2012 m. rugsėjis - Artuma

Didelės ir mažos kryžkelėsDidelės ir mažos kryžkelėsGerumo psichologijaZita VASILIAUSKAITĖEsu iš tų žmonių, kuriuos kitų gerumas sujaudina iki širdies gelmių.Tai ypač pasakytina apie situacijas, kai susiduriu su visai svetimųžmonių gerumu. Nepasakyčiau, kad tokio gerumo yra labai daug mūsųaplinkoje, bet jo yra! Kartais jis pasireiškia kaip visai netikėta materialiparama, kartais – kaip profesinės paslaugos, o kartais tai būna tiesioggeras žodis ar palaikymas sunkesnėmis gyvenimo aplinkybėmis. Ir tada,slapčiomis nubraukusi ašarą, dažnai klausiu savęs, kas gi skatina žmogųtaip elgtis? Taigi, kas?Psichologijoje prigijęs žodis altruizmas (lot. alter –„kitas“) yra pasiskolintas iš filosofijos. Jis žymi žmogausgebėjimą nesavanaudiškai pagelbėti kitam ar kitiemsnepaisant savo asmeninių interesų. Termino autoriusfilosofas A. Comte’as altruizmo esmę nusakė trumpai:„Gyvenk dėl kitų.“ Tuo tarpu priešingas žmogaus tipas –egoistas – gyvena tik dėl savęs, savo interesus laikydamassvarbiausiais ir bet kokiomis aplinkybėmis juos gindamas.Šiuolaikinėje psichologijoje yra sukaupta nemažaityrimo duomenų apie altruistinį žmogaus elgesį: jį atskirosteorijos aiškina skirtingai, atlikti tyrimai rodo, kadjis būdingas jau ir vaikams. Tačiau daugiausia dėmesioskiriama tam, kad būtų atsakyta į klausimą, kas gi skatinažmones nesavanaudiškai rūpintis kitais, kartais atsisakantnet ir savo interesų?Gerumas yra naudingas?Kai kurie mokslininkai gerą elgesį su kitu asmeniu aiškinapaprasčiausiu naudingumu. Jie teigia, kad žmogus visadayra linkęs elgesį vertinti pagal „naudos“ ir „nuostolio“kriterijus. Tarkime, nesavanaudiškai pagelbėjau sunkiojesituacijoje kitam žmogui – tiesiog jį išklausiau, parodžiausupratimą, palaikiau jo poziciją, paguodžiau ir sustiprinaujo viltį, kad situacija tikrai gali pasitaisyti, jei negailėspastangų jai pakeisti. Tam skyriau savo laiko (kartaistikrai labai brangaus, ypač tuo metu, kai pati jo stokojauįvairiems įsipareigojimams atlikti), savo energijos ir dvasiniųjėgų, be kurių kito žmogaus palaikyti neįmanoma.Tačiau, teigia šio požiūrio šalininkai, tai dariau ne už dyką,nes gavau daugiau, nei daviau. Viena vertus, tokiu savoelgesiu įpareigojau žmogų man atsilyginti tuo pačiu,jei atsidurčiau panašioje situacijoje. Vadinasi, lyg iš ankstoužsitikrinau kito asmens pagalbą ir palaikymą, jei man jųprireiks. Be to, paguosdama kitą, užsitikrinau draugystę irbūsimus gerus santykius. Beje, toks elgesys labai sustiprinomano savigarbą ir žmogiškąjį orumą, nes leido praktiškaiparodyti meilę artimui. Tokios pagalbos rezultatas – gilusvidinis pasitenkinimas, kad gali savesuvokti kaip žmogų, kuris gyvenimelaikosi tų pačių vertybių, kurias viešaiskelbia. Be to, geras elgesys labai pasitarnaujair gerai reputacijai palaikyti,nes, aplinkinių nuomone, esi supratingasir geras žmogus ir t. t.Tačiau nebūtinai žmogus pagelbstikitam dėl šių priežasčių. Nors visisavo aplinkoje rasime geradarių, padedančių iš išskaičiavimo,yra ir tokių, kurie tai daro nuoširdžiai. Tai jaučiameširdimi, nors išoriškai toji pagalba lyg ir niekuo nesiskiria.Todėl visus geradarius priskirti vienai grupei