2011-04,Nr.67 - Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinė mokykla

Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinė mokykla
ŠEINIUKAS
Nr. 7(67) 2011 balandis Gyvenk dėl draugo ir tiesos
122-osios Igno Šeiniaus gimimo metinės
Iškalbos meno konkursas
Kiekvieną pavasarį Bagaslaviškyje sujudimas - Bagaslaviškio Igno Šeiniaus
pagrindinė mokykla mini rašytojo Igno Šeiniaus gimimo metines. Tuomet į mokyklą atvyksta
svečiai, mokytojai, mokiniai iš Širvintų rajono bendrojo lavinimo mokyklų. Organizuodami
renginius siekiame, kad mokiniai domėtųsi rašytojo Igno Šeiniaus gyvenimu, veikla bei kūryba,
kad galėtų atskleisti savo talentus, gebėjimus, kūrybiškumą.
Balandţio 8 dieną vyko Iškalbos meno konkursas, skirtas rašytojo Igno Šeiniaus
122- osioms gimimo metinėms. Renginyje dalyvavo Širvintų rajono savivaldybės Švietimo ir
sporto skyriaus vedėja R. Jagminienė, Širvintų rajono savivaldybės Dokumentų valdymo ir
vietinio ūkio skyriaus vyriausioji specialistė R. Nainienė, Širvintų švietimo centro neformaliojo
ugdymo organizatorė D. Chadusevičienė, oratoriai iš Bartkuškio pagrindinės mokyklos, Gelvonų vidurinės mokyklos ir Širvintų
Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos.
Renginį, skirtą rašytojo Igno Šeiniaus 122-ųjų gimimo metinėms, pradėjo Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės
mokyklos mokiniai, parengę meninę kompoziciją „Suţinau, kad buvo Lietuva“ (pagal I. Šeiniaus kūrinius). Sveikinimo ţodį tarė
Širvintų rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėja R. Jagminienė, sėkmės dalyviams linkėjo Bagaslaviškio Igno
Šeiniaus pagrindinės mokyklos direktorius P. Kamienas. Buvo prisimintas ir pagerbtas rašytojo sūnus Irvis Šeinius, labai mylėjęs
Širvintų kraštą ir jo ţmones. Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokinei Ievai Vareikytei grojant gitara ir
dainuojant, ekrane keitėsi nuotraukos, primenančios akimirkas, praleistas kartu su Irviu Šeiniumi. Renginio vedėja mokytoja R.
Vareikienė pristatė vertinimo komisiją. Vieną oratorių keitė kitas. I. Jasaitytė, V. Čiesiūnas (Gelvonų vidurinė mokykla, mokytoja
J. Striškienė), J. Garbatavičiūtė, V. Gurskas, A. Sapitavičiūtė (Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinė mokykla, mokytoja R.
Vareikienė), A. Lebedevas, V. Verbilis (Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija, mokytojos R. Martinaitienė, E.
Rutkauskienė) kalbėjo tema „Gimta kalba turbūt dabina kiekvieną“. Mokiniai priminė lietuviško ţodţio kilmę, istorinį kelią,
kalbėjo apie gimtosios kalbos groţį, sudėtingumą, apie tai, kad reikia saugoti ir gerbti ţodį, didţiuotis sava tarme, nes pasauliui
mes įdomūs tik tuo, kuo išsiskiriame iš kitų.
A.Bučinsitė, I. Danytė (Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija, mokytojos R. Martinaitienė, E.
Rutkauskienė) pasirinko temą
„Laisvė – tai kūrybos pradas,
ieškojimas. Pravėrimas akių ir
pakėlimas galvos“. Merginos
įtaigiai kalbėjo apie tai, ką
reiškia laisvė jaunam ţmogui,
kaip laisvė siejasi su kūryba,
kokia kūrėjo misija šiame
pasaulyje.
I.Gudanaitė, D.
Orševskytė (Bartkuškio
pagrindinė mokykla, mokytoja
R. Karbočiuvienė) kalbėjo tema
„Meilė bent regimo gyvenimo
vienatinė prasmė“. Mokinės
aiškino, kaip suvokia meilę
penkiolikmetis, šešiolikmetis,
kas yra motiniška meilė,
nereikalaujanti atsako, broliška
meilė, kai esi pasiryţęs aukotis
dėl draugo. Kalbėdamos rėmėsi
perskaitytomis knygomis,
matytais filmais, gyvenimiškais
pavyzdţiais.
(Tęsinys 2 psl.)
„Iškalba priklauso tiems menams, kurie
viską pasiekia ţodţiu. Juk ji surinko ir savo
rankose laiko, galima sakyti, visų menų
jėgą“.
Platonas
Iškalbos meno konkurso bendra dalyvių nuotrauka prisiminimui nuotrauka
prisiminimui

Nr. 7(67) 2011 balandis Gyvenk dėl draugo ir tiesos Šeiniukas 2
(Pradţia 1 psl.)
K.Opanovičiūtė (Bartkuškio pagrindinė mokykla, mokytoja R. Karbočiuvienė), pasirinkusi temą „Sielą galima
nuţudyti kaip paukštį ar sudėvėti kaip rūbą“, labai jautriai ir įtaigiai kalbėjo apie sielą. Kūną dailiname, puošiame, o sielą? „Kiek
kartų per dieną prisimename sielą?“ - retoriškai klausė Kotryna. Ji priminė 10 Dievo įsakymų ir paragino susimąstyti, atidţiau
paţvelgti į save. Pasibaigus pirmajam Iškalbos meno konkurso etapui, linksma armonikos melodija visus pradţiugino
bagaslaviškietis A. Sapitavičius.
Prasidėjo antrasis etapas, kurio labai
laukė ir dalyviai, ir publika, ir vertinimo komisija.
Kiekvienas oratorius burtų keliu išsitraukė lietuvių
patarlę ir kalbėjo ekspromtu. Visi šią uţduotį įveikė
be priekaištų. Kadangi vokelyje liko dar dvi patarlės,
renginio vedėja pasiūlė jėgas išbandyti mokytojams
ir vertinimo komisijos nariams. Iškalbingumą
parodė lietuvių kalbos mokytoja E. Rutkauskienė ir
Širvintų švietimo centro neformaliojo ugdymo
organizatorė D. Chadusevičienė.
Po pertraukos, kurios metu visi
renginio dalyviai ir svečiai vaišinosi saldumynais
bei arbata, komisija paskelbė rezultatus.
Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos
direktorius P. Kamienas dėkojo mokytojoms,
padėjusioms pasiruošti konkursui, ir įteikė Padėkos
raštus, konkurso dalyviams buvo įteiktos Padėkos ir
knygos. Visi nekantriai laukė, kas gi pelnė prizines
vietas.
Komisija I- ąją vietą skyrė V. Gurskui, Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos 9 klasės mokiniui, IIąją
- A. Bučinskaitei, Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos Id klasės mokinei (mokytoja E. Rutkauskienė), III-iąją
vietą laimėjo I. Danytė, Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos IIa klasės mokinė (mokytoja R. Martinaitienė).
Laureatai apdovanoti Garbės raštais ir knygomis.
Širvintų rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėja R. Jagminienė padėkojo uţ renginį ir mokyklos
muziejui padovanojo savo mokyklinę uniformą. Konkursas baigėsi, tačiau dar ne kartą apie jį buvo kalbėta ir pasidţiaugta
mokinių iškalba, taisyklinga tartimi, dėmesiu auditorijai, gebėjimu sudominti klausytojus, o svarbiausia parodyta pagarba savo
kraštui ir jo kūrėjams: rašytojams, knygnešiams, daraktoriams.
Aštuntasis estafetinis bėgimas aplink Gelvanės eţerą
Jau aštuntus metus iš
viso rajono pavasarį į Šeiniūnų kaimą
renkasi rajono mokyklų sportininkai.
Vyksta jau tradiciniu tapęs estafetinis
bėgimas aplink gimtąjį Igno Šeiniaus
Gelvanės eţerą. Šiais metais jis buvo
skirtas 122-osioms rašytojo gimimo
metinėms paţymėti. Kaip ir visada
bėgimas prasidėjo Šeiniūnų kaime
prie koplytstulpio. Distancijos ilgis –
7 kilometrai. Kadangi visa bėgimo
trasa suskirstyta į dešimt etapų, todėl
kiekvieną komandą sudaro 10
dalyvių: 5 berniukai ir 5 mergaitės.
Etapų ilgis – įvairus. Trumpiausias –
400 m, o ilgiausias siekia net 1100
metrų.
Truputėlis
statistikos. Trasos rekordas, kuris
buvo pasiektas 2008 metais,
priklauso Lauryno Stuokos –
Gucevičiaus gimnazistams – 22,02
minutės. Pirmuose dvejuose
bėgimuose aplink Gelvanės eţerą
greičiausia buvo Musninikų
(Tęsinys 3 psl.)
Iškalbos meno konkurso prizininkai ir jų mokytojos. Iš kairės į
dešinę: R. Vareikienė, V. Gurskas, A. Bučinskaitė, R.
Rutkauskienė, I. Danytė, R. Martinaitienė.
Aštuntojo estafetinio bėgimo dalyviai: Mantas Balandis, Asta Sapitavičiūtė, Kamilė
Adomavičiūtė, Ţygimantas Vitkauskas, Radvilė Urbonavičiūtė, Rūta Urbonavičiūtė,
Ernestas Armonavičius, Eurelija Kuprijenko, Laimutis Didţiokas, Rimvydas Lapėnas,
tupi komandos vadovas Remigijus Bonikatas

Nr. 7(67) 2011 balandis Gyvenk dėl draugo ir tiesos Šeiniukas 3
(Pradţia 2 psl.)
