Anapus taves

Saulius Stoma 

anapus tav´s ir man´s 

R O M A N A S 

( 1 ) 

Anapus taves 1 

25/3/05, 2:12 AM

( 2 ) 


25/3/05, 2:12 AM

Saulius 

Stoma 

anapus tav´s ir man´s 

R O M A N A S 

L I E T U V O S 

R A Í Y T O J Ë 

S Å J U N G O S 

L E I D Y K L A 

V I L N I U S 

( 3 ) 


25/3/05, 2:12 AM

Knygos leidimå r∂m∂ 

AB Tauras 

UDK 888.2-3 

St235 

ISBN 9986-39-219-5 

© Saulius Stoma, 2002 

© Lietuvos raßytoj¨ såjungos leidykla, 2002 

( 4 ) 


25/3/05, 2:12 AM

MÎNULIO DEIVEI, 

NAKTIES MINÇIË VALDOVEI, 

SU VIRPULIU IR BAIME 

( 5 ) 


25/3/05, 2:12 AM

( 6 ) 


25/3/05, 2:12 AM

Kokia saldi meil∂ akivaizdoj mirties 

Tamaros dienoraßtis 

Laißke kreipiam∂s ^ tå, kuriam turime kå pasakyti, 

kaip kad mudu vienas kitam! Bet jei raßyçiau knygå – 

kas gi tada stov∂t¨ prießais mane? 

Alescanderio von Villeiso laißkas grafui Ruidolfui Hoymi 

( 7 ) 


25/3/05, 2:12 AM

( 8 ) 


25/3/05, 2:12 AM

Tu esi blogas. Taip, tu jau gimei blogas, ir maΩa to – 

buvai blogas dar tebetΔnodamas savo jaunut∂s mirtinai 

ißsigandusios motinos pilve, ypaç kai taikydavaisi kuo skaudΩiau 

jai ^spirti – ^spirti iß vidaus tarsi bΔtum koks per 

daug atkaklus ir nerimstantis såΩin∂s balsas. At∂jus tavo 

laikui ißsprΔsti ^ dienos ßvieså, vargß∂ mamyt∂ tås∂si ir trΔkçiojo 

kriokdama dar neΩinomå tavo vardå pilkoms ir pasibais∂tinai 

abejingoms ligonin∂s sienoms, kaΩkod∂l mintyse 

keikdama tavo t∂vå, o ne tave – tikråj^ jos skausmo 

kaltininkå. Taçiau jei nemin∂sime dievißko prakeikimo, 

kur^, kaip Ωinai, apraßo paçios ^takingiausios ßventosios 

knygos, kå gi mums beliks apkaltinti? Nebent Ωydus, ar 

ne? Ir juokingiausia, kad tavo atveju mes galbΔt visai nesuklysime. 

Ne, aß neturiu galvoje to simbolißko atsitiktinumo, 

kad tu ißsiyrei ^ pasaul^ labai bjaurioje vietoje, kuriå 

tikrieji kaunieçiai vis dar atkakliai vadina Ûyd¨ ligonine. 

Patik∂k, Andriau, turiu gerokai svaresni¨ sumetim¨. 

Tu palikai ßiltå mamos pilvå, kaip ir priklauso tikram 

herojui, paçiame imperijos pakraßtyje ir per pat^ jos klest∂jimå, 

kai iki komunizmo sukΔrimo buvo telik´ 20 met¨. 

BΔt¨ telik´, Ωinoma, jei tu tada nebΔtum pergalingai 

ißplauk´s iß savojo Rojaus tur∂damas, rodos, vienå vienintel^ 

tikslå – ^rodyti netik∂liams, kad visuotin´ laim´ 

pasiekti yra taip pat lengva, kaip perneßti save uΩ plauk¨ 

iß Vilijampol∂s ^ Linksmadvar^. Tu gimei blogas ir tur∂jai 

( 9 ) 


25/3/05, 2:12 AM

^rodyti ßiå aksiomå, o komunizmas tau visada rΔp∂jo ma- 

Ωiau nei Amerika. Dar vaik¨ darΩelyje gird∂davai, kad norint 

pasiekti komunizmå reikia daug dirbti, kad ten dar 

niekas n∂ra buv´s ar sulauk´s iß ten bent jau atviruko. 

Tuo tarpu iß Amerikos kai kurie tavo draugeliai gaudavo 

ne tik laißk¨, bet ir visokiausi¨ pavydå keliançi¨ g∂rybi¨. 

Kai Amerikå pavys, 

eis ^ dang¨ traukinys. 

Kam gyventi nusibos, 

tas ^s∂s ir nuvaΩiuos. 

Atkreipk d∂mes^, kad jΔs deklamavot pavys, o ne pavysim. 

Tai tod∂l, kad tau ir tavo draugeliams buvo nusispjaut 

^ visas j¨ lenktynes ir penkmeçi¨ statybas. JΔs buvot blogi 

Blogio imperijos vaikai. Taçiau tu tur∂jai ir vienå didel^ 

pranaßumå, jei galima taip pasakyti. Tu buvai ne tik blogas 

– tu buvai Blogas iß didΩiosios raid∂s. Ûinoma, tu ir 

likai toksai, o kaip kitaip gal∂jo bΔti? Tod∂l tu ir atsidΔrei 

pirmose imperijos griovik¨ gretose, o po to s∂kmingai 

^sitvirtinai naujosios Lietuvos virßΔn∂je. 

Bet koks aß kvailys, kalbu tau tai, kå puikiai Ωinai ir be 

man´s! Tad palink∂kime vienas kitam tvirtyb∂s, nes tu 

tuoj ißgirsi mano istorijå, kuri tur∂t¨ iß paßakni¨ pakeisti 

tavåjå. 

Vis¨ pirma aß turiu su didΩiuliu apgailestavimu praneßti, 

kad nesu tikras tavo senelis. Tikiuosi, jau esi pakankamai 

subrend´s tai ißgirsti – ir ne vien tai. Ûinok, mumyse 

neteka n∂ laßelis to paties kraujo, ir tai yra taip neginçijama, 

kaip niekas kitas tavo gyvenime. Tad gali pamirßti 

graΩiå legendå, kuriå aß buvau sukΔr´s paaißkinti, kod∂l 

( 10 ) 


25/3/05, 2:12 AM

skiriasi mΔs¨ pavard∂s. Ûinoma, aß ir toliau lieku tavo 

krikßtat∂vis ir pats artimiausias Ωmogus po t∂vo ir motinos. 

Kå gi, prie tavo ißtak¨ aß vis d∂lto buvau daug arçiau, 

nei prie tavo t∂vo. 

Klausi, kod∂l taip ilgai nesakiau teisyb∂s? GalbΔt nenor∂jau 

skaudinti tav´s, nors pats sau turiu prisipaΩinti tyl∂j´s 

iß paprasçiausios kvailos baim∂s. Viså tå laikå aß bijojau, 

kad bΔsiu apkaltintas dalyvavimu Holokauste, ir ne 

tik. Netiki? Purtai galvå? Visa tai tau atrodo nerealu, kaip 

kaΩkada Komunizmas – ßviesi Ωmonijos ateitis! 

Gali juoktis, juk Ωydai tau – tik mitiniai personaΩai. Kai 

augai, j¨ aplink tave ißvis niekur nebuvo. Arba jie buvo 

labai jau gerai pasisl∂p´ – idealiai gerai. Taigi tau nieko 

nereißk∂ ir ßita skaiçiuot∂: 

Lipo Ωydas kop∂çiom 

ir nukrito netyçiom. 

Imkit vaikai pagaliukå 

ir uΩmußkit tå Ωydukå. 

Kartodavai skaiçiuot´ kaip mantrå, negalvodamas apie 

prasm´, o Ωydas tau buvo tik pasakojim¨ veik∂jas, tarsi kaukas 

ar trolis. Tik v∂liau, kai pasaulio finans¨ ißtroßkusi Blogio 

imperija ßiek tiek prav∂r∂ emigracijos vartelius, pasirod∂, 

kad Kaune Ωyd¨ vis d∂lto esama ir ne taip jau maΩai. 

Taçiau buvo galima suabejoti, ar koks Ωydu apsiskelb´s Ωmogus, 

ypaç jei jis buvo senas tavo paΩ^stamas, yra tikras Ωydas. 

Tu Ωinai, Kaunas – labai ^domus miestas. Gerai sumok∂j´s, 

jame gali tapti bet kuo. Tuo metu kai kas tapdavo 

ßizofrenikais arba dΩiovininkais, nes kaip pragaro bijojo tarybin∂s 

armijos, o kiti ießkodami storesnio sumußtinio ^si- 

( 11 ) 


25/3/05, 2:12 AM

gydavo karo veteran¨ popierius. Kai atvykai pas mane ^ 

Vilni¨ studijuoti filosofijos, jΔs¨ spalvingå bΔrel^ kiti, ypaç 

provincialai, tylomis vadino Ωydais. JΔs m∂gote spekuliuoti 

gimini¨ iß Amerikos atsi¨stais dΩinsais ir roko plokßtel∂mis, 

o ir ßiaip buvote iki sielos gelmi¨ persi∂m´ smulkiaburΩuazin∂s 

dvasios, kurios sovietai taip ir ne^steng∂ ißv∂dinti tik iß 

dviej¨ imperijos miest¨ – Kauno ir Odesos. Ar d∂l to kalti 

Ωydai? GalbΔt. Vis d∂lto klystum manydamas, jog kiekvienas 

tikras kaunietis yra tik gerai pasisl∂p´s Ωydas. 

Kai v∂liau, jau palik´s Kaunå ir savo vaikyst∂s Linksmadvar^, 

dar prisimindavai Joßk∂s kop∂çi¨ mantrå, ji tau 

skamb∂jo kaip uΩkeikimas AmΩinojo Ωydo dvasiai prißaukti 

– tai ne^veikiamai, tarsi Dionisas amΩinai atgimstançiai 

ir vis iß naujo prisitaikançiai, gudriai ir suktai dvasiai, 

kuri neißvengiamai plevena ir plevens virß tavo gimtojo 

miesto. 

Taçiau pamirßkim kol kas Ωyd¨ v∂les. Dabar aß turiu 

papasakoti apie savo jaunyst´ ir tikråsias tavo gimin∂s ißtakas. 

Taip, Andriau, pagaliau tu ißgirsi teisyb´! Daugelis 

ießko savo ßakn¨, taçiau ne visi turi kantryb∂s klausytis 

toki¨ seni¨ kaip aß. Tikiuosi, dabar jau niekur nedingsi, 

gerai? Nes n∂ra liΔdnesnio vaizdo uΩ pasakotojå, kurio 

niekas nesiklauso. 

Dabar tokie laikai, kad ir kå sakytum – ypaç jei sakai kå 

nors labai svarbaus, ypaç tada – viskas atrodo tarsi apgaul∂, 

tarsi juokas. Suged´ laikai, ir tu per daug gerai Ωinai, 

kad nieko ne^manoma pasakyti iß tikr¨j¨. Per daug gerai! 

Kas kalba, tas neΩino... 

Tokios tokel∂s, drauguΩi. Dabar jΔs statote savo namus 

ant slenkançio sm∂lio, rençiate savo bΔstus nesiremdami 

^ niekå, patys sau ir patys savyje. BΔdamas tavo 

( 12 ) 


25/3/05, 2:12 AM

met¨ aß tur∂jau daugiau tik∂jimo. Aß buvau geresnis, sakau 

tai dråsiai ir be jokio pasipΔtimo. 

Taip, aß buvau GERAS. Aß bent jau stengiausi. GalbΔt 

nesu ißimtis – visi mes buvome tokie, taip mus aukl∂jo. Gero 

Ωmogaus gyvenimas paprastai bΔna nuobodus, kaip lygum¨ 

up∂s tek∂jimas, taçiau man pasisek∂ ^pulti ^ tokius 

likimo tarpeklius, kad tik laikykis, – ir d∂l to aß kaltinu ne 

vien laiko dvasiå, tå germanißkå Zeitgeist, ißsiliejusiå ant 

vargß∂s Marijos Ωem∂s, o daugiau savo paties filosofin^ talentå, 

gerå ißsilavinimå ir nuolatin^ troßkul^ paΩinti, kas mes 

tokie, iß kur at∂jome ir kur einame, jeigu leisi man tå pasakyti. 

Mano geras aukl∂jimas ir drovus charakteris visada 

kirtosi su noru spr´sti prakeiktuosius klausimus – çia turiu 

pripaΩinti didΩiul^ tavo pranaßumå. Taip, Andriau, gero Ωmogaus 

palaima yra trumpalaik∂ prieplauka, ir niekas negali 

ißbΔti joje viså gyvenimå. Niekas! Jau seniai Nyç∂s ^skelta 

dvasinio karo liepsna ^ pelenus pavert∂ visas mano iliuzijas, 

bet aß vis gr^Ωtu prie j¨, tarsi atminty paklyd´s sudegusi¨ ar 

kolΔkio traktoriaus nugriaut¨ nam¨ gyventojas, besidΩiaugiås 

bent jau ißlikusiu pamat¨ akmeniu, kur^ paßaipiai atmet∂ 

Naujojo gyvenimo statytojai. 

Bet kå aß çia v∂l malu? Juk reikia paprasçiausiai imti ir 

papasakoti. Taigi, drauguΩi, tur∂k kantryb∂s, ypaç iß pradΩi¨, 

nes v∂liau ^vyki¨ spiral∂ ims suktis greityn ir greityn, 

kad gal¨ gale kaip reikiant tvot¨ tau per galvå, jei 

netyçia apsiΩioplinsi. 

Ûinai, filosofai yra tokie sukti Ωmogeliai, kurie sako aß 

Ωinau, kad nieko neΩinau ir tuo pat metu, net nemirktel∂j´, 

moko kitus – ir moko ne tik filosofuoti, bet ir gyventi. 

MaΩa to, kad aß geriausiais paΩymiais baigiau Kauno universiteto 

Teologijos-filosofijos fakultetå ir pusmet^ Frei- 

( 13 ) 


25/3/05, 2:13 AM

urge gilinausi ^ vokieçi¨ gyvenimo filosofijå, po karo aß 

tapau tik laisvalaikio filosofu, o ßie juk yra patys pavojingiausi 

– jie atkakliai taiko savo ißmint^ gyvenime. 

Negaliu atsakyti, kod∂l mane ypaç trauk∂ tamsioji vokieçi¨ 

filosofijos srov∂ – Íopenhaueris, Nyç∂, Haidegeris 

ir taip toliau, kuri keisçiausiu bΔdu visißkai nesikirto su 

kaimißkai katalikißku mano aukl∂jimu. Matyt, ßie dalykai 

tiesiog nugul∂ skirtinguose sielos sluoksniuose ir nesusiliet∂ 

tol, kol ji nepatyr∂ gilesni¨ sukr∂tim¨. Mano t∂vas 

buvo stipriai prakut´s Suvalkijos Δkininkas, puikiai mok∂jo 

skaityti, vienas jo brolis buvo kunigas, kitas – gydytojas. 

T∂vas galbΔt ßiek tiek pavyd∂jo mokslingiems broliams 

ir gimin∂s sueigose stengdavosi neatsilikti nuo j¨ 

kalb∂damas apie politikå bei ßiaip gyvenimå. Aß buvau jo 

pasididΩiavimas ir viltis nußluostyti visiems nos^. Jis net 

^tarti ne^tar∂, kad nuo per dideli¨ gyvenimo filosofijos 

studij¨ imi vis maΩiau suprasti ir pateisinti tok^ Ωmog¨ 

kaip jis. Kaip dabar atsimenu nuolatin^ dΩiug¨ ir slapta 

pagarb¨ jo klausimå: Na, filosofe, kå tu galvoji apie...? 

Klausdamas t∂vas didΩiavosi ne tik manimi, bet ir savimi, 

– beje, visai teis∂tai, nes jo ^naßas ^ adoracijos objektå, 

tai yra mane, buvo pakankamai reikßmingas. Tieså pasakius, 

aß visada vertinau jo nuosekl¨ atsid∂jimå aukl∂jant 

mane – vaikyst∂je ir fizißkai – bΔti geresniam nei jis. GalbΔt 

nejausdavau paΩeminimo, o tod∂l ir neapykantos, kad 

jis bausdavo mane tik∂damas padaryti ne tok^ pat kaip jis, 

bet geresn^. Bausdamas ir aukl∂damas, kartais net labai 

drastißkai, t∂vas nestΔm∂ man´s ^ Ωemesniojo pad∂t^, jis 

tarsi tyliai sak∂: Aß esu blogas ir kvailas, bet tu turi bΔti 

geresnis. Turi pralenkti mane! Ir aß Ωinojau, kad trΔks plyß 

padarysiu tai! 

( 14 ) 


25/3/05, 2:13 AM

Turting¨ ir Ωymi¨ Ωmoni¨ buvo ir tarp mano antros bei 

treçios eil∂s d∂dΩi¨ ir tet¨, o anais laikais ßi giminyst∂ nebuvo 

labai tolima. Vienas toks d∂d∂ ^ Smetonos valdymo 

pabaigå tapo netgi artimu prezidento Ωmogumi ir svarbiu 

tautinink¨ partijos ßulu. Jis buvo kil´s iß mΔs¨ kaimynyst∂s, 

vasarå atvaΩiuodavo su ßeima praleisti keleto dien¨ 

savo vaikyst∂s vietose ir m∂go pabendrauti su mano t∂vuku, 

netgi nepiktai pasiginçyti d∂l politikos. Rank¨ prie 

valdΩios jis, matyt, kaip reikiant nesußilo, nes prad∂j´s statytis 

namå beveik paçiame Kauno centre, netoli Ûaliakalnio 

funikulieriaus, pritrΔko pinig¨. Prasitar∂ apie tai mano 

t∂vui, ir ßis netik∂tai pasiΔl∂ paskolinti trΔkstamå sumå. 

Mainais, kol atiduos skolå, d∂d∂ tur∂jo ^ tå naujai 

pastatytå namå priimti pagyventi ir mane – mat kaip tik 

buvau prad∂j´s savo studijas. Skolinama suma mΔs¨ ßeimai 

buvo pakankamai didel∂, ir t∂vai netgi tur∂jo parduoti 

daugiau gyvuli¨ negu ketino. Taçiau ir ßi t∂vo investicija 

^ mane buvo Δkißkai gudri. Jaunas universiteto studentas, 

gyvendamas pas visuomen∂je Ωinomå veik∂jå, 

tur∂jo visai kitas sålygas apsitrinti, atsikratyti kaimißko 

stuobrißkumo, pagaliau – uΩmegzti naudingas paΩintis ar 

kristi ^ ak^ jaunoms, kaip ant mieli¨ kylançioms aukßtuomen∂s 

panel∂ms. 

Prisimenu, kaip po vakarien∂s pradΩiugintam d∂dei 

jau ißvaΩiavus, t∂vas ißsitraukia trumput^ pießtukå, paspjaudo 

j^ ir ant vyniojamojo popieriaus gabalo ima 

mamai, man, jaunesniems broliams ir dar visai kvailai 

sesutei rimtu tonu, lyg mokytojas klas∂je, aißkinti savo 

apskaiçiavimus. Jis Ωino, kiek vidutinißkai kainuoja kambario 

nuoma Kaune, plius maitinimas, Ωino, kiek uΩ skolinamå 

sumå gaut¨ palΔkan¨ banke, viskå veda ^ metin^ 

( 15 ) 


25/3/05, 2:13 AM

alanså ir, nors finansinis rezultatas pasirodo toli graΩu 

ne mΔs¨ naudai, ißdidΩiai ir pamokomai taria: 

– Tie keli nuoßimçiai, kuriuos prarandame, tur∂s atsipirkti 

Viktoriukui kaip reikiant prasimußus. Kam reikalingi 

protingi Ωmon∂s – filosofai? Valdyti ßal^! O be paΩinçi¨ 

ir gero ißsiaukl∂jimo Kaune nieko nepadarysi. Taigi, 

vaikai, paskyr´ nemaΩus pinigus ßito savo ßvietalo mokslams, 

turime nepagail∂ti ir dar ßiek tiek, kad mokslas duot¨ 

naudos. Nusipirk´s arkl^, pirk ir veΩimå. Kitaip nereik∂jo 

n∂ prad∂ti. Teisingai sakau? 

Visi buvo patenkinti, o labiausiai, Ωinoma, aß, nes tur∂jau 

ir savo slapt¨ minçi¨. 

( 16 ) 


25/3/05, 2:13 AM

pianinas ir kußet∂ 

Saliut∂, Salom∂ja – toks buvo mΔs¨ turtingo d∂d∂s vienturt∂s 

dukters vardas. PaΩinojau jå nuo pat vaikyst∂s, ir 

nors mano kaimynyst∂je ji pagyvendavo trumpai, taçiau 

to – o gal kaip tik to – uΩteko, kad ji man tapt¨ svajoni¨ 

princese. Keleriais metais uΩ mane jaunesn∂, kaime ji atrod∂ 

lyg ne ßio pasaulio paukßtis, angelas, balta suknute 

atsargiai stypin∂jantis papieviais. Viså laikå gyventi su ja 

viename name, kartu valgyti, vaikßçioti, atsipraßant, ^ tå 

paçiå ißviet´ atrod∂ ne^tik∂tina. Ir vis d∂lto tai ^vyko. D∂d∂s 

namas Ûaliakalnio paßlait∂je buvo baigtas, jame man 

atiteko pakankamai erdvus kambarys nedideliame rizalite, 

kuriame, ßiek tiek pakeitus projektå, netgi buvo padarytas 

atskiras ^∂jimas. 

Salom∂ja buvo mano pirmoji, idealioji, skaisçioji meil∂, 

svajoni¨ svajon∂ ir svarbiausias akstinas verΩtis ^ gyvenimo 

virßΔnes. Kai aß apsigyvenau greta, ji dar buvo moksleiv∂, 

beveik paaugl∂, romantißka, drovi ir juki, tikras trapaus 

subtiliojo pasaulio simbolis, toks prießingas ir 

patrauklus mano kaimißkam ßiurkßtumui. Tokia ji man atrod∂, 

o gal tokia ir buvo, nors neder∂t¨ pamirßti, kad prießkario 

Kauno paneli¨ dvasios egzaltacija buvo skirta jaunikiams 

medΩioti, kaip dabartini¨ tavo draugi¨ bravΔra ir 

ryßkus makiaΩas. Kad ir bΔdama visißkai nepatyrusi meil∂s 

reikaluose, Saliut∂ mikliai vyniojo mane apie pirßtå, 

tai suteikdama aißki¨ prielankumo Ωenkl¨, tai v∂l blokß- 

( 17 ) 


25/3/05, 2:13 AM

dama savo iß meil∂s apakus^ giminait^ ir kaimynå ^ nevilties 

bedugn´. GalbΔt jos elges^ tik iß dalies l∂m∂ mergißkas 

gudrumas ir ta palanki, o gal kaip tik nepalanki aplinkyb∂, 

kad buvau iß esm∂s vienintelis jos meil∂s pratyb¨ poligono 

objektas – ji mok∂si mergaiçi¨ gimnazijoje. 

Salom∂ja! Mano jaunyst∂s met¨ kelrod∂ ΩvaigΩd∂, ißnykusi 

vienu metu su visa epocha, beveik to meto simbolis, 

nesp∂jusi ißsiskleisti prasm∂, mano neißsipildΩiusi viltis 

ir nuoskaud¨ kreßulys. Ûinai, kod∂l aß, tur∂damas prastå 

klauså ir muzikin´ atmint^, taip m∂gstu klasikin´ muzikå? 

Tod∂l, kad fortepijono garsai man visada primena pirmåjå 

meil´. Jos kambarys buvo tik uΩ vienos sienos, prie kurios 

aß priglusdavau, vos ißgird´s skambinant, ^sivaizduodamas, 

kad tai, padedama Íopeno, kalba jos ßirdis, ir beveik 

jausdamas liaunus mylimosios pirßtus, b∂giojançius 

paklusniais klavißais, tarsi prisilietim¨ alkstançiomis mano 

jusl∂mis. Juokiesi? Nesitik∂jai, kad aß galiu bΔti toks 

sentimentalus? Aß toks ir nesu, bet tu turi suprasti, koks 

aß buvau tada, kad ^stengtum pateisinti. 

Daug nevargindamas papasakosiu vienå epizodå, kuris 

galbΔt ß^ tå reißkia. Tai ^vyko jau nedaug likus iki karo. 

Pasitaik∂ vienas iß t¨ ret¨ vakar¨, kai aß ir Salom∂ja likdavome 

namuose vieni du. Ívelnioje prietemoje ißgirdau iß 

jos kambario sklindançiå visißkai naujå, anksçiau niekada 

negird∂tå melodijå – labai lyrißkå, kartais vos vos nerimastingå, 

nostalgißkå. Ne, Salom∂ja nebuvo gera pianist∂, 

taçiau man dingojosi, kad ji paprastå melodijå mok∂jo 

nuspalvinti savo slopinamomis emocijomis – gana grieΩtai 

aukl∂jama ßeimoje ir mokykloje, çia ji nesivarΩydama 

liejo jaunatvißkus jausmus, kas subtiliam muzikos vertintojui, 

matyt, bΔt¨ nepriimtina, bet man atrod∂ tikra me- 

( 18 ) 


25/3/05, 2:13 AM

no virßΔn∂. UΩliejusiu svaiguliu galima pateisinti dråså, 

kurios vedamas palikau savo rizalitå ir iß l∂to prav∂riau 

Salom∂jos kambario duris. Ji t´s∂ toliau, lyg nepasteb∂dama 

^ΩΔlaus ^sibrov∂lio, taçiau kelis kartus uΩkliud∂ ne tå 

klavißå – supratau tai daugiau iß jos prikåstos lΔpos ir aki¨ 

blykstel∂jimo, negu iß klausos. Pri∂jau visai arti ir beveik 

atsir∂miau ^ pianinå. Ji steng∂si t´sti, taçiau garsai dar∂si 

vis maΩiau harmoningi, kol po keli¨ keist¨ pasaΩ¨ uΩsibaig∂ 

Ωemiausio do atodΔsiu ir vos ^sp∂jamu ßnabΩdesiu: 

Negåsdink man´s taip daugiau... 

Puoliau prieß jå ant keli¨, bandydamas sugriebti vis dar 

virpançius pirßtus. Nev∂kßlißkai ißsten∂jau meil∂s prisipa- 

Ωinimå ir ∂miau buçiuoti rankas, tarsi jos bΔt¨ geriausios 

tarpinink∂s jausmams ißreikßti. Salom∂ja ∂m∂ loßtis ir nualpo 

taip, kad vos sp∂jau pagauti. Pak∂liau ir nusineßiau jå 

ant Viktorijos stiliaus kußet∂s. 

PaguldΩiau ir ∂miau v∂dinti netoliese gul∂jusia knyga. 

Atsegiau dvi virßutines ßilkin∂s palaidinuk∂s sagas. GalbΔt 

ji iß tikr¨j¨ buvo apalpusi – maçiau, kaip pamaΩu 

raudonis gr^Ωta ^ skruostus. Pasilenkiau ir pabuçiavau 

lengvai pravertas mano meil∂s lΔpas. Pasirod∂, kad jos 

nebuvo visißkai bejausm∂s, kad ßiek tiek, vos juntamai 

atsak∂, virptel∂jo ir glustel∂jo prie mano lΔp¨, bet tik 

tiek, kad abejon∂ nebΔt¨ iki galo sugriauta. Îmiau buçiuoti 

jos veidå, ißsidraikiusius plaukus – j¨ kvapå jauçiu 

ir dabar, – kaklå tarp peçi¨ ir ausies, ßvelniå duobut´ jo 

apaçioje, krΔtin´. Vienu metu ji neatsilaik∂ ir susijuok∂, 

bet vis tiek neatsimerk∂, ir aß supratau, kad uΩmerktos 

akys yra tarsi indulgencija, tylus sutikimas, leidimas meil∂s 

Ωaidimams, nors ir neprisiimant atsakomyb∂s. Po visko 

Salom∂ja, Ωinoma, gal∂s mane apkaltinti pasinaudo- 

( 19 ) 


25/3/05, 2:13 AM

jus bej∂gißka jos pad∂timi, taçiau tas man´s visai negåsdino. 

Aß visas liepsnojau ir verΩiausi ^ priek^, s∂kmingai 

^veikdamas filosofå ir analizuotojå, s∂dint^ manyje ir trukdant^ 

laisvai atsiduoti geismams. 

Tuo metu aß jau tur∂jau ßiokiå tokiå, nors ir nedidel´, 

kaip dabar sako, seksualin´ patirt^, ^gytå Nemuno gatv∂s 

bordeliuose. Ne, negalvok, lankydavausi ten labai retai, 

kai jau visißkai nebegal∂davau tvertis arba nuspr´sdavau 

bΔsiås reikalingas didesnio pasitik∂jimo savimi tuose subtiliuose 

reikaluose. Kai kuriose vietel∂se studentai gal∂davo 

gauti nuolaid¨, o aß netgi buvau susirad´s vienå beveik 

neapmokamå, uΩ saldainius ir vyßni¨ liker^ save dovanojançiå 

gana ißmoningå poniå – tiesa, nebe pirmos 

jaunyst∂s ir mano skoniui gerokai per stambiå. ÛodΩiu, 

daugmaΩ Ωinojau, kaip reikia prieiti prie moters, nors çia 

buvo visai ypatingas atvejis. Kvailai skamba, bet kelerius 

ilgus metus, kankindamasis iß meil∂s Salom∂jai, aß niekada 

ne^sivaizduodavau jos ir sav´s lovoje. Aß svajodavau, 

kaip mes vaikßtome susi∂m´ rankomis panemuniais, kaip 

dalijam∂s giliausiais savo siel¨ atradimais, deklamuojame 

vienas kitam poezijå... Ir n∂ra çia ko juoktis! Mano meil∂s 

^sivaizdavimas netur∂jo nei kruopelyt∂s blogio. Ûinok, 

Andriau, tai iß tikr¨j¨ buvo IDEALI MEILÎ. 

Taçiau tåkart aß jau buvau visißkai apkvaiß´s, bet kokie 

ΩodΩiai, svajon∂s ir dvejon∂s ißsisklaid∂ kaip dΔmas, jutau 

tik gundançius jos kvapus, aksomin^ odos ßvelnumå ir tyl¨, 

slaptå pritarimå. Salom∂ja vos vos gyn∂si, taçiau taip 

tik dar labiau man pad∂jo. Buçiuodamas sugeb∂jau nurengti 

jå tiek, kiek man reik∂jo ir supratau, kad kelias jau 

paruoßtas. Trumpam atsitraukiau, kad ißßokçiau iß kelni¨, 

o kai v∂l atsisukau, ji pirmå kartå atsimerk∂. 

( 20 ) 


25/3/05, 2:13 AM

Jeigu bΔçiau dailininkas, skirçiau viså gyvenimå tam 

Ωvilgsniui pavaizduoti. ÛodΩiais jo nusakyti ne^manoma. 

Kå jis reißk∂: ißgåst^, nustebimå, kalt´, kaltinimå, såmokslinink¨ 

supratimå, abipus^ prakeiktumå, anksçiau nepatirtas 

sielos audras ar ißtvirkus^ smalsumå? Man tiesiog 

reik∂jo nepasteb∂ti ßito Ωvilgsnio, eiti tolyn, eiti iki galo, 

ir viskas bΔt¨ buv´ gerai. Iki laim∂s, kuri bΔt¨ ißgelb∂jusi 

mus abu, trΔko vienos akimirkos. Tiksliau: viena akimirka 

buvo per daug! Taip, tikrai, stov∂jau prie pat Rojaus 

vart¨, jie buvo atverti, bet aß sekund´ uΩdelsiau. 

– Aß myliu tave, – sukuΩd∂jau, manydamas, kad tokie 

ΩodΩiai çia geriausiai tinka. 

– Bet aß tav´s – ne ir niekada nemyl∂siu, – atsak∂ degançios 

lΔpos. – Aß tik ΩaidΩiau su tavimi. 

Nusijuok∂, o jos akys susiaur∂jo. Iß visos jausm¨ gamos 

Ωvilgsnyje liko tik paßaipa ir vos matomas ßeß∂lis niekinamo 

gailesçio. 

Netik∂tumas buvo tiesiog stingdantis. Vienu mirksniu 

mano gyvybingumas susmego, o aß pats kaip kirviu perkirsta 

pußies trinka skilau ^ kΔnå ir j^ iß ßono stebint^ protå. 

Pamaçiau save beviltißkai palinkus^ virß mylimosios – 

bekeln^, juokingå, negrab¨, tarsi paßautas varnas. 

Nusisukau nuo jos. Pro dienines uΩuolaidas ^ kambar^ 

skverb∂si blausi vakaro ßviesa. Virß medΩiais apaugusio 

ßlaito vis dar mat∂si dangus su nebalintos burok∂li¨ sriubos 

rausvumo debes¨ brΔkßniu. Gal∂jau dΩiaugtis nebent 

tuo, kad tamsai tirßt∂jant tampu maΩiau matomas – tiek 

mylimajai, tiek sau paçiam. S∂d∂jau ant grind¨, nugara 

atsir∂m´s ^ kußet´, nuleid´s rankas ir beveik pamirß´s, kad 

uΩ man´s guli pusiau ißrengta mergina. Pikçiausios mintys 

sukosi galvoje, tarsi botagais genami Ωv∂rys cirko are- 

( 21 ) 


25/3/05, 2:13 AM

noje. Svarbiausi mΔs¨ netrumpos paΩinties epizodai, visi 

mano meil∂s kelio Ωenklai skleid∂ naujå, karçiå prasm´. 

Taip, ji Ωaid∂ su manimi, tiksliau – Ωaid∂ manimi, Ωaid∂ 

negailestingai, savanaudißkai, abejingai. Ji mane apgavo 

ir praΩud∂. Ji buvo negailestinga, kaip ir visa ßita svetima 

aplinka, pasaulis skirtas kitiems. 

Tamsa galutinai uΩvald∂ ir ißtryn∂ kambario linijas. Nieko 

nemaçiau ir nenor∂jau matyti, tapau akmen∂jançiu pykçiu, 

buvau paralyΩiuotas. 

