BOTANICA LITHUANICA 2002, Suppl. 4: 3–9 - Botanikos institutas

BOTANICA LITHUANICA 2002, Suppl. 4: 3–9
3
ORNITHOPUS PERPUSILLUS LIETUVOJE
Jolanta STANKEVIÈIÛTË
Botanikos institutas, Floros ir geobotanikos laboratorija, Þaliøjø eþerø 49, LT-2021
Vilnius; el. paðtas jolanta.s@botanika.lt
Abstract
Stankevièiûtë J., 2002: Ornithopus perpusillus Lietuvoje [Ornithopus perpusillus in
Lithuania]. – Botanica Lithuanica, Suppl. 4: 3–9.
Ornithopus perpusillus has been reported for the first time from Lithuania in 1898 when
the only site has been indicated at Klaipëda harbour. In 1998, the species was found in
the Curonian Spit near Nida. Ecological conditions, structure of the community, characteristics
of the hebitat are overviewed, and the distribution is discussed in the paper. It is
supposed that Ornithopus perpusillus is naturally distributed in the Curonian Spit and
that the locality appears to be situated apart to the east from the main distribution area.
Keywords: Ornithopus perpusillus, biology, distribution, community, Curonian Spit,
Lithuania.
ÁVADAS
Literatûroje labai daþnos diskusijos: savaiminiai ar adventyviniai vienos ar kitos rûðies
augalai (NATKEVIÈAITË, 1954; SNARSKIS, 1962; GUDÞINSKAS, 1997). Ypaè aktualus ðis klausimas
tampa, kai diskusijos objektas yra pirmà kartà Lietuvoje aptikti ar reti, tik negausiomis
populiacijomis maþame plote, labai savitose augimvietëse augantys augalai, kuriø apsaugos
reikalingumà ir saugojimo bûdus dar reikia nustatyti.
1998 m. Lietuvos pajûryje daugiau nei po 100 metø vël rasta O. perpusillus. Ðiuo
metu tai vienintelë ðios rûðies radimvietë Lietuvoje. Kadangi Lietuvos pajûris labai dinamiðka
zona, èia susipina daugelio augalø plitimo keliai, tenka diskutuoti dël O. perpusillus
statuso. Pajûrio smëlynø floros ávairovæ ir natûralumà lemia saviti gamtiniai ir antropogeniniai
veiksniai. Vienas ið vyraujanèiø – jûrinis klimatas. Pajûryje, be ðiam regionui áprastø
ir kosmopolitiniø, ásikuria prie okeaniniø srièiø prieraiðûs augalai, kurie kitose Lietuvos
dalyse neauga. Kitas, taip pat svarbus ðiam regionui poþymis – intensyvi þmogaus veikla.
Jûrø uostas, tankus geleþinkeliø tinklas, intensyvus tranzitiniø automobiliø srautas – tai
palankiausi keliai svetimþemiams augalams patekti.
Straipsnyje, svarstant O. perpusillus statusà Lietuvoje, aptariamos ðios rûðies biologijos,
ekologijos ir chorologijos ypatybës.

4
METODIKA
Tyrimai buvo atliekami 1998 m. rugpjûèio mën. Kurðiø nerijoje. Bendrija apraðyta taikant
J. BRAUN-BLANQUET (1964) augalijos tyrimo principus, 10 × 10 m 2 dydþio laukelyje. Augimvietës
dirvoþemio mëginiø tyrimai atlikti Botanikos instituto Cheminës analizës sektoriuje.
Analizei taikyti ðie metodai: pH (kalio chlorido iðtraukoje) – potenciometrija; P 2O 5 –
fotoelektrokolorimetrija (naudojant amonio molibdatà); K 2O – liepsnos fotometrija; bendrasis
N – fotoelektrokolorimetrija (naudojant sieros rûgðtá ir vandenilio peroksidà); CaCO 3 –
titravimas; humusas – fotoelektrokolorimetrija (oksiduojant kalio bichromato tirpalu rûgðèioje
terpëje).
Sintaksonø pavadinimai pateikiami pagal Fitosociologijos nomenklatûros kodekso
(BARKMANN et al., 1986) reikalavimus. Induoèiø augalø, samanø ir kerpiø taksonø pavadinimai
vartojami remiantis R. JANKEVIÈIENË (1998), J. MOTIEJÛNAITË (1999) leidiniais. Paplitimas
(1 pav.) Lenkijoje nurodomas remiantis A. ZAJÀC, M. ZAJÀC (2001) darbu, Lietuvoje
(be radimvietës Kurðiø nerijoje) ir Estijoje – remiantis V. KUUSK et al. (1996), Leningrado
srityje – pagal L. I. VASILJEVA (1987), Kaliningrado srityje – pagal N. N. ANDRONOVA, G. G. KU-
ÈENEVA (1978) pateikiamus duomenis. Pavyzdys saugomas Botanikos instituto herbariume
(BILAS).
ORNITHOPUS PERPUSILLUS BIOLOGIJA IR PAPLITIMAS
Pasaulyje þinoma 15 Ornithopus L. genties rûðiø (VASILJEVA, 1987). Jos paplitusios
Europoje bei Ðiaurës Afrikoje (Alþyre). Lietuvoje auga dviejø ðios genties rûðiø augalai –
Ornithopus perpusillus L. ir O. sativus Brot. Pastaroji Lietuvoje auginama; kartais pavieniui,
kaip piktþole, auga pakelëse ar pasëliuose (STANCEVIÈIUS, 1971). Ðiame straipsnyje pateikiami
duomenys apie retà Lietuvoje O. perpusillus.
Ornithopus perpusillus L. Sp. Pl.: 743. 1753; Abromeit et al., Fl. Ost- u. Westpr., 1: 190.
1898; Stancevièius in Liet. Fl., 4: 401. 1971. – Smulkioji seradëlë.
Vienametis, 5–30 cm aukðèio augalas su liemenine ðaknimi ir keletu, nuo pat apaèios
iðsiðakojusiø stiebø. Jie laibi, kylantys, apaugæ tankiais, baltais plaukeliais. Lapai plunksniðki,
ið 13–25 lapeliø. Lapeliai neporiniai, 0,1–0,6 cm ilgio ir 0,1–0,2 cm ploèio, pailgai elipsiðki
ar ovalûs, jø virðûnë buka, prielapiai smulkûs, nusmailëjæ. Þiedynkoèiai tokio pat ilgio
kaip lapai arba ilgesni. Þiedai bekoèiai, susitelkæ po 5–7 skëtiðkos galvutës pavidalo kekëse.
Paþiedës þvyniðkos. Taurelë plaukuota, jos danteliai 3 kartus trumpesni uþ vamzdelá. Vainikëlis
ðviesiai violetinis: burë álenkta virðûne su rausvomis gyslomis, laivelis bukas, gelsvas,
trumpesnis uþ irklus. Ankðtys ástriþos, 1–2 cm ilgio ir maþdaug 0,2 cm ploèio, lenktos,
plaukuotos, ið 5–7 rudø, ovaliø, tinkliðkai gyslotø nareliø. Sëklos kiauðiniðkos, 1,5 mm ilgio,
lygios, gelsvai rudos. Augalai þydi nuo geguþës pabaigos iki rugpjûèio pradþios.
O. perpusillus – euokeaninio paplitimo rûðis. Jos arealas apima Belgijà, Danijà, Prancûzijà,
Vokietijà, Italijà, Airijà, Anglijà, Nyderlandus, Lenkijà, Portugalijà, Rumunijà, Ispanijà,
Ðvedijà, Ðveicarijà, Rusijà (Leningrado sritis), Moldavijà, Ukrainà, Alþyrà (tik ðiaurinë
dalis) (WIERSEMA, 1990) ir tæsiasi nuo temperatinës per submeridianinæ iki meridianinës
zonos. Atskirose ðalyse ðios rûðies daþnumas ir uþimami ekotopai skiriasi.
Vokietijoje O. perpusillus paplitusi labai netolygiai. Gausiausiai ji auga didþiøjø upiø
(Reino, Elbës, Oderio) pakranèiø smëlynuose, ypaè daþna Reino aukðtupyje. Ðiaurës
Bavarijoje ir Tiuringijoje ði rûðis reta, o á pietus nuo Dunojaus, ties Miunchenu, aptinkama

1 pav. Ornithopus perpusillus paplitimas ðiaurrytinëje arealo dalyje. l – savaiminiai augalai;
× – adventyviniai augalai; ¼ – nepatikrinti literatûros duomenys. Paplitimas Lenkijoje
nurodomas pagal A. ZAJÀC, M. ZAJÀC (2001)
Fig. 1. Distribution of Ornithopus perpusillus in northeastern part of its range. l – native
plants; × – alien plants; ¼ – unchecked literature data. Distribution in Poland according
to A. ZAJÀC, M. ZAJÀC (2001)
5

6
tik pavieniø individø (MARKGRAF, 1976). Lenkijoje gana reta, ásikuria didþiøjø upiø pakranèiø
smëlynuose, pajûrio smiltpievëse. Gausiau auga Odros ir Vyslos slënyje, ties Gdansku
praeina rytinë O. perpusillus paplitimo riba (POBEDIMOVA, 1956). Danijoje ir Ðvedijoje ði
rûðis taip pat reta (INGELÖG et al., 1993). Latvijoje O. perpusillus dabar neaptinkama, minima
tik senuosiuose literatûros ðaltiniuose, o Estijoje kaip uþneðtinë aptikta Hiummaa saloje
(KUUSK et al., 1996). Ukrainoje O. perpusillus auga Dnepropetrovsko ir Chersono srityse.
Ðiauriausias þinomas ðios rûðies paplitimo taðkas yra Sankt Peterburgo apylinkëse. Èia ji
laikoma uþneðtine (VASILJEVA, 1987).
Toliausiai uþ rytinës arealo ribos O. perpusillus buvo rasta (1 pav.) Kaliningrado
srityje, 1,5 km á rytus nuo Laduðkino geleþinkelio stoties (ANDRONOVA, KUÈENEVA, 1978).
Pirmà kartà O. perpusillus Lietuvoje paminëta J. E. GILIBERT (1782), taèiau jo pateikti
duomenys apima istorinæ Lietuvos teritorijà. Jis nurodo, kad ði rûðis aptikta „prope Grodnam“,
dabartinëje Baltarusijoje (GILIBERT, 1782). Kituose senuosiuose botanikos ðaltiniuose
(ABROMEIT et al., 1898) teigiama, kad O. perpusillus buvo rasta Klaipëdoje, uoste, ant balasto
krûvos. Vëlesniuose Lietuvos floros apibendrinamuosiuose leidiniuose (SNARSKIS,
1954, 1968; LEKAVIÈIUS, 1989) Ornithopus L. gentyje apraðoma tik viena rûðis – O. sativus.
A. STANCEVIÈIUS (1971) nurodo, kad po J. ABROMEIT et al. (1898) paskelbtos radimvietës
Lietuvoje O. perpusillus daugiau nerasta. Vëliau Z. GUDÞINSKAS (1999) O. perpusillus átraukia
á adventyviniø augalø sàraðà ir nurodo, kad ðie augalai imigravæ su laivø balastu. Didþiuosiuose
Lietuvos herbariumuose (BILAS, WI) ðios rûðies augalø pavyzdþiø iki ðiol nebuvo.
BENDRIJOS STRUKTÛRA
Visame paplitimo areale O. perpusillus auga tiek natûraliuose, tiek antropogeniniuose
ekotopuose. Taèiau centrinëje arealo dalyje ði rûðis daþniau ásikuria natûraliose augimvietëse:
smiltpievëse, þoliniais augalais uþauganèiuose smëlio plotuose, sausuose puðynuose bei jø
aikðtelëse, o arealo pakraðèiuose – antropogeninëse augimvietëse: dirvonuose, dirbamuose
laukuose, pakelëse, ðiukðlynuose.
Pagrindiniame areale O. perpusillus auga Koelerio-Corynephoretea Klika in Klika
et Novák 1941 klasës Carici arenariae-Airetum praecocis Westh. et al. 1962 ir Airo caryophylleae-Festucetum
ovinae R. Tx. 1955 asociacijø bendrijose. Smëlynø augalijos sintaksonomijoje
tai svarbi rûðis, nes ji yra charakteringa Thero-Airion R. Tx. 1951 sàjungai.
Kurðiø nerijoje O. perpusillus rasta ties Nida, smiltpievëje, þemøjø varpiniø bendrijoje,
kuri priklauso Carici arenariae-Airetum praecocis asociacijai. Bendrijoje rûðiø nedaug
(20). Detalus ðios bendrijos apraðymas atliktas 1998 m. rugpjûèio 3 d., 1,5 km á pietus nuo
Nidos, 243 kv.: Ornithopus perpusillus (2), Peplis portula (1), Festuca ovina (1), Deschampsia
flexuosa (1), Pilosella officinarum (1), Carex arenaria (1), Aira praecox (1), Vicia angustifolia
(1), Anthoxanthum odoratum (1), Rumex acetosella (+), Calluna vulgaris (+),
Danthonia decumbens (+), Hieracium umbellatum (+), Poa pratensis (+), Melampyrum
nemorosum (+), Vicia lathyroides (+), Radiola linoides (+), Peltigera canina (+), Pseudoscleropodium
purum (1), Pohlia nutans (+). Þoliø ardo projekcinis padengimas 80 %, samanø
– 10 %, kerpiø – 1 %.
Augimvietës dirvoþemis – neturtingas maisto medþiagø (N bendrasis – 0,03 %, P 2O 5 –
137 mg/kg, K 2O – 9,3 mg/kg, humuso – 1,4 %) eolinis smëlis, kurio pH 5,2.
Ði bendrija uþima nedidelá smiltpievës plotà (10 × 10 m 2 ), ið visø pusiø jà riboja veðlûs
ir tankûs Calluna vulgaris, Empetrum nigrum sàþalynai, kuriuose auga pavieniai Pinus
sylvestris (iki 1,5 m aukðèio) ir Betula pendula medþiai.

Pagal smëlynø augalø bendrijø kitimo sekà ilgainiui ðioje bendrijoje turëtø gausëti
miðko bendrijoms bûdingø rûðiø, þolyno susivërimas, bendrijos pobûdis ir dirvoþemio
struktûra keisis. Norint iðlaikyti esamà retos Lietuvoje O. perpusillus rûðies augimvietæ bei
dabartinæ bendrijos struktûrà, bûtinos racionalios, ilgalaikiais stebëjimais ir moksliniais
tyrimais pafrástos apsaugos priemonës.
7
ORNITHOPUS PERPUSILLUS: SAVAIMINË AR ADVENTYVINË RÛÐIS
Kaip jau minëta, iki ðiol Lietuvoje buvo þinoma tik J. ABROMEIT et al.(1898) nurodyta
O. perpusillus radimvietë Klaipëdoje. Ðalyje augalas laikomas adventyviniu (GUDÞINSKAS,
1999). Vertindama O. perpusillus statusà Lietuvoje, norëèiau aptarti sukauptà informacijà
ir pateikti savà ðiø faktø interpretacijà.
O. perpusillus – euokeaninio paplitimo rûðis. Savaiminis jos arealas plyti okeaninëse
Europos srityse (WIERSEMA, 1990), kurioms priklauso ir Lietuvos pajûris. Zoniniu poþiûriu
didþioji O. perpusillus arealo dalis (Ðvedija, Danija, Lenkija, Vokietija, Ðveicarija, Nyderlandai,
Anglija) plyti temperatinëje zonoje. Lietuva taip pat yra ðioje zonoje, todël augalø
ávairovæ palaikanèios ir ribojanèios klimato sàlygos bendros. Nors plaèiàja prasme visa
Lietuva yra jûros átakos zonoje, vis dëlto Lietuvos pajûryje iðskirtinës klimato ir orografinës
sàlygos. Jûros artumas turi tiesioginæ átakà floros ávairovei. Dël ðvelnesnio, pastovesnio
jûrinio klimato pajûryje susidaro palankios sàlygos augalams ásikurti uþ arealo ribø (ypaè
jei jie yra okeaninio paplitimo) ir jas praplësti. Visame paplitimo areale O. perpusillus aptinkama
nevienodai susivërusiuose smëlynuose: smiltpievëse, þoliniais augalais uþauganèiuose
smëlio plotuose, eroduojamuose paupiø ðlaituose, sausuose puðynuose bei jø
aikðtelëse. Augimvieèiø apraðymai ið Kaliningrado srities (ANDRONOVA, KUÈENEVA 1978),
Lenkijos (PIOTROWSKA, CELIÑSKI, 1965), Vokietijos (POTT, 1995) ir Lietuvos labai panaðûs.
Visose ðiose ðalyse bendrijos, kuriose auga O. perpusillus, priskirtos prie Koelerio-Corynephoretea
klasës Thero-Airion sàjungos.
Kurðiø nerijoje, ties Nida, aptikta O. perpusillus augimvietë nesiskiria nuo kitose
arealo dalyse apraðytøjø nei chorologijos, nei ekologijos ypatybëmis, todël manau, kad ði
radimvietë yra dar vienas natûralaus paplitimo taðkas toliau á ðiaurës rytus uþ arealo ribos,
o O. perpusillus Kurðiø nerijoje – savaiminë rûðis.
Laikantis tokios nuomonës, kitaip galëtø bûti interpretuojamas teiginys, kad O. perpusillus
imigravo su laivø balastu ir Klaipëdoje ji adventyvinë (ABROMEIT et al., 1898; GU-
DÞINSKAS, 1999). Galima daryti prielaidà, kad ant ilgà laikà nejudinamo laivø balasto (kuris
daþniausiai bûna smëlis) O. perpusillus pateko ið gretimø, natûraliø augimvieèiø, kuriose
buvo uþstelbta tankaus þolyno. Ðiuo atveju laivø balastà galima bûtø laikyti tinkamu, dar
neuþimtu ekotopu, kur O. perpusillus be konkurencijos galëjo ásikurti.
LITERATÛRA
ABROMEIT J., JENTZCSH A., VOGEL G., 1898: Flora von Ost- und Westpreussen, 1. – Berlin.
ANDRONOVA N. N., KUÈENEVA G. G., 1978: Lokal’noe mestoobitanie Ornithopus perpusillus L.
v Kaliningradskoj oblasti. – Biuleten’ Moskovskogo obðèestva issledovatelej prirody,
1: 134–135.
BARKMAN J. J., MORAVEC L., RAUSCHERT S., 1986: Code of phytosociological nomenclature. –
Vegetatio, 67: 145–195.

8
BRAUN-BLANQUET J., 1964: Pflanzensoziologie. Grundzuge der Vegetationskunde. – Wien–
New York.
INGELÖG T., ANDERSSON R., TJERNBERG M., 1993: Red Data Book of the Baltic Region. –
Uppsala–Riga.
JANKEVIÈIENË R. (sud.), 1998: Botanikos vardø þodynas. – Vilnius.
GILIBERT J. E., 1782: Flora Lituanica inchoata, seu enumeratio plantarum quas Circa Grodnam
collegit et determinavit Joannes Emmanuel Gilibert, 2. – Vilnae.
GUDÞINSKAS Z., 1997: The dilemma: native or naturalized alien – Botanica Lithuanica,
Suppl. 1: 29–41.
GUDÞINSKAS Z., 1999: Conspectus of alien plant species of Lithuania. 10. Fabaceae. – Botanica
Lithuanica, 5(2): 103–114.
LEKAVIÈIUS A., 1989: Vadovas augalams paþinti. – Vilnius.
MARKGRAF F., 1976: Gustav Hegi Illustrierte Flora von Mitteleuropa, 4(3). Familia Leguminosae.
– München.
MOTIEJÛNAITË J., 1999: Checklist of lichens and allied fungi of Lithuania. – Botanica Lithuanica,
5(3): 251–271.
NATKEVIÈAITË M., 1954: Lietuvos TSR adventyvinë flora. – Biologijos instituto darbai, 1:
77–124.
PIOTROWSKA H., CELIÑSKI F., 1965: Zespoùy psammofilne wysp Wolina i Poùudniowo-wschodniego
uznamu. – Badania fizjogzaficzne nad Polskà zachodnià, 16: 123–168.
POBEDIMOVA E. G., 1956: Sostav, rasprostranenie po rajonam i khozjajstvennoe znaèenie
flory Kaliningradskoj oblasti. – Geobotanika, 10: 225–327.
POTT R., 1995: Die Pflanzengesellschaften Deutschlands. – Stuttgart–Ulmer.
SNARSKIS P., 1954: Vadovas LTSR augalams paþinti. – Vilnius.
SNARSKIS P., 1962: Kai kurie Lietuvos TSR adventyviniai augalai ir jø plitimo bûdai ir keliai.
– Lietuvos TSR aukðtøjø mokyklø mokslo darbai. Biologija, 2: 107–131.
SNARSKIS P., 1968: Vadovas Lietuvos augalams paþinti. – Vilnius.
STANCEVIÈIUS A., 1971: Ðeima Fabaceae. – Kn.: NATKEVIÈAITË-IVANAUSKIENË M. (red.),
Lietuvos TSR flora, 4: 401–402. – Vilnius.
TABAKA L., KRALL H., JANKEVIÈIENË R., 1996: Addenda to Fabaceae Lindl. – In: KUUSK V.,
TABAKA L., JANKEVIÈIENË R. (ed.), Flora of the Baltic countries, 2: 161. – Tartu.
VASILJEVA L. I., 1987: Rod seradella – Ornithopus. – In: FEDOROV A. (ed.), Flora Evropejskoj
èasti SSR, 6: 125–126. – Leningrad.
WIERSEMA J. H., KIRKBRIDE J. H., GUNN C. R., 1990: Legume (Fabaceae) Nomenclature in
the USDA Germplasm System. – U. S. Department of Agriculture, Technical Bulletin
No. 1757.
ZAJÀC A., ZAJÀC M. (eds.), 2001: Atlas rozmieszczenia roúlin naczyniowych w Polsce. – Kraków.
ORNITHOPUS PERPUSILLUS IN LITHUANIA
Jolanta STANKEVIÈIÛTË
Summary
Ornithopus perpusillus was reported for the first time from Lithuania in 1898. After
100 years, in 1998 the species was found on the Lithuanian seacoast. Botanists have different

opinions about the status of the species. Ecology and chorology of O. perpusillus and its
status is discussed in the paper.
Ornithopus perpusillus – euoceanic species. Its range covers the oceanic region of
Europe. Lithuanian seacoast is also part of this region. On the other hand, the range of O. perpusillus
(Sweden, Denmark, Poland, Germany, Switzerland, the Netherlands, England) as
well as the territory of Lithuania is in the temperate zone, i. e., the main conditions influencing
the species distribution are similar. Throughout the distribution area O. perpusillus settles
on sandy grasslands, in eroded slopes of rivers, in dry pineforests, and their open areas.
Descriptions of the habitats from Kaliningrad region, Poland, Germany are similar to those
from Lithuania. All described communities with O. perpusillus belong to the Koelerio-Corynephoretea
Klika in Klika et Novak 1941 class and the Thero-Airion R. Tx. 1951 alliance.
The habitat of O. perpusillus described in Curonian Spit near Nida, acording to its
chorology and ecology, does not differ from those described it other parts of its distribution
area. The fact supports an opinion that O. perpusillus is a native species and the locality
(Curonian Spit) appears to be situated apart to the east from the main distribution area.
9
Gautas: 2002 m. balandþio 10 d.
Priimtas: 2002 m. rugsëjo 26 d.
Received: April 10, 2002
Accepted: September 26, 2002