terminologijos paskaitų konspektas - Klaipėdos universitetas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
LIETUVIŲ KALBOS KATEDRA
Jūratė Lubienė
TERMINOLOGIJOS PASKAITŲ
KONSPEKTAS
Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams
Klaipėda, 2013

Metodinė priemonė apsvarstyta ir rekomenduota spaudai (internetinei sklaidai) Klaipėdos
universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos katedros 2013 m. balandžio 9 d.
posėdyje (protokolo Nr. 46H-LK-5) ir fakulteto redakcinės kolegijos 2013 m balandžio 19 d.
posėdyje (protokolo išrašo Nr. 73).
2

TURINYS
PRATARMĖ 4
1-oji temų grupė. TERMINOLOGIJOS SAMPRATA 5
2-oji temų grupė. TERMINO, SĄVOKOS, ŽODŽIO SANTYKIAI 10
3-oji temų grupė. TERMINŲ POŽYMIAI IR STATUSAS 18
4-oji temų grupė. TERMINŲ KŪRIMO ŠALTINIAI IR DARYBOS BŪDAI 29
5-oji temų grupė. TERMINŲ TVARKYBA 32
LITERATŪRA 45
3

PRATARMĖ
Ši mokymo priemonė skirta terminologijos kursą studijuojantiems aukštųjų mokyklų studentams
lituanistams ir apima pagrindines terminologijos kurso temas. Universitetinis terminologijos, kaip ir
kitų lietuvių kalbos sisteminių dalykų, kursas susideda iš paskaitų, pratybų ir savarankiško studento
darbo, kuriam paprastai skiriama 50–60% studijų laiko. Leidinys turėtų padėti studentams
savarankiškai susipažinti ir / arba įtvirtinti paskaitose girdėtus esminius terminologijos mokslo
teiginius bei organizuoti kryptingą savarankišką darbą. Leidinys gali būti pravartus ir jauniems
dėstytojams, nes jame pateikta pratybų ir savarankiško darbo užduočių sistema.
Pateikiamos 5-ios bakalauro studijų pakopoje nagrinėjamos terminologijos temų grupės.
Kiekvienai nagrinėjamai temų grupei skiriamas atskiras skyrius, kurio apimtis priklauso nuo temos
sudėtingumo. Kiekvieną temų grupę sudaro du poskyriai.
Visų pirma glaustai pateikiami pagrindiniai temos teoriniai teiginiai, sąvokos, terminai. Siekiama
išryškinti lietuvių terminologijoje vyraujantį, tradicinį požiūrį aptariamaisiais klausimais. Remiamasi
Evaldos Jakaitienės, Kazimiero Gaivenio, Stasio Keinio, Jono Klimavičiaus taip pat Albinos
Auksoriūtės, Reginos Kvašytės, Antano Smetonos, Egidijaus Zaikausko terminologijos teoriniais ir
metodiniais darbais. Kai kur nurodoma, kad vienas ar kitas terminologijos klausimas autorių
traktuojamas skirtingai, tebėra problemiškas ar galimas spręsti keleriopai. Teorijos santrauka labai
glausta. Ji visų pirma turėtų būti pravarti sisteminant svarbiausias žinias, ypač studijuojantiems
savarankiškai. Siekta teksto vizualumo, kuris leistų išryškinti pagrindinių sąvokų santykius.
Antrasis kiekvienos temos poskyris – metodinis. Tai klausimai ir užduotys. Klausimų ir užduočių
sistema turėtų padėti orientuotis, į kokius nagrinėjamos temos aspektus studentui reikėtų gilintis
savarankiškai studijuojant temą bei kokius aspektus pravartu detaliau aptarti kolektyviai, pratybose.
Klausimai ir užduotys yra trejopo pobūdžio: vieni skatina atidžiau studijuoti literatūrą (terminologijos
mokslinės literatūros studijos nėra lengvas uždavinys), įžvelgti temos esmę, pastebėti ar iškelti
egzistuojančios problemos nevienareikšmį traktavimą literatūroje; kiti skirti tam tikrų terminologijos
faktų analizės ir sisteminimo įgūdžiams lavinti, individualiam terminų žodynui turtinti, treti skirti
integruotam komunikacijos įgūdžių ugdymui.
Autorė tikisi, kad ši metodinė priemonė padės studentams lengviau orientuotis terminologijos
labirintuose, paskatins domėtis terminologijos problemomis. Kolegoms dėstytojams siūlomos
įžvalgos galbūt bus pravarčios rengiantis atskirų terminologijos temų paskaitoms ir pratyboms.
4

1 - o j i t e m ų g r u p ė . T E R M I N O L O G I J O S S A M P R A T A
A. Teorinėje paskaitoje apžvelgiamos temos
• Terminologijos objektas
• Pagrindiniai terminologijos mokslo terminai
• Terminologija ir kitos kalbotyros sritys
• Terminologija ir kiti mokslai
1. Terminologijos objektas, pagrindiniai terminai
Terminologija tiria terminus, terminiją.
Ji apima terminų kūrimo ir tvarkybos teoriją bei praktiką.
T e r m i n a s yra sąvokos, vartojamos tam tikros žmonių veiklos kalboje, pavadinimas
(Jakaitienė 2009, 181). Terminas – tai žodis arba žodžių junginys, tiksliai pavadinantis kurią
nors mokslo, technikos, meno ar kitos veiklos srities sąvoką kaip tam tikros sistemos narį.
T erminija –
1. tai vienos kalbos terminų visuma;
2. tam tikros vienos dalykinės srities terminų visuma,
pvz., kalbotyros terminija, medicinos terminija.
N o m e n k l a t ū r a – 1 . pagal iš anksto nustatytas įvardijimo taisykles sistemiškai
sutvarkyta terminija;
2. tai tam tikros mokslo, technikos ar kitos srities realijų
pavadinimų visuma, pvz., maisto prekių nomenklatūra, botanikos
nomenklatūra ir kt.
T e r m i n o l o g i j a – tai mokslas, tiriantis terminus. Tiksliau – tai terminų kūrimo ir
norminimo teorija, istorija ir praktika. Terminų kūrimo teorija apibrėžia terminų ypatybes, šaltinius,
kūrimo ir norminimo principus (LKE 2008, 553, Gaivenis 2002,15–16, Jakaitienė 2009, 181).
T e r m i n o g r a f i j a – terminų žodynų sudarymo teorija ir praktika; terminologinė
leksikografija. Ji yra sudėtinė terminologijos ir leksikografijos dalis.
5

T a i g i t e r m i n o l o g a m s r ū p i :
1. Terminų kūrimas. Nuolat vystosi įvairūs mokslai, randasi technikos ir meno naujovių.
Naujoms sąvokoms reikia naujų terminų.
2. Terminų norminimas. Dažniausiai naujas kurios nors veiklos srities sąvokas įvardija tos srities
specialistai. Kadangi ypač daug naujovių ateina iš kitų šalių, tai ir terminai ypač dažnai
pasiskolinami, pamorfemiui išverčiami iš kitų kalbų. Ne visada pavyksta parinkti tinkamą
pavadinimą. Kalbininkų terminologų uždavinys – pasiūlyti norminius terminų variantus, kurie
atitiktų lietuvių kalbos dėsnius ir – ypač svarbu – įsilietų į jau esančių tos srities terminų sistemą.
3. Terminų šaltiniai. Kiekvienam terminologui svarbu žinoti, kokie yra terminų kūrimo (ar
norminimo) šaltiniai.
4. Terminų kūrimo ir norminimo principai.
5. Terminų žodynų, elektroninių duomenų bazių sudarymo teorija ir praktika.
2. Terminologija ir kitos kalbotyros sritys bei kiti mokslai
Dažniausiai terminologija remiamasi trimis mokslų grupėmis:
• konkrečios srities mokslu (pvz., pedagogika, medicina, geografija, botanika,
matematika, muzika),
• logika,
• kalbotyra (leksikologija, leksikografija, žodžių daryba, morfologija, sintaksė, stilistika,
kalbos istorija ir kt.)
Terminologija taip pat susijusi su mokslo filosofija, kalbos politika, informatika, psichologija,
sociologija, semiotika. Terminija svarbi bet kokios dalykinės srities specialistų sėkmingai
komunikacijai.
Taigi terminologija yra transdisciplina, nes naudoja kitų mokslo šakų žinias.
Terminologija yra interdisciplina, nes apima kelias skirtingas mokslo šakas (plg. Smetona,
2009).
6

Iš k a l b o t y r o s mokslų terminologija glaudžiausiai yra susijusi su leksikologija ir
leksikografija. Terminologija, terminografija laikoma leksikologijos ir leksikografijos šakomis.
Leksikologijos mokslų sistemoje terminus tiria socioleksikologija (prisiminkite, pakartokite
leksikologijos kursą, žr. Jakaitienė 2009, 171–222).
Socioleksikologijoje skiriami du leksikos sluoksniai:
1) visuotinė leksika – neribotos vartosenos žodžiai, pvz., saulė, namas, duona;
2) specialioji leksika – ribotos vartosenos žodžiai: tarminė, žargoninė, profesinės leksika.
P r o f e s i n ę leksiką sudaro žodžiai, kuriuos savo rašomojoje ir šnekamojoje kalboje vartoja
tam tikroms profesinėms grupėms priklausantys žmonės.
Profesinė leksika nėra vienalytė:
a) didžiausia profesinės leksikos dalis – terminai, jų sistema;
b) kita dalis – profesionalizmai. Pagrindinis terminų ir profesionalizmų skirtumas –
profesionalizmai yra ne bendrinės, o šnekamosios kalbos žodžiai. Pavyzdžiui, vairuotojai vietoje
termino vilkikas ar tolimųjų reisų sunkvežimis sako fūra, vietoje tolimųjų reisų vairuotojas – furistas,
jūrininkai vietoje budėjimas sako vachta ir pan. Daugumą profesionalizmų galima vadinti profesiniu
žargonu. Tačiau dalis profesionalizmų žargonu negali būti laikomi. Jie yra sistemiški, stilistiškai
neutralūs, tačiau vartojami tik kasdienio profesinio bendravimo reikalams, pvz., muzikų ir
muzikologų kalboje gran cassa „didysis būgnas“ ir kt.
B . P r a t y b o s i r s a v a r a n k i š k a s d a r b a s
Klausimai
1. Ką tiria terminologija?
2. Kas yra terminografijos objektas?
3. Kaip suprantate terminą terminija? Ar jis vienareikšmis?
4. Kas yra nomenklatūra?
5. Kokie svarbiausi terminologijos kausimai (aptarkite bent 5)?
6. Su kokiais kalbotyros mokslais susijusi terminologija? Kodėl? Pateikite savų iliustracinių
pavyzdžių.
7

7. Kokios yra terminologijos sritys? Mokėkite glaustai jas apibūdinti.
8. Kokius žinote žymiausius mokslininkus – terminologus?
Užduotys
1. Savarankiškai perskaitykite S. Keinio ir K. Gaivenio vadovėlių skyrius apie terminologijos
sąsajas su kitais (ne kalbotyros) mokslais ir papildykite paskaitos medžiagą savais pavyzdžiais
(raštu).
2. Paaiškinkite, kokie ryšiai sieja terminologiją ir
– žodžių darybą – kalbotyros šaką, kuri tiria naujų žodžių darybą ir darinių funkcionavimą;
– leksinę semantiką – kalbotyros šaką, kuri tiria žodžių reikšmes;
– sintaksę – kalbotyros šaką, kuri tiria žodžių junginius;
– morfologiją – kalbotyros šaką, kuri tiria žodžio sudėtį ir formą.
Iliustruokite pavyzdžiais.
3. Individuali užduotis. Kokie žymiausi terminologijos specialistai? Remdamiesi pagrindine ir
papildoma kurso literatūra, parenkite vaizdinę priemonę (skaidres), kurioje pateikite
mokslininkų ir jų terminologijos darbų nuotraukas. Pateikite darbų metriką. Pasirenkite
žodžiu pristatyti skaidres kurso kolegoms. Atkreipkite dėmesį į savo kalbos taisyklingumą.
Visus terminologijai svarbius terminus sukirčiuokite. Pasirenkite aiškiai, nuosekliai,
taisyklingai ir įtaigiai kalbėti. Sudominkite klausytojus.
4. Grupinė užduotis (2-3 grupės nariai). Kokios yra terminologijos sritys? Remdamiesi
pagrindine kurso literatūra, parenkite vaizdinę priemonę (skaidres), kurioje pateikite
informaciją apie terminologijos sritis. Visus terminologijai svarbius terminus sukirčiuokite.
Pasirenkite žodžiu pristatyti skaidres kurso kolegoms (remtis S. Keinio ir K. Gaivenio
vadovėliais, R. Kvašytės terminologijos žodynėliu ir papildoma literatūra, kurią iš pateikto
sąrašo atsirinkite savarankiškai ar konsultuodamiesi su dėstytoju).
5. Probleminis klausimas kitai teorinei paskaitai. Prisiminkite, kas yra nominaciniai žodžiai.
Pamąstykite, ar terminai ir nominacinai žodžiai skiriasi, ar yra tokie pat žodžio kaip ženklo
teorijos požiūriu.
8

Bendrieji reikalavimai savarankiškoms užduotims
1. Kiekvienas studentas turi parengti ne mažiau kaip 3 individualias ir ne mažiau kaip
vieną grupinę užduotį. Klausantis / stebint kolegų pristatymus, kiekvienas studentas
rengiasi aptarti pristatymo kokybę dalykinio turinio, metodinės formos ir
komunikacijos (ypač rašytinės ir sakytinės kalbos taisyklingumo ) atžvilgiais bei
užduoda klausimų pranešėjui (-ams).
2. Ir individuali, ir grupinė užduotys – tai tam tikro klausimo, temos žodinis-vaizdinis
pristatymas kurso kolegoms. Nepamirškite, kad klausytojai – bendrakursiai, o pratybų
uždaviniai – įgyti terminologijos kompetencijų ir pasirengti egzaminui. Todėl
rekomenduojama:
a) kurso kolegoms (jie, o ne dėstytojas, yra svarbiausi klausytojai!) parengti neilgą, bet išbaigtą
žodinį tekstą. Ir žodinį, ne tik rašytinį tekstą turi sudaryti: įvadas (įvadinis sakinys ar keletas sakinių,
supažindinančių su problema, nagrinėjamo klausimo vieta studijuojamame kurse, temos kontekstu ir
pan.) – teorinis teiginys (-iai) – iliustracinis pavyzdys, jo analizė – pabaiga (išvados, apibendrinimas,
minties, teiginių susisteminimas ir pan.). Nepamirškite nurodyti autoriaus (-ių), kurių teoriniais
teiginiais remdamiesi parengėte tekstą, taip pat šaltinių, iš kurių paėmėte pavyzdžius;
b) siekti, kad Jūsų kalba, pristatymas būtų: moksliškai tikslūs, vaizdūs / įdomūs bei greitai
įsimenami. Vaizdingumui galima pasitelkti multimediją (nuotraukas, schemas, lenteles, grafikus).
Visada apgalvoti medžiagą iliustruojančius pavyzdžius (jais galima sudominti, intriguoti, iliustruoti ir
pan.);
c) nurodyti, kokia literatūra rėmėtės (tekste / skaidrėje po citata – autoriaus pavardė, metai,
puslapis, literatūros sąraše – leidinio metrika). Jei tą pačią mintį perskaitėte keliose publikacijose,
nurodykite visas – svariau pagrįsite mintį;
d) taisyklingai kalbėti, ypač – taisyklingai vartoti terminologijos / kalbotyros terminus.
Nepamirškite jų iš anksto sukirčiuoti.
9

2 - o j i t e m ų g r u p ė . T E R M I N A S , S Ą V O K A , Ž O D I S
A. Teorinėse paskaitose apžvelgiamos temos
• Termino ir žodžio santykiai
• Termino ir sąvokos santykiai
• Svarbiausi termino ir netermininės nominacinės leskikos skirtumai
Termino ir nominacinio žodžio santykiai
Terminai yra sąvokų, vartojamų tam tikros žmonių veiklos srities kalboje, pavadinimai. Tačiau
nominaciniai žodžiai taip pat perteikia sąvokas.
Prisiminkite leksikologijos kursą:
Nominacija – tai pavadinimo sukūrimas nekalbiniams dalykams.
Nominacijos rūšys:
pirminė – sukuriamas naujas, kitais žodžiais nesiremiantis žodis, pvz., akis, geras;
antrinė - sukuriamas naujas žodis, kuris remiasi kitu žodžiu ar kitais žodžiais:
a) tiesioginė – sukuriamas naujas žodis, kuris remiasi kitu žodžiu ar žodžiais ir tam
tikromis papildomomis darybos priemonėmis. Tokie žodžiai vadinami dariniais, pvz.,
akiniai, gerumas, rugiagėlė;
b) netiesioginė – sukuriama nauja tą pačią formaliąją raišką turinčio žodžio reikšmė,
kuri remiasi ankstesne žodžio reikšme, pvz., akis „bulvės duobutė“.
Pastaba 1. Kai kurie terminologai kalba ir apie tretinę nominaciją, kada bendrinės kalbos žodis
„virsta“ terminu.
Pastaba 2. Ne visi žodžiai atlieka nominacinę funkciją. Paprastai nominaciniai žodžiai – tai
daiktavardžiai, būdvardžiai, veiksmažodžiai, dauguma prieveiksmių, pvz., stalas, geras, eiti, toli.
Nenominacinių žodžių funkcijos: nurodomoji, pvz., aš, čia, dabar; jungimo, pvz., ir, kad; žodžių ryšių
sakinyje, pvz., ant, prie, per, su; kalbėtojo požiūrio raiškos, pvz., gal, turbūt, žmogaus jausmų raiškos,
pvz., oi, ach.
10

ž o d ž i a i ?
P r o b l e m i n i s k l a u s i m a s .
P a s v a r s t y k i t e , a r s k i r i a s i t e r m i n a i i r k i t i n o m i n a c i n i a i
Svarbiausi nominacinės leksikos ir terminų skirtumai
1. Formos skirtumai. Nominacinis žodis yra vientisos formaliosios struktūros, pvz., stalas,
senelis. Tik dalis terminų yra vienažodžiai (vienašakniai) (banga, kompiuteris). Dauguma jų yra
sudėtiniai (pagal anglų kalbos tradicijas – daugiašakniai), pvz., ilgoji banga, baltieji dobiliukai, tamsva
mėlynai žydra spalva (kompiuterių spalvų terminas). Be to, terminai gali būti formaliai reiškiami ne
tik žodžiais, bet ir santrumpomis, formulėmis, simboliais.
2. Vartosenos skirtumai. Nuo visuotinės leksikos, kuri vartojama visų ta kalba kalbančių
žmonių, terminai skiriasi aiškiai apibrėžta vartojimo sfera: juos paprastai vartoja tik tam tikros
profesijos ar tą patį darbą dirbantys žmonės. Terminai priklauso specialiosios leksikos sluoksniui.
3. Turinio skirtumai
3.1. Terminas turi tiksliai fiksuotą, labai apibrėžtą turinį, nepriklausomą nuo konteksto, o
bendrataučio žodžio reikšmė iki galo atsiskleidžia tik kontekste (prisiminkite leksikologijos kursą:
Jakaitienė 2009, 66–70; 110–111).
Taigi vienažodžio termino ir netermino skirtumą lemia terminologijos teorijoje tiksliau
suvokiami ir terminais įvardijami objektai, sąvokos, reikšmės apibrėžtys, žymikliai – vadinamasis
teminologijos ledkalnis, arba terminologijos trikampis (žr. 1 schemą).
11

APIBRĖŽTIS
ŽYMIKLIS
SĄVOKA
TIKROVĖS OBJEKTAS
1 schema. Terminologijos trikampis
Tikrovės objektas – bet kas, kas gali būti patiriama juslėmis arba įsivaizduojama.
Objektai gali būti kelių tipų:
konkretieji (materialieji), pvz., knyga, medis;
abstraktieji (nematerialieji), pvz., slėgis, finansų krizė;
menamieji, t. y. realiai neegzistuojantys, išgalvoti, pvz., Kalėdų senelis, kaukas, Haris Poteris.
Terminologijoje svarbu, kad būtų kaip galima tiksliau nustatyta tam tikrai dalykinei sričiai
svarbių objektų aibė.
S ą voka terminologijoje pirmiausia laikomas apibendrintas mentalinis tam tikros dalykinės
srities objekto atitikmuo (Jakaitienė 2009, 183).
Vienetinės sąvokos atitinka vieną objektą (Saulė, Gedimino pilis, Klaipėda), bendrosios – du ar
daugiau objektų, kurie dėl bendrų ypatybių sudaro grupę (dangaus kūnas, pilis, uostamiestis).
Kuriant terminus ir terminų sistemą, į sąvoką žiūrima ne tik kaip į m ą s t y m o vienetą, bet ir
kaip į ž i n i ų vienetą. Sąvokos sudaromos sisteminant žmonijos žinias.
12

Sąvoka – tai pažinimo vienetas, kurį sudaro savitas požymių derinys (Zaikauskas 2009).
Derinant bendruosius ir skiriamuosius objekto požymius ir suformuojama sąvoka.
Kad būtų sukurta sąvoka pagal terminologijos metodiką, reikia:
1) nustatyti reikiamą dalykinę sritį ir jos objektams priskirtas savybes,
2) apibrėžti tas savybes, kurios abstrahuotos į požymius,
3) sudaryti tų požymių derinį. Šis unikalus požymių derinys turi atskleisti sąvokos vietą
giminingų sąvokų su panašiais arba skirtingais požymiais tinkle.
Kai kuriuos teorinius teiginius iliustruojantys pavyzdžiai
• Specifinės objekto savybės – tai objekto, perteikiamo vaizdiniu ženklu, būdingosios savybės.
P i e š t u k a s : pagamintas iš ilgo plono grafito gabalėlio; grafito šerdį gaubia medinis aptaisas;
aptaisas yra baltas; viename gale yra trintukas, įtvirtintas metaliniu aptaisu; kitame gale grafitas ir
aptaisas smailiai nudrožti; naudojamas rašyti arba žymėti (plg. Zaikauskas 2009).
D v i r a t i s : pagamintas iš metalinio, melsvai nudažyto rėmo; prie rėmo pritvirtinta du ratai,
vairo mechanizmas, stabdžių mechanizmas, mynimo mechanizmas ir balnelis; vairo mechanizmas iš
priekinio rėmo ir vairalazdės sukiojasi apie savo ašį guolių įtvare; vairalazdė išriesta naudotis keliose
padėtyse; mynimo mechanizmas turi 11 pavarų; balnelis odinis su spyruoklėmis; stabdžiai mechaniniai; ◦
naudojamas važiuoti vienam žmogui (plg. Smetona 2011).
• Esminiai ir neesminiai sąvokos požymiai
Požymiai – tai abstrahuotos objektų aibės savybės, kurios gali būti vartojamos sąvokai aprašyti.
Požymiai gali būti grupuojami į tipus: (sūrumas, kartumas, saldumas – skonio tipas;juoda, balta –
spalvos tipas ir t.t.)
Požymiai gali būti skirstomi į esminius ir neesminius. Esminiai požymiai – tai požymiai, kurie
būtini sąvokai suprasti.
Skiriamasis požymis – tai esminis požymis, pagal kurį atskiriamos susijusios sąvokos.
Požymiai Objektas (pieštukas) Objektas (dviratis) Svarbumas
Abstraktumo lygis Konkretus Užpildyti savarankiškai Esminis
Sudėtis
Grafito šerdis
Medžio (?) aptaisas
Viename gale gali būti trintukas
Esminis
Esminis
Neesminis
13

Spalva Aptaisas bet kokios spalvos Neesminis
Forma Pailgas Esminis
Naudojimas
Kad tiktų naudoti, aptaisas turi
būti nusmailintas
Esminis
Priemonė Grafitas yra rašomoji priemonė Esminis
Funkcija Naudojamas rašyti arba žymėti Esminis
(pagal Zaikauskas 2011; Smetona 2009).
Apibrėžtis – sąvoką apibrėžiantis aprašomasis teiginys, padedantis ją skirti nuo susijusių
sąvokų (Zaikauskas 2009, Smetona 2011).
Apibrėžtis tiksliai nusako ar apibūdina sąvoką. Būtent tikslumas apibrėžtį skiria nuo žodžių
definicijų aiškinamuosiuose žodynuose.
Sąvoką sudarančių požymių derinys atskleidžia sąvokos vietą visų tos pačios dalykinės srities
sąvokų sistemoje, t. y. požymiai parenkami taip, kad parodytų, kuo sąvoka susijusi su kitomis
sąvokomis ir kuo nuo jų skiriasi. Sąvokos apibrėžtis turi būti kuo trumpesnė ir paprastesnė, tačiau
joje turi būti pateikta būtiniausia sąvoką išskirianti informacija.
Apibrėžtys būna dvejopos:
1) i n t e n s i n ė apibrėžtis – tai apibrėžtis, kuria apibūdinama sąvokos intensija, nurodant
hiperoniminę sąvoką ir skiriamuosius požymius. Prisiminkite: požymių, sudarančių sąvoką, visuma,
vadinama sąvokos intensija;
2) e k s t e n s i n ė apibrėžtis – sąvokos apibūdinimas, kuriame išvardytos visos tos sąvokos
hiponiminės sąvokos, išskirtos pagal tą patį padalijimo kriterijų (to paties metmens). Prisiminkite:
ekstensija – tai visuma objektų, kurie atitinka sąvoką, kitaip tariant, sąvokos aprėptis.
Ãpibrėžtis kartais gali papildyti grafiniai sąvokos perteikiniai: piešiniai, graviūros, nuotraukos,
diagramos, matricos, grafikai ir pan. Būtent pagal apibrėžčių kokybę dažnai nustatoma terminų
žodynų vertė.
Apibrėžčių rašymo principai. Terminą aprašančiame žodyniniame straipsnyje apibrėžtį turi
sudaryti teiginys, aiškinantis, kas yra sąvoka. Rašant apibrėžtį laikomasi adekvatumo, sistemiškumo,
glaustumo, keičiamumo, kalbinio taisyklingumo principų.
Ydingosios apibrėžtys: loginio rato, nepilnosios, neigiamosios, neatitinkančios kalbos normų.
Ž ymiklis – tai lingvistinis arba nelingvistinis sąvokos perteikinys dalykinėje srityje. Yra
įvairūs žymiklių tipai:
14

a) t e r m i n a i , žymintys bendrąsias dalykines sąvokas (pvz., ekonomikos: likvidumas, pinigų
rinkos fondas, rinkodara; alternatyviosios medicinos: joga, meditacija, manualinė terapija ir kt.). Jie gali
būti įvairios struktūros ir kilmės. Paprastieji terminai yra vienažodžiai (vienašakniai, dvišakniai).
Sudėtiniai yra sudaryti iš dviejų ir daugiau žodžių. Skolintiniai (kitakilmiai) terminai yra paimti iš
kitos kalbos;
b) v a r d a i , žymintys vienetines sąvokas (pvz., Eifelio bokštas, Klaipėda, Nobelio taikos premija,
Saulė, ir kt);
c) s i m b o l i a i , žymintys ir vienetines, ir bendrąsias sąvokas; tai daugiausia raidės, skaitmenys
ar kokios nors geometrinės figūros (pvz., botanikos simboliai: O – maistinis augalas);
d) f o r m u l ė s (H 2 O). Simboliai ir formulės būna vienodi visoms kalboms, tarptautiniai,
neverčiami.
Taigi terminas yra tik vienas, bet svarbiausias dalykinių sąvokų žymiklis. Tai toks
įvardijamasis kalbos vienetas (žodis ar žodžių junginys), kuris reiškia sąvoką ir kurio turinį atskleidžia
termininės reikšmės apibrėžtis (Jakaitienė 2009, 184).
4. Kiti skirtumai
4.1. Nuo paprastųjų žodžių t e r m i n a i t u r ė t ų s k i r t i s
v i e n a r e i k š m i š k u m u . Siekiama, kad vienas terminas turėtų vienintelę reikšmę, tačiau tai tik
ideali siekiamybė: nemaža terminų yra polisemiški, pvz., žodynas „1. kalbos žodžių visuma, 2. knyga,
kurioje tam tikra tvarka pateikti žodžiai“ (LKŽe).
4.2. Tam tikros vienos mokslo šakos (veiklos srities) terminai n e t u r ė t ų t u r ė t i
s i n o n i m ų . Kai tą pačią sąvoką išreiškia ne vienas, o keli žymikliai (žodžiai ar žodžių junginiai),
pradedami painioti sisteminiai sąvokų santykiai. Vis dėlto pereinamuoju terminų kūrimo etapu gali
būti ir sinonimiškų terminų. Ypač dažnas sinonimijos atvejis – skolintinis ir savasis terminai, pvz.,
ekvivalentas ir atitikmuo, emisija ir išmetimas, konvergencija ir suartėjimas. Kuriant skirtingos paskirties
tekstus, aptariant ar iliustruojant terminijos istoriją terminų sinonimija gali būti net reikalinga.
4.3. Svarbu, kad terminai n e t u r ė t ų e m o c i n i ų a r e k s p r e s i n i ų
a t s p a l v i ų . T e r m i n a i – tik nominacinę funkciją turintys žodžiai. Net metaforizacijos keliu
susiformavę terminai skiriasi nuo poetinių metaforų, juose konotacija nebejaučiama. Tokie meaforos
būdu susiformavę terminai kartai yra vieninteliai tam tikrų mokslinių sąvokų pavadinimai
(siuvamosios mašinos kojelė, žodžių darybos lizdas).
„Idealus terminas yra logiško proto bejausmis kūrinys“
(Keinys 1980, 35)
15

B . P r a t y b o s i r s a v a r a n k i š k a s d a r b a s
Klausimai
1. Prisiminkite, kas yra nominaciniai žodžiai.
2. Paaiškinkite, kaip suprantate ženklinę žodžio prigimtį.
3. Kas yra žodžio žyminys ir žymiklis?
4. Ar skiriasi terminai ir kiti nominaciniai žodžiai žodžio kaip ženklo teorijos požiūriu?
5. Prisiminkite, koks žodžio ir sąvokos santykis? (pagal: Jakaitienė 2009, p. 35–36).
6. Kuo iš esmės skiriasi požiūris į sąvoką terminologijos ir leksinės semantikos aspektais?
7. Išvardinkite, kokie svarbiausi skirtumai tarp nominacinės leksikos ir terminų.
8. Kuo skiriasi nominacinė leksema („paprastas“ žodis) nuo termino formos požiūriu?
9. Kuo skiriasi nominacinė leksema ((„paprastas“ žodis) nuo termino vartojimo sferų požiūriu?
10. Kodėl terminai priklauso specialiosios leksikos sluoksniui? Kas, be terminų, dar priklauso
specialiajai leksikai?
11. Kokios ypatybės būdingos termino turiniui?
12. Ką reiškia terminai objektas, sąvoka, apibrėžtis, žymiklis? Iliustruokite 2–3 pavyzdžiais (raštu).
13. Ar terminas yra vienintelis mokslinės sąvokos žymiklis? Pateikite neverbalinių termino
raiškos būdų pavyzdžių (raštu, ne mažiau kaip 3).
14. Kodėl svarbu, kad tos pačios mokslo srities terminai būtų vienareikšmiai? Kodėl problemiška
to pasiekti? Iliustruokite 2–3 pavyzdžiais (raštu).
15. Kodėl siekiama, kad terminijai nebūtų būdingas sinonimiškumas? Kodėl problemiška to
pasiekti? Iliustruokite 2–3 pavyzdžiais (raštu). Kada terminologijos srityje sinonimija
naudinga? Iliustruokite 2–3 pavyzdžiais (raštu) .
16. Kodėl terminai negali būti emociškai konotuoti? Iliustruokite 2–3 neteiktinais terminų
pavyzdžiais (raštu).
17. Prisiminkite, kas yra konotacija, aksiologija, melioratyvinė, pejoratyvinė reikšmė. Raskite šių
terminų apibrėžtis. Kokie terminologijos šaltiniai pateikia / nepateikia šiuos terminus?
Sukirčiuokite terminus. Kodėl šie terminai svarbūs aptariant terminų ir nominacinių žodžių
skirtumus? (raštu).
16

Užduotys
1. Individuali užduotis. Įrodykite, kad leksemos (žodžio) reikšmė iki galo atsiskleidžia tik
kontekste (prisiminkite leksikologijos kursą: Jakaitienė, 2009, 66–70, 110; parinkite savų iliustracinių
pavyzdžių). Ar yra terminų, kurių reikšmė atsiskleistų tik kontekste? Kodėl?
2. Kolektyvinė užduotis. Iš anksto susiskirstykite į komandas ir nuspręskite, kokios mokslo
srities terminais domėsitės. Pasirinkimą motyvuokite. Parinkite skirtingų mokslo sričių terminų iš
publicistikos tekstų (laikraščių, žurnalų, internetinių portalų, populiariosios literatūros). Patikrinkite,
kaip tie terminai apibrėžiami tos mokslo srities terminų žodynuose ar terminų banke. Surenkite
viktoriną (pvz., „Ar žinai, ką jis reiškia? / Ar žinai, kas jį vartoja / Ar žinai, kodėl taip vadinama?“ ar
pan.). Parenkite viktorinos vertinimo kriterijus, įtraukdami ir klausimų parengimo, ir atsakymų
vertinimą. Iš anksto išrinkite vertinimo komisiją.
2. Grupinė užduotis. Parenkite pranešimą Sinonimija ir daugiareikšmiškumas bendratautės
leksikos ir terminijos požiūriu. Svarbu išryškinti sinonimijos ir daugiareikšmiškumo reiškinių teigiamus
ir neigiamus aspektus. Būtina pateikti sinonimijos ir daugiareikšmiškumo pavyzdžių ne iš vadovėlio.
Ieškant terminų pavyzdžių, rekomenduojama remtis įvairiais terminų žodynais, ypač R. Kvašytės
„Mokomuoju terminologijos žodynėliu“, LR terminų banku (2–4 žmonės).
3. Individuali užduotis. Iš terminologijos istorijos darbų (senųjų terminų žodynų,
leksikologijos istorijos apžvalgų, S. Daukanto, J. Jablonskio raštų ir kt.) parinkite prigijusių ir
neprigijusių lietuviškų terminų pavyzdžių. Pabandykite pasamprotauti, kodėl lietuviškasis siūlomas
terminas „nenugalėjo“ tarptautinio.
17

3 - o j i t e m ų g r u p ė . T E R M I N O P O Ž Y M I A I I R
S T A T U S A S
A. Teorinėse paskaitose apžvelgiamos temos
• Gero termino požymiai
• Terminų statusas norminimo atžvilgiu
• Savarankiškai susipažįstama su S. Keinio vadovėlio skyriumi „Terminijos kūrimo ir
norminimo principai“
1. Gero termino požymiai
Terminai yra ryškiausias įvairių mokslo, technikos ar kitų gyvenimo sričių leksikos sluoksnis.
Pagrindinis terminijos tikslas – užtikrinti visiems vienodai suprantamą dalykinį bendravimą.
Kad toks bendravimas būtų kaip galima patikimesnis, terminai turi:
• gerai atspindėti tos srities sąvokų sistemą,
• būti aiškūs ir tikslūs,
• būti taisyklingi,
• būti trumpi,
• būti patogūs vartoti (ypač – darybiškai patogūs),
• būti stilistiškai neutralūs,
• būti vienareikšmiai,
• būti savakilmiai.
18

1.1. Terminų sistemiškumas
Terminų sistemiškumą reikia apžvelgti logikos (arba semantinių sisteminių ryšių) ir
lingvistikos (arba formaliųjų sisteminių ryšių) aspektais.
1.1.1. Terminų sistemiškumas susijęs su logikos reikalavimais. Kuriant terminus, ypač svarbu
suvokti sąvokų loginius ryšius.
Sąvokos ir jas pavadinantys terminai turi sudaryti nuoseklią sistemą. Tą sistemą paprastai
siekiama atspindėti kuriant terminų apibrėžtis.
Terminų sistema grindžiama įvairiais principais:
• h i e r a r c h i n i a i s
hiperoniminiais – hiponiminiais (giminės – rūšies), pvz., spygliuotis – pušis;
partoniminiais (visumos – dalies) medis – kamienas – laja – šaknys;
ekvoniminiais (lygiaverčiais), pvz., pušis – eglė – maumedis;
• n e h i e r a r c h i n i a i s (priežasties – pasekmės, medžiagos – produkto, asociacijų
ir kt.).
1.1.2. Leksinis, darybinis, gramatinis sistemiškumas.
Laikantis kalbos sistemiškumo reikalavimo, prireikus galima pasidaryti daugybę lietuviškų
terminų. Pvz., fizinės savybės: ryškis, svoris, tankis ir t. t. Taigi, bet koks naujos fizinės savybės
terminas turėtų būti galūnės -is vedinys.
Terminų kūrimo istorijoje ne visada buvo skiriama pakankamai dėmesio terminų
sistemiškumui.
1.2. Terminų tikslumas ir aiškumas
Šie požymiai paprastai siejamas su dviem dalykais:
1) sąvokos apibrėžties tikslumu,
2) skaidria žodžio (žodžio junginio) motyvacija. Laikomasi nuostatos, kad „geriausia, kai
terminas jau pačia savo sandara teisingai orientuoja vartotojus“ (Keinys 1980, 32).
Pasvarstykite, kuris terminas tikslesnis: tušinukas ar rašiklis?
Kodėl?
19

(Atsakymas: atsiradus rašymo priemonių, užpildomų kitokiais užpildais, išsiplėtė sąvokos
ekstensija. Pasitikslinkite, ką reiškia terminai ekstencija ir intensija? Tokių terminų LR terminų banke
http://terminai.vlkk.lt/pls/tb/tb.result nėra. Kur ieškosite toliau?)
Kategoriškai reikalauti, kad termino reikšmė sutaptų su darybos sudedamųjų dalių reikšmėmis
ir jų santykiu, negalima. Ir šnekamojoje kalboje, ir tradicinėje terminijoje vartojame motyvuotų
žodžių, kurių darybinė reikšmė (motyvacija) ir leksinė reikšmė nesutampa, pvz., rankšluostis (juk
šluostome ir veidą, ir kojas), saulėtekis, saulėlydis (juk seniai visiems žinoma, kad ne Saulė, o Žemė
juda), atomas („nedalomas“, nors jau vidurinės mokyklos mokiniai gali išvardinti sudedamąsias
atomo dalis).
Įvairių sričių specialistai ne kalbininkai dažnai įrodinėja, kad koks nors terminas nusikalstąs
tikslumo reikalavimui, nes jų reikšmė neatitinkanti darybos reikšmės (plg. Jakaitienė 2009, 189).
Remdamiesi šiuo argumentu, terminų kūrėjai ne kalbininkai, paprastai terminų lietuviškumą supranta
kai terminų vertimą pamorfemiui. Tokie vertiniai gali būti priimtini, tačiau pasitaiko, kad jie
neatitinka lietuvių kabos darybos normų, todėl kalbininkai siūlo kitas termino žymiklio kūrimo
galimybes.
1.3. Terminų taisyklingumas
Vienas iš svarbiausių terminams keliamų reikalavimų yra taisyklingumas, t. y. terminai turi
atitikti kalbos leksines, morfologines, darybines, sintaksines, fonologines normas.
Terminas ar jo dėmuo netaisyklingas, jei neatitinka tarties, kirčiavimo, rašybos, morfologijos,
žodžių darybos, sintaksės taisyklių.
Taigi terminologas visų pirma turi gerai mokėti bendruosius taisyklingos kalbos dėsnius,
vartojimo taisykles, nuolat domėtis terminų tvarkybos praktikos naujovėmis.
1.4. Terminų trumpumas
Terminų trumpumo siekimas susijęs su kalbos ekonomija. Vienas žodis geriau už sudėtinį
terminą; dvižodis sudėtinis – geriau už keliažodį, pvz.: žemės kasamoji mašina ir žemkasė;
terminologinių duomenų bankas ir terminų bankas. Paprastai trumpi vienažodžiai terminai yra patogesni
kuriant terminų sistemą.
Ne vieno terninologo pastebėta, kad trumpumas konkuruoja su aiškumu. Negalima terminų
trumpinti, jei pažeidžiami logikos, taisyklingumo, aiškumo reikalavimai, pvz., presmilteliai (=
presavimo milteliai). Iš noro pasakyti trumpiau dažnai gimsta profesionalizmai (vyrgydytojas,
specauditorija).
1.5. Terminų vartosenos patogumas
20

Svarbus terminų bruožas – vartosenos patogumas. Pvz., nepatogu vartoti sunkiai ištariamus,
arba nekaitomus skolinius. „Vartojant nekaitomą žodį, reikia ieškoti priemonių jo santykiams su
kitais žodžiais nusakyti“ (Keinys 1980, 50). Pvz., esė, špižplienis. Nepatogūs vartoti ir tokie terminai,
kurie atrodo kaip sąvokos aiškinimas, pvz.: turbina su garo paėmimu.
1.6. Savos kalbos pirmumas
Skolinimasis iš kitų kalbų yra priimtinas terminų kūrimo būdas, bet pirmenybė turėtų būti
teikiama gimtosios kalbos raiškos priemonėms (pvz., resursai ir ištekliai). Toks reikalavimas kyla
dėl to, kad ypač svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp savakilmių ir kitakilmių terminų. Tai vienas
svarbiausių bendrosios terminologijos uždavinių.
Kraštutines kalbos politikos nuostatas skolinių atžvilgiu galima apibūdinti dviem terminais:
ksenomanija 1 ir purizmas 2 . Abu šie radikalizmo atvejai terminologijai yra žalingi.
Didelė problema, kad terminų lietuvinimas neretai ne kalbininkų suvokiamas kaip pažodinis
(pamorfeminis) vertimas.
1.7. Sinonimų neturėjimas (pasirengti savarankiškai).
1.8. Vienareikšmiškumas.
Kuriant vienos dalykinės srities terminą turi būti siekiama, kad jis būtų skirtas tik vienai
sąvokai, o pati sąvoka būtų perteikiama tik vienu terminu. Tačiau terminologijos praktikoje yra
nemaža atvejų, kai terminas yra nevienareikšmis, pvz, žodynas „1. kalbos, tarmės žodžių visuma;
2. knyga, kurioje tam tikra tvarka pateikti žodžiai“, žodžių daryba „1. morfeminis leksemų
formavimasis; 2. kalbotyros šaka, tirianti darinių formavimąsi“.
1.9. Stilistinis neutralumas (pasirengti savarankiškai).
1.10. Pastovumas (tradicija). Terminai turi būti pastovūs, nekeičiami kas kelerius ar
keliolika metų. Kartais net ne visiškai tikslūs įsigalėję ir plačiai vartojami terminai yra geriau
nei tikslūs nauji, nes vartotojų sąmonėje terminą pakeisti nėra paprasta. Kai kuriuos
teisiniuose dokumentuose įtvirtintus terminus pakeisti taisyklingesniais, tikslesniais keblu dėl
to, kad reikėtų taisyti ypač daug dokumentų, o bet koks teisinį statusą turinčių dokumentų
koregavimas yra problemiškas.
1.11. Monosemiškumas ir monoformiškumas (pasirengti savarankiškai).
2. Terminų statusas norminimo atžvilgiu
1
skolinių pamėgimas
2
skolinių vengimas
21

Pagal santykį su keliamais reikalavimais terminai skirstomi į kelias grupes:
• aprobuoti terminai – įteisinti ir teikiami vartoti visuose teisės aktuose;
• teiktini terminai – atitinkantys pagrindinius terminologijos principus ir kalbos taisyklingumo
reikalavimus;
• neteiktini terminai – pagrindinių terminologijos principų ir kalbos taisyklingumo
reikalavimų neatitinkantys terminai;
• leistini terminai, t. y. sinoniminiai norminių terminų variantai, „pereinamasis“ terminų tipas;
• pasenę terminai – tai visuotinai nebevartojami terminai.
B . P r a t y b o s i r s a v a r a n k i š k a s d a r b a s
Klausimai ir užduotys
1. Kokie yra gero termino požymiai?
2. Mokėkite apibūdinti kiekvieną požymį. Raskite terminologijos praktikoje skirtuose
leidiniuose (remtis ne mažiau kai 2-iem) iliustracinių pavyzdžių (2–3 pavyzdžius kiekvienam
požymiui). Užduotį atlikti raštu.
3. Patikslinkite, nurodykite, kuri iš alternatyvų geresnė. Ištaisykite klaidingus pavyzdžius.
Atsakymą motyvuokite. Nurodykite, kokių gero termino kūrimo principų nesilaikoma
(teisingus atsakymus galite rasti nurodytoje pagrindinėje literatūroje, pirmiausia ieškokite
vadovėliuose).
Įtempiminė šakutė, suaugiminis žarnų nepraeinamumas, bebrimvietė, stabdinė pavara, anteninis
perjungiklis, lanksti programų kūrimo metodika, vaizduoklis, atominė / branduolinė energija,
sraigtinis / prancūziškasis veržlėraktis, genų manipuliacija / inžinerija, terminologinių duomenų
bankas/ terminų bankas, ekslibris, makijažas, vyrinžinierius , prójektas, skiedalas / skiediklis.
4. Individuali užduotis. Remdamiesi nurodyta literatūra, praturtinkite Jums pateiktą konspektą,
papildydami gero termino 7–11 požymių aprašą ir būtinai pateikdami motyvuotų
iliustracinių pavyzdžių (ne mažiau kaip po 2) (2–4 žmonės).
5. Individuali užduotis. Savarankiškai perskaitykite 4-ąjį K. Gaivenio monografijos skyrių
„Terminijos kūrimo ir norminimo principai“. Parenkite konspektą, išryškindami bendruosius
ir specialiuosius principus ir taisykles. Iš kitų terminologijos teorijai ir praktikai skirtų
leidinių parinkite daugiau pavyzdžių (2–4 žmonės).
22

6. Išanalizuokite, kokia informacija apie terminą pateikiama LR terminų banke?
m i k o l ò g i j a
statusas
sritis
apibrėžtis
atitikmenys
Teiktinas
Švietimas ir mokslas | mokslas ir studijos |
biomedicinos mokslai | ekologija ir aplinkotyra
Mokslas, tiriantis grybus, jų struktūrą, fiziologiją,
sistematiką, biochemiją, genetiką, vaidmenį
gamtoje, reikšmę žmogui.
angl. mycology
vok. Mykologie, f; Pilzkunde, f
rus. , f; х, n
šaltinis
Ieškojote taip prasidedančio žodžio: logistika
Rasta terminų straipsnių: 3
23

1.
l o g s t i k a
statusas
Teiktinas
sritis
Gynyba
apibrėžtis
atitikmenys
šaltinis
Mokslas, susijęs su pajėgų judėjimo ir išlaikymo planavimu ir vykdymu;
karinių operacijų aspektai, susiję su: materialinių priemonių
projektavimu, kūrimu, įsigijimu, sandėliavimu, transportavimu,
paskirstymu, priežiūra (remontu), evakavimu ir nurašymu; personalo
transportavimu; pastatų (įrenginių) įsigijimu, statyba, išlaikymu,
eksploatavimu ir nurašymu; paslaugų įsigijimu ir teikimu; medicinos ir
sveikatos priežiūros paslaugomis.
angl. logistics
rus. -х п жв
Enciklopedinis karybos žodynas / Petras Algirdas Čiočys, Jurgis
Janukevičius, Edvardas Jasiulionis ... [et al.] ; [redaktorių kolegija:
vyriausiasis redaktorius Zenonas Kulys … [et al.] ; Generolo Jono
Žemaičio Lietuvos karo akademija. – Vilnius : Generolo Jono Žemaičio
Lietuvos karo akademija, 2008
2.
l o g s t i k a
statusas
Teiktinas
sritis
Gynyba
apibrėžtis
atitikmenys
šaltinis
Veikla, susijusi su pajėgų judėjimo ir išlaikymo planavimu ir vykdymu.
Plačiąja prasme – tai karinių operacijų aspektai, susiję su: 1. materialinių
priemonių projektavimu, kūrimu, įsigijimu, sandėliavimu,
transportavimu, paskirstymu, remontu (priežiūra), evakuacija ir
nurašymu; 2. personalo transportavimu; 3. pastatų (įrenginių) įsigijimu,
statyba, išlaikymu, eksploatavimu ir nurašymu; 4. paslaugų įsigijimu ir
teikimu; 5. medicinos ir sveikatos priežiūros paslaugomis.
angl. logistics
pranc. logistique
NATO terminų aiškinamasis žodynas = NATO glossary of terms and
definitions (English and French) / Lietuvos Respublikos krašto
apsaugos ministerija ; [redakcinė kolegija: atsakingasis redaktorius
J. Norgėla ... [et al.]. – 3-iasis patais. leid. – Vilnius : Lietuvos
Respublikos krašto apsaugos ministerijos Generalinė inspekcija [i.e.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija], 2006
24

i p l ã n a s
statusas
sritis
ryšiai
šaltinis
Neteiktinas
Kūno kultūra ir sportas
žiūrėk – dvisparnis lėktuvas
Sporto terminų žodynas. T. 1. 2-asis patais. ir papild. leid.: Aiškinamasis žodynas.
Angliški, vokiški, rusiški terminų atitikmenys. Būtiniausios žinios / Parengė S.
Stonkus. Lietuvos kūno kultūros akademija. – Kaunas: LKKA, 2002
66.
p r e š a s
statusas
sritis
ryšiai
šaltinis
Neteiktinas
Kūno kultūra ir sportas
žiūrėk – varžovas
Sporto terminų žodynas. T. 1. 2-asis patais. ir papild. leid.: Aiškinamasis žodynas. Angliški, vokiški,
rusiški terminų atitikmenys. Būtiniausios žinios / Parengė S. Stonkus. Lietuvos kūno kultūros akademija.
– Kaunas: LKKA, 2002
įstãtymo įgyvéndinamasis
téisės ã k t a s
statusas
sritis
apibrėžtis
atitikmenys
šaltinis
Aprobuotas
Teisė | teisinės sistemos struktūra | teisėkūra
Norminis teisės aktas, kuriuo remiantis įgyvendinamos įstatyme įtvirtintos teisės normos.
angl. subordinate legislation
Lietuvos Respublikos teisėkūros proceso pagrindų įstatymo projektas
7. Pateikite aprobuotų, teiktinų, leistinų ir neteiktinų terminų pavyzdžių (ne mažiau kaip po 2,
raštu). Kaip nurodomas jų statusas terminologijos praktikai skirtuose leidiniuose?
8. Koks pateiktųjų terminų statusas normos atžvilgiu? Kokių veiklos sričių yra nurodyti
terminai? Raskite taisyklingus netaisyklingų terminų atitikmenis. Pateikite taisyklingų
terminų apibrėžtis (raštu).
25

Bodifleksas, tautinio paveldo produktas, greičio barjeras, kariesas, jachtklubas,
poįstatyminis teisės aktas, presingas, Grand pri, kultūros objetas, numeris,
kambarys, jūrinio turizmo infrastruktūra, paplūdimys, pliažas, jojobų aliejus.
9. Pasvarstykite, koks pateiktųjų terminų santykis? Kokia jų kilmė ir darybinė reikšmė? Ar
visų pateiktų terminų apibrėžtys sudaro vieningą sistemą? Kokie santykiai tarp terminų?
pedagògika
statusas
sritis
apibrėžtis
kilmė
ryšiai
Teiktinas
Švietimas ir mokslas | švietimas
Jaunimo ugdymo mokslas, kurio problematiką sudaro: 1) vaiko,
jaunuolio, t. y. ugdymo subjekto, fizinio ir dvasinio vystymosi
poreikių ir galimybių pasiduoti ugdomajam poveikiui pažinimas; 2)
kultūrinis žmonijos palikimas, kurį turi įsisavinti ugdytiniai (ugdymo
turinys); 3) ugdymo tikslai, uždaviniai, priemonės, būdai, metodai ir
formos, kuriais galima efektyviai plėtoti individualybės fizines ir
dvasines jėgas; 4) atskirų individų ir jų grupių veiklos planavimas ir
jos organizavimas ugdymo tikslams ir uždaviniams įgyvendinti; 5)
ugdymo veikėjų ypatumai, būtini ugdymo darbai ir veikėjų sąveika
su ugdytiniais; 6) ugdymo institucijų veiklos organizavimas.
Pedagogikos funkcija yra trejopa: teorinė, praktinė ir prognostinė.
Pirmoji padeda ne tik aprašyti ir aiškinti pedagoginį procesą ir jo
reiškinius, bet ir išvesti dėsnius bei dėsningumus, antroji – parengti
pedagoginę technologiją, rekomendacijas ugdymo veikėjams ir
ugdytiniams, trečioji – numatyti ne tik ugdytinių vystymosi
tendencijas, bet ir ugdymo proceso, visos švietimo sistemos
tobulinimo kryptis, planuoti ugdymo darbą. Tos funkcijos viena su
kita glaudžiai susijusios, viena kitą papildo.
gr. paidagōgikē – ugdymas
palygink – edukologija
šaltinis
Bendróji p e d a g ò g i k a
Enciklopedinis edukologijos žodynas / Leonas Jovaiša. – Vilnius:
Gimtasis žodis, 2007
statusas
sritis
apibrėžtis
Teiktinas
Švietimas ir mokslas | švietimas
Pedagogikos mokslo disciplina, tirianti
esmines ugdymo problemas. Jos
problematiką sudaro: 1) ugdymo
objektas ir dalykas; 2) ugdymo tikslai ir
uždaviniai; 3) ugdymo turinys ir
26

endrieji metodai; 4) ugdymo dalyviai ir
veiksniai; 5) ugdymo tyrimo
metodologiniai pagrindai; 6) ugdymo
organizavimas ir valdymas. Bendrosios
pedagogikos problemų tyrimas glaudžiai
siejamas su filosofija, fiziologija,
psichologija ir kibernetika. Bendroji
pedagogika yra kitų pedagogikos
disciplinų teorinis pamatas. Todėl dažnai
ji vadinama pedagogikos pagrindais.
atitikmenys
ryšiai
angl. general pedagogy
vok. allgemeine Pädagogik
rus. щ п
dar žiūrėk – pedagogikos mokslų sistema
šaltinis Enciklopedinis edukologijos žodynas /
Leonas Jovaiša. – Vilnius: Gimtasis
žodis, 2007
gamýbinė pedagògika
statusas Teiktinas
sritis Švietimas ir mokslas | švietimas
apibrėžtis
atitikmenys
šaltinis
Pedagogikos disciplina, tirianti dirbančių žmonių mokymo, lavinimo ir
auklėjimo, perkvalifikavimo ir kvalifikacijos tobulinimo problemas.
angl. industry pedagogy
vok. Betriebspädagogik
rus. пзвв п
Enciklopedinis edukologijos žodynas / Leonas Jovaiša. – Vilnius: Gimtasis
žodis, 2007
andragògika
statusas Teiktinas
sritis Švietimas ir mokslas | švietimas
apibrėžtis
Mokslas, tiriantis bendrąsias suaugusiųjų mokymo ir lavinimo, jų ugdymo
institucijų organizavimo ir vadovavimo joms problemas. Šis ugdymo mokslo
pavadinimas Europoje įsigalėjo XIX a. pradžioje.
kilmė gr. andros + agein – vyras + vesti
27

atitikmenys
šaltinis
angl. adult education theory; andragogy
vok. Andragogik
rus.
Enciklopedinis edukologijos žodynas / Leonas Jovaiša. – Vilnius: Gimtasis
žodis, 2007
edukològija
statusas Teiktinas
sritis Švietimas ir mokslas | švietimas
apibrėžtis
Ugdymo mokslas. Jis susideda iš pedagogikos (vaikų ir jaunimo ugdymo
mokslo) ir andragogikos (suaugusiųjų ugdymo mokslo). Edukologija turi daug
kitų ugdymo mokslo šakų.
kilmė lot. educo – išvedu, ugdau + gr. logos – mokslas
ryšiai
šaltinis
dar žiūrėk – andragogika
dar žiūrėk – pedagogika
Enciklopedinis edukologijos žodynas / Leonas Jovaiša. – Vilnius: Gimtasis
žodis, 2007
28

4-oji temų grupė. TERMINŲ KŪRIMO ŠALTINIAI
IR DARYBOS BŪDAI
A. Teorinėse paskaitose apžvelgiamos temos
• Terminų kūrimo šaltiniai
• Terminų darybos būdai
1. Terminų kūrimo šaltiniai ir darybos būdai
Svarbiausi terminų kūrimo šaltiniai yra savõsios kalbos ir kitų kalbų leksika.
Terminai kuriami keturiais pagrindiniais būdais:
1) terminizuojant jau turimus bendratautės kalbos ar tarmių žodžius;
2) vienos dalykinės srities terminus perkeliant į kitą;
3) sudarant naujus terminus;
4) skolinantis terminus iš kitų kalbų.
1. Terminizavimas – tai procesas, kai kasdienės kalbos žodis tampa terminu. Šis procesas
apima visus įprastų žodžio reikšmių keitimo būdus (perkeltinės reikšmės fomavimą(si), reikšmės
platinimą ir siaurinimą, reikšmės tikslinimą).
1.1. Perkeltinės reikšmės terminijoje formuojasi retai. Remdamiesi vienu iš gero termino
požymių (pamąstykite, kuriuo), paaiškinkite, kodėl.
(Atsakymas. Metaforizacija. Ji dažniausiai susijusi su konotacija).
Terminai, atsiradę žodžio perkėlimo būdu, vadinami grynai kalbinėmis metaforomis, kurioms
būdingas objektyvumas, sistemiškumas, tekstinis savarankiškumas (plg. Stunžinas 2006).
Gana dažnai tokie terminai – antropocentriški, t. y. sąvokų įvardijimo matas yra žmogus, ypač
dažnai – jo kūno sandara. Tokie terminai, kurie remiasi kūno dalių pavadinimais, vadinami
somatizmais, pvz.: alkūnė „dilbio ir žasto sąnarys“ —› alkūnė stat. „status išlenkimas“, žarna
„vamzdelio pavidalo virškinamojo trakto dalis“; —› žarna stat. „guminis vamzdis“. Nemaža somatizmų
yra tradicinių amatų terminijoje, pvz., audimo įrankių dalys neretai pavadinamos kūno dalių
pavadinimais: kojos „ratelio kojos“, šlaunys „ratelio ar staklių šoninės dalys“.
29

Nemaža ir zoomorfinių terminų. Jie remiasi gyvūnų pavadinimais ar su gyvūnais susijusiais
dalykais, pvz., gervė „paukštis“—› gervė tech. „keliamasis prietaisas“, lizdas „kiaušinių dėjimo ir
jauniklių perėjimo vieta“ —› linv. „grafiškai žodyne išskirta grupė vienašaknių, artimos reikšmės ar
kitokių žodžių“.
Metaforinės kilmės terminai labai dažnai atsiranda kitų kalbų pavyzdžiu. A. Stundžino
duomenimis, ¾ metaforinių statybos terminų visiškai sutampa daugelyje kalbų, nors dauguma jų
semantiškai motyvuoti ir lietuvių kalboje. Plg.: [bėgio] galvutė – an. [rail] head, vok. [Schienen]kopf, ru.
головка [рельса]; [kabamasis] lopšys – an. [suspension] cradle, ru. [подвесная] люлька; [pastato]
sparnas – an. [back]wing, vok. [Gebäude]flügel, ru. крыло [здания] (Stunžinas 2006).
Lietuvių ir kitų kalbų terminų atitikimą lemia metaforinio įvardijimo universalumas ir artimi
kalbų kontaktai.
1.2. Terminai kuriami praplečiant (suabstraktinant) konkrečią žodžio reikšmę, pvz.: raktas
„įrankis užrakinti ar atrakinti“ —› raktas inform. „sutartinių ženklų sistemos supratimo pagrindas“;
raktas muz. „ženklas, rodantis natų aukštumą“.
1.3. Terminai kuriami susiaurinant konkrečią žodžio reikšmę, pvz.: geltonžiedis „kas su
geltonais žiedais“ —› bot. „geltonasis bobramunis“, raudonikis „kas raudonas“ —› bot. „baravykas
raudonviršis (Boletus versipellis)“.
1.4. Terminai kuriami taikant konversiją, kai nepakeistas žodis perkeliamas į kitą kaitymo
sistemą, pvz., kintamas, -a, -asis, -oji „kuris, -i kinta, nepastovus, -i“; kintamasis mat. „elementas,
galintis apimti keletą skaitmeninių dydžių“.
Panašiai terminizuojami žodžiai ir posakiai daugelyje kalbų. Paprasti žodžiai, patekę į
terminiją, įgauna specialią apibrėžtą reikšmę. Terminų junglumas, vartosenos ypatybės pasidaro
specifinės.
2. Transterminizavimas. Tai toks terminų darybos būdas, kai terminas iš vienos dalykinės
srities perkeliamas kitai, pvz.: virusas med. „ligas sukeliantis infekcinis agentas“ —› virusas inform.
„kompiuterio veikimą trikdantis agentas“; liežuvis med. „judrus, iš skersaruožių raumenų sudarytas ir
gleivinės dengiamas stuburinių gyvūnų virškinimo sistemos organas, esantis burnos ertmėje“; lingv.
„kalbos padargas“. Jei terminai remiasi bendrinės kalbos žodžiu, nežinant terminų kūrimo istorijos,
sudėtinga atskirti terminizavio ir transterminizvimo atvejus.
3. Kalbos sistemoje esančių žodžių darybos ir sintaksinių junginių modelių taikymas.
3.1. Darybos būdu terminai sudaromi dvejopai:
a) prie šaknies arba kamieno pridedant vieną arba daugiau darybinių morfemų (priesagų,
priešdėlių, galūnių), pvz.: lingv. daryba, kirčiuotė, linksniuotė, priebalsis, prielinksnis;
30

) suduriant dvi ar net kelias šaknis, pvz.: lingv. kalbotyra.
Darant terminus šiais būdais, svarbu ne tik tinkamas darybos priemonių parinkimas, šių
priemonių specializacijos paisymas, bet ir bendri visiems dariniams reikalavimai, pvz., motyvacijos
aiškumas (Jakaitienė 2009,146).
Kai kuriais atvejais terminų daryba gali kiek skirtis nuo bendrinės kalbos naujadarų darybos,
bet neturi prieštarauti jos bendriesiems polinkiams (Gaivenis 2002, 54-57).
3.2. Jungimo būdu iš atskirų žodžių sukuriamas naujas vieną sąvoką žymintis sudėtinis
terminas. Junginyje termino dėmenys turi būti išdėstomi įprasta tai kalbai žodžių tvarka. Tokių
sudėtinių terminų ypač daug, pvz., šaknies balsių kaita, įvardžiuotinė forma, lingvistinis kriterijus,
termino forma..
Pastaba. Vieną sąvoką žymintys sudėtiniai terminai kartais keičiami santrumpomis.
4. Skolinimasis. Nors pagrindinis terminijos šaltinis yra savosios kalbos leksika, dabar visose
kalbose ir visose srityse daugėja skolintų terminų. Dažniausiai terminai skolinami iš kitos kalbos, jei
savoje kalboje nėra termino naujai sąvokai įvardinti. Skolinti terminai turi būti sunorminti pagal
kalbos fonetikos, morfologijos dėsnius bei rašybos taisykles. Ar naujas skolinys priimtinas oficialiajai
vartosenai, paprastai sprendžia Valstybinė lietuvių kalbos komisija (įteisina arba ne tam tikro mokslo
specialistų jau vartojamus skolinius). Kitas skolinimosi galimybė – vertimas. Taip naujas terminas
sudaromas iš išverstų morfologinių r sintaksinių svetimo termino dėmenų, pvz., lot. impressio, vok.
Eindruck, lie. įspūdis; lot. labium leporinum, ru. з , lie. kiškio lūpa. Tokių verstinių terminų
turime nemaža įvairių sričių terminijoje.
B. Klausimai ir užduotys
1. Mokėti apibūdinti kiekvieną terminų šaltinį ir darymo būdą. Pateikti po 2–3
pavyzdžius, argumentuoti pavyzdžių (terminų) susidarymo būdus (raštu).
2. Nustatykite, kokiu būdu sudaryti terminai.
Prokalbė, vartosena, santrumpa, įterpinys, balsis, svetimybė, įvardis, vardažodis, vertimas,
daugiareikšmiškumas, vyriškoji giminė, dvitaškis, šneka, sklaida, šaknis, nuošalė „užkampis, nuošali
vieta“, sport. „draudžiama žaidėjo pozicija“; šeima „žmonių grupė, susidedanti iš tėvų, vaikų
(kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu“, biol. „augalų ar gyvūnų sistematikos vienetas,
jungiantis giminiškas gentis (familia)“, lingv. „bendros kilmės kalbų grupė“, esamasis laikas.
3. Ištaisykite neteiktinus profesionalizmus ir profesinio žargono žodžius. Kokios jie mokslo
srities? Kodėl ypač svarbu juos taisyti?
31

Daunlaudinti, failas, fontas, seivinti, ikona, instaliuoti, kursorius, laptopas,
linkas,
pasvordas , seivinti, zipuoti.
4. Individuali užduotis. Remiantis K. Gaivenio „Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos
metmenys“ bei S. Keinio „Dabartinė lietuvių terminologija“ bei kitais šaltiniais papildyti
konspekto medžiagą apie aptartuosius terminų darybos būdus. Būtina pateikti daugiau
iliustracinių pavyzdžių. Ieškant pavyzdžių, rekomenduojama remtis R. Kvašytės „Mokomuoju
terminologijos žodynėliu“ (2–4 žmonės – kiekvienam po 1–2 būdus).
5. Individuali užduotis. Remiantis E. Jakaitienės „Leksikologija“, R. Marcinkevičienės.
A. Kazlaukienės straipsniais (susirasti savarankiškai internete) parengti trumpą pranešimą apie
santrumpų, sutrumpinimų, akronimų vartojimą terminų sistemoje.
6. Individuali užduotis. Remintis R. Kvašytės „Mokomuoju terminologijos žodynėliu“,
„Tarptautinių žodžių žodynu“ LR terminų banku bei kitais šaltiniais, pateikti trijų ar keturių Jums
aktualių mokslo sričių terminų – skolinių ir vertinių. Paaiškinti, kaip skolinti terminai adaptuoti
(1–2 žmonės).
32

5 - o j i t e m ų g r u p ė . T e r m i n ų t v a r k y b a
A. Teorinėse paskaitose apžvelgiamos temos
• Terminografijos istorja
• Teorinės žodyno sudarymo nuostatos
• Terminų žodynų įvairovė
• Dabartiniai terminologijos ištekliai. Elektroninė terminų tvarkyba. Terminynai ir terminų
duomenų bankai. Lietuvos Respublikos terminų bankas. Terminologijos standartai. ES
terminų bazės
• Šiuolaikinė terminų tvarkyba. Terminologinį darbą dirbančios institucijos: Lietuvos
standartizacijos departamentas. Lietuvių kalbos institutas. Valstybinės lietuvių kalbos
komisijos Terminologijos pakomisės veikla. Terminologijos darbas ES institucijose
• Tekstinė terminų tvarkyba
Terminografijos istorja ir terminų žodyno samprata
Terminografija – terminų žodynų sudarymo teorija ir praktika.
Terminų žodynas – tai terminografijos principus atitinkantis vienos ar kelių kalbų terminų
rinkinys, skirtas tam tikros mokslo ar veiklos srities terminijos vartotojui. Nuo sudarytojo(-ų) tikslo
priklauso terminų pateikimas žodynuose, t. y. jų tipologija.
Terminų žodynai – vienas iš terminų tvarkybos rezultatų (kiti – kompiuterinė ir tekstinė
tvarkyba, standartizacija).
Trumpa terminografijos istorja
Terminų žodynai atsirado gerokai vėliau nei bendrieji žodynai. Kol nebuvo terminų žodynų,
terminijos ištekliais galima laikyti senuosius raštus ir bendruosius leksikos rinkinius. Taigi terminų
žodynų rengimas Lietuvoje pradėjo formuotis XVI a., nors sąvoka „terminų žodynas“ susiformavo
gerokai vėliau. Iš XVII a. senųjų raštų terminologijos istorijai ypač svarbūs 2 Konstantino Sirvydo
parengti lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodynai (1620 ir 1631). Juose jau pateikta ir gamtos mokslų,
medicinos, karybos, technikos, žemės ūkio ir kitų sričių leksikos.
Pirmasis lietuvių terminografijos etapas (iki 1900 metų)
Lietuvių terminografijos pradžia – XIX a. I pusė. Parašyti pirmieji rankraštiniai terminų žodynai:
33

• Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849): Dictionarium Botanicum Łatino Samogiticum (1821),
Wardaa tayslyynee Augimiu (1834); Sryje Balsenyyny (1834):Tayslóus augumyynis (1843)
• Laurynas Ivinskis (1810–1881): Prigimtùmēné, turenté sawieje dalijkus źemies, żoliun ir giwunun
su parodimu anun wartojimo (1870)
Antrasis lietuvių terminografijos etapas (1900–1940 metai)
Išleisti spausdinti terminų žodynai, skelbiami terminologijos teorijos darbai:
• Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849): Botanika arba Taislius augyminis (1900).
• Povilas Matulionis. Žolynas. Lietuvos augalų žodynas ir augalų taislas (1907).
• Stasys Šalkauskis (1886–1941): 1925 m. pradėjo skelbti teorinį darbą Terminologijos teorija ir
lietuviškoji filosofijos terminija. 1938 m. žodynas Bendroji filosofijos terminija, kuriame pateikta
1660 terminų.
Iki 1941 m. buvo išleista apie 13 įvairių sričių terminų žodynų, dauguma iš jų – nedidelės
apimties rusų–lietuvių ir lietuvių–rusų kalbų terminų rinkiniai.
34

J. Elisonas. Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis. Vilnius, 1920.
J. Elisono žodynėlyje pateikti lietuviški terminai :
būblys ir rainys
Trečiasis lietuvių terminografijos etapas (1941–1989 m.)
Būdinga tai, kad tiek aiškinamuosiuose, tiek verčiamuosiuose terminų žodynuose dažniausiai
teikiami atitikmenys ir rusų kalba. Kitų kalbų atitikmenų į žodynus įtraukta gana nedaug. Vyrauja
verčiamieji terminų žodynai.
Išleista beveik 170 įvairių sričių žodynų ir žodynėlių.
Pavyzdžiai
35

St. Šalkauskis.Terminologijos teorija ir lietuviškoji filosofijos terminija“.Terminų kategorijos.
Logos,1934, Nr. 1, p. 1–58.
Ketvirtasis lietuvių terminografijos etapas (nuo 1990 m. iki šių dienų)
Pats produktyviausias ir našiausias terminų žodynų leidybos laikotarpis.
Iki 2007 m. išleista apie 340 įvairių sričių terminų žodynų ir žodynėlių. Beveik pusė jų yra
aiškinamieji arba aiškinamieji verčiamieji žodynai.
36

Pavyzdžiui, iš viso išleisti 23 ekonomikos srities žodynai (duomenys gali būti apytikriai, nes po
2005 m. nėra išsamios informacijos). Terminų žodynų pavadinimai atspindi atskiras šio mokslo sritis:
darbo rinka; finansai; bankai; prekyba; rinkodara; verslas; vadyba. Ekonomikos terminų žodynuose
yra įtraukta nemaža skirtingų toms pačioms sąvokoms pavadinti vartojamų terminų – tai susiję ir su
ekonomikos, ir su terminijos raida.
Terminų žodynų tipologija.
Žodynai gali būti klasifikuojami pagal įvairius principus:
• pagal atsiradimą (nekalbinis požiūris);
• pagal terminyno, t. y. į žodyną dedamų terminų sąrašo (registro) sudėtį;
• pagal kalbų kiekį;
• pagal paskirtį;
• pagal sandarą (struktūrą).
Teorinės terminų žodynų sudarymo nuostatos:
• atitinka terminologijos principus;
• vienos ar kelių kalbų;
• yra tam tikros mokslo ar veiklos srities;
• juose neturi būti visuotinės leksikos, profesionalizmų, žargonizmų, t. y. šalutinės leksikos.
37

Terminų žodynų klasifikacija
Terminų žodynai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus:
• pagal p a s k i r t į – verčiamieji, aiškinamieji, mokomieji, informaciniai ir kt.;
• pagal i n f o r m a c i j o s p a t e i k i m o k a l b ų k i e k į – vienakalbiai ir paralelieji
(dvikalbiai ar daugiakalbiai);
• pagal t e m a t i n ę o r i e n t a c i j ą – daugelio mokslo sričių, vienos kurios nors mokslo
srities, labai siauros mokslo srities, specialieji;
• pagal f u n k c i j ą – inventorizaciniai ir norminamieji;
• pagal a p i m t į – didieji, vidutiniai ir mažieji;
• pagal r e n g i m o b ū d ą – originalieji ir verčiamieji;
• pagal t e r m i n ų p a t e i k i m o t v a r k ą – abėcėliniai ir lizdiniai, sisteminai (suskirstyti
pagal svarbesnes sąvokų grupes);
• pagal c h r o n o l o g i n ę o r i e n t a c i j ą – sinchroniniai ir diachroniniai;
• pagal p a t e i k i m o p o b ū d į – spausdintiniai ir elektroniniai (plg. Jakaitienė 2009, 326 –
327; Gaivenis 2002, 63–64).
Kas būdinga aiškinamiesiems terminų žodynams?
• Juose trumpai apibrėžiamos ir aiškinamos terminų reikšmės ir vartosena.
• Gali būti grynai abėcėliniai ir lizdiniai.
Terminų aiškinimai dažnai papildomi įvairiais pavyzdžiais, formulėmis ir kitais mokslo kalbos
elementais. Pavyzdžiui,
Aiškinamasis elektrotechnikos terminų žodynas. Kaunas: Technologija, 2010, 1078 p. (10 400
terminų, lizdinis principas)
38

Kas būdinga v e r č i a m i e s i e m s terminų žodynams?
Pagal terminyno kalbų skaičių gali būti dvikalbiai arba daugiakalbiai.
Pagal straipsnių antraštinių žodžių pirmumą būna lietuviški – kitakalbiai ir kitakalbiai –
lietuviški.
Dažniausiai yra lizdinio tipo ir turi kitų kalbų atitikmenų rodykles. Pavyzdžiui,
Vita Bitinaitė. Mokomasis anglų ir lietuvių kalbų teisės terminų žodynas. Vilnius: Eugrimas, 2002,
250 p.
39

Kas būdinga e n c i k l o p e d i n i a m s terminų žodynams?
• Terminai apibrėžiami ir plačiai aiškinami, pateikiama įvairių ar kurios nors vienos srities
svarbiausių žinių visuma.
• Žodynai iliustruojami paveikslais, brėžiniais, diagramomis.
• Dažniausiai vienakalbiai.
• Kaip ir aiškinamieji terminų žodynai, jie atlieka norminamąją funkciją.
• Pvz., Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius: Alma littera, 1997, 413 p.
40

Kas būdinga e l e k t r o n i n i a m s terminų žodynams?
• Didelės apimties, bet patogus naudotis.
• Tobulesni informacijos paieškos, atrankos ir rūšiavimo būdai.
• Kompiuterizuoti žodynai – elektroninės knyginių žodynų versijos. Pavyzdžiui,
Elektroninis ekonomikos terminų žodynas, prieiga internetu: http://e-terminai.lt/
Matematikos terminų žodynas, prieiga internetu: http://www.mif.vu.lt/mzodynas/
41

Duomenų bazės
D u o m e n ų b a z ė s – tai naujos kartos elektroniniai žodynai, kuriuos patogu taisyti ir
pildyti naujais duomenimis.
Pvz., LR terminų bankas (http://www3.lrs.lt:10001/pls/tb/tb.search?p_sid=23576)
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (www.vlkk.lt) , Eurovoc (http://www3.lrs.lt/pls/ev/ev.main),
Lietuvos standartų katalogas (http://alpha.lsd.lt/en/index.html), LRS terminų glosarijus
http://www3.lrs.lt/pls/term/termp.term_p) ir kt. (plačią apžvalgą žr. Terminologijos vadovėlis
2006).
K a i k u r i ų d u o m e n ų b a z i ų a p ž v a l g a
Lietuvių kalbos terminynas
Lietuvių kalbos terminyne (LKT) yra apie 280 000 terminų.
Jis remiasi įvairių mokslo sričių terminų žodynais: fizikos, matematikos, botanikos, chemijos,
geodezijos, automobilių kelių, sociologijos, informacijos, pedagogikos, informatikos,
elektrotechnikos, radioelektronikos, sporto, psichologijos, geologijos, fizinės geografijos, tekstilės,
jūrų krantotyros, meteorologijos, hidrotechnikos, kalbotyros.
Prieigos adresas: www.terminynas.lt
Lietuvos Respublikos terminų bankas
Dabar LRTB yra apie 87 000 terminų. Apie 3 500 aprobuotų terminų įtraukta iš įvairių teisės
aktų, o apie 82 700 terminų – iš terminų žodynų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos
rekomendacijų, be to, dar į banką įtraukta maždaug 900 terminų su statusu „nevartotinas“
Prieigos adresas: http://terminai.vlkk.lt / www.vlkk.lt
Valstybinė lietuvių kalbos komisija – duomenų tvarkytoja ir valdytoja.
Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija – informacinės sistemos tvarkytoja.
Pavyzdys:
42

Eurovoc
Eurovoc– tai daugiakalbis, daugiasritis Europos Sąjungos terminų žodynas (tezauras). Prieiga
internetu: http://www3.lrs.lt/pls/ev/ev.main
Jis patvirtintas VLKK, nors kai kurie terminai, teisininkų lingvistų atmetami. Tai patikima terminų
duomenų bazė.
Terminų standartizacija
1990 m. įkurta Lietuvos nacionalinė standartizacijos institucija – Lietuvos standartizacijos
departamentas, kuris rengia lietuviškus terminų standartus ir teikia jų terminus aprobuoti
Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.
Lietuvos standartizacijos departamente kuriama standartizuotų terminų duomenų bazė, kurioje
šiuo metu yra apie 38 000 terminų. Ši bazė vartotojams laisvai prieinama Lietuvos standartizacijos
departamento tinklalapyje (adresas: www.lsd.lt).
Tekstinė terminų tvarkyba
Terminų sisteminimas ir norminimas rašant, verčiant ir redaguojant įvairius tekstus.
Svarbu žinoti, kad ir autorius, ir leidinio redaktorius yra atsakingi už terminų vartojimo
taisyklingumą ir tikslumą. Tekstinės terminų tvarkybos specialistams reikėtų vartoti gerus
terminus – sistemingus, taisyklingus, tikslius, priimtinus vartotojams ir pan
Rašant, redaguojant tekstus, ypač svarbu naudotis patikimais šaltiniais. Terminologijos
vadovėlyje, skirtame Europos Komisijos vertimo raštu generalinio direktorato lietuvių kalbos
43

departamento vertėjams (Terminologijos vadovėlis 2006) pateikiamos naudojimosi terminų
šaltiniais rekomendacijos. Pvz., ieškoti terminų šiuose šaltiniuose tokiu nuoseklumu:
a) ES teisė; kiti ES dokumentai;
b) IATE (kai terminų patikimumas yra III ar IV lygio)
c) LR terminų bankas;
d) Lietuvos teisės aktai;
e) Europos žodynas „Eurovoc“;
f) Lietuvos standartai;
g) VLKK aprobuoti žodynai ir enciklopedijos;
h) dalyko žinovų (ekspertų) siūlymai;
i) dalyko srities monografijos, vadovėliai, moksliniai straipsniai ir pan. (autoriai turi būti
žymūs tos srities specialistai);
j) dabartinė, bet nebūtinai visuotinai pripažinta literatūra ir dokumentai
B . P r a t y b o s i r s a v a r a n k i š k a s d a r b a s
Klausimai ir užduotys
1. Kiek skiriama terminų žodynų kūrimo etapų? Kas būdinga kiekvienam iš jų?
2. Individuali užduotis. Kokios galimos terminų žodynų klasifikacijos pagal įvairius kriterijus?
Savarankiškai susipažinkite su 2–3 terminų žodynais. pristatykite juos bendrakuriams (2–3
žmonės).
3. Nurodykite tinkamus vartoti terminus (pateiktose terminų grandinėse gali būti įvairus
teiktinų terminų skaičius). Atsakymą argumentuokite.
Kursinis darbas – kurso darbas; seminarinis darbas – seminaro darbas; diplominis darbas –
diplomo darbas; bakalaurinis darbas – bakalauro darbas; magistrinis darbas – magistro darbas;
mokslinis darbas – mokslo darbas; mobilus telefonas – mobilusis telefonas; valiutos valdymo
modelis – valiutos valdybos modelis; balsė ir priebalsė – balsis ir priebalsis; rinkodara – rinkotyra
– marketingas; pulas – amerikietiškasis biliardas;
4. Susipažinkite su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos internetiniu puslapiu
(http://www.vlkk.lt.)
4.1. Parenkite pranešimą „Terminų žodynų rengimo bendrieji reikalavimai“ (1 žmogus).
4.2. Parenkite pranešimą „Kalbos komisijos terminologijos veikla” (1 žmogus).
4.3. Parenkite pranešimą „Svarbesnės terminologijos naujienos“ (1 žmogus).
5. Susipažinkite su Lietuvos Respublikos terminų banku, lietuvių kalbos terminynu. Mokėkite
praktiškai jais naudotis.
44

LITERATŪRA
Pagrindinė literatūra
Gaivenis 2002 – K. Gaivenis. Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys. Vilnius: Lietuvių
kalbos instituto leidykla.
Jakaitienė 2009 – E. Jakaitienė. Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
Keinys 1980 – S. Keinys. Terminologijos abėcėlė. Vilnius: Mokslas.
Kvašytė 2005 – R. Kvašytė. Mokomasis terminologijos žodynėlis. Šiauliai: VŠĮ ŠU leidykla.
Papildoma literatūra pratyboms, savarankiškiems darbams
Bacevičiūtė 2008 – R. Bacevičiūtė. Fonetikos terminai: žodynėlis ir mokomosios priemonės. Vilnius:
Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla.
DLKŽ 2000 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: LKI leidykla.
Eigirdienė 1986 – D. Eigirdienė. Somatizmai lietuvių liaudies tekstilės terminologijoje. Kalbotyra.
37, p. 14–20.
Eurovoc – Eurovoc. Prieiga internetu http://www3.lrs.lt/pls/ev/ev.main
Gaivenytė-Butler ir kt. 2008 – J. Gaivenytė-Butler, S. Keinys, A. Noreikaitė. Lietuvių kalbos terminų
žodynai: anotuota 1900–2005 m. bibliografijos rodyklė. Vilnius, 2008.
Kazlauskaitė – G. Kazlauskaitė. Lietuviškų ir tarptautinių fonetikos terminų sinonimija.
Terminologija 7, 25–32.
Girčienė 2005 – J. Girčienė. Naujųjų skolinių atitikmenys: struktūra ir vartosena. Vilnius: LKI
leidykla.
Girčienė 2008 – J. Girčienė. Naujoji lietuvių kalbos leksika. / 1990-2007. Vilnius: VPU leidykla.
Jakaitienė 2005 – E. Jakaitienė. Leksikografija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Kaulakienė 2009 – A. Kaulakienė. Lietuvių fizikos terminijos raida. Vilnius: Technika.
Keinys 1980 – S. Keinys. Terminologijos abėcėlė. Vilnius: Mokslas.
Keinys 1999 – S. Keinys. Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryba. Šiauliai: Šiaulių un-to leidykla.
Keinys 2005 – S. Keinys. Dabartinė lietuvių terminologija. Vilnius: LKI leidykla.
Klimavičius 2005 – J. Klimavičius. Leksikologijos ir terminologijos darbai: norma ir istorija. Vilnius:
Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Kniūkšta 2005 – P. Kniūkšta. Administracinė kalba ir jos vartosena. Vilnius: LKI leidykla.
KP L1 2005 – Kalbos patarimai. Leksika: solinių (L 1). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos
institutas.
KTŽ – K. Gaivenis, S. Keinys. Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa, 1990.
45

LKE 2008 – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilniu: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
LR terminų bankas. Prieiga internetu http://www3.lrs.lt:10001/pls/tb/tb.search?p_sid=23576
LSK - Lietuvos standartų katalogas. Prieiga internetu http://alpha.lsd.lt/en/index.html
Miliūnaitė 2004 – Miliūnaitė R. Skolinių vertės motyvacija. Skoliniai ir bendrinė lietuvių kalba.
Vilnius: LKI leidykla. P. 30–54.
Pabaltijo 2005 – Pabaltijo tautų terminologijos problemos ir Europos Sąjunga. Vilnius: Lietuvių kalbos
instituto leidykla.
Smetona 2011 – A. Smetonos paskaitų santraukos. Prieiga internetu
http://ec.europa.eu/translation/lithuanian/ltf/theory_lt.htm
Terminologijos 2006 – Terminologijos vadovėlis: Europos Komisijos vertimo raštu Generalinio
direktorato Lietuvių kalbos departamento vertėjams. Prieiga internetu
http://ec.europa.eu/translation/lithuanian/guidelines/documents/terminology_guidelines_lt.pdf
TG – LRS terminų glosarijus. Prieiga internetu http://www3.lrs.lt/pls/term/termp.term_p)
Terminologija – Terminologija. Kasmetinis tęstinis LKI leidinys. Prieiga internetu
http://www.lki.lt/LKI_LT/index.php?option=com_content&view=article&id=28
Terminology – Terminology work – Principles and methods. ISO 704: 2000. Prieiga internetu
http://www.iso.org/iso/iso_catalogue/catalogue_tc/catalogue_detail.htm?csnumber=38109
TT 1992 – Terminologijos taisymai. Parengė K. Gaivenis, A. Kaulakienė, S. Keinys, J. Klimavičius.
Vilnius: Mokslas.
TV 1994 – Terminologijos vagos. Vilnius: Žodynas.
Urbutis 1978 – V. Urbutis. Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslas.
Vaicekauskienė 2007 – Vaicekauskienė L. Naujieji lietuvių kalbos svetimžodžiai. Vilnius: LKI leidykla
Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Prieiga internetu www.vlkk.lt
Zaikauskas 2009 – E. Zaikausko paskaitų santraukos. Prieiga internetu
http://ec.europa.eu/translation/lithuanian/ltf/theory_lt.htm
46