žmonių, kurieyra geri iš išskaičiavimo, tikrai nebūtų teisinga.Gerumas iš įsijautimo į kito žmogaus padėtįKai kuriems žmonėms pagelbėti kitam yra savaimesuprantama ir natūralu. Štai JAV atlikus tyrimus paaiškėjo,kad daugiausia nukentėjusiems nuo potvynio padėjotie žmonės, kuriuos vaizdai iš įvykio vietos per televizijąlabiausiai sujaudino. Maža to, pervedant finansinę paramąnukentėjusiems į specialų fondą, šiuos geradariusdažniausiai tenkino paramos anonimiškumas. Taigi, netnesant jokio išskaičiavimo ar jau minėtos moralinės naudos,kai kurie žmonės vis tiek siekia pagelbėti kitiems.Štai, pvz., apie 50 000 ne žydų tautybės žmonių išgelbėjoapie 200 000 žydų nuo nacių per Antrąjį pasaulinįkarą. Paprastai tokie žmonės, turėdami jautrią širdįir lakią vaizduotę, lengvai gali save ar savo artimuosiusįsivaizduoti skriaudžiamųjų padėtyje ir tai juos įkvepiapagelbėti, kartais net rizikuojant savo gyvybe. Tolesnityrimai parodė, kad nesavanaudiška pagalba greičiausiaiteikiama tiems žmonėms, kurie sunkioje padėtyje atsidūrėdėl nenumatytų ir nuo jų nepriklausomų aplinkybių,pvz., stichinių nelaimių gamtoje ar rasinio genocido.Tuo tarpu tiems, kurių sunkumai atsirado dėl pačiųkaltės, pvz., tingėjimo, apsileidimo, lengvabūdiškumo irpan., net tyri geradariai neskuba padėti. Taip yra todėl,kad dažniausiai jau auklėjimo procese žmogus perprantasvarbiausią socialinio gyvenimo tiesą – žmogaus elgesysvisada turi padarinius, teigiamus arba neigiamus. Socialinisteisingumas, daugumos žmonių nuomone, reikalauja,kad tinginystė ir nederamas elgesys atsilieptų neigiamai,o uolumas ir pastangos – teigiamai.Kita vertus, geradario elgesį lemia ir kitos aplinkybės.Štai nustatyta, kad nesavanaudiška pagalba kitiems yraGedo Malinausko nuotraukaglaudžiai susijusi su nuotaika – kur kas dažniau esamelinkę pagelbėti tuomet, kai patys esame gerai nusiteikę,t. y. laimingi žmonės gerumu dalijasi gerokai dažniau,nei nelaimingi. Viena studentė pasakojo netikėtą nuotykį.Ankstyvą saulėtą rytą ji skubėjo į paskaitas, kai staigagatvėje prie jos priėjusi nepažįstama senyva moteris jąapkabino ir pro ašaras ištarė: „Aš tokia laiminga, tokialaiminga... ir jums linkiu didžiulės laimės gyvenime!“Paskui paleido ją iš glėbio ir nuėjo savais keliais, o studentėdar kelias sekundes stovėjo lyg amo netekusi. Kaiji psichologo kabinete pasakojo šį nuotykį, buvo aiškiaimatyti, kad tai ją labai nudžiugino.Be to, žmonės yra linkę nesavanaudiškai pagelbėti „saviems“žmonėms, kuriais laiko toli gražu ne visada artimusgimines, bet dažniausiai panašius į save vertybėmis,turtine padėtimi, išpažįstama religija ir pan. Beje, tyrimaistaip pat nustatyta, kad nors ir nežymiai, bet vis tik dažniaureligingi žmonės yra linkę pagelbėti kitiems, nei tie,kurie save laiko netikinčiais. O štai sąsajų tarp charakteriosavybių ir nesavanaudiško gerumo neaptikta.Ar galima gerumo išmokyti?Jei viešojoje vietoje matome vaiką skriaudžiant kitą,dažniausiai mintyse kaltiname tėvus – na ir „auklėjimas“!Tačiau ir čia nėra taip viskas paprasta. Siekiant išsiaiškinti,ar vaikams būdingas altruizmas, buvo atlikta serijatyrimų. Rezultatai daug ką nustebino. Štai vaikai iki3–4 metų yra labai egoistiški, t. y. susitelkę tik prie savoporeikių bei norų tenkinimo. Jei jie ir rūpinasi kitais, taidažniausiai tik dėl socialinio teisingumo – kad per šventętorto gautų visi po lygiai ir pan. Kartu pastebima, kaiprūpinamasi „savaisiais“, t. y. tais, kurie priklauso artimųdraugų grupei; pvz., jei ir dalijasi žaislu ar skanėstais, taitik su „savais“. 7–8 metų vaikai jau sugeba pagalvoti irapie kitus.Šveicarijoje atliktame tyrime dalyvavo 229 vaikainuo 3 iki 8 metų amžiaus. Tyrimą sudarė trys dalys. Pirmojojevaikas turėjo nuspręsti, kas jam geriau: ar vienamgauti saldainį, ar kad jį gautų ir kitas vaikas (buvotiriamas vaiko noras pradžiuginti kitą be jokio nuostoliosau). Beje, tas kitas vaikas buvo anoniminis, todėl čianebuvo kalbos apie pasidalijimą saldainiu su „savu“ ar„nesavu“. Antrojoje dalyje vaikas turėjo pasirinkti, kieksaldainių duos kitam – 1 ar 2, nors pats, nepriklausomainuo sprendimo, gaudavo 1 saldainį. Trečiojoje dalyje vaikuireikėdavo nuspręsti, ką daryti su 2 jam duotais saldainiais– pasidalyti su kitu po 1saldainį, abu saldainius pasiliktiLaimingižmonėsgerumudalijasigerokaidažniau,nei nelaimingi.sau ar abu atiduoti kitam. Tyrimorezultatai parodė, kad iki 4 metųdauguma vaikų elgėsi egoistiškai,nesirūpindami kitais, net jei kitųgėris niekuo nepablogino jų pačiųpadėties. Nuo 5 metų daugėjotokių vaikų, kurie buvo linkędalytis saldainiais, ypač jei jiemspatiems nuo to nebuvo blogiau.7–8 metų vaikų grupėje jau apie70 proc. vaikų rūpinosi, kad saldainįgautų ir kitas, tačiau sykiubūtų išlaikytas ir „teisingumo principas“, t. y. kiekvienasvaikas gautų po 1 saldainį.Apibendrinus tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad pagalelgesį sukurtoje situacijoje vaikus galima suskirstytiį grupes: 1) „blogiukiai“ (jie sudarė 14 proc.), visose trijosetyrimo dalyse besielgę taip, kad kitas vaikas gautųkuo mažiau saldainių; 2) „geruoliai“ (5 proc.), visada pasirinkdavętokį sprendimą, pagal kurį kitas vaikas gaudavomaksimalų kiekį saldainių; 3) „saikingieji geruoliai“(11 proc.), dalijęsi tik tol, kol tai nelietė jų asmeniniųinteresų, t. y. dalijosi saldainiais tik 1 ir 2 tyrimo dalyse;4) „teisingumo mėgėjai“ (35 proc.), visada dalydavę saldainiuspo lygiai sau ir kitiems ir 5) „saikingieji teisingumomėgėjai“ (35 proc.), besielgdavę teisingai tik tada,kai tai nebuvo nuostolinga jiems patiems, o štai trečiojetyrimo dalyje, kai atsirasdavo galimybė pasilikti 2 saldainiussau, teisingumą užmiršdavę. Šis tyrimas puikiaiatspindi ir suaugusiųjų pasidalijimą į grupes pagal savoelgesį su kitais.5 proc. visiškų altruistų – tai daug ar mažai?Tikriausiai tiek, kiek reikia, nes priešingu atvejubūtų sudarytos puikios sąlygos egoistams augtiir gyvuoti. Dabar šie yra tramdomi tų, kuriems rūpiteisingumas. Mokyti vaikus gerumo, gebėjimoįsijausti į kito būseną, aišku, reikia ir būtina. Tačiaunepamirškime, kad dar yra ir prigimties nulemtaselgesys, tad nenuleiskime rankų, jei su kai kuriaisvaikais mums šioje srityje sunkiau sekasi. Tie 5 proc.tyraširdžių altruistų, laimei, išlieka žmonijos elitu,į kurį nuolat priversti lygiuotis kiti.20 Artuma 2012 m. rugsėjisArtuma 2012 m. rugsėjis 21