PEDIATRIJOS - Medpraktika.lt

PEDIATRIJOS 

PRAKTIKOS VADOVAS 

Leidinys skirtas medicinos specialistams, 

medicinos studijų studentams

PEDIATRIJOS 

PRAKTIKOS VADOVAS 

Leidinys skirtas medicinos specialistams, medicinos studijų studentams 

2012

UDK 616-053.2(035) 

Pe36 

Leidinys svarstytas ir patvirtintas Vilniaus universiteto Medicinos 

fakulteto taryboje Mokomąja knyga, posėdžio 2012-03-06. 

Protokolas Nr. 5(575) 

Mokslinis redaktorius prof. habil. dr. Algimantas Raugalė 

Redaktorė sudarytoja dr. Odeta Kinčinienė 

Autoriai: 

Recenzentai: 

Pirmoji laida 2012 

ISBN 978-9955-9562-1-1 

prof. habil. dr. Algimantas Raugalė, 

dr. Odeta Kinčinienė, dr. Žana Bumbulienė, 

Valentina Daugėlavičienė, prof. dr. Nijolė Drazdienė, 

doc. dr. Sigitas Dumčius, doc. dr. Regina Ėmužytė, 

dr. Jurgita Grikinienė, doc. dr. Augustina Jankauskienė, 

dr. Robertas Kemežys, dr. Gražina Kleinotienė, 

Rita Lukoševičiūtė, doc. dr. Irena Narkevičiūtė, 

Rolanda Nemanienė, doc. dr. Violeta Panavienė, 

Rūta Praninskienė, Violeta Radžiūnienė, 

Aivaras Radžiūnas, doc. dr. Lina Ragelienė, 

doc. dr. Odilija Rudzevičienė, Vilma Rutkauskaitė, 

dr. Elena Sučilienė, Sigita Stankevičienė, Indrė Tamulienė, 

Sonata Šaulytė-Trakymienė, Vida Uleckienė, 

doc. dr. Vaidotas Urbonas, prof. habil. dr. Vytautas Usonis, 

dr. Ramunė Vankevičienė, doc. dr. Virginija Žilinskaitė 

prof. dr. Rimantas Kėvalas – Lietuvos sveikatos mokslų 

universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinika, 

doc. dr. Vytautas Kasiulevičius – Vilniaus universiteto 

Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir 

onkologijos klinika 

© A. Raugalė, 2012 

© O. Kinčinienė, 2012 

© UAB „Baltijos idėjų grupė“ ir partneriai, 2012

Pratarmė 

Paskutinis daugiatomis leidinys „Vaikų ligos“ išleistas bendradarbiaujant 

Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinikos ir Kauno Medicinos 

universiteto Vaikų ligų klinikos profesoriams ir dėstytojams (pirmasis 

tomas išleistas 2000 m., antrasis – 2003 m., trečiasis – 2004 m., ketvirtasis 

– 2005 m., penktasis – 2007 m.). Šis platus leidinys buvo skirtas 

įvairių specialybių vaikų gydytojams, vaikų chirurgams, akušeriams ginekologams, 

taip pat vaikų ligų rezidentams. 

Praėjus 12 metų nuo I tomo išleidimo, tapo būtina paruošti mažesnės 

apimties leidinį, kuriame atsispindėtų vaikų ligų diagnostikos ir gydymo 

naujovės nuo 2000 – 2007 m. iki dabar. Leidinys skiriamas medicinos 

studentams, gydytojams rezidentams, šeimos gydytojams, taip pat ir pediatrams. 

Knygoje aprašytos dažniausiai vaikų ligų praktikoje sutinkamos 

ligos, jų diagnostika, gydymas, profilaktika. Kartu pateikiamas ligų 

šifravimas pagal naują tarptautinę ligų klasifikaciją. Medikamentai šiame 

leidinyje pateikiami tarptautiniais pavadinimais (išskyrus kai kuriuos 

sudėtinius vaistus). Smulkiau apie šioje knygoje pateiktus medikamentus, 

jų farmakokinetiką, farmakodinamiką, detalų dozavimą, nepageidaujamą 

veikimą, Lietuvoje registruotus firminius vaisto pavadinimus ir 

išleidimo formas kviečiame skaityti A. Raugalės monografijoje „Klinikinė 

pediatrijos farmakologija ir farmakoterapija“ (2008 m.). 

Manome, kad ši knyga bus naudinga vaikų sveikatą prižiūrintiems 

gydytojams bei medicinos studentams. 

6 

Redaktoriai

BENDROJI PEDIATRIJA 

Turinys 

Kūdikių ir vyresnių vaikų maitinimas, V. Urbonas ............. 20 

Rachitas, A. Raugalė ............................................................ 23 

Karščiavimas .................................................................... 27 

Faringotonzilitas .............................................................. 30 

Rinosinusitas, V. Radžiūnienė ............................................... 33 

Viduriniosios ausies uždegimas ...................................... 34 

Obstrukcinis laringitas ..................................................... 40 

Epiglotitas ........................................................................ 43 

Planinė ir papildoma imunizacija, R. Lukoševičiūtė ............ 44 

Mergaičių vulvovaginitai, Ž. Bumbulienė ............................ 47 

Juveniliniai kraujavimai ................................................... 50 

SKUBIOJI PAGALBA IR INTENSYVIOJI TERAPIJA 

Vaiko gaivinimas, V. Žilinskaitė ........................................... 55 

Ūminis kvėpavimo nepakankamumas ............................. 60 

Šokas ............................................................................... 62 

Sepsis ............................................................................... 65 

Šarmų ir rūgščių, vandens ir elektrolitų 

balanso sutrikimai ir jų koregavimas ................................. 69 

Anafilaksija ...................................................................... 78 

Ūminiai apsinuodijimai .................................................... 84 

Skendimas, A. Radžiūnas ..................................................... 91 

Įkandimai ......................................................................... 97 

8

PULMONOLOGIJA 

Ūminis bronchitas, S. Dumčius............................................ 102 

Obstrukcinis bronchitas ................................................... 104 

Bronchiolitas, V. Radžiūnienė ............................................... 105 

Pneumonija ...................................................................... 107 

Bronchų astma ................................................................. 113 

Cistinė fibrozė, S. Dumčius.................................................. 122 

Bronchektazės ................................................................. 130 

Plaučių abscesas ............................................................... 132 

Pneumotoraksas ............................................................... 133 

ALERGOLOGIJA 

Alergija maistui, O. Rudzevičienė ......................................... 136 

Atopinis dermatitas .......................................................... 141 

Dilgėlinė .......................................................................... 147 

Alergija vaistams, R. Ėmužytė ............................................. 149 

Alerginis rinitas ................................................................ 153 

Alerginiai konjunktyvitai ................................................. 156 

Kontaktinis dermatitas ..................................................... 159 

Alergija vabzdžių įgėlimams ........................................... 161 

GASTROENTEROLOGIJA, V. Urbonas 

Funkcinės virškinimo trakto ligos .................................... 165 

Vidurių užkietėjimas ........................................................ 173 

Nespecifinis vaikų viduriavimas ...................................... 179 

Gastroezofaginio refliukso liga (GERL) .......................... 182 

Opaligė ............................................................................. 187 

Celiakija ........................................................................... 190 

10

Krono liga ........................................................................ 192 

Opinis kolitas ................................................................... 195 

Helmintozės ..................................................................... 198 

KARDIOLOGIJA 

Vaikų širdies ūžesiai, O. Kinčinienė ..................................... 200 

Krūtinės skausmai ........................................................... 201 

Sinkopė ............................................................................ 205 

Įgimtos širdies ydos, R. Vankevičienė .................................. 207 

Prieširdžių pertvaros defektas ............................................. 210 

Skilvelių pertvaros defektas ................................................ 211 

Atviras arterinis latakas ....................................................... 212 

Atrioventrikulinės pertvaros defektas ................................. 213 

Aortos koarktacija ............................................................... 214 

Aortos angos stenozė ........................................................... 216 

Plautinio kamieno stenozė .................................................. 217 

Falo (Fallot) tetrada ............................................................ 218 

Stambiųjų kraujagyslių transpozicija .................................. 220 

Netaisyklingas plaučių venų įtekėjimas (drenažas)............. 221 

Kairiosios širdies hipoplazijos sindromas ........................... 222 

Miokarditas ...................................................................... 223 

Perikarditas ...................................................................... 225 

Infekcinis endokarditas .................................................... 226 

Vaikų kardiomiopatijos, O. Kinčinienė ................................ 229 

Endokardo fibroelastozė, R. Vankevičienė ............................ 234 

Aritmijos, O. Kinčinienė ..................................................... 236 

Aritmijos, kurių gydyti nereikia .......................................... 236 

Gydomosios vaikų aritmijos ................................................ 239 

12

Arterinė hipertenzija ........................................................ 245 

Reumatas .......................................................................... 251 

Širdies veiklos nepakankamumas .................................... 254 

NEFROLOGIJA, A. Jankauskienė 

Šlapimo organų infekcija ................................................. 257 

Naktinė enurezė ............................................................... 260 

Dieninio šlapinimosi sutrikimai ...................................... 262 

Glomerulonefritai ............................................................. 263 

Nefritinis sindromas: Ig A neuropatija; ūminis 

poinfekcinis glomerulonefritas ............................................ 264 

Nefrozinis sindromas: mažųjų pokyčių nefrozinis 

sindromas; židininė segmentinė glomerulosklerozė ............... 266 

Inkstų funkcijos nepakankamumas .................................. 268 

Ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas (ŪIFN) ............. 268 

Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas (LIFN) ............ 268 

ENDOKRINOLOGIJA 

Augimo sutrikimai, R. Kemežys .......................................... 271 

Žemas ūgis ........................................................................... 271 

Lytinė branda ir jos sutrikimai ......................................... 276 

Pavėluotas lytinis brendimas ................................................ 276 

Priešlaikinis lytinis brendimas .............................................. 279 

Antinksčių nepakankamumas .......................................... 282 

21-hidroksilazės trūkumas .................................................... 284 

Kitų fermentų trūkumas: Adisono liga; Kušingo liga ................ 286 

Skydliaukės ligos ............................................................. 287 

13

Hipotirozė: įgimta hipotirozė: įgyta hipotirozė, 

Hašimoto tiroiditas ................................................................. 287 

Hipertirozė: skydliaukės krizė; įgimta hipertirozė 

(s. naujagimių Greivso liga) .................................................... 290 

Cukrinis diabetas, V. Uleckienė ............................................ 293 

Nutukimas ...................................................................... 299 

NEUROLOGIJA 

Galvos skausmai, J. Grikinienė ............................................ 303 

Karštiniai (febriliniai) traukuliai ...................................... 309 

Epilepsija .......................................................................... 312 

Įgimtos nervų ir raumenų ligos ....................................... 321 

Cerebrinis paralyžius ....................................................... 327 

Miego sutrikimai, R. Praninskienė ....................................... 330 

REUMATOLOGIJA 

Reaktyvusis artritas, S. Rusonienė ....................................... 342 

Jaunatvinis idiopatinis artritas .......................................... 344 

Jaunatvinis idiopatinis oligoartritas ..................................... 344 

Jaunatvinis idiopatinis poliartritas (RF neigiamas) ............. 346 

Jaunatvinis idiopatinis poliartritas (RF teigiamas) .............. 347 

Sisteminis jaunatvinis idiopatinis artritas (SJIA) ................ 348 

Jaunatvinis idiopatinis artritas ir entezitas .......................... 350 

Jaunatvinis idiopatinis psoriazinis artritas ........................... 351 

Nediferencijuotas jaunatvinis idiopatinis artritas ................ 353 

Infekciniai artritai ............................................................. 353 

Vaskulitai, V. Panavienė ....................................................... 354 

Henoch- Schönlein purpura (HSP) ...................................... 355 

Leukocitoklastinis / padidėjusio jautrumo vaskulitas ............. 356 

14

Hipokomplementinis dilgėlinis vaskulitas .......................... 357 

Kawasaki liga ...................................................................... 357 

Mazginis poliarteritas (Polyarteritis nodosa, PAN) ............ 359 

Mazginis odos poliarteritas ........................................... 360 

Mikroskopinis poliangitas ................................................... 361 

Vegenerio (Wegener) granulomatozė .................................. 361 

Behčeto liga ......................................................................... 363 

Sisteminė raudonoji vilkligė ............................................ 364 

Naujagimių lupus erythematosus (NLE) ............................. 367 

Vaistų sukelta vilkligė ......................................................... 367 

Autouždegiminiai sindromai, S. Rusonienė ......................... 368 

Šeiminė Viduržemio jūros karštinė ..................................... 370 

Periodinio karščiavimo, aftinio stomatito ir 

adenopatijos (s. periodic fever) sindromas .......................... 371 

Hiperimunoglobulinemijos D sindromas (HIDS) ............... 373 

Su tumoro nekrozės faktoriaus receptoriumi 

asocijuotas periodinis sindromas (TRAPS) arba 

šeiminė airiškoji karštinė ....................................................... 374 

Kriopirinopatijos (CAPS) .................................................... 375 

Persidengiantys sindromai, V. Panavienė ............................. 376 

Mišri jungiamojo audinio liga (MJAL) ............................... 376 

Sjogreno sindromas (SS) ..................................................... 378 

Neuždegiminiai mechaninių skausmų sindromai, S. Rusonienė ... 379 

Gerybinis hipermobilumo sindromas .................................. 379 

Osgood-Schlatter sindromas ............................................... 380 

Sinding-Larsen-Johannsen sindromas ................................ 381 

Severo sindromas ................................................................ 381 

Osteonekrozė ....................................................................... 381 

Kostochondritas ................................................................... 381 

16

Epikondilitas ........................................................................ 382 

Klubo skausmas ................................................................... 382 

Septinis klubo sąnario uždegimas ....................................... 382 

Toksinis sinovitas (tranzitorinis sinovitas) .......................... 383 

Legg-Calve-Perthes liga ...................................................... 383 

Jaunatvinė šlaunikaulio galvos epifiziolizė ......................... 383 

Idiopatinė klubo chondrolizė ............................................... 384 

Padidėjusio (amplifikuoto) skausmo sindromai ............... 384 

Skleroderma, V. Panavienė .................................................. 387 

Dermatomiozitas ............................................................ 391 

ONKOHEMATOLOGIJA 

Geležies stokos anemija (GSA), L. Ragelienė ..................... 396 

Periferinė limfadenopatija, V. Rutkauskaitė .......................... 400 

Hemolizinės anemijos, V. Daugėlavičienė ............................ 403 

Paveldima sferocitozė ......................................................... 404 

Autoimuninė hemolizinė anemija ....................................... 406 

Imuninė trombocitopenija, S. Šaulytė-Trakymienė ................. 407 

Įgimtos trombocitopatijos ................................................ 410 

Hemofilija, L. Ragelienė ...................................................... 410 

Leukemija, S. Stankevičienė .................................................. 413 

Hodžkino limfoma, G. Kleinotienė ....................................... 416 

Ne Hodžkino limfoma ...................................................... 419 

Langerhanso ląstelių histiocitozė, L. Ragelienė ................... 421 

Nefroblastoma, R. Nemanienė .............................................. 423 

Neuroblastoma, I. Tamulienė .............................................425 

17

NEONATOLOGIJA , N. Drazdienė 

Terminai ........................................................................... 428 

Naujagimio būklės vertinimas ......................................... 429 

Pirmojo naujagimio tyrimo tikslas, radinių 

dokumentavimas ............................................................. 432 

Oftalmijos profilaktika ..................................................... 432 

Klausos sutrikimų atranka ............................................... 433 

Naujagimio skiepai .......................................................... 433 

Hemoraginės ligos profilaktika ....................................... 433 

Visuotinis naujagimių tikrinimas .................................... 434 

Išrašymas iš ligoninės ...................................................... 434 

Naujagimio tyrimas namuose ar gydytojo kabinete ............ 435 

Tranzityviosios naujagimio būklės .................................. 436 

Žindymas ......................................................................... 440 

Odos priežiūra ................................................................. 443 

Perinatalinė hipoksija ....................................................... 443 

Gimdymo trauma ............................................................. 448 

Kvėpavimo sutrikimo sindromas ..................................... 451 

Naujagimių hiperbilirubinemija ...................................... 456 

Hemolizinė naujagimių liga ............................................. 457 

Naujagimių sepsis ........................................................... 461 

Prenatalinė infekcija ......................................................... 465 

Didelės rizikos naujagimių priežiūra ............................... 471 

Ligos ir būklės, dėl kurių naujagimiams ir 

kūdikiams skiriamas ilgalaikis stebėjimas ........................ 472 

Ligos ir būklės, dėl kurių turi būti atliekamas 

klausos tyrimas ................................................................. 473 

Neurosonoskopinio tyrimo indikacijos ............................ 473 

18

Neišnešiotų naujagimių retinopatijos (NNR) 

tyrimo indikacijos ............................................................. 473 

Respiracinio sincitijaus viruso (RSV) infekcijos 

profilaktika ....................................................................... 474 

UŽKREČIAMOSIOS LIGOS 

Paprastoji pūslelinė, I. Narkevičiūtė ..................................... 476 

Varicella zoster infekcija ................................................. 479 

Raudonukė ...................................................................... 483 

Epstein-Barr virusinė infekcija ........................................ 485 

Staigioji egzantema .......................................................... 487 

Infekcinė eritema ............................................................ 488 

Tymai ............................................................................... 490 

Gripas, V. Usonis ................................................................. 492 

Infekciniai viduriavimai ................................................... 497 

Meningokokinė infekcija ................................................. 504 

Kokliušas.......................................................................... 508 

Difterija ............................................................................ 513 

Vaikų ŽIV infekcija ir AIDS ............................................ 517 

Vaikų tuberkuliozė, E. Sučilienė .......................................... 520 

19



Kūdikių ir vyresnių vaikų maitinimas 

Natūralus maitinimas 

Natūralus maitinimas – tai maitinimas vien tik motinos pienu (MP). 

Jis rekomenduojamas iki 1–2 metų amžiaus ar net ilgiau priklausomai nuo 

mamos sveikatos. Sveikatos požiūriu tarp natūraliai maitinamų ir adaptuotą 

pieno mišinėlį valgančių kūdikių didžiausias skirtumas yra iki 6 mėnesių amžiaus. 

Vėliau skirtumas palaipsniui mažėja ir 9–12 mėnesių amžiuje išnyksta. 

Motinos pieno gamybą skatina dažnas žindymas, motinos nusiteikimas ir 

noras žindyti. Maistas įtakos pieno gamybai neturi. 

Maitinama pagal vaiko poreikį 6–7 kartus per parą, jei vaikas nori, galima 

žindyti ir naktį. Žindymo trukmė neturėtų būti ilgesnė nei 20–30 min. 

Donorinis motinos pienas nerekomenduojamas dėl galimo ŽIV sukėlėjo 

perdavimo. 

Maitinimas adaptuotais pieno mišiniais (APM) 

Kai nėra ar trūksta MP, skiriami APM. Jų privalumas lyginant su karvės ar 

kitų žinduolių pienu yra tas, kad jie labiau priartinti prie motinos pieno sudėties. 

Adaptuotų pieno mišinių klasifikacija: 

1. Karvės pieno baltymų pagrindu pagaminti APM; 

2. Sojos baltymų pagrindu pagaminti APM; 

3. Hidrolizuoto baltymo pagrindu pagaminti APM: 

• labai hidrolizuoti, 

• iš dalies hidrolizuoti; 

4. Elementiniai mišiniai. 

I. Įprastiniai karvės pieno AM – 1 (iki 6 mėnesių amžiaus), 2 (iki 8 mėnesių) 

ir 3 (nuo 8 mėnesių). 

II. Gydomieji: 

• antiregurgitaciniai – AR, 

• be laktozės ar sumažinto jos kiekio, 

• hidrolizatai, elementiniai, sojos mišiniai. 

Skiedžiant sausus APM šulinio vandeniu, būtina ištirti, ar tame vandenyje 

nėra per didelis nitritų ir nitratų kiekis. 

Papildomas maitinimas – tai kitas maistas nei motinos pienas ar adaptuoti 

pieno mišiniai. Jis rekomenduojamas nuo 18–26 savaičių amžiaus tiek 

žindomiems, tiek valgantiems APM kūdikiams. 

Anksčiau pradėti papildomai primaitinti nerekomenduojama, nes kitų 

skysčių ir maisto įsisavinimas blogesnis nei motinos pieno, be to, jie sumažina 

MP gamybą (kūdikis rečiau žinda), padidėja viduriavimo, motinos vaisingumo 

rizika. Vėliau nei 26 sav. maitinti vien tik MP taip pat nerekomenduojama, 

nes MP nebeužtikrina pakankamo energijos ir maisto medžiagų, ypač geležies, 

cinko, gavimo, todėl padidėja mitybos nepakankamumo, augimo sulėtėjimo 

rizika. Be to, sutrinka natūralus mokymasis kramtyti, pajusti naujus skonius. 

Papildomo maitinimo ypatumai: 

• papildomas maistas geriau toleruojamas, jei kūdikis pradeda jo gauti, kol 

maitinamas MP; 

20


• porcija palaipsniui didinama; 

• tik vienas naujas patiekalas, po 7–10 dienų – kitas patiekalas, kad būtų 

galima nustatyti, ar toleruoja naują produktą; 

• naują maistą pradeda valgyti po ~8 paragavimų; 

• MP maitinami kūdikiai greičiau pradeda valgyti naujus produktus. Su 

motinos pienu kūdikis gauna ir maisto kvapus; 

• kūdikiai turi įgimtą sotumo jausmą, todėl jie turi suvalgyti tiek, kiek nori. 

Įvairaus maisto kūdikiai suvalgo daugiau nei vienodo; 

• nuo 9–12 mėnesių amžiaus kūdikis moka paimti į rankas maistą ir save 

„pavalgydinti“, gerti iš puoduko ir gali valgyti šeimos maistą; 

• nėra moksliškai pagrįstų faktų, kad pradedant vėliau duoti arba neduodant 

alergizuojančio maisto sumažėtų alerginių ligų kūdikiams, 

kuriems yra rizika susirgti alergine liga ir tiems, kuriems nenustatyta 

šios rizikos; 

• vegetarinės dietos kūdikiams ir vaikams nerekomenduojamos. 

Papildomo maisto duodama: 6–8 mėn. kūdikiams – 2–3 kartus per 

parą, 9–11 mėn. – 3–4 k./p., 12–24 mėn. – 3–4 k./p. ir pagal pageidavimą 

1–2 užkandžiai. Kiek kartų vaikas turi valgyti, priklauso nuo kūdikio apetito 

ir svorio augimo. Maistas turėtų būti gaminamas prieš pat maitinimą. 

Jo tekstūra priklauso nuo kūdikio gomurio jautrumo, gebėjimo nuryti. 

6–7 mėnesių amžiaus kūdikiui duodamas smulkiai pertrintas, 8 mėnesių ir 

vyresniems – stambiai trintas maistas. Valgis nesūdomas ir nesaldinamas. 

Nėra griežtų reikalavimų, nuo kokio patiekalo pradėti papildomai primaitinti. 

Turi reikšmės kūdikio ligos (geležies stokos anemijos atveju reikia 

anksčiau pradėti duoti mėsos), svoris (jei mažas, duodama grūdinių košių, 

jei per didelis – pradedama nuo daržovių košės), tuštinimosi pobūdis (šiek 

tiek laisvina daržovės, ryžiai kietina), metų laikas (auga šviežios daržovės). 

Papildomas maitinimas pradedamas nuo daržovių ar grūdinės košės (galima 

rinktis vieną iš šių grūdinių produktų: ryžių, avižų, grikių, miežių, kukurūzų, 

rugių, sorų, kviečių). Gliuteno (glitimo) turinčių produktų (kviečių košė ar 

iš kviečių pagaminti duonos gaminiai) reikėtų pradėti duoti iki 7 mėnesių 

amžiaus. Pradėjus vieną košę ji duodama 1–2 savaites ir, jei nepasireiškia 

netoleravimas, galima pradėti valgyti kitos rūšies košę. Grūdų košės galima 

duoti kartu su vaisiais, daržovėmis (vitamino C šaltiniai) ar mėsa, paukštiena, 

žuvimi. Prieš gaminant grūdines ar ankštines košes, reikia šiuos produktus 

išmirkyti, nes sumažėja fitatų ir pagerėja Fe, Zn, Mn įsisavinimas. Į paruoštas 

košes reikia įpilti aliejaus (sėmenų, rapsų, alyvuogių, saulėgrąžų). 

Vaisių ar jų sulčių duodama po to, kai vaikas pradeda valgyti daržoves. 

Vaisių sultys duodamos gerti iš puoduko. Per parą nereikėtų duoti 

daugiau nei 100–200 ml sulčių. Didelis vaisių ir jų sulčių kiekis gali 

sukelti osmosinį viduriavimą, pilvo pūtimą ir skausmus, pernelyg spartų 

svorio augimą, dantų ėduonį (ypač jei geria iš buteliuko). 

Mėsos pradedama valgyti nuo 6–7 mėnesių amžiaus. Tai geležies ir 

cinko šaltinis. Galima duoti veršienos, kiaulienos, žvėrienos, kalakutienos. 

Mažiau vertinga vištiena, nes turi 3 kartus mažiau geležies nei 

jautiena ar kiauliena. 

Žuvies duodama nuo 7–7,5 mėnesių amžiaus, t. y. po 1–2 sav. pradėjus 

duoti mėsos. Vertingesnė sūrių vandenų žuvis, nes joje yra daugiau 

omega-3 riebalų rūgščių, jodo. Be to, žuvis turi geležies ir cinko, tiesa, 

kelis kartus mažiau nei mėsa. 

Kiaušinių galima duoti nuo 6 mėnesių amžiaus. Dažniausiai juos 

pradedama valgyti nuo 8–9 mėn. 

22

Iš pradžių duodama trynio, o baltymo – po kelių savaičių. Kiaušinius 

prieš verdant būtina nuplauti ir virti ne trumpiau nei 10 min. salmoneliozės 

profilaktikai. Galima duoti vištos ar putpelių kiaušinių. 

Karvės pieno ir jo produktų pradedama duoti nedideliais kiekiais (į košes) 

nuo 10–12 mėnesių amžiaus. Karvės pienas geriamas nuo 12 mėnesių. 

Ožkos pienas savo verte panašus į karvės pieną. 

Riešutų geriau neduoti iki 3 metų amžiaus, nes vaikas gali paspringti. 

Riešutų sviestas ar tepūs mišiniai nerekomenduojami iki 1–2 metų amžiaus. 

Rachitas 

Rachitas (gr. rhachis – stuburas) – tai viena labiausiai paplitusių pirmųjų dvejų 

metų amžiaus vaikų ligų, kuri reiškiasi sutrikusia medžiagų (ypač fosforo ir kalcio) 

apykaita ir daugelio organizmo sistemų pažeidimu. 

Etiologija ir paplitimas. Pagrindinė rachito priežastis yra vitamino D stoka 

organizme, kai: 

• nepakankamai jo gaunama su maistu, 

• per mažai jo gaminasi odoje (ultravioletinių saulės spindulių stoka), 

• organizmas sparčiai auga ir jam reikia vis daugiau vitamino D, 

• sutrinka vitamino D ir jo provitamino rezorbcija žarnyne, 

• kepenyse ir inkstuose sutrinka fosforo ir kalcio apykaita. 

TLK-10-AM 

E55.0 Aktyvusis rachitas 

Klinika. Rachitu dažniausiai serga pirmųjų dvejų metų vaikai. Ankstyvųjų 

rachito požymių pastebima jau pirmaisiais dviem gyvenimo mėnesiais. Daugelis 

klinikinių šios ligos požymių susiję su kaulais. Tačiau rachitas – tai viso organizmo 

liga, todėl ji reiškiasi įvairių organų pažeidimo simptomais. 

Jau 3–4 savaičių kūdikiui tėvai gali pastebėti pradinių rachito požymių: mažylis 

pasidaro neramus, irzlus, dirglus, krūpčioja nuo garso ar šviesos, blogai 

miega, prakaituoja, ypač pakaušis. Kadangi jis nuolat prakaituojantį pakaušį trina 

į pagalvę, atsiranda vadinamoji „rachitinė plikė“. Sumažėja kūdikio raumenų 

tonusas, užkietėja viduriai. 

Laiku nepastebėjus ankstyvųjų rachito požymių ir nepradėjus gydyti, po 3–4 

savaičių pradeda minkštėti kaukolės didžiojo momenėlio ir siūlių kraštai, suplokštėja 

pakaušis. Vienas ankstyviausių kaulų pažeidimo požymių yra kraniotabesas 

(craniotabes) – suminkštėja pakauškaulis. Tai nustatoma pirštu spaudžiant 

pakauškaulį, kuris toje vietoje įdumba lyg spaudžiamas stalo teniso ar guminis 

kamuoliukas. Kitas kaulų pažeidimo simptomas yra trečiąjį gyvenimo mėnesį 

atsirandantys šonkaulių „rachitiniai karoliai“. Kai kūdikis pradeda sėdėti, jam susiformuoja 

rachitinė kupra, stuburo skoliozė, lordozė. Sustorėja ilgųjų kaulų epifizės 

(„rachitinės apyrankės“), plaštakų pirštakauliuose atsiranda „rachitinių perlų“. 

Pakinta raumenų ir raiščių sistema, būna ryški hipotonija, didelis, į šonus nudribęs 

„varlės“ pilvas. Vaikas ilgiau negu priklauso pagal amžių nelaiko galvos, nesėdi, 

nesiremia kojytėmis, nevaikšto. Krūtinės ląsta įgauna varpo formą, diafragmos 

23 

BENDROJI PEDIATRIJA


prisitvirtinimo vietoje susidaro įduba (Harisono vaga), deformuojasi krūtinkaulis 

(„vištos“ ar „batsiuvio“ krūtinė). Galva esti didelė su atsikišusiais kaktos ir viršugalvio 

gumburais. Rachitu sergančiam vaikui netaisyklingai ir pavėluotai dygsta 

dantys, vėliau užanka didysis momenėlis. Kūdikis pasidaro apatiškas, lėčiau formuojasi 

sąlyginiai refleksai, pakinta vidaus organų veikla, atsiranda hipochrominė 

mažakraujystė, padidėja kepenys ir blužnis, susilpnėja imunitetas. 

Baigiantis žiemai ir pavasarį, veikiant saulės spinduliams, rachitu sergančio 

kūdikio organizme susidaro vitamino D, kauluose kaupiasi kalcis, todėl kraujyje 

jo sumažėja. Padidėja nervų ir raumenų dirglumas, gali prasidėti traukuliai (rachitinė 

spazmofilija). 

Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio persirgtas ir negydytas ar nepakankamai 

gydytas rachitas vėliau gali blogai veikti vaiko augimą. Visam laikui lieka deformuotas 

skeletas, iškrypusios kojos, plokščiapėdystė, gali deformuotis dubens 

kaulai (rachitinis dubuo). Atsiranda pieninių, o vėliau – ir nuolatinių dantų ėduonis 

(kariesas). Mokyklinio amžiaus vaikai neretai būna trumparegiai. 

Diagnostika. Rachitui diagnozuoti svarbu anamnezė (gyvenimo sąlygos, 

profilaktika vitaminu D), minėti klinikiniai simptomai. Atliekant biocheminius 

tyrimus, nustatoma normali ar sumažėjusi kalcio, sumažėjusi fosforo koncentracija 

ir padidėjęs šarminės fosfatazės ir cirkuliuojančio parathormono kiekis kraujo 

serume. Esant galimybei, tiriama vitamino D darinių – kalciferolio, 25 (OH)D 3 

(atspindi vitamino D atsargas) ir 1,25 (OH) 2 D 3 – koncentracija kraujo serume. 

Diferencinė diagnostika. Rachitą reikia skirti nuo įgimto kaulų trapumo, galvos 

vandenės, įgimto klubo sąnario išnirimo, įgimtų krūtinės ląstos anomalijų, 

įgimtų tubulopatijų (fosfatinio diabeto, De Tonio-Debre-Fankonio ligos, inkstų 

tubulinės acidozės). 

Profilaktika. Ji skirstoma į prenatalinę ir postnatalinę, taip pat į nespecifinę 

ir specifinę. 

Prenatalinė profilaktika pradedama dar kūdikiui negimus. Nėščioji turi laikytis 

reikiamo dienos režimo, kasdien ne trumpiau kaip 2–4 valandas praleisti 

gryname ore. Per dieną ji turi suvalgyti ne mažiau kaip 180–200 g mėsos, 100 g 

žuvies, 150 mg varškės, 30 g sūrio, 0,5 l pieno ar rūgpienio. Maisto produktuose 

turi būti reikiamas vitaminų ir mikroelementų kiekis. Siūloma paskutiniuosius tris 

nėštumo mėnesius nėščiosioms skirti po 500 TV vitamino D, 2 500 TV vitamino 

A ir 800 µm folio rūgšties per parą. 

Postnatalinė profilaktika. Rachito profilaktikai labai svarbus natūralus kūdikio 

maitinimas (žindymas) bent iki 4–6 mėnesių amžiaus. Žindyvės paros racione 

turėtų būti reikiamas kiekis baltymų, nesočiųjų riebalų rūgščių, vitaminų ir mikroelementų. 

Jai siūloma skirti 500–1 000 TV vitamino D per parą, nes motinos 

piene vitamino D būna nedaug (25–70 TV/litre), ypač per pirmąsias 3–4 savaites 

po gimdymo, kol bus pradėta šio vitamino duoti kūdikiui. 

Pirmųjų mėnesių kūdikis turi pakankamai būti gryname ore; rachito profilaktikai 

didelės reikšmės turi gydomoji mankšta ir masažas. 

Lietuvos vaikams specifinė rachito profilaktika vitaminu D turėtų būti skiriama: 

1. Išnešiotiems kūdikiams – nuo 3 gyvenimo savaitės po 1 000 TV vitamino D 

kasdien iki 1,5 metų amžiaus (stebėti, ar neatsirado rachito požymių!), įskaitant 

vitaminą D, esantį pieno mišiniuose, polivitaminuose, žuvų taukuose; 

profilaktinė metų dozė nebus didesnė kaip 300 000 TV; 

2. Neišnešiotiems kūdikiams – nuo 7 parų po 1 000–1 500 TV vitamino D (atsižvelgiant 

į neišnešiotumo laipsnį) kasdien iki 1,5 metų amžiaus; 

24


3. Vyresniems nei 1,5 metų – 500–1 000 TV vitamino D kasdien. 

Rachito profilaktikai tinkamiausi yra vandeniniai vitamino D preparatai (1 

laše – 500 TV). Palyginus su anksčiau vartotais aliejiniais preparatais, jie 5 kartus 

greičiau rezorbuojasi iš virškinimo trakto, 7 kartus gausiau kaupiasi kepenyse, ilgiau 

veikia. Rachito profilaktikai galima vartoti ir koncentruotą vitamino D tirpalą 

(1 ml = 200 000 TV). Pastaruoju metu nustatyta, kad vitaminas D pasižymi ir 

imunostimuliuojamuoju poveikiu, padeda išvengti peršalimų ir gripo. 

Vartojant vitaminą D, svarbu jo neperdozuoti. Mamoms būtina kruopščiai 

registruoti, kiek vaikas gavo vitamino D (įskaitant ir vitaminą D, esantį pieno 

mišiniuose, polivitaminuose, žuvų taukuose). Kai šio vitamino perdozuojama, atsiranda 

D hipovitaminozė, kalcis kaupiasi stambiųjų kraujagyslių, inkstų, kepenų, 

miokardo ląstelėse. Vaikui sumažėja apetitas iki visiškos anoreksijos, jis vemia, 

užkietėja viduriai, nedidėja kūno svoris, jo oda sausa, gelsvo atspalvio. Gali sutrikti 

vidaus organų veikla. Randami būdingi pakitimai kraujyje ir šlapime. 

Kalcio preparatų kartu su profilaktinėmis vitamino D dozėmis skirti netikslinga, 

nes motinos piene jo pakanka, o karvės piene kalcio yra per daug. 

Rachito profilaktikai vertingi žuvų taukai. Šiuo metu Lietuvoje yra gausu 

įvairių žuvų taukų formų. Juose yra ne tik vitaminų A, D ir E, bet ir omega-3 

riebalų rūgščių, kurios būtinos kūdikių smegenų ląstelių veiklai, taip pat saugo 

nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Žuvų taukų rachito profilaktikai galima skirti 

nėščiosioms, žindyvėms, kūdikiams ir vyresniems vaikams. Kūdikiams nuo 

4–6 savaičių amžiaus duodama žuvų taukų po 3–5 lašus per dieną, dozė palengva 

didinama. 6 mėnesių kūdikis ir vyresnis vaikas gali gauti vieną arbatinį 

šaukštelį žuvų taukų per dieną. 

Žuvų taukuose esančios omega-3 riebalų rūgštys gerina vaikų imunitetą, 

nutukusius vaikus apsaugo nuo metabolinio sindromo, beveik du kartus sumažina 

riziką susirgti cukriniu diabetu. 

Svarbiausios vaiko sveikatai yra žuvinės kilmės omega-3 riebalų rūgštys – 

dokozaheksaeno rūgštis (DHR) ir eikozapentaeno rūgštis (EPR). DHR ir EPR 

būtini kokybiškai smegenų veiklai, geram regėjimui, mažina kraujo krešumą, 

kontroliuoja kraujo riebalų ir cholesterolio koncentraciją, sujungia laisvuosius 

radikalus, todėl ląstelėse nesikaupia kenksmingas cholesterolis, didėja naudingų 

didelio tankio lipoproteinų koncentracija. Todėl žuvų taukų preparatai, kuriuose 

gausu omega-3 riebalų rūgščių, yra labai svarbūs vaikų širdies ir kraujagyslių 

ligų (arterinės hipertenzijos, aterosklerozės, širdies aritmijų) profilaktikai, 

turi reikšmės kūdikio smegenų ir akių audinių formavimuisi, gebėjimo mokytis, 

atminties ir dėmesio koncentracijos raidai, vaiko intelektui. 

Kūdikių organizmas, ypač iki 6 mėn. amžiaus, sunkiai konvertuoja EPR į 

DHR dėl praeinančio fermentų nepakankamumo. Gebėjimas konvertuoti EPR 

į DHR taip pat silpnėja senų žmonių, todėl tiek kūdikiai, tiek seni žmonės turi 

gauti žuvų taukų preparatų, kuriuose yra pakankamas omega-3 riebalų rūgščių 

kiekis. Įrodyta, jog vaikai, kurių motinos nėštumo metu gėrė žuvų taukų, 

pasižymėjo didesniu intelekto koeficientu nei vaikai, kurių motinos nėštumo metu 

gėrė kukurūzų aliejų. Jei vaisiaus ir kūdikio smegenyse nesusikaupia pakanka- 

mai DHR ir arachidono rūgšties, tokie vaikai blogiau mokosi, silpnesnė jų atmin- 

tis, jiems dažnesnis hiperaktyvumo sindromas. Todėl kūdikiai, vaikai, nėščiosios 

ir žindyvės privalo vartoti žuvų taukų preparatus. 

Kalbant apie rachito profilaktiką, būtina paminėti fluoridus, reikalingus vaikų 

dantų audinio mineralizacijai ir dantų karieso profilaktikai, stiprinančius dantų 

emalį. Fluoridai skirti tik dantims augant bei esant intensyviai dantų demineralizacijai 

(nėščiosioms). Natrio fluorido tabletės patartinos vaikams nuo 2 iki 14 metų. 

Fluoro labai mažai (0–0,2 mg/l) Rytų Lietuvoje, per mažai – beveik visoje Vidurio 

Lietuvoje. Daugiausia fluoro susikaupę Šiaurės Vakarų Lietuvos arteziniame vandenyje; 

čia jo yra iki 1,5 mg/l, o kai kur – net ir daugiau. 

26

Gydymas. Rachitui gydyti paprastai skiriama 4 000–5 000 TV vitamino D 

per parą 1–3 mėnesius (atsižvelgiant į rachito sunkumą), paskui ilgai vartojama 

palaikomoji profilaktinė dozė (500–1 000 TV per parą). Bendra kursinė gydomoji 

vitamino D dozė vidutiniškai sudaro 400 000–600 000 TV. 

Galima rachitą gydyti ir koncentruotu vitamino D tirpalu, skiriant 200 000 

TV; ši dozė gali būti pakartota po 1–6 mėn. (metodas ypač tikslingas, kai „žydintis“ 

rachitas diagnozuojamas 4–6 mėnesių kūdikiui, visai negavusiam vitamino 

D). Paskui ilgai vartojama palaikomoji dozė. 

Gydant rachitą, ypač nustačius hipokalcemiją, rekomenduojama skirti kalcio 

preparatų per os po 75 mg/kg per parą. 

Kartu taikomos ir kitos kompleksinio rachito gydymo priemonės. Ypač svarbu 

vaiką tinkamai maitinti. Padeda gydomasis masažas, mankšta, valgomosios 

druskos ir pušų ekstrakto vonios. Patogeneziškai pagrįstas citratų mišinio vartojimas, 

padedantis susidaryti tirpioms kalcio druskoms, kurios gerai rezorbuojasi ir 

mažina acidozę. 

Karščiavimas 

Karščiavimas (lot. febris) – tai kūno temperatūros padidėjimas, kurį sukelia 

endogeniniai pirogenai, veikdami pogumburio termoreguliacijos centrą. 

Karščiavimas taip pat galimas dėl perkaitimo, jei pogumburis pažeidžiamas 

tiesiogiai (CNS infekcija, trauma) bei esant dehidratacijai. 

Pastovi žmogaus kūno temperatūra priklauso nuo šilumos gamybos, šilumos 

skyrimosi ir abu šiuos procesus derinančios centrinės termoreguliacijos. 

Šiluma gaminasi didėjant raumenų tonusui ir fiziniam aktyvumui (kontrakcinė 

termogenezė). Šilumos skyrimasis priklauso nuo keturių procesų: radiacijos 

(padidėjusio šilumos skyrimosi spinduliavimu, kai vaikas išrengiamas nuogai), 

kondukcijos (šilumos atidavimo aplinkiniams daiktams, pvz., uždėjus 

karščiuojančiam vaikui pūslę su ledu), konvekcijos (šilumos pernašos dujų 

ar skysčio molekulėmis, pvz., nukreipus į karščiuojantį vaiką ventiliatorių) ir 

garavimo (garuojant vandeniui per odą ir kvėpavimo takus – tai nejuntamoji 

perspiracija; taip pat sukėlus prakaitavimą vaistais). Šilumos išsiskyrimas labai 

priklauso nuo odos kapiliarų išsiplėtimo ar spazmo, taip pat nuo tekančio tais 

kapiliarais kraujo kiekio. 

Šilumos gamybą (cheminę termoreguliaciją) ir šilumos išsiskyrimą (fizinę 

termoreguliaciją) tvarko centrinė termoreguliacija, kurios centrai yra pogumburyje. 

Gimdymo trauma, CNS infekcija gali sutrikdyti centrinę termoreguliaciją, 

tuomet vaikui prasideda centrinės kilmės karščiavimas. 

Vaiko karščiavimą dažniausiai sukelia pirogenai – virusai, bakterijos, antigeno 

ir antikūno kompleksai, taip pat kolagenozė, navikas ir kt. Dėl pirogeno 

poveikio smegenų skystyje daugėja prostaglandinų E 1 , veikiančių pogumburyje 

esantį termoreguliacijos centrą. Dėl to padidėja raumenų tonusas, atsiranda 

drebulys, susiaurėja odos kapiliarai, ypač galūnių, karščiuojančiam vaikui 

darosi šalta (šis infekcinėms ligoms būdingas simptomas vadinamas šaltkrėčiu). 

Kai infekcine liga sergančio vaiko temperatūra, kaip viena nespecifinių 

organizmo apsaugos priemonių, padidėja iki „reikiamos“, šilumos gamyba ir 

išsiskyrimas išsilygina, bet jau kitu, patologiniu, lygiu, nustoja krėsti šaltis. 

27 

BENDROJI PEDIATRIJA


Etiologija. Vaiko karščiavimo priežastį dažniausiai pavyksta nustatyti iš gretutinių 

simptomų (sloga, paraudusi ryklė, karkalai plaučiuose, kiti virusinės ar bakterinės 

kvėpavimo takų infekcijos požymiai, viduriavimas, sąnarių paraudimas ar 

patinimas, meninginiai simptomai, odos bėrimas ir kt.). Bet neretai pirminės apžiūros 

metu nepavyksta nustatyti, kodėl vaikui padidėjo temperatūra. Tuomet būtina 

atsiminti, jog dažnai karščiuoja vaikai, sergantys pielonefritu (šlapimo tyrimas!), 

meningitu (meninginiai simptomai, juosmeninė punkcija), sepsiu (kraujo pasėlis), 

otitu, sinusitu, aftiniu stomatitu, infekcine mononukleoze. Ilgai trunkantis karščiavimas 

būdingas infekciniam endokarditui (danties rovimas vaikui, turinčiam širdies 

ydą!), Kavasakio ligai, tuberkuliozei, kepenų pūliniui, leukozei. 

Paplitimas. Karščiavimas – viena dažniausių (apie 60 proc.) priežasčių, dėl 

kurios tėvai kreipiasi neatidėliotinos pagalbos. Apie 20 proc. karščiuojančių vaikų 

nustatomas karščiavimas be aiškaus židinio – kai kuriems iš jų (ypač kūdikiams ir 

vaikams iki 3 metų) gali būti slapta bakteremija, meningitas, pneumonija, sepsis. 

Vis dėlto dažniausiai vaikų karščiavimo priežastys yra nepiktybinės, ypač jei vaikas 

jaučiasi gerai ir jo būklė gera. 

Diagnostika. Karščiavimas nustatomas, kai vaiko kūno temperatūra pažastyje 

yra 37,5 °C ar didesnė (kūdikiui ar vyresniam nei 3 metų vaikui matuojama 

rektalinė temperatūra yra 0,5 °C didesnė). Be abejo, nepakanka konstatuoti, kad 

vaikas karščiuoja. Būtina stengtis kuo anksčiau nustatyti to karščiavimo priežastį 

ir laiku pradėti etiologinį gydymą. 

Klinika ir formos. Skiriamos dvi klinikinės karščiavimo formos – raudonoji 

ir blyškioji hipertermija. Jei pusiausvyra tarp šilumos gamybos ir šilumos atidavimo 

pagal naują, patologinį, lygį pasiekiama greitai, kliniškai reiškiasi raudonosios 

hipertermijos variantas – vaiko kūno temperatūra padidėjusi, tachikardija ir 

tachipnėja atitinka temperatūros pakilimą, gera odos kraujotaka, šiltos galūnės, 

nesutrikusi CNS funkcija. Tai hiperterminė reakcija. Jei pusiausvyra tarp šilumos 

gamybos ir atidavimo nepasiekiama, šilumos gamyba pirogenais yra skatinama 

– vaikas dreba, jo oda šalta, pilka, yra periferinės kraujotakos nepakankamumas, 

sutrikusi CNS funkcija (vaikas hiperesteziškas ar mieguistas, gali atsirasti traukulių, 

net smegenų edema), ryški tachikardija ir tachipnėja, dehidratacija, DIK 

sindromas. Toks karščiavimo variantas vadinamas blyškiąja hipertermija arba 

hiperterminiu sindromu. 

Gydymas. Ar visada reikia mažinti vaiko karščiavimą? Karščiavimas – viena 

nespecifinių organizmo apsaugos nuo infekcijos priemonių, nes karščiuojant 

didėja fagocitozė, antikūnų gamyba, komplemento aktyvumas, baktericidinis leukocitų 

aktyvumas, interferono gamyba, virusai netenka invazinių savybių. Be to, 

sumažinus padidėjusią vaiko temperatūrą vaistais, gali būti laiku nediagnozuotos 

pavojingos infekcinės ligos (pūlinis meningitas, ūminis pielonefritas, sepsis). 

Todėl manoma, jog subfebrilios kūno temperatūros (iki 38 o C) vaikams mažinti 

nereikia. Pagal PSO tikslinga skirti temperatūrą mažinančių vaistų, jei vaiko 

kūno temperatūra pažastyje viršija 38,5 o C. Reikia mažinti 38–38,5 o C kūno temperatūrą, 

jei vaikui yra buvę hiperterminių traukulių, jei mažas vaikas turi įgimtą 

širdies ydą ar encefalopatiją, jei tokia temperatūra vaikui sukelia didelį diskomfortą 

(galvos, sąnarių skausmą ir kt.). Be to, nereikia pamiršti, jog subfebriliai 

karščiuojantis vaikas, gydytojui išėjus, gali pradėti stipriai karščiuoti. Todėl jei 

karščiuoja kūdikis ar mažas vaikas, tikslinga paskirti nesteroidinį vaistą nuo uždegimo 

(NVNU), nurodžius, kada jį reikia pradėti vartoti. 

28

Karščiavimo mažinimą tikslinga pradėti NVNU. Jie blokuoja tiek pirogenų sukeltą 

prostaglandinų sintezę, tiek smegenų atsaką į interleukiną-1. Dėl to išsiplečia 

paviršinės odos kraujagyslės ir išsiskiria daugiau šilumos. Vaikų karščiavimui mažinti 

tinkamiausi du NVNU: acetaminofenas (paracetamolis) ir ibuprofenas. Acetaminofenas 

skirtinas tiek naujagimiams (5–10 mg/kg vienkartinė dozė kas 6–8 

val.), tiek kūdikiams (10–15 mg/kg, iki 20 mg/kg vienkartinė dozė kas 4–6 val., 

ne dažniau kaip 5 kartus per parą), tiek mokyklinio amžiaus vaikams (250–500 

mg vienkartinė dozė kas 4 val.). Kūdikiui labai patogios acetaminofeno žvakutės. 

Reikia pažymėti, kad acetaminofenas nėra pats veiksmingiausias temperatūrą 

mažinantis vaistas. Jei karščiavimas laikosi, skiriamas veiksmingesnis NVNU – 

ibuprofenas. Karščiavimui mažinti 6 mėn.–12 metų vaikams skiriama vienkartinė 

ibuprofeno dozė 5 mg/kg (jei kūno temperatūra neviršija 39 °C) ar 10 mg/kg (jei 

kūno temperatūra didesnė nei 39 °C). Ši dozė skiriama 3–4 kartus per parą. Vyresniems 

nei 12 metų vaikams vienkartinė ibuprofeno dozė – 300–400 mg (didžiausia 

paros dozė – 1 200 mg). Viena iš Lietuvoje registruotų pediatrinių ibuprofeno 

formų – suspensija (100 mg / 5 ml), skiriama nuo 6 mėn. amžiaus. 

Acetaminofenas metabolizuojamas kepenyse, o ibuprofenas skiriasi pro inkstus, 

todėl jei NVNU prireikia dažniau, šiuos vaistus galima skirti pakaitomis, neviršijant 

leistinos paros dozės. 

Vaikų, sergančių virusine liga, temperatūrai mažinti neskirti acetilsalicilo 

rūgšties (aspirino) – jis gali sukelti gyvybei pavojingą Rejė sindromą (toksinė hepatoencefalopatija), 

ar metamizolio (analgino) – tose šalyse, kur jis vartojamas, 

23–24 kartus dažniau sergama agranulocitoze. 

Kitos priemonės hipertermijai šalinti: 

• fizinės šaldomosios priemonės, kurios pašalina šilumos perteklių iš vaiko organizmo. 

Karščiuojantis vaikas išvystomas ar nurengiamas, krūtinės, pilvo, 

nugaros, rankų ir kojų oda 3–5 minutes energingai trinama frotiniu rankšluosčiu 

ar kempine, suvilgytais drungnu (30–32 0 C) vandeniu – taip praplečiami 

odos kapiliarai ir padidėja šilumos atidavimas (jei vaiko oda nėra blyški ir 

šalta). Šis būdas dažniausiai derinamas su paracetamolio ar ibuprofeno vartojimu. 

Siūloma vaiko odą trinti, kai po vaisto vartojimo praeina pusvalandis, 

valanda ir pusantros valandos. Trinti spiritu ar degtine nerekomenduojama, 

nes tai nėra veiksmingiau už trynimą drungnu vandeniu, be to, kyla pavojus, 

kad per vaiko odą į organizmą pateks alkoholio. Šalia nurengto karščiuojančio 

vaiko galima įjungti ventiliatorių, tuomet per 15–20 minučių pavyksta 1–2 

0 C sumažinti kūno temperatūrą. Karščiuojančiam vaikui tinka blauzdų kompresai, 

kurie ištraukia karštį iš organizmo ir nėra tokie varginantys, kaip viso 

kūno ištrynimas. Dvi didelės nosinės (kūdikiams) ar du nedideli rankšluosčiai 

(vyresniems vaikams) pamerkiami į kambario temperatūros vandenį, išgręžiami 

ir užvyniojami ant abiejų blauzdų, ant viršaus užvyniojamas sausas frotinis 

rankšluostis. Ant kompresų, kad laikytųsi, užmaunamos didelės (mamos 

ar tėčio) kojinės. Ant čiužinio po blauzdomis padedama polietileno plėvelė, 

kad nesušlaptų patalynė. Kompresai laikomi 2 valandas, juos pakeičiant kas 

10–15 minučių; 

• skysčių ir elektrolitų pusiausvyros korekcija, stacionare lašinant skysčius į 

veną, nes dehidratacija ir hiponatremija palaiko atkaklų karščiavimą, o kartais 

gali būti ir paties karščiavimo priežastis. Namų sąlygomis būtina vaiką dažniau 

girdyti; 

• jei karščiuojančiam vaikui įtariama meningokokemija ar meningitas, ar kita 

sunki bakterinė infekcija, reikia kuo anksčiau parenteraliai skirti trečiosios 

kartos cefalosporino; 

• įtariant gripą, kuo anksčiau skirti neuraminidazės inhibitorių. 

29 

BENDROJI PEDIATRIJA

PEDIATRIJOS - Medpraktika.lt

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?