NeΩinau, kiek laiko pra∂jo taip bes∂dint, turbΔt gana 

daug, kol pajutau ßveln¨ ir dr∂gnå prisilietimå ties paçiu 

paausiu. Salom∂ja s∂d∂jo vienå kojå parietusi po savimi, 

kitå nuleidusi Ωem∂n ir prisilenkusi prie man´s atsargiai 

buçiavo. 

– Ar labai ^skaudinau? – sukuΩd∂jo tiesiai ^ aus^ keistu 

balsu. – Atleisk. Pati neΩinau, kod∂l esu su tavimi tokia 

bloga. 

Buvau suakmen∂j´s, nenor∂jau kå nors sakyti, o atsipraßymas 

tik dar labiau Ωemino. Ji paglost∂ mano galvå, 

tarsi guost¨ maΩå vaikå, po to dar kartå pabuçiavo. Jauçiausi 

lyg statula, lyg kietas granitinis biustas, kur^ kaΩkas 

lieçia, çiupin∂ja, glaudΩia prie sav´s, myluoja – galbΔt, kad 

patenkint¨ savo ißkryp∂lißkas aistras, nes meil∂ akmeniui 

juk n∂ra natΔralus dalykas. 

Tuo tarpu Salom∂ja ∂m∂ blaßkytis lyg aps∂sta. Ji tai pripuldavo 

prie man´s ir apiberdavo buçiniais, negrabiomis 

glamon∂mis, tai v∂l atßokdavo ir imdavo kalb∂ti, nors jos 

ΩodΩi¨ prasm∂ subyr∂davo dar nepasiekusi man´s. 

Pagaliau ji nuslydo nuo kußet∂s ir atsidΔr∂ virß mano 

kΔno. Pirmå kartå ^Ωvelgiau savo mylimåjå tamsoje. Mano 

paminklinis ßaltumas sulauΩ∂ paskutinius Salom∂jos sa- 

( 22 ) 


25/3/05, 2:13 AM

visaugos ir savigarbos barjerus ir ji atrod∂ tiesiog juokinga. 

Nevalingai atsakin∂damas ^ jos buçinius ir glamones, 

ranka pasiekiau vietå, kuri tur∂jo bΔti paskutin∂ tvirtov∂, 

taçiau radau tik begalinio geismo pelk´. 

Mano protas, mano såmon∂ Ωinojo, kad taip beatodairißkai 

atsiduodançiå moter^, ne – merginå, mat besiblaßkydama 

ji min∂jo nekaltyb´, tiesiog bΔtina paimti, taçiau 

tai buvo mintis be kΔno. O ßalia sukte sukosi kitos mintys. 

Juk Salom∂ja puol∂ ^ beatodairißkos aistros gl∂b^ tik 

paΩeminusi mane, tik smogusi ^ skaudΩiausiå vietå, tik pamaçiusi 

mano nevilt^ ir skausmå. Ne, ßi geismu deganti 

mergina nebuvo idealios meil∂s angelas, apie kur^ svajodavau 

ilgais vakarais. Taçiau blogiausia, kad aß negal∂jau 

su tuo susitaikyti. 

O, jeigu aß tå lemtingå vakarå bΔçiau dr^s´s ißlieti savo 

bais¨ pykt^, kol buvau dar neuΩrakin´s, nepasl∂p´s meil∂s 

giliausioje sielos kert∂je, jei bΔçiau leid´s abiem jausmams 

– meilei ir neapykantai – daryti tai, kå jie nori! Taip, tada 

Salom∂ja bΔt¨ buvusi mano. Ir galbΔt amΩinai. 

Taçiau tada ji pamaΩu uΩgeso, paliko mane ramyb∂je ir 

aß gal∂jau tik dΩiaugtis, kad tamsoje mes nematome vienas 

kito aki¨. 

Tai buvo tragedija be katarsio. Hamletas nusprend∂, 

kad kerßyti yra negraΩu, taçiau vis tiek Ωuvo – kai kas sako, 

kad pasikor∂ supykusios t∂vo ßm∂klos prakeiktas. 

( 23 ) 


25/3/05, 2:13 AM

ideali, netgi platonißka kapituliacija 

Tragedija be katarsio buvo ir Lietuvos atsidavimas rusams, 

nepraliejus n∂ vieno kraujo laßo. Çia aß buvau Salom∂jos t∂vo 

pus∂je. Tiesa, mes beveik susipykom vertindami prezidento 

vaidmen^ g∂dingame valstyb∂s praradimo spektaklyje. 

Aß tau jau pasakojau, kaip birΩel^ atΩleg∂jo rus¨ tankai, o 

Laisv∂s al∂joje pasirod∂ bΔriai valkat¨ ir Ωyd¨ su raudonais 

skudurais. Kiek paspoksoj´s ^ juokingå ir baisiå ißvaduot¨ 

gyvenimo nuskriaust¨j¨ demonstracijå ir vos negav´s ^ nos^, 

matyt, d∂l deramai neparodytos pagarbos, ^griuvau ^ namus 

– tiesiai ^ nedidukå d∂d∂s ßeimos pasitarimå. 

– Matei? – sugrieb∂ jis mane uΩ rankos ir pasodino prie 

stalo ßalia taip pat ^raudusios Salom∂jos ir jos mamos, – aß 

vos sp∂jau ^pulti ^ Kaufmano krautuv´! Sakiau tiems idiotams, 

kad greitai çia bus kaip Rusijoj. Ûinai ßΔk^: 

KAS BUVO NIEKS, TAS TAPS VISKUO 

– Kas buvo nieks, tas taps viskuo, – pakartojau nevalingai 

Ωvelgdamas ^ savo mylimåjå. 

Po mano fiasko buvo pra∂j´s gal koks m∂nuo, taçiau 

mes taip ir nebuvom n∂ karto pasißnek∂j´. Susitik´ beveik 

neΩiΔr∂jom vienas ^ kitå, o per tuo metu kaip tik padaΩn∂jusias 

bendras vakarienes, kurios man tapo tikra kankyne, 

tik mandagiai palaikydavom bendrå pokalb^. 

– Ar gali bΔti labiau krikßçionißkas ßΔkis? – prisiverçiau 

pajuokauti. 

( 24 ) 


25/3/05, 2:13 AM

D∂d∂ trenk∂ delnu ^ stalå: 

– Tai bent krikßçionys! Pagaliau ir Ωydai atsivert∂! Matyt, 

tokia ir bus judoßi¨ krikßçionyb∂. 

– Bet t∂veli, – ^siterp∂ Salom∂ja, – ten ne vien tik Ωydai – 

pats sakei. Gird∂jau, kad vakar senamiesty jie ir Ωyd¨ krautuvi¨ 

vitrinas ißdauΩ∂. 

– Turtingiems, Ωinoma, nieko gero. Bet jie mok∂s ißsisukti. 

O kas atsitiks mums? Gal tu, Viktorai, Ωinai? 

– Nieko n∂ra amΩina. Kas ateina, kada nors tur∂s praeiti, 

– bandΩiau nuduoti filosofå. – Reikia tiesiog laukti. 

D∂d∂ atidΩiai paΩvelg∂ ^ mane tarsi rimtai svarstyt¨ original¨ 

patarimå. Tarp kitko, tuo metu jis dar∂si man vis 

draugißkesnis, daΩnai kviesdavosi pasißnek∂ti, netgi pasitarti, 

lyg bΔtume lygiaverçiai partneriai. 

– Ißlaukti, sakai, – pakartojo. – Kad taip gal∂tum, Ωmogau, 

^l^sti ^ Ωem´, pasisl∂pti kaip koks kurmis Ωiemai, o kai 

viskas praeis, ißl^sti ^ pavasario saul´. Kad taip gal∂tum ir 

Ωinotum, kada viskas praeis! 

Tuo metu man ^ galvå ∂m∂ l^sti visokios keistos mintys. 

– D∂de, ar jΔs skait∂t Markså arba Nyç´? 

– Markså? Íito tikrai ne. O Nyç∂s Zaratustrå pasklaidΩiau 

– tå prastå vertimå. Paaugli¨ tvirkinimas, o ne filosofija. 

Tik vienas sakinys man gerai ^strigo: Tu eini pas moter^? 

Tai nepamirßk bizΔno. Tikra teisyb∂, – jis nusikvatojo. 

– Antanai! – priekaißtingai ßΔktel∂jo Salom∂jos mama. – 

Prie mergait∂s... Tos bedievißkos knygos apskritai netur∂t¨ 

bΔti padoriuose namuose. 

– Iß kur Ωinai, kad ji bedievißka? – v∂l nusijuok∂ d∂d∂. – 

Ar tik ne aß sakiau? 

Í^ kartå nusißypsojo ir mergaite jau senokai nebevadinta 

Salom∂ja. Pajutau jos atsarg¨, taçiau kitok^ nei anks- 

( 25 ) 


25/3/05, 2:13 AM

çiau Ωvilgsn^. Negi ten ßm∂kßtel∂jo priekaißtas? Koks? Kad 

tada netur∂jau bizΔno!? Taip, kad buvau su ja per daug 

geras. Taip taip, kad buvau geras kaip tik tå akimirkå, 

kai reik∂jo bΔti blogam! Reik∂jo tiesiog perlieti jå bizΔnu, 

gerai pliaukßtel∂ti per uΩpakal^ ir bΔtume palaiminti. 

Bet su Salom∂ja aß visada elgiausi atvirkßçiai, buvau 

geras, kai reik∂jo bΔti blogam, ir blogas – kai reik∂jo 

gerumo. 

– Tai krikßçionys demokratai kalti, – staiga, lyg bΔt¨ 

padar´s didΩiul^ atradimå, ßΔktel∂jo d∂d∂ Antanas. – Tai 

vis tas j¨ apsimestinis gerumas ir humanistiniai idealai! 

Ißvenkime kraujo, tausokim Ωmones. Nesåmon∂s! Prezidentas 

tur∂jo j¨ n∂ artyn neprisileisti. Mums reik∂jo pernai 

paklausyti Ribentropo ir patiems Ωygiuoti ^ Vilni¨. BΔtume 

tap´ Vokietijos såjungininkais ir ißlaik´ nepriklausomyb´. 

Rusas tada bΔt¨ nelind´s. Be reikalo prezidentas 

nepaklaus∂ Íkirpos. 

GalbΔt d∂d∂ buvo teisus, nors dar negal∂jo matyti visos 

istorin∂s panoramos, juolab Ωinoti, kad po keli¨ savaiçi¨ 

jis bus suimtas, v∂liau deportuotas ir ißnyks be p∂dsako 

Sibiro platyb∂se kartu su dauguma ^vairiausi¨ partij¨ veik∂j¨ 

– ne vien krikßçioni¨ demokrat¨, bet ir pasaulin∂s revoliucijos 

laukusi¨ trockinink¨. Visi jie buvo susemti nakt^, 

likus porai dien¨ iki Liaudies seimo rinkim¨. 

Ûinai, tada aß daΩnai tylomis ßaipydavausi iß savo mylimosios 

t∂vo, bet dabar mΔs¨ susitikim¨ negaliu prisiminti 

be graudulio. Íiaip jau jis nebuvo gilus Ωmogus, 

greiçiau netgi l∂kßtas ir pretenzingas, taçiau patik∂k manimi, 

ißeit¨ jis dabar çia Vilniuje, kaip buv´s, pasisukioti 

tarp Ωmoni¨ ir visi ißsiΩiot¨ – kokia laikysena, mok∂jimas 

kalb∂ti, idealai ir kartu nuoßirdus beveik vaikißkas 

( 26 ) 


25/3/05, 2:13 AM

paprastumas. Jis buvo geras Ωmogus – Ωinoma, kiek geras 

gali bΔti aukßtas valdininkas. GalbΔt tada jis jau buvo 

uΩçiuop´s tå plonyt^ nuojaut¨ siΔlel^ ir kaip kiekviena 

esyb∂, prie kurios nenumaldomai art∂ja tragedija, ∂m∂ 

Ωvelgti ^ viskå ^d∂miau, labiau klausdamas ir ^siklausydamas, 

lyg nor∂t¨ viskå suprasti ir ^siminti prieß galutinai 

netekdamas. 

– Bet tu, Viktorai, prad∂jai nuo Markso ir Nyç∂s? – 

paklaus∂. – TurbΔt ne veltui? 

– Man kilo ^domi mintis, – atsakiau. – Kai ßitas apaçi¨ 

gaivalas okupavo mΔs¨ Laisv∂s al∂jå, prisiminiau Nyç∂s 

atakå prieß visus pasaulio silpnuosius, prieß juos ginançiå 

ir skatinançiå krikßçionyb´. Ûinot, kuo jis apkaltino, atrodo, 

jau v∂liau, po Zaratustros, visus krikßçionis, kaip, 

beje, ir ankstesn^ ßaltin^ – jud∂jus? Jis apkaltino juos vietoj 

tikrojo J∂zaus mokymo – tiksliau gyvenimo bΔdo – susikΔrus 

savotißkå ißkryp∂lißkå nevyk∂li¨, kaip jis sako, resentimentå. 

Kas tai yra? Tai silpn¨j¨ neapykanta ir kerßtas 

realybei, visiems natΔraliems instinktams, gyvenimo 

geismui, tikram pasauliui, nes jame jie pasmerkti pralaim∂ti. 

Laim∂ti prieß stipriuosius jie gali tik supançioj´ visus 

silpn¨j¨ morale, dogmomis ir abstrakçiais idealais. 

– NeΩinau, neΩinau... – numyk∂ Salom∂jos t∂vas. – Tas 

gruzin¨ banditas man nelabai panaßus ^ silpn¨j¨ gyn∂jå. 

– Nyç∂ taip ir sak∂, – nenusileidau. – Daliai stipri¨j¨ 

pavyksta prisitaikyti, apsimesti avin∂liais ir paimti valdΩiå. 

Tam juk reikia valios j∂gos. Bet visus kitus jie stengiasi 

kastruoti. Silpnieji visada ißkelia tokius despotus ir leidΩia 

jiems slapta daryti viskå mainais uΩ saugumo jausmå ir 

laim´ nekovoti uΩ save. 

– Bet ΩiΔr∂k, jie juk kovoja, dauΩo vitrinas! 

( 27 ) 


25/3/05, 2:13 AM

– Kovoja? Kur jie buvo prieß ateinant rusams? Ar ne tie 

patys nuolankiai traukdavosi iß kelio ir meiliai praßydavo 

maloni¨? 

– Tu teisus. Tie patys. 

– Maloning¨j¨ krikßçionyb∂, nutraukusi natΔraliå atrankå, 

leido jiems ißgyventi ir netgi apginklavo j¨ silpnumå 

kerßto j∂ga, – çia Ωvilgtel∂jau ^ Salom∂jå su mama ir 

suprat´s, kad einu per toli, pridΔriau: – taip sak∂ Nyç∂, 

bet aß manau, kad jo ΩodΩiai ßimtå kart¨ labiau tinka komunistams 

nei krikßçionims. Komunistai tobulai ^kΔnija 

ßiå psichologijå. Taip, Nyç∂ yra vienas iß geriausi¨ komunizmo 

utopijos prießnuodΩi¨. 

Salom∂ja atsiduso: 

– O aß jau maniau, kad vakarojam su bedieviu. 

– Ar tai panel´ labai gåsdint¨? – nusijuokiau. 

Taçiau atsakymå ißgirdau ne iß jos, o iß t∂vo: 

– Tokios jaunos panelyt∂s kartais susiΩavi arba jaunais 

kunig∂liais, arba kokiais sicilikais. Romantika! Bet mΔs¨ 

Saliut∂ dar turi proto. Ar ne, mergyt? 

– Jei Viktoras bΔt¨ kunigas, aß j^ tikrai ^simyl∂çiau, – 

ißpyßkino Salom∂ja ir ^bed∂ ^ mane keistå Ωvilgsn^. 

– Na, ne^pΔsk ugnies, – Ωaismingai atsiliep∂ t∂vas. – 

Teologijå jis juk ißmano. 

Visos protingos mintys ißdulk∂jo man iß galvos, palikdamos 

ten vienå vienintel´: Kå ji nor∂jo pasakyti? 

– Teologija – tai tik ΩodΩiai, – jos lΔpose tai skamb∂jo 

beveik paniekinamai. 

– Ar man tikrai bΔtina tapti kunigu? – sumurm∂jau toli 

graΩu ne taip tvirtai, kaip d∂stydamas Nyç∂s teorijas. 

– Gal uΩtekt¨ ir keli¨ seminarijos kurs¨, – vylingai numyk∂ 

Salom∂ja, – kai klierikas d∂l merginos meta paßau- 

( 28 ) 


25/3/05, 2:13 AM

kimå, ßi bent Ωino, kad yra iß tikr¨j¨ mylima, kad jos neapgaudin∂ja. 

Veiksmas juk parodo daugiau nei Ωodis. 

Jutau, kad mano skruostai ima degti. Ißsigand´s Ωvilgter∂jau 

^ d∂d´. Jis ΩiΔr∂jo ^ mane ßypsodamasis ir netgi skatinamai. 

Ko gero, jis ∂m∂ laikyti mane visai gera partija savo 

dukteriai. Buvo aißku, kad prasideda didΩiul∂s sumaißties 

laikai, o per juos buvusi visuomenin∂ pad∂tis ir netgi turtas 

netenka lemiamos reikßm∂s. GalbΔt jie jau seniai buvo pasteb∂j´ 

mano negrabiai slepiamå d∂mes^ Salom∂jai. 

– Atrodo, kad Rusijoje ir seminarijos, ir cerkv∂s seniai 

uΩdarytos. J¨ dabar kita religija, – d∂d∂ vis dar ßypsojosi, 

nors linksmumas neder∂jo su ΩodΩiais. – KaΩkada d∂l ^domumo 

perskaiçiau Paleckio knygel´ apie Soviet¨ Såjungå. 

Koßmaras, o ne gyvenimas! Sakai, Nyç∂ – prießnuodis. 

Gal ir gerai – tegul bedieviai kovoja su bedieviais ir 

susinaikina. Nors Lietuvai neutralitetas neißdeg∂. Ir kas 

sugalvojo tokiå idiotißkå politikå?! 

Pamin∂j´s neutralitetå, d∂d∂ v∂l susijaudino ir ∂m∂ dau- 

Ωyti ranka ^ stalå. 

– Taip, Íkirpa buvo ßimtå kart¨ teisus! Politika turi bΔti 

reali, real politic, kaip sakoma. Reik∂jo d∂tis su vienu iß 

blog¨j¨ savo noru, o ne per j∂gå, kaip iß∂jo dabar. Ißprievartavo, 

o mes net surikti pabijojom, kå jau ten kalb∂t 

apie aki¨ ißdraskymå. Geruçiai, minkßtakΔniai! Net prezidento 

nepaklaus∂. Skuçå ir Povilait^ atidav∂. Ißdavikai, 

tikri ißdavikai! 

D∂d∂ buvo teisus. Jis tiktai klydo d∂l Smetonos, nes 

prezidentas gal∂jo parodyti daugiau kietumo ir nenusileisti 

ministr¨ daugumos spaudimui priimti rus¨ ultimatumå. 

Taçiau aß atleidΩiu ßiå d∂d∂s klaidå. Smetona visada 

buvo jo idealas su visai pragmatißku pamußalu – idealas 

( 29 ) 


25/3/05, 2:13 AM

sukurtas primityvi¨ savanaudißk¨ paskat¨ ir d∂l to labai 

stiprus. D∂dei, kaip ir didumai tokio rango pareigΔn¨, ißtikimyb∂ 

tautos vadui buvo s∂km∂s garantas. Tvirtas prezidentas 

reißk∂ j¨ gyvenimo ir gerov∂s pastovumå, neblaßkomå 

joki¨ partin∂s valdΩios pasikeitim¨ ir demokratijos skersv∂j¨. 

Taçiau ißtikimi Smetonos valdiniai bent jau gal∂jo 

didΩiuotis, kad j¨ patvaldys per keliolika vießpatavimo met¨ 

moraliai nesupuvo, liko bent jau ißorißkai kuklus, paprastas 

ir prieinamas, nesigvieß∂ turt¨ ir malonum¨. Ar daug 

taut¨ tur∂jo tokius vadus? Jis buvo aukßtos moral∂s, tikras 

patriotas, nepaprastai ißsilavin´s – pats vert∂ Platonå iß graik¨ 

kalbos – taçiau nepaisant to atved∂ savo ßal^ ^ visißkå 

Ωlugimå ir tur∂jo g∂dingai sprukti paraitotomis keln∂mis 

brisdamas per pasienio upel^, kol gal¨ gale, tarsi koks meit∂lis, 

buvo ißkeptas Stalino agent¨ padegtame name Amerikoje. 

Ißkeptas kartu su laimingai ißsineßta Laisv∂s id∂ja. 

Smetona buvo idealus vadas ir tod∂l praΩud∂ ßal^. Tavo 

gudrusis Poperis (ar tik ne Ωydas?) gal∂jo pasinaudoti jo 

pavyzdΩiu, skelbdamas Platono id∂j¨ praΩΔtingumå visuomen∂s 

valdymui. 

IDEALUS VADAS – TAUTOS NELAIMÎ 

Bet kod∂l jis nesusid∂jo su vokieçiais? Tu neΩinai? Man 

atrodo, kad tam jis buvo per ßvelnus, per geras Ωmogus, 

per didelis humanistas, o greiçiausiai ir bailys. 

Èdomiausia, kad Molotovo-Ribentropo paktu, pasiraßytu 

1939 met¨ rugpjΔçio 23 dienå, tai yra likus vos kelioms 

dienoms iki naciams uΩpuolant Lenkijå, Lietuva buvo 

priskirta ne Rusijai, kaip Estija ir Latvija, o Vokietijai. Tuo 

neramiu metu d∂d∂ kaip tik ir prad∂jo dalytis su manimi 

informacija ir apmåstymais. 

( 30 ) 


25/3/05, 2:13 AM

Atrodo, rugs∂jo pabaigoje – buvo pra∂j´ bent jau pora 

karo savaiçi¨ – jis ßliΔkßtel∂jo ^ save pilnå taurel´ krupniko 

ir piktai mostel∂j´s ranka ißr∂Ω∂: 

– Ar gali patik∂ti, Viktorai, mes atsisak∂m Vilniaus!? 

Ûinoma, sakau tau tai tik konfidencialiai. 

Negal∂jau patik∂ti. Nuo pat nepriklausomyb∂s atgavimo 

svarbiausias tautå ugd´s ßΔkis buvo MES BE VILNIAUS 

NENURIMSIM. Ir ßtai dabar valdΩia nutaria, kad, matote, 

negraΩu pasinaudoti kaimyn∂s nusilpimu ir atsiimti savo 

sostin´! Lietuvai pareißkus neutralitetå, jau rugs∂jo pabaigoje 

Molotovas ir Ribentropas perraß∂ sutart^ ir priskyr∂ 

apkvaißusiå avel´ Rusijos ^takos sriçiai. Dar po keli¨ dien¨ 

uΩsienio reikal¨ ministras Urbßys buvo priverstas pasiraßyti 

savitarpio pagalbos sutart^, leidusiå rusams ^kurti 

savo karines bazes. Be to, ßia sutartimi Rusija perdav∂ Lietuvai 

Vilni¨. Taip atsirado naujas ßΔkis: 

VILNIUS – MÔSË, O MES – RUSË 

( 31 ) 


25/3/05, 2:13 AM

liΔdnas skyrius, bet jame rasi labai 

naudingå uΩkeikimå 

Buvo jau tikra vasara, bet aß dar delsiau vykti pas t∂vus ^ 

kaimå, nors Teologijos-filosofijos fakultetå, kuriame buvau 

^darbintas kaip gabiausias absolventas, rusai uΩdar∂ 

dar iki Liaudies Seimo rinkim¨ – pavyd∂tinas greitumas, 

ar ne? Prisimenu save kaip dabar ßiltå ir ßveln¨ vakarå 

gr^Ωtant^ iß pasis∂d∂jimo su universiteto draugais ir ^tampå, 

tvyrançiå g´stançiame mieste. Buvau apimtas permain¨ 

nuojautos – nepatik∂si, bet tai beveik religinis jausmas. 

UΩ kiekvieno posΔkio – neΩinomyb∂, tavo gyvenimas 

tarsi Ωaisliukas, s∂di savo pasaul∂lio veΩime 

graibstydamasis, kad neißkristum, nes arkliai pasibaid∂, 

o vadel∂s, ißtrΔkusios iß rank¨, velkasi Ωeme. Kas bus 

toliau? Stabteliu ties Salom∂jos langu. Nors v∂lu, ji dar 

nemiega, pro uΩuolaidas matyti siluetas, judantis tai ßen, 

tai ten. UΩ keli¨ dien¨ ißvaΩiuosiu pas t∂vus ir nematysiu 

jos viså vasarå. 

Sustoju apimtas nevilties – nebΔt¨ d∂d∂s ir tetos, uΩeiçiau 

dabar pas jå, juk verkiant reikia aißkumo. Salom∂jos 

t∂vai man palankΔs, galbΔt net neatstumt¨ mano pasipirßimo, 

o jinai? Kå ji dabar apie mane galvoja? Kå jauçia? 

Tvirtai nusprendΩiu rytoj sukaupti viså valiå ir Ωengti lemiamå 

Ωingsn^, juk neΩinai kas tuoj pat gali ^vykti. Karas 

pleçiasi kaip epidemija. Daug negaißdamas krintu ^ savo 

lovå, lyg ir apramintas padaryto sprendimo, taçiau ^sisiΔbavusios 

padrikos mintys dar ilgai neleidΩia uΩmigti. At- 

( 32 ) 


25/3/05, 2:13 AM

odo, vos sp∂j´s uΩsnΔsti, ißgirstu triukßmå iß pagrindin∂s 

namo dalies. 

– Ne, kå jΔs darot! Ne! – Salom∂jos riksmas. 

Akimirksniu ßoku ^ kelnes ir verΩiuosi ^ bendrå koridori¨. 

– Kas çia toks? 

– Rankas aukßtyn! 

– Stov∂t, kvaily! 

– Çia tas j¨ kvartirantas. 

Namai pilni enkav∂dist¨. 

– Íitas nepiktybinis, – sako su kreiva ßypsen∂le mane 

apΩiΔrin∂damas Moß∂ Zalmanas, geras paΩ^stamas, gyvenantis 

vos uΩ keli¨ nam¨. Sukikena ir mirktel∂j´s kreipiasi 

jau tiesiai ^ mane: – Nesijaudinkit, yra ißduotas areßto orderis. 

Kol kas liksit vienas tarp moter¨. BΔsit ßeimininkas. 

Nusteb´s Ωvelgiu ^ Salom∂jå. Moß∂s dukra buvo jos klas∂s 

draug∂. Salom∂ja juokdavosi, kad ßeßtadieniais tur∂davo 

neßti L∂jos portfel^, jei kartu eidavo ^ mokyklå. 

Mano meil∂ atrod∂ net nelabai suvokianti, kas çia iß 

tikr¨j¨ vyksta. Ji ties∂ rankas tarsi sakydama: Viktorai, 

daryk gi kå nors, ir ΩiΔr∂jo ^ mane apskritomis, taçiau keistai 

tußçiomis akimis. 

– Aß nepasakiau jiems, kad jΔs – jo sΔn∂nas, – ßnibΩtel∂jo 

man ^ aus^ Moß∂ Zalmanas ir nelaukdamas atsakymo 

nu∂jo tolyn. 

Prieß pat ißvedamas d∂d∂ sp∂jo ßΔktel∂ti: 

– PasirΔpink jomis, Viktorai. PasirΔpink. Kitaip jos pra- 

Ωus! PriΩadi? 

– Taip. Ûinoma. PriΩadu. 

Tada buvau nuoßirdus. Ir iß kur gal∂jau Ωinoti, kad pasirΔpinsiu 

ne savo mylimåja ir jos mama, o abiem Moß∂s 

Zalmano dukromis? 

( 33 ) 


25/3/05, 2:13 AM

Nenor∂damas gåsdinti t∂v¨, netrukus tur∂jau ißvykti ^ 

kaimå. D∂d∂ kur^ laikå, iki ißtremiant ^ Sibirå, buvo laikomas 

Kauno kal∂jime, tod∂l Salom∂ja su mama nenor∂jo 

palikti miesto ir atsisakyti galimyb∂s likti arçiau jo. Taçiau 

gyventi savo namuose joms teko neilgai. Kaime mane 

pasiek∂ Ωinia, kad namas, kaip per didelis, buvo nacionalizuotas, 

ir mes su t∂vu skubiai nuvykome aißkintis d∂l 

mums priklausançios dalies. Kad ir keista, teises apginti 

pasisek∂. Pad∂jo ir svarbiu Ωmogumi tap´s Moß∂ Zalmanas, 

kuris su savo dviem dukromis ir iß kaimo atsik∂lusia 

sesers ßeima ^sikΔr∂ nacionalizuotoje namo dalyje. 

Kur^ laikå gyvenau savo kambaryje, anapus sienos gird∂damas 

jau ne mylimosios skambinamus Íopeno garsus, 

o Ωydißkå erzel^. 

Negal∂damas rasti nuolatinio darbo, nusprendΩiau visißkai 

atsid∂ti disertacijos raßymui, nors ir nebuvau tikras 

bent jau ateityje tur∂ti iß to naudos. Nor∂tum Ωinoti, koks 

buvo sumanyto mokslinio darbo pavadinimas? Nyç∂ ir 

Nauj¨j¨ laik¨ dvasios Apokalips∂. 

Ûinai, per karå aß buvau tarsi aps∂stas ßito ^ΩΔliausio vis¨ 

laik¨ genijaus. Aß perskaiçiau j^ viså vokißkai nuo pradΩios 

iki galo, o paskutinius beprotißkus veikalus Der Antichrist 

ir Ecce Homo tiesiog laikiau po pagalve. Man atrod∂, 

kad juose yra visa dabartini¨ laik¨ kvintesencija. Tieså 

pasakius, jeigu ne karas su visa jo kasdiene ^prasta beprotybe, 

aß pats bΔçiau tap´s beproçiu. Taçiau tada tariausi rad´s 

akinius, pro kuriuos gal∂jau neapakdamas ΩiΔr∂ti ^ visuotin^ 

proto uΩtemimå. Taip, Nyç∂ yra dinamitas, atomin∂ bomba, 

kuriå XIX amΩius paliko po XX amΩiaus pamatais. Jis, 

o ne tas tavo apsißauk∂lis roko ^kv∂p∂jas Alesteris Kroulis, 

buvo ißpranaßautas Apokalips∂je ÛVÎRIS NR. 666. 

( 34 ) 


25/3/05, 2:13 AM

Ûydai – tai bet kokio dekadanso ekvivalentas, ßi¨ Ωmoni¨ 

gyvybinis interesas yra susargdinti Ωmonijå, jie – apßmeiΩ∂ 

pasaul^. Èsivaizduok Ωmog¨, kuris skaito ß^ tekstå, 

o uΩ sienos krykßtauja tuntas Ωydaiçi¨. Ítai dabar jos ten 

visos dΩiΔgauja, o jis turi vienißas s∂d∂ti kambaryje tarsi 

kal∂jime ir keikti likimå bei viså istorijå. 

Íioje vietoje, matyt, der∂t¨ papasakoti, iß kur aß paΩinojau 

Moß´ Zalmanå. Keleri metai iki prasidedant karui 

aß susidom∂jau – greiçiau iß ^prasto smalsumo, apie kur^ 

jau esu tau sak´s, nei tur∂damas rimt¨ ketinim¨ – kabalos 

mokymu. Perskaiçiau keletå vokißk¨ knyguçi¨ ir uΩsikabin´s, 

taip sakant, ∂miau ießkoti vietini¨ Ωyd¨, kurie gal∂t¨ 

mane daugiau apßviesti. Gird∂jau, kad Kaune buvo ißlik´ 

keletas ißminçi¨ cadik¨, t´siançi¨ kaΩkada ßlovingå chasid¨ 

tradicijå, taçiau prieiti prie j¨ buvo labai sunku, o 

apie paçiå kabalå j¨ aplinkos Ωmon∂s net ^ kalbas nenor∂jo 

leistis, teigdami, kad chasid¨ mistika ir kabalos magija 

neturi nieko bendra – kas man atrod∂ akivaizdi neteisyb∂. 

Pagaliau man pad∂jo visißkas atsitiktinumas. Kaip jau min∂jau, 

Zalmano dukt∂ L∂ja buvo ßiokia tokia Salom∂jos 

draug∂ – galbΔt vien tod∂l, kad jos mok∂si vienoje klas∂je 

ir gyveno kaimynyst∂je. Beje, jos buvo netgi ßiek tiek panaßios 

– L∂ja netur∂jo ryßki¨ savo tautos bruoΩ¨ ir neΩinantis 

gal∂jo supainioti jå su lietuvaite. Zalmanai buvo iß 

t¨ netradicini¨ Ωyd¨, kurie steng∂si kuo geriau ^sijungti ^ 

lietuvi¨ gyvenimå ir netgi atsikratyti labiausiai tam trukdançi¨ 

judaizmo prievoli¨. Matyt, tod∂l L∂ja ∂jo ^ lietuvi¨ 

mokyklå, kas ßiaip jau nebuvo labai paplit´. 

Vienå popiet´, gr^Ωdamas iß pasivaikßçiojimo Santakoje, 

ties PrezidentΔra pasivijau krykßtaujant^ bΔrel^ mergin¨, 

tik kå ißplasnojusi¨ pro gimnazijos duris. 

( 35 ) 


25/3/05, 2:13 AM

– Ítai ir mΔs¨ ßirdΩi¨ riteris, – ißgirdau Salom∂jos balså. 

Merginos ∂m∂ kikenti, badyti mane akimis. Pasijutau 

nejaukiai, taçiau labiausiai nustebino tolesni tada dar slaptos 

mano meil∂s ΩodΩiai: 

– Ar Ωinai, Viktorai, kad tu esi labai krit´s ^ ak^ mΔs¨ 

L∂jai? 