Alfonso Petrulio gimnazijos bėgikų komanda (labai
gaila, kad pastaruosius porą metų musninkiečiai šį
bėgimą ignoruoja...) Vėliau tris metus pirmieji finišo
juostelę ties koplytstulpiu kirsdavo Lauryno Stuokos –
Gucevičiaus gimnazijos bėgikai. Tačiau nuo 2009 metų
lyderiai pasikeitė. Jau trys metai nepralenkiami yra
gelvoniškiai, kurie ir šiais metais atbėgo pirmieji. Tik
vienais 2007-ais metais estafetiniame bėgime dalyvavo
visos dešimt rajono mokyklų. Visais kitais metais
trūkdavo dviejų trijų komandų, tik... pastaruosius du
metus varţybose dalyvauja vos keturios rajono mokyklų
komandos: Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazija,
Gelvonų vidurinė mokykla, „Atţalyno” ir Bagaslaviškio
Igno Šeiniaus pagrindinių mokyklų komandos. Šiais
metais oro sąlygos bėgimui buvo idealios. Skaisčiai
švietė saulė, tik retkarčiais padvekdavo šiltas vėjelis,
kuris bėgikams nė truputėlį netrukdė. Bėgimo
organizatoriai pripaţino, kad per aštuonerius metus,
bėgant aplink gimtąjį rašytojo IgnoŠeiniausGelvanės
eţerą, būtent, šiais metais oro sąlygos buvo pačios
geriausios...
Maţdaug po pusvalandţio paaiškėjo,
kad pirmieji finišą (trečius metus iš eilės) pasiekė
Gelvonų vidurinės mokyklos bėgikai (mokytojas
Finiše bėgikų laukė iš kairės į dešinę: varţybų sekretorė mokytoja
Loreta Sterbavičienė, įvairių sporto varţybų rėmėjas Ramutis
Krasauskas, daugkartinis Lietuvos bėgimo čempionas Laimutis
Didţiokas, medicinos seselė Rasa Alsevičiūtė, šių eilučių autorius,
Bagaslaviškio Igno Šeiniaus mokyklos direktorius Pranas
Kamienas ir apdovanojimai...
Ţilvinas Ţygė). Tiesa, prieš tris metus gimnazistų pasiektam trasos rekordui dar pavyko išsilaikyti. Antroji vieta kaip ir pernai
atiteko Lauryno Stuokos - Gucevičiaus gimnazijos bėgikams (mokytojas Arūnas Majeras). Nedaug nuo jų atsiliko ir trečiąją vietą
iškovojo atţalyniečiai (mokytojas Leonas Vaicekauskas). Ketvirti šiais metais liko varţybų šeimininkai – bagaslaviškiečiai.
Aštuntajame bėgime aplink Gelvanės eţerą, skirto rašytojo Igno Šeiniaus 122-osioms gimimo metinėms, finiše prie stogastulpio
bėgikus pasitiko mokyklos direktorius Pranas Kamienas, Švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistas Borisas Sockis, ilgametis
mokyklos sportinių renginių rėmėjas Ramutis Krasauskas, Bagaslaviškio vidurinės mokyklos antros laidos abiturientas Laimutis
Didţiokas. Laimutis - buvęs ilgų nuotolių bėgikas – stajeris, daugkartinis ilgųjų nuotolių bėgimo Lietuvos čempionas ir
rekordininkas. Jis sportavo vienoje komandoje su įţymiais bėgikais Kęstučiu Orientu, Adolfu Aleksiejūnu, Anatolijumi
Baranovu, Romualdu Bite, Vladimiru Dudinu. Nugalėtojų laukė 3 taurės ir... net 33 diplomai! Geriausiems Bagaslaviškio Igno
Šeiniaus pagrindinės mokyklos bėgikams Laimutis įteikė savo įsteigtus prizus. Ne tik jiems, tačiau ir visiems bėgimo prizininkams
buvo malonu gauti taures ir diplomus iš Lietuvos čempiono rankų.
Jie garsina mūsų mokyklą
Rajoninio greitojo
spausdinimo konkurso nugalėtoju
tapo Petras Tonkevičius, o Andrius
Sapitavičius penktų klasių grupėje
uţėmė trečiąją vietą.
Rajoniniame konkurse
„Raštingiausias ketvirtokas“ Justė
Rutkauskaitė buvo antra.
Iš kairės į dešinę: informacinių technologijų mokytojas Gediminas Ţilinskas, Petras
Tonkevičius, Andrius Sapitavičius, Justė Rutkauskaitė ir ketvirtos klasės mokytoja
Loreta Sterbavičienė

Nr. 7(67) 2011 balandis Gyvenk dėl draugo ir tiesos Šeiniukas 4
Bulgarija. Papročiai, tradiciniai
valgiai ir netradicinės nuogirdos...
Teoriniai uţsiėmimai vykdavo
Suvorovo mokyklos anglų kalbos kabinete. Visos
dalyvaujančios projekte šalys turėjo paruošti namų
darbus, - fotonuotraukų pagalba papasakoti apie savo
šalies įvairių švenčių papročius ir tradicijas. Kadangi
susitikimas Bulgarijoje vyko kovo mėnesio pradţioje,
tai pagrindinis dėmesys šiam mėnesiui ir buvo skirtas.
Vos atvykus į Varnos aerouostą, kiekvienam iš mūsų
ant kairiosios rankos riešo buvo uţrišta vilnonė
juostelė, nupinta iš kelių baltos ir raudonos spalvos
vilnonių sūlų (šios spalvos yra Bulgarijos vėliavoje).
Ši apyrankė vadinama martenitsa. Kovo pirmoji –
pimoji pavasario dienos šventė. Bulgarijoje ji
vadinama „Baba Marta“. Šią dieną ant rankos
uţrišama ir martenitsa. Ši apyrankė tarnauja kaip
natūralus amuletas, apsaugantis nuo piktų jėgų ir
primena, kad atėjo pavasaris. Visame pasaulyje
ţmonės įvairiai sutinka pavasarį, tačiau tik Bulgarijoje
gyvuoja šis senovinis paprotys. Jeigu kovo pirmąją
Mokykloje mus sutiko su pyragu ir medumi
išeitumėte pasivaikščioti, tai pamatytumėte daug besišypsančių veidų ir ant rankų uţrištas martenitsas. Kaimuose martenitsas
galima pamatyti net ant šunų ir kačių. Maţuose kalnų kaimeliuose ţmonės jomis papuošia savo avis, ėriukus, jaunus arklius. Net
namai turi savo martenitsas... Martenitsos nešiojamos iki pirmų pavasario poţymių: praţydus vaismedţiams, atskridus gandrams.
Kai kas iš mūsų apyrankę nešioja dar iki šiol, - juk tikrų pavasario poţymių Lietuvoje dar nėra, o su piktosiomis dvasiomis geriau
nejuokauti...
Įdomu, kad Bulgarija – vienintelė šalis pasaulyje, kurioje kievienais metais vasario 14 dieną švenčia vynuogininkų
šventę, dar vadinama Trifonovo diena. Senovėje šią dieną apgenėdavo vynuogių krūmus. Po visų darbų išrinkdavo šauniausią
vynuogių augintoją, jį pasodindavo į veţimą, kurį traukdavo vyrai. Vakare vykdavo vaišės. Bulgarijoje sakoma: „Gerkite raudoną
vyną, - jis gerina sveikatą, o sveikata reikalinga rakijai (naminei degtinei) gerti...“ Liaudies švenčių Bulgarijoje daug: Todorovo
diena (ţirginio sporto diena, - puošiami ir pagerbiami ţirgai), Lazaro (kada sprogsta „kačiukai“), Georgijaus diena. Tą dieną
merginos nusimeta drabuţius ir nuogos maudosi ţolės rasoje. Bulgarai labai mėgsta šokti. Daţniausiai tai būna bendras šokis.
Šoka visi kartu, - ir jauni, ir seni, ir moterys, ir vyrai. Rankos sudedamos kaimynui ant pečių ir vorele vinguriuojama tarp stalų,
kojomis išraitant kelis gana nesudėtingus ţingsnelius. Beje, šį šokį teko suskelti ir bagaslaviškiečiams... Tačiau yra ir toks šokis,
kurį šoka tik vyrai. Per Tris Karalius Bulgarijoje vyrai šoka tradicinį "Horo" šokį lediniame vandenyje. Pagal paprotį popas įmeta į
upę kryţių. Tikima, kad tas, kuris randa kryţių ir visi šokę vandenyje bus sveiki visus metus.
Į Suvorovo mokyklą atvykusiems mokiniams iš Lietuvos, Estijos, Turkijos, Lenkijos, Rumunijos, ilgai pasiliks
atmintyje pamoka apie narkotikų ţalą. Pamoką pravedė iš JAV atvykęs ir jau kelerius metus šioje mokykloje dėstantis anglų kalbą
mokytojas Brent-as. Pradţioje buvo demonstruojamas šios mokyklos mokinės sukurtas ir pakankamai šokiruojantis filmukas apie
narkomanus. Vėliau buvo išdalintos anketos. Mokiniai galėjo išreikšti savo nuomonę apie narkotikų fizinį ir psichinį poveikį, apie
prevenciją ir prognozes. Ţinoma, diskusijos vyko anglų kalba. Labai patiko viena turkų mergaitė, kuri anglų kalboje vos vos
graibėsi, tačiau visai dėl to nekompleksavo, o pirmoji kėlė ranką ir drąsiai, gal ir nelabai taisyklingai, bandydavo kalbėti. Vėliau
reikėjo paruošti stendą apie narkotikų ţalą. Lietuviukams teko dirbti kartu su estais. Bendravimas vyko tik anglų kalba, nes estų ir
lietuvių kalbos labai tolimos, o rusų kalba visai svetima... Ieškant įdomių problemos sprendimo būdų, dalijantis bendru pieštuku ir
trintuku, uţsimezgė pirmieji draugystės daigeliai, kurie per kelias bendro buvimo dienas suvešėjo. Paskutinę dieną, visoms
delegacijoms išsiskiriant, buvo daug daug ašarų... Nepriklausomai nuo ţmogaus tautybės, ašaros tvenkėsi ir mokytojų, ir vaikų
akyse.

Nr. 7(67) 2011 balandis Gyvenk dėl draugo ir tiesos Šeiniukas 5
(Pradţia 4 psl.)
Bulgarijoje galima buvo laisvai
išsiversti ir be anglų kalbos ţinių. Gatvėse ir prekybos
vietose šiaip ne taip susišnekėdavome rusų kalba, kuri
pakankamai artima bulgarų ţodynui. Pavyzdţiui,
Suvorovo mokyklos direktorius nesuprato angliškai
(kaip ir šių eilučių autorius), tačiau lėtai tariant ţodţius,
galima buvo laisvai juos suprasti. Juk dar yra ir bendra
visoms tautoms gestų, ţenklų kalba... Atskirai reikėtų
pakalbėti apie bulgarų valgius. Pasiţiūrėjus kokios nors
maitinimo įstaigos meniu, pagal patiekalo pavadinimą
ne tik nusakyti jo išvaizdą, tačiau ir iš ko tas patiekalas
pagamintas, buvo sunku. Kuris iš lietuvių galėtų
paaiškinti apie kaškavalą, sudţuką, pastermą, babeką,
špeką ir panašiai. Taigi, o iš ko pagamintas Elenos
faršas?... Kiekvieną kartą tekdavo kolegų bulgarų
klausti arba uţsisakyti „va bank“... Kainos gana
normalios, o porcijos didelės. Pirmą dieną bulgarai,
matyt, norėjo nustebinti. Sukirtus didelį įvairių darţovių
Mergaitės tautiniais drabuţiais sveikina visas mokytojas su kovo 8-ąja dubenį, oficiantas atnešė bulgariškos švieţios baltos
kaţkuo įdarytos duonos (o gal pyrago). Prie duonelės
pateikė mėsišką patiekalą, iš keturių didelių mėsos gabalų: stora susukta į spiralę dešrelė, masyvus panašus į kotletą daiktas,
plokščias karbonadas ir kaţkokia didelė keturkampė dešra, o iš šonų bulvytės, uţbarstytos keisto skonio sūrio gabaliukais. Net
didţiausiam besočiui būtų buvę per daug... Sumokėjome tik po 20 levų (apie 10 eurų). Kiekvieną rytą pusryčiams pateikdavo
kaţkokį tradicinį bulgarų patiekalą. Tai - savotiško skonio nemaţas omleto gabalas ir kaţkokio balsvos spalvos gėralo stiklinė.
Pirmomis dienomis suvalgydavome omletą, o stiklines palikdavome vos vos nugertas. Keistas beskonis skystis... Teisybę vietiniai
sakė, kad prie jo priprasti reikia. Ir tikrai, - paskutinėmis dienomis stiklinės palikdavome jau tuščias. Vieną vakarą mokykloje
buvo pristatomi ir degustuojami tradiciniai bulgarų patiekalai. Juos pagamino patys tos mokyklos mokytojai. Ko tik čia nebuvo!
Įvairiausių nematytų mišrainių, rukyto kumpio, bulgariškų balandėlių – į saldţią papriką įdaryta malta mėsa, kepeninės dešros ir
šiaip daug nematytų dalykų. Tik, keista, lietuviškas skrandis pasigedo juose aštresnių prieskonių ir druskos... Bulgarai mėgsta
sūrius, todėl jų buvo daug ir įvairaus skonio. Vienas saldaus skonio sūris buvo toks kietas, kad jį plaktuku reikėjo dauţyti.
Bulgarų šventinis stalas
neįsivaizduojamas be rakijos ir vynuogių
vyno. Rakija – tai paprasčiausia samanė,
daţniausiai gaminama distiliuojant
raugintas vaisių sultis. Naminės rakijos
stiprumas siekia iki 60 laipsnių.
Paprastai rakija yra bespalvė, nebent
įdedama ţolelių ar kitų priedų. Prie
tradicinių valgių svečiai galėjo
pasivaišinti ir bulgariška rakija.
Mokyklos direktoriaus pagaminta rakija
buvo geltonos spalvos, o mokytojos –
bespalvė. Aš visai nejuokauju.
Bulgarijoje rakija gaminama namuose.
Gaminama legaliai ir niekas dėl to
nenukenčia. Ir daug kur pasauly stiprūs
Mokyklos foje mokiniai sušoko ugningą bulgarų liaudies šokį
alkoholiniai gėrimai yra legaliai
gaminami namuose. Ir keista, visos
viešnagės Bulgarijoje metu niekur nemačiau girto šlitinėjančio piliečio. Pasirodo tauta neišsigimė... Tik mūsų, lietuvių, įstatymų
kūrėjai bijo, kad jei bus leista gaminti naminę savo reikalams, tauta išsigims, pasikeis lietuvio genai ir vaikai pradės gimti su
keturiom rankom ir viena koja.
Labai įdomu buvo palyginti benzino kainas. Kovo pradţioje Bulgarijoje vienas litras benzino kainavo 2,52 levus
(4,35 litai). Lenkijoje – 4,87 zlotai (4,20 litų). Lietuvoje siekė 4,60 litų... Visi stebisi: „Juk pas jus Maţeikiuose yra naftos
perdirbimo įmonė!“ Negi pradėsi aiškinti, kad mūsų valdţiai ant šito fakto paprasčiausiai nusi...spjauti. Dar vieną akmenį į
valdţios „darţą“ galima mesti dėl didelio noro įvesti Lietuvoje eurą. Estai pasakojo: „Nebūkite kvaili, neleiskite įvesti eurą, nes po
jo įvedimo visos prekės labai pabrango, o benzino litras kainuoja apie du eurus (7 litai). Sutinku, senose euro zonos valstybėse
perkant prekę eurais ir po to jos kainą skaičiuojant litais, atrodo labai brangu. Tačiau ten ir atlyginimas ne 2000 litų, o 2000 eurų.
Atrodytų benzinas nebrangus – du eurai, bet tik tuo atveju, jeigu, pavyzdţiui, mokytojo atlyginimas 1500 eurų. Tik nelabai
tikėtina, kad atlyginimo dydis iš kronų buvo automatiškai perskaičiuotas į eurus. O klausimas: „Kiek tu uţdirbi?“ – maţų
maţiausiai yra neetiškas... Tuo labiau, kad visas estiško gyvenimo smulkmenas suţinosime jau po mėnesio. Per šv.Velykas
(balandţio 24 dieną) bagaslaviškiečių delegacija išvyksta į Estiją, prie Suomijos įlankos, kur randasi miestas Kunda, kuriame
mūsų jau laukia estų gimnazistai.

Nr. 7(67) 2011 balandis Gyvenk dėl draugo ir tiesos Šeiniukas 6
Bulgarija. Ţodį suteikiame jaunimui...
Ţygimantas Vitkauskas: „Sukėmės kaip galėjome...“
Bulgarijoje, Varnos aerouoste, mus pasitiko Suvorovo
mokyklos direktorius. Mokytojus išlaipino prie mokyklos, o mes
keliavome toliau, iki bulgarų mokinuko Radoslavo namų. Paskambinęs į
vienų namų duris ir palikęs mus vienus, stovinčius su lagaminais,
direktorius išvaţiavo. Duris atidarė moteriškė, ir mes supratome, kad tai -
Radoslavo mama. Mus nuvedė į miegamąjį su dviem lovom, aprodė, kur
yra vonia, tualetas. Besitvarkant ir besidėliojant savo daiktus, į kambarį
uţėjo mergina ir pradėjo su mumis kalbėtis. Nustebome, nes ţinojome, jog
turėtume bendrauti su vaikinuku. Vėliau paaiškėjo, kad mus pakalbino
Radoslavo pusseserė iš Varnos. Ji mus ir pakvietė į svetainę, kur jau sėdėjo
Radoslavas su savo maţuoju broliuku. Tada jiems įteikėme atsiveţtas iš
Lietuvos dovanas. Su namo šeimininku susipaţinome tik vakare, nes jis,
mums atvykus, dar miegojo. Pirmoji vakarienė buvo gana nemaloni, -
keista buvo valgyti su visai nepaţįstamais ţmonėmis. Susikalbėti padėjo tik
Radoslavas, nes nei mama, nei tėtis angliškai nesuprato. Sukėmės kaip
galėjome, - mėginome kalbėtis gestais, kaţką veblenome rusiškai...
Kitą dieną jautėmės jau drąsiau. Apie devintą valandą
Radoslavo mama mus nuveţė į mokyklą. Čia jau buvo susirinkę ir kitų
šalių atstovai. Bulgarų merginos mus pavaišino balta duona, medumi ir
pipirais... Anglų kalbos kabinete Suvorovo mokyklos mokytojai pristatė
savo kraštą, papasakojo apie Bulgarijos šventes. Tą patį reikėjo padaryti ir
kitų šalių delegacijoms. Pastebėjome, kad klasėje sėdėjo beveik vien
merginos, be mūsų dar vienas vaikinas buvo iš Estijos. Anglų kalbos
mokytojas pravedė pamokėlę apie narkotikus, alkoholį ir kitus blogus
dalykus. Vėliau reikėjo susiburti į grupeles ir sukurti plakatą apie
narkotikų ţalą. Mes prisijungėme prie estų ir lenkų, o man teko piešti
narkomaną. Bedirbdami grupėje, arčiau susipaţinome su mokiniais iš
Estijos, su kuriais daugiausia ir toliau bendravome. Naujų draugų vardai:
Rainis, Aleksandra ir Kart. Pirmais vakarais sočiai prisivalgydavome ir
sėdėdavome namuose. Tik paskutinį vakarą susitarėme su estais susitikti
mieste. Aplankėme kavinę, ţaidėme biliardą, klausėmės muzikos.
Aleksandra net šokti buvo panorusi...
Trečiąją ir ketvirtąją dieną vyko ekskursijos, keltis
reikėjo 6.30 valandą ryto, nes reikėdavo vykti į mokyklą.
Dalyvaudavome pirmoje pamokoje, o tada vykdavome į ekskursijas.
Aplankėme pilių griuvėsius, buvome prie uolų bei keliuose muziejuose.
Liūdniausia buvo išvykimo dieną, nes buvo sunku išsiskirti su savo
naujaisiais draugais. Mūsų maţasis šeimininkas ir geras draugelis
Radoslavas taip su mumis ir neatsisveikino... Matyt, jo vyriškas orumas
neleido rodyti ašaras. Vaikinukas kaţkur dingo. Beveik visos mergaitės
apsiverkė, nes tikrai gaila buvo skirtis. Su estais atsisveikinome tik
aerouoste. Namo jie keliavo kitu maršrutu, - per Sofiją. Jų lėktuvas
išskrido keliomis valandomis ankščiau negu mūsų.
Mečetėje lietuviams patiko vaikščioti su
šlepetėmis
Bulgarijoje Ţygimantas įsiamţino
interaktyvioje lentoje...

Nr. 7(67) 2011 balandis Gyvenk dėl draugo ir tiesos Šeiniukas 7
Petras Tonkevičius: „Ir šiandien negaliu kai kurių pamiršti...“
Šeimoje maitinomės sočiai
(galima sakyti per daug sočiai). Pirmą dieną
buvo šiek tiek baisoka. Atidavę dovanėles iš
Lietuvos ir persimetę keliais ţodţiais, sprukome
į savo kambarį ir gal 20 minučių tyliai sėdėjome
ir baiminomės išeiti. Vėliau, išgirdę tėvo balsą,
supratome, kad reikia eiti pasisveikinti. Su
sūnumi Radaslavu ir jo maţuoju broliu
kalbėdavome angliškai. Mūsų atvaţiavimo proga
šeimininkai pasistengė, kad mes nesušaltume.
Kambaryje miegoti buvo labai karšta, - net
antklodė buvo nereikalinga.
Kitos dienos rytą suvalgėme
kalną blynų su braškių uogiene ir atvykome į
mokyklą. Sekančią dieną valgėme labai skanią
Suvorovo mokyklos anglų kalbos kabineto šeimininkui mokytojui
ţuvį, gaila nepaklausėme, kokia tai buvo ţuvis...
Trečią dieną valgėme bulves su kotletais (labai
labai skaniais!) ir dar srėbėme barščius. Ketvirtą
Brent-ui įteikiame „lietuvišką“ krepšinio kamuolį
ir paskutinę dieną valgėme vištieną su barščiais. Jei reikėtų vertinti Radoslavo mamos kulinarinius įgūdţius, parašyčiau jai tvirtą
dešimtuką. Radoslavas turėjo labai graţų šunį, kuris kiekvieną rytą mus pasitikdavo lauke. Pamatęs mus, šuo labai dţiaugdavos,
norėdavo paţaisti, nenustygdavo vienoje vietoje, vikriai lakstydavo pirmyn – atgal. Vakarai būdavo gana nuobodūs, -
pavalgydavome, pasėdėdavome prie kompiuterio ir eidavome miegoti. Maţasis broliukas buvo labai linksmas, bet daţnai jo tas
linksmumas baigdavosi ašaromis, nes sugebėdavo, uţ ko nors uţkliuvęs, pargriūti. Nors jau po poros minučių pagydavo ir vėl
imdavo lakstyti po kambarius skersai ir išilgai.
Mokykloje susitikome su estų, turkų,
rumunų, lenkų ir bulgarų mokiniais.
Daugelis iš jų vėliau tapo mūsų
draugais. Pirmą rytą, atvykus
mokytojams, prasidėjo svečių
priėmimo ceremonija. Reikėjo
atsiplėšti didţiulio pyrago gabalą, jį
patrinti į pipirus, o po to į medų... ir
dėti į burną. Vėliau ţiūrėjome
pateiktis apie bulgarų tradicines
šventes. Prisistatė ir kitų šalių
delegacijos. Mes Lietuvos prestiţo
irgi nė kiek nesumenkinome, -
„Hello my name is Petras...“
pristatėme
Uţgavėnes.
Padovanojome krepšinio kamuolį su
mūsų mokyklos mokytojų ir
mokinių parašais ir priminėme, kad
šiais metais Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas. Po pristatymų apie narkotikų ţalą, kūrėme šia tema plakatus. Tada
mes ir susipaţinome su vėliau tapusiais geriausiais draugais estais Aleksandra, Kėrte ir Rainiu. Su jais daugiausiai ir bendravome.
Bendraujame ir dabar per Skype ir Facebook.
Trečią dieną mes aplankėme matematikos kabinetą, o ten dvyliktokai rengėsi pasveikinti savo mokytoją su
Moters diena. Jie buvo pripūtę labai daug balionų, turėjo saldainių, saldaus gėrimo... Laimė nusišypsojo ir mums, - mus irgi
pavaišino. Lietuvoje pagrindinė sporto šaka – krepšinis. Bulgarijoje - tinklinis.
Ţinoma, ţaidţia jie ir krepšinį... Kūno kultūros mokytojas papasakojo apie jų
mokyklos sporto pasiekimus, parodė iškovotas taures ir medalius. Muzikos
pamokoje klausėmės mokinių dainavimo. Buvo įdomu suţinoti, ar labai ši pamoka
skiriasi nuo mūsų. Kiek supratome, tai pamokoje buvo kalbamą apie himną. Taigi,
vėliau ir mūsų paprašė sudainuoti Lietuvos himną. (Kalbėjo rusiškai...) Mes
pasimetėme, neţinojome ar čia dainuoti, ar čia šokti, ar čia iškart lįsti po stalu
slėptis... Šį kartą mums pasisekė, - mus išgelbėjo anglų kalbos mokytoja. Įėjusi į
kabinetą, ji pasakė, kad jau atėjo laikas atsisveikinti... Tiesa, per kūno kultūros
pamoką ţaidėme krepšinį du prieš du. Mes laimėjome, tačiau, tiesą sakant, lengva
nebuvo. Buvome keliose ekskursijose. Paskutine nelabai domėjausi ir nedaug ką
prisimenu, nes visą kelionę bendravau su bulgarėmis. Merginos buvo labai
linksmos ir įdomios, gal todėl ir šiandien negaliu kai kurių pamiršti...
Ir Bulgarijoje maţiukai savo meilę
išreikia panašiai...

Nr. 7(67) 2011 balandis Gyvenk dėl draugo ir tiesos Šeiniukas 8
Šv.Velykas prisiminus...
Velykinių kiaušinių marginimas
Margutis - derlingumo, gamtos pabudimo, ţmogaus dvasinio atgimimo simbolis. Nuo
senų laikų iki šiol juos įvairiais būdais margina suaugusieji ir vaikai, kaimo ţmonės ir miestiečiai.
Dabar kiaušiniai skutinėjami, apklijuojami lipdukais, daţomi apsukti įvairiaspalviais siūlais ir įvynioti
į skudurėlius specialiais daţais, svogūnų lukštais, ţolynais ir pan. Nitrolaku, nagų laku, akriliniais
daţais daţytų kiaušinių valgyti nerekomenduojama. Daţyti imami kuo tvirtesniais lukštais, nesuskilę,
švarūs, be to, kietai virti kiaušiniai - minkštai išvirtų viduje netrukus pradeda kauptis dujos, ir
margutis gali sprogti (net su garsu).
Marginimas vašku
Paprastai vašku ornamentuojami jau virti nedaţyti kiaušiniai. Vaško spalva priklauso nuo kaitinimo trukmės: iš
pradţių jis būna šviesus, po to gelsta, vėliau ruduoja ar net pilkėja. Marginimo įrankis - metalinė adatėlė su galvute, įtvirtinta į
medinį kotelį. Pirmąsyk ornamentuojant vašku pravartu ţinoti: jei vaškas nuo lukšto atšoka, neprilimpa, vadinasi, kiaušinis per
šaltas, reikia jį pašildyti, kad būtų kambario temperatūros. Ornamento nepadarysite, jei vaškas yra per karštas - įrankiu braukiant
per lukštą, jis nutįsta. Vašku išmargintą kiaušinį merkite į paruoštus šaltus daţus. Kiaušiniui nusidaţius, vaškas ant jo paliekamas
arba nugramdomas. Vašką galima nutirpinti kiaušinį trumpam įmerkus į karštą vandenį ir greitai išgriebus, po to nusausinus
minkštu skudurėliu - lukšto spalva tampa gilesnė, ryškesnė.
Kaip daţė "gelaţuniais"
Kiaušinius daţyti "gelaţuniais" - senas ţemaitiškas receptas. Balti ar vašku ornamentuoti virti kiaušiniai kelioms
dienoms merkiami į gamtinius daţus. Jie paruošiami taip: susmulkinama alksnių, juodalksnių arba ąţuolų ţievė paverdama apie
valandą vis įpilant vandens, po to į nuovirą pridedama surūdijusių gelţgalių. Taip išgaunamos tamsios spalvos bei atspalviai - nuo
melsvai pilko iki juodo.
Daţai iš gamtos
Greitai ir lengvai valgyti skirtus kiaušinius nudaţysite augaliniais daţais: svogūnų lukštais, visada ţaliuojančiais iš
po sniego parautais bruknių lapais, ţolių stiebeliais, samanomis. Arba tiesiog šieno kuokštu: dţiovintų ţolelių rinkinys gali būti
labai įvairus (dobilai, kiti pievų ţolynai ir pan.). Kiaušiniai nusidaţo ţalsvai, tabako spalva, įvairiausiais geltonais atspalviais.
Daţymo principas toks pats, kaip ir svogūnų lukštais: į puodą pridedama daug ţolyčių, šieno pabirų ir viskas pavirinama.
Kiaušiniai gali būti dedami tiesiai į nuovirą arba apraišiojami, pavyzdţiui, svogūnų lukštais (suteiks raudonesnių atspalvių). Kas ir
kaip daţo: jeigu augalas turi daţomųjų medţiagų, daţo visos jo dalys, bet stipriau šaknys bei ţiedai. Gerai daţo kai kurių augalų
sėklos, konkorėţiai (pvz., juodalksnių, alksnių), ţievė (ąţuolo), be to, graikiniai riešutai ar augalai, turintys daug tanino (pvz.,
arbatţolės daţo tamsiomis spalvomis). Šlamučiai nudaţys ryškiai geltonai, šaltekšniai - gelsvai, o nuo rykštenių kiaušinių lukštas
įgaus garstyčių atspalvį. Meškauogės daţo ryškiai ţaliais atspalviais, kaip bruknės, o kinroţė (daţas nepatvarus) lukštui suteiks
melsvumo. Augalų daţomąsias medţiagas galima sutvirtinti valgomąja druska.
Įdomu, kokią margučių daţymo technologiją naudojo šeštokai ir mokytoja Roma Vareikienė...