daugyvenės krašto šviesuoliai - Panevėžio rajono savivaldybė

Daugyvenės kultūros istorijos
muziejus – draustinis
Lietuvos istorijos draugijos Panevėžio skyrius
Konferencijos,
įvykusios 2007 m. spalio 13 d.
Burbiškio dvare,
pranešimų tezės
Panevėžys 2007

Daugyvenės kultūros istorijos muziejus - draustinis
DAUGYVENĖS KRAŠTO
ŠVIESUOLIAI – 6
Konferencijos, įvykusios 2007 m. spalio mėn. 13 d.
Burbiškio dvare, pranešimų tezės
Panevėžys 2007

UDK 908.474.5 (063)
947.45
Da 56
©Daugyvenės kultūros istorijos muziejus – draustinis

Lietuvos konsulas Aleksandras Polišaitis
4
Petras Juknevičius
Aleksandras Polišaitis gimė 1892 m. spalio 29 d. Kajetono Polišaičio
ir Salomėjos Marcinkevičiūtės šeimoje, Raginėnų k., Šeduvos vals., Panevėžio
aps. Šeimoje augo aštuoni vaikai.
1914 m. Aleksandras baigė Rygos gimnaziją. Prasidėjus Pirmajam
pasauliniam karui, jis buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. 1915 m. A.
Polišaitis baigė Kazanės karo mokyklą ir buvo paskirtas į Rusijos armijos 10 –
ąjį Sibiro šaulių atsargos batalioną, dislokuotą Irkutske. 1917 m. buvo fronte.
1918 m. sausio 25 d. jis buvo demobilizuotas ir persikėlė gyventi į
Vladivostoką, kur tuo metu telkėsi nemažai lietuvių. A. Polišaitis tais pačiais
metais įstojo mokytis į Tolimųjų rytų valstybinio universiteto Rytų fakultetą.
Studijuodamas aktyviai dirbo visuomeninį darbą: 1919 m. Vladivostoke
suorganizavo Lietuvių karininkų komitetą tautiniams reikalams ginti ir buvo
išrinktas jo pirmininku. 1921 m. jis leido Tolimųjų Rytų žinias, rūpinosi lietuvių
grįžimu į Lietuvą. 1922 m. baigė studijas universitete ir persikėlė gyventi į
Charbiną. A. Polišaitis užmezgė ryšius su Lietuvos Respublios užsienio reikalų
ministerija ir 1923 m. lapkričio 23 d. buvo paskirtas Lietuvos konsulariniu
agentu Charbine.
1925 m. jis grįžo į Lietuvą ir netrukus buvo paskirtas vicekonsulu
Hamburge. 1929 m. buvo paskirtas kosulu į Daugpilį. Gyvendamas Latvijoje
jis dar 1929 m. suorganizavo Latvijos lietuvių sąjungą, pasirūpino, kad būtų
įsteigtos 8 lietuviškos pradžios mokyklos.
1931 m. diplomatas buvo atšauktas į Lietuvą ir iki 1938 m. dirbo
Užsienio reikalų ministerijoje. 1938 m. Aleksandras Polišaitis buvo paskirtas
konsulu į San Paulą, Brazilijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ryšiai
su Lietuva nutrūko. 1957 m. Brazilijos vyriausybė uždarė Lietuvos konsulatą
San Paule. A. Polišaitis aktyviai veikė Brazilijos lietuvių sąjungoje, 1951 m.
suredagavo Lietuvių sąjungos Brazilijos metraštį.
1916 m. A. Polišaitis vedė karininko dukrą Mariją Zauervaid. Šeima
užaugino du vaikus: sūnų ir dukrą.
Konsulas Aleksandras Polišaitis mirė 1966 m. sausio 9 d. San Paule.
Garsus antropologas profesorius Jurgis Žilinskas
Petras Juknevičius, Deimantė Žostautaitė
Garsus antropologas Jurgis Žilinskas gimė 1885 m. balandžio 27 d.
Januškonių kaime, netoli Baisogalos, Adomo Žilinsko ir Agotos Kuprytės

šeimoje. Turėjo 2 brolius ir 3 seseris. Mokėsi Baisogaloje, Liepojos
gimnazijoje. Buvo įstojęs į Žemaičių kunigų seminariją, bet iš jos pasitraukė ir
įstojo į Aresburgo (Kuresarės) gimnaziją Saaremos saloje, Estijoje. 1906 m.
baigė gimnaziją, o 1907 m. įstojo į Dorpato (Tartu) universiteto Medicinos
fakultetą. Studijas J. Žilinskas baigė 1912 m. su pagyrimu ir pasiliko dirbti
asistentu universitete prie chirurgijos klinikos. 1913 m. pabaigoje pradėjo dirbti
Rygos miesto ligoninėje akių skyriaus ordinatoriumi, bet netrukus atvyko į
Lietuvą ir pradėjo verstis laisva gydytojo praktika: dirbo Duokiškyje,
Svėdasuose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gydytojas J. Žilinskas
gavo paskyrimą Panevėžio apskrities Vabalninko valsčiaus gydytojo
pareigoms. 1915 m. pradžioje išvyko į Vilnių, kur dirbo prof. N. Burdenkos
asistentu carienės Marijos ligoninėje ir chirurgu Vilniaus stoties tvarstomajame
punkte. Vokiečių kariuomenei veržiantis į Lietuvą, jis gavo įsakymą įsteigti
tvarstomuosius punktus Kėdainiuose, Dotnuvoje, Michelmonte (Gudžiūnuose)
ir Baisogaloje. Rusijos kariuomenei traukiantis, persikėlė į Molodečną
(Baltarusija), kur įsteigė 2 000 vietų ligoninę.
1916 m. J. Žilinskas gavo kvietimą grįžti į Dorpato fakultetinę chirurginę
kliniką. Čia jis išdirbo iki 1918 m. birželio mėnesio. Dirbdamas asistentu jis
atliko teorinius bei praktinius darbus medicinos daktaro laipsniui gauti.
1918 m. J. Žilinskas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose, kur ėmėsi
laisvosios gydytojo praktikos, taip pat dirbo ir miesto ligoninėje. Netrukus jis
buvo paskirtas Šiaulių apskrities gydytoju, o 1919 m. kovo mėnesį įstojo į
Lietuvos kariuomenę ir persikėlė į Kauną. Čia iki 1920 m. jis dirbo vyresniuoju
ordinatoriumi ir chirurgu karo ligoninėje. Be to, jis buvo ligoninės
prozektoriumi, skaitė paskaitas felčeriams, vyresniems karo gydytojams. 1921
m. vasarą Jurgis Žilinskas tobulinosi užsienyje, daugiausia Vokietijoje. Vėliau
lankėsi Brazilijoje.
1920 – 1922 metais J. Žilinskas buvo Aukštųjų kursų chirurgijos
lektorius. Įkūrus universitetą, jis iki 1940 m. dėstė Medicinos fakultete. 1922
m. vasario 16 d. jam suteiktas docento vardas, o nuo tų pačių metų liepos 4 d.
jis tapo ekstraordinariniu profesoriumi. 1927 m. už darbą „Lietuvių kaukolės
dėžė“ J. Žilinskui suteiktas medicinos daktaro laipsnis.
Jis daug prisidėjo prie Medicinos fakulteto organizavimo.
Profesorius tyrė lietuvių etninės antropologijos – kraniologijos,
serologijos ir stomatologijos dalykus. Darbe „Akmens periodo (mesolithicum –
neolithicum) žmogus Žemaitijoj ir Suvalkijoj, jo kilmė ir jojo ainiai“ (1931)
mėgino seniausius Pabaltijo antropologijos radinius sieti su archeologinėmis
kultūromis, ieškoti jų kilmės ir kartu spręsti Pabaltijo pirminio apgyvendinimo
problemą. J. Žilnskas ir A. Masalskis 1937 m. apibendrino geležies amžiaus
Lietuvos gyventojų osteologinę medžiagą. Išnagrinėti 14 kapų Eiguliuose,
Raginėnų, Pajuostės, Lepšių, Daubų pilkapynų radiniai. Gausia medžiaga (579
kaukolės) pagrįsta stambi J. Žilinsko ir A. Jurgučio studija „Crania Lithuanica“
(1939). Apibendrinti visą kraniologinę medžiagą, interpretuoti ją etnogenezės
5

prasme J. Žilinskas mėgino lietuvių ir prancūzų kalbomis išleistame darbe
„Lietuvių protėviai“ (1937 m., fotografuotas leidinys 1990 m.). Su savo
bendradarbiais J. Žilinskas išanalizavo 297 Kauno kasinėjimuose rastas XVIII
– XIX amžių kaukoles ir 282 Medicinos fakulteto prozektoriume saugomas XX
a. kaukoles. Profesoriui J. Žilinskui 1933 m. teko atlikti ir Transatlantinių
lakūnų Dariaus ir Girėno kūnų ekspertizę.
Profesorius nevengė ir visuomeninės veiklos: buvo vienas iš Kauno
medicinos draugijos steigėjų, ilgametis Atsargos karininkų sąjungos
pirmininkas, nuo 1934 m. Kauno miesto tarybos deputatas. Jis priklausė
Tautininkų partijai.
Profesorius buvo įsigijęs Pakalniškių dvarelį, kuriame mėgo leisti
laisvalaikį.
1940 m. rudenį J. Žilinskas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą, o
netrukus atleistas. Tik Lietuvą užėmus hitlerininkams, jis vėl sugrįžo dirbti į
Vilniaus universitetą. 1944 m. profesorius J. Žilinskas pasitraukė iš Lietuvos į
Vakarus, o nuo 1948 m. apsigyveno JAV.
Profesorius Jurgis Žilinskas susirgo plaučių vėžiu ir 1957 m. kovo 15 d.
mirė Voterberyje.
Svarbesni profesoriaus darbai: „Neurologijos paskaitos“ (1923),
„Lietuvių rasinė sudėtis“ (1930), „Osteologijos ir sindesmologijos vadovėlis“
(1931), „Serologinis Mažosios Lietuvos gyventojų (ir kitų baltų rasės tautų)
giminiškumas“ (1935), „Splanchnologija“ (1934), „Kraujo grupių paveldumas
(tėvų – vaikų kraujo serumai) ir suaugusiųjų – vaikų kraujo grupių relacijos“
(1936), „Senojo geležies amžiaus Lietuvos gyventojų kaukolių studija“ (1937),
„Lietuvių vyro ir moters dubuo“ (1936).
Jurgis Žilinskas buvo vedęs panevėžietę Ksaverą Frankaitę (1896 –
1992). Su ja užaugino dukterį Vitą. Be to, auklėjo keletą augintinių.
Jurbarko bažnyčios statytojas iš Šniukonių
Petras Juknevičius, Asta Karaliūtė
Kazys Marcinkevičius gimė 1842 m. Šniukonių k., Panevėžio aps.,
(dabar Radviliškio r.) baudžiauninkų Augustino Marcinkevičiaus ir Salomėjos
Valavičiūtės šeimoje. Nežinome, kokią mokyklą jis lankė. K. Marcinkevičius
baigė Kauno kunigų seminariją ir 1866 m. buvo įšventintas kunigu. Buvo
paskirtas Raguvos vikaru. 1873 m. jis buvo perkeltas į Jurbarką.1878 m.
paskirtas Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios klebonu. K. Marcinkevičius
klebonavo 42 metus, iki pat mirties.
Didžiausias klebono Kazio Marcinkevičiaus nuopelnas Jurbarkui –
1901 – 1907 m. pastatyta mūrinė gotikinė bažnyčia. Jos statyba klebonas
rūpinosi kartu su vikaru A. Kizniu.
6

Klebonas K. Marcinkevičius rūpinosi bažnyčios choru, mokė choristus
lietuviškų dainų. Choras tapo ir pasaulietiniu. Jurbarko klebonas buvo aktyvus
1905 m. mieste vykusio lietuviško vakaro dalyvis. Nemažas K.
Marcinkevičiaus nuopelnas ir tai, kad 1909 m. Stasiui Šimkui pavyko pirmą
kartą Jurbarke surengti Dainų šventę.
Dar didesni kunigo K. Marcinkevičiaus nuopelnai platinant
draudžiamą lietuvišką spaudą. Jis tapo garsaus Suvalkijos knygnešio kunigo
Martyno Sederavičiaus padėjėju dešiniajame Nemuno krante. Jurbarko
klebonas slėpdavo lietuvišką spaudą, ją platino, perduodavo platinti
knygnešiams. Jis rėmė knygnešius, leisdavo jiems apsistoti klebonijoje. Policija
ne kartą darė kratas klebonijoje, bet draudžiamos spaudos neaptikdavo. Daug
lietuviškos spaudos kunigas K. Marcinkevičius siųsdavo į Kauną. Jam talkino
Nemuno upeiviai.
Jurbarko klebonas Kazys Marcinkevičius mirė 1915 m. kovo 29 d.
Palaidotas bažnyčios šventoriuje.
Amžininkai kunigą Marcinkevičių apibūdindavo kaip nepaprasto
gerumo ir jautrumo žmogų. Buvo tolerantiškas kitų religinių konfesijų ar
įsitikinimų žmonėms.
Kunigas Petras Martinkus - Marcinkevičius
Aida Kentraitė
Petras Marcinkevičius, vėliau žinomas kaip Marcinkus (Martinkus),
gimė 1899 m. sausio 30 d. Šniukonių k., Šeduvos par. (Pakalniškių sen.,
Radviliškio r.). Pradžios mokslus baigė Šeduvoje. 1910 m. persikėlė į Jurbarką,
pas dėdę kunigą K. Marcinkevičių, kur tęsė mokslus. 1916 m. Jurbarke jis
lankė mokytojų kursus. Grįžęs į gimtinę, Šeduvoje įsteigė pirmą pradinę
lietuvišką mokyklą.
1917 m. P. Marcinkevičius įstojo į kunigų seminariją Kaune.
Teologijos studijas gilino Kauno universitete. 1923 m. jis įšventintas kunigu.
Dirbo kapelionu įvairiose Kauno mokyklose.
Po Antrojo pasaulinio karo, vargoninkavo Vilkaviškio vyskupijos
kaimiškose parapijose, klebonavo Margininkuose. Nuo 1957 m. kunigas P.
Martinkus – Marcinkevičius – Vandžiogalos altaristas
Kunigas P. Marcinkevičius labai mėgo muziką. Sukūrė keletą
muzikinių kūrinių, pats gamino fisharmonijas. Sukūrė savo muzikos teoriją:
vietoj oktavos – dešimties natų sistema. Buvo įsteigęs „Lietuvos muzikos
centrą“. Prekiavo fisharmonijomis, vargonėliais.
Petras Martinkus - Marcinkevičius mirė 1991 m. sausio 27 d.
Palaidotas Jurbarko bažnyčios šventoriuje.
7

Kunigas Petras Rauduvė
Lina Pačešiūnaitė
Petras Rauduvė gimė 1901 m. vasario 17 d. Girsūdų k., Daujėnų par.
(Pasvalio r.). Mokėsi Girsūdų pradžios mokykloje, vėliau – Mintaujos
(Jelgavos) ir Panevėžio gimnazijose. Gimnazistas P. Rauduvė stojo savanoriu į
besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Nepriklausomybės kovose buvo sunkiai
sužeistas.
Petras Rauduvė baigė Kauno kunigų seminariją. Įšventintas kunigu,
dirbo kapelionu Kupiškyje. Jis buvo Naujamiesčio ir Dusetų vikaru, Avilių,
Degučių, Pamūšio ir Miežiškių klebonu. Pablogėjus sveikatai, buvo altaristu
Utenoje, Rokiškyje ir Šeduvoje.
Kunigas P. Rauduvė buvo abstinentas, asketas, griežtas sau ir kitiems.
Jis parašė keletą asketinio turinio knygelių. Mėgo techniką.
Šeduvos altaristas Petras Rauduvė mirė 1982 m. rugpjūčio 20 d.
Palaidotas Šeduvos bažnyčios šventoriuje.
Dailininkas, pedagogas Jonas Švėgžda
Vaida Baltušytė
Pedagogas, dailininkas ir literatas Jonas Švėgžda gimė 1911 m.
gegužės 29 d.. Juodžių k., Grinkiškio vals. Kėdainių apskr. Vaikystę praleido
tuomet japonų valdomoje Vladivostoko gubernijoje, kur tėvas dirbo
priešmarinės stoties vyriausiuoju prižiūrėtoju. 1922 m. bolševikams užėmus
Tolimuosius rytus, Švėgždos per Japoniją, Indokiniją, Indiją, Viduržemio jūrą
pasiekė Angliją, iš kur atvyko į Rygą.1923m. apsigyveno Kaišiadoryse.
Nebaigusiam pradinio mokslo J. Švėgždai nebuvo lengva įstoti į Kėdainių
gimnaziją. Kiek vėliau jis įstojo į Meno mokyklą, kurią baigė 1938 m. Tais
pačiais metais baigė Karo mokyklą, kur baigė atsargos karininkų kursus ir tapo
karinio parengimo mokytoju. Pradėjo pedagoginį darbą.
1945 m. J. Švėgžda buvo suimtas ir 8 metams ištremtas į Šiaurę
(kalėjo Vorkutoje, Komijoje), 1951 m. perkeltas į Irkutsko sritį. 1953 m.
perkeltas į tremties vietą Kazachstane. Čia pradžioje dirbo įvairius darbus,
vėliau mokytojavo.
1956 m. grįžęs į Lietuvą J. Švėgžda apsigyveno Plaučiškiuose.
Rozalimo vidurinėje mokykloje jis dėstė piešimą, braižybą, kūno kultūrą.
Mokytojas piešė plakatus, portretus, į rajono laikraštį „Auksinė varpa“ rašė
feljetonus, rašinius. Pairašynėdavo slapyvardžiu „JOSVE“. Dalyvavo meno
saviveikloje. Su mokiniais daug keliavo dviračiais.
8

1971 m. įšėjęs į užtarnautą poilsį atsidėjo tapybai. Dalyvavo Pakruojo
rajono ir Šiaulių zonos tautodailininkų kūrybos parodose. 1993 m. išleido
knygelę „Kalvės pasakos“
Jonas Švėgžda mirė 1995 m. balandžio 19 d. Palaidotas Baisogalos
kapinėse.
Tezių autoriai
Vaida Baltušytė, Šiaulių universiteto Menų fakulteto studentė.
Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vyr.
specialistas paveldui.
Asta Karaliūtė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto studentė.
Aida Kentraitė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto studentė.
Lina Pačešiūnaitė, Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos studentė.
Deimantė Žostautaitė, Šiaulių universiteto absolventė
Turinys
Lietuvos konsulas Aleksandras Polišaitis .........................................................................4
Petras Juknevičius
Garsus antropologas profesorius Jurgis Žilinskas.............................................................4
Petras Juknevičius, Deimantė Žostautaitė
Jurbarko bažnyčios statytojas iš Šniukonių ......................................................................6
Petras Juknevičius, Asta Karaliūtė
Kunigas Petras Martinkus - Marcinkevičius.....................................................................7
Aida Kentraitė
Kunigas Petras Rauduvė...................................................................................................8
Lina Pačešiūnaitė
Dailininkas, pedagogas Jonas Švėgžda.............................................................................8
Vaida Baltušytė
Tezių autoriai....................................................................................................................9
Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius
Korektorė Aida Kentraitė
Maketavo Svetlana Jerpyliova
Spaudė UAB „Sagros reklama“,
Stoties g. 42, Panevėžys
Tiražas 150
Panevėžys 2007
9