Visos draug∂s ∂m∂ dar labiau juoktis, o Ωydait∂ plykstel∂jo 

raudoniu. Tada aß dar negal∂jau suprasti, ar ji tik g∂dijasi 

taip neteisingai uΩpulta, ar iß tikr¨j¨ anksçiau buvo 

kå nors prasitarusi apie mane. Priekaißtingai paΩiΔr∂jau ^ 

Salom∂jå. Tieså sakant, tuo metu mane jaudino tiktai jos 

jausmai ir poelgi¨ motyvai. Gal ji tik provokavo nesusipratimå, 

nor∂dama paerzinti mane? 

Moksladraug∂s greitai ißsiskirst∂ savais keliais, ir mes 

likome trise. Palengva ∂jome nam¨ link, ir aß nusprendΩiau 

apsimesti, kad simpatißka Ωydait∂ ima mane dominti. 

Ießkodamas tem¨ paßnekesiui, kuris tarsi atribot¨ nuo 

mΔs¨ Salom∂jå, pasigyriau, kad studijuoju judaizmå ir tod∂l 

nor∂çiau daΩniau su ja pabendrauti. L∂ja ∂m∂ juoktis, 

kad ji yra prasta Ωyd∂, mokosi kartu su lietuvait∂mis ir man 

geriau reik∂t¨ susirasti kokiå rabino dukrå. Jos t∂vas – paprastas 

siuv∂jas ir netgi ßiek tiek laisvamanis. 

– Bet tu juk sakei, kad moki Ωydißk¨ burt¨, – v∂lgi su 

paßaipa ^siterp∂ Salom∂ja. – Viktoras kaip tik jais ir domisi. 

– Aß domiuosi kabala, – pataisiau, – tai labai sud∂tingas 

mistinis mokymas. – Ir visai be reikalo pridΔriau. – Iß jo 

kilo beveik visas Vakar¨ okultizmas. 

– Kå aß sakiau! – tuoj pat pasigavo Salom∂ja. – Tai burtai, 

juodoji magija. 

– Ne. TurbΔt ne, – man ^ pagalba at∂jo L∂ja. – Aß pati 

( 36 ) 


25/3/05, 2:13 AM

apie kabalå beveik nieko neΩinau, taçiau mano t∂vas ja 

domisi, o jis – didelis skeptikas ir net su mΔs¨ amΩinå 

atils^ mama d∂l to pykdavosi. 

– Nuostabu! – nesusilaikiau, – aß kaip tik ir ießkau Ωmogaus 

– Ωydo, turiu galvoje, kuris man ißaißkint¨ kabalå, 

taip sakant, iß pirm¨ rank¨. Pagaliau pasisek∂! 

L∂ja priΩad∂jo pakalb∂ti su t∂vu, ir netrukus mes jå palikome 

ties Zalman¨ buto durimis. Iki savo namo ∂jome 

tyl∂dami, neaißku ko pikti vienas ant kito, nors viduje aß 

buvau visai laimingas. 

– Negi aß jai tikrai patinku? – paklausiau prieß ißsiskiriant 

^ savo kambarius. 

– Ji mirßta d∂l tav´s, – ironißkai burbtel∂jo Salom∂ja ir 

pridΔr∂. – Bet bΔk atsargus. Vienå kartå ji man gyr∂si, 

kad Ωino Ωydißk¨ burt¨, kaip priversti ^simyl∂ti bet kur^ 

vyrå, jeigu jis ko nors dar n∂ra ^siΩiΔr∂j´s. 

– O jeigu jau yra? 

–Tada burtai sud∂tingesni. Pirmiausia reikia atburti nuo 

ankstesn∂s meil∂s. O tu jau ^simyl∂j´s? 

– Argi nematyti? Kam tu manai man prireik∂ kabalos? 

– Nori atsiburti? 

– Ne, noriu uΩburti savo meil∂s objektå. 

– Ir kas gi jis toks? 

– Taip ir ißduosiu, – nusijuokiau. 

– O aß gal∂çiau pad∂ti, – ji staiga ßyptel∂jo ir netgi Ωengtel∂jo 

artyn. 

– Pad∂k, – pasakiau bandydamas svaiginançiame jos 

Ωvilgsnyje atsp∂ti, kå tai reikßt¨. 

– Aß irgi Ωinau vienå burtå, – ji baukßçiai apsidair∂ ir 

pri∂jusi visai arti sußnibΩd∂jo: – Jis pad∂jo mano mamai, 

moçiutei – visoms mano gimin∂s moterims. 

( 37 ) 


25/3/05, 2:13 AM

– Nuostabu, – sumurm∂jau jausdamas, kaip iß po koj¨ 

slysta grindys. 

MΔs¨ lΔpos buvo gal per plaßtakå viena nuo kitos. Salom∂ja, 

kaip ir aß, sunkiai alsavo ir, atrodo, negal∂jo pasiryΩti 

tam, kå netik∂tai paçiai sau buvo sumaniusi. 

– Gerai, – pagaliau apsisprend∂, – einam ^ mano kambar^. 

Jei mama suΩinot¨, neΩinau kå man, kvailei, padaryt¨. 

Ítai kokiå gimin∂s paslapt^ aß suΩinojau Salom∂jos kambary: 

MEILÎS UÛKEIKIMAS 

Reikia surinkti devyni¨ rΔßi¨ pievos g∂li¨ puokßt´ ir 

per paçiå pilnat^ nueiti ^ kryΩkel´. Puokßt´ laikyti deßin∂je 

rankoje priglaudus prie ßirdies, ΩiΔr∂ti ^ m∂nul^ ir kalb∂ti: 

Sveikas, jaunas jaunikaiti, 

dangaus, Ωem∂s karalaiti, 

Tau garb∂ ir ßlov∂, 

o man laim∂ ir dalia, 

kad pamilt¨ mane... 

Viktoras. 

Bet Salom∂jos gimin∂s moterims ßito buvo dar negana 

ir jos uΩtvirtindavo savo laim´ antru burtu. 

Reikia rasti ßikßnosparnio kaul¨ ir paimti vienå kabliuko 

formos, kitå – L raid∂s. Nakt^ per pilnat^ nuneßti prie 

skruzd∂lyno ir palikti, iß ryto – pasiimti. Kai trokßtamas 

vyras nemato, reikia uΩkabinti ir patraukti kabliuku j^ ^ 

save – visam laikui bus tavo. Su L formos kauliuku vyrå 

galima atstumti, panaikinti kabliuko burtå. Taçiau taip daryti 

rizikinga. Salom∂jos gimin∂je buvo pasakojama, kad 

( 38 ) 


25/3/05, 2:13 AM

vienai gudruolei ^griso jos uΩburto vyro meil∂ ir moterißk∂ 

atbΔr∂ j^, paslapçiomis stumtel∂dama antruoju kauliuku. 

Taçiau vargßas vyras ne tik nustojo myl∂j´s, jis ∂m∂ 

menkti diena iß dienos ir netrukus pasimir∂. 

– Baisu, – nusisteb∂jau visai nuoßirdΩiai. – Íiais nepastovi¨ 

jausm¨ laikais mirçi¨ tur∂t¨ bΔti daug. Jau geriau 

mirti iß meil∂s, negu iß nemeil∂s. Tu, aißku, paveld∂jai tuos 

kauliukus? 

Ji nusijuok∂: 

– Gal ir taip. Taçiau aß grybßtel∂siu stebuklingu kabliuku 

tik tada, kai tvirtai ^sitikinsiu, kad tå Ωmog¨ galiu myl∂ti 

viså gyvenimå. 

V∂liau prisimindamas pokalb^ su dΩiaugsmu pagalvojau: 

Ji pasak∂ kai tvirtai ^sitikinsiu, o ne kai surasiu. Tai 

teikia vilties! 

( 39 ) 


25/3/05, 2:13 AM

labai protingas skyrius, iß kurio 

d∂l redagtoriaus kalt∂s liko tik puslapis 

ir tai per klaidå, tod∂l jo skaityti 

apskritai nedera 

Ar burtai iß tikr¨j¨ veikia? Tu abejoji? Vadinasi, tu abejoji 

Ωmogaus valia. Juk magija tai ir yra valios j∂gos panaudojimas 

savo konkretiems tikslams. Çia nieko nauja – visa 

magija, taip pat kabalistin∂, moko, kad pasaul^ valdo valia. 

Ißmankßtinta Ωmogaus valia gali viskå! Visas pasaulis 

yra susipynusios valios j∂gos, o jeigu tau reikia Dievo – tai 

bus DidΩioji Valia. Ar ßis valios aukßtinimas tau nieko neprimena? 

Taip, tu teisus, çia – Nyç∂s mokytojo Íopenhauerio 

ißtakos. LeidΩiantis gilyn pats laikas atsiremti ^ 

G∂t´. Jo Faustas – magas, alchemikas, braiΩantis pentagramas, 

atmeta pasenusiå id∂jå, kad iß pradΩi¨ buvo Ûodis 

arba Mintis ir sako: IÍ PRADÛIË BUVO JÎGA arba IÍ 

PRADÛIË BUVO VEIKSMAS. 

Tod∂l Faustas ir yra visos Vakar¨ civilizacijos simbolis. 

Taigi dabartiniai Vakarai n∂ra bedvasiai ir materialistißki, 

nes jie remiasi tam tikrais kabalistin∂s magijos principais: 

Pasaulis yra blogas, pasaulis yra klaida; 

Ûmogus pasaul^ gali pataisyti; 

Pataisyti pasaul^ Ωmogus gali savo valia. 

Bet ar pasaulis be Ωmogaus buvo klaida? GalbΔt tada jis 

buvo tiesiog tobulas. 

( 40 ) 


25/3/05, 2:13 AM

Taigi greiçiau jau pat^ Ωmog¨ mes gal∂tume pavadinti 

klaida, tiksliau – jis pats save gal∂t¨ taip pavadinti. 

ÛMOGUS YRA [DIEVO] KLAIDA 

Taçiau ar gali kas nors klystantis galutinai nuspr´sti, 

kas yra klaida, o kas – ne? Vadinasi, ankstesnis teiginys 

yra lygiai tiek pat teisingas, kaip ir ßitas: 

TAI, KÅ SKELBIA ÍITAS ÍÔKIS, YRA KLAIDA 

arba 

TAI, KAS PARAÍYTA ÍITOJE EILUTÎJE, YRA MELAS 

Bet juk tai – tikra teisyb∂. 

( 41 ) 


25/3/05, 2:13 AM

nuΩyd∂j´s Ωydas siΔlo suΩyd∂ti 

Taigi apie kabalå jau buvau nemaΩai suΩinoj´s bendraudamas 

su Moße Zalmanu ir skaitydamas jo paskolintas 

knygas. Zalmanas iß tikr¨j¨ buvo labai ^domus Ωmogus, 

nors iß ißor∂s atrod∂ paprastas Ωydelis. Retkarçiais mes 

^sileisdavome netgi ^ filosofines diskusijas, bet jis laik∂si 

labai korektißkai ir nepiktnaudΩiavo mano d∂mesiu. Aß 

juk tenor∂jau gauti iß jo ret¨ knyg¨ ir gal ßiek tiek ißgirsti, 

kå Ωydas mano apie Ωyd¨ mistikå ir magijå. Deja, jis 

sak∂si besidom^s ßitais paslaptingais dalykais daugiau kaip 

mokslininkas – tai siuv∂jo lΔpose gana keistai skamba, 

ar ne? – ir netur^s joki¨ praktini¨ ^gΔdΩi¨. Nemok∂jo jis 

ir kabalistin∂s meditacijos. Viena, kå Moß∂ Zalmanas sak∂si 

ißmok´s iß savo senelio dar paauglyst∂je ir jau beveik 

pamirß´s, – tai skaityti Torå kaip Dievo vardus, kaip 

uΩkeikimus negalvojant apie prasm´. Taip, Andriau, panaßiai 

tu kartodavai savo Joßk∂s laipt¨ mantrå. Jis tai 

prisimin∂ kaip kaΩkå juokinga, taçiau neneig∂ geb∂dav´s 

patirti ekstaz´. Matyt, ßitie prisiminimai ir skatino j^ 

kolekcionuoti senåsias knygas. 

Vokietijai uΩ∂mus Lenkijå, kur^ laikå aß dar uΩeidavau 

pas Zalmanå, taçiau jo meilumas dar∂si vis maΩiau nuoßirdus. 

Tai galima suprasti. Apie naci¨ poΩiΔr^ ^ Ωydus buvo 

plaçiai kalbama. Zalmanas, matyt, jaut∂, kad mΔs¨ po- 

ΩiΔriai ^ Lietuvos ateit^, jos santykius su kaimynais ima 

neißvengiamai skirtis. 

( 42 ) 


25/3/05, 2:13 AM

Ir vis d∂lto pamat´s Moß´ Zalmanå enkavedist¨ bΔryje 

buvau priblokßtas. 

– Nor∂jau tiesiog bΔti arçiau tamstos, – pasak∂ rimtu 

veidu, kai jau ∂m∂me gyventi beveik kartu, – Namå vis 

tiek bΔt¨ konfiskav´ – viså, su tamstos fligeliu. Aß Ωinau 

j¨ nustatytas gyvenamojo ploto normas, tod∂l ir pasikvieçiau 

giminaiçi¨ iß Balbierißkio. Jie man´s klauso, pasakysiu 

– ißeis. Negali Ωinoti, kas atsitiks ateityje. Aß ißsaugosiu 

viskå kaip buvo, atsiras galimyb∂ – gråΩinsiu savo noru 

ir su didΩiuliu malonumu. Nesu komunistas, tamsta 

Ωinote, privati nuosavyb∂ man ßventa. Tiesiog pagalvojau, 

kad yra proga pad∂ti. BΔt¨ çia ^sik∂l´ kokie valkatos – per 

kelis m∂nesius viskas bΔt¨ apdergta. Gal ir blogai pasielgiau, 

bet iß to mano blogumo tamstoms gali bΔti naudos. 

ÛiΔr∂jau ^ j^ nieko nesakydamas, o ir kå çia pasakysi. 

Bet mano Ωvilgsnis, matyt, nebuvo labai draugißkas, nes 

Zalmanas lyg ir pyktel∂j´s pridΔr∂: 

– Tamstos d∂d´ vis tiek bΔt¨ su∂m´ – toks svarbus asmuo! 

Ir gerokai menkesnius uΩdar∂. Vis tiek nieko nebΔçiau 

gal∂j´s pad∂ti. O jΔs su manimi graΩiai bendravot, 

domit∂s mano tauta. JΔs – geras Ωmogus. Supraskit mane! 

Mes dar galim bΔti vienas kitam naudingi. 

– Èvyko, kas ^vyko, – sumurm∂jau nebeΩinodamas kaip 

atsiliepti ^ jo gudrius ißvedΩiojimus. 

– Gal viskas susikratys, – apsidΩiaug∂. – UΩeikit ^ sveçius, 

kai tik nor∂sit. Labai kvieçiu... 

To jau buvo per daug. Aß gΔΩtel∂jau peçiais ir pasisukau 

eiti. 

– JΔs geras Ωmogus, – pasivijo linksmas jo balsas. – Mano 

L∂ja jus tiesiog DIEVINA. 

Ne, aß n∂jau pas juos ^ sveçius. Kartå susitikau gatv∂je 

( 43 ) 


25/3/05, 2:13 AM

L∂jå, ir ji greiçiau pagarbiai nei maloniai pasisveikino, tarsi 

prasikaltusi mergait∂ nuleisdama galvå. Gerai, kad jos su 

Salom∂ja bent sp∂jo baigti mergaiçi¨ gimnazijå – 13 laida 

birΩelio 13-åjå gavo atestatus, o kitå dienå Rusija paskelb∂ 

ultimatumå. Ißleistuvi¨ baliaus nebuvo. 

Ar kada esi måst´s apie mΔs¨ nacionalin^ charakter^? 

Lietuvis yra savotißka germano ir slavo jungtis. Nyç∂, arba 

Nickis, yra germanizuotas slavas ßl∂kta – taigi labai 

artimas lietuvio sielai. Belieka sujungti lietuv^ su Ωydu, ir 

gausime rasin^ antΩmog^, golemå, o gal mesijå, kuris gali 

apreikßti tikråjå Naujojo amΩiaus dvasiå! 

Taip, Andriau, 1940-¨j¨ pabaigoje aß iß tikr¨j¨ d∂liojau 

tokius pasjansus. Ir gali nesisteb∂ti – rasiniai ginçai bei 

taut¨ charakterio analiz∂ tada buvo ypaç madingi. 

NAUJASIS MESIJAS GIMS IÍ LIETUVIO IR ÛYDÎS 

Kod∂l ne atvirkßçiai? Ûinia, lietuviai kent∂jo, bet Ωydai 

patyr∂ daug daugiau kançi¨. J¨ teologai sako, kad Holokaustas 

tur∂jo tapti dvasinio gimdymo kançiomis. Po to 

jie gavo PaΩad∂tåjå Ωem´. TurbΔt gird∂jai, kad viena iß Izraelio 

prasmi¨ yra imtyn∂s su Dievu. O turinçiam valdΩiå 

Dievo nebereikia. 

Ûydai ilgus amΩius netur∂jo valdΩios j∂gos. Jiems liko 

tik Dievas ir pinigai. O kas lieka Ωydui laisvamaniui, kuris 

be to dar ir neturtingas? Paklausk Moß∂s Zalmano! 

GalbΔt ir tod∂l 1941-¨j¨ pavasar^, s∂d∂damas t∂vißk∂je 

su Nyçe, aß vis daΩniau prisimindavau L∂jå Zalmanait´. 

( 44 ) 


25/3/05, 2:13 AM

patriotai ir svajoni¨ kvapas. 

aplanko pirmoji vaidilut∂ 

Ir ßtai pasitaik∂ proga patogiai nuvaΩiuoti ^ Kaunå. Vienå 

ßeßtadien^ ^ mΔs¨ sodybå ^burzg∂ maΩytis sitroenas. Iß jo 

vikriai ißßoko Mazgeik¨ Anicetas, mano vienmetis kaimynas 

– kartu lank∂me pradΩios mokyklå. Kelias nuo mΔs¨ 

iki j¨ sodybos per pat^ pavasario polaid^ buvo neprava- 

Ωiuojamas, tod∂l Anicetas papraß∂ leidimo palikti çia dviem 

dienom savo automobil^. 

– Kada gr^Ωti ^ Kaunå? – paklausiau. 

– Rytoj vakare. 

– Tai tur∂si nuveΩti ir mane. 

– Gerai. 

Anicetas buvo Ωvitrus vyrukas – netur∂damas ypatingo 

ißsilavinimo sugeb∂jo palikti kaimå ir visai neblogai ^sitaisyti 

Kaune. Iki rus¨ buvo gav´s vairuotojo tarnybå Pienocentre, 

veΩiojo direktori¨, paskui kartu su automobiliu per∂jo 

Taryb¨ Lietuvos vyriausyb∂s Ωinion. 

V∂l¨ sekmadienio vakarå susikrov∂me ^ sitroenå krepßius 

su kaimo g∂ryb∂mis ir linksmai ißburzg∂me. Pakeliui 

dar reik∂jo paimti Aniceto ir ßiek tiek mano paΩ^stamå iß 

Kaçergin∂s, kur^ radome uΩstal∂je ßvençiant^ suΩad∂tin∂s 

brolio gimtadien^. Nors buvome tik kå nuo t∂v¨ stalo ir 

pus∂tinai pasistiprin´, teko kuriam laikui prisijungti prie 

linksmybi¨ ir ißlenkti po keletå çierk¨ baltos. Kai pagaliau 

atsisveikinome, buvo jau labai v∂lu. Naujasis bendrakeleivis 

ir vaΩiuodamas ketino t´sti dainas, bet nesulau- 

( 45 ) 


25/3/05, 2:14 AM

k´s rimtesnio pritarimo nutilo. Taçiau tyl∂ti jam buvo per 

daug sunku, tad netrukus ^sitrauk∂me ^ politin´ diskusijå. 

Kartais uΩvirsdamas ant besikeikiançio vairuotojo, Mikasius 

– stambus ir prakaulus, karininkå primenantis pusamΩis 

vyras – d∂st∂ gana protingå teorijå. 

– Reikia galvoti apie ateit^, – ßauk∂ jis. – Visiems blaiviai 

måstantiems aißku, kad dabartin∂ pad∂tis yra laikina. 

Mes privalome ruoßtis pasikeitimams, aktyviai juose dalyvauti, 

kitaip liksime didΩiosios politikos ßiukßlyne. Jei 

ißvis liksime! Taigi pirmiausia – numatyti, kas vyks ateityje! 

Yra trys keliai. Pirmas: vokieçiai uΩima viså senut´ Europå 

kartu su Brit¨ salomis. Kas po to? Ivanas ir Fricas vis 

tiek anksçiau ar v∂liau susikabins. Ar teisingai kalbu, filosofe? 

– staiga pakeit∂ tonå ir kreip∂si ^ mane. 

– Taip, – atsakiau. – Hitleris juk iß pat pradΩi¨ nor∂jo 

eiti ^ Rytus, ten jo gyvybin∂ erdv∂. Jis netik∂jo, kad PrancΔzija 

ir Anglija ryßis stoti ^ karå d∂l Lenkijos. Çia tiesiog 

nesusipratimas. 

– Puiku! – audringai apsidΩiaug∂ Mikasius, – matau, 

kad tamsta – måstantis Ωmogus, ne koks filosofas apsißauk∂lis. 

Juk jΔs ne marksistas, ar ne? Beje, kokie tamstos 

konkretΔs filosofiniai interesai? 

– Íiuo metu raßau studijå apie Nyç´. 

– Nuostabu! Çia tai bent! AçiΔ tau, Anicetai, uΩ tok^ 

bendrakeleiv^. Jauçiau, kad tamsta savas Ωmogus. Mes turime 

galvoti apie lietuvi¨ tautos ateit^. Kas jei ne mes, 

inteligentai bei kiti susiprat∂liai? – pridΔr∂ Ωvilgter∂j´s ^ 

vairuotojå. – Gerai, dabar dråsiau t´siu savo teorijå. Taigi 

antras kelias: vokieçiai Vakaruose gauna ^ kaulus, Europå 

uΩvaldo vadinamieji demokratai. Kas vyksta toliau? Ûinoma, 

vieningi ir sustipr∂j´ Vakarai pareikalaus soviet¨ 

( 46 ) 


25/3/05, 2:14 AM

atiduoti uΩgrobtas valstybes. Teisingai kalbu? Treçias kelias, 

kur^ aß laikau paçiu realiausiu: anglai ir amerikieçiai 

nutaria der∂tis su vokieçiais ir sudaro såjungå prieß rusus. 

Tada jau mΔs¨ laisv∂s reikalas ißsispr´st¨ labai greitai. Ißvada? 

Bet kokiu atveju turime rengtis perimti valdΩiå savo 

ßalyje. Mes nesiΔlome prad∂ti sukilimo ar partizaninio 

karo dabar. Mes siΔlome burtis ^ patriot¨ grupeles, palaikyti 

tarpusavio ryßius ir laukti ißmußant mΔs¨ valandos! 

Kå tamsta apie tai galvotum∂t? Aniceto nereikia bijoti, jis – 

mΔs¨ Ωmogus. 

DidΩiam mano nustebimui vairuotojas pasisuko ir ßelmißkai 

mirktel∂jo, taçiau tai gal∂jo reikßti ir nekreipk d∂mesio, 

jis ß^vakar gerokai padaugino, ir pritarimå såmokslininkams. 

– Aß nesu veiksmo Ωmogus, – sumurm∂jau, nors kelios 

geros taurel∂s kvietinuk∂s ir buvo kiek apmaΩinusios savisaugos 

instinktå. 

– Teisingai, – nenusimin∂ Mikasius, – suprantu, kad 

nesame tokie geri paΩ^stami. Bet aß manau, mes dar prat´sime 

paΩint^. Tokiu laiku stov∂ti nuoßalyje – ißdavyst∂! 

Turime bΔti pasireng´ bent moraliai. Ei, atsargiai! 

Nuo Marvos kalno ^sil∂kusio automobilio ratai pagavo 

akmenuk¨, ir jis ∂m∂ ßokin∂ti tarsi pasibaid´s Ωirgas. Anicetas 

ties posΔkiu vos ne vos ^steng∂ ißvairuoti gal per 

pirßtå nuo stulpo. Savo keiksm¨ srautå jis pa^vairino man 

dar negird∂tais rusißkais Ωodeliais. 

Netrukus jau laimingai ried∂jome didΩiul∂mis betono 

plokßt∂mis sutvirtinta Nemuno krantine ir Aleksoto tiltu, 

kur^ jau gras∂ apsemti pavasario potvynis. Nakties tamsoje 

Vytauto baΩnyçia kilo beveik tiesiai iß vandens tarsi vienastiebis 

vaiduokli¨ laivas. Miestas atrod∂ kaip ißmir´s. 

( 47 ) 


25/3/05, 2:14 AM

Anicetas stabtel∂jo prie nam¨, ir aß ßiek tiek nerimaudamas 

ißlipau. Visi langai buvo tamsΔs, kas tok^ v∂l¨ laikå 

atrod∂ visai suprantama. Nenor∂jau susidurti su namo gyventojais, 

tod∂l elgiausi kaip ^manoma tyliau. Nebuvau buv´s 

çia jau keletå m∂nesi¨ ir tamsoje rakindamas duris gird∂jau 

neram¨ savo ßirdies dunks∂jimå. Prieangy numeçiau 

krepßius, pasikabinau apsiaustå ir iß l∂to prav∂riau kambario 

duris. Vietoje ßalçio ir pripl∂kusio, stovinçio oro tvaiko, 

kur^ tik∂jausi pajusti, ∂miau uosti maloniai saldΩiå ir 

jaukiå ßilumå. UΩdariau paskui save duris ir ^s∂linau vidun. 

Virpançiomis ßnerv∂mis traukdamas ^ save paslaptingå 

aromatå apsidairiau aplink. Viskas buvo lyg ir savo vietoje, 

taçiau neatitikimas to, kå tik∂jausi rasti, buvo akivaizdus 

– tarsi bΔçiau pakliuv´s ^ tikrå sapnå, kur viskas kaip 

^prasta, o skiriasi tik keistoka atmosfera, tik vos juntama 

sl∂piningai perkeista nuotaika. Mano ilgai nebΔtas kambarys 

pulsavo tarsi gyvas. 

Ûeng´s dar kelis Ωingsnius supratau, kad lova paklota ir 

joje kaΩkas guli. Baim∂s nejauçiau, tik smalsumå ir jaudul^. 

Pri∂jau visai arti. Antklod´ uΩsitraukusi beveik iki smakro, 

ten gul∂jo mergina, mergait∂, dar beveik paaugl∂ – tamsΔs 

kaip smala plaukai ißsidraik´ ant pagalv∂s, lΔpos vos vos 

pravertos. 

Tai jaunesnioji L∂jos sesuo Rakel∂, tikra, pavyzdin∂ Ωyduk∂, 

tarsi iß iliustruotos knygut∂s apie Jeruzal∂s tautå. 

Atrod∂, kad jos vokai virpa, ir mergait∂ tuoj paΩvelgs ^ 

mane, taçiau ji tik atsiduso ir ißtraukusi vienå rankå iß po 

antklod∂s uΩmet∂ jå virß galvos. 

Negali bΔti, kad ji taip kietai miega! Gal ji tiktai apsimeta, 

nori paerzinti mane? Ißtiesiau rankå ir pirßt¨ galiukais 

perbraukiau mergait∂s skruostu. Jis buvo ßvelnus ir 

( 48 ) 


25/3/05, 2:14 AM

ßiltas, tarsi abrikoso odel∂. PervedΩiau pirßtu jos smakru, 

lΔpomis. Staiga prisiminiau, kaip panaßiai aß glamon∂jau 

nualpusiå ar tokia apsimetusiå Salom∂jå. O gal ji pasipasakojo 

savo draugei L∂jai, o ßi, leipdama iß juoko, – Rakelei! 

Dabar gi padykusi mergait∂ suman∂ paΩaisti su manimi. 

Taçiau uΩuot privert´s jå atsimerkti aß pasilenkiau, panaßiai 

kaip tada prie Salom∂jos, ir pabuçiavau. 

Ir kå tu manai? Ji neatsimerk∂, bet ir neapsimet∂, kad 

nieko nejauçia. Ji atsiliep∂ ^ mano buçin^ tarsi tik jo ir 

bΔt¨ laukusi. Paliov´s buçiuoti atsitraukiau ir paΩvelgiau ^ 

jå. Gul∂jo uΩsimerkusi, taçiau aß tariausi prietemos ßeß∂liuose 

^ΩiΔr∂j´s ßvelniå, vos vos plevenançiå ßypsen∂l´. Rakel∂s 

lΔpos nebuvo putlios, greiçiau atvirkßçiai, taçiau labai 

dailios formos. Veidukas gana berniokißkas, bet bruo- 

Ω¨ aßtrumas ir ßvelnumas sudar∂ nuostab¨ derin^. Jai gal∂jo 

bΔti apie ßeßiolika. 

Íi mintis sulaik∂ mane nuo antro pabuçiavimo. Aß s∂d∂jau 

ant savo lovos kraßto ir groΩ∂jausi gulinçia mergaite. 

Taip pra∂jo gal kelios minut∂s, o gal ir daugiau. Pagaliau 

Rakel∂s blakstienos suvirp∂jo ir ji prasimerk∂. Gilios, 

tamsios, pietietißkos akys Ωvelg∂ ^ mane be baim∂s ar nustebimo. 

Aß net negal∂jau atsp∂ti, kå ji galvoja, nors Ωvilgsnis 

buvo visißkai atviras, be jokio apsimetin∂jimo. Tos akys 

tiesiog susiurb∂ mane ^ save viså. Rakel∂! 

Juk labai graΩus vardas, ar ne? Jis man viså laikå skamb∂jo 

labai lietuvißkai: Rakel∂, Rugil∂, Rakel∂... 

Mergait∂ nusißypsojo ir pasak∂: 

– Nepykit, aß labai negerai elgiuosi. JΔs¨ çia taip ilgai 

nebuvo, o mes su seserim miegam viename kambaryje. 

Gal prieß kok^ m∂nes^ man liep∂ patikrinti stalçiuje rast¨ 

namo rakt¨ ryßul^ ir ten aß uΩtikau raktå nuo jΔs¨ dur¨. 

( 49 ) 


25/3/05, 2:14 AM

NeΩinau kod∂l, bet aß pasisl∂piau j^ ir kartais prad∂jau çia 

uΩeidin∂ti. Tik nebijokit, viskas stovi savo vietose. Aß tik 

atsis∂du prie jΔs¨ stalo, pasiimu kokiå knygå, paskaitau. 

Tikriausiai labai smagu bΔti filosofu? Vos çia ^Ωengusi pradedu 

taip ^domiai apie viskå måstyti. Koks keistas ir paslaptingas 

gyvenimas, – ji nusijuok∂, – ß^vakar aß papraßiau 

L∂jos, kad niekam neißduot¨ ir pirmå kartå at∂jau çia 

pernakvoti. Ir ßtai – ateinate jΔs. 

Ji v∂l nusijuok∂. 

– Tai tu nemiegojai? – tyliai paklausiau. 

– NeΩinau. Aß svajojau, paskui turbΔt ∂miau snausti. 

Realyb∂ kaΩkaip susimaiß∂ su mano fantazijomis ir aß sutrikau. 

Ar jΔs galite paΩad∂ti, kad nieko nesakysite mano 

t∂vui? Jis labai supykt¨. T∂vas jus gerbia, – ji v∂l nusijuok∂. 

– O mano sesuo jus ^simyl∂jusi. 

– Tikrai? 

– Garb∂s Ωodis, – vaikißkai pasak∂. – Jei ji dabar bΔt¨ 

mano vietoje, sugundyt¨ jus iß karto. 

Dabar jau aß nusijuokiau, nes paskutinius ΩodΩius ji ißtar∂ 

ypaç karßtai ^sitikinusi. 

– Kaipgi ji mane sugundyt¨? 

– Ji moka geriau uΩ mane. Ji tokia moterißka, tokia... 

meili ir gera. JΔs su ja bΔtum∂te labai laimingas. Norit, aß 

jus supirßiu? 

Ji tikrai mane linksmino. Seniai nebuvau ßnek∂j´s su 

tokia guvia mergaite. Bet gal ji tik ßaiposi? 

– O tu nenor∂jai man´s sugundyti? – paklausiau. 

– Ne. Jei bΔçiau nor∂jusi, bΔçiau ir gundΩiusi. 

– Ir kå tu bΔtum dariusi? 

– Man jau ßeßiolika. Aß galiu daryti viskå, kå noriu. O 

dabar man laikas eiti. Rytoj – anksti ^ mokyklå. 

( 50 ) 


25/3/05, 2:14 AM

Pasiremdama ^ mane ji ißslydo iß lovos ir ∂m∂ rinktis 

drabuΩius. Susiruoßusi pri∂jo prie dur¨, bet staiga sustojo 

ir ∂m∂ juoktis: 

– Aß esu paika mergait∂, o jΔs toks rimtas. Kai esu su 

jumis, man viså laikå norisi kå nors ißkr∂sti. Ûinot, kå aß 

dar sugalvojau? JΔs gal∂tum∂t apsirengti mano naktiniais 

baltiniais, aß parodyçiau keliå, ir jΔs ^slinktum∂t ^ mΔs¨ su 

L∂ja lovå vietoje man´s. Tai bΔt¨ ^vykis! 

Spoksojau ^ jå negal∂damas suprasti, ar ji tai siΔlo rimtai. 

Mergait∂, matydama mano ißraißkå, pratrΔko kvatoti. 

Aß taip pat ∂miau juoktis. 

– Su tavimi linksma, – pasakiau. 

Iß tikr¨j¨, nepaisant pad∂ties keistumo, jauçiausi labai 

laisvai. 

Rakel∂ dar kartå ^spΔdingai ßyptel∂jo ir dingo uΩ dur¨. 

Po kelion∂s buvau gerokai pavarg´s, tad nusprendΩiau ißkart 

l^sti ^ lovå. Atsigul´s supratau, kas jaudino mano uosl´ 

vos ^Ωengus ^ kambar^. Tai buvo svajoni¨ kvapas. 

( 51 ) 


25/3/05, 2:14 AM

kelias dievop 

Pramerk´s akis v∂l pasijutau ^prastame savo kambaryje – naktis 

buvo pasitraukusi kartu su savo kerais. Atsik∂l´s apsitvarkiau 

ir gerai viskå apΩiΔr∂jau – daiktai buvo savo vietose, tik 

ant raßomojo stalo gul∂jo iß lentynos ißtraukta knyga: 

DIE SEXUELLE REVOLUTION 

Tai antrasis, 1936 met¨ Wilhelmo Reicho leidimas, kur^ 

buvau ^sigij´s per staΩuot´ Vokietijoje. Gr^Ωdamas iß ten 

parsiveΩiau kelis lagaminus knyg¨, daugiausia, Ωinoma, 

filosofini¨, bet buvo ir kitoki¨. Daugelis j¨ stov∂jo dar 

neperskaitytos, kaip ir ßita, tik pavartyta, palesiota po gabaliukå 

ir palikta. Seksualin∂ revoliucija skamb∂jo intriguojamai, 

taçiau dar vieno Froido mokinio minçi¨ d∂stymo 

stilius man pasirod∂ l∂kßtas ir nuobodus, kaip kokio 

Trockio, Kropotkino ar Lenino. 

MaΩoji Rakel∂ galvojo kitaip. Po knyga radau pakißtå 

mokyklin^ såsiuvin^, beveik pilnå ißraß¨ iß perskaityt¨ knyg¨. 

Jos raßtas buvo mergaitißkai tvarkingas, dailus, nors 

gal ir kiek per daug kampuotas. 

Perskaiçiau kelias Reicho citatas: 

Kaip valstyb∂ ne tik keiçia savo formå, bet ir visißkai 

atmirßta (Leninas), taip ir moral∂ turi ne vien keistis. Ji 

irgi turi atmirti. 

Revoliucin∂ valdΩia turi uΩtikrinti, kad seksualinis malonumas 

bΔt¨ prieinamas visiems be joki¨ apribojim¨. 

( 52 ) 


25/3/05, 2:14 AM

Biologinis gyvenimas v∂l ißkovojo savo teises nacionalist¨ 

neopagonyb∂je. J¨ mintys apie „verdant^ kraujå“ ir 

„ryß^ su krauju ir Ωeme“ reißkia progreså palyginti su krikßçionyb∂s 

„gimtåja nuod∂me“, taçiau ß^ progreså pasmaugia 

naujasis misticizmas ir reakcin∂ ekonomin∂ politika. 

Jauçiau tikrå malonumå skaitin∂damas Rakel∂s mokyklin^ 

såsiuvin^. Ten buvo ir Froidas, ir Adleris, ir Krißnamurtis. 

Ûinoma, ji buvo paika ßeßiolikmet∂, kuri, nor∂dama 

padaryti ^spΔd^, ΩaidΩia citatomis, taçiau nuo to rytmeçio 

ji ∂m∂ mane ypaç dominti. Kå gi, jeigu ji tur∂jo 

^ΩΔlumo ^sibrauti ^ mano kambar^, aß irgi galiu kai kur 

palikti savo Ωenklå. Pasi∂miau parker^ ir gerokai pamåst´s 

∂miau vedΩioti panaßiu ^ Rakel∂s raßtu paskutiniame såsiuvinio 

puslapyje: 

Nauj¨j¨ laik¨ pranaßai sako, kad viskas leidΩiama, bet 

tai gali bΔti tik Rojuje. Laisvas protas (Nyç∂), laisvas juslingumas 

(Reichas) ir laisvas darbas (Marksas) yra utopijos, 

kuri¨ ^gyvendinimas taps Ωmonijos Apokalipse. 

KultΔra, dvasin∂s, religin∂s aukßtumos kyla iß suvarΩym¨ 

ir apribojim¨. Tai sak∂ net ir Froidas. Apribojimas yra 

blogis, bet jis veda aukßtyn. 

Taçiau apriboti kitå galima tik su meile. 

Paraßiau ir pats likau suΩav∂tas savo mintimis. Be to, 

pasitenkinimå teik∂ ir atliktos pareigos jausmas. Tur∂jau 

neutralizuoti mano knygose rastas mintis, gal∂jusias blogai 

paveikti nebrandΩiå mergait∂s asmenyb´. Mano ißsilavinimas 

^pareigojo ir skatino tai daryti. Galva knibΩd∂te 

knibΩd∂jo ^vairiausi¨ argument¨, kuriuos rengiausi paΩerti 

^tikin∂damas Rakel´. Argi aß jos ne^veiksiu tokiame man 

^prastame filosofavim¨ lauke? 

Ûinoma, aß tur∂jau jå ^veikti! 

( 53 ) 


25/3/05, 2:14 AM

Bet aß g∂dingai pralaim∂jau. Pralaim∂jau, nes jai uΩteko 

gudrumo ^vilioti mane ^ kitå mΔßio laukå, kuriame mano 

ginklai virto juokingais Ωaisliukais. 

Beje, Andriau, tu kå nors gird∂jai apie Vilhelmå Reichå? 

Ar Ωinai, kad pab∂g´s iß Vokietijos jis baig∂ savo dienas 

Amerikos kal∂jime? Puiku! Amerika j^ nuΩud∂ kaip 

seksualin∂s revoliucijos pranaßå, kad netrukus gal∂t¨ ^gyvendinti 

jo skelbtas id∂jas. 

Amerika nugal∂jo Treçiåj^ Reichå, 

kad bΔt¨ pavergta Vilhelmo Reicho. 

Kitå dienå beldimå ^ savo duris ißgirdau tik sulauk´s 

v∂lyvo pavakario ir jau prad∂j´s gerokai jaudintis. Ißvydau 

ne vien Rakel´, kurios tik∂jausi, bet ir uΩ rankos tempiamå 

vargß´ L∂jå. 

– Nedr^sau viena pas jus eiti, – ißpyßkino jaun∂l∂ sesut∂. 

– Man taip g∂da d∂l vakar dienos! 

L∂ja Ωvilgtel∂jo ^ jå paßaipiai, po to – kaltai ^ mane: 

– Rakel∂ siaubingai padykus, niekas negali jos suvaldyti, 

net ir t∂vas. Mes labai atsipraßome. Bet, kiek Ωinau, ji ir 

dulkes visada nußluostydavo. 

– Aß net negalvoju pykti, – nuoßirdΩiai uΩtikrinau. – 

Radau çia såsiuvin^ ir matau, kad panel∂ domisi knygomis, 

filosofija. BΔt¨ ^domu paßnek∂ti. Gal∂tum∂m daΩniau 

susitikti. 

– Kokia ten filosofija, – nusijuok∂ L∂ja. – Ji tik jΔs¨ 

laikå gaißint¨. 

Rakel∂ blykstel∂jo akimis ^ seser^: 

– Manai, kad su tavimi kalb∂tis ^domiau? 

– Ne, ir su manimi nelabai ^domu. Bet aß nors nesibraunu 

per j∂gå. 

( 54 ) 


25/3/05, 2:14 AM

– Ir kas iß to? – neatlyΩo jaun∂l∂. – Taip ir liksi dΩiΔti iß 

meil∂s niekam net nepasisakiusi. 

– Çia jau per daug! Rinkis greiçiau, kas tavo, ir einam 

atgal. 

– Ûinau, kad viena çia niekada nedr^stum ateiti, o ir 

ponas Viktoras pas mus nesilanko... 

– Turiu pasiΔlymå, – nutraukiau nejaukiå tylå. – Man 

ßiuo metu reik∂t¨ jΔs¨ pagalbos. Kaip Ωinot, domiuosi Ωyd¨ 

mistika, ir su jΔs¨ t∂vu anksçiau apie tai kalb∂davom∂s. 

Taigi siΔlau mainus: aß jums gal∂çiau duoti ßiokias 

tokias filosofijos pamokas, o jΔs uΩ tai man paskaitytum∂t 

hebrajißkai iß Toros. Yra toks metodas skaityti Íventåj^ Raßtå 

kaip Dievo vardus, atsiribojus nuo prasm∂s, girdint tik 

skambes^. BΔt¨ ^domu pabandyti. 

– Gerai, – ißkart apsidΩiaug∂ jaunesnioji sesuo. – Mes 

tai darysime pakaitomis. Aß geriau skaitau hebrajißkai, o 

L∂ja labiau tiki Dievå. PaΩiΔr∂sim, kuri labiau tiks. 

Aß nusijuokiau. Nusißypsojo net ir L∂ja. 

Rakel∂ geriau skait∂ ir suprato hebrajißkai, nes lank∂ 

ne lietuvi¨, o Ωyd¨ mokyklå. Jos man paaißkino, kad t∂vai 

daΩnai nesutardav´, kaip reikia aukl∂ti dukteris. Rakel´ 

leidΩiant ^ mokyklå j¨ velion∂ mama jau gul∂jo ligos patale, 

ir t∂vas tur∂jo nusileisti jos norui bent antråjå dukter^ 

aukl∂ti tradicißkai, kaip ir dauguma j¨ aplinkos Ωyd¨. Ûinia, 

po Ωmonos mirties Moß∂ Zalmanas gal∂jo leisti sau 

daugiau laisvamanyb∂s, taçiau Rakel∂ liko toje paçioje mokykloje. 

GalbΔt d∂l savo uΩsispyrimo? 

Taigi ∂m∂me bendrauti beveik kasdien. Sutartå valandå 

L∂ja ir Rakel∂ ateidavo ^ mano kambar^, mes ißsivirdavome 

arbatos ir ilgai ßnekuçiuodavom∂s. Pasimatymå visada baigdavome 

savotißku ritualu: aß uΩdegdavau Ωvakes, ir kuri nors 

( 55 ) 


25/3/05, 2:14 AM

sesut∂ imdavo hebrajißkai deklamuoti Torå. Mane tai labai 

jaudino. Dvi jaunos Ωydait∂s, kuri¨ pakyl∂to groΩio veiduose 

ΩaidΩia Ωvaki¨ ßviesa, ir lyg uΩkeikimai skambantys slapti 

ΩodΩiai. Dangißkos ir Ωemißkos meil∂s bangos skalavo mane 

tarsi pajΔrio uolå, ne – tarsi sm∂l^. Ißsiskirdavome nieko daugiau 

nepasak´, be ΩodΩi¨, atsisveikin´ tik Ωvilgsniu. Tai buvo 

nuostabiausios valandos mano gyvenime. 

Ûinai, Andriau, mano galvoje dar ir dabar skamba ßventas 

tekstas, kurio prasm∂s aß nesuvokiu. 

Tos dienos buvo gana darbingos. Tariausi rad´s Nyç∂s 

paslapties raktå, ir disertacija ßauniai jud∂jo ^ priek^. Deja, 

buvau paΩad∂j´s t∂vui gr^Ωti pavasario darbams ir po 

gero m∂nesio, labai nenoromis, nutemp´s iki galutinio laiko, 

susiruoßiau ißvykti. Paskutin^ vakarå – jos Ωinojo, kad 

rytoj jau nepasimatysim, – prieß ißleisdamas iß kambario, 

apkabinau iß pradΩi¨ L∂jå, po to – Rakel´ ir pabuçiavau. 

Joms uΩv∂rus duris, pri∂jau prie stalo ir pamaçiau paliktå 

såsiuvin^. Pa∂miau ^ rankas. Ne, tai nebuvo Rakel∂s 

uΩraß¨ ir citat¨ såsiuvinis. Pirmame puslapyje puikavosi 

uΩraßas: VIKTORUI NUO RAKELÎS IR LÎJOS 

Toliau paeiliui ∂jo hebrajißki ir lietuvißki puslapiai, priraßyti 

graΩia Rakel∂s ir dar graΩesne, tvarkingesne L∂jos 

raßysena. Iß lietuvißko teksto supratau, kad tai buvo Giesmi¨ 

giesm∂, kurios hebrajißkå tekstå Ωydait∂s man daΩniausiai 

ir skaitydavo. 

Tavimi mes dΩiaugsim∂s ir linksminsim∂s, 

skon∂sim∂s tavo meile labiau negu vynu. 

Atsis∂dau prie savo raßomojo stalo ir neskub∂damas, pajausdamas 

kiekvienå eilut´ tarsi vynuog´ burnoje, perskaiçiau 

iki galo. 

( 56 ) 


25/3/05, 2:14 AM

Skub∂k, mano mylimasis, 

bΔk panaßus ^ gazel´ 

ar jaunå bried^ 

kvapiuose kalnuose. 

È kaimå gr^Ωti visai netrauk∂. Atsigul´s ^ lovå galvojau 

ne apie rytdienos kelion´, o apie pra∂jusius vakarus, mergin¨ 

elges^, ßnekas ir Ωaidimå dievißkais ΩodΩiais. 

ÍIR HA ÍIRIM 

Kai kurios paslaptingos nuotrupos vis dar skamb∂jo ausyse, 

o burnoje v∂l jauçiau Rakel∂s ir L∂jos buçini¨ skon^. 

PamaΩu galvoje ^sisiaut∂jo beprotißkiausios fantazijos. Nakties 

oras virp∂jo nuo ^tampos, pasaulis virto efemerißku 

mano beribi¨ troßkim¨ kΔriniu. Kelis kartus vos nepakilau 

ir nepasileidau ^ kitå namo pus´ – sulaik∂ tik mintis, 

kad Rakel∂ ir L∂ja miega vienoje lovoje. 

Kai durys tyliai prasiv∂r∂, aß beveik nenustebau. Baltas 

siluetas, tarsi v∂l∂, kur^ laikå pabuv´s prie ^∂jimo, ∂m∂ artintis. 

Ûinoma, tai buvo dråsesn∂ iß seser¨ – Rakel∂. Iß ilg¨ 

naktini¨ baltini¨ kyßojo tiktai p∂dos ir kaip ßakaliukai plonos 

rankos. Veidas ir plaukai beveik neißsiskyr∂ tamsoje. 

Jai nedråsiai artinantis uΩsimerkiau. Skruostå paliet∂ 

v∂sΔs, vos vos virpantys pirßtai. Jutau kaip ji pris∂da ßalia 

man´s ir pasilenkusi ΩiΔri – visai kaip aß ^ jå tå pirmåjå 

sugr^Ωimo nakt^. Kas bus toliau, kå ji darys? Kå sakys? 

Imk mane su savimi! Skub∂kime! Vesk mane, karaliau, ^ 

savo kambarius. Rakel∂s lΔpos paliet∂ manåsias ir kur^ 

laikå, tarsi tirdamos, nejud∂jo. LyΩtel∂jau tarpå tarp karßçiuojançi¨ 

lΔp¨, mergait∂ atsiduso ir mΔs¨ burnos prad∂jo 

savo ilgå, bebals^, saldΩiai kamuojant^ paßnekes^. Atsi- 

( 57 ) 


25/3/05, 2:14 AM

merkiau ir ji, tarsi gavusi sutartå Ωenklå, ßmurkßtel∂jo po 

mano antklode. Net nepajutau kaip troßkimas ^k∂l∂ mane 

^ veΩimå ßalia mano didΩiΔno. Ji at∂jo basa, ir aß pajutau, 

kaip ^ßal´ jos p∂dos. Jo kair∂ ranka buvo man po galva, o 

deßiniåja jis mane apkabino. Spausdamas jå prie sav´s, jutau 

nedidukes, stangrias krΔtis, ^sir∂musias ^ mane kaip 

du neatremiami ißßΔkiai. Jos spurd∂jo tarsi porel∂ neseniai 

iß kiaußini¨ ißsiritusi¨ paukßtuk¨. Rakel∂ jau buvo subrendusi 

meilei, taçiau aß pagalvojau – ne, iki galo mes 

neisim, ji per jauna, aß turiu bΔti protingesnis, turiu apsaugoti 

jå, tai bΔt¨ negarbinga. Taçiau pasidΩiaugti vienas 

kitu neperΩengdami ribos mes galim, nuo to niekam nebus 

blogiau. Ir Ωinai, tokios mintys n∂ kiek nesumaΩino mano 

aistros, netgi atvirkßçiai. Nusibr∂Ω´s draudΩiamå linijå, aß 

visißkai atsipalaidavau ir ißsivadavau, mano kΔnas, tarsi ißimtas 

iß karsto d∂Ω∂s, ∂m∂ alsuoti gyvenimu, dΩiaugtis nuostabia 

laime. Niekas neskyr∂ mano kΔno nuo sielos, ir jie 

abu kartu puol∂ gerti iß to paties tyro ßaltinio. Taip, ta mergait∂ 

buvo nuostabi, dievißka, o mΔs¨ dΩiaugsmo akimirk¨ 

netemd∂ jokios kvailos mintys. Tai buvo pirmapradis jausmas, 

kaln¨ versm∂, ißtrykßtanti kaip didΩiausias pasaulio 

stebuklas. Aß buçiavau ir ji visa man atrod∂ ßventa. 

Kokia graΩi tavo meil∂, mano sesuo suΩad∂tine! Tavo 

meil∂ saldesn∂ uΩ vynå, o tavo tepalai kvapesni uΩ visus 

kvepalus! Tavo lΔpos, suΩad∂tine, laßa medumi, medus ir 

pienas po tavo lieΩuviu. 

– Dabar paimk mane, – sukuΩd∂jo Rakel∂. – Dabar! 

Tolimas prisiminimas ßm∂kßtel∂jo mano galvoje, lΔpos 

prasiv∂r∂ lyg nor∂damos kaΩkå sakyti, taçiau jas tuoj pat 

uΩspaud∂ mergait∂s burna. Skub∂k, mano mylimasis, bΔk 

panaßus ^ gazel´ ar jaunå bried^ kvapiuose kalnuose... 

( 58 ) 


25/3/05, 2:14 AM

– Rachel! Rachel! O, vießpatie, kå tu darai?! 

Tai buvo L∂jos balsas. Ji stov∂jo tarpdury viena ranka 

laikydamasi staktos, tarsi bΔt¨ ten ^strigusi. Pasaulis sustingo 

neΩinodamas, kaip reikt¨ pajud∂ti iß mirties taßko. 

Veiksmas baig∂si paçiu netinkamiausiu metu, ir nebuvo 

nei kas uΩdangå nuleist¨, nei kas plojimais ißvaikyt¨ nejaukiå 

tylå. 

– L∂ja, L∂ja, – sukuΩd∂jo Rakel∂, – kokia tu... 

– Einam iß çia, – neatlyΩo vyresnioji sesuo. – Einam, 

arba aß paßauksiu t∂vå. 

Rakel∂ paΩvelg∂ ^ mane savo nuostabiomis migdolin∂mis 

akimis ir vaikißkai papΔtusi lΔpas sukuΩd∂jo: 

– Kokia ji kvail∂. Aß nenoriu eiti. Nenoriu ten eiti ir 

miegoti su ja vienoje lovoje. 

Atsistojau ir uΩsimeçiau chalatå. L∂ja buvo pri∂jusi arçiau 

mΔs¨ ir bent jau uΩdariusi duris. 

– Gal ißgeriam arbatos, – pasiΔliau nieko geresnio nesugalvodamas. 

L∂ja paband∂ tamsoje ^Ωvelgti mano veidå: 

– JΔs netur∂jote taip elgtis, – pasak∂ priekaißtingai. 

– Kod∂l? – vietoje man´s atsiliep∂ Rakel∂. – Vien tod∂l, 

kad tu vyresn∂ ir tur∂jai bΔti pirma? 

– Pati Ωinai. Tu per jauna. 

– Fausto mylimoji netur∂jo ir ßeßiolikos. 

Nusijuokiau bandydamas ißvaikyti slogut^: 

– Ne pats geriausias pavyzdys. 

Atrodo, ji ^siΩeid∂ ir staiga paßokusi iß lovos nub∂go 

prie dur¨. L∂ja dar kartå jau ßvelniau Ωvilgter∂jo ^ mane ir 

nusek∂ iß paskos. Taçiau nesp∂jo. Duryse spragtel∂jo raktas 

ir iß anos pus∂s pasigirdo prislopintas Rakel∂s balsas: 

– Jeigu taip, aß noriu pabΔti viena. Pasiuskit jΔs abu! 

( 59 ) 


25/3/05, 2:14 AM

L∂ja ∂m∂ blaßkytis prie dur¨, neΩinodama kå daryti. Aß 

susiradau savo raktå, taçiau naudos iß jo nebuvo – gudrioji 

padyk∂l∂ pasuktå raktå buvo palikusi spynoje. Tieså sakant, 

veiksmas ∂m∂ ^gauti komißkå atspalv^. Bijodama t∂vo, 

L∂ja nedr^so nei belsti, nei eiti pro laukå. Atrodo, jaun∂l∂ 

pasmerk∂ jå praleisti nakt^ mano kambaryje – nubaud∂ 

tuo, ko neteko pati. 

L∂ja buvo apsirengusi panaßius ^ Rakel∂s, tik melsvus 

naktinius marßkinius, o mano kambary buvo ßaltoka. Taigi 

pasiΔliau jai l^sti po antklode, o pats susiradau kitå apklotå 

ir ^sitaisiau ßalia. Gul∂jome susting´ ßalia vienas kito, 

ir staiga mane ap∂m∂ kvailas juokas. Visai neseniai ßioje 

lovoje blaßkiausi uΩvaldytas neΩabot¨ aistr¨ su padykusia 

laisvamanißka mergiote, kurios juslingumas, ko gero, reißk∂ 

dar tik meil∂s ilges^, o ne paçiå meil´, ir su kuria man 

apskritai neder∂jo prasid∂ti, o ßtai dabar guliu kaip paslikas 

ßalia visißkai subrendusios meilei jos sesers, kuri, be 

to, dar yra ir rimtai mane ^simyl∂jusi. Îmiau ir pasakiau 

visa tai L∂jai. 

– Kas jums sak∂ tokiå kvailyst´, kad esu jus ^simyl∂jusi? 

– ßaltai paklaus∂ ji ir pati atsak∂. – Ûinoma, kad Rakel∂. 

Kas gi daugiau! 

– Ne tiktai. Atsimeni, dar daug anksçiau tai sak∂ Salom∂ja 

ir netgi tavo t∂vas. 

– T∂vas? – ji nuoßirdΩiai nustebo. 

– Taip, t∂vas. Jis, manau, neturi jokio tikslo traukti tave 

per dant^, – steb∂jau kaip ji pyksta ir dariausi dar linksmesnis. 

– Be to, nereikia n∂ sakyti. Tai matyti plika akimi. 

Ji aki¨ kampuçiais Ωvilgter∂jo ^ mane ir sukuΩd∂jo: 

– Na ir kas? Laiku supratau, kad jΔs nevertas tikros 

meil∂s. 

( 60 ) 


25/3/05, 2:14 AM

Mano linksmumas ∂m∂ sklaidytis. Po velni¨, pagalvojau, 

o jeigu tai iß tikr¨j¨ – tiesa?! 

Kur^ laikå steb∂jome vienas kitå aki¨ kraßteliais, kol aß 

neißlaikiau: 

– Bet, L∂ja, – sukuΩd∂jau, – tu net ne^sivaizduoji, kaip 

man patinki. 

– Patikti gali daug kas. Kiek sesuçi¨ bΔt¨, visos ir patikt¨, 

ar ne? Dar gerai, kad esam tik dvi. 

– Bet jΔs tokios panaßios, – pasakiau visißkå nesåmon´, 

ir L∂ja sausai nusijuok∂. 

– Tu nesupratai, – bandΩiau taisytis. – JΔs – nepanaßios 

ißvaizdos, nepanaßaus charakterio, bet aß matau jumyse 

kaΩkå, kas mane labai traukia. Tai, Ωinoma, groΩis, bet ir 

ne vien. Net neΩinau kaip tiksliau apibΔdinti. JΔs nepanaßios 

^ visas kitas mano paΩ^stamas. Jumyse daugiau paslapties! 

JΔs tiesiog – pats ßventos paslapties ^sikΔnijimas! 

– Nesuprantu. Kå tai reißkia? 

Tieså sakant, Andriau, tada ir aß nelabai supratau, kå 

ßneku. Taçiau ißtar´s tuos ΩodΩius pajutau negailestingå ir 

nenumaldomå geismå. 

Atsigr´Ωiau ^ jå visu kΔnu. 

– Aß galiu paaißkinti. Tai ir yra meil∂. Aß myliu jus abi – 

tave kaip vyresn´, jå kaip jaunesn´. JΔs – mano vaidilut∂s. 

D∂l jΔs¨ abiej¨ aß einu iß proto. 

L∂ja paband∂ ißslysti iß lovos, taçiau aß sp∂jau sugriebti ir 

uΩgulti. ÛiΔr∂jau, kaip ji spurda mano gniauΩtuose po truput^ 

silpdama ir nusileisdama. Per daug nakt¨ ji praleido 

svajodama apie mane, kad dabar bΔt¨ ^stengusi atsilaikyti. 

( 61 ) 


25/3/05, 2:14 AM

iß lovos – tiesiai ^ pogrind^ 

Pabudome nuo atkaklaus beldimo ^ lauko duris. Greitomis 

apsireng´s nu∂jau paΩiΔr∂ti, kas çia gal∂t¨ mane lankyti 

taip anksti. 

UΩ dur¨ stov∂jo ryΩtingai nusiteik´s Moß∂ Zalmanas. 

Jis beveik per j∂gå prasibrov∂ pro mane ir ^virto ^ kambar^. 

– Taip ir yra, – sußuko. – Mano dukra tapo moterimi! 

Tikiuosi jΔs suprantate, kå tai reißkia? 

Jis ΩiΔr∂jo ^ mane, taçiau aß neΩinojau, kå galiu atsakyti. 

BΔtent jo reikalaujamo supratimo aß ir netur∂jau – ne 

vien tinkamo vießam atsakymui, bet ir sau paçiam. 

– Ponas Viktorai, – ßiek tiek draugißkiau t´s∂ iß lovos 

jau sp∂jusios pakilti ir beveik perßvieçiamais naktiniais 

marßkiniais stovinçios merginos t∂vas, – aß visada laikiau 

jus garbingu Ωmogumi ir Ωinau, kad man nemeluosite. Kas 

^vyko ßiå nakt^, o gal vykdavo ir anksçiau, tarp jΔs¨ ir 

mano dukros? 

PaΩiΔr∂jau ^ j^, po to ^ vargß´ drebançiå L∂jå ir pakraçiau 

galvå: 

– Gerbiamas kaimyne, ne^vyko nieko baisaus. UΩtikrinu 

jus. Tikrai ne^vyko nieko bloga. 

Moß∂ Ωeng∂ prie savo dukters ir sugrieb´s jå uΩ rankos 

paklaus∂: 

– L∂ja, nemeluok man. Tu tapai moterimi? 

Ji stov∂jo nuleidusi galvå ir nieko nesak∂. 

( 62 ) 


25/3/05, 2:14 AM

– Viskas ir taip aißku, – Moß∂ Zalmanas v∂l atsisuko 

^ mane ir jau ßvelniau pridΔr∂: – Tikiuosi jΔs mylite vienas 

kitå? 

Kå aß tur∂jau atsakyti? 

– L∂ja – nuostabi mergina, – sumurm∂jau. 

– Gerai! 

Jis sugrieb∂ mano kair´ rankå, ^bruko ^ jå L∂jos deßiniåjå 

ir suspaud´s ßΔktel∂jo: 

– Tegu bus taip, kaip ^vyko! Aß laiminu jus. BΔkite vyras 

ir Ωmona! 

Jis Ωengtel∂jo kelis Ωingsnius atgal, paΩvelg∂ ^ mus iß 

atstumo ir nusißypsoj´s pasak∂: 

– Aß seniai maçiau, kad jΔs sutverti vienas kitam. Kå gi, 

dabar ne viduramΩiai. JΔs bΔsite laimingi. 

Kaip paskutinis kvailys spaudΩiau L∂jos rankå savo prakaituojançiame 

delne ir nesumojau nieko geresnio, tik nuolankiai 

ßypsotis. 

Pagalba at∂jo iß netik∂tos pus∂s. Staiga atsidar∂ kitos 

namo pus∂s durys, ir pasirod∂ Rakel∂. 

– T∂ve, tu elgiesi negerai, – ißpyßkino ji. – Dabar tikrai 

ne viduramΩiai. Kaip tu gali priversti tuoktis vien tod∂l, 

kad jie kartå permiegojo?! 

– Çia ne tavo reikalas, maΩvaike! 

– Mano, nes esu kalta! Tai aß ^viliojau çia L∂jå ir uΩrakinau. 

Be man´s nieko nebΔt¨ buv´. 

– Nesvarbu, kokios buvo aplinkyb∂s. Faktas yra faktas. 

Svarbiausia – jie myli vienas kitå ir tai vis tiek anksçiau ar 

v∂liau bΔt¨ ^vyk´. 

– Myli?! – ji net pritΔp∂ iß pasipiktinimo. – Tai L∂ja 

myli, bet ne Viktoras. Ar tu jo klausei? 

– L∂ja – mano dukra, ir aß esu uΩ jå atsakingas. Vikto- 

( 63 ) 


25/3/05, 2:14 AM

as yra geras Ωmogus, o tavo sesuo j^ labai myli. Ir jie bus 

laimingi. Kod∂l nori blogo savo seseriai? 

– Pirmiau tegu Viktoras atsako apie meil´! 

Aß tyl∂jau. 

– Matai, jis tyli. 

– Dabar tai jau nesvarbu. Aß esu ßeimos galva ir turiu 

rΔpintis jos garbe. 

– NebΔk juokingas, t∂ve! 

– Juokingas! Kod∂l juokingas? – uΩsipliesk∂ Moß∂ Zalmanas. 

– Ar d∂l to, kad mes Ωydai ir tod∂l negalime tur∂ti 

garb∂s? Kå jΔs, ponas Viktorai, bΔtum∂t dar´s, uΩkluptas 

d∂d∂s tokioje pad∂tyje su Salom∂ja? Ar nebΔtum∂t 

jos ved´s? 

Çia Moß∂ Zalmanas padar∂ lemtingå klaidå. Jam nereik∂jo 

min∂ti Salom∂jos. 

– Ponas Zalmanai, – ßaltai pasakiau, – aß esu laisvas 

Ωmogus. Niekas negali priversti man´s prieß mano valiå. 

Tuo tarpu pasiΔlysiu jums gerå ißeit^. Aß jau buvau susiruoß´s 

ßiandien vykti pas t∂vus, kad pad∂çiau jiems su Ωem∂s 

darbais. Taigi kaime, bΔdamas vienas, ramiai viskå 

apgalvosiu, susigaudysiu savo jausmuose, kurie ßiuo metu 

yra labai sumiß´, ir duosiu jums atsakymå – ir apie meil´, 

ir apie vedybas. 

– Teisingai! – ßΔktel∂jo Rakel∂. 

Taçiau Moß∂ Zalmanas buvo per daug susijaudin´s: 

– O tu, kvaißa, atlindai çia ir viskå sugadinai! 

Rakel∂ paniekinamai nuΩvelg∂ vyresn´ seser^ ir tar∂: 

– Niekada nesutikçiau, kad mane imt¨ per prievartå. 

Jei bΔtinai nori Ωento, geriau paklausk, kå Viktoras galvoja 

apie mane! 

Visi sustingome iß netik∂tumo. 

( 64 ) 


25/3/05, 2:14 AM

– Kå tai reißkia? – Moß∂s Zalmano Ωvilgsnis ßokin∂jo 

tarp abiej¨ dukter¨. 

– Ar tu mane nors truput^ myli? – Rakel∂ ΩiΔr∂jo tiesiai 

man ^ akis. 

KaΩkod∂l Ωvilgter∂jau ^ L∂jå ir tik tada supratau, kad 

vis dar laikau jos rankå. Paleidau jå. 

– Kam tokie kvaili klausimai? – ß^ kartå mane ißgelb∂jo 

Zalmano balsas. – Juk ne tave aß uΩtikau pono Viktoro 

lovoje. 

– Taigi neuΩtikai. Bet aß ten buvau pirmoji. 

Moß∂ Zalmanas keistai kv∂ptel∂jo ir tik po ilgos pertraukos 

ißsten∂jo: 

– Ar tai tiesa? 

Aß tyl∂jau. 

– Rakel∂ pati ^sisiΔl∂, – pagaliau praßneko ir L∂ja. – Ji 

pati at∂jo çia nakt^. 

– Ar tai tiesa? – dar kartå paklaus∂ man´s Moß∂ Zalmanas. 

Aß linktel∂jau galvå. 

– Niekßas! Juk ji dar vaikas! 

Jis keistokai sukrypavo, kyßtel∂jo rankå sau prie pilvo, 

ir staiga pamaçiau ^ mane atsuktå revolver^. 

– Niekßas, – pakartojo Ωydaiçi¨ t∂vas, atlenkdamas saugikl^. 

NeΩinau, ar jis bΔt¨ ^ mane ßov´s, taçiau ßΔvis pasigirdo. 

Tai Rakel∂ met∂si artyn ir abiem rankom iß apaçios 

trenk∂ ^ t∂vo dilb^. Kulka praskriejo virß mano galvos ir 

^strigo lubose. 

Toliau viskas vyko taip, tarsi mano såmon∂ bΔt¨ atsilikusi 

nuo kΔno per porå Ωingsni¨ – tiek j¨ ir teskyr∂ mane 

nuo Moß∂s Zalmano. Sugriebiau revolver^, taçiau ^siut´s 

( 65 ) 


25/3/05, 2:14 AM

Ωydas nenor∂jo jo paleisti. Besigrumiant ginklas atsidΔr∂ 

mano rankose ir v∂l nuaid∂jo ßΔvis. Zalmano gniauΩtai 

atsileido. 

Jis gul∂jo ant grind¨ susi∂m´s pilvå. Aplink klykdamos 

ßokin∂jo dukros, klegesys pasigirdo ir kitoje namo dalyje. 

Iß∂jau ^ laukå. 

Tik pasiek´s Ûaliakalnio atßlait∂s vidur^ mano dΔstantis 

kΔnas sustojo ir leido pasimetusioms mintims pagaliau 

j^ pavyti. Pistoleto nusprendΩiau neißmesti – uΩkißtas uΩ 

kelni¨ dirΩo jis maloniai spaud∂ pilvå. 

Taip aß per∂jau ^ pogrind^. Tapau Lietuvi¨ Aktyvist¨ 

Fronto nariu, tur∂damas trof∂jin^ Ωydo ginklå. 

( 66 ) 


25/3/05, 2:14 AM

kerßtas visada v∂linasi 

Hitleris buvo graΩiai apdΔm´s Stalinui akis, ir ßis 1941 

met¨ pavasar^ net negalvojo apie rengiamå Drang nach 

Osten. Lietuvi¨ pogrindis, gaudamas slapt¨ Ωini¨ iß Vokietijoje 

likusio Kazio Íkirpos, bΔsimu Reicho puolimu 

net neabejojo. Padedamas Mikasiaus, aß atsidΔriau mißkuose 

ßalia Prien¨, kur laik∂si keli¨ deßimçi¨ Ωmoni¨ dalinys, 

tur∂j´s ßautuv¨ ir du kulkosvaidΩius. BirΩelio viduryje, 

rusams prad∂jus plataus masto tr∂mimå, mΔs¨ bΔrys 

dar padid∂jo. Mes Ωinojome, kad tuoj kils karas, ir reng∂m∂s 

pirmosiomis jo dienomis paimti valdΩiå Lietuvoje. 

Anksçiau niekada nebΔçiau pagalvoj´s, kad taip gerai 

pritapsiu kovotoj¨ bΔryje. Sukt¨ filosofavim¨ ißkvarßintå 

galvå paprastas spartieçio gyvenimas ir aißkΔs pasirinkimai 

veik∂ kaip kamparas. Iß tikr¨j¨ n∂ra nieko nuostabesnio 

uΩ gyvenimå mißke. Pabundi rytå nuo paukßçi¨ çiulb∂jimo, 

ropßtiesi iß nediduk∂s Ωemin∂s, gerai ^ßilusios nuo 

tavo kΔno, kaip ßernas ar meßka iß savo irßtvos, dairaisi 

aplink ir ißkart prisipildai gyvybingos energijos – taip, tos 

paçios, kuriå Reichas pavadino orgonu. Ankstaus ryto 

dr∂gm∂ ir ßaltis persmelkia kiaurai, bet esi priverstas jud∂ti 

ir netrukus tampi ßiltas, Ωvalus, linksmas tarsi Rojaus 

kΔdikis. Tu slapstaisi, tu esi medΩiojamas nelyg Ωv∂ris, bet 

tu ir tampi protingu Ωv∂rimi – ßio mißko, ßios Ωem∂s ßeimininku. 

Taip, karas gråΩina vaikyst´! Argi vaikyst∂je, Ωaisdamas 

skautißkus Ωaidimus, ne apie tok^ gyvenimå svajo- 

( 67 ) 


25/3/05, 2:14 AM

jai? Kare gyvenimas virsta Ωaidimu, o tu esi laim∂s kΔdikis, 

kuriam viskas leistina. 

Vakare pas tave ateina pamißk∂s kaimelio gyventojas. 

Jis pasakoja naujienas, skundΩiasi galutinai su^ΩΔl∂jusiu 

naujakuriu, kuris ne tik naudojasi svetima Ωeme, bet smukl∂je 

pasig∂r´s dar ima kabin∂tis ir gåsdinti rusais. Pasaulyje 

vießpatauja baisi neteisyb∂, taçiau visi niekdariai neturi 

pamirßti, kad dar yra ir mißkas, kad mißke esi tu su savo 

draugais ir kad jΔs esate visada pasireng´ apginti teis¨j^. 

Tu ißdidΩiai paΩadi nubausti ruseli¨ pakalikå. Taip, kol 

kas esi çia Vießpats Dievas, teisiantis ir baudΩiantis, ^sp∂jantis 

ir suteikiantis vilt^. 

GARBÎ MIÍKO BROLIAMS, ÍLOVÎ KARÛYGIAMS, 

VALIO DIDVYRIAMS 

Ûinia, kad vokieçiai perΩeng∂ sienå, pak∂l∂ mus tarsi trimitas. 

Tvarkå Prienuose padar∂me labai greitai, taçiau mΔs¨ 

vadas, tikras smetoninis skautas, tur∂jo rimtesni¨ ketinim¨ 

– visi buvome pasireng´, vos tik atsiras reikalas, verΩtis 

^ Kaunå paçiu greiçiausiu, saugiausiu ir netik∂çiausiu bΔdu. 

Çia mums tur∂jo pad∂ti Lietuvos upi¨ t∂vas ir tautos gyvybini¨ 

gali¨ simbolis – Nemunas. Ûinojome panemuny esant 

kelias rietuves ilg¨ pußini¨ råst¨ ir ketinome plaukti Ωemyn 

plaustu. Èsivaizduoji? N∂ valandos neuΩtruko surißti råstus 

^ daiktå, ir mes leidom∂s ^ ^spΔdingiausiå gyvenimo kelion´. 

Hidroelektrin∂s tuo metu dar nebuvo, tad brolius ißvaduotojus 

up∂ neß∂ smagiai ir be joki¨ kliΔçi¨. Dar saulei 

nenusileidus mes jau buvome ties Íançiais ir susißΔkav´ su 

krante pasteb∂tais vaikigaliais ißk∂l∂me trispalv´. Nor∂dami 

pakelti kaunieçi¨ dvasiå, nusprend∂me ißsilaipinti 

prieplaukoje, ties Vytauto baΩnyçia. 

( 68 ) 


25/3/05, 2:14 AM

Sveikinami dΩiΔgaujançi¨ Ωmoni¨ ißgirdome, kad ir virß 

Karo muziejaus bokßto jau plev∂suoja mΔs¨ v∂liava. Patyr∂me 

ßiok^ tok^ nusivylimå – atrod∂, kad mΔs¨ jau nelabai 

ir reikia. Mieste rus¨ jau nebuvo n∂ kvapo, net koki¨ nors 

atsilik∂li¨. Rusai iß∂jo kaip at∂j´ – staiga ir be dideli¨ pasiruoßim¨. 

Jie buvo svetimi, su niekuo nesusij´ ir dar nesp∂j´ 

apsunkti, tod∂l ir tokie greiti. Taçiau vietiniai draugai 

ir parankiniai ne^steng∂ jud∂ti taip greitai. Mieste buvo 

prasid∂jusi j¨ medΩiokl∂. 

Keletå Ωmoni¨ pasiunt´ ießkoti vyriausios vadaviet∂s, 

sutar∂me susitikti ties miesto kal∂jimu. 

Prieß pat man ateinant ^ bΔr^ jis buvo patyr´s sunk¨ 

susidΔrimå su specialiuoju NKVD daliniu – treçdalis kari¨ 

Ωuvo, o du pateko ^ nelaisv´ gyvi. Vienas j¨ buvo artimiausias 

vado draugas. Netrukus suimtieji iß Prien¨ buvo 

perveΩti ^ Kaunå, ir dabar mes tik∂jom∂s ißvaduoti juos. 

Taçiau mes pav∂lavome ir ^ kal∂jimå. Jis jau buvo uΩimtas, 

kaliniai ißlaisvinti, nors toli graΩu ne visi. Daugel^ jau 

anksçiau buvo ißlaisvinusi gailestingoji mirtis. Aplinkui ßurmuliuojanti 

minia su pasibais∂jimu aptarin∂jo matytus ar 

tik gird∂tus vaizdus. Kai kurie kaliniai buvo nukankinti, 

j¨ kΔnai ißdarkyti, ^ burnas sugrΔsti nupjauti lyties organai. 

Ar tai nebuvo ritualin∂s ΩmogΩudyst∂s? Tik Ωydai gal∂jo 

taip padaryti. 

Ûmon∂s vis labiau aistrino vienas kitå, ßauk∂si dangaus 

kerßto. 

MΔs¨ pergalingo ^plaukimo ^ Kaunå dΩiaugsmas ißsisklaid∂ 

kaip ryto migla virß Nemuno. V∂liavå, su kuria kå tik 

Ωygiavome per miestå, pamaçiau atremtå ^ kal∂jimo sienå. 

– Kur jie? – ißgirdau vos atpaΩ^stamå vado balså. – Negi 

çia neliko n∂ vieno enkav∂disto? 

( 69 ) 


25/3/05, 2:14 AM

ÛYDAI APIPJAUSTÎ MANO GERIAUSIÅ DRAUGÅ 

Í^ kartå ne mano kΔnas paliko mane per kelis Ωingsnius, 

o aß pats palikau j^ apatißkai slinkti iß paskos ir nu- 

∂jau paskui vadå. Keliå rod∂ vietinis vaikinukas. Aß ∂jau 

kartu su kitais taip pat bandydamas kaΩkå ßΔkalioti, aißkinti, 

bet gal∂jau tik siurbti ^ save kit¨ ΩodΩius, Ωvilgsnius, 

neapykantos riksmus, dalyvauti visuotiniame ß∂lsme tik 

savo mintimis ir jausmais, nes mano kΔnas pamirßo pareigå 

bΔti kartu, o gal piktybißkai steng∂si to ißvengti. Taigi 

dabar, prisimindamas visa tai, negaliu bΔti tikras, kå aß 

maçiau savo akimis, o kå tik ißgirdau ar ^sivaizdavau. Atrodo, 

kad ∂jome K´stuçio gatve, paskui pasukome ^ vienå 

iß kiem¨. 

– Jie çia, – pasak∂ vaikigalis. 

Mes ir v∂l ßiek tiek pav∂lavome. Minia buvo apsupusi 

bΔrel^ Ωyd¨ ir atrod∂, kad visi tiesiog linksminasi. Sklido 

armonikos garsai, trΔko tik Dolskio dain¨. Ûyd¨ bΔrelis, 

tarsi scenos darbininkai, buvo uΩsi∂m´ ßvarinimusi. Vienas 

j¨ iß vandentiekio Ωarnos pyl∂ vanden^, keli kiti, vis 

paskatinami ΩiΔrov¨, ^nirtingai mojavo ßepeçiais. Prasçiausiai 

dirbantis gaudavo lauΩtuvu per galvå ir taip ne tik 

perleisdavo kitam savo ßluotå, bet ir padarydavo naujo 

darbo. Taçiau delikaçiai miestietißkas, menißkas, kone dekadentißkas 

poΩiΔris ^ kerßtå nepatenkino ^ minios priek^ 

^siverΩusi¨ mano bendraΩygi¨. 

Ißgirdau vado balså: 

– Jie nor∂jo, kad mes springtume savais bybiais, tai tegu 

dabar patys pasprings çiulpdami Ωarnå su vandeniu. 

Çiulpk lietuvißkå byb^, judoßiau! ÇIULPK, KOL 

NUSPROGSI. 

( 70 ) 


25/3/05, 2:14 AM

Keli vyrai grieb∂ vanden^ laisçius^ Ωydå, o pats vadas 

∂m∂ kißti besiraitançiå Ωarnå ^ jo burnå. 

Dabar jau visi, pamirß´ higienå ßlovinus^ spektakl^, met∂si 

^ priek^ nekantraudami tapti tikr¨ tikriausios orgijos 

dalyviais, kai tykßta kraujas ir ißmatos, o mirties ir pasitenkinimo 

klyksmai susilieja ^ vienå glit¨ gumulå, kuriuo 

paspringt¨ pats Í∂tonas. 

IÍPRIEVARTAUTA LIETUVA ÍAUKIASI KERÍTO 

Perskaiçiau ant sienos, slinkdamas pats sau neΩinoma 

kryptimi. KaΩkod∂l prisiminiau Salom∂jå – kur ji dabar? 

Kaunas buvo laisvas – vieni iß∂jo, kiti dar kaip reikiant 

neat∂jo. Kaunas buvo mΔs¨. Aß sugr^Ωau ^ j^ kaip nugal∂tojas, 

taçiau dabar bandΩiau ^tikinti kojas neßti mane prie 

Nemuno ir atiduoti viskå nuplaunançiam vandeniui. 

Kaunas buvo man svetimas. KΔnas man´s neklaus∂. Blogiausia, 

kad aß netur∂jau ant ko pykti. Man buvo tiktai ßleikßtu. 

Buvo ßleikßtu nuo sav´s, buvo ßleikßtu nuo savo bendra- 

Ωygi¨, savo bΔrio vado, kuriuo Ωav∂jausi mißke ir su kuriuo 

buvome bepradedå nuoßirdΩiai susidraugauti, buvo ßleikßtu 

nuo minios lietuvi¨ ir... buvo ßleikßtu nuo Ωyd¨. 

Ir vis d∂lto kΔnas, tarsi geras arklys pasig∂rus^ ßeimininkå, 

parved∂ mane namo. 

( 71 ) 


25/3/05, 2:14 AM

karo dovana 

Buvo jau v∂lu, taçiau visame name, ißskyrus mano rizalitå, 

pliesk∂ ßviesos. Man prisiartinus, pro didΩiåsias duris 

iß namo ißvirto bΔrys ginkluot¨ vyr¨, tarp kuri¨ atpaΩinau 

Anicetå ir vienå Salom∂jos giminait^ iß kaimo. 

– Ítai ir Viktoras! – pamat´ mane jie vienas per kitå 

∂m∂ dΩiaugtis. – Gaila, kad truput^ pav∂lavai. Nors nieko 

tokio, mes baig∂me tavo ßlovingai prad∂tå darbå. UΩ tavo 

d∂d´ atkerßyta! 

Pra∂jau pro juos vidun. Gird∂jau kaip jie ßΔkçioja ir 

kalba tarpusavy: 

– Nori pats ^sitikinti. Tegu paΩiΔri. Gird∂jau, jis buvo 

tenai per pat^ graΩumå. Taip, visas partizan¨ bΔrys iß Prien¨! 

Pasidarbavo kaip reikiant – n∂r kå ir ßnek∂ti. Tegu! 

Moß∂ Zalmanas gul∂jo lovoje paplΔd´s kraujais. Tåkart 

aß nebuvau jo mirtinai nußov´s, tik suΩeid´s. Dabar 

jau buvo pad∂tas taßkas. 

Aimanuojançi¨ gimini¨ maißalyn∂je nesimat∂ abiej¨ 

dukr¨. Pro praviras duris nu∂jau ^ kitå kambar^. Atrodo, 

buvo tik kå çia atb∂gusios ir stov∂jo viena prießais kitå 

tarsi nor∂damos apsisaugoti nuo viso likusio pasaulio. 

Ißsitraukiau Moß∂s Zalmano pistoletå ir numeçiau ant 

lovos, tarsi d∂l jo ir bΔt¨ kilusi visa ßi sumaißtis. 

– Man karas baig∂si, – pasakiau. – Viså laikå kankinausi 

neΩinodamas, ar nußoviau jΔs¨ t∂vå. Dabar tur∂t¨ palengv∂ti, 

ar ne? Bet jis vis tiek negyvas. Tai prakeikimas. 

( 72 ) 


25/3/05, 2:14 AM

Prad∂jau isterißkai juoktis: 

– Juk bΔt¨ geriau, kad aß bΔçiau j^ nußov´s. Tai bΔt¨ 

tik nesusipratimas, tik nelaimingas atsitikimas! Ir tada 

jΔs bΔtum∂t gal∂jusios man atleisti. Juk jΔs bΔtum∂t man 

atleidusios? Ar bΔtum∂t? O dabar jΔs pasmerktos amΩinai 

neapk´sti. 

Ir tada Rakel∂ Ωengtel∂jo artyn ir sugrieb∂ mano rankå. 

Atrodo, kaΩkå nor∂jo sakyti, bet tik be garso sukrutino 

lΔpas ir pravirko. 

Aß tarsi pabudau. Viskas ∂m∂ stotis ^ savo vietas, pasaulis 

atgavo senåjå tvarkå ir prasm´. 

– Aß pasirΔpinsiu jumis, – pasakiau tvirtu balsu. – Aß 

neleisiu jΔs¨ skriausti. Nuo ßiol tai bus mano pareiga. 

Taigi to paties Moß∂s Zalmano d∂ka netrukus ir v∂l tapau 

konspiratoriumi – tik ß^ kartå sl∂piausi ne aß pats. 

Pasinaudoj´s kovotojo prieß bolßevikus ßlove ir vokieçi¨ 

kalbos Ωiniomis, gavau neblogai apmokamå darbå komisariate. 

Daugiausia vert∂javau ir rengiau ^vairiausius popierius. 

Liepos viduryje suΩinoj´s apie Ωyd¨ ißkeldinimå ^ 

getå, d∂d∂s namo rΔsyje ^rengiau sl∂ptuv´ abiem Moß∂s 

Zalmano dukroms. Sunkiausia pasirod∂ ^kalb∂ti L∂jå, ir 

ji, kaip sak∂, pasiliko tik d∂l Rakel∂s. 

Mano gyvenimas suskilo ^ dienas, skirtas vokieçiams, 

ir vakarus, skirtus Ωydait∂ms. Ûinodamas, kad namuose 

man´s laukia L∂ja ir Rakel∂, gal∂jau be såΩin∂s grauΩimo 

darbuotis amΩinojo Reicho labui. 

Ko taip ΩiΔri ^ mane? Nor∂tum ißgirsti, kå mes veikdavome 

naktimis? 

Nieko! Labai ilgai – nieko. Ar gali ^sivaizduoti dvi tik 

kå subrendusias merginas ir jaunå vyrißk^ paçiame j∂g¨ 

Ωyd∂jime slapta gyvenançius kartu, atsiskyrusius nuo viso 

( 73 ) 


25/3/05, 2:14 AM

pasaulio, tarsi pab∂gusius nuo jo bjaurasties ^ savo paçi¨ 

stropiai saugomå Roj¨. Tikrai, lik´ vieni du su bet kuria 

seserimi, mes netrukus bΔtume ∂m´ ragauti uΩdrausto vaisiaus 

ir buv´ laimingi – bent jau bΔdami kartu. Taçiau jos 

buvo dvi, ir ßitas perteklius mΔs¨ gyvenimå dar∂ nelaimingå 

ir ißkryp∂lißkå, nepaisant to, ar mes laik∂m∂s moral∂s 

norm¨, ar ne ir kokiomis paskatomis vadovavom∂s. 

Ar gal∂tum ^tarti, kad mano paskatos ißgelb∂ti dvi graΩias 

Ωydaites buvo jau tokios blogos? 

Tieså pasakius, pamaΩu aß ∂miau eiti d∂l j¨ iß proto. 

Kai vakare gr^Ω´s namo valgydavau j¨ paruoßtå maistå, 

pasakodavau, kas vyksta mieste ir pasaulyje ir klausydavausi 

j¨ skund¨, kaip yra baisu viså laikå slapstytis, norom 

nenorom imdavau galvoti, kå jos veikia likusios vienos 

be man´s, kå ßnekasi, kå galvoja, ar neguodΩia viena 

kitos ßvelniais prisilietimais, paglostymais, tikromis glamon∂mis, 

apie kurias buvo uΩsiminusi Rakel∂ galbΔt tiktai 

erzindama mane. Kiekvienå kartå êidamas ^ namå aß 

v∂l, tarsi atmintinå nakt^, kai radau Rakel´ savo lovoje, 

panirdavau ^ tå saldΩiå, paslaptingå, virpançiå atmosferå, 

kuri pamaΩu per visas jusles smelkdavosi ^ mane, paversdama 

kiekvienå mint^, judes^, Ωod^ sapno arba literatΔros 

kΔrinio dalimi. Juk to tiesiog negali bΔti! 

Kartais aß tarsi pabusdavau, ißkrisdavau staiga iß ^vyki¨ 

eigos ir nusteb´s Ωvelgdavau ^ stebuklingai perkeistå d∂d∂s 

namo interjerå, stropiai uΩdangstytus langus ir dvi ißblyßkusias, 

saul∂s ßviesos nematançias merginas, badançias mane 

priekaißtingais ir viltingais Ωvilgsniais. Ar tai gal∂jo bΔti 

tas pats namas, ar tai gal∂jo bΔti tas pats gyvenimas? Tu 

ne^stengsi ßito gerai suprasti, Andriau, nes tai tarsi pasakojimas 

apie meil∂s Ωaidimus nekaltam vaikui. Kol gyveni ^p- 

( 74 ) 


25/3/05, 2:14 AM

astå gyvenimå, manai, kad viskas taip ir turi bΔti, ir tik 

netyçia perΩeng´s nematomå ribå, staiga supranti, kad yra 

ir kiti pasauliai, keisti, bauginantys, su kitomis taisykl∂mis, 

kita ^vyki¨ logika. Pradedi dairytis, kurioje vietoje tu padarei 

klaidå, paΩeidei ankstesn´ tvarkå, ir nepasteb∂j´s Ωengei 

anapus veidrodΩio. Bet kelio atgal n∂ra, reikia ißmokti bΔti 

çia, reikia suprasti, kaip elgtis. 

Tik ißmok´s bΔti çia, rasi keliå namo. Ißmok´s bΔti, rasi 

ißeit^. Blogiausia yra nuspr´sti, kad ßitas gyvenimas yra 

netikras, kad tai sapnas, literatΔra, vaidinimas, kuriame 

negalioja jokios taisykl∂s. Sapnas taip pat realyb∂, argi ne? 

Bet ar mes gal∂jome elgtis pagal ankstesnio gyvenimo 

taisykles?! Pagal kokias taisykles mes tur∂jome elgtis: Ωydißkas, 

krikßçionißkas, antΩmogißkas? Aß nor∂jau Rakel∂s, 

aß nor∂jau L∂jos, aß skaiçiau Senåj^ Testamentå. Jos abi ir 

kiekviena atskirai nor∂jo man´s. Taçiau aß stengiausi bΔti 

geras ir moralus. Vießpatie, Ωinoma, aß ir buvau geras! Argi 

po viso to, kå maçiau atplauk´s vaduoti Kauno, aß gal∂jau 

bΔti blogas? 

Nenor∂jau naudotis bej∂gißka j¨ pad∂timi. Juk gal∂jau 

priversti jas daryti viskå, ko bΔçiau uΩsigeid´s, ar beveik 

viskå. Matai, kai visi kartu s∂d∂davome svetain∂je ir viena 

j¨, daΩniausiai L∂ja, garsiai skaitydavo knygå, imdavau 

galvoti, kad slapçia jos ßito ir tetrokßta. Tokios dråsios iki 

karo, dabar jos Ωaid∂ tiktai Ωvilgsniais, balso moduliacijomis, 

tarsi netyçiniais rank¨ prisilietimais. Gal j¨ svajon∂se 

aß tapdavau blogas ir siekdavau meil∂s naudodamasis bej∂gißka 

j¨ pad∂timi? GalbΔt mano Ωiaurumas bΔt¨ sußvelnin´s 

svetimo aplinkinio pasaulio siaubå. Juk tiktai aß gal∂jau 

kankinti jas myl∂damas. 

Bet aß buvau geras. Aß pats nor∂jau klauptis prieß jas 

( 75 ) 


25/3/05, 2:14 AM

ant keli¨. Juk geras, normalus Ωmogus nepuls myl∂tis su 

viena iß mylinçi¨ seser¨, kai kita negali niekur ißeiti. 

Mes kartu skait∂me, Nyç´ ir tai buvo pats didΩiausias 

brutalumas, kurio ißdr^so papraßyti Rakel∂. Prieß tai ji buvo 

paklaususi man´s, kod∂l vokieçiai nekençia Ωyd¨. Aß 

papasakojau apie savo virßininkå, tipißkå baltaplauk^ Hanså, 

kuris vienå kartå, bΔdamas girtas, ißpyßkino ΩiΔr∂damas 

tiesiai ^ mane: 

– Ûinai, kod∂l mes taip elgiam∂s su Ωydais? Laikydami 

juos atskirtus kaip gyvulius iß tikr¨j¨ mes apsaugome save. 

Apsaugome nuo pagundos, nuo begalinio noro krußti 

j¨ moteris uΩuot myl∂tume ir krußtume savas! Tai vienintelis 

prießnuodis. Ûinai, kod∂l Ωydai daugyb´ amΩi¨ klajodami 

ir gyvendami iß svetim¨j¨ malon∂s vis dar neißnyko? 

Ogi tod∂l, kad jie turi puikiå taisykl´: Ωyd∂s vaikas 

visada yra Ωydas! Taip pati silpniausia tauta tampa paçia 

stipriausia. Graikai, rom∂nai, persai, egiptieçiai – visos 

galingiausios tautos ißnyko nuo Ωem∂s pavirßiaus, o jie liko. 

Kuo labiau juos skriaudi ir prievartauji, tuo jiems geriau. 

Juk svetim¨ moter¨ visada ießko stiprieji, o bailiai 

silpnieji tenkinasi savomis. Laim∂tojai gerina pralaim∂jusi¨j¨ 

ras´. Taçiau dabar mes esame protingesni ir nesusimaißysime 

su uΩkariautomis tautomis. Priversti stipriausius 

ir agresyviausius vyrus, tikrus uΩkariautojus ir nuotyki¨ 

ießkotojus krußti savas moteris – ßtai didΩioji uΩduotis. 

Ûinai, Andriau, kå aß supratau pakartoj´s Hanso ΩodΩius? 

Aß supratau, kod∂l gal¨ gale iß tikr¨j¨ ^simyl∂jau 

Rakel´, o ne L∂jå. Juk meil∂ – avantiΔra, ißßΔkis ^prastumui. 

Iß tikr¨j¨ myl∂ti gali tik stiprΔs ir dråsΔs, tu galbΔt 

dar pridurtum – ir blogi! L∂ja buvo labai miela, gera, paprasta 

ir beveik nesiskyr∂ nuo lietuvait∂s. Atrodo, jau sa- 

( 76 ) 


25/3/05, 2:14 AM

kiau, kad ji buvo panaßi ^ Salom∂jå ir dargi ßvelnesnio charakterio. 

Su ja buvo labai malonu bendrauti, taçiau bΔdamas 

ßalia jos aß nejauçiau tokio provokuojançio nerimo, 

kaip ΩiΔr∂damas ^ Rakel´. L∂ja buvo beveik sava, Rakel∂ – 

svetima. Rakel∂s aß visißkai negal∂jau suprasti. Ji buvo svetimos 

man lyties, svetimos tautos ir netgi svetimos pasaul∂- 

ΩiΔros. Viskas joje k∂l∂ man nuostabå ir baim´. 

Kad dr^sçiau jå myl∂ti, tur∂jau bΔti stiprus. Esant ^prastoms 

aplinkyb∂ms aß tikriausiai bΔçiau nuo jos pab∂g´s, 

Èprastomis aplinkyb∂mis dauguma Ωmoni¨ nedr^sta griauti 

savo saugumo ir iß tikr¨j¨ myl∂ti. Gal¨ gale meile jie pavadina 

tai, kas jiems ir sutrukd∂ jå patirti – saugumo jausmå, 

atsirandant^ turint ßalia tå vadinamåjå giminingå sielå, 

savå Ωmog¨, savo antråjå pus´, kuri ir måsto, ir elgiasi 

visißkai nusp∂jamai. 

BAILIAI MYLI TIKTAI SAVUS 

Kod∂l Rakel∂ taip susidom∂jo Nyçe? Nor∂jo geriau pa- 

Ωinti savo prießus? Nyç´ ji pati su uΩsidegimu skait∂ garsiai, 

retkarçiais perverdama mane negailestingu tamsi¨ 

aki¨ Ωvilgsniu. Ji tarsi sak∂: Tai ßtai kokie jΔs – vyrai, arijai, 

filosofai! 

Klausyk, Andriau, ar tik Zaratustros lΔpomis nekalba 

ne^gyvendinta, o gal ir atstumta meil∂? Ar tik jis nebuvo 

per didelis idealistas, kad gal∂t¨ iß tikr¨j¨ myl∂ti, o tada 

liko tik viskå sukritikuoti? Nyç∂ buvo bailys, tod∂l ir sukΔr∂ 

dråsos filosofijå. 

L∂ja nor∂jo skaityti kå nors maΩiau erzinti, bet mes jos 

neklausydavome. Taigi bent ßiuo klausimu aß labiau sutardavau 

su Rakele. 

– Aß ißkeisçiau viså Vakar¨ dΩiaugsmå ^ rusißkå bΔdå 

( 77 ) 


25/3/05, 2:14 AM

Δti liΔdnam, – skait∂ ji. – Argi toks dvasios poetas gal∂jo 

^kv∂pti faßistus ir netgi nukreipti juos Ωygiuoti ^ Rusijå? 

– Bet juk mes ir kalbame apie meil´ ir neapykantå, – 

prisimenu ßyptel∂j´s. 

– Jeigu visi karai kyla iß meil∂s, – nusprend∂ sukritikuoti 

mane Rakel∂, – tai meil∂ yra blogis. 

– Karus ir prievartå kelia neißsipildΩiusi meil∂, – pasakiau. 

– Labai ^domu ir keista, – staiga kaΩko apsidΩiaug∂ Rakel∂. 

– Man atrodo, kad tai – blogio ißteisinimas. Blogis 

yra neißsipild´s, atstumtas g∂ris! Vadinasi, ne pats blogis 

yra kaltas d∂l savo blogumo. Jis – tik nuskriaustas g∂ris. 

– Kaltos bΔna aplinkyb∂s, – Ωvelgdama ^ mane ir tarsi laukdama 

pritarimo pasak∂ L∂ja. – Pasaulis neatitinka meil∂s d∂sni¨. 

Jis amΩinai trukdo ir prießinasi. Ûmon∂s nekalti. 

– JΔs tapote tikromis filosofijos student∂mis, – nusijuokiau. 

– Bet nepamirßkite, kad ißprotauti teiginiai yra labai 

slidΔs ir pavojingi. Taip måstant padaroma ißvada, kad 

didΩiausias vis¨ nelaimi¨ kaltininkas – pats ponas Dievas 

arba kad jo ißvis n∂ra. Tada Ωmogui belieka gerinti ir keisti 

pasaul^, bet ne save. Pasaulis yra Dievo klaida, jo atsiradimas 

– kosmin∂ katastrofa, ir tik Ωmogus gali tå klaidå 

ißtaisyti. 

– Tai vadinasi Íevira – ind¨ skilimas. D∂l jo atsirado 

blogis, – keistai pakiliai ißtar∂ Rakel∂. – Kad j^ ^veiktume, 

mums reikia pakyl∂ti, sudvasinti Ωemißkåj^ materijos pasaul^. 

Ar ne kilni Ωmogaus pareiga? Sukurti Roj¨ Ωem∂je – 

tai sakydavo ir mΔs¨ t∂tis. Argi blogai? 

Ir Ωinai, Andriau, kå aß supratau, Rakelei pamin∂jus Íevirå, 

at∂jusiå iß kabalos? Juk mΔs¨ civilizacijos esmi¨ esm∂ 

– Ωmogus, taisantis Dievo klaidas. Toks ir yra naujasis 

herojus. 

( 78 ) 


25/3/05, 2:14 AM

ÛMOGUS – DIEVO ATPIRKÎJAS 

Ne Dievas gelbsti Ωmog¨, o Ωmogus turi ißgelb∂ti pasaul^ 

ir galbΔt pat^ Dievå. 

Talmude pasakyta, ißgelb∂j´s vienå sielå, ißgelb∂si viså 

pasaul^, o aß buvau nusiteik´s gelb∂ti netgi dvi Ωydaites, 

taçiau tuo metu ∂miau kalb∂ti visißkai neapgalvoj´s, netik∂tai 

paçiam sau. Tiesiog uΩsinor∂jau parodyti intelekto 

pranaßumå, j∂gå, imtis prievartos. 

– Ûemißko Rojaus utopija ir yra didΩiausia blogyb∂, kelias 

^ Ωmonijos praΩΔt^, – pasakiau. – Arba tu kovoji su 

blogiu savyje, arba – su blogiu ißor∂je. Visißkai prießingos 

kryptys, ar ne? Kuo Ωmogus maΩiau tobulas, tuo labiau jis 

verΩiasi tobulinti pasaul^. Ißminçiai sako: pakeisk pats save, 

ir nereik∂s keisti pasaulio. 

– Tai tik prisitaikymas, – atßov∂ Rakel∂. – Gal tai ir 

ißmintinga, bet l∂kßta ir nedvasinga! 

– Tai esminis Ωmonijos klausimas, – pasakiau, – ar reikia 

keisti pasaul^, ar priimti j^ tok^, koks yra? 

– ÛiΔrint kaip keisti! – piktai ßΔktel∂jo Rakel∂. – Íitas 

karas irgi keiçia pasaul^. Bet jei vokieçiai ims valdyti visus, 

ar ir tada tu sakysi, kad reikia prisitaikyti ir kovoti su 

blogiu savyje, o ne ißor∂je? Jei dabar ^siverß koks banditas 

ir ims mane prievartauti, ar tu v∂l kovosi su blogomis mintimis 

savyje? 

KaΩkod∂l nusijuokiau: 

– Atsimenat, aß prisiekiau jus globoti ir saugoti. Tå ir 

darau, ar ne? 

– Tai prießtarauji pats sau! 

– Çia ne apie tai. Aß nor∂jau pasakyti, kad gamtoje blogio 

n∂ra. J^ ^neßa Ωmogaus atsiradimas. Pasaulis yra geras, 

arba – nei geras, nei blogas. 

( 79 ) 


25/3/05, 2:14 AM

– LiΔtas, draskantis ∂riukå – tai gerai? 

– Nei gerai, nei blogai, kol veikia tik gamta ir natΔralΔs 

instinktai. Blogis atsiranda såmon∂je. Blogis – såmon∂s 

vaisius. 

– Ûmogus, Ωudantis ∂riukå – tai jau blogai? 

– Taip. 

– Nesåmon∂, – pasipiktino Rakel∂, – kaip ta pati ∂riuko 

ΩΔtis gali bΔti ir gera, ir bloga?! 

– Tå ir reik∂jo ^rodyti, – apsidΩiaugiau. – Pasaulyje n∂ra 

blogio, jis – tik Ωmoguje. Kad jis gal∂t¨ atsirasti, bΔtina 

pasirinkimo laisv∂. N∂ra laisv∂s, n∂ra ir blogio. Gamtoje 

laisv∂s n∂ra. LiΔtå instinktai valdo neißvengiamai. O aß 

galiu gyventi su dviem patraukliomis merginomis, bet j¨ 

neliesti. Ûinoma, tai mane kankina. Ir man tai blogai. Bet 

aß svarstau, kad kitu atveju galbΔt bΔt¨ dar blogiau. Aß 

manau, kad renkuosi maΩesn´ blogyb´. Tik menkystos ir 

demagogai sako, kad renkasi tarp g∂rio ir blogio. Gyvenime 

visada renkamasi tarp didesnio ar maΩesnio blogio. 

Jeigu aß nußauçiau banditå, bandant^ ißprievartauti Rakel´, 

tai tikrai nebΔt¨ g∂ris. Bet aß tai padaryçiau. 

– Tikrai? 

– Tikrai. Taçiau nevalia pamirßti, kad didvyriai ßlovinami 

ne uΩ gerus, o uΩ blogus darbus – uΩ j∂gå ir valiå, kai 

reikia bΔti blogam! 

– Pagavau! – ßΔktel∂jo Rakel∂. – Anot tav´s, pasaulis 

yra blogas. Çia visi veiksmai daugiau ar maΩiau blogi. 

– Blogas ne pasaulis. Bloga tik såmon∂. Tai ji turi tobul∂ti. 

PaΩindama tieså, ji renkasi vis geresnius, vis maΩiau 

blogus kelius. Visa, kå Ωmonijos såmon∂ daro su pasauliu, 

vertinga tik tiek, kiek ji tobul∂ja pati. 

– GalbΔt ji pasieks tobulumå tik sunaikinusi pasaul^? 

( 80 ) 


25/3/05, 2:15 AM

– GalbΔt. Bet aß nepervertinçiau veiksm¨. Íventaisiais 

daΩniausiai tampama d∂l to, kas nepadaroma, tiksliau – 

kas absoliuçiai atsisakoma daryti. 

– PavyzdΩiui? 

– PavyzdΩiui, Kristus, nors jis ir ne ßventasis. Tur∂damas 

galios, jis atsisak∂ ja pasinaudoti, apsiginti ir tapti 

valdovu ßiame pasaulyje. 

– Kaip ir tu ßiame name? – vylingai ßyptel∂jo Rakel∂. 

Netik∂tas sugretinimas ir ßvelni paßaipa visißkai ißmuß∂ 

mane iß v∂Ωi¨ – tarsi visi mano perskaityti Nyç∂s tomai 

∂m∂ juodais varnais plasnoti apie mano galvå ir krankti: 

Íitas nuo maΩens tau ^kaltas idealas paralyΩiuoja gyvenimo 

geismå, o noras myl∂ti tampa kançia. Jos nori tav´s, 

tu nori j¨, taçiau jΔs s∂dit ir nuobodΩiais veidais diskutuojat 

apie g∂r^ ir blog^. Tu kovoji prieß gamtå! Netapk vienu 

iß t¨ nieking¨ moral∂s ßliuΩ¨, kurie taip ir nusibaigia nepaΩin´ 

nei sav´s, nei gyvenimo. 

Aß pasipurçiau. 

– Iß tikr¨j¨, – pasakiau, – aß neseku Kristumi. Taçiau aß 

nenoriu ^skaudinti vienos iß jΔs¨. 

– Èskaudinti n∂ra pats blogiausias dalykas. 

Taip, Rakel∂ buvo teisi! Aß tur∂jau pasirinkti. Baim∂ 

rinktis – blogiausia. Íita baim∂ mane viså laikå ir stabd∂, 

o ne moral∂s normos. Kristus visada rinkosi, o ne lauk∂, 

kol viskas savaime ißsispr´s. Tod∂l jis yra ne silpnumo, bet 

tikrosios j∂gos simbolis. Nors Antikristo autorius ir teisus 

griaudamas silpn¨j¨ ^sitikinimus. Bet jis nesuprato paties 

Kristaus. Nes iß tikr¨j¨ JÎZUS NEBUVO IDIOTAS. 

Bet juk Nyç∂ – tai Antikristas, kur^ reikia paΩinti, kad 

suprastum Krist¨. Jis – Kristaus ßeß∂lis, kaip ir visa Vakar¨ 

civilizacija yra krikßçionyb∂s ßeß∂lis. 

( 81 ) 


25/3/05, 2:15 AM

Kod∂l Nyç∂ sugeb∂jo pasiekti tokias gelmes? Tod∂l, kad 

jis band∂ ißlaisvinti sielå iß moral∂s kal∂jimo! 

Tå aß supratau Ωvelgdamas ^ Ωvaki¨ ßviesoje virpant^ 

Rakel∂s veidå. Ne, aß nebegal∂jau daugiau laukti, kad kuriå 

nakt^ prasivers mano kambario durys ir pro jas tyliai 

^slys graΩioji Ωydait∂. 

GalbΔt mano apsisprendimas atsispind∂jo mano akyse, 

nes Ωvilgter∂jusi ^ jas Rakel∂ staiga nustojo skaityti. Kur^ 

laikå ji ΩiΔr∂jo tarsi maΩa mergait∂ pakreipusi galvå, paskui 

met∂ knygå ant stalo ir paklaus∂: 

– Negi tau nepatinka n∂ viena iß mΔs¨? 

Vießpatie, Andriau, kå aß gal∂jau jai pasakyti! 

– Argi nematyti, kad aß esu beprotißkai ^simyl∂j´s jus abi? 

– Tai ir blogai, – atkirto Rakel∂, – kuriå nors vienå tur∂tum 

myl∂ti labiau. 

Ji gana rΔsçiai surauk∂ antakius ir paΩvelgusi ^ L∂jå v∂l 

atsisuko ^ mane. 

– GalbΔt taip ir yra, – atsakiau. – Taçiau aß nedr^stu 

pasakyti, nes antroji taip pat man labai svarbi. 

Seserys susiΩvalg∂ ir nusißypsojo viena kitai. 

– Mes esame sugalvojusios vienå dalykå, – ßiek tiek nedråsiai 

prabilo Rakel∂. – Tu vis tiek turi pasirinkti, kuriå 

myli labiau. Taçiau bΔtent tos tu negal∂si liesti, kol mes 

esame uΩdarytos ßitame kal∂jime! 

– Kas çia per keistenyb∂s!? – nustebau. 

– Ne, visai ne keistenyb∂s. Mes labai ilgai svarst∂me. 

Juk antroji, atstumtoji siaubingai kankint¨si ir bΔt¨ priversta 

iß çia b∂gti. Tai per daug pavojinga. 

– Man reikia pagalvoti, – pasakiau. 

– Puiku! – kaΩkod∂l apsidΩiaug∂ Rakel∂. – Bus gerai, 

jeigu apsispr´si iki rytdienos vakaro. 

( 82 ) 


25/3/05, 2:15 AM

Tåkart ißsiskirst∂me ^ savo kambarius anksçiau nei paprastai. 

Atsigul´s ir prad∂j´s galvoti apie netik∂tå pasiΔlymå, 

neΩinojau dΩiaugtis ar nerimauti. KΔno kankyn∂ tur∂jo 

pagaliau baigtis, bet ar neprasid∂s nuo tada dar didesn∂ 

sielos kançia? Viskas bΔt¨ aißku, jeigu aß vienå seser^ 

bΔçiau myl∂j´s, o kitai nieko nejaut´s. Tada, Ωinoma, bΔçiau 

pasirink´s ßventå melagyst´ ir pasak´s, kad myliu antråjå. 

Taçiau mane trauk∂ jos abi. Trauk∂ abi, nors kaip jau 

sakiau, Rakel∂ buvo paslaptingesn∂. 

NEBÔK GERESNIS NEI GALI 

Iß ryto ant savo stalo radau popieriaus lapå su uΩraßu 

didΩiosiomis raid∂mis. Apmåstymams tur∂jau dar viså darbo 

dienå. Raßtelis nelabai kå pakeit∂ – ir taip buvo aißku, 

kad teisingas prisipaΩinimas bΔt¨ amoralus. Neabejojau, 

kad raßtel^ paraß∂ Rakel∂. Bet gr^Ω´s namo suvokiau ne- 

^vertin´s L∂jos. 

– Viså nakt^ nemiegojau ir supratau, kad mes elgiam∂s 

labai blogai, – pasak∂ ji vos susirinkome ^ svetain´. – Taip 

vis tiek neißlaikysime draugyst∂s. Be reikalo leidausi ^tikinama 

Rakel∂s. Nenoriu dalyvauti ßiame Ωaidime. 

– Tai kå tu siΔlai? – vos sutvardΩiau nevalingå pykt^. 

– NeΩinau. Tikrai neΩinau. – L∂ja papurt∂ galvå ir ßvelniai 

mostel∂jo ranka. – Tada geriau jau dalintum∂m∂s tave 

abi, kaip tos seserys JokΔbå Íventajame Raßte. Gal neveltui 

mes gavome tokius vardus? 

– Çia tai bent geroji L∂ja, – sußuko Rakel∂. – Tuojau 

imsime kelti orgijas. Paklausk Viktoro, ar gyventi iß karto 

su dviem moterim leidΩia jo religija ir principai. 

– Bet mes jau ir taip gyvename, – ßvelniai atkirto vyresnioji. 

– Jis mumis rΔpinasi, ißlaiko, o mes abi jam neabejingos. 

( 83 ) 


25/3/05, 2:15 AM

L∂ja staiga pri∂jo prie man´s, prisiglaud∂ ir pabuçiavo. 

Apkabinau jå ir nusijuok´s paΩvelgiau ^ Rakel´. Tieså pasakius, 

jinai juk nor∂jo paprasçiausiai apgauti savo vyresniåjå 

seser^. 

– Prasideda! – Rakel∂ perv∂r∂ mus abu ugningu Ωvilgsniu 

ir ißb∂go ^ kitå kambar^. 

Dur¨ trinktel∂jimas buvo tarsi Ωenklas, ißlaisvin´s ilgus 

m∂nesius mumyse kalintå aistrå. Paß∂lusiu meil∂s vakaru 

ir naktimi mes tarsi baud∂me blogåjå Rakel´, sugalvojusiå 

tok^ egoistin^ planå vienai tur∂ti mano meil´, vargßei L∂jai 

palikus tik sapnus ir svajones. 

Kå ir sakyti, Andriau, mΔs¨ kΔnams nereik∂jo daug pastang¨ 

paΩinti vienas kitå, jie dar neßiojosi pirmosios nakties 

prisiminimå. Juk jie ilgai ir kantriai lauk∂, tykojo tinkamos 

akimirkos, buvo nuolat pasireng´ atsiduoti vienas 

kitam. 

Taip mes ißtais∂me Rakel∂s sumanymo klastå tiesiogiai 

j^ ^gyvendindami. Ji pati liko nepasiekiama sielos mylimåja, 

o L∂jai atiteko visa kita. 

Ûinai, kai aß retkarçiais susimåstau apie tikråj^ moterißkumå, 

visada prisimenu t¨ dien¨ L∂jos kΔnå – dievißkå, 

ideal¨, be joki¨ trΔkum¨. Ji bΔt¨ buvusi tikra deiv∂ – taip, 

jei tik bΔt¨ tur∂jusi daugiau ißdidumo. Taçiau bΔti pakankamai 

ißdidΩiai jai neleido ßalia esanti jaunesnioji sesuo – 

berniokißka, ne visai taisykling¨ bruoΩ¨, taçiau kaΩkokiu 

nesuprantamu bΔdu sugebanti nuolatos pabr∂Ωti savo nenusakomå 

pranaßumå. 

L∂ja iß tikr¨j¨ atitiko Zaratustros moters idealå. Visos 

jos paslaptys, visi klausimai tur∂jo vienå atsakymå – kΔdikis. 

È Rakel∂s klausimus atsakym¨ nebuvo – bent jau aß j¨ 

neΩinojau. 

( 84 ) 


25/3/05, 2:15 AM

GalbΔt tod∂l jau kitå dienå puoliau prieß Rakel´ ant 

keli¨ ir prisiekiau amΩinå meil´. 

Patik∂k, Andriau, mΔs¨ gyvenimo reΩisierius yra didelis 

ßelmis. Jis niekada nepraleis n∂ menkiausios progos 

sukurti situacijå, kuri atskleist¨ viså mΔs¨ dviprasmißkumå, 

o koks nors mintyse atrod´s tinkamas veiksmas, vos 

∂mus j^ ^gyvendinti, tapt¨ pasigail∂tinas. 

– Patik∂çiau tavimi, jei tu bΔtum blogas, – pasak∂ Ωengtel∂jusi 

^ ßonå nuo man´s Rakel∂. – Taçiau aß Ωinau, kad 

esi geras. Tod∂l tu kalbi apie meil´ iß pasigail∂jimo. 

GERIEJI MYLI IÍ GAILESÇIO 

– Betgi dabar ir ^vyko tai, kas tur∂jo ^vykti pagal susitarimå, 

– bandΩiau ginçytis vis dar klΔp∂damas. – Aß prisipaΩ^stu 

tau meil´! Argi tai ne daugiau uΩ pasimyl∂jimå? 

– Ûodis daugiau uΩ veiksmå?! – piktai nusißaip∂. 

– Dabar ißeina netgi geriau, nei bΔt¨ pagal susitarimå, 

– pasakiau stodamasis ir bandydamas jå apkabinti. – Mums 

nieko n∂ra uΩdrausta. 

Tai jå prajuokino, ir aß vos neprad∂jau dΩiaugtis pergale. 

Taçiau tai nebuvo susitaikymo juokas. 

– Aß nesidaliju meile, – pasak∂ Rakel∂, – juo labiau su 

seserimi. Ji visada buvo pirmesn∂. 

– Palauk! – dar sp∂jau sugriebti jå nueinançiå. – Tai bΔk 

vienintel∂. 

Ji Ωvelg∂ labai ^d∂miai: 

– Tada prisiek, kad pasibaigus karui vesi mane. 

Tai buvo netik∂ta. Atmintyje ißkilo Salom∂jos vaizdas – 

buvome kaip tik jos kambaryje. Apsidairiau tarsi ießkodamas 

pagalbos ir tarpdury pamaçiau L∂jos galvå. 

Rakel∂ apsisuko ir iß∂jo. 

( 85 ) 


25/3/05, 2:15 AM

– Bijau, kad ji nesugalvot¨ b∂gti, – po kiek laiko pasak∂ 

vyresnioji sesuo. – Ar ten ^manoma ne^kliΔti? 

– Beveik ne^manoma, – atsakiau. – Ji pasmerkt¨ save. 

Gal man priΩad∂ti jå vesti? 

L∂jos veide viena po kitos keit∂si nuotaikos. Ji net nesisteng∂ 

nuo man´s j¨ sl∂pti. Atrod∂, ji ßypsosi ir verkia 

vienu metu. 

– Ji teisi. Tu per daug geras. 

– Ar tik aß? – paklausiau. – Ar tu labai kankintumeisi, 

jei aß myl∂çiausi ir su ja? 

– Aß ne tokia kaip Rakel∂, – pasak∂ ji. – Bet aß nor∂çiau, 

kad tu vestum mane. Taçiau dabar turime jå ißgelb∂ti. 

PaΩad∂k vesti mane, paΩad∂k vesti jå, o kai karas baigsis, 

darysi kå tinkamas. Juk tai mes esame tavo kalin∂s, o 

ne tu – mΔs¨. 

Tokios tokel∂s, Andriau, dar ir dabar prisimin´s ßiuos 

ΩodΩius negaliu atsiΩav∂ti. Iß tikr¨j¨ moteris, trokßtanti 

tik meil∂s ir kΔdikio, yra gera moteris. Bloga ji darosi tik 

tapdama daugiau nei moterimi. Ar supranti mane? 

Taigi aß prisiekiau joms abiem. Ûinoma, tai buvo daug 

lengviau nei prisiekti kuriai nors vienai. Taçiau Rakel∂ vis 

tiek vaikßçiojo pasipΔtusi ir neprieinama. Mes su L∂ja 

dΩiaug∂m∂s ilgu medaus m∂nesiu ir tod∂l netur∂jau laiko 

per daug d∂l to jaudintis. Svarbiausia, kad Rakel∂, atrodo, 

nesiruoß∂ ißkr∂sti kå nors netik∂ta, o mes, be to, steng∂m∂s 

kuo maΩiau jå erzinti ir abipusiam ßvelnumui atsiduodavome 

tik lik´ dviese. Toks Ωaidimas sl∂pyn∂mis dar 

labiau mus âudrindavo. Aß kaip ^manydamas ßokin∂jau 

apie Rakel´, L∂ja taip pat jai visaip pataikavo. 

MΔs¨ vakariniai skaitymai trise tapo retesni. Rakel∂ visai 

( 86 ) 


25/3/05, 2:15 AM

atsisak∂ pati skaityti, tiktai klausydavosi ir viså laikå atrod∂ 

labai susimåsçiusi. Nor∂damas palengvinti L∂jai, prad∂jau 

skaityti ir aß, nors anksçiau to nedarydavau. Bet man 

labiau patikdavo kå nors aißkinti, komentuoti, ^Ωiebti ginçå. 

Taçiau Rakel∂ laikydavosi nuoßalyje arba rengdavo nedidelius 

ißpuolius, nor∂dama mane nuginçyti. 

Netik∂tai ji ∂m∂ darytis vis didesn∂ Nyç∂s gerb∂ja. Gali 

^sivaizduoti? 

Ir, Ωinoma, Rakel∂ ypaç Ωav∂josi tomis vietomis, kur 

prakeiktasis genijus visaip dergliojo vokieçi¨ tautå. Kartå 

ji pri∂jo prie man´s laikydama savo moksleivißkå citat¨ 

såsiuvin^ ir pasak∂: 

– Ítai, perskaityk! 

Aß nepakençiu ßitos ras∂s, tarp j¨ visada esi blogoje kompanijoje. 

Bendravimas su vokieçiais Ωemina. Jie neturi distancijos 

jausmo. 

Vokißka dvasia – tai mano pagadintas oras: aß sunkiai 

kv∂puoju ßitoje psichologin∂s neßvaros atmosferoje. Kai 

tautos psichologija tokia neßvari, kai (svarbiausia!) n∂ra 

noro susivokti savyje, kokia gali bΔti dvasios gelm∂? 

Visi didieji pastar¨j¨ keturi¨ amΩi¨ nusikaltimai kultΔrai 

guli ant vokieçi¨ såΩin∂s! Ir visada d∂l vienos prieΩasties: 

iß realyb∂s baim∂s, kuri kartu reißkia ir teisyb∂s baim´, 

ir j¨ vadinamåj^ idealizmå. 

Tai vokieçiai su savo nacionalizmu praΩud∂ Europos renesanså 

ir galimå jos vienyb´. 

Vokieçiai, kaip ir moterys, neturi jokio pagrindo. 

Ûinai, Andriau, Rakel∂ buvo teisi. Tauta privalo tur∂ti 

moters charakter^, kad gal∂t¨ aukßtinti ir sekti taip jå niekinant^ 

pranaßå. Vokieçiams iß tikr¨j¨ reik∂jo bizΔno, ir 

( 87 ) 


25/3/05, 2:15 AM

juo tapo Ωydißko, o gal slavißko, kraujo turintis austrijokas 

Adolfas. Toje pat terp∂je gim∂ ir psichoanaliz∂, pad∂jusi 

vokieçiams ißreikßti save. Faßizmo demonas pagaliau 

ißl∂k∂ ^ laukå. Karas visada yra psichoterapija, o ypaç dvasinis 

karas, kuris ir buvo atidav´s ^ mano rankas dvi nuostabias 

Ωydaites. 

( 88 ) 


25/3/05, 2:15 AM

ßokantis dievas gelbsti, 

taçiau ne visus 

Atsisveikindamas ryte aß beveik bΔdavau tikras, kad gr^- 

Ω´s po darbo komisariate rasiu jas laukiançias toje paçioje 

vietoje, neißvengiamai laukiançias, nes aß buvau j¨ ßeimininkas, 

jos visißkai priklaus∂ nuo man´s, priklaus∂ man. 

Ûinai, ankstyvojoje vaikyst∂je, prisiklaus´s mamos pasak¨ 

ir dar nenor∂damas uΩmigti, aß imdavau kurti savas 

istorijas. DaΩnai tai buvo tos paçios pasakos, tik gerokai 

tikrovißkesn∂s ir pritaikytos mano asmeniui. Aß tapdavau 

herojumi, karΩygiu, valdançiu pilis ir darançiu visa, kas 

patinka. Aß m∂gdavau per karo Ωygius pasigrobti kokiå 

princes´ ir ^kalinti jå savo pilies poΩemiuose. 

Dabar aß realyb∂je tur∂jau dvi princeses karo belaisves. 

KAI DIEVAS NORI NUBAUSTI ÛMOGË, 

JIS IÍPILDO JO SVAJONES 

Tåkart pabudau vidury nakties visas ßlapias nuo prakaito. 

L∂ja miegojo ^sikniaubusi ^ mane ir dar uΩmetusi 

vienå rankå ant kaklo. Taçiau aß pabudau ne d∂l jos. BΔna 

sapn¨, kurie tiesiog priverçia pabusti, bet ne d∂l kokios 

nors baim∂s ar bjaurumo, o tarsi leisdami j^ suvokti, ^sisåmoninti, 

apgalvoti. Ar tau teko staiga pabusti iß miego 

vidury nakties absoliuçiai blaivia galva ir protu, veikiançiu 

taip ^temptai, lyg bΔtum tik kå ne miegoj´s, o Ωaid´s 

ßachmatais? Taip prabud´s ißkart imi prisiminti sapnå, kurio 

vaizdus ir ^vykius viså laikå tarsi lyd∂jo tavo komenta- 

( 89 ) 


25/3/05, 2:15 AM

as. Vaizdai nutrΔko, taçiau komentaras t´siasi ir pabudus. 

Tu sapnavai ir aißkinai tå sapnå dar sapnuodamas, 

vienu metu. Pabundi, kad suvoktum tå suvokimå. 

Paskutin∂je ilgo sapno stadijoje, kurioje aß keisçiausiomis 

aplinkyb∂mis blaßkiausi po komendantΔrå su savo virßininku 

Hansu, stengdamasis padaryti tvarkå Ωmoni¨ prisigrΔdusiose 

patalpose, staiga ∂miau justi, kad mano pastangos 

kaΩkå daryti keiçia ir mane pat^, tarsi mane pamaΩu 

uΩvaldyt¨ kita, svetima agresyvi j∂ga tarsi koks demonas. 

Laiku suvok´s pavoj¨, ^stengiau ißsivaduoti ir tuoj pat pasijutau 

beskriejås virß kariaujançio pasaulio, tokio groteskißko 

Europos Ωem∂lapio, neßamas neΩemißkos j∂gos, kuri 

iß pradΩi¨ lyg ir buvo sukelta ano demono, nors tur∂jo 

bΔti jo prießingyb∂. Iß pradΩi¨ aß tarsi nor∂jau pab∂gti, taçiau 

po ilg¨ ir ne^manom¨ nors kiek tiksliau apsakyti vingi¨ 

pagaliau suvokiau, kad ßi kelion∂ – tai ne b∂gimas nuo 

kaΩko sunkiai ^vardijamo, o vijimasis, ießkojimas, noras 

suprasti tå, kas iß pradΩi¨ taip labai gåsdino. Atsirado bravΔrißkas 

dråsos pojΔtis, jΔra tikråja ΩodΩio prasme tapo iki 

keli¨, o aß bridau per jå. SprendΩiant iß kontΔr¨, tai buvo 

VidurΩemio jΔra, uΩ jos prasid∂jo dykuma. Hansas v∂l atsirad´s 

ßalia pasak∂: TOKIA TURÎJO BÔTI TIKROJI MÔSË 

ÛYGIO KRYPTIS. Ûinojau, kad galvoje jis turi Treçiåj^ Reichå. 

Tada mes abu ∂m∂me leistis ^ poΩem^, ^ sm∂lyje lentin∂mis 

sienomis sutvirtintas kasyklas. Îjome erdviomis tarsi 

nenaudojamos gamyklos cechai ßachtomis, taçiau pro uΩkaltus 

langus ar tiesiog pro nelabai tvirtas lentines sienas ^ 

vid¨ be perstojo skverb∂si sm∂lis. Atrod∂ lyg bΔtume patek´ 

^ sm∂lio laikrod^, ^ tå jo dal^, kuriå viså tuojau pripildys 

nenumaldomai byrançios smiltys. Íitå supratus, uΩliejo 

klaikuma – buvome spåstuose, taçiau ^ priek^ sp∂jamo iß- 

( 90 ) 


25/3/05, 2:15 AM

sigelb∂jimo link var∂ jau kuris laikas ausyse skambantis 

m^sl∂s ^minimas: 

ANAPIS, ANAPIS 

Mes j^ radome kaip paminklå iß suakmen∂jusio, sustingusio 

sm∂lio – padaras, ßiek tiek panaßus ^ ant uΩpakalini¨ 

koj¨ tupint^ ßun^ ar katinå ilgu liemeniu ir kaklu. Tai buvo 

demonas, kuris pagaliau ^gijo formå, buvo atpaΩintas ir 

^vardytas: 

ANAPIS 

Ir pabudus mano smegenys kartojo ßitå vardå. Kå jis reißkia? 

Ar tai – mirties simbolis? Ar aß gerai j^ ^sid∂m∂jau? 

Ir vis d∂lto tai nebuvo koßmaras. Ûinojau, kad ßis sapnas 

buvo vertinga, svarbi Ωinia, atsakymas, kuris neuΩdengia 

aki¨ ^ amΩinåjå paslapt^. 

Jauçiausi sustipr∂j´s. Tur∂jau ißlipti iß lovos ir uΩsiraßyti 

tå Ωod^: Anapis. 

Kambaryje buvo per karßta, tod∂l ßiek tiek prav∂riau 

langå ir pasukau ^ virtuv´ atsigerti. Nustebino keisti garsai, 

sklindantys iß gretimo kambario, kuriame buvo ^sikΔrusi 

Rakel∂. Prikißau aus^ prie dur¨. Prislopintas balsas 

melodingai deklamavo man nesuprantamus ΩodΩius, lyg 

maldå, lyg uΩkeikimus ar prakeiksmus. Prav∂r´s plyßel^, 

plevenançioje Ωvaki¨ ßviesoje pamaçiau klΔpançiå Rakel´, 

kurios vienintelis apdangalas buvo ilgi, kaip smala tamsΔs 

plaukai. È∂jau vidun. Langai, Ωinoma, buvo uΩdaryti, 

uΩuolaidos uΩtrauktos ir tod∂l tvankuma buvo beveik nepakeliama. 

Atrodo, Rakel∂ buvo ißtikta ekstaz∂s. Jos kΔnu 

sruvo prakaitas, kartais ji suvirp∂davo ir giliai atsidusdavo. 

Prisiminiau, kaip prieß karå mes trise Ωaisdavome 

( 91 ) 


25/3/05, 2:15 AM

ßituos Ωaidimus, ir tyliai atsis∂dau. Ji deklamavo dar kelias 

minutes, paskui atsitΔp∂ ant kuln¨. Buvo pasakißkai 

graΩi. Jos kΔnas, jau visißkai subrend´s, dvelk∂ meil∂s ilgesiu 

ir nekaltyb∂s paslaptimi. Rijau j^ akimis, pasiduodamas 

beprotißkam geismui. Pri∂jau ir palieçiau ranka jos 

plaukus. Rakel∂ nulenk∂ galvå, ir delnais uΩsidengusi veidå 

pasipurt∂: 

– Nekençiu tav´s. 

Atitraukiau rankå. 

– Nekençiu tav´s, – pakartojo, bet nenoriu mirti nepa- 

Ωinusi kΔnißkos meil∂s. Nenoriu mirti ißprievartauta. Jauçiu, 

kad vokieçiai mus tuoj suras. Jauçiu, kad laiko liko 

nebedaug, kad laiko jau visai n∂ra. 

Ji staiga ißsities∂ ir visu kΔnu pasisukusi ^ mane sukuΩd∂jo: 

– Man nereikia tavo priesaik¨. Man reikia tiktai tav´s. 

Imk mano neapykantå ir baim´, imk mane, paimk viså, 

paimk su viskuo. Gal man bus lengviau. 

Ji tar∂ ΩodΩius iß l∂to, teatralißkai, netgi nelabai ^tikinamai, 

kaip negabi provincijos teatro artist∂. GalbΔt buvo 

parengusi kalbå iß anksto. Taçiau ne ΩodΩiai, o jos kΔnas 

buvo labai ^tikinantis. Taip, Andriau. Taip! KÔNAS 

IÍLAISVINA. 

Mes tarsi apstulb´ sek∂me beprotißkå mΔs¨ kΔn¨ ßok^. 

Jie beg∂dΩiai Ωinojo viskå, ko reikia. Jie nepraß∂ pagalbos, 

jie meld∂ tik vieno – netrukdyti! Atrodo, jie paΩinojo vienas 

kitå nuo pat gimimo. Jie buvo draugai. Jie bΔt¨ gal∂j´ 

tapti vienu kΔnu, jei mes nebΔtume jiems gal¨ gale sutrukd´, 

paßaukdami vienas kitå vardais: 

– Rakele. 

– Viktorai. 

( 92 ) 


25/3/05, 2:15 AM

Aß dar nor∂jau kaΩkå sakyti, taçiau nesp∂jau. Íokantis 

Dievas, kuris turi ißgelb∂ti pasaul^, laiku uΩçiaup∂ mano 

burnå. 

Buçiuotis lengviau, negu kalb∂ti. 

MΔs¨ kΔnai v∂l tapo vienu vieninteliu, visa kur esançiu, 

visa kå jungiançiu Dievu. 

KÔNAS YRA DIEVAS 

Tå rytå L∂ja, Ωinoma, pabudo viena, ir ne tik tå rytå. 

Dabar vakarais jau tur∂davau vengti ne Rakel∂s, bet L∂jos 

priekaißtingo Ωvilgsnio. 

UΩtat mΔs¨ skaitymai v∂l tapo gyvesni. Rakel∂ ne tik 

raißkiai skait∂, ji tiesiog spinduliavo gyvenimo dΩiaugsmu 

ir laime. Ji toli graΩu nebuvo tokia skrupulinga, kaip jos 

ßvelnioji sesuo, ir visai nesisteng∂ sl∂pti savo meil∂s ir savo 

pranaßumo. Ar ji kerßijo L∂jai uΩ anksçiau patirtas kançias? 

Såmoningai turbΔt ne – nes kartais, visai kaip anksçiau 

L∂ja, paklausdavo man´s, kaip gal∂tume palengvinti 

sesers daliå. 

Pati L∂ja irgi neatrod∂ tokia ^siΩeidusi ir pikta, kaip anksçiau 

Rakel∂. Taip, ji buvo liΔdna, bet aß galvojau, kad tas 

liΔdnumas buvo vienas iß meil∂s ginkl¨. Kitus ginklus ji 

dr^sdavo naudoti tik nematant Rakelei, kai retkarçiais likdavome 

vienu du. Vienå kartå ji tiesiog prisispaud∂ prie 

man´s, apsikabino ir visa virp∂dama ∂m∂ verkti. 

– Aß netekau bet kokios savigarbos, – kuΩd∂jo. – Aß 

sutinku rankioti, kad ir menkiausius meil∂s trupinius. Praßau, 

nebΔk toks Ωiaurus. Nors retkarçiais, nors neΩinant 

Rakelei, ateik pas mane! Kitaip aß çia neißgyvensiu. 

PaΩad∂jau jai. O kå tu bΔtum dar´s mano vietoje? Taçiau 

kvailumas pastΔm∂jo atsiklausti Rakel∂s. 

( 93 ) 


25/3/05, 2:15 AM

Pasakiau, kad man neramu d∂l L∂jos ir kad jai ypaç 

skaudu jau vien d∂l ankstesni¨ mΔs¨ santyki¨, kurie taip 

staiga nutrΔko. 

– Kå pasakytum, jei retkarçiais nueiçiau jos paguosti? – 

tarsi juokais paklausiau. 

Rakel∂ nusisuko. 

– Tai eik dabar, – pasak∂, – taçiau pas mane daugiau 

negr^Ωk. Ûinau, L∂ja gali tavimi dalytis, aß – ne. 

– Ji geresn∂? 

– Spr´sk pats, – atkirto. – Taip, aß bloga, bet aß labiau 

myliu. D∂l tav´s aß galiu paaukoti viskå, net seser^. Galiu 

paaukoti ir save. Jei aß Ωinoçiau, kad jå myli labiau nei 

mane, paprasçiausiai ißeiçiau ^ gatv´, palikçiau ßitå tavo 

namå, ßitå kal∂jimå! Ítai kå aß padaryçiau! 

– Tu Ωiauri, – pasakiau. – Tu nori, kad L∂ja ißeit¨. 

– Tai meil∂ Ωiauri, o ne aß, – atsisukdama ir nelauktai 

ßypsodama pasak∂ Rakel∂. – Tai pasaulis Ωiaurus. Ar mes 

turime laiko apsimetin∂ti? Meil∂ yra aukßçiau. 

MEILÎ ANAPUS GÎRIO IR BLOGIO 

Ji buvo teisi. Ji buvo velnionißkai teisi. Ar pasteb∂jai, 

kartais ßalia esanti artima moteris pasako tavo ΩodΩius, 

kuri¨ iki tol tikrai n∂ra gird∂jusi ir kuri¨ tikrai negal∂jo 

pati sugalvoti? Vaikas kartais kai kå suvokia, bet nemoka 

to pasakyti. Moteris kartais kai kå pasako net nesp∂jusi to 

suvokti. 

Ir vis d∂lto aß svarsçiau, kaip ^vykdyti savo paΩadå L∂jai. 

Ûinia, pad∂tis buvo pati sunkiausia – pasisl∂pti beveik 

ne^manoma. Taçiau kai Rakel∂ nematydavo, aß bent jau 

paglostydavau, pripuol´s skubiai pabuçiuodavau vargß´ 

L∂jå, neΩinodamas, ar taip tik dar labiau jos ne^skaudinu. 

( 94 ) 


25/3/05, 2:15 AM

Vienu metu netgi buvau sugalvoj´s ^berti Rakelei migdom¨j¨, 

jau pasiruoßiau j¨, taçiau taip ir neißdr^sau. O 

L∂ja vis labiau nyko ir netgi prad∂jo sirgti kaΩkokiomis 

neaißkiomis ligomis. Taçiau nei aß, nei Rakel∂ nesitik∂jome 

to, kas gal¨ gale ^vyko. 

( 95 ) 


25/3/05, 2:15 AM

trumpas skyrius, kuriame aß tyliai 

Ωvanginu rojaus raktais 

Gr^Ωau ^ namus ßeßtadienio pavakary svarstydamas, kaip 

praleisime bΔsimå laisvå dienå. Vos ^∂j´s pajutau, kad kaΩkas 

ne taip. Rakel∂ blaßk∂si po kambar^ pro aßaras, bet 

gana piktai priekaißtaudama: 

– Kvail∂, kvail∂! Bent jau bΔt¨ pasißnek∂jusi. Visißka 

kvail∂! Juk gal∂jome rasti kitå ißeit^. Gal∂jome, ar ne? 

– Kokiå ißeit^? – nesupratau. 

– Gal buvo galima jå kur nors ißveΩti? 

– L∂jå? – paklausiau jausdamas nelaim´. 

– L∂jå! Kå gi daugiau? Ji pab∂go. Kvail∂. Nors bΔt¨ 

pasikalb∂jusi! 

Ne, aß negal∂jau patik∂ti, kad L∂ja – tokia atsargi, netgi 

baili, neryΩtinga, visada prisitaikanti ir nuolaidi – staiga pab∂go 

iß nam¨ ^ visißkå neΩiniå, o greiçiausiai ^ mirt^. Pab∂go 

prieß tai net ne^sp∂jusi, net nepabandΩiusi kå nors pakeisti, 

pasakyti, kad pri∂jo ribå ir daugiau taip nebegali. Ívarko kißen∂je 

uΩçiuopiau migdomuosius, kuriuos neßiojausi jau kelias 

savaites, taçiau taip ir ne^pyliau Rakelei. Kas man sutrukd∂ 

– moral∂? Ar meil∂ Rakelei? O gal baim∂ jå prarasti? 

Likome dviese, taçiau L∂jos ßeß∂lis klaidΩiojo mΔs¨ keisto 

gyvenimo pakamp∂mis, kartais priversdamas pulti vienas 

kitam ^ gl∂b^, kartais – ißskirdamas. Kuris buvome kaltesnis? 

Ne, apie tai mes nekalb∂jome. Tikinome vienas 

kitå, kad d∂l to kalta mΔs¨ meil∂, kad dabar ji bus tvirta 

kaip ta pilis, pastatyta ant paaukotos merginos kΔno. 

( 96 ) 


25/3/05, 2:15 AM

MΔs¨ naktys tapo karßtesn∂s, o vakarai tylesni. Rakel∂ 

irgi bΔdavo daΩniau susimåsçiusi, ∂m∂ netgi ßiek tiek panaß∂ti 

^ L∂jå. 

Taçiau mano gyvenimas nebuvo liΔdnas. Nepaisant vis¨ 

aplinkybi¨, o gal kaip tik d∂l j¨, mano aistra Rakelei 

pasiek∂ pilnatv´. Kilnodamas popierius komisariate ir viena 

ausimi klausydamas vokißk¨ savo virßininko kalb¨ aß 

galvojau tiktai apie jå. Tos mintys ir vaizdiniai buvo vienintelis 

skydas, saugoj´s mane nuo pasißlykßt∂jimo ir leid´s 

ißtverti ilgus m∂nesius. Taip laikui b∂gant viså vokißkå 

marazmå ißmokau paversti savo meil∂s preliudija. Supranti, 

Andriau, – tiktai meil∂s preliudija! 

Linksmai atsisveikindavau su bendradarbiais ir skubiai 

Ωingsniuodavau namo, kupinas meil∂s lΔkesçi¨ ir svajoni¨ 

apie savo nuostabiå Ωydait´, savo brangiausiå turtå, 

slepiamå nuo viso pasaulio. Vos sp∂davau uΩrakinti duris, 

ir mes puldavome vienas kitam ^ gl∂b^ tarsi po ilgiausio 

ißsiskyrimo. Rakelei baigdavosi neΩinios baim∂ ir vienatv∂, 

man – karo pragaras ir paΩeminimai. 

Karas padovanojo man nuostabiå meil´. Tik tada, kai 

moteris Ωino, kad yra visißkai priklausoma nuo vyro, ji 

tampa tikra moterimi, o jis – vyru. 

Rakel∂ buvo mano, visißkai mano, ir tod∂l aß buvau 

pasireng´s tenkinti bet kokiå jos uΩgaidå. Supranti mane? 

Mylinti moteris mylinçio vyro kal∂jime – tai idealiausias 

Ωemißkas Rojus. Viså dienå sukdavau galvå, kaip jå 

pralinksminti, kaip pa^vairinti jos gyvenimå. Atsargiai ießkodavau 

krautuv∂se ^domesn∂s aprangos, papuoßal¨. Daug 

kur buvo galima nebrangiai ^sigyti Ωyd¨ aukso, sidabro ir 

brangakmeni¨, taçiau ßito aß vengiau. Maistå, Ωinoma, 

stengiausi pirkti pat^ geriausiå, o Rakel∂, anksçiau, prie 

( 97 ) 


25/3/05, 2:15 AM

L∂jos, nelabai m∂gusi ßeimininkauti, tapo puikia kulinare. 

Îm∂me kelti tikras graΩiai serviruotas puotas su vynu 

ir kitais g∂rimais. Daug dΩiaugsmo teik∂ gramofonas. Taip, 

mes ßokdavome, stat∂me nedidelius spektaklius, reng∂me 

poezijos vakarus. 

PaΩ^stami mane laik∂ uΩkiet∂jusiu senberniu ir vienißiumi. 

Niekas negal∂jo ^sipirßti pas mane ^ sveçius, ir draug¨ 

pamaΩu visai neliko. 

Mano konspiracija buvo beveik ideali, laikas b∂go ne- 

^tik∂tinai greitai, ir po Stalingrado aß net prad∂jau tik∂tis 

laimingai sulaukti karo pabaigos. Ko gero, tuo metu aß iß 

tikr¨j¨ buvau dievißkai laimingas! Kad ir gyvendamas jauçiausi 

esås anapus gyvenimo. Vienu metu buvau ir çia, ir 

anapus – tarsi Dievas. 

( 98 ) 


25/3/05, 2:15 AM

prasideda didΩioji griΔtis 

Kaip dabar prisimenu vaisk¨ Ωiemos pavakar^, kai tå lemtingå 

dienå gr^Ωau namo. Buvo kå tik ßvelniai pasnig´, ir 

miestas atrod∂ v∂l ßvarus ir tyras. Ap∂m∂ pakili romantißka 

nuotaika, nors ßirdy kirb∂jo keistas jaudulys ir neaißki 

sukr∂tim¨ nuojauta. UΩdar´s vartelius sustingau iß netik∂tumo. 

Neilgame takelyje dur¨ link buvo galima ^ΩiΔr∂ti 

nelabai dideles p∂das. Jos ved∂ tiktai ^ namo pus´. 

Pri∂jau prie dur¨ tik∂damasis, kad ateivis, nieko nerad´s 

namuose, galbΔt pasuko pakraßçiu ßalia palangi¨, bandydamas 

kå nors ^ΩiΔr∂ti viduje, taçiau pro storas uΩuolaidas 

nieko nepamat´s gr^Ωo ^ gatv´ tiesiai per tvorå. Taçiau 

p∂dos baig∂si ties durimis. Sveçias buvo ^leistas ^ 

namus! Drebançiomis rankomis atrakinau duris, tur∂damas 

tik vienå, bet nelabai tik∂tinå paaißkinimå – gr^Ωo L∂ja. 

Nors nuo jos pab∂gimo buvo pra∂j´ daug laiko, gal jau 

koks pusmetis, kå be jos dar gal∂jo ^sileisti Rakel∂? 

Ir tikrai, vos ^Ωeng´s ^ did^j^ kambar^ pamaçiau ißsigandus^ 

Rakel∂s veidå ir kitå moter^, s∂dinçiå nugara ^ mane. 

– L∂ja! – sußukau ir puoliau artyn. 

Ne, Andriau, ten buvo kita mergina, ßiek tiek panaßi ^ 

dingusiå Rakel∂s seser^. Tai buvo Salom∂ja. 

GalbΔt tau pasirod∂ keista, kad aß anksçiau taip egzaltuotai 

pasakoj´s apie savo didel´ meil´ d∂d∂s dukrai, gyvendamas 

j¨ namuose su dviem Ωydait∂mis, tarsi buvau jå 

( 99 ) 


25/3/05, 2:15 AM

visai pamirß´s. Iß tikr¨j¨ taip ir buvo. Íitie du mano gyvenimai 

– prießkarinis ir karo metu – buvo tokie skirtingi, 

kad ta pati meil∂ juose buvo negalima. Ûinoma, galvodamas 

apie ankstesn^ gyvenimå aß prisimindavau ir Salom∂jå, 

taçiau ji jokiu bΔdu negal∂jo kaip nors dalyvauti ar 

varΩytis su v∂lesnio gyvenimo moterimis. Ne, ta pirmoji 

meil∂ nebuvo ißnykusi, ji tiesiog buvo graΩiai supakuota, 

perrißta kaspin∂liu ir tvarkingai pad∂ta ^ saugiå atminties 

sand∂liuko lentynå. 

Ir ßtai ankstesnis gyvenimas drastißkai ^siverΩ∂ ^ dabartin^, 

pats virsdamas ne^manoma jo dalimi. Du skirtingi 

pasauliai Rakel∂s ir Salom∂jos akimis rΔsçiai Ωvelg∂ ^ mane. 

Atrod∂, jie net buvo sudar´ laikinå akimirksnio såjungå 

– tik tam, kad gal∂t¨ mane pasmerkti. 

– Aß tur∂jau raktus, – pasak∂ Salom∂ja. – Mirtinai ißsigandau 

ir ißgåsdinau Rakel´. Abidvi gal∂jome gauti ßirdies 

smΔg^. 

Jos paΩvelg∂ viena ^ kitå ir nusißypsojo. 

– L∂ja, keistuol∂, nieko man nesak∂. 

– L∂ja? – nustebau. 

– Taip. Aß jau papasakojau Rakelei. Prieß porå savaiçi¨ 

ji pasirod∂ mΔs¨ sodyboje – visißkai ißsekusi, ißniekinta, 

nepanaßi ^ Ωmog¨. Ne^tik∂tina, kaip ji gal∂jo rasti mane, 

nors kaΩkada ir buvau pasakojusi apie savo t∂vo gimtin´. 

Kaip suprantu, ji ilgai klaidΩiojo, buvo patekusi pas labai 

blogus Ωmones, iß jos tyçiojosi, vert∂ daryti ßlykßçiausius 

dalykus. Mes vis dar jå gydome, taçiau kol kas sveiksta tik 

L∂jos kΔnas, ne siela. Ji tarsi ne iß ßio pasaulio. Aß tik dabar 

iß Rakel∂s suΩinojau, kad L∂ja gyveno çia, su tavimi. 

Bet negi tu ir esi tas baisusis niekßas, prievartautojas, apie 

kur^ ji nuolat klejoja? 

( 100 ) 


25/3/05, 2:15 AM

Atsipl∂ßiau nuo kiaurai veriançio Salom∂jos Ωvilgsnio 

ir gr^Ωtel∂jau ^ Rakel´. Jos skruostais ried∂jo aßaros. 

– Aß jau sakiau, kad L∂ja iß∂jo iß ßit¨ nam¨ prieß gerå 

pusmet^, – sukuΩd∂jo Rakel∂. – Visi baisumai nutiko jai 

per tå laikå. 

– Dar gerai, kad ji ißliko gyva, – pasakiau. – TurbΔt 

pasisek∂, kad nepanaßi ^ Ωyd´ ir puikiai kalba lietuvißkai. 

– Bet kod∂l ji iß∂jo? – neatlyΩo Salom∂ja. – Kod∂l paliko 

vienå seser^? Kod∂l nelauk∂ karo pabaigos saugioje vietoje? 

L∂ja iß∂jo ^ neΩiniå tod∂l, kad myl∂jo mane, – ar aß gal∂jau 

taip atsakyti?! 

– Jai neuΩteko kantryb∂s, – pasak∂ Rakel∂. – Juk çia 

kal∂jimas! Kas, kad saugus. Kas, kad savanorißkas. 

– L∂jai – kantryb∂s!? Sunku patik∂ti, kad tu kantresn∂ 

uΩ jå, – pasak∂ ^Ωvalgioji Salom∂ja. – Argi kal∂jime vienai 

ne sunkiau? Aß Ωinau, ji nebΔt¨ palikusi jaunesn∂s sesers 

kent∂ti vienos! PaΩ^stu L∂jå nuo vaikyst∂s. Ji negal∂jo taip 

sau imti ir ißeiti. Turit man paaißkinti. 

Man atrod∂, kad Salom∂jos Ωvilgsnis darosi ne tik piktas, 

bet ir paßaipus. 

– Negi manai, kad mes jå ißvar∂me? – paklausiau bandydamas 

^siΩeisti. 

– Ne. Man ^domu, kas çia tur∂jo ^vykti, kad kantri, 

nuolaidi, geraßird∂ L∂ja pasirinko keliå ^ pragarå. DaΩniausiai 

ji bΔna ßvelni ir gera, kaip anksçiau, taçiau retkarçiais 

ima siaut∂ti tarsi aps∂stoji – klykia, r∂kia, viskå 

dauΩo ir pl∂ßo. Reik∂t¨ parodyti jå geram gydytojui, bet 

kaip tai padaryti? Tieså sakant, d∂l to aß ir atvaΩiavau çia. 

Jeigu L∂ja nepasveiks, mes ne^stengsime jos toliau sl∂pti. 

– Jos liga prasid∂jo jau çia, – netik∂tai ißtar∂ Rakel∂. – 

Tod∂l ji ir pab∂go. 

( 101 ) 


25/3/05, 2:15 AM

PaΩiΔr∂jau ^ jå suprasdamas, kad ji gelbsti mane, taçiau 

vis tiek nusteb´s. 

– Taip, – pasakiau, – uΩdara erdv∂ ir priklausomyb∂ 

veda iß proto. Rakel´ gelbsti jos blogas charakteris. Ji spardo 

sienas, keikiasi ir plΔsta mane, o L∂ja ßito sau neleisdavo, 

tod∂l ir neißlaik∂. Klausykit! – ßΔktel∂jau, – aß prisiminiau, 

kad turiu paΩ^stamå psichiatrå, netgi labai gerå 

psichiatrå – vienintel^ Kaune psichoanalitikå. Kartu sta- 

Ωavom∂s Vokietijoje – tik aß universitete, o jis – klinikoje, 

pas vienå Froido mokin^. Mes kartais pasißnekame, ir galbΔt 

jis sutikt¨ pad∂ti. 

– Ar juo galima pasitik∂ti? – paklaus∂ Salom∂ja. – Mano 

mama siaubingai bijo. Aß per didΩiul^ vargå ißmeldΩiau, 

kad priimtume vargß´ L∂jå. 

– Tur∂si pasikliauti manimi, – pasakiau pamaΩu atgaudamas 

pasitik∂jimå savimi, – Matai, koks esu geras konspiratorius! 

Slepiu Ωydaites paçiame Kauno centre. 

MΔs¨ akys v∂l susidΔr∂. Tada aß negal∂jau atsp∂ti, kå 

apie mane iß tikr¨j¨ galvoja, kuo laiko mano pirmoji meil∂, 

mano Salom∂ja. 

Rakel∂ v∂liau dievagojosi sugeb∂jusi ^tikinti netik∂tå 

vießniå, kad tarp mΔs¨ nieko n∂ra, kad aß esu labai kilnus 

Ωmogus ir tod∂l uΩdraudΩiau pats sau ir abiem ißgelb∂toms 

seserims net galvoti apie kokiå nors kΔnißkå meil´. 

Mane ved∂ tiktai uΩuojauta. 

– Aß Ωinau, kad ji buvo tau neabejinga, – sak∂ Rakel∂. – 

Labai bijojau, kad neißduot¨ man´s iß pavydo. Tod∂l padariau 

viskå, kad jå nuraminçiau. Netgi pasakiau, kad tu 

labai daΩnai jå prisimindavai ir su ilgesiu min∂davai. 

Ar gal∂jo Salom∂ja bent kiek tuo patik∂ti? Nebent bΔt¨ 

pati to labai nor∂jusi. 

( 102 ) 


25/3/05, 2:15 AM

skyrius, kuriame iß anksto 

d∂stomos labai ^domios teorijos – 

ypaç moterims 

Salom∂ja pabuvo pas mus, keletå dien¨ – sakau pas mus, 

nors tai buvo jos t∂v¨ namas – ir per tå laikå aß sp∂jau 

susitikti su Jonu Idaga. Prieß karå mes bendraudavome 

gana daΩnai: universitete, aukßtuomen∂s baliukuose, prie 

kavos puodelio. Buvome beveik draugai, visada palankΔs 

vienas kitam, turintys apie kå pasißnek∂ti, taçiau ir jauçiantys 

savotißkå neperΩengiamå atstumå, nenorå prisileisti 

artyn, tå atostΔm^, kuris atsiranda tarp dviej¨ panaßi¨ 

kΔn¨, panaßi¨ siel¨ ir panaßios lemties. Didesn∂se kompanijose 

mes ißkart pajusdavome, uΩuosdavome vienas 

kitå, tarsi du pl∂ßrΔnai bandoje. Mes nejaukiai kyßojome 

aukßçiau vidutinybi¨ ir visaip sl∂p∂me tai nuo j¨, taçiau 

ne nuo vienas kito. SusidΔr´ tarsi du stepi¨ vilkai apsukdavome 

kelis ratus aplinkui ir nueidavome savais keliais. 

Taip, Andriau, tik sutik´s sau lyg¨ imi jausti ribas, realiai 

susiduri su svetima erdve. Tok^ Ωv∂rißkai intuityv¨ teritorijos 

dalijimåsi gali matyti tik tarp prigimtini¨ nusikalt∂li¨. 

Niekada nepamirßk, kad intelekto, o tiksliau – dvasios 

pranaßumas yra sunkus nusikaltimas. Tiek dvasios aristokratai, 

tiek tikrieji nusikalt∂liai yra uΩ padorios visuomen∂s 

rib¨, j¨ pasauliai nepripaΩ^sta joki¨ dirbtinum¨ ir 

apgaul∂s – j∂ga çia visada nugali, o silpnumas pralaimi. 

Íiuose pasauliuose veikia nepridengtas ir neißkreiptas instinktas. 

Íie pasauliai natΔralΔs kaip pati gamta, jie – anapus 

g∂rio ir blogio. Tikras menas, l’art pour l’art, kaip ir 

( 103 ) 


25/3/05, 2:15 AM

filosofija, taip pat yra anapus g∂rio ir blogio, ar ne? Taigi 

ir tikras menininkas yra nusikalt∂lis. 

Idaga buvo blogiau nei menininkas ar filosofas, jis buvo 

psichoanalitikas! Tokios profesijos Ωmogus yra iß anksto 

pasmerktas, Ωinoma, jei jis – tikras profesionalas. Galima 

kitam atleisti pranaßumå srityje, kuri tav´s tarsi nelieçia, 

ir netgi aukßtinti j^ uΩ tai. Argi pyksi ant gero chirurgo, 

nors jis net imt¨si tave pjaustyti? Ne – kuo jis geresnis, 

tuo tu dråsiau atsiduodi jo valiai. Puikiu dainininku irgi 

tiktai g∂riesi. Taçiau psichologas jau paçia savo profesija 

teigia, kad jis geriau uΩ tave pat^ suvokia, kas vyksta tavo 

sieloje! Jis manosi esås nepalyginamai geriau ißsilavin´s 

srityje, kuri iß esm∂s lemia Ωmogaus vert´. Jokia kita profesija 

taip ^ΩΔliai nesako: Aß esu aukßçiau uΩ tave. Kunigui 

galima atleisti, juk jis tik tarpininkas. Jis pats neprisiima 

visos atsakomyb∂s. Taçiau psichologas, kuris nesiremia kuo 

nors aukßtesniu uΩ Ωmog¨, yra nepakençiamas. Tod∂l psichoanaliz∂ 

tur∂jo virsti religija. 

Gr^Ω´s iß studij¨, Idaga greitai ^gijo gerå praktikå, tapo 

madingas ir netgi garbinamas. Kauno aukßtuomen∂s poniut∂s 

ne tik kad nesig∂dijo, bet netgi laik∂ prestiΩo dalyku 

atsigulti pas j^ ant kußet∂s ir duotis analizuojamoms. Kad 

çia ne kokia apgaul∂, pasismaginimas ar dar ßiaip kas, o 

labai rimtas ir atsakingas reikalas, j¨ vyrams ^rodydavo gerokai 

suplon∂jusios pinigin∂s. Taigi jaunasis daktaras per 

keletå met¨ uΩdirbo graΩ¨ namel^ ßalia ÅΩuolyno. Taçiau 

kai aß, vejamas minçi¨ apie L∂jå, po ilgos pertraukos aplankiau 

jo maΩyt´ klinikå, vaizdas buvo gerokai pasikeit´s. 

– Taip, mielas Viktorai, kußet∂s neb∂ra, – jis liΔdnai ßyptel∂jo. 

– Teko ißneßti. Kaip supranti, negal∂jau ilgiau likti 

Ωydo sek∂ju. Mokslas nestovi vietoje, ir aß ißplaukiau ^ 

( 104 ) 


25/3/05, 2:15 AM

platesnius, gilesnius vandenis. Dabar taikau grynakraujo 

vokieçio – Karlo Gustavo Jungo metodå. 

– Esu ßiek tiek dom∂j´sis jo id∂jomis, – pasakiau gerokai 

sunerim´s, – taçiau nelabai ^sivaizduoju, kaip vyksta 

pati analiz∂ ir gydymas. 

Idaga ∂m∂ juoktis. 

– Svarbiausia, klientas turi s∂d∂ti prießais ir aktyviai dalyvauti. 

Tod∂l ligoni¨ gerokai sumaΩ∂jo. Ant kußet∂s bΔdavo 

nepalyginamai maloniau. Daug maloniau! 

– Suprantu, – pasakiau, – moteriai n∂ra nieko mieliau, 

kaip suΩinoti apie jos slaptå seksualumå. Pasaulio pagrindas 

– meil∂. Ko daugiau reikia! O Jungas, kiek Ωinau, tai 

kaΩkokie dievai ir demonai, lendantys iß pasåmon∂s? Baisu, 

kai visi tampame aps∂staisiais. 

– Tu beveik teisus, – sutiko Idaga. – Ir man labiau patiko 

gydyti Froido metodu. Patik∂k, aß j^ buvau gerai ^vald´s. 

O Jungå paΩ^stu tik iß literatΔros. Kå gi, jei atvirauti, 

tai atvirauti. Atskleisiu tau paslapt^. Jau kuris laikas aß dirbu 

pagal savo paties atrastå metodå! 

Idaga nejaukiai sujud∂jo k∂d∂je ir persibrauk∂ ranka per 

barzdå. Stambiu, kaul∂tu jo veidu nuslinko tarsi koks apgailestavimo, 

kad prasitar∂, ßeß∂lis. 

– Puiku! – ßΔktel∂jau beveik susiΩav∂j´s. 

– Dar tik pradΩia, bet rezultatai akivaizdΔs. Tai greiçiau 

BLOGIO TERAPIJA. 

– Blogio terapija? 

– Ne, ne ta prasme, kad aß ißgydau blog^ ar ißvarau velniå, 

kaip kai kas pasakyt¨, – nusijuok∂ Idaga. – Aß gydau 

blogiu. 

– Kå tai reißkia? 

– Aß leidΩiu pacientui ißskleisti jame esant^ uΩslopintå 

( 105 ) 


25/3/05, 2:15 AM

log^ ir suprasti, ^sisåmoninti, kad tas jo blogis yra visißkai 

natΔralus, netgi bΔtinas psichikos elementas. Supranti 

mane? 

– Taip, – pasakiau, – pradedu suprasti. 

– MΔs¨ visuomen∂, ypaç prießkary, labiausiai ir sirgo 

d∂l slopinamo blogio. 

Aß net pliaukßtel∂jau sau per kel^: 

– Taip! Ir aß apie tai esu galvoj´s. 

– Kå aß visißkai perimu iß Jungo, – t´s∂ Idaga, – tai kolektyvin∂ 

pasåmon∂. Epochinis atradimas! Atrodo, kad net 

jis pats bijo eiti iki galo ir ^vardyti visas ßios måstymo revoliucijos 

pasekmes. Tu nesunkiai ^sivaizduoji, kad kartå 

pagalvota mintis nusileidΩia ^ pasåmon´, ir po kiek laiko 

gali jå prisiminti. Taçiau tu gali prisiminti ir mano mint^! 

Ûinoma, jei nustatysi savo såmon´ tuo paçiu virpesi¨ daΩniu, 

o ta mintis tur∂s pakankamai j∂gos, energijos pasiekti 

bendrå mΔs¨ pasåmon´, o gal pati bus joje gimusi. Skaitydamas 

Jungå, aß visada jauçiu bandymus pasisl∂pti, ne- 

^vardyti paçios esm∂s. Suprantu, ßiame mokslo kulto am- 

Ωiuje jis nenori bΔti apkaltintas per∂j´s ^ okultizmå, taçiau 

kai mokslas ^rodo mistikos tiesas, tenka jas pripaΩinti, ar 

ne? Mokslo davatkos yra paçios baisiausios – kaip, beje, 

ir mokslo prietarai. 

Jo paprastai ramus veidas vis labiau kaito, akys deg∂ 

karßçiu. Pasijutau nejaukiai. Ar tik Idagai, kaip ir daugeliui 

psichiatr¨, nepradeda atsiliepti ilgas bendravimas su 

psichikos ligoniais? Ar jam galima patik∂ti vargß´ L∂jå? 

Ar jis neißduos? Bet aß netur∂jau kito pasirinkimo, netur∂jau 

kito paΩ^stamo psichiatro. Ir tada padariau dar vienå 

lemtingå kvailyst´. D∂l saugumo nusprendΩiau L∂jå paversti 

Salom∂ja. 

( 106 ) 


25/3/05, 2:15 AM

– At∂jau d∂l vienos merginos, – pasakiau, – bet neΩinau 

ar jai pad∂s tavo blogio terapija. Ji pati nukent∂jo nuo 

blogio. Atrodo, kad ji buvo ißprievartauta ir niekaip negali 

atsigauti. 

Idaga tarsi apsidΩiaug∂ ir ßΔktel∂jo: 

– Nieko panaßaus! Galiu uΩtikrinti – çia mano metodas 

bus ypaç veiksmingas. Pagalvok, kod∂l prievartos auka 

patiria psichin´ traumå? Tod∂l, kad ΩiΔri ^ prievartå kaip ^ 

blog^. Ir kuo labiau jos poΩiΔris yra ^prastas, tai yra atmetantis 

blog^, tuo labiau ji kençia. Nyç∂ buvo teisus, – Idaga 

tarsi perskait∂ mano mintis, – moral∂ silpnina, ji – dekadansas. 

Taçiau toliau aß måstau kitaip nei didΩiausias ir 

tod∂l labiausiai pasmerktas devyniolikto amΩiaus protas, 

kuris ißsigand´s atßoko atgal ir uΩsisklend∂ pagonißkame 

amΩinojo sugr^Ωimo mite. Aß einu tolyn, aß bandau realyb∂je 

^gyvendinti jo antΩmogio teorijå, taçiau neatmesdamas 

pasaulio ir Ωmogaus prießtaringumo. Teisingai sakoma, 

kad likusi be Dievo, kuris visa kam suteikdavo prasm´, 

Ωmonija pri∂jo siaubingå kriz´. Nebeliko kas perΩengt¨ 

fatalißkå Ωmogaus prießtaringumå, ir jo siela ∂m∂ skilin∂ti. 

Devynioliktas amΩius ir jo tåsa yra psichikos ligoni¨ 

amΩius par excellence, juk ißprot∂jo paçios subtiliausios, 

laiko dvasiå geriausiai ißreißkusios sielos. Ne^veikti, nesuderinami 

prießtaravimai Ωudo! Tada reikia juos bent jau 

pasl∂pti. N∂ra labiau melagingo, apsimet∂lißko, fariziejißko 

ßimtmeçio kaip devynioliktas. Tas jo dΩiovå keliantis 

ißkryp´s idealizmas, beßirdis sentimentalumas ar kiaulißkas 

materializmas. Jokios vidin∂s pusiausvyros, ir tod∂l 

ant koj¨ ißsilaikoma tik tada, kai pavyksta rasti ramentå. 

Taip, tai tikra dvasios invalid¨ epocha! Ir ryßkiausi jos atstovai 

– didΩiausi invalidai. 

( 107 ) 


25/3/05, 2:15 AM

Kod∂l ßiå epochå ißreißkiantis menas toks dekadentißkas? 

Tod∂l, kad pati epocha yra tokia ir kitokia bΔti negali. 

Kuo menininkas genialesnis, tuo jis labiau prakeiktas. 

Íita tendencija aukßçiausiå taßkå pasiek∂ mΔs¨ amΩiaus 

pradΩioje kartu su karu ir Rusijos revoliucija. Kad id∂jos 

demaskuot¨ save, jas reikia ^gyvendinti. 

Idaga atsiduso: 

– Ûmogus yra ir geras, ir blogas; ir stiprus, ir silpnas; ir 

mylintis, ir nekençiantis. Kad ißgyventum be Dievo pagalbos, 

vienå kuriå nors pus´ reikia pasl∂pti. Komunistai 

nusprend∂ kurti visuomen´, kurioje n∂ra blogio. N∂ra, ir 

tiek! Faßistai nusprend∂ atsisakyti silpnumo. Supermenai! 

Übermenschai! 

Idaga nutilo ir tarsi staiga kå prisimin´s susimåst∂. 

– Labai ^domu, – pasakiau, – bet kokia ißvada? 

– Tikrasis blogis – tai vienpusißkumas. Visa laim∂, kad 

vienpusißkumai negali bΔti stabilΔs patys savaime ir anksçiau 

ar v∂liau ima naikinti vienas kitå ir patys save. 

Jis Ωvilgter∂jo ^ mane su ßiokia tokia baime. Juk aß dirbau 

vokieçi¨ komisariate. 

– Mus ißgelb∂s tik psichoterapija, – nusijuokiau. – Ar 

pas tave kreipiasi daug vokieçi¨? Gali kalb∂ti atvirai, nes 

aß irgi rizikuoju atiduodamas tau ^ nagus savo sergançiå 

merginå. 

Taçiau jis ir taip buvo per daug ^sikarßçiav´s, kad gal∂t¨ 

nustoti kalb∂j´s. 

– Dabar j¨ kreipiasi daugiau. Pralaim∂jimai fronte sukißa 

j¨ ißlaisvintå agresijå, ißlaisvintå blog^ atgal ^ vietå. O 

dar visai neseniai reik∂jo juos gydyti ißvaduojant pasl∂ptå 

silpnumå, norå atsiduoti, uΩjausti. Skatindavau juos pasakoti 

apie savo vaikyst´, prisiminti palaimingas bΔsenas ma- 

( 108 ) 


25/3/05, 2:15 AM

mos gl∂byje, taigi suprasti, kad silpnumas n∂ra blogis. Beje, 

daugumos j¨ seksualin∂s fantazijos yra mazochistin∂s. 

Ne jie, o moteris juos turi pliekti bizΔnu. 

– Gerai, taçiau kå tu tur∂jai galvoje kalb∂damas apie 

kitok^, geresn^ nei Nyç∂s, antΩmog^? 

Idaga nusijuok∂: 

– Atrodo, rimtai susidom∂jai mano teorijomis? Tai klausyk! 

Nyç∂s antΩmogis, kaip jau sakiau, yra ne aukßtesnysis, 

o tik vienpusis Ωmogus – Ωmogus, pasl∂p´s savo silpnumå, 

Ωmogus, neturintis dråsos ir valios Ωinoti, kad yra 

silpnas. Tikrasis antΩmogis – kuris tai Ωino ir neslepia. 

– Tai kuo jis skiriasi nuo paprasto Ωmogaus? 

– Ítai çia ir yra visa esm∂! Paprastas Ωmogus turi daugyb´ 

nuslopint¨ ir pasl∂pt¨ dalyk¨, antΩmogis – neturi paslapçi¨, 

kaip sako – nieko nesineßioja uΩantyje. Jis pats – 

iki galo ißreikßtas Ωmogißkumas, Ωmogus, nebijantis sav´s. 

– Palauk! – sußukau, – bet juk anksçiau tu kalb∂jai, kad 

Ωmogus iß esm∂s prießtaringas ir kad neturint aukßtesnio 

nei pats Ωmogus tikslo t¨ prießtar¨ ne^manoma suderinti. 

– Ítai dabar ir sugr^ßime prie pokalbio pradΩios, – apsidΩiaug∂ 

Idaga. – Taigi merginå kaΩkas ißprievartavo, ir ji 

kençia, nes laiko tai blogiu. Bet ar negali bΔti kito poΩiΔrio? 

Ar Ωmonijos istorijoje mes negal∂tume jo rasti? Nagi? 

Apie kå aß kalbu? Ne, tai ne pirmykßçio Ωmogaus poΩiΔris! 

Taip, kitå, aukßtesn^ poΩiΔr^ tur∂jo pirmieji krikßçionys. 

Pasibais∂jusi¨ ir suglumusi¨ Romos istorik¨ liudijimu, 

jie pasitikdavo pasaulio prievartå su dΩiaugsmu, kaip 

Dievo skirtå likimå. Jie buvo antΩmogiai. 

Nusivyl´s mostel∂jau ranka: 

– Tu v∂l gr^Ωti prie Dievo, kuris viskå ^prasmina. Tai 

lengviausia! 

( 109 ) 


25/3/05, 2:15 AM

– Ne, – atr∂m∂ Idaga. – Tiksliau, ir taip, ir ne. Paçios 

kalbos apie viskå tvarkant^ Dievå netenka prasm∂s, kai 

Ωmogus pasiekia tobulumå, kai pats tampa Dievu. 

Nusijuokiau jausdamas, kad paßnekovas praranda iniciatyvå 

ir jo aistring¨ ^tikin∂jim¨ kerai sklaidosi: 

– Ir kur tada dingsta silpnoji pus∂? Tobulumas – tai juk 

tobulumas! Dievas – tai juk Dievas! 

– Palauk, neskub∂k! Eikime nuosekliai. Ar atkreipei 

d∂mes^, kad mano antΩmogis gali bΔti tiek vyras, tiek 

moteris? Jis – ne Übermensch ar koks supermenas. Tai 

didel∂ lietuvi¨ kalbos doryb∂, kuri teikia mums pranaßumo. 

Taigi ^sivaizduok merginå, kuri priima blog^ kaip 

Dievo malon´, kaip neißvengiamyb´. Be pykçio! Ne, ne 

tod∂l, kad ji priblokßta ir net nedr^sta pykti – tod∂l, kad 

jos poΩiΔris kitas. Tod∂l, kad ji aukßçiau g∂rio ir blogio. 

Ji – antΩmogis. Nyç∂ neteisus sakydamas, kad pirmieji 

krikßçionys buvo moralistai. Jie buvo aukßçiau. Jie buvo 

anapus! Moral∂ atsiranda tik tada, kai pasitraukia Dievas. 

– Idaga nutilo, atidΩiai pasiΩiΔr∂jo ^ mane ir keistai 

mirktel∂jo. – O Dievas pasitrauk∂ tod∂l, kad mes gal∂tume 

tapti dievais. 

– Ûinoma, ne visi iß karto, – nusijuokiau aß. – Kitiems 

jis paliko dekalogå. 

Psichoanalitikas kur^ laikå prisimerk´s ΩiΔr∂jo ^ mane, 

paskui ißtar∂: 

– Dekalogas netrukdo. Taçiau svarbiausia – nemeluoti 

sau paçiam. 

– Tu nori gydyti padarydamas mus ßventaisiais. Tada 

gal geriau eiti pas kunigå? 

– Yra esminis skirtumas, – labai grieΩtai pertar∂ Idaga. 

– Kunigas kalb∂s, kad tu nedarytum nieko bloga, o aß – 

( 110 ) 


25/3/05, 2:15 AM

kad tu darytum viskå, kå tik nori! Jis slopins tavo norus, 

o aß atvirkßçiai – ißgryninsiu juos, padarysiu sveikus. Nuo 

blogio negali ißsigydyti pasl∂pdamas j^ savyje. Tu darai, kå 

nori, bet pamaΩu tavo norai tampa natΔralΔs ir tikri. Sakau 

çia bΔtent tikri, o ne – geri. Tikra ir graΩu visada tai, 

kas natΔralu, neißkreipta, neuΩslopinta. AntΩmogis ir visas 

jo elgesys tampa graΩΔs. GroΩis ißgelb∂s pasaul^! 

– Tu vis tiek prießtarauji pats sau, – nenusileidau. – Ítai 

tavo antΩmogis irgi vienpusis, tiktai graΩus, ar ne? O kur 

Ωmogißkas bjaurumas ar ßlykßtumas? Argi jis gal∂s tußtintis 

ant pakylos, scenoje? 

– Visko gali bΔti, – nusijuok∂ Idaga. – Scena, Ωinoma, nereikalinga, 

taçiau pats ßikimo aktas n∂ra niekuo bjaurus. Tai 

natΔralu, kaip ir kv∂puoti. Viskas priklauso nuo poΩiΔrio. 

NIEKO NÎRA, KAS BÔTË ÍLYKÍTU 

– Taip. Ir tada viskas yra galima, ar ne? – pasakiau. – 

Manau, kad toki¨ antΩmogi¨ visuomen∂ ne^manoma. Taip 

gali gyventi tik Adomas su Ieva, dviese. Atsirad´s treçias 

ißkart sugriauna Roj¨ Ωem∂je. Tobulumas çia nepad∂s. 

– Kod∂l? – vaikißkai nuoßirdΩiai nustebo Idaga. 

– Reikia tik ^sivaizduoti tokios antΩmogi¨ bendruomen∂s 

gyvenimå, ir tavo teorija subyr∂s. Ítai aß ir tu uΩsigeisime 

vienos moters, o ji tuo metu ißvis nieko nenor∂s. 

Kaip çia atrodys tie mΔs¨ tobuli natΔralΔs instinktai? 

– Nesijaudink. Aß esu viskå apgalvoj´s. Turi bΔti savotißkos 

teisingos dΩiungl∂s. Patinai kovoja d∂l patel∂s, ir 

laim∂tojas jå gauna. Tik, Ωinoma, mes negriebsime vienas 

kito uΩ gerkl∂s. Kovoti reikia kitaip. Manau, kad visuomenei 

tobul∂jant svarbiausiu patino paj∂gumo ekvivalentu 

tampa pinigai. Jeigu sålygos visiems vienodos, stipriau- 

( 111 ) 


25/3/05, 2:15 AM

sias uΩsidirba daugiausia. Pinigai yra teisingi, jie juda pagal 

natΔralius d∂snius. Tobula visuomen∂s tvarka bus tada, 

kai jokios ißkreipiançios taisykl∂s netrukdys pinig¨ laisvei. 

Tod∂l ateitis priklauso Amerikai. O vokieçiai mano, 

kad pinigams galima komanduoti. Jie eina ^ dΩiungles su 

bizΔnu ir nori suburti ten pergalingå armijå! Taip pat ir 

komunistai. Tyçia nesakau rusai, nes komunistin∂s id∂jos 

gim∂ Ωyd¨ ir vokieçi¨ terp∂je, o Rusijå uΩvald∂ tik per 

klaidå, tik kaip iß netyçi¨ uΩkluptå, blogiausiai saugomå 

prieß¨ stovyklos tvirtov´. 

– ÈspΔdingos mintys, – pasakiau. – Tobula visuomen∂ – 

tai pinig¨ valdΩia plius psichoanaliz∂. 

– Taigi, – apsidΩiaug∂ Idaga. 

– Bet kaip moterys? Kas bus, kai jos paçios uΩsidirbs 

pinig¨? Juk jos irgi antΩmog∂s – ir nor∂s bΔti laisvos! 

– Aß vis dar måstau apie ßiå problemå, – pasak∂ Idaga ir 

keistokai Ωvilgter∂jo ^ lubas. – Kaip Ωinai, moters psichika 

net ir psichoanaliz∂s didΩiavyriams lieka tamsi m^sl∂. Mes 

visi nesunkiai galime ^sivaizduoti tobulå, be kompleks¨ 

vyrå, ar ne? Taçiau tobula moteris... Ar tik çia vyro ir 

moters poΩiΔris netampa prießingas? 

– Taçiau tu min∂jai, kad antΩmogis – tai iki galo ißreikßta 

Ωmogißkumo tendencija su visomis jos prießtaromis. Kad 

jis nieko neatmeta, bet atvirkßçiai – priima ir ißaukßtina. 

Taigi tur∂t¨ likti ir skirtingas nuo vyrißkumo moterißkumas. 

Kitaip antΩmogis taps hermafroditu, ir gyvenimas 

sustos. O gal taip ir yra? TOBULAS ÛMOGUS – TAI 

HERMAFRODITAS. 

– Su tavimi ^domu kalb∂ti. Bijau, kad toks ir yra Jungo 

idealas – Ωmogus, patenkinantis pats save; Ωmogus, kuriam 

nieko netrΔksta. Apskritimas! UΩdara sistema. Tod∂l 

( 112 ) 


25/3/05, 2:15 AM

mano akys vis labiau krypsta ^ pirmojo, nesåmoningo psichoanalitiko, 

Nyç∂s moter^. Ûinoma, ir jos kompleksus 

teks paßalinti. Sugr^Ωtu prie blogio terapijos. 

– Dabar supratau, – apsidΩiaugiau, – tavo ideali visuomen∂, 

kaip ir visos kitos utopijos, pasmerkta Ωlugti! 

– Nagi kod∂l? 

– Jå sugriaus moterys. 

– Taip, tu uΩçiuopei silpniausiå mano teorijos vietå. Iß 

tikr¨j¨ moteris – esmin∂ gimstançios civilizacijos problema. 

Pasakyk, kas tai yra moteris, ir aß tau pasakysiu, koks 

bus ateities pasaulis. Mes turime leisti jai pasireikßti. O 

kol kas istorija – tik vyr¨ pasipuikavimas. Tod∂l mes ir 

nepaΩ^stame moters. Bijome jos! Moterißkumo dΩinå taip 

pat turime ißleisti iß butelio. Kaip pasakyta. 

VISA, KAS PASLÎPTA, TAPS MATOMA 

Bet reikia tuos dΩinus ißleisti pamaΩu, kad jie bΔt¨ naudingi 

ir nesugriaut¨ viso pasaulio. 

– Tai ne^manoma! – sußukau nustebindamas ne vien 

Idagå, bet ir save. – Tragedija slypi paçioje esm∂je. Kai 

viskas atsiskleis, ^tampa taps per daug didel∂, kad pasaulis 

nesusprogt¨. Taigi Apokalips∂! UΩtekt¨ net ir vieno prießtaravimo 

– prießtaravimo tarp dviej¨ esmi¨: moters ir Ωmogaus, 

o tiksliau – antΩmogio. 

– Nagi, labai ^domu? 

– Jeigu tu nepriimi Nyç∂s moters, tavo teorija baigiasi 

hermafroditu. Jeigu tu jå priimi, kad ir ^vairiai patobulintå, 

moters esm∂ tampa nesuderinama su antΩmogio idealu. 

Tobul∂jant vidinis konfliktas auga ir gal¨ gale virsta 

tragedija. Taigi svarbiausiomis ateities tragedij¨ heroj∂mis 

taps moterys! 

( 113 ) 


25/3/05, 2:15 AM

– Aß gydytojas. Darbo man uΩteks. Visi konfliktai ißgydomi. 

– Ne. 

– Taip. 

– NE. Bet tai jau vaikißkas ginças. Taçiau aß melsiuosi, 

kad tau sekt¨si. Ypaç rytoj, jei tik neatsisakysi vaΩiuoti su 

manimi. 

Pagaliau kalba v∂l pakrypo prie tikrojo mano at∂jimo tikslo 

– L∂jos, kuriå aß buvau nusprend´s vadinti Salom∂ja. Íiek 

tiek papasakojau apie savo gyvenimå, apie ißtremtå d∂d´, jo 

dukrå ir paklausiau, ar Idaga kartais nepaΩinojo jos anksçiau. 

Ne, jis jos nepaΩinojo. Taigi aß gal∂jau bent kur^ laikå 

nusl∂pti, kad bΔsimoji jo pacient∂ yra Ωydait∂, ir labai dΩiaugiausi 

savo gudrumu. Ar ta apgaul∂ gal∂s ilgai t´stis, aß neΩinojau 

ir tod∂l nusprendΩiau veikti pagal aplinkybes. L∂jos 

liga pasireißk∂ ir tuo, kad ji man∂ esanti Salom∂ja, taigi s∂kmingas 

gydymas bΔt¨ ir mano melo demaskavimas. Idaga 

aißkino, kad jo gydymo metodas yra ilgalaikis, seansai vyksta 

du tris kartus per savait´ ir turi t´stis maΩiausiai kelis m∂nesius. 

GalbΔt per tå laikå daug kas pasikeis ir Ωydait∂s sl∂pimas 

iß nusikaltimo virs netgi didvyrißkumo aktu. Tada, 

Ωinoma, nebereik∂s nieko sl∂pti. Pasakiau Idagai, kad ßeima 

labai praßo ißlaikyti visißkå konfidencialumå ir tod∂l 

Salom∂jå reik∂s gydyti incognito. Sutar∂me vaΩiuoti ^ kaimå 

Idagos automobiliu. Jis apΩiΔr∂s ligon´, o paaißk∂jus, 

kad gydymas ^manomas, atsiveßime jå ^ Kaunå. 

Ißsiskyr∂me kaip geriausi draugai, tik∂damiesi dar ne 

kartå ^domiai pabendrauti. 

Namuose lauk∂ sud∂tingas uΩdavinys – ^tikinti Salom∂jå 

paskolinti savo vardå ir kitus asmens atributus vargßei 

ißprot∂jusiai draugei. 

( 114 ) 


25/3/05, 2:15 AM

– Ar tu ^sivaizduoji, ko praßai, kå man siΔlai? – iß pradΩi¨ 

daugiau nustebusi ir priblokßta nei ißsigandusi, paklaus∂ 

mano pirmoji skaisçioji meil∂. Ji atrod∂ dar labiau 

sutrikusi nei visada, nors ßi bΔsena jau kuris laikas buvo 

jai ^prasta. 

– Ar mes negal∂tume pad∂ti L∂jai kokiu nors kitu bΔdu? 

– paklaus∂ Rakel∂, nutaisiusi kuo liΔdnesn^ balså. 

– Aß nesugalvoju nieko geresnio, – sumurm∂jau. – Sakyti 

teisyb´ bΔt¨ labai rizikinga. Ne tik L∂jai, bet ir mums. 

Ir tau – Salom∂ja. Be to, ßitå melå gird∂s vienintelis Idaga – 

daugiau niekas! D∂l ko tau neramu? Kad kaΩkoks psichiatras 

gydys kitå merginå manydamas, kad tai tu? 

– NeΩinau, – jos veidas pasidar∂ toks liΔdnas, kad man 

net suspaud∂ ßird^. – Aß pradedu nieko nebesuprasti, nebesuvokti. 

Man jau ima atrodyti, kad tai aß esu ißprot∂jusi, 

ir visas ßitas namas, o gal ir pasaulis – tai beprotnamis. 

– Ir man kaΩko neramu, – staiga ^siterp∂ Rakel∂. – Aß 

bijau, kad neΩinodamas visos teisyb∂s tas tavo psichoanalitikas 

ne gydys, o tiktai kenks. 

– Ne, aß viskå gerai apgalvojau, – pasakiau tvirtai, nustebindamas 

net pat^ save. – Jis turi gydyti ne simptomus, 

o paçiå ligos esm´. Çia ißeina netgi geriau. Jis juk moka ir 

hipnotizuoti. Viskå Ωinodamas jis gal∂t¨ tiesiog ^teigti L∂jai, 

kad ji yra L∂ja. Nemanau, kad prievarta galima ißgydyti 

Ωmog¨, susirgus^ nuo prievartos. Ji turi ißgyti pati 

savo viduje – gydytojas tik sudaro sålygas. Çia ir yra visa 

paΩangiausi¨ metod¨ esm∂. 

Gal¨ gale man pavyko jas ^tikinti. Taçiau Salom∂ja grieΩtai 

pareißk∂ nenorinti per visus bΔsimus ^vykius s∂d∂ti pasisl∂pusi 

kaime ir kankintis neΩinomyb∂je – taigi apgaul∂s 

siuΩetas pasidar∂ dar sud∂tingesnis. Nusprend∂me, kad ji 

( 115 ) 


25/3/05, 2:15 AM

taps ligon∂s pussesere, priskirta jå visur lyd∂ti ir globoti. 

Ûinoma, Kaune jos abidvi tur∂s gyventi slaptai. 

Tå paçiå dienå susiradau Anicetå, kuriam buvau pagelb∂j´s 

^sidarbinti vairuotoju komendantΔroje, ir papraßiau 

skubiai nuveΩti Salom∂jå ^ kaimå. Jis vis dar laik∂ mane 

sukilimo didvyriu, tod∂l neatsikalbin∂damas sutiko. 

Kitå dienå ißsiruoß∂me ir mes su Idaga. Nekantravau 

pamatyti L∂jå. Nekantravau, bet ir bijojau. 

( 116 ) 


25/3/05, 2:15 AM

kelion∂ atgal 

Jonas Idaga dar prieß karå buvo nusipirk´s nedidukå 

Volkswagenå. Atrodo, vairuodamas jis nelabai m∂go kalb∂ti, 

taçiau aß stengiausi naudotis galimybe ißgirsti ß^ tå 

daugiau apie jo metodus ir keistokå pasaul∂ΩiΔrå. 

– Aß jau keleri metai kankinuosi raßydamas disertacijå 

apie Nyç∂s filosofijå, – pasakiau, kai palikome miestå. – Ir 

niekaip negaliu jos pabaigti. Niekaip negaliu padaryti galutini¨ 

ißvad¨. Svarstym¨, prareg∂jim¨, ^Ωvalg¨ daug, visos 

jos tarsi ir teisingos, paremtos gausia medΩiaga, citatomis, 

taçiau bendro vaizdo n∂ra arba jis per daug prießtaringas, 

paneigiantis pats save. Tai tiesiog varo ^ pasiutimå. 

Idaga pasisuko ir ^sistebeilijo ^ mane. Art∂jome posΔkio 

link, ir aß net sumosavau rankomis tarsi nor∂çiau griebti 

vairå. Idaga nusijuok∂ ir ßΔktel∂jo: 

– Tu viskå pasakei! Jis toks ir yra. 

– Jo tekstai svaigina mane, – pridΔriau ßiek tiek apsiramin´s, 

– tarsi narkotikai. Skaitydamas filosofijå aß paprastai 

blaiv∂ju, o çia – atvirkßçiai! Norisi b∂gti, bet ir traukia 

atgal. Tikras aps∂dimas. 

– Normalu, nes jis – Antikristas, – sukikeno Idaga. – 

Antikristas, kartais sugebantis pakilti beveik iki Kristaus 

aukßtum¨. Kristaus beΩdΩion∂! VirßΔn∂s ir gelm∂s! Nors 

gelmi¨ çia, Ωinoma, daugiau. 

– Taip. Jis, atrodo, såmoningai band∂ måstyti prießprießomis. 

( 117 ) 


25/3/05, 2:15 AM

– Kiek jis såmoningas, tai ir yra didΩiausia problema. 

Manau, tu ^strigai, nes nagrin∂ji j^ kaip filosofå. 

Atsisukau nusteb´s: 

– O kaip tur∂çiau? 

– Jis ne filosofas, jis – menininkas. Tai literatΔrin∂ kΔryba 

ir galbΔt daugiau poezija nei proza. Prakeiktojo poeto 

Helderlyno mokinys. 

– Bet filosofijos toje literatΔroje irgi yra. 

– GalbΔt. Nors mane jis labiausiai domina kaip psichoanaliz∂s 

objektas, – Idaga nei iß ßio, nei iß to kelis kartus 

paspaud∂ Volkswageno klaksonå ir energingai pridΔr∂: – 

Ir objektas, ir subjektas kartu. Jis knisosi savyje kaip niekas 

kitas, vert∂ iß sav´s laukan tamsiausias vietas, tarsi nuo 

∂riuko diriamå kail^. Jis rod∂ tuos ißverstus kailius kitiems 

ir pats jais steb∂josi, kol gal¨ gale persisteng∂. Taip ir liko 

su ißversta pasåmone ant galvos. 

– GraΩi metafora, – ißtariau po ilgokos pertraukos. – 

Bet ar tai ir n∂ra blogio terapija? 

– Taigi! – beveik suklyk∂ Idaga ir dar kartå paspaud∂ 

signalå, nors kelias buvo visißkai tußçias. – Taip ir yra. Aß 

imu tik∂ti, kad mus suved∂ pats likimas. Mes abu studijuojame 

apsißauk∂l^ Nauj¨j¨ laik¨ Antikristå. 

– Apsißauk∂l^? 

– Kaip matai. Jis buvo per daug Ωmogus. Tikras Antikristas 

nebΔt¨ ißprot∂j´s. 

– Kaip ir tikras antΩmogis? 

Idaga v∂l pavojingai ilgai atitrauk∂ Ωvilgsn^ nuo kelio ir 

^sispoksojo ^ mane. 

– Ar esi skait´s ißsamiå jo biografijå? – paklaus∂. – Ne- 

^manoma suprasti Nyç∂s be jo biografijos. Pats jo gyvenimas 

yra pamokantis pavyzdys. 

( 118 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Ir ^sp∂jimas. 

– Taip. Èsp∂jimas, kad nereikia persistengti. Reikia jausti, 

kiek giliai gali panirti ^ pasåmon´, kad ^stengtum gr^Ωti, 

pakilti atgal ^ samon∂s ßvieså. Tai ir yra blogio terapija, 

antΩmogio ugdymas. Nepersistengti! Tod∂l ir gerai, kai 

ßalia yra Ωmogus, galintis pad∂ti. Rimtai dirbant jis netgi 

bΔtinas. Senov∂je tai Ωinojo. Mokytojas, guru, o dabar – 

psichoanalitikas. 

Kå? Jis siΔlosi man ^ mokytojus? Jis Ωvelgia iß kito kampo 

ir mato kitaip negu aß, taçiau tai dar nereißkia, kad yra 

gudresnis. 

Pyktel∂jau ir pasakiau: 

– Manau, kad jis buvo ne savo pasåmon∂s demon¨, o 

laiko dvasios, aukßçiausios ir tobuliausios to meto id∂j¨ 

ißraißkos auka. Jeigu jis ar kas nors kitas nebΔt¨ persisteng´s, 

mes ir dabar nesuvoktume ßios id∂j¨ samplaikos pra- 

ΩΔtingumo. Ítai kod∂l jis nusipelno pagarbos. Jo apdairus 

atsargumas bΔt¨ tik dar viena klastot∂. Jis dvasios didvyris, 

nes ∂jo iki galo! 

Idaga pasitryn∂ nos^ ir piktokai sumurm∂jo: 

– Keista, atrodo esame tokie artimi, o mΔs¨ poΩiΔriai 

esminiuose taßkuose tampa absoliuçiai prießingi. Bet gal 

tai tik regimyb∂? 

– Sunku pasakyti. Aß ne visai aißkiai suvokiu tavo teorijå. 

Gal praktika pad∂s? Ar aß gal∂siu steb∂ti, kai tu analizuosi 

L∂jå? 

– L∂jå? – nustebo Idaga. 

– Taigi, Salom∂jå, – greitai pasitaisiau. – L∂ja, L∂ja, Salom∂ja 

– taip aß jå erzindavau vaikyst∂je. 

– Ji tavo mergina? – staiga paklaus∂ ir paΩvelg∂ akies 

kraßteliu. 

( 119 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Kod∂l – mergina? – dirbtinokai nusijuokiau. – Per 

karå mes labai maΩai mat∂m∂s. 

– Ji jauçia tau kå nors? 

– NeΩinau. Ar tai gali tur∂ti ^takos? 

– Ûinoma. Ir netgi labai didel∂s. 

– Gaila, bet aß neΩinau. 

– Ar tu jai visai abejingas? 

– Na, Ωinai... Ji graΩi. Mes bendraujame nuo vaikyst∂s. 

Aß tiesiog neΩinau... KaΩkå turbΔt jauçiu. Nor∂çiau pats 

geriau suprasti. 

– Nagi, matai, – patenkintas nusijuok∂ Idaga. – Reik∂t¨ 

ir tave paanalizuoti, pad∂ti susigaudyti savyje. 

– Eik jau tu, pad∂j∂jau, – irgi nusijuokiau, – sutikçiau 

tik tada, jei bΔtum ßventasis. Ar nelaikai sav´s tokiu? 

– Jokiu bΔdu. ÛiΔr∂k ^ mane kaip ^ Ωemißkå provincijos 

klebon∂l^. Argi tau turi rΔp∂ti jo ßventumas? Laiko 

dvasia nenumaldoma, mes tapsime naujaisiais kunigais. 

Kunigas tarnauja visuotinumui, o mes – individualybei. 

BaΩnyçia mirßta, nes Ωmonija Ωengia ^ naujå – individualumo 

epochå. 

Aß susimåsçiau. Bet ne apie naujå epochå, kuriå Hes∂ 

vadino feljetonine, o apie L∂jå. Juk tai ji, o ne Nyç∂ suved∂ 

mane su ßituo pakvaißusiu psichiatru. Tarp jos ligos ir 

Nyç∂s buvo neißvengiamas ryßys. 

– Bet jei esi tikintis, gali manyti, kad visa tai êina ^ 

slaptå Dievo planå, – staiga pratar∂ mano keistasis vairuotojas. 

– Kas êina ^ planå? – nustebau. – Beprotyb∂? 

– NebΔk rytietis, – nusijuok∂ Idaga. – Tai jie individualumå 

laiko blogiu. Pasaulyje nebuvo nieko revoliucingesnio 

uΩ krikßçionyb∂s atneßtå individualios sielos id∂jå! Íit 

( 120 ) 


25/3/05, 2:16 AM

kas mane iß tikr¨j¨ veda iß proto. Individuali siela – ne 

kaip laikinas blogos karmos reißkinys, o kaip substancialus 

dalykas, netgi siekiamyb∂! Kiekvienas Ωmogus – atskira, 

nepakartojama ΩvaigΩd∂. 

SEK SAVO ÛVAIGÛD‰ 

Ar kada susimåstei, kad bΔtent ßi id∂ja yra visos Vakar¨ 

civilizacijos pagrindas? 

– Taip, bet kartu ir daugyb∂s problem¨ ßaltinis. Rytuose 

viskas paprasçiau. 

– Ir aißkiau! – jis kaΩkod∂l ∂m∂ juoktis ir stuktel∂jo mane 

alkΔne. – Ûinai, kuo aß labiausiai didΩiuojuosi ir dΩiaugiuosi? 

Ogi tuo, kad mano teorijoje, kaip ir pirminiame 

budizme, visißkai nesvarbu, ar tu pripaΩ^sti Dievo buvimå. 

Pati teorija d∂l to visißkai nesikeiçia! Tai nuostabu.‘Dievå 

galima tiesiog laikyti skliaustuose. 

– Paaißkink plaçiau, – sumurm∂jau vis labiau Ωav∂damasis 

netik∂tais jo minties ßuoliais. 

– Esm∂ ta, kad tu gali eiti dvasios tobul∂jimo keliu ir 

nesikankinti d∂l Dievo egzistencijos ir vis¨ kit¨ prakeikt¨j¨ 

klausim¨. Tai labai padeda. 

– Tur∂çiau suabejoti, – pasakiau imdamas pykti, kad 

psichiatras kalba taip, tarsi net filosofijå ir religijas ißmanyt¨ 

geriau nei aß, – Dievå aß suprantu kaip aukßçiausiå 

prasm´. Yra jis ar ne – esminis klausimas, verçiantis viskå 

aukßtyn kojomis. Arba – arba. Arba yra prasm∂, arba absurdas. 

Arba yra kaΩkoks vienijantis pradas, arba viskas 

subyra ^ dalis. Arba yra tikslas, arba viskas atsitiktina. Tod∂l 

Dostojevskis ir stojasi ßalia Nyç∂s sakydamas: Jei Dievo 

n∂ra, viskas leistina. 

Klauså perv∂r∂ ßaiΩus Idagos klaksono garsas. 

( 121 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Tai ir yra didΩiausias Nauj¨j¨ laik¨ paklydimas! – sußuko 

jisai. – Ar Ωinai, kad imoralistas Nyç∂ gyvenime elg∂si 

labai moraliai, o dievaΩmogis Dostojevskis – anaiptol? 

– Gerai, – mostel∂jau ranka, – tada, sakykime, kaip Augustinas: 

Myl∂k ir daryk, kå nori. 

– Çia jau geriau, – apsidΩiaug∂ Idaga. – Viskas leistina, 

jei klausai Dievo. Juk Abraomas Dievo palieptas, buvo 

pasiryΩ´s nuΩudyti netgi savo sΔn¨! Taigi dabar klausyk. 

Atsir∂m´s ^ du mΔs¨ civilizacijos stulpus: Augustinå ir Nyç´ 

– beje, kartu ir didΩiausius psichologus, – aß ißkeliu naujos, 

dar tik außtançios epochos ßΔk^: 

SUPRASK IR DARYK, KÅ NORI 

arba 

DARYK, KÅ NORI, KAD SUPRASTUM 

Tiesa, pirmasis lozungas reißkia jau pasiektå tikslå, o 

antrasis – keliå ^ j^ per klaidas ir katastrofas. O tikslas yra 

tas mano naujasis, iß kompleks¨ ißsivadav´s antΩmogis, 

kuris suvokia savo veiksmå dar prieß j^ atlikdamas, taigi 

visißkai valdo pad∂t^. 

– Iß tikr¨j¨ jis – pusdievis. 

– Galima sakyti ir taip. Bet gal ir – ßventasis! Aß negaliu 

atmesti ir ßitokios pabaigos. Supranti?! Aß neΩinau! Aß ne- 

Ωinau, kuo viskas pasibaigs. Tai ir yra mano religijos esm∂. 

Svarbiausia – Ωinai, kad eini teisingu keliu, o kas jo 

gale – pamatysi, kai prieisi. Jokios apgaul∂s, joki¨ fantazij¨ 

ir netikr¨ paΩad¨! Íimtaprocentin∂ garantija, kad nesuklysi. 

Ir dar – su kiekvienu Ωingsniu ^ priek^ tu jautiesi 

geriau, tu tobul∂ji! 

– O jeigu suklysti? 

( 122 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Gauni per galvå ir tampi protingesnis. Svarbiausia 

nebijoti! Bailys, ^sikib´s moral∂s sijono, negali tobul∂ti. 

– Ûinai, tu mane suintrigavai. Ar jau turi sek∂j¨? 

– Ne. BΔsi pirmas. 

Abu ∂m∂me juoktis. Bet jis iß tikr¨j¨ domino mane ir, 

ko gero, mat∂ tai iß aki¨. 

– Gerai, sutariam taip, – neatsargiai leptel∂jau. – Ißgydai 

mano meil´, ir aß – seku paskui tave! 

– Na, matai, – apsidΩiaug∂ Idaga, – pagaliau prisipaΩinai, 

kad nesi abejingas tai merginai. 

– Aß tik bijau, ar tavo idealas n∂ra Nirvana. 

– Kaip tik atvirkßçiai. Juk budizmas – tai dvasin∂ savi- 

Ωudyb∂, neskausminga mirtis ßiltoje vonioje persipjovus 

venas. Bet aß netgi nesakau, kad Buda suklydo. Mano eksperimentas 

kaip tik ir parodys, kuris kelias veda ^ tieså. 

Svarbiausia – jokio falßo. Pirmyn, ir tik pirmyn! Kaip ten 

sak∂ garsusis mΔs¨ Ωvalgas: 

Kur mes einame? Ar verΩiam∂s anapus jΔr¨? Kur neßa 

mus ßi galingiausioji aistra, sujungusi visus geismus? Kam 

ßis pasmerkt¨j¨ skrydis ^ amΩinai g´stançias saules? Apie 

mus galbΔt vienå graΩiå dienå irgi pasakys, kad verΩdamiesi 

^ Vakarus tik∂jome rasti neΩinomå keliå ^ Indijå. Taçiau 

mums buvo lemta ΩΔti begalyb∂je. Tad kur, mano draugai, 

kur?! 

Idaga deklamavo su uΩsidegimu, ties pauz∂mis paspausdamas 

signalå, ir atrod∂ beveik ißprot∂j´s. Paskui staiga 

visißkai ramiu ir blaiviu balsu tar∂: 

– Bet Nyç∂ nujaut∂ judås ^ praΩΔt^, o mes keliausime neapribodami 

sav´s kokiu nors tik∂jimu ar netik∂jimu, nes mes 

ießkome ne Indijos, mes ießkome kito neΩinomo mΔs¨ audringos 

jΔros kranto, kad jis tapt¨ mums PaΩad∂tåja Ωeme. 

( 123 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Amerika? 

– Amerika?! 

Atrodo, Idaga ^siΩeid∂, kad aß taip suvulgarinau jo aukßtå 

pol∂k^, ir ilgam uΩsidar∂ savo mintyse, ^ mano pastangas 

atnaujinti pokalb^ atsakydamas bereikßmiais sakiniais ar 

numykimais. 

Kelion∂, prasid∂jusi kiek ^manoma tokiomis aplinkyb∂mis 

linksmai ir ^domiai, ^ antrå pus´ virto visißkai nuobodΩia. 

Greitis irgi sul∂t∂jo – Idagos vairavimas atspind∂jo 

jo nuotaikå. Prieß pabaigå aß netgi sp∂jau snustelti ir 

staiga prieß save pamat´s Salom∂jos veidå vos neißtariau 

jos vardo. 

– O ji graΩi, – sukuΩd∂jo ^ aus^ v∂l pralinksm∂j´s psichiatras. 

– Kas? 

– Tavo Salom∂ja. 

– Çia ne Salom∂ja, – ßiurkßtokai atkirtau. – Çia jos pusseser∂. 

– Koks jos vardas? 

Aß jo neΩinojau. Mes tiesiog pamirßome susitarti. Ißsiritau 

iß maßinos ir tyçia, tarsi juokais, apkabinau savo meil´. 

– NeΩinau tavo vardo, – sukuΩd∂jau jai ^ aus^. 

Ji ∂m∂ juoktis ir graΩiai nuraudo. 

Pristaçiau juos vienas kitam pavard∂mis, taçiau Idaga 

nenurimo: 

– Koks graΩiosios panel∂s vardas? 

– Elena, – atsak∂ ßi. – O Viktoras kaΩkada vadindavo 

Eliute. 

Saliut∂, Eliut∂, – gana kvailai pagalvojau, – gal tai ir 

gerai. 

È∂jome vidun, ir aß ∂miau neramiai dairytis. 

( 124 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Salom∂ja kaip tik prigulusi, – paskub∂jo praneßti mano 

meil∂ (kaip kitaip dar gal∂çiau jå vadinti). – Praßome 

uΩkåsti po kelion∂s. 

Taçiau Idaga papraß∂ atsigerti, o valgyti ir atsipΔsti – 

tik kai apΩiΔr∂s ligon´ ir gal∂s ramiai atsipalaiduoti. Netrukus 

jis buvo palyd∂tas ^ Ωydait∂s kambar^ ir jo reikalavimu 

paliktas ten akis ^ ak^ su L∂ja, manançia, kad ji – 

Salom∂ja. 

– Esu pasiruoß´s viskam, – pasakiau gerokai nerimaudamas. 

Mano meil∂ irgi atrod∂ sutrikusi. 

– Jie visai normaliai ßnekasi, – tar∂. – Juk jeigu L∂ja 

nesielgt¨ tarsi bΔçiau aß, