradicija nėra nuosekli. Nei Jonas Jablonskis, 

1 

„ pirmiausia pateikiamos plačiausiai žinomos, toliau eina retesnės, senesnės ir specialesnės 

reikšmės“ (DŽ 2006, dz6_help). Tačiau kyla abejonių, ar pirmoji grubaus 

reikšmė iš tikrųjų labai plačiai žinoma. Greičiau ji yra invariantinė – bendrojo nelygumo 

reikšmė, o žinomiausia tiesioginė yra šiurkštumo reikšmė (žr. DLKT duomenis). 

2 

Žr. į žodyną nededamų kalbos reiškinių aprašą (DŽ 2006, dz6_help).




nei Juozas Balčikonis tokios vartosenos pavyzdžių nėra taisę. Pirmasis ir 

antrasis „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ aptariamąsias reikšmes laikė 

norminėmis (DŽ 1954, 235; 1972, 189), o po kelerių metų išleisti „Kalbos 

praktikos patarimai“ (KPP 1976, 85) jau siūlė geriau nevartoti grubaus 

reikšme „didelis, stambus“ (grubią klaidą taisė į didelę, stambią klaidą). 

Kiek vėliau Aldona Paulauskienė, aptardama sporto komentatorių 

kalbos klaidas, rašo apie būdvardžio šiurkštus reikšmes ir užsimena, kad 

„ užuot sakius grubios pražangos, reikia sakyti šiurkščios pražangos“ 

(Paulauskienė 1979, 28). 

Antanas Lyberis „Sinonimų žodyne“ (1980, 127) pagrečiui teikia įvairias 

reikšmes: „g r ubùs 4 1. (nedailiai, paviršutiniškai padarytas: G. darbas) – 

drbtas, drėblùs (Padarynės dramblotos, drėblios), drėbtnis (D. darbas), 

dramblótas šnek., gramblótas tarm. 2. →nelygus 2. 3. → nemandagus.“ 

Taigi šis žodynas nesiima norminimo veiklos ir teikia labiausiai paplitusias 

reikšmes. 

Jonas Klimavičius (1984), aptardamas gyvulių organizmo tipų pavadinimus, 

konstituciją apibūdinančius terminus su būdvardžiais grubus, 

šiurkštus, švelnus keičia į terminus su stambus, masyvus, grakštus, pvz.: 

šiurkštusis, grubusis (= masyvusis) tipas, švelnusis (= grakštusis) tipas. Nagrinėdamas 

šią problemą, autorius (1984, 22) užsimena apie būdvardžio 

grubus taisymo nenuoseklumą ir toliau rašo: „Taigi грубая конституция 

negali būti nei grubi, nei šiurkšti“, taip pat aptaria būdvardžių grubus ir 

šiurkštus vartosenos santykį: „ du dalykai čia labai aiškūs: 1) grubus 

čia tikrai stelbia šiurkštų, 2) šiurkštus turi daugiau teisių, nes yra ne 

tik neabejotinai lietuviškas, bet ir sistemiškas (plg. šiurkštauti, šiurkštėti, 

šiurkštuolis).“ 3 

Aiškesnė taisymo tradicija prasideda nuo antro pataisyto ir papildyto 

„Kalbos praktikos patarimų“ leidimo (KPP 1985). Jame nurodomos jau 

dvi reikšmės, kuriomis nevartotinas būdvardis grubus: „grubus – geriau 

nevart. r. „didelis, stambus“: Tik tada, kai žmogus padaro grubią (– didelę, 

stambią) klaidą, jis tampa bendros kritikos objektu; 2. „šiurkštus“, kalbant 

apie žmogaus būdą, elgesį: Jis buvo grubus (– šiurkštus) žmogus. Grubus 

3 

Įdomu tai, kad J. Klimavičius (1984, 22) teigia, jog grubus reikšme „nemandagus, storžieviškas“ 

A. Lyberio „Sinonimų žodyne“ laikomas svetimybe, tačiau šiame žodyne prie 

šios reikšmės tėra nuoroda žr. (tiksliau →), kaip ir prie kitos reikšmės į nelygus 2 (plg. 

prieš tai pateiktą „Sinonimų žodyno“ (Lyberis 1980) citatą). Tai yra dar vienas taisymo 

nenuoseklumo pavyzdys. 

45

46 




(– Šiurkštus) charakteris pasireiškia santykiuose su valdiniais. Vart.: Pašalo, 

ir kelias pasidarė grubus (gruoblėtas). Grubios (Šiurkščios) rankos.“ 

(KPP 1985, 86). Kaip minėta, tokios pat pozicijos laikomasi ir „Dabartinės 

lietuvių kalbos žodyne“, pradedant trečiuoju leidimu (1993, 190), bei ne 

viename kalbos kultūros klausimams skirtame leidinyje (žr. toliau). 

Daugiausiai ir plačiausiai aptariamuoju klausimu yra rašiusios Aldona 

Paulauskienė ir Danutė Tarvydaitė. Šios mokslininkės aptaria būdvardžio 

grubus vartojimą įvairiomis reikšmėmis, lygina lietuvių ir rusų kalbų pavyzdžius 

ir teigia, kad „ žodžio grubus vartojimas reikšmėmis „didelis, 

nedailus, šiurkštus, nešvelnus“ yra vis dėlto tarybinės santvarkos, dvikalbystės 

sąlygomis susiformavęs reiškinys“ (Paulauskienė, Tarvydaitė 1998, 

98–99). Kaip ir čia, taip ir „Lietuvių kalbos kultūroje“ (Paulauskienė 2000, 

79) griežtai reikalaujama nevartoti grubaus kalbant apie žmogaus būdą, 

žodžius, klaidas: „ Mes būname suirzę ir grubūs (= šiurkštūs) 4 , netaktiški 

ir nemandagūs. Tai grubus (= šiurkštus) kišimasis į privatų žmogaus 

gyvenimą jį grubiai (= nemandagiai) aptarnavo žmogus padaro 

grubią (= didelę) klaidą grubūs (= šiurkštūs, žeidžiantys) žodžiai 

gali būti pasakyti .“ 

Šių autorių teiginiais paprastai remiasi ir kiti su kalbos tvarkyba susiję 

šaltiniai. Pavyzdžiui, „Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) konsultacijų 

bankas“ į klausimus „Ar vartotinas pasakymas grubus elgesys?“, 

„Ar griežtai taisytinas žodžių junginys grubiai elgiasi į šiurkščiai elgiasi?“ 

atsako teikdamas nuorodas į DŽ 2003 ir A. Paulauskienės bei D. Tarvydaitės 

knygą (VLKK KB 7433). „Kalbos konsultacijos“ (KK 2003, 72) taip pat 

ragina vietoj grubios pražangos vartoti šiurkščią, o dalykinėje kalboje – didelę 

pražangą. Tokių ir panašių siūlymų griežtai taisyti kalbamuosius atvejus 

ar nors vengti jų galima rasti ne viename kalbos kultūros klausimams 

skirtame leidinyje (pvz.: Kazlauskienė, Mikelionienė, Rimkutė ir kt. 2004, 

47–48; Pečkuvienė, Žilinskienė 2005, 35). 

Nepaisant to, tikroji būdvardžio grubus vartosena yra kitokia. Taip galima 

teigti remiantis DLKT duomenimis. 

„Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne“ iš viso buvo rasta apie 1100 pavyzdžių, 

kuriuose vartojamas būdvardis grubus. Iš jų daugiausia (164) tokių 

4 

Atkreiptinas dėmesys į reikalavimą griežčiau taisyti aptariamuosius atvejus (plg. kalbos 

reiškinio taisyklingumo vertinimo laipsnius: KPP – su nuoroda „geriau“ (KPP 1985, 

86), o čia teigiama, kad taisyti būtina (Paulauskienė, Tarvydaitė 1998, 98–99; Paulauskienė 

2000, 79)).




pavyzdžių, kurie nusako žmogaus ypatybę, pvz.: grubus policininkas, tėvas, 

gundytojas, pažeidėjas; grubi teisėja, anonimė, politikė, turgaus boba ir pan. 

Tokie junginiai dažniausiai vartojami vietinėje (40) ir populiariojoje (34) 

periodikoje 5 , šiek tiek rečiau – specializuotoje (23) bei respublikinėje (22) 

periodikoje ir negrožinėje literatūroje (22), kitose dalyse – gerokai mažiau, 

o valstybinių dokumentų tekstuose nerasta nė vieno pavyzdžio. Antras 

pagal pavyzdžių kiekį yra junginys grubus pažeidimas (116) – daugiau nei 

pusė jų (62) pavartota vietinėje periodikoje, perpus mažiau (32) – respublikinėje 

periodikoje; nė vieno pavyzdžio nėra memuarų ir filosofinės 

literatūros vertimuose. Trečias pagal vartosenos dažnį yra junginys grubi 

klaida (87): vietinėje periodikoje – 31 pavyzdys, respublikinėje – 32, kitur 

gerokai mažiau (paprastai šiuo junginiu apibūdinamas medikų darbas). 

Iš kitų dažniau vartojamų junginių minėtini grubus elgesys (37), grubi 

jėga (32), grubus žaidimas (19). Kaip grubūs apibūdinami įvairūs nematerialūs, 

rečiau – materialūs dalykai: veiklos formos, rankos, žodžiai, prievarta, 

materija, darbas, batai, kūnas, veiksmas, audeklas, defektas, pasaulis ir 

pan. 

Taigi DLKT duomenys rodo, kad būdvardis grubus daugiausia vartojamas 

„įžūlus, storžieviškas, nemandagus“ ir „didelis (ppr. apie nukrypimus)“ 

reikšmėmis; gerokai mažiau – „šiurkštus“ reikšme (pvz.: rankos, 

batai, randas, megztinis, paviršius, drabužiai, kriauklė, medvilnė ir pan.). O 

reikšmės „nelygus, grublėtas“, kurią DŽ nurodo kaip pirmąją, yra, galima 

sakyti, tik vienas kitas pavyzdys (pvz.: grubus kelias, keliukas, žvyrkelis, dugnas, 

paklotė ir pan.). Be abejo, tai gali priklausyti nuo to, kad didžiausią 

DLKT tekstų dalį sudaro periodika, todėl natūralu, jog daugiausia temų 

yra susiję su socialiniu žmonių gyvenimu (socialiniais vaidmenimis, pareigomis 

ir partnerių lūkesčių (ne)patenkinimu). Vis dėlto būdvardžio grubus 

vartojimo reikšmėmis „didelis (ppr. apie nukrypimus)“ ir ypač „įžūlus, 

storžieviškas, nemandagus“ kiekybinė pavyzdžių persvara yra tokia didelė, 

kad negalima kalbėti nei apie atsitiktinumą, nei apie visuotinį kalbos var- 

47 

5 

Buvo renkami pavyzdžiai iš visų tekstyno dalių (respublikinės periodikos, vietinės periodikos, 

populiariosios periodikos, specializuotos periodikos, grožinės literatūros, negrožinės 

literatūros, memuarų, LR valstybinių dokumentų, filosofinės literatūros vertimų, 

Seimo stenogramų) ir atskirai skaičiuojama, kiek ir kokių junginių su būdvardžiu grubus 

yra kiekvienoje dalyje. Taip išryškėja vienokia ar kitokia vartosenos tendencija, bet ne 

procentinė dalis, nes atskiros DLKT dalys yra nevienodos apimties ir teikiamų pavyzdžių 

kiekis labai skiriasi (plačiau žr. http://donelaitis.vdu.lt/main.php?id=4&nr=1_1_1).

48 




totojų neišmanymą. Reikia ieškoti kalbinių tokio reiškinio priežasčių. Ir 

viena iš jų, matyt, yra būdvardžių grubus ir šiurkštus sinonimika. 

Sugretinus būdvardžių grubus ir šiurkštus semantines struktūras, 

teikiamas DŽ, matyti, kad jos yra skirtingos apimties. Grubus, kaip 

minėta, vartotinas daikto nelygumui, grublėtumui, sustingimui 

nusakyti, o šiurkštus, be nelygumo, aštrumo reikšmės, – nemandagumui 

ir dideliems nukrypimams apibūdinti 6 . 

Detaliau analizuojant aiškėja, kad ketvirtosios ir penktosios būdvardžio 

šiurkštus reikšmių atsiradimo pagrindas yra reikšmės perkėlimas pagal reiškinių 

panašumą. Perkeltinė šiurkštaus reikšmė „atžarus, status, nemandagus“ 

yra metaforinė, išsirutuliojusi greičiausiai iš pagrindinės – „nelygus, 

kietas“. Pastarąją sudaro tokie semantiniai komponentai kaip ‚paviršinis‘, 

‚nelygus‘, ‚aštrus‘, ‚kietas‘, ‚jaučiamas liečiant(is)‘, o perkeltinę – ‚piktas‘, 

‚stačiokiškas‘, ‚nemalonus bendraujant‘. Taigi siejamoji sema yra tam tikro 

nelygumo, aštrumo – liečiant ar bendraujant – sema. 

Penktoji šiurkštaus reikšmė greičiau yra metaforiškai atsiradusi iš tiesioginės 

šalutinės „žvarbus, aštrus“ ar „raižus“ 7 . O nagrinėjant seminę 

aptariamų reikšmių sudėtį, matyti, jog antrą tiesioginę ir penktą perkeltinę 

reikšmę (pvz., šiurkštų vėją ir šiurkščią klaidą) sieja reiškinio ryškumo, 

aiškaus apčiuopiamumo ir dalyko netinkamumo (nemalonumo) semos. 

Reikšmės perkėlimas nėra artimas, tačiau lengvai suvokiamas. 

Šiurkštus tiesiogine reikšme apibūdina fizinio pasaulio daiktą (audeklas, 

oda, vėjas), o perkeltine – dvasinio pasaulio reiškinį, suvokiamą tik iš bendravimo 

(žmogus, atsakymas, juokas; pažeidimas). Tokia šiurkštaus reikšmių 

raida yra vienos iš metaforizacijos tendencijų – abstrakčiųjų dalykų 

konkretinimo – pavyzdys (plačiau žr. Ульман 1970, 250–299; Gudavičius 

2000, 90 ir kt.). 

Galima manyti, kad toks pat perkeltinių reikšmių raidos modelis 

kalbos vartotojų yra priskiriamas ir būdvardžiui grubus. Pagal pagrindinę 

6 

Būdvardžio šiurkštus reikšmės yra tokios: 1. „nelygus, kietas“: šiurkštus audeklas; šiurkštūs 

marškiniai, plaukai; šiurkšti žolė; šiurkšti veido oda; šiurkščios rankos; 2. „žiaurus, žvarbus, 

aštrus“: šiurkštus vėjas, oras, klimatas; 3. „raižus“: šiurkštus balsas; 4. prk. „atžarus, 

status, nemandagus“: šiurkštus žmogus; šiurkštus žodis, atsakymas, juokas; 5. prk. „neleistinas, 

labai didelis (apie nukrypimus)“: šiurkšti klaida; šiurkštus įstatymų pažeidimas 

(DŽ 2006). 

7 

Tiesa, DŽ antrąją reikšmę apibūdina ir būdvardžiu žiaurus (DŽ 2006), tačiau tai leksikografiškai 

ydinga – mat definicijoje vartojamas perkeltinės reikšmės žodis, kuris šiuo 

atveju yra net netipiškas.




reikšmę šie būdvardžiai yra sinonimai, o kabamosios perkeltinės reikšmės 

natūraliai gali atsirasti tiek iš vieno, tiek iš kito tiesioginių reikšmių. 

Būdvardžio grubus pagrindinę (invariantinę) reikšmę 8 sudaro tokie SK: 

‚išorinis‘, ‚nelygus‘, ‚kratus‘, ‚jaučiamas apskritai (einant ar važiuojant tuo 

paviršiumi)‘, o tiesioginę antrąją – ‚išorinis‘, ‚nelygus‘, ‚šiurkštus‘, ‚jaučiamas 

liečiant(is)‘. Šios dvi reikšmės gali būti pagrindas perkeltinėms atsirasti. 

Pirmoji reikšmė apibūdina bendrąjį daikto (paprastai kokio nors 

paviršiaus, kuriuo judama) nelygumą, antroji – jaučiamą liečiamo daikto 

šiurkštumą. Vienareikšmiškai pasakyti, iš kurios – pirmosios ar antrosios 9 – 

gali būti išsirutuliojusi metaforinė, nelabai galima, vis dėlto tikėtina, kad 

metaforinės pagrindas yra šiurkštumo, aštrumo reikšmė (svarbus SK ‚tiesioginis 

kontaktas‘). Iš tiesioginės išorinio nelygumo, nedailaus paviršiaus 

pojūčio ir dėl to kylančio nemalonumo reikšmės metaforiškai gali išsirutulioti 

vidinio „nelygumo“, „nedailaus“ bendravimo ir dėl to kylančio 

nemalonumo reikšmė. Tai, kaip ir anksčiau minėtu būdvardžio šiurkštus 

atveju, yra viena semantinių universalijų – abstrakčius dalykus nusakyti 

konkrečiųjų pavadinimais. 

Panašių argumentų galima rasti ir kitai būdvardžio grubus reikšmės – 

„didelis, neleistinas“ kalbant apie nukrypimus – vartosenai pagrįsti. Kalbos 

vartotojai būdvardžius grubus ir šiurkštus pagrindine reikšme laiko sinonimais 

ir vieną iš jų (šiurkštus) pagal normą pasitelkia įvairių pažeidimų 

didumui apibūdinti (šiurkštus pažeidimas, šiurkštus nusižengimas, šiurkšti 

klaida (DLKT)). Taigi visiškai nuoseklu, kad tas pats reikšmės perkėlimo 

modelis yra taikomas ir kitam sinonimiškai vartojamam žodžiui (grubus 

pažeidimas, grubus nusižengimas, grubi klaida (DLKT)). Kaip rodo DLKT 

duomenys, aptartieji žodžių junginiai yra vartojami pagrečiui, pvz., vienaskaitos 

vardininko pavyzdžių santykis yra toks: šiurkštus pažeidimas – 42, 

49 

8 

Remiantis DLKT duomenimis, empirinių kalbos stebėjimų rezultatais, matyti, kad dabartinėje 

kalboje gerokai dažniau grubus vartojamas reikšme „šiurkštus“, o ne „grublėtas“. 

Tai greičiausiai susiję su pastarosios pasitraukimu į pasyvųjį žodyną (dėl žymimojo 

objekto neaktualumo). Vis dėlto sunku pasakyti, kurią reikėtų laikyti pagrindine. Viena 

vertus, geriau, kai pagrindinė yra invariantinė reikšmė, kita vertus, svarbu, kuri reikšmė 

dažniau vartojama ir yra kitų reikšmių susidarymo pagrindas (plačiau žr. Jakaitienė 

2009, 88–89). 

9 

Trečioji tiesioginė būdvardžio grubus reikšmė „atgrubęs, sustingęs“ vargu ar galėtų būti 

pamatine perkeltinėms dėl to, kad yra apibūdinama kitokio pobūdžio ypatybė, t. y. išorinis, 

regimasis sustingimas, sugrubimas, kuriam pajusti nereikia jokio sąlyčio su pačiu 

objektu.

50 




grubus pažeidimas – 12, šiurkštus nusižengimas – 0, grubus nusižengimas – 

1, šiurkšti klaida – 10, grubi klaida – 9. 

Nors išvardytųjų junginių su būdvardžiu grubus daugiausia pasitaiko 

periodikos leidiniuose, analizuojant surinktą medžiagą, matyti, kad, pvz., 

junginys grubus pažeidimas vartojamas ir Lietuvos Respublikos valstybiniuose 

dokumentuose. Tiesa, tokių pavyzdžių yra beveik 7 kartus mažiau 

nei šiurkštaus pažeidimo atvejų (10 atvejų : 66 atvejai 10 ). Tačiau tai, kad 

grubus pažeidimas pakliūva ir į valstybinius dokumentus, kurie yra redaguojami, 

rodo stiprią aptariamosios būdvardžio grubus reikšmės vartojimo 

tendenciją. 

Reikia pripažinti, kad būdvardžio grubus reikšmė „didelis, neleistinas“ 

yra gerokai tolimesnė tiesioginei nei „nemandagus, akiplėšiškas, įžūlus“. Vis 

dėlto reikšmės perkėlimo pagrindas ir nuosekli vartojimo tradicija neleidžia 

jos laikyti griežtai taisytina. Galima manyti, kad reikšmei „didelis, neleistinas“ 

atsirasti įtakos gali turėti anksčiau minėta metaforinė reikšmė „nemandagus, 

įžūlus“: įžūlus asmens veiksmas > neleistinas poelgis (pagal moralės 

ir pan. normas) > didelis pažeidimas. O pastarųjų junginių vartosenos dažnėjimas 

gali būti susijęs su poreikiu tiksliau klasifikuoti neigiamus reiškinius 

pagal nusižengimo laipsnį (pvz., 120 studentų apklausa parodė, kad dauguma 

jų mano, jog grubus pažeidimas yra didesnis už šiurkštų pažeidimą). 

Surinkti duomenys rodo, kad kartais būdvardis grubus vartojamas dar 

viena, atskirai žodynų nenurodoma, reikšme – „paviršutinis, neištobulintas“: 

grubi klasifi kacija, grubi schema. Greičiausiai jos atsiradimo pagrindas 

taip pat yra pavadinimo perkėlimas pagal reiškinių panašumą: „išoriškai 

nelygus“ > „akivaizdžiai netolygus, nevientisas“ > „neišdailintas, netobulas“. 

Dėl vartosenos retumo, matyt, nėra reikalo populiarinti šio perkeltinio 

vartojimo atvejo, juolab kad galima pasitelkti tikslesnių tiesioginės 

reikšmės būdvardžių (neišsamus, paviršutiniškas, neapgalvotas, iki galo neparengtas 

ir pan.). Kita vertus, priekaištauti dėl tokios vartosenos taip pat 

nėra pagrindo, nes laisvesnio funkcinio stiliaus tekstuose grubi schema yra 

ne tas pat, kas neišsami, paviršutiniška, neapgalvota schema (dėl to ir pasitelkiama 

metafora – ja dalykas apibūdinamas konkrečiau). Vis dėlto tokiais 

tolimo reikšmės perkėlimo pavyzdžiais nereikėtų piktnaudžiauti, kad jie, 

10 

Tarp jų yra pasikartojančių fragmentų. Nustatyti, ar jie yra iš apsiriktinai teikiamo to paties 

dokumento, ar tai sutampantis fragmentas kitame dokumente, neįmanoma – DLKT 

duoda tik 300 simbolių kontekstą.




būdami agresyvoki (dėl vaizdingumo, dėl analogijos su kitų kalbų atitikmenimis 

ir pan.), neišstumtų kitų variantų. Šiuo atveju daugiau reikėtų 

kalbėti apie vienų ar kitų tinkamumą skirtingiems funkciniams stiliams. 

Kartais būdvardis grubus yra vartojamas dar viena – „stambus, rupus“ – 

reikšme. Tačiau jos vartosenai pagrįsti negalima būtų rasti panašių argumentų 

kaip anksčiau aptartų reikšmių atvejais. Ši LKŽ teikiama reikšmė 

(grubūs miltai (LKŽe)) neturi semantinių komponentų, kurie rodytų sąsają 

su pagrindine: viena vertus, tokia fizinė savybė kaip rupumas negali būti 

siejama su šiurkštumu, kita vertus, metaforiškai tokia reikšmė negalėjo 

atsirasti ir nėra jokio semantinio pagrindo ją laikyti perkeltine. 

Taigi būdvardžio grubus reikšmė „stambus, rupus“ laikytina skolintine, 

o ja vartojamas būdvardis neabejotinai yra semantizmas (taip pat žr. Paulauskienė, 

Tarvydaitė 1998, 98). Šios reikšmės svetimumą jaučia ir kalbos 

vartotojai: DLKT būdvardis grubus ja pavartotas tik keletą kartų, pvz.: grubi 

mėsa, grubus pašaras (DLKT) ir pan. Kontekstas rodo, kad kai kurie kiti pavyzdžiai, 

kurie iš pirmo žvilgsnio galėtų būti sietini su šia reikšme, nusako 

greičiau ne daikto stambumą, o kuriuo nors pojūčiu patiriamą jo šiurkštumą, 

nelygumą, pvz.: grubi ląsteliena, grubus maistas ir pan. (DLKT). 

Taigi tik kai kurios būdvardžio grubus reikšmės pagrįstai laikomos 

skolintinėmis. Kitos gali būti atsiradusios natūraliu – reikšmės perkėlimo 

būdu. Žinoma, šiam atsiradimui gali turėti (ir turi) įtakos kitos, dažniausiai 

abstraktesnio pobūdžio, kalbos. Vis dėlto pats naujų reikšmių, pvz., metaforinių, 

radimosi modelis yra vienodas kelioms kalboms ir semantinės žodžio 

struktūros kitimas yra natūralus procesas. Greičiausiai dėl kitų kalbų 

įtakos šis procesas sustiprėja, tačiau tai negali būti pagrindas griežtai taisyti 

reiškinius, atsiradusius pagal pačios kalbos (šiuo atveju – lietuvių) sistemos 

numatytą modelį. Kitaip susidaro ryškus ir kalbiškai nepagrįstas realiosios 

vartosenos ir kalbininkų reikalavimų neatitikimas. 

51 

Išvados 

Sintaksinių semantinių požymių analizė rodo, jog būdvardžio grubus 

reikšmės „nemandagus, storžieviškas, įžūlus“ ir „didelis, neleistinas (ppr. 

apie nukrypimus)“ yra šalutinės perkeltinės šio žodžio reikšmės. 

Kalbinio pagrindo laikyti būdvardį grubus reikšmėmis „nemandagus, 

storžieviškas, įžūlus“ ir „didelis, neleistinas (ppr. apie nukrypimus)“ se-

52 




mantizmu nėra. Netikslinga norminamuosiuose kalbos leidiniuose teikti jį 

kaip vengtiną, juo labiau kaip griežtai taisytiną. Normos pastovumo sumetimais 

būdvardį grubus reikšmėmis „nemandagus, storžieviškas, įžūlus“ ir 

„didelis, neleistinas (ppr. apie nukrypimus)“ galima būtų laikyti šalutiniu 

normos variantu. 

Atsižvelgiant į metaforinio perkėlimo galimybę ir vartosenos polinkius, 

galima sakyti, kad būdvardžio grubus semantinė struktūra yra panašesnė į 

būdvardžio šiurkštus, nei nurodoma „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. 

Ji galėtų būti tokia: 1. (2?) šiurkštus, aštrus (nelygaus paviršiaus – ppr. 

jaučiamas liečiant ranka): ranka, audeklas, žolė; 2. (1?) nelygus, grublėtas, 

kratus (nelygaus paviršiaus – jaučiamas apskritai, ppr. judant tam tikru 

paviršiumi): ledas, kelias, velėnos; 3. atgrubęs, sustingęs, nejudrus: pirštai, 

rankos; 4. prk. nemandagus, storžieviškas, įžūlus, atžarus (apie žmogų, jo 

ypatybę ar veiksmą): žmogus, žvilgsnis, protas, parašas; 5. prk. didelis (ppr. 

neigiamas dalykas), neleistinas (apie nusižengimus): klaida, trūkumas, 

(įstatymų) pažeidimas, prasižengimas. 

Būdvardžio grubus semantinės struktūros išplėtimas yra vienas vadinamųjų 

semantinių universalijų pavyzdžių. Ši metaforizacijos tendencija ir 

pagal pagrindinę reikšmę artimo būdvardžio šiurkštus perkeltinių reikšmių 

analogija greičiausiai yra svarbiausias dalykas, dėl kurio kalbos vartotojai 

būdvardžiui grubus priskiria nemandagumo ir neigiamų reiškinių didumo 

reikšmes. 

Literatūra ir šaltiniai 

DLKT – Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas: http://donelaitis.vdu.lt. 

DŽ 1954 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Ats. red. J. Kruopas. Vilnius: Valstybinė 

politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 

DŽ 1972 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Ats. red. J. Kruopas. Vilnius: Mintis. 

DŽ 1993 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. St. Keinys. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidykla. 

DŽ 2000 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. St. Keinys. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidybos institutas. 

DŽ 2003 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. St. Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos 

instituto leidykla. 

DŽ 2006 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. St. Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos 

institutas. 

Gudavičius 2000 – Aloyzas Gudavičius. Etnolingvistika. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm. 

Jakaitienė 2009 – Evalda Jakaitienė. Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.




Kazlauskienė, Mikelionienė, Rimkutė ir kt. 2004 – Asta Kazlauskienė, Jurgita Mikelionienė, 

Erika Rimkutė, Agnė Bielinskienė. Lietuvių kalbos kultūra: teorija ir pratimai. 

Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 

KK 2003 – Kalbos konsultacijos. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. 

Klimavičius 1984 – J[onas] Klimavičius. Organizmo konstitucijos tipų pavadinimai. Kalbos 

kultūra, nr. 47, 14–26. 

KPP 1976 – Kalbos praktikos patarimai. Red. Z. Zinkevičius. Vilnius: Mokslas. 

KPP 1985 – Kalbos praktikos patarimai. Sud. A. Pupkis. Vilnius: Mokslas. 

Lyberis 1980 – A[ntanas] Lyberis. Sinonimų žodynas. Vilnius: Mokslas. 

LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas: http://www.lkz.lt. 

Paulauskienė 1979 – Aldona Paulauskienė. Rūpindamiesi kūno kultūra, nepamirškime kalbos 

kultūros. Mūsų kalba, nr. 5, 28–30. 

Paulauskienė 2000 – Aldona Paulauskienė. Lietuvių kalbos kultūra. Kaunas: Technologija. 

Paulauskienė, Tarvydaitė 1998 – Aldona Paulauskienė, Danutė Tarvydaitė. Žodyno normos 

ir dabartinė vartosena. Kaunas: Šviesa. 

Pečkuvienė, Žilinskienė 2005 – Laima Pečkuvienė, Vida Žilinskienė. Kalbos patarimai studentams. 

Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. 

VLKK KB – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijų bankas: http://www.vlkk.lt/ 

lit/konsultacijos. 

Ульман 1970 – С[тефан] Ульман. Семантические универсалии. Новое в лингвистике, 

вып. 5, 250–299. Москва: Прогресс. 

53 


ABOUT THE PROBLEM OF CONSIDERING THE 

ADJECTIVE GRUBUS AS SEMANTICALLY LOANED 

Summary 

In the regulation of the Lithuanian language there are moments when 

some cases of language, in spite of long years of traditional correction, 

are used considerably often in the texts of various functional styles (for 

example grubus in the meaning of “rude, saucy” and “big” (look to the 

examples of “Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas” (“Corpus of the Contemporary 

Lithuanian Language” – CCLL). The frequency of the usage 

and the skills of correcting that started to develop in secondary schools 

do not allow those cases to be linked with the rareness of the linguistic 

phenomenon or insufficient knowledge of language uses. That’s why it is 

possible to admit that there are linguistic reasons that allow speakers not 

to correct in such cases. 

The goal of this work is to analyze whether the adjective grubus used 

in the meaning “rude, saucy” and “big (usually about deviation)” is se-

54 




mantically loaned. The examples or the most often used meanings were 

gathered and analyzed, the similarities and differences of relevant semantic 

structures of the adjectives grubus and šiurkštus were determined, and 

the characteristics showing whether the meaning is borrowed or not were 

explained. 

When comparing the semantic structure of adjective grubus that is proposed 

in “Lietuvių kalbos žodynas” (“Dictionary of Lithuanian Language” 

– DLL) and “Dabartinis lietuvių kalbos žodynas” (“Dictionary of Modern 

Lithuanian Language” – DMLL, 2006), it is noticed that in DLL the meanings 

of rude, big and rough are not proposed. This is related to the conviction 

of some scholars that those meanings are borrowed. However, the tradition 

of correcting those meanings is not consistent. Together with some 

other researchers, this problem is mainly discussed by A. Paulauskienė and 

D. Tarvydaitė (Paulauskienė, Tarvydaitė 1998, 98–99; Paulauskienė 2000, 

79 and others). The main argument of those authors as to why those 

meanings are borrowed is that such examples are very rare and that there 

exists an adjective with analogical meaning. But this argument cannot be 

sufficient enough to reject those meanings; in addition, in modern language 

the adjective grubus is mostly used in this meaning (look CCLL). 

The analysis of collected examples shows that the use of the adjective 

grubus is considered almost an absolute synonym of the adjective šiurkštus 

and for both apply the same model of the development of meaning (for 

example, “rough, not comfortable externally” > “discomfort”, “awkward 

by the nature”; ‘rough (externally)’, ‘surface’, ‘giving not pleasant senses’, 

‘noticeable by touching’ > ‘saucy’, ‘blunt’, ‘giving not pleasant feelings’, 

‘ratable while communicating’). Considering the ways of usage and possibilities 

of metaphoric transfer, it is possible to say that the semantic structure 

of the adjective grubus is more similar to the structure of the adjective 

šiurkštus than indicated in the “Dictionary of Lithuanian Language” 

(compare grubus and šiurkštus in DLL, 2006). 

When the collected data is analyzed according to semantic loan, it is 

seen that the meanings of grubus as “rude, saucy” and “big (usually. about 

deviation)” are figurative secondary meanings of this word. That is why 

there is no linguistic reason to consider as semantic loan the adjective 

used in those meanings. There is no meaning in the normative publications 

to consider it as avoidable or even more as strictly correctable. For




the goal of consistency of the norm, the adjective grubus in the meaning 

“rude, saucy” and “big (usually about deviation)” could be considered as a 

secondary variation of the norm. 

Expanding the semantic structure of the adjective grubus is an example 

of semantic universalities. This tendency toward metaphorisation and the 

analogy of the figurative meanings of the synonymic adjective šiurkštus is 

probably an important trend demonstrating that the uses of language for 

the adjective grubus give a meaning of rudeness and a negative meaning 

of size. 

55

56 


Olga Goritskaja – humanitarinių mokslų daktarė, Minsko 

valstybinio lingvistikos universiteto vyresnioji dėstytoja. 

Moksliniai interesai: funkcinė gramatika, pragmatika, slavistika, 

kognityvinė lingvistika. 

Adresas: Nikiforovo g. 23–8, Minskas, 220141 Baltarusija. 

Tel. +375 29 7685209. 

El. paštas: goritskaya@gmail.com 

Olga Goritskaya (Volha Harytskaya) – Ph. D. in Linguistics, 

senior lecturer of Minsk State Linguistic University. 

Research interests: functional grammar, pragmatics, slavistics, 

cognitive linguistics 

Address: 220141, Belarus, Minsk, Nikiforova st. 23–8. 

Phone: +375 29 7685209. 

E-mail: goritskaya@gmail.com 

Ольга Горицкая 

Минский государственный лингвистический университет 

И с п о л ь з о в а н и е м е с т о и м е н и й 

2 - г о л . в р о л и о б р а щ е н и я : г е н е з и с 

прагматических функций 

Аннотация 

В работе утверждается, что использование дейктических элементов в роли обращения 

(Слушай, ты! Эй, ты, иди сюда!) связано с реализацией определенных коммуникативных 

функций. Экспрессивные функции местоименных обращений являются 

примером реализации потенций, заложенных в указательной единице. Дейктические 

элементы могут аккумулировать раздражение и другие эмоции, которые говорящий 

испытывает по отношению к адресату. Выражение фамильярности при помощи 

дейктических единиц типа связано с тем, что указательный жест воспринимается как 

своего рода дистантное прикосновение, а дотрагиваться до человека – значит, нарушать 

границы его личной зоны. 

КЛЮЧЕВЫЕ СЛОВА: грамматическая категория лица, персональный дейксис, личные 

местоимения, обращение, второе лицо, прагматические функции. 

Abstract 

The author argues that the use of deictic elements as vocatives (Слушай, ты! Эй, ты, 

иди сюда!) is associated with the implementation of certain communicative functions. The 

expressive functions of pronominal vocatives are an example of the realization of potency 

inherent in the indexicals. Deictic units can accumulate irritation and other emotions that 

the speaker has towards the addressee. Expression of familiarity by means of deictic units is 

related to the fact that the indicating gesture is interpreted as a kind of distant touch, and


Использование местоимений 2-го л. в роли 

обращения: генезис прагматических функций 

to touch somebody is to violate the boundaries of their private zone. 

KEY WORDS: grammatical category of person, personal deixis, personal pronouns, address, 

vocative, the second person, pragmatic functions. 

57 

1. Постановка задач 

Категория лица – это специфический фрагмент грамматики. Основной 

функцией показателей лица является персональный дейксис, 

т. е. соотнесение содержания высказывания с участниками коммуникативного 

акта. Поэтому личные местоимения и личные окончания 

глаголов всегда прагматически нагружены – они непосредственно 

связаны с человеком, его положением в обществе, чувствами и настроениями. 

Предметом данного исследования являются русские местоимения 

2-го л., которые выполняют функцию обращения. Приведем примеры: 

(1) – Не смей подходить ко мне, ты! (М. Горький. Жизнь Клима 

Самгина); 

(2) – Слушай, ты! Нельзя ли поосторожней? (З. Плавинская. Отражение. 

Лебедь (Бостон), 2003.08.04); 

(3) – Эй, ты, на улице кто есть? (В. Шаламов. Колымские рассказы). 

Цель работы – исследовать генезис прагматических функций местоименных 

обращений. 

Для достижения этой цели необходимо реализовать следующие 

задачи: 

•y представить типологию прагматических функций показателей 

лица и обозначить основные предпосылки расширения состава 

функций у этого типа языковых единиц; 

•y выявить синтаксическую и коммуникативную специфику обращения; 

•y определить, какие прагматические функции имеют местоимения 

2-го л., употребляемые в роли обращения; 

•y обнаружить факторы, обусловливающие актуализацию прагматических 

функций у местоименных обращений. 

Исследование выполнено на материале русского языка. Анализу 

подвергалась диалогическая речь (рассматривались тексты, обслуживающие 

неформальную коммуникацию в различных сферах).

58 




Источник материала – Национальный корпус русского языка – 

ruscorpora.ru. Общее количество проанализированных контекстов 

– около 800. В работе в качестве иллюстраций приводятся лишь 

наиболее типичные и показательные примеры. 

Основные методы исследования – контекстуальный и функционально-прагматический 

анализ. Отличительной чертой данной работы 

является комплексный междисциплинарный подход к изучению 

прагматического потенциала местоименных обращений: мы синтезируем 

теории и инструменты из различных областей лингвистики 

(морфологии, синтаксиса, прагматики, социолингвистики, когнитивной 

лингвистики). Это связано с тем, что мы стремились объяснить 

пути возникновения вторичных функций у форм 2-го л., а также 

обусловленность этих процессов внутриязыковыми и внеязыковыми 

факторами. Поэтому можно утверждать, что полученные результаты 

представляют собой шаг вперед по сравнению со способом интерпретации 

исследуемого явления в грамматиках и словарях. 

Необходимость изучения этой проблематики обусловлена недостаточной 

изученностью коммуникативных функций грамматических 

элементов, в частности местоименных обращений. Актуальность 

и теоретическая значимость исследований в этом направлении 

связана с тем, что они позволяют выявить особенности языковой концептуализации 

действительности, механизмы языковых изменений и 

роль человеческого фактора в функционировании грамматических 

элементов. 

2. Типология функций показателей лица 

Мы считаем, что показатели лица выполняют в коммуникации 

прагматические функции двух типов: первичные и вторичные. Эта 

гипотеза является исходным положением данного исследования. Под 

прагматической функцией языковой единицы мы понимаем роль 

языковой единицы в коммуникации – процессе взаимодействия говорящего 

и слушающего. Дейктическая (указательная) функция является 

первичной для форм 1-го и 2-го л., а остальные прагматические 

функции (демонстрация социальных отношений; выражение эмоционального 

состояния субъекта и / или отношения говорящего к содержанию 

высказывания, адресату или другому лицу) – вторичными.




Развитие вторичных прагматических функций у языковых единиц 

является одним из направлений семантических изменений: слова, 

формы или конструкции « либо актуализируют осложняющие их 

коммуникативные параметры, либо получают иные, но вполне понятные 

по “семантическому шагу”, в определенной степени выводимые 

из номинативного содержания коммуникативные инвариантные параметры 

значений, которые и формируют языковую семантику коммуникативных 

конструкций» (Безяева 2002, 15). Примером может послужить 

явление, которое в традиционных грамматических описаниях 

русского языка называется «переход знаменательных слов в частицы и 

междометия»: значение и функции таких частиц и междометий, как, 

например, ничего себе, еще как, где уж там и т.п., связаны с исходными 

значениями входящих в их состав слов. Вторичные прагматические 

функции показателей лица также, на наш взгляд, являются предсказуемыми. 

Мы полагаем, что возникновение у дейктических знаков различных 

эмоциональных, оценочных и социальных значений определяется 

влиянием фактора субъективизации (subjectification), который 

заключается в том, что языковые единицы стремятся отражать не 

только действительность, но и отношение говорящего к ней. См., например, 

исследования многозначности в синхронии (Langacker 2000 

и др.) и диахронии (Brinton & Traugott 2005 и др.), а также работы, 

посвященные семантическому развитию отдельных языковых единиц 

(Cienki 1993; Dąbrowska 1997 и др.). При субъективизации имеет место 

проекция отношений, существующих между объектами в действительности, 

на отношения между участниками коммуникативного акта 

или говорящим и действительностью. 

Возникновение положительных и отрицательных коннотаций у 

дейктических единиц Е. М. Лазуткина объясняет следующим образом: 

«все ориентиры изначально представляют собой когнитивный 

фрейм с эмотивной (иногда и с экспрессивной) оценкой говорящего, 

рассчитанный на правильное восприятие адресата в соответствии 

с культурными канонами речи» (Лазуткина 2001, 249). Разовьем эту 

мысль: то, что является чужим для говорящего, оценивается отрицательно, 

а то, что имеет отношение к говорящему, входит в его личную 

сферу, оценивается положительно. Поэтому у местоимений 1-го 

59

60 




л. часто возникают положительные коннотации, а у местоимений 

2-го и 3-го л. – отрицательные. 

Категория « личная сфера говорящего» является очень важной 

для описания прагматических функций показателей персонального 

дейксиса. Однако, как часто бывает с популярными терминами, 

семантика данного понятия оказывается довольно размытой. Впервые 

термин «личная сфера» встречается у Ш. Балли (Bally 1926). Именно 

Ш. Балли принадлежит идея определять границы личной сферы путем 

анализа ее грамматических маркеров, а также мысль о динамическом 

характере личной сферы и ее связи с историей общества. В славистику 

термин «личная сфера» ввел Ю. Д. Апресян, обозначив таким образом 

ментальное пространство, куда «входит говорящий и все, что ему 

близко физически, морально, эмоционально или интеллектуально» 

(Апресян 1986, 28). И если что-то происходит с объектом, входящим 

в личную сферу, что-то происходит и с самим человеком, поэтому в 

значении грамматических маркеров личной сферы всегда есть семантический 

компонент ‘затронутость субъекта’. Важным для прагмалингвистических 

работ является понятие «вторжение в личную сферу», 

которым обозначается один из аспектов коммуникативного давления. 

Надо понимать, что личная сфера – это многокомпонентный, многоаспектный 

и динамический феномен: в нее входит и личное пространство 

человека, и его сфера влияния, и близкие люди, и имущество; при 

этом состав личной сферы не является постоянным. 

3 . И н т о н а ц и о н н а я , г р а м м а т и ч е с к а я и 

коммуникативная специфика обращений 

Прежде чем перейти непосредственно к анализу прагматических 

функций местоименных обращений, необходимо сделать несколько 

терминологических замечаний. Дело в том, что понятие «местоименное 

обращение» как в русской, так и в других лингвистических 

традициях имеет несколько значений. 

В одних работах (Busse 2003 и др.) местоименными обращениями 

(англ. «pronominal address forms») называются все местоименные формы, 

которые употребляются при обозначении адресата. Примеры из 

русского языка:




(4) Где ты был вчера вечером? 

(5) Как у Вас дела и т.п. 

Мы будем называть местоименными обращениями только местоимения, 

которые употребляются в составе специфической синтаксической 

конструкции «обращение», см. примеры (1)–(3) выше. 

Подобная путаница в терминологии связана с тем, что синтаксическая 

конструкция «обращение» и личные местоимения 2-го л. функционально 

близки: они обозначают адресата высказывания. К тому 

же, эти способы обозначения адресата – дейктический и номинативный 

– взаимодействуют друг с другом. К примеру, если в языке, нет 

специальных местоименных форм, выражающих социальную дистанцию, 

т.е. «вежливых» местоимений, то эту функцию берут на себя 

обращения (Brown & Ford 1964). 

Типичное для русской грамматической традиции определение 

обращения выглядит следующим образом: «Обращение – грамматически 

независимый и интонационно обособленный компонент предложения 

или более сложного синтаксического целого, обозначающий лицо 

или предмет, которому адресована речь» (Кручинина 1990, 340). Однако 

при ближайшем рассмотрении оказывается, что бесспорной является 

лишь функциональная (коммуникативная) характеристика обращения: 

оно обозначает адресата речи. Интонационное выделение (обособление 

и звательная интонация), как показано в различных исследованиях по 

русской интонации, например (Пешковский 1928; Кедрова, Потапов & 

al. 2001 и др.), не является обязательной характеристикой обращения 1 . 

Говорить о грамматической независимости обращения невозможно 

в тех случаях, когда в высказывании существует семантическая связь 

между обращением и местоименными и глагольными формами 2-го 

л. – в таком случае обращение фактически является приложением при 

дейктической единице, указывающей на адресата. На этой близости обращения 

и приложения основан юмористический эффект фразы: 

(6) А вас, Козлов, я попрошу остаться! 

Существуют и более «экзотические» определения обращения. Так, 

Я. Токарский утверждает, что обращение – это подлежащее при ска- 

61 

1 

Однако необходимо отметить, что анализируемые в данной работе местоименные 

обращения, как правило, все же выделяются интонационно (паузой, повышением 

тона, большей интенсивностью и т.д.).

62 




зуемом, которое выражено глаголом в форме 2-го л. (Tokarski 1978, 

110). А. В. Полонский указывает на то, что все способы обозначения 

адресата речи, в том числе и местоимения ты/вы представляют собой 

особый тип прямого падежа – вокатив (Полонский 2001). Типология 

прямых падежей (эготив, вокатив, номинатив), разработанная 

А. В. Полонским, основана на репрезентации в грамматической системе 

различных функций субъекта – субъект речи (говорящий), субъект, 

которому адресована речь (адресат), и субъект, вынесенный за пределы 

коммуникативного акта (третье лицо). Внесение подобных поправок в 

грамматику связано с тем, что как польская, так и русская грамматическая 

традиция слабо учитывает прагматический компонент в семантике 

языковых единиц. Еще Р. Якобсон обращал внимание на то, что 

грамматические единицы, выполняющие коммуникативную функцию 

(в данном случае – обозначающие адресата высказывания), занимают 

особое место в грамматике (Якобсон 1985, 217–219). 

В качестве обращений может использоваться широкий круг языковых 

единиц. Типичными обращениями являются нарицательные и 

собственные имена, обозначающие лиц (Ваня, дамы и господа, девушка 

и т. п.). Но в принципе в этой функции могут использоваться любые 

существительные, метонимически или метафорически обозначающие 

адресата. Например, собеседник может обозначаться по фрагменту 

его реплики: 

(7) П о л и н а . Нет, я недавно нашла в сундуке бабушкины пододеяльники, 

спорола с них кружева, прошвы и сшила себе блузочку. 

Эля. Да ну! Ветошь одна. 

Полина. Что вы, алансонские кружева, я подштопала. 

Эля. А ты молчи, алансонское кружево. Нет, я бы так не смогла, 

за моложе себя выйти. (Л. Петрушевская. День рождения 

Смирновой). 

Местоимения 2-го л. не являются типичным обращением. Для 

дейктических единиц вообще нехарактерно употребление в роли обращения: 

обращение не только выделяет адресата сообщения, но и 

называет его, а дейктические единицы не способны к номинации. В 

целом необходимо отметить, что нарушение нормы употребления 

языковой единицы является одной из предпосылок возникновения у 

нее вторичных прагматических функций.




Кроме того, местоимения 2-го л. могут входить в состав оценочных 

апеллятивных конструкций: 

(8) – Ах ты, лапушка ты моя! Любушка-голубушка... Оладушек 

ты мой сибирский! Я хоть отъемся около тебя... Дорогуша ты моя 

сдобная! (В. Шукшин. Калина красная). 

Такие конструкции не рассматриваются в данной статье, поскольку 

основную роль в формировании прагматических функций этих 

конструкций играет оценочная лексика, а не дейктические элементы, 

и поэтому представляется затруднительным выявить коммуникативные 

функции, которые выполняют местоимения сами по себе. 

63 

4 . П р а г м а т и ч е с к и е ф у н к ц и и м е с т о и м е н н ы х 

обращений 

Использование местоимений в роли обращения, как правило, прагматически 

нагружено. В русском языке такое употребление форм ты 

и вы обычно имеет отрицательные коннотации. Например, в «Русской 

грамматике» отмечается, что такие употребления местоимений несут 

«экспрессию грубости или фамильярности» (Русская грамматика 

1980, 164–165). К схожим выводам приходят лингвисты, исследующие 

материал других языков, например, польского и английского 

(Fillmore 1975; Кульпина 1984; Huszcza 2006 и др.). 

Приведем в качестве примера польские высказывания, взятые из 

(Huszcza 2006): 

(9) Ty, zobacz, kto tam idzie? 

(10) Te, koleś, spokojnie! 

Заслуживает внимания польская форма te – это специальная разговорная 

вокативная форма местоимения 2-го л. Она, по свидетельству 

исследователей, имеет ярко выраженную прагматическую нагрузку – 

воспринимается как «оскорбительная» (см. Huszcza 2006). 

Однако необходимо отметить, что вопрос о генезисе прагматических 

функций местоименных обращений не поднимался ни в одной из 

указанных выше публикаций. Думается, что заполнение этой лакуны 

в лингвистических описаниях местоимений, является важным и перспективным, 

и наша работа, таким образом, поможет внести вклад в исследование 

того, как возникают новые функции у языковых единиц.

64 




Перейдем к анализу собранного нами материала. Следует отметить, 

что примеры с местоименным обращением неоднородны в 

функциональном плане: некоторые из них указывают только на фамильярность 

(11), а некоторые дополнительно выражают эмоции говорящего 

и оценку адресата речи (12). 

(11) – Эй ты, ты что, оглохла, я к тебе обращаюсь! Уезжала, да? 

А то исчезла вдруг (М. Гамбурд. Рассказы. Звезда, 2002). 

(12) – Боголей у телефона, – сказал Илья. 

– Слушай, ты! – пророкотал гневный голос. 

– Если собираетесь продолжать в том же духе, я слушать не буду! 

– торопливо, но без суеты ответил Илья (Е. Белкина. От любви 

до ненависти). 

Необходимо указать на тот факт, что местоименное обращение 

нередко сопровождается номинативным обращением, выражающим 

отрицательную оценку адресата и/или пренебрежительное отношение 

к нему. В таких случаях наблюдается «прагматическое согласование» 

двух типов обращений: 

(13) Эй вы, трепалы, будет вам языками-то: багры живей! 

(Е. И. Замятин. Север). 

Справедливости ради стоит отметить, что иногда нельзя однозначно 

утверждать, что употребление местоимения 2-го л. в роли обращения 

связано с выражением фамильярности или отрицательных эмоций 

субъекта речи: 

(14) Эй, Ты, Сын Мой, – Я говорю тебе; слушай и внимай Слову, 

чтобы сделать так, как надлежит, и Верить (Е. Радов. Змеесос). 

В примере (14) оборот эй, ты используется исключительно для 

привлечения внимания адресата. На нейтральность этого обращения 

указывает, в частности, написание местоимения Ты с прописной буквы, 

а такое написание не согласуется с выражением фамильярности, 

отрицательной оценки и т.п. Примеры типа (14) демонстрируют 

нестрогость выражения прагматических функций, их варьируемость 

в зависимости от коммуникативной ситуации. Поскольку основной 

задачей нашего исследования является выявление механизмов возникновения 

вторичных прагматических функций у местоименных 

обращений, речь дальше пойдет об обращениях, имеющих ярко выраженные 

вторичные прагматические функции.




4 . 1 . В ы р а ж е н и е ф а м и л ь я р н о с т и п р и п о м о щ и 

местоименных обращений 

Для того чтобы ответить на вопрос, почему обороты эй, ты/вы 

оцениваются как фамильярные, вначале необходимо сделать несколько 

замечаний о речевом этикете и коммуникативной категории вежливости. 

Вежливость представляет собой сложный социокультурный феномен. 

Правила речевого этикета, в которых реализуется коммуникативная 

категория вежливости, призваны регулировать отношения 

между людьми в социуме. Одной из наиболее известных концепций, 

объясняющих функционирование показателей вежливости, является 

концепция П. Браун и С. Левинсона (Brown & Levinson 1987). Для 

нашего исследования важными оказываются понятия позитивной и 

негативной вежливости, введенные в работе этих исследователей. 

Первый тип вежливости обозначает стратегии, имеющие целью сближение 

людей, второй, наоборот, связан с демонстрацией социальной 

дистанции. 

Если коммуникативная ситуация не предполагает наличия близких 

отношений между собеседниками, то использование стратегий 

позитивной вежливости может расцениваться как фамильярность. 

Фамильярность – это такой тип отношения говорящего к собеседнику, 

при котором не соблюдается необходимая коммуникативная 

дистанция (адресант обращается к адресату так, как будто они 

знакомы значительно ближе, чем есть на самом деле). П. Браун и 

С. Левинсон относили такие ситуации к «Face Threatening Acts», т.е. к 

коммуникативным актам, затрагивающим личную сферу собеседника, 

нарушающим его автономию, см. также описание понятия «privacy» 

в (Lê 2005). 

Фамильярный оттенок конструкции эй, ты проявляется и в том, 

что в таких конструкциях, как правило, не употребляется «вежливая» 

форма Вы. Однако мы нашли в корпусе несколько примеров с вы (Вы) 

ед.ч. в роли обращения: 

(15) Мы так увлеклись, что и не заметили, как случайно около царьпушки 

сошли с тротуара и сделали несколько шагов по проезжей части. 

Тут же послышался милицейский свисток и грубый окрик: 

65

66 




– Эй, вы, женщина! Я и не думала, что это может относиться ко 

мне, но окрик повторился: – Вы что, не слышите, это я вам свищу! 

(Ю. Калмыков и др. Мэру, лично. Столица, 1997.04.15) 

(16) Все четыре лопаты продолжала тащить Зинка Фокина, а Алик 

продолжал держаться обеими руками за фотоаппарат, который висел 

у него на шее. 

– Эй вы, фотограф, – сказал я Алику, когда они вместе с Зинкой 

приблизились к скамейке. – Кажется, эти лопаты Вам не по плечу, 

Ваше Проявительство! (В. Медведев. Баранкин, будь человеком!). 

Пример (15) указывает на то, что употребление формы Вы в русской 

коммуникативной практике не обязательно связано с выражением 

вежливости. В данном случае Вы значит ‘мы незнакомы’. Впрочем, 

в аналогичной коммуникативной ситуации (при обращении милиционера 

к правонарушителю) частым является употребление формы ты. 

Это связано с тем, что нарушитель закона воспринимается как лицо, в 

общении с которым необязательно соблюдать правила речевого этикета 

(«церемониться»). 

Контекст (16) представляет собой фрагмент из речи учащихся 

начальной школы. Русские дети употребляют форму Вы только при 

обращении к старшим. Употребление несвойственного для данной 

коммуникативной ситуации «формального» местоимения Вы является 

примером языковой игры – намеренного отступления от правил 

употребления этикетных единиц с «развлекательной» целью. Обратим 

внимание на тот факт, что в данном контексте местоимения 2-го 

л. пишутся то с прописной, то со строчной буквы: конструкция «эй 

+ местоимение» имеет настолько ярко выраженную прагматическую 

нагрузку, что не допускает написание вы с прописной буквы. 

Основная коммуникативная функция местоименного обращения – 

это привлечение внимания адресата. Этим обусловлена спаянность 

местоимения с разговорным фамильярным междометием эй, имеющим 

аналогичную функцию (см. Словарь структурных слов 1997, 398). 

Для личных местоимений, которые употребляются во вторичных прагматических 

функциях, вообще характерно комбинирование с другими 

языковыми единицами коммуникативного уровня языка (частицами и 

междометиями) и образование цельных конструкций с высокой степенью 

устойчивости (см. Горицкая 2006; Горицкая 2007 и др.).




Чем обусловлено восприятие обращений типа эй, ты/вы как фамильярных? 

Можно было бы предположить, что именно междометие эй привносит 

в семантику обращения этот прагматический компонент. 

Однако эй можно изъять из многих высказываний, и при этом обращение 

все равно будет расцениваться как фамильярное. Поэтому 

необходимо искать другие объяснения этого языкового феномена. 

Обратим внимание на то, что апеллятивные формы эй, ты/вы, как 

правило, используются при общении с незнакомыми людьми 2 . На 

это указывают и разнообразные обращения, которые употребляются 

при обороте эй ты. Приведем лишь один пример: 

(18) – Эй ты, в красной кофточке! Как тебя зовут? 

– Сережа, – ответил маленький (И. Грекова. На испытаниях). 

Употребление обращений типа эй, ты/вы свидетельствует о том, 

что говорящий не желает использовать принятые в данной коммуникативной 

культуре обращения к незнакомым людям. Впрочем, 

необходимо отметить, что в современном русском языке отсутствуют 

общепринятые вежливые обращения типа господин / госпожа, в 

этой функции используются апеллятивы девушка, молодой человек и 

т.п. или такие универсальные формы, как извините (см., в частности, 

Кронгауз 1999). 

При общении с незнакомцами в большинстве культур, в т.ч. и в 

русской, большую роль играют стратегии «негативной» вежливости 

(Brown & Levinson 1987), указывающие на необходимость соблюдения 

необходимой дистанции между собеседниками. Нарушение 

дистанции нередко воспринимается как коммуникативная агрессия. 

К тому же, при использовании стратегий «негативной» вежливости 

предпочтение отдается непрямым обозначениям собеседника, а местоимение 

2-го л. ед. ч. является прямым и непосредственным указанием 

на адресата. 

Необходимо отметить, что указательные жесты вообще часто приобретают 

отрицательную этическую оценку. Так, например, во мно- 

67 

2 

Употребление оборота эй ты/вы не является принципиально невозможным при 

обращении к знакомым людям: 

(17) – Эй, ты, Иван Иванович, заправь-ка лампу, – распоряжался Федя. – И ночью 

будешь дрова в печку подкладывать (В. Т. Шаламов. Колымские рассказы).

68 




гих культурах указание пальцем, особенно на человека, воспринимается 

как невежливое (см. Крейдлин 2008). Видимо, это связано с тем, 

что указательный жест воспринимается как своего рода дистантное 

прикосновение, а дотрагиваться до незнакомого человека – значит, 

нарушать границы его личной зоны, вторгаться на приватную территорию. 

Мы полагаем, что отрицательная оценка местоименных обращений 

имеет аналогичную природу. 

4.2. Выражение эмоций говорящего при помощи 

местоименных обращений 

Перейдем к рассмотрению экспрессивной функции местоимений. 

Один из исследователей русских местоимений П. Фридрих писал, 

что местоимения обладают необычными свойствами: с одной стороны, 

они имеют абстрактное значение, а с другой – могут быть непосредственным 

выражением эмоций говорящего (Friedrich 1964, 251). 

Каковы предпосылки возникновения экспрессивной функции у 

местоимения ты в высказываниях типа Не смей подходить ко мне, 

ты? 

Наиболее очевидный ответ выглядит следующим образом: экспрессия 

задается интонацией. Бесспорно, интонация играет важную 

роль в функционировании таких конструкций. Но попробуем заменить 

слово ты в предложении Не смей подходить ко мне, ты! на слово 

Петя или любое другое личное имя. Произнести с аналогичной интонацией 

имя собственное невозможно, и экспрессия не возникает. 

Иначе обстоит дело с оценочными словами типа придурок или козел: 

они легко становятся на место ты. 

Можно было бы предположить, что в таких высказываниях мы 

имеем дело с эллипсисом слова, выражающего негативную оценку 

адресата речи. Но поскольку невозможно определить, какое именно 

слово «опущено» при таком гипотетическом эллипсисе, то эта версия 

уязвима. 

По всей видимости, появление экспрессивных функций у местоимения 

ты является реализацией семантических потенций, заложенных 

в дейктической единице. Показатели лица имеют абстрактное




значение и «обезличенно» обозначают индивида по его роли в коммуникативном 

акте. Но с этим человеком у говорящего может быть 

связан комплекс субъективных переживаний и отношений. И дейктическая 

единица расширяет свои функции, предоставляя адресанту 

возможность не только указать на адресата, но и выразить свое отношение 

к нему. 

Экспрессивный потенциал местоимений 2-го л., как нам кажется, 

проявляется и в том факте, что эти единицы часто входят в состав 

устойчивых экспрессивных конструкций, выражающих эмоциональное 

отношение говорящего к адресату и/или к какому-то событию в 

целом: Эх ты! Что ты! Ишь ты! и др. 

69 

5. Выводы 

Дейктическое обозначение человека является условным и абстрактным, 

но в речи, как правило, наблюдается индивидуализация 

семантики показателей лица. Объем функций дейктических единиц 

расширяется, и личные местоимения указывают не только на роль в 

речевом акте, но и на «смежные» характеристики лица, например, на 

его социальный статус и т.п. Показатели лица оказываются способными 

апеллировать к образу человека в представлении субъекта речи и 

выражать эмоции, которые говорящий испытывает по отношению к 

адресату. Такие функции относятся нами к вторичным прагматическим 

функциям показателей лица. 

В статье рассмотрен один из примеров актуализации вторичных 

прагматических функций личных местоимений – употребление местоимений 

ты и вы в роли обращения. Особенность обращения заключается 

в том, что оно относится к числу синтаксических конструкций, 

имеющих ярко выраженную прагматическую нагрузку. Для 

дейктических элементов нехарактерно употребление в функции обращения. 

И если местоимение является обращением, то оно имеет 

вторичные прагматические функции. 

Местоимения 2-го л., употребленные в роли обращения, имеют 

отрицательные коннотации по нескольким причинам. Фамильярный 

оттенок, возникающий при использовании форм ты и вы в апеллятивной 

функции, связан с тем, что местоимение, являющееся непос-

70 




редственным указанием на адресата, заменяет принятые в обществе 

обращения, и поэтому такие употребления воспринимаются как игнорирование 

этикетных правил и нарушение границ личной сферы. 

Кроме того, указательные единицы, будучи знаками-индексами, непосредственно 

связанными с обозначаемым объектом, оказываются 

способными аккумулировать эмоции говорящего, которые он испытывает 

по отношению к адресату, а также различные оценки. И 

это является реализацией прагматического потенциала дейктических 

единиц. 

Таким образом, мы достигли цели нашего исследования – определили, 

почему местоименные обращения могут использоваться для выражения 

фамильярности и эмоционального состояния говорящего. 

Литература 

Bally 1926 – Ch. Bally. L’expression des idées de sphère personnelle et de solidarité dans 

les langues indo-européennes. Festschrift Louis Gauchat, 68–78. Aarau: H. R. Sauerlander. 

Brinton & Traugott 2005 – L. J. Brinton, E. C. Traugott. Lexicalization and language change. 

Cambridge: Cambridge Univ. Press. 

Brown & Ford 1964 – R. Brown, M. Ford Address in American English. Language in culture 

and society, 234–244. New York [et al.]: Harper and Row Publ. 

Brown & Levinson 1987 – P. Brown, S. C. Levinson. Politeness: some universals of language 

use. Cambridge [et al.]: Cambridge Univ. Press. 

Busse 2003 – Ulrich Busse. The co-occurence of nominal and pronominal address forms 

in the Shakespeare Corpus. Who says thou or you to whom. Diachronic perspectives on 

address term systems, 401–426. Amsterdam, Philadelphia: J. Benjamins Pub. 

Cienki 1993 – A. Cienki. Experiencers, possessors, and overlap between Russian dative 

and u + genitive. Proc. of the 19 th Annu. Meeting of the Berkeley Ling. Soc. Berkeley, 

1993, 76–89. 

Dąbrowska 1997 – E. Dąbrowska. Cognitive Semantics and the Polish Dative. Berlin, New 

York: Walter de Gruyter. 

Fillmore 1975 – Ch. Fillmore. Ch. Santa Cruz lectures on deixis. Bloomington: Indiana 

Univ. Ling. Club. 

Friedrich 1964 – P. Friedrich. Structural Implications of Russian Pronominal Usage. Sociolinguistics: 

proc. of the UCLA Sociolinguistics сonf., 1964. The Hague, Paris: Mouton 

& Co, 214–253. 

Huszcza 2006 – R. Huszcza. Honoryfi katywność: gramatyka, pragmatyka, typologia. Warszawa: 

Państwowe Wydawnictwo Naukowe. 

Langacker 2000 – R.W. Langacker. Grammar and сonceptualization. Berlin, New York: 

Mouton de Gruyter.




Lê 2005 – Mark Lê. Privacy: An intercultural perspective. Broadening the Horizon of linguistic 

Politeness, 275–282. Amsterdam, Philadelphia: J. Benjamins Pub. 

Tokarski 1978. – J. Tokarski. Fleksja polska. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. 

Апресян 1986 – Ю. Д. Апресян. Дейксис в лексике и грамматике и наивная модель 

мира. Семиотика и информатика, вып. 28, 5–33. 

Безяева 2002 – М. Г. Безяева. Семантика коммуникативного уровня звучащего языка: 

Волеизъявление и выражение желания говорящего в диалоге. Москва: Издательство 

МГУ. 

Горицкая 2006 – О. С. Горицкая. Совмещение дейктических проекций ситуации в 

высказывании (на примере конструкции Вот он я). Веснік БДУ, сер. 4. Філалогія. 

Журналістыка. Педагогіка, 2006, № 3, 80–86. 

Горицкая 2007 – О. С. Горицкая. К вопросу о речевой избыточности высказываний с 

личным местоимением в роли подлежащего (на материале конструкции лично я). 

Русский язык и литература, 2007, № 12, 59–64. 

Кручинина 1990 – И. Н. Кручинина. Обращение. Лингвистический энциклопедический 

словарь, 340–341. Москва: Советская энциклопедия. 

Кедрова, Потапов & al. 2001 – Г. Е. Кедрова, В. В. Потапов, А. М. Егоров, Е. Б. Омельянова. 

Русская фонетика: учебные материалы, http://www.philol.msu.ru/rus/ 

galya-1. 

Кульпина 1984 – В. Г. Кульпина. Сопоставление грамматических категорий существительных 

и личных местоимений. Исследования по славянскому языкознанию, 

67–80. Москва: Издательство МГУ. 

Крейдлин 2008 – Г. Е. Крейдлин. Механизмы взаимодействия вербальных и невербальных 

единиц в диалоге. II Б. Дейктические жесты и речевые акты. Компьютерная 

лингвистика и интеллектуальные технологии: по материалам ежегодной 

Международной конференции «Диалог» (Бекасово, 4–8 июня 2008 г.), вып. 7 (14), 

248–253. Москва: РГГУ. 

Кронгауз 1999 – М. А. Кронгауз. Обращения как способ моделирования коммуникативного 

пространства. Логический анализ языка. Образ человека в культуре и языке, 

124–134. Москва: Индрик. 

Лазуткина 2001 – Е. М. Лазуткина. Новые значения старых слов (лексикализация 

и грамматикализация дейктических средств). Словарь и культура русской речи: к 

100-летию со дня рождения С. И. Ожегова, 242–250. Москва: Индрик. 

Пешковский 1928 – А. М. Пешковский. Интонация и грамматика. Известия по русскому 

языку и словесности Академии наук СССР, 1928, I/2, 458–476. 

Полонский 2001 – А. В. Полонский. Эготив, вокатив, номинатив: субъект и падежная 

парадигма. Русский язык за рубежом, 2001, № 3, 46–51. 

Русская грамматика 1980 – Русская грамматика: в 2 т. Редкол.: Н. Ю. Шведова (отв. 

ред.) и др., т. 2. Москва: Наука. 

Словарь структурных слов 1997 – Словарь структурных слов русского языка. 

В. В. Морковкин [и др.]. Москва: Лазурь. 

Якобсон 1985 – Р. О. Якобсон. О структуре русского глагола. Избранные работы, 

210–221. Москва: Прогресс. 

71

72 




Olga Goritskaya 

The use of 2 nd person pronouns as 

a vocative: genesis of pragmatic 

functions 

Summary 

The pragmatic functions of 2 nd person pronouns are divided into two 

groups: primary (indication of the addressee) and secondary ones (expression 

of social distance or vice-versa familiarity, the emotional state of the 

speaker, etc.). 

Personal pronouns are not typically used as vocatives: vocatives not 

only single out the addressee of the utterance, but also name him, while 

deictic units can’t perform a nominative function. However, in some languages 

(e.g. in Russian) 2 nd p. pronouns can be used as vocatives: Слушай, 

ты! Эй, ты, иди сюда! The paper argues that the use of deictic elements 

in the vocative function is associated with the implementation of certain 

communicative tasks – pronominal address forms express familiarity, and 

the speaker’s emotions (usually negative). 

The description of communicative and cognitive prerequisites that determine 

pragmatic functions of the pronominal forms of address has been 

proposed in the article. 

Expression of familiarity with the deictic units such as эй, ты/вы is 

related to the fact that the indicating gesture is interpreted as a kind of 

distant touch, and to touch somebody is to violate the boundaries of his 

private zone. Communicating with strangers (the form эй, ты/вы is usually 

used in this case) as a rule is governed by the strategies of so-called 

«negative politeness» (P. Brown & S. Levinson), based on the demonstration 

of the distance. In addition, the use of эй, ты/вы indicates that the 

speaker ignores conventional address forms. 

The expressive functions of the pronominal vocatives are an example 

of the realization of potency, inherent in the indexicals: deictic units can 

accumulate irritation and other emotions that the speaker has towards the 

addressee.


73 

Audronė Kaukienė – Klaipėdos universiteto profesorė 

emeritė, habilituota daktarė. 

Moksliniai interesai: kalbos istorija, ypač veiksmažodžio 

istorija, baltistika. 


El. paštas: audrone.kaukiene@ku.lt 

Audronė Kaukienė – Dr. Habil., Professor Emeritus, 

University of Klaipėda. 

Research interests: history of language, esp. history of the 

verb, Baltic studies. 

Address: Herkaus Manto st. 84, LT-92294 Klaipėda. 

E-mail: audrone.kaukiene@ku.lt 

Audronė Kaukienė 


Ba l s i ų k a i ta p r ū s ų k a l b o s 

veiksmažodžio sistemoje: 

atvirosios (skaidomos) 

dvigarsinės šaknys 

Anotacija 

Straipsnyje analizuojama prūsų kalbos CVR tipo veiksmažodžio šaknies balsių kaita, aptariamos 

apofonijos nustatymo galimybės ir būdai. Siekiama nustatyti prūsų kalbos apofoninės 

raidos ypatumus, atskleisti bendrumus ir skirtumus, lyginant su kitomis baltų kalbomis. 

Analizuojama kaitybinė (ar etimologinė) balsių kaita tarp bendraties, esamojo ir būtojo laiko 

formų, atkreipiamas dėmesys į prūsų kalbos veiksmažodžio formų darybos specifiką. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: prūsų kalba, veiksmažodis, kaityba, daryba, etimologija, kokybinė 

ir kiekybinė šaknies balsių kaita. 

Abstract 

The article presents an analysis of root vowel alternation in Old Prussian CVR type verbs 

and reviews the possibilities and ways of establishing apophony. The study seeks to identify 

specific traits of the evolution of Old Prussian apophony and to highlight their similarities 

and differences when compared to other Baltic languages. Inflexional (or etymological) vowel 

alternation in the forms of the Infinitive and the Present and Past tenses is studied, with 

special attention paid to the specific derivational characteristics of Old Prussian verb forms. 

KEY WORDS: Old Prussian, verb, inflexion, derivation, etymology, qualitative and quantitative 

root vowel alternation.

74 


Balsių kaita prūsų kalbos veiksmažodžio sistemoje: 

atvirosios (skaidomos) dvigarsinės šaknys 

Šiuo straipsniu tęsiamas apofonijos tyrimas prūsų kalbos veiksmažodžio 

sistemoje. Jau ištirtos uždarosios (neskaidomos) dvigarsinės ir dvibalsinės 

šaknys – aptarti CVRC, CeiC ir CauC tipai (Kaukienė 2008). Skaidomos 

šaknys skiriasi nuo neskaidomų pirmiausia tuo, kad jos gali turėti ne tik 

kokybinę, bet ir kiekybinę balsių kaitą. Šaknies galo sonantas (ar pusbalsis) 

su šaknies balsiu tik prieš priebalsį sudaro dvigarsį (ar dvibalsį), o prieš balsį 

atsiduria tolesniame skiemenyje, ir tuomet šaknies balsis gali pailgėti. 

Šio straipsnio objektas – CVR tipo veiksmažodžiai. Dvigarsinės šaknys 

baltų kalbose turi itin dideles balsių kaitos galimybes: kaita gali būti 

ir kokybinė, ir kiekybinė; be to, šaknyje gali būti apibendrinti labai įvairūs 

balsiai (plg. lie. gẽna – gnė, kẽlia – klė, kùria – krė, gria – gýrė). 

Dvigarsinių šaknų (CR, CR, CR, CaR) prūsų kalbos paminkluose 

rasta 15: 5 su sonantu m [im- „imti“, gim- / gem- „gimti“, grīm- „dainuoti“, 

lim- / lem- /līm- „laužti“, wim- „spjauti“], 4 su n (au-min- „(nusi)minti“, 

sten- / stīn- „kentėti“, *trin- „keršyti, grasinti“, gun- „varyti“), 3 su sonantu 

r (gir- „girti“, kūr- „kurti“, wer- / *wēr- / *wir-) ir 3 su sonantu l 

(wil- / wel- „(ap)vilti“, au-pal- „aptikti“, gul- „skaudėti“) 1 . 

Tiriant skaidomas CVR tipo dvigarsines šaknis, iškyla ne mažiau, o 

kartais net ir daugiau sunkumų, negu analizuojant neskaidomas CVRC, 

CeiC ir CauC tipo šaknis. Ne visada aišku, kaip tas ar kitas žodis turi būti 

skaitomas, o fonetinės interpretacijos sunkumai glaudžiai susiję ir su apofonijos 

tyrimo neaiškumais. 

Kriterijai, metodika. Visus aptariamojo tipo veiksmažodžius pirmiausia 

reikia gretinti su lietuvių ir latvių (slavų) kalbų atitikmenimis. Jeigu 

prūsų kalboje nėra kurios nors reikiamos formos, negalima jos rekonstruoti 

vien pagal rytų baltų kalbų duomenis (daugelis tyrinėtojų tokią kaitą rekonstruoja 

a priori). Todėl reikia aptarti ne tik atitikmenis, bet ir viso atitinkamo 

tipo veiksmažodžių apofonijos ypatumus įvairiose kalbose. Be to, 

prūsų kalbos vieno struktūrinio tipo veiksmažodžiai turėtų būti gretinami 

su kitų struktūrinių tipų pavyzdžiais (ypač jau aptartaisiais CVRC, CeiC ir 

CauC tipų veiksmažodžiais), siekiant išsiaiškinti panašumus ir skirtumus. 

Straipsnio tikslas – nustatyti CVR tipo veiksmažodžių kaitybinės balsių 

kaitos ypatumus prūsų kalbos veiksmažodžio sistemoje. 

1 

Čia pateiktos ne rekonstruotos veiksmažodinės šaknys, o tokios, kokias randame užrašytas 

prūsų kalbos paminkluose. Šių šaknų fonetinės interpretacijos galimybės analizuojamos 

vėliau (2).




Uždaviniai: rasti visas CVR tipo veiksmažodžių formas, aptarti jų vokalizmą 

(ypač jei užrašymai įvairuoja), gretinti su rytų baltų (kartais – ir 

slavų) kalbų pavyzdžiais; atskleisti šaknies vokalizmo santykius su kaitomąja 

forma (kategorine reikšme); nustatyti, ar prūsų kalbos paminkluose 

yra rytų baltų kalboms būdingos kaitos pavyzdžių. 

Pirmiausia aptariami dvigarsinių CVR tipo šaknų apofonijos ypatumai 

rytų baltų kalbose – gretinimo atspirties taškas. Tuomet pereinama prie 

prūsiškosios medžiagos analizės: apžvelgiama visų turimų CVR pavyzdžių 

rašyba ir fonetinė interpretacija, apofonijos (vokalizmo) santykis su kaitomąja 

forma, vokalizmo sąsajos su šaknies galo konsonantizmu. Sugretinus 

prūsų kalbos duomenis su rytų baltų kalbų duomenimis, daromos išvados 

apie jų panašumus ir skirtumus. 

75 

1. CVR tipo šaknų apofonijos ypatumai 

rytų baltų kalbose 

CVR tipo veiksmažodžiai rytų baltų kalbose apofoniškai yra gana įvairūs. 

Jie gali turėti kaitybinę (kokybinę ar kiekybinę) arba etimologinę balsių 

kaitą. Be to, šaknyse gali būti apibendrintas vienoks ar kitoks vokalizmas. 

Rytų baltų kalbose šio tipo veiksmažodžių balsių kaita susijusi ir su 

šaknies galo priebalsiu (sonantu). 

1.1. Kaitybinė kaita. Kokybinė kaita CeR : CiR geriausiai išliko tose 

šaknyse, kurios baigiasi m, n, pvz.: lie. gẽma (gìmsta, gìma), gìmė : la. dzȩmu, 

dzimu; lie. gẽna, gìnė : la. dzęnu, dzinu. Ir šio tipo šaknims būdingas polinkis 

vokalizmą apibendrinti (ypač tarmėse), plg. dar lie. miñti, mẽna (mìna), 

mìnė (mẽnė, mìno) „turėti galvoje, nepamiršti“. Ne visai taisyklingą kaitą turi 

veiksmažodis lie. im̃ti, ìma (ẽma, ìmia), ė̃mė (ìmė) ir jim̃ti, jẽma, jė̃mė – tarmėse 

sumišusi kiekybinė ir kokybinė kaita. Latvių kalboje apibendrintas e eilės 

vokalizmas su kiekybine balsių kaita: la. tarm. jem̃t, jęmu, jẽmu (jêmu). 

Veiksmažodžiai, kurių šaknis baigiasi l, kokybinės balsių kaitos pėdsakus 

gali būti išlaikę tarmėse, vartojančiose tokias formas kaip dìlti, dẽla, dìlė; 

svìlti, svẽla, svìlė (bendrinėje kalboje ir daugelyje tarmių tokie veiksmažodžiai 

yra intarpiniai su apibendrintu šakniniu i). Panašią kaitą yra turėję 

ir pìnti tipo veiksmažodžiai. Bendrinėje kalboje ir daugumoje tarmių jie 

turi kiekybinę balsių kaitą i/ī, bet vakarinėse lietuvių tarmėse vartojamos 

esamojo laiko formos su šakniniu e, pvz.: lie. pìnti, pìna (pẽna), pýnė. La-

76 




tvių kalboje šaknies balsis apibendrintas, bet preteritinis balsio pailgėjimas 

apima ne visas tarmes: la. pît (ĩ), pinu, pinu „pinti“. Tai rodo, kad būtajame 

laike šaknies balsis yra naujai pailgėjęs. Panašiai yra ir su veiksmažodžiu 

dírti, dẽra → dìria, dìrė → dýrė. Tarminę balsių kaitą turi dar ir pìlti, pìla 

(pìlia, pẽla), pýlė (-o). Be to, tarmėse yra net naujai susiformavusių tokios 

kaitos pavyzdžių, pvz.: šiñti ∥ šỹti ∥ šìnti, šìna ∥ šẽna, šìnė ∥ šýnė „šieti (varyti 

rakštį)“ (daugiau tokių pavyzdžių žr. Kaukienė LKVI II 21–23). Taigi lietuvių 

tarmėse gali atsirasti kaita iR – eR – īR. 

Įdomus kokybinės kaitos pavyzdys su šaknies galo r yra lie. vìrti, vérda 

(vìra, vẽra), vìrė : la. vit (ìr), vedu ∥ virstu, viru (bendrinės kalbos formos 

yra da-kamienės). 

1.2. Etimologinė balsių kaita būna tuomet, kai rytų baltų kalbose iš tų 

pačių šaknų yra išriedėję du (kartais ir daugiau) žodžiai, apibendrinusieji 

skirtingą vokalizmą. 

Dažniausiai greta ia-kamienių susiformuoja intarpinės ar jas atitinkančios 

sta-kamienės ar kitokios formos, susijusios priežastiniu / pasekminiu 

ryšiu (diatezinė opozicija). Tokios poros gali būti susiformavusios abiejose 

rytų baltų kalbose ar tik vienoje iš jų. Daugiausia tokių porų yra susidarę iš 

Cer, kiek mažiau iš Cel ir Cem šaknų (jų nėra iš Cen tipo šaknų), pvz.: lie. 

ber̃ti (ér) / bìrti : la. bẽrt (er̃, ḕr) „berti“ / bir̃t, bir̃stu, biru; lie. kélti / kìlti : 

la. cel̂t (el̃) „kelti“ / cil̂t „kilti“; lie. reт̃ ti / rìmti : la. retiês / rìmt (iт̃ , i) 

„rimti“. Diatezinių porų ia-kamieniai nariai apibendrina e eilės vokalizmą; 

būtajame laike balsis pailgėja, ir taip atsiranda kiekybinė kaita. Intarpiniai 

(ar sta-kamieniai) veiksmažodžiai šaknyje apibendrina nykstamąjį laipsnį. 

Be i, nykstamajame laipsnyje gali būti ir u, plg. kilusius iš tos pačios šaknies 

lie. leт̃ ti (lémti), lẽmia, lė̃mė / lìmti, lìmsta, lìmo ir lùmti, lùmsta, lùmo 

„kristi, smukti“ : la. lèmt (eт̃ , e), lemju, lēmu „lemti“ / lìmt (lit, ļim̃t) 

„linkti, lūžti“; lumt, ļùmt, -stu, -u „klupti, linkti, lūžti“. 

Remiantis tarmių duomenimis, kartais dar galima nustatyti ir patį šaknų 

išsišakojimo procesą. Sakysim, mutatyvinės reikšmės veiksmažodžiai 

dìlti, dẽla, dìlė ir svìlti, svẽla, svìlė persiformavo į intarpinius resp. sta-kamienius 

lie. dìlti, dỹla (dìlsta ir kt.), dìlo, svìlti, svỹla (svìlsta, svỹlna ir kt.), 

svìlo. Panašūs procesai vyksta ir latvių kalboje, plg. la. dìlt (il̃, il̂), dęlu ∥ 

dilstu, dilu „dilti“, la. svil̂t (il̃, ìl), -stu ∥ sviļu (3 a. svęl), -u „svilti“. Greta jų 

lietuvių ar latvių tarmėse formuojasi nauji kauzatyvai – lie. délti, dẽlia, dė̃lė 

„dilinti“, la. svel̂t, sveļu, svēlu „svilinti“, „mušti“.




Išsišakojimas gali būti ir kitoks: greta ia kamieno formų su e eilės vokalizmu 

atsiranda ia-kamienės formos, turinčios tą pačią ar labai artimą 

reikšmę ir nykstamąjį balsių kaitos laipsnį (tada tarp esamojo ir būtojo 

laiko formų susiformuoja kiekybinė kaita i : ī), plg.: lie. skélti, skẽlia, skėlė / 

skìlti, skìlia, skýlė : la. šķel̂t, šķeļu, šķêlu „skelti“ / šķil̃t (ìl), šķiļu, šķĩlu; lie. 

gélti, gẽlia, glė (: la. dzel̂t (el̃), dzeļu, dzêlu „gelti, kirsti, durti“) / gìlti, gìlia, 

gýlė; la. vel̂t, veļu, vêlu „ridenti“, „velti“ (: lie. vélti, vẽlia, vlė) / pa-vilt, viļu, 

vîlu „pavolioti“ ar vilt, vilu, vilu „sukinėti“. Kartais tokia veiksmažodžių 

pora susidaro tarp lietuviško ir latviško pavyzdžio: lie. spìrti, spìria, spýrė / 

la. spet, speŗu, spêru „spirti“. 

Rečiau iš tos pačios šaknies išrieda du skirtingos reikšmės žodžiai su 

skirtinga balsių kaita. Tai lie. gìnti, gna, gýnė ir giñti, gẽna, gìnė (latvišką 

atitikmenį turi tik giñti). 

77 

1.3. Rytų baltų kalbose yra nemaža ir tokių CVR veiksmažodžių, kurie 

nerodo nei senosios kokybinės kaitos CeR : CiR, nei ją pakeitusios etimologinės. 

Kalboje gali būti vien tik ia-kamieniai arba vien tik intarpiniai / 

sta-kamieniai veiksmažodžiai, nesudarantys jokios poros (neretai jų apofoninę 

kilmę rodo kitų kalbų atitikmenys). Šie veiksmažodžiai gali būti apibendrinę 

tiek pagrindinį (e ar a), tiek ir nykstamąjį (i ar u) balsių kaitos 

laipsnį. Toks apibendrinimas gali būti visai naujas, plg. lie. miñti, mẽna → 

tarm. mìna, mìnė → tarm. mẽnė, mìno „turėti galvoje, nepamiršti“. Dažniausiai 

šaknies balsio apibendrinimas susijęs su morfologine struktūra ir 

kategorine reikšme. Mutatyvinės reikšmės žodžiai įgauna intarpinę ar sta 

kamieno formą, pvz., lie. gẽma → gìmsta (tarmėse ir gìma), gìmė. Abiejose 

rytų baltų kalbose intarpiniai ar sta-kamieniai paprastai šaknyje turi nykstamąjį 

laipsnį, pvz.: lie. mir̃ti, mìršta, mìrė : la. mir̃t (mìrt), mir̃stu, miru 

„mirti“, lie. tìnti, tìnsta, tìno. Tačiau ia kamieno veiksmažodžių šaknies vokalizmas 

gana įvairus. Dažniausiai ia-kamieniai turi kiekybinę balsių kaitą 

– būtajame laike šaknies balsis pailgėja. Veiksmažodžių, turinčių kiekybinę 

balsių kaitą, šaknies gale gali būti r, l, m, tačiau nebūdingi pavyzdžiai 

su šaknies galo n (išimtis – jau minėti pìna, pýnė tipo veiksmažodžiai). 

Dažniausiai ia kamieno veiksmažodžiai šaknyje turi e/ē, pvz.: lie. gérti, 

gẽria, grė : la. dzet (er̃), dzeŗu, dzêru „gerti“; lie. žélti, žẽlia, žlė : la. zel̂t, 

zeļu, zêlu; lie. vémti, vẽmia, vmė : la. vem̃t, vem̃ju, vẽmu. Rečiau šaknyje 

apibendrintas nykstamasis laipsnis i/ī ar u/ū, pvz.: lie. gìrti, gìria, gýrė :

78 




la. dzir̃t(iês); lie. kùrti, kùria, krė : la. kur̃t, kuŗu, kũru; lie. stùmti, stùmia, 

stmė : la. stum̃t, stumju, stūmu 2 . Jeigu šaknyje yra a eilės vokalizmas, kiekybinę 

balsių kaitą turi ne visi pavyzdžiai; kai kurie veiksmažodžiai ją turi 

tik tarmėse, plg.: lie. kálti, kãla, kãlė (kólė) : la. kal̃t, kaļu, kalu; lie. árti, ãria, 

ãrė : la. at, aŗu, aru; lie. bárti(s), bãra (bãria, bart(i)), bãrė (bãro, bórė) : la. 

bãrt, baŗu, baru; lie. màlti, mãla (mãlia), mãlė (mãlo, mólė) : la. mal̃t, maļu, 

malu. Nedaugelis veiksmažodžių kiekybinę kaitą turi abiejose kalbose: lie. 

kárti, kãria, kórė : la. kãrt, kaŗu, kãru „karti, kabinti“. Tai rodo, kad balsis 

gali būti pailgėjęs naujai 3 . 

1.4. Taigi rytų baltų kalbose dėl etimologinės kaitos (šaknų išsišakojimo) 

susidarė gana glaudžios sąsajos tarp šaknies vokalizmo ir abstrakčiosios 

semantikos, morfologinės bei morfonologinės esamojo ir būtojo 

laiko struktūros. 

Be to, CVR tipo veiksmažodžiams gana reikšmingas šaknies galo priebalsis. 

Kai šaknis baigiasi sonantu n, rytų baltų kaitybinė kaita paprastai 

būna kokybinė. Kiekybinę kaitą gali turėti tik pìnti tipo veiksmažodžiai. 

Kai šaknies gale yra sonantas m, rytų baltų kalbose kaita yra įvairiausia – 

ji gali būti ir kokybinė, ir kiekybinė (Cem / Cēm), ir etimologinė. Savitą 

balsių kaitą turi veiksmažodis im̃ti. Veiksmažodžiams, kurių šaknis baigiasi 

l ir r, būdinga kaitybinė kiekybinė ir etimologinė balsių kaita. Kaitybinės 

kokybinės kaitos yra likę tik pėdsakai. 

2. Prūsiškųjų pavyzdžių rašyba ir fonetika 

Aptariamųjų veiksmažodžių šaknys prūsų kalbos paminkluose užrašytos 

gana įvairiai. Todėl prūsiškuosius CVR pavyzdžius pirmiausia būtina aptarti 

grafikos ir fonetikos požiūriu. Dėl rašybos nenuoseklumo ne visada paprasta 

nustatyti, kuri raidė turi kokią fonetinę vertę. Paprasčiausia atpažinti šakny- 

2 

Nykstamojo laipsnio balsiai i/ī ir u/ū kartais gali pasirodyti ir žodžiuose, kilusiuose iš tos 

pačios šaknies: lie. dìrti, dìria, dýrė ir dùrti, dùria, drė (: la. dur̃t, duŗu, dũru „durti“). 

3 

Greta pagrindinio laipsnio su a eilės vokalizmu kartais etimologiškai galima rekonstruoti 

nykstamąjį laipsnį su uR, pvz.: lie. bárti(s) / bùrti : la. bãrt, baŗu, baru / burt; lie. 

kálti / kùlti, kùlia, klė : la. kal̃t / kul̃t, kuļu, kũlu „mušti, plakti, kulti“; lie. málti : la. mal̃t 

„malti“ / ap-mult „apmaldīties“. Etimologiškai kartais galima nustatyti buvus ir kokybinę 

balsių kaitą a (*o) : e. Pavyzdžiui, lie. kálti, la. kal̃t : lie. skélti, la. šķel̂t (su s-mobile); 

lie. málti, la. mal̃t ir lie. bárti, la. bãrt kitose kalbose turi atitikmenų su šaknies dvigarsiu 

eR, plg. s. sl. meljǫ, mlěti (*melti) „malti“ [apie šią kaitą ir galimą jos ryšį su semantika 

žr. Kaukienė LKVI I 138–139 ir lit.].




je nykstamąjį (ar nykstamąjį pailgintąjį) balsių kaitos laipsnį (i, u, ū). Tie 

veiksmažodžiai, kurių šaknyje užrašyta balsė e, dažniausiai kelia abejonių, 

todėl turi būti kruopščiai aptarta e fonetinė vertė. Balsė ī taip pat gali būti 

interpretuojama dvejopai – ir kaip ī, ir kaip *ē. Fonetinės interpretacijos patikimumas 

priklauso ir nuo turimų pavyzdžių kiekio, formų įvairumo – kuo 

daugiau formų, tuo šaknies balsis lengviau nustatomas. 

Pagal pavyzdžių vokalizmo interpretacijos galimybes, jos patikimumą 

patogiausia skyrium analizuoti veiksmažodžius, kurių šaknyje yra priešakinės 

eilės balsis (užrašyta e, ē, i, ī), ir tuos veiksmažodžius, kurių šaknyje 

yra užpakalinės eilės balsiai (u, ū, a). 

Priešakinės eilės balsius (CR, CR) turi 11 veiksmažodžių (čia užrašomi 

visi rašybos variantai, o jų fonetinė interpretacija gali būti įvairi, žr. 

toliau 2.1.2): gim- ∥ gem- „gimti“, gir- „girti“, grīm- „giedoti“, im- „imti“, 

lim- ∥ lem- ∥ līm- „laužti“, (au)min- „(nusi)minti“, sten- ∥ stīn- ∥ stin- „kentėti“, 

trin- „keršyti, grasinti“, -wil- (wel-?) „apvilti“, wim- „spjauti“, (et)wer- 

∥ wēr- ∥ wir- „(at)verti“. 

Užpakalinės eilės (CR, CaR) balsius šaknyje turi tik 4 veiksmažodžiai: 

gun- „varyti“, gul- „kentėti“, kūr- „kurti“; (au)pal- „aptikti“. Taigi iš 

viso prūsų kalbos paminkluose užrašyta (ar galima rekonstruoti iš veiksmo 

pavadinimą reiškiančių abstraktų su priesaga -sn-ā ar -sen-) 15 CVR tipo 

veiksmažodžių 4 . 

79 

4 

Gyvojoje prūsų kalboje, be abejo, jų turėjo būti daug daugiau, plg. tokius vedinius kaip 

pr. rāms „doras, romus, ramus“ : lie. ramas, ramùs, rõmas (iš bl. *rm- / *rim- „remti“ / 

„rimti“ – lie. rem̃ti (ém), rẽmia, rė̃mė ir rmti, rmsta, rmo, la. retiês (em̃), -juôs, rēmuôs 

ir rmt (im̃, i), rmstu, rimu „rimti“); pr. sirmen (Nesselmann 1873, 161), sermen (Trautmann 

1923, 303) „šermenys“ ← *„penėjimai“ (: lie. šérti, šẽria, šrė „liuobti, maitinti“, 

„mušti, kirsti“, šértis, šẽriasi, šrėsi „mesti plaukus, plunks nas, blukti“, la. sērt, seŗu, sēru 

„krauti, kišti pėdus į jaują“, sẽrtiês, seŗuos, sẽruos „šertis“); pr. coaris [t(w)ā o ris] ar [t(w)ā o r ə s] 

„šalinė“ („tam tikra užtvara klojime“) E 232 : lie. tvorà, tvártas, la. tvāra, tvāre „ho ri zon talių 

pagalių tvora“ [iš bl. *(s)tr- (: *tir- *tur-) „tverti (turėti), griebti“, „rišti, tvirtinti“, „būti 

patvariam, kęsti“ – lie. tvérti, tvẽria, tvrė „griebti; rišti, tvirtinti; būti patvariam, kęsti“, 

stvérti, stvẽria, stvrė „čiupti“, la. tvet, tveŗu, tvêru „tverti (tvorą), griebti, laikyti; kęsti“]; 

pr. scolwo (tais. iš stolwo) „skiedra“, stalus „smakras“ (iš bl. *skl- / *skil- „skelti“ – lie. 

skélti, skẽlia ir sklti, sklia, sklti, skỹla, la. šķel̂t, šķeļu „skelti“); pr. saligan (*zali̯an) „žãlia“ 

(: lie. žãlias, žel̃vas, la. zaļš), pr. soalis E, sālin „žolę“ III (: lie. žolė̃, la. zâle) (: ryt. bl. 

*źl- / *źil- „želti“ – lie. žélti, la. zel̂t „želti, žaliuoti“ iš bl. źel- „žalsvai, gelsvai ir pan. 

blizgėti“).

80 




2.1. CR, CR 

Šaknys su priešakinės eilės balsiais pagal balsių užrašymus yra dvejopos. 

Vienų veiksmažodžių šaknyje yra tik i (rašoma i, y, j) ar ī, o kitų – rašymas 

įvairuoja. 

2.1.1. Tik i ar ī šaknyje turi 6 veiksmažodžiai: *im- „imti“, *gir- „girti“, 

*(au-)min- „(nusi)minti“, *trin- „keršyti“, *wim- „vemti“ ir *grīm- „giedoti“. 

Daugiausia formų turi veiksmažodis *im-, o kiti – tik po keletą ar vos 

vieną. 

*im- „imti“ 

Veiksmažodis *im- „imti“ turi daug ir įvairių formų, bet visais atvejais 

šaknyje parašyta i: bendratis īmt 5 , enimt, enimton „priimti“; būt. l. neveik. dlv. 

enimts „priimtas“, animts „paimtas“, imtā „imtà“; es. l. imma „imu“, immimai 

„imame“, enimmimaisin „prisiimame“, immati „imate“, ebimmai „apima“; 

būt. l. imma, immats, ymmits, ymmeyts, ymmeits, jmmitz „ėmė“; būt. l. veik. 

dlv. enimmans „priėmęs“, immusis „ėmę“; liep. n. ymais, jmants [imais] „imk“, 

imaiti, ymaity, ymmaiti, jmmaitty „imkite“, tar. n. imlai „teima“ (nykstamąjį 

laipsnį turi ir vediniai enimumne, enimmewingi „priimtina“). 

Pr. im- „imti“ : ryt. bl. *m- / *im- – lie. im̃ti, la. tarm. jem̃t. Lietuvių 

veiksmažodis turi ne visai taisyklingą kaitą: im̃ti, ìma (ẽma, ìmia), ė̃mė (ìmė) 

ir jim̃ti, jẽma, jė̃mė – tarmėse sumišusi kiekybinė ir kokybinė kaita, kai kur 

gali būti apibendrintas nykstamasis laipsnis. Latvių kalboje apibendrintas 

e eilės vokalizmas su kiekybine balsių kaita: la. tarm. jem̃t, jȩmu, jẽmu 

(jêmu) 6 . 

5 

Balsio pailgėjimas dvigarsyje susijęs su krintančiąja priegaide: pr. īm- = lie. im̃-. 

6 

Veiksmažodis jem̃t jem̃t vartojamas tik kai kuriose latvių tarmėse (pvz., je jet KlpV 

I 465), kitur vartojamas veiksmažodis ņet ņet (ErV II 482). Kartais vartojami ir abu: 

jem̃t ir ņem̃t ņem̃t (VnV I 355 ir II 68). Be to, jemt randame ir senuosiuose raštuose, pvz.: 

Hans grib tu Anna yempt par wene luolate Sʓewe? „Hansai, nori tu Aną imti per (vieną) 

santuokinę moterį?“ RK 55/10; Ieme thas to Maŋſe / patteitʒe vnde paerlouſe to „Ėmė 

tas tą duoną, dėkojo ir perlaužė tą“ RK 9/12; ka mhes muße Tuwaka Noude lib paddome 

nhe yemmam „kad mes mūsų artimo pinigus bei turtą ne- imame (t. y. neimtume)“ 

RK 21/6. Bendrinėje kalboje ir daugelyje tarmių įsigalėjo ņemt ņemt. Bandymai susieti 

šaknis *(j)em- ir *nem- etimologiškai vargu ar turi pagrindo („Neben idg. em- stehen 

die die Reimwurzeln jem- und nem-, wohl ursprünglich verschieden und nur sekundär 

gelegentlich angeglichen“) (Pokorny 311).




*gir- „girti“ 

Pora formų turi veiksmažodis gir- „girti“: girtwei „girti“, girrimai „giriame“, 

girsnan „gyrimą“, jas papildo išvestiniai abstraktai pogirsnan, pogirschnan 

„pagyrimą“. 

Pr. gir- „girti“ : ryt. bl. *gir- / *gīr- „girti“ (kiekybinė kaita) – lie. grti, 

gria, gýrė la. dzir̃t, dziŗu, dzru. 

*trin- „grūmoti“ 

Pora formų turi *trin- „grūmoti, keršyti“: trinie „grūmoja“, trinsnan 

„keršijimą“ (: trintawinni „keršytoja“). Pavyzdžiai rodo tik nykstamąjį 

laipsnį. 

Pr. *trin- : bl. *trin- (*tren-,*trīn-) „trinti“ (prūsų kal boje reikšmė pakitusi) 

– lie. trìnti, trìna (trẽna), trýnė (trýno); la. trĩt, trinu ∥ triņu, trinu ∥ trĩnu 

„galąsti, trinti“. 

*wim- „spjauti, vemti“ 

Iš Grunau žodynėlio turime tris veiksmažodžio *wim- „spjauti, vemti“ 

formas: wyms GrH, wimbmis GrG, wynis GrA „spjauk, vemk“. Visais 

atvejais šaknyje yra užrašyta i ar y, todėl būtų galima manyti buvus pr. 

wim- „spjauti, vemti“. Tiesa, V. Mažiulis atkuria pr. vems „vemk, spjauk“, 

siedamas em pakeitimą į im su akūtine priegaide (žr. PKEŽ IV 239 ir lit.). 

Tačiau šaknies balsio e rekonstravimas labiau susijęs su etimologija negu 

su pačios prūsų kalbos raida. Ypač sunku spręsti apie Grunau žodynėlio 

kalbos ypatumus – šiame šaltinyje yra daug užrašymo netikslumų ir klaidų. 

Tiesa, daugiausia jų yra žodžio gale, o žodžio viduryje, regis, e ir i nepainiojama 

(plg. gerbeis „kalbėk“, gertis „gaidys“, gemia, gema „moteris, žmona“, 

merga „merga“, mette, methe „metai“, iest „yra“). Vienintelis panašus 

pavyzdys yra klint, clynth „karvė“, kurį galima gretinti su Elbingo žodynėlio 

klente „karvė“. Kadangi prūsų kalbai būdingas polinkis apibendrinti šaknyje 

nykstamąjį laipsnį, tai šio veiksmažodžio fonetinė interpetacija nėra 

visiškai aiški. 

Pr. *wim- „spjauti“ : ryt. balt. *vm- (/*vim-) „vemti“ – lie. vémti, 

vẽmia, vmė, la. vem̃t, vemju, vẽmu. 

*(au-)min- „(nusi)minti“ 

Tėra vienas pavyzdys – priešdėlinė veiksmažodžio *-min- veikiamojo 

dalyvio daugiskaitos forma – auminius „nusiminę“ 7 : Welche aber 

7 

Nors V. Mažiulis PKP II auminius yra išvertęs „nusiminęs“ (PKEŽ I 118–119 auminius 

taisoma *auminiuns = *auminiuns, taigi įžvelgiama vienaskaita), tačiau vis dėlto didesnė 

tikimybė, kad tai yra daugiskaita (plačiau žr. Kaukienė PKT 269). 

81

82 




groſſe beſchwerung des Gewi=ſſens haben / oder betrbt vnd angefochten 

ſind – Kawīdai adder debbīkan pobrandīſnan ſtetſe (= ſteiſe) powaiſemnen 

(= powaisennen) turri adder auminius adder enkaitī=tai aſt „Kokie tačiau 

didelį apsunkinimą tos sąžinės turi arba nusiminę arba sukurstyti yra“. 

Dėl reikšmės aptariamąjį veiksmažodį geriau laikyti šakniniu ir gretinti 

su lie. nusimiñti (priešdėliai lie. nu- ir pr. au- funkciškai tolygūs). Tada 

auminius gal reikėtų skaityti *aumińus (plg. Schmalstieg OPG 83), o ne 

*auminīuns (taip siūloma PKEŽ I 118–119, laikant veiksmažodį priesaginiu). 

Pr. *min- : ryt. bl. *min- / *men- „minti, spėti“ – lie. miñti, mẽna (mìna), 

mìnė (mẽnė, mìno) „turėti galvoje, nepamiršti“, la. (uz)mît „spėti“. Greta šakninio 

buvo ir priesaginis pr. *min-ī- / -in- (iš kurio menentwey „minėti“, 

minisnan, menisnan, po-minisnan „(pa)minėjimą“) : lie. minti, mìni, minjo, 

la. minêt, minu, minẽju „minėti“. 

grīm- (grēm-?) „giedoti“ 

Veiksmažodžio grīm- paliudyta viena veikiamojo dalyvio forma grīmons 

[grīmikan grīmons „giesmelę (su)giedojęs“]. Šaknies ī aiškinamas nevienodai 

– kaip ī ar ē. Daugelis tyrinėtojų šaknyje atkuria ī (santykis tarp 

*grim- ir *grīm- aiškinamas kaip lie. gyrà : grti, plg. Trautmann ASD 343, 

Leskien Abl. 327, Endzelīns SV 181, Toporov PJ II 308; plg. V. Šmolstygo 

rekonstrukciją /grīmuns/ Schmalstieg OPG 219). Tačiau V. Mažiulis ī 

kildina iš ē, atkurdamas *grēm- (*grēmuns, *grēmikā „giesmelė“) (Mažiulis 

PKEŽ I 410, 411). 

Rytų baltų atitikmenys ne visai patikimi. Jei atkurtume pr. *grēm- „giedoti, 

dainuoti“, jį būtų galima gretinti su ryt. bl. *grm- / *gram- „(garsiai 

ir dusliai) skambėti“ (?) – la. gremt, gremju, grēmu „murmėti“, lie. gramti 

„kristi su triukšmu“. 

2.1.2. Penkių veiksmažodžių šaknies balsio užrašymas įvairuoja: gem- 

∥ gim- „gimti (gimdyti?)“, lem- ∥ lim- ∥ līm- „laužti“, sten- ∥ stin- ∥ stīn- 

„kentėti“, wel- ∥ wil- „(ap)vilti“, wer- ∥ wir- ∥ wēr- „atverti, atidaryti“. Tačiau 

įvairi rašyba nebūtinai rodo balsių kaitą, todėl kiekvieną iš jų reikia aptarti 

skyrium. 

*gim- „gimti“ 

Daugiausia formų turi veiksmažodis *gim- (/*gem?) „gimti 

(gimdyti?)“: gemton „gimdyti (gebären)“, naunagimton „naujai gim-




tas“ 8 , gemmons [gimuns] „gimęs“ I, II, III (engemmons, naunagemmons), 

gemmans „gimdęs“, gimmusin „gimusį“ (ainangimmusin). Pr. *gim- (*gem-?) 

„gimti“ : ryt. bl. *gem- / *gim- „gimti“ – lie. gmti, gẽma ∥ gmsta, gmė la. 

dzmt, dzȩmu ∥ dzimstu, dzimu iš bl. *gem- / *gim- „gimti“ [← *„atvykti, 

ateiti (į pasaulį)“]. Daugelis prūsiškų formų šaknyje turi užrašytą i, tačiau 

yra keletas pavyzdžių su e. Esamojo laiko formų nėra paliudyta. Būtojo 

laiko veikiamasis dalyvis užrašytas dvejopai: gimmusin „gimusį“, ainangimmusin 

„viengimį“, tačiau gemons, engemmons „įgimęs“, naunagemmons. 

Sunku patikėti, kad tos pačios formos buvo skirtingai tariamos, todėl balsė 

e greičiausiai tik žymi paplatėjusį vakarų baltams būdingą i > ẹ (žr. dar 

Kaukienė 2007, 67–71) 9 . 

Bendratis gemton katekizmo tekste turi reikšmę „gimdyti“: Du ſolt mit 

Schmertzen Kinder geberen – Tu turri ſen Gulſennien malnijkans gemton „Tu 

turi su skausmu vaikus gimdyti“ III 105/4 [panašią reikšmę turi ir veikiamasis 

dalyvis gemmans: Der Allmechtig Gott / vnnd Vater vnſers Herrn / 

der dich N. anderweit // geborn / vnd dir alle deine Snde / vergeben 

hat – Stas Wiſſemuſingis Tāws / noūſon Rikijas kas tien N. kittewidiſkai / 

gemmans bhe tebbei wiſſans twaians grikans / etwiēr=pons aſt 

„Tas visagalis tėvas mūsų viešpaties, kuris tave N. kitoniškai (pa)gimdęs 

ir tau visàs tavàs nuodėmes atleidęs yra“ III 129/16]. Remdamiesi 

šiais pavyzdžiais, kai kurie tyrinėtojai bando įžvelgti du žodžius, turinčius 

skirtingas šaknis: *gem- (caus.) „gimdyti“ ir *gim- „gimti“ (kaip ir lie. 

leñkti / liñkti, žr. Trautmann BSW 84, Toporov PJ II 205). V. Mažiulis labai 

pagrįstai kritikuoja tokią nuomonę, laikydamas gemton „gimdyti“ klaidingai 

išverstu žodžiu vietoje geminton (PKEŽ I 347–349) 10 . Būtina pridurti, 

kad šaknų šakojimasis diatezės pagrindu prūsų kalbai nėra būdingas, ir tai 

būtų vienintelis tokio tipo pavyzdys. 

83 

8 

Sakinyje žodis pavartotas reikšme „naujai gimęs“ ar „naujai pagimdytas“ (vertinys iš 

vok. < > jhm nicht anders geholffen werden mge / denn das es durch die Taufe auß Gott 

Newgeboren / vnnd von Gott an eines Kindes ſtat / angenommen werde – ſteſmu 

nimaſſi kittawidin pogalbton boūt / ter kai tans praſtan Crixtiſnan is Deiwan naunangimton 

/ bhe eſſe Dei = wan / en ainaſſei malnijkas deicton enimts poſtānai „ jam 

negãli kitoniškai pagelbėta būti, tik kad jis per tą krikštijimą iš Dievo naujai gimusiu 

ir nuo Dievo vieno vaiko vietoje paimtas pastotų“ III 115/26. 

9 

Nebūtinai čia reikėtų įžvelgti rekonstruojamos (bet neužfiksuotos) esamojo laiko formos 

su šaknimi *gem- įtaką (taip linkęs manyti V. Mažiulis, žr. PKEŽ I 348 ir lit.). 

10 

LJŽ užfiksuotas gemd „gimdyti“ taip pat neturėtų būti laikomas argumentu dėl šio šaltinio 

nepatikimumo.

84 




V. Mažiulis formas su šaknies balse e aiškina kaip atsiradusias dėl numanomo 

prezento *gem- įtakos (PKEŽ I 348). Tačiau ne visai aišku, kaip 

tokia įtaka būtų paveikusi neprezentines formas. Galimi ir kitokie aiškinimai. 

Bendratyje, kaip ir būtojo laiko formose, e gali žymėti paplatėjusį i 

(V. Šmolstygas atkuria /gimtun/, žr. Schmalstieg OPG 167). Kita vertus, 

čia galima įžvelgti ir savitą „atvirkštinę“ balsių kaitą, panašiai kaip s. sl. 

mьrǫ, mrěti (*merti), aor. mrětъ „mirti“. Neveikiamasis būtojo laiko dalyvis 

naunagimton, šaknyje turintis i, tokiam aiškinimui netrukdo, nes prūsų 

kalboje bendraties ir neveikiamojo dalyvio šaknys galėjo skirtis, plg. perrēist 

„užrišti“ : senrists „surištas“. 

Vis dėlto vediniai su priesaga -sen- gimsenin „gimimą“, atgimsannien 

„atgimimą“, āntergimsennien rodo, kad greičiausiai ne tik būtojo laiko, bet 

ir bendraties šaknyje turėjo būti nykstamasis laipsnis *gim- (: pērgimnis, 

prēigimnis). 

Pr. *gim- : ryt. bl. *gem- / *gim- „gimti“ – lie. gìmti (ir gim̃ti), gìmsta 

(gẽma, gìma 11 ), gìmė : la. dzìmt, dzęmu, dzimu. 

lim- (/ lem-?), līm- „laužti“ (6) 

Keletą formų turi ir veiksmažodis lim- „laužti“: bendratis lembtwey I, 

limtwey II, limtwei III „laužti“, būtojo laiko formos limatz I, lymuczt II, 

līmauts III „laužė“, tariamoji nuosaka lemlai „telaužia“ 12 . Ne visos turimos 

formos yra aiškios ir gali būti patikimai interpretuojamos. Bendraties formos 

atkurtinos *lim-twei (su šaknies balsiu i), o I katekizmo e greičiausiai 

žymi paplatėjusį i > ẹ. Galbūt panašiai galima aiškinti lemlai (plg. /limlai/ 

Schmalstieg OPG 170). Vargu ar reikėtų em atsiradimą vietoje im laikyti 

prezentinio pr. *lem- įtaka (taip spėja Mažiulis PKEŽ III 62, Toporov PJ 

255), nes tokia forma tik numanoma, bet neužfiksuota. Būtojo laiko formos 

gali būti aiškinamos įvairiai. Jei visais trim atvejais čia yra tas pats 

žodis *līmā-ts, tai šaknies ī gali būti ir iš ē (kaip ir lie. lė̃mė, la. lēmu), ir iš ī 

11 

Lietuvių tarmėse gali būti apibendrintas nykstamasis laipsnis ne tik sta kamieno, bet ir 

a kamieno formose. LKŽ gìma SE 123 nurodyta prie antraštinių („Sumoje“ yra daugiskaitos 

pirmojo asmens forma Jrá taj skołá su kuria gimám SE 122/22; ji pavartota tik 

vieną kartą greta įprasto gema) ir pateiktas pavyzdys iš S. B. Chilinskio Biblijos (Visus 

tuos, kurie gima, įmesit upėn Ch 2 Moz 1,22). Be to, gimu yra ir K. Sirvydo žodyne SD 

5, 316 (tačiau giemu 3, 377). 

12 

Tariamoji nuosaka čia turi geidžiamosios nuosakos reikšmę: Wenn GOTT allen bſen 

Rath vnnd willen bricht vnd hindert – Kadden Deiws wiſſan wargan prātin bhe quāitan 

lemlai bhe kūmpinna „Kada Dievas visą piktą nutarimą bei valią telaužo ir trukdo“ III 

51/14.




(plg. bendraties formas su šaknies balsiu i). Formos līmauts III šaknyje yra 

ilgasis balsis, kuris interpretuojamas ir kaip ī (plg. Mažiulis PKEŽ III 62; / 

līmat[a]s/ Schmalstieg OPG 170), ir kaip susiaurėjęs *ē (Wijk Apr St 43). 

Tačiau reikėtų paaiškinti po m esantį dvibalsį au. Dažniausiai jis taisomas 

į u (ū iš ā po m, plg. Wijk Apr St 43, Endzelīns SV 204, Mažiulis PKEŽ 

III 62), tačiau galima įžvelgti ir iteratyvinę priesagą -au- (*līm-au- „laužyti“). 

Tada šaknies balsio pailgėjimas būtų darybinė balsių kaita, o šakninio 

veiksmažodžio formose limatz I ir lymuczt II, galima rekonstruoti ir trumpąjį 

i (plg. lie. lìmo „linko“). 

Pr. lim- „laužti“ : ryt. bl. *lm- / *lim- „lemti, spręsti“ (*laužti) – lie. 

lem̃ti (ém), lẽmia, lė̃mė () / lìmti, lìmsta, lìmo „linkti“, lùmti, lùmsta, lùmo 

„kristi, smukti“; la. lèmt (em̃, e), lemju, lēmu „lemti“ / lìmt (lit, ļim̃t), 

-stu, limu, ļùmt (u), -stu, -u „linkti, lūžti“ (ryt. baltų reikšmė suabstraktėjo 

„skirti likimą“). Rytų baltų kalbose iš šios šaknies susiformavo 

keletas ir struktūriškai, ir semantiškai (diatezinė opozicija) besiskiriančių 

žodžių, tarp kurių yra etimologinė kaita. Kauzatyvinis narys turi naujai 

atsiradusią kiekybinę kaitą. Nors prūsų kalbos duomenų nėra daug, tačiau 

gana akivaizdu, kad prūsų kalbos ir rytų baltų formos gana smarkiai 

skiriasi. 

stēn- / stin- „kentėti“ 

Rastos trys būtojo laiko dalyvio formos stenuns, styienuns, stīnons 

„kentėjęs“ ir abstraktas stinsennien „kentėjimą“. Dalyvių formose reikėtų 

atkurti *stēn- su ilguoju ē (plg. Mažiulis PKEŽ IV 157), kuris 

pirmajame katekizme pažymėtas e (stenuns I), trečiajame matyti balsio 

susiaurėjimas ē > ī (stīnons III), o antrojo katekizmo pavyzdį (styienuns II) 

galima skaityti abejaip. Daiktavardis stinsennien šaknyje turi in (V. Mažiulis 

atkuria *stinseńan, o pagal jį – bendratį *stintvei „kentėti“; in atsiradimą 

jis aiškina būtojo laiko ī poveikiu arba rekonstruodamas tokią apofoninę 

paradigmą kaip lie. sém-ti, sm-ė, sẽm-ia arba pir̃kti, pir̃ko, per̃ka, žr. PKEŽ 

IV 157–158; tiesa, V. Šmolstygas stinsennien siūlo skaityti /stensenin/, žr. 

Schmalstieg OPG 56). 

Pr. stēn- / stin- „kentėti“ : ryt. bl. *sten- „dejuoti, stenėti“ (prūsų reikšmė 

suabstraktėjo) – lie. stenti, stẽna, -jo, la. stenêt, stenu, -ẽju. Rytų baltų 

ir prūsų veiksmažodžių skirtumai ne vien apofoniniai, bet ir morfologiniai 

– lietuvių ir latvių kalbose preterito kamieno balsis ē virto bendraties 

ir būtojo laiko priesaga, ir veiksmažodis nustojo buvęs šakniniu. 

85

86 




*wil- (/*wel-?) „(ap)vilti“ 

Šio veiksmažodžio tekstuose yra dvi formos su skirtingu balsiu: prawilts 

„išduotas, apviltas“ ir prowela „išdavė, apvylė“. Neveikiamasis būtojo laiko 

dalyvis šaknyje turi i, tačiau būtojo laiko formoje užrašyta e (proweladin 

„išdavė, apvylė jį“), kuris paprastai skaitomas kaip i (plg. /pra-vilā/ 

Schmal stieg OPG 162, *prāvilā Mažiulis PKEŽ III 345). Matyt, raide e čia 

pažymėtas paplatėjęs i (> ẹ). 

Pr. wil- : ryt. bl. *el- / *il- „viltis, norėti, apvilti“ – lie. vlti, vlia ∥ 

vỹla ∥ vlsta ∥ vẽla, výlė ∥ vlė ∥ vlo 13 „teikti nepamatuotą tikėjimą kuo; duoti 

nerealių, apgaulingų, klastingų pažadų; tikėti; stengtis apgaulingai iš gauti“ 

(šios šaknies gali būti ir lie. -vélti, -vélmi „meilyti, norėti“) : la. vil̂t, viļu, 

vīlu „apvilti“. Rytų baltų kalboms būdinga kiekybinė balsių kaita. 

wer- / wēr- (/wir-?) „(at)verti, atidaryti“ 

Yra kelios šio veiksmažodžio formos – esamojo laiko etwēre „atveri“, liepiamosios 

nuosakos etwerreis „atverk“, gal ir veikiamasis būtojo laiko dalyvis 

etwiriuns „atvėręs“. Forma etwēre dėl prezentinio balsio ilgumo dažniausiai 

taisoma į etwere (plg. Trautmann ASD 279, Mažiulis PKEŽ I 303 ir lit.), 

tačiau V. Toporovas (PJ II 113) bando čia įžvelgti ne vietoje pavartotą būtąjį 

laiką. Ne visai aiški dalyvinė forma etwiriuns, kurioje šakninį i galima interpretuoti 

kaip *ē (plg. /*et(at)- vēruns/ 14 PJ II 113; Mažiulis PKEŽ I 303). 

Pr. wer- : ryt. bl. *ver- / *vēr (: *vir-) – lie. vérti, vẽria, vrė / -vìrti, vỹra; la. 

vẽrt (er̃), veŗu, vẽru (ē) „verti“. Rytų baltų kalbose yra kiekybinė balsių kaita. 

2.2. CuR, CūR, CaR 

Kai šaknyje yra užpakalinės eilės balsis, vokalizmą apibūdinti daug lengviau, 

mažiau kyla interpretacinių sunkumų. Tiesa, tokių šaknų tėra labai 

nedaug, visai maža jas liudijančių formų. Yra trys veiksmažodžiai su šaknies 

u ar ū ir tik vienas su šakniniu a. 

2.2.1. CuR, CūR 

Trys veiksmažodinės šaknys turi nykstamojo ar nykstamojo pailgintojo 

laipsnio šaknis su balsiais u ar ū: *gun- „ginti, varyti“, *gul- „gelti, skaudėti“ 

ir *kūr- „kurti“. 

13 

Pietinėse lietuvių tarmėse vartojama būtojo laiko forma vlo (bendrinėje kalboje – výlė) 

labai primena pr. prowela. 

14 

Nėra visai aiškus ir baigmuo -iuns. Gal reikėtų atkurti -wēruns? Plg. dar auminius.




*gun- „varyti“ 

Veiksmažodžio guntwei „varyti, ginti“, be bendraties, dar yra esamojo 

laiko forma gunnimai „varome“. Abiejų formų šaknyse yra nykstamasis 

laipsnis un. Vargu ar šaknies un reikėtų kildinti iš an (plg. /gantvei/, /gańama/ 

Schmalstieg OPG 178) ar gunnimai laikyti skoliniu iš le. gonimy 

(guntwei tada būtų atgalinis darinys, žr. Trautmann ASD 344). Turimi prūsų 

kalbos duomenys balsių kaitos nerodo 15 . 

Pr. *gun- : ryt. bl. *gen- / *gin- – lie. giñti, gẽna, gnė (ir gnti, gna, 

gýnė), la. dzīt, dzȩnu, dzinu iš bl. *gen- / *gin- (*gun-) „ginti, varyti“. 

Rytų baltų kalbose šaknis yra apofoninė, esamajame laike yra pagrindinis 

laipsnis e, o kitose formose – nykstamasis i (panašią balsių kaitą matome 

ir slavų atitikmenyje s. sl. žěnǫ, gъnati, gъna „varyti“). Galima akurti balt. 

*gen- / *gin- (*gun-) „ginti, varyti (*mušant, kertant)“. Prūsų kalboje apibendrintas 

nykstamasis laipsnis, tačiau senąją balsių kaitą rodo vediniai 

genix (*gen-ik-as) „genys (*kirtikas)“ (plg. Mažiulis PKEŽ I 349), aytegenis 

„mažasis genys“ iš balt. *gen-īs „genys (*kapotojas)“ (lie. genỹs, la. 

dzenis). 

*gul- „gelti, skaudėti“ 

Tokią šaknį leidžia atkurti abstraktai gulsennien, gulsennin „skausmą“. 

Pr. *gul- : ryt. bl. *gel- / *gil- – lie. gélti, gẽlia, glė ir glti, glia, gýlė 

(etimologinė balsių kaita), la. dzel̂t (el̃), dzeļu, dzêlu „gelti, kirsti, durti“ 

(vargu ar sietinas su gul̃ti, gulti – taip OPG 55 ir lit.). 

*kūr- „kurti“ 

Vienintelę būtojo laiko formą turi veiksmažodis kūra „(su)kūrė, padarė“. 

Pr. kūra reikėtų interpretuoti kaip *kūrā (plg. Mažiulis II 306), o ne 

kaip *kūrē (/kūrē/ Schmalstieg OPG 181). 

Pr. *kūr- : ryt. bl. *kur- „kurti, daryti“ [← „*skelti (ugnį)“] – lie. kùrti, 

kùria, krė la. kur̃t, kuŗu, kū̃ru. Būtojo laiko šaknies balsis yra pailgėjęs visose 

baltų kalbose, o lietuvių ir latvių kalbose yra kiekybinė šaknies balsių 

kaita (deja, prūsų kalboje nėra išlikusių esamojo laiko formų). Rytų baltų 

kalbose būtojo laiko ē kamienas yra naujesnis dėl įsigalėjusios morfologinių 

ir morfonologinių formų sąsajos su kategorine reikšme (esamajame 

87 

15 

Kažkada buvusį pagrindinį laipsnį liudija tik daiktavardiniai vediniai genix (*gen-ik-as) 

„genys“, aytegenis „mažasis genys“ (*aiti- „greitas“ + genīs) (: lie. genỹs, la. dzenis) ar 

vardai Gintil, Genebuth kt.

88 




laike ia kamienas, būtajame – ē kamienas, būtojo laiko šaknies balsio pailgėjimas, 

aktyvaus veiksmo reikšmė). 

2.2.2. CaR 

-pal- „aptikti, rasti“ 

Vienas veiksmažodis šaknyje turi a. Yra dvejopos formos – esamojo 

laiko (aupallai ar aūpallai) ir veikiamasis būtojo laiko dalyvis (aupallusis). 

Esamojo laiko formos labai panašios, bet pavartotos skirtinguose kontekstuose. 

Prezentinę reikšmę aupallai „randa“ turi tik viename sakinyje: Wer 

ein Ehe=fraw findet / der findet was guts – kas ainan Salaūbaigannan aupallai 

/ ſtas aupal=lai ainan labban powijſtin „Kas vieną santuokos moterį 

randa, tas randa vieną gerą dalyką“ III 107/6. Kitais trim atvejais esamasis 

laikas pavartotas vietoje laukiamos tariamosios nuosakos: Wenn aber 

jemandt ſich nicht befindet be=ſchweret / mit ſolcher oder grssern snden – 

Kadden adder ains ſien ni aupallai tīt pobrendints sen stawīdsmu / adder 

muisieson grīkans „Kada tačiau kas nors save ne- (at)rastų taip apsunkintas 

su tokiomis arba didesnėmis nuodėmėmis“ III 69/19; Dein Heiliger 

Engel ſey mit mir / das der bſe Feindt keine macht an mir finde – twais 

Swints Engels baūſei ſen maim / kai ſtas wargs prēiſicks / ni ainan warrien 

ēnmien aū=pallai „Tavas šventas angelas tebūna su manimi, kad tas piktas 

priešas nė vieną galią į mane (ne)rastų“ III 79/20; Dein Heiliger Engel ſey 

mit mir / das der bſe Feindt keine macht an mir finde – Twais Swints Engels 

baūſei ſen maim / kai ſtas wargs Prēiſicks / ni ainan warrien ēnmien aupallai 

„Kad tas piktas priešas nė vieną galią į mane (ne)rastų“ III 81/20. 

Veikiamasis būtojo laiko dalyvis daugiskaitos forma pavartotas sudurtinėje 

būsimojo laiko formoje wirstai aupallusis „rasite“: Bittet / so werdet jr 

ne=men / Suchet / so werdet jr finden – Madliti tijt wīrstai ious immusis / 

Laukijti tijt wīrstai ious aupallusis „Prašykite, taip tampate jūs ėmę (= 

imsite); ieškokite, taip tampate jūs radę (= rasite)“. 

Pr. pal- : lie. pùlti, púola, púolė, la. pult, pùolu, pùolu iš bl. *pal- / *pōl- 

„pulti, kristi“. Rytų ir vakarų baltų kalbų vokalizmas skiriasi. Prūsiškų pavyzdžių 

šaknyje yra trumpasis balsis (plg. /au-pala/, /au-paluses/ Schmalstieg 

OPG 170, Kazlauskas LKIG 121, 353), skirtingai nuo rytų baltų 

*ō. Trumpąjį balsį rodo dviguba raidė ll (be to, *pō katekizmų tarmėje 

turėtų virsti *pū).




3 . A p o f o n i j o s ( vo k a l i z m o ) s a n t y k i s s u 

kaitomąja forma 

Kadangi nagrinėjamieji CVR tipo veiksmažodžiai teturi nedaug formų, 

iš kurių būtų galima atpažinti kiekvieno skyrium paimto žodžio apofonijos 

ypatumus, verta sugretinti visų drauge paimtų pavyzdžių įvairių kaitomųjų 

formų vokalizmą. Tokiai analizei yra gana svarbūs prūsų kalbos veiksmažodžių 

formų darybos ypatumai. Akivaizdu, kad šiuo požiūriu prūsų kalba 

gali kiek skirtis nuo rytų baltų kalbų. 

Bendraties formoms būdingas nykstamasis laipsnis. Daugelis veiksmažodžių 

šaknyje turi i: īmt, enimt, enimton „(pri)imti“; girtwei „girti“; limtwey, 

limtwei, lembtwey [limtwei] „lauž(y)ti“. Šaknyje galimas ir u – guntwei 

„ginti“. Pagrindinį laipsnį galėtų turėti nebent tik gemton „gimdyti“ (apie 

tai žr. 2.1.2). 

Abstraktai su priesagomis -sen- ar sn-ā paprastai turi bendraties kamieną. 

Visų pavyzdžių šaknyse yra nykstamasis laipsnis i ar u: gimsenin, 

atgimsannien, āntergimsennien „(at)gimimą“; girsnan, pogirsnan, pogirschnan 

„(pa)gyrimą“; stinsennien „kentėjimą“; trinsnan „kerštą“; gulsennien, 

gulsennin „skausmą“. 

Neveikiamieji būtojo laiko dalyviai prūsų kalboje nebūtinai 

turi bendraties šaknį. Visi CVR pavyzdžiai yra nykstamojo laipsnio: naunagimton 

„naujai gimęs“; enimts, animts, imtā „(...) imtas, imta“; prawilts 

„išduotas“. 

Esamasis laikas yra viena iš svarbiausių formų balsių kaitai nustatyti. 

Tarp esamojo ir būtojo laiko (ar bendraties) gali būti ir kokybinė, ir 

kiekybinė balsių kaita. Deja, nagrinėjamieji veiksmažodžiai turi visai nedaug 

esamojo laiko formų. Neturime patikimų pavyzdžių su šaknies balsiu 

e. Prūsų kalbos paminkluose neužrašyta prezentinių veiksmažodžio gim- 

„gimti“, min- „miñti“ formų, o veiksmažodis gun- „ginti, varyti“ turi apibendrintą 

nykstamąjį laipsnį gunnimai (bendratis guntwei), todėl negalime 

kalbėti apie kokybinę balsių kaitą [plg. lie. gẽma – gìmė : la. dzęmu – dzimu; 

lie. mẽna – mìnė; lie. gẽna – gìnė la. dzenu – dzinu]. 

Esamojo laiko formose dažniausiai šaknyje yra nykstamasis laipsnis su 

balsiu i. Daugiausia šio laiko formų turi veiksmažodis „imti“: imma „imu“, 

immimai „imame“, enimmimaisin „prisiimame“, immati „imate“, ebimmai 

„apima“. Po vieną formą turi dar veiksmažodžiai girrimai „giriame“ ir tri- 

89

90 




nie „grūmoja“, tačiau nėra užrašytų būtojo laiko formų, todėl sunku kalbėti 

apie kiekybinę balsių kaitą, nors ji teoriškai galimà (plg. lie. gria – gýrė, la. 

dziŗu – dzru; lie. trìna – trýnė, la. trinu ∥ triņu – trinu ∥ trnu). 

Iš visų prezentinių pavyzdžių išsiskiria etwēre su ilguoju šaknies balsiu. 

Ar prūsų kalboje galėjo būti apibendrintas ilgasis šaknies vokalizmas, sunku 

pasakyti, nes neturime aiškių tokio tipo pavyzdžių. 

Trumpąjį a šaknyje turi aupallai „randa“ [plg. lie. púola – púolė (∥ púolo) 

su apibendrintu ilgumu]. 

CVR veiksmažodžių asmenuojamųjų ir dalyvinių būtojo laiko formų 

šaknyse vokalizmas nesiskiria 16 . Gana dažnas šaknies balsio ilgumas 

(galimà kiekybinė balsių kaita): kūra „(su)kūrė“, gal ir limatz, lymuczt, līmauts 

„laužė“ (žr. 2.1.2), dalyviai stenuns, styienuns, stīnons ir grīmons. 

Aiškiausias šaknies balsis yra formoje kūra (deja, neužfiksuotas esamasis 

laikas, galėtų būti tokia pat kaita, kaip ir lie. kùria – krė, la. kuŗu – kũru). 

Šakninis i ar ī ne visada aiškus – ne visada lengva atpažinti, ar raide ī pažymėtas 

ilgasis ī ar susiaurėjęs ē. Formoje stīnons „kentėjęs“ (stenuns, styienuns) 

būtų galima įžvelgti ē (plg. ir lie. stenti, stẽna : la. stenêt), bet vedinys 

stinsennien „kentėjimą“ leidžia atkurti šaknį *stin-. Limatz, lymuczt, līmauts 

galima aiškinti įvairiai (līmauts paprastai taisomas į līmuts, bet tai galėtų 

būti ir priesaginis iteratyvas su darybine balsių kaita) (žr. 2.1.2.). Neaiškus 

vokalizmas formoje grīmons „(su)giedojęs“. 

Taigi matyti, kad prūsų kalbos CVR veiksmažodžiai būtajame laike 

gana dažnai turi ilgą (ar pailgėjusį dėl kiekybinės balsių kaitos) šaknies balsį. 

Tačiau, skirtingai nuo rytų baltų kalbų, preteritinis balsio ilgumas nesusijęs 

su ē kamienu (plg. pr. kūra ir lie. krė), nėra sąsajų ir su šaknies galo 

priebalsiu (ilgasis balsis gali būti ir prieš šaknies galo n, pvz., *stēnuns). 

Vis dėlto būtojo laiko šaknies balsis ne visada ilgas. Yra nemaža pavyzdžių, 

kai vietoje laukiamo ilgojo (pailgėjusio) balsio turime trumpąjį. 

Ypač tai akivaizdu peržvelgus gausias veiksmažodžio im- „imti“ formas su 

šakniniu i (rašoma i ar y, o šaknies balsio trumpumą rodo dviguba priebalsė): 

imma, immats III „ėmė“, ymmeits, ymmeyts II, ymmitz, jmmitz I „t. p.“ 

[: lie. (j)ė̃mė (ìmė)]. Trumpąjį šaknies balsį i greičiausiai turi ir prowela 

16 

Rytų baltų kalbose veikiamieji būtojo laiko dalyviai paprastai turi asmenuojamųjų formų 

kamieną. Tačiau prūsų kalboje taip yra ne visada. Kai šaknis (kamienas) baigiasi 

balsiu ar dvibalsiu, būtojo laiko dalyvis gali turėti bendraties kamieną, plg. bendraties 

formas billīt, billītwei „kalbėti, byloti“, asmenuojamąsias būtojo laiko formas billa, byla, 

bela, billāts, belats, bilats, bylaczt (= bilā-ts) / billē „kalbėjo, bylojo“ ir dalyvį billīuns.




(*prawilā); gemmons, engemmons, naunagemmons, gemmans, ainangimmusin, 

enimmans. Skirtingai nuo lietuvių ir latvių kalbų, trumpasis balsis yra 

dalyvyje aupallusis (ryt. bl. *pōl- : pr. pal-). 

Sunku pasakyti, koks šaknies balsis buvo formose etwiriuns ir auminius 

„nusiminę“. Sprendžiant pagal rytų baltų kalbų duomenis, etwiriuns galėjo 

šaknyje turėti ilgąjį balsį (plg. lie. vrė, la. vẽru), o auminius – trumpąjį 

(: lie. mnė). 

Nuosakų for mos. Liepiamosios nuosakos (imperatyvo) formose 

dažniausiai yra šakninis i (užrašyta i, j, y), plg. ymais GrA, jmants [imais], 

imaiti, ymaity, ymmaiti, jmmaitty [imaiti]; wyms GrH, wimbmis GrG, wynis 

GrA „spjauk, vemk“. Rečiau randame e [i?] – etwerreis. Tariamosios nuosakos 

(konjunktyvo) formose taip pat rašoma dvejopai: imlai „teima“, lemlai 

„telaužia“. 

* * * 

Atliktas tyrimas leidžia daryti kai kuriuos apibendrinimus, bent jau iškelti 

prielaidas apie prūsų kalbos CVR veiksmažodžių apofonijos ypatumus. 

Prūsų kalbos paminkluose neaptikta pavyzdžių su kaitybine šaknies balsių 

kaita. Greičiausiai taip yra dėl duomenų stokos: nedaug tėra tokių pavyzdžių, 

kurių vokalizmui sugretinti turėtume pakankamai reikiamų formų. 

Sunku įrodyti ar paneigti kokybinės balsių kaitos galimybę. Lyginant 

su rytų baltų kalbomis, galima būtų laukti apofoninių šaknų *gem- / *gim- 

(lie. gìmti, gẽma ∥ gìmsta ∥ gma, gìmė, la. dzìmt, dzęmu ∥ dzimstu, dzimu), 

ar *men- / *min- (lie. miñti, mẽna ∥ mìna, mìnė ∥ mẽnė ∥ mìno „turėti galvoje, 

nepamiršti“, la. (uz)mît „spėti“), tačiau balsių kaitai sugretinti trūksta 

prezentinių formų. Bendraties ir esamojo laiko formų tėra šaknies 

*gen- / *gin- (: lie. gìnti, gẽna, gìnė, la. dzīt, dzęnu, dzinu), šiuo atveju prūsiškieji 

pavyzdžiai turi apibendrintą nykstamąjį laipsnį: guntwei „ginti“, 

gunnimai „gename“. Taigi remiantis katekizmų medžiaga sunku rekonstruoti 

rytų baltams būdingą kaitą CeR / CiR. Žinoma, tokia kaita galėjo 

būti kitose prūsų kalbos tarmėse. Be to, dar galėjo būti atvirkštinė kaita 

(bendratyje – pagrindinis laipsnis, o esamajame laike – nykstamasis). Tokią 

kaitą turėjo CeiC / CiC tipo šaknys, plg. pr. perrēist „užrišti“ : senrists 

„surištas“. Slavų kalbose tokios kaitos pavyzdžių yra ir nagrinėjamojo tipo 

veiksmažodžiuose, plg. s. sl. mьrǫ, mrěti (*merti), aor. mrětъ „mirti“. 

Yra tam tikro pagrindo manyti, kad prūsų kalboje galėjo būti kiekybinė 

balsių kaita, tačiau ją liudijančių greta esančių (t. y. to paties žodžio) 

91

92 




esamojo ir būtojo laiko pavyzdžių neužfiksuota. Nors būtojo laiko formose 

neretai užrašytas ilgasis šaknies balsis, tačiau reguliarumo nėra. Tais atvejais, 

kai prūsų kalboje yra ilgasis balsis, lietuvių ir latvių kalbų atitikmenys 

gana įvairūs. Visose baltų kalbose balsio ilgumas sutampa retokai (pr. 

kūra „(su)kūrė, padarė“ : lie. krė, la. kũru). Kartais tinkamo atitikmens 

lietuvių ir latvių kalbose gali nebūti, pvz.: *stēnuns „kentėjęs“ (stīnons, 

stenuns, styienuns) ar grīmons „(su)giedojęs“. Ir, atvirkščiai, kai kurie rytų 

baltų pavyzdžiai su kiekybine kaita prūsų kalbos preterito formose ilgojo 

balsio neturi, pvz.: lie. vìlti(s), vìlia(si), výlė(si), la. vil̂t, viļu ∥ *veļu, vîlu ∥ 

vilu „apvilti, apgauti“ : pr. prowela (*pra-wil-ā) „apvylė“. Ypač svarbus pavyzdys 

– veiksmažodis *im- „imti“, rytų baltų kalbose turintis preteritinį 

balsio pailgėjimą *ēm-, tačiau visi gana gausūs prūsiškieji atitikmenys yra 

trumpos šaknies: imma, immats, ymmits, ymmeyts, ymmeits, jmmitz „ėmė“; 

enimmans „priėmęs“, immusis „ėmę“. Taigi galime kalbėti tik apie bendras 

tendencijas pailginti būtojo laiko šaknies balsį, tačiau šie procesai rytų 

ir vakarų baltų kalbose vyko savarankiškai. Ar prūsų kalboje buvo susiformavęs 

panašus veiksmažodžių struktūrinis tipas kaip rytų baltų CV̄̆R 

tipo veiksmažodžiai? Katekizmuose tokių pavyzdžių nerandame, nebent 

(su labai rimtomis išlygomis) veiksmažodis *wer- „verti“, jeigu esamojo 

laiko forma etwēre „atveri“ taisytina į etwere, o dalyvis etwiriuns „atvėręs“ 

kildintinas iš *et-wēr-(i)uns [: lie. vérti, vẽria, vrė; la. vẽrt (er̃), veŗu, vẽru (ē) 

„verti“]. Vis dėlto tokie taisymai remiasi vien tik įprastu rytų baltų kalbų 

modeliu, o kitų svarių argumentų nėra. 

Rytų baltams ypač būdingas šaknų išsišakojimas ir su juo susijusi 

etimologinė balsių kaita. Tačiau prūsų kalboje akivaizdžių etimologinės 

kaitos pavyzdžių nėra. Nėra pagrindo manyti prūsų kalboje buvus du 

veiksmažodžius – *gim- „gimti“ ir *gem- „gimdyti“. Tokie pavyzdžiai kaip 

gemton „gimdyti“, gemmans „gimdęs“ laikytini vertimo klaidomis. Regis, 

visose šio veiksmažodžio formose reikia atkurti šaknį *gim- (nykstamasis 

laipsnis). Užrašymai su balse e greičiausiai žymi tik trumpojo i paplatėjimą 

(ẹ), tad nėra būtina įžvelgti rekonstruojamosios esamojo laiko šaknies 

*gim- įtakos būtojo laiko formoms, nebent galima įžvelgti savitą „atvirkštinę“ 

kaitybinę balsių kaitą (bendratyje – pagrindinis laipsnis). 

Prūsų kalbos veiksmažodžiams būdinga apibendrinti šaknies nykstamąjį 

laipsnį. Daugelis pavyzdžių, kurie rytų baltų kalbose turi atitikmenų 

su šaknies e, prūsų kalbos paminkluose turi nykstamojo laipsnio




šaknis. Tai nepriklauso nuo rytų baltų atitikmenų apofoninės struktūros 

(gali būti kokybinė, kiekybinė ar etimologinė kaita arba apibendrintas toks 

ar kitoks vokalizmas). CVR veiksmažodžių su pagrindiniu šaknies balsių 

kaitos laipsniu yra palyginti visai nedaug. Tiesa, nykstamąjį laipsnį gali 

apibendrinti ir kai kurie rytų baltų kalbų veiksmažodžiai, ypač tarmėse, 

plg. lie. miñti, mẽna (mìna), mìnė (mẽnė, mìno) „turėti galvoje, nepamiršti“. 

Bendrinėse lietuvių ir latvių kalbose nykstamasis laipsnis paprastai susijęs 

su morfologine struktūra – jį turi intarpinės, sta kamieno (tarmėse – ir jas 

atitinkančios na kamieno) formos. 

Lyginant aptariamųjų šaknų vokalizmą, ne visada prūsų kalbos ir rytų 

baltų kalbų šaknies balsiai sutampa, nors tokių atvejų yra. Sutampa dažniausiai 

tokie pavyzdžiai, kurių šaknyje yra nykstamasis laipsnis i, plg.: pr. 

*gir- „girti“ : ryt. bl. *gr- „girti“; pr. *(pra)wil- „(ap)vilti, išduoti“ : ryt. bl. 

*l- (/*el-) „viltis, norėti, apvilti“; pr. *trin- „grūmoti, keršyti“ : ryt. bl. 

*trin- (*tren-,*trīn-) „trinti“. Vis dėlto gana dažnai šaknies balsis skiriasi. 

Tarp vakarų ir rytų baltų formų gali būti ir kiekybinė kaita *a / *ō, plg. pr. 

*(au)pal- „atrasti“ : ryt. bl. *pōl- „pulti“. 

Dėl šaknies išsišakojimo (etimologinė balsių kaita) rytų baltų kalbose 

yra susiformavęs glaudus ryšys tarp morfologinės struktūros (esamojo ir 

būtojo laiko kamienas), kategorinės semantikos ir šaknies vokalizmo. Tokio 

ryšio nematyti prūsų kalboje, nėra sąsajų nei su abstrakčiąja semantika, 

nei su morfologine esamojo ar būtojo laiko struktūra. Ypač tai ryšku, 

sugretinus būtojo laiko formas (jų prūsų kalbos paminkluose yra daugiau 

negu esamojo laiko). Rytų baltų kalbose būtojo laiko formos su pailgėjusiu 

šaknies balsiu paprastai yra *ē kamieno 17 , tačiau jų prūsiški atitikmenys 

įvairuoja. Gana dažnai prūsų kalbos pavyzdžiai yra kietojo ā kamieno, 

plg.: pr. prowela (*pra-wil-ā) „išdavė, apvylė“ (: lie. vìlti, vìlia, výlė, la. vìl̂t, 

viļu, vīļu „apvilti“), pr. kūra „(su)kūrė, padarė“ (: lie. kùrti, kùria, krė, 

la. kur̃t, kuŗu, kũru), pr. limatz, lymutz, līmauts „laužė“ (: lie. lem̃ti, lẽmia, 

lė̃mė, la. lèmt lemju, lḕmu „skirti likimą“). Dvejopas būtojo laiko formas 

turi veiksmažodis *im- „imti“ – imma, immats (kietojo kamiengalio) ∥ jmmitz, 

ymmeyts, ymmeits (minkštojo kamiengalio) „ėmė“ (: lie. im̃ti, ìm(i)a ∥ 

(j)ẽma, ė̃mė, la. tarm. jem̃t, jȩmu, jẽmu). Tai rodo, kad prūsų kalboje negalėjo 

būti šaknų išsišakojimo diateziniu pagrindu, dėl to greičiausiai nebuvo 

93 

17 

Bendrinėje latvių kalboje ir daugelyje tarmių būtajame laike yra įsitvirtinęs ā kamienas, 

tačiau tai gana naujas reiškinys.

94 




susiformavęs ir CR tipas. Būtojo laiko formos limatz ir lymutz (*limā-ts) 

„laužė“ liudija buvus skirtingą būtojo laiko kamieną negu ryt. balt. *lēm-ē, 

jos labiau primena mutatyvą *lim-ā „linko, lūžo“. 

Rytų baltų kalbose yra nustatytas gana glaudus apofonijos (vokalizmo) 

ryšys su šaknies galo konsonantizmu, tačiau nepastebėta, kad prūsiškųjų 

veiksmažodžių šaknies vokalizmas priklausytų nuo finalės priebalsio. 

Sakysim, lietuvių ir latvių kalbose veiksmažodžių, turinčių e/ē eilės vokalizmą, 

šaknies gale gali būti r, l, m, tačiau nėra pavyzdžių su šaknies galo 

n. Tokių pavyzdžių galima rasti prūsų kalboje, plg. pr. *stēn- „kentėti“ – 

stenuns, styienuns, stīnons (*stēnuns) „kentėjęs“ : ryt. bl. *sten(ē)- „stenėti, 

aimanuoti“ – lie. stenti, stẽna, stenjo, la. stenêt, stenu, stenẽju (šiuo atveju 

skirtumai yra ne vien apofoniniai, bet ir morfologiniai – rytų baltų kalbose 

preterito kamieno balsis ē virto bendraties ir būtojo laiko priesaga, ir 

veiksmažodis nustojo buvęs šakninis). Kita vertus, prūsų kalboje kartais 

galima įžvelgti ryšį su šaknies pradžios konsonantizmu. Nykstamojo laipsnio 

šaknys po priebalsio *g- turi ne dvigarsį iR, o uR, pvz.: guntwei „ginti“, 

gunnimai „gename“ : ryt. bl. *gen- / *gin- [: lie. gìnti, gẽna, gìnė, la. dzīt, 

dzęnu, dzinu (kokybinė balsių kaita)]; *gult(wei) „gelti, skaudėti“ (atkuriama 

iš abstrakto gulsenni(e)n „skausmą“) : ryt. bl. *gel- / *gil- [lie. gélti, 

gẽlia, glė ir glti, glia, gýlė (etimologinė balsių kaita), la. dzel̂t (el̃), dzeļu, 

dzêlu „gelti, kirsti, durti“]. Šiuo požymiu prūsams artimos slavų kalbos, 

plg. s. sl. žěnǫ, gъna „varyti“ (išlikusi šaknies balsių kaita, būtajame laike 

gъ < *gu-). 

Literatūra ir šaltiniai 

ErV – E. Kagaine, S. Rae. Eremes izloksnes vārdnīca, I (A–I). Rīgā, 1977; E. Kagaine. 

Eremes izloksnes vārdnīca, II (J–P). Rīgā, 1978, III (P–Ž), Rīgā, 1983. 

Endzelīns SV – Janis Endzelīns. Senprūšu valoda. Rīgā, 1943. 

Kaukienė 1991 – Audronė Kaukienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, I. Klaipėda. 

Kaukienė 2002 – Audronė Kaukienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, II. Klaipėda. 

Kaukienė 2007 – Audronė Kaukienė. Kuršių ir prūsų kalbinės paralelės. Fonetika. Santr. 

vok.; bibliogr. str. gale. Ēlija, Sventāja, Šventoji. Paribio ženklai, 64–79. Klaipėda. 

Kaukienė 2008 – Audronė Kaukienė. Balsių kaita prūsų kalbos veiksmažodžio sistemoje: 

uždarosios (neskaidomos) šaknys. Res Humanitariae IV, 54–78. Klaipėda. 

KlpV – A. Reķēna. Kalupes izloksnes vārdnīca, I (A–M), II (N–Ž). Rīga, 1998. 

LJŽ – Zigmas Zinkevičius. Lenkų–jotvingių žodynėlis? Baltistica XXI (1), 61–82, 184– 

195. Vilnius, 1985. 

Mažiulis PKP I– Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos paminklai, t. 1. Vilnius, 1966. 

Mažiulis PKP II – Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos paminklai, t. 2. Vilnius, 1981.




Mažiulis PKEŽ – Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t. 1, 2, 3, 4. Vilnius, 

1988, 1993, 1996, 1997. 

Nesselmann 1873 – Thesaurus linguae Prussicae. Die preussische Vokabelvorrath. Berlin. 

Schmalstieg OPG – William R. Schmalstieg. An old Prussian Grammar. Pensylwania, 

1974. 

Toporov PJ – Владимир Н. Топоров. Прусский язык (А–Л). Москва: Наука, 1975–1990. 

Trautmann 1923 – Reinhold Trautmann. Baltisch-Slavisches Wörterbuch. Göttingen, 1923. 

Trautmann ASD – Reinhold Trautmann. Die altpreussischen Sprachdenkmäler. Göttingen, 

1910. 

VnV – E. Ādamsons, E. Kagaine. Vainižu izloksnes vārdnīca, I (A–M), II (N–Ž). Rīga, 

2000. 

Wijk Apr St – N van Wijk. Altpreußische Studien. Haag, 1918. 

95 


ABLAUT IM SYSTEM DES PREUSSISCHEN 

VERBS: OFFENE (TEILBARE) 

DIPHTONGWURZELN 

Zusammenfassung 

Der vorliegende Artikel ist eine Fortsetzung der Analyse zur Apophonie 

des preußischenVerbs. Es gibt bereits Untersuchungen der geschlossenen 

(unteilbaren) Diphtongwurzeln – die Typen CVRC, CeiC und CauC 

sind beschrieben worden (Kaukienė 2008). Teilbare Wurzeln haben einen 

Sonanten bzw. einen Approximanten im Auslaut [CVR, Cei, C(i)au], deswegen 

ist in diesem Fall nicht nur qualitativer, sondern auch quantitativer 

Ablaut möglich. Ein Sonant (bzw. Approximant) mit einem Wurzelvokal 

vor einem Konsonant bildet einen Diphtong, und vor einem Vokal gerät 

er in eine weiter entfernte Silbe, was eine Dehnung des Wurzelvokals 

verursachen kann. 

Das Objekt dieses Artikels sind die Verben des Typs CVR. In den preußischen 

Sprachdenkmälern findet man 15 Diphtongwurzeln (CR, CR, 

CR, CaR): 5 mit dem Sonant m, 4 mit dem n, 3 mit dem r und 3 mit 

dem l. 

Die Apophonie der Verben des Typs CVR in den ostbaltischen Sprachen 

ist ziemlich unterschiedlich. Diesen Verben ist ein Ablaut in den 

Grundformen (qualitativer CeR/CiR oder quantitativer, vgl. lit. gẽna, gìnė 

: lett. dzęnu, dzinu „treiben, jagen“; lit. gérti, gẽria, grė : lett. dzet (er̃), 

dzeŗu, dzêru „trinken“) oder eine etymologische Beugung charakteristisch

96 




(vgl. lit. kélti / kìlti : la. cel̂t (el̃) „heben“ / cil̂t „sich erheben“). Außerdem 

haben sich in den ostbaltischen Sprachen wegen der etymologischen 

Beugung (Wurzelverzweigung) ziemlich enge Beziehungen zwischen dem 

Wurzelvokalismus und der abstrakten Semantik, der morphologischen 

und morphonologischen Struktur der Präsens- und Präteritumformen gebildet. 

Nach den Interpretationsmöglichkeiten und – Zuverläsigkeit der Belege 

zum Vokalsimus lassen sich am besten separat Verben analysieren, 

in deren Wurzel Vokale der vorderen Reihe (geschrieben e, ē, i, ī) und die 

Verben, in deren Wurzel Vokale der hinteren Reihe u, ū, a sind. 

11 Verben weisen Vokale der vorderen Reihe (CR, CR) auf (hier werden 

alle Schreibvarianten angegeben, und ihre phonetische Interpretation 

kann verschieden sein): gim- ∥ gem- „geboren werden“, gir- „loben“, grīm- 

„singen“, im- „nehmen“, lim- ∥ lem- ∥ līm- „brechen“, (au)min- „traurig 

werden / sich erinnern / im Kopf haben“, sten- ∥ stīn- ∥ stin- „leiden“, trin- 

„sich rächen, drohen“, -wil- (wel-?) „enttäuschen“, wim- „speien“, (et)wer- 

∥ wēr- ∥ wir- „öffnen, (auf)machen“. Nur 4 Verben haben in der Wurzel 

Vokale der hinteren Reihe (CR, CaR): gun- „treiben“, gul- „leiden“, kūr- 

„gründen“; (au)pal- „entdecken“. Also insgesamt sind in den preußischen 

Sprachdenkmälern 15 Verben des Typs CVR aufgeschrieben (bzw. man 

kann sie aus den Abstrakten mit dem Suffix -sn-ā oder -sen- rekonstruieren, 

die eine Handlung bezeichnen). 

In den Denkmälern der preußischen Sprache sind keine Belege mit 

dem Ablaut in den Grundformen entdeckt worden. Für den qualitativen 

Ablaut fehlen Beweise. Im Vergleich zu den ostbaltischen Sprachen 

könnte man apophonische Wurzeln *gem- / *gim- (lit. gìmti, gẽma ∥ gìmsta 

∥ gma, gìmė, lett. dzìmt, dzęmu ∥ dzimstu, dzimu) „geboren werden“ oder 

*men- / *min- (lit. miñti, mẽna ∥ mìna, mìnė ∥ mẽnė ∥ mìno „im Kopf haben, 

nicht vergessen“, lett. (uz)mît „raten“) erwarten, jedoch fehlen für den 

Vergleich präsentische Formen. Von den Infinitiv- und Präsensformen 

sind nur Verben mit den Wurzeln *gen- / *gin- (: lit. gìnti, gẽna, gìnė, lett. 

dzīt, dzęnu, dzinu) erhalten, in diesem Fall weisen preußische Verben eine 

Schwundstufe auf: guntwei „treiben“, gunnimai „wir treiben“. Die Existenz 

des quantitativen Ablauts im Preußischen ist möglich, dafür gibt es jedoch 

keine Belege von nebeneinander stehenden Präsens- und Futurformen 

(d. h. desselben Wortes). In den präteritalen Formen steht oft ein lan-




ger Wurzelvokal, eine Regularität kann jedoch nicht festgestellt werden. 

In den Fällen, wenn sich im preußischen Verb ein langer Vokal befindet, 

sind die litauischen und lettischen Entsprechungen ziemlich unterschiedlich. 

Die Vokallänge in allen baltischen Sprachen ist selten gleich (preuß. 

kūra „hat geschaffen, gemacht“ : lit. krė, lett. kũru). Manchmal fehlt eine 

Entsprechung, z. B.: *stēnuns „gelitten (haben)“ (stīnons, stenuns, styienuns), 

grīmons „gesungen (haben)“. Und umgekehrt, manche ostbaltische 

Belege mit dem quantitativen Ablaut im Preußischen haben keine Länge 

im Präteritum, z. B.: lit. vìlti(s), vìlia(si), výlė(si), lett. vil̂t, viļu ∥ *veļu, vîlu 

∥ vilu „enttäuschen, betrügen“ : preuß. prowela (*pra-wil-ā) „enttäuschte“. 

Ein besonders wichtiges Beispiel ist das Verb *im- „nehmen“, das in den 

ostbaltischen Sprachen eine präteritale Vokaldehnung *ēm- hat, jedoch 

haben fast alle ziemlich umfangreiche preußische Entsprechungen eine 

kurze Wurzel: imma, immats, ymmits, ymmeyts, ymmeits, jmmitz „nahm“; 

enimmans „(hatte) genommen“, immusis „(hatten) genommen“. Also können 

wir von allgemeinen Tendenzen das Wurzelvokal in den Vergangenheitsformen 

sprechen, jedoch haben diese Prozesse in den ost- und westbaltischen 

Sprachen voneinander unabhängig stattgefunden. 

Im Preußischen findet man keine überzeugenden Beispiele der etymologischen 

Beugung (Wurzelverzweigung), deswegen ist es nicht verwunderlich, 

dass es im Preußischen Beziehungen des Vokalismus weder 

zu der abstrakten Semantik noch mit der morphologischen Präsens- oder 

Präteritumstruktur gibt. Eine Abhängigkeit des Wurzelvokalismus der 

preußischen Verben von dem Finalkonsonant konnte nicht festgestellt 

werden. 

97

98 


Ina Klijūnaitė – humanitarinių mokslų daktarė, Šiaulių 

universiteto Anglų filologijos katedros docentė. 

Moksliniai interesai: lotynų kalba, leksinė semantika, 

kompiuterinė lingvistika. 

Adresas: Povilo Višinskio g. 38, Šiauliai. 

Tel. (8 ~ 41) 595 783. 

El. paštas: i.klijunaite@gmail.com. 

Ina Klijūnaitė – Doctor of Humanities, Assoc. Prof. of 

Department of English Philology, Šiauliai University. 

Research interests: Latin, Lexical Semantics, Computational 

Linguistics. 

Address: Povilo Višinskio st. 38, Šiauliai. 

Phone: (8 ~ 41) 595 783. 

E-mail: i.klijunaite@gmail.com. 

Vilija Adminienė – magistrė, Šiaulių universiteto Anglų 

filologijos katedros lektorė. 

Moksliniai interesai: anglų ir amerikiečių apsakymo raida ir 

ištakos, anglų kalbos istorija, sociolingvistika. 

Adresas: Povilo Višinskio g. 38, Šiauliai. 

Tel. (8 ~ 41) 595 783. 

El. paštas: advi@splius.lt. 

Vilija Adminienė – MA, lecturer at Šiauliai University 

English Philology Department. 

Research interests: the origin and affinity of British and 

American short story, history of English, sociolinguistics. 

Address: Povilo Višinskio st. 38, Šiauliai. 

Phone: (8 ~ 41) 595 783. 

E-mail: advi@splius.lt. 

Ina Klijūnaitė, Vilija Adminienė 

Šiaulių universitetas 

A N G L Ų K A L B O S F R A Z I N I Ų 

VEIKSMAŽODŽIŲ SU POSTVERBU OUT 

SEMANTINIS KONTINUUMAS 

Anotacija 

Straipsnyje analizuojamas anglų kalbos frazinių veiksmažodžių su postverbu out semantinis 

kontinuumas lyginant su kitų indoeuropiečių kalbų priešdėliais. Postverbo out kilmė iš 

prieveiksmių arba prielinksnių su krypties reikšme lėmė pirminę jo reikšmę ‘iš vidaus į išorę’, 

kuri vediniuose išlikusi nevienodai – ji yra akivaizdžiausia, kai postverbas yra jungiamas 

prie veiksmažodžių, reiškiančių judėjimą arba perkėlimą erdvėje. Kai pamatinio veiksmažodžio 

reikšmė su tuo nesusijusi, prasideda postverbo desemantizacija: veiksmažodžio lek-


Anglų kalbos frazinių veiksmažodžių su 

postverbu out semantinis kontinuumas 

sinės reikšmės aspektinių charakteristikų požiūriu postverbas įgyja naujas funkcijas (keičia 

duratyvinį veiksmažodį terminatyviniu, pamatiniam veiksmažodžiui suteikia veiksmo būdo 

reikšmę). Toliau evoliucionuodami fraziniai veiksmažodžiai įgyja perkeltinių reikšmių. 

Semantinis frazinių veiksmažodžių kontinuumas būdingas ir kitų indoeuropiečių kalbų 

priešdėliams, kurie turi panašų semantinių funkcijų diapazoną. Todėl postverbai laikytini 

indoeuropiečių priešdėlių ekvivalentais – derivaciniais formantais. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: fraziniai veiksmažodžiai, derivacija, postverbai, prefiksacija. 

99 

Abstract 

In the article semantic continuum of the English phrasal verbs with the postverb out has 

been investigated. The origin of the postverb out from the adverbs and / or prepositions 

with locative meaning determined its primary meaning of direction ‘outside from the inside’. 

This meaning is retained in derivatives to a different extent. It is most evident when 

the postverb is added to the verbs denoting motion or transference in space. When the 

meaning of the base verb is not related to motion or transference in space desemantization 

of the postverb occurs: the postverb develops new functions in the sphere of the aspectual 

characteristics of the lexical meaning of the verb: it changes the durative aspect of the 

base into terminative, or imparts the meanings of certain modes of action. In the further 

evolution of postverbs figurative meanings appear. Semantic continuum of phrasal verbs 

is similar to the continuum of prefixes in other Indoeuropean languages. Referring to this 

fact, postverbs can be considered as equivalents of Indoeuropean prefixes and treated as 

derivational means. 

KEY WORDS: phrasal verbs, derivation, postverbs, prefixation. 

Įvadas 

Straipsnyje nagrinėjamas anglų kalbos frazinių veiksmažodžių su postverbu 

out (toliau Vout) semantinis kontinuumas nuo Vout su pirmine 

krypties reikšme ‘iš vidaus į išorę’ (pvz.: walk out ‘išeiti’, take out ‘išimti’, 

bring out ‘išnešti’) iki idiominių Vout, kuriuose krypties reikšmė visiškai išnykusi, 

pvz.: chew ‘kramtyti’ – chew out ‘išbarti’. Antrasis frazinių veiksmažodžių 

komponentas toliau vadinamas terminu „postverbas“. Tai specifinis 

anglų kalbos reiškinys; gebėjimas taisyklingai juos vartoti – gero kalbos 

mokėjimo ženklas. Fraziniai veiksmažodžiai vartojami ne tik šnekamojoje, 

bet ir rašomojoje kalboje. Kaip anksčiau, taip ir šiuo metu jie plačiai tyrinėjami 

(Jackendoff 2002; Rudzka-Ostyn 2003; Waibel 2005; Wyss 2003). 

Kitose indoeuropiečių kalbose veiksmažodžių su postverbais nėra. Tiesa, 

švedų kalbos postfiksai laikomi postverbų ekvivalentais, tarkim: slita ut – 

wear out ‘sunešioti’, dricka upp – drink up ‘išgerti’. 

Tyrimo tikslas – įrodyti, kad anglų kalbos frazinių veiksmažodžių 

semantinis kontinuumas yra panašus į kitų indoeuropiečių kalbų priešdėlinių 

veiksmažodžių kontinuumą.

100 




Tyrimo uždaviniai: 

1. Apibrėžti frazinių veiksmažodžių derivacinį statusą. 

2. Nustatyti Vout leksinių ir aspektinių reikšmių diapazoną dabartinėje 

anglų kalboje. 

3. Aprašyti Vout abstrakčių reikšmių radimąsi iš konkretesnės krypties 

reikšmės. 

4. Teoriškai pagrįsti anglų kalbos postverbų ir priešdėlių funkcinį 

identiškumą. 

Vout tyrimo objektu pasirinkta todėl, kad: 1) jų yra daug; drauge su 

fraziniais veiksmažodžiais su postverbu up žodynuose jų esama daugiausia 

tarp kitų frazinių veiksmažodžių; be to, jie labai dažni įvairių stilių tekstuose 

(Nogina 1977, 17); 2) Vout leksinės reikšmės įvairios, pvz.: perkėlimo 

erdvėje (kick out ‘išspirti’); sukūrimo (tread out a path ‘išminti taką’); 

sunaikinimo (puff out a candle ‘užpūsti žvakę’); radimo (smell out a rat ‘suuostinėti 

žiurkę’); kalbėjimo (grumble out words ‘suniurnėti žodžius’); būsenos 

pakitimo (deepen out ‘pagilinti’) ir kt.; 3) Vout yra aktyvus derivacijos 

modelis – dabartinėje anglų kalboje nuolat atsiranda naujų veiksmažodžių 

su postverbu out; pvz.: smile out (feelings) ‘besišypsant rodyti jausmus’; nerd 

out ‘nuobodžiauti’; ghost out ‘vaiduokliškai ištuštėti (apie miestą)’; veg out 

‘gulėti kaip daržovei’; 4) jų semantinis kontinuumas kitų indoeuropiečių 

kalbų atžvilgiu menkai ištyrinėtas. 

Tyrimo metodai: 

1. Opozicinis metodas: Vout yra analizuojami opozicijoje su pamatiniu 

veiksmažodžiu, kai reikia nustatyti savybes, skiriančias juos nuo 

pamatinių veiksmažodžių. 

2. Gretinamasis metodas (postverbo out ir priešdėlių semantinių 

funkcijų diapazono palyginimas). 

Teorijos bruožai ir tyrinėjimo turinys. Žodžių darybos teorijos 

aspektu fraziniai veiksmažodžiai gali būti laikomi derivaciniais vienetais. 

Veiksmažodžių su postverbu derivacija turi bendrų bruožų su kitais vedinių 

būdais, ypač su prefiksacija. Anglų kalbos postverbai yra identiški 

indoeuropiečių priešdėliams, pvz.: go out – rus. выйти, liet. išeiti, vok. 

ausgehen, lot. exire. Taigi anglų kalbos postverbai, kaip ir kitų indoeuropiečių 

kalbų priešdėliai, genetiškai yra kilę iš prieveiksminio pobūdžio 

preverbalinių elementų su lokatyvine (vietos ar krypties) reikšme, buvusia 

indoeuropiečių prokalbėje (Aničkov 1961). Dabartinės anglų kalbos pos-




tverbo out prototipas yra frazinis prieveiksmis ut, kuris, kaip ir vokiečių 

kalbos atskiriamasis priešdėlis aus-, yra kilęs iš bendro germanų kalboms 

prieveiksmio ut su reikšme ‘iš vidaus į išorę’ (indoeuropiečių šaknies *ud). 

Nepaisant formaliųjų skirtumų (priešdėliai – tai žodžio sietinės morfemos, 

o postverbai atsiskyrė nuo veiksmažodžio ir yra analogiški vokiečių kalbos 

atskiriamiesiems priešdėliams), manytina, kad veiksmažodžiai su postverbu 

ir priešdėliniai veiksmą reiškiantys žodžiai turi bendrų ypatybių. Tiek 

postverbas out, tiek priešdėliai yra genetiškai kilę iš lokatyvinių prieveiksmių 

ar prielinksnių su krypties reikšme ‘iš vidaus į išorę’, plg.: 

drive out of the home – drive out, 

varyti iš namų – išvaryti, 

гнать из дома – изгнать. 

Tiek postverbas, tiek priešdėliai – aktyvūs derivacijos formantai. Todėl 

randasi vis naujų frazinių veiksmažodžių su postverbu out ir priešdėlinių 

veiksmažodžių su nauja leksine reikšme. Postverbas out ir priešdėliai turi 

krypties reikšmę, jei pamatiniai žodžiai yra veiksmažodžiai, reiškiantys judėjimą 

ar perkėlimą erdvėje, pvz.: walk out – išeiti, lead out – išvesti. Bet 

jeigu postverbas ar priešdėlis pradeda jungtis su kitos semantikos veiksmažodžiais, 

nesusijusiais su judėjimu ar perkėlimu erdvėje, jų krypties 

reikšmė pamažu silpnėja ir kai kuriuose derivatuose yra suvokiama tik 

asociatyviai, o žodyno definicijose nenurodoma, pvz.: swell → swell out – 

brinkti → išbrinkti. Galima manyti, kad postverbų ir priešdėlių semantinės 

funkcijos dažniausiai sutampa: 

1) ir postverbas, ir priešdėlis gali keisti veiksmažodžio leksinės reikšmės 

aspektines charakteristikas 1 , pvz., terminatyvumo / duratyvumo 

aspektu postverbas ir priešdėlis pamatinį duratyvinį veiksmažodį 

keičia terminatyviniu (ring ‘skambėti’ → ring out ‘nuskambėti’; think 

‘galvoti’ → think out ‘gerai apgalvoti’; wear (shoes) ‘nešioti (batus)’ 

→ wear out (shoes) ‘sunešioti (batus)’; 

2) kartu su terminatyvumu postverbas ir priešdėlis keičia pamatinio veiksmažodžio 

veiksmo būdą, pvz.: cry ‘šaukti’ → cry out ‘sušukti’, t. y. čia 

reiškiamas momentinis veiksmo būdas; sell (books) ‘parduoti (knygas)’ 

→ sell out (books) ‘išparduoti (knygas)’ – distributyvinis veiksmo būdas; 

101 

1 

Anglų kalbos veiksmažodžiai, kadangi veikslo kategorijos anglų kalboje nėra, skirstomi 

į terminatyvinius ir duratyvinius, kurie savo ruožtu skirstomi pagal veiksmo būdus. 

Apie lietuvių kalbos veikslo ir anglų kalbos terminatyvumo / duratyvumo ir veiksmo 

būdų koreliaciją žr. Klijūnaitė 1986.

102 




3) postverbas ir priešdėlis gali keisti veiksmažodžio sintaksines ypatybes, 

plg.: cough ‘kosėti’ → cough out (a bone) ‘iškosėti (kaulą)’; breathe 

‘kvėpuoti’ → breathe out (smoke) ‘iškvėpti (dūmus)’; wait (for sb / 

sth) ‘laukti (ko nors)’ → wait out (a year) ‘išlaukti metus’. 

Vadinasi, postverbai, kaip ir afiksai, gali būti laikomi derivacijos formantais, 

o fraziniai veiksmažodžiai gali būti traktuojami kaip funkciniu 

požiūriu ekvivalentiški žodžiui. Taigi jie gali būti laikomi analitiniais žodžiais, 

kurie apibrėžiami kaip nominatyviniai ženklai, ekvivalentiški žodžiui, 

tačiau (skirtingai nuo žodžio) neturintys morfemų vientisumo. 

Postverbų ir priešdėlių semantinį glaudumą suvokiame ir dėl to, kad 

kai kurie postverbai (įskaitant out) yra identiški priešdėliams, dabar vartojamiems 

anglų kalboje. Priešdėlinių veiksmažodžių junglumas skiriasi nuo 

veiksmažodžių su postverbu junglumo. Tačiau yra atvejų, kai abiejų tipų 

derivatai sutampa arba yra labai artimi, plg.: outlast sb ‘ištverti ilgiau negu’ = 

last sb out ‘ištverti ilgiau negu’, outstretch ‘ištiesti’ = stretch out ‘ištiesti’. 

Galima teigti, kad tiek postverbų, tiek jų funkcinių ekvivalentų (kitų 

indoeuropiečių kalbų priešdėlių) ypatybė yra bendra jų tolesnės evoliucijos 

kryptis – pirminės krypties reikšmės praradimas (susilpnėjimas) ir 

iš to kylanti desemantizacija. Todėl daugėja pamatinių veiksmažodžių, su 

kuriais jungdamiesi priešdėliai bei postverbai išreiškia abstraktesnes reikšmes, 

pavyzdžiui, temporalinę-kvantitatyvinę veiksmo charakteristiką (t. y. 

veiksmo būdus); atsiranda ir perkeltinių reikšmių. 

Toliau apžvelgsime Vout semantinį kontinuumą. Jis prasideda tokiais 

junginiais, kaip sit out ‘sėdėti lauke’, leave out ‘palikti lauke’, fi nd in ‘rasti 

viduje’. Čia abu komponentai išlaiko semantinę nepriklausomybę (reikšmė 

yra lygi junginį sudarančių komponentų reikšmių sumai). Antrojo elemento 

prieveiksminis statusas gali būti patvirtinamas testu, pagrįstu junginio 

išskaidymu į veiksmažodį ir prieveiksmį, taip pat antrąjį elementą 

pakeičiant prieveiksmiais here ir there. 

He slept out = He slept + He was out (there). She ate in = She ate + She 

was in (here) (Nogina 1977, 13). 

Junginių komponentai išlaiko sintaksines tarinio ir vietos aplinkybės 

funkcijas. Sintaksinis ir semantinis komponentų savarankiškumas leidžia 

juos laikyti laisvaisiais žodžių junginiais, o ne fraziniais veiksmažodžiais. 

Tačiau pasitaiko konstrukcijų (board out, fi nd sb out), kurių antrasis 

komponentas turi reikšmę ‘ne namie’, ‘ne darbo vietoje’. Čia komponen-




tų sąsajos yra glaudesnės negu veiksmažodžių ir prieveiksmių junginių. 

Informantų nuomone, antrasis komponentas, kaip ir prieveiksmių vartojimo 

atveju, gali būti pakeistas kitais prieveiksminiais elementais (board 

in / out / round, sit out / in). Tačiau jis negali būti keičiamas prieveiksmiais 

here ir there, nes tai ne komponentų reikšmių suma, plg.: He dined out ≠ He 

dined; He was out. Šio tipo junginiuose antrasis elementas gali būti laikomas 

„redukuotu prieveiksmiu“, užimančiu tarpinę padėtį tarp tikrojo prieveiksmio 

ir postverbo (redukuotas prieveiksmis artimesnis postverbui). 

Kita kontinuumo fazė – tai junginiai, susidedantys iš veiksmažodžių, 

turinčių pirminę judėjimo arba perkėlimo erdvėje reikšmę, ir antrojo elemento, 

reiškiančio kryptį, pvz.: walk out ‘išeiti’, bring out ‘išnešti’. Šių vienetų 

antrasis komponentas išlaiko pirminę reikšmę ir nekeičia pagrindinės 

veiksmažodžio reikšmės, bet ją patikslina, nurodydamas tam tikrą veiksmo 

kryptį, pvz.: out ‘iš vidaus į išorę’, up ‘į viršų’, down ‘į apačią’. 

Dėl šių Vout statuso yra dvi nuomonių grupės: 

1) Vout su krypties reikšme yra laikomi veiksmažodžio ir prieveiksmio 

junginiais; 

2) jie yra suvokiami kaip fraziniai veiksmažodžiai – analitiniai 

žodžiai, t. y. žodžių ekvivalentai. 

Abiejų nuomonių šalininkai teiginius grindžia testais: 

Vout, kurių antrasis elementas turi krypties reikšmę, gali būti transformuojami 

į klausiamąją formą Where VNN? (Kur?), pvz.: He looked up 

and saw the stars (Jis pažvelgė aukštyn ir pamatė žvaigždes) – Where did he 

look? (Kur jis pažvelgė?). Where čia reprezentuoja prieveiksmio up poziciją. 

Ši transformacija negali būti taikoma fraziniams veiksmažodžiams, t. y. ji 

būtų negramatiška, plg.: *microbial reduction of nitrite is beginning to 

build up (Okunev 1978, 7). 

Tačiau kiti lingvistai, pvz., Irina Nogina (1977, 18), teigia, kad randasi 

veiksmažodžių su antruoju elementu, reiškiančiu kryptį, junginiai, kaip 

go under, pvz.: The swimmer went under (Plaukikas panėrė gilyn); jiems šis 

testas netaikomas: *Where did the swimmer go? 

Amerikiečių lingvistas Bruce’as Freizeris (Fraser 1976) antrojo elemento 

su krypties reikšme identiškumą prieveiksmiui įrodo tokiais testais: 

1. Tarp veiksmažodžio ir jo antrojo elemento su krypties reikšme gali 

būti įterpiami prieveiksmiai su laipsnio reikšme: straight ‘tiesiai’, right 

‘tuojau’, part of the way ‘iš dalies’, pvz.: The debator drew the lucky 

103

104 




number only part of the way out (Debatų dalyvis ištraukė tiktai iš dalies 

laimingą skaičių). Tačiau šis testas negali būti taikomas fraziniams 

veiksmažodžiams: *The debator drew his opponent only part of the way 

out. Kita vertus, yra įrodymų, kad šis testas tinka ir fraziniams veiksmažodžiams, 

plg.: The plane took right off (Lėktuvas tuoj pat pakilo). 

2. Veiksmažodžio junginiai su antruoju elementu, turinčiu krypties 

reikšmę, gali būti vartojami anaforinėse konstrukcijose: The man let 

the dogs in and out (Žmogus įleido šunis į vidų ir išleido laukan); fraziniai 

veiksmažodžiai šiose konstrukcijose dažniausiai nevartojami: 

*He looked the book up and over. 

Tačiau Susana Lindner (1983) paneigė šį testą, tvirtindama, kad ir kai 

kurie fraziniai veiksmažodžiai gali būti vartojami anaforinėse konstrukcijose, 

plg.: In the course of discussing the upcoming exam the prof managed to 

psych his students up and then out (Aptardamas artėjantį egzaminą, profesorius 

privertė studentus susikaupti, o po to ir prasiblaškyti). 

Lingvistai, kurie laikosi antrojo požiūrio, taiko testus, leidžiančius priskirti 

aptariamuosius junginius prie frazinių veiksmažodžių, t. y. analitinių 

žodžių (postverbas turi morfemos statusą): 

1. Abiejų tipų junginiuose, t. y. tiek veiksmažodžiuose su antruoju 

komponentu, turinčiu krypties reikšmę, tiek analitiniuose žodžiuose, 

negalima išskaidyti komponentų, pvz.: He came out ≠ He came. 

He is (must be) out (elementas su krypties reikšme). He ate up his 

dinner ≠ He ate his dinner. It is up (postverbas) (Nogina 1977, 10). 

2. Abiejų tipų junginiai negali būti transformuojami į klausiamąją formą, 

pvz.: 

He tossed the ball up – *Up what did he toss? (elementas su krypties 

reikšme); 

He fi gured the problem out – *Out what did he fi gure? (postverbas) (Lindner 

1983, 20–21). 

3. Veiksmažodžių junginiai su antruoju elementu, reiškiančiu kryptį, ir 

fraziniai veiksmažodžiai – analitiniai žodžiai – žymi substantyvizuotą 

veiksmą (antrasis elementas yra po daiktavardžio), pvz.: 

His tossing of the ball up (elementas su krypties reikšme). 

His fi guring of the problem out (postverbas) (ten pat, 21). 

Taigi elementas su krypties reikšme yra panašus į postverbą. Nors 

veiksmažodis ir antrasis komponentas su krypties reikšme semantiškai nėra




taip glaudžiai susiję kaip frazinių veiksmažodžių komponentai, bet Vout 

su krypties reikšme gali būti laikomi to paties kontinuumo su fraziniais 

veiksmažodžiais dalimi (pastarieji tam tikru laipsniu yra netekę krypties 

reikšmės). 

Iš pirminės krypties reikšmės taip pat atsirado ir antrinių reikšmių, 

realizuojamų junginiuose su veiksmažodžiais, pavadinančiais įvairių tipų 

veiksmus ir procesus, kurie implikuoja judėjimą arba perkėlimą erdvėje. 

Dėl pamatinio veiksmažodžio leksinės reikšmės poveikio šios antrinės postverbo 

reikšmės gali būti laikomos pirminės reikšmės modifikacija. 

Skiriamos tokios antrinės frazinių veiksmažodžių reikšmės: 

1) ‘į tolį (viena kryptimi)’, pvz.: stretch → stretch out ‘tęstis’ (pvz.: The 

road stretched out for miles ‘Kelias tęsėsi mylias’), go → go out ‘išvykti’ 

(pvz.: He went out to Afrika ‘Jis išvyko į Afriką’), reach → reach 

out ‘tęstis’ (pvz.: A lawn reached out to the pond ‘Pievelė tęsėsi iki 

tvenkinio’), spread → spread out ‘driektis’ (pvz.: Fields of corn spread 

out before my eyes ‘Javų laukai driekėsi prieš mano akis’); 

2) ‘iš vieno taško į įvairias puses (plačiai)’, pvz.: sprawl → sprawl out 

‘nusidriekti, išsiplėsti’ (plg.: The new housing development has sprawled 

out until it now covers 40 square miles ‘Gyvenamųjų namų rajonas 

išsiplėtė ir dabar užima 40 kvadratinių mylių’), splash → splash out 

‘ištaškyti’ (plg.: He splashed out water on the fl oor ‘Jis ištaškė vandenį 

ant grindų’), spread → spread out ‘išskleisti’ (plg.: He spread out the 

paper on his lap ‘Jis išskleidė popierių ant kelių’), stream → stream 

out ‘plaikstytis’ (plg.: Her hair streamed out around her head ‘Jos 

plaukai plaikstėsi apie galvą’) ir kt. Pagal veiksnio referento pobūdį 

viename ir tame pačiame veiksmažodyje (pvz., spread out) galimos 

dvi antrinės postverbo reikšmės; 

3) ‘tiesti / kišti (kūno dalį) į priekį’, pvz.: hold out (one’s hand) ‘ištiesti 

(ranką)’, put (one’s tongue) out ‘iškišti liežuvį’, thrust out ‘staiga ištiesti 

(kūno dalį)’; 

4) ‘atskirai su tarpais vienas nuo kito (erdvėje arba laike)’, pvz.: plant 

out ‘pasodinti su tarpais’, string out ‘išdėstyti vienoje linijoje su tarpais’, 

spell out ‘ištarti atskirai, t. y. skaityti žodį po žodžio arba raidę 

po raidės’. 

Kaip matome, antrinės reikšmės yra labai artimos pirminėms reikšmėms. 

105

106 




Dar silpnesnės reikšmės kontinuumo nariai yra jau minėti fraziniai 

veiksmažodžiai – analitiniai žodžiai, kuriuose postverbo junglumas didėja 

(postverbas jungiasi su kitų leksinių tipų veiksmažodžiais, nesusijusiais su 

judėjimu). Tai lėmė krypties reikšmės praradimą, t. y. tokią jos modifikaciją, 

kai ryšys su krypties reikšme yra visiškai nutrūkęs (plg.: hear out ‘išklausyti 

iki galo’, wet out ‘sušlapinti’) arba yra akivaizdus tik asociatyvinis ryšys 

su krypties reikšme (swell out ‘išbrinkti’), break out ‘išlaužti’. Taigi pagal 

abstrahavimo laipsnį ir ryšį su pirmine krypties reikšme visos postverbo 

out reikšmės sudaro kontinuumą (nuo akivaizdaus asociatyvinio ryšio iki 

visiško krypties reikšmės praradimo), kai postverbas keičia tiktai aspektinę 

reikšmę: duratyvinį veiksmažodį keičia į terminatyvinį (blow ‘pūsti’ → 

blow out ‘nustoti pūsti’) arba suteikia pamatiniam veiksmažodžiui tam tikrą 

veiksmo būdo reikšmę. 

Fraziniams veiksmažodžiams su postverbu out charakteringi tokie 

veiksmo būdai: 

a) rezultatinis (lick → lick out (a plate) ‘išlaižyti (lėkštę)’, shake → 

shake out (ashes) ‘iškratyti (pelenus)’; 

b) specialieji rezultatiniai veiksmo būdai: kompletyvinis – rezultato 

pasiekimo reikšmė papildoma užbaigimo reikšme ‘išsamiai’, 

‘visiškai’, pvz.: write → write out ‘parašyti išsamiai’, dry – dry out 

‘visiškai išdžiūti’; terminatyvinis, reiškiantis tam tikro laiko ribojamą 

tęsiamo veiksmo baigtį. Šio veiksmo būdo Vout jungiasi su 

papildiniais, reiškiančiais tąsą laike, pvz.: week, year, storm, dance, 

ordeal (tokių papildinių semantikoje skiriamos pradžios, vyksmo ir 

pabaigos reikšmės); terminatyviniai Vout yra semantiškai suderinti 

su savo objektu ir taip pat reiškia pradžią, vyksmą ir pabaigą, pvz.: 

smoke → smoke out (the pipe) ‘išrūkyti (pypkę) iki galo’, stay → stay 

out (a year) ‘išbūti iki metų pabaigos’; sit ‘sėdėti’ → sit out (a performance) 

‘išsėdėti (iki spektaklio galo)’; distributyvinis su visų 

objektų (ar viso objekto) išdalijimo reikšme, pvz.: send → send out 

(letters) ‘išsiuntinėti laiškus’, ladle → ladle out (soup) ‘išpilstyti (sriubą) 

samčiu’; weigh (sugar) ‘sverti (cukrų)’ → weigh out (sugar) ‘susverti 

(cukrų) porcijomis’; 

c) ingresyvinis (t. y. pradžios) veiksmo būdas: pull → pull out (The 

whistle blew and the train pulled out ‘Švilpukas sušvilpė ir traukinys 

pajudėjo’), burst →burst out (A blackbird burst out singing (into a 

song) ‘Užgiedojo strazdas’);




d) momentinis veiksmo būdas: call → call out ‘riktelėti’, wink → wink 

out ‘mirktelėti’; 

e) statyvinis veiksmo būdas – veiksmažodžiai yra stabilaus, nesivystančio 

pobūdžio; jais reiškiamas veiksmas nesikeičia per visą jo egzistavimo 

laikotarpį, pvz.: stick → stick out ‘išsikišti (į išorę)’, stand 

→ stand out (The house stood out from the others ‘Namas iš išorės 

išsiskyrė iš kitų namų’). 

Kitas semantinio kontinuumo raidos momentas yra frazinių veiksmažodžių 

reikšmės idiomatizacija, kurioje išskiriamos dvi viena po kitos einančios 

fazės: 

1. Veiksmažodžiai su postverbu out atsiranda dėl semantinės derivacijos 

(motyvacijos), t. y. perkeltinių reikšmių (metaforos ir metonimijos) 

pagrindu; jie laikomi frazinių veiksmažodžių polisemijos 

atvejais. 

2. Idiominiai fraziniai veiksmažodžiai. 

Metaforiniai Vout susidaro dviejų vienas po kito einančių derivacinių 

procesų pagrindu (žodžių daryba; semantinė motyvacija). 

Žodžių darybos būdu (postverbas prijungiamas prie pamatinio veiksmažodžio 

ir atsiranda tiesioginės reikšmės frazinis veiksmažodis, pvz., dig 

‘kasti’ → dig out (potatoes) ‘iškasti bulves’). Kai yra semantinė motyvacija, 

nauja metaforinė reikšmė atsiranda tiesioginės frazinio veiksmažodžio 

reikšmės pagrindu [dig out 1 

(potatoes)] ir yra jos motyvuota, pvz., dig out 2 

(old trousers) ‘surasti (senas kelnes)’. Būna metaforinių veiksmažodžių su 

postverbu out, atsirandančių pamatinio veiksmažodžio metaforizacijos 

metu be tarpinio reversyvinio frazinio veiksmažodžio, pvz., hunt (deer) 

‘sumedžioti stirną’ → hunt out (address) ‘surasti adresą’. 

Metoniminiuose Vout – beat out a cat from the house ‘išmušti katiną iš 

trobos’, smoke out rats from the cellar ‘išrūkyti žiurkes iš rūsio’, rummage out 

glasses ‘sugrabinėti akinius’, t. y. ‘surasti grabinėjant’ – reikšmė atsiranda 

dėl postverbo (derivacijos formanto funkcijos). Čia analitiniai veiksmažodiniai 

junginiai drive out by beating ‘išvaryti mušant’, to fi nd by rummaging 

‘surasti grabinėjant’ dėl postverbo out virsta metoniminiais Vout. 

Lietuvių kalboje analitiniai veiksmažodiniai junginiai virsta priešdėliniais 

veiksmažodžiais. Pvz., vietoje ‘uostinėjant susekti’, ‘dūduojant išlydėti’, 

‘brazdant išvykti’, ‘lakstant suieškoti’, ‘klausinėjant ieškoti’ galima 

pasakyti suuostinėti, išdūduoti, išbrazdėti, sulakstyti, apklausinėti, tarkim: 

107

108 




Šuo suuostinėjo kiškio pėdas (DŽ); 

Išdūdavo numirėlį (DŽ); 

Jis anksti išbrazdėjo į miestą (DŽ); 

Sulaksčiau daktarą, kad ir naktį (DŽ); 

Apklausinėk kur gerą karvę ir pirk (DŽ). 

Pačiame kontinuumo gale yra idiominiai fraziniai veiksmažodžiai. 

Skirtingai nuo Vout, kurių reikšmės lengvai nuspėjamos dėl reguliaraus 

jų reikšmės kitimo (pvz.: burn ‘degti’ → burn out ‘sudegti’, die ‘mirti’ → 

die out ‘išmirti daugeliui / visiems’), idiominių Vout reikšmė negali būti 

išvedama iš veiksmažodžio ir postverbo reikšmių sumos, t. y. tokie Vout 

nesudaro semantinės opozicijos su savo pamatiniais veiksmažodžiais. Jų 

reikšmė keičiasi nereguliariai, individualiai ir yra visiškai nesuprantama 

tiems, kurie nežino šių darinių reikšmės (Collins 2002, V), pvz.: rock ‘siūbuoti’ 

– rock out ‘siautėti diskotekoje’; black ‘juodai dažyti’ – black out ‘netekti 

sąmonės’. Kai kurių Vout reikšmė keičiasi nenuspėjamu būdu ir ryšys 

su pamatiniu veiksmažodžiu yra visiškai nutrūkęs (fall ‘kristi’ – fall out 

‘susipykti’, dig ‘kasti’ – dig out ‘išbėgti’, check ‘stabdyti’ – check out ‘mirti’, 

pvz.: Poor Charlie checked out last week; hash ‘sukapoti’ – hash out ‘aptarti, 

išspręsti’; dope ‘tepti tepalu’ – dope out ‘atskleisti planus’; fl ake ‘byrėti / 

kristi (dribsniais)’ – fl ake out ‘mirtinai nuvargti’). Tokie išskirtiniai atvejai 

gali būti laikomi derivacinėmis idiomomis. Čia terminas „idiomatizacija“ 

yra vartojamas labai siaura prasme, kai semantinis ryšys su pamatiniu 

veiksmažodžiu yra visiškai prarastas. 

Gretinimo būdu įrodoma, kad indoeuropiečių kalbų priešdėliams, kaip 

ir postverbui out, būdinga raida nuo konkrečios krypties reikšmės ‘iš vidaus 

į išorę’ (plg.: run → run out, bėgti – išbėgti, бежать → выбежать) 

iki abstrakčių aspektinių reikšmių, t. y. tam tikro veiksmo būdo reikšmės 

suteikimo pamatiniam veiksmažodžiui: dry → dry out, džiovinti → išdžiovinti, 

сушить → высушить (kompletyvinis veiksmo būdas), wait → wait 

out (a year), laukti → išlaukti (metus), ждать → выждать (год) (terminatyvinis 

veiksmo būdas), poke → poke out, kišti → išsikišti, совать → 

высовываться (statyvinis veiksmo būdas). Priešdėliniams, kaip ir fraziniams, 

veiksmažodžiams būdingos perkeltinės reikšmės: metaforos (duona 

iškepė → agurkai šiąnakt iškepė (iššalo); išaižyti (žirnius) → išaižyti (šonus) 

‘išlupti, išvanoti’, pvz., Aš tau šonus išaižysiu) ir metonimijos: išbadyti šešką 

iš urvo, išloti iš kiemo ir t. t.




Kaip ir frazinių veiksmažodžių – derivacinių idiomų – atveju, yra priešdėlinių 

veiksmažodžių, kurių reikšmė su pamatiniu veiksmažodžiu nesisieja; 

plg.: pilti (vandenį) – išpilti ‘ištarnauti’ (Dvejus metus išpylė armijoje) (DŽ). 

109 

Apibendrinimas 

Straipsnyje apžvelgiami produktyvūs anglų kalbos veiksmažodžių dariniai, 

t. y. junginiai su postverbais. Jie laikomi ne savarankiškais žodžiais 

(prieveiksmiais), o derivaciniais formantais, kaip ir priešdėliai kitose indoeuropiečių 

kalbose. Kitaip tariant, veiksmažodžių su postverbais konstrukcijos 

yra ne žodžių junginiai, o specifiniai analitiniai žodžiai, priskirtini 

ne sintaksei, bet leksinei derivatologijai. Taigi analitinių žodžių derivaciją 

reikėtų priskirti prie anglų kalbos veiksmažodžių derivacijos priemonių – 

afiksacijos, žodžių sudūrimo ir konversijos. Gali būti keliama hipotezė apie 

postverbų ir priešdėlių funkcinį panašumą, grindžiamą kitų indoeuropiečių 

kalbų tipologiniais ekvivalentais. Postverbų ir priešdėlių semantinės funkcijos 

panašios tuo, kad jie gali keisti veiksmažodžio leksinę reikšmę ir jos 

aspektines charakteristikas. Ir postverbai, ir priešdėliai turi tą pačią leksinę 

semantinę ypatybę: jie praranda pagrindinę lokatyvinę (krypties) reikšmę ‘iš 

vidaus į išorę’ ir įgyja abstrakčių reikšmių, prarasdami lokatyvinį komponentą. 

Kita semantinio kontinuumo fazė sietina su frazinių veiksmažodžių leksinės 

reikšmės idiomatizacija. Skiriami du atvejai: a) fraziniai ir priešdėliniai 

veiksmažodžiai atsiranda kaip semantinės motyvacijos rezultatas dėl pagrindinės 

veiksmažodžio reikšmės perkėlimo; b) Vout reikšmė keičiasi nereguliariu 

būdu, kai semantinis ryšys su pamatiniu veiksmažodžiu nutrūksta. Jei 

postverbas laikomas derivacijos formantu, tikslinga skirti ne dvi, o tris afiksų 

klases – priešdėlius, priesagas ir postverbus. Kyla klausimas dėl postverbų 

koreliacijos su pirmaisiais dviem veiksmažodinių afiksų tipais, visų pirma su 

priešdėliais. Nors funkciniu požiūriu postverbai ir priešdėliai yra analogiški, 

veikiausiai tarp jų yra esminių skirtumų, kuriuos verta toliau tyrinėti. 

Literatūra 

Aničkov 1961 – И. Е. Аничков. Адвербиальные послелоги в современном английском 

языке. Вопросы германской и романской филологии, т. 24, 221–253. Пятигорск. 

Fraser 1976 – Bruce Fraser. The Verbal – Particle Combination in English. New York: Academic 

Press. 

Jackendoff 2002 – Ray Jackendoff. English Particle Constructions, the Lexicon, and the 

Autonomy of Syntax. Verb – Particle Explorations, 67–97. Berlin: Mouton de Gruyter.

110 




Klijūnaitė 1986 – Ina Klijūnaitė. Veiksmažodinių vedinių su priešdėliu iš- funkcijos lietuvių 

kalboje ir jų atitikmenys anglų kalboje. Jaunųjų fi lologų darbai II. Vilnius: MA 

lietuvių kalbos ir literatūros institutas. 

Lindner 1983 – Susan Lindner. A Lexico – Semantic Analysis of English Verb Particle Constructions 

with OUT and UP. Bloomington (Indiana): Indiana Univ. Linguistics Club. 

Nogina 1977 – Ирина Ногина. О номинативных единицах типа go out в современном 

английском языке. Автореф. дис. канд. филол. наук. Москва. 

Okunev 1978 – Владимир Окунев. Образования типа carry out и их производные в 

различных функциональных стилях современного английского языка. Автореф. дис. 

канд. филол. наук. Москва. 

Rudzka-Ostyn 2003 – Brygida Rudzka-Ostyn. Word Power: Phrasal Verbs and Compounds. 

A. Cognitive Approach. Berlin and New Your: Mouton de Gruyter. 

Waibel 2005 – Birgit Waibel. Phrasal Verbs and the Foreign Language Learner: Results 

from a Pilot Study Based on the International Corpus of Learner English. Ranam 38, 

65–74. 

Wyss 2003 – Robert Wyss. Putting Phrasal Verbs into Perspective. TESOL Journal 12 (1), 

37–38. 

Žodynai 

Collins – Collins Cobuild Dictionary of Phrasal Verbs. HarperCollins Publishers Glasgow, 2002. 

DŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. redaktorius St. Keinys. Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijų leidybos institutas, 2000. 


SEMANTIC CONTINUUM OF ENGLISH PHRASAL 

VERBS WITH THE POSTVERB OUT 

Summary 

The article is concerned with the semantic continuum of the very productive 

type of verbal formations in English – phrasal verbs with the postverb 

out (further Vout). In the research postverbs are treated not as independent 

words – adverbs, but as detached derivational formants analogous 

to the German detached prefixes Consequently, phrasal verbs are qualified 

as single units – analytical words. 

The primary lexical meaning of the postverb out is the meaning of 

direction ‘outside from the inside’, as illustrated with the sentence Open 

the door and run out into the garden. According to what degree the primary 

meaning of out is lost in derivatives it is possible to form a certain semantic 

continuum of Vout-s. It starts with the formations as sleep out ‘to sleep 

outdoors’, which are treated as verb and adverb combinations, but not




phrasal verbs. Then follow such formations like dine out, in which out is 

considered to be a reduced adverb, and which are closer to phrasal verbs 

than to free word combinations. Further in the continuum, there follow 

verbal formations with the second element having the primary meaning 

of the direction, e.g.: run out. Despite a significant separability of their 

meaning, they could be considered as a part of continuum with phrasal 

verbs – analytical words, in which the meaning of direction is lost to a certain 

degree. Then follow the verbs such as reach out ‘to (cause to) stretch 

forward’, spread out ‘to lay (sth) to cover a wide area’, which are the modifications 

of the primary meaning of direction. Even weaker members of 

the continuum are the phrasal verbs – analytical words whose initial meaning 

of direction ‘from inside to outside’ is partialy lost and perceived only 

associatively (e.g.: swell out ‘to (cause to) become bigger, as with air, liquid, 

etc’, break out ‘to break (sth) in an outward direction’) or it has become 

lost and in which the postverb supplies the basic verb with the meaning of 

the mode of action, cf.: buy→buy out (the shares) ‘to gain control of (sth) 

by buying the whole of it’ (completive mode of action), hear→hear out‚ ‘to 

listen to the end’ (terminative mode of action). In further development of 

phrasal verbs there evolve figurative meanings, such as metaphorical ones 

(e.g.: wring ‘gręžti’→ wring out ı (clothes)→ wring out² (a secret), pay out 

(money)→ pay sb out ‘to return punishment to someone’) and metonymies 

click out (the lights), smell out (a bone). At the end of the continuum 

there occur dervational idioms, that is such Vout the meaning of which is 

not interconnected with the meaning of the basic verb, e.g. blitz ‘to make 

blitz attacs’ – blitz out ‘to relax’. 

The results of the analysis reveal that English postverbs are functionally 

equivalent to the verbal prefixes in other Indoeuropean languages. Both 

postverbs and prefixes are characterized by the same lexico-semantic feature 

of the gradual losing of their basic locative (directional) meaning and 

the development of more abstract – aspectual meanings with the loss of 

the locative component. As postverbs have developed the functions similar 

to the semantic functions of prefixes, referring to this fact they could be 

considered as derivational means. 

Thus, phrasal verbs are viewed not as word combinations, but also as 

specific “analytic words” pertaining not to the sphere of syntax but to the 

lexical derivatology. Thus, it is expedient to include the derivation by means 

of postverbs into the derivational system of the English verb. 

111

112 


Rolandas Kregždys – humanitarinių mokslų srities filologijos 

mokslų krypties daktaras, Lietuvos kultūros tyrimų 

instituto mokslo darbuotojas. 

Moksliniai interesai: baltų religija ir mitologija; baltų ir kitų 

indoeuropiečių bei finų kalbų fonetika, morfologija, akcentologija, 

semantika, onomastika, etimologija. 

Tel. 8 ~ 527 51 898. 

El. paštas: rolandaskregzdys@gmail.com 

Rolandas Kregždys – Ph. D. (in the Humanities), Research 

Fellow of the Lithuanian Culture Research Institute. 

Research interests: Baltic religion and mythology; phonetics, 

morphology, accentology, semantics, onomastics, and 

etymology of the Baltic, other Indo-European, and Finnish 

languages. 

Phone: 8 ~ 527 51 898. 

E-mail: rolandaskregzdys@gmail.com 

Rolandas Kregždys 

Kultūros, fi losofi jos ir meno institutas 

IDE. SUFF. *-KO- S E M A N T I N Ė S K L A I DA 

BALTŲ KALBOSE 

Anotacija 

Ide. sufikso *-ko- semantinės raiškos ypatumai baltų kalbose apžvelgti ne vieno morfologijos 

tyrėjo darbuose. Dažniausiai apsiribojama vardažodžių su antrinėmis priesagomis 

skirstymu pagal reikšminius lizdus. Iki šiol tik S. Ambrazas mėgino atskleisti semantinės 

funkcijos priežastingumo nustatymo kriterijus bei prototipinių darybinių šio formanto 

modelių atsiradimo būdus. Vis dėlto spėtina, kad kai kurie reikšminės šio sufikso raiškos 

ypatumai iki šiol yra neaptarti. 

Šiame straipsnyje dar kartą mėginama nustatyti ide. suff. *-ko- semantinę raidą, svarbią ne 

tik baltų kalbų atskirų žodžių reikšminei analizei, bet ir kitų ide. kalbų leksemų darybinių 

tipų nustatymo procesui. Apžvelgus semantinę darybinio elemento sklaidą, iškeliama 

hipotezė, kad be adjektyvizacinės ir substantyvizacinės bei kt. semantinio valentingumo 

raiškų, ide. kalboms [taip pat ir baltų] būdinga posesyvinė suff. *-kŏ- reikšminė funkcija, 

kuri, spėtina, yra pirminė. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: sufiksas; semantinė raida; adjektyvizacinė, substantyvizacinė, 

posesyvinė funkcijos, semema. 

Abstract 

Features of semantic valency of the IE suffix *-ko- of the Baltic lexemes were discussed by 

several morphology researchers. More often the given analysis is limited by distribution of 

the words with secondary suffixes in semantic family of words. Till now only S. Ambrazas 

has tried to reveal the reasons of origin of some semantic functions and a way of primary


Ide. suff. *-ko- semantinė 

sklaida baltų kalbose 

derivational models with the formative. However is possible to make the precondition that 

some features of semantic valency of the formative till now remain obscure. 

In the present article once again an attempt is made to establish a way of semantic development 

of the IE suffix *-ko-, important not only for the analysis of separate Baltic lexemes, 

but also for evaluation of origin of derivational types of the other IE languages. Having 

analyzed a semantic spread of the derivational element, the hypothesis is put forward that 

without already specified adjectivizational, substantivizational etc. semantic functions, for the 

IE [also Baltic] languages also is inherent possessive function which most likely is primary. 

KEY WORDS: suffix; semantic development; adjectivizational, substantivizational, possessive 

functions; sememe. 

113 

Tikslas – remiantis ide. kalbų vedinių su suff. *-ko- semantinio valentingumo 

ypatybėmis, išskirti pagrindinius šios priesagos reikšminės 

sklaidos bruožus baltų kalbose bei nustatyti pirminę šio darybinio elemento 

semantinę funkciją. 

Uždaviniai: 

1) apžvelgti pagrindines ide. suff. *-ko- semantinės raiškos ypatybes; 

2) nustatyti prototipinę šio darybinio elemento semantinę funkciją; 

3) pateikti darybinių šio formanto modelių pavyzdžių, reflektuojančių 

pagrindines semantinio valentingumo funkcijas. 

Objektas: ide. suff. *-ko-. 

Pirmasis ide. suff. *-ko- semantinės raiškos ypatumus baltų kalbose 

plačiai apžvelgė Pranas Skardžius (1996, 121 tt.) 1 , daugiausia dėmesio 

skirdamas sinchroniniam vardažodžių su antrinėmis priesagomis *-i-ko-, 

*-u-ko-, *-ā-ko- ir kt. aprašymui [t. y. skirstymui į atskirus darybinius bei 

semantinius lizdus]. Saulius Ambrazas (1991, 27 t.; 1993, 164 t.; 1996, 

101 tt.; 2000, 73) 2 , be minėto skirstymo, mėgina nustatyti kai kuriuos 

prototipinius darybinius šio formanto modelius. Remdamasis J. Knoblocho 

hipoteze apie singuliatyvų kilmę (plačiau žr. Гамкрелидзе, Иванов 

1984, 283) 3 , spėja šio sufikso individualizuojamąją funkciją buvus pirmi- 

1 

Skardžius P. Rinktiniai raštai, 1. Parengė A. Rosinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidykla, 1996. 

2 

Ambrazas S. Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba. Baltistica 27 (1), 1991, 15–34; 

Ambrazas S. Daiktavardžių darybos raida. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 

1993; Ambrazas S. Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga *-kodarybos 

raida. Lietuvių kalbotyros klausimai 36. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 

101–119; Ambrazas S. Daiktavardžių darybos raida, II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidybos institutas, 2000. 

3 

Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вч. Вс. Индоевропейский язык и индоевропейцы, 1–2. 

Тбилисси: Universiteta, 1984.

114 




nę, lietuvių kalboje išskirdamas deminutyvinę, nomina agentia, nomina instrumenti 

semantines raiškas (Ambrazas 1991, 23 tt.; 1993, 84; 1996, 101 

tt.). Yra žinoma, kad aptariamoji priesaga kildintina iš ide. determinatyvo 

*-k/ek-, kurio etimologija iki šiol nėra nustatyta (plg. Benveniste 1984, 

150) 4 , nors tikėtinas genetinio ryšio buvimas su pron. (interogāt.; relāt.; 

indēf.) s. i. káḥ „kas; koks; kas nors, kažkoks; bet koks“ bei subst. s. i. 

káḥ „(masc.) daugelio dievų bendrinė sąvoka; saulė; siela; kūnas; laikas; 

(neutr.) džiaugsmas; linksmybės; vanduo; galva“ [< ide. *k os (IEW 644) 5 ] 

bei jų atitikmenimis kitose ide. kalbose – ši problema, žinoma, nagrinėtina 

atskirai. 

Taigi, be J. Knoblocho iškeltos hipotezės [semantiškai determinuojančios 

kolektyvo darybinio tipo vedinius], galima spėti buvus šias itin senas semantinio 

valentingumo raiškas, reflektuojamas įvairiose ide. kalbų grupėse: 

I. Adjektyvizacinę 6 : adj. s. i. ánta-ka-ḥ „darantis galą, žudantis, naikinantis, 

galutinis“ ← s. i. ántaḥ (masc.; neutr.) „pabaiga; kraštas, riba; 

mirtis (Jamos epitetas), žūtis“; s. i. sān-uká- (RV.) „trokštantis melstis“ ← 

s. i. san- „pasiekti, gauti, (ap)dovanoti“ (daugiau pavyzdžių žr. Macdonell 

1910, 120) ir kt. (plg. Brugmann 1903, 327 7 ; Macdonell op. cit. 137; 

Мейе 1914, 239; IEW 48; Барроу 1976, 186) 8 ; resp. substantyvizacinę 

(nomina agentia) (plg. Brugmann op. cit. 340): subst. s. i. peru-ká- (RV.) 

4 

Benveniste E. Origines de la formation des noms en indo-européen (cinquième tirage). 

Paris: Adrien-maisonneuve, 1984. 

5 

IEW – Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, I–II. Bern und München: 

A. Francke AG-Verlag, 1959–1969. 

6 

A. A. Macdonellis (1910, 137, 152 – Macdonell A. A. Vedic Grammar. Strassburg: Verlag 

von Karl J. Trübner, 1910) spėjo, kad suff. -ka senojoje indų kalboje buvo vartojamas 

santykinių adjektyvų, reiškiančių kito daikto, ypatybės ar veiksmo požymį, daryboje 

– ilgainiui semantinė sufikso vertė buvo neutralizuota, plg. s. i. vamra-ká- „skruzdė“ 

↔ s. i. vamrá- „t. p.“. Dėl itin niuansinės [darybiškai – pleonastinės] semantinės vertės 

šis darybinis tipas buvo perkeltas į substantyvų darybą, taip pat pradėjo reikšti deminutyvinę 

funkciją. 

Adjektyvizacinę funkciją L. Renou (1930 (I), 210 – Renou L. Grammaire Sanscrite, I–II. 

Paris: Librairie d’Amérique et d’Orient, 1930) vertina kaip naują resp. sekundarinę. 

7 

Pabrėžtina, kad K. Brugmannas (1903, 326) adjektyvizacinės ir deminutyvinės, deteriotyvinės 

ir hipokoristinės funkcijų temporaliniu aspektu nenagrinėjo, o traktavo kaip 

savarankiškas ir darybiniu atžvilgiu identiškas. 

8 

Brugmann K. Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen, II. Strassburg: 

Verlag von Karl J. Trübner, 1903; Мейе А. Грамматика индо-европейских 

языков. Юрьевъ: Типографiя К. Маттисена, 1914; Барроу Т. Санскрит. Москва: 

Прогресс, 1976.




← adj. s. i. perú- „praeinantis pro šalį“ 9 , adj. av. fratara- „ypač geras, pasirengęs“ 

→ subst. (aramėjų Elefantino papiruse) frtrk, frataraka „vadas, 

viršininkas“ (plg. Meillet 1931, 158 t.) 10 , s. sl. novakъ „naujokas“, gr. νέϝᾱξ 

„jaunuolis“ ↔ νεϝο- „naujas“ + suff. *-ko- (plg. IEW 769; Frisk II 306) 11 , 

plg. (suff. -uka- vedinį) lie. raudùkas „raudos spalvos arklys“ Krž ↔ adj. 

lie. raũdas „raudonai rudas [= satas] (apie arklių spalvą)“ Kvd, Ms, Slnt, 

J I108 (Būga I 479, II 480; daugiau pavyzdžių žr. Ambrazas 1996, 113 t.) 12 ; 

išskirtinas ir nomen proprium darybinis tipas: nomen proprium s. p. aršaka 

← s. p. *arša- „patinas“ (Weissbach 1911, 130) 13 ; abiejų šių funkcijų 

mišimą tos pačios leksemos morfologinės-semantinės darybos sklaidoje 

reflektuoja subst. av. gaušaka „pavaldinys“ [> phv. niγōšaγ, niyōšaγ „klausytojas“], 

t. y. „tas, kuris paklūsta“ < adj. *„besiklausantis, paklūstantis ir 

pan.“ ← av. gauša „ausis“, nors iranėnų suff. -ka- semantinė koreliacija labai 

sudėtinga ir dažnai nepaaiškinama (plg. Meillet ibd.), lo. senex „senis“ 

< *sen-(i // o) -k-s „senas“ [netematinis sufiksas, plg. Барроу ibd.] < ide. 

*sénos „senas“ (Walde 1938, 513 t.) 14 . 

II. Posesyviškumo 15 : s. i. vadhá „griovėjas, naikintojas“ → s. i. vádha-ka- 

„(kare naudojama) strėlė“ (AV. – Macdonell op. cit. 110) [→ *„turintis 

žudančių strėlių“] ↔ s. i. vadhaka „žmogžudys, budelis“; s. i. rūpá- 

„forma, išorė, grožis ir kt.“ ↔ s. i. rpa-ka- (AV.) „tas, kuris turi tam tikrą 

formą“ (plg. Macdonell op. cit. 88) ↔ „(masc.) tam tikra moneta“; s. i. 

sana „pasiekimas, gavimas“ ↔ s. i. sanaká- „senas; išminčius“ [< *„turintis 

pasiekimų, apdovanojimų ir pan.“]; s. i. tvám „tu“ ↔ yuṣm-ka- 

„jūsų“ (gen. pl.); s. i. mádhu- (neutr.) „saldus gėrimas, maistas; medus; 

115 

9 

Kitaip šią formą interpretuoja – tiesa, abejodamas – A. A. Macdonellis (op. cit. 110): s. i. 

per-uká- (RV.). 

10 

Meillet A. Grammaire du Vieux-Perse. Paris: Librairie ancienne Honoré Champion, 

1931. 

11 

Frisk I–III – Frisk H. Griechisches Etymologisches Wörterbuch. Heidelberg: Carl Winter 

Universitätsverlag, 1960. 

12 

Būga I–III – Būga K. Rinktiniai raštai. Sudarė Z. Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politinės 

ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. 

13 

Weissbach F. H. Die Leilinschriften am Grabe des Drius Hystaspis. Leipzig: Walter de 

Gruyter & Co, 1911. 

14 

Walde A. Lateinisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg: Carl Winter’s Universitätsbuchhandlung, 

1938. 

15 

Šis terminas čia vartojamas sąmoningai, mat S. Ambrazo taikomas singuliatyvumo apibrėžimas 

pateikiamam pavyzdžiui aiškiai netinka.

116 




pienas; nektaras; somos gėrimas“ ↔ s. i. madhka- (masc.) „bitė; Bassia 

latifolia medžio pavadinimas“ 16 , t. y. suponuotina objekto ir jo turėtojo semantinė 

funkcija – *„tas, kuriam priklauso medus“ (M. Mayrhoferiui (II 

572) 17 šio indų žodžio daryba nėra aiški; tiesa, jis vis dėlto teigia, priešingai 

S. K. Chatterji, patį žodį esant ide. kilmės), plg. s. i. madhu-lih „(adj.) 

laižantis nektarą; (masc.) bitė“ ∼ gr. μέλισσα „bitė“ < μελι-λιχ-α, t. y. 

negalima suponuoti adjektyvizacinio darybinio modelio reflektuojančios 

lyties *„saldžioji; saldumo“ (kaip mėgina aiškinti M. Mayrhoferis ibd.), 

nes sunku būtų patikėti kažkada egzistavusia semasiologine raida, kad „ta, 

kuri saldi“ turėtų simbolizuoti ir objektą, dėl kurio jai tas saldumas priskiriamas 

– akivaizdu, kad taip nėra, plg. jau minėtą s. i. madhu-lih „(adj.) 

laižantis nektarą; bitė“. Pabrėžtina, kad ši sufikso funkcija yra pirminė, 

nors tokių vedinių, bent jau Vedose, rasta labai mažai (plg. Елизаренкова 

1982, 166) 18 , todėl panašios semantinės raiškos reliktinių atitikmenų buvimas 

baltų kalbose yra itin svarbus. 

Spėtina, kad panašų darybinį modelį resp. semantinę sklaidą reflektuoja 

pr. lonix „bulius“ E 671 < pr. *lānī „elnė“ + suff. -(i)ko- 19 „elnės patinas“ 

[panašiai aiškina V. Mažiulis (PEŽ III 79) 20 ] ∼ lie. stirnikas „stirninas“ 

N 502 (Skardžius 1996, 127; LKŽ XIII 823) 21 . 

16 

S. Ambrazas (1993, 140), remdamasis K. Brugmannu, šią leksinę-semantinę porą priskiria 

su lie. suff. -ūkas („prijungto prie ilgojo (ar pailgėjusio) kamiengalio ū“) siejamų 

žodžių atitikmenims. Iš tiesų s. i. madhka- -ū-, matyt, yra pailgėjęs, plg. s. i. madhuka- 

(Mayrhofer II 572). 

Taip pat svarbu pabrėžti, kad tai yra pirminio substantyvo reikšme ide. *medhu „medus“ 

refleksija (Brugmann 1903, 355; Mayrhofer II 570 tt.; IEW 707), o ne substantyvizacijos 

pavyzdys (plg. adj. s. i. mádhus (masc.; fem.), mádhu (neutr.) „saldus“). Tai patvirtintų 

ir galima šio žodžio skolinimosi hipotezė iš semitų kalbų (plg. žr. PEŽ III 118). 

17 

Mayrhofer I–III – Mayrhofer M. Kurzgefaßtes etymologisches Wörterbuch des Altindischen, 

1–3. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1956–1976. 

18 

Елизаренкова Т. Я. Грамматика ведийского языка. Москва: Наука, 1982. 

19 

S. Ambrazas (1998, 12 – Ambrazas S. Lietuvių ir latvių kalbų daiktavardžių darybos 

svarbiausi skirtumai. Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai (pranešimų tezės). Vilnius: Lietuvių 

kalbos institutas, 11–12) nurodo, kad veikėjų pavadinimai su suff. *-iko- prūsų kalboje 

buvo plačiai paplitę. 

20 

PEŽ I–IV – Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t. 1–4. Vilnius: Mokslas 

(t. 1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 2, 3), Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas (t. 4), 1988–1997. 

21 

LKŽ I–XX – Lietuvių kalbos žodynas, t. 1–20. Vilnius, 1956–1999, http://www.lkz.lt




Tokio darybinio tipologinio modelio pavyzdžių yra ir daugiau. Tiesa, 

iki šiol šie pavyzdžiai aiškinami kaip deminutyvinio sufikso -uk- vediniai 22 , 

nors, remiantis išdėstytais argumentais, jie, matyt, tokie nėra. Vadinasi, 

galėtų skirtis tam tikri itin svarbūs semantinės raidos aspektai, dėl kurių 

nepakankamo pagrindimo atsiranda, spėtina, nepatikimų žodžių kilmės 

aiškinimų: 

1) pr. mosuco „žebenkštis“ E 662 < adj. *mazukā „mažiukė, mažoji“ 

< adj. pr. *maza- „menkas, mažas“ + suff. *-uk- (PEŽ III 152). 

Mažai įtikinamą ir kontroversišką žodžio kilmės aiškinimą – vėlgi remdamasis 

sufikso deminutyvine reikšme – pateikė A. Nepokupnas (2003, 

35 tt.) 23 , rekonstruodamas pr. *mosuco „tetulė“ → mosuco „žebenkštis“ 

(Непокупный op. cit. 40). Pagrindiniai hipotezės autoriaus argumentai – 

panašaus darybinio modelio atitikmenys pietų slavų (bulgarų) ir germanų 

kalbose [kurie neva genetiškai susiję kaip kultūriniai skoliniai] bei labai 

abejotini mitologiniai atitikmenys suomių (ne ide. tautos) bei mozūrų gyvenamojoje 

teritorijoje, nors pastarieji nebūtinai turi reflektuoti prūsiškąjį 

paveldą. Panašių atitikmenų nebuvimas rytų baltų kalbose [mitologema 

žebenkštis nėra išskirta BRMŠ, LM (!) 24 , todėl galima atmesti tik A. Nepokupnui 

aiškų prūsuose egzistavusį kažkokį tabu – tokiam teiginiui pagrįsti 

reikia pateikti itin svarius argumentus, o ne vokiečių kalbos pavyzdžius] 

117 

22 

Vėlyvos [antrinės] deminutyvinės funkcijos refleksų galima įžvelgti ir suff. -uk- [< kamiengalio 

-u- + formantas *-ko- (plg. Brugmann 1906, 491; Skardžius 1996, 136)] 

lietuvių kalbos verbaliniuose vediniuose: lie. drebùkas „kas dreba“ Nč < *„tas, kuriam 

būdinga drebėti, drebėjimas“; lie. rinkiùkas „elgeta“ Kal < *„tas, kuris renka [kas lieka, 

nereikalinga]“, t. y. kuriam būdingas rinkimo veiksmas, ir kt. (daugiau pavyzdžių nurodo 

S. Ambrazas – op. cit. 139 t.). 

Lietuvių kalboje šis sufiksas, pasak P. Skardžiaus (1996, 121 t.), pasitaiko nedaugelyje 

senųjų daiktavardžių bei būdvardžių. Deja, jo funkcijų P. Skardžius neaptaria. 

Suff. -ku- (to paties ide. determinatyvo *-k- refleksija) dar rečiau vartojamas, bet jis 

gana dažnas bendriniuose žodžiuose ir vardyne – bent jau lietuvių: lie. tùpkus „kuris 

tūpčioja“ Ddv, vèpkus „išvėpėlis“ Trg ir kt. (plačiau žr. Skardžius op. cit. 124; Ambrazas 

1993, 164) // avd. lie. Juodkus ∼ Juodka < adj. lie. júodas + suff. -k- (LPŽ I 858 t.), 

Butkus < (?) lie. but- + suff. -kus (LPŽ I 369 – LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas, I–II. 

Vilnius, 1985–1989) , Norkus < (?) lie. subst. nóras, verb. norti, adj. norùs + suff. -kus 

(plg. LPŽ II 334). 

23 

Непокупный А. Прусское табу: mosuco E 662 „ласка“ как диминутив от moazo 

E 178 „тётя“. Baltistica 37 (1), Vilnius, 35–43. 

24 

BRMŠ I–IV – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 1–2), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 

(t. 3–4), 1996–2005; LM I–III – Lietuvių mitologija, 1–3. Vilnius, 1995–2003.

118 




verčia abejoti tokiu spėjimu. Todėl visai tikėtina, kad pr. mosuco darybinis 

elementas -uk- šiame žodyje galėjo reikšti ne deminutyvinę, bet substantyvizuojamąją 

funkciją [kaip ir minėtas lie. raudùkas „raudos spalvos 

arklys“], todėl reikia pritarti V. Mažiuliui (PEŽ III 152), žinoma, šiek tiek 

perinterpretavus jo pateiktą etimologiją, kad tai yra adjektyvinis vedinys, 

reiškiantis ne „mažiukė, mažoji“ (PEŽ ibd.), o „mažas gyvūnas“; 

2) pr. gaylux „šermuo (Hermelin – šermuonėlis)“ E 661 < adj. pr. *gaila- 

„baltas, šviesus“ + suff. *-uk- (PEŽ I 315), V. Mažiulio lyginamas 

su lie. juodùkas „kas juodas“, suponuoja, spėtina, ne mažybinę-maloninę 

sufikso reikšmę, bet substantyvizuojamąją funkciją, kaip ir pr. *mazukā 

„mažas gyvūnas“, t. y. pr. *gailukas „šviesios (baltos) spalvos gyvūnas“; 

3) pr. wosux „ožys“ E 675 < *(v)āzukas *„ožiukas“ < pr. *(v)āzē „ožka“ 

+ suff. *-uk- (PEŽ IV 265). Tokiu V. Mažiulio aiškinimu sunku patikėti, 

mat „ožys“ nėra „ožiukas“ (čia minėtina ir aukojamo gyvulio reikšmė 

(ypač sūduviams), t. y. buvo aukojamas suaugęs gyvūnas, o ne mažas ožiukas 

– plg. BRMŠ II 147 t.) 25 . Todėl ir šiame žodyje įžvelgti deminutyvinės 

sufikso reikšmės nėra jokio pagrindo. Žodis, matyt, reflektuoja itin seną 

posesyvinę sufikso -uk- reikšmę, kuri, kaip jau minėta, net ir senojoje 

25 

Mažai tikėtinas yra V. Mažiulio (PEŽ IV 266) teiginys, kad pr. „ožys“ E 675 < (deminut.) 

*„ožiukas“, todėl atsirado ožiuko pavadinimas pr. wolistian „ožiukas“ E 677, 

mat „ypač ilgai išlaikė prūsai senąjį paprotį dievams aukoti ožius (ne ožkas)“. Dėl suff. 

-uk- posesyvinės funkcijos V. Mažiulio rekonstruojamos sememos „ožiukas“ apskritai 

galėjo ir nebūti – tai patvirtina kitų gyvūnų jauniklių pavadinimų daryba: pr. eristian 

„ėriukas“ E 681 [deminut. suff. *-ista- vedinys] (PEŽ I 284), o mintis apie ožio aukojimo 

ilgalaikiškumą yra teisinga, plg. Prūsijos kunigaikštystės krašto valdymo nuostatus, 

patvirtintus 1525 m. gruodžio 10 d. Valdančiųjų luomų atstovų susirinkime, bei 

„Sūduvių knygelę“. Nuostatuose apie ožio aukojimą kalbama kaip apie plačiai žinomą 

dalyką (LM II 313), o „Sūduvių knygelėje“ aprašytos šio gyvūno apeigos: čia teigiama, 

kad ožį dievams aukojo sūduviai (BRMŠ II 147 t.). Gali būti, kad tokia apeiga buvo 

būdinga ir tikriesiems prūsams [remiantis K. Būga (RR III 120) ir V. Mažiuliu (1966, 

15 – Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai, 1. Vilnius: Mintis, 1966) – pagudėnams], 

mat ožio resp. jaučio aukojimas būdingas ir lietuviams [remiantis ir Jono Maleckio laiške 

G. Sabinui išdėstyta informacija (plg. Lukšaitė 1999, 180 – Lukšaitė I. Reformacija 

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos, 1999)] – 

žr. LE XXI 281 (LE I–XXXVII – Lietuvių enciklopedija, t. 1–37. Bostonas: Lietuvių 

enciklopedijos leidykla, 1953–1985), ir pamedėnams, mat Elbingo žodynėlis parašytas 

būtent šia tarme. Tačiau nesuprantama, kodėl „ožiukas“ turėjo išvirsti į reikšmę „ožys“, 

jei hipotezės autorius V. Mažiulis rekonstruoja ir nesufiksinį pr. *(v)āzīs „ožys“ (masc.) 

(PEŽ IV 264 t.). Be to, tokio morfologinio kitimo, nulemto ypatingo ekstralingvistinio 

[religinio-apeiginio] veiksnio, nesuponuoja rytų baltų kalbų pavyzdžiai, nors ir šiuose 

baltų žemių arealuose buvo atliekamos panašios į prūsų apeigos.




indų kalboje buvo nebeatsekama (plg. Елизаренкова ibd.). Taigi galima 

atsargiai spėti, kad tarp pr. wosux „ožys“ ir pr. *(v)āzē „ožka“ yra labai panašus 

santykis kaip s. i. mádhu- (neutr.) „medus“ ↔ s. i. madhūka- „bitė“ 

[< s. i. madhu- + suff. *-ka-], t. y. rekonstruotina protosemema *„tas, 

kuriam priklauso ožka = ožkos patinas ↔ ožys“. 

Panašios darybos modelio [posesyvinės reikšmės] būta ir slavų kalbose 

– s. sl. владыка „valdovas, ponas“, s. sl. вьсевладыка „didis valdovas“, 

o tos pačios darybinės ir semantinės raiškos atitikmenys kažkodėl 

interpretuojami kaip deminutyvai: s. трȃвка „žolės lapas“, слȃмка „šiaudo 

stiebas“ (Стевановиħ 1964, 503; dar plg. Бернштейн 1974, 314) 26 aiškinami 

kaip mažybinės reikšmės žodžiai, nors jie suponuoja ne unus pro toto, 

bet pars pro toto semantines grandis, todėl deminutyvinė reikšmė juose 

negali būti įžvelgiama. Vadinasi, galima spėti buvus sememas *„tai, kas 

priklauso žolei // šiaudui = žolės dalis“. 

Ši problematika siejama su prūsų leksinės medžiagos interpretavimu, 

todėl nagrinėtina išsamiau. Iki šiol daug klausimų kyla dėl vakarų baltų ir 

s. sl. владыка leksinių atitikmenų siejimo galimybių. Problemą spręsti 

vertėtų pradėti nuo pr. waldniku „valdovui“ III 91 25 

[59 1 

] dat. sg. masc. 

aptarimo, kuris įprastai kildinamas iš *vāldenīkas „valdovas“ ir aiškinamas 

kaip suff. *-enīk- vedinys iš verb. 27 pr. *vald- „valdyti“ (Endzelīns 1982, 

26 

Стевановиħ М. Савремени српкохрватски език. Београд, 1964; Бернштейн С. Б. 

Очерк сравнительной грамматики славянских языков, Москва: Наука, 1974. 

27 

Reikėtų labai abejoti sufikso pr. -(e)nīk- darybinio modelio iš veiksmažodžio egzistavimo 

galimybe [tokia neabejoja S. Ambrazas (1993, 144)]. J. Endzelyno (1982, 64) nurodyti 4 

su šiuo sufiksu sudaryti pavyzdžiai [pr. scalenix „skalikas“ E 702, pr. retenīkan „išganytoją“ 

III 63 7 

[41 29 

], pr. crixtnix „krikštytojas“ III 111 5-6 

[69 14 

], pr. sendraugiwēldnikai „bendraveldėtojai“ 

III 93 8 

[59 10 

]] nėra labai patikimi, mat neaiškios kai kurių darybinių atitikmenų 

etimologijos, pvz., pr. scalenix – slavizmas (plg. PEŽ IV 118; dėl kitokios nuomonės žr. 

LEW 794 – LEW – Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, I–II. Heidelberg: 

Vandenhoeck & Ruprecht, 1962–1965, o kitų ji pakoreguota ar taisytina), labai abejotinas 

pr. retenīkan „išganytoją“ III 637 [4129] vedimas iš verb. v. retten „gelbėti“ (PEŽ IV 21 – 

V. Mažiulis seka J. Endzelyno teiginiu), o ne v. Retter „gelbėtojas“, nors substantyvą, o 

ne veiksmažodį suponuoja vokiškojo originalo vertimas v. Heiland „išganytojas“ (PEŽ 

ibd.), t. y. atkurtina lytis *rete-r(e)-nīkas [su absorbuotu radicialiniu -r(e)-] gali būti aiškinama 

kaip vardažodinis vedinys – pr. crixtnix „krikštytojas“ III 111 5-6 

, V. Mažiulio (PEŽ II 

279) kildinamas iš subst. pr. *kriksta- „krikštas“ (PEŽ ibd.), suponuoja substantyvinio ar 

adjektyvinio kamieno darybinį modelį, mat su šiuo sufiksu dažniausiai buvo daromi substantyvai 

iš daiktavardžių bei būdvardžių ir rytų baltų kalbose: nomina abstracta darbas → 

darbininkas, karas → karininkas ir kt. Dėl pr. sendraugiwēldnikai pasakytina, kad antrasis 

dūrinio sandas -wēldnikai gali būti kildinamas iš pr. *veldūnikas „tas, kuriam priklauso 

paveldimi dalykai“, t. y. suponuotinas visai kitas darybos afiksas [žr. toliau]. 

119

120 




64; PEŽ IV 217) 28 . Remiantis 30, 31 išnašose pateikiamais argumentais, 

galima spėti, kad ši leksema vestina iš nomen abstractum pr. *valdu „valda; 

turtas“ ∼ pr. weldūnai „paveldėtojai“ III 63 9 

[41 30 

] resp. pr. waldūns „paveldėtojas“ 

III 131 21 

[81 7 

], nomen proprium la. Waldune (Bleze 1929, 125) 29 , 

suponuojančių ū-kam. lytį bl. *ve/oldū „turtas = tai, kas paveldima“ 30 + 

suff. *-no- (plačiau žr. Ambrazas 1993, 140; V. Mažiulis šios formos darybos 

kažkodėl neaptaria – PEŽ IV 229) 31 – u-kam. g. neutr., atsiradęs pagal 

28 

Endzelīns J. Senprūšu valoda. Ievads, gramatika un leksika. Darbu izlase, IV, 2 daļa. 

Rīga: Zinātne, 1982. 

29 

Bleze E. Latviešu personu vārdu un uzvārdu studijas. Rīga: Latvijas ūniversitāte, 1929. 

30 

Todėl aiškinant katekizmų pr. waldūns ir kt. nebūtina taikyti a > u po LG dėsnio, būdingo 

Sembos tarmei, t. y. gali būti, kad šis -u- yra ne fonetinio, bet morfologinio kitimo 

refleksas, plg. pr. waldūns „veldėtojas“ III 131 21 

[81 7 

] V. Mažiulis aiškina kaip suff. 

*-ūna- vedinį (PEŽ III 108), kuris formaliai turėtų reflektuoti ilgojo ū kamiengalio ir 

suff. *-no- darinį (plg. Ambrazas 1993, 150). 

31 

Suff. pr. -ūn- vediniai V. Mažiulio (2004, 28) skirstomi į: 1) substantyvinius: rekonstruojami 

u-kamieniai, plg. pr. alkunis „alkūnė“ E 110 < bl. *alku „linkis, linkimas“ 

(PEŽ I 67); pr. percunis „perkūnas“ E 50 < adj. bl. *perkus „ąžuolas“ (PEŽ III 265 t.); 

2) adjektyvinius: pr. maldūnin „jaunimą“ III 1715 [1915] kt. < adj. v. bl. *malda- „jaunas“ 

(PEŽ III 104 t.); 3) verbalinius: pr. malunis „malūnas“ E 316 < verb. pr. mal- „malti“ 

+ suff. *-ūna- (PEŽ III 107 t.); pr. waldūns III 131 21 

[81 7 

] (weldūnai III 63 9 

[41 30 

]) 

„paveldėtojas“ < pr. *veld- „veldėti“ (PEŽ IV 229). 

Vis dėlto kai kurie V. Mažiulio teiginiai svarstytini: pr. *malūnas „malūnas“ ← nomen 

agentis *„malikas, malėjas“ aiškinamas kaip suff. *-ūnas vedinys ir lyginamas su lie. 

bėg-nas „bėgikas“ (← verb. bgti) (PEŽ III 108). Minėta morfologinė seka, t. y. verbum 

+ suff. -ūnas, paremta koreguotina P. Skardžiaus (RR I 279) atlikta analize [[5 

jo nurodomi žodžiai lie. malnas „melnyčia“, lie. maignas „miegamasis suolas“, lie. 

pataisnai „pataisai“, lie. plaukštnas „plonas botago galas“, lie. valknas „medinė lentelė, 

ant kurios veža į lauką žagrę“ [S. Ambrazas (1993, 201) šiai grupei dar priskiria jau 

minėtą lie. bėgnas „medinis durų įtvaras (toks vyrius)“ Pls, Gdr, Žsl, Ar, Ps, Kč, „prietaisas 

mokyti vaikščioti, bėgioti“ Al, Lš, Alv, „sūkynė (pririštos prie karties rogutės, 

kurios sukasi aplink įšaldytą į ledą baslį su užmautu ratu)“ Bd, „medinės kuliamosios 

mašinos didysis ratas, smagratis“ Pln, Trgn, „grandinės sukutis“ Brž, Dgl, „ratelio rate 

įtaisytas švino gabalas“ Brs, „kartelė, pritaisyta prie jaujos ar daržinės pusiauverinių durų 

joms uždaryti“ Pln, „tokia žuvis, strepetys (Leuciscus leuciscus)“ Lg, Pkn, Lnkv, T. Ivan, 

Bgt, Srv, Grg ∼ lie. bėgnas „kas daug bėgioja, visur eina, nerimsta vienoje vietoje“ Gs, 

Vlkv, Mrj, Nmn, „kas greitai eina, bėga“ R, Klm, KlvD 339, LB 90, „lengvo bėgimo, 

lenktynių arklys, kumelė“ Lkm, Slv, Gs, Slk, Dgl, „bėgikas, bėglys“ K, Lb, LB 25, BsMt 

I 89, Pnd, „pabėgėlis“ SD1213, R239, K, Pgg, „dezertyras“ LC 1879, 48, „klajūnas“ 

Kin, „kas dažnai keičia vietą, tarnybą“ An, Pn, Kt (LKŽ)] yra ne tiesioginiai deverbatyvai, 

bet substantyvų lie. maĩgas „sulamdyti, sudraikyti, sumaigyti šiaudai, traknys“ 

SD149, [K], Sut, Kos48 (LKŽ) ↔ lie. maigaĩ „sulamdyti, sudraikyti, sumaigyti šiaudai, 

traknys“ SD149, Vb, Šl, Ds, Skrb, J, Lnkv, Ėr, Jnšk, Krš; „javų pagrėbstos, padraikos, 

pataršos“ Ar, Krž, J, Škn, Sb, Jnš; „linų, kanapių pataršos“ Rs, Slk, sp, Skdt (LKŽ) //




121 

lie. pãtaisas bot. „sporinis pataisinių šeimos daugiametis miškų augalas šakotu stiebeliu 

ir spygliškais lapeliais (Lycopodium)“ Lkm, Kp, Pn, Sv, Brž, Srj, LBŽ, sp, Mlt, Dglš, 

Trgn, Grl, A. Vien, Ln; „pataisėlis“ Jrb, J. ↔ lie. pataisà „sporinis pataisinių šeimos daugiametis 

miškų augalas“ NdŽ, Ds; LBŽ // lie. vakas (l. wałek) „viršutinioji (rumbuotoji) 

kočėlų dalis, rumbė“ DūnŽ, LKAI78, válkas (1) Avl, LKA I 78 (Vrnv, Varn), Vdk, 

Krkl; „apvalus medinis įrankis kočioti, ridinis“ LKA I 79 (Pb, Eiš), J, DūnŽ; „rumbuota 

skalbimo lenta“ Lk; „velenas, volas žemei lyginti“ Pn, Krs ↔ lie. valkà „rumbuota 

skalbimo lenta“ DūnŽ, LKA I 78 (Tt), Grd, S. Dauk, Užv // lie. bėgas „bėgimas“ [K], 

N, „kas skrieja, bėga (apie dangaus kūnus)“ ŽCh 333 ↔ lie. bėgà „bėgimas, bėgsena“ 

Kp, BaTeis 20, 45 (LKŽ) vediniai, o lie. plaukštnas, matyt, atsiradęs pagal analogiją su 

lie. (slavizmas) biznas (blr. бiзyн, le. bizun) „trumpu kotu rimbas, supintas iš dirželių 

arba virvelių, stirnakojis“ K, J, Grg, Vvr, Vp, M. Valanč, Yl, Grl, „palaidūnas, valkata“ 

Grl, Grž, Lš, „(bot.) miškinis pelėžirnis (Lathyrus silvester)“ Jrb, todėl jų morfologinė 

raida tirtina iš naujo, mat S. Ambrazas (1993, 201) šios problemos neakcentuoja]], 

negalima dėl tokios formos semantinio nepagrįstumo – lietuvių kalboje nėra užfiksuota 

nė vieno atvejo, kad lytis lie. malnas 1. „pastatas su įrenginiais malti“ R, MŽ, J, K, K II 

71, JV 803, J V 641, Pls, BPII429, J. Paukš., Pn; 2. „vėlykla“ R 392; 3. „lentpjūvė“ Klp, 

K II 141, Prk, Žem. (LKŽ) reikštų nomen agentis. V. Mažiulio nurodomas nomen agentis 

*malūnas „malikas, malėjas“ negalėjo egzistuoti dar ir dėl atitinkamos darybos lietuvių 

kalbos formos, plg. subst. lie. malnis „malūno vedėjas, malimo specialistas“ Vlk [su 

absorbuotu -ni-] ← subst. lie. malninis „malūno vedėjas, malimo specialistas“ Slk ← 

adj. lie. malninis „susijęs su malūnais“ NdŽ, rš. (LKŽ). Pagrindinis argumentas atmesti 

V. Mažiulio rekonstruotą *malūnas „malikas, malėjas“ – nomen agentis lie. malnininkas 

„malūno vedėjas, malimo specialistas; Müller“ K 241, K II 339, Lex 124, R260, BsP I 

29, Šl. LTR, Krš (LKŽ), pasidarytas su suff. -ininkas, o ne suff. -ūnas. 

Kitas sunkiai įtikėtinas darybinis šio žodžio aiškinimo dalykas – iki šiol beveik visuotinai 

įsigalėjusi slaviškojo modelio dalinė morfologinė transpozicijos įžvalga [šiai problematikai 

skirtą literatūrą žr. Ambrazas 1991a, 94 t.], neva segmentas le. -yn- [∼ le. młyn 

„malūnas“] transponuotas į pr. *-ūna- (Mažiulis ibd; LEW 404). Spėtina, kad toks aiškinimas 

nėra teisingas – taip suslavinamas senas baltiškas žodis. Gali būti, kad vedinio 

su šaknimi mal-, suponavusia subst. lie. malà „mokestis už sumalimą“ Grz (LKŽ), lie. 

dial. mál-kartė „kortelė, leidžianti maltis“ Pvn, Vkšn (DūnŽ 186), istorija nėra tokia 

nesvarbi, kad jis būtų aiškinamas kaip įprastas verbalinės substantyvizacijos pavyzdys 

[t. y. verb. lie. mál-ti „smulkinti grūdus į miltus“ SD 148, R, K, Mrk, Ėr, Lz, J V 711, 

Slk, Lkm, NS 231, Šts, Plv, Rs (LKŽ) + -a], mat la. màls „malti grūdai“ Val, BW 

22542 resp. la. māļa „t. p.“ BW 661, 8040, Bēr (ME III 581 – Mǖlenbachs K. Latviešu 

valodas vārdnīca, 1–4. Rediğējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīga: Izglītības 

ministerija (t. 1), Kultūras fonds (t. 2–4), 1923–1932), mâla 2 „t. p.“ Jer, BW 6726 (EH 

II 790 – Endzelīns J., Hauzenberga E. Papildinājumi un labojumi K. Mǖlenbacha Latviešu 

valodas vārdnīcai, I–II. Rīgā, 1934–1938 (I), 1938–1946 (II)) suponuoja baltų kalbose 

buvus ŏ / ā kam. gretybę, todėl rekonstruotina r. bl. *mal „malti grūdai; miltai“ > la. 

màlis „t. p.“ Dr, Jnpb, Raun, Jēr, Ēv, mâlis 2 „t. p.“ Rūj, Mzs, Sal → [dėl la. i-kam. > 

ē-kam. sinharmonizmo plačiau žr. Endzelīns 1951, 425 – Endzelīns J. Latviešu valodas 

gramatika. Rīga: Latvijas valsts izdevniecība, 1951] la. māle „t. p.“ BW 1946, 24261 

(ME ibd.). Šis r. bl. *malā „t. p.“, matyt, buvo vartojamas ir vakarų baltų – apie tai 

byloja žodžio kamiengalis -ū- [sekundarinis de origine – žr. toliau], tikriausiai vestinas

122 




iš *-ā [tai iki šiol neištirta baltistinė (plg. Kaukienė 1999, 24; PEŽ I 370 tt. pr. girnoywis 

aprašymą – Kaukienė A. Prūsų kalbos u-kamienas. Vakarų baltų kalbos ir kultūros 

reliktai III. Klaipėda, 1999; 20–30) – iš dalies ir indoeuropeistinė – problema: tokiam 

kitimui, matyt, įtakos turėjo semantinis veiksnys, mat yra teigiama, kad ide. prokalbėje 

*-u kamieno daiktavardžiai priklausė pasyviosios klasės žodžių grupei [tai atsiskleidžia 

ir tolesnėje tokių leksemų raidoje (plg. Mažiulis 1970, 262 t. – Mažiulis V. Baltų ir kitų 

indoeuropiečių kalbų santykiai. Deklinacija. Vilnius: Mintis, 1970)], kuriai priskiriami ir 

nomina collectiva [panašią koncepciją yra išdėstęs V. Degtiarevas (plg. Дегтярев 1994, 

30 tt., 36 – Дегтярев В. И. Рефлексы индоевропейской формы собирательности на 

*-ā в балтийских и славянских языках. Baltistica IV priedas, 1994, 29–41) – žr. toliau], 

nors pastarojo žodžio darybai neabejotiną įtaką padarė analogijos veiksnys (žr. toliau). 

Taigi galima atsargiai spėti, kad ilgainiui bl. *malā „malti grūdai, miltai“ galėjo 

virsti į ū-kam. *malū- „t. p.“, kurio reliktų išsaugojo lietuvių kalbos hidronimai bei 

asmenvardžiai: up. lie. Mãl-upis Ms, up. Mal-ùpis Vrn < ? *malū- „malti grūdai“ + lie. 

upė [sietina su vandens malūnu] (kitaip mano Vanagas 1981, 202 t. – Vanagas A. Lietuvių 

hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas, 1981) bei avd. lie. Malkas Als, 

Yl, Ms, Sd, Skd, Slnt, Trk, Žd [visi iš žemaičių dialektinės zonos (!)], iki šiol laikomas 

slaviška pavarde dėl avd. Malukas [< le. Maluk, br. Малюк, r. Малюк] Eiš, Klp, Pgg, Tl, 

V (PEŽ II 148), nors abi šios lytys, matyt, yra baltiškos, vestinos iš bl. *malū- „miltai“ 

+ suff. -ko-, t. y. *„tas, kuriam priklauso miltai“ [posesyvinė sufikso reikšmė], galbūt 

suponuojančio senąjį malūnininko pavadinimą (nomen agentis). 

Nomina collectiva darybinės struktūros -ā > -ū kamienų šio žodžio kaita neabejotinai 

nulemta analogijos, mat ū-kam. vediniai, apibūdinantys grūdus ir jų apdorojimo įrankius, 

reflektuoja būtent šį kamieną: pr. pelwo „pelai“ E 279 < pr. *pelvā „t. p.“ < ide. 

dial. *pel(u)ā „t. p.“ < ide. *pelu „tai, kas sutrinta“ (PEŽ III 252 t.) // lie. pẽlūs „pelai“ 

∼ lie. pelaĩ „varpų, šiaudų ir pan. liekanos kuliant“ R334, K, Rz, Strn, Skdt, Slnt, 

Gd, Lkv, Krm, Imb, Kp, Šts, Brs, J, Slm, Jrb, Pnd, Ktk, LTR (ps.); (sing.) Rdš, Vlkv, 

Brš, Mlt, rš, Ktk, LTR (Ds), Glv, Slnt, V. Krėv, TŽ IV 516, B, C II 1121, S. Dauk, VP 

45, Bržr, LTR (Krk), Krš, Tv, KrvP (Al), Šd; prk. „tuščias, bereikšmis dalykas, niekai“ 

Šn, V. Kudirk. (LKŽ) ↔ lie. pẽlas „smulkus šiaudagalys, šapas, akuotas“ K I 660, KB 

II 50, R, Ds, P, Sv, Rdš (LKŽ), lie. pelùdė „klojimo pakraštys pelams pilti“ (LKŽ) ∼ 

lie. pelùsietis „sietas, kuriuo nusijojami pelai“ LTR (Kp) (LKŽ), la. pȩlus „pelai, išsijos“, 

la. pelūde „klojimo pakraštys pelams pilti“ (ME III 198) < ide. dial. *pelū „pelai“ (PEŽ 

ibd.; dar žr. Trautmann 1923, 213 – Trautmann R. Baltisch-Slavisches Wörterbuch. Göttingen: 

Vandenhoeck & Ruprecht, 1923); la. dial. dzinus „(įvairios) girnos“ (ME I 555) 

< r. bl. dial. *girn-ūs „t. p.“ < bl.-sl. *gīrnū „girna (girnapusė)“ (PEŽ I 371 t.). 

Vadinasi, ligšiolinis lie. malnas kilmės aiškinimas traktuotinas kaip klaidingas, mat tai 

savas, o ne iš prūsų kalbos skolintas (plg. LEW ibd.) baltiškos kilmės žodis. Prie panašios 

išvados prieina ir S. Ambrazas (1991a, 93 tt.; 1993, 201 t. – Ambrazas S. Ar žodis 

malnas yra skolinys? Lituanistica 2 (8), 1991, 93–95), tačiau jo nurodomi argumentai 

apie leksemos vartojimą senuosiuose raštuose [toks aiškinimas yra diskutuotinas, mat 

senuosiuose raštuose yra ne vienas skolinys iš slavų kalbų, plg. lie. muĩtas (← blr. мытo) 

„valstybinė rinkliava už įvežamas iš užsienio ar į jį išvežamas prekes“ SD 31, Lex 110, 

K, J, DŽ, Plt, Mž 32, R 375, „mokestis už perėjimą, pervažiavimą per ką nors ar stovėjimą 

kur nors“ Q 174, BM 10, SD 156, R 337, J, „prekių pervežimo ir pervažiavimo 

mokesčių rinkimo vieta“ Mž 332, DP 510 (LKŽ) ir kt.] ir panašios darybos pavyzdžių 

pateikimas tokios išvados nesuponuoja.




analogiją su pr. pecku „pekų (gyvulius)“ I 7 7 

[5 24 

] ir kt. ↔ s. lie., lie. dial. 

pẽkus „pekus (gyvuliai)“, kuris dažniausiai ir sudarė didžiausią paveldimą 

turto dalį [tai siekia itin seną – klajoklinio laikotarpio – baltų kultūros 

genezės stadiją (plg. JBR II 149, 339) 32 ], t. y. šie ū-kamieniai dariniai nėra 

ide. prokalbės senumo, bet antriniai vietoj bl. *veldā // *valdā „turtas, 

paveldėti dalykai“, suponuojantys nomen collectivum bl. *ve(o)ld „paveldimi 

dalykai“ [dėl verb. bl. *veld- // *vold- // *vild- „turėti, (pa)veldėti“ 

plačiau žr. Būga II 667 tt.] > lie. veldė „palikimas“ ↔ „tai, kas paveldėta, 

dalia“ Blv (LKŽ) [kitaip žodžio kilmę aiškina E. Fraenkelis – LEW 1217], 

lie. valdà „tai, kas valdoma; valdomas nejudamasis turtas“ TTŽ, DŽ, NdŽ; 

ETŽ, LK VII 148, J. Balt.; „valdomas kraštas“ S. Dauk., rš. (LKŽ), la. valda 

„valda, vieta, teritorija“ → la. vàlde „vežimo dalis; dvikinkio vežimo 

grąžulas; valdymas“ 33 ∼ la. valdes kungs „valdytojas, ūkvedys“ (ME IV 

451), top. pr. Walda 1452 (plg. Blažienė 2000, 168) 34 . 

Vis dėlto galima atsargiai spėti, kad ū-kam. lytis buvo vartojama jau 

baltų ir slavų prokalbėje – sl. *voldyka „valdovė“ su suff. *-ūko- < ? nomen 

actionis *voldy (Ambrazas 1993, 140), t. y. rekonstruotina lytis bl.-sl. *ve/ 

oldū „turtas = tai, kas paveldima“ [su pailgėjusiu antriniu -ū dėl bl. *veldā 

// *valdā „turtas, paveldėti dalykai“ g. fem. (plg. Ambrazas ibd.) – dar 

žr. 30 išnašą], tad panašaus kaip ir baltų analogijos veikimo, matyt, būta 

ir slavų kalbose, kur nuo seno vartotas „valdovo“ terminas iki šiol nėra 

darybiškai motyvuotas: r. владка „stačiatikių bažnyčios (arki)vyskupas“ 

< s. sl. владыка, č. vladyka, suponuojančių sememą „δεσπότης“ ∼ Walducus 

dux Vinidorum Panonijoje (Fredegaro kronika) < prasl. *voldyka – 

suff. *-k- vedinys (Фасмер I 327) 35 . Šio slavų žodžio etimologija nėra aiški 

iki šiol (plg. Фасмер ibd.). 

Paskutiniai jo aptarimai dažnai siejami su baltų medžiagos analize 

(Smoczyński 2000, 48) 36 , pirmiausia – su pr. waldwico „riteris“ E 406. 

123 

32 

JBR I–V – Balys J. Raštai, 1–5. Parengė R. Repšienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir 

tautosakos institutas, 1998–2004. 

33 

Įrankio pavadinimo sekundarinė semema suponuota, matyt, archisememos „tas, kas valdo“, 

plg. lie. vadas „plūgo grąžulas“ NdŽ, rš., „kas valdo“ LTR(Kš) (LKŽ), t. y. „grąžulas“ 

= „tas, kas valdo“. 

34 

Blažienė G. Die baltischen Ortsnamen im Samland. Stuttgart: Franz Steiner Verlag, 2000. 

35 

Фасмер I–IV – М. Фасмер. Этимологический словарь русского языка, т. 1–4. Москва: 

Прогресс, 1986–1987. 

36 

Smoczyński W. Untersuchungen zum deutschen Lehngut im Altpreussischen. Kraków: 

Universitas, 2000.

124 




Manoma, kad šis substantyvas yra slaviškos kilmės /waldujko/ (Brückner 

1957, 626) 37 [< le. włodyka „karys, kilmingasis“ (Trautmann 1910, 456 ir 

kt.) 38 < s. le. *voldyka „kažkoks kilmingasis“ (PEŽ IV 217) ← le. *włody 

„valdymas“ + suff. -ka (Brückner ibd.)], kuria iki šiol lyg neabejojama 

(Levin 1974, 40; PEŽ ibd.) 39 . Deja, tokiu aiškinimu patikėti labai sunku. 

Pirmiausia dėmesys atkreiptinas į temporalinį veiksnį, mat skolinimosi 

pamatu neva buvęs s. le. *voldyka tokios fonologinės struktūros galėjo 

būti maždaug iki XI a. pabaigos (plg. Вейк ван 1957, 86; Хабургаев 1974, 

132) 40 , t. y. kyla klausimas, kaip prūsai galėjo pasiskolinti s. le. *voldyka 

„kažkoks kilmingasis“ atvykėliams kryžiuočiams, atsikėlusiems į Kulmą 

1225 m., t. y. tuo metu, kai forma TART lenkų kalboje egzistuoti jau nebegalėjo 

41 , įvardyti. W. Smoczyńskio (2001, 89) 42 teiginys, neva pr. waldwico 

„riteris“ yra kultūrinis skolinys iš lechitų dialektinės zonos, prūsų perimtas 

iki X a., yra visiškai neįtikėtinas, mat kunigaikštis Konradas Kryžiuočių 

ordino riterius į Lenkiją pakvietė 1226 m. (LE XII 362), o T. Wołowska 

(1860, 179) 43 teigia, kad Kalavijuočių ordino sekėjų Lenkijoje imta rastis 

tik nuo 1217 m. (zakon rycerski braci Dobrzyńskich), t. y. ne anksčiau nei 

XIII a. Remiantis lenkų leksikologiniais šaltiniais, galima teigti, kad le. włodyka 

resp. władyka reikšme „riteris“ žinomas tik iš XIV a. pabaigos šaltinių 

(apie tai plačiau žr. Smoczyński 2000, 47), t. y. tik nuo 1386 m. ir vėlesnio 

laikotarpio. Todėl W. Smoczyńskio teiginiai apie žodžio skolinimąsi neturi 

jokio pagrindo: kaip prūsai galėjo pasiskolinti s. le. *voldyka „riteris“ iki 

X a., jei lenkų kalboje ši reikšmė galėjo atsirasti tik nuo XIII a. pradžios? 

Taip pat atmestinas W. Smoczyńskio (2000, 48) teiginys, neva „Daß sich 

włod / wład als wald widerspiegelt, rührt vor allem von der phonotaktischen 

37 

Brückner A. Stownik etymologiczny języka polskiego. Warszawa: Wiedza powszechna, 1957. 

38 

Trautmann R. Die altpreussiches Sprachdenkmäler. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 

1910. 

39 

Levin J. F. The Slavic element in the Old Prussian Elbing Vocabulary. Berkeley-London: 

University of California Press, 1974. 

40 

Вейк ван Н. История старославянского языка. Москва: Издательство иностранной 

литературы, 1957; Хабургаев Г. А. (1974). Старославянский язык. Москва: 

Просвещение, 1974. 

41 

J. F. Levino (1974, 40) pateikti neva tapačios morfonologinės struktūros slavizmai pr. 

carbio „girnalovis“ E 325, pr. salmis „šalmas“ E 420 negali būti lyginami su pr. waldwico 

„riteris“ E 406, nes pirmasis nėra slavizmas (PEŽ II 117 t.), o antrasis yra daug ankstesnis 

skolinys [beveik 700 metų (!)] (PEŽ IV 46 t.), todėl jų darybiškai sieti neįmanoma. 

42 

Smoczyński W. Język litewski w perspektywie porównawczej. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu 

Jagiellońskiego, 2001. 

43 

Wołowska T. Historya Polska, I. Paryż: w drukarni L. Martinet, 1860.




Anpassung her, da das Apr. – wie das Lit.-Lett. – kein vl-Cluster am 

Wortanfang duldet [paryškinta mano – R. K.]“, ne tik dėl šio teiginio nepagrįstumo 

(plačiau apie tai žr. Mažiulis 1994, 57 tt.) 44 , bet ir dėl tokios fonotaktinės 

vl- grandies egzistavimo lietuvių kalboje: ež. lie. Vladìšius Sem 

(← avd. *Vladišius, plg. Vanagas 1970, 49; 1981, 391) 45 , top. lie. Vladìkiškės 

Žž, Vladìpolis Klv, Vladislavà Auk, Vlãdiškės Až, Vladìškiai Plv, Vlõkiai 

Vnd (LATŽ 350) 46 . Taigi šis W. Smoczyńskio spėjimas, matyt, yra klaidingas. 

Be to, nevertėtų pamiršti, kad semantinis motyvas teigti šį žodį esant 

skolinį [dėl reikšmės „riteris“] yra kazuistinis, mat lygiai taip pat sėkmingai 

galima nustatyti baltišką reikšminę žodžio raidą: „tas, kuriam priklauso veldimi 

dalykai“ → „veldėtojas“ → „valdovas“ → „(naujasis) valdovas riteris“. 

Semantinės raidos „valdovas“ → „riteris“ sureikšminimas kaip skolinimosi 

priežastingumo kriterijus yra ne visai suprantamas, mat tiek į lenkų, tiek ir į 

prūsų kalbas šis terminas, matyt, buvo atėjęs vėlai ir aiškintinas naujo žemvaldžių 

tipo – Ordino riterių – atsiradimu, plg. le. władyka „valdovas, savininkas; 

bažnyčios administratorius; graikų bažnyčios vyskupas“, s.č. wladyka 

„kilmingasis; gimęs žinomose vietovėse“, s. [bosnių] vladika „namų 

šeimininkė; graikų bažnyčios vyskupas“, rg. vladikka „patricijus, valdovas; 

ponia, matrona“, kr. uladika „graikų bažnyčios vyskupas“, r. владка „valdovas; 

arkivyskupo titulas“, bžn. sl. владыка „viršininkas, vadas, ponas; arkidiakonas“. 

Pasak M. S. B. Lindės, bažnytiniai terminai yra vėlyvi, mat taip 

save tituluodavo ir serbų kunigaikščiai (Linde 1814, 257 [351]) 47 . 

Trečiasis ir, matyt, lemiamas tokio spėjimo trūkumas – dviejų tos pačios 

morfologinės struktūros formų priskyrimas skirtingoms kalbų grupėms: 

pr. waldniku „valdovui“ III 91 25 

[59 1 

] baltiškajai, o pr. waldwico 

„riteris“ – slaviškajai, t. y. pr. waldwico < *vald-ū-ikas [t. y. bilabialinis -turėtų 

būti aiškinamas kaip neetimologinis (!) 48 ], nors gali būti vedamas iš 

*vald-ūn-ikas [su iškritusiu -n- (apie tokius kitimus plačiau žr. Trautmann 

125 

44 

Mažiulis V. Dėl prūsų grafinių taisymų. Baltistica 27 (2). Vilnius, 1994, 57–60. 

45 

Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis, 1970. 

46 

LATŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2. Vilnius, 1976. 

47 

Linde M. S. B. Słownik języka polskiego, 6. Warszawa: w Drukarni Xiežy Piiarów, 1814. 

48 

Nėra jokios būtinybės teigti, kad tai le. -y- adaptacinis garsas: „Der mit geschriebene 

Vokal ist als Substituent des altpolonischen y zu betrachten, dem bekanntlich eine 

Stellung zwischen den Vokalen i und u zukommt. Der zweite Polonismus mit für 

y ist zuit“ (Smoczyński ibd.), mat nunykus šakniniam -n-, -u- prieš priešakinės eilės -iimtas 

tarti kaip bilabialinis -v- (plg. Mikalauskaitė 1975, 42 – Mikalauskaitė E. Lietuvių 

kalbos fonetikos darbai. Vilnius: Mokslas, 1975).

126 




1910, 182; rytų baltų kalbose – Endzelīns 1951, 154 t.; Zinkevičius 1966, 

124 tt.)], t. y. galima atsargiai spėti, kad V. Mažiulio rekonstruojama lytis 

pr. *vāldenīkas „valdovas“ (PEŽ IV 217) niekuomet neegzistavo, t. y. šis 

žodis yra ne suff. *-enīk-, bet suff. -ūna- [< *-āno- (ypatybės turėtojo 

pavadinimas, plg. lie. dirvónas – plačiau žr. Ambrazas 1993, 147) su -ū- 

< *-ā- po LG] (plg. lie. valdonà „valda“ NdŽ (LKŽ)) ir suff. -ik- vedinys 

pr. *valdūnikas (todėl rekonstruotina semema *„tas, kuriam priklauso 

valda“), egzistavęs šalia pr. *veldūnikas „t. p.“ > pr. sendraugiwēldnikai 

„bendraveldėtojai“ III 93 8 

[59 10 

] (kitaip aiškina S. Ambrazas (1993, 144); 

V. Mažiulis (PEŽ IV 100) – suponuotina posesyvinė funkcija, plg. jau 

minėtą dial. (Rytų Prūsijos) lie. stirnìkas „stirninas“ [K], KŽ; N (LKŽ) ↔ 

„stirnos patinas“ (plg. Žulys 1966, 157) 49 ). 

Taip pat galima atsargiai spėti, kad prūsų, kaip ir rytų baltų kalbose, egzistavo 

lytys *valdonas // *valdūnas „valdovas“ [pastarasis morfologiškai 

antrinio kamiengalio -ū- < bl. *valdā- „(pa)veldimi dalykai“] > 1) ū-kam. 

[< *ā-kam. (plg. Ambrazas 1993, 147)] pr. *valdūnas „t. p.“, lie. valdnas 

„kas žiūri (darbų, reikalų) tvarkos, tvarko, vadovauja; vietininkas“ NdŽ, 

Vr, LTR (Lzd) (LKŽ), nomen propr. la. Waldune; 2) *ā-kam. [remiantis 

I K. Būgos hipoteze – žr. 51 išnašą; dar plg. Ambrazas 1993, 147] lie. valdõnas 

„valdomasis, valdinys; valdytojas, paveldėtojas“ 50 (Skardžius op. cit. 

273), la. valduon(i)s „turėtojas, valdytojas, savininkas“ (ME IV 452) 51 . 

Dėl formų pr. *valdūnikas // *veldūnikas *„tas, kuriam priklauso valda“ 

rekonstravimo motyvų pabrėžtina, kad S. Ambrazas ir V. Mažiulis, 

49 

Žulys V. Keleto retų žodžių istorija. Baltistica 1 (2), 1966, 151–161. 

50 

Plg. semantinę sklaidą lie. valdõnas „kas valdo, viešpatauja, viešpats“ KB II 60, K, SD1 

43, H, Q 90, 112, 221, 409, Lpn 111, R 58, R 160, 193, 200, 237, 289, MŽ, MŽ 77, 

211, 266, 316, 341, 386, 449, Sut, N, LsB 392, M, L, DŽ, NdŽ, J, LTI 140 (Bs), K. Donel, 

Pgg, Trg, Rsn, C II 287, Sch 179, A 1884, 396, BM 87 (Brž), FrnS 17, MT 41, 

NTApD 26, 30, LMD (Mc), Šlu, „pavaldus asmuo, valdinys“ SD 260, Sut, N, K. Būg, 

NdŽ, SP I 21 t., 124, SP II 94, LTR (Plv), „kas žiūri (darbų, reikalų) tvarkos, tvarko, 

vadovauja; vietininkas“ SD1195, N, JD 275, S. Stan, BsO 270, KlvD 177, JD 426, 1088, 

LB 137, Ls (Vlkš), Klvr, Plv, „kas turi ką (ppr. nuosavybės teisėmis), naudojasi kuo, 

savininkas“ M, MŽ 237, brš, NdŽ. 

51 

Dėl lie. valdõnas kamiengalio -o- kilmės K. Būga (RR II 371 t.) yra pateikęs du aiškinimus: 

1) suff. ide. *-ōn- [su ide. -ō- > bl. -ā-] > pr. -ūna-, la. -uona-; 2) verb. valdo- + 

suff. -na-. 

Pritarti antrajam pasirinkimui negalima, nes jam iliustruoti kažkodėl pasirenkamas substantyvų 

darybinis modelis: lie. kuprõ-nas „kuprotas žmogus“ Lnkm, lie. gyslõ-nas „gyslotis; 

plantago major“ (Būga ibd.). S. Ambrazas (1993, 147) mano, kad žodžių darybą lemia 

adjektyvų substantyvizacijos procesas.




matyt, neatkreipė dėmesio į pr. suff. -enīk- resp. lie. suff. -inink- semantinio 

funkcionalumo ypatybę: juo gali būti reiškiamas ne „paveldimų dalykų 

turėtojas“, bet „tas, kuris pasamdytas turtui administruoti, t. y. tarnautojas 

resp. pavaldinys“, t. y. lie. valdiniñkas „valstybės tarnautojas“ Rtr, Š, 

DŽ, NdŽ, KŽ, K. Būg, Mšk, Pnd, Všk, Mžš, Pns, Brt, KŽ, DūnŽ, End, 

Trk, Lpl, Akm, Btg, Jrb; Vrp 1892, 170 (J. Jabl), Š, LL 268, L, V. Kudir, 

Vžn, Pč, Žr, Sb, LTR (Ds), V. Krėv, TŽ V 596, KrvP (Rs) (LKŽ), plg. pr. 

laukinikis „žemininkas“ E 407 ↔ „tas, kuris dirba svetimą (Ordinui priklausančią) 

žemę = kolonas“ ∼ lie. laukiniñkas „laukų gyventojas; žemdirbys“ 

(LKŽ) [taip pat svarsto ir V. Mažiulis (PEŽ III 48)] – panašios 

semantinės sklaidos pavyzdžių yra ne vienas (apie juos plačiau žr. Mažiulis 

2004, 31) 52 . Vadinasi, rekonstruodamas suff. -enīk- lytį, V. Mažiulis pernelyg 

lituanizuoja prūsų vardažodį, beje, jam suteikdamas antrinę lietuvių 

žodžio reikšmę, mat lie. valdõnas „valdomasis, valdinys“ sememos, matyt, 

yra vėlyvos, atsiradusios dėl jau minėto lie. valdininkas „valstybės tarnautojas“ 

sememų skverbimosi į pastarojo žodžio semantinį lizdą 53 . Tokį 

spėjimą galima patvirtinti latvių kalbos atitikmenimis, kuriems reikšmės 

„valdomasis, valdinys“ yra nebūdingos, plg. la. valduonĩba „(laikinas) valdymas“, 

adj. la. valduonîgs „valdytojo“ (ME ibd.). 

Taigi apibendrinant galima teigti, kad jau minėti pr. waldniku, waldūns, 

waldwico, weldūnai, sendraugiwēldnikai (žr. s. v. PEŽ) yra to paties semantinio 

lizdo lytys, reflektuojančios protosememą „valdovas“ ↔ *„tas, kuris 

turi veldimus dalykus (gyvulius, žemes ir pan.)“, todėl skolinimosi galimybę, 

kuria jau anksčiau yra suabejojęs Būga (RR I 305), reikėtų atmesti. Visi 

šie žodžiai, matyt, yra senieji prūsų kalbos veldiniai. 

Remiantis šia analize, galima įžvelgti tam tikrų darybinių paralelių tarp 

suff. -ko-, -no- vedinių, t. y. suponuotinas kamiengalio [dažniausiai *-] 

ir suff. ide. *-ko-, *-no- junginys ir semantinės grandies bendrybė – suff. 

-(u)ko-//-(i)ko-, -(ū)no- posesyviškumo raiška. Taip pat konstatuotina 

suff. bl. -(u)ko- deminutyvinės reikšmės sekundarinė kilmė [kaip ir senovės 

indų], mat pirminės protosememinės sklaidos jis nesuponuoja – s. i. 

madhūka- (masc.) „bitė“ nėra „medutė, saldutė ar pan.“ [vadinasi, toks 

vedinys traktuotinas kaip posesyvinis, o ne adjektyvinis]. Taigi galima at- 

127 

52 

Mažiulis V. Prūsų kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. 

53 

Rytų baltų kalbų suff. -inink- veikėjo darybinė funkcija (plg. Ambrazas 1993, 143 tt.) 

būdinga ir prūsų kalbai.

128 




sargiai teigti, kad mažybinė-maloninė šios priesagos reikšmė atsirado kur 

kas vėliau. 

Išvados 

1. Be adjektyvizacinės, substantyvizacinės bei kt. semantinio valentingumo 

raiškų, ide. kalboms [taip pat ir baltų] būdinga posesyvinė 

suff. *-kŏ- reikšminė funkcija, kuri, spėtina, traktuotina kaip pirminė. 

2. Remiantis rekonstruota posesyvine suff. *-kŏ- semantine raiška, 

naujai interpretuotina ir kai kurių baltų žodžių reikšminė raida [kartais 

– ir kilmė] (pr. mosuco „žebenkštis“, pr. gaylux „šermuo“, pr. 

wosux „ožys“, pr. waldniku „valdovui“ ir kt.). 

Literatūra 

Ambrazas 1991 – Saulius Ambrazas. Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba. Baltistica 

27 (1), 15–34. 

Ambrazas 1991 a 

– Saulius Ambrazas. Ar žodis malnas yra skolinys? Lituanistica 2 (8), 

93–95. 

Ambrazas 1993 – Saulius Ambrazas. Daiktavardžių darybos raida. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidykla. 

Ambrazas 1996 – Saulius Ambrazas. Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga 

*-kodarybos raida. Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 101–119. Vilnius: Lietuvių 

kalbos institutas. 

Ambrazas 1998 – Saulius Ambrazas. Lietuvių ir latvių kalbų daiktavardžių darybos svarbiausi 

skirtumai. Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai (pranešimų tezės), 11–12. Vilnius: Lietuvių 

kalbos institutas. 

Ambrazas 2000 – Saulius Ambrazas. Daiktavardžių darybos raida II. Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijų leidybos institutas. 

Benveniste 1984 – Émile Benveniste. Origines de la formation des noms en indo-européen 

(cinquième tirage). Paris: Adrien-maisonneuve. 

Blažienė 2000 – Grasilda Blažienė. Die baltischen Ortsnamen im Samland. Stuttgart: Franz 

Steiner Verlag. 

Bleze 1929 – Ernests Bleze. Latviešu personu vārdu un uzvārdu studijas. Rīga: Latvijas ūniversitāte. 

Brückner 1957 – Aleksander Brückner. Stownik etymologiczny języka polskiego. Warszawa: 

Wiedza powszechna. 

Brugmann 1903 – Karl Brugmann. Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen 

Sprachen II. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner. 

Endzelīns 1951 – Jānis Endzelīns. Latviešu valodas gramatika. Rīga: Latvijas valsts izdevniecība.




Endzelīns 1982 – Jānis Endzelīns. Senprūšu valoda. Ievads, gramatika un leksika. Darbu 

izlase IV, 2 daļa. Rīga: Zinātne. 

Kaukienė 1999 – Audronė Kaukienė. Prūsų kalbos u-kamienas. Vakarų baltų kalbos ir kultūros 

reliktai III, 20–30. Klaipėda. 

Levin 1974 – Jules F. Levin. The Slavic element in the Old Prussian Elbing Vocabulary. Berkeley-London: 

University of California Press. 

Linde 1814 – M. S. B. Linde. Słownik języka polskiego, 6. Warszawa: w Drukarni XX. 

Piiarów. 

Lukšaitė 1999 – Ingė Lukšaitė. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje 

Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos. 

Macdonell 1910 – A. A. Macdonell. Vedic Grammar. Strassburg: Verlag von Karl 

J. Trübner. 

Mažiulis 1966 – Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos paminklai, 1. Vilnius: Mintis. 

Mažiulis 1970 – Vytautas Mažiulis. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. Deklinacija. 

Vilnius: Mintis. 

Mažiulis 1994 – Vytautas Mažiulis. Dėl prūsų grafinių taisymų. Baltistica 27 (2), 57–60. 

Vilnius. 

Mažiulis 2004 – Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Vilniaus universiteto 

leidykla. 

Meillet 1931 – Antoine Meillet. Grammaire du Vieux-Perse. Paris: Librairie ancienne Honoré 

Champion. 

Mikalauskaitė 1975 – Elžbieta Mikalauskaitė. Lietuvių kalbos fonetikos darbai. Vilnius: 

Mokslas. 

Renou 1930 – Louis Renou. Grammaire Sanscrite, I–II. Paris: Librairie d’Amérique et 

d’Orient. 

Skardžius 1996 – Pranas Skardžius. Rinktiniai raštai, 1. Parengė A. Rosinas. Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedijų leidykla. 

Smoczyński 2000 – Wojciech Smoczyński. Untersuchungen zum deutschen Lehngut im Altpreussischen. 

Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego. 

Smoczyński 2001 – Wojciech Smoczyński. Język litewski w perspektywie porównawczej. 

Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego. 

Trautmann 1910 – Dr. Reinhod Trautmann. Die altpreussiches Sprachdenkmäler. Göttingen: 

Vandenhoeck & Ruprecht. 

Trautmann 1923 – Dr. Reinhod Trautmann. Baltisch-Slavisches Wörterbuch. Göttingen: 

Vandenhoeck & Ruprecht. 

Vanagas 1970 – Aleksandras Vanagas. Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis. 

Vanagas 1981 – Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: 

Mokslas. 

Walde 1938 – Alois Walde. Lateinisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg: Carl Winter’s 

Universitätsbuch-handlung. 

Weissbach 1911 – F. H. Weissbach. Die Leilinschriften am Grabe des Darius Hystaspis. Leipzig: 

Walter de Gruyter & Co. 

Wołowska 1860 – T. Wołowska. Historya Polska, I. Paryż: w drukarni L. Martinet. 

Žulys 1966 – Vladas Žulys. Keleto retų žodžių istorija. Baltistica 1 (2), 151–161. 

Барроу 1976 – Томас Барроу. Санскрит. Москва: Прогресс. 

129

130 




Бернштейн 1974 – С. Б. Бернштейн. Очерк сравнительной грамматики славянских 

языков. Москва: Наука. 

Вейк ван 1957 – Н. ван Вейк. История старославянского языка. Москва: Издательство 

иностранной литературы. 

Гамкрелидзе, Иванов 1984 – Тамаз В. Гамкрелидзе, Вячеслав Вс. Иванов. 

Индоевропейский язык и индоевропейцы, т. 1–2. Тбилисси: Universiteta. 

Дегтярев 1994 – Дегтярев В. И. Рефлексы индоевропейской формы собирательности 

на *-ā в балтийских и славянских языках. Baltistica IV priedas, 29–41. 

Елизаренкова 1982 – Татьяна Яковлена Елизаренкова. Грамматика ведийского языка. 

Москва: Наука. 

Мейе 1914 – Антуан Мейе. Грамматика индо-европейских языков. Юрьевъ: Типографiя 

К. Маттисена. 

Непокупный 2003 – Анатолий Непокупный. Прусское табу: mosuco E 662 „ласка“ как 

диминутив от moazo E 178 „тётя“. Baltistica 37 (1), 35–43. Vilnius. 

Стевановиħ 1964 – М. Стевановиħ. Савремени српкохрватски език. Београд. 

Хабургаев 1974 – Г. А. Хабургаев. Старославянский язык. Москва: Просвещение. 

Santrumpos 

BRMŠ I–IV – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 1–2), Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas (t. 3–4), 1996–2005. 

Būga I–III – Būga K. Rinktiniai raštai. Sudarė Z. Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė 

politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. 

EH – Endzelīns J., Hauzenberga E. Papildinājumi un labojumi K. Mǖlenbacha Latviešu 

valodas vārdnīcai, I–II. Rīgā: 1934–1938 (I), 1938–1946 (II). 

Frisk I–III – Frisk H. Griechisches Etymologisches Wörterbuch. Heidelberg: Carl 

Winter Universitätsverlag, 1960. 

IEW – J. Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, I–II. Bern und 

München: A. Francke AG-Verlag, 1959–1969. 

JBR I–V – Balys J. Raštai, 1–5. Parengė R. Repšienė. Vilnius: Lietuvių literatūros 

ir tautosakos institutas, 1998–2004. 

LATŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, 2. Vilnius, 

1976. 

LE I–XXXVII – Lietuvių enciklopedija, t. 1–37. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos 

leidykla, 1953–1985. 

LEW – Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, I–II. Heidelberg: Vandenhoeck 

& Rup-recht, 1962–1965. 

LKŽ I–XX – Lietuvių kalbos žodynas, 1–20. Vilnius, 1956–1999, http://www.lkz.lt 

LM I–III – Lietuvių mitologija, 1–3. Vilnius, 1995–2003. 

LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas, I–II. Vilnius, 1985–1989.




Mayrhofer I–III – Mayrhofer M. Kurzgefaßtes etymologisches Wörterbuch des Altindischen, 

1–3. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1956–1976. 

ME I–IV – Mǖlenbachs K. Latviešu valodas vārdnīca, 1–4. Rediğējis, papildinājis, 

turpinājis J. Endzelīns. Rīga: Izglītības ministerija (t. 1), Kultūras fonds (t. 2–4), 

1923–1932. 

PEŽ I–IV – Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1–4. Vilnius: 

Mokslas (t. 1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 2, 3), Mokslo ir enciklopedijų 

leidybos institutas (t. 4), 1988–1997. 

Фасмер I–IV – М. Фасмер. Этимологический словарь русского языка, т. 1–4. 

Москва: Прогресс, 1986–1987. 

131 

Santrumpos 54 

Až – Ažulaukė (Vilniaus r.) 

Bēr – Bērzaune 337 

Ddv – Didvyžiai (Vilkaviškio r.) 

Dr – Drusti 303 

Ēv – Ēvele 268 

Gst – Gastos (Kaliningrado sr., Rusijos Federacija) 

Jer – Jeri 260 

Jēr – Jērcēni 269 

Jnpb – Jaunpiebalga 310 

Klv – Kalviai (Kaišiadorių r.) 

Lgl – Laugaliai (Anykščių r.) 

Mzs – Mazsalaca 248 

phv. – persų (pehlevi) 

Pž – Pėžaičiai (Klaipėdos r.) 

Raun – Rauna 296 

rg. – ragūzų [dalmatų ir bosnių tarpdialektinė zona] 

Rmd – Rimdžiūnai (Jūratiškių apyl., Baltarusijos Respublika) 

Rūj – Rūjiena 254 

Sal – Salgale 228 

Stb – Stebuliškės (Marijampolės r.) 

Švb – Švobiškis (Pasvalio r.) 

Val – Valmiera 273 

Vč – Večiai (Skuodo r.) 

Vkšn – Viekšnaliai (Telšių r.) 

Zs – Zasiečiai (Zietelos r., Baltarusijos Respublika) 

54 

Kitos vietovardžių santrumpos kaip LKŽ: http://www.lkz.lt/dzl.php?11

132 





SEMANTIC SPREAD OF THE IE SUFF. *-KO- IN 

BALTIC LANGUAGES 

Summary 

In the present article once again an attempt is made to establish a way 

of semantic development of the IE suffix *-ko-. It is important for the 

analysis of separate Baltic lexemes and finding an origin of derivational 

types of the other IE languages. Having analyzed a semantic spread of the 

derivational element, the hypothesis is put forward that without already 

specified adjectivizational, substantivizational etc. semantic functions, for 

the IE [also Baltic] languages also is inherent possessive function which 

most likely is primary. 

Being based on the received data of semantic valency of the suffix, new 

interpretation of some Baltic and Slavic lexemes is resulted, including 

OPr. mosuco “weasel” E 662, OPr. gaylux “ermine” E 661, OPr. wosux 

“goat” E 675; OPr. waldniku “for the master” III 91 25 

[59 1 

], OPr. waldwico 

“knight” E 406, Slav. владыка “lord, master”, Slav. вьсевладыка “sovereign” 

etc.


133 

Ieva Kuplā – Latvijos universiteto Filologijos fakulteto 

baltų filologijos doktorantė, Latvijos universiteto Latvių 

kalbos instituto asistentė. 

Moksliniai interesai: veiksmažodžių semantika, kognityvinė 

semantika. 

Adresas: LU aģentūra LU Latviešu valodas institūts, 

Akadēmijas laukums 1, Rīga, LV-1050, Latvija. 

El. paštas: ieva.kupla@gmail.com 

Ieva Kuplā – Doctoral student of Baltic Philology at the 

Faculty of Philology, University of Latvia, Assistant at the 

University of Latvia, Latvian Language Institute. 

Research interests: semantics of verbs, cognitive semantics. 

Address: LU aģentūra LU Latviešu valodas institūts, 

Akadēmijas laukums 1, Rīga, LV-1050, Latvija. 

E-mail: ieva.kupla@gmail.com 

Ieva Kuplā 

LU Latviešu valodas institūts 

M ī l e s t ī ba s m e ta f o r a s l at v i e š u 

valodā 

Anotacija 

Šiame tyrime, remiantis kognityvinės lingvistikos pradininkų George Lakoffo ir Marko 

Johnsono sukurta konceptualiųjų metaforų teorija, nagrinėjamos latvių kalbos meilės koncepto 

metaforos. Straipsnio tikslas – detaliai aptarti meilės metaforų ištakos sritį, kur žodžiai 

vartojami tikslinei sričiai – meilei – įvardyti, palyginant jų įvairiapusiškumą ir pagrindinių 

emocijų – baimės (la. bailes), pykčio (la. dusmas), džiaugsmo (la. prieks) – konceptualiąsias 

metaforas. Tyrimo objektu pasirinktos įvairios metaforos, apibūdinančios meilę. Medžiaga 

rinkta iš trijų didžiausių dienraščių latvių kalba – Diena, Neatkarīgā Rīta Avīze, Latvijas 

Avīze – ir iš šiuolaikinės latvių kalbos tekstyno (http://www.korpuss.lv). 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kognityvinė semantika, ištakos sritis, tikslinė sritis, konceptualioji 

metafora, ontologinė metafora, orientacijos metafora. 

Abstract 

This article deals with metaphorical designations the concept of love in the Latvian language 

by using the conceptual metaphor theory developed by the founders of cognitive 

linguistics George Lakoff and Mark Johnson. The aim of the article is to describe in detail 

the source domain used for designating the target domain – love, as well as to compare the 

diversity of love metaphors with the conceptual metaphors of basic emotions, like fear (la. 

bailes), anger (la. dusmas), joy (la. prieks). Different metaphors expressing love were the 

research object. The material for the research is taken mostly from three largest Latvian 

newspapers – “Diena” and “Neatkarīgā Rīta Avīze”, “Latvijas Avīze”, as well as from the 

corpus of the modern Latvian language (http://www.korpuss.lv).

134 

Ieva Kuplā 

Mīlestības metaforas 

latviešu valodā 

KEY WORDS: cognitive semantic, source domain, target domain, conceptual metaphor, 

ontological metaphor, orientation metaphor. 

Mūsdienās lingvistikā populāri ir pētījumi par emociju pētnieku izvirzītajām 

pamatemocijām bailēm, dusmām, prieku, piemēram, Valentīna 

Maslova, aprakstot emocionālo konceptu, analizējusi laimi un prieku 

(Маслова 2005), Džordžs Leikofs raksturojis dusmu konceptu (Лакофф 

2004). Līdzās šiem pētījumiem aktuāli ir pētījumi par sekundārajām emocijām, 

tā, piemēram, Sergejs Vorkačevs raksturojis mīlestību lingvokultoroloģiskā 

aspektā (Воркачев 2007). Raksta autore kā šī pētījuma mērķi 

izvirzījusi detalizēti aplūkot mīlestības metaforu avotjomas latviešu valodā, 

kuru vārdi izmantoti mērķjomas – mīlestības – nosaukšanai, salīdzināt to 

daudzveidību ar pamatemociju baiļu, dusmu, prieka konceptuālajām metaforām 

(Kuplā 2009), to analīzei izmantojot konceptuālo metaforu pieeju. 

Par pētījumu objektu izraudzītas mīlestības metaforas – konkrēti, ekscerpēts 

materiāls no trim lielākajiem dienas laikrakstiem latviešu valodā: 

„Diena“, „Neatkarīgā Rīta Avīze“, „Latvijas Avīze“, kā arī no mūsdienu 

latviešu valodas korpusa (http://www.korpuss.lv). 

Kognitīvajā lingvistikā emocionālās leksikas pētīšanā izmanto konceptuālo 

metaforu pieeju. Tajā pretstatā metaforu tradicionālajai izpratnei uzskata, 

ka metafora ir nevis valodas, bet gan pieredzes fenomens. To bieži 

var verbalizēt, taču metaforas semantiskajā apstrādē noteicoša un primāra 

ir nevis valoda, bet gan saprašana, apjēgsme, fona zināšanas un pieredze 

(Šķilters 2008, 105). 

Konceptuālā metafora ir viena no konceptualizācijas formām, kognitīvajiem 

procesiem, kuri skaidro un formulē jaunus jēdzienus un bez kuriem 

nav iespējams iegūt jaunas zināšanas (Lakoff, Johnson 1980, 7; Gabrėnaitė 

2006, 51). Konceptuālās metaforas veido divi pieredzes lauki source domain 

(‘avota lauks’) un target domain (‘mērķa lauks’), kuru nosaukšanai 

latviešu valodā izmanto divējādus terminus: sākotnējais pieredzes lauks, kas 

raksturo to, kā mēs kādu parādību apjēdzam tiešajā, nemetaforiskajā pieredzē, 

un rezultējošais pieredzes lauks, kas raksturo metaforisko nozīmi, 

(Šķilters 2008, 104) vai avotjoma un mērķjoma (Sīlis 2006, 108). Raksta 

autore, analizējot emociju metaforas, izmanto Jāņa Sīļa ieteiktos terminus, 

jo tie ir precīzāki, īsāki un labāk raksturo minētos jēdzienus. 

Kognitīvajā lingvistikā, raksturojot konceptuālās metaforas, tās var klasificēt 

saskaņā ar kognitīvajām funkcijām, kuras tās veic. Valodnieki izvirza

Ieva Kuplā 



trīs konceptuālo metaforu veidus: ontoloģiskās, orientācijas un strukturālās 

metaforas (Lakoff, Johnson 1980, 14–17; 25–29; Kövecses 2002, 33). 

Ontoloģiskās metaforas ļauj runāt par parādībām, procesiem – abstraktiem 

jēdzieniem – tā, it kā tiem piemistu fizikālas īpašības, respektīvi, 

garīgi procesi tiek izteikti ar fizisku nosaukumu (Lakoff, Johnson 1980, 

25; Kövecses 2002, 35). Tās visbiežāk izmanto personifikācijās, piemēram, 

bēdīgā pieredze, skumjais pikets u.c. 

Orientācijas metaforas raksturo vārdu nozīmju telpisko organizāciju, 

aplūko to pretstatus: uz augšu / uz leju; iekšā / ārā; uz priekšu / atpakaļ; 

tuvu / tālu u.c. (Lakoff, Johnson 1980, 14; Kövecses 2002, 36). Piemēram, 

emocijas prieks un bēdas saistās ar metaforiskiem pretstatiem uz augšu un 

uz leju, no vienas puses, tās ir fizioloģiski motivētas – cilvēks paceļ galvu, 

kad ir priecīgs, bet nolaiž galvu, kad ir bēdīgs, no otras puses, tās ir valodiski 

motivētas, metaforu veids: labs – uz augšu, lēkāt aiz laimes (ja to 

nedara fiziski), uzlabot garastāvokli, slikts – uz leju, sabrukt, sašļukt. 

Rakstā, analizējot mīlestības metaforas, aplūkotas strukturālās metaforas. 

Tajās kāds mērķjomas jēdziens tiek izteikts, izmantojot avotjomas 

valodas nozīmju struktūru (Lakoff, Johnson 1980, 14; Kövecses 2002, 33). 

Šo konceptuālo metaforu funkcija ir veicināt runātāja mērķjomas sapratni 

ar avotjomas līdzekļu struktūru, piemēram, laika koncepts ir strukturēts 

saskaņā ar kustību un attālumu. Strukturālā metafora laiks ir kustība ir vispārīgs 

apzīmējums tiem metaforiskajiem izteicieniem, kuros laiks saistās 

ar jēdzienu virzība. 

Kā atzīst amerikāņu emociju pētnieks Kerolls Izards, mīlestība ir pats 

noslēpumainākais un sarežģītākais emociju izteikšanas veids. Mīlestība 

sevī ietver gan izjūtu, gan domāšanas komponentus, to papildina emocionāli 

pārdzīvojumi, bioloģiskā nepieciešamība. Mīlestība pēc emociju rakstura 

ir daudzveidīga, tajā ir izjūtamas gan pozitīvās emocijas (prieks), gan 

negatīvās emocijas (skumjas, naids) (Изард 2007, 411). 

Latviešu valodā visbiežāk mīlestības metaforas reprezentē strukturālā 

metafora MĪLESTĪBA IR UGUNS, to apstiprina avotjomas, kas nosauc 

karstumu, ugunīgumu, piemēram: 

Krāsas dēļ skūpstus der uzsildīt. Visu šo maisījumu karsē uz karstas mīlestības 

uguns un vāra, kamēr salds un maisītājs piekusis. (K) 

Kad mīlestības liesma iedegusies un ir jo karsta, kad jūs esat tik spēcīgi 

iemīlējušies .. (K) 

135

136 

Ieva Kuplā 



.. atcerēdamās Rahabu un Bābeli, tas ir, nomaldījušos pagānus, mūsu jaunajos 

laikos ar savas mīlestības uguni šādi atmodinājusi elku pielūdzējus līvus 

no elkdievības un grēku miega .. (K) 

Konceptuālās metaforas mehānisms ir tāds, ka konkrētajā vārdu savienojumā 

aktualizējamas tikai vienas avotjoma īpašības (Papaurėlytė-Klovienė, 

Kvašytė 2006, 279), tāpēc, raksturojot strukturālo metaforu MĪ- 

LESTĪBA IR UGUNS, var aplūkot uguns degšanas pakāpes, kas nosauc 

savstarpējo attiecību nianses, piemēram: 

•y iemīlēšanos 

Kad mani iepazīstināja ar Vjačeslavu, uzdzirksteļoja mīlestība no pirmā 

acu skatiena .. (Diena) 

Plānotās vientuļās atpūtas vietā iedegas karsta mīlestība. Tomēr Cerību 

ielā lepnā vientulībā dzīvo arī Dāvja vecākais brālis Ēriks .. (Diena) 

•y noturīgu mīlestību 

Itālijā sievietes dod pretī un, kad vulkāns norimst, mīla kā lava deg, bet 

mani tā dedzināja .. (Diena) 

Pēc šīm sarunām man bija sajūta, ka krūtīs deg neaprakstāma, dzīva, silta 

uguns mīlestības liesma. (K) 

•y mīlestības zaudēšanu 

.. interesanti aplūkot ne tikai prieku un gaviles. Gadās, ka dzīves peripetijās 

un pagriezienos mīlestība izdziest. Tad viens no partneriem pārdzīvo 

visplašāko emociju gammu. (K) 

Tad dvēseļu intimitāte beidzas, apdziest mīlestības, patiesuma dzīvā uguns, 

dzīvā interese izbeidzas .. (K) 

Mīlestības izjūtu nozīmīgumu nosauc uguns degšanas intensitāte, piemēram, 

minot ļoti karstas jūtas, izmanto avotjomas vērsmains, verdošs: 

Trijstūrī iesaistīto drāmu uzpasē Skaidrītes Putniņas temperamentīgā pavārīte 

Marianna ar savu izredzēto – Agra Māsēna sētnieku Osi. [..] Tagad, 

kad abu lauleņi zem zemes, bauda versmainu mīlu pie kotlešu pannas un cieš 

pie neiznestas miskastes. (NRA) 

Savā tiecībā uz mērķi šie cilvēki ir nenogurdināmi. Viņos verd dzīves mīlestība, 

bet priekšroka vienmēr tiek dota personiskajām interesēm. (K) 

Mīlestības metaforas, kuru avotjoma ir uguns, atspoguļo arī cilvēku vēlmi 

apvienoties, piemēram: 

Bet te pēkšņi – mūs sakausē mīlestībā. Pēkšņi es redzu, ka mēs esam tauta.. 

(Diena)

Ieva Kuplā 



Mīlestības strukturālās metaforas, kas saistāmas ar avotjomu uguns, nosauc 

gaismas radīšanu, piemēram: 

Sirdī un liriskā soprāna krāsās mīlestībā staroja festivāla namamāte Inese 

Galante .. (Diena) 

Raksturojot mīlestības neierobežotību, plašumu, jāmin strukturālā metafora 

MĪLESTĪBA IR ŪDENSTILPNE, kuras nosaukšanai izmanto avotjomas 

– okeāns, jūra, avots, straume, piemēram: 

Tas ir viens liels mīlestības okeāns, kurā tu peldi, un grūti izšķirt, kur ir 

mīlestība .. (K) 

.. baseins, kurā mācās peldēt. Mīlestības gaisotnē, lai pēc tam katrs pats 

izpeldētu savās mīlestības jūrās un okeānos. Seminārs ir kā ceļojums mežonīgā 

mežā, no kura iznāk ar citu briedumu. (K) 

Uz pelēka akmens sapņu feja, un spārni nelūst zem ēnām, no mīlestības 

avotiem dots dzert nenotikušam slepkavai un kroplim lēnam .. (K) 

Kad tā ir neglābjami zaudēta, bet ātrāk jau tikai peld mīlestības straumē un 

izmanto to. Nav nesāpīgu dzemdību, nav nesāpīgas mīlestības. (K) 

Pretstatā iepriekš minētajām metaforām, kas nosauc mīlestības neierobežotību, 

plašumu, saistot to ar lielām ūdenstilpnēm, jāmin metafora, 

kuras avotjoma ir piliens, kas raksturo mīlestības kā ūdenstilpnes mazāko 

vienību, piemēram: 

Krājiet zināšanas pa pilienam vien, stipriniet sevi ar pacietības pilieniem, dāviniet 

mīlestības pilienus, meklējiet gudrības pilienus, tveriet prieka pilienus .. (K) 

Minot mīlestības nozīmīgumu, metaforās izmanto avotjomas dziļš, 

sekls, piemēram: 

Tad viens no partneriem pārdzīvo visplašāko emociju gammu. No dziļas 

mīlestības līdz naidam, no aizvainojuma līdz bezspēcībai. No kauna izjūtas 

līdz vainas apziņai. (K) 

Taču, kā savulaik teicis itāliešu režisors Federiko Fellīni, kurš sūdzējās, cik 

viss ir slikti – gan kino iet uz galu, gan mīla kļuvusi sekla, bet uz pretjautājumu, 

ko tas viss nozīmē, viņš smaidot piebilda – tikai to, ka dzīve ir dziļi un 

nenoliedzami salda. (NRA) 

Raksturojot mīlestības virzību, izmanto avotjomu plūst, piemēram: 

.. klātesamību neapliecina pārdabiski, bet gan apstākļos un cilvēku rīcībā, 

ļaujot savai mīlestībai plūst caur mums uz citiem. (K) 

Līdzīgi kā iepriekš minētā mīlestības strukturālā metafora MĪLESTĪBA 

IR UGUNS, mīlestības savstarpējo attiecību nianses nosauc avotjomas, kas 

137

138 

Ieva Kuplā 



raksturo zieda augšanu. Tādējādi var minēt mīlestības strukturālo metaforu 

MĪLESTĪBA IR AUGS. Par mīlestības aizsākumu un pilnveidošanos 

liecina avotjomas asns, iedīglis, plaukšana, augšana, piemēram: 

To iztulkoja kā mīlestības asnu. Un tad programmas vadītājs sacīja, ka 

nākamā paaudze acīmredzot vēl nav visu zaudējusi. (K) 

Kristībā mēs saņemam dievišķo tikumu ticības, cerības un mīlestības iedīgļus. 

(K) 

Man pašai palīdz doma, ka man partneris nav nekas pašsaprotams. Tas, 

ka viņu esmu satikusi, tas, kā uzplaukusi mūsu mīlestība, tas, ka esam kopā, 

vienmēr paliks kā brīnums. (K) 

Vijoļkoncerts pieder klasiskās mūzikas zelta fondam – ikkatrs atplaukst dzīves 

mīlestībā, dzirdot mocartiski dzīvespriecīgo koncerta trešo daļu .. (Diena) 

Kā tā var uzreiz iemīlēties? Bet ar katru dienu mīlestība auga un auga .. 

(Diena) 

Par nobriedušu, pastāvīgu mīlestību lieca avotjomas – auglis, zieds, 

koks, piemēram: 

Mīlestība nobriest kā auglis (LA) 

.. bet sirdī tā pati neziņa, šaubas. Labāk ieskaties šajās neparastajās puķēs. 

Tās katra ir mīlestības pilns zieds. (K) 

Parks un pils jau izsenis ir jaunlaulāto pāru ceļa mērķis, lai ap mīlestības 

ozola vareno stumbru sietu savas jaunās ģimenes stipruma saiti .. (K) 

Mīlestības metaforas raksturo ne tikai cilvēka garīgi izjustas jūtas, bet 

atspoguļo arī fizisku nepieciešamību, tās nosaukšanai izmantojot avotjomas, 

kas saistāmas ar maņu orgānu darbību, piemēram, strukturālā metafora 

MĪLESTĪBA IR UZTURS kā avotjomas nosauc izjūtas, kas saistītas ar 

garšu, bada sajūtu, slāpēm, piemēram: 

Raujoties pa danču pleķi, sajūt mīlestības smeķi. Un tur labi virmo jūtas 

kopā dejojot, kas gūtas. (K) 

Par mīlestību gan dzejoļu ir maz, jo viņai nav bijusi laime izjust mīlestības 

saldo garšu, vairāk mīlas rūgtumu. (K) 

.. bērnu nama bērni ar kaut ko īpaši atšķiras no citiem bērniem. Viņiem ir 

ļoti izteikts mīlestības bads. (K) 

Pasaule iet postā mīļuma un laipnības trūkuma dēļ. Cilvēki mokās mīlestības 

slāpēs, bet mīlestībai neatliek laika .. (K) 

Mīlestības metaforas, kas saistītas ar cilvēka uzturu, tiek izteiktas arī 

personifikācijās, piemēram:

Ieva Kuplā 



Visi taču zinām teicienu, ka mīlestība iet caur vēderu! Pieburt var arī ar 

visvienkāršākajām ceptām kotletēm. (K) 

Teātri var atrast arī restorānā. Režisore Baņuta Rubesa ir pārliecināta, ka 

mīlestības ceļš plūst arī caur vēderu. (K) 

Strukturālā metafora MĪLESTĪBA IR AKLA BŪTNE raksturo izmaiņas 

cilvēka fizioloģijā. To atspoguļo metaforas, kas saistītas ar redzes darbību, 

kuru avotjoma ir aklums, piemēram: 

Mīlestība ir akla, toties [..] skaista, jo Leni savukārt bija sieviete, kura gribēja 

izdevīgi apprecēties. (NRA) 

Kamēr vieni publicē 51 gadu vecās Intas Fogeles un viņas 30 gadus jaunā 

vīra medusmēneša jaukumus, mēs uzklausām teju vai kriminālstāstu par viņu 

attiecību ēnas pusēm – vai tiešām mīlestība ir akla? (NRA) 

NEREDZĪGĀ MĪLESTĪBA (Diena) 

Ar cilvēka fizioloģiskajām jūtām saistīta arī strukturālā metafora MĪ- 

LESTĪBA IR VESELĪBA, kur kā avotjomas tiek izmantotas cilvēka izjūtas 

– sāpes, spazmas, piemēram: 

Esmu kopā ar viņām pārdzīvojusi pirmās neatbildētās mīlestības sāpes, 

esam sakašķējušās par džekiem, salabušas, nosvinējušas izlaidumu .. (K) 

Vardarbības kamols manā kuņģī saduļķojās un tad atbrīvojās maigā nožēlas 

un mīlestības spazmā. Mēs atgriezāmies no slimnīcas, kad ausa saule. (K) 

Mīlestības metaforas reprezentē arī cilvēka fizioloģisku ietekmēšanu, 

kā avotjomu minot garīgās saslimšanas, taču jāpiebilst, ka šīs izpausmes 

ir tradicionāli tautas domāšanā pieņemtas, bet nav zinātniski pamatotas, 

piemēram: 

Nejauši satiekoties divatā, Samija un Gregors nespēj apvaldīt jūtas. Johans atzīstas, 

ka baidās sajukt prātā, jo nemitīgi sarunājas ar mirušo Elizabeti. (NRA) 

.. jo mīla tak visus dara ne tikai aklus, bet arī dulnus .. (Diena) 

Latviešu valodā mīlestības jēdziens konceptualizējams arī kā audums, 

tāpēc, nosaucot strukturālo metaforu MĪLESTĪBA IR AUDUMS, kā avojtomas 

minētas pavediens, saites, iziršana, nogriešana, kas raksturo nepastāvīgu 

vai zaudētu mīlestību, piemēram: 

Rakstu vārdi visatbilstošākā veidā raksturo to mīlestības pavedienu, kas 

audās cauri gan mūsu laulību dienai, gan arī pirms un pēc tās. (K) 

Tas, ko viņas izstāstīs, noderēs visiem, kurus ar alkoholiķi vieno asins vai 

mīlestības saites. Kā neviens cits, mēs, alkoholiķu sievas, jūs ļoti labi saprotam. 

(K) 

139

140 

Ieva Kuplā 



.. kā liek sajust Hedžisa debija spēles kino režijā, arī iespēja atjaunot irstošās 

mīlestības saites. (K) 

.. brūte brūtgānam nedrīkst dāvināt kādu asu lietu, piem., nazi, dakšiņu, jo 

tad nogriežot mīlestību. (K) 

Mīlestības trauslumu raksturo strukturālā metafora MĪLESTĪBA IR 

TRAUSLS OBJEKTS, kur kā avotjomas minētas salaušana, saplēšana, 

piemēram: 

Viņš ir sapņu vīrietis, un sapņu vīriešiem neviens nespēj salauzt sirdi. 

(NRA) 

.. kā pēkšņi mēdz salūzt mīlestība, kuru nemitīgi baksta un kuras izturību 

pārbauda: tinkš! un jūtu vairs nav. Ne slikto, ne labo. (Diena) 

.. atraidīta mīlestība nav iemesls pašnāvībai. Pret Kārli bija aizvainojums, 

bet ne saplēsta mīlestība. Drīzāk iemācīta tradicionāla sajūta, ka Kārlim jārūpējas 

par viņas likteni. (K) 

Mīlestības ietvaru reprezentē strukturālā metafora MĪLESTĪBA IR 

TRAUKS, kur kā avotjomas minēti ķocis, kauss, piemēram: 

Jā, Pičuk, es jau eju. Tā jau tas ir, cilvēks bez mīlestības ir kā ķocis bez 

līkstes, un daudz tādā neieliksi, un daudz no tāda neizņemsi .. (K) 

.. dot un bieži vien pašai palikt tukšā, bet tas viņu neapstādina dot atkal un 

atkal, jo viņas mīlestības kauss ir bezgalīgs. (K) 

Raksturojot mīlestības metaforas, kā avotjoma tiek lietota arī militārā 

leksika – uzvara, iznīcināšana, sagrāve, iekarošana, minot strukturālo metaforu 

MĪLESTĪBA IR CĪŅA, piemēram: 

Protams, beigās uzvar mīlestība. (Diena) 

Paradoksāli, ka mīlestība bieži vien iznīcina tos, kas tai ļaujas .. (Diena) 

Virsnieku aizsūtīja uz fronti, vēstule noklīda. Izmisis par dubulto dzimtenes 

un mīlestības sagrāvi, viņš izaicināja Nāvi .. (K) 

Kādas viltības jāņem vērā, ja vīrietis grib iekarot sievieti? (K) 

Ar militāro leksiku saistāma arī strukturālā metafora, kas raksturo cilvēka 

ietekmēšanu, nosaucot strukturālo metaforu MĪLESTĪBA IR IERO- 

CIS, kuras avotjomas – padarīt aklu, padarīt traku, smacēt, nogalināt, cirst 

brūci, piemēram: 

Šī nu ir tā reize, kad mīlestība padara aklu vai, mazākais, aizsedz acis ar 

rozā brillēm. (NRA) 

Kāds man sacīja: „mīlestība mūs padara trakus, bet laulība – par ragnešiem. 

No ciešanām neizbēgt abos gadījumos.” (K)

Ieva Kuplā 



Šāda mīlestība smacē, „viņš man atzinās vienā no vakariem, kad aiz pīpētavas 

loga lēni krita pirmās sniegpārslas,” es tā nevaru. Pīpētavā bija silti .. 

(Diena) 

Tā kā iznīkst viss, kam viņš pieskaras, mīla sievieti nogalina, un viņš paliek 

viens ar savām skumjām un nicinājumu. (Diena) 

Man bail, ka man varētu uzbrukt sāpes, kurām nav remdinājuma. Īsti dziļas 

brūces cērt tikai mīlestība, piedot var, bet aizmirst ne. (K) 

Latviešu valodā mīlestību raksturo strukturālā metafora MĪLESTĪBA 

IR CELTNE, kas gan atklāj mīlestības stabilitāti, gan tās zaudēšanu, minot 

avotjomas – mūris, skola, piemineklis, krāsmatas, sabrukšana, sagraušana, 

piemēram: 

.. mēs kopā veidosim šo aizstāvības mūri, no dzīvas miesas, no dzīvas gribas, 

dzīvas mīlestības mūri, kas stāsies pretī ieročiem un tankiem. (K) 

Ģimene ir mīlestības skola mūža garumā. Ģimene ir vajadzīga katram bērnam, 

jo tikai ģimenē bērns ir mīlēts. (K) 

Tadžmahalas pils, ko mēdz dēvēt par visskaistāko mīlestības pieminekli 

pasaulē. (K) 

.. skaists donžuāns, nevaldāms mīlnieks, bet baidās no saistībām, tāpēc 

atstāj aiz sevis mīlas krāsmatas. (K) 

Sens jautājums un līdz galam neatbildēts, vai sabrūkot mīlestībai draudzība 

saglabājas? (K) 

.. neparastu mīlestības romānu vai arī kā dzēlīgu satīru par mūsu sabiedrību, 

kurā virspusīga mīlestība sagrauj cilvēka dziļāko būtību. (K) 

Analizējot mīlestības metaforiskos apzīmējumus latviešu valodā, jāpiekrīt 

psihologu atzinumam, ka „mīlestības būtību nav viegli definēt, tomēr 

tai piemīt iekšēja kārtība, kuru iespējams atklāt un izpētīt” (Lūiss, Amini, 

Lenons 2003, 10). Jāsecina, ka mīlestības mērķjomas nosaukšanai izmantotās 

avotjomas ir daudzveidīgas: 

• y versmaina mīla – strukturālā metafora mīlestība ir uguns; 

• y mīla kļuvusi sekla – strukturālā metafora mīlestība ir ūdenstilpne; 

• y uzplaukusi mīlestība – strukturālā metafora mīlestība ir augs; 

• y mīlestības bads – strukturālā metafora mīlestība ir uzturs; 

• y neredzīga mīlestība – strukturālā metafora mīlestība ir akla būtne; 

• y sajukt prātā – strukturālā metafora mīlestība ir veselība; 

• y mīlestības pavediens – strukturālā metafora mīlestība ir audums; 

• y saplēsta mīlestība – strukturālā metafora mīlestība ir trausls objekts; 

141

142 

Ieva Kuplā 



• y mīlestības kauss – strukturālā metafora mīlestība ir trauks; 

• y vīrietis grib iekarot sievieti – strukturālā metafora mīlestība ir cīņa; 

• y mīlestība nogalina – strukturālā metafora mīlestība ir ierocis; 

• y mīlestības mūris, skola – strukturālā metafora mīlestība ir celtne u.c. 

Raksturojot mīlestības metaforas latviešu valodā, jāatzīst, ka galvenokārt 

tās saistāmas ar tradicionāli pieņemto mīlestības jēdziena pamatizpratni – 

mīlestību starp diviem cilvēkiem. Mīlestības pamatizpratni apstiprina gan 

valodnieka S. Vorkačeva atzinums, ka mīlestība starp cilvēkiem uztverama 

kā prototipiskākā un tā aizstāj runātāja apziņā visu radniecīgo „mīlestības 

paveidu kopumu” (Воркачев 2007, 8), gan latviešu valodas skaidrojošajās 

vārdnīcās jēdziena mīlestība skaidrojumos kā pamatnozīme minētā par prototipskāko 

atzītā saikne starp diviem cilvēkiem, piemēram: 

LVV 

1. Intīmas jūtas, kam raksturīgas 

dziļas simpātijas, sirsnība (pret 

pretējā dzimuma cilvēku) un juteklīga 

tieksme (pēc tā). Pirmā 

mīlestība. Atzīšanās mīlestībā. 

LLVV 

1. Intīmas, dziļas un noturīgas pozitīvas jūtas 

(parasti mijiedarbībā ar dzimumtieksmi), 

kas vērstas uz konkrētu pretējā dzimuma 

cilvēku un kas rosina indivīdu pilnveidot 

sevi, darboties šī cilvēka labā. Vīrieša mīlestība. 

Jauniešu mīlestība. 

Analizējot mīlestības jēdziena atvasināto jeb perifēro nozīmju strukturālās 

metaforas, jāsecina, ka mīlestības mērķjomas nosaukšanai izmanto 

līdzīgas avotjomas, piemēram, aplūkojot jēdziena mīlestība atvasināto nozīmi: 

‘jūtas, kam raksturīga dziļa sirsnība, dziļas simpātijas (pret kādu, pret 

ko), pašaizliedzīga pieķeršanās (kam)’, jāatzīst, ka mīlestības mērķjomas 

nosaukšanai izmanto avotjomas, kas raksturo spraigumu, ugunīgumu, nosaucot 

strukturālo metaforu – mīlestība ir uguns, piemēram: 

Pārliecība, ticība sev un labākajiem draugiem, kūsājoša mīlestība pret bērniem. 

(NRA) 

Salīdzinot aplūkotās mīlestības jēdziena strukturālās metaforas ar raksta 

autores izstrādātajā latviešu valodas pamatemociju sistēmā minēto emociju 

baiļu, dusmu, prieka konceptuālajām metaforām bailes ir aukstas, dusmas 

ir karstas, prieks ir silts, kur emociju nosaukšanai minēti tipiskākie raksturošanas 

veidi (Kuplā 2009), jāatzīst, ka mīlestības strukturālās metaforas ir 

daudzveidīgākas. Tātad jāsecina, ka emocijas, kas izsaka mīlestības jēdzie-

Ieva Kuplā 



nu, ir kombinētas, tajās tiek paustas gan pozitīvas emocijas, piemēram, 

mīlestība plaukst, gan negatīvas emocijas, piemēram, sajukt prātā. 

143 

Avoti 

K – Mūsdienu latviešu valodas korpuss (http://www.korpuss.lv). 

LV – Latvijas Avīze (laikraksts). 

LVV – Latviešu valodas vārdnīca, 650. Rīga: Avots, 2006. 

LLVV – Latviešu literārās valodas vārdnīca, 5. sēj., 226. Rīga: Zinātne, 1984. 

NRA – Neatkarīgā Rīta Avīze (laikraksts). 

Diena – Diena (laikraksts). 

Literatūra 

Gabrėnaitė 2006 – Eglė Gabrėnaitė. Konceptualioji metafora reklamoje. Kalbos vienetų semantika 

ir strūktura, 51–57. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Kuplā 2009 – Ieva Kuplā. Metaforiski emociju apzīmējumi publicistikā. Raksts iesniegts 

publicēšanai Liepājas Pedagoģiskās augstskolas zinātniskajam izdevumam Vārds un tā 

pētīšanas aspekti. 

Lakoff, Johnson 1980 – George Lakoff, Mark Johnson. Metaphore We Live By. Chicago: The 

University of Chicago Press. 

Lūiss, Amini, Lenons 2003 – Tomass Lūiss, Fari Amini, Ričards Lenons. Mīlestības teorijas 

pamati. Rīga: Madris. 

Papaurėlyte-Klovienė, Kvašytė 2006 – Silvija Papaurėlytė-Klovienė, Regina Kvašytė. Konceptualiosios 

liūdesio metaforos latvių, lietuvių ir rusų kalbose. Lietuvių ir latvių gretinamosios 

stilistikos klausimai, 276–294. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. 

Sīlis 2006 – Jānis Sīlis. Metaforisko terminu nākotne zinātnes valodā. Valodas kvalitāte, 

107–111. Rīga: Valsts valodas komisija. 

Šķilters 2008 – Jurģis Šķilters. Metaforas kognitīvajā semantikā. Kentaurs XXI, 99–113. 

Rīga: SIA „Minerva“. 

Kövecses 2002 – Zoltán Kövecses. Metaphor: A Practical Introduction. Oxford: Oxford University 

Press. 

Изард 1999 – Кэррол Изард. Психология эмоций. Санкт-Петербург: Питер. 

Воркачев 2007 – Сергей Воркачев Григорьевич. Любовь как лингвокультурный 

концепт. Москва: Гнозис. 

Лакофф 2004 – Джордж Лакофф. Женщины, огонь и опасные вещи: что категории 

языка говорят нам о мышлении. Москва: Языки славянской культуры. 

Маслова 2005 – Валентина Авраамовна Маслова. Когнитивная лигвистика: учебное 

пособие. Минск: ТетраСистемс.

144 

Ieva Kuplā 



Ieva Kuplā 

LATVIŲ KALBOS MEILĖS metaforOs 

Santrauka 

Šio tyrimo tikslas – detaliai aptarti latvių kalbos meilės metaforų ištakos 

sritį, kur žodžiai vartojami tikslinei sričiai – meilei – įvardyti, palyginant 

jų įvairiapusiškumą su pagrindinių emocijų – baimės (la. bailes), pykčio 

(la. dusmas), džiaugsmo (la. prieks) – konceptualiosiomis metaforomis. 

Šioms metaforoms analizuoti taikytas konceptualiųjų metaforų metodas. 

Tyrimo objektu pasirinktos metaforos, apibūdinančios meilę. Medžiaga 

rinkta iš trijų didžiausių dienraščių latvių kalba – Diena, Neatkarīgā Rīta 

Avīze, Latvijas Avīze – ir iš šiuolaikinės latvių kalbos tekstyno (http://www. 

korpuss.lv). 

Kognityvinėje lingvistikoje metaforos tiriamos konceptualiųjų metaforų 

metodu, kurį taikant svarbiausia ne kalba, o žmogaus suvokimas, supratimas, 

foninės žinios ir patirtis. Kalbininkai siūlo konceptualiąsias metaforas 

klasifikuoti pagal jų funkcijas: 

•y ontologinės metaforos – apibūdina reiškinius, procesus taip, lyg 

jiems būtų būdingos fizinės savybės, pavyzdžiui: bēdīga pieredze 

(‘skurdi patirtis’), skumjais pikets (‘liūdnas piketas’); 

•y orientacinės metaforos – apibūdina žodžių reikšmių erdvinę sandarą, 

aptaria jų skirtybes, pavyzdžiui: geras – uz augšu (‘aukštyn’), lēkāt aiz 

laimes (‘šokinėti iš laimės’) (ja to nedara fiziski) (jeigu to fiziškai 

nedaroma), uzlabot garastāvokli (‘pakelti nuotaiką’) / blogas – uz leju 

(‘žemyn’), sabrukt (‘palūžti’), sašļukt (‘išskysti’); 

•y struktūrinės metaforos – skatina kalbėtojo tikslinės srities suvokimą 

pasitelkus ištakos srities priemonių struktūrą, pavyzdžiui: metafora 

laiks ir kustība (‘laikas yra judėjimas’) yra bendras tų metaforinių 

posakių, kuriuose laikas siejamas su sąvoka virzība (‘judėjimas’), 

apibūdinimas. 

Analizuojant latvių kalbos struktūrines meilės metaforas reikia pripažinti, 

kad įvardijant meilės tikslinę sritį vartojamos skirtingos ištakos sritys: 

• y versmaina mīla (‘karšta meilė’) – struktūrinė metafora mīlestība ir 

uguns (‘meilė yra ugnis’);

Ieva Kuplā 



• y mīla kļuvusi sekla (‘nuslūgo meilė’) – struktūrinė metafora mīlestība 

ir ūdenstilpne (‘meilė yra vandens objektas’); 

• y uzplaukusi mīlestība (‘pražydusi meilė’) – struktūrinė metafora 

mīlestība ir augs (‘meilė yra augalas’); 

• y mīlestības bads (‘meilės badas’) – struktūrinė metafora mīlestība ir 

uzturs (‘meilė yra maistas’); 

• y neredzīga mīlestība (‘akla meilė’) – struktūrinė metafora mīlestība ir 

akla būtne (‘meilė yra akla būtybė’); 

• y sajukt prātā (‘išeiti iš proto’) – struktūrinė metafora mīlestība ir 

veselība (‘meilė yra sveikata’); 

• y mīlestības pavediens (‘meilės gija’) – struktūrinė metafora mīlestība ir 

audums (‘meilė yra audinys’); 

• y saplēsta mīlestība (‘suplėšyta meilė’) – struktūrinė metafora mīlestība 

ir trausls objekts (‘meilė yra trapus objektas’); 

• y mīlestības kauss (‘meilės taurė’) – struktūrinė metafora mīlestība ir 

trauks (‘meilė yra indas’); 

• y vīrietis grib iekarot sievieti (‘vyras nori užkariauti moterį’) – struktūrinė 

metafora mīlestība ir cīņa (‘meilė yra kova’); 

• y mīlestība nogalina (‘meilė nužudo’) – struktūrinė metafora mīlestība 

ir ierocis (‘meilė yra ginklas’); 

• y mīlestības mūris, skola (‘meilės mūras, mokykla’) – struktūrinė metafora 

mīlestība ir celtne (‘meilė yra pastatas’), ir kt. 

Meilė – pats paslaptingiausias ir sudėtingiausias emocijų raiškos būdas: 

čia dera ir mąstymo komponentai, ir emocijos, ir biologinė būtinybė. Tradiciškai 

meilė siejama su meile tarp dviejų žmonių. Tai patvirtina ir kalbininko 

Sergejaus Vorkačevo išvada, kad meilė, tarp žmonių suprantama 

kaip prototipiškiausia, pakeičia kalbėtojo sąmonėje visą giminiškų „meilės 

rūšių visumą“ (Vorkačevs 2007, 8), ir latvių kalbos aiškinamuosiuose žodynuose 

minima meilės sąvokos pagrindinė reikšmė. 

Aptariant meilės sąvokos išvestinių arba periferinių reikšmių struktūrines 

metaforas reikia pripažinti, kad tikslinei sričiai pavadinti vartojamos 

panašios ištakos sritys, pavyzdžiui, sąvokos meilė išvestinė reikšmė ‘jūtas, 

kam raksturīga dziļa sirsnība, dziļas simpātijas (pret kādu, pret ko), pašaizliedzīga 

pieķeršanās (kam)’ (‘jausmas, kuriam būdingos didelės simpatijos 

(kam nors), pasiaukojamas prisirišimas (prie ko nors)’) apibūdina mei- 

145

146 

Ieva Kuplā 



lės intensyvumą, ugningumą, karštumą, įvardijant struktūrinę metaforą – 

meilė yra ugnis (‘mīlestība ir uguns’): 

Pārliecība, ticība sev un labākajiem draugiem, kūsājoša mīlestība pret bērniem. 

(NRA) 

Įsitikinimas, tikėjimas savimi ir geriausiais draugais, liepsnojanti meilė 

vaikams. 

Palyginus aptartas meilės sąvokos struktūrines metaforas su straipsnio 

autorės sukurtoje latvių kalbos pagrindinių emocijų sistemoje esančiomis 

baimės (la. bailes), pykčio (la. dusmas), džiaugsmo (la. prieks) emocijų konceptualiosiomis 

metaforomis: bailes ir aukstas (‘baimė yra šalta’), dusmas ir 

karstas (‘pyktis yra karštas’), prieks ir silts (‘džiaugsmas yra šiltas’), kur nurodomi 

tipiškiausi emocijų pavadinimo būdai, matyti, kad meilės struktūrinės 

metaforos yra daugialypės. Taigi galima daryti išvadą, kad metaforos, 

įvardijančios meilės sąvoką, yra sudėtingos, nevienarūšės, jomis išreiškiamos 

tiek teigiamos emocijos, pavyzdžiui, mīlestība plaukst (‘meilė žydi’), 

tiek ir neigiamos emocijos, pavyzdžiui, sajukt prātā (‘išprotėti’).


147 

Velga Laugale – humanitarinių mokslų srities filologijos 

mokslų krypties daktarė, Liepojos universiteto Humanitarinio 

fakulteto Latvių kalbos katedros lektorė. 

Moksliniai interesai: latvių kalbos leksikologija, leksikografija, 

terminologija, kalbos kultūra. 

Adresas: Pļavu g. 113, LV-3407 Liepāja, Latvija. 

El. paštas: laugale@inbox.lv 

Velga Laugale – Ph. D. (Humanities), lecturer of the Department 

of the Latvian Language, Liepaja University. 

Research interests: Lexicology, Lexicography, Terminology, 

Cultured Speech. 

Address: 113 Plavu st., Liepāja, LV-3407, Latvia. 

E-mail: laugale@inbox.lv 

Velga Laugale 

Liepājas Universitāte 

S KO L U N O S AU K U M U S T RU K T Ū R A 

LATVIJĀ UN LIETUVĀ 

Anotacija 

Straipsnyje onomastikos požiūriu lyginamuoju būdu analizuojami Lietuvos ir Latvijos 

mokyklų pavadinimai. Daugiausia dėmesio skiriama pavadinimų struktūrai ir elementų, 

turinčių skiriamuosius požymius, analizei: vietos nurodymui pavadinime, antroponimų 

vartojimui, numeracijai, tautybei ar kalbai, kuriuos išreiškia apibūdinimo žodis, garbės 

pavadinimams, specializacijai, simboliui kaip pavadinimo daliai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: pavadinimų struktūra, nomenklatūros žodis, apibūdinantys 

elementai. 

Abstract 

The article analyzes comparatively the denominations of Lithuanian and Latvian schools 

from the onomastical point of view. The emphasis is laid on the structure of the denominatios 

and the types of differentiating elements such as reference to the location in the 

denominations, the usage of antroponyms, numeration, the nationality or language as a 

characterizating word, the titles of honour, specilization, a symbol as a part of the denomination. 

KEY WORDS: the structure of the denominations, the word of nomenclature, characterization 

elements.

148 

Velga Laugale 

Skolu nosaukumu struktūra 

Latvijā un Lietuvā 

Pētot izglītības iestāžu nosaukumus un šo nosaukumu struktūru, parasti 

to sastāvā var konstatēt divas pamatdaļas. Nosaukumu veido nomenklatūras 

vārds, t. i., attiecīgās mācību iestādes tipa apzīmējums un viens vai 

vairāki raksturotājelementi: 

1) attiecīgās iestādes atrašanās vietas nosaukums, t. i., toponīms, 2) skaitļa 

vārds, kas norāda skolu numerāciju, 3) personvārds, kas visbiežāk ir 

goda nosaukums, 4) simbolisks diferencētājvārds, 5) tautības apzīmējums, 

6) izglītības iestādes specializācijas raksturojums. Lielākoties izglītības iestāžu 

nosaukumos nomenklatūras vārdam tradicionāli ir pievienots viens 

vai vairāki no iepriekšminētajiem raksturojošajiem elementiem. Vārdiskais 

apraksts, kas atklāj ar nomenklatūras vienību nosauktā objekta būtību, norāda 

uz individuālām atšķirības pazīmēm, bez kurām šo terminu var lietot 

tikai vispārinošā nozīmē, piemēram, vidusskola, arodskola, augstskola. 

Nomenklatūra veidota, pamatojoties uz noteiktiem likumdošanas aktiem 

katras valsts izglītības sistēmā, bet diferencētājdaļa pieļauj dažādus 

variantus. Pieejamā materiāla robežās, salīdzinot 2008. / 2009. mācību 

gadā reāli eksistējošu skolu nosaukumus, šajā pētījumā ir salīdzināti Latvijas 

un Lietuvas skolu nosaukumi strukturālā aspektā. 

Par iestāžu nosaukumiem pētījumus ir veikuši arī citu valstu valodnieki, 

piemēram, izsakot apgalvojumu, ka „katrs nosaukums no citiem līdzīgiem 

atšķiras ar papildus pazīmēm, veidojot aprakstu“ (Канделаки 1973, 63). 

Arī skolu nosaukumos ietilpstošie elementi dažkārt veido aprakstu, bet 

lielā nosaukumu dažādība liecina, ka joprojām trūkst vienotas koncepcijas 

par izglītības iestādes nosaukumā iekļaujamiem elementiem. Analizējot 

skolu nosaukumus, var konstatēt, ka daļa no tiem izceļas ar īpaši garu un 

sarežģītu struktūru (tajos realizēta vēlme iekļaut nosaukumā katru niansi), 

līdz ar to veidojas praktiskai lietošanai nederīgi nosaukumi, piemēram, Rēzeknes 

pilsētas speciālā pirmsskolas izglītības iestāde bērniem ar runas traucējumiem 

„Rūķītis“, līdzīgi nosaukumi konstatēti arī Lietuvā – Priešgaisrinės 

apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Ugniagesių 

gelbėtojų mokykla. 

Apkopotajā skolu nosaukumu kartotēkā neviena no izglītības iestādēm 

nav nosaukta tikai vienā vārdā. Veiktie pētījumi ļauj secināt, ka sākotnēji 

bijis tikai viens raksturojošais vārds: vietas nosaukums vai tā precizējums, 

retāk personvārds. Pirmās latviešu skolas bieži tika nosauktas to māju vārdā, 

kurās notikušas mācības, piemēram, Valmieras pagastā 19. gadsimta

Velga Laugale 



beigās bija 3 skolas, un katrai vajadzēja savu atšķirības zīmi (Latvijas pagasti 

2002, 551). Izvēle bija šāda: Briedes skola (skola atradusies pie Briedes 

upes), Pidriķa skola (pusmuižas nosaukums, izmantots personvārds), Edgara 

skola (nosaukta barona vārdā, nosaukums saglabājies līdz pat neatkarīgās 

Latvijas laikam). 

Skolu nosaukumu izpētes rezultāti apliecina, ka skolas vārds dzīvo ilgāk 

nekā pati ēka, nosaukumā vēl ilgi saglabājot pirmās skolas ēkas vārdu, tādējādi 

pierādot nosaukuma došanas svarīgumu. 

Var piekrist valodnieces J. Sičaļinas apgalvojumam, ka nosacīta ekstralingvistiskā 

realitāte ir saistīta ar nominācijas principu kā normu, kura 

paredz no lielā diferencējošo elementu klāsta izvēlēties tikai tos, kuru aktualitāti 

nosaka laikmeta prasības. „Nominācijas principi ir universāla kategorija 

un izpaužoties atsevišķu pazīmju veidā, atspoguļo nacionālās vai 

citas specifiskas īpatnības“ (Сычалина 2008, 12). 

Būtiska nozīme skolu nosaukumos ir īpašvārdiem, parasti tie tiek lietoti 

kā onomastiskās reālijas. Onomastikas materiāls ietver sevī milzīgu kultūrvēsturisku 

potenciālu, valodniecībā īpašvārda kultūrvēsturiskā vērtība joprojām 

nav pietiekami apzināta. Reizē ar spēju sniegt nozīmīgu informāciju, 

onīmam piemīt arī īpatnība šo pašu informāciju nepaust „nepiederošajiem“ 

(cittautiešiem vai „ārpuskultūras uztvērējiem“), jo īpašvārdi ir specifiskas 

reālijas, kas saistītas ar fona leksiku (Ражина 2007, 14). Piemēram, Rīgas 

ģimnāzija „IVRIT“, Sākumskola „Dartija“, Rīgas sākumskola „Papatya“. Līdzīgi 

nosaukumi ir konstatēti arī Lietuvā, kur precīza nosaukuma izpratne 

prasa papildinformāciju, piemēram, Vilniaus „Vilnies“ pagrindinė mokykla, 

Vilniaus „Vilnios“ pagrindinė mokykla. Saistībā ar cittautiešiem būtiskām 

reālijām veidoti nosaukumi: Žydų vidurinė mokykla „Menachemo namai“. 

Gandrīz visām skolām nosaukumā kā raksturojošais elements ietverta 

ģeogrāfiskā norāde, bieži tas ir arī administratīvā iedalījuma 

apzīmējumā iekļautais toponīms. Šie nosaukumi bieži sakrīt, tādēļ praktiski 

pēc nosaukuma vien nav iespējams noteikt, kuras vienības (ģeogrāfiskās 

vai administratīvās) nosaukums ietverts skolas nosaukuma struktūrā, tā 

noskaidrošanai nepieciešama papildus informācija. 

Aplūkojot Latvijas IZM apkopotajā izglītības iestāžu sarakstā iekļauto 

1459 skolu nosaukumus, tajos vērojama liela dažādība administratīvās teritorijas 

un ģeogrāfiskā nosaukuma norādē. Pētāmais materiāls iespēju robežās 

ir salīdzināts ar Lietuvā reģistrētajiem mācību iestāžu nosaukumiem 

149

150 

Velga Laugale 



(http://www.aikos.smm.lt/aikos/svietimo_ir_mokslo_institucijos.htm, sk. 

2009. gada 14. sept.). 

Administratīvās teritorijas nosaukums lielākoties tiek minēts pats pirmais. 

Viens no raksturīgākajiem skolu nosaukumu tipiem abās republikās 

ir V + N (V = vieta, N = nomenklatūras vārds), piemēram, Ošupes pamatskola 

vai Naukšēnu vidusskola. Nereti tie ir divi, viens otru precizējoši 

vārdi. Piemēram, Rīgas Imantas vidusskola (V1 + V2 + N). 

Lietuvā nosaukumi veidoti analogi – Kaišiadorių specialioji mokykla, 

Kulautuvos vaikų sanatorinė mokykla, Ukmergės Pašilės pagrindinė mokykla. 

Minētajos skolu nosaukumos vietvārds ir tas, kas konkretizē attiecīgās 

skolas atrašanās vietu. Ja nosaukumā īsināšanas dēļ vietvārds tiek atmests 

vai nav minēts vispār, bieži rodas neskaidrības. Lietuvas skolu sarakstā šādi 

nosaukumi praktiski nav sastopami, bet Latvijā ir konstatēti 86 skolu nosaukumi 

arī bez ģeogrāfiskajām norādēm, piemēram: 

Friča Brīvzemnieka pamatskola (Rīgā), 

Kr. Valdemāra pamatskola (Gulbenes rajona Beļavas pagastā), 

Kr. Barona pamatskola (Tukuma rajona Viesatu pagastā), 

Eksperimentālā Kristīgā vidusskola „Staburadze“ (Jūrmalā), 

Sākumskola „UNIVERSUM“ (Valmierā). 

No šī aspekta Lietuvā par neprecīzu būtu uzskatāms nosaukums Vilkaviškio 

vyskupijos Krikščioniškosios kultūros centro vidurinė mokykla, kurā 

nav norādes, ka tā atrodas Marijampolē. 

Dažkārt sastopami arī tādi nosaukumi, kuros simboliskais nosaukums 

ir tas, pēc kura var secināt, ka šī iestāde atrodas Rīgā, piemēram, Skolu 

komplekss „Rīgele“. 

Aplūkojot izglītības iestāžu nosaukumus, kuros netiek izmantots toponīms, 

rodas pamatotas grūtības skolas atrašanās vietas noteikšanā. Varbūt 

bez toponīma kā raksturotājvārda var iztikt Rīgā, taču vienveidības un 

konsekvences dēļ vēlams to iekļaut pilnā skolas nosaukumā. Īpaši svarīgi 

tas ir gadījumos, kad ar vienādu toponīmu nosaukumā sastopams gan pagasts, 

gan pilsēta un tikai administratīvā iedalījuma nomenklatūras vienība 

(pilsēta, pagasts) ir tā, kas diferencē iestādes atrašanās vietu, piemēram, 

Olaines pagasta sākumskola un Olaines 1. vidusskola, Grobiņas pagasta sākumskola 

un Grobiņas vidusskola, Grobiņas ģimnāzija. 

Līdzīgi nosaukumu konstrukcijas veidotas arī Lietuvā, sal. Skuodo 

Pranciškaus Žadeikio gimnazija un Skuodo rajono Ylakių gimnazija, nemi-

Velga Laugale 



not sugasvārdu pilsēta, tomēr lietojot administratīvā iedalījuma nomenklatūras 

vārdu citos gadījumos (rajono, apskrities), piemēram, Kauno apskrities 

kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras, Akmenės rajono savivaldybės 

Akmenės gimnazija. 

Skolas nosaukuma atpazīstamība un lietojums mūsdienu situācijā parasti 

pārsniedz vienas administratīvi teritoriālās iedalījuma vienības robežas, 

tādēļ gadījumos, ja veidojas homonīmi pagastu nosaukumi, noteikti 

nosaukumā jāmin arī rajons. Latvijas Republikas Uzņēmumu reģistrā konstatēti 

vairāki vienādi ieraksti (iestādes reģistrācijas numuri gan atšķiras): 

• y Salas pamatskola (Rīgas rajona Salas pagasts) 

Salas pamatskola (Preiļu rajona Saunas pagasts) 

• y Sikšņu pamatskola (Alūksnes rajona Virešu pagasts) 

Sikšņu pamatskola (Liepājas rajona Dunikas pagasts) 

• y Skultes pamatskola (Limbažu rajona Skultes pagasts) 

Skultes pamatskola (Rīgas rajona Mārupes pagasts) 

20. gadsimta 90. gados skolēnu pievilināšanai (citādi to grūti izskaidrot) 

vairākās Latvijas pilsētās tika izmantots apzīmētājs centra, tādējādi ne tikai 

norādot aptuvenu atrašanās vietu, bet uzsverot, ka skola ir īpašāka, parasti 

vadošā un noteicošā iestāde savā grupā. Sal. „centrs 3. nozīme – Administratīvi, 

ekonomiski nozīmīga (teritorijas, apdzīvotas vietas) daļa; 4. nozīme 

– Galvenā, arī vadošā daļa (kādā sistēmā)“ (LLVV 2. sēj., 1973, 172). 

Šādi apzīmētāji izmantoti vairāku pilsētu skolu nosaukumos, piemēram, 

Liepājas Centra sākumskola, Smiltenes Centra vidusskola. Arī Lietuvas skolu 

sarakstā šāds raksturotājvārds tika konstatēts, piemēram, Šiaulių Centro 

pradinė mokykla. 

Lielo pilsētu raksturīga iezīme ir tā, ka pilsētas oficiāli vai neoficiāli 

tiek sadalītas rajonos, un pilsētas daļu nosaukumi tiek iekļauti skolu nosaukumos: 

Valmieras Pārgaujas ģimnāzija, Liepājas Ezerkrasta sākumskola, 

Daugavpils Ruģeļu pamatskola. Līdzīgi nosaukumi sastopami arī Lietuvā, 

piemēram, Vilniaus Liepkalnio pagrindinė mokykla, Vilniaus Taikos pagrindinė 

mokykla, Klaipėdos Gedminų pagrindinė mokykla. 

Ģeogrāfiskā apzīmējuma iekļaušana izglītības iestādes nosaukumā var 

būt saistīta ne tikai ar vietas norādi, bet arī ar citu mērķi, piem., raksturojot 

izglītības iestādes satura profilu un specializāciju: Latvijas Starptautiskā 

skola, Austrumāzijas valodu privātģimnāzija. No Lietuvas mācību iestādēm 

ar šādu specifiku ir Klaipėdos Baltijos gimnazija. 

151

152 

Velga Laugale 



Vietas norāde izglītības iestādes nosaukumā ir tas elements, kuru tajā 

vajadzētu iekļaut, tomēr būtu jāšķir adrese un iestādes nosaukums. Īpaši 

svarīgi tas ir skolām, kuru atrašanās vietu nepieciešams precizēt ar vairākiem 

norādošiem elementiem, lai nosaukums nekļūtu pārlieku garš. 

Lietuvas skolām nosaukumi veidoti samērā līdzīgi, to garumu ietekmē 

arī izglītības iestādes vietas norāde, piemēram: 

Šalčininkų rajono Baltosios Vokės Elizos Ožeškovos vidurinė mokykla, 

Varėnos r. Senosios Varėnos Andriaus Ryliškio vidurinė mokykla, 

Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos vidurinė mokykla. 

Numerācija izglītības iestādes nosaukuma diferencētājdaļā parasti tiek 

iekļauta kā kārtas skaitļa vārds, ko apzīmē ar ciparu. To lieto gadījumos, 

ja ir vairākas skolas, kuru nosaukumos pārējie elementi ir identiski (parasti 

toponīms un nomenklatūras vienība), piemēram, Ilūkstes 1. vidusskola un 

Ilūkstes 2. vidusskola vai Cēsu 1. pamatskola un Cēsu 2. pamatskola. 

Reizēm rakstīts nevis cipars, bet skaitļa vārds, piemēram, Šilutės pirmoji 

gimnazija. Lietuvas skolām cipars nosaukumā saglabāts reti, arī lielākajās 

pilsētās konstatēti tikai atsevišķi šādi lietošanas gadījumi. Profesionālās ievirzes 

izglītības iestādēm numerācija nosaukumā nav konstatēta. Lietuvas 

izglītības iestāžu saraksts liecina, ka no 8 Panevēžas vidusskolām cipari 

nosaukumā ir tikai divām: Panevėžio 5-oji vidurinė mokykla un Panevėžio 

9-oji vidurinė mokykla, bet Kauņas izglītības iestāžu sarakstā numerācija 

izmantota citu izglītības pakāpju skolu diferenciācijai, piemēram, Kauno 

1-oji specialioji mokykla. Šajos Lietuvas skolu nosaukumos (atšķirībā no 

Latvijas skolām) vērojama īpatnība, ka skaitlim ir pievienota galotne. 

Praksē ne vienmēr tiek ievērota norma par skaitļa vārda lietošanu nosaukumos: 

„Ja tiešajā nosaukumā izmantots skaitļa vārds, tas rakstāms tieši 

aiz vietas apzīmējuma vai, ja vietas apzīmējuma nav, – nosaukuma sākumā“ 

(Skujiņa 1993, 19). Piemēram, Ludzas rajona Mežvidu pagasta skolām 

kārtas skaitļa vārdu apzīmējošā cipara novietojums nosaukumā neatbilst 

norādēm: 1. Mežvidu pamatskola, 2. Mežvidu pamatskola. 

Nosaukumu praktiskais lietojums liecina, ka atsevišķās pilsētās ir tikai 

viena vidusskola (pamatskola, ģimnāzija), tomēr kā diferencētājelements 

izmantots skaitļa vārds. Tas it kā neatbilst ne loģikas, ne arī gramatikas 

likumiem par skaitļa vārda lietošanu, jo „numerāciju izmanto, ja ir vismaz 

divas numurējamās vienības“ (Krūmiņa, Skujiņa 2002, 96).

Velga Laugale 



Loģisku skaidrojumu mūsdienās kārtas skaitļa lietojumam nevar atrast 

vēl veselā virknē citu skolu nosaukumu. Nosaukumā Siguldas 3. pamatskola 

skaitlis 3 nenorāda, ka Siguldā ir 3 pamatskolas, patiesībā ir tikai viena 

pamatskola. Var secināt, ka dažkārt skolas nosaukumā cipars ir zaudējis 

savu semantiku un kļuvis par simbolisku ergonīma sastāvdaļu, lai saglabātu 

vēsturisko nosaukumu un skolas atpazīstamību. 

Ne vienmēr kārtas skaitļa vārds norāda skolu dibināšanas secību. Nereti 

skolu nosaukumu numerācija sākas tikai ar skaitli 2, piemēram, Gulbenes 

vidusskola un Gulbenes 2. vidusskola, Talsu pamatskola un Talsu 2. pamatskola. 

Dažkārt Nr. 1 nosaukumos vairs netiek lietots tāpēc, ka tradicionāli 

1. vidusskola kļuvusi par ģimnāziju, tādēļ dažās pilsētās (piemēram, Talsos, 

Saldū) ir tikai 2. vidusskola. Šī tendence raksturīga daudzām Latvijas pilsētām, 

kurās 20. gadsimta 90. gados atsevišķām skolām „tika atjaunots skolas 

vēsturiskais nosaukums“ un vecākās vidusskolas parasti tika pārdēvētas par 

ģimnāzijām, piemēram, Saldus pilsētas ģimnāzija un Saldus pilsētas 2. vidusskola. 

Analizējot apkopotos Latvijas izglītības iestāžu nosaukumus, var secināt, 

ka cipars nosaukumā nav universāls diferencētājelements, jo tas ir 

iekļauts tikai dažu vidējās izglītības iestāžu nosaukumos. Pēdējā laikā ir 

izskanējis viedoklis, ka, lai veicinātu profesionālo izglītības iestāžu atpazīstamību, 

Izglītības un zinātnes ministrija aicinājusi visas 18 IZM pakļautībā 

esošās Latvijas profesionālās izglītības iestādes atteikties no numerācijas 

skaitļa vairāku profesionālo izglītības iestāžu nosaukumos. 

Analizētais materiāls liecina, ka atsevišķos gadījumos skaitlim nosaukumā 

ir cita funkcija, ne numerācija, piemēram, Kauno Kovo 11-osios vidurinė 

mokykla. 

Antroponīms pieder pie tiem valodas līdzekļiem, kas saglabā un nodod 

tālāk gan sociokultūras, gan pragmatisku informāciju. Analizējot antroponīmu 

(personvārdu) funkcijas tekstā, valodniece V. Ražina iedala tās 

3 grupās: nominatīvā, raksturojošā un sociāli ideoloģiskā funkcija (Ражина 

2007, 8). Šo iedalījumu var attiecināt arī uz antroponīmu lietošanu iestāžu 

nosaukumos, par nominatīviem uzskatot tos antroponīmus, kas reizē ir 

arī toponīmi (t. i. homonīmi), piemēram, Annas pamatskola, raksturojošie 

personvārdi – īpašnieku vārdi, bet sociāli ideoloģisko funkciju, kas tiek 

diferencēta atbilstoši laikmeta valdošajai politikai, pilda t. s. goda nosau- 

153

154 

Velga Laugale 



kumi. Latviešu valodnieciskajā literatūrā personvārdu specifiskās funkcijas 

nosaukumos ir pētītas salīdzinoši maz (Bušs 2003; Balode, Bušs 2008). 

No Latvijas izglītības iestādēm, kuras iekļautas 2007./2008. mācību 

gada IZM apkopotajā sarakstā, personvārds lietots 86 nosaukumos. Tas 

ir maz, ja salīdzina ar Lietuvas skolu sarakstu, kur (īpaši vidusskolām un 

ģimnāzijām) antroponīms vai simbols ir gandrīz visu skolu nosaukumos. 

Mazāk raksturīgi tas ir pamatizglītības iestādēm. 

Izpētot visus nosaukumus ar personvārdu kā raksturotājelementu, Latvijas 

skolu nosaukumos var konstatēt dažādus to struktūras modeļus, piemēram: 

• y Tikai uzvārds (pseidonīms) vienskaitļa ģenitīvā: Tukuma Raiņa 

ģimnāzija. 

• y Tikai vārds (bez uzvārda) vienskaitļa ģenitīvā: Līgas frizūru fantāzijas 

skola. 

• y Iniciālis + uzvārds vienskaitļa ģenitīvā: J. Soikāna Ludzas mākslas 

skola, M. Lomonosova krievu vidusskola. 

• y Vārds un uzvārds ģenitīvā + vārdā nosauktā, piemēram, Krišjāņa 

Kundziņa vārdā nosauktā brīvās cīņas sporta skola. 

Savukārt Lietuvas skolu nosaukumi pēc struktūras ir vienādi – antroponīms 

(vārds + uzvārds) atrodas tieši nomenklatūras vienības priekšā, kas 

var būt izteikta ar vienu vārdu, piemēram, Šakių rajono Kudirkos Naumiesčio 

Vinco Kudirkos gimnazija vai vārdu savienojumu: 

Kauno apskrities Juozo Naujalio muzikos gimnazija, 

Kauno rajono Garliavos Jonučių vidurinė mokykla. 

Retāk šajā konstrukcijā tiek izmantots modelis ar iniciāļiem (atšķirībā 

no latviešu valodas), piemēram, V. A. Graičiūno aukštoji vadybos mokykla. 

Acīmredzot grūtās, dažkārt neiespējamās, izvēles dēļ par labu kādai 

vienai personai Lietuvas skolām raksturīgi nosaukumi, kuros iekļauti vairāku 

vienas dzimtas personu vārdi, t. i., divi antroponīmi. Tie var būt tuvi 

radinieki vai kā citādi cieši saistīti, piemēram, 

Kauno Jono ir Petro Vileišių vidurinė mokykla, 

Jurbarko rajono Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinė mokykla. 

Īpaši godināti tiek Lietuvas nacionālie varoņi, viņu vārdā nosauktas pat 

divas skolas: 

Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija, 

Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurinė mokykla.

Velga Laugale 



Latvijā tieši šādas konstrukcijas nosaukumu šobrīd nav. Dažos līdzīga 

tipa nosaukumos izmantoti nevis divi dažādi antroponīmi, bet sugasvārds – 

brāļi vai grāfi + uzvārds, piemēram, Brāļu Skrindu Atašienes vidusskola, 

Krāslavas Grāfu Plāteru v. n. Poļu pamatskola. 

Nosaukumu nereti pagarina lietuviešu uzvārdu sistēmas īpatnība – dubultuzvārdi. 

Tie var būt veidoti gan no vienas saknes, piemēram, 

Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija, 

Alytaus rajono Krokialaukio Tomo Noraus-Naruševičiaus vidurinė mokykla; 

gan arī atšķirīgu uzvārdu apvienojuma, piemēram, 

Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinė mokykla, 

Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinė mokykla. 

Nosaukumos konstatēti arī divi priekšvārdi, piemēram, 

Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, 

Šalčininkų rajono Turgelių Povilo Ksavero Bžostovskio vidurinė mokykla. 

Salīdzinot Latvijas un Lietuvas skolu nosaukumus, personvārdu piešķiršanai 

konstatēti dažādi motīvi. Līdz ar to nosacīti var izdalīt šādas kopīgas 

tematiskas grupas: 

1. Skolas dibinātāja vārds, kas bieži saglabājas no pašiem skolas pirmsākumiem: 

Natālijas Draudziņas ģimnāzija (dibināta 1906. gadā), 

Marijas Brimmerbergas Pļaviņu vidusskola (dibināta 1910. gadā). 

Skolu dibinātāji un īpašnieki labprāt ietver skolas nosaukumā savu personvārdu 

arī 20. gadsimta 90. gados veidotajām skolām, piemēram, Līgas 

frizūru fantāzijas skola (dibinātāja Līga Vizule), R. Lazdiņas privātskola 

„Punktiņš“ (dibinātāja Ranta Lazdiņa). 

Arī Lietuvā privātajām skolām nosaukumi veidoti, iekļaujot antroponīmus, 

piemēram: 1) tikai uzvārds – Liubertienės vidurinė mokykla (pirmā 

privātā skola neatkarīgajā Lietuvā 1993); 2) vārds un uzvārds – Marinos 

Mižigurskajos vidurinė mokykla (Viļņā); 3) antroponīms un papildus raksturotājvārds, 

kas norāda uz skolas piederību, piemēram, V. Laurinavičienės 

privati anglų kalbos mokykla. 

2. Skolu nosaukumos iekļauti pazīstamu literātu vārdi, piemēram, Liepājas 

Raiņa 6. vidusskola, Ojāra Vācieša Gaujienas vidusskola un Kauno 

Aleksandro Stulginskio vidurinė mokykla, Kauno Salomėjos Nėries vidurinė 

mokykla. 

155

156 

Velga Laugale 



3. Mazākumtautību skolu nosaukumos 20. gadsimta 80. gadu beigās 

un 90. gadu sākumā saistībā ar tautu vēsturi, kultūru u. c., Latvijā tika 

ievērota tradīcija kā vienu no raksturotājvārdiem pievienot kāda izcila cilvēka 

vārdu un uzvārdu, piemēram, Š. Dubnova Rīgas Ebreju vidusskola (no 

1989. gada). Skolu nosaukumos konstatēti dažādi struktūras modeļi gan 

novietojuma ziņā, gan nosaucot tikai uzvārdu, piemēram, Rīgas Herdera 

vidusskola, Puškina licejs (Rīgā), gan iniciāli un uzvārdu: Liepājas A. Puškina 

2. vidusskola, Rīgas Ļ. Tolstoja krievu vidusskola. Nozīmes pastiprināšanai 

papildus izmantots arī tautību nosaucošs raksturotājvārds, piemēram, 

Rīgas M. Lomonosova krievu vidusskola, Daugavpils J. Pilsudska Poļu vidusskola. 

Arī Lietuvas skolu nosaukumos izmantoti cittautiešu antroponīmi, kas 

atspoguļo konkrētās tautas kultūras vērtības un saikni ar citām tautām. 

Visbiežāk nosaukumā tiek iekļauts pilns vārds un uzvārds, piemēram, 

Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazija, 

Vilniaus Mstislavo Dobužinskio vidurinė mokykla, 

Kauno Aleksandro Puškino vidurinė mokykla. 

Nosaukumā iekļautais antroponīms var būt arī pseidonīms: 

Vilniaus Šolomo Aleichemo vidurinė mokykla. 

4. Īpaša tematiskā grupa Lietuvas skolu nosaukumos ir saistībā ar seno 

valdnieku (kunigaišu) piemiņu. Tas ir svarīgi tautai nacionālās piederības 

un pašapziņas celšanai, piemēram, 

Vilniaus rajono Maišiagalos kun. Juzefo Obrembskio vidurinė mokykla, 

Vilniaus rajono Maišiagalos Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo vidurinė 

mokykla, 

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija. 

Tradīcija tiek turpināta, iemūžinot skolas nosaukumā arī mūsdienu neatkarīgās 

Lietuvas valsts vadītāja vārdu: Kaišiadorių Algirdo Brazausko vidurinė 

mokykla. 

Latvijas skolu nosaukumos visstabilākais personvārds ir zemgaļu virsaiša 

(citos avotos – ķēniņa) Viestura vārds (Valmieras Viestura vidusskola). 

Sava senuma un dokumentālu liecību trūkuma dēļ tas kļuvis jau par mitoloģisku 

tēlu. Ilgmūžīgu aktualitāti reālām personām iestādes nosaukumā 

saglabāt ir grūti. Jebkuras reālas personas (diemžēl arī literāra tēla) raisītās 

asociācijas var būt subjektīvas.

Velga Laugale 



5. Lietuvas skolu nosaukumos izteikti pamanāma saistība ar reliģiju un 

katoļu baznīcu, norādot ticību un nosaucot gan reālu baznīcas pārstāvju, 

gan dažādu svēto vārdus, piemēram, Vilniaus šv. Kristoforo vidurinė 

mokykla, Kaišiadorių rajono Rumšiškių vyskupo Antano Baranausko vidurinė 

mokykla, Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazija, Šiaulių Tėvo Benedikto 

Andruškos pradinė mokykla. 

Katoļticībai Lietuvā ir tik būtiska un nozīmīga vieta, ka skolu nosaukumos 

tas tiek izteikts ar raksturotājelementiem – sugasvārdiem, piemēram, 

Vilniaus jėzuitų gimnazija, Marijampolės marijonų gimnazija vai Raseinių 

katalikiškosios dvasios pradinė mokykla (katoļu dvēseles sākumskola). 

Arī šie pētījumi par antroponīmu tematiskajām grupām izglītības iestāžu 

nosaukumos būtu turpināmi. Bet jau iegūtā ekstralingvistiskā informācija 

neapšaubāmi liecina par katras tautas kultūru, vēsturi, tradīcijām un 

nacionālajām vērtībām. 

Salīdzinoši reti nosaukumā mūsdienās sastopams goda nosaukumu 

lietojums raksturotājvārda funkcijā. 

Skolu vēstures izpēte liecina, ka 1935. gada 28. janvārī Latvijas prezidents 

K. Ulmanis aicināja atbalstīt savu pirmo skolu, ziedojot grāmatas, 

mākslas darbus, sporta inventāru, mūzikas instrumentus un daudz ko citu 

mācību procesam noderīgu. Draudzīgais aicinājums Latvijā tika atjaunots 

1994. gadā. Tas ir aktuāls arī šodien – 21. gadsimtā. Par to joprojām 

liecina skolu nosaukumi, kas atjaunoti 20. gadsimta 90. gados: 

Draudzīgā Aicinājuma Cēsu Valsts ģimnāzija, 

Draudzīgā Aicinājuma Liepājas pilsētas 5. vidusskola. 

Līdz mūsu dienām skolas nosaukumā saglabājusies vēl kāda cita prezidenta 

K. Ulmaņa savulaik izteiktā Vienības ideja: Daugavpils Vienības 

pamatskola (2002). 

Lietuvas skolu sarakstā šajā grupā varētu būt iekļaujams nosaukums, 

kurā iemūžināta Lietuvas tūkstošgades piemiņa: Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio 

gimnazija. 

Tautības vai valodas norāde nosaukuma diferencētājdaļā vairāk raksturīga 

Latvijas skolām, īpaši privātajām. 

Līdz ar demokrātijas nostiprināšanos un sabiedrības integrācijas ideju 

izplatīšanos gan Latvijā, gan Lietuvā pēdējo piecpadsmit gadu laikā ir 

mainījusies sabiedrības etniskā struktūra; etniskās grupas savas identitātes 

saglabāšanai un uzturēšanai nodibinājušas arī savas skolas. Šādos gadīju- 

157

158 

Velga Laugale 



mos kā diferencētājelements bieži ir tikai tautības nosaukums, piemēram, 

Jēkabpils Poļu pamatskola, Rīgas Igauņu vidusskola. 

Toponīms šajā modelī skaidri norāda, kurās pilsētās Latvijā ir minoritāšu 

skolas, vienlaicīgi atklājot arī vēsturisko situāciju: Jelgavas Poļu pamatskola, 

Rēzeknes Poļu vidusskola, Daugavpils Krievu vidusskola-licejs. 

2007./2008. mācību gadā Latvijā izglītību varēja iegūt 235 mazākumtautību 

skolās. Tautības nosaukums gan minēts tikai 20 izglītības iestāžu 

nosaukumos. 

Par iespējamo skolēnu tautību dažkārt var tikai nojaust pēc nosaukumā 

ietvertās simboliskās daļas: Rīgas ģimnāzija „IVRIT“. Vienā gadījumā 

tautība uzsvērta īpaši, nosaucot gan nacionalitāti, gan parādot to nosaukuma 

simboliskajā daļā: Privātā krievu nacionālā vidusskola „Podsolnuh“ 

(Liepājā). 

Dažos izglītības iestāžu nosaukumos minētais tautības apzīmējums tiek 

lietots ar citu funkciju – Rīgas Franču licejs. Nosaukums nenorāda, ka skolā 

mācās francūži, bet skola ir ar padziļinātu franču valodas novirzienu. 

Savukārt Lietuvā raksturīgs liels skaits poļu skolu, tomēr nosaukumā 

tas neatspoguļojas ar tiešu norādi. Šī fakta konstatācijai nepieciešamas 

papildus zināšanas (piemēram, skolas reģistrācijas apliecības izpēte). Uz 

to netieši norāda poļu antroponīma izmantošana nosaukumā, piemēram, 

skolēnus poļu valodā māca šādās skolās: Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo 

Obrembskio vidurinė mokykla, Vilniaus r. Paberžės šv. Stanislavo Kostkos 

vidurinė mokykla, Vilniaus r. Sudervės Mariano Zdziechovskio pagrindinė 

mokykla, Vilniaus r. Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazija, Vilniaus r. 

Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazija. Retāk nosaukumos konstatētas 

citas tautības, piemēram, ebreju skolas – Žydų vidurinė mokykla „Menachemo 

namai“. Nevienas skolas nosaukumā Lietuvā netika konstatēta norāde 

par krievu skolām. 

Specializācijas norāde izglītības iestāžu nosaukumos dalāma divās 

grupās: 

1. Speciālās, īpašās izglītības norāde skolēniem ar veselības vai attīstības 

traucējumiem, kur nomenklatūras vienībai pievienots raksturotājvārds 

speciāls, piemēram, 

Upesgrīvas speciālā sākumskola, Antūžu speciālā internātpamatskola. 

Identiski veidoti nosaukumi arī Lietuvā, piemēram, Kauno apskrities 

specialioji mokykla, Linkuvos specialioji mokykla.

Velga Laugale 



Dažkārt jau iestādes nosaukumā ir norāde par mācību tipu, piemēram, 

Palangos sanatorinė mokykla, šī norāde var būt arī precizēta, piemēram, 

Kačerginės vaikų sanatorijos „Žibutė“ mokykla, Kauno V. Tumėnienės vaikų 

reabilitacijos centro mokykla. Tāpat veidoti nosaukumi ir arī Latvijas speciālo 

skolu sarakstā, piemēram, Rīgas sanatorijas internātpamatskola. 

Īpašā specializācija ir minēta, nosaukumu pagarinot ar specializāciju 

raksturojošiem, dažkārt diagnozi precizējošiem diferencētājelementiem, 

piemēram, Dzirciema speciālā internātpamatskola bērniem ar garīgās attīstības 

traucējumiem, Adamovas sanatorijas internātpamatskola bērniem ar 

psihoneiroloģiskām saslimšanām. Līdzīgi šāda tipa nosaukumi veidoti arī 

Lietuvas speciālajām skolām, sal. Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė 

mokykla, Kauno apskrities aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras. No 

psiholingvistikas viedokļa atzīstama ir tendence skolas nosaukumā neietvert 

problēmu, kas saistīta ar bērnu attīstības traucējumiem vai slimību. 

2. Par specializāciju uzskatāma arī profesionālās izglītības norāde 

skolas nosaukumā. Tradicionāli arodskolu nosaukumos ietvertais raksturotājvārds 

sniedz informāciju par apgūstamo profesiju, specializāciju vai 

profilu, piemēram, Balvu amatniecības pamatskola, Valsts policijas koledža, 

Rīgas Dzelzceļnieku skola un Kaišiadorių plaukimo mokykla, Šiaulių raj. 

Kuršėnų politechnikos mokykla, Kauno karo mokykla. 

Bieži uz nomenklatūras vārdu attiecas divi vai vairāki savstarpēji saistīti 

raksturotājelementi: nomenklatūras vārdam tuvākais nosauc skolas 

specializāciju, bet nākamais to precizē, piemēram, Alytaus dailiųjų amatų 

mokykla, Vabalninko žemės ūkio mokykla vai arī Kauno aukštesnioji maisto 

pramonės mokykla. Pēc šāda parauga veidoti arī Latvijas skolu nosaukumi, 

sal. Amatu apmācības skola, Valmieras Pārtikas ražotāju vidusskola. 

Gan latviešu, gan lietuviešu valodā konstatēti nosaukumi, kur kā raksturotājelementi 

ir ietvertas divas līdzvērtīgas norādes par apgūstamajām 

specialitātēm, piemēram, Smalininkų technologijų ir verslo mokykla, Kauno 

buitinių paslaugų ir verslo mokykla, Viešoji įstaiga Klaipėdos laivų statybos ir 

remonto mokykla, Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla. 

Sal. Latvijā: Rīgas Dizaina un mākslas vidusskola, Rīgas ekonomikas un 

biznesa skola, Rīgas Tūrisma un tirdzniecības skola, Rīgas Stila un modes 

profesionālā vidusskola. 

Tā kā izglītības iestāžu skaits ar konkrētu specializācijas norādi nosaukumā 

gan Latvijā, gan Lietuvā ir īpaši daudzveidīgs gan tematiski, gan 

strukturāli, tad pētījumi šajā nosaukumu grupā vēl ir turpināmi. 

159

160 

Velga Laugale 



Apkopotais un analizētais materiāls ļauj secināt, ka simboli kā nosaukuma 

elements vairāk raksturīgi ir Lietuvas skolām. Simboliskie nosaukumi 

ir vērojami visās izglītības iestāžu grupās, sākot ar pirmsskolu un beidzot 

ar profesionālās ievirzes izglītības iestādēm. Latvijā simbols visbiežāk 

sastopams pirmsskolas izglītības iestādēm, bet Lietuvā šis elements tiek 

izmantots arī citu izglītības pakāpju nosaukumos. Plašais simbolu klāsts, 

kas neapšaubāmi ietver daudzveidīgu informāciju, rosina veikt papildus 

pētījumus. 

Katras izglītības iestāžu pakāpes nosaukumu grupā var konstatēt tai 

raksturīgas simbolu iezīmes, piemēram, pamatskolas un pirmsskolas izglītības 

iestādēm raksturīgi deminutīvi, Kauno apskrities pagrindinė mokykla 

„Saulutė“, Vilniaus „Kregždutės“ pradinė mokykla vai Jūrmalas sākumskola 

„Ābelīte“, Sākumskola „Taurenītis“, R. Lazdiņas privātskola „Punktiņš“. 

Latvijā simboliskie nosaukumi bieži tiek lietoti tādu specifisku iestāžu 

nosaukumos, kas sniedz izglītību kādā konkrētā jomā, piemēram, mākslā, 

sportā, dejās. Izvēlētie nosaukumi šajā gadījumā visbiežāk ir saistīti 

ar minēto sfēru, piemēram, Šūšanas un rokdarbu skola „Burda Rīga“ vai 

Starptautiskā frizieru mākslas skola „Skaistums“. Tomēr simboliskajā nosaukumā 

ietvertā doma bez papildus informācijas ne vienmēr ir pietiekami 

saprotama: Frizieru skola-studija „Galateja“, Privātā vidusskola „Gaismas 

tilts 97“, Mākslas skola „Iberians“. Šādu nosaukumu izvēle būtu pārdomājama. 

Populāra ir internacionālismu iekļaušana simboliskajos nosaukumos. 

No uztveres viedokļa tas ir vērtējams pozitīvi, sevišķi – ja vārds ir jau asimilējies 

latviešu valodā, nereti tas ir iekļauts arī latviešu valodas skaidrojošajās 

vārdnīcās (piemēram, norma, harmonija), to nozīme valodas lietotājam 

ir saprotama, jo dots konteksts – skolas nosaukums. Privātā vidusskola 

„NORMA“, Pamatskola „Harmonija“, Privātā sākumskola „Alfa“. 

Pat neliels ieskats Lietuvas skolu sarakstā ļauj secināt, ka iespējams veidot 

dažādas simbolu tematiskās grupas. Lietuviešiem raksturīgi kā simbolus 

izmantot vārdus, kas apzīmē, piemēram, dabas parādības – Gargždų 

„Vaivorykštės“ gimnazija – Varavīksne, Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ 

pagrindinė mokykla – Saullēkts, Vilniaus „Rasos“ specialioji mokykla – 

Rasa, Vilniaus „Šviesos“ pradinė mokykla – Gaisma. 

Putnu nosaukumus: Vilniaus „Genio“ pradinė mokykla – Dzenis, Vilniaus 

„Pelėdos“ pradinė mokykla – Pūce, Alytaus „Volungės“ pagrindinė 

mokykla – Vālodze. Izmantoti arī skolas dzīvi raksturojoši vārdi, piemē-

Velga Laugale 



ram, Klaipėdos „Varpo“ gimnazija – Zvans, Rokiškio „Romuvos“ gimnazija 

– Rāmava, svētnīca. 

Līdzīgi kā Latvijā simbols var precizēt skolas atrašanās vietu, piemēram, 

Klaipėdos „Žaliakalnio gimnazija“ – kur simbolā iekļauts vietvārds, bet citā 

nosaukumā saistību ar atrašanās vietu norāda Viļņas iedzīvotājiem zināmā 

vārdkopa – Vilniaus vidurinė mokykla „Lietuvių namai“. 

Simboli, kas nav saistīti ar dabu, sastopami reti. Vienā gadījumā izmantota 

pat augstākās izglītības iestādes nomenklatūras vienība – VšĮ Riešės 

pradinė mokykla-darželis „Pirmoji akademija“. 

Ir konstatēts simboliskais nosaukums, kurā nojaušama nacionalitāte, 

piemēram, Klaipėdos nevalstybinė specialioji pagrindinė mokykla „Svetliačiok“. 

Sastopami raksturotājvārdi (iespējams, nozīmes ziņā simboliski, bet nosaukumā 

nav noformēti kā simbols), piemēram, Palangos senoji gimnazija 

(senā), Kėdainių šviesioji gimnazija (gaišā) u. tml. 

Nosaukums bieži vien atspoguļo īpašnieka (nosaukuma devēja) gaumi 

(arī tautību), noteiktā laika posmā sabiedrībā akceptētos uzskatus par to, 

kas ir moderns, oriģināls un pieļaujams. Praktiskai lietošanai ērts ir īss 

nosaukums. 

Kopumā skolu nosaukumu izpēte liecina, ka Lietuvā tie ir veidoti atbilstoši 

noteiktai sistēmai un struktūrai, tajos var konstatēt lielāku kārtību un 

precizitāti. Lietderīgi būtu izglītības terminoloģijā gan Latvijā, gan Lietuvā, 

resp., izglītības iestāžu nosaukumu veidošanā vienoties par būtiskiem 

kritērijiem, kas obligāti ietverami nosaukumā, un izvērtēt tos elementus, 

kas nav ieteicami izglītības iestāžu nosaukumos. 

161 

Avoti 

1. Latvijas Republikas Izglītības un zinātnes ministrijas izglītības iestāžu reģistri: 

http://doc.izm.gov.lv/liis/org/pases.nsf/WebIzgl3?OpenView 

2. Švietimo ir mokslo institucijų paieška pagal grupes, tipus ir administracinius vienetus: 

http://www.aikos.smm.lt/ aikos/ svietimo_ ir_ mokslo_institucijos.htm 

Literatūra 

Balode, Bušs 2008 – Laimute Balode, Ojārs Bušs. Latvijas urbanonīmija 20. gadsimtā: daži 

semantiski, sociolingvistiski un psiholingvistiski aspekti. Linguistica Lettica 18. Rīga: LU 

Latviešu valodas institūts, 75–87.

162 

Velga Laugale 



Bušs 2003 – Ojārs Bušs. Personvārdi, vietvārdi un citi vārdi: izpētes pakāpieni. Rīga: LU 

Latviešu valodas institūts. 

Krūmiņa, Skujiņa 2002 – Veronika Krūmiņa, Valentīna Skujiņa. Normatīvo aktu izstrādes 

rokasgrāmata. Rīga: Valsts kanceleja. 

Latvijas pagasti 2002 – Latvijas pagasti. M–Ž. 2. sēj. Rīga: apgāds „Preses nams“. 

LLVV – Latviešu literārās valodas vārdnīca. 1–8 sējums. Rīga: Zinātne, 1972–1996. 

Skujiņa 1993 – Valentīna Skujiņa. Valsts valodas prasmei lietvedības dokumentos. Rīga: Biznesa 

komplekss. 

Канделаки 1973 – Татьянa Канделаки. К вопросу о номенклатурных наименованиях. 

Вопросы разработки научно-технической терминологии. Рига: Зинатне, 60–70. 

Ражина 2007 – Виктория Ражина. Ономастические реалии: лингвокултурологический 

и прагматический аспекты. Автореферат диссертации на соискание ученной степени 

кандидата филологических наук. Краснодар. 

РКП 2004 – Русское культурное пространство: Лингвокултурологический словарь. 

Москва: Гнозис. 

Сычалина 2008 – Екатерина Сычалина. Немецкая топонимия Поволжья: 

социолингвистический аспект исследования. Автореферат диссертации на соискание 

ученной степени кандидата филологических наук. Саратов. 

Velga Laugale 

MOKYKLŲ PAVADINIMŲ SANDARA LATVIJOJE 

IR LIETUVOJE 

Santrauka 

Mokslo įstaigų pavadinimuose ir jų sandaroje galima išskirti dvi dalis. 

Pavadinimą sudaro nomenklatūros žodis, nusakantis atitinkamos mokymo 

įstaigos tipą, ir vienas ar keli apibūdinamieji elementai: 1) atitinkamos įstaigos 

buvimo vieta, t. y. toponimas (Raseinių pagrindinė mokykla, Zarasų 

rajono Degučių pagrindinė mokykla), 2) skaitvardis, nurodantis mokyklos 

numeraciją (Kauno apskrities 1-oji vidurinė mokykla, Panevėžio 5-oji vidurinė 

mokykla), 3) asmenvardis, dažniausiai laikomas garbės pavadinimu 

(Marijampolės Jono Totoraičio vidurinė mokykla, Vilniaus Martyno Mažvydo 

vidurinė mokykla), 4) abstraktus simbolinis pavadinimas (Kauno „Varpo“ 

gimnazija, Biržų „Saulės“ gimnazija), 5) tautybė (Žydų vidurinė mokykla 

„Menachemo namai“), 6) mokslo įstaigos specializacija (Juodkrantės Liudviko 

Rėzos jūrų kadetų mokykla). Paprastai mokslo įstaigų pavadinimuose 

prie nomenklatūrinio žodžio tradiciškai būna prijungtas vienas ar keli iš 

anksčiau minėtų elementų.

Velga Laugale 



Nomenklatūra sukurta pagal tam tikrus švietimo sistemos teisinius aktus, 

bet galimi įvairūs kiti variantai. 

Remiantis turima medžiaga, straipsnyje lyginami Latvijos ir Lietuvos 

mokyklų pavadinimų struktūros tipai. Teoriniu aspektu švietimo įstaigų 

pavadinimai yra parodyti kaip besivystanti sistema, kurios dinamiką parodo 

kalbinių ir ekstralingvistinių veiksnių visuma, be to, švietimo įstaigų 

pavadinimai atskleidžia nacionalinės kultūros vertybes ir tautos istoriją. 

Pavadinimas dažnai parodo savininko (pavadinimo suteikėjo) skonį (ir 

tautybę), tam tikru laikotarpiu visuomenėje priimtą požiūrį į tai, kas yra 

modernu, originalu ir leistina. 

Mokyklų pavadinimų tyrimas rodo, kad Lietuvoje jie yra sukurti pagal 

tam tikrą sistemą ir struktūrą, čia daugiau tvarkos ir tikslumo. Rekonstruojant 

Latvijos ir Lietuvos mokyklų pavadinimus, būtų pravartu susitarti 

dėl esminių švietimo terminologijos kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti 

kuriant pavadinimus, ir įvertinti elementus, kurie nėra rekomenduojami 

mokyklų pavadinimuose. 

163

164 


Vilma Linkevičiūtė – doktorantė, Vilniaus universiteto 

Kauno humanitarinio fakulteto Užsienio kalbų katedros 

lektorė. 

Moksliniai interesai: kognityvinė lingvistika, politinė lingvistika, 

diskursas. 

Adresas: Muitinės g. 8, Kaunas LT-442800. 

Tel. (+370 ~ 37) 422 477. 

El. paštas: l.vilma@mailcity.com 

Vilma Linkevičiūtė – PhD student, Lecturer of Vilnius 

University Kaunas Faculty of Humanities Department of 

Foreign Languages. 

Research interests: cognitive linguistics, political linguistics, 

discourse. 

Address: Muitinės st. 8, Kaunas LT-442800 Lithuania. 

Phone: (+370 ~ 37) 422 477. 

E-mail: l.vilma@mailcity.com 

Vilma Linkevičiūtė 

Vilniaus universitetas, Kauno humanitarinis fakultetas 

N O M I N AT I O N S I N T. B L A I R ’ S P O L I T I C A L 

DISCOURSE 

Anotacija 

Straipsnyje kalbiniu kognityviuoju ir ideologiniu kultūriniu lygmenimis tiriama, kokios 

nominacijos būdingos Didžiosios Britanijos Ministro Pirmininko T. Blairo politiniam diskursui. 

Tyrime pasitelkiamas aprašomasis analitinis metodas, kuriuo nustatoma, kokios 

nominacijos vartojamos šio politinio lyderio diskurse savo asmeniui, politiniams bendražygiams 

bei oponentams identifikuoti. Taip pat siekiama nustatyti šių priemonių svarbą 

bei poveikį tikslingos elektorato nuomonės formavimui. Tyrimo rezultatai atskleidžia, 

kad T. Blairo politiniame diskurse vyraujančios nominacijos kuriamos pasitelkiant binarinį 

mes–jie modelį, kuriame mes – šalies vadovai bei jų politiniai bendražygiai – nominuojami 

kaip pozityvi politinė jėga, o jie – politiniai oponentai – kaip negatyvioji politinė jėga. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: diskursas, politinis diskursas, nominacijos, politinė lingvistika, 

kognityvinė lingvistika. 

Abstract 

The article presents which linguistic means are dominant in T. Blair’s political discourse on 

the linguistic cognitive and ideological cultural levels. The descriptive analytical method 

is employed in order to define which nominations are used in the discourse of the latter 

political leader in order to identify himself, his political colleagues and opponents. Another 

goal is to define the role and the effect of this linguistic mean upon the formation of the 

intended opinion of the electorate. The results of the research show that prevailing nominations 

are formed on the basis of binary we–they model, where we – the current political


Nominations in T. Blair’s 

Political Discourse 

leaders and their colleagues are nominated as a positive political power while they – political 

opponents who are nominated as a negative political power. 

KEY WORDS: discourse, political discourse, nominations, political linguistics, cognitive 

linguistics. 

165 

Nomination is one of the most important methods, used by politicians 

and political leaders in their political discourse to achieve intended goals 

and aims. This concept is especially predominant in political language 

which is the object of investigation of a new and popular branch of cognitive 

linguistics – political linguistics. In political discourse nominations 

can be defined as adjectives and nouns which are attributed by the political 

leaders to their opponents in order to form negative attitude of society 

towards these opponents, their ideology and behavior. Nominations are 

usually used in order to form such stereotypes of political and personal 

opponents which are beneficial for those in power to win fight for it and 

to achieve personal aims. 

The aim of this article is to analyse which linguistic means are dominant 

in T. Blair’s political discourse on the linguistic cognitive and ideological 

cultural levels. 

The goal of the research is to define which nominations prevail in 

T. Blair’s political discourse and are used in order to identify himself, his 

political colleagues and opponents. 

The object of the analysis is T. Blair’s political discourse and the method 

of the research is descriptive analytical. 

The nomination investigation in political discourse is quite new and 

relevant as it introduces the current political situation with the help of a 

particular linguistic mean. It enables the target audience to perceive the 

point of view and attitudes towards the ins and the outs of a particular 

political leader – T. Blair in this research. 

According to Д. Болинджер (1987), nominations are essential in order 

to create the intended picture of the world, thus, they are widely used in 

propaganda and art of lie. 

E. Lassan (1995) introduces constituents of a nomination in political 

text suggested by Акимов, Баранов, Сергеев (1990). They are: 

1. subject, its characteristics; 

2. aims, values; 

3. action conditions, their characteristics; 

4. actions, their characteristics;

166 




5. results of actions’ (Lassan 1995: 63). 

Teun A. van Dijk does not use term nomination in his investigations but 

he draws a parallel between we and they. We could be regarded as political 

leaders and those in power; they – as their opponents. In this investigation 

concept of nomination will be applied to van Dijk’s ‘we–they’ model and it 

will be defined as nomination, too. 

This scholar (1995b) proposes that nominations are usually formed on 

the basis that we are positive and they are negative. The research in this 

article is mainly based on ‘we–they’ model. 

Tony Blair was the Prime Minister (1997–2007) and the leader of the 

Labour Party, therefore his nominations were directed towards eternal 

competitors – the Conservative Party. In T. Blair’s speeches binary oppositions 

– we = positive, they = negative prevail. Here we correspond to 

the Labourists, they correspond to the Conservatives. Furthermore, taking 

into consideration constituents of nomination, as suggested by E. Lassan, 

it is possible to state that there are two main subjects – the Labourists and 

the Conservatives in T. Blair’s political discourse. As it has already been 

mentioned the Labour Party is granted all the positive characteristics while 

the opponents – the Conservative Party are characterized as a negative 

power, having old-fashioned, stuck-in-the middle ideology and performing 

detrimental actions. There is the only aim of formation of such contrastive 

nominations which could be introduced as attracting bigger part of 

the electorate than the Conservatives and to stay in power for more than 

one cadence. The aim presents the action conditions itself – the start of 

the Labourist leading era after a long period waiting in opposition. That 

is a very important event not only for the representatives and supporters 

of the Labour Party but for the state, as well. The action conditions could 

be compared with the victory in war as politics and elections are usually 

depicted as fights and battles, thus, all the actions are justifiable. T. Blair 

employs nominations in this eternal fight for power. This political leader 

applies negative nominations to the image of opponents in his speeches 

and contrasts them with the positive nominations attributed to himself 

and the Party under his leadership. The results of such actions should be 

satisfactory as they help to create particular stereotypes of the leading and 

opponent parties and to achieve the intended aims.




The most frequently used domain in T. Blair’s political discourse is 

change. This domain includes such sets of binary nominations, as alteration–against 

change, alteratio–stuck in the middle / setback, future–past. 

As it has already been mentioned, this political leader associates positive 

changes with the Labour Party: 

(1) 650,000 more jobs in the economy, long-term youth unemployment halved 

and – here’s one for us to put back down a few Tory throats – fewer days lost 

in strikes than any of the 18 years of Tory Government. Who says Labour’s not 

working now? All employees with the right to a paid holiday. Leave for parents to 

take time off work for a family crisis. [...] Maternity grant doubled. [...] And all 

around us the challenge of change. (1999) 

This example contains contraposition between the Labourists and the 

Conservatives which is used in order to show kindness, efficiency and expedience 

of the current government and setback and conservatism of the 

previous one. This creates a negative against change nomination attributed 

to the Conservative Party. The latter nomination is formed on the basis 

of contrast where all the alterations and changes introduced by the new 

Labourist government are contrasted with the Conservative actions, thus, 

acquiring a positive image while the negative image of the competing 

Party is intensified by such clause, as here’s one for us to put back down a 

few Tory throats. 

This effect of change versus stuck in the middle / setback is intensified 

with the help of the following examples which present the results of the 

Conservatives being in power: 

(2) More than 1 million still unemployed. Schools and hospitals still needing investment. 

Pensioners still living in hardship. People still petrifi ed by crime and 

drugs. 3 million children still in poverty. A century of decline, 20 years of Conservative 

Government still not put to rights. [...] The frustration, the impatience, the 

urgency, the anger at the waste of lives unfulfi lled, hopes never achieved, dreams 

never realised. (1999) 

167 

(3) Look at Britain. Great strengths. Great history. English, the language of the 

new technology. The national creative genius of the British people. But wasted. 

The country run for far too long on the talents of the few, when the genius of the 

many lies uncared for, and ignored. (1999)

168 




The concept of change brought to Great Britain by the Labourists consists 

of a lot of sub-concepts: new England, new values, new state and even 

new party which is now usually called as the New Labour Party. The usage 

of adjective – new is of special importance in the change domain because 

it signals that this Party and its ideology are totally different from the previous 

one and results in a greater support of the electorate which is the 

target audience in T. Blair’s political discourse. Therefore, this particular 

change concept is very beneficial for the Labourists and widely exploited 

by them in the strive for power because the idea of something stable and 

non-changing lies in the definition of Conservativism itself. As a result, 

their ideology is based on the traditional, steady, uniform values and government 

principles: 

(4) Today at the frontier of the new Millennium I set out for you how, as a nation, 

we renew British strength and confi dence for the 21st century; and how, as a 

Party reborn, we make it a century of progressive politics after one dominated by 

Conservatives. (1999) 

(5) A New Britain where the extraordinary talent of the British people is liberated 

from the forces of conservatism that so long have held them back, to create a model 

21st century nation, based not on privilege, class or background, but on the equal 

worth of all. (1999) 

(6) And New Labour, confi dent at having modernised itself, now the new progressive 

force in British politics which can modernise the nation, sweep away those 

forces of conservatism to set the people free. (1999) 

(7) They are what hold our nation back. Not just in the Conservative Party but 

within us, within our nation. The forces that do not understand that creating a new 

Britain of true equality is no more a betrayal of Britain’s history than New Labour 

is of Labour’s values. (1999) 

T. Blair and members of the Labour Party perceive change as a progress 

which has a very positive effect on the British society and which is 

expressed with the help of such linguistic means, as already mentioned 

adjective new, expressions progressive politics, 21st century nation, progressive 

force; prefix re added to some verbs – renew, reborn which emphasizes 

the idea of something different and positive. On the other hand, the nomination 

of Conservative Party as being stuck in the middle / setback and 

its actions is based on the following clauses which suggest negative con-




notations: …we make it a century of progressive politics after one dominated 

by Conservatives; talent of the British people is liberated from the forces of 

conservatism that so long have held them back; They are what hold our nation 

back. Not just in the Conservative Party but within us, within our nation. 

Such introduction also helps T. Blair to present the Conservatives as 

hopeless, old and non-modern party and to form another set of nominations 

– future–past, which complements the previous one and is included 

into the core concept of change. According to the Prime Minister’s speeches, 

a bright and glorious future is in the Labourist hands while the Conservatives 

are associated with the past which is usually presented as dark 

and gloomy. Such set of binary nominations enables the Party in power to 

enhance their positive image and to attenuate their competitors’ potential 

or even to depict them as a threat to the state. T. Blair states that: 

(8) But now, is where we show whether we have the mettle not just to be a longer 

or even a better Labour Government than those that went before us, but whether 

we usher in a political era where progressive politics is to the 21st century what 

conservative politics was to the 20th. (2003) 

(9) You’re the future now (You – The Labour Party). (2006) 

(10) I came into offi ce with high hopes for Britain’s future. I leave it with even 

higher hopes for Britain’s future. (2007) 

For the Labourists future is associated with health, security, educational 

systems and their reforms. Constant repetition of noun future enables 

the current Prime Minister to prove the design and application of 

future nomination. Expression 21st century serves the same purpose as it 

is also associated with future. Furthermore, as it is possible to observe in 

the statement No. 9, the Labour Party is directly identified as future or in 

more detail – Britain’s future. T. Blair does not miss an opportunity to form 

a negative image of the opposition, thus, he contrasts the Labourist future 

with the Conservative past: …we usher in a political era where progressive 

politics is to the 21st century what conservative politics was to the 20 th . 

The past nomination is even more widely exploited in Tony Blair’s 

speech to the Labour Party conference in Brighton (2005): 

(11) There are people who a decade ago could tell you of interest rates double what 

they are today, of homes repossessed, of families who didn’t know from one week 

to the next where the mortgage payments were going to come from. 

169

170 




(12) And when was the last time you heard of a winter crisis in the health service or 

the scandal of outside toilets in primary schools, now that this country, Britain, is 

the only one anywhere in the developed world increasing public spending on health 

and education every year, year on year, as a proportion of our national income? 

(13) When did you last hear of pensioners freezing to death in the cold because 

they couldn’t afford the heating? 

Although the Conservatives are not directly addressed in these statements, 

there is a presupposition that all those enumerated negative things 

happened in the past under the leadership of the latter Party. These linguistic 

expressions help to draw a clear line between a negative past and 

a positive future. They are beneficial for the Labour Party in order to 

complement their good image and to debase their competitors in the eyes 

of society. 

Past nomination leads to the formation of one more set of binary nominations 

old–new which is very important and widely used in T. Blair’s 

political discourse and may serve as the summarizing set of nominations 

as it represents the core essence of the change domain and all the above 

analysed binary nominations can be included into it: 

(14) So when I speak of the need for a new moral purpose [...]. (1999) 

(15) A new Britain is emerging with a revitalised conception of citizenship […]. 

(2000) 

(16) The new school, its new attitude was summed up by one young student who 

told me she had been badgering her mum all week to buy an alarm-clock, as she 

was scared of sleeping in case she missed a single lesson. What better symbol of the 

opportunities we are giving our children. (2003) 

(17) Years ago, before coming to Government, I said that we would make the arts 

and culture part of our “core script”. In other words, it was no longer to be on the 

periphery, an add-on, a valued bit of fun when the serious work of Government 

was done; but rather it was to be central, an essential part of the narrative about 

the character of a new, different, changed Britain. (2007) 

versus: 

(18) […] the Tories […]. A narrow base. Obsessed about the wrong things. Old 

fashioned. In retreat. (2003) 

(19) […] the Party of no change – the Conservatives […]. (2000)




(20) The fi rst category of criticism is a traditional Tory one – based on the claim 

that the pre-devolution, pre-reformed House of Lords, political institutions have 

been a uniquely important part of British national identity. Changing them, in this 

view, destroys something quintessentially ‘British’. (2000) 

This opposition should convince the British society that it is right when 

trusting the latter Party in power and helping the Labourists to stay in that 

position for more than one or two terms of office and is based on the following 

epithets: new moral purpose, new Britain, revitalised conception, new 

school, new attitude, new, different, changed Britain. Constant reiteration of 

the prevailing adjective new in T. Blair’s political discourse reinforces all 

the nominations existent in the change domain and substantiate the formation 

of nomination new which is attributed not only to the Labour Party 

itself but to all aspects of social and political life and even values related to 

the latter Party and its members. 

The old nomination attributed to the political opponents – the Conservatives 

is expressed via such adjectives emphasizing negative attitude 

of the Labourist leader towards the competitors, as narrow, obsessed, old 

fashioned or such expressions, as the Party of no change, in retreat. The presented 

linguistic means are very beneficial for T. Blair to create a negative 

image of his opponents and to achieve the intended aim – to stay in power 

as long as possible. 

The Labourist leader introduces one more domain in his political discourse 

– benefi t which is very closely related with the previously analysed 

change domain and which includes such sets of binary nominations, 

as progress–regress, reformers–anti-reformers, democracy–anti-democracy, 

equality–inequality, non-racist–racist. 

In the political discourse of T. Blair, the Party under his leadership is 

the power which helped the state to become strong, prosperous and modern. 

As a result, the first set of binary nominations – progress–regress – is 

formed. 

(21) Meeting the 18 weeks maximum for waiting in the NHS with an average of 

9 weeks from the door of the GP to the door of the operating theatre. Booked appointments. 

The end of waiting in the NHS. Historic. 

Transforming secondary schools in the way we have done for primary schools. 

Schools with three quarters of children getting good results the norm. Historic. 

(2000) 

171

172 




(22) […] If we fail, and without change we will, then believe me: change will still be 

done; but in a regressive way by a Conservative Party. 

I want change true to progressive values, done by a fourth term Labour Government. 

(2006) 

(23) [...] Where progressive and conservative policy can differ is that progressives 

are stronger on the challenges of poverty, climate change and trade justice. 

(2006) 

It has already been mentioned that T. Blair and the Labourists associate 

change with reforms. He presents reforms which have been introduced 

and carried out by the Labourist government and describes the Conservatives 

as the party which opposes those apparently positive and necessary 

changes. The essence of progress nomination is represented with the 

help of the following statements – The end of waiting in the NHS. Historic; 

Schools with three quarters of children getting good results the norm. Historic. 

The latter statements are dual – the first part presents the regressive Conservative 

actions while the second, containing the only adjective Historic 

implies the idea that the progressive policy applied by the Labour Party is 

the beginning of positive changes – progress. The Conservative Party is 

granted a direct regress nomination as presented in the statement No. 22 

or implied regress nomination which is expressed in the statement No. 23 

via contrast with a progressive Labourist policy. 

Such T. Blair’s attitude can be observed in the following examples of 

one more set of binary nominations reformers–anti-reformers: 

(24) We gave the Bank of England independence. We cut the borrowing. We cut 

unemployment. We are at long last reforming welfare, making work pay more than 

benefi t for hard-working families through the Working Families Tax Credit. 

They would scrap each and every one of these reforms. (1999) 

(25) To 2 million people given a pay rise through the minimum wage. Tory pledge 

1: we’ll cut it. To 1.5 million families helped by the working families tax credit. 

Tory pledge 2: we’ll scrap it. To 250,000 young people getting through the New 

Deal, Tory pledge 3: you’ll go back on the dole. (1999) 

(26) Now after a century of antagonism, economic effi ciency and social justice are 

fi nally working in partnership together. (1999)




(27) Let us take on the forces of conservatism in education, too, the greatest liberator 

of human potential there is. No more nursery vouchers. No return to 11+. No 

freeze on student numbers in our universities. No more Assisted Places Scheme. 

Not the right. But not the old Left either: no tolerance of failing LEAs. No truce on 

failing schools. No pupils condemned to failure. We owe it to every child to unleash 

their potential. They are of equal worth. They deserve an equal chance. A failed 

education is a life sentence on a child. (1999) 

(28) The forces of conservatism, the elite, have held us back for too long. (1999) 

(29) Only now can this happen because there is a Labour Government that cares 

about educating the many and a Labour Party with the courage to reform the system 

to do it. (1999) 

(30) After all, we created the NHS. It has to be us that rebuilds it. (1999) 

(31) I say in all frankness to the BMA. You want our reforms to slow down. I want 

them to speed up. (1999) 

(32) [...] we are going further than any country in Europe in turning higher education 

from a privilege for the few to a right for the many. (2003) 

(33) And yes the Tories have an alternative to student fees. To cut money going to 

universities by cutting student numbers. 100,000 fewer students. Is that fair? Who 

do you think will be the students cut? Their children? And when the universities 

need more money, do you think they’ll raise taxes? No, they’ll cut numbers again, 

when our very economic future depends on us developing people’s potential not 

squandering it. (2003) 

Some of these statements represent direct nominations reformers–antireformers, 

some of them just imply that we are the reformers and they are 

anti-reformers, the ones who try to foil these changes. Avoidance of direct 

nominations leaves the space for the target audience to make its own conclusions 

and to choose its favourits. However, after such presentation there 

can be the only favourits – members of the Labour Party with its leader in 

the forward ranks. Almost all the presented examples No. 24–28, 31, 33 

contain contrast supporting the creation of the latter set of binary nominations 

– we gave, we cut, we are reforming versus they would scrap each and 

every one of these reforms; You want our reforms to slow down. I want them 

to speed up. In the latter cases the reformers–anti-reformers nominations 

are intensified by the verbs which emphasize the contrastive results of the 

Labourist and the Conservative performance. This is even given more 

173

174 




prominence with the repetition of negation implying the positive nature of 

reforms: No more nursery vouchers. No return to 11+. No freeze on student 

numbers in our universities. No more Assisted Places Scheme, etc. Finally, 

the Conservatives are directly accused of being anti-reformers: The forces 

of conservatism, the elite, have held us back for too long. After the formation 

of such negative Conservative image, T. Blair depicts the Party under 

his leadership as a rescuer of the state with the help of such statement, as 

…we are going further than any country in Europe which is a result of the 

Labourist reforms. 

Another large set of binary nominations used by T. Blair is democracy– 

anti-democracy. It includes attitudes towards equal rights, liberty, rasism, 

discrimination, justice and class system. According to this political leader, 

the New Labour is democracy, the Conservatives are represented as antidemocracy 

ideology. Here once again the anti-democracy nomination is 

based on the adjective old, which is reinforced by other adjectives having 

negative connotations in this context – bad, left-wing, hereditary and 

verbs, serving the same purpose – destroy, keep out of, hold back, keep 

down, stunt: 

(34) The old prejudices, where foreign means bad. 

Where multi-culturalism is not something to celebrate, but a left-wing conspiracy 

to destroy their way of life. 

Where women shouldn’t work and those who do are responsible for the breakdown 

of the family. 

The old elites, establishments that have run our professions and our country too 

long. Who have kept women and black and Asian talent out of our top jobs and 

senior parts of Government and the Services. Who keep our bright inner city kids 

from our best universities. And who still think the House of Lords should be run 

by hereditary peers in the interests of the Tory Party. 

The old order, those forces of conservatism, for all their language about promoting 

the individual, and freedom and liberty, they held people back. They kept people 

down. They stunted people’s potential. Year after year. Decade after decade. 

(1999) 

(35) To us today, it almost defi es belief that people had to die to win the fi ght for 

the vote for women. But they did. That battle was a massive, heroic struggle. But 

why did it need such a fi ght? Because Tory MPs stood up in the House of Commons 

and said: “voting is a man’s business”. And that is why we can be so proud




that it is this Labour Party that has more women MPs and more women Ministers 

than any Government before us until our record is bettered by a future Labour 

Government. (1999) 

These old-fashioned, non liberal methods and principles seem much 

worse in the light of the Labourists’ positive and democratic attitude: 

(36) And it is us, the new radicals, the Labour Party modernised, that must undertake 

this historic mission. To liberate Britain from the old class divisions, old 

structures, old prejudices, old ways of working and of doing things, that will not 

do in this world of change. (1999) 

These words do not directly indicate that those old structures are the 

Conservatives but from the previous results of the research it is clear that 

the concept old stands for the latter Party. They introduce the idea that 

under the Conservative leadership the state was non-democratic, it was 

restricted by prejudices and divided by classes. Such portentous picture of 

previous power helps the Labourists to secure the support of electorate for 

a long time. This effect is reinforced by other nominations related to the 

domain of democracy–anti-democracy. 

Another set of binary nominations in benefi t domain is equality–inequality. 

The Labour methods are represented as increasing equality versus the 

Conservative ones which promote unequal rights of their citizens and oldfashioned 

class system which was very beneficial for this party in the past: 

(37) But true equality: equal worth, an equal chance of fulfi lment, equal access to 

knowledge and opportunity. Equal rights. Equal responsibilities. The class war is 

over. (1999) 

(38) To be the progressive force that defeats the forces of conservatism. [...] The 

forces that do not understand that creating a new Britain of true equality is no more 

a betrayal of Britain’s history than New Labour is of Labour’s values. (1999) 

(39) Not a society where all succeed equally – that is utopia; but an opportunity 

society where all have an equal chance to succeed; that could and should be 21st 

century Britain under a Labour Government. (2005) 

In order to create and emphasize the equality image, T. Blair repeats it 

every time in the form of noun when it is possible and applies this concept 

in a form of adjective to every possible subject: equal worth, an equal 

chance of fulfi lment, equal access to knowledge and opportunity, equal rights, 

175

176 




equal responsibilities. The set of binary nominations of equality–inequality 

provides a base for further negative nominations attributed by Tony Blair 

to the Conservative image. He accuses this party of discrimination and 

forms another set – non-discriminators–discriminators: 

(40) [...] Where women shouldn’t work and those who do are responsible for the 

breakdown of the family. (1999) 

(41) [...] Who have kept women and black and Asian talent out of our top jobs and 

senior parts of Government and the Services. (1999) 

(42) To us today, it almost defi es belief that people had to die to win the fi ght for 

the vote for women. But they did. That battle was a massive, heroic struggle. But 

why did it need such a fi ght? Because Tory MPs stood up in the House of Commons 

and said: “voting is a man’s business”. And that is why we can be so proud 

that it is this Labour Party that has more women MPs and more women Ministers 

than any Government before us until our record is bettered by a future Labour 

Government. (1999) 

(43) And remember when to be in favour of gay rights was to be a loony leftie, race 

relations was political correctness, and Red Ken frightened people even as brave as 

your own leadership? 

Now the parties compete for the gay vote, unite against the BNP and Ken has led 

and won the debate on congestion charging and community policing. (2005) 

(44) In 1997, we faced daunting challenges. […] Parliament, supposedly the forum 

of the people, with only 1 in 10 women MPs. Gay people denied equal rights. 

(2006) 

T. Blair’s statements and accusation convey the idea that the Conservatives 

discriminated a great variety of people in a great variety of areas. 

Such opposition which is used in T. Blair’s speeches is very beneficial as 

it helps to form necessary attitudes of the electorate and to imply who is 

‘good’ and who is ‘bad’, what is ‘white’ and what is ‘black’. The beneficial 

effect is even reinforced with the help of the same verbs which lie in 

the basis of inequality nomination – shouldn’t work, keep out of. It is also 

supplemented with verbs and nouns referring to war and, thus, expressing 

the importance of this set of binary nominations – to die to win the fi ght; 

that battle was a massive, heroic struggle; frightened; competed. 

The concept of discrimination is even more narrowed and leads to the 

formation of one more set of nominations – non-racist–racist. Here once




again, positive features are attributed to the Labourists and negative – to 

the Conservatives and the prevailing contrast method is employed: 

(45) The forces of conservatism allied to racism are why one of the heroes of the 

20th Century, Martin Luther King, is dead. And though the fact that Mandela 

is alive, free and became President, is a sign of the progress we have made [...]. 

(1999) 

(46) In 1997, we faced daunting challenges. […] No black Ministers and never a 

black Cabinet Minister. (2006) 

(47) We have black Ministers and the fi rst woman and then the fi rst black woman 

Leader of the Lords. (2006) 

(48) […] Britain under a Labour Government. Where nothing in your background, 

whether you’re black or white, a man or a woman, able-bodied or disabled, stands 

in the way of what your merit and hard work can achieve. (2005) 

Statement No. 45 directly reveals the reasons of racist nomination design 

which are contrasted with the non-racist, beneficial attitude of the Labourists. 

Statements No. 46–48 present implied racist nomination via contrasting 

it with totally different performance of the Labour Government. 

The complex nature of the latter set of nominations is expressed with the 

help of noun challenges, eloquent adjective daunting and expressions black 

Ministers, the fi rst woman, the fi rst black woman which support and complete 

the Labourist non-racist nomination. The last statement includes all 

the points of equality model which is used in the Labourist governmental 

strategy. The issue of democracy, including equality and freedom, is very 

important for the British because they want to be modern and to eliminate 

all the boundaries existing among people. This elimination means change 

which stands for the Labour Party and its ideology in T. Blair’s speeches. 

Nominations used by this leader are beneficial in convincing the British 

society that there is no better power than Labour and worse than Conservative. 

Use of such linguistic means violate the stereotype of the British as 

of the state of gentlemen and sophisticated politeness. 

After the research of nominations, which are used in T. Blair’s political 

discourse, has been carried out, it is possible to make a conclusion that 

this political leader uses this particular linguistic mean in order to draw a 

clear line between the Labour Party and the Conservative Party. His statements 

indicate that all the positive concepts, changes and ideas are associ- 

177

178 




ated with the Labour Party and all the negative ones are attributed to their 

competitors – the Conservatives. Nominations, applied by T. Blair, provide 

a basis for conflict communication which is always existent between 

political opponents. 

Literatūra 

Van Dijk 1999 – Teun van Dijk. Towards a Theory of Context and Experience Models in 

Discourse Processing. The Construction of Mental Models during Reading. H. van Oostendorp 

and S. Goldman (eds.). Hillsdale NJ, Erlbaum. 

Болинджер 1987 – Дуайт Болинджер. Истина – проблема лингвистическая. Язык и 

моделирование социального взаимодействия, 23–43. Mосква: Прогресс. 

Лассан 1995 – Элеонора Лассан. Дискурс власти и инакомыслия в СССР: когнитивнориторический 

анализ. Вильнюс. 

http://news.bbc.co.uk/1/hi/uk_politics/3697434.stm 

http://cain.ulst.ac.uk/issues/politics/docs/pmo/tb210306.htm 

http://www.guardian.co.uk/uk/2000/mar/28/britishidentity.tonyblair 

http://www.guardian.co.uk/politics/2003/sep/30/labourconference.labour2 

http://news.bbc.co.uk/1/hi/uk_politics/460009.stm 

http://www.number10.gov.uk/output/Page11166.asp 

http://www.politics.co.uk/news/party-politics/labour/blair-defends-labour-s-family-policies-$453762.htm 

http://www.theaustralian.news.com.au/story/0,20876,20484323-17281,00.html 

http://www.timesonline.co.uk/tol/news/politics/election2005/article384285.ece 

http://tonyblairoffice.org/2007/10/tony-blair-speech-at-blenheim.html 

http://www.uksbd.co.uk/ 


NOMINACIJOS T. BLAIRO POLITINIAME 

DISKURSE 

Santrauka 

Nominacija – viena svarbiausių kalbinės išraiškos priemonių, kurias 

politiniame diskurse vartoja šalių vadovai bei politikai numatytiems tikslams 

bei uždaviniams pasiekti. Ši priemonė vyrauja naujoje ir sparčiai populiarėjančioje 

kognityvinės lingvistikos šakoje – politinėje lingvistikoje. 

Politiniame diskurse nominacijos gali būti apibrėžiamos kaip būdvardžiai 

bei daiktavardžiai, kuriais politikai identifikuoja savo asmenį, politinius 

bendražygius bei oponentus. Tokios nominacijos skirtos teigiamam savo 

asmens bei vadovaujamos partijos įvaizdžiui formuoti, oponentų ideologi-




jai bei veiksmams pristatyti ir neigiamam jų įvaizdžiui formuoti visuomenės 

akyse. Politiniame diskurse nominacijos dažniausiai vartojamos tikslingiems 

stereotipams kurti bei asmeniniams tikslams pasiekti. 

Straipsnyje kalbiniu kognityviuoju ir ideologiniu kultūriniu lygmenimis 

tiriama, kokios nominacijos būdingos Didžiosios Britanijos Ministro 

Pirmininko T. Blairo politiniam diskursui. Tyrime taikomas aprašomasis 

analitinis metodas. 

Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad T. Blairo politiniame diskurse vyraujančios 

nominacijos kuriamos pasitelkiant binarinį mes–jie modelį, kuriame 

mes – šalies vadovai bei jų politiniai bendražygiai – nominuojami kaip 

pozityvi politinė jėga, o jie – politiniai oponentai – kaip negatyvioji politinė 

jėga. Vyraujančios binarinės nominacijos: pokyčiai–sąstingis, progresas–regresas, 

nauja–sena, ateitis–praeitis, reformatoriai–reformų priešininkai, demokratija–demokratijos 

priešininkai, lygybė–nelygybė, diskriminacijos priešininkai–diskriminacija, 

tolerancija–rasizmas. Binarinėse opozicijose pirmoji 

nominacija skirta Ministrui Pirmininkui T. Blairui bei jo vadovaujamai 

Leiboristų partijai apibūdinti. Šiomis nominacijomis siekiama suformuoti 

visuomenės nuomonę, kad visi teigiami pokyčiai, valstybės bei jos piliečių 

saugumas, ateitis, lygybė, socialinių klasių panaikinimas bei gerovė yra tik 

Leiboristų partijos narių bei jos vadovo nuopelnas. Opozicinė Konservatorių 

partija nominuojama vien tik neigiamais epitetais, kuriais siekiama 

formuoti neigiamą ir netgi žalingą šios ideologijos stereotipą elektorato 

akyse. Šių nominacijų kūrimo pagrindas ir tikslas – amžinoji kova dėl valdžios. 

Atlikus tyrimą bei išanalizavus jo rezultatus, galima teigti, jog Didžiosios 

Britanijos Ministras Pirmininkas T. Blairas politiniame diskurse nominacijas 

vartoja tam, kad nubrėžtų aiškią ribą tarp konkuruojančių Leiboristų 

ir Konservatorių partijų, jų narių, ideologijų bei veiksmų. T. Blairo 

tikslas – suformuoti teigiamą pozicijos ir neigiamą opozicijos įvaizdį. 

179

180 


Jūratė Lubienė – humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos 

universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studijų 

prodekanė, Lietuvių kalbos katedros docentė. 

Moksliniai interesai: leksinė semantika, fonosemantika, 

motyvologija. 


El.paštas: jurate.lubiene@ku.lt 

Jūratė Lubienė – PhD in Humanities, Associate Professor, 

Vice-Dean of Studies of the Humanities, Klaipėda 

University. 

Research interests: lexical semantics, phonosemantics, motivology. 

Address: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. 

E-mail: jurate.lubiene@ku.lt 

Jūratė Lubienė 


L I E T U V I Ų K A L B O S L I AU D I Š K I G RY B Ų 

PAVA D I N I M A I S U G RY B Ų AU G I M O 

MOTYVACINIAIS POŽYMIAIS 

Anotacija 

Straipsnyje nagrinėjami ne mokslinėje, o šnekamojoje kalboje, įvairiose tarmėse vartojami 

grybų pavadinimai, kurie lietuvių kalbotyroje iki šiol nėra išsamiai tirti. Analizuojamos 

grybų pavadinimų formalioji bei semantinė struktūros ir nustatoma, kokie požymiai pasirenkami 

pavadinant vieną ar kitą grybą, kokiomis nominacijos priemonėmis tie požymiai 

reiškiami, kokie iš požymių yra būdingiausi. Detaliau aprašomos grybų pavadinimų motyvacinės 

grupės su lokatyvumo, temporatyvumo ir augimo būdo motyvaciniais požymiais. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: grybų pavadinimai, motyvacija, motyvacinė grupė, vidinė žodžio 

forma. 

Abstract 

The article provides an analysis of the names of mushrooms as used in everyday speech 

and in different dialects, but not in the scientific language. In Lithuanian linguistics, they 

have never been studied thoroughly and in detail. By analyzing the formal and semantic 

structure of the names of the mushrooms, the characteristics that account for the name of 

the mushroom have been found out, the means of nomination of the said characteristics 

identified, and the most typical characteristics established. The names of the mushrooms 

with the locative, temporal, and the manner of growth motivational attributes have been 

described in greater detail. 

KEY WORDS: names of mushrooms; motivation, motivational attributes.


Lietuvių kalbos liaudiški grybų pavadinimai 

su grybų augimo motyvaciniais požymiais 

Nominacija, kaip „pavadinimo sukūrimas ar parinkimas įvairiems nekalbiniams 

faktams“ (Jakaitienė 2009, 20), visada buvo lingvistinių tyrinėjimų 

akiratyje. Pavadinti denotatą galima savos kalbos žodžiais, pastoviaisiais 

žodžių junginiais ar skoliniais. Skolinimasis kai kurių kalbininkų laikomas 

nominacijos rūšimi (Коппалева 2007, 53), bet dažniausiai nominacijos tyrimo 

erdvėje atsiduria savos kalbos žodžiai, kurių analizė suponuoja dviejų 

nominacijos tipų skyrimą – pirminės, kai sukuriamas autonomiškas, „kitais 

kalbos vienetais nesiremiantis žodis“ (Jakaitienė 2009, 21), ir antrinės, kai 

nominacijos procese remiamasi jau egzistuojančiomis nominacijos priemonėmis, 

kitais kalbos vienetais 1 . Dažniausiai minimos dvi antrinės nominacijos 

rūšys: tiesioginė ir netiesioginė. Antrinės nominacijos atveju galima 

kalbėti apie motyvacinę nominaciją, nes nominacijos pagrindą sudaro tam 

tikras denotato požymis ar keli požymiai. „Požymis, tampantis nominacijos 

pagrindu kuriant naują vardą, vadinamas vidine žodžio forma arba motyvacijos 

požymiu“ (Gritėnienė 2006, 24), o pati motyvacija lietuvių kalbotyroje 

paprastai suprantama „kaip žodžio semantinė-struktūrinė ypatybė, 

leidžianti suvokti jo reikšmės ir formaliosios sudėties santykį“ (Jakaitienė 

1980, 26; Drotvinas 1987, 15; Gritėnienė 2006, 25). Žodžio reikšmės ir 

formaliosios struktūros santykis mokslininkus domino nuo seniausių laikų: 

šios problemos svarstymas visų pirma siejamas su filosofų – Platono, 

šv. Augustino, Tomo Akviniečio, R. Dekarto (R. Descartes), G. V. Leibnico 

(G. W. Leibniz) vardais; maždaug nuo XIX a. – su žymiųjų kalbininkų: 

A. V. fon Humbolto (A. W. von Humboldt), H. Šteintalio (H. Steinthal), 

Š. Bali (Ch. Bally), F. de Sosiūro (F. de Saussure) vardais. A. V. fon Humboltas, 

F. de Sosiūras, Š. Bali atkreipė dėmesį į asociacinę motyvacinių 

santykių prigimtį, F. de Sosiūras pradėjo operuoti motyvuotų ir nemotyvuotų 

žodžių (ženklų) sąvokomis 2 , rusų mokslininkas A. Potebnia išplėtojo 

vidinės žodžio formos sampratą. 

Dabar sinchroniniu aspektu žvelgiant į atskiros kalbos leksikos sistemą, 

motyvuotų ir nemotyvuotų žodžių buvimas kalboje paprastai traktuojamas 

kaip universalus reiškinys (Материалы 1969, Ульман 1970, 255) 3 . 

1 

Lingvistinėje literatūroje yra ir kitokių pirminės ir antrinės nominacijos sampratų (apžvalgą 

žr. Вардзелашвили 2000, 62–68). 

2 

Paties motyvacijos termino įsitvirtinimą kalbotyroje, matyt, galima sieti su gerokai vėlesniais 

laikais, tikriausiai su M. Dokulilo (Dokulil 1962) vardu. 

3 

Kai kurie diachroninės pakraipos tyrinėtojai teigia, kad „kiekvienas žodis motyvuotas 

savo atsiradimo, gimimo momentu“ (Lopatvikova, Movchovitch 1971, 25, cit. iš 

Современный 2003, 32), taip pat Gritėnienė 2006, 26. 

181

182 




Bandoma atsakyti į klausimą, koks yra kiekybinis santykis tarp motyvuotų 

ir nemotyvuotų žodžių. Pvz., rusų mokslininkai V. Gakas, A. Tichonovas 

teigia, kad motyvuotų žodžių yra gerokai daugiau negu nemotyvuotų, 

o mokslininkas I. Uluchanovas konkrečiai nurodo, kad rusų kalboje šis 

santykis yra 66 : 34, prancūzų kalboje – 57 : 43 (Улуханов 2005, 41). 

V. Urbutis 4 , kalbėdamas tik apie darinius, nurodo, kad „lietuvių kalboje 

dariniai turėtų sudaryti ne mažiau kaip keturis penktadalius visos leksikos“ 

(Urbutis 1978, 62). Taigi toks gausus leksikos sluoksnis – motyvuotieji 

žodžiai – yra patrauklus lingvistinių tyrinėjimų objektas: XX a. motyvacijos 

problemomis domėjosi bendrosios kalbotyros, etimologijos, žodžių 

darybos (ypač daug darbų), be abejo, onomasiologijos specialistai (plačią 

literatūros apžvalgą žr. Блинова 2007, 7–12); nominacijos motyvai domino 

kognityvinės lingvistikos autorius (Jackendoff, 1983; Langacker, 1987; 

Кубрякова 1988, 2002), paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais motyvacijos 

reiškinys imtas plačiau tyrinėti ir semasiologiniu aspektu, rusų lingvistai 

(Tomsko mokykla) ima skirti tarpdisciplininę lingvistikos atšaką – motyvologiją, 

kuri laikoma leksikologijos mokslo skyriumi, glaudžiai susijusiu 

su pagrindiniais leksikologijos skyriais. Derindama visus aktualius 

kalbinių reiškinių tyrimo aspektus, motyvologija siekia atskleisti žodžių 

formaliosios struktūros ir reikšmės motyvuotą ryšį, ypač atsižvelgdama į 

kalbos vartotojų kalbinės sąmonės duomenis (plačiau žr. Блинова 1984, 

2007; Голев 1989). Motyvuotieji žodžiai, kaip viena iš labai svarbių kalbos 

pasaulėvaizdžio sferų, sulaukia vis daugiau etnolingvistų dėmesio (plačiau 

Gudavičius 2000, 101–104; 2009, 140–143). 

Žodžių motyvacija neretai tiriama tam tikroje semantinėje (teminėje) 

grupėje 5 , pastaruoju metu populiarėja kompleksinis tokių grupių tyrimas 

kaip galimybė atskleisti labai įvairius semantinės grupės ir jos narių ypatumus: 

semantinę grupę sudarančių leksemų sisteminių santykių įvairovę, 

leksemų formaliosios struktūros ir semantikos, kilmės, nominacijos, motyvacijos, 

funkcionavimo dėsningumus, etnolingvistams svarbią tam tikro 

tikrovės fragmento interpretaciją konkrečios kalbos sistemoje ar gretinamų 

kalbų sistemose. Taigi semantinės grupės tiriamos ne tik semasiologi- 

4 

Apie darinių ir paprastųjų žodžių santykį įvairiose kalbose yra pateikęs duomenų V. Urbutis 

(1978, 62–63). 

5 

Dėl terminų teminė grupė, semantinė grupė nuolat diskutuojama. Grybų pavadinimų semantinei 

paradigmai pavadinti galėtų būti tinkami ir teminės grupės, ir semantinės 

grupės pavadinimai, atsižvelgiant į tai, kokie yra tyrimo tikslai.




niu, bet ir onomasiologiniu bei etnolingvistiniu aspektais. Tokie tyrimai 

atrodo ypač vaisingi analizuojant konkrečiąją leksiką, pvz., augalų, gyvūnų 

pavadinimus (iš naujesnių darbų autorei žinomi semantinių grupių 

kompleksiniai tyrimai, kuriuose, be kitų uždavinių, siekiama atskleisti ir 

motyvacijos specifiką: Калька 2003, Филатова 2004, Григоренко 2007, 

Коппалева 2007, Кривощапова 2007, Фиргалиева 2007, Берестнева 

2008, Мухтарова 2009, Пуцилева 2009 ir kt.). 

Lietuvių kalbotyroje konkrečiai semantinei paradigmai priklausančių 

žodžių motyvacijos tyrimai labai negausūs. Išsamiausias darbas – A. Gritėnienės 

„Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių patarmėje“ 

(2006). Šio straipsnio autorė yra pradėjusi tirti grybų pavadinimus, aprašiusi 

vienažodžius pavadinimus, kurių motyvacijos pamatą sudaro grybo 

išorės arba vidaus požymiai (Lubienė 2008). Straipsnyje pateikiamo tyrimo 

objektas – liaudiški 6 grybų pavadinimai, kurių motyvacijos pamatą 

sudaro grybo augimo charakteristikos. Pagrindinis grybų pavadinimų 

šaltinis – LKŽ I–XX t., medžiaga pildyta renkant grybų pavadinimus iš 

spausdintų tarmių žodynų (žr. šaltinių sąrašą); remtasi „Lietuvių kalbos atlasu“ 

(LKA), „Lietuviškuoju botanikos žodynu“ (LBŽ) bei kitų specialiųjų 

mikologijos leidinių, kuriuose pateikiami ir liaudiški mokslinių pavadinimų 

sinonimai, duomenimis (Mazelaitis 1966; Mazelaitis, Urbonas 1980; 

Grybai 2004; LGA, LG), pasitelkta šiek tiek pavyzdžių iš gyvosios kalbos, 

daugiausia žemaičių tarmių (grybų pavadinimai straipsnio autorės renkami 

kartu su studentais jau kelerius metus). Taigi tiriama per 80 (su fonetiniais 

ir morfologiniais variantais – per 100) grybų pavadinimų, kurių motyvacijos 

pamatą sudaro grybų augimo charakteristikos. Onomasiologinio tipo 

darbuose, atsižvelgiant į tyrinėjimo tikslus, gali būti nustatomi skirtingi 

nominacijos proceso etapai ar lygmenys. Vienas iš populiarių nominacijos 

proceso tyrimo lygmenų – motyvacijos požymio nustatymas, nes, kaip jau 

buvo užsiminta, „pačiame nominacijos procese tokio požymio išskyrimas, 

parinkimas yra būtinas“ (Языковая 1977, 159–160). Straipsnyje remiamasi 

tradicine nuostata, kad kiekviena semantinė (teminė) grupė, ypač 

konkrečiosios leksikos semantinė grupė, turi jai būdingą motyvacijos požymių 

rinkinį. Tam tikra dalis tokių požymių yra bendri, universalūs daugeliui 

giminiškų ir negiminiškų kalbų, tipologiniai tyrimai ypač įdomūs, 

183 

6 

Liaudiški grybų pavadinimai – tai ne mokslinėje, o šnekamojoje, buitinėje kalboje, tarmėse 

vartojami grybų vardai.

184 




o sukaupti jiems medžiagą galima tik nuodugniai išanalizavus pavienes 

kalbas ar dialektus, tad šio darbo tikslas – sinchroniškai ištyrus grybų 

augimą charakterizuojančios motyvacinės grupės pavadinimų formaliąją 

ir semantinę struktūras, nustatyti, kokie požymiai pasirenkami pavadinant 

vieną ar kitą grybą, kokiais nominacijos būdais ir priemonėmis tie požymiai 

reiškiami, kokie iš motyvacijos požymių yra būdingiausi bei kokią 

pasaulio interpretaciją, kategorizaciją lietuvių kalboje gali atskleisti šios tikrovės 

srities pavadinimų analizė. Darbe remtasi aprašomuoju, darybinės, 

semantinės, kiekybinės analizės, vidinės introspekcijos metodais. 

Pagal ryškiausią motyvacijos požymį (motyvacinę semą) tiriamoji grupė 

suskyla į tris smulkesnius labai nevienodos apimties pogrupius: 1) pavadinimai, 

nurodantys grybo augimo vietą, 2) pavadinimai, nurodantys 

grybo augimo laiką, 3) pavadinimai, nurodantys grybo augimo būdą. 

1. Pavadinimai, nurodantys grybo augimo vietą (pavadinimai su 

lokatyvumo motyvacine sema). Paprastai lokatyvumas nurodomas kaip 

vienas ryškiausių motyvacijos požymių ir kitų kalbų grybų nominacijos 

sistemoje (Меркулова 1967, 156; Коппалева 2007, 65), tačiau pačių požymių 

skaičius, jų klasifikacija mokslininkų darbuose įvairuoja. Šiame darbe 

tiriama arti 70 grybų pavadinimų, kurie nurodo grybo augimo vietą. Pagal 

pagrindinio motyvuojančiojo žodžio (jis ne visada sutampa su darybos 

pamatu) semantiką skiriamos dvi smulkesnės semantinės paradigmos – tai 

pavadinimai, kurių motyvacijos pamatą sudaro medžių arba miško pavadinimai, 

ir pavadinimai, kurie motyvuojami žodžiais, nusakančiais paviršių, 

dangą, ant / iš kurios auga grybai. 

1.1. Pavadinimai, kurių motyvacijos pamatą sudaro medžių 

arba miško pavadinimai. Lokatyvumo semą turinčių grybų pavadinimuose 

dažniausiai fiksuojama informacija, „po kuo“ auga grybai, taigi 

grybų pavadinimai tarytum iliustruoja perspektyvųjį žiūros kampą, vertikalųjį 

pasaulio matymą. 

1.1.1. Daugiausia yra pavadinimų, kurie motyvuojami konkrečių medžių 

vardais, iš jų gausiausią būrį, maždaug pusę visų tiriamųjų leksemų, 

sudaro lapuočių, gerokai mažesnį – spygliuočių medžių pavadinimais motyvuojami 

grybų pavadinimai. 

1.1.1.1. Iš tirtosios medžiagos nustatyta, kad grybų pavadinimuose yra 

8-ių lapuočių medžių – beržo, alksnio, epušės, ąžuolo, karklo, žilvičio, 

liepos, lazdyno – vardai.




Beržas. Beržo motyvacinę semą turi bene daugiausia (14) grybų pavadinimų, 

kurie vartojami įvairiose Lietuvos vietose 7 : béržabaravykis / béržbaravykis, 

béržo baravỹkas, béržagrybis / beržagrỹbis / beržgrỹbis / béržgrybis, 

béržlapė [plg. la. bērzlape (Russula)], béržlapis, beržinlė, beržnis, 

beržnis grỹbas, beržinùkas, galbūt bržis? 8 , pabéržis / paberžỹs, pabéržė / 

paberž, paberžiniñkas (-inỹkas), paberžnis/ pabéržinis. Nustatyta, kad beržo 

motyvacijos požymį turi 5-ių skirtingų grybų (genčių ar rūšių) pavadinimai: 

lepšė (Leccinum scabrum LG, Boletus scaber LKŽe): pabéržis LKŽe: MŽ, 

N, K, LBŽ, Ad, Dglš, Rdm, Lp. Trgn, Dkš; LG108; TARM 9 : Drsk, Nmk, 

Skd, Klp; pabéržė / paberž LKŽe: Kos134, Brs, Sl, NS1396; paberžiniñkas 

(-inỹkas) LKŽe: Str, béržgrybis TARM: Sd, Skd; paberžnis LKŽe: Mrs, 

Aps; 

raudonviršis (Boletus versipellus LKŽe, Leccinum LGA): béržo 

baravỹkas LKA: Šlu (Sausgalvia, Šiliniñkai) 10 , beržnis LKA: Mlt (Arniónys); 

beržinùkas LKŽe: Prn, pabéržis LKA: Zr (Berčinai), 417, 418: Ign 

(Ceikinliai, Melegnai), paberžỹs LKA: Viln (Šùmskas), pabéržė / paberž, 

LKA: Ign (Ceikinliai, Melegnai), paberžnis LKA: Mlt (Arniónys) / pabéržinis 

LKA: Kpč; 

piengrybis paberžis (Lactarius torminosus): béržagrybis / beržagrỹbis 

LKŽe: Vlk, Ds, Rtn; DvŠŽ61; beržgrỹbis TARM: Sdr, beržnis grỹbas 

DrskŽ34; 

ūmėdė (Russula): pabéržė / paberž LKŽe: Rd, beržinẽlė LKA: Lc, greičiausiai 

skolinys béržlapė LKŽe: Vgr, LKA: Vgr, Akm (Gpaičiai) [plg. 

la. bērzlape (Russula)]; tikriausiai ir béržlapis „toks nekirmijantis grybas“ 

LKŽe: Varn; 

beržyninis baravykas (Boletus betulicola): béržbaravykis TARM: Sdr. 

185 

7 

Šiame straipsnyje nesiekiama ištirti vieno ar kito grybo pavadinimo tikslaus paplitimo, 

tam surinkta per maža duomenų, bet vis dėlto turimi duomenys, autorės nuomone, 

padeda įžvelgti tam tikras pavadinimo su aptariamuoju motyvacijos požymiu paplitimo 

tendencijas. 

8 

Plg. LKŽe 4 bìržis „ruplėtas beržas Vlk“. 

9 

Santrumpa TARM rašoma prie straipsnio autorės surinktų grybų pavadinimų, kurie 

LKŽ neužfiksuoti arba nepaliudyti vartosenos pavyzdžiais iš tų vietovių. Po dvitaškio 

pateikiamos vietovių (apylinkių), iš kurių pavadinimas užrašytas, santrumpos (jos kaip 

LKŽ). 

10 

Jei LKA nurodomo kaimo santrumpos nėra LKŽ santrumpų sąraše, jis pateikiamas netrumpintas 

skliaustuose, o prieš jį nurodoma rajono santrumpa kaip LKŽ.

186 




Kaip nurodo mikologė R. Iršėnaitė, „tipiniai beržynų grybai: lepšė, 

juosvažvynis raudonviršis, pilkšvažalė ūmėdė, piengrybis paberžis“ (Iršėnaitė 

2008, 21). Taigi kalba fiksuoja tikslų gamtos pažinimą. Nepavyko 

nustatyti, kokius grybus įvardija tokie pavadinimai: béržabaravykis „toks 

grybas“ LKŽe: Sdk, béržbaravykis „toks grybas“ LKŽe: Plng, bržis „grybas, 

augantis tarp beržų kelmų“ LKŽe: Lzd. 

Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, tuo pačiu žodžiu béržbaravykis, pabéržis 

/paberžỹs ar pabéržė / paberž gali būti pavadinami 2–3 skirtingi 

grybai (gentys ar rūšys). Paprastai tokį daugiareikšmiškumą arba tokią pat 

motyvuotę lemia dvi priežastys: vienos grybų gentys ar tam tikros jų rūšys 

yra išoriškai labai panašios, todėl gali būti vadinamos tuo pačiu (arba 

tokios pat motyvuotės) žodžiu, o kiti tą pačią motyvuotę turintys pavadinimai 

įvardija net labai išoriškai besiskiriančius grybus, augančius po 

tais pačiais medžiais. Pavyzdžiui, lepšė (Leccinum scabrum), beržyninis baravykas 

(Boletus betulicola) – labai panašūs savo išore grybai, kurie, kaip 

nurodo mikologas V. Urbonas, auga „tik po beržais“ (LGA 52, 63), todėl 

sutampanti abiejų grybų motyvuotė nestebina, juolab kad toje pat vietovėje 

vartojami skirtingų grybų pavadinimai su sutampančia motyvuote paprastai 

skiriasi darybos modeliu. Panašūs tarpusavyje palšasis raudonviršis 

(Leccinum holopus), juosvažvynis raudonviršis (Leccinum versipelle), dar ir į 

lepšę panašus kislusis raudonviršis (Leccinum variicolor) bei juosvasis raudonviršis 

(Leccinum melaneum) auga „miškuose su beržo priemaiša“, „beržo 

kaimynystėje“ (LGA 61, 64, 67). Taigi lepšei, raudonviršiui (jų smulkesnės 

rūšys paprastai kalbos vartotojų mažai skiriamos arba visai neskiriamos), 

beržyniniam baravykui pavadinti pasirinktas beržo motyvacinis požymis 

yra esminis, skiriamasis tų grybų požymis. Piengrybis paberžis (Lactarius 

torminosus), daug kur žinomas pūkuotės vardu, auga „miškuose, parkuose, 

po beržais“ (LGA 285), pavadinimas pabéržis vartojamas ir mokslinėje terminijoje, 

tai irgi patvirtina, kad šiems grybams pavadinti pasirinktas esminis, 

skiriamasis grybo požymis. Rečiau aptariamasis motyvacijos požymis 

fiksuojamas ūmėdės pavadinimuose. Sprendžiant iš mikologo V. Urbono 

pateiktų aprašų (LGA 310–334), ūmėdės auga gana įvairiose vietose, bet 

konkrečios jų rūšys – pilkšvažalė ūmėdė (Russula aeruginea) ir auksiškoji 

ūmėdė (Russula clarofl ava) – auga „tik po beržais“ (LGA 318) bei „beržynuose, 

drėgnuose pušynuose su beržo priemaiša, juodalksnynuose“ (LGA 

322). Taigi galimas dalykas, kad nominacijos procese pasirinktas esmi-




nis, skiriamasis tam tikros ūmėdžių rūšies „augimo po beržais“ požymis, 

vartojant pabéržės, beržinẽlės pavadinimus įvairioms ūmėdžių rūšims, visai 

ūmėdžių genčiai pavadinti, ima atrodyti atsitiktinis, neesminis. 

Sprendžiant iš negausių iliustracinių sakinių, aptariamųjų grybų pavadinimų 

vidinę formą dabartinės kalbos vartotojai suvokia dvejopai: „grybas, 

augantis po beržu (-ais) arba beržyne“ arba „beržo (beržinis) grybas“, plg. 

béržagrybio definiciją LKŽe „ppr. beržyne augantis grybas“, taip pat sakinius: 

Bėk po beržu, ten rasi daug pabéržių Sl. Beržyne radau daug pabéržių 

Dglš. Paberžìnis beržiukuos auga Aps. Šitam beržynėly dygsta béržagrybiai 

Ds. Pas mano bočeliaus po beržu dideliai daug béržgybių liuob ags (Sedà). 

Beržniai grybai po beržynus DrskŽ34. Aptariamieji grybų pavadinimai padaromi 

įvairiai: dažniausiai remiantis morfologinėmis darybos priemonėmis, 

(pabéržis, béržbaravykis, beržinùkas 11 ), funkcine daryba, substantyvizacija 12 

(beržnis), galbūt semantine daryba (bržis), sukuriant sudėtinį pavadinimą 

(béržo baravỹkas). Sudėtinius pavadinimus kaip terminus nelengva atskirti 

nuo žodžių junginių, praktiškai beveik visi sudurtiniai grybų pavadinimai 

šnekamojoje kalboje gali būti pasakomi ir kaip sudėtiniai terminai. 

Alksnis. Įvairiuose šaltiniuose rastos 7 šnekamojoje kalboje vartojamos 

leksemos, kurių motyvacijos pamatą sudaro alksnio pavadinimas: 

aksnagrybis (dar plg. o alksnygribis LBŽ385), o alksniabaravykis, alìksniabudė 

(dar plg. alksniãbudė LKŽe: LBŽ385), alìksninė, alksninùkas (dar plg. 

o 

alksniukas SistŽ), paaksnė, paaksnis (dar plg. póalksnis LKŽe: NdŽ). Su 

alksnio motyvacine sema šnekamojoje kalboje užfiksuoti 4 skirtingų grybų 

(genčių ar rūšių) pavadinimai: 

pilkoji meškutė (Paxillus involutus) arba alksnyninė meškutė (Paxillus 

fl amentosus): alksninùkas LGA85, LG138, TARM: Žg, paaksnis TARM: 

Klm): paaksnis LKŽe: 

piengrybis paberžis (Lactarius torminosus Sut, Krk; paaksnė LKŽe: 

LBŽ; Pl, LG262; lelijinis piengrybis (Lactarius lilacinus) TARM: Sd; 

melsvėjantysis alksniabaravykis (Gyrodon lividus): o alksniabaravykis 

LG108, LGA44; alksninùkas TARM: Sd; 

187 

11 

„Lietuvių kalboje su šia priesaga dažniausiai daromi deminutyvai [...], o ypatybės turėtojų 

pavadinimai su -(i)ukas (-ė) yra daug retesni“ (Ambrazas 2000, 127). Tiriamiesiems 

grybų pavadinimams tokia daryba būdinga: jie padaromi iš būdvardžių su -inis, -ė arba 

iš daiktavardžių. Kaip nurodoma LKG, būdvardžiai su -inis,-ė vieni patys gali būti vartojami 

daiktavardiškai ir turėti vedinių su -inukas, -ė reikšmę (LKG 118). 

12 

Plačiau apie šį reiškinį Urbutis 1978, 294–297; Paulauskienė 1994, 38–40.

188 




lepšė paaksnė TARM: Yl, pvz., Tus grybus mes vadinam paaksnėm, o 

kiti vadina lepšėm, beržgrybiais (Ylakia). 

Sunku pasakyti, ar LKŽe nurodoma alìksniabudė tikrai yra paprastosios 

alksniabudės (Schizophyllum commune) pavadinimas. Schizophyllum 

commune auga ant alksnių, paprastai yra nerenkama, nevalgoma, o LKŽe 

pateikiami sakiniai leistų manyti, kad tai kažkoks kitas grybas, augantis 

po alksniais, alksnynuose, plg., Aliksnýnuos auga alksniabudės Ds; Kokie 

čia tavo grybai – vienos alìksniabudės Ds. Neaišku, koks grybas yra ir 

aksnagrybis „toks grybas“ LKŽe: Slv. 

Grybų vardai su šio medžio motyvacijos požymiu nėra plačiai vartojami. 

Mikologai nurodo, kad „juodalksnynuose valgomųjų grybų nedaug“ 

(Iršėnaitė 2008, 25). Melsvėjančiojo alksniabaravykio augimo vieta nurodoma 

„tik po alksniais“ (LGA 44), juodalksnynuose auga tam tikra Lactarius 

rūšis (Lactarius lilacinus), taip pat alksnyninė meškutė (Paxillus fl amentosus). 

Tai yra pastebėję ir ne mokslininkai, plg.: žydùkai (t. y. meškutės, alksninukai) 

tai tik alksnynūse auga (Plùngė). Taigi visos tipiškos grybų gentys 

ar rūšys, augančios alksnynuose, juodalksnynuose, turi tokios motyvacijos 

pavadinimus. Pagal struktūrą dažniausi šių grybų pavadinimai yra determinaciniai 

dūriniai su antruoju dėmeniu grỹbas, bùdė, baravỹkas, retesni 

priešdėlio pa- vediniai, dar užfiksuotas mažybinės priesagos vedinys iš būdvardžio 

su -inis, -ė bei sudaiktavardėjęs būdvardis su -inis. 

Epušė. Su epušės motyvacine sema įvairiuose šaltiniuose, daugiausia 

LKA, rasti 7 pavadinimai: apušnė apienkà, ẽpušgrybis / ãpušgrybis/ 

ãpušiagrybis / pùšiagrybis (iš apušiagrybis, plg. LKA 171), o epušinėkas / 

apušinkas / pušinkas (iš apušinkas, plg. LKA 171), ẽpušinis, papušõkas 

(iš paapušõkas, plg. LKA 171), pãpušis, pãpušė (iš paãpušis, -ė, plg. LKA 

171). Tokios motyvacijos yra 2-iejų skirtingų grybų pavadinimai: 

raudonviršis (Leccinum aurantiacum): apušnė apienkà DvŽ18, epušinėkas 

/ apušinkas LKA: Švnč (Magnai) / pušinkas LKŽe: Švnč, LKA: 

Švnč (Zboliškė, Rópiškė); ẽpušgrybis LKŽe: Zr, Rk / ãpušgrybis LKA: Rk 

(Bučinai, Kreščiónys, Kriaũnos) / ãpušiagrybis LKA: Nmč, Viln (Trošknai) / 

pùšiagrybis LKA: Zr (Ibradas); papušõkas LKA: Ign (Biržniškė); pãpušis 

(paãpušis?) LKA: Mlt (Medei̇̃kiai) / pãpušė TARM: Žgč; 

kartusis baravykas (Boletus radicans?): ẽpušinis LKŽe: Ds. 

Epušės pavadinimu motyvuojami raudonviršio vardai dažniausiai vartojami 

rytų aukštaičių. Paprastai šnekamojoje kalboje smulkiau neskiriamos




raudonviršių rūšys, bet svarbu atkreipti dėmesį, kad dalis plačiai Lietuvoje 

paplitusių šių grybų rūšių auga po drebulėmis (epušėmis): V. Urbonas 

nurodo, kad tikrasis raudonviršis (Leccinum aurantiacum) auga „tik 

po drebulėmis“ (LKA 60), kietasis raudonviršis (Leccinum duriusculum) 

„po drebulėmis, tuopomis“ (LKA 66). Vadinasi, aptariamųjų raudonviršio 

pavadinimų motyvacija atskleidžia vieną iš labai ryškių, išskirtinių 

jo požymių – mikorizę su drebule. Kartusis baravykas (Boletus radicans) 

auga lapuočių miškuose (LGA 58), bet jo augimas „po epuše, epušyne“ 

nėra ryškiausias, išskirtinis požymis. Tokiu greičiau laikytinas kartumas, 

todėl dažniau šis grybas vadinamas kitokiais vardais (kartùsis baravỹkas, 

kškiabaravykis, zui̇̃kbaravykis, kartėl ir kt.). Tarp aptariamųjų grybų pavadinimų 

daugiausia yra morfologinių darinių: dūrinių, priešdėlio pa- ir 

priesagų vedinių (ẽpušgrybis, paãpušis, epušinkas), po vieną substantyvizacijos 

(ẽpušinis) ir sudėtinio pavadinimo (apušnė apienkà) atvejį. 

Ąžuolas. Įvairiuose šaltiniuose rasti 4 grybų vardai, kurių motyvacijos 

pamatą sudaro ąžuolo pavadinimas: ąžuolnis, žuolo baravỹkas, paąžuõlis / 

paaržuõlis (dar plg. paąžuolė LBŽ 466), paąžuõlis raudonkas. 

Tokios motyvuotės pavadinimais įvardijamos 2 ar 3 grybų gentys (rūšys): 

dažniausiai ir plačiausiai (rytų ir vakarų aukštaičių, šiaurės žemaičių) 

taip vadinamas baravykas paąžuolis (Boletus luridus) – paąžuõlis LKŽe: 

Dkšt, Rm, A. Baran, LBŽ466, Mt.; LGA53; TARM: Dr / paaržuõlis LKŽe: 

Grl; ąžuolnis LKŽe: Brs, Trgn; žuolo baravỹkas LKŽe: Grg; TARM: Sd, 

tik iš rytų aukštaičių ploto užrašyti tokios motyvuotės raudonikio (Boletus 

versipellus) pavadinimai: paąžuõlis LKŽe: Vdn; paąžuõlis raudonkas LKA: 

Ukm (Šešuõliai), Kkl. Tik vieno pateikėjo iš Druskininkų užrašytas paąžuõlis 

„rausvasis aksombaravykis“, tad tokiai reikšmei, kaip ir pačios leksemos 

vartosenai dzūkų tarmės plote paliudyti, trūksta duomenų. 

Baravyko paąžuolio išskirtinę augimo vietą patvirtina mikologų duomenys 

– „mėgsta ąžuolo kaimynystę“ (LGA 53). Taigi motyvacijai pasirinktas 

esminis grybo požymis. Kai kurios raudonikių rūšys taip pat sudaro 

mikorizę su ąžuolu – tai visų pirma ąžuolyninis raudonviršis (Leccinum 

quercinum), kuris turi truputį tamsesnę kepurėlę negu tikrasis raudonviršis 

ir „auga tik po ąžuolais“ (LGA 62). Vidinę žodžio formą įrodo tokie 

sakiniai: Einam ąžuolynan, ba te rasma paąžuolių Dkšt. Paąžuõliai, dėl to 

ka po ąžuolais [auga] (Darbnai, Kretingõs r.). Pagal struktūrą aptariamieji 

grybų pavadinimai yra priešdėlio pa- vediniai (paąžuõlis), funkciniai 

189

190 




dariniai (ąžuolnis), sudėtiniai pavadinimai (žuolo baravỹkas, paąžuõlis 

raudonkas). 

Karklas, žilvitis. Tai retas motyvacijos požymis, fiksuojamas nedažnos 

vartosenos dvi tos pačios genties grybų rūšis įvardijančiame priešdėlinės 

darybos pavadinime pakaklė „piengrybis grūzdas“ (Lactarius piperatus) 

LKŽe: Dt, BŽ130 ir „piengrybis paberžis“ (Lactarius torminosus) 

LKŽe: LBŽ466; LG262; ta pačia reikšme pakaklis LKŽe: LBŽ466, NdŽ; 

TARM: Žgč. Tik vienu sakiniu LKŽe paliudyta žilvičio motyvacinę semą 

turinti žilvìtė „žaliuokė“ (Tricholoma equestre LGA, Chlorosplenium aeroginosum 

LKŽe) LKŽe: Jon. Pagal nominacijos būdus tai greičiausiai semantinis 

(metonimija) darinys iš žilvìtė „gluosnių šeimos krūmas, karklas“, nes 

šio krūmo pavadinimo ė-kamienė forma vartojama panašiame plote kaip 

ir grybo pavadinimas: Škn, Rdd, Grz. Žaliuokės, mikologų teigimu, auga 

įvairiose vietose, todėl aptariamasis požymis nėra išskirtinis grybo požymis, 

toks jis gali būti tik labai konkrečioje grybų augimo vietoje, konkrečiame 

miške ar jo dalyje. 

Liepa. Šio lapuočio medžio pavadinimas motyvuoja dažniausiai rytų, 

vakarų, pietų aukštaičių vartojamą priešdėlinį grybo vardą palepė „piengrybis 

paliepis“ (Lactarius vellereus) LKŽe: LBŽ467, Rmš, Vlž , Ck, U, 

Km, Vdš, Švnč, Trgn, Pšl, A. Baran, Srv; TARM: Dbk ar palepis LKŽe: 

LBŽ467, Lzd. Mikologų teigimu, šis grybas auga „spygliuočių, rečiau lapuočių 

miškuose“ (LGA 288), tad jo augimo požymis „po liepa“ realiai 

galimas kaip skiriamasis, esminis tik tam tikrose augavietėse. 

Lazdynas. Aptariami trys grybų pavadinimai, nusakantys du ar tris 

skirtingus grybus. Iš tarminės formos lazdà „lazdynas“ padarytas priešdėlio 

pa- vedinys palazd „smiltyninis baravykas“ (Boletus castaneus LKŽe, 

Gyroporus castaneus LGA) LKŽe: K. Kos133, LBŽ467. Ms, Grg; su deminutyvine 

priesaga palazdkė „voveraitė“ (Cantharellus) LKA: Šll (Šiaũduva) 

bei sudėtinis pavadinimas lazdìnis baravỹkas LKŽe: Grv. Kadangi smiltyniniai 

baravykai auga tiek spygliuočių, tiek lapuočių miškuose (LGA 47), galima 

teigti, kad pavadinimo motyvacija paremta grybo požymiu, kuris yra 

esminis, išskirtinis tik konkrečioje, nedidelėje teritorijoje, o ne daugelyje 

Lietuvos miškų, matyt, tai gali būti priežastis, kodėl tokios motyvacijos 

grybų pavadinimai labai reti. 

1.1.1.2. Grybų pavadinimai, kurių motyvacijos pamatą sudaro spygliuočių 

medžių pavadinimai. Tokių grybų pavadinimų, kurie motyvuo-




jami spygliuočių medžių pavadinimais, rasta nedaug: o ėgliagrybis, pùšagrybis 

(čia sąlygiškai aptariamas ir pušýngrybis), eglãbaravykis, kãdagio baraṽykas. 

Iš šių pavadinimų bene dažniausias šnekamojoje kalboje yra pùšagrybis „tikrasis 

kazlėkas“ (Suillus luteus) arba „šilinis kazlėkas“ (Suillus granulatus) – 

toks grybo vardas nepateiktas LKŽe, bet nurodomas kaip liaudiškas sinonimas 

populiariojoje mikologijos literatūroje (Grybai 2004, 173, dar plg. 

interneto svetainę: www.grybai.net/?ok=baravykai&id=kazlekas), kaip ir 

tos pačios reikšmės pušýngrybis (LG120). LKŽe pateikia tik retą pavadinimą 

o ėgliagrybis „po ėgliais augantis panašus į baravyką grybas“ LKŽe: Ds 

bei nepaliudytą gyvosios kalbos pavyzdžiais pušógrybį LKŽe: LBŽ480. Iš 

Šiaurės Žemaitijos straipsnio autorei žinomas eglãbaravykis „aitrusis pušynbaravykis“ 

(Tylopilus felleus) TARM: Sd ir kãdagio baraṽykas „pušyninis 

baravykas“ (Boletus pinophilus) TARM: Sd. Taigi grybų pavadinimuose 

užfiksuoti 3-jų spygliuočių medžių – pušies, eglės, ėglio / kadagio – vardai. 

Kaip nurodo mikologai, tiek minėtų rūšių kazlėkai, tiek pušyninis 

baravykas auga būtent pušynuose, o aitrusis pušynbaravykis – pušynuose 

ir apskritai spygliuočių miškuose (LGA 71, 50, 59), taigi šių grybų pavadinimams 

pasirinkti esminiai grybų požymiai. Raudonviršio pavadinimai 

pùšiagrybis, papuškė (žr. prie epušės motyvacijos žodžių) dabartinės kalbos 

vartotojų apibūdinami kaip „augantys po pušimis“, pvz., Papuškės (raudonviršiai) 

auga po pušimis (Žygáičiai, Taurags r.). Dėl vienos iš raudonviršių 

rūšių – pušyninio raudonviršio mikorizės su pušimis minėti raudonviršio 

pavadinimai gal ir galėtų būti padaryti iš pušies pavadinimo, bet vis 

dėlto jų daryba įtikinamesnė iš epušės vardo; papuškė tipo vardų siejimą 

su pušimi reikėtų laikyti remotyvacija, kuri atsirado dėl fonetinio žodžių 

panašumo. 

1.1.2. Grybų pavadinimai, kurių motyvacijos pamatą sudaro 

miško ir jo rūšių pavadinimai. Šiam pogrupiui skirti grybų pavadinimai, 

kurių motyvacijos pamatą sudaro 4 panašios semantikos žodžiai: 

mškas „medžiais apaugusi vieta; giria“, šlas „spygliuočių (ppr. pušų) miškas“, 

trãkas „pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė // 

pieva, kur yra beržų“, rai̇̃stas „klampi vieta, apaugusi krūmais ar medžiais, 

pelkė, lieknas“. 

Dažniausiai motyvacijos pamatu pasirenkamas šilo pavadinimas. Tirti 6 

tokios motyvuotės grybų pavadinimai: šilavỹkas, šìlbaravykas / šilbaravỹkas 

/ šìlbaravykis / šibaravykis / šilbaravỹkis, šilkazlėkis, šilnis baravỹkas, šìlo 

191

192 




baravỹkas, šilùkas (dar plg. šlabudė /šilãbudė, šìladvelkis šìlagrybis, šilógrybis, 

pateikiami LKŽe iš įvairių rašytinių šaltinių, bet nepaliudyti pavyzdžiais 

iš šnekamosios kalbos). Taip motyvuojamais grybų pavadinimais 

dažniausiai nusakomos tam tikros šilbaravykių (Gyroporus) ar baravykų 

(Boletus) rūšys, dažniausiai smiltyninis šilbaravykis (Gyroporus castaneus): 

šìlbaravykis / šìlbaravykas, melsvėjantysis šilbaravykis (Gyroporus cyanescens): 

šìlbaravykis / šìlbaravykas, šilavỹkas LKŽe: Š, NdŽ, Grš; geltonasis 

baravykas (Suillus variegatus): šìlbaravykis Sdk, Sb; šilùkas TARM: Slnt; 

baravykas paąžuolis: šilùkas TARM: Plng, net ir tikrinis baravykas (Boletus 

edulis): šìlbaravykis Rtr, Ser. Boletus rūšys vienose tarmėse diferencijuojamos, 

kitose – ne, taigi šilo sema kartais įgauna apibendrinamąją reikšmę 

„ne tikrinis baravykas“. Šilo motyvuotę turi ir kazlėko (Suillus granulatus) 

pavadinimai: šìlagrybis LKŽe: trš; TARM: Yl; o šilkazlėkis LKŽe: Pn. Kai 

kurie aptariamosios motyvacijos grybų pavadinimai paplitę didelėje Lietuvos 

teritorijoje, dažnai vartojami, pvz., šìlbaravykis DŽ, Brs, Yl, Rdn, Krš, 

Stl, Šll, Srd, Grnk, Krs, Skrb, Ppl, Brž Jrb, Erž / šibaravykis Lkv, Bsg, 

Lkv, Bsg / šìlbaravykas) KŽ / šilbaravỹkas KŽ, Pkl; M, LTR(Sln). Pagal 

struktūrą vyrauja dūriniai ir sudėtiniai grybų pavadinimai. 

Užfiksuotas tik vienas žodžiu mškas motyvuojamas grybo pavadinimas 

mišknis „toks grybas, lepšis“ (Boletus scaber) LKŽe: Dbč, Btr, Vrn; 

LG114. Sprendžiant iš turimos medžiagos, šis lepšio pavadinimas žinomas 

Dzūkijoje. Tik pora pavadinimų motyvuojami žodžiu trãkas: traknis / 

dem. trakinùkas „baltagalvis baravykas“ LKŽe: Dbč, Mrc, Pv, Srv; DrskŽ 

411 ir baltraknė „toks grybas“ DrskŽ 28. Tikriausiai tai beržyninis baravykas 

(Boletus betulicola), kuris „mėgsta atviras, šviesias, žolėtas vietas, po 

pavieniais beržais“ (LGA 52). Šie žodžiai vartojami pietų ir vakarų (rečiau) 

aukštaičių plotuose. Užfiksuoti du grybo pavadinimai, motyvuojami žodžiu 

rai̇̃stas: raistkas „toks raisto grybas“ LKŽe: P, Dbč, Lz. Sprendžiant 

iš priesagos menkinamosios reikšmės ir iliustracinių sakinių, tai greičiausiai 

ne konkreti grybų gentis ar rūšis, o tiesiog grybai, augantys raistuose, 

dažniausiai įvairūs menkaverčiai grybai, pvz., Tu neik grybaut: kaip nepažįsti 

grybų, tai tik raistėkų pririnksi Dbč. Nū tata daug pririnko raistėkų Lz. 

Dar plg. rai̇̃stinis, -ė, rai̇̃kštinis, -ė „prorėtose augantis“: Lapės – raikštiniai 

grybai. I tai raistiniai grybai, any auga žeman daikte, kur raistas LzŽ 212. Iš 

rytų aukštaičių ploto užfiksuotas baravyko pavadinimas raĩsto baravỹkas, 

pvz., Raisto baravykas toks žalias, viršus rudas Žl. Prie šio pogrupio galėtų




tikti ir bržis, jei jį traktuosime kaip galūnės vedinį iš bižė / bržė / birž, 

plg. LKŽe definiciją „4. miško ruožas, miško plotas, paskirtas (atmatuotas) 

kirsti, nusakinti ir pan.: Iškirto bižę miško Ppl. Jau išskirstė mišką į bìržes 

Ndz. Mišką bižėm kerta Grž. Spėja pasiekti išdegusią miško biržę, privirtusią 

apanglėjusių medžių J. Dov. 5. miške iškirsta linija: Čia ne bìržė, o kirtimas 

Ml.“ Taigi galima teigti, kad tokios motyvacijos žodžių labai nedaug, tirtų 

šaltinių duomenimis, jie vartojami pietų ir nedidelės dalies rytų aukštaičių. 

1.2. Pavadinimai, motyvuojami žodžiais, kurie nurodo paviršių, 

dangą, ant / iš kurios auga grybai. Šią lokatyvumo motyvacinę semą 

turintį pogrupį sudaro beveik pora dešimčių grybų pavadinimų. Jo narius 

vienija motyvacijos požymis, kuriuo apibūdinama grybo dygimo, augimo 

„horizontalioji aplinka“, t. y. nusakoma ne „po kuo“, o nurodoma, „ant 

ko“ auga, „iš ko“ išdygsta grybai. Ryškiausiai tokį žiūros kampą atskleidžia 

pavadinimai, kurie motyvuojami žodžiais: kélmas, mšlas, sãmanos, 

iš dalies – vardai, motyvuojami žodžiais peva, dirvà, balà, pélkė, nes šiais 

motyvuojamaisiais žodžiais išryškinamas ne tik horizontalusis žiūros kampas, 

bet ir opozicija „miške – ne miške“ (peva, dirvà, dar ir trãkas) arba 

„įprastoje vietoje (miške) – drėgnoje vietoje“ (balà, pélkė, dar ir rai̇̃stas). 

Kelmas. Kelmo pavadinimu motyvuojami vienos grybų genties – kelmučio 

(Armillaria) 13 pavadinimai: kelmùtis LKŽe: R, Mž, K, JD491, K. Donel, 

Gs, P, Lex84, J, P, Ms, Slnt, Vb, Plk, LBŽ, Dkš, Bgt, Kv, Brt; kelmùtė 

LKŽe: Kos152, J, LBŽ Pn, Rm NmŽ, Skr, Kp; kelmùkas LKŽe: Als TARM: 

Kltn; kelmẽlis LKŽe: Lkš, ZanŽ651; kelmuõtė LKŽe: LBŽ; kelmnė / kélminė 

LKŽe: Sl, Ds, Ob, LTR (Kp), Slm; o kelmenė LKŽe: Rs; kélmabudė 

LKŽe: J, K, Slk, Trgn. Dar du tokios motyvacijos pavadinimai nusako neidentifikuotus 

grybus: kelmšas „toks grybas“ LKŽe: Krtn; kélmagrybis / 

kelmãgrybis „grybas, kuris auga ant supuvusio kelmo“ LKŽe: Nč, Kb (dar 

plg. nepaliudytą sakiniais kélmartė „toks grybas“ LKŽe: JD95). 

Šių grybų išskirtinis požymis – jų augimas ant kelmų – užfiksuotas nominacijos 

procese. Tokią vidinę formą iliustruoja sakiniai: Ten prie kelmo 

auga daug kelmìnių Sl. Kelmùkai ant kelmais auga (Salantai̇̃, Kretingõs r.). 

Taip motyvuojami grybų pavadinimai vartojami visuose Lietuvos regionuose 

– Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje, Žemaitijoje, tik pavienėse 

193 

13 

Paprastai neskiriami paprastasis kelmutis (Armillaria mellea) ir šiaurinis kelmutis (Armillaria 

borealis).

194 




tarmėse gali įvairuoti formalioji žodžio struktūra. Pagal struktūrą ir darybą 

daugiausia yra priesagų vedinių, dažniausiai vartojami vediniai su vadinamosiomis 

deminutyvinėmis priesagomis, kurios aptariamuoju atveju turi 

ne mažybinę, o „specialią reikšmę“ (DLKG 1997, 90): kelmùtis, kelmùtė, 

kelmẽlis; retesnių priesagų vediniai: kelmuõtė, o kelmenė, kelmšas. 

Pieva, dirva, mėšlas, bala, pelkė, samanos. Iš aptariamosios 

grupelės pavadinimų dabar turbūt dažniausiai ir plačiausiai vartojamas 

pievãgrybis / pevagrybis LKŽe: Skg, Vlkv / pevgrybis DkšŽ109 „valgomas 

grybas, šampinjonas“ (Psalliota). Nors LKŽe ir tarminių žodynų medžiaga 

nerodo plataus šio žodžio vartojimo, dabar jis girdimas labai dažnai, matyt, 

dėl to, kad grybas pradėtas auginti pramoniniu būdu. Vakarų aukštaičių 

plote paliudytas ir kitas pievagrybio sinonimas divagrybis / dirvãgrybis 

(Psalliota campestris) LKŽe: J, Alk; LBŽ408; ZanŽ293, o pietų aukštaičių 

teritorijoje užfiksuotas ta pačia reikšme pamšlis LKŽe: Rdm. Mėšlo motyvacinę 

semą turi dar dvi leksemos: mšlagrybis „ant mėšlo augantis grybas“ 

(Coprinus) LKŽe: Ds, Dkš, LBŽ457 / mėšlãgybis TARM: Pln. Plng, Klp, 

Skd; mšlagrybis vartojamas dar ir pievagrybio (Psalliota) reikšme LKŽe: 

J. Jabl; TARM: Klp, Šl, Trg; mėšliùkas „toks grybas, augantis rugienose“ 

LKŽe: Rdm, Bd. Po vieną kitą pavadinimą rasta su balos, pelkės, samanų 

motyvacinėmis semomis: bãlagrybė / bàlagrybė LKŽe: Sl, Šmn KŽ; 

balãgrybis BŽ251 „raudonkotis baravykas“ (Boletus bovinus); pelkinùkas 

„toks grybas“ LKŽe: Kin, Sg; samãnius „toks grybas“ LKŽe: Rdm; TARM: 

Drsk (sprendžiant iš pateikėjų nuorodų, tai greičiausiai žalsvasis aksombaravykis). 

Pastarasis pavadinimas – vienas iš nedaugelio galūnių vedinių, 

vyrauja dūriniai. 

2. Pavadinimai, nurodantys grybo augimo laiką. Temporatyvumo 

požymį turi nedidelė grupelė grybų pavadinimų. Jais apibūdinamos dvi 

grybų rūšys. Visų pirma tai pavasarinė balteklė (Colocybe gombosa): avžė 

LKŽe: Pl, Krč, Všk; avižlė LGA 163; TARM: Pl; grei̇̃tgrybis LGA 163: Brž, 

Ps, Pkr; tikriausiai ir greituškà LKŽe: SL „toks grybas“ 14 . Mikologai kaip 

būdingą pavasarinės balteklės požymį nurodo augimo laiką – ji „auga pavasarį“ 

(LGA 163). Būtent šis išskirtinis požymis slypi visuose aptariamuosiuose 

pavadinimuose, be to, avžė / avižlė perteikia šį požymį perkeltine 

14 

Dar plg. nepaliudytą gyvosios kalbos pavyzdžiais, bet žinomą iš J. Pabrėžos raštų paprastojo 

baltiko (Tricholoma Georgii) pavadinimą, tikriausiai semantinę kalkę o jurgiaguotė / 

o 

jurgiguotė LKŽe: LBŽ429(P).




reikšme, vaizdingai, metaforiškai-metonimiškai, tai „grybas, augantis tuo 

pat metu kaip ir avižos“, galbūt ir „grybas, kuris auga šalia avižų laukų“ 

pvz., Jau balandžio pabaigoje [...] krūmingose javų galulaukėse, gojeliuose 

pradeda augti pavasarinės balteklės rš. Aptariamųjų pavadinimų vartosena 

paliudyta pavyzdžiais iš rytų aukštaičių tarmei priklausančių vietovių. Be 

pavasarinės balteklės, temporatyvumo motyvuojamasis požymis pasirinktas 

anksti dygstantiems baravykams pavadinti: plovkas „baravykas, išdygęs, 

rugiams plaukėjant“ LKŽe: Pls; tokia pat reikšme dar ir rugnis baravỹkas 

TARM: Klm; rùgio baravỹkas „šilbaravykis“ TARM: Lkv; ruginùkas TARM: 

Klm, pvz., Rugiams žydint, grybautojus džiugina baravykai rš. Tokios motyvacijos, 

kuri remiasi ne tiesioginėmis, o perkeltinėmis motyvuojančiųjų 

žodžių reikšmėmis, baravykų pavadinimai paliudyti pavyzdžiais iš Pietų 

Žemaitijos ir iš Pelesos (Baltarusija). 

3. Pavadinimai, nurodantys grybo augimo būdą. Grybų pavadinimų, 

kurie motyvuojami pagal grybų augimo būdą, ypač mažai. Į akis 

labiausiai krintantis požymis – grybų augimas guotais, plg. LKŽe definiciją 

guõtas „medžių, grybų, krūmų, javų nedidelė grupė; kuokštas“, pvz., 

Rudmėsės ir visi grybai guotais auga Drs. Murmučiai (tokie grybai) 15 auga 

guotas Brš. Su guõto motyvaciniu požymiu užfiksuotos tik 2 bendrašaknės 

skirtingos darybos leksemos bei jų deminutyviniai variantai: guõtė LKŽe: 

Skd, Yl, Žd, Šl, Pn, Kp, P, Slnt, Lnkv, Rm; ir guotýtė KpŽ776; LG148; 

LGA 140; TARM: An, guot̀ikė TARM: Kltn, Nmk, guotẽlė TARM: Sd / 

o 

guočė (guotė?) LKŽe: Škn ir guõtena LKŽe: Nt., Vvr; TARM: Vvr, Grg. 

Krtn, Pln. Šiomis leksemomis visų pirma pavadinama grybų gentis – guotė 

(Hygrophorus). Tiesa, mikologai nurodo nuo keliolikos iki keliasdešimt 

guočių rūšių, tačiau šnekamojoje kalboje paprastai rūšys neskiriamos, dažnai 

konkrečioje vietovėje guotėmis vadinama tik kokia viena iš guočių rūšių. 

Augimo guotais vidinę formą, suvokiamą kalbos vartotojų, patvirtina 

ir tokie sakiniai: Susiglaudę į krūvelę kaip guõtenos po beržo Vvr. Guotais augančias 

budìs vadiname guõtėmis Slnt. Guõtės auga pudurýnais Mžk. Guõtės 

auga tokiais tilteliais (Benáičių k., Kretingõs r.). Guõtenos auga ilgom eilėm 

(Papevių k., Plùngės r.). 

Be to, liaudiškai guõtė, guotkė, guotẽlė vadinami ir labai panašūs grybai 

– geltonrudis baltikas (Tricholoma fulvum) (LGA 140) ir voveraitinė 

195 

15 

Kelmučiai.

196 




guotelė TARM: Vvr, Krtn, Klp bei galbūt kelmutis (Armillaria mellea) ir 

rudmėsė (Lactarius deliciosus) (LKŽe), bet pastarųjų dviejų grybų iliustracinių 

pavyzdžių iš šnekamosios kalbos nepavyko rasti. 

Tokios motyvacijos leksemos vartojamos šiaurinėje ir vakarinėje Lietuvos 

dalyje: šiaurės ir pietų žemaičių, vakarų aukštaičių šiauliškių, rytų 

aukštaičių. 

Sunku pasakyti, ar pagal augimo būdą (auga retai, t. y. nedažnai surandamas?) 

motyvuojamas grybo pavadinimas retuõlė „gelsvasis piengrybis“ 

(Lactarius resimus): Retuõlė geras grybas, tik palieku, kad jų nedaug, o virt 

skyrium reikia Trgn. Mikologų teigimu, šis grybas auga grupėmis, bet nedažnas 

(LGA 284). Priesagos vedinys o retikas „tamprusis kazlėkas“ (Boletus 

bovinus) motyvuojamas tikrai ne pagal augimo būdą, o pagal išorę – seno 

jo apačia tarytum iškorijusi, t. y. reta. 

Išvados 

1. Ištyrus liaudiškus grybų pavadinimus su augimą charakterizuojančiais 

motyvacijos požymiais nustatyta, kad gausiausią (apie 90%) ir 

semantiškai įvairiausią grupę sudaro lokatyvumo požymį turintys 

grybų pavadinimai. Grybų pavadinimų su temporatyvumo ir augimo 

būdo motyvacinėmis semomis labai nedaug. Tokia klasifikacija 

ir kiekybinis pavadinimų pasiskirstymas smulkesniuose pogrupiuose 

galėtų būti kalbinės pasaulio kategorizacijos iliustracija. 

2. Lokatyvumo požymį turintys grybų pavadinimai atskleidžia tam 

tikrą kalboje fiksuojamą pasaulėvaizdį ir pasaulėvoką – daugiausia 

yra tokių pavadinimų, kurie fiksuoja vertikalųjį pasaulio matymą, 

t. y. juose slypi informacija, „po kuo“ auga grybai. Maždaug triskart 

mažiau yra tokių grybų pavadinimų, kurie atskleidžia horizontalųjį 

pasaulio matymą, jie fiksuoja informaciją, „ant ko“, „iš ko“ dygsta, 

auga grybai. 

3. Maždaug 60% visų tirtųjų grybų pavadinimų su lokatyvumo sema 

motyvuojami konkrečių medžių: dažniau lapuočių (beržo, epušės, 

liepos, alksnio, ąžuolo, karklo, žilvičio, lazdyno), rečiau spygliuočių 

(pušies, eglės, ėglio / kadagio) pavadinimais. Be jų, liaudiški grybų 

pavadinimai turi šilo, kelmo, pievos, rečiau miško, trako, raisto, samanų, 

dirvos, mėšlo, balos, pelkės motyvacinių lokatyvumo semų.




4. Lokatyvumo motyvaciją turi pavadinimai, įvardijantys per 20 grybų 

genčių (ar rūšių). Keleto grybų genčių (ar rūšių) pavadinimai motyvuojami 

2–3 skirtingais lokatyvumo požymiais, ryškiausias pavyzdys 

– raudonviršių pavadinimai su beržo ir epušės motyvuotėmis. 

5. Grybų nominacijai paprastai pasirenkami esminiai, skiriamieji grybų 

augimo vietos požymiai, dažnai lokatyvumo požymiu fiksuojama 

grybo mikorizė su tam tikru medžiu. Tačiau tą patį grybo pavadinimą 

vartojant apibendrintai, kelioms išoriškai labai panašioms 

gentims ar rūšims pavadinti, lokatyvumo išskirtinumas blanksta. 

6. Aptariamieji pavadinimai yra aiškios motyvacijos, todėl labai nedaug 

remotyvacijos atvejų (papuškė). 

7. Pagal formaliąją sandarą didžiausią dalį grybų pavadinimų sudaro 

morfologiniai dariniai. Tarp jų gausu apibrėžiamųjų dūrinių, kurių 

pirmuoju sandu paprastai eina augimo vietą nusakantis daiktavardis, 

antruoju – dažniausiai hiperonimas grỹbas (rečiau bùdė) arba grybų 

gentis pavadinantys daiktavardžiai baravỹkas, kazlkas. Tarp priesagų 

vedinių tipiškiausi iš būdvardžių su -inis arba iš daiktavardžių padaryti 

priesagų vediniai, kuriems būdingas pamatinio žodžio metoniminis 

reikšmės perkėlimas. Išskirtinę vietą grybų su lokatyvumo 

sema nominacijos sistemoje užima priešdėlio pa- vediniai, šį darybos 

modelį linkstama plėsti. Užfiksuoti tik keli galūnių vediniai, keletas 

funkcinės darybos, sudaiktavardėjimo atvejų. Nebūdinga semantinė 

motyvacija. Šnekamojoje kalboje vartojami ir sudėtiniai grybų pavadinimai, 

bet jų kiekis ir nomenklatūrinis statusas dar tyrinėtinas. 

197 

Šaltiniai 

CŠŽKT – Zofija Babickienė, Birutė Jasiūnaitė, Angelė Pečeliūnaitė, Rūta Bagužytė. Centrinė 

šiaurės žemaičių kretingiškių tarmė: tarmės tekstai su komentarais ir žodynėliu, 317– 

334. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2007. 

DkšŽ – Vitas Labutis. Daukšių krašto žodynas. Vilnius: Alma littera, 2002. 

DrskŽ – Gertrūda Naktinienė, Aldona Paulauskienė, Vytautas Vitkauskas. Druskininkų 

tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas, 1988. 

DūnŽ – Vytautas Vitkauskas. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. Vilnius: Mokslas, 

1976. 

DvŽ – Dieveniškių šnektos žodynas, t. 1: A–M [autoriai: Laima Grumadienė, Danguolė Mikulėnienė, 

Kazys Morkūnas, Aloyzas Vidugiris; sudarė: Danguolė Mikulėnienė (red.), 

Kazys Morkūnas (red.), Aloyzas Vidugiris]. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 

2005.

198 




KpŽ – Klementina Vosylytė. Kupiškėnų žodynas, t. 1: A–H. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto 

leidykla, 2007. 

LBŽ – Lietuviškas botanikos žodynas. I dalis. Kaunas: Varpas, 1938. 

LG – Valdas Sasnauskas. Lietuvos grybai. Kaunas: Šviesa, 2008. 

LGA – Vincentas Urbonas. Lietuvos grybų atlasas. Kaunas: Lulutė, 2007. 

LKA – Lietuvių kalbos atlasas I. Leksika. Vilnius: Mokslas, 1977. 

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, t. 1–20. Vilnius: Mintis, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Lietuvių kalbos instituto leidykla, 1968– 

2002. 

LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas: http://www.lkz.lt. 

LzŽ – Jonas Petrauskas, Aloyzas Vidugiris. Lazūnų tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas, 

1985. 

SistŽ – Jonas Paulauskas. Sisteminis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslas, 1987. 

ZanŽ – Zanavykų šnektos žodynas, t. 1–3. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 

2003–2006. 

ZtŽ – Aloyzas Vidugiris. Zietelos šnektos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas, 1998. 

Literatūra 

Ambrazas 2000 – Saulius Ambrazas. Daiktavardžių darybos raida II. Lietuvių kalbos vardažodiniai 

vediniai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 

DLKG 1997 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas. 

Dokulil 1962 – Miloš Dokulil. Tvoření slov v češtině I. Teorie odvozování slov. Praha. 

Drotvinas 1987 – Vincentas Drotvinas. Lietuvių kalbos leksika ir frazeologija. Vilnius: LTSR 

aukštojo ir specialiojo mokslo ministerija. 

Gritėnienė 2006 – Aurelija Gritėnienė. Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių 

patarmėje. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 

Grybai 2004 – Etorė Bielis. Grybai. Išsamus grybų rinkimo žinynas. Mūsų knyga. 

Gudavičius 2000 – Aloyzas Gudavičius. Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 


Iršėnaitė 2008 – Reda Iršėnaitė. Kur grybauti Lietuvoje. Kaunas: Šviesa. 

Jackendoff 1983 – Ray Jackendoff. Semantics and Cognition. Cambridge. 

Jakaitienė 1980 – Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas. 

Jakaitienė 2009 – Evalda Jakaitienė. Leksikologija. Vilnius: VU leidykla. 

Langacker 1987 – R. W. Langacker. Foundations of Cognitive Grammar: Theoretical Prerequisites. 

Stanford CA: Stanford University Press. 

Lopatvikova, Movchovitch 1971 – N. N. Lopatvikova, N. A. Movchovitch. Lexicologie du 

français modenre. Moscou. 

Lubienė 2008 – Jūratė Lubienė. Grybų pavadinimų motyvacija pagal išorinius arba vidinius 

grybo požymius. Res Humanitariae IV. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Mazelaitis 1966 – Jonas Mazelaitis, Albinas Gricius. Grybai. Vilnius: Mintis. 

Mazelaitis, Urbonas 1980 – Jonas Mazelaitis, Vincentas Urbonas. Lietuvos grybai. Vilnius: 

Mokslas.




Paulauskienė 1994 – Aldona Paulauskienė. Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams. 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 

Urbutis 1978 – Vincas Urbutis. Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslas. 

Берестнева 2008 – Александра Валериевна Берестнева. Названия экзотических 

растений в английском и русском языках: структурно-словообразовательный и 

номинативно-мотивационный аспекты. Автореф. дис. канд. филол. наук., http:// 

www.adygnet.ru/nauchrab/uchrab_new/nauchres/docs/avtoreferat_berestneva.do 

Блинова 1984 – Ольга Иосифовна Блинова. Явление мотивации слов: лексикологический 

аспект. Томск. 

Блинова 2007 – Ольга Иосифовна Блинова. Мотивология и её аспекты. Томск: Изд-во 

Том. ун-та. 

Вардзелашвили 2000 – Ж. А. Вардзелашвили. K вопросу о толковании термина “номинация” 

в лингвистических исследованиях. Славистика в Грузии. ТГУ. Выпуск 1. 

Тб., с. 62–68, http://vjanetta.narod.ru/articles.html 

Голев 1989 – Н. Д. Голев. Динамический аспект лексической мотивации. Томск: Издво 

Том. ун-та. 

Григоренко 2007 – Наталья Александровна Григоренко. Лексика флоры и фауны в 

говорах камчадалов. Автореф. дис. канд. филол. наук. Петропавловск-Камчатский, 

http://evcppk.ru/article.php?id=20 

Калька 2003 – Валентина Владимировна Калька. Когнітивно-ономасіологічний анализ 

названий врачебных растений в украинском языке. Автореф. дис. канд. филол. наук. 

Одес. нац. ун-т им. И. И. Мечникова. 20 с., http://avtoreferat.ukrlib.org/100201-1.htm 

Коппалева 2007 – Ю. Э. Коппалева. Финская народная лексика флоры (становление и 

функционирование). Петрозаводск: Карельский научный центр РАН. 

Кривощапова 2007 – Юлия Александровна Кривощапова. Русская энтомологическая 

лексика в этнолингвистическом освещении. Автореф. дис. канд. филол. наук. 

Екате ринбург, http://elar.usu.ru/bitstream/1234.56789/1717/1/urgu0503s.pdf 

Кубрякова 1988 – Е. С. Кубрякова. Роль словообразования в формировании языковой 

картины мира. Роль человеческого фактора в языке. Москва. 

Кубрякова 2002 – Е. С. Кубрякова. Когнитивная лингвистика и проблемы композиционной 

семантики в сфере словообразования. Известия Российской академии 

наук. Сер. Лит. и яз., т. 61, № 1, с. 13–24. 

Материалы 1969 – Материалы семинара по проблеме мотивированности языкового 

знака. Ленинград, 1969. 

Меркулова 1967 – В. А. Меркулова. Очерки по русской народной номенклатуре растений 

(Травы. Грибы. Ягоды). Москва: Наука. 

Мухтарова 2009 – Гульназ Миргаязовна Мухтарова. Энтомологическая лексика в 

татарском языке. Дис. канд. филол. наук. Казань, 277 с., http://www.lib.ua-ru.net/ 

diss/cont/285612.html 

Пуцилева 2009 – Лариса Филипповна Пуцилева. Культурно детерминированные 

коннотации русских зоонимов и фитонимов (на фоне итальянского языка). Автореф. 

дис. канд. филол. наук. Санкт-Петербург, http://www2.pu.ru/files/upload/disser/ 

phylology/2009/pytsileva.pdf 

Современный 2003 – Ю. П. Солобуб, Ф. Б. Альбрехт. Современный русский язык. Лексика 

и фразеология современного русского литературного языка. Учебник. Москва: 

Флинта, Наука. 

199

200 




Улуханов 2005 – И. С. Улуханов. Мотивация в словообразовательной системе русского 

языка. Москва: Азбуковник, 314 с. 

Ульман 1970 – Степан Ульман. Семантические универсалии. Новое в лингвистике. 

Москва: Прогресс. Выпуск V, 255 c. 

Филатова 2004 – Анастасия Сергеевна Филатова. Тематические группы русского языка 

в мотивационно-сопоставительном аспекте. Автореф. дис. канд. филол. наук. 

Томск, http://mmj.ru/philology.html?&article=377&cHash=54b55798d5 

Фиргалиева 2007 – Чулпан Ирековна Фиргалиева. Лексика садоводства в современном 

татарском языке. Автореф. дис. канд. филол. наук. Казань. 

Языковая 1977 – Языковая номинация. Общие вопросы. Москва. 


LITHUANIAN FOLK NAMES FOR MUSHROOMS 

BASED ON THE MOTIVATIONAL 

CHARACTERISTICS OF MUSHROOM GROWTH 

Summar y 

The article provides an analysis of the names of mushrooms as used 

in everyday speech and in different dialects, but not in the scientific language. 

In Lithuanian linguistics, they have never been studied thoroughly 

and in detail. The names of the mushrooms whose motivation is based 

on the characteristics of the growth of the mushrooms are described in 

greater detail. The article aims, by means of synchronic analysis of the 

formal and semantic structures of the names of mushrooms, to identify 

the growth characterizing attributes chosen to name one or another 

mushroom, to find out the ways and means of nomination to express the 

said attributes, and to establish the most typical attributes of motivation, 

as well as the character of world interpretation and categorization in the 

Lithuanian language as brought out by the analysis of the names of that 

sphere of reality. For the study, the descriptive method, the methods of 

derivative, semantic, and quantitative analysis, and the internal introspection 

method were employed. 

It has been established that, among the names of mushrooms with the 

growth characterizing motivational attributes, the largest (around 90%) and 

most semantically diverse group consisted of the names of the mushrooms 

with the locative motivational attribute (kelmùtis, pabéržis, palepė, pievãgrybis, 

šlbaravykis). Approximately 60% of all the analyzed names of the




mushrooms with the semantic property of location were motivated by the 

names of specific trees, more frequently deciduous (beržo ‘birch’, epušės 

‘asp’, liepos ‘linden’, alksnio ‘alder’, ąžuolo ‘oak’, karklo ‘willow’, žilvičio 

‘osier’, lazdyno ‘nut-tree’), and less frequently conifers (pušies ‘pine’, eglės 

‘fir tree’, ėglio / kadagio ‘juniper’), e.g. pabéržis, ẽpušgrybis, paaksnis, 

paąžuõlis, pakaklė, žilvtė, palazd; pùšagrybís, eglãbaravykis, ėgliagrybis, 

kãdagio baravỹkas). Moreover, folk names for mushrooms contained 

the motivational semantic properties of šilo ‘pinewood’, kelmo ‘stump’,or 

pievos ‘meadow’, less frequently of miško ‘forest’, trako ‘clearing’, raisto 

‘marsh’, samanų ‘moss’, dirvos ‘soil’, mėšlo ‘manure’, balos ‘bog’, or pelkės 

‘swamp’ (šlbaravykis, kelmùtis, pievãgrybis; mišknis, trakinùkas, raistkas, 

samãnius, divagrybis, mėšlagrybis, balãgrybis, pelkinùkas). For the nomination 

of mushrooms, the essential distinctive attributes of the place of 

their spread were chosen; frequently, the mycorrhyza of the mushroom 

with a specific kind of tree was recorded. However, when the same name 

of the mushroom was used in a general sense, to name several externally 

similar species or sub-species, the distinction of the locative atribute was 

fading. The names of the mushrooms including the locative attribute revealed 

a certain view of the world recorded in language: the majority of 

the names witnessed the vertical seeing of the world, as they contained 

the information “under what” the mushrooms grew. There were approximately 

three times less of the names that revealed the horizontal seeing 

of the world: they recorded the information “on what” or “from what” 

the mushrooms grew. The names of mushrooms with the temporal or the 

manner of growing motivational semantic properties were few (avižlė, 

guõtė). The presented classification and the quantitative distribution of 

names into smaller subgroups could serve as illustration of the linguistic 

interpretation or categorization of the world. 

The names in question were clearly motivated, with a few cases of remotivation 

(cf. papuškė). 

In terms of the formal structure, the majority of the names of mushrooms 

presented morphological constructs. Among them, determinative 

compounds abounded, with the first component, a noun, denoting 

the place where the mushroom grew, and the second being a hyperonym 

grỹbas ‘a mushroom’ (less frequently bùdė) or the nouns denoting species 

of mushrooms: baravỹkas, kazlkas; among suffixal derivatives, the most 

201

202 




typical were the adjectival or substantival derivatives with the suffix -inis 

or ones with a characteristic metonymical shift (transfer) of the meaning of 

the base. In the system of nomination of the mushrooms with the semantic 

property of location, an exclusive place was taken by the prefix pa- derivatives, 

and the said model of word formation tended to spread (cf. the 

paslydõkas type of mushroom names). Only a few ending derivatives were 

recorded (guõtė), as well as several cases of substantivization (beržnis); semantic 

motivation was especially rare (žilvtė). In colloquial speech, complex 

names for mushrooms were used, however, their nomenclative status 

is still to be studied.


203 

Ilga Migla 


Ilga Migla – humanitarinių mokslų daktarė, LU agentūros 

„Latvių kalbos institutas“ mokslo darbuotoja, viena iš 

„Dabartinės latvių kalbos žodyno“ autorių. 

Moksliniai interesai: dabartinė ir istorinė leksikografija, frazeologija, 

latvių frazeologija lyginamuoju aspektu (vokiečių, 

rusų frazeologija). 

Adresas: Akadēmijas laukums 1, LV-1027, Rīga. 

Tel. +371 67227854. 

El. paštas: ilga.migla@inbox.lv 

Ilga Migla – Dr. Philol., researcher at the Institute of 

Latvian Language of the University of Latvia. One of the 

Compilers of the Dictionary of Modern Latvian Language. 

Research interests: modern and historical lexicography, Phraseology, 

Phraseology of Latvian in compared to German, 

Russian. 

Address: Akadēmijas laukums 1, LV-1027 Rīga. 

Phone: +371 67227854. 

E-mail: ilga.migla@inbox.lv 

F R A Z E O L O Ģ I S K I E S A L Ī D Z I N Ā J U M I A R 

D E N D RO N Ī M U U N P U Ķ U N O S AU K U M I E M 

LATVIEŠU TAUTASDZIESMĀS 

Anotacija 

Remiantis Krišjanio Barono „Dainų spintos“ skaitmenine medžiaga, straipsnyje analizuojami 

latvių liaudies dainų frazeologiniai palyginimai su komponentais / žodžiais liepa „liepa“, 

ozols „ąžuolas“, puķe „gėlė“ ir roze „rožė“. Analizuojant frazeologinius palyginimus liaudies 

dainose, išskiriami keli jų struktūriniai tipai. Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama latvių 

liaudies dainose dominuojantiems frazeologinių palyginimų struktūriniams tipams ir 

jų vartosenos dažnumui. Straipsnyje pateikta medžiaga leidžia į frazeologinius palyginimus 

pažvelgti diachroniškai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: frazeologizmai, frazeologiniai palyginimai, dendronimų ir gėlių 

pavadinimai latvių liaudies dainų frazeologiniuose palyginimuose. 

Abstract 

An author analyses idioms of comparison in Latvian folk-songs with such components 

as liepa (lime, linden), ozols (oak), puķe (fl ower) un roze (rose), research is based on the 

folksong site from Krišjānis Barons www.dainuskapis.lv. After the analysis, some structure 

models of constructions can be defined. The main focus of this research is on the structure 

models of idioms of comparison in Latvian Folksongs and their frequency of use. This 

article is an investment in the next research of the idioms of comparison in diachrony. 

KEY WORDS: phraseologisms, idioms of comparison, names of dendronyms and flowers 

in Latvian folksongs in the idioms of comparison.

204 

Ilga Migla 

Frazeoloģiskie salīdzinājumi ar dendronīmu 

un puķu nosaukumiem latviešu tautasdziesmās 

Ievads 

Frazeoloģismus var klasificēt dažādās tematiskajās grupās, piem., somatiskie 

frazeoloģismi, frazeoloģismi, kuros kā struktūrelementi ir apģērbu 

nosaukumi, dzīvnieku nosaukumi, krāsu nosaukumi. Sastopami arī frazeoloģismi 

(tajā skaitā frazeoloģiskie salīdzinājumi), kuru struktūrā ietilpst 

koku un puķu nosaukumi (apzīmējumam puķe šeit, protams, nav terminoloģiska 

rakstura, rakstā autores tekstā tas lietots vispārlietojama latviešu 

valodas vārda statusā – sk. LLVV 6², 426). Šādi frazeoloģiskie salīdzinājumi 

plaši sastopami senākajā fiksētajā latviešu valodas izpausmē – folklorā, 

īpaši tautasdziesmu valodā. Tolaiku cilvēka ciešākā saikne ar neskartu 

dabu, lielāka atkarība no tās, augu un dzīvnieku valsts pazīšana lielā mērā 

ietekmēja cilvēka priekšstatu (arī estētisko) sistēmu, valodiskās izteiksmes 

paņēmienus mutvārdu daiļradē. No folkloras laikmeta mantotā priekšstatu 

nacionālā specifika izpaužas turpmākos valodas eksistences posmos, arī 

mūsdienās (piem., R. Ekerts (2007, 19) uzskata folkloras valodu par īpašu 

valodas eksistences formu līdzās standartvalodai, sarunvalodai, dialektiem 

un sociolektiem). Iespēja pētīt minētos salīdzinājumus jau tautasdziesmu 

valodā ievērojami paplašina tos valodas dotumus, ko frazeoloģijas izpētē 

var gūt gan no rakstītās literatūras (proza, dzeja, publicistika), gan no vārdnīcām 

(vienvalodu, vairākvalodu, izlokšņu). Pētnieka skats kļūst diahronisks, 

var konstatēt pārmaiņas salīdzinājumu lietojumā (piem., biežumā, 

izplatībā dažāda stila tekstos, nozīmes variēšanos) un veiksmīgāk risināt 

frazeoloģisko vienību atspoguļojuma problēmas mūsdienu vārdnīcas. 

Raksta mērķis ir īstenot šāda pētījuma pirmo etapu un analizēt attiecīgos 

frazeoloģiskos savienojumus latviešu tautasdziesmās (izcilā tautasdziesmu 

vācēja un sakārtotāja Krišjāņa Barona (1835–1923) sauktām arī 

par dainām). Tādējādi raksta pētījuma objekts ir latviešu tautasdziesmas, 

izmantojot Krišjāņa Barona Dainu skapja krājumus internetā (www.dainuskapis.lv). 

Frazeoloģisko salīdzinājumu konstrukcijas ir plaši pētītas citvalodu frazeoloģijā 

(piem., Szczek 2003), nosaucot tās par komparatīviem frazeoloģismiem 

(komparative Phraseologismen), par frazeoloģiskiem salīdzinājumiem 

(phraseologische Vergleiche) (Burger 2001, 44; Fleischer 1982, 

108), par ciešiem, stabiliem, fiksētiem, stereotipiem salīdzinājumiem, sakāmvārdu 

vai parunu salīdzinājumiem (feste, stehende, fixierte, stereotype, 

sprichwörtliche, redensartliche Vergleiche). Pēc dažu valodnieku do-

Ilga Migla 



mām, frazeoloģiskie salīdzinājumi veido frazeoloģijas apakšgrupu (Hessky 

1989, 195). A. Laua (Laua 1992, 65; Laua, Riņķe 1975, 105) uzsver, ka frazeoloģiskie 

salīdzinājumi ir īpaša strukturāla vienība. Arī A. Ozols (1959, 

215) raksta, ka frazeoloģiskie salīdzinājumi pēc komponentu leksiskā sastāva 

nav stabili. Stabila ir tikai salīdzinātāja puse, bet salīdzināmā puse ir 

variabla un frazeoloģisko salīdzinājumu semantiskā nozīme nesniedz kādu 

jaunu semantisku rezultatīvu nozīmi, tādēļ, pēc A. Ozola domām, frazeoloģiskos 

salīdzinājumus var uzskatīt par pusfrazeoloģismiem. V. Fleišers 

(1982, 109) raksta, ka saistījums starp salīdzināmo un salīdzinātāja pusi ir 

ar atšķirīgu stabilitāti. K. Palma (1997, 45), aprakstot frazeoloģiskos salīdzinājumus, 

tomēr akcentē komponentu semantisko saistību, kas atšķirībā 

no metaforas realizējas komparatīvajās konstrukcijas virsējā (tātad komponentu 

kopējā – I. M.) semantiskā slānī. Savukārt R. Ekerts (2007, 113ff) 

un E. Jakaitiene (1980, 110ff) oponē A. Ozola tēzei, izsakot viedokli, ka 

komparatīvfrazēmām ir ļoti stingra struktūra, kurā iekļaujama arī salīdzināmā 

daļa. 

Frazeoloģisko salīdzinājumu konstrukcijas latviešu valodā vairāk ir 

pētītas izlokšņu materiālos (Kagaine 1968; Timuška 1993; SIV 2001) un 

sastatījumā ar citām valodām (Činkure 2006). Lietuvā ir sastādīta un publicēta 

salīdzinājumu vārdnīca (Vosylytė 1985), kurā autore aplūko tikai 

salīdzinājuma frazeoloģismus (pēc autores definīcijas). Šo terminu lieto arī 

A. Timuška (1997, 256). Pēc struktūras komparatīvkonstrukcijām tāpat kā 

salīdzinājumiem latviešu valodā ir ārējā pazīme – salīdzinājuma saiklis kā, 

kas saista salīdzināmo daļu (ko salīdzina jeb comparandum) ar salīdzinātāju 

daļu (ar ko salīdzina jeb comparatum). 

Latviešu valodas frazeoloģisko salīdzinājumu izpētē nepieciešams konstatēt 

to struktūrtipus. Piem., vācu valodā (Palm 1995, 45ff; Fleischer 

1982, 108ff) tiek izdalīti 5 struktūrtipi: verbs / adjektīvs / adverbs + kā + 

substantīvs, verbs / adjektīvs / adverbs + kā + divdabis, verbs / adjektīvs 

/ adverbs + kā + teikums, substantīvs + kā un verbs / adjektīvs / adverbs 

+ citas struktūras, izņemot kā. 

A. Ozols (1959, 214) min, ka latviešu tautasdziesmās dominē un līdz 

mūsdienām tiek lietoti 4 augu un koku komponenti frazeoloģiskos salīdzinājumos: 

liepa, ozols, roze, puķe. Raksta uzdevums ir apkopot frazeoloģisko 

salīdzinājuma struktūrtipus, kuros salīdzinātāja pusē ir šie 4 komponenti, 

lai turpmākajos pētījumos varētu vērot, kā mainījies dažādo struktūrti- 

205

206 

Ilga Migla 



pu lietojums un tipu lietojums ietver arī biežumu, frekvenci mūsdienu 

latviešu valodā. Raksta aktualitāti nosaka vairāki faktori. Raksts papildina 

latviešu frazeoloģijā veikto struktūrtipu analīzi (Činkure 2006, 12ff) jau 

ir fiksējusi tos struktūrtipus, kādi ir frazeoloģismiem ar zoonīmiem), latviešu 

frazeoloģijā šādai analīzei līdz šim nav bijusi pievērsta pietiekama 

uzmanība pretstatā plašajiem pētījumiem citu valodu frazeoloģijā (Palm 

1995, 45ff; Knobloch 1996, 20ff; Fleischer 1982, 108ff; Pilz 1978, 736ff). 

Raksts rada priekšnosacījumus frazeoloģisko salīdzinājumu aplūkojumam 

diahronijā. Tas var palīdzēt risināt šobrīd neskaidros jautājumus par šo 

salīdzinājumu statusu un vietu latviešu valodas frazeoloģijā (frazeoloģismos 

kopumā, sekmēt adekvātu frazeoloģismu atveidi mūsdienu vārdnīcās 

(piem., MLVV). Tajā ir kombinētas dažādas pētīšanas metodes: deskriptīvā 

metode, kvantitatīvā metode un konteksta metode. 

1 . Ko k u n o s a u k u m i f r a z e o l o ģ i s k a j o s 

salīdzinājumos 

Daudzās tautās salīdzinājumos izmanto koku nosaukumus. Tas skaidrojums 

ar koka pielūgsmi. Arī Vecajā un Jaunajā Derībā ir minēti koki – 

dzīvības koks, labā un ļaunā apzināšanas koks. Senie latvieši uzskatīja, ka 

pasaule ir kā milzīgs koks – saules jeb pasaules koks. Tautasdziesmās bieži 

sastopamas paralēles starp cilvēku un koka dzīvi. Koku uztver kā augšāmcelšanās 

un iemiesošanās simbolu, pastāv uzskati par dvēseli, kas dzīvo 

kokā vai tā apkārtnē. 

1.1. Liepa 

Latviešu valodā un tautas priekšstatos īpašu vietu ieņem ozols un liepa. 

Ozols saistās ar vīrieti, zemnieku, karavīru, bet liepa – ar sievieti, ģimenes 

dvēseli, saimnieci, pavarda sargātāju. T. Zeiferts (1922) īpaši uzsver, ka 

latviešu valodā ozols ir vīriešu dzimtē, bet liepa sieviešu dzimtē. Daudzi 

latviešu folkloras pētnieki (piem., K. Kasparsons, H. Erdmane, J. Kursīte) 

raksturojuši ozolu un liepu kā klasiskus tautasdziesmu totēmus. 

Dzimuma totēmisma relikti – ozols (vīrietis, zēns, precinieks) un liepa 

(sieviete, meitene, līgava) – spilgti izpaužas tautasdziesmu frazeoloģiskos 

salīdzinājumos. 

LFV šķirklī kā liepa ar nozīmi ‘saka par staltu, skaistu jaunu sievieti’ 

(LFV 2000, 604) ir minēti vairāki literatūras un publicistikas piemēri ar sa-

Ilga Migla 



līdzinājumu: adjektīvs + kā + liepa: smuidra kā liepa (J. Janševskis), slaika 

kā liepa (R. Sēlis), verbs + kā + liepa: aug kā liepas (P. Šmits), substantīvs 

+ kā + liepa: meitas kā liepas (E. Kauliņš). Tautasdziesmās sastopamie 

salīdzinājumi ar liepu norāda uz meitenes skaistumu un slaidumu. 

1.1.1. Struktūrtipi ar komponentu liepa (jānorāda, ka latviešu tautasdziesmās 

pantmēra (trohaja) dēļ bieži tiek lietota lietvārda deminutīva forma 

(liepiņa); tas attiecas arī uz citiem turpmāk aplūkotajiem komponentiem) 

Frazeoloģiskā salīdzinājuma konstrukcija tautasdziesmās veido vairākus 

struktūrtipus. 

1.1.1.1. substantīvs + kā + liepa(iņa) 

Salīdzināmajā daļā ir lietoti vairāki atšķirīgi substantīvi, piem., māsa 

(Nr. 5368), mārša (Nr. 5391), tautu meita (Nr. 2148-7), meitu māte 

(Nr. 23602-2) vai arī māte (Nr. 2999): 

Meitu māte meitiņās, 

Kā liepiņa lapiņās; 

Dēlu māte vedeklās 

Kā ēršķīšu krūmiņos (Nr. 23602-1). 

207 

Retāk ir minēts salīdzinājums pronomens, substantīvs + kā + liepa(iņa), 

kura substantīva pozīcijā ir minēta meita (Nr. 3270) vai māte: 

Es māmiņa kā liepiņa, 

Man bērniņi kā mušiņas, 

Man bērniņi kā mušiņas, 

Visiem pliki vēderiņi (Nr. 2999). 

Tautasdziesmās bieži vien ir minēts ne tikai substantīvs, bet arī personas 

vietniekvārds, parasti es (Nr. 2999, Nr. 3270, Nr. 5547, Nr. 6860), 

piederības vietniekvārds mans (Nr. 5391, Nr. 21405) un nenoteiktais vietniekvārds 

cits (Nr. 5368). 

1.1.1.2. pronomens + kā + liepa 

Strukturāli parādās vēl cita frazeoloģiskā salīdzinājuma struktūra ar 

pronomenu es: 

Dziedi, dziedi tu, puišeli, 

Tu jau mani nevinnēsi; 

Tu kā krupis, es kā liepa, 

Es jau tevi uzvarēšu (Nr. 892-1).

208 

Ilga Migla 



Tautasdziesmās kā strukturāli pāri dažkārt sastopami tādi dabas objektu, 

būtņu pretstatījumi, kuri asociējas ar krasi pretējām īpašībām, pazīmēm, 

piem., ozols – liepa, krupis-liepa, vanags-irbe u.tml. Ar šādiem pretnostatījumiem 

tiek tēlaini norādīts uz kādām atšķirībām (piem., ārējā izskatā, 

sociālajā stāvoklī). Dažreiz vienā tautasdziesmas pantā ir apvienoti vairāki 

struktūrtipi: 

Es meitiņa kā liepiņa, 

Tu, puisīti, kā krupītis; 

Es kā liepa līgojos, 

Tu kā krupis krābejies (Nr. 10071-2). 

Pirmajā tautasdziesmas divrindē salīdzināmajā daļa blakus izmantots 

gan pronomens es, gan substantīvs meitiņa un + kā + liepiņa, savukārt otrajā 

tautasdziesmas divrindē ir verbs (līgojos) un salīdzinātājdaļa kā liepa. 

Bieži vien, lai pastiprinātu emocionalitāti, domātās īpašības, pazīmes 

intensitāti, salīdzinātājdaļā blakus tiek nosaukti vairāki sievietes totēmismi 

– piem., liepa, puķe, roze: 

Es meita kā puķe (liepa), 

Kā zelta roze, 

To vien nezinu, 

Kam puiši negrib (Nr. 9682). 

1.1.1.3. verbs + kā + liepa 

Visbiežāk sastopams verbs augt un tā dažādie atvasinājumi ar priedēkļiem 

(Nr. 2784): 

Liec, Laimiņa, man mūžiņu, 

Liec liepā, ābelē: 

Kā liepai man izaugt, 

Kā ābelei noziedēt (Nr. 1199). 

Šajā tautasdziesmā pausta izpratne par to, kā meitene vēlas nodzīvot 

savu dzīvi. Liepa tāpat kā ābele ir centrālie koku tēli latviešu folklorā, 

kas simboliski raksturo sievietes mūžu. Ābele gan latviešu folklorā, gan 

literatūrā parasti asociējas ar māti, žēlotāju un sargātāju. Tēlainības pastiprināšanai 

salīdzinātāja daļā pat izmantoti divi latvieša izpratnē līdzvērtīgi, 

vienlīdz stipri koku nosaukumi liepa un ābele. Salīdzināmo daļu veido 

verbs izaugt; šāda struktūra izaugt kā liepai (vai arī augt kā liepai) plaši 

lietota daiļliteratūrā.

Ilga Migla 



Frazeoloģiskajos salīdzinājumos tautasdziesmās ir sastopami arī tādi 

verbi, kas raksturīgi tikai folkloras valodai, piem., līgot, kura nozīmes pamatā 

ir gan ‘liekt’→ ‘lēkt’ (lš. ‘lēkāt, draiskoties’), gan arī ‘līgoties, šūpoties’ 

(Karulis 1992 I, 532): 

Brāļi mani brālīši, es brāļu māsa; 

Kā liepa līgoju brālīšu vidū (Nr. 3643). 

209 

1.2. Ozols 

Ozols tautasdziesmās lietots kā vīrieša dzimuma totēmisms. Lai izteiktu 

pozitīvu novērtējumu, vēl joprojām tautas priekšstatos par vīrieti ir populārs 

salīdzinājums ar ozolu. LFV konstrukciju kā ozols skaidro ‘saka par stipru, 

spēcīgu, staltu vīrieti’ (LFV 2000, 853). Šāds salīdzinājums daiļliteratūrā, 

publicistikā sastopams dažādos struktūrtipos: verbs + kā + ozols: (puisis) 

noaudzis kā ozols (P. Šmits), izaugs (dēli) kā ozoli (Ē. Kūlis), adjektīvs + 

kā + ozols: (dēls) stiprs kā ozols (J. Akuraters), substantīvs + kā + ozols: 

vīrs kā ozols (A. Upīts; H. Rukšāns), puiši kā ozoli (E. Kauliņš). 

1.2.1. Struktūrtipi ar komponentu ozols 

1.2.1.1. substantīvs + kā + ozols 

Tautasdziesmās šajā salīdzinājuma struktūrā dominē substantīvi puika 

(Nr. 21390-1, Nr. 34650-1), vīrs (Nr. 21390) , tautu dēls, tēva dēls: 

Es gribēju šo rudeni 

Ozol’ lapu kroni pīt, 

Lai noņēma cit’ rudeni 

Kā ozols tēva dēls (Nr. 5833). 

Kā ozolis tautu dēlis 

Sēd galdiņa galiņā; 

Mūs’ māsiņa kā puķīte 

Pie ozola piesēduse (Nr. 21438). 

Bez šiem substantīviem salīdzināmajā daļā ir fiksētas vēl vairākas līdzīgas 

formas: bāliņš (Nr. 21231-5, Nr. 21363, Nr. 12063), bāleliņš (Nr. 3446, 

Nr. 3446-2, Nr. 3446-3), brāleliņi (Nr. 5368), brāļi (Nr. 5302, Nr. 5391), 

kuru pamatforma bālis ar nozīmi ‘brālis, brālītis’ lietots arī kā „kopvārds, 

ar kuru apzīmēja visus tuvākos radiniekus, sevišķi visus viena ciemata jeb 

tuvākās apkārtnes vīriešus, kas savā starpā mēdza būt rada“ (ME I, 271).

210 

Ilga Migla 



Tautasdziesmās substantīvi bāleliņš, bāliņš parasti lietoti kopā ar pronomenu 

mans. 

Mans bāliņš kā ozols 

Dzeltaniem matiņiem (Nr. 21231-5). 

Ne tikai brālis, tautu dēls tiek salīdzināts ar ozolu, ir arī citi substantīvi, 

piem., znots: 

Šķitos liela neizaugt, 

Mātei znota neredzēt: 

Es izaugu kā liepiņa, 

Mātei znots kā ozols (Nr. 21477). 

Daži piemēri ir ar struktūrtipu pronomens, substantīvs + kā + ozols 

(Nr. 34650-1). Tautasdziesmās dominē konstrukcija substantīvs + kā + 

ozols. 

1.2.1.2. adjektīvs + kā + ozols 

Ir fiksēti tikai trīs piemēri ar adjektīvu salīdzināmajā daļā. Parasti tautasdziesmās 

lietots adjektīvs skaists: 

Mīļā Laimīt’, audzē bērniņ’: 

Lai tas skaists kā ozols, .. (Nr.1449). 

1.2.1.3. verbs + kā + ozols 

Tautasdziesmās atšķirībā no literatūrā konstatētajiem lietojumiem dominē 

pamatverbs augt (Nr. 5307) un tā dažādie atvasinājumi ar priedēkļiem 

(Nr. 1716-2), salīdzinātājdaļā tautasdziesmās ir gan substantīvs ozols 

(Nr. 5307), gan deminutīvs ozoliņis, gan ozola celma nosaukums – stumbenis: 

Arājami kreklu šuvu, 

Pie ozola mērīdama: 

Lai aug manis arājiņis 

Kā smuidrais ozoliņis (Nr. 7355-1). 

Dieverami kreklu šuvu, 

Pie ozola mērīdama: 

Lai aug manis dieverīts 

Kā ozola stumbenits (Nr. 7355-1, v.). 

Tautasdziesmās ir fiksēti arī citi verbi šajā struktūrtipā, piem., gulēt 

(Nr. 31990-7), būt un dabūt (Nr. 7348):

Ganos šuvu pūra kreklu, 

Pie ozola mērodama: 

Lai būt’ krekla valkātājs 

Kā zaļais ozoliņš (Nr. 7355-5). 

Brāļu māsa kreklu šuva, 

Pie ozola mērīdama; 

Tā sacīja mērīdama: 

Dabūš’ vīru kā ozolu (Nr. 7348). 

Ilga Migla 



211 

2 . P u ķ u n o s a u k u m i f r a z e o l o ģ i s k a j o s 

salīdzinājumos (arī komponents puķe) 

2.1. Puķe, puķīte 

LFV ievietots tikai 1 frazeoloģiskais salīdzinājums kā puķe, kura salīdzināmajā 

daļā ir minēts gan verbs ziedēt, gan adjektīvs skaista, gan arī 

substantīvs meita, kuri visi izsaka nozīmi ‘skaista, jauna, pievilcīga sieviete’ 

(LFV 971). 

2.1.1. Struktūrtipi ar komponentu puķe 

2.1.1.1. pronomens, substantīvs + kā + puķ(īt)e 

Tautasdziesmās salīdzināmajā daļā parasti lietots gan pronomens, visbiežāk 

personas pronomens es, gan substantīvs meitiņa (Nr. 34647, Nr. 5410, 

Nr. 5412, Nr. 5413, Nr. 5414, Nr. 5415, Nr. 5548, Nr. 5549): 

Es meitiņa kā puķīte, 

Kā Vāczemes magonīte; 

Puiši savas kājas lauza, 

Man pakaļ staigādami (Nr. 5411-5). 

Dažās tautasdziesmās šajā struktūrtipā pronomena es vietā ir lietots pronomens 

tā vienlaikus ar substantīvu meitiņa: 

Tā meitiņa kā puķīte 

Pie māmiņas uzaugusi: 

Jauka pati uzskatīt, 

Jo jaukāka valodiņa (Nr. 5482).

212 

Ilga Migla 



2.1.1.2. pronomens + kā + puķ(īt)e 

Tautasdziesmās ir tikai daži ekscerpti ar struktūrtipu pronomens es + 

kā + puķīte (Nr. 4284): 

Es savai māmiņai 

Kā sirsniņa azotē, 

Kā sirsniņa azotē, 

Kā puķīte dārziņā (Nr. 3019). 

2.1.1.3. verbs + kā + puķe 

Šis struktūrtips tautasdziesmās ir maz izplatīts. Verbi salīdzināmajā daļā 

variējas. Ir mūsdienās tradicionāli lietotais ziedēt: 

Jauns ar jaunu sēd pie galda, 

Zied kā puķe, roze; 

Vecs ar vecu aizkrāsnē 

Čīkst kā rūkta nāve (Nr. 13044). 

Tautasdziesmā vērojams nozīmes paplašinājums salīdzinājumā ar mūsdienām, 

mūsdienās ir nozīmes sašaurinājums, kas kļuvis par vienīgo lietojamo 

pašlaik. Ja mūsdienās parasti salīdzinājumu attiecina uz jaunu, skaistu 

sievieti, tad tautasdziesmā to attiecina uz jaunu cilvēku vispār. 

Tautasdziesmās ir sastopams mūsdienās mazāk izplatītie verbi būt 

(Nr. 4284) un augt, kā arī tā atvasinājumi ar priedēkļiem, piem., uzaugt 

(Nr. 5482): 

Es, pādīti dīdīdama, 

Puķīt’ dūru azotē: 

Lai tā auga man pādīte, 

Kā puķīte dārziņā (Nr. 1542-1). 

Tautasdziesmās ar komponentu puķe lietots ne tikai saiklis kā, bet arī 

tā kā. Arī šeit vērojams nozīmes paplašinājums: puķe un roze salīdzināta ar 

jauna cilvēka sirdi, kas ir pilna tvīksmes: 

Puiša sirds un meitas sirds 

Tā kā puķ’ un roze zied; 

Vīra sirds un sievas sirds 

Kā izsalcis briedis brēc (Nr. 5289-1).

2.2. Roze 

Ilga Migla 



LFV minētas vairākas frazeoloģiskā salīdzinājuma konstrukcijas no daiļliteratūras: 

verbs + kā + roze: uzzied kā roze (rozīte) (P. Šmits, J. Neikens), 

zied kā roze (R. Blaumanis, L. Paegle, D. Zigmonte), (vaigi vai ausis) zied 

kā rozes (R. Ezera, Valdis), adjektīvs + kā + roze: skaista kā roze (J. Lindulis, 

P. Šmits), kā arī retāk lietoti adjektīvi: daiļa kā roze (Māteru Juris), 

sārta kā roze (J. Janševskis). 

2.2.1. Struktūrtipi ar komponentu roze 

2.2.1.1. verbs + kā + roze 

Daudz tautasdziesmu ir par sievieti, meitu, māsu u.tml., kas zied, t. i., ir 

savā dzīves plaukumā, izmantojot šo struktūrtipu. Tautasdziesmās sastopami 

verbi ziedēt (Nr. 11422, Nr. 13044, Nr. 13044-2, Nr. 13044-3, Nr. 13044-4, 

Nr. 21331-2, Nr. 33565) un noziedēt (Nr. 10208-1, Nr. 10992): 

Mūs’ māsiņa sēd aiz galda, 

Kā sarkana roze zied; 

Tautu dēls blakam sēd 

Kā melnais sviķu celms (Nr. 21451-1). 

213 

Lūko mani tautu dēls, 

Šī devīta vasariņa, 

Tu nokalti lūkodams, 

Es kā roze noziedēju (Nr. 10208). 

Jāuzsver, ka verbs noziedēt nav fiksēts citos avotos. Dažās tautasdziesmās 

substantīvs roze ir pastiprināts ar adjektīvu sarkans. Tas pamatojams 

ar to, ka agrāk bija tikai sarkanas rozes un sarkanā krāsa ir ātri un viegli 

pamanāma. Dažādu tautu apziņā sarkanā krāsa parasti saistās ar noteiktu 

skaistuma ideālu. 

Atšķirībā no vēlākiem lietojumiem literāros darbos tautasdziesmu salīdzinājumos 

rozes neizmanto, lai raksturotu tikai skaistu, jaunu sievieti (vai 

arī kādu košu, uzmanību piesaistošu, ķermeņa daļu, parasti vaigus). Arī 

bērns (pādīte) meitene un galu galā Laima – sievietes likteņa licēja – var 

būt skaistas: 

Kūmās iedama rozīti stādu, 

Lai mana pādīte kā roze zied (Nr. 1324).

214 

Ilga Migla 



Visi saka, visi saka, 

Mana Laime noslīkuse; 

Mana Laime kalniņā 

Zied kā roze dārziņā (Nr. 9226-1). 

Tautasdziesmās salīdzinājumos ir sastopami arī citi verbi, piem., grozīties, 

līgoties, kas akcentē ne tikai tīri vizuālas detaļas, bet tēlu kopumā, ietverot 

nepārprotami valdzinošu, skatienu piesaistošu, kustību raksturojumu: 

Tu puisītis kā krupītis, 

Tu kā krupis gorījies; 

Es meitiņa kā rozīte, 

Es kā roze līgojos (Nr. 12974-2). 

2.2.1.2. pronomens, substantīvs + kā + roze 

Atšķirībā no komponenta puķ(īt)e komponents roz(īt)e šādā struktūrtipā 

ir fiksēts nedaudz retāk – tikai septiņas reizes. Abu minēto komponentu 

lietojumos ir lietots gan pronomens es, gan substantīvs meitiņa (Nr. 10608, 

12974-2, 14217, 15251-1, 15799, 33530): 

Es meitiņa kā rozīte, 

Kā Vāczemes magonīte. 

Apkārt mani jauni puiši 

Kā vanagi lidinās (Nr. 5412-1). 

Secinājumi 

Tautasdziesmās ir vērojams liels frazeoloģisko salīdzinājumu skaits ar 

komponentiem liepa, ozols, roze, puķe. Lietojuma biežuma ziņā no šiem 

komponentiem mazāk sastopams ir komponents puķe. Tos pārsvarā lieto, 

lai izceltu attiecīgo personu – vīrieti vai sievieti – un viņu attiecīgi vīrišķīgās 

un sievišķīgās īpašības. Komparatīvkonstrukcijām, pēc V. Fleišera 

(1982, 110) uzskata, ir vairākas funkcijas: 1) izejas jēdziena ekspresīvs pastiprinājums, 

2) semantiska diferenciācija, 3) netiešs noliegums. Frazeoloģiskajiem 

salīdzinājumiem ar komponentiem liepa, ozols, puķe, roze tautasdziesmās 

ir izteikta pozitīva salīdzinājuma nozīme, raksturojot cilvēka 

izskatu, atšķirībā, piem., no frazeoloģiskiem salīdzinājumiem ar dzīvnieku 

nosaukumiem daiļliteratūrā. 

Latviešu tautasdziesmā ar šiem komponentiem izdalāmi vairāki frazeoloģisko 

salīdzinājumu struktūrtipi. Tautasdziesmās ir sastopamas kons-

Ilga Migla 



trukcijas: verbs + kā + auga nosaukums; pronomens + kā + auga 

nosaukums; adjektīvs + kā + auga nosaukums; substantīvs + kā + 

auga nosaukums, pronomens, substantīvs + kā + auga nosaukums. 

Izplatītākās konstrukcijas ir ar verba un substantīva lietojumu. 

Frazeoloģiskajos salīdzinājumos atspoguļojas tautas garamantu, sacerētāju, 

folkloras teicēju asociatīvā domāšana, raksturošanas spējas. Šīs konstrukcijas 

ir ne tikai labs komunikācijas līdzeklis, bet arī tēlains, ekspresīvs 

un precīzs izteiksmes līdzeklis. 

215 

Literatūra 

Burger 2001 – Harald Burger. Von lahmen Enten und schwarzen Schafen – Aspekte nominaler 

Phraseologie. Phraseologiae Amor, S. 33–42. Hrsg. A. Häcki Buhofer etc. Festschrift 

für Gertrud Gréciano. Baltmannsweiler: Scneider Verlag Hohengehren GmbH. 

Činkure 2006 – Inese Činkure. Semantische Analyse der phraseologischen Vergleiche mit 

Tiernanamen im Deutschen und im Lettischen. Studies About Languages (Kalbų studijos), 

9, 11–16; www.ceeol.com. 

Eckert 2007 – Rainer Eckert. Studien zur Sprache der lettischen Volkslieder. Phraseologische, 

lexikalische und syntaktische Probleme. Frankfurt am Main etc.: Peter Lang. 

Fleischer 1982 – Wofgang Fleischer. Phraseologie der deutschen Gegenwartssprache. Leipzig: 

VEB Bibliographisches Institut. 

Hessky 1989 – Regina Hessky. Sprach und kulturspezifische Züge phraseologischer Vergleiche. 

EUROPHRAS 88. Phraséologie Contrastive. Actes du Colloque International 

Klingenthal–Strasbourg, 12–16 mai 1988, 195–204. G. Gréciano (Ed.). Strasbourg: 

Université des Sciences Humaines Département d’Etudes Allemandes. 

Jakaitiene 1980 – Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas. 

Kagaine 1968 – Elga Kagaine. Ērģemes izloksnes frazeoloģismu tipi un uzbūve. LZA Vēstis, 

8 (253), 62–71. 

Karulis 1992 I – Konstantīns Karulis. Latviešu etimoloģijas vārdnīca, I. A–O. Rīga: Avots. 

Knobloch 1996 – Lothar Knobloch. Vergleichende Verbidiomen im Deutschen und Finnischen. 

Studien zur Phraseologie des Deutschen und Finnischen II, 19–40. J. Korhonen 

(Ed.). Bochum: Norbert Brockmeyer. 

Laua 1992 – Alise Laua. Latviešu valodas frazeoloģija. Rīga: Zvaigzne. 

Laua, Riņķe 1975 – Alise Laua, Guna Riņķe. Frazeoloģisko salīdzinājumu kontaktvārdi un 

nozīme. Verbu un frazeoloģismu saistāmība, 105–116. Mācību līdzeklis. Redaktore prof. 

M. Rudzīte. Rīga: Latvijas Valsts universitāte. 

LFV 2000 – Alise Laua, Aija Ezeriņa, Silvija Veinberga. Latviešu frazeoloģijas vārdnīca. 

Rīga: Avots. 

LLVV 1972–1996 – Latviešu literārās valodas vārdnīca. 1.–8.sēj. Rīga: Zinātne; http:// 

www.tezaurs.lv/llvv/ 

ME 1923–1934 – K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīca. rediģējis, papildinājis, nobeidzis 

J. Endzelīns. K. Mühlenbachs Lettisch-deutsches Wörterbuch, I–IV. Redigiert, 

ergänzt und fortgesetzt von J. Endzelin. Riga: Kultūŗas fonds, 1923–1932. 

MLVV – Mūsdienu latviešu valodas vārdnīca; http://www.tezaurs.lv/mlvv/

216 

Ilga Migla 



Ozols 1959 – Arturs Ozols. Latviešu tautasdziesmu frazeoloģijas pamatjautājumi. Latvijas 

PSR Zinātņu akadēmijas Valodas un literatūras institūta Raksti, X, 201–235. 

Palm 1995; 1997 – Christine Palm. Phraseologie. Eine Einführung. Tübingen: Narr Studienbücher.; 

Phraseologie. Eine Einführung. 2. Auflage. Tübingen: Gunter Narr Verlag. 

Pilz 1978 – Klaus Dieter Pilz. Phraseologie. Versuch einer interdisziplinären Abgrenzung. 

Begriffbestimmung und Systematisierung unter besonderer Berücksichtigung der 

deutschen Gegenwartssprache. 2 bde. Göppingen: Alfred Kümmerle (= Göppinger Arbeiten 

zur Germanistik. 239). 

SIV 2001 – Maija Putniņa, Agris Timuška. Sinoles izloksnes salīdzinājumu vārdnīca. Rīga: 

LU Latviešu valodas institūts. 

Szczek 2003 – Joanna Szczek. Tierbezeichnungen in den Phraseologismen des Deutschen 

und des Polnischen. Versuch eines Vergleichs. Königgrätzer Linguistik- und Literaturtage, 

313–329. J. Korcakova, J. Beyer (Hrsg.). Hradec Kralove: Gaudeamus. 

Timuška 1993 – Agris Timuška. Ziemeļvidzemes izlokšņu salīdzinājumi un to leksikogrāfiskā 

interpretācija. Disertācijas kopsavilkums filoloģijas doktora grāda iegūšanai. Rīga: [b. v.]. 

Timuška 1997 – Agris Timuška. Zoomorfismu semantikas raksturīgākās iezīmes dažās latviešu 

izloksnēs. Linguistica Lettica, 1, 256–263. 

Vosylytė 1985 – Lietuvių kalbos palyginimų žodynas. Sudarė K. B. Vosylytė. Vilnius: Mokslas. 

Zeiferts 1922 – Teodors Zeiferts. Latviešu rakstniecības vēsture. Rīga: A. Gulbja apgādībā; 

http://www.korpuss.lv/klasika/Senie/Zeiferts/1ievads/3val.html 

Ilga Migla 

FRAZEOLOGINIAI PALYGINIMAI SU 

DENDRONIMŲ IR GĖLIŲ PAVADINIMAIS 

LATVIŲ LIAUDIES DAINOSE 

Santrauka 

Frazeologiniai palyginimai plačiai vartojami latvių kalbos tautosakoje, 

ypač liaudies dainose. Iš tautosakos – senoviškiausios kalbos saviraiškos 

formos – per amžius paveldėta nacionalinė specifika pasireiškia vėlesniais 

kalbos egzistencijos tarpsniais, taip pat ir šiais laikais (pvz., R. Ekertas tautosakos 

kalbą laiko atskira kalbos egzistencijos forma greta standartinės 

kalbos, šnekamosios kalbos, tarmių ir sociolektų). 

Straipsnyje pateiktas tyrimas yra viena iš numatomo platesnio tyrimo 

dalių, čia analizuojami frazeologiniai palyginimai latvių liaudies dainose 

(jos pagal žymiojo liaudies dainų rinkėjo ir leidėjo Krišjanio Barono 

(1835–1923) tradiciją vadinamos tiesiog dainomis). Straipsnio tyrinėjimo 

objektas yra latvių liaudies dainos, publikuotos Krišjanio Barono „Dainų 

spintos“ elektroniniu variantu (http://www.dainuskapis.lv).

Ilga Migla 



Frazeologinių palyginimų konstrukcijos latvių kalboje daugiau tyrinėtos 

remiantis tarmių medžiaga (Kagaine 1968; Timuška 1993; SIV 2001) ir lyginant 

su kitomis kalbomis (Činkure 2000). Lietuvoje sudaryto ir publikuoto 

palyginimų žodyno (Vosylytė 1985) autorė tyrė tik palyginimų frazeologizmus 

(pagal autorės definiciją). Šį terminą vartoja ir A. Timuška (1997, 256). 

Vokiečių kalboje (Palm 1995, 45ff, Fleischer 1982, 108ff) išskiriami 

5 struktūriniai tipai: veiksmažodis / būdvardis / prieveiksmis + kā „kaip“ + 

daiktavardis, veiksmažodis / būdvardis / prieveiksmis + kā „kaip“ + dalyvis, 

veiksmažodis / būdvardis / prieveiksmis + kā „kaip“ + sakinys, daiktavardis 

+ kā „kaip“ ir veiksmažodis / būdvardis / prieveiksmis + kitos 

struktūros, išskyrus kā „kaip“. 

A. Ozolas (1959, 214) teigė, kad latvių liaudies dainose dominuoja iki 

šių laikų vartojami frazeologiniai palyginimai su keturiais augalų ir medžių 

pavadinimų komponentais: liepa „liepa“, ozols „ąžuolas“, puķe „gėlė“ ir roze 

„rožė“. Šis faktas patvirtintas ir statistiškai analizuojant liaudies dainas su 

šiais komponentais. Frazeologiniuose palyginimuose mažiau vartojamas 

komponentas puķe „gėlė“. Frazeologiniais palyginimais su komponentu 

liepa „liepa“ liaudies dainose apibūdinama moteris (duktė, sesuo, motina 

ir pan.), pabrėžiant jos stotingumą, gražumą. Kaip atitinkama komponento 

liepa „liepa“ pora frazeologiniuose palyginimuose dažnai minimas ozols 

„ąžuolas“, kuriuo pavadinamas stotingas ir stiprus vyras. Frazeologiniai palyginimai 

su komponentu puķe „gėlė“ ir roze „rožė“ pabrėžia tiek moters, 

tiek jauno žmogaus grožį, patrauklumą. Latvių liaudies dainose su šiais 

komponentais išsiskiriami keli frazeologinių palyginimų struktūriniai tipai: 

veiksmažodis + kā „kaip“ + augalo pavadinimas; įvardis + kā „kaip“ + 

augalo pavadinimas; būdvardis + kā „kaip“ + augalo pavadinimas; daiktavardis 

+ kā „kaip“ + augalo pavadinimas. Paplitusios konstrukcijos su 

veiksmažodžiu ir daiktavardžiu. 

Tiek patiems komponentams, tiek frazeologiniams palyginimams liaudies 

dainose yra būdinga pozityvi semantika. 

Frazeologiniai palyginimai perteikia liaudies dvasinės kūrybos turtingumą, 

kūrėjų ir tautosakos sekėjų asociatyvų mąstymą bei gebėjimą apibūdinti. 

Šios konstrukcijos yra ne tik gera komunikacijos, bet ir vaizdinga 

išraiškos priemonė. 

217

218 


Raimonda Mineikienė – humanitarinių mokslų 

daktarė, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų 

fakulteto Germanų ir romanų filologijos katedros docentė. 

Moksliniai interesai: funkcinė ir gretinamoji semantika, 

žanrų stilistika. 


El. paštas: raimonda.mineikiene@gmail.com 

Raimonda Mineikienė – PhD in Humanities, Associate 

Professor of Department of German and Roman Philology, 

Klaipėda University. 

Research interests: functional and comparative semantics, 

stylistics of genres. 

Address: Herkaus Manto st. 84, LT-92294 Klaipėda 

E-mail: raimonda.mineikiene@gmail.com 

Raimonda Mineikienė 


L A VA R I A B I L I T E F O N C T I O N N E L L E D E 

L ′ ADVERBE FRANÇAIS MAINTENANT 

(DANS PLATEFORME DE M. HOUELLEBECQ) 

Anotacija 

Straipsnyje nagrinėjami prieveiksmio maintenant funkcinio kaitomumo ypatumai 

M. Houellebecq’o romane Plateforme. Aiškinamasi, ar prieveiksmis maintenant dalyvauja 

romano segmentuose, kurie formuoja pasakojimo vientisumą ir rišlumą sintaksės, semantikos 

ir pragmatikos aspektais. Daugiausia dėmesio skiriama prieveiksmio maintenant laiko 

jungties kaitos funkcijai ir jos analizei. Detaliau aprašomos prieveiksmio maintenant, 

atliekančio laiko aplinkybės funkciją, galimybės įgyti prijungiamojo jungtuko funkciją. 

Siekiama atskleisti naują lingvistinės komunikacijos scenarijų, kur prieveiksmiui maintenant 

suteikiama daugiafunkcė reikšmė pasakojimo segmentuose. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: prieveiksmis maintenant, funkcinis kaitomumas, jungtis, laiko 

reikšmė, pragmatinė reikšmė. 

Resumé 

L’objet de cet article est d’examiner, à partir du roman Plateforme de M. Houellebecq, les 

particularités fonctionnelles de l’adverbe maintenant. Nous verrons que l’adverbe maintenant 

est lié avec la notion du temps qui évoque le mouvement, la chronologie et une 

certaine orientation vers le futur. Dans ce sens l’adverbe fonctionne comme une détermination 

quantitative (valeur temporelle) et dans des segments narratifs et descriptifs il s’inscrit 

comme conjonction de coordination ou finalement il est etudié comme connecteur. La 

valeur temporelle est étroitement liées au temps verbal. L’adverbe maintenant est capable


La variabilite fonctionnelle de l′adverbe français 

maintenant (dans Plateforme de M. Houellebecq) 

d’accepter un fonctionnement organisateur ou argumentatif dans un texte. Dans ce sens 

l’adverbe maintenant est definie par une variabilité fonctionnelle évidente. 

MOTS-CLÉS: adverbe maintenant, variabilité fonctionnelle, connecteur, valeur temporelle 

et pragmatique. 

219 

Actualité du sujet 

L’adverbe maintenant a fait l’objet d’études depuis une dizaine d’années 

dans de nombreux travaux linguistiques du français moderne: J. M. Adam 

(Adam 1987) distingue certains adverbes comme organisateurs et marqueurs 

de texte qui structurent la progression et indiquent les différentes 

parties des séquences narratives et argumentatives; M. Vuillaume 

(Vuillaume 1990) explique que l’adverbe maintenant se réfère à un segment 

temporel qui inclut l’instant où l’on parle de moment de l’énonciation. 

M. Nojgaard (Nojgaard 1995) souligne un trait constant des adverbes 

temporels de leur polyvalence fonctionnelle; le classement sémantique est 

analysé par Ch. Touratier (Touratier 2000), la classification grammaticale 

est effectuée par M. Grevisse (Grevisse 1998); des exemples pragmatiques 

de l’emploi de l’adverbe maintenant sont commentés par P. Achard 

(Achard 1992); selon M. Riegel les connecteurs temporels permettent de 

regrouper des propositions en un ensemble homogène et de découper le 

texte en séquences (Riegel 1994). 

Après l’analyse des particularités des adverbes temporels nous proposerons 

une réflexion sur les usages variés de l’adverbe maintenant que l’on 

définit par l’association de trois critères: l’invariabilité, le caractère généralement 

facultatif et la dépendance par rapport à un autre élément de la 

phrase. 

La notion de temps évoque: „le mouvement, la mesure et la chronologie, 

l’orientation vers le futur et vers une fin inéluctable. Dans sa valeur 

temporelle, l’adverbe maintenant applique une négation sur un intervalle 

antérieur“ (Nef 1986, 207). 

L’adverbe maintenant mérite une attention particulière de la part des 

grammairiens. Il est un mot invariable qui sert de complément à un verbe, 

à un adjectif, à un autre adverbe. Le classement sémantique repose sur les 

attributs de la notion du temps. Maintenant est classé plutôt dans la durée 

s’il s’agit de l’époque. Dans ce sens il faut se référer à Nojgaard (Nojgaard 

1993) qui insiste sur rôle des adverbes de domaine (qu’il appelle limitatifs)

220 




vis-à-vis du récepteur du message: ces adverbes caractérisent les conditions 

sous lesquelles le récepteur est tenu à accepter le message. 

„Dans la pénombre, il le salua en hébreu dans la glace. Il était un vieux 

Juif maintenant, pauvre et laid, non dépourvu de dignité“ (Cohen 1968, 

28). Dans l’exemple, la période fixée de la vie n’est pas limitée. Elle est 

actuellement visible par son âge, la situation sociale, l’expression physique 

et dans l’ensemble textuel invite à lire une valeur durative. 

Cela permet de constater que l’adverbe maintenant n’indique pas nécessairement 

la symétrie entre le passé et le futur, entre l’antériorité et la 

postériorité. Sémantiquement cet adverbe ne prend pas la valeur durative 

que dans le fonctionnement énonciatif et le temps verbal lié à maintenant 

est très variable. 

Selon M. Grevisse il est difficile d’établir des règles rigoureuses concernant 

la place des adverbes dans la phrase. La longueur des adverbes joue 

un rôle important: les adverbes courts sont moins mobiles que des adverbes 

longs. Elle est marquée par rapport au verbe que certains adverbes 

apparaissent différents des autres (Grevisse 1988, 1421). 

Traditionnellement nous verrons que l’analyse des adverbes peut déterminer 

des relations de temps et d’espace: la notion de temps indique le 

mouvement sans indications de début et de la fin du segment textuel, la 

mesure et la chronologie sans certains détails et l’orientation vers le futur 

à une fin inévitable. 

De toute évidence, l’adverbe maintenant ne peut pas exclure la date de 

rédaction ou de publication du texte mais il inclut un segment temporel 

où l’on encadre ce mot. 

R. Marie-Gerbe souligne que „certains maintenants appellent une rédéfinition 

de la linérarité de la chronologie (notamment quand l’accent est 

mis sur l’adverbe et quand l’adverbe est issu d’un subordonnée en maintenant 

que) et jouent entre le temps et l’espace de la parole“ (Gerbe 2002). 

Dans l’approche de la linguistique textuelle les adverbes temporels ne 

sont plus considérés comme mots grammaticaux, il s’agit plutôt d’outils 

linguistiques exprimant des fonctions comme connecteurs. Le rôle primordial 

des connecteurs est de structurer et d’organiser le texte en facilitant 

la compréhension de la signification du texte et de l’argumentation 

(Riegel 1997, 511).




Les adverbes temporels appartiennent à l’une des deux grandes classes 

des connecteurs: ceux qui peuvent tenir un rôle de concession et de 

conclusion et d’introduire un nouvel argument par rapport à ceux qui sont 

importants dans le récit qu’ils structurent. 

Dans ce sens maintenant est apte à assumer un fonctionnement organisateur 

ou argumentatif. 

Dans cet article nous avons pour but de décrire les particularités de 

la diversité des emplois de maintenant, analyser la valeur temporelle qui 

n’est pas homogène pour présenter des actualités du processus de lecture: 

l’une est proche de lecture, l’autre contemporaine- des événements exposés 

et, par conséquent, située dans le passé pour ensuite aborder son 

fonctionnement comme connecteur, et enfin tenter la formulation des 

valeurs pragmatiques. 

221 

Sur l’auteur 

A l’examen des segments narratifs et descriptifs dans l’ uvre de 

M. Houellebecque Plateforme (2001), la question de délimitation de 

parties mentionnées à l’aide de maintenant est importante. „Acceptable, 

comme tout écrivain de valeur, Houellebecque ne l’est pas. Son encre 

est trempée dans la cyanure, sa littérature est dangereuse, parce qu’elle 

dit le pays dans lequel nous vivons“ (Le Figaro, le 31 aout 2001). Plateforme 

est un événement littéraire qui attire des polémiques (http://www. 

legraindesable.com/html/houellebecq.htm): Maurice G. Dantec décrit le 

choc éprouvé à la lecture de son alter ego et présente M. Houellebecque 

comme „un des premiers auteurs français à comprendre un tant soit 

peu les délicats rapports qu’entretient l’homme avec ses productions les 

plus complexes, ses sciences, et les plus secrètes, notre sexualité“ (Dantec 

2000, 47), M. Lacroix accentue la description du vide de nos existences et 

fait attention au style effacé froid et cinique. 

Plateforme est surtout une belle histoire d’amour, racontée par le personnage 

principal Michel à la première personne, l’adulte qui a perdu 

son père à lâge solide, une rencontre d’un voyage en Thaïlande marquée 

par l’amour, la sexualité, la mort. L’auteur est très sensible aux sujets du 

commerce de sexe et de la tolérence réligieuse. L’auteur invite à la liberté 

de l’interprétation, il propose un certain discours à niveaux de sujets

222 




multiples: l’amour et la sexualité, l’argent et la misère, la vie privée et la 

vengeance, la souffrance et la sagesse, le Mal et le Bien, la croyance et la 

haine. L’auteur cherche une réponse complexe celle de vérité qui semble 

avoir notre société si friande. 

Le personnage principal Michel qui „était courtois, correct, apprécié 

par mes supérieurs et mes collègues; de tempérament peu chaleureux, 

j’avais cependant échoué à me faire de véritables amis“ (Houellebecq 

2001, 33), après la mort de son père, il part pour un voyage en Thailande 

où il rencontre une femme admirable Valérie. Michel tombe amoureux 

de cette femme et il est touché par „la bonté naturelle de son caractère“ 

(Houellebecq 2001, 169). La sensation de la perte de Valérie lui avait été 

un grand échec: „La mort, maintenant, je l’ai comprise; je ne crois pas 

qu’elle me fera beaucoup de mal. J’ai connu la haine, le mépris, la décrépitude 

et différentes choses; j’ai même connu de brefs moments d’amour“ 

(Houellebecq 2001, 369). 

Le titre du roman nous impose une forme plate, celle de chercher 

des éléments hétérogènes du point de vue grammatical, notamment des 

conjonctions et des adverbes. 

Valeurs temporelles 

L’adverbe maintenant dans le cadre d’analyse d’oeuvre M. Houellebecq 

des segments descriptifs et narratifs est apparu comme un opérateur important 

dans le fonctionnement textuel et possède des valeurs diverses. 

1. „Tu ne peux pas t’en rendre compte, mais tu es une exeption. 

C’est vraiment rare, maintenant, les femmes qui éprouvent du 

plaisir, et qui ont envie d’en donner“ (Houellebecq 2001, 153). 

L’auteur parle de l’état actuel de Michel qui est ému et touché par 

le grand amour à Valérie. Le segment temporel de l’adverbe est lié 

avec le présent et le moment déterminé est proche de la période 

correspondante. 

2. „J’ai quarante ans, j’ai déjà eu l’occasion de voir les cadavres; maintenant, 

je préfère éviter. C’est qui m’a toujours retenu d’acheter 

un animal domestique“ (Houellebecq 2001, 11). L’auteur présente 

des pensées déplaisantes venues après la mort du père de Michel 

qui savait profiter de la vie. Michel était tendu en face d’un cada-




vre. Cette opposition entre la vie et la mort peut être marquée par 

un certain recours à un présentatif éviter. Cet exemple illustre un 

segment temporel de maintenant à l’instant de son apparition dès 

l’heure présente: avoir quarante ans. 

3. „Je ne savais pas allumer la chaudière, je n’avais pas envie d’essayer, 

maintenant, mon père était mort et j’aurais dû m’en aller 

tout de suite“ (Houellebecq 2001, 15). L’auteur veut souligner 

l’indifférence de notre personnage envers son père qui était mort. 

Il était insensible aux activités de son père, il ne voulait pas les 

connaître et y participer. Cet exemple peut être examiné comme 

une négation temporelle partielle. 

4. „Je haussai les épaules, comme pour indiquer que ce sujet dépassait 

mes compétences – ce qui se produisait, maintenant, dans à peu 

près toutes les circonstances de ma vie“ (Houellebecq 2001, 199). 

L’adverbe définit l’opposition à la forme verbale du passé. 

5. Le temps verbal lié à maintenant est très variable, même si sa valeur 

temporelle est évidemment liée au temps verbal présent. 

6. Ces exemples montrent, que dans le fonctionnement énonciatif, la 

valeur temporelle de maintenant ne forme pas un ensemble rigide 

avec des propriétés définitives- contemporanéité du référent et de 

son énonciation, négation d’une période antérieure- l’adverbe se 

charge d’un sens strict et d’un ou plusieurs sens assez larges. 

7. Le moment de parole représente toujours un élément auquel se 

réfère l’adverbe maintenant: „Et maintenant j’étais là, seul comme 

un connard, à quelques mètres du guichet Nouvelles Frontières. 

C’était un samedi matin pendant la période des fêtes, Roissy était 

bondé, comme d’habitude (Houellebecq 2001, 34). Dans cet exemple 

l’adverbe maintenant est lié avec un autre l’adverbe de lieu là. 

Cette valeur temporelle est décalée de la situation d’énonciation 

pour la raison d’être associée à la notion de „transposition dans le 

passé“ (Noël 1996, 162). Cette valeur est proche de en ce moment, 

à cette minute et porte le sens actuellement. L’adverbe maintenant 

dans le roman n’est pas associé seulement aux formes du présent, 

mais la valeur en ce moment reste actuelle. Les exemples littéraires 

de ce type autrefois étaient très rares et occasionnels. Aujourd’hui 

ils abondent dans les uvres. 

223

224 




8. „ Maintenant il boit moins, il est plus calme“ (Houellebecq 2001, 

216). 

9. Dans ce cas l’adverbe maintenant représente un élément de la période 

du moment de la parole à l’aide du verbe boire et la correspondance 

d’une valeur ponctuelle est étroite. L’intervalle est très 

réduit et signifie en ce moment. 

10. „De plus en plus souvent, maintenant, je reste couché pendant la 

plus grande partie de la journée“ (Houellebecq 2001, 367). 

11. C’est le cas d’une valeur durative avec un complément circonstanciel 

pendant et la sémantique du verbe rester quand l’intervalle 

temporel étant alors encore plus visible. 

12. L’adverbe maintenant se réfère au segment temporel de la parole 

qui inclut les nuances internes du sémantisme des verbes. 

13. En continuant l’analyse des valeurs temporelles de l’adverbe maintenant 

il faut présenter sa capacité de passer vers la postériorité. 

„Maintenant marque alors comme dorénavant que l’acte ou l’état 

prennent leur départ dans le présent du moment de la parole“ 

(Nojgaard 1995, 353). 

14. „Tu vas avoir moins de travail, maintenant, la formule est lancée“ 

(Houellebecq 2001, 204). 

15. „ Maintenant, tout le monde est conscient qu’il y a quelqu’un aux 

commandes maintenant, on va vraiment pouvoir se remettre au 

travail“ (Houellebecq 2001, 179). 

16. Dans les exemples cités, les verbes sont au futur proche et la périphrase 

verbale guide la lecture. Les périphrases représentées au 

présent réunissent une valeur de futur à une valeur modale de 

nécessité. 

17. La rencontre de maintenant et de l’imparfait est paradoxale alors 

que l’adverbe est une expression déictique, c’est - à - dire qui 

ne s’entend que par la référence à la situation d’énonciation. Les 

déictiques sont des unités linguistiques, „dont le sens implique 

obligatoirement un renvoi à la situation d’énonciation pour trouver 

le référent visé“ (Kleiber 1986, 12). M. Vuillaume opère une 

distinction entre „la datation déictique à l’oral et la datation déictique 

interne dans les écrits“ (Vuillaume 1999, 34).




18. Pour préciser ces idées le lecteur assiste à deux actualités: l’une 

solidaire du processus de lecture, l’autre présente des événements 

exposés dans le passé. 

19. „Pourtant ils avaient deux enfants, maintenant, et semblaient former 

un couple heureux“ (Houellebecq 2001, 129). 

20. Des raisonnements pareils relient la subjectivité d’un personnage 

et cela s’explique par le récit observé dans le roman de M. Houellebecq. 

21. „Ils vivaient dans un pays où l’investissement productif n’apportait 

aucun réel avantage par rapport à l’investissement spéculatif; cela, 

maintenant, il le savait“ (Houellebecq 2001, 62). Les exemples littéraires 

de cette occurrence, autrefois introuvable et incorrecte, ils 

ne sont plus connus comme déviation de la norme. 

22. Le passé simple, accompagné de quelque précision temporelle 

(toujours, jamais, souvent et etc.) marquant la portée générale de 

la pensée peut exprimer un fait d’expérience, une vérité constante: 

c’est le passé d’habitude (Grevisse 1988, 1294. La combinaison 

maintenant + le passé simple qui jusqu’à une période récente n’est 

pas acceptée par le système grammatical français (Bertocchi 2003, 

27) prouve que la valeur temporelle de l’adverbe s’écarte visiblement 

de la valeur générale du passé simple, segmentées en facteurs 

énonciatifs. Dans ce sens, l’adverbe entraîne la perte de sa valeur 

conventionnelle: 

23. „Au-delà de la vie et de la mort maintenant ils se regardèrent pour 

la première fois avec des lèvres scellées“ (Noël 1996, 171). 

24. Ces emplois textuels conduisent à distinguer, d’une part, un je 

et un aujourd’hui déictiques et d’autre part, un je, un ici et un 

maintenant non déictiques, situés dans le monde révolu du récit du 

souvenir (Adam 1997, 190). 

225 

Position de l’adverbe maintenant dans la phrase 

Au terme de la variété des exemples dans l’ uvre de M. Houellebecq, il 

est difficile de s’appuyer sur les règles rigoureuses concernant de la place 

de maintenant dans la phrase. Il faut d’ailleurs tenir compte des intentions 

des personnages et de l’idée que les adverbes longs sont assez mobiles

226 




dans la phrase: „Maintenant les entreprises étaient plus associées, droits de 

l’homme, les investissements étaient ralentis“ (Houellebecq 2001, 90). 

„Maintenant, poursuivit-t-il, on va pouvoir développer la formule“ 

(Houellebecq 2001, 335). En fait, l’étiquette adverbe de temps accorde 

certaines catégories sémantiques. On envisagera les adverbes de durée et 

les adverbes de datation. Les exemples prouvent que la position initiale 

est assez fréquente, l’adverbe est ou non détaché par une virgule et son 

fonctionnement est alors celui d’adverbe de phrase. 

Il est rare d’attester la configuration finale de l’adverbe maintenant dans 

la phrase et de définir ensuite le mécanisme temporel qui est analogue à 

celui qu’il assume en position initiale: 

„J’étais rentré largement à temps pour regarder Questions pour champion, 

pour faire les courses du diner; je dormais toutes les nuits chez Valérie, 

maintenant“ (Houellebecq 2001, 170). L’exemple illustre la durée 

visible de l’adverbe maintenant. 

„Il s’adressait à moi, maintenant“ (Houellebecq 2001, 196). C. Guimier 

souligne la variation dans la portée de l’adverbe maintenant: l’élément 

à propos duquel l’adverbe prédique quelque chose varie en fonction de 

contexte (Guimier 1996). 

L’emploi en position médiane est détaché par les virgules, marque son 

fonctionnement phrastique: 

„La nuit, maintenant, était tout à fait tombée“ (Houellebecq 2001, 290) 

Dans les exemples suivants: 

„C’est très difficile de quitter la Thaïlande, je sais que si ça m’arrivait 

maintenant, j’aurais beaucoup de mal à m’en remettre“ (Houellebecq 

2001, 334). 

„Il me parla surtout de Lionel; il était en train de mourir maintenant, 

ce n’est qu’une question d’heures“ (Houellebecq 2001, 346). L’adverbe 

maintenant joue un certain rôle de l’adjectif, il n’est pas détaché par la 

ponctuation et il agit comme l’adverbe. 

Les connecteurs 

Dans ce contexte, nous pouvons rapprocher l’adverbe maintenant de la 

catégorie des connecteurs. Les phrases s’articulent les unes aux autres selon 

des relations sémantiques qui peuvent être formulées par les connec-




teurs (Cogard 2001, 217). La fonction des connecteurs est d’indiquer les 

relations entre les parties de proposition ou entre les propositions ayant 

une même fonction syntaxique (Grevisse 1988, 1556–1564). La grammaire 

normative et descriptive distingue deux groupes de conjonctions: 

les conjonctions de coordination et de subordination et les autres mots de 

liaison (Grevisse 1988, 1556). Le rôle primordial des connecteurs est de 

structurer et d’organiser le texte en facilitant ainsi la compréhension de 

la signification du texte et de l’argumentation (Riege& Rioul 1994, 519– 

527). Ce sont les chevilles qui relient des propositions à l’intérieur d’une 

phrase, ou bien qui relient deux phrases, permettant de saisir le passage 

d’un argument à un autre ou d’une idée à une autre. Les connecteurs assurent 

l’organisation d’un texte par la phrase que forme l’ensemble des propositions 

syntaxiques. Les connecteurs contribuent à la structuration du 

texte en marquant des relations sémantico-logiques entre les propositions 

ou entre les séquences qui les composent (Riegel&Rioul, 1994, 616). 

„Je fis un petit trou dans le sable afin d’y enfouir les deux ouvrages; 

le problème était maintenant qu’il fallait que je trouve quelque chose à 

lire“ (Houellebecq 2001, 97). L’exemple illustre que le connecteur maintenant 

permet de regrouper les propositions en un ensemble homogène 

et marque la succession linéaire mais le temps qui lui est associé n’est pas 

le même: le passé simple de la proposition principale est attaché à la période 

du présent par le temps de l’imparfait; l’adverbe garde la notion de 

connecteur logique et pragmatique et crée une certaine tension. 

„Et d’un autre côté le prix de ce pavillon s’est effondré, tout le monde 

sait maintenant que c’est une banlieue dangereuse, elle va la revendre au 

tiers de sa valeur“ (Houellebecq 2001, 276). 

L’exemple met en relief la considération d’une banlieue comme dangereuse 

et nécessite une explication plus profonde: la revendre au tiers. L’adverbe 

maintenant permet d’introduire un nouvel argument ou exprimer 

une conclusion correspondante. 

„Elles m’ont expliqué que maintenant elles ne faisaient plus leurs courses 

que comme ça, c’était plus sûr: elles rentrent de leur boulot, et elles se 

barricadent chez elles en attendant le livreur“ (Houellebecq 2001, 276). 

L’adverbe maintenant nécessite du contexte pour reconstruire une propriété 

notionnelle: le contexte nous explique que cette banlieue est dangereuse 

et il faut se barricader... 

227

228 




L’emploi de ces exemples avec maintenant peut être comparé à celui 

de puis et seulement dans leurs sens assez restrictifs. Finalement, on voit 

qu’il serait impossible de succéder maintenant par seulement et puis dans 

les exemples cités. Maintenant il est interprété comme un repère temporel 

et non comme un connecteur à valeur argumentative (seulement et puis). 

C’est uniquement dans le contexte situationnel que maintenant peut remplir 

son rôle comme un connecteur, qui possède cette valeur conclusive 

mais n’implique pas le terme final. 

„Nous maintenant manger thaï. Petit restaurant ainsi, bord rivière“ 

(Houellebecq 2001, 69). Dans cet exemple, l’adverbe maintenant entre en 

relation avec un autre adverbe ainsi. Il énonce plutôt la valeur conclusive 

qui peut correspondre à voilà, bref. L’adverbe maintenant fait référence à 

l’énonciation finale d’aller manger dans un petit restaurant. 

L’emploi pragmatique de l’adverbe maintenant 

Ce que nous voulons transmettre et ce que nous voulons obtenir chez 

le lecteur constitue notre intention pragmatique. Chez M. Houellebecq 

des exemples examinés ont pour la fin de parvenir à une hypothèse de 

l’emploi pragmatique en association avec une indication temporelle et 

avec une expression de l’ordre . 

„J’étais maintenant à peu près tout le temps chez elle, ça n’avait plus 

tellement de sens que je garde un appartement“ (Houellebecq 2001,186). 

La locution temporelle à peu près tout le temps renforce l’indication temporelle 

maintenant et marque l’insistance d’être chez elle. 

„Dans quelques années elle pourrait arrêter, et retourner vivre dans 

son village; ses parents étaient âgés maintenant, ils avaient besoin d’aide“ 

(Houellebecq 2001, 125). L’adverbe maintenant est associé pragmatiquement 

avec dans quelques années pour souligner une certaine opposition 

dans l’axe temporel. Il est important d’aider les parents. 

S. J. Bertocchi (Bertocchi 2003) à l’examen de l’emploi pragmatique 

souligne l’expression de l’ordre qui est plus ou moins implicite dans des 

exemples: 

„Maintenant, viens ici!“ 

„Maintenant, ça suffit!“ 

„Maintenant!“ (Bertocchi 2003, 29)




Ces exemples présentent un certain passage de l’adverbe maintenant 

vers la valeur des interjections. Par l’adverbe-phrase nous pouvons sousentendre 

„Je te donne l’ordre d’agir immédiatement, conformément à mes 

propos précédents“ (Bertocchi 2003, 29). Dans ces trois exemples, la valeur 

impérative de maintenant est incontestable et pertinente. Si elle est 

traditionnellement liée à l’exclamation, l’interjection est pour „renforcer 

n’importe quel type de la phrase, dès que son contenu est envisagé avec 

une certaine forme d’affectivité“ (Riegel 1994, 452). 

Les intentions communicatives sont réalisées dans le domaine des 

échanges d’ordre pragmatique. La variabilité fonctionnelle de l’adverbe 

maintenant révélée par notre analyse dans le roman de M. Houellebecq 

Plateforme dévoile des emplois circonstanciels temporels aussi bien que 

ceux de connecteur et, finalement, l’adverbe maintenant se rapproche des 

effets pragmatiques de l’interjection. 

229 

Conclusions 

Nous avons examiné les différentes valeurs de maintenant dans l’ uvre 

de M. Houellebecq et nous pouvons ressortir les points communs suivants: 

1. La variabilité fonctionnelle de l’adverbe maintenant révélée par notre 

article sert à montrer que le procès décrit annonce une certaine 

rupture sur l’axe temporel. Le procès introduit marque: des valeurs 

temporelles, une place initiale, médiane et finale de l’adverbe 

maintenant, un connecteur et un emploi pragmatique. 

2. Cette variabilité fonctionnelle de l’adverbe maintenant est particulièrement 

mise en relief lors de l’observation de nombreux exemples 

littéraires de l’ uvre de M. Houellebecq Plateforme. 

3. Les exemples analysés nous ont permis d’insister sur la variété des 

valeurs de maintenant dans des emplois purement circonstanciels 

aussi bien que dans ceux des connecteurs. Ce fonctionnement 

s’exerce dans deux grandes catégories de connecteurs, référentiels 

et argumentatifs. 

4. Nous avons observé les nuances et les variantes internes de l’adverbe 

maintenant qui sont nombreux et variés.

230 




5. 

6. 

Les glissements d’une valeur à une autre s’expliquent à partir du 

sens temporel de base de l’adverbe et expriment une continuité 

pour l’adverbe maintenant. 

Nous avons abouti à des emplois pragmatiques proches de l’interjection. 

Oeuvre de M. Houellebecq 

Houellebecq 1998 – M. Houellebecq. Les Particules élémentaires. Flammarion, 

1998. 

Houellebecq 2001 – M. Houellebecq. Plateforme. Flammarion, 2001. 

Houellebecq 2005 – M. Houellebecq. La possibilité d’une ile. Fayard, 2005. 

Houellebecq 2008 – M. Houellebecq. Ennemis publics. Flammarion / Gasset, 

2008. 

Références bibliographiques 

Achard 1992 – Pierre Achard. Entre deixis et anaphore le renvoi du contexte en situation. Les 

opérateurs alors et maintenant en français. La Deixis, colloque en Sorbonne. 

Adam 1990 – Jean-Michel Adam. Elements de linguistiques. Liège, Pierre Mardaga, 1990. 

Arrivé 1986 – Michel Arrivé. La grammaire d’aujourd’hui. Paris, Flammarion. 

Bertocchi 2003 – Sophie Jollin-Bertocchi. La polyvalence de l’adverbe maintenant. 

L’information grammaticale, n. 97. 

Cogard 2001 – Karl Cogard. Introduction à la stylistique. Flammarion. 

Gerbe 2002 – Rose-Marie Gerbe. L’adverbe maintenant, entre temps et espace. www.univorleans.fr/RSP/com%20internet%20RSP5/Gerbe.pdf 

Grevisse 1988 – Maurice Grevisse. Le bon usage. Duculot. 

Guimier 1996 – Claude Guimier. Les adverbes du français: le cas des adverbes en -ment. 

Ophrys. 

Kleiber 1986 – Georges Kleiber. Deictiques, embrayeurs, etc. Comment les définir? 

L’information grammaticale, n. 30. 

Moechler, Reboul 1994 – Jacques Moechler, Anne Reboul. Dictionnaire encyclopédique de 

pragmatique. Paris. Seuil. 

Nef 1986 – Frédéric Nef. Sémantique de référence temporelle en français moderne. Bern. 

Noël 1996 – Mireille Noël. Un fait de style: maintenant dans Au Château d’Argol de 

J.Gracq. Etudes de linguistique appliquee, n. 12. Paris, Didier Erudition. 

Nojgaard 1995 – Morten Nojgaard. Les adverbes français (essai de description fonctionnelle). 

Copenhague, Munksgaard. 

Riegel 1985 – Martin Riegel. La grammaire méthodique du français contemporain. Bern, 

Peter Lang. 

Riegel, Pellat, Rioul 1994 – Martin Riegel. Pellat J.-CH., Rioul R. Grammaire méthodique 

du français. Paris. 

Touratier 2000 – Christian Touratier. La sémantique. Armand Colin. 

Vuillaume 1990 – Marcel Vuillaume. Grammaire temporelle des récits. Paris, Minuit.




Weitzmann 2001 – Marc Weitzmann. Le roman et l’inacceptable. Le Figaro, 31 aout 2001. 

http://www.etudes-litteraires.com/adverbe.php 

http://www.legraindesable.com/html/houellebecqtm 

http:// www.analilit.free.fr/adverbe.htm 

http://membres.lycos.fr/clo7/grammaire/adverbe.htm 

231 


PRANCŪZŲ KALBOS PRIEVEIKSMIO 

MAINTENANT FUNKCINIS KAITOMUMAS 

M. HOULLEBECQUE’O ROMANE 

PLATEFORME 

Santrauka 

Straipsnyje analizuojamas prieveiksmis maintenant gana dažnai apibūdinamas 

kaip laiko ypatybę ar aplinkybę žyminti kalbos dalis. Prancūzų 

lingvistų darbuose ši laiką reiškianti kategorija yra dažnas analizės objektas, 

pvz., Z. M. Adamas tyrinėja pavienius prieveiksmius, nurodydamas jų 

daugiafukciškumą teksto atžvilgiu, M. Vuillaume teigia, kad prieveiksmis 

maintenant priskiriamas laiko segmentui ir apima tik žodžio perskaitymo 

akimirką, M. Nojgaardo manymu, laiko prieveiksmiams būdingas funkcionalus 

polivalentiškumas. Išsami semantinė laiko ypatybės ir aplinkybės 

analizė siūloma N. Ruvelo, o prieveiksmio pragmatinis vartojimas analizuojamas 

P. Achardo darbuose ir kt. 

Šiame straipsnyje pristatomi prieveiksmio maintenant pavyzdžiai iš 

M. Houellebecque’o romano Plateforme ir jų interpretacija. Atliekant šią 

sintezę mums svarbu pateikti maintenant reikšmių paletę, kurioje jam priskiriamas 

pavyzdinis laiko aplinkybės ir teksto jungties vaidmuo. Analizuojant 

galima stebėti prieveiksmio maintenant vidinius niuansus ir variantus, 

kurie padeda suprasti, kad laiko aplinkybės prieveiksmis maintenant 

geba pereiti iš vienos laiko aplinkybės reikšmės į kitą, tuo sustiprindamas 

prieveiksmio maintenant tęstinumo semantiką. 

Straipsnis padeda suvokti ir sudėtingus šiuolaikinės lingvistinės komunikacijos 

procesus, nes analizuojami pavyzdžiai perteikia moderniosios 

visuomenės problemų įvairovę: meilę ir aistrą, neapykantą ir religinę 

diskriminaciją, sekso turizmą, sudėtingus žmonių tarpusavio santykius ir

232 




jų interpretaciją. M. Houellebecque’o literatūra yra „pavojinga“, nes ji atskleidžia 

įvairius Prancūzijos visuomenės aspektus, parodančius mūsų egzistencijos 

tuštybę, kurią autorius akcentuoja blankiu, šaltu ir gana cinišku 

rašymo ir mąstymo stiliumi. Kiekviena šiuolaikinė visuomenė skaito savo 

literatūros kūrinius skirtingai, tad būtina gebėti išlaikyti teksto suvokimo 

nuoseklumą. 

Analizuojant prieveiksmį maintenant kintamumo aspektu straipsnyje 

išskiriamas ypatingas laiko aplinkybės raiškos ryšys su ankstesniu laiko 

vartojimo segmentu. Šiuo aspektu prieveiksmiui maintenant būdinga išskiriamoji 

dalinio neigimo ir būtojo laiko teigimo reikšmė. Šios reikšmės 

tarpusavyje sietinos. Prieveiksmis maintenant visada šliejamas prie savo 

reikšmės momentinio periodo ir prie atitinkamomis laiko aplinkybėmis 

reikšmę papildančių kalbinių kategorijų. Būtina išskirti šio prieveiksmio 

sąveiką su būsimuoju, būtuoju dažniniu ir atitinkamais būtaisiais laikais. 

Prieveiksmiu maintenant analizuojamuose pavyzdžiuose dažniau pradedamas 

sakinys. Ši kalbos dalis skiriama kableliais arba neskiriama, atsižvelgiant 

į sakinio struktūrą, o sakinio viduryje analizuojamas prieveiksmis yra 

skiriamas kableliais iš abiejų pusių. Galima teigti, kad sakinyje prieveiksmis 

maintenant turi laiko jungties reikšmę, kuri, viena vertus, susistemina 

referencinę tikrovę, o kita vertus, žymi argumentų niuansus. Taigi jam 

būdingas organizacinis arba argumentacinis vaidmuo sakinyje. 

Akivaizdus prieveiksmio maintenant chronologinės jungties sakinyje 

vaidmuo: jis pasakojimą padalija į atskirus segmentus ir tuo prisideda prie 

pasakojimo rišlumo, reikšdamas baigtį arba pasakojimo tęstinumą. 

Pragmatinė prieveiksmio maintenant vertė sakinio segmente siejama 

su atitinkamais prieveiksmiais, reiškiančiais laiko nuorodas: depuis, exactement. 

Jie sustiprina laiko reikšmės ekspresyvumą. Klausiamojo pobūdžio 

pasakymo, prilygstančio kas gali atsitikti, reikšmę prieveiksmiui maintenant 

suteikia prijungiamasis jungtukas et, keičiantis prieveiksmio semantiką. 

Apibendrinant galima teigti, kad prieveiksmiui maintenant suteikiamas 

pavyzdinis laiko aplinkybės jungties statusas. Tuo pat metu matyti, kad 

šios kalbinės kategorijos vidiniai raiškos niuansai yra gana įvairūs ir gausūs. 

Vienos reikšmės perėjimas į kitą paaiškinamas šio prieveiksmio baziniu 

laiko aplinkybės vertės suvokimu ir jam būdingu tęstinumu atitinkamo 

teksto laiko atkarpoje.


233 

Dalė Roikienė – Šiaulių universiteto Anglų filologijos 

katedros vedėja, docentė, daktarė. 

Moksliniai interesai: sintaksė, sakinio semantika; vertimo 

problemos. 

Adresas: Povilo Višinskio g. 38, LT-76325 Šiauliai. 

El. paštas: dale.roikiene@hu.su.lt 

Dalė Roikienė – Ph. D. (Humanities), Associate Professor, 

Head of the English Philology Department, University of 

Šiauliai. 

Research interests: syntax, semantic structure of the sentence; 

translation problems. 

Address: Povilo Višinskio st. 38, LT-76325 Šiauliai. 

E-mail: dale.roikiene@hu.su.lt 

Dalė Roikienė 

Šiaulių universitetas 

S E M A N T I C F U N C T I O N S O F D E N O M I N A L 

LOCATION VERBS AND THEIR TRANSLATION 

FROM ENGLISH INTO LITHUANIAN 

Anotacija 

Straipsnyje nagrinėjamos iš daiktavardžių kilusių lokatyvinių veiksmažodžių semantinės 

funkcijos ir jų vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Analizė parodė, kad iš daiktavardžių 

kilę lokatyviniai veiksmažodžiai dažniausiai atlieka inesyvo, iliatyvo, eliatyvo, rečiau – 

superesyvo ir subliatyvo erdvės funkcijas. Verčiami į lietuvių kalbą kai kurie tokio tipo 

veiksmažodžiai išlaiko denominatyvinį statusą, tačiau dažniausiai jie verčiami predikatoargumento 

arba predikato-sirkumstanto konstrukcijomis. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: iš daiktavardžių kilę lokatyviniai veiksmažodžiai, erdvės funkcija, 

predikato-argumento konstrukcija, predikato-sirkumstanto konstrukcija. 

Abstract 

The article deals with the semantic functions of denominal Location verbs and their translation 

from English into the Lithuanian language. The analysis has shown that denominal 

Location verbs most often express the Inessive, the Illative and the Elative space relations. 

Cases with Superessive and the Sublative were found as well, but they were not very 

common. Translated into Lithuanian some denominal Location verbs preserve denominal 

status but most often they are translated by predicate-argument or predicate-circumstantial 

constructions. 

KEY WORDS: denominal location verbs, space relations, predicate-argument construction, 

predicate-circumstantial construction.

234 


Semantic Functions of Denominal Location Verbs 

and their Translation from English into Lithuanian 

Introduction 

Denominal verbs have been researched in the aspects of semantics, 

morphology and pragmatics. The meaning of denominal verbs has been 

revealed by foreign authors Eve V. Clark and Herbert H. Clark (Clark, 

Clark 1979 1 ), Herbert H. Clark and Richard J. Gerrig (Clark, Gerrig 1983 2 ), 

Michael H. Kelly (Kelly 1998 3 ), Paul Kiparsky (Kiparsky 1997 4 ); derivational 

aspects have been provided by Jan Don (Don 1993 5 ), Kenneth Hale 

and Samuel J. Keyser (Hale, Keyser 1993 6 ), Howard Jackson and Etienne 

Ze Amvela (Jackson, Ze Amvela 2000 7 ). In Lithuanian linguistics the issue 

of denominal verbs has been researched as well. Jurgis Pakerys specified 

the categories of denominal verbs of the Lithuanian language (Pakerys 

2004 8 ); Vytautas Ambrazas and Aldona Paulauskienė have exposed the 

formation of denominal verbs in Lithuanian grammar (Ambrazas 2005 9 ; 

Paulauskienė 1971 10 ). In addition, denominal verbs have been examined 

in the speech production and mental lexicon by Jean Aitchison (Aitchison 

1994 11 ). 

The phenomenon of denominal verbs was first mentioned by Clark and 

Clark (Clark, Clark 1979, 767) “in using such a verb, the speaker means 

to denote the kind of state, event, or process in such a way that the parent 

noun denotes one role in the state, event or process and the remaining 

1 

Clark E. V., Clark H. When Nouns Surface as Verbs. Language, 55, 1979, 767–811. 

2 

Clark H. H., Gerrig R. J. Understanding Old Words with New Meanings. Journal of 

Verbal learning and Verbal behavior 22, 1983, 591–608. 

3 

Kelly M. H. Rule and Idiosyncratically Derived Denominal Verbs: Effects on Language 

Production and Comprehension. University of Pennsylvania, 1998. 

4 

Kiparsky P. Remarks on denominal verbs. Standford, CA: CSLI Publications, 1997. 

5 

Don J. Roots, Deverbal Nouns and Denominal Verbs. University of Amsterdam, 1993. 

6 

Kenneth H., Keyser S. J. On argument structure and the lexical expression of syntactic 

relations. Internet access: http://www.cis.upenn.edu/~edloper/notes/papers/Hale,_ 

Keyser_1993.html 

7 

Jackson H., Ze Amvela E. Words, Meaning and Vocabulary. An Introduction to Modern 

English Lexicology. Continuum International Publishing Group, 2000. 

8 

Pakerys J. Dėl lietuvių kalbos priesaginių denominatyvinių veiksmažodžių semantikos. 

Acta Linguistica Lithuanica. Vilniaus universitetas, 2004, 1–23. 

9 

Ambrazas V. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 

2005. 

10 

Paulauskienė A. Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis. Vilnius, 1971. 

11 

Aitchison J. Words in the Mind. An Introduction to the Mental Lexicon. Oxford: Blackwell, 

1994.




surface arguments of the denominal verb denotes others of its role”. The 

meaning of denominal verbs have at least an approximate relationship to 

their parent nouns from which they were diachronically derived. The issue 

of derivation of denominal verbs can be analyzed in the aspect of semantics 

as well as morphology. In English denominal verbs can be derived using 

suffixes (hospitalize, capitalize); prefixes (unbag, unbox, unsaddle, encage, 

empower) and conversion or zero derivation (brake, corner, elbow). In the 

Lithuanian language, many denominal verbs are derived from nouns adding 

suffixes to a stem of a noun. According to Paulauskienė (Paulauskienė 

1971, 195) verbs can be derived from nouns by adding suffixes: -auti, -enti, 

-ėti, -inėti, -inti, -yti, -oti, -uoti. In addition, the derivation of denominal 

verbs is tightly related to semantic representation which is integrated into 

cognitive system of the human mind. 

Although in linguistics much effort has been devoted to the understanding 

of the morphology and semantics of verbs in general, the phenomenon 

of denominal verbs in the translation from English into Lithuanian 

has received much less attention. 

The aim of the present study is to analyze space functions of denominal 

Location verbs and to analyze the peculiarities of translating them 

from English into Lithuanian. 

Research methods and data sources: 

The working methods used were the method of componential analysis 

and paraphrases. 

With the appearance of generative semantics, spatial relations have 

been studied, using the componential analysis method. Paraphrases allowed 

to distinguish the semantic role of parent nouns of denominal verbs 

under consideration. 

The research is restricted to conventional denominal location verbs such 

as bank and bag, i. e. they are represented in dictionaries as nouns and verbs 

that is why the number of instances under investigation is not great. 

Innovative denominal verbs (i. e. verbs derived from nouns that have 

never been used as verbs and sound completely novel to the listener as 

to tea in the room, to kennel the dog, to garage the car) and their translation 

from English into Lithuanian could be the subject for another research as 

they abound in oral discourse. 

235

236 




The material for the present study has been collected from Longman 

Dictionary of Contemporary English and Didysis anglų–lietuvių žodynas 

compiled by Bronislovas Piesarskas. 

Different linguists provide different classifications of denominal verbs. 

Hale and Keyser (Hale, Keyser 1993, 85) distinguish two classes of denominal 

verbs. The verbs of the first class are derived from entities that 

are displaced or moved. Such entities are often called the Figure and can 

be exemplified by to saddle, to wallpaper, to colour etc. The verbs of the 

second class are derived from the nouns denoting locations (to shelve, to 

box etc.). The locations are sometimes referred to as the Ground. Dieter 

Kastovsky presents five major classes of denominal verbs (Kastovsky 2002, 

129 12 ). He distinguishes Locative denominal verbs (encage – ‘to put someone 

/ something into a cage’); Ablative denominal verbs (deplane – ‘to 

remove someone / oneself from a plane’); Reversative denominal verbs 

(desegregate – ‘to cause something to be not segregated’); Ornative denominal 

verbs (encrown – ‘to cause a crown to come to be with someone / 

to cause someone to have a crown’); Privative denominal verbs (behead – 

‘to cause the head to come to not be with someone / to cause someone 

not to have a head’). Pakerys (Pakerys 2004, 4) regards denominal verbs 

as tight predicate constructions and provides three-mode predications 

i. e. Essive (kvailioti, baltuoti, badauti), Inchoative (kvailėti, baltėti, rasoti) 

and Causative (kvailinti, baltinti, juokauti). Another classification has been 

provided by Kelly (Kelly 1998) and distinction has been drawn between 

two classes of denominal verbs. This distinction is based on production 

and comprehension of denominal verbs. So, Kelly provides the following 

classes of denominal verbs: Rule Derived denominals and Idiosyncratically 

Derived denominals. Rule Derived denominals are formed from nouns 

belonging to semantic categories whose members share the same meaning 

used as verbs (to travel, to guitar, to polka, to pepper, to blue, to house). 

Idiosyncratically Derived denominals are drawn from categories whose 

members possess diverse meaning when used as verbs (to fish, to stomach, 

to wall, to spoon, to hammer, to chair). 

The research is based on Clark and Clark’s (Clark, Clark 1979) classification. 

The authors used paraphrases to classify denominal verbs be- 

12 

Kastovsky D. The Derivation of Ornative, Locative, Ablative, Privative and Reversative 

Verbs in English: A Historical Sketch. In English Historical Syntax and Morphology, Fanego, 

Teresa, Javier Pérez-Guerra and María José López-Couso (eds.), 2002, 99–109.




cause “the paraphrases themselves are then classified on the basis of the 

case role that the parent noun plays in them” (Clark, Clark 1979, 769). 

They proposed the following classes of denominal verbs: Locatum verbs 

(to blanket the roof), Location verbs (to ground, to jail), Duration verbs (to 

summer in Paris) Agent and Experiencer verbs (to butcher the cow, to nurse 

the patient, to vet the dog), Goal and Source verbs (to piece the quilt, to word 

the sentence, to letter the sign), Instrument verbs (to tractor, to mop, to stone, 

to pipe the tune, to microwave, to school the children, to hand the spoon, to 

iron the clothes). 

237 

Space Relations of Location Denominal verbs 

As Clark and Clark (1979, 772) point out, for Location verbs, the parent 

nouns are in the locative case (to kennel the dog). As it has already 

been stated the aim of the present research is to deeper analyze the denominal 

Location verbs because the term location is a very general term. 

In semantic syntax location is specified in the terms of Inessive, Illative, 

Elative, Adessive, Allative, Ablative, Superessive, Sublative, Delative. 

The analysis of the examples gave a possibility to distinguish the following 

types of denominal Location functions: 

1. Inessive locative function. The Inessive is a locative function where 

one entity is conceived to be inside another entity. The corpus contained 

the following denominal Location verbs with the Inessive meaning: 

to barge – ‘to convey by barge’; Lith. ‘vežti barža / laivu’; 

to boat – ‘to travel in a boat’; Lith. ‘plaukioti valtimi / vežti valtimi’; 

to camp – ‘to lodge in temporary quarters or in the open’; Lith. ‘įsikurti 

/ gyventi stovykloje’; ‘stovyklauti’; 

to canoe – ‘to travel in a canoe’; Lith. ‘plaukti kanoja / baidare’; 

to casserole – ‘to cook in a casserole’; Lith. ‘troškinti orkaitėje’; 

to garden – ‘to cultivate or work in the garden’; Lith. ‘įveisti sodą’; ‘sodininkauti’; 

to gown – ‘to attire in a gown’; Lith. ‘apsirengti suknele’; 

to hothouse – ‘to raise in or as if in a hothouse’; Lith. ‘auginti šiltnamyje’; 

to house – ‘to provide with a house or other accommodation’; Lith. ‘apgyvendinti, 

įsikurti, prisiglausti’; 

to pan – ‘to wash (gold-bearing gravel) in a pan’; Lith. ‘išplauti auksingą 

smėlį; gaminti kaistuve’;

238 




to picture – ‘to represent in a picture’; Lith. ‘atvaizduoti, piešti, įsivaizduoti’; 

to plane – ‘to travel or glide in an airplane’; Lith. ‘sklandyti, keliauti 

lėktuvu’. 

While translating these denominal verbs into Lithuanian only the verbs 

to garden and to camp preserved their denominal status sodininkauti and 

stovyklauti. When the parent nouns of these denominal verbs denoted a 

means of transport, as in the cases of to boat, to barge, to boat, to canoe, 

to plane in the Lithuanian language they were rendered by predicate–argument 

constructions vežti barža / laivu, plaukioti valtimi / vežti valtimi; 

plaukti kanoja / baidare; sklandyti, keliauti lėktuvu. In all these cases they 

function as Instruments. In other cases the denominal verbs were translated 

in the way they are paraphased in English or using predicate–circumstantial 

constructions: to casserole – to cook in a casserole; Lith. troškinti orkaitėje; 

to hothouse – to raise in or as if in a hothouse; Lith. auginti šiltnamyje 

i. e. maintaining the Inessive locative function. 

2. Illative locative function. This function refers to the motion of one 

entity directed into the interior of another entity. Parent nouns of denominal 

Location verbs in this case referred to a) closed containers (to bag, to 

bank, to barrel, to box); b) open containers (to dish – to put (food) into a 

dish ready for serving); c) areas (to centre – to place in the centre;). 

The corpus contained the following Location verbs with the Illative 

meaning: 

to bag – ‘to put in the bag’; Lith. ‘dėti į krepšį ir pan.’; 

to bank – ‘to put money into a bank account’; Lith. ‘dėti (pinigus) į 

banką’; ‘laikyti banke’; 

to barrel – ‘to put into a barrel or barrels’; Lith. ‘supilstyti į statines’; 

to book – ‘to enter in a book or list’; Lith. ‘įtraukti į knygą’; 

to bottle – ‘to put into bottles or jars’; Lith. ‘pilti į butelius’; ‘laikyti buteliuose’; 

to box – ‘to put in a box’; Lith. ‘įdėti į dėžę’; 

to bunker – ‘to trap in a bunker’; Lith. ‘krauti į laivo bunkerį’; ‘įvaryti 

kamuolį į duobelę’; 

to centre – ‘to place in the centre’; Lith. ‘padėti centre’; 

to case – ‘to put in the case’; Lith. ‘dėti į dėžutę ir pan’.; 

to dish – ‘to put (food) into a dish ready for serving’; Lith. ‘dėti į lėkštę, 

nešti ant stalo’;




to edge – ‘to move gradually or furtively towards the edge’; Lith. ‘pamažu 

traukti / slinktis’; 

to frame – ‘to put into a frame’; Lith. ‘įrėminti’; 

to hole – (in Golf) ‘to send (the ball)’; Lith. ‘įvaryti (golfo kamuoliuką) 

į duobelę’; 

to jail – ‘to put in jail’; Lith. ‘pasodinti į kalėjimą, įkalinti’; 

to kitchen – ‘to take to the kitchen’; Lith. ‘nunešti į virtuvę’; 

to place – ‘to put in a particular place’; Lith. ‘dėti, statyti, (pa)talpinti’; 

to pocket – ‘to put into one’s pocket’; Lith. ‘įsidėti į kišenę’; 

to pot – ‘to place in a pot’; Lith. ‘dėti į puodą, konservuoti, virti puode’; 

to sack – ‘to put in a sack or sacks’; Lith. ‘dėti, pilti į maišą’; 

to swarm – ‘to move in or to form a swarm’; Lith. ‘burtis, spiestis, plūsti’; 

to bed – ‘to put or go to bed’; Lith. ‘guldyti, gulti į lovą’. 

Almost all denominal verbs of this kind were translated into Lithuanian 

by predicate– circumstantial constructions and circumstantial elements 

preserved the Illative function: to bag – dėti į krepšį ir pan.; to bank – dėti 

(pinigus) į banką; to barrel – supilstyti į statines; to book – įtraukti į knygą; to 

bottle – pilti į butelius; to box – įdėti į dėžę and so on. Only the verbs to frame 

and to jail had the direct denominal equivalents in Lithuanian – įrėminti 

and įkalinti. 

3. Elative locative function. Functionally, the Elative is the opposite of 

the Illative. It expresses moving out of the interior of some entity. 

The corpus contained the following Location verbs with the Elative 

meaning: 

to pod – ‘to remove (peas etc.) from pods’; Lith. ‘lukštenti, aižyti (pupas, 

žirnius ir pan.)’; 

to shell – ‘to remove something such as beans, nuts or shellfish from a 

shell or pod’; Lith. ‘lukštenti, aižyti, kiautinėti’. 

Translated into Lithuanian the verbs to pod and to shell preserved their 

denominal status lukštent, kiautinėti as they are derived from lukštas – lukštenti, 

kiautas – kiautinėti. 

4. Superessive locative function. The Superessive is a locative function 

where one entity is conceived to be on the surface of another entity. The 

corpus contained only one Location verb with the Superessive meaning: 

to ground – ‘to be on the ground’; Lith. ‘būti ant žemės’; 

239

240 




5. Sublative locative function. The Sublative is a locative function where 

one entity is conceived to be moving or moved onto the surface of 

another entity. The corpus contained the following Location verbs with 

the Sublative meaning: 

to back – ‘put something or somebody on the back’; Lith. ‘paguldyti ant 

nugaros’; 

to beach – ‘to pull a boat onto the shore away from the water’; Lith. 

‘užplukdyti ant seklumos’; 

to bench – ‘to send to sit on the bench’; Am E ‘to not allow a sports 

player to play in a game, or to remove them from a game’; Lith. ‘pašalinti 

iš aikštelės’; 

to blacklist – ‘to put a person, country, product etc. on a blacklist’; Lith. 

‘įtraukti į juodąjį sąrašą’; 

to fl oor – ‘to hit someone on the floor’; Lith. ‘parblokšti, partrenkti ant 

grindų’; 

to land – ‘to come down onto the land, floor, etc.’; Lith. ‘išlaipinti, iškrauti 

į krantą’; 

to list – ‘to put someone on an official list’; Lith. ‘įrašyti į sąrašą’; 

to table – ‘to put on the table’; Lith. ‘padėti ant stalo’. 

All verbs of this kind were translated into Lithuanian by predicate–circumstantial 

constructions. In majority of cases circumstantial elements 

preserved the Sublative function: to back – paguldyti ant nugaros; to beach – 

užplukdyti ant seklumos; to fl oor – parblokšti, partrenkti ant grindų; to table – 

padėti ant stalo. There were cases when circumstantial elements functioned 

as Illatives in Lithuanian: to blacklist – to put a person, country, product etc. 

on a blacklist; Lith. įtraukti į juodąjį sąrašą. 

Concluding remarks 

1. 

2. 

The denominal Location verbs express the Inessive, the Illative, the 

Elative, the Superessive and the Sublative space relations. 

Translated into Lithuanian only some of them preserved their denominal 

status: sodininkauti, stovyklauti, įrėminti, lukštent, kiautinėti. 

Due to the morphological peculiarities of the Lithuanian language 

they were derived from the parent nouns by means of suffixation 

and prefixation.

3. 




In the majority of cases English denominal Location verbs were 

translated into Lithuanian either by predicate–argument constructions 

(as in vežti barža / laivu) or by predicate–circumstantial constructions 

(as in to box – įdėti į dėžę). 

241 

L i s t o f R e f e r e n c e s 

Aitchison 1994 – Jean Aitchison. Words in the Mind. An Introduction to the Mental Lexicon. 

Oxford: Blackwell. 

Ambrazas 1996 – Vytautas Ambrazas. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedijų leidykla. 

Clark, Clark 1979 – Eve V. Clark, Herbert Clark. When Nouns Surface as Verbs. Language, 

55, 767–811. 

Clark, Gerrig 1983 – Herbert H. Clark, Richard J. Gerrig. Understanding Old Words with 

New Meanings. Journal of Verbal learning and Verbal behavior 22, 591–608. 

Don 1993 – Jan Don. Roots, Deverbal Nouns and Denominal Verbs. University of Amsterdam. 

Hale, Keyser 1993 – Kenneth Hale, Samuel J. Keyser. On argument structure and the lexical 

expression of syntactic relations. Internet access: http://www.cis.upenn.edu/~edloper/ 

notes/papers/Hale,_Keyser_1993.html 

Jackson, Ze Amvela 1999 – Howard Jackson, Etienne Ze Amvela. Words, Meaning and 

Vocabulary. An Introduction to Modern English Lexicology. Continuum International 

Publishing Group. 

Kastovsky 2002 – Dieter Kastovsky. The Derivation of Ornative, Locative, Ablative, Privative 

and Reversative Verbs in English: A Historical Sketch, 99–109. In English Historical 

Syntax and Morphology, Fanego, Teresa, Javier Pérez-Guerra and María José López- 

Couso (eds.). 

Kelly 1998 – Michael H. Kelly. Rule and Idiosyncratically Derived Denominal Verbs: Effects 

on Language Production and Comprehension. University of Pennsylvania. 

Kiparsky 1997 – Paul Kiparsky. Remarks on Denominal verbs. Standford, CA: CSLI Publications. 

Pakerys 2004 – Jurgis Pakerys. Dėl lietuvių kalbos priesaginių denominatyvinių 

veiksmažodžių semantikos. Acta Linguistica Lithuanica, 1–23. Vilniaus universitetas. 

Paulauskienė 1971 – Aldona Paulauskienė. Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis. Vilnius. 

Sources 

Longman Dictionary of Contemporary English. Pearson Education Limited. 2003. 

Piesarskas Bronislovas 1999 – Didysis anglų–lietuvių kalbų žodynas. Vilnius: Alma littera.

242 





IŠ DAIKTAVARDŽIŲ KILUSIŲ LOKATYVINIŲ 

VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTINĖS FUNKCIJOS IR JŲ 

VERTIMAS IŠ ANGLŲ KALBOS Į LIETUVIŲ KALBĄ 

Santrauka 

Iš daiktavardžių kilę veiksmažodžiai gali būti apibūdinami kaip predikatinės 

konstrukcijos. Predikuojami požymiai atsiskleidžia pamatiniuose 

vardažodžiuose, todėl ne veltui denominatyviniai veiksmažodžiai kildinami 

iš daiktavardžių, su kuriais jie semantiškai susiję. Morfologiniu aspektu 

lietuvių kalbos denominatyviniai veiksmažodžiai išvedami iš daiktavardžių 

su tam tikromis priesagomis. O anglų kalboje denominatyviniai veiksmažodžiai 

išvedami iš daiktavardžių su priesagomis ir priešdėliais, t. y. susiformuoja 

konversijos būdu. Šis fenomenas neretai yra vertimo sunkumų 

priežastis, nes pasitaiko atvejų, kai tiek morfologiniu, tiek semantiniu aspektais 

tiesioginio ekvivalento lietuvių kalboje nėra. 

Straipsnyje nagrinėjamos iš daiktavardžių kilusių lokatyvinių veiksmažodžių 

semantinės funkcijos ir jų vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. 

Iš daiktavardžių kilusių lokatyvinių veiksmažodžių pamatinis žodis atlieka 

vietos funkciją (to kennel the dog – to put the dog in the kennel). Semantinėje 

sintaksėje erdvės santykiams įvardyti vartojami inesyvo, iliatyvo, eliatyvo, 

adesyvo, aliatyvo, abliatyvo, superesyvo, subliatyvo ir deliatyvo terminai. 

Analizė parodė, kad iš daiktavardžių kilę lokatyviniai veiksmažodžiai 

dažniausiai atlieka inesyvo, iliatyvo, eliatyvo, rečiau – superesyvo ir subliatyvo 

erdvės funkcijas. 

Inesyvas išreiškia buvimo viduje erdvės santykius. Verčiant į lietuvių 

kalbą veiksmažodžiai to garden ir to camp išlaiko denominatyvinį statusą: 

sodininkauti, stovyklauti. Kai pamatinis žodis žymi transporto priemones: 

to boat, to barge, to canoe, to plane, į lietuvių kalbą lokatyviniai veiksmažodžiai 

verčiami predikato-argumento konstrukcijomis: vežti barža / laivu, 

plaukioti valtimi / vežti valtimi; plaukti kanoja / baidare; sklandyti, keliauti 

lėktuvu. Tokiais atvejais pamatinis žodis funkcionuoja kaip instrumentas. 

Kitais atvejais lokatyviniai veiksmažodžiai verčiami predikato-sirkumstanto 

konstrukcijomis: to hothouse – auginti šiltnamyje.




Iliatyvas išreiškia judėjimo į vidų santykį. Pamatinis žodis žymi uždaras 

talpyklas; atviras talpyklas; plotą. Beveik visi tokio tipo veiksmažodžiai į 

lietuvių kalbą verčiami predikato-sirkumstanto konstrukcijomis: to bag – 

dėti į krepšį ir pan.; to bank – dėti (pinigus) į banką; to barrel – supilstyti į 

statines; to book – įtraukti į knygą; to bottle – pilti į butelius; to box – įdėti į 

dėžę. Tik veiksmažodis to frame į lietuvių kalbą verčiamas įrėminti. 

Eliatyvas žymi priešingą ilatyvui erdvės santykį, t. y. judėjimą iš vidaus. 

Verčiami į lietuvių kalbą veiksmažodžiai to pod ir to shell išlaiko denominatyvinį 

statusą lukštenti, kiautinėti. 

Superesyvas išreiškia buvimo ant paviršiaus erdvės santykį: to ground – 

to be on the ground; liet. būti ant žemės. 

Subliatyvas – tai judėjimo nuo paviršiaus santykis. Visi tokio tipo veiksmažodžiai 

verčiami į lietuvių kalbą predikato-sirkumstanto konstrukcijomis: 

to back – paguldyti ant nugaros; to beach – užplukdyti ant seklumos; to 

fl oor – parblokšti, partrenkti ant grindų; to table – padėti ant stalo. 

Apibendrinant galima pasakyti, kad verčiami į lietuvių kalbą kai kurie 

iš daiktavardžių kilę veiksmažodžiai išlaiko denominatyvinį statusą, tačiau 

dažniausiai jie verčiami predikato ir argumento arba predikato ir sirkumstanto 

konstrukcijomis. 

243

244 


Algirdas Ruškys – Klaipėdos universiteto Lietuvių kalbos 

katedros docentas, daktaras. 

Moksliniai interesai: gimtosios kalbos leksika; teksto lingvistika. 


El. paštas: ralgirdui@gmail.com 

Algirdas Ruškys – Ph. D. (Humanities), Associate Professor 

of the Lithuanian Language Department, University of 

Klaipėda. 

Research interests: Lithuanian Vocabulary and Textual 

Linguistics. 

Address: Herkaus Manto st. 84, LT-92294 Klaipėda, 

Lithuania. 

E-mail: ralgirdui@gmail.com 

Algirdas Ruškys 


L I E T U V I Ų A P R A N G O S I R A PAVO 

PAVA D I N I M Ų KO N C E P T UA L I O J I 

FRAZEOLOGINĖ RAIŠKA 

Anotacija 

Straipsnyje analizuojamos lietuvių frazeologizmų, vartojamų su aprangos ir apavo pavadinimais, 

konceptualiosios raiškos įforminimo galimybės, tiriami asociacijų raiškos modeliavimo 

ypatumai. Tyrimo kontekstas apima tiek pagrindinio žodyno fondo, tiek ir archyvinio 

fondo leksikos konceptualiąją frazeologinę raišką. Tyrimas atliekamas semantinės 

funkcinės tipologijos aspektu, nustatant būdingąsias lietuvių aprangos ir apavo pavadinimų 

leksikos metaforinio transformavimo kryptis. Remiantis kognityvinės metaforos fenomeno 

idėja, straipsnyje analizuojamos būdingųjų šio konteksto frazeologinių metaforų suvokimo 

kalbėtojo sąmonėje galimybės, atskleidžiama koncepto įtaka frazeologinės reikšmės susidarymui. 

Frazeologizmų analizė atliekama tiriant jų gilumos ir išorės struktūrą, atskleidžiant 

semantinius funkcinius ypatumus. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kognityvinė lingvistika, asociacijų raiška, asociacijų raiškos 

modelis, foninė informacija, konceptas, konceptualioji metaforinė raiška, lakūna. 

Abstract 

The article analyzes the possibilities of conceptual expression of Lithuanian clothing and 

footwear idioms and investigates the modelling characteristics of associative expression. 

The context of the research includes the conceptual phraseological expression of both 

the basic and archaic vocabulary of the Lithuanian language. The research is conducted 

from the point of view of semantic functional typology, and it establishes the most typical


Lietuvių aprangos ir apavo pavadinimų 

konceptualioji frazeologinė raiška 

directions of metaphorical transformation of Lithuanian names for clothing and footwear. 

On the basis of the phenomenon of cognitive metaphor, the possibilities of perception of 

typical phraseological clothing and footwear metaphors are analyzed, and the influence of 

the concept on the formation of the phraseological meaning is disclosed. The analysis of 

phraseological units is carried out by means of studying their deep and surface structures 

and revealing their specific semantic functional features. 

KEY WORDS: cognitive linguistics, the phenomenon of the associative expression, modelling 

of the associative expression, extralinguistic information, concept, conceptual metaphoric 

meaning, lacuna. 

245 

Įvadas 

Dabartinės kognityvinės lingvistikos tyrinėjimuose daugiausia dėmesio 

skiriama žodžio, kaip ženklo, konceptualiojo turinio analizei. Konceptas – 

tai apibendrintas pasaulio vaizdo kalboje modelis, kuriame integruojama 

pragmatinė, etninė kultūrinė ir socioetinė informacija. Konceptualusis sąvokinis 

turinys tikrovę įprasmina pagal vadinamuosius metaforinio (metafizinio) 

jos transformavimo dėsnius. Kognityvinė metafora, kaip mąstymo 

būdas (Lakoff, Johnson 1980; Toleikienė 2006, 211), yra pagrįsta tikrovės 

analizavimo, jos struktūravimo ir sąvokinio apibendrinimo sistema, ne tik 

supažindina su kokybiškai naujomis lekseminės raiškos galimybėmis, bet 

neretai sudaro prielaidas atsirasti ir naujai žodžio sąvokinei formai. Ypač 

tai būdinga frazeologizmams, kuriuose metaforinis tikrovės transformavimas 

vyksta šuoliškai, nepaisant tradicinės logikos dėsnių, paklūstant kalbos 

stilistiniam išraiškingumui (Župerka 1983). Frazeologinių konceptualiųjų 

metaforų turinio raiška iš esmės grindžiama asociacijų ryšiais, tad frazeologizmai 

sudaro itin savitą „konceptualiąją tikrovės įforminimo sistemą“ 

(Toleikienė 2003, 34). 

Pažymėtina, jog frazeologizmų konceptualųjį turinį veikia vadinamasis 

frazeologinio mikrokonteksto laukas: pavienių frazeologinio mikrokonteksto 

žodžių lekseminiai ryšiai yra ryškiai multiverbalizuoti, pagrįsti įprastinio 

daiktų, reiškinių, procesų priežastingumo deformavimu. Frazeologizmų 

leksinėje semantinėje sintezėje (Drotvinas 1987) žodis, kaip lekseminis 

ženklas, difuziškai sąveikauja su kitais lekseminiais ženklais, integruodamas 

į bendrą frazeologizmo reikšmę savo naują, t. y. konceptualumu 

paženklintą, leksinį semantinį turinį. Frazeologinis mikrokontekstas – tai 

ištisas multiverbalizuotu (daugiafunkcišku) seminiu sąryšingumu pagrįstas 

konceptualiosios raiškos sluoksnis, kuriame tikrovės turinys įgauna vadi-

246 




namąjį emocinį-ekspresinį apvalkalą. Taip pragmatinė tikrovės informacija 

frazeologizmo gilumos struktūroje koduojama nauju sąvokiniu turiniu. 

Beje, žodžio, kaip frazeologizmo semantinės struktūros vieneto, konceptualizacija 

turi aiškų „siužetiškumo“ kontūrą, kuris mažiau juntamas 

sintetinės leksinės semantinės struktūros vienete (išskyrus dūrinius, turinčius 

panašiai progresuojantį analitinio tikrovės suvokimo kontekstą). 

Frazeologinio mikrokonteksto lekseminė aplinka yra tarsi indikatorius, 

rodantis, jog konceptualusis žodžio, kaip semiotinio ženklo, turinys susiformuoja 

vadinamojoje sąmonės erdvėje, kurioje daiktiškieji tikrovės ryšiai 

įgauna transformuotą pavidalą, sudvasinami, perkeliami į metafizinio 

kalbėjimo lygmenį. Iš frazeologinio mikrokonteksto matyti, jog žodžio 

konceptualiojo turinio susiformavimo pradžia laikytinas įprastinis tikrovės 

fragmentavimo etapas, kurio metu skiriamos būdingosios daiktų, reiškinių 

savybės. Kitaip pasakius, tikrovės fragmentavimas turi tikslą nustatyti atskirų 

jos dalių sisteminį ryšį su vadinamąja kalbos vartotojo ideosąmone. 

Ideosąmonę šio straipsnio autorius suvokia kaip fenomeną „to, kas nepasakyta“, 

kas laikoma kalbėtojo mintyse kaip savotiška archetipinė tikrovės 

jungtis. Taigi konceptas yra tam tikra sąvokine forma ženklinama tikrovės 

dalis, kuri kalbėtojo sąmonėje įprastai funkcionuoja kaip atitinkamas kultūros 

modelis. Viena vertus, konceptualiosios frazeologinės raiškos modelyje 

žmogaus sąmonė operuoja prasminiu pasaulio turiniu, integruodama, 

kaip buvo anksčiau sakyta, pragmatinę, socioetinę ir etninę informaciją. 

Antra vertus, toks prasminis pasaulio turinys koncepte įgauna konkrečią 

kultūrinę apibrėžtį ir teikia atitinkamą nacionalinę kultūrinę informaciją, 

kuri dažniausiai „neturi eksplicitinės raiškos formos tradiciniame žodyne“ 

(Тазетдинова 2006, 76). 

Konceptualioji raiška ir jos turinys iš esmės yra grindžiamas paslėptąja 

kalbos vieneto informacija, kuri turi giluminį ryšį su konkrečios tautos 

materialiojo ir dvasinio gyvenimo modeliu, su tradicijomis, papročiais, 

vertybėmis ir idealais. Tad šiuo požiūriu kognityvinė lingvistika padeda 

įsiskverbti į giluminį kalbos klodą, į jos etnolingvistinę ir lingvostilistinę 

sferą, leidžia tyrinėti tikrovės transformavimo vyksmą kalbėtojo sąmonėje, 

analizuoti modelines konceptualiosios raiškos struktūras, įžvelgiant vadinamąjį 

„pasaulio vaizdą kalboje“ (Gudavičius 1994, 11). 

Analizuodami konceptualiąją kalbinę raišką, išsiaiškiname tuos sąvokinės 

reikšmės komponentus, kuriuose užfiksuota vadinamoji kultūrolo-




ginė informacija. Galima sakyti, jog konceptualiojoje raiškoje fiksuojama 

kultūrologinė informacija įgauna tiek regimąjį, tiek ir paslėptąjį pavidalą. 

Regimasis šios informacijos pavidalas turi ryškų etnoligvistinį bruožą, 

t. y. leksiniuose-semantiniuose kalbos modeliuose akivaizdžiai matomi 

įkomponuoti papročių, tradicijų simboliai. Paslėptoji kultūrologinė informacija 

yra siejama su giluminiu, kiekvienai tautai būdingu socioetinės 

orientacijos modeliu. Paslėptoji kultūrologinė informacija įgauna savotiškos 

teksto lakūnos (trūkstamos teksto vietos) formą. Lakūnos informacija 

(Тазетдинова 2006, 78) paprastai yra pagrįsta neekvivalentine leksika. 

Ši informacija kalbėtojo sąmonėje siejama su unikalia, kiekvienai tautai 

būdinga egzistencine ir sociokultūrine saviraiška. Lakūnos fenomeną frazeologinėje 

raiškoje reikėtų suvokti ne tik kaip asociatyvųjį ryšį su vadinamąja 

ekstralingvistika, bet ir kaip kalbėtojo sąmonėje užsimezgantį ryšį 

su lingvistiniais veiksniais, nuo kurių gerokai priklauso tikrovės verbalizavimo 

tautos sąmonėje būdai. Kitaip pasakius, metaforinis (metafizinis) 

tikrovės transformavimas, pagrįstas asociacijų ryšiais, koduoja tautos sąmonėje 

būdingąjį socioetinės (sociokultūrinės) orientacijos modelį. Dėl 

bendražmogiškosios būties šio modelio analogų sąsajų, be abejo, galėtume 

rasti įvairiose pasaulio kalbose, kuriose vieno ar kito reiškinio metaforinė 

konceptualizacija galėjo vykti pagal identišką ar analogišką tikrovės 

įforminimo tautos sąmonėje kryptį. Pasaulio pažinimas kalboje atskleidžia 

sudėtingą tikrovės analizavimo ir apibendrinimo procesą, kuriame tikrovės 

įforminimas konceptualiuoju turiniu iš esmės yra grindžiamas asociacijų 

ryšiais. Asociatyvusis tikrovės suvokimas ypač būdingas analitinei-sintetinei 

frazeologinei raiškai. Frazeologizmų radimąsi kalboje neabejotinai 

skatino kalbėtojo sąmonėje tobulėjantis asociacinis minties projektavimas. 

Taip asociacijų ryšiuose per laiką išsikristalizavo itin unikalios frazeologinės 

tikrovės „pažinimo struktūros“ (Gudavičius 2000, 45), kurių konceptualusis 

turinys ir koduoja atitinkamą pragmatinę, etninę, sociokultūrinę 

informaciją. Asociacijų ryšiai buvo akstinas kalboje išsikristalizuoti 

modelinėms konceptualiosios metaforinės raiškos struktūroms, kuriose ne 

tik išplečiamos žodžių leksinio-semantinio junglumo galimybės, bet sudaromos 

prielaidos pastoviajame žodžių junginyje atsirasti ir vadinamajai 

„foninei informacijai“ (Тазетдинова 2006, 78). Foninė informacija – tai ta 

informacijos dalis, kuri glūdi tautos sąmonėje kaip neaktyvuota, – asociacijų 

ryšiai ją suaktyvina, perkeldami į frazeologinės raiškos konceptualųjį 

247

248 




turinį. Foninė informacija yra subtiliai įkomponuota frazeologizmo, kaip 

pastoviojo žodžių junginio, lekseminiame turinyje, kuriame koduojamos 

nominacijų, atributų ar simbolių prasmės. Visa tai kuria sudėtingą konceptualiosios 

raiškos modelio struktūrą, kurioje svarbu ir raiškos forma, ir 

neformalusis turinys. Bene svarbiausią vietą konceptualiosios frazeologinės 

raiškos modelyje užima vadinamoji vidinė forma, t. y. kalbėtojo sąmonėje 

saugomas semantinis ryšys tarp simbolinės metaforinės (metafizinės) 

prasmės ir frazeologizme leksemiškai denominuoto reiškinio. Vidinė frazeologizmo 

forma įtvirtina asociacijų raiškos modelį kalbėtojo sąmonėje, 

teikia galimybę atsiskleisti ir vadinamajai metaforinei paradigmatikai, kuri, 

kaip sisteminis reiškinys, atskleidžia galimą asociacinių tikrovės reiškinių 

suvokimo tipologiją tautos sąmonėje. 

Asociacijų raiškos fenomenalumas ir asociacinio 

frazeologizmų tyrimo svarba 

Frazeologizmas, kaip konceptualiosios metaforinės raiškos modelis, yra 

uždara leksinė-semantinė ir gramatinė struktūra, kuri susiformavo kaip 

„komunikacinio susitarimo“ (Fiske 1998, 27) rezultatas, integruojant pragmatinę, 

socioetinę ir etninę kultūrinę informaciją. Frazeologizmų tyrinėjimas 

skatina pažvelgti į pastovųjį žodžių junginį kaip leksinį-semantinį 

procesą, leidžia tyrinėti metaforinio tikrovės perkėlimo mechanizmą, 

aiškintis konceptualiųjų frazeologinių metaforų asociacijų raiškos turinį. 

Beje, metaforiškai eksplikuoto frazeologizmų asociacinių ryšių turinio išaiškinimas 

yra glaudžiai susijęs su šiame tyrime pripažįstamu koncepto fenomenu. 

Taikydami koncepto ir konceptualumo sąvokas, įgyjame galimybę 

stebėti ir analizuoti itin savitą frazeologinio modeliavimo reiškinį, kuriame 

atsiskleidžia frazeologinės paradigmatikos ir sintagmatikos galimybės. Be 

abejo, visa tai aiškiai susiję su frazeologizmuose įkūnijama pasaulio atspindžio 

žmogaus sąmonėje idėja, su metaforišku tikrovės kodavimu, t. y. jos 

„įkodavimu ir iškodavimu“ (Drukteinytė 2006, 31). 

Frazeologizmų asociacijų raiškos tyrinėjimas leidžia stebėti ir analizuoti 

frazeologinės reikšmės susiformavimo procesą, įžvelgti semantinius ir 

stilistinius frazeologinės reikšmės projektavimo tautos sąmonėje dėsningumus. 

Atlikdami frazeologizmų asociacijų raiškos tyrimus gilinamės į vadinamąjį 

kognityvinį procesą, „kuris išreiškia ir formuoja naujas sąvokas“ 

(Gabrėnaitė 2006, 51).




Tad šio straipsnio tikslas yra panagrinėti lietuvių konceptualiųjų frazeologinių 

metaforų, vartojamų su aprangos ir apavo pavadinimais, semantinio 

modeliavimo ypatumus, atskleisti pagrindinio (universaliojo) ir 

archyvinio fondo leksikos įtaką frazeologizmų konceptualizacijai. 

Straipsnyje keliamas uždavinys tyrimus sieti su kognityvine lingvistika, 

pripažįstančia konceptą kaip apibendrintą žmogaus mentalinio pasaulio 

modelį, leidžiantį universaliai įprasminti tikrovės reiškinius. 

Šis tyrimas yra naujas ir aktualus dėl to, kad jame bandoma detaliau 

panagrinėti lietuvių kalbos frazeologijoje mažai tyrinėtą frazeologinio modeliavimo 

reiškinį, analizę siejant su metaforos konceptualizacijos idėja. 

Darbe taikomi kognityvinės lingvistikos, tipologinio tyrimo ir komponentinės 

analizės metodai. 

249 

1. Lietuvių frazeologizmų, sudarytų su aprangos 

pavadinimais, asociacijų raiškos būdai 

Patyrinėjus frazeologizmų su aprangos pavadinimais konceptualųjį turinį 

ir asociacijų raiškos modelius, galima teigti, jog ir vienoje, ir kitoje lekseminėje 

grupėje didžiausią dalį sudaro frazeologizmai, kurių asociacijų raiška 

grindžiama socioetiniu tikrovės turiniu. Plačiame socioetiniame visuomenės 

dvasinių vertybių lauke integruojami tiek socialinės tikrovės įforminti 

pavienių visuomenės narių santykiai, tiek ir asmens, kaip bendruomenės 

(apibendrintai visuomenės) nario, sociokultūrinė saviraiška. Iš esmės šis dėsningumas 

yra padiktuotas žmogaus, kaip socialinės būtybės, egzistencijos, 

todėl natūralu, jog į socioetinių santykių lauką įtraukiami ne tik tie frazeologizmai, 

kurie metaforiškai įprasmina sociumo aplinkoje ryškėjančių 

tarpusavio santykių tipą, bet ir integruojantys žmogaus ego dimensiją, t. y. 

atskleidžiantys vienokį ar kitokį emocinį reagavimą į sociumo aplinką ir jos 

pokyčius ar metaforiškai įprasminantys asmens socioetines nuostatas. 

1.1. Lietuvių frazeologizmų, sudarytų su aprangos 

p ava d i n i m a i s , ko n c e p t u a l i o s i o s m e t a f o r i n ė s r a i š ko s 

ypatumai 

Frazeologizmai, sudaryti su aprangos pavadinimais, turi vieną išskirtinį 

bruožą: jų semantinį funkcionavimą iš esmės pagrindžia tikslas asociacinės 

raiškos modeliais išsakyti įvairius asmens socioetinės orientacijos visuo-

250 




menėje niuansus. Galima įžvelgti šiuos konceptualiosios raiškos įforminimo 

dėsningumus: 

1.1.1. Konceptualiąja metaforine raiška įprasminami asmenų turtiniai 

santykiai: 

Šioje mikrosemantinėje grupėje dominuoja pastovieji žodžių junginiai, 

kuriuose apibendrinamuoju konceptų marškiniai, kelnės, sijonas sąvokiniu 

turiniu atskleidžiama socialiai neapsaugoto, t. y. į neturtą patekusio, 

žmogaus padėtis. Būdingieji šios mikrosemantinės grupės modeliai yra: 

1) paskutiniai marškiniai (var. paskutinės kelnės; paskutinis sijonas); 2) vienais 

marškiniais (var. vienuos marškiniuos) (frazeologiniai sinonimai: vienu 

švarkeliu; vienomis kelnėmis (var. kelnelėmis); viena šlebe (šlebė „suknelė“); 

vienu palteliu (dial. var. paliteliu); vienu megztinėliu (dial. var. nertineliu); 

3) be marškinių (frazeologiniai sinonimai: be kelnių; be sijono). Šios modelinės 

frazeologizmų struktūros įprastai komponuojamos su verbalinės 

raiškos vienetais: 1) nusivilkti; nusimauti; atiduoti; 2) [likti (palikti)]; 3) likti 

(atlikti, palikti); būti; okazinės vartosenos šveisti. 

Krenta į akis tai, kad šnekos akte šių frazeologizmų konceptualioji metaforinė 

raiška gali būti siejama su įvairiopo pobūdžio kontekstu: 1) neturto 

būsenos raiškoje integruotas ego socioetinės saviraiškos dėmuo (plg.: 

paskutinius marškinius atiduoti „1. mažai turint duoti“; paskutinius marškinius 

nusivilkti „mažai turint duoti; viską išleisti“; marškinius atiduoti nusivilkus 

„mažai turint būti dosniam“; be kelnių palikti „mažai turint duoti“; 

be sijono likti „mažai turint duoti“); 2) asmens neturto būsena determinuota 

socialinės būties nulemtų nelaimingų atsitikimų: vienais marškiniais 

„be daiktų, turto“; vienuos marškiniuos „be daiktų, turto“; kelnes prilopyti 

„turėti nuostolių“; per kelnes duoti „teikti nuostolių“; 3) asmens neturto 

būsena determinuota socialinės tikrovės realijų: paskutinius marškinius 

atiduoti „2. viską išleisti [teismuose už žemę]“; kelnių netekti „visai nusigyventi“; 

kelnes nuleisti „1. visko netekti, bankrutuoti“; paskutines kelnes 

nusimauti „visko netekti, bankrutuoti“; kelnės nusmuko „nusigyveno“; be 

kelnių likti (palikti) „1. nusigyventi“; be kelnių šveisti „nusigyventi“; kelnes 

nusimauti „2. nusigyventi“; iš kelnių išsivilkti „nuskursti“; iš kelnių iššokti 

„nusigyventi“; be marškinių likti (atlikti) „nuskursti, nusigyventi“; iš kailinių 

išsiversti į rankovę „nusigyventi, nuskursti“; 4) asmens nusigyvenimo 

nesėkmė determinuota socialiai nemotyvuotos egocentriškos jo elgsenos:




paskutines kelnes pragerti „viską pragerti“; paskutines kelnes prapūtauti 

„viską pragerti“; be kelnių (pa)likti „nusigyventi [puotaujant]“; be kelnių 

šveisti „nusigyventi [prasilošus]“. 

Analizuojamoje frazeologizmų mikrosemantinėje grupėje galima skirti 

atskirą semantinį fragmentą, kuriame įvaizdžiais marškiniai, kelnės ženklinama 

turtinių santykių priešprieša. Plg.: paskutinius marškinius lupti 

„labai išnaudoti“; paskutinius marškinius nuvilkti „viską atimti, išnaudoti“; 

paskutinius marškinius plėšti „išnaudoti“; marškinius nuvilkti „viską 

atimti“; kelnes auti „visai nuskurdinti“; kelnes numauti „įvaryti į vargą, į 

bankrotą, nuskurdinti“; kelnes nusmaukti „nuskurdinti“; iš kelnių išvilkti 

„nuskurdinti“. 

Aiškiai matyti, jog ši mikrosemantinė grupė susiformavo veikiama pejoratyvinės 

raiškos dėsnių, t. y. panašiuose frazeologizmuose turtinių santykių 

priešprieša šaržuojama, neretai apibendrinama groteskiškai. Išsamesnė šios 

mikrosemantinės grupės analizė leidžia pastebėti, jog konceptualiosios raiškos 

mikrokontekstams, įforminamiems su įvaizdžiu kišenė (var. kišenius), 

būdinga itin ryški dualistinė semantinė priešprieša neturtingas ↔ turtingas. 

Frazeologizmuose, kurių konceptu kišenė įprasminama asmens neturto 

būklė, ryškėja šios modelinės struktūros: I mikrosemantinis modelis: 

kišenė ← dyka; kiaura; maža; plika; siaura; tuščia (var. kišenius ← sausas; 

skylėtas; trumpas); II mikrosemantinis modelis: kišenė (var. kišenės) ← aptuštėjo; 

neleidžia; neneša; prakiuro; praplyšo; suplonėjo; serga džiova; var. 

kišenius (kišeniai) ← gauna džiovą; giedruoja; III mikrosemantinis modelis: 

kišenėje (var. kišenėse) ← šnypščia; gyvatė šnypščia; kirminas šnypščia; džiova; 

skylė; ubagas [yra]; vėjas švilpauja; vėjas švilpia; vėjai švilpia; var. kišeniuje 

← tuščia; išdžiūvo; IV mikrosemantinis modelis: kišenę ← aptemti; 

Beje, su asmens neturto būsena siejamas ir prasiskolinimas. Plg.: (kieno) 

kišenėje sėdėti; (kieno) kišenėje tupėti; į (kieno) kišenę įlįsti; į (kieno) kišenę 

lįsti; į (kieno) kišenę sulįsti. 

Analogiškai komponuojami frazeologizmų mikrosemantiniai modeliai, 

skirti turčiui apibūdinti: I mikrosemantinis modelis: kišenė ← ilga; pastora; 

pilna; plati; sunki; šilta (var. kišenius ← tvirtas); II mikrosemantinis modelis: 

kišenė ← išneša (var. kišenius ← skamba); III mikrosemantinis modelis: 

kišenėje ← turėti (var. kišeniuje ← apstu [yra]); IV mikrosemantinis modelis: 

kišenę ← gerą turėti; atsikišusią turėti; prisimurdyti (var. kišeniùs ← prikimšti; 

prisikrauti). 

251

252 




1.1.2. Konceptualiąja metaforine raiška įprasminamas asmens socioetinės 

elgsenos būdas: 

Tyrinėjant šios mikrosemantinės grupės frazeologizmus, galima pastebėti 

tokį dėsningumą: frazeologiniai mikrokontekstai su aprangos pavadinimais 

marškiniai, kelnės, kišenė, sijonas atskleidžia kontrastišką asmens 

socioetinį santykį su aplinka. Akivaizdžiai matyti, jog šios mikrosemantinės 

grupės frazeologizmų konceptualusis turinys integruoja ir įvairius 

asmens empatinės būsenos modelius. Plg.: 1) frazeologizmų asociacinė 

raiška skirta apgavystės fenomenui metaforiškai apibendrinti, apgaulaus 

asmens elgsenai apibūdinti: kelnes mauti „prievarta ir apgaule atimti“; 

kelnes numauti „apgauti“; kelnes nusmaukti „2. apgauti“; paskutinį sijoną 

nuvilkti „gauti, išvilioti viską“; drabužius nuvilkti nuo kupros „viską išprašyti“; 

kailinius išnerti „apgauti“; kišenės apvalymas „pinigų išviliojimas“; 

kišenes apšluostyti „išvilioti pinigus“; kišenes iškratyti „apvogti, apsukti“; 

kišenę iššluostyti „apvogti“; prie kišenių lįsti „vogti“; var. kišenius: kišeniùs 

liuobti „vilioti pinigus“; į kišenius lįsti „vogti“; 2) frazeologizmų asociacinė 

raiška skirta asmens ego laisvės varžymui metaforiškai apibendrinti: x – 

ego laisvės neturima dėl asmens amžiaus ypatumų: prie motinos sijono būti 

„būti vaikiškam, nesavarankiškam“; motkos sijono laikytis „būti nesavarankiškam, 

bailiam“; po sijonu laikyti „lepinti (auginti nesavarankišką vaiką)“; 

xx – ego laisvės netenkama dėl psichologinės prievartos: po sijonu pakišti 

„atimti laisvę“; po sijonu patekti „vedus netekti laisvės“; prie sijono pririšti 

„suvaržyti (vyrą)“; xxx – ego laisvės atsisakoma savo valia: į sijoną įsikibti 

„2. klausyti (ppr. žmonos)“; į sijoną įsikabinti „klausyti (ppr. žmonos)“; į 

bobos sijoną įsikibti „aklai klausyti žmonos“; į moteriškos sijoną įsikibti neig. 

„vesti“; į kelnes įsitikėti „labai pamilti (vaikiną), pasiduoti vaikino jausmams“; 

xxxx – ego laisvės netenkama dėl neapgalvotų veiksmų: skvernas 

prisėstas „jau nelaisvas“; galima dar įžvelgti ir atskirą metaforinės raiškos 

fragmentą, kuriuo ženklinamas ego laisvės atgavimas: iš po sijono išlįsti „atsikratyti 

motinos globa“; nuo motinos sijono atitrūkti „pasidaryti savarankiškam“; 

3) frazeologizmų asociacinė raiška įprasmina asmens (ar asmeniui) 

taikomą psichologinę prievartą: konceptas kelnės: kelnes pritraidinti vlg. 

„prigąsdinti“; kelnes purtyti „smarkiai grasinti“; kelnes nuauti „2. prigriebti, 

pričiupti“; konceptas skvernas: skvernus prikirpti „pričiupti“; skverną 

priverti „pričiupti vagiant“; į skvernus kibti „primygtinai klausti, reikalauti“; 

už skvernų graibstyti „primygtinai klausti, kamantinėti“; už skvernų




tąsyti „primygtinai reikalauti parduoti“; konceptas apykaklė: už apykaklės 

užlįsti „pakenkti“; konceptas kepurė: per kepurę gauti „būti nužemintam, 

papeiktam“; 4) frazeologizmų asociacine raiška įprasminama aplinkai asmens 

taikoma fizinė prievarta: konceptas diržas: diržas kybo „sakoma grasinant 

bausti, mušti“; diržas kruta „sakoma grasinant bausti, mušti“; diržą 

paragauti „būti sumuštam baudžiant“; diržo prašytis „būti vertam pylos“; 

diržą suėsti „būti sumuštam baudžiant“; diržą susigriebti „būti sumuštam 

baudžiant“; diržą užsidirbti „būti sumuštam baudžiant“; diržas užšoko ant 

nugaros „gavo mušti“; konceptas kelnės: duoti per kelnes „mušti“; kelnes 

nuleisti „2. primušti“; kelnes pridėti „2. gauti lupti“; į kelnes įkrėsti „prilupti“; 

per kelnes gauti „būti mušamam“; konceptas kepurė: per kepurę duoti 

„sumušti“; konceptas sijonas: duoti per sijoną „mušti“; konceptas skuduras 

(skarmalas): skudurus išmaišyti „prilupti“; skudurus išskalbti „prilupti“; 

skudurus išvanoti „primušti“; skudurus taisyti „lupti, perti“; į skudurus 

duoti „prilupti“; į skudurus gauti „būti primuštam“; į skudurus sumesti 

„prilupti, išperti“; į skarmalus gauti „būti sumuštam“; konceptas kailiniai 

(sinon. skranda): kailinius nunerti „prilupti, primušti“; skrandą suryti „būti 

primuštam“; konceptas švarkas (dial. šarkas): į šarką duoti „mušti“; į šarką 

gauti „būti mušamam“; šarkus išsinešti „išvengti mušimo“; į šarkus gauti 

„būti mušamam“; duoti į švarkus „mušti“; gauti į švarkus „būti primuštam“; 

savo švarkų nebeišnešti „būti priluptam“; savo švarkų nebesurinkti 

(var. nebesurankioti) „būti priluptam“; konceptas sermėga: į sermėgą dėti 

„mušti“; konceptas šalbierka (l. szalbierka „liemenė“; kontekstinis sinonimas 

marškiniai); gauti į šalbierką „būti primuštam“; konceptas kalnierius 

(l. kolnierz „apykaklė“): kalnierių apardyti „apmušti“; kalnierių ištaisyti 

„primušti“; kalnierių karšti „mušti“; į kalnierių duoti „mušti“; į kalnierių 

kibti „imti muštis“; į kalnierius susikibti „imti muštis“; prie kalnieriaus taisytis 

„rengtis mušti“; už kalnieriaus „prievartos būdu“. 

253 

1.1.3. Konceptualioji metaforinė raiška, atskleidžianti įvairias asmens 

emocines būsenas: 

Iš metaforiškai eksplikuojamų asmens emocinės saviraiškos sociumo 

aplinkoje modelių būdingiausias yra baimės afekto būsenos modelis, o kitos 

emocinės būsenos konceptualiąja frazeologine raiška įprasminamos vos 

vienu kitu fragmentu. Plg.: 1) metaforiškai įprasminamas žmogaus išgąstis, 

baimė: konceptas kelnės: pilnos kelnės „labai išsigandęs“; kelnes prileisti

254 




„sakoma apie išsigandusį“; į kelnes kretėti „labai bijoti“; į kelnes šiktis vlg. 

„apie labai bijantį“; miltus sijoti kelnėse „drebėti (iš baimės)“; skystos kelnės 

„kas bijo, bailys“; į šią mikrogrupę būtų galima įtraukti ir frazeologizmus, 

kurių konceptualiosios raiškos turinyje baimės turinys yra antrinis: kailinius 

nešti „bėgti (ko vengiant)“; kelnes išnešti „pabėgti, išsinešdinti“; kelnes 

nešti „sprukti“; į kelnes duoti „sprukti“ (beje, frazeologizmų kelnes išnešti; 

kelnes nešti modeliniai fragmentai gali būti įvairūs: kojas (kinkas, kulnus) 

išnešti; kudašių (kudlas, kuodą išnešti); kailį (sveiką kailį) išnešti; konceptas 

kepurė: pilna kepurė priaugo plaukų „labai išsigando“; kepurė pasikėlė 

ant galvos „labai išsigando“; kepurė pasistojo „pasidarė baisu“; konceptas 

marškiniai: užpakalis grobsto marškinius „suima baimė“; subinė gaudo 

marškinius vlg. „apie labai išsigandusį“; subinė grobsto marškinius vlg. „l. 

apie labai išsigandusį“; subinė ryja marškinius vlg. „l. apie labai išsigandusį“; 

rūra grobsto marškinius vlg. „išsigandęs“; 2) metaforiškai įprasminama 

emocinio impulsyvumo, gyvumo afektinė būsena: konceptas kelnės: kelnėse 

neįsitekti „apie išdykėlį“; konceptas marškiniai: marškiniuose nerimti 

„būti labai judriam“; marškiniuose netilpti „labai nerimti“; kaip ne savo 

marškiniuose „apie nerimstantį“; iš marškinių nertis „labai stengtis“; 3) konceptualiąja 

frazeologine raiška ženklinama pykčio afekto būsena: konceptas 

kelnės: į kelnes skiesti „karščiuotis“; truputį trinti kelnėse „karščiuotis“; 

konceptas kailiniai: kailiniai sudrebėjo „supyko“; 4) konceptualiąja frazeologine 

raiška ženklinama asmeniui apsigavus patirta nuoskauda, graužatis: 

konceptas kelnės: kelnes nusiauti „apsigauti“; kelnes nusimauti „apsigauti“; 

5) metaforiškai įprasminama asmens kaltės pajauta: konceptas kelnės: kaip 

kelnes pridėjęs; konceptas marškiniai: subinė grobsto marškinius vlg. „riesta 

gyventi“; 6) neapibrėžta, indiferentiška afekto būsena („Frazeologijos žodyne“ 

įregistruoti 3 sakinio struktūros frazeologizmai, komponuojami su 

konceptualiosios raiškos sąvokomis kelnės, marškiniai): nei bėgti, nei rėkti, 

nei kelnes turėti „sakoma patekus į keblią padėtį“; dievas maunas kelnėm 

„sakoma, kai šnekantis staiga visi nutyla“; podės marškiniais pasitikėk „sakoma 

netikint, kad bus įvykdytas pažadas“; 7) nespecifinė noro, troškimo, 

pastangų būsena: konceptas kelnės: kelnės aukštai „sakoma norint baigti 

kalbą“; konceptas marškiniai: iš marškinių nertis „labai stengtis“; kaip ne 

savo marškiniuose „apie nerimstantį“; į (kieno) marškinius nelįsk „nenorėk 

būti (kieno) kailyje“; 8) metaforiškai įprasminama žmogaus nuovargio, 

silpnumo (ppr. dėl darbo ar susirgus) būsena: konceptas kelnės: kelnes




pridėti „1. nusikamuoti besistengiant“; konceptas marškiniai: subinė ryja 

marškinius vlg. „2. neturi jėgų“; 9) metaforiškai įprasminama apsimestinė 

būsena: konceptas kailiniai: kailiniais užsidengti „nuduoti nerūpestingą“; 

10) metaforiškai įprasminama girtuoklystės būsena: konceptas kailiniai: 

kailinius išskalbti „prisigerti“; konceptas kepurė: po kepure turėti „būti įgėrusiam“; 

konceptas skvernas: palaidais skvernais „prisigėręs“; 11) metaforiškai 

įprasminama momento situacija: konceptas skarmalai: ant skarmalų 

minti „apie būriu skubiai bėgančius“. 

255 

1.1.4. Asociacinės raiškos modeliai, įprasminantys žmogaus biologinį 

amžių: 

Iš anksto galima pasakyti, kad šios mikrosemantinės grupės frazeologinių 

modelių vartosena šnekos akte situaciškai interferuoja. Tai lemia 

šnekos akto intencija. Šnekos akte kalbėtojui keičiant metaforiškai įprasminamo 

amžiaus tarpsnio kontūrą, natūraliai pakinta ir frazeologinės raiškos 

emocinis turinys. Taip frazeologizmas įgauna naują funkcinę apibrėžtį. 

Plg.: 1) metaforiškai įprasminamas vaikystės amžiaus tarpsnis: konceptas 

kelnės: be kelnių bėgioti „būti mažam“; kelnėse pasiklysti „būti mažam“; 

konceptas škurlis: iš škurlių iškristi „paūgėti“; 2) metaforiškai įprasminamas 

paauglystės amžiaus tarpsnis: konceptas kelnės: kelnių nesutvarkyti 

„būti nesubrendusiam“; per lengvas į kelnes „nesubrendęs, nepasiruošęs“; į 

kelnes susitūpęs „mažas, nevykęs“; per siauras į kelnes (situaciškai šie frazeologizmai 

pejoratyvine intencija gali būti adresuojami ir suaugusiam vyrui); 

3) metaforiškai įprasminamas suaugusio žmogaus amžiaus tarpsnis: 

konceptas kelnės: kelnes priaugti „subręsti“; kelnes panešti „subręsti“; konceptas 

kepurė: vos kepurę panešti „apie suaugusį silpną vyrą“; konceptas 

sijonas: į sijoną eiti „domėtis moterimis“. 

1.1.5. Asociacinės raiškos modeliai, atskleidžiantys asmens šeiminę padėtį: 

Iš frazeologizmų asociacinės raiškos modelių aiškiai matyti, kad subtilus 

šeimos kūrimo klausimas praeityje buvo sprendžiamas be užuolankų, visai 

atvirai. Viršų ima metaforiškos modelinės struktūros, kurių konceptualioji 

raiška komponuojama su skaros, skudurų (skarmalų, fonetinis variantas 

škarmalų „suplyšusių drabužių“), sijono įvaizdžiais. Plg.: skaras mesti į 

kupetą juok. „kurti šeimą, vesti“; skaras sudėti į kupetą juok. „kurti šeimą, 

tuoktis“; skurlius mesti į krūvą juok. „vesti“; skurlių sumetimas juok. „ve-

256 




dybos“; škurlius suglausti į krūvą „sueiti kartu gyventi“; škurlius sumesti 

„sueiti kartu gyventi“; škurlius susimesti „sueiti kartu gyventi“; su škurliais 

susieiti „susitaikyti sutuoktiniams“; sijoną užmauti ant galvos „apvesdinti 

jauną ar mulkį“; sijoną platinti „būti nėščiai“. 

1.1.6. Konceptualioji metaforinė raiška, įprasminanti žmogaus charakterio 

ypatybes: 

Šis mikrosemantinis modelis produktyvus. Galima sakyti, dėl to, jog 

konceptų marškiniai, kelnės, kepurė, kišenė, sijonas, užantis loginis semantinis 

kontekstas itin dera asmens socioetinei elgsenai ženklinti. Plg.: 

x – teigiamos asmens būdo savybės: konceptas kelnės: ne į kelnes kišamas 

„neištižęs“; konceptas kepurė: kepurėje nemiegoti „netinginiauti“; kepurėje 

nepamiegosi „reikia būti akylam“; po kepure turėti „būti gudriam“; konceptas 

kišenė: žodžio neieškoti kišenėje „apie iškalbingą“; žodžio nerinkti kišenėje 

„apie iškalbingą“; konceptas añtis (užantis): nors už ančio dėk „mielas, 

jautrus“; nors į užantį dėk „labai geras (giriant)“; xx – neigiamos asmens 

būdo savybės: konceptas kelnės: kelnės per žemai „prasčiokas, neišmanėlis“; 

kaip ubago kelnės „apie išdykusį“; konceptas kepurė: kepurę pakreipęs 

„apie įsivaizdinantį“; kepurė pakyla aukštyn „didžiuojasi“; konceptas 

kailiniai (sinon. skranda): kailinius vartyti „kaitalioti pažiūras“, kailinius 

versti „keisti pažiūras“; kailinius persiversti „pakeisti pažiūras“; kitus kailinius 

vilkti „keisti pažiūras, laužyti priesaiką“; kaip sena skranda „apie daug 

plepantį“; konceptas marškiniai: marškinius išsiversti „pakeisti pažiūras 

prisitaikant“; marškinius išversti ant kito šono „pakeisti pažiūras prisitaikant“; 

marškinius vartyti „kaitalioti pažiūras“; konceptas rankovė: išversta 

rankovė „kas keičia pažiūras“; kaip rankovės išvirto „pakeitė pažiūras“; 

versta rankovė „kas išsižadėjęs savo įsitikinimų, nusistatymo“; milo rankovė 

„nevykėlis“; į milo rankovę pavirsti „aptingti“; konceptas pirštinė: kaip 

pirštinėms vartytis „keisti pažiūras“; kaip pirštinę vartyk „labai nepastovus“; 

konceptas švarkas: švarką versti antraip „keisti pažiūras“; konceptas milas: 

vieno milo „tinginys“; prie milo „tinginys“; į milą įsimesti „aptingti“; 

milo nepanešti „tingėti“; konceptas skiautė: skerso milo skiautė „neprotinga 

mergaitė“; konceptas añtis (užantis): iš ančio ant dančio „apie nemokytą, 

neišmanantį“; nuo ančio iki dančio „apie nemokytą, neišmanantį“; gyvatę 

maitinti užantyje „apie klastingą saviškį“; akmenį turėti užantyje „turėti piktų 

kėslų“; akmenį nešioti užantyje „turėti piktų kėslų“; konceptas škurlis:




šlapiu škurliu trenktas „puskvailis“; konceptas pamušas (var. pamušalas): 

su pamušais „suktas“; pamušų prisirinkti „mokėti ką pašiepti, suktai kalbėti“; 

pamušus išversti „keisti pažiūras, tikintis naudos“; vėjo pamušalas 

„vėjavaikis, plevėsa“; konceptas kišenė: skatikas šokinėja kišenėje „apie išlaidų“; 

kišenes plėšyti „būti išlaidžiam“; kišenėje nepabūti „apie pinigų švaistymą“; 

konceptas skvernas: vėjo skvernas „vėjavaikis“; konceptas marškonas 

/ vilnonas: marškonas ataustas vilnonu „apie pagyrūniškumą“. 

257 

1.1.7. Asociacinė frazeologizmų raiška, įprasminanti kiekybės santykius: 

Tyrinėjant šią mikrosemantinę grupę galima pastebėti, jog frazeologizmų 

konceptualiajai raiškai pasitelkiami šie konceptai: x – semantiniam 

turiniui „daug“ ženklinti vartojami konceptai marška, kepurė, skvernas, 

rankovė. Plg.: kaip marška „daug“; kaip marškos „daug, storai“; su kepure 

neprimesi „labai daug (yra)“; kur kepurę mesi „sakoma daug ko esant“; 

pilnas skvernas „daug“; kaip iš rankovės „l. gausiai; 2. smarkiai“; kaip iš 

kunigo rankovės „gausiai, smarkiai (lyja)“; xx – semantiniam turiniui „mažai“ 

ženklinti vartojami konceptai añtis (užantis); lopas; skvernas. Plg: 

užantį nuogaliui „visai nieko“; kiek nuogam už ančio „visai nieko“; kaip 

nuogam už ančio „visai nieko“; į gryną užantį „visai nieko (negauti)“; kaip 

nuogas užantyje „nieko (negauti, neparnešti)“; nė lopo „visai (nėra)“; kaip 

pro skvernus „vos vos, neryškiai (prisiminti)“; ant skverno „visai ne“. 

1.1.8. Asociacinės raiškos modeliai, metaforiškai ženklinantys žmogaus 

išorę: 

Šios mikrosemantinės grupės frazeologizmų konceptualiajai raiškai būdingi 

asociatyvai skuduras, marškiniai, skara, lopas, rankovė, pirštinė. 

Plg.: skudurų apaštalas „apie labai apiplyšusį“; kaip skudurų karalius „apie 

labai suplyšusį“; kaip skudurų velnias „apie apsileidusį“; Adomo marškiniais 

„visai nuogas“; su Ievos marškiniais „nuoga“; skaros lekia per galvą 

„apie suplyšusius drabužius“; lopas ant lopo „apie palaikį drabužį“; iš vienos 

rankovės „panašūs, tokie patys“; kaip pirštinė „mažas, menkas“. 

1.1.9. Konceptualioji metaforinė raiška, skirta darbo santykiams įprasminti: 

Galima sakyti, jog šios reikšmės frazeologizmų mikrosemantiniai modeliai 

nepasižymi itin didele gausa, nes aprangos atributai nėra lemiamas

258 




veiksnys apibūdinant asmens darbštumą ar tinginystę. Paprastai šį kontekstą 

frazeologijoje įprasmina somatiniai pavadinimai ranka, nugara, kupra, 

kojos, kenklės, keliai, pilvas, sprandas, vlg. subinė, šonas, pirštas, delnas. 

Iš nagrinėjamos mikrosemantinės grupės „Frazeologijos žodyne“ randame 

keletą konceptualiosios raiškos modelių, sudaromų su konceptais kelnės, 

kailiniai, rankovės, kepurė. Plg.: kaip kelnes atsileidęs „prastai (dirba)“; 

kelnes pasidėjus „smarkiai, išsijuosus (dirbti, rūpintis)“; kailinius padėti 

„smarkiai dirbti, be paliovos darbuotis“; rankoves atsiraitęs (atsiraitojęs) 

„smarkiai, energingai (dirbti)“; rankoves pasiraityti „smarkiai dirbti“; 

atraitytomis rankovėmis „energingai triūsti“; kepurę pasidėjęs „išsijuosęs, 

smarkiai (dirba)“. 

1.1.10. Konceptualioji frazeologinė raiška, įprasminanti žmonių bendrabūvio 

papročius: 

Pasisveikinimo paprotys: konceptas kepurė: kepurę kelti „pasisveikinti 

ar atsisveikinti; kepurę kylėti „pasisveikinti ir atsisveikinti“; kepurę pakylėti 

„pasveikinti“; kepurę lenkti „sveikintis“; kepurę nuimti „pasveikinti, pareikšti 

pagarbą“; kepurę nukelti „pasveikinti“; kepurę pakelti „pasveikinti“; 

ėjimo į svečius paprotys: konceptas kailiniai: kailinius (iš)utinėti (pa)duoti 

juok. „sakoma apie ėjimą į svečius pirmąją švenčių dieną“; sveikinimo 

su vedybomis paprotys: konceptas skvernas: per skverną sveikinti „sakoma 

ką tik vedusiam“; sutarimo tuoktis paprotys: konceptas skvernas: rankas 

pasispausti per skverną „sutarti tuoktis“; pasirūpinimo įkapėmis paprotys: 

konceptas sermėga: sermėgą siūti „rūpintis karstu mirčiai artėjant“. 

2.2. Lietuvių frazeologizmų, sudarytų su apavo 

p ava d i n i m a i s , ko n c e p t u a l i o s i o s m e t a f o r i n ė s 

raiškos ypatumai 

Asociacijų raiškos modeliai, sudaryti su apavo pavadinimais, iš esmės 

yra skirti įvairioms žmogaus būsenoms įprasminti, žmonių tarpusavio 

santykiams nusakyti. Pagal lekseminės raiškos tipologiją frazeologizmus, 

sudarytus su apavo pavadinimais, galima skirti į dvi grupes: I – frazeologizmai, 

asociacijų raiškoje integruojantys senuosius, t. y. archyvinio leksikos 

fondo pavadinimus; II – frazeologizmai, asociacijų raišką grindžiantys 

universaliąja, t. y. pagrindinio žodyninio fondo leksika.




2.2.1. Archyvinio leksikos fondo konceptualiosios frazeologinės metaforos, 

jų raiška 

Į archyvinį leksikos fondą pasitraukę senžodžiai išlieka aktyviai vartojami 

daugelyje frazeologizmų, kurių vidinėje struktūroje jie įkomponuoti 

kaip savotiški praeities gyvenimo reliktai. Beje, dabartinio kalbėtojo sąmonėje 

frazeologizmai, į kurių lekseminę sudėtį įeina vadinamoji kalbos 

archyvo leksika, neretai funkcionuoja kaip nemotyvuotos reikšmės idiomos. 

Šių frazeologizmų motyvaciją išblukino laikas, nusinešęs į užmarštį 

buvusias socialines ir kultūrines gyvenimo realijas. 

Tyrinėdami frazeologizmus, kurių lekseminėje sudėtyje integruota archyvinio 

fondo leksika, galime įžvelgti šią būdingąją konceptualiosios metaforinės 

raiškos tipologiją: 

2.2.1.1. Konceptualioji frazeologinė raiška, įprasminanti žmogaus charakterio 

ypatybes: 

Akivaizdžiai matyti, jog šios mikrosemantinės grupės frazeologizmuose 

vadinamoji „sąmonės turinio aktualizacija“ (Gudavičius 1994, 12) įgauna 

pejoratyvinio tikrovės atspindžio kryptį. Frazeologinė raiška modeliuojama, 

gilumos struktūroje integruojant konceptų autas, klumpė (var. 

klumpis), vyža (vyžena), naginė metalingvistinį turinį. Plg.: konceptas 

autas: auto vietoje „niekam tikęs, prastas“; autų skalbti šunims „apie niekam 

tikusį“; konceptas klumpis: paskutinis klumpis „kas nevykęs, ištižęs“; 

konceptas naginė: kaip nagines pardavęs „apie pagyrūną“; ubago naginė 

„plevėsa“; konceptas vyža (var. vyžas; vyžena): vyžos vėrimo nevertas 

„niekam tikęs“; vyžos nevertas „prastas“; vyža nevežamas „prastas“; vyžos 

nevežamas „prastas, niekam tikęs“; vyžoje nevežamas „visai prastas, niekam 

tikęs“; vyža vežamas „prastas, nesumanus“; vyžoje vežamas „prastas, nesumanus“; 

vyžomis vežamas „prastas, nesumanus“; kaip vyžu daužtas „apdujęs, 

apykvailis“; Kavarsko vyža „sakoma apie kvailą, netikusį žmogų“; 

kumelės vyža neig. „netikėlis“; vyženos nestovėti „būti nevertam“; vyženoje 

nevežamas „niekam tikęs, prastas“; su vyžena nevežamas „niekam tikęs, 

prastas“; kaip vyžena „apie silpną, ištižusį“; karklakailio vyžena neig. „niekam 

tikęs žmogus“. 

Kaip matome, šioje mikrosemantinėje grupėje dominuoja konceptualiosios 

metaforos, grindžiamos asociacinio turinio vyža raiška. Šių metaforų 

frazeologinis modeliavimas iš esmės vyksta, pasirenkant tris bū- 

259

260 




dinguosius asociacinių ryšių fragmentus: I asociacinių ryšių fragmentas: 

vyžoje ← vežti (resp. vežamas); II asociacinių ryšių fragmentas: vyžoje 

← nevežti (resp. nevežamas); III asociacinių ryšių fragmentas: vyža 

(vyžena) ← [kieno]. 

Pirmųjų dviejų fragmentų tipologijoje ryškėja įvairiopos gramatinių 

sintaksinių formų moduliacijos (plg.: vyža vežamas / vyžoje vežamas / vyžomis 

vežamas; vyženoje nevežamas / su vyžena nevežamas). Trečiasis asociacinių 

ryšių fragmentas multiverbalizuotas, pagrįstas vis nauju situaciniu 

kontekstu. Taip į asociacinių ryšių fragmentą įtraukiami ne tik bendriniai, 

bet ir tikriniai daiktų pavadinimai, turintys tokią pat pejoratyvinę intenciją 

(beje, pavadinimas karklakailis frazeologizmo gilumos struktūroje funkcionuoja 

kaip leksinis semantinis perdirbinys, o toponimas Kavarskas turi 

vadinamojo kolokvializmo paskirtį). 

2.2.1.2. Konceptualioji frazeologinė raiška, įprasminanti individo socioetinę 

saviraišką aplinkoje: 

Būdingieji šios mikrosemantinės grupės fragmentai yra šie: „negerbti, 

prastu laikyti“: vyžoje nevežti; vyže vežioti; „niekinti, žeminti“: už vyžą 

laikyti; už vyžių laikyti; naginės vietoje; į autą paversti; „šaipytis“: į klumpį 

telpa; „apgaudinėti, mulkinti“: į vyžą pinti; „apkalbinėti“: vyža kelias; vyža 

šokinėja ant sąšlavyno; naginė vėpčioja ant sąšlavyno; naginės šokinėja ant 

kiemo; paskutinė naginpalaikė šokinėja; paskutinė kuntaplė šokinėja. 

Iš šių fragmentų produktyviausias yra „apkalbinėti“, nes jis siejamas su 

žmonių bendruomenei egzistenciškai itin svarbiu naujos šeimos kūrimu. 

Galima pastebėti, jog šis fragmentas modeliuojamas pagal vieną metaforinę 

siužetinę liniją: vyža (naginė, kuntaplė) ← (ką daro kur?). Asociacijų 

raiška šokinėja (vėpčioja) ant sąšlavyno šiuose frazeologizmuose akivaizdžiai 

paženklinta šaržo stilistika, o sememos paskutinė paskirtis yra atlikti 

intensifikuojamąjį vaidmenį. 

2.2.1.3. Konceptualioji frazeologinė raiška, ženklinanti žmogaus gyvybės 

nutrūkimą: 

Būdingieji šios mikrosemantinės grupės modeliai yra komponuojami su 

konceptais autas (var. autskaris), naginė, klumpė (var. klumpis), kojenos 

(beje, kojenos XIX a. siūtos iš neišdirbtos galvijų odos). Krenta į akis ne 

tik mikrokontekstų situacijų įvairovė, bet visų pirma vadinamasis etnogenetinis 

šio reiškinio vertinimas, valstietiškai familiarus jo traktavimas. Plg.:




konceptas autas (var. autskaris): autus padžiauti; autus uždžiauti; konceptas 

naginė: nagines ištiesti; nagines nuspirti; nagines padžiauti; konceptas klumpė 

(var. klumpis): klumpes padėti; klumpes nukratyti; klumpes užversti; iš 

klumpių išgriūti; iš klumpių iškristi „3. mirti“; iš klumpių išversti; nuo klumpių 

nuvirsti; klumpius užvartyti; klumpiai nulakstė; klumpės aukštyn; konceptas 

kojenos: kojenas pastatyti; kojenų pastatymas neig. „mirtis“; kojenas 

padžiauti; kojenas pakratyti; konceptas kurpė: nuo kurpių nukrypti „mirti“. 

Aiškiai matyti, jog teikiamos mikrosemantinės grupės frazeologinė raiška 

modeliuojama, akcentuojant staiga įvykstantį veiksmą (plg.: padžiauti; 

uždžiauti; ištiesti; nuspirti; padėti; nukratyti; nukrypti; užversti; išgriūti; iškristi; 

išversti; nuvirsti; užvartyti; nulakstė; pastatyti; padžiauti; pakratyti; nukrypti). 

Šiomis verbalinio turinio sememomis kuriamas vadinamasis metafizinės 

raiškos modelis, t. y. žodžių junginys perkeliamas į konceptualųjį lygmenį. 

Vis dėlto produktyviausias šios mikrosemantinės grupės fragmentas yra su 

konceptu klumpė (var. klumpis). Galimas dalykas, tai pirmiausia nulemta 

šio valstiečių apavo įprastumo. Antra, kalbėtojo sąmonę pasiekia asociacijų 

ryšiuose glūdintis antrinis, t. y. foninis semantinis požymis „garsiai, su 

trenksmu“ (tai sustiprina šių frazeologizmų ekspresyvumo išgales). 

2.2.1.4. Asociacijų raiška, įprasminanti įvairiopas žmogaus būsenas: 

Miego būsena: konceptas naginė: nagines raukti „knarkti miegant“; 

nuovargio būsena: konceptas klumpė: iš klumpių kristi; iš klumpių iškristi; 

pykčio afekto būsena: konceptas naginė: mina kaip kalakutas naginę; girtumo 

būsena: konceptas naginė: nagines kratyti; kaip šlapia naginė; konceptas 

klumpė: iš klumpių virsti; iš klumpių išvirsti; iš klumpių versti; ligos būsena: 

konceptas klumpė: iš klumpių iškristi. 

2.2.1.5. Frazeologiniai asociacijų raiškos modeliai, skirti žmogaus išorei 

apibūdinti: 

Ši mikrosemantinė grupė nėra itin gausi. „Frazeologijos žodyne“ randame 

vos keletą pasakymų su frazeologizuojamąjį krūvį turinčiu semantiniu 

centru naginė. Plg.: „apie susiraukusį, raukšlėtą“: kaip naginė; kaip 

pernykštė naginė; kaip sena naginė. 

Galima pastebėti, jog šių pastoviųjų palyginimų asociacijų raiškoje interferuoja 

du semantiniai fragmentai: l) „asmens vidinė būsena [pyktis]“; 

2) asmens išorė. Šių pastoviųjų palyginimų vidinėje struktūroje sememos 

pernykštė, sena atlieka reikšmės intensyvinimo vaidmenį. 

261

262 




2.2.1.6. Konceptualioji frazeologinė raiška, skirta slinkties veiksmo fragmentams 

modeliuoti: 

Slinkties veiksmui asociatyviai įprasminti vartojami šie archajinės leksikos 

vienetai: autas, klumpė, vyža. Plg.: „išeiti“: klumpes išnešti; „sunkiai 

eiti“: klumpių nepanešti; „bėgti, pabėgti“: autus nešti; autų skalbti eiti; klumpes 

nešti; klumpes parnešti; į klumpes dėti; „susieiti, susiburti“: klumpes sunešti; 

klumpių sunešimas; vyža degina ugnį „apie greitą ėjimą“; vyžas supinti 

„pabėgti iš tarnybos“; vyža skelia ugnį „smarkiai eiti“; kaip vyžas pindamas 

„apie svyrinėjantį“. 

Akivaizdžiai matyti, kad būdingasis slinkties veiksmo fragmentavimo 

modelis yra: konceptas + verbalinės raiškos fragmentas nešti. Šių pasakymų 

frazeologizacija grįsta būtent verbalinės raiškos fragmento perkėlimu į 

aukštesnį, t. y. metaforinį, lygmenį, todėl frazeologizmo gilumos struktūroje 

deaktualizuotas daiktiškasis, realusis veiksmas ima funkcionuoti kaip 

simbolis. Apskritai daugeliui šių pasakymų būdinga vadinamoji laisvojo 

ir frazeologizuotojo žodžių junginių difuziška sąveika. Vis dėlto kai kurie 

šių frazeologizmų, kaip antai: autų skalbti eiti „bėgti, pabėgti“, vyža degina 

ugnį „apie greitą ėjimą“, vyža skelia ugnį „smarkiai eiti“; vyžas supinti 

„pabėgti iš tarnybos“– jau yra veikiami vadinamojo idiominio sustabarėjimo, 

dėl kurio išblėsta asociacijų ryšiai kalbėtojo sąmonėje. Pasirengimas 

vadinamajam idiominio sustabarėjimo šuoliui frazeologizme gali vykti 

laipsniškai. Antai frazeologizmo į klumpes dėti „bėgti, pabėgti“ metaforinis 

konceptualumas realizuojamas eliptiška raiškos forma (praleidžiant realųjį 

įvaizdį kojos; plg. transformą: į klumpes kojas dėti) – tai pasakymą į klumpes 

dėti neabejotinai pakylėja į aukštesnį konceptualiųjų frazeologinių metaforų 

lygmenį. 

2.2.l.7. Konceptualioji frazeologinė raiška, įprasminanti visuomenės 

narių turtinius santykius: 

Natūralu, jog šių frazeologizmų modeliavimą apibrėžia vadinamoji 

dualistinė šio reiškinio priešprieša: „turtingas–neturtingas“. Plg.: „neturtingas“: 

vyžas apsiauti; su vyžomis; su vyžais eiti; ubagės klumpis medinis; 

„turtingas“: vyžas numesti; vyžas pamesti. 

Šių pasakymų frazeologizacija yra pasiekusi tik pirminę stadiją (išskyrus 

sustabarėjusią idiomą ubagės klumpis medinis), nes asociacijų ryšiuose 

dar difuziškai tebesąveikauja laisvojo žodžių junginio ir metaforiškai perkeliamo 

junginio prasmės.




2.2.2. Pagrindinio (resp. universaliojo) žodyno fondo konceptualiosios 

frazeologinės metaforos, jų raiška 

Konceptualioji frazeologinė raiška, modeliuojama su pagrindinio (universaliojo) 

žodyno fondo leksika, iš esmės pasitelkia tik keletą apavo pavadinimų: 

batas (paprastai dgs. batai), šliurė (var. šliurės), šlepė. Atlikus 

frazeologinės raiškos modelių, sudarytų su vadinamąja universaliąja, 

t. y. pagrindinio žodyno fondo leksika, tyrimus, galima konstatuoti, jog 

konceptualiosios metaforos dažniausiai integruoja apibendrintą koncepto 

batas sąvokinį turinį. Galima skirti šias būdingąsias frazeologinės raiškos 

mikrosemantines grupes: 

2.2.2.1. Asociacijų raiškos modeliai, ženklinantys asmens socioetinę 

elgseną: 

Šios mikrosemantinės grupės frazeologizmams būdingas didelis frazeologinio 

tikrovės transformavimo laipsnis. Tai pasakymai, į kurių sudėtį 

įeinantys žodžiai yra iš dalies arba visiškai „desemantizavęsi, jų reikšmė 

ištirpusi, dingusi bendroje junginio reikšmėje“ (Jakaitienė 1980, 100). 

Plg.: „kyšininkauti“: batus užlopyti; batų palopymas; „prasiskolinti“: į batą 

parlįsti; „pataikauti“: batus laižyti. 

2.2.2.2. Konceptualioji frazeologinė raiška, įprasminanti žmogaus charakterio 

ypatybes: 

Šioje mikrosemantinėje grupėje dominuoja neigiamas žmogaus būdo 

savybes apibūdinanti frazeologinė raiška. Plg.: „niekam netinkamas, prastas“: 

bato aulo nevertas; „neišprusęs, kvailas“: bato aulas; kaip bato aulas; 

„menkai išmanantis, negabus“: kaip bato aulas. 

2.2.2.3. Konceptualioji frazeologinė raiška, ženklinanti žmogaus gyvybės 

nutrūkimą: 

Frazeologizmai, metaforiškai įprasminantys fatališką žmogaus mirtį, iš 

esmės komponuojami pagal vieną būdingąjį mikrosemantinį modelį: batai 

(dgs. G. batus), šliurė + Verbum: batus nuraityti; batus palikti; batus pastatyti 

(vartojamas eksplikuotasis šio frazeologinio mikrokonteksto modelis: 

batus pastatyti į šiaurę); šliurę nuspirti. 

Ši asociacijų raiška modeliuojama ir prielinksnine konstrukcija: nuo 

šliurių nusinerti. 

Galima sakyti, jog šios semantinės reikšmės frazeologizmai atlieka savotišką 

stilistinės perifrazės vaidmenį ir susiformavo kalboje kaip eufeminė 

263

264 




raiška, paklūstant vadinamiesiems tabu dėsniams. Beje, panašų šių asociacinių 

tikrovės ryšių įforminimą galima įžvelgti ir kitose kalbose (plg. an. to 

kick the bucket pž. nuspirti kibirą „mirti“). 

2.2.2.4. Asociacijų raiška, įprasminanti įvairiopas žmogaus būsenas: 

Ši mikrosemantinė grupė nėra gausi. „Frazeologijos žodyne“ randame 

keletą frazeologizmų, kurių asociacijų raiškos modeliai iš esmės grįsti 

realiomis situacijomis. Plg.: „yra blogos nuotaikos“: batas graužia kulnį; 

„apie bijantį būti įskųstam“: batas veržia; „apie nuovargį“: iš šliurių išvirsti. 

Iš šių frazeologizmų akivaizdžiai matyti, kaip metaforinis reikšmės perkėlimas 

pakylėja laisvąjį žodžių junginį į aukštesnį kalbos sąmonės lygmenį 

(batas graužia kulnį; iš šliurių išvirsti), kaip pasirengiama vadinamajam 

„idiominiam šuoliui“ (batas veržia „apie bijantį būti įskųstam“). Panašios 

konceptualiosios metaforos atskleidžia kalbos sąmonėje vykstančią raiškos 

modelių cirkuliaciją, t. y. objektyvų kalbos raiškos galimybių naujinimo ir 

plėtimo procesą, kuriame itin svarbus tampa pirminis daiktų ir reiškinių 

nominavimas. Visa tai pagrindžia idėją, jog konceptualioji frazeologinė 

metafora negali būti laikoma tropu, atliekančiu ornamentinę, t. y. pervadinimo 

funkciją, bet tai yra „pati kalbos savastis, turinti pirminės nominacijos 

galią“ (Marcinkevičienė 1994, 14). 

Išvados 

Lietuvių frazeologizmų, vartojamų su aprangos (apavo) pavadinimais, 

asociacijų raiškos modeliai – tai atskira vientisa konceptualioji sistema, 

grįsta aplinkinio pasaulio atspindžiu kalboje. Kognityvus šio tikrovės fragmento 

(apranga, apavas) suvokimas veikė jo konceptualiosios raiškos turinį 

ir formas. Aprangos ir apavo semantinių laukų konceptualiosios frazeologinės 

metaforos susiformavo kaip unikalūs tikrovės atspindžio žmogaus 

sąmonėje modeliai, integruojantys tiek archyvinio, tiek ir pagrindinio 

(universaliojo) žodyno fondo leksiką. 

Didžioji dalis lietuvių kalbos frazeologizmų, analizuojamų šiame straipsnyje, 

kilo būtent pagrindinio, arba universaliojo, žodyno sistemoje. Ištyrus 

šių tikrovės fragmentų frazeologinio modeliavimo ypatumus, paaiškėjo, 

jog pagrindinio (universaliojo) žodyno fondo leksika labiau būdinga tiems 

pasakymams, kurie yra sudaryti būtent pagal „aprangos“ semantinio konteksto 

konceptualizuojamuosius modelius. Frazeologizmai, įprasminami




su „apavo“ semantinės reikšmės konceptais, iš esmės yra komponuojami, 

įtraukiant archajinį žodyną. 

Apskritai iš šių tyrimų aiškėja, jog archajinio ir universaliojo žodyno 

motyvaciją nagrinėjamų frazeologizmų vidinėje struktūroje iš esmės modeliavo 

vadinamasis kognityvinis kalbėtojo santykis su sociumo aplinka, 

socialine tikrove. Tai lėmė ryškią koreliaciją tarp frazeologizmo konceptualiosios 

reikšmės ir asociatyviai modeliuojamų suvokiamos tikrovės reiškinių. 

Daugelis šių konceptualiųjų frazeologinių metaforų, pateiktų „Frazeologijos 

žodyne“, turi aiškią semantinės motyvacijos apibrėžtį, nors kai kurių 

jų konceptai į frazeologiją yra pritraukti iš archajinio žodyno. Akivaizdu, 

kad nagrinėjamų frazeologizmų leksinę semantinę motyvaciją kalbėtojo 

sąmonėje veikė asociatyviojo suvokimo procesas, kuriame išsikristalizavo 

savitai unikalūs sociumo aplinkos (socialinės tikrovės) reiškinių tipologizavimo 

modeliai. 

„Frazeologijos žodyne“ rasta vos keletas tokių idiomų, kurios galėtų 

būti laikomos semantiškai nemotyvuotomis, t. y. jų vidinėje struktūroje 

asociatyvieji ryšiai yra aiškiai nutrūkę. Šių idiomų lekseminė struktūra 

rodo, jog panašiais atvejais konceptualusis tikrovės modeliavimas neįgavo 

vadinamosios eksplicitinės raiškos formos. 

Būdingiausias nagrinėjamų lietuvių konceptualiųjų frazeologinių metaforų 

tipas yra vadinamosios ontologinės metaforos, kurios metaforiškai 

perkeliamais apibendrintais daiktiškumo požymiais įprasmina sudėtingus 

sociumo aplinkos (socialinės tikrovės) reiškinius. 

Tyrimo metu pastebėta, jog teikiamų mikrosemantinių modelių frazeologizmų 

konceptualizacijai svarbią įtaką turėjo sociokultūrinė bei etnosemantinė 

panašių pasakymų vartojimo kalboje tradicija. Be to, panašių 

frazeologizmų metaforinės reikšmės išgalės akivaizdžiai priklauso nuo atitinkamo 

koncepto loginės-semantinės apibrėžties. Todėl tyrinėjant frazeologinio 

modeliavimo reiškinį tenka atsižvelgti į koncepto lekseminį turinį, 

įvertinti vadinamąjį koncepto metaforinį siužetiškumą. 

Apibendrinant reikėtų pasakyti, jog frazeologizmų, susijusių su semantiniais 

laukais apranga ir apavas, konceptualizacija skatino unikalios lietuvių 

socialinio (socioetinio) žodyno modeliavimo sistemos formavimąsi. 

Tai turėjo svarbią įtaką socialinės tikrovės reiškinių metaforiniam įprasminimui 

kalboje. 

265

266 




Santrumpos 

an. – anglų 

l. – lenkų 

dgs. – daugiskaita 

dial. – dialektinė forma 

juok. – juokavimo raiška 

neig. – neigiama reikšmė 

plg. – palyginkite 

ppr. – paprastai 

pž. – pažodžiui 

resp. – atitinkamai 

sinon. – sinonimas 

t. y. – tai yra 

var. – variantas 

vlg. – vulgarioji raiška 

Literatūra 

Drotvinas 1987 – Vincentas Drotvinas. Lietuvių kalbos leksika ir frazeologija. Vilnius: Mokslas. 

Drukteinytė 2006 – Vaida Drukteinytė. Metaforinis lietuvių kalbos slinkties veiksmažodžių 

vartojimas. Kalbos vienetų semantika ir struktūra, 31–39. Klaipėda: Klaipėdos universiteto 

leidykla. 

Fiske 1998 – John Fiske. Įvadas į komunikacijos studijas: vert. iš angl. Vilnius: Baltos lankos. 

Gabrėnaitė 2006 – Eglė Gabrėnaitė. Konceptualioji metafora reklamoje. Kalbos vienetų semantika 

ir struktūra, 51–59. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Gudavičius l994 – Aloyzas Gudavičius. Pasaulio vaizdas kalboje: eksplikacijos sferos. Tautos 

vaizdas kalboje, 11–16. Šiauliai: Šiaulių pedagoginio instituto leidykla. 


Jakaitienė 1980 – Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas. 

Lakoff, Johnson 1980 – George Lakoff, Mark Johnson. Metaphors we live by. Chicago, London: 

The University of Chicago Press. 

Marcinkevičienė 1994 – Rūta Marcinkevičienė. Kognityvinė metafora – kalbos universalumo 

ir unikalumo matas. Tautos vaizdas kalboje, 14–16. Šiauliai: Šiaulių pedagoginio 

instituto leidykla. 

Toleikienė 2003 – Reda Toleikienė. Asociacijų raiška kalboje (metaforiniai junginiai su žodžiais 

protas ir Verstand). Filologija, t. 8, 33–39. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 

Župerka 1983 – Kazimieras Župerka. Lietuvių kalbos stilistika. Vilnius: Mokslas. 

Тазетдинова 2006 – Раиса Тазетдинова. Структура языкового концепта и место национально-культурного 

компонента в ней. Русский язык за рубежом. № 2, 75–79.





267 

ON THE CONCEPTUAL MEANING OF LITHUANIAN 

CLOTHING AND FOOTWEAR IDIOMS 

Summary 

The phenomenon of lexico-semantic modelling of the Lithuanian 

clothing and footwear idioms is related to the whole system of conceptual 

metaphoric meaning of the vocabulary. It is obvious that cognitive perception 

of above-mentioned fragment of reality (i.e. clothing and footwear) 

has stimulated both the form and the content of idiomatic expression in 

the consciousness of the ordinary user of the language. The conceptual 

idiomatic expressions related to the semantic fields of clothing and footwear 

were formed by the system of integration of archaic and universal 

Lithuanian vocabulary. It is necessary to emphasize that the majority of 

the Lithuanian idioms analysed in the present paper were presented as 

based on the so-called universal vocabulary. Thus, the use of the universal 

vocabulary can be said to be one of the most characteristic features of the 

Lithuanian clothing idioms. Moreover, the lexico-semantic modelling of 

the Lithuanian footwear idioms traditionally included archaic vocabulary. 

Analysis of the phenomenon of lexico-semantic modelling of the 

above-mentioned fragment of Lithuanian idioms led to the conclusion 

that active use of both archaic and universal vocabulary within the inner 

structure of the idioms was influenced by actualization of the socially determined 

cognitive intention of an ordinary user of the language. Thus, 

a strong correlation between the phenomenon of conceptual meaning of 

idioms and the associative perception of the social reality modelling was 

established. 

Furthermore, the majority of the conceptual idiomatic metaphors registered 

at the Phraseological Dictionary was defined as semantically motivated 

despite the archaic formalized concept within the inner structure of 

the idiom. The phenomenon of lexico-semantic motivation of idioms was 

influenced specifically by the strong correlation between the associative 

expression and semantic typology of the social reality presented in the 

consciousness of the ordinary user of the language.

268 




In accordance with the material presented in the Phraseological Dictionary 

only a little part of the Lithuanian clothing and footwear idioms were 

found to be semantically unmotivated. Therefore, it is necessary to pay 

attention to the situation of broken associative semantic relations within 

the inner structure of the idiom, i.e. to the cases of cognitive modelling of 

social reality being performed without semantically explicated content. 

Furthermore, the research into the lexico-semantic groups of clothing 

and footwear idioms led to the conclusion that the social or socio-ethical 

orientation of a person seemed to be the principal trend of semantic codification 

of the corresponding idiomatic expressions. 

The characteristic modelling type of the Lithuanian conceptual clothing 

and footwear metaphors constructed was the so-called ontological 

metaphor, as the background of lexico-semantic and conceptual functioning 

of ontological metaphors was metaphorically transformed modelling 

of the society. 

In general, the possibilities of the metaphorical meaning of idioms, analysed 

in the present paper, were found to depend on the logico-semantic 

determination of the corresponding concept. Thus, the phenomenon of 

semantic motivation of conceptual idiomatic expressions could be investigated 

by means of detailed observation of all the situations (i.e. the metaphoric 

plot) encoded in the inner structure of the idiom. 

Finally, we should always take into consideration the fact that the 

process of conceptualization of the Lithuanian clothing and footwear idioms 

has stimulated the formation of the unique modelling system of the 

Lithuanian social (socio-ethnic) vocabulary. Besides, it has influenced the 

possibilities of metaphorical expression of reality in speech.


269 

Ieva Zuicena 


Ieva Zuicena – Dr. phil., LU agentūros „Latvių kalbos 

institutas“ vadovaujanti tyrėja, „Dabartinės latvių kalbos 

žodyno“ redaktorė ir autorė. 

Moksliniai interesai: leksikografija, leksikologija. 

Adresas: Latviešu valodas institūts, Akadēmijas laukums 1, 

LV-1027, Rīga, Latvija. 

Tel. +371 67227854. 

El. paštas: ieva.zuicena@inbox.lv 

Ieva Zuicena – Dr. philol., Senior researcher at the Institute 

of Latvian Language of the University of Latvia. Editor of 

the Dictionary of Current (Modern) Latvian Language. 

Working place: Latvian Language Institute. 

Research interests: lexicography, lexicology. 

Address: Latvian Language Institute, University of Latvia, 

Akadēmijas laukums 1, Rīga, Latvija, LV-1027. 

Phone: +371 67227854. 

E-mail: ieva.zuicena@inbox.lv 

Z O O M O R F I S M I L AT V I E Š U VA L O D Ā U N 

SKAIDROJOŠAJĀS VĀRDNĪCĀS 

Anotacija 

Straipsnyje leksikografiniu aspektu analizuojami latvių kalbos zoomorfizmai – ir užfiksuotieji 

latvių kalbos aiškinamuosiuose žodynuose, ir tokie, kurių žodynuose nėra, bet kalboje vartojami. 

Tyrimo pagrindą sudaro medžiaga iš aštuontomio „Latvių bendrinės kalbos žodyno“ 

(Latviešu literārās valodas vārdnīca, Rīga: Zvaigzne, 1972–1996), Latvijos universitete Latvių 

kalbos institute rengiamo „Dabartinės latvių kalbos žodyno“ (Mūsdienu latviešu valodas 

vārdnīca), kurio dalis (nuo A iki Ļ) paskelbta internete (www.tezaurs.lv/mlvv), šio žodyno 

kartotekos ir interneto. Lyginti pasitelktas ir vientomis „Latvių kalbos žodynas“ (Latviešu 

valodas vārdnīca, Rīga: Avots, 2006). 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: leksikologija, gyvūnų pavadinimai, zoomorfizmas, leksikografija, 

aiškinamasis žodynas. 

Abstract 

This article gives an analysis of Latvian names of animals referred to people (zoomorphism) 

from the lexicographer’s point of view. The paper is based on materials from the 

“Dictionary of Standard Latvian” in 8 volumes (Riga, 1972–1996), the “Dictionary of 

Current Latvian” (the part from A to Ļ) is published in website: www.tezaurs.lv/mlvv, the 

card index of “Dictionary of Current Latvian” and from internet. The second edition of 

“Latvian Language Dictionary” (Riga, 2006) has been used for comparing. 

KEY WORDS: lexicology, names of animals, zoomorphism, lexicography, explanatory 

dictionary.

270 

Ieva Zuicena 

Zoomorfismi latviešu valodā 

un skaidrojošajās vārdnīcās 

Cilvēku saistība ar dzīvnieku pasauli jau no seniem laikiem ir ļoti cieša. 

Vērojot dzīvniekus un viņu uzvedību, cilvēki pamanīja raksturīgas īpatnības 

to ārējā izskatā, konstatēja, ka dzīvniekiem piemīt arī tīri cilvēciskas 

īpašības – lapsa ir gudra un viltīga, lācis stiprs, zaķis bailīgs utt. Tāpat 

uz cilvēkiem var attiecināt dzīvniekiem raksturīgas pazīmes un īpatnības: 

netīrību kā cūkai, spītību kā āzim u.c. Uz cilvēku attiecinātu dzīvnieka 

nosaukumu sauc par zoomorfismu (VPSV, 462), tā pamatā parasti ir kāda 

konkrētam dzīvniekam raksturīga pazīme vai īpašība. 

Šā raksta mērķis ir konstatēt raksturīgākos latviešu valodas zoomorfismus 

un analizēt to leksikogrāfisko atveidojumu latviešu valodas skaidrojošajās 

vārdnīcās: „Latviešu literārās valodas vārdnīcā“ (LLVV), izdevniecības 

„Avots“, 2006. gadā izdotajā „Latviešu valodas vārdnīcā“ (LVV) un LU 

Latviešu valodas institūtā topošajā „Mūsdienu latviešu valodas vārdnīcā“ 

(MLVV), kuras sākumdaļa no A līdz Ļ burtam pieejama internetā (www. 

tezaurs.lv/mlvv). 

Simboliskā veidā zoomorfismi lietoti jau tautas dziesmu poētikā, īpaši 

precību un kāzu dziesmās. Kā raksta Arveds Švābe, vanags ir iemīļots 

jaunekļa, līgavaiņa tēls ne tikai latviešu, bet arī citu tautu (piem., skotu, 

provansiešu) folklorā (Švābe 1930, 7). Citēšu kādu latviešu tautas dziesmu: 

Dzied’, meitiņa, apskaties, Kas tup egles galiņē: Vanags egles galiņē Tīko tavu 

vainadziņu (LTD 6, 5, 11). Zināms, ka Latvijā vēl 15.–16. gadsimtā pastāvēja 

tā sauktā laupījuma laulība jeb līgavu zagšana, vēlāk tā pārvērtās par 

kāzu ceremonijas būtisku sastāvdaļu. Tāpēc saprotams, ka līgavainis tiek 

uzskatīts par laupītāja putnu (visbiežāk vanagu), kas saķer, nozog, aizved 

kādu skaistu, bet biklu mājas vai druvas putnu (Švābe 1930, 7). Latviešu 

tautas dziesmās līgavu un līgavaini parasti simbolizē vanags un cielava, 

vista, irbe vai gaigala, arī vilks un kaza: Celieties kājiņās, Pelēkie vanadziņi, 

Nu ir laiks irbes gūt Lielajā tīrumā (LTD 6, 32, 14); Cielaviņa gludgalvīte 

Zem tiltiņa rotājās: Trīs pelēki vanadziņi Ap to vienu lidināja (LTD 6, 58, 

16); Balta kaza velējās Daugaviņas maliņā; Dalec vilks, aiznes kazu, Paliek 

drēbes nevelētas (LTD 6, 200, 31). Tautu meitu simbolizē arī citi dzīvnieki 

– lakstīgala, sniedze, bite, cauna, vāvere: Lakstīgala skaisti dzied Rīgas 

torņa galiņā. Nāc man līdzi Kurzemē, Dziedi rožu dārziņā (LTD 6, 45, 15); 

Vakar sniga balti sniegi, Šodien laba medīšana; Kur pazinu caunes pēdas, Tur 

pagriežu kumeliņu (LTD 6, 192, 30); Es atradu trīs bitītes Ābolā līgojam; Lai 

līgoja divas vien, Trešo vedu bāliņam (LTD 6, 193, 30).

Ieva Zuicena 



Tā kā skaidrojošo vārdnīcu galvenais uzdevums ir atklāt vārda leksisko 

nozīmi, simboliskie lietojumi tajās nav reģistrēti. Vienīgais izņēmums visās 

latviešu valodas skaidrojošās vārdnīcās ir atrodams pie šķirkļa balodis, 

kur, skaidrojot vārdkopu „miera balodis“, pieminēts, ka tas ir miera simbols: 

Miera balodis – miera simbols – balta baloža attēls (LLVV 2, 28); Miera 

b. (miera simbols) (LVV 154); Miera b. – balts balodis, miera simbols (www. 

tezaurs.lv/mlvv). 

A. Švābe rakstā „Mīlestības simbolika“ atsaucas uz Andreju Beliju, kurš 

atzīst, ka vārds attīstības gaitā iziet trīs stadijas: 1) epiteta, 2) salīdzinājuma 

un 3) simbola stadiju (Švābe 1930, 5). Līdzīgu procesu var novērot arī 

dzīvnieku nosaukumos: 1) dzīvnieka nosaukums (lācis), 2) salīdzinājums 

(kā lācis), 3) zoomorfisms (lācis ‘neveikls, tūļīgs, arī smagnējs cilvēks’). 

Par zoomorfismiem latviešu valodā visbiežāk izmantoti mājdzīvnieku nosaukumi 

(piem., aita, auns, āzis, cūka, kaza, suns, zoss), pazīstamāko meža 

zvēru (lapsa, lācis, vilks, zaķis u.c.), retāk svešzemju dzīvnieku (lauva, mērkaķis) 

nosaukumi. Daļa uz cilvēku attiecinātu dzīvnieku nosaukumu valodā 

funkcionē gan kā zoomorfismi, gan kā salīdzinājumi un frazeoloģismi, 

citi sastopami tikai salīdzinājuma vai frazeoloģisma formā. Ar dzīvnieku 

nosaukumiem veidotie salīdzinājumi un frazeoloģismi šajā rakstā netiks 

analizēti, jo tā ir pietiekami plaša tēma atsevišķam pētījumam. 

2006. gadā iznākusī „Latviešu valodas vārdnīca“ apjoma ziņā nav liela – 

pāri par 30 000 šķirkļu, arī leksēmu semantiskais dalījums te nav tik sīks 

kā LLVV. Līdz ar to šeit ievietoti tikai daži salīdzinājumi un frazeoloģismi 

ar dzīvnieku nosaukumiem (Viltīgs kā lapsa. Lēkā kā sienāzis. Kā zivs ūdenī. 

u.c.). Vienīgais šajā vārdnīcā sastopamais zoomorfisms ir atrodams pie 

šķirkļa zaķis ar nozīmi ‘pasažieris, kas brauc bez biļetes’ (LVV 1190). 

„Latviešu literārās valodas vārdnīca“ pagaidām ir vislielākā latviešu 

valodas skaidrojošā vārdnīca (apmēram 64 000 šķirkļu) ar sīki detalizētu 

trīspakāpju leksēmu semantisko dalījumu, tāpēc tajā var atrast arī diezgan 

daudz latviešu valodas zoomorfismu. LLVV zoomorfismi uzskatīti par 

pārnestu nozīmes niansi, skaidrojumu liekot aiz paralēļu (//) zīmes pie 

nozīmes, kur skaidrots reālais dzīvnieka nosaukums. „Mūsdienu latviešu 

valodas vārdnīcā“ zoomorfismi iedalīti atsevišķā nozīmē (skat., piem., 

šķirkļus aita, cūka, kaza), tomēr nereti zoomorfisms dots arī kā pārnesta 

nozīmes nianse (piem., čūska, kuilis lapsa, lauva). 

271

272 

Ieva Zuicena 



Lielākā daļa zoomorfismu ir stilistiski ekspresīvi vārdi, kurus biežāk lieto 

negatīvas attieksmes paušanai. Vārdnīcās šādiem vārdiem tiek pievienota 

norāde par sarunvalodas vai vienkāršrunas stilistisko nokrāsu. Tā kā nav 

objektīvu kritēriju, kas ļautu droši noteikt konkrētā vārda piederību pie tā 

vai cita leksikas slāņa, praksē bieži rodas grūtības atbilstošas norādes izvēlē. 

To savulaik jau konstatējuši arī krievu leksikogrāfi (Sergejevs 1983, 65). 

Sevišķi mūsdienās, kad sabiedrībā ļoti izplatīta ārkārtīgi rupju un necenzētu 

vārdu publiska lietošana, ir visai problemātiski zoomorfismus pieskaitīt 

pie vienkāršrunas slāņa. Nozīme ir arī kontekstam un konkrētā izteikuma 

saturam, piemēram, vai zoomorfisms attiecināts uz citu cilvēku vai uz sevi. 

Tāpat leksikogrāfa subjektīvajai valodas izjūtai ir sava loma attiecīgās norādes 

izvēlē. Tādēļ nav jābrīnās, ka stilistisko norāžu lietošanā vārdnīcās ne 

vienmēr ievērota konsekvence. 

Tālāk alfabēta secībā tiks aplūkoti latviešu valodas zoomorfismi, to semantikas 

atspoguļojums latviešu valodas skaidrojošajās vārdnīcās – LLVV 

un MLVV (no A līdz L burtam), ilustrācijai izmantojot ekscerptus no LU 

Latviešu valodas institūta Mūsdienu latviešu valodas vārdnīcas kartotēkas, 

kā arī materiālus no interneta. 

AITA. Tradicionāli aitas tiek uzskatītas par ne sevišķi gudriem dzīvniekiem, 

taču jaunākie pētījumi rāda, ka tā tas nemaz nav (Aitas līdzās tītariem 

un strausiem cilvēku acīs iemantojuši nebūt ne gudrāko radību statusu, taču 

britu zinātnieki uzskata, ka līdz šim mēs esam pārāk zemu novērtējuši sprogainos 

radījumus. „Diena“ 2001. g. 268. nr. 14. lpp.). Gan LLVV, gan MLVV 

zoomorfismam aita dota vienkāršrunas stilistiskā norāde un tas skaidrots 

šādi: ‘Neattapīgs, arī naivs cilvēks’. Skaidrojumā būtu derējis precizējums, 

ka to parasti attiecina uz sievietēm, tāpat šķiet, ka iedalījums vienkāršrunas 

leksiskajā slānī ir pārspīlēts, īpaši, ja iepazīstamies ar šā zoomorfisma 

lietojumu valodā: Bet es kā tāda aita uzreiz nepieteicos (notikumi.delfi.lv/ 

archive/article.php?id). 

AITIŅA. Šim zoomorfismam gan LLVV, gan MLVV dota sarunvalodas 

stilistiskā norāde, LLVV skaidrojums ‘Naivs, aprobežots cilvēks’ MLVV labots 

šādi: ‘Naiva, aprobežota sieviete’. 

AUNS. Gan LLVV, gan MLVV šis zoomorfisms skaidrots šādi: ‘Neapķērīgs, 

neattapīgs cilvēks’, atšķiras stilistiskā gradācija – LLVV tam pievienota 

norāde vienk. (vienkāršruna), bet MLVV – sar. (sarunvalodas stils). 

Iespējams, ka 1972. gadā, kad iznāca LLVV pirmais sējums, zoomorfisms

Ieva Zuicena 



auns tiešām bija vairāk piederīgs vienkāršrunai, taču šobrīd, gandrīz pēc 

40 gadiem, sarunvalodas stila norāde tam ir vairāk atbilstoša. Par to liecina 

arī valodas materiāls: Bieži brīnos: kāds esmu auns, kā pats še lasīto neesmu 

agrāk pamanījis un zinājis! (M. Birze); Līdz ar to atļaušos izdarīt otru secinājumu 

– vēlētāji nav stulbi auni („Diena“ 1994. g. 64.nr. 2. lpp.); Skatoties 

atpakaļ, es saprotu, ka biju pilnīgs auns („Sestdiena“ 2005.g. 48. nr. 16. 

lpp.). 

ĀZIS. Ne LLVV, ne MLVV zoomorfismu ar šā dzīvnieka nosaukumu 

nedod. Ir doti frazeoloģismi un frazeoloģiskie salīdzinājumi: (Tiepīgs) kā 

āzis, kā āži uz laipas, kuros šim dzīvniekam piemītošā stūrgalvība, spītība 

attiecināta uz cilvēku. Valodas materiāls internetā rāda, ka šā dzīvnieka nosaukums 

tiek lietots arī kā zoomorfisms: Ja nemāki apieties ar sievietēm, tā 

nav viņu vaina. Āzis tāds! (www.atceries.lv/lv/diskusijos.zinutes/27783). 

Minētā zoomorfisma pamatā acīmredzot ir frazeoloģisms „celt āzi par 

dārznieku“ ‘uzticēt darbu neprašam’, resp., āzis ir nepraša. 

CŪKA. Cūka, šķiet, ir visizplatītākais latviešu valodas zoomorfisms. 

LLVV tas atspoguļots šādi: // pārn.; vienk. Netīrs, nevīžīgs, arī nekrietns, 

nelietīgs cilvēks. Tas, ka.. viņu nosauca pazīstamu cilvēku klātbūtnē par 

cūku, Amoliņam varen ķērās pie sirds. Lācis 15, 272. (LLVV 2, 209). Savukārt 

MLVV zoomorfisms cūka likts atsevišķā nozīmē: 2. sar. Netīrīgs, 

nevīžīgs cilvēks. // vienk. Nekrietns, zemisks cilvēks; nelietis. Valodas 

materiāls rāda, ka zoomorfisms cūka biežāk tiek lietots ar nozīmi ‘nelietīgs, 

nekrietns cilvēks’: Tas cūka varēja taču piebremzēt! Nē! Speciāli viņš vēl 

pabrauca tuvāk trotuāra malai („Diena“ 2002. g. 223. nr. 21. lpp.); Varbūt 

tomēr kādam liekas, kas esmu cūka, bet, godīgi pateikšu, man par to nospļauties! 

(„Diena“ 2003. g. 87. nr. 22. lpp.). Vēloties pateikt, ka kāds ir ļoti 

nosmērējies vai ļoti netīrs, biežāk lieto salīdzinājuma formu. 

ČŪSKA. LLVV šis zoomorfisms skaidrots šādi: // pārn.; sar. Ļaunprātīgs, 

viltīgs cilvēks. MLVV skaidrojums precizēts: // pārn. Ļauna, viltīga 

sieviete. Arī valodas materiāls apliecina, ka parasti šo zoomorfismu attiecina 

uz sievietēm: Atskrēja pie mums un sāka aurot, lai šitā čūska (tas ir es) 

vācos atpakaļ uz Rīgu.. (klab.lv/users/surikats/); Man darbā viena čūska 

uzlika lāstu, tāpēc man sāp šitais skriemelis.. (www.saulesjosta.lv/modules. 

php?). 

DINOZAURS. Jauns zoomorfisms, LLVV nav reģistrēts, MLVV skaidrots 

šādi: // pārn. Kaut kas ļoti liels un sens, arī vecmodīgs. Kā rāda valodas 

273

274 

Ieva Zuicena 



materiāls, šo zoomorfismu parasti attiecina uz kādreiz slavenām mūziķu 

grupām vai atsevišķiem izpildītājiem: Leģendārie Deep Purple .. uzstājas .. 

Šveicē. Izskatās, ka rokmūzikas dinozauri skatuvi vēl nedomā atstāt („Diena“ 

2001. g. 195. nr. 14. lpp.); Viņš nav „vecs dinozaurs”, bet spēkpilna superzvaigzne 

(ervinsjakobsons.blogs.lv/.../cliff-richard-uzvaretajs/). 

ĒZELIS. Ne LLVV, ne MLVV šāds zoomorfisms nav reģistrēts, abās 

vārdnīcās ir fiksēti tikai frazeoloģiskie salīdzinājumi ar šā dzīvnieka nosaukumu. 

Iespējams, ka no frazeoloģisma „dumjš (arī stulbs) kā ēzelis“ izveidojies 

attiecīgais zoomorfisms ar nozīmi ‘muļķis, stulbenis’: Biju tāds ēzelis, 

kam vajadzēja tik spilgtu parādību, lai es beidzot ieklausītos lietās un sāktu 

domāt („Ieva“ 2008. g. 6. nr. 39. lpp.); Kāpēc lai es tam ēzelim pielabinātos? 

Neko neteikšu, es taču zinu, viņš man neko labu nevēl. Lai viņš iet ratā! Ēzelis 

tāds! (dullais.sapnis.com/stories.php?id=97). 

GOVS. Ne LLVV, ne MLVV zoomorfisms ar šādu dzīvnieka nosaukumu 

nav atrodams, tomēr valodā to lieto ar nozīmi ‘neveikla, smagnēja sieviete’: 

Pie mums [tautisko deju ansamblī] nāca viens ļoti cienījams pasniedzējs 

no baletskolas – viņš uz mums kliedza un [mūs] saukāja par govīm.. („Atpūta. 

TV“ 2004. g. 9. nr. 28. lpp.). 

HAIZIVS. Samērā jauns zoomorfisms, kas tomēr acīmredzot bijis pazīstams 

jau 1975. gadā, kad iznāca LLVV 3. sējums. Šajā vārdnīcas sējumā 

pie šķirkļa haizivs kā ilustratīvais materiāls ir ievietots citāts ar šā dzīvnieka 

nosaukuma pārnestu lietojumu: Viņš savāca bagātīgus materiālus .. par to, 

kas notiek.. biržas haizivju un politisko bosu mītnēs (LLVV 3, 188). MLVV 

šā dzīvnieka nosaukums reģistrēts jau kā zoomorfisms: // pārn. Ietekmīga 

persona. Biznesa haizivs (www.tezaurs.lv/mlvv). 

KAZA. LLVV šis zoomorfisms reģistrēts atsevišķā nozīmē ar norādi par 

piederību pie vienkāršrunas un ilustrējot to ar citātu no „Latvju dainām“: 

3. vienk. Ļoti kustīga, trakulīga, arī vieglprātīga meitene, sieviete. Māte 

tāda gaisa kaza.. LD 7055,1 (LLVV 4, 224). MLVV zoomorfisms kaza atzīts 

par piederīgu sarunvalodas stilam: 2. sar. Nevaldāma, trakulīga, arī vieglprātīga 

(jauna) meitene, sieviete (www.tezaurs.lv/mlvv). Paliek atklāts jautājums, 

vai abos skaidrojumos uztaustīta īstā šā zoomorfisma semantika, jo 

valodas materiāls liecina mazliet par ko citu: Iespējams, viens no stimuliem 

kaut ko turpināt darīt bijis kāda .. cilvēka pārmetums, vienlaikus arī kompliments: 

„Stulbā kaza! Tev ir labāki gabali par to, ko tu tur aiznesi. Kāpēc tu 

nesi tādu?“ („Sestdiena“ 2003. g. 21. nr. 37. lpp.).

Ieva Zuicena 



KUILIS. LLVV šāds zoomorfisms nav reģistrēts, tas parādās tikai MLVV: 

// pārn.; vienk. Vīrietis, kuru galvenokārt interesē savu seksuālo vajadzību 

apmierināšana. Viņš bija baigais kuilis. Visi vīrieši ir kuiļi (www.tezaurs.lv/ 

mlvv). Tomēr MLVV skaidrojumā nav parādīta vēl kāda semantiska nianse, 

kas piemīt šim zoomorfismam – ‘masīvs, pilnīga auguma vīrietis’: .. nu 

man viens pārbarots kuilis ar zīmoggredzeniem un auskaru nāsī, ar trīs asinssuņiem 

pie pakaļas prasīs piecus latus... (G. Repše). 

LĀCIS. LLVV šis zoomorfisms ir dalīts divās daļās: // pārn.; sar. Neveikls, 

tūļīgs, arī smagnējs cilvēks. „Bet kā man gribētos, lai arī tu kļūtu steidzīgāks 

un nevaļīgāks! Ak tu, lācis tāds! ..Tev jāmācās ātrāk soļot, citādi vēl 

es varu aizskriet prom,“ viņa jokoja, bet Ēriks par šo joku nesmējās. Sakse 7, 

417. Pāris izbeidz deju, Tikko sācis: Dārgais, Dejas laukumā jūs tomēr tikai 

Lācis... A Grigulis 14, 102. .// pārn.; sar. Spēcīgs, liela auguma cilvēks. 

..viņš vilka sievu dejotāju burzmā, pašā jauniešu virpulī. Dāviene no sākuma 

pretojās visiem spēkiem, bet cik ilgi cilvēks pret tādu lāci noturēsies. Grants 

7, 119. (LLVV 4, 561). MLVV abas semantiskās nianses savilktas kopā: // 

pārn. Neveikls, smagnējs, liela auguma cilvēks. 

LAKSTĪGALA. Ne LLVV, ne MLVV šāds zoomorfisms nav ievietots, 

tomēr valodā to lieto, šādā vārdā nosaucot cilvēku (parasti dziedātāju) ar 

ļoti skaistu balsi vai vispār cilvēku, kas skaisti dzied: Tiesības pārstāvēt 

Vidzemes novadu noslēguma sarīkojumā Rīgā ieguva arī mūsu rajona „lakstīgalas“ 

(www.auseklis.lv/index.php?d...nm=11907). Uz cilvēka balsi vai 

dziedāšanu attiecinātā nozīmē lieto arī salīdzinājumu kā lakstīgala: .. tā bija 

meita kā liepa un daiļu vaigu, ļaudis teica, dziedot viņa kā lakstīgala, pār triju 

sētu robežām dziesmai katru vārdu varot saklausīt (D. Zigmonte). 

LAPSA. Gan LLVV, gan MLVV šis zoomorfisms skaidrots vienādi: viltīgs 

cilvēks, viltnieks. Atšķiras stilistiskā gradācija – LLVV tas iekļauts sarunvalodas 

leksiskajā slānī, bet MLVV dots bez norādēm. 

LAUVA. LLVV zoomorfisms ar šā dzīvnieka nosaukumu nav ievietots, 

ir paskaidrota vārdkopa Salonu lauva – elegants vīrietis, kas gūst lielus 

panākumus sabiedrībā (LLVV 4, 618). MLVV zoomorfisms lauva atveidots 

šādi: // pārn. Cilvēks, kas (kur, kādā jomā) ir vislabākais, galvenais. Skatuves 

lauva. Salonu lauva – elegants vīrietis, kam parasti ir panākumi pie 

sievietēm (www.tezaurs.lv/mlvv). MLVV kartotēkā reģistrēta arī sieviešu 

dzimtes forma (sabiedrības lauvene Parisa Hiltone), kā arī lietojums bez 

apzīmētāja: „Vai tad tu nepazini – tas, kas atnesa mūsu somas, bija Viesturs 

275

276 

Ieva Zuicena 



Ziediņš, šejienes lauva. Meitenes pēc šī gluži trakas, bet viņš spēlē vēso – tā ar 

visām un ne ar vienu.“ (M. Timma). 

MĒRKAĶIS. Izplatīts zoomorfisms. LLVV 5. sējumā, kas iznāca 1984. 

gadā, tas skaidrots šādi: // pārn.; vienk. Neglīts, arī nejauks cilvēks. „Astoņdesmit 

pieci gadi,“ Osis teica, „kas tāds mērkaķis vairs par muižas valdītāju!“ 

Upīts 4, 158. Int, tu vecais mērkaķi! Tu taču nedrīksti strādāt! Dorbe 3, 261. 

(LLVV 5, 163). Arī MLVV kartotēkā ir padaudz piemēru ar šo zoomorfismu: 

Pats vēl labi atceros neseno cēsinieka lielīgo izturēšanos. Tas mērkaķis te 

leks mūsu puikām uz auguma. (A. Dripe) Kur tas mērkaķis palika? Lai nāk 

šurp! („Patiesā Dzīve“ 2007. g. 17. nr. 47. lpp.). 

NAKTSPUTNS. Stilistiski neitrāls zoomorfisms, LLVV 5. sējumā 

skaidrots šādi: // pārn. Cilvēks, kas mēdz vēlu iet gulēt, arī strādāt naktīs 

(LLVV 5, 328). Šis zoomorfisms tiek lietots arī mūsdienās: Mākslinieks 

atzinās, ka ir naktsputns: gulēt ejot naktī ap trim četriem (www.dundaga.lv/ 

avize/d49_20060328pdf). 

NAKTSTAURIŅŠ. LLVV šāds zoomorfims nav reģistrēts, bet jaunākais 

valodas materiāls liecina, ka ar šo vārdu apzīmē prostitūtu: Viens no veidiem, 

kā atjaunot spēlētāja enerģijas resursus, bija naktstauriņu pakalpojumu 

izmantošana.. (www.tvnet.lv/men/article.php?id=87793); ..lielākā daļa 

naktstauriņu „aizlidojuši“ uz ārzemēm.. (www.tvnet.lv/zinas/latvija/article. 

php?id); Vai iespējams naktstauriņu ģērbšanās stilu uzskatīt par sava veida 

modes paveidu? („Rīgas Balss“ 2003. g. 142. nr. 19. lpp.). 

PŪCE. Ar zoomorfismu pūce parasti apzīmē cilvēku, kas bieži ir īgns, 

dusmīgs. Pazīstams ir arī frazeoloģisms „dusmu pūce”, ko attiecina uz sievieti, 

kas bieži un ātri sadusmojas. LLVV šim zoomorfismam un arī minētajam 

frazeoloģismam pievienota norāde par piederību sarunvalodas stilam 

(LLVV 6 2, 419–420). 

RONIS. LLVV 6 2 sējumā, kas iznāca 1987. gadā, dots tikai šā dzīvnieka 

reālais skaidrojums. Iespējams, ka laikā, kad tapa šis LLVV sējums, 

zoomorfisms ronis ar nozīmi ‘cilvēks, kas nodarbojas ar ziemas peldēšanu’ 

vēl īsti nebija valodā ieviesies. „Mūsdienu latviešu valodas vārdnīcā“ šis 

zoomorfisms noteikti būs jāievieto, jo arī kartotēkā ir parādījušies attiecīgi 

materiāli: Māra un Ģirts .. gadsimta ceturksni ir roņi - ziemā plunčājas āliņģī 

un pliki vārtās pa sniegu, katru rītu aplaistās ar akas ūdeni („Mājas Viesis“ 

2004. g. 93. nr. 13. lpp.). 

RUNCIS. Ja LLVV 6 2 sējumā pie šķirkļa „runcis” ir ievietots tikai piemērs 

salīdzinājuma konstrukcijā (..zirgi nobarojušies kā runči.. LLVV 6 2,

Ieva Zuicena 



719), tad šodien, pēc 20 gadiem redzam, ka ir izveidojusies stabila vārdkopa 

„resnie runči“, ar kuru pauž negatīvu attieksmi pret valdošo eliti: Mazturīgajiem 

atņem elementāro iespēju dzīvot cilvēka cienīgu dzīvi, toties resnie 

runči neatkāpjas no privilēģijām un iesildītajiem krēsliem.. (www.apollo.lv/ 

postal/news/74/.../174084?...); Pat krievi cēla kultūras namus, bet tagad 

resnie runči neko nedara, lai latviešu tautu uzmundrinātu („Mājas Viesis“ 

2009. g. 157. nr. 2. lpp.). 

SUNS. Šo zoomorfismu lieto ar negatīvu nozīmi, LLVV tas atspoguļots 

šādi: // pārn.; niev. Cilvēks ar loti nevēlamām īpašībām. Targals: Man algot 

gļēvus, bezdūšīgus suņus, Kas bēg, kad naidnieku tik ierauga? Aspazija 3, 

336. Žans: Es jau sen būtu varējis tevi izlikt no veikala, bet es neesmu suns. Es 

pats gribu dzīvot un ļauju arī tev dzīvot. Zīverts 1, 136. (LLVV 7 2, 281). 

TĪTARS. Arī šo zoomorfismu lieto negatīvā nozīmē, LLVV tam dots 

šāds skaidrojums: // pārn.; sar. Ļoti augstprātīgs cilvēks. Zinu, itin bieži 

var sastapt cilvēkus, kas par mūsu [milicijas] dienestu nav sevišķi augstās 

domās. .. Nedomājiet, ka esmu pašapmierināts un iedomīgs tītars. Skujiņš 

3, 55.Viņiem, šiem jaunajiem [speciālistiem], šiem uzpūtīgajiem tītariem, taču 

trūka īstas smalkjūtības. Kalndruva 5, 135. (LLVV 7 2, 560) 

VILKS. Zoomorfismam vilks ir divējāda nozīme. Kopā ar apzīmētāju 

šo zoomorfismu attiecina uz cilvēku ar lielu pieredzi kādā jomā vai vispār 

pieredzējušu cilvēku (rūdīts vilks, vecs skatuves vilks, vecs sporta vilks utt.). 

Otra šā zoomorfisma nozīme, kas arī atspoguļota LLVV, ir ‘Ļauns, zvērisks 

cilvēks’ (LLVV 8, 484–485). 

ZAĶIS. Izplatīts zoomorfisms, vienīgais, kas ievietots izdevniecības 

„Avots“ viensējuma „Latviešu valodas vārdnīcā“ (LVV 1190). Blakus jau 

zināmajai, plaši pazīstamajai šā zoomorfisma nozīmei ‘bezbiļetnieks’ pēdējos 

gados izveidojusies vēl cita, jauna nozīme, kas nav atrodama LLVV – 

‘jauna, seksuāli pievilcīga meitene, sieviete’: Ja ar zaķiem, kas apdzīvo Rīgas 

naktsklubus un kuru dēļ britu tūristi jūk vai prātā, viss ir kārtībā, tad ar 

pierastajiem savvaļas iemītniekiem Latvijā ir pavisam plāni. („Diena“ 2007. 

g. 57. nr. 16. lpp.); .. galvā iešaujas doma – foršs zaķis, varētu uzaicināt uz 

kafejnīcu... („Patiesā Dzīve“ 2007. g. 3. nr. 40. lpp.). 

ZILONIS. LLVV zoomorfisms ar šo dzīvnieka nosaukumu nav reģistrēts, 

bet valodā to lieto, attiecinot uz lielu, masīvu vai ļoti korpulentu 

cilvēku: .. sporta zālēs jau meitenes tik no kauliem un muskuļiem sastāv, 

kā tad es tāds zilonis tur velšos iekšā... (www.noslepums.com/.../fiziskasaktivitates-kas-mainija-manu-dzivi/). 

277

278 

Ieva Zuicena 



ZOSS. LLVV šis zoomorfisms atveidots šādi: // pārn.; vienk. Neattapīga, 

nesaprātīga sieviete. .. Vulfs [priekšnieks] nejuta pret mani simpātijas, 

turēja mani par zosi un tālab, loģiski, nevarēja būt noskaņots savus noslēpumus 

uzticēt tieši man. Ezera 18, 102. Tādas apburošas meitenes jau palaikam 

mēdz būt gatavās zosis. Zigmonte 1, 211. Lostiņa jaunkundze mēģināja viņu 

iekārdināt ar to, ka vakarā viņa būšot jaunā dzeltenā kleitā.. „Zoss!“ nodomāja 

Vīksna un viegli saviebās. Veselis 1, 71. (LLVV 8, 667). MLVV kartotēkas 

materiāls rāda, ka šim zoomorfismam ir izveidojusies arī deminutīva forma: 

Es priecājos, ka modernās meitenes vairs nav tādas zostiņas kā Blaumaņa 

Kristīne un Ibsena Solveiga, ka viņas apzinās savu vērtību un neziedos sevi 

vīrietim, kas nav ziedošanās vērts („Santa“ 1995. g. 2. nr. 28. lpp.). 

Latviešu leksikogrāfijā nav prakses vārdnīcās iekļaut. mīļvārdiņus ar 

dzīvnieku nosaukumiem deminutīvā (pelīte, peļukiņš, peļuks, kaķītis, runcītis, 

runčuks, zaķītis, cālītis, zīlīte, žubīte, pūcīte u.c.), ko parasti lieto uzrunas 

formā intīmai mīļuma, sirsnības izpausmei. Citādi ir krievu skaidrojošajās 

vārdnīcās, kur var atrast arī izplatītākos krievu valodas mīļvārdiņus: 

голубчик, заинька, заика, зайчик, котик, кошечка, ласточка u.c. (СРЯ 

I–II). Mīļvārdiņu neiekļaušanai latviešu valodas skaidrojošajās vārdnīcās 

var būt vairāki iemesli. Pirmkārt, šos vārdus parasti lieto runā, sarunvalodā, 

nevis rakstītajā tekstā, līdz ar to LLVV un LVV autoriem vienkārši nav 

bijis attiecīgo valodas piemēru. Arī MLVV kartotēkā nav kartīšu ar šādiem 

piemēriem, tos var atrast tikai internetā. Otrkārt, deminutīvus skaidrojošajās 

vārdnīcās uzņem ar ierobežojumiem. Treškārt, pozitīvas attieksmes, 

intīmai mīļuma izpausmei var izmantot (un izmanto) arī pilnīgi individuālus 

darinājumus, līdz ar to šajā leksikosemantiskajā grupā var būt ļoti daudz 

neoloģismu, pret kuriem leksikogrāfi izturas ļoti piesardzīgi, nogaidot, kamēr 

tie pilnībā ieviešas valodā. Pie tam, negatīvas attieksmes paušanai ir ļoti 

svarīgi, lai attiecīgā vārda nozīme būtu sabiedriski akceptēta un visiem labi 

zināma, kamēr mīļvārdiņiem pietiek, ja tā nozīmi saprot tikai viens cilvēks. 

Nobeigumā daži secinājumi. Rakstā analizēti 28 zoomorfismi: aita, aitiņa, 

auns, āzis, cūka, čūska, dinozaurs, ēzelis, govs, haizivs, kaza, kuilis, lācis, 

lakstīgala, lapsa, lauva, mērkaķis, naktsputns, naktstauriņš, pūce, ronis, 

runcis, suns, tītars, vilks, zaķis, zilonis, zoss. Liela daļa no šeit aplūkotajiem 

zoomorfismiem, kā arī t.s. mīļvārdiņi latviešu valodas skaidrojošajās vārdnīcās 

nav iekļauti, bet valodā tos lieto diezgan bieži. Tādējādi varam teikt,

Ieva Zuicena 



ka zoomorfismu lietojums valodā ir daudz plašāks, nekā to atspoguļojums 

vārdnīcās, pie tam laika gaitā valodā rodas arvien jauni zoomorfismi. 

Zoomorfismi bieži ir stilistiski ekspresīvi vārdi, kuriem vārdnīcās pievieno 

norādi par piederību pie sarunvalodas vai vienkāršrunas leksikas slāņa. 

Nepastāvot objektīviem kritērijiem, kas ļautu droši noteikt konkrētā 

vārda piederību pie tā vai cita leksikas slāņa, dažādās vārdnīcās stilistisko 

norāžu lietojumā vērojamas atšķirības. Vēl jāņem vērā, ka mūsdienās ir 

ievērojami pazeminājies līmenis, no kura valodas lietotāji kādu vārdu sāk 

uzskatīt par neliterāru. Līdz ar to tādu zoomorfismu kā, piemēram, aita, 

auns, zoss klasificējums vārdnīcās par vienkāršrunu šķiet pārspīlēts. 

Kādas leksikosemantiskas grupas analīze leksikogrāfiskā aspektā ir ļoti 

vērtīgs ieguldījums vārdnīcu darbā. Pamanītās kļūdas, nepilnības un nekonsekvences 

tiks ņemtas vērā, lai uzlabotu un pilnveidotu LU Latviešu 

valodas institūtā topošo „Mūsdienu latviešu valodas vārdnīcu“. 

279 

Literatūra 

LLVV – Latviešu literārās valodas vārdnīca, 1.–8. sēj. Rīga: Zinātne, 1972.–1996. (arī: www. 

tezaurs.lv/llvv). 

LVV – Latviešu valodas vārdnīca 2. izd. Rīga: Avots, 2006, 1211 lpp. 

LTD 6 – Latvju tautas daiņas. 6. sēj. Rīga: Literātūra, 1930, 736 lpp. 

MLVV – Mūsdienu latviešu valodas vārdnīca (šķirkļi A–Ļ: www.tezaurs.lv/mlvv). 

Švābe 1930 – Arveds Švābe. Mīlestības simbolika. Latvju tautas daiņas. 6. sēj. Rīga: Literātūra, 

5.–10. lpp. 

VPSV – Valodniecības pamatterminu skaidrojošā vārdnīca. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 

2007, 623 lpp. 

Sergejevs 1983 – Сергеев В. Зооморфизмы в языке и в словаре. Современная русская 

лексикография 1981. Ленинград: Наука, 64–72. 

СРЯ – Словарь русского языка I–IV. Москва: Русский язык, 1981–1984. 

Ieva Zuicena 

Zoomorfizmai latvių kalboje ir 

aiškinamuosiuose žodynuose 

Santrauka 

Šio straipsnio tikslas – konstatuoti būdingiausius latvių kalbos zoomorfizmus 

ir apžvelgti jų leksikografinį pateikimą latvių kalbos aiškinamuosiuose 

žodynuose: „Latvių bendrinės kalbos žodyne“ (Latviešu literārās

280 

Ieva Zuicena 



valodas vārdnīca), leidyklos „Avots“ 2006 m. išleistame „Latvių kalbos 

žodyne“ (Latviešu valodas vārdnīca) ir Latvijos universitete Latvių kalbos 

institute rengiamame „Dabartinės latvių kalbos žodyne“, kurio dalis nuo A 

iki Ļ prieinama internete (www.tezaurs.lv/mlvv). 

Simboliškai zoomorfizmai vartojami jau liaudies dainų poetikoje, ypač 

piršlybų ir vestuvinėse dainose, kur nuotaką ir jaunikį simbolizuoja vanagas 

ir kielė, višta, kurapka ar antis klykuolė, vilkas ir ožka. Kadangi aiškinamųjų 

žodynų užduotis – atskleisti leksinę žodžio reikšmę, simbolinis 

vartojimas juose nenurodomas. Kaip vienintelę išimtį galima paminėti visuose 

aiškinamuosiuose žodynuose prie antraštinio žodžio balodis (‘balandis’) 

pateiktą žodžių junginį „miera balodis“ („taikos balandis“), nurodant, 

kad tai yra taikos simbolis. 

Zoomorfizmais latvių kalboje dažniausiai vartojami naminių gyvūnų 

ir gyvulių (pavyzdžiui, aita ‘avis’, auns ‘avinas’, āzis ‘ožys’, cūka ‘kiaulė’, 

kaza ‘ožka’, suns ‘šuo’, zoss ‘žąsis’), žinomiausių žvėrių (lapsa ‘lapė’, lācis 

‘lokys’, vilks ‘vilkas’, zaķis ‘kiškis’ ir kt.), rečiau – svetimų kraštų gyvūnų 

(lauva ‘liūtas’, pērtiķis ‘beždžionė’) pavadinimai. Dalis žmogų charakterizuojančių 

gyvūnų pavadinimų kalboje funkcionuoja ir kaip zoomorfizmai, 

ir kaip palyginimai bei frazeologizmai, o kiti pasitaiko tik palyginimo arba 

frazeologizmo forma. 

2006 m. publikuotame „Latvių kalbos žodyne“ (Latviešu valodas vārdnīca 

/LVV/) užfiksuotas tik vienas zoomorfizmas (zaķis /zuikis/ ‘bezbiļetnieks’ 

/’asmuo, važiuojantis be bilieto’/), nes tai nedidelės apimties žodynas 

ir leksemų semantinis skirstymas nėra toks detalus kaip, pavyzdžiui, 

„Latvių bendrinės kalbos žodyne“ („Latviešu literārās valodas vārdnīca“ / 

LLVV/), kuris iki šiol laikomas plačiausiu aiškinamuoju žodynu ir kuriame 

galima surasti gana daug latvių kalboje vartojamų zoomorfizmų. 

Kiekvieno zoomorfizmo pagrindą sudaro reikšmės perkėlimas arba 

metafora – kokio nors gyvūno savybių arba ypatumų priskyrimas žmogui. 

Aštuontomyje LLVV žodyne zoomorfizmai paprastai pateikiami prie reikšmės, 

kur aiškinamas realus gyvūno pavadinimas, po ženklo (//) nurodant 

perkeltinės reikšmės niuansą (pārn.). Tik du šiame žodyne užfiksuoti zoomorfizmai 

(kaza ‘ožka’ ir zaķis ‘kiškis’) pateikiami kaip atskiros leksemų 

reikšmės. „Dabartinės latvių kalbos žodyne“ (Mūsdienu latviešu valodas 

vārdnīca /MLVV/) zoomorfizmai pateikiami ir kaip perkeltinės reikšmės 

niuansai, ir kaip atskiros reikšmės.

Ieva Zuicena 



Straipsnyje analizuojami 28 zoomorfizmai: aita ‘avis’, aitiņa ‘avytė’, 

auns ‘avinas’, āzis ‘ožys’, cūka ‘kiaulė’, čūska ‘gyvatė’, dinozaurs ‘dinozauras’, 

ēzelis ‘asilas’, govs ’karvė’, haizivs ‘ryklys’, kaza ‘ožka’, kuilis ‘kuilys’, 

lācis ‘lokys’, lakstīgala ‘lakštingala’, lapsa ‘lapė’, lauva ‘liūtas’, mērkaķis 

‘beždžionė’, naktsputns ‘naktinis paukštis’, naktstauriņš ‘naktinė peteliškė’, 

pūce ‘pelėda’, ronis ‘ruonis’, runcis ‘katinas’, suns ‘šuo’, tītars ‘kalakutas’, 

vilks ‘vilkas’, zaķis ‘kiškis’, zilonis ‘dramblys’, zoss ‘žąsis’. Didelė dalis aptartųjų 

zoomorfizmų aiškinamuosiuose žodynuose nepateikiami, bet kalboje 

vartojami. Latvių leksikografijos praktikoje į žodynus neįtraukiami 

gyvūnų pavadinimų deminutyvai (pelīte ‘pelytė’, kaķītis ‘kačiukas’, zaķītis 

‘zuikutis’, cālītis ‘viščiukas’ ir kt.), kurie paprastai vartojami kreipinio forma, 

išreiškiant intymumą, švelnumą, nuoširdumą. 

Dauguma zoomorfizmų – tai stilistiškai ekspresyvūs žodžiai, kurie žodyne 

papildomi nuorodomis, priskiriančiomis juos prie šnekamosios kalbos 

leksikos (la. sarunvaloda arba vienkāršruna). Kadangi nėra objektyvių 

kriterijų, leidžiančių aiškiai nustatyti konkretaus žodžio priklausymą vienam 

ar kitam leksikos sluoksniui, praktikoje susiduriama su problemomis, 

parenkant atitinkamą nuorodą. Šiais laikais, kai visuomenėje taip paplitęs 

viešas storžieviškų ir necenzūrinių žodžių vartojimas, tokių zoomorfizmų 

kaip, pavyzdžiui, aita ‘avis’, auns ‘avinas’, zoss ‘žąsis’ priskyrimas prie šnekamosios 

kalbos leksikos atrodo perdėtas. 

Tam tikros leksinės-semantinės grupės analizė leksikografiniu aspektu 

yra labai vertingas įnašas į žodynų rengimo darbą. Taisant ir tobulinant 

Latvijos universitete Latvių kalbos institute rengiamą „Dabartinės latvių 

kalbos žodyną“ (Mūsdienu latviešu valodas vārdnīca), bus atsižvelgta į pastebėtas 

klaidas, trūkumus ir nenuoseklumus. 

281

282 


RECENZIJOS 

A u d r o n ė K a u k i e n ė , E r d v i l a s J a k u l i s . 

Bendrieji baltų kalbų veiksmažodžiai. 

Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 

2009. 268 p. 

Lietuvių kalbos veiksmažodžio istoriją ištikimai tyrinėjanti Audronė 

Kaukienė į jos gelmes įviliojo savo sūnų Erdvilą Jakulį, kuris jau spėjo 

išmanymą ir darbštumą parodyti knygoje „Lietuvių kalbos tekėti, teka 

tipo veiksmažodžiai“. Profesorės A. Kaukienės nuopelnai baltistikai, ypač 

veiksmažodžio raidai, neginčijami. Nuosekliai tyrinėdama lietuvių kalbos 

veiksmažodžio istoriją, ji kaupė ne tik duomenis, bet ir idėjas didesnio 

užmojo darbui. Bedirbant iškilo būtinybė gilintis į prūsistiką, nes mokslininkės 

netenkino šios kalbos dalies ištyrimo lygis, pasiektas J. Endzelyno, 

V. Mažiulio, V. Šmolstygo ir kitų pirmtakų. A. Kaukienės baltų kalbų 

veiksmažodžio mokykla išugdė būrelį savarankiškų tyrėjų, tarp kurių 

ir recenzuojamos knygos bendraautoris E. Jakulis (tikriausiai vienintelis, 

dirbantis ne Klaipėdoje). Mokyklą trumpai apibūdinti galima būtų taip: 

ji tęsia klasikinės baltistikos tradicijas, dirba vidinės rekonstrukcijos ir 

lyginamuoju metodu, pagal siekiamą tikslą taiko struktūralistinės, funkcinės 

bei leksinės analizės principus. Siekiama atskleisti lietuvių kalbos 

veiksmažodžių raidą indoeuropiečių kalbų kontekste, remiantis prielaida 

apie struktūros ir gramatinės bei leksinės semantikos tarpusavio priklausomybę. 

Metodų taikymas nėra mechaninis ar savitikslis, o pasirenkamas ir 

apibrėžiamas pagal numatomą efektą. Čia nebrėžiama griežtos ribos tarp 

sinchronijos ir diachronijos, stengiamasi kritiškai vertinti kalbos faktus, 

įžvelgti vartosenos autentiškumą.

Recenzijos 

Recenzuojamoji knyga „Bendrieji baltų kalbų veiksmažodžiai“ yra 

nuoseklus abiejų autorių darbų tęsinys ir (ypač A. Kaukienės) ankstesnių 

tyrinėjimų rezultatų apibendrinimas platesniame kontekste (Jakulis, 2004; 

Kaukienė 1994, 2002 bei straipsniai). Tiesa, ir skaitytojams, ir autoriams 

praverstų, jei pratarmėje būtų nurodyta, kaip bendraautoriai pasidalijo 

darbus ir atsakomybę. 

Monografija susideda iš dviejų dalių: „Bendrieji baltų kalbų veiksmažodžiai“ 

ir „Bendrieji rytų baltų kalbų (i)a kamieno veiksmažodžiai, šaknyje 

turintys e ar ē“. Knygos gale pateikta nemaža vokiška santrauka. 

Darbo dalys tiek struktūra, tiek apimtimi gerokai skiriasi, o jų pavadinimai 

skaitytoją gali kiek gluminti, nes iš pažiūros atrodo tarsi viena į kitą įeinančių 

sąvokų gretinimas. Viena vertus, tai tarsi dvi knygos, įrištos vienu 

viršeliu, kita vertus, skaitytojui tai gali būti naudinga – benaršydamas 

viename skyriuje, prireikus jis gali žvilgterti ir į kitą, neretai nuorodomis 

tai paskatina ir patys autoriai. Be to, abiejose dalyse iš esmės laikomasi tų 

pačių tikslų ir tyrinėjimo požiūrio: semantinė, struktūrinė, morfologinė ir 

etimologinė analizė. Kompleksinį požiūrį A. Kaukienė ir jos mokiniai savo 

darbais pateisino kaip produktyvų. Reikia tikėtis, kad pradėti tyrinėjimai 

bus tęsiami, nes šioje knygoje atlikta bene sunkiausia darbo dalis – parengta 

metodologinė dirva, sudorotas pirmasis derlius (autoriai įrodė, kad ne 

be pagrindo e ir ē vokalizmo šaknys laikomos struktūriniu viso sudėtingo 

veiksmažodžių etimologinio-darybinio modelio branduoliu). 

Pirmoji dalis skirta neišvestiniams veiksmažodžiams, turintiems paliudytų 

ar autorių rekonstruotų atitikmenų visose trijose baltų kalbose. Autoriai 

imasi į juos žvelgti pirmiausia prūsistikos požiūriu, todėl skyriaus 

pavadinimas ne visai aiškiai parodo jo dalis (norėdami neprarasti prūsiško 

išeities taško, jie medžiagą skirsto pagal prūsų kalbos veiksmažodžių 

atitikmenų buvimą ne tik abiejose kitose, bet ir vienoje iš baltų kalbų). 

Nenuostabu, kad skyrius ir negali būti labai didelis – dėl kuklių prūsų 

kalbos paliudytų faktų duomenų autorių pastangomis užfiksuoti 42 neišvestiniai 

bendri baltų kalbų veiksmažodžiai. Skyriaus pradžioje apibrėžiami 

medžiagos atrankos kriterijai nekelia abejonių tyrėjų kompetencija: 

analizuojami ne tik kitų prūsistų pastebėti ir rekonstruoti pavyzdžiai, bet ir 

knygos autorių rekonstruotos šaknys (pvz., rūg-). Medžiagos atrankos kriterijus 

– struktūrinis, analizės ir pateikimo skirstymo pagrindu pasirinkta 

semantika (sutampančios ir nesutampančios reikšmės), o kiti du aspektai 

283

284 Recenzijos 

tarsi „įauginti“. Daugeliu atveju motyvuotai etimologizuojama (rāncktwey 

‚vogti‘), nuosekliai interpretuojama struktūra (to dažnai trūksta etimologų 

darbuose). Neretai autoriams patiems kyla abejonių, kuriomis pasidalija ir 

su skaitytojais. Žingsnis po žingsnio einama nuo sinchronijos prie diachronijos 

lygmens. Semantiškai lyginti pasitelkiami autoriams prieinami žodynai, 

kurie, deja, ne vienodos apimties ir negali visiškai tenkinti siekiant 

užsibrėžto tikslo. Akivaizdu, kad gana rizikinga rekonstruotą ar iš verstinio 

konteksto nustatytą prūsų kalbos veiksmažodžio reikšmę (dažniausiai 

remiantis V. Mažiulio prūsų kalbos tekstų iššifravimu) lyginti su gausiai 

išskleistomis ir paliudytomis lietuviškų atitikmenų reikšmėmis iš LKŽ ir 

šiuo požiūriu gerokai kuklesnio K. Miūlenbacho latvių kalbos žodyno. 

Tiesa, naudodami latvišką medžiagą, autoriai dėjo daug pastangų, papildydami 

ją iš visų prieinamų šaltinių, ypač tarmių žodynų. Kadangi medžiagos 

atrankos kriterijus yra pirmiausia struktūrinis, baltistams (ne vien 

prūsistams) būtų geriau, jei pateikdami lyginamuosius veiksmažodžius autoriai 

pirmiausia nurodytų ne šaltinyje rastąją, bet prezento (paliudytą ar 

rekonstruotą) formą, o jei iškyla kamiengalio nustatymo problema, galima 

numatyti variantus ir nukreipti skaitytoją į morfologijos dalį. Kaip minėta, 

pirmojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama semantiniam aspektui, tačiau 

autoriai siekia nepamesti iš akių tiek etimologijos, tiek morfonologijos 

dalykų. Tiesa, pastarieji nesimokiusiajam A. Kaukienės mokykloje galėtų 

pasirodyti ir ne visada pakankamai pakomentuoti, ypač morfologijos, 

tiksliau, apofonijos ir jos galimo ryšio su gramatine semantika požiūriu: 

pvz., pr. polāikt atveju (p. 21). Skaitytojui būtų įdomu sužinoti autorių 

argumentus ir dėl kai kurių veiksmažodžių struktūrinės interpretacijos: 

pvz., V. Mažiulis pr. praes. sg. 2 gīwasi ir sg. 3 giwa skiria nepriesaginiams 

(PKEŽ 2 375 ir 2004, 76), kiek kitaip L. Palmaitis (Old Prussian Written 

Monuments 265, 117 išn.). 

Daugeliu atvejų reikšmių raida tiriama nuosekliai ir įtikinamai, bet tokie 

atvejai kaip pr. krūt ‚kirsti‘ ir lie. kr(i)auti, la. kŗaut ‚krauti‘ turėtų būti 

detaliau aiškinami tiek apofonijos, tiek gramatinės ir leksinės semantikos 

požiūriu. Ne visai aiškus ir termino „bendrabaltiškieji reikšmės pakitimai“ 

turinys – atrodo, pakitimai nėra vienodi: pvz., lie. kùrti atitikmuo latvių 

kalboje kut neturi reikšmės ‘daryti, sukurti’, o tik ‘skelti, sukelti ugnį’ 

(p. 17), todėl tokius nutolimus vertėtų komentuoti plačiau arba tokie pavyzdžiai 

turėtų būti nagrinėjami kitame poskyryje.

Recenzijos 

Autoriai, matyt, ne visai tiksliai suprato V. Mažiulio (PKEŽ 3, 212) 

nuorodą į ME ir LEW dėl la. spiêst ‚spiesti‘, kurio šaknis yra spiêt 1 -, o 

ne spiêd- (infinityve homoformos), todėl šaknies *speid- veiksmažodžius 

nepagrįstai paliko tik lietuvių ir prūsų atitikmenų grupėje, nors čia pat 

nurodomos K. Karulio ir kitų autorių etimologinės interpretacijos, kuriose 

neabejojama, kad la. spiest (-žu, -du) ‚spausti‘ laikytinas lie. spęsti atitikmeniu. 

Jeigu pasitelksime V. Mažiulio iš pr. *paitā rekonstruotą veiksmažodinę 

šaknį *peit- / pit- ‚spiesti(s)‘< *speit- / spit-, tai turėsime šiame sąraše 

dar vieną visoms trims kalboms bendrą leksemą. 

Nors autoriai stengėsi atidžiai lyginti to paties darybinio statuso žodžius, 

tačiau kai kas vis dėl to palieka abejonių: ar tikrai la. draudēt laikytinas 

tos pačios struktūros atitikmeniu (p. 19)? Autoriai laikosi pozicijos, 

kad -ēti tipo veiksmažodžiai esantys pirminiai, tačiau dėl semantikos la. 

dràudēt ‚grėsti‘ vargu ar laikytinas a kamieno veiksmažodžiu (kadangi jis 

neturi šio tipo atitikmens lietuvių kalboje, jo nėra ir E. Jakulio knygoje). 

Kadangi pagrįstai abejojama dėl la. ģerbt kilmės (p. 26), jis turėtų patekti 

į kitą skyrių. 

Skaitant pirmąją dalį susidaro įspūdis, kad autoriai dažnokai kalbasi 

tik su „saviškiais“: fonomorfologinė klasifikacija, rodos, atlikta kaip skaitytojui 

nematomas namų darbas, iš kurio perimami tik terminai (trinarės, 

dvinarės šaknys ir pan.), nuorodos nukreipia į A. Kaukienės darbus (tai 

patogu autoriui, bet nelabai skaitytojui, kuriam būtų pravartu pakartoti 

keletą atraminių teiginių), pateikiama tarsi savaime suprantamų (o taip 

nėra) teiginių ar paneigimų be jokių nuorodų (pvz., kuršininkų jât išn. 

p. 19 ir kt.). Pirmosios dalies išvadose susisteminamas atliktas tyrimas: 

čia perteikiamas kompleksinis vaizdas, pagrindžiama fonomorfologinės 

struktūros (ne)sudėtingumo ir etimologinės raidos tarpusavio priklausomybė 

– teigiama, kad sudėtingesnės šaknies veiksmažodžiai esą vėlyvesni 

ir turi atitikmenų tik keliose ide. kalbose, o pačios „sunkiausios“ šaknys 

išsirutuliojo vėlyvuoju laikotarpiu, didesnė dalis jų būdinga dviem baltų, 

paprastai prūsų ir lietuvių, kalboms. Taigi turime baltų kalbų kontekste 

surūšiuotus ir ištyrinėtus visus neišvestinius prūsų kalbos veiksmažodžius, 

kokius tik yra paliudiję kalbos paminklai. 

285 

1 

II spiêst 2 (li. spiẽsti “schwärmen”) Dunika, spiešu, spietu, schwärmen (von Bienen): 

bites spieš oder (reflexiv, bei Für. I) spiešas. Nebst spiets, spītenis zu li. speĩsti “umringen”, 

spìsti “in Schwärmen ausbrechen”, la. spissus “dicht” u. a., s. Walde Vrgl. Wrtb. 

II, 658 und Persson Beitr. 393 und 399. ME III, 1006.


Antroji monografijos dalis „Bendrieji rytų baltų kalbų (i)a kamieno 

veiksmažodžiai, šaknyje turintys e ar ē“ skirta dviejų didelių struktūrinių 

grupių rytų baltų kalbų veiksmažodžiams. Šios grupės pasirinktos neatsitiktinai: 

jau ankstesniuose A. Kaukienės darbuose įtikinamai parodyta, 

kad e eilės vokalizmo šaknys nusipelno archajiškiausio modelio vardo, 

nuo jo verta pradėti pasakojimą apie baltų kalbų veiksmažodžio istoriją. 

Studijavusiesiems šios autorės darbus čia kai kas atrodys girdėta, tačiau 

po keleto metų atidžių prūsų kalbos studijų, pasirodžius lietuvių ir latvių 

tarmių žodynams, kai kurie teiginiai sutvirtėjo, išsikristalizavo santykiai 

tarp atskirų lygmenų. Autoriai įtikino, kad tarp vakarų baltų ir rytų baltų 

veiksmažodžių sistemos esama ne tik bendrumo, bet ir kai kurių sisteminių 

raidos skirtumų. Šios dalies abiejų skyrių sandara panaši: atitikmenų 

sąrašas, sudarytas pagal struktūrą, semantinė, morfonologinė, morfologinė 

ir etimologinė dalys. Kiekviename skyriuje autoriai aiškina atrankos kriterijus, 

pareiškia savo poziciją tiek etimologinės, tiek struktūrinės interpretacijos 

klausimu, kritiškai įvertina J. Endzelyno, K. Karulio etimologines 

pastabas. Veikiausiai didžiausias autoritetas etimologijos klausimais jiems 

yra J. Pokornas. Pirmąjį skyrių sudaro CT ir CS, antrąjį – CR tipų analizė. 

Taip juos skirti skatina pati medžiaga (pirmieji du tipai turi nemažai 

bendrumų) ir, kaip paaiškėja, tai pasiteisina. Semantikos gretinimas pradedamas 

abstrakčiosios arba kategorinės semantikos aprašu, kuris skaitytoją 

dar labiau įtikintų, jei būtų iliustruojamas statistika, be to, ne visai aiškus 

pasakymas ‚dvejopa diatezė‘ (p. 38). Leksinės semantikos skyrius remiasi 

reikšmių gretinimu, autoriai stengiasi surūšiuoti bendrąsias ir atskirąsias 

reikšmes, bando susidoroti su didele reikšmių gausa, daugeliu atveju jų 

pastangos vaisingos. Kita vertus, toks darbas kiek sizifiškas, nes dirbama su 

skirtingos apimties ir netgi koncepcijos žodynais. Be pavyzdžių analizės, 

„kalbos jausmo“, vartosenos raidos suvokimo, remtis ME vokiškai perteiktomis 

latviškų veiksmažodžių definicijomis nėra labai patikima. Tikriausiai 

buvo galima nenagrinėti perkeltinių reikšmių – ir be jų pakanka 

medžiagos bendrumams ir skirtumams pastebėti. Kartais ne vien leksinės, 

bet ir kategorinės semantikos požymiai rodo įdomių skirtumų (lie. dvsti 

greičiausiai neturi kartotinio veiksmo reikšmės, skirtingai negu la. dvest, 

dvešu / dvēšu ‚kvėpuoti‘). Poskyryje „Reikšmių raida“ pateikiama baltiška 

šaknies rekonstrukcija, argumentuotai pasirinkta iš etimologijos darbų, 

arba autorių nustatyta pirminė reikšmė bei siūloma raidos interpretacija

Recenzijos 

(įtikinama bl. sek-, plt-, s(t)rb, grb-, pr- sr- ir kitų šaknų reikšmių raidos 

analizė). Nagrinėjant reikšmių raidą, neišvengiamai kyla etimologinės 

interpretacijos problema ir neretai būtent semantikos vertinimas nusveria 

apsisprendimą giminiškumo klausimu. Gal ir buvo galima išvengti medžiagos 

kartojimo, jei būtų surastas geresnis būdas, kaip susieti etimologijos, 

semantikos gretinimo ir reikšmių raidą viename skyriuje, tačiau, kita 

vertus, etimologijos skyrius čia parašytas klasifikuojant atitikmenis pagal 

kalbų grupes, jau nebekartojant baltiškos semantikos klausimų, akcentuojama 

genealoginės raidos kryptis. 

Morfonologijai skiriamas ypatingas dėmesys: pavyzdžiai grupuojami 

pagal vokalizmą (tiek pačių leksemų pagrindinėse formose, tiek giminiškose 

šaknyse), aptariamas kirčiavimas. Tiesa, ne visai aišku, kodėl įprastą 

tęstinės priegaidės (la. stieptā) terminą autoriai keičia į „kylančiosios“, kuriuo 

dialektologijoje paprastai vadinama latvių kāpjošā, būdinga daugiausia 

sėliškosioms tarmėms. Latvių tarmių akcentuacijos raida, matyt, yra 

daug sudėtingesnė negu iki šiol atrodė. Tokius spėjimus skatina ir šis tyrimas. 

Morfonologijos skyriuose nubrėžiamos kito skyriaus gairės – klasifikuojant 

giminaičius pagal apofoniją nepamirštamas ir jų kamiengalis arba 

darybinis statusas. Beje, prie lem- vedinių su šaknies a (p. 147.) reikėtų 

pridėti la. lamāt(ies) ‚keikti(s)‘. 

Svarbus poskyris, kuriame autoriai šalia veiksmažodžių, turinčių šaknies 

, surašo „konkurentus“ su ei / ie: dreĩžti šalia držti ir dróžti, šalia grbti ir 

gróbti nurodomi griẽbti, greĩbti (la. greĩbt, -ju liko nepaminėtas, žr. ME I, 

646–647) ir kt., prie jų tiktų klėpti ir kleipt iš pirmosios dalies. Veiksmažodžių 

su ir ei / ie reikšmės tokios panašios, kad jų vedinių su šaknies 

kartais neįmanoma atskirti. Nors autoriai nesiryžo pripažinti „konkurentų“ 

giminiškumo, svarbu jau tai, kad tokią grupę išskyrė, skirtingai negu 

etimologai, kurie arba nereaguoja į reguliarią balsių kaitą (Smoczynski, 

124, 127), arba nepagrindžia nedėsningumų (Karulis 2 306). Dvibalsines 

šaknis nagrinėjęs S. Karaliūnas (Karaliūnas 1987) šį keblų klausimą taip 

pat apeina. Recenzuojamosios knygos autoriai bando atkreipti dėmesį, atsargiai 

spėdami galimą šaknų išplėtimą. 

Konsonantizmo poskyriuose nagrinėjami veiksmažodžių šaknies pradžios 

ir galo priebalsiai, pagal konsonantizmo sudėtingumą skiriamos kelios 

struktūrinės šaknų grupės. Kad tai nėra koks nors mechaniškas rūšiavimas, 

įrodo išvadiniai sakiniai, siejantys konsonantizmą su darybiniais ryšiais. 

287


Morfologijos skyriuose aptariamos gretutinės formos, jos skirstomos 

pagal kamiengalį, ieškoma ryšio tarp kategorinės semantikos ir morfologinės 

formos. Sunku pasakyti, kaip autoriai nustato latvių veiksmažodžių su 

priesaga -ē- priklausomybę būtent istoriniam -a kamienui, nes be tarmių 

ar senųjų raštų liudijimų, iš kurių galima atkurti kamiengalį, atskirti -a kamieno 

formas nuo -i kamieno beveik neįmanoma; šią problemą pripažįsta 

ir vienas iš autorių – E. Jakulis latvių k. veiksmažodžių su -ē- klasifikacijos 

pamatu ėmė lietuviškus atitikmenis (Jakulis, 2004, 85). Šiame skyriuje jie 

įvardijami „su priesaga -ē-“ (85 p.), o kitame vadinami tekėti tipo veiksmažodžiais 

(p. 160). Tikriausiai latvių tarmių forma vemu (p. 115) nelaikytina 

-a kamieno, o atsiradusi dėl lūpinių junginių su j nebuvimo tarmėje, 

plg. 1 praes. kâpu ir kt. (Kagaine 1977, 17). Formos svelti, delti su apibendrintu 

e laikomos naujesnėmis (p. 154), tačiau tam reikėtų arba pagrindimo, 

arba nuorodų į autorės A. Kaukienės ar D. Pakalniškienės darbus. 

Etimologijos skyriai apima atitikmenų klasifikaciją ne tik pagal kalbas, 

bet ir pagal morfologinius tipus bei šaknies sandarą. Gretindami rytų ir 

vakarų baltų kalbų atitikmenis, autoriai atkreipia dėmesį į prūsų kalbos tos 

pačios reikšmės žodžius su kita šaknimi (r. bl. sek- ir pr. rēp- p. 92), tuo parodydami 

veiksmažodinių leksemų skirtybes arba paliudijimų stoką. Nors 

autoriai kritiškai atsirinko etimologines interpretacijas, kai kurių etimologijos 

darbų net neįtraukdami (pvz., V. Smočinskio), gana įtikinamai grindžia 

savo pasirinkimą ir nevengia išsakyti abejonių, bet išlieka viena kita 

nepakankamai pagrįsta interpretacija (la. buokstīties vedamas iš bēg-? p. 74, 

greičiausiai ir r. bl. slēp- šaknis atskirtina nuo klēp- ir kleip-, pr. auklipts 

(plg. PKEŽ 3, 184). Tačiau net jeigu ne visos etimologinės interpretacijos 

atrodo vienodai įtikinamos arba, kaip kam nors gali atrodyti, pasirenkama 

„ne to“ autoriaus versija (tai autorių valia), tyrėjų kompetencija nekelia 

abejonių, be to, įdėta daug darbo, kad skaitytojui būtų patogu, pasirūpinta 

vaizdžiu medžiagos rūšiavimu lentelėse. 

Skyriai baigiami apibendrinamosiomis išvadomis: nustatomi, autorių 

nuomone, seniausi ir naujausi veiksmažodžių leksiniai sluoksniai, grindžiant 

juos etimologiškai, struktūriškai ir semantiškai. Pirmojo skyriaus 

apibendrinime (p. 115) sakinys „daugelio III ir IV grupės veiksmažodžių 

balsio pailgėjimą galima paaiškinti bendrais baltų ar rytų baltų (jų tarmių) 

reiškiniais“ – visiškai logiška hipotezė, galimas dalykas, taikytina ir kitais, 

pvz., konkuruojančių šaknų su ir ei / ie atvejais, tačiau tokiu aspektu

Recenzijos 

šiame darbe tyrimas nėra atliktas, tiksliau, arealinis kriterijus taikomas epizodiškai, 

todėl į teiginį negalima atsakyti nei „taip“, nei „ne“. 

Antrosios dalies (knygos?) išvados yra produktyvaus darbo rezultatų 

apibendrinimas. Remdamiesi visų lygmenų analize, autoriai įvertina bendruosius 

baltų kalbų veiksmažodžius chronologiškai, o paskutinis sakinys 

– tai dar vienas svarus ir, recenzentės nuomone, argumentuotas teiginys, 

galintis tapti vadovėliniu: „Taigi išryškėjo struktūriniai ir semantiniai 

veiksmažodžių raidos ypatumai, rodantys abiejų rytų baltų kalbų artimumą, 

skiriantys lietuvius ir latvius ne tik nuo kitų indoeuropiečių kalbų, 

bet ir nuo prūsų kalbos.“ Greičiausiai būtent veiksmažodžiu labiausiai ir 

skiriasi vakarų ir rytų baltų kalbos. 

Prieš apibendrinant reikėtų pateikti dar vieną kitą redakcinio pobūdžio 

smulkmeną. Kartais neaišku, kodėl pavyzdžiai išskiriami juodu šriftu 

(p. 155). Pasitaikė numeracijos nesklandumų: 2.2.3.2.1. „intarpiniai ir 

-sta kamieno“ skiriami kaip 2.2.3.2. („Ryšiai su kitos struktūros veiksmažodžiais“) 

poskyris, o poskyris 2.2.3.2.2. – kaip atskiras „Bendrašakniai 

neišvestiniai veiksmažodžiai“ (juodu šriftu), savo ruožtu dar skirstomas. 

Skaitytojui toks rebusas sunkiai išsprendžiamas – ar intarpiniai ir -sta kamieno 

veiksmažodžiai nepriklauso bendrašakniams neišvestiniams? Reikėtų 

apsispręsti ir dėl terminologijos: vienur veiksmažodžiai vadinami 

„sta, resp. a kamieno“ (p. 156), kitur „sta-kamieniai, a-kamieniai“ (p. 84, 

85). Kiek trikdo nuorodų stoka: pvz., prie tokių pasakymų, kaip „daugelis 

darbų“ arba „tyrėjų“ (p. 49). Jos ypač būtų naudingos sudėtingesnių etimologinių 

gretinimų atveju (pr. drastus ‚storas pilvas‘), nors kiekvienas 

baltistas nujaučia, kur ieškoti atsakymo... Ypač tikslesnių nuorodų norėtųsi 

tais atvejais, kai šaltiniuose etimologija pateikiama ne prie tiesioginio atitikmens, 

bet prie vieno iš vedinių (kaip atsitiko su *g u er(H), kur nurodoma 

tik PKEŽ, be puslapio ar antraštinio žodžio nuorodos). 

Apskritai autoriai neperkrauna darbo nuorodomis ir citatomis, kai kada 

net atrodo, kad kolegų keliami švieži vėjai neblaško savo kursu keliaujančio 

laivo. Recenzentė gerbia autorių nuostatą atsirinkti ir reaguoti tik į tai, 

kas jiems patiems atrodo reikšminga tiriamąja tema, nors, kita vertus, dažnai 

knieti įtraukti juos į dialogą su nenaujokais, pavyzdžiui, su F. Kortlandtu, 

L. Palmaičiu ar V. Šmolstygu (eilė pagal abėcėlę) ar latvių kolegomis 

(Latviešu literārās morfoloģiskās sistēmas attīstība, 2002). 

289


Tačiau nei vienas kitas „nutylėjimas“ ar redakcinis nesklandumas, nei 

diskutuotini atvejai negali nusverti svarstyklių, kuriomis turime įvertinti 

šį Motinos ir sūnaus, Mokytojos ir mokinio bendro darbo vaisių. Žengtas 

didelis žingsnis baltų kalbotyroje, o jo žygeiviai nusipelno pagarbos ir padėkos. 

Jei kam pasirodytų kitaip, tegu padaro dar geriau. 

Bibliografija 

1. Jakulis 2004 – Jakulis E. Lietuvių kalbos tekėti, teka tipo veiksmažodžiai. Baltistica 

XXXVIII (1–2). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, 307 p. 

2. Kagaine– Kagaine E. Ērģemes izloksnes vārdnīca. 1–3. Rīgā: Zinātne, 1977–1983. 

3. Karaliūnas 1987 – Karaliūnas S. Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė. Vilnius: 

Mokslas, 258 p. 

4. Karulis 1992 – Karulis K. Latviešu etimoloģijas vārdnīca. Rīgā. 

5. Kaukienė 1994 – Kaukienė A. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, I. Klaipėda: Klaipėdos 


6. Kaukienė 2002 – Kaukienė A. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, II. Klaipėda: Klaipėdos 


7. Latviešu literārās morfoloģiskās sistēmas attīstība 2002 – Latviešu literārās morfoloģiskās 

sistēmas attīstība. Lokamās vārdšķiras. Rīgā: LU Latviešu valodas insitūts. 

8. Mažiulis 2004 – Prūsų kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 

94 p. 

9. ME – Mülenbachs K. Latviešu valodas vārdnīca. 1–4. Rediģējis, papildinājis, turpinājis 

J. Endzelīns. Rīgā, 1923–1932. 

10. Old Prussian Written Monuments. L. Palmaitis ed., Kaunas, 2007. 

11. PKEŽ – Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t. 1–4. Vilnius: Mokslas, 1988– 

1997. 

12. Smoczynski 2007 – Smoczynski W. Słownik etymologiczny języka litewskiego. Vilnius. 

Prof. dr. Dalia Kiseliūnaitė


291 

KRONIKA 

Algirdas Ruškys – pedagogas, 

kalbininkas, kalbos puoselėtojas 

Nors jubiliejai galbūt ir nelabai laukiami pačių „kaltininkų“, bet kolegoms 

atsiranda proga pasakyti tai, kas per kasdieninius darbus ir rūpesčius 

nepasakoma, apie ką nepakalbama. O ir kiti ne visada žino, kuo ir kaip nuo 

jaunų dienų gyveno šalia dirbantis žmogus. 

Iš šešių dešimčių tokį jubiliejų švenčiančio žmogaus gyvenimo turbūt 

beveik dvi dešimtis reikia atmesti kaip gana aiškiai surikiuotus metus, mažai 

priklausančius nuo jo paties sprendimų. Kiti metai – ieškojimų metai. 

Pasižiūrėję į tuos keturis ieškojimų metais pavadintus Algirdo Ruškio 

dešimtmečius, pamatysime nepaprastai tiesią liniją. Jaunystėje pasirinktos 

pedagogo lituanisto studijos padarė kolegą ne tik pedagogu pagal diplomą, 

bet pedagogu daug platesne prasme – edukacinė nuostata reiškėsi įvairioje 

veikloje, net ir dalyje mokslo darbų. 

Aštuoneri pirmieji darbo metai, prabėgę Panevėžio, o daugiausia Klaipėdos 

vidurinėse mokyklose, buvo tiesioginė duoklė pedagogo profesijai. 

Iš jų docentas atsinešė ne tik linksmų nuotykių, papasakotų prie kavos 

puodelio, bet ir atidą dabar jau studentams, mokytojui lituanistui būdingą 

kruopštumą ir atsakingumą. Ir perėjus dirbti į aukštąją mokyklą nenutolta 

nuo pedagogikos: visas dešimtmetis praėjo dirbant tuometiniame Šiaulių 

pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete, rengusiame ikimokyklinio auklėjimo 

pedagogus. O darbo mokykloje įgūdžiai buvo greit pastebėti, ir 

po studijų aspirantūroje bei disertacijos apsigynimo Algirdas Ruškys skiriamas 

į prodekano, kuruojančio studijų tvarką, pareigas. 

Gimtosios kalbos mokymo reikalai docentui rūpėjo visą laiką. Jis puikiai 

suprato, kad pajausti kalbą, pamatyti jos gražumą reikia mokyti nuo

292 Kronika 

pat pirmųjų mokyklos metų. Apie tai parašyta daugiau kaip dešimt straipsnių 

pedagogams skirtuose leidiniuose, skaityta pranešimų mokslinėse konferencijose 

Lietuvoje ir Latvijoje, parengtas ir skaitytas gimtosios kalbos 

ugdymo metodikos kursas Pedagogikos fakulteto studentams. Dažnai tai 

buvo paranku parodyti savo tyrinėjimų srities frazeologijos ir gimtosios 

tarmės medžiagą. 

Frazeologija – Algirdo Ruškio kaip mokslininko pagrindinė interesų 

sritis. Iš jos parašyti pirmieji mokslo straipsniai, apginta daktaro disertacija, 

tipologiniai frazeologizmų požymiai aptarinėjami paskutinėse šios srities 

publikacijose. Ir kalbos sodrumas bei įvairumas docentui buvo ne knyginis, 

o gimtąja tarme, endriejaviškių šneka pamatuotas, iš gyvų žmonių, 

jų buities ar santykių kilęs, todėl toks natūralus. Ne veltui ilgi gimtosios 

tarmės pavyzdžių sąrašai kolegos dėka yra sugulę į „Lietuvių kalbos žodyno“ 

tomus. Čia kaip tik dera paminėti Algirdo mokslinį vadovą profesorių 

Juozą Pikčilingį, skyrusį visus savo darbus kalbos grožiui, jos išgalėms parodyti, 

nuo blogybių apvalyti. Matyt, dvasinis artumas ir suvedė tuos du 

skirtingų Lietuvos vietų, bet panašius žmones. 

Kolegos veikloje puikiai deri dėmesys gimtosios tarmės grožiui bei gimtųjų 

vietų žemaičių kraštui su noru pažinti kitas tautas ir kultūras mokantis jų 

kalbų. Be artimiausios latvių kalbos, savaime suprantama rusų kalbos, Algirdas 

išmoko čekų, suomių, vėliau vokiečių. Ir ne šiaip dėl malonumo, o pabuvojo 

tuose kraštuose, susirado draugų, atliko naudingų darbų – iš čekų kalbos 

išvertė J. A. Komenskio knygą „Elijo šauksmai“ (1999), iš latvių – grožinės 

literatūros kūrinėlių, suomių kalbos mokė Klaipėdos studentus. Nesvetimos 

jam ir lenkų, švedų kalbos, be abejo, išvykose į užsienį neišsiverčiama be 

anglų kalbos – ja skaitytas ir ne vienas pranešimas konferencijose. Tai dar 

kartą paliudija kolegos darbštumą ir smalsumą. Kartu tai geriausias pagrindas 

tipologiniams tyrimams, jiems skirtas ne vienas straipsnis apie frazeologiją – 

lietuvių ir čekų; lietuvių ir latvių; baltų, slavų ir germanų. Svetimų kalbų mokėjimas 

dar geriau parodo gimtosios savitumą. Todėl ne tik kalbos sandaros 

subtilybes, bet ir kalbos dvasią docentas puikiai gali atskleisti per stilistikos 

paskaitas, daug metų skaitomas lietuvių filologijos studentams. 

Nuoširdžiai sveikiname kolegą ir linkime malonių pedagoginio darbo 

akimirkų, brandžių mokslinio darbo rezultatų, sielos ramumos, reikalingos 

visiems darbams ir gyvenimui. 

Albinas Drukteinis

ALGIRDO RUŠKIO PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS 

Kronika 

293 

Mokslo ir metodiniai straipsniai 

Pluoštas žmogų charakterizuojančių šnekamosios kalbos frazeologizmų. 

Kalbos kultūra. 1982, 71–77. 

Lietuvių kalbos frazeologizmų, pejoratyviškai apibūdinančių žmogaus 

charakterio bruožus, semantika ir stilistinės ypatybės. Kalbotyra, t. 33 (1). 

1982, 88–95. 

Asmenį charakterizuojančios frazeologijos stilistinės išgalės. Mokinių stiliaus 

ugdymas. Kaunas, 1983, 73–96. 

Mitinis įvaizdis velnias pastoviuosiuose palyginimuose. Mūsų kalba. 1988, 

41–46. 

Frazeologiniai vaistinių augalų pavadinimai. Kalbos kultūra. 1988, 72–80. 

Frazeologizmų stilistika. Kalbos praktikos problemos. Konferencijos pranešimai. 

Klaipėda, 1994, 11–15. 

Kalbos modeliavimas ir intensyvusis mokymas. Vaikas šeimoje ir darželyje. 

Mokslinio tarptautinio simpoziumo (1993 m. gruodžio 1–3 d.), skirto 

Jungtinių Tautų paskelbtiems „Šeimos“ 1994 metams, medžiaga. Klaipėda, 

1994, 54–55. 

Lietuvių ir čekų frazeologizmų semantinės-stilistinės ir struktūrinės paralelės. 

Kalbos praktikos problemos. Konferencijos pranešimai. Klaipėda, 

1995, 35–39. 

Etninių bruožų atspindžiai žemaičių kretingiškių tarmėje. Lietuvių etninė 

kultūra mokykloje: būklė ir problemos. Seminaro medžiaga. Klaipėda, 

1996, 57–61. 

Suomių kalba ir intensyvusis mokymas. Vadyba. Laikmetis. Problemos – 

97. Tarptautinės mokslinės teorinės konferencijos medžiaga. Kaunas, 

1997, 58–61. 

Frazeologijos ir etninių vertybių įtaka vaiko pasaulėjautai. Kalbos praktikos 

problemos. Klaipėda, 1999, 25–27. 

Frazeologizmų reikšmės motyvacija. Kalbos praktikos problemos. Konferencijos 

pranešimai. Klaipėda, 2000, 35–38. 

Semantinių pokyčių įvairovė frazeologijoje. Kalbos praktikos problemos. 

Konferencijos pranešimai. Klaipėda, 2000, 38–42. 

Teksto mokymo pradinėse klasėse problemos. Pradinė mokykla: kaita ir 

problemos. Klaipėda, 2000, 140–147. 

Vaiko kalbinės sambrandos tyrimas. Pedagogika, 57. 2002, 62–67 (kartu 

su D. Kiliuviene). 

The innovations of the Textual Analysis at a Primary School. ATEE Spring 

University. Decade of Reform: Achievements, Challenges, Problems. 

Vol. 1. Riga, 2002, 398–409.

294 Kronika 

Children’s Self-realization in the Process of the Native Language Learning 

at a Primary School. ATEES Spring University. Changing Education in 

a Changing Society. Rīga, 2004, 127–135. 

Teksto semiosfera: problema ir pažinimo pradinėse klasėse perspektyvos. 

Tiltai, nr. 22. 2004, 128–133. 

Leksinės reikšmės suvokimo stiprinimas gimtosios kalbos pamokoje. Pradinė 

mokykla: ugdymo turinys ir socialinė integracija. Klaipėda, 2004, 

82–84. 

Vaiko asmenybės saviraiškos ugdymas III–IV klasėse per gimtosios kalbos 

pamokas. Metod. žurnalas Žvirblių takas, nr. 6. 2004, 6–21. 

Kiekybės reikšmės frazeologizmų, vartojamų kai kuriose baltų, slavų ir 

germanų kalbose, funkcinė ir semantinė tipologija. Vārds un tā pētīšanas 

aspekti. Rakstu krājums 9. Liepāja, 2005, 70–83. 

The Role of Meta-linguistic Code of the Vocabulary in Development the 

Native Language Skills at Primary Classes. ATEE Spring University. 

Changing Education in a Changing Society. Vol. 2. Klaipeda University, 

2005, 182–186. 

Формирование семантико-стилистического восприятия художественного 

текста в начальных классах. Valodu apguve: problēmas un 

perspektīvas IV. Zinatnisko rakstu krājums. Liepāja, 2005, 227–233. 

Konceptas lie. vėjas / la. vējš frazeologinėje pasaulio kategorizacijoje. Kalbos 

vienetų semantika ir struktūra. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 

2006, 151–162. 

Pasaulio, kaip vertybės, idėja VI klasės poetiniuose kūriniuose. Gimtasis 

žodis, nr. 11. 2006, 16–22. 

Harmoningojo pasaulio vizija Juozo Tumo-Vaižganto ir Vinco Krėvės kūryboje. 

Gimtasis žodis, nr. 2. 2008. 

Lietuvių aprangos ir apavo pavadinimų konceptualioji frazeologinė raiška. 

Res Humanitariae VI. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2009. 

Žmogaus pasaulio atspindžiai endriejaviškių šnektoje. Endriejavas. Serija 

Lietuvos valsčiai (spausdinama). 

Mokslo populiarinimo ir publicistikos straipsniai 

Kalba – motė, kalba – pamotė (1). Tarybinė Klaipėda, 1989 m. rugpjūčio 3 d. 

Kalba – motė, kalba – pamotė (2). Tarybinė Klaipėda, 1989 m. rugpjūčio 

10 d. 

Sergėkimės substantyvito ir „leksinės mažakraujystės“. Klaipėda, 1990 m. 

vasario 22 d. 

Mes – iš žemaičių žemės. Klaipėda, 1990 m. kovo 1 d. 

Nelinksma kelionė per žodžių išvartas (1). Klaipėda, 1991 m. gruodžio 12 d. 

Nelinksma kelionė per žodžių išvartas (2). Klaipėda, 1991 m. gruodžio 19 d.

Straipsnių rengimo reikalavimai 

Į žurnalą priimami tokios struktūros moksliniai straipsniai: įvadas, tyrimų tikslas 

ir uždaviniai, objektas, naujumas ir aktualumas, metodas ir metodikos, analitinė dalis, 

išvados arba apibendrinimas, literatūros sąrašas, santrauka. 

Straipsniai turi būti pateikiami su 1 recenzija. Dar du recenzentus skiria redakcijos 

kolegija. 

Mokslo žurnalo moksliniam sekretoriui pateikiamas 1 straipsnio egzempliorius 

(tekstas su formulėmis, brėžiniais, lentelėmis, santraukomis), parengtas kompiuteriu 

ir atspausdintas lazeriniu spausdintuvu pagal žemiau nurodytus reikalavimus, taip pat 

CD-R diskas su straipsnio įrašu (PC Windows terpė, MS Word redaktorius). 

1. Žurnalo formatas – 22,5 x 15,2 cm. 

2. Kalba. Straipsnius galima rašyti viena iš šių kalbų: lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, 

rusų, latvių. 

2.1. Lietuvių kalba parašyti straipsniai bus redaguojami. 

2.2. Kitomis kalbomis parašyti straipsniai turi būti galutinai suredaguoti ir parengti 

spaudai. Jie bus spausdinami kopijuojant autorių pateiktus tekstus. 

3. Straipsnių puslapių skaičius neribojamas, bet neturi viršyti 1 spaudos lanko (apie 

20 puslapių, t. y. apie 40 000 spaudos ženklų). Didesnės apimties straipsnio spausdinimo 

galimybė turi būti aptariama su vyriausiuoju redaktoriumi. 

4. Popierius. Straipsniai turi būti atspausdinti kokybiškame baltame tipiniame A4 formato 

popieriuje, skirtame lazeriniams spausdintuvams. 

5. Spausdinimo plotas. Tekstai, žemėlapiai, brėžiniai pateikiami puslapiuose, kurių 

kiekvieno spausdinamasis laukas yra 170 x 247 mm (atstumai nuo lapo viršaus, 

apačios – 2,5 cm, kairės ir dešinės – 2,0 cm). 

6. Spausdinimas: 

6.1. Straipsnių tekstai renkami kompiuteriu MS Word redaktoriumi, vartojant Palemono 

ar Times New Roman šriftą, 1,5 intervalo tarpu tarp eilučių. 

6.2. Antraštiniame lape kairiojoje pusėje pateikiamas autoriaus (ir bendraautorių) 

vardas ir pavardė (14 pt, Bold), kitoje eilutėje – darbovietės pavadinimas (12 pt, 

Italic). Praleidus 2 eilutes, per vidurį didžiosiomis raidėmis (16 pt, Bold) pateikiamas 

straipsnio pavadinimas. 

6.3. Po pavadinimo (praleidus 2 eilutes) pateikiama anotacija lietuvių kalba (Anotacija 

11 pt, Bold), po to – anglų (Abstract 11 pt, Bold) kalba. Anotacijos tekstas 

(tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis) turi būti rašomas naujoje eilutėje 10 pt dydžiu, 

apimtis – 70–100 žodžių. Po anotacijos lietuvių kalba naujoje eilutėje spausdinama: 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI, po anotacijos anglų kalba pateikiami pagrindiniai 

žodžiai anglų kalba (KEY WORDS). Tokia informacija būtina INTERNETO 

tinklui. 

6.4. Matematinės išraiškos renkamos naudojant MS Equation. 

6.5. Lentelės (parengtos ne MS Word), piešiniai, žemėlapiai, grafikai pateikiami 

ant atskirų lapų. Visos lentelės, piešiniai, žemėlapiai, grafikai turi būti sunumeruoti 

(pvz.: 1 lentelė, 1 grafikas), parašyti jų pavadinimai. Pagrindiniame tekste 

gali būti tik MS Word parengtos lentelės ar grafikai. Jei grafikai, piešiniai, brėžiniai 

ir kt. atlikti Excel arba pateikiami formatais wmf, bmp, tif, pcx, būtina nurodyti, 

295

296 

kurioje teksto vietoje jie turi būti įterpti. Jeigu lentelės, grafikai ir kt. yra minimi 

kitose teksto vietose, reikia pateikti nuorodas (pvz.: žr. 1 lentelę). 

6.6. Straipsniui tinka tik geros kokybės, ryškios nuskaitytos („nuskenuotos“) nuotraukos 

(raiška – ne mažiau kaip 300 dpi). 

6.7. Tekste pirmą kartą minint autorių, turi būti nurodomas visas jo vardas ir pavardė, 

pvz.: Jonas Kazlauskas, toliau galima nurodyti dvejopai: a) pateikiant pirmąją 

vardo raidę, pvz.: J. Kazlauskas, b) rašant tik pavardę, pvz.: Kazlauskas. Tekste pirmą 

kartą naudota literatūra gali būti nurodoma skliausteliuose, pvz.: (Kazlauskas 

1968), jei reikia, nurodomas ir puslapis atskiriant kableliu, pvz.: (Kazlauskas 1968, 

85), galima išnašoje nurodyti išsamią bibliografiją (kaip literatūros sąraše, žr. 8.) 

citavimo indeksui nustatyti. Dar kartą cituojant tą patį autorių, užtenka tik literatūros 

santrumpos tekste. Naudoti elektroninėje terpėje esantys šaltiniai taip pat 

turi būti nurodomi, pateikiant elektroninį adresą (pvz.: www.lkz.lt). Visuotinai vartojamos 

literatūros santrumpos, pvz.: LKŽ, LKA, BRMŠ ir pan., gali būti rašomos 

skliausteliuose (LKA 1991, 94) arba (LKŽ I 75), (BRMŠ I 6). To paties autoriaus 

tais pačiais metais išleisti atskiri straipsniai nuorodose išskiriami prie metų parašant 

raides (abėcėlės tvarka), pvz.: (Pakalniškienė 1996a, 93) ir (Pakalniškienė 1996b). 

Jei tekste vartotos santrumpos, po straipsnio teksto turi būti pateiktas santrumpų 

paaiškinimas. Po to pateikiamas cituotos literatūros sąrašas su užrašu Literatūra 

(literatūros sąrašo pavyzdį žr. 8.). Literatūros sąraše būtina nurodyti knygos sudarytojus 

(jei jų daug – pirmuosius tris) ir leidyklą. Knygų sudarytojų ir autorių vardai 

turi būti rašomi taip, kaip pateikta knygos tituliniame lape, pvz., jei pateikta tik 

pirmoji vardo raidė, taip reikia ir rašyti (žr. literatūros sąrašo pavyzdį) arba atkurti 

vardą laužtiniuose skliaustuose, pvz., K[azys]. Literatūra ne lietuvių kalba aprašoma 

originalo kalbomis pagal nustatytą Lietuvos standartą. Pirmiausia pateikiama 

literatūra lotyniškaisiais rašmenimis, po to – kirilica (pagal alfabetą). 

6.8. Po literatūros sąrašo spausdinama santrauka. Jeigu straipsnis parašytas lietuvių 

kalba, santrauka rašoma anglų, rusų, vokiečių ar prancūzų kalbomis (pvz.: Summary 

– Bold, 12 pt). Užsienio kalba parašyto straipsnio santrauka rašoma lietuvių 

kalba. Santraukos apimtis – ne mažiau kaip 1 p. Santrauka pateikiama tokia tvarka: 

kairiojoje pusėje nurodomas autoriaus (ir bendraautorių) vardas ir pavardė (Bold, 

12 pt), po to didžiosiomis raidėmis per vidurį rašomas straipsnio pavadinimas 

(Bold, 14 pt) užsienio kalba (jei straipsnis yra parašytas lietuvių kalba) / lietuvių 

kalba (jei straipsnis parašytas nelietuviškai). Po to – santrauka (10 pt). 

6.9. Straipsnių puslapiai numeruojami spausdintame tekste. 

7. Atskirame lape pateikiami duomenys apie autorių lietuvių ir anglų kalbomis: vardas, 

pavardė, mokslinis laipsnis ir vardas, darbovietė, pareigos, moksliniai interesai. 

Adresą, telefoną, el. paštą, jei autorius nepageidauja jų skelbti, būtina nurodyti 

vyriausiajam redaktoriui. Atskirai turi būti pateikta ryški, nuskaityta („nuskenuota“) 

portretinė autoriaus nuotrauka (10 x 15 cm formato ir ne mažiau kaip 300 dpi 

raiškos). 

8. Literatūra 

Jakaitienė 1980 – Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas.

297 

Pakalniškienė 2000 – Dalia Pakalniškienė. Intarpiniai ir sta-kamieniai denominatyvai 

– lietuvių kalbos inovacija. Veiksmažodžio raidos klausimai. Tiltai, priedas nr. 

1, 71–89. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

LKA 1, 3 – Lietuvių kalbos atlasas. Ats. red. K. Morkūnas. Vilnius: Mokslo leidykla, 

1977, 1991. 

Темчин 1986a – Сергей Темчин. Славянские глаголы нa *nǫтı и основы с -nи 

-sta в балтийских языках. Kalbotyra, t. 22/2, 29–34. 

9. Išnašos tekste rašomos puslapio apačioje ir numeruojamos (pvz.: 1, 2, 3 ir t. t.). 

Klaipėdos universiteto žurnalo 

RES HUMANITARIAE 

vyr. redaktorius 

prof. dr. Rimantas Balsys 

RES HUMANITARIAE is a Klaipėda University journal of the humanities that 

shall: publish scientific articles on the issues of philology (linguistics and literature science), 

philosophy, ethnic studies, history, theology, theatre science and other fields, 

as well as reviews of outstanding scientific works; promote significant events of academic 

life; and discuss educational and scientific issues. Starting with 2007, 2 volumes 

shall be issued annually, each of 16 to 20 printer’s sheets. 

Submissions 

Scientific articles submitted should be of the following structure: the introduction, 

the aim and tasks of the research, the object of the research, novelty and topicality, 

methods and methodologies, the analytical part, conclusions, the list of references, 

and the summary. 

The articles should be submitted with one review. The articles shall also be double-blind 

reviewed by at least two experts appointed by the Editorial Board. 

Please submit to the Editor-in-Chief of the journal one copy of the article (the 

text with formulas, graphs, tables, and summaries), typed and printed on a laser printer, 

together with a disk copy of the article in MS Word, for PC Windows. 

1. The format of the journal: 22,5 x 15,2 cm. 

2. Languages: articles may be submitted in Lithuanian, English, German, French, 

Russian, or Latvian. 

2.1. Articles submitted in Lithuanian shall be edited. 

2.2. Articles in other languages should be read by a native speaker before submission. 

3. An article should not exceed the limits of 1 printer’s sheet: ca 20 pages, or 40,000 

characters (with spaces). The possibility of publishing a larger article should be 

discussed with the Editor-in-Chief.

298 

4. Paper: articles should be printed on quality white A4 size paper for laser printers. 

5. Typing area: texts, maps, or drawings submitted should be typed on the area of 170 

x 247 mm, or using A4 size with 2.5 cm margins on the top and the bottom of the 

page, and 2.0 cm margins on the right hand and left hand sides of the page. 

6. Typing: 

6.1. Texts should be typed in Times New Roman or Palemonas, with 1.5 line 

spacing. 

6.2. On the left-hand side of the first page, the name of the author (or co-authors) 

should be presented (14 pt, Bold), and one line down, the author’s working place 

(12 pt, Italics). Two lines down, in the middle of the page, in capital letters (16 pt, 

Bold) the heading of the article should be presented. 

6.3. After the heading, two lines down, abstracts in Lithuanian (Anotacija) and in 

English (Abstract) in 11pt, Bold, should be presented. Abstracts of 70–100 words 

(both in Lithuanian and English) should start with a new line (10 pt). After the 

abstract in Lithuanian, starting with a new line, PAGRINDINIAI ŽODŽIAI, and 

after the abstract in English, KEY WORDS should be presented. The information 

is relevant for the Internet. 

6.4. Mathematical symbols and formulas should be typed in MS Equation. 

6.5. Tables (other than those made in MS Word), drawings, maps, or graphs, 

should be submitted on separate sheets of paper. All the tables, drawings, maps, 

and graphs should be numbered (e.g., Table 1, Graph 1) and have captions. The 

main body may contain tables or graphs made exclusively in MS Word. If the provided 

graphs, drawings, etc, are made in Excel or in wmf, bmp, tif, or pcx formats, 

it is necessary to indicate which part of the text they are to be inserted into. In case 

tables, graphs, etc, are mentioned in other parts of the text, references should be 

made (e.g., see Table 1). 

6.6. Only quality scanned photos shall be included (resolution not less than 300 dpi). 

6.7. When an author is first referred to, his or her full name and surname should be 

indicated, e.g. Jonas Kazlauskas, and further in the text, he or she can be referred 

to either by indicating the initial letter of the name, e.g. J. Kaz lauskas, or solely 

the surname (e.g., Kazlauskas). The work can first be referred to in parentheses, 

e.g. (Kazlauskas 1968); when necessary, the page is to be indicated, separated by a 

comma, e.g. (Kazlauskas 1968, 85), however, it is necessary to indicate full bibliography 

in the footnote (as in the list of references, see 8), to establish the index of 

quoting. In the next reference to the same author, the abbreviation of the source of 

literature shall suffice. Electronic sources shall also be indicated by presenting the 

electronic address (e.g., www.lkz.lt). Universally used abbreviations of the work 

of literature, e.g. LKŽ, LKA, or BRMŠ, shall be presented in parentheses (LKA 

1991, 94) or (LKŽ I 75), (BRMŠ I 6). Articles of the same author published in the 

same year should be referred to by adding a letter to the year (in the alphabetical 

order), e.g., (Pakalniškienė 1996a, 93) and (Pakalniškienė 1996b). When abbreviations 

are used in the text, they should be explained after the text. Next to follow 

is a list of literature quoted under the title Literatūra (see 8, as an example of the 

list of references). In the list of references, it is necessary to indicate the names of

299 

the compilers of the book (in case there are many names, the first three shall be 

indicated), as well as the publishing house. The name of the compilers or authors 

of the book should be presented in the same way as it was presented on the titlepage 

of the book, e.g., in case only the first letter of the first name is indicated, it 

should be used in the same way (see the example of the list of references), or the 

name should be reconstructed in square brackets, e.g,. K[azys]. Literature in languages 

other than Lithuanian should be presented in the language of the original 

after the standards of Lithuanian, with literature in the Latin alphabet coming first, 

followed by works in the Cyrillic alphabet (in alphabetical order). 

6.8. The list of references should be followed by a summary. If the article is written 

in Lithuanian, the summary should be either in English, Russian, German, or 

French (e.g. Summary, bold, 12 pt). The summary for an article written in a foreign 

language should be written in Lithuanian. The summary (10pt) should be not 

shorter than 1 page, and presented in the following way: on the left hand side, the 

name and surname of the author (and co-authors) should be indicated, followed 

by the title of the article in capital letters in the middle of the page (Bold, 14pt), in 

a foreign language (if the article is written in Lithuanian) or in Lithuanian (if the 

article is written in in a foreign language). The text of the summary follows. 

6.9. Pages of the article should be numbered in the printed text. 

7. On a separate sheet of paper, the data about the author should be presented in 

Lithuanian and English: name, surname, academic qualifications and current 

position, the working place, and research interests. The address, phone, and 

e-mail address, if the author refuses to have them published, should be known to 

the editor-in-chief. A passport-style photo (10 x 15 cm), no less than 300 dpi, is 

to be enclosed separately. 

8. List of References. 

Jakaitienė 1980 – Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: 

Mokslas. 

Pakalniškienė 2000 – Dalia Pakalniškienė. Intarpiniai ir sta-kamieniai denominatyvai 

– lietuvių kalbos inovacija. Veiksmažodžio raidos klausimai. Tiltai, priedas 

nr. 1, 71–89. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

LKA 1, 3 – Lietuvių kalbos atlasas. Ats. red. K. Morkūnas. Vilnius: Mokslo leidykla, 

1977, 1991. 

Темчин 1986a – Сергей Темчин. Славянские глаголы нa *nǫтı и основы с 

-n- и -sta в балтийских языках. Kalbotyra. 22/2, 29–34. 

9. Footnotes in the text should be put at the bottom of the page and numbered (e.g., 

1, 2, 3, etc). 

Prof., Dr. Rimantas Balsys, 

Editor-in-Chief of 

RES HUMANITARIAE, 

Journal of Klaipėda University

Klaipėdos universiteto leidykla 

RES HUMANITARIAE VI 

Redagavo B. Pranevičiūtė 

Maketavo D. Stepukonienė 

Dailininkas A. Kliševičius 

Klaipėda, 2009 

SL 1335. 2009 12 20. Apimtis 21 sąl. sp. l. Tiražas 350 egz. 

Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda 

Tel. (8 ~ 46) 398 891, el. paštas: leidykla@ku.lt 

Spausdino spaustuvė „Petro ofsetas“, Žalgirio g. 90, Vilnius

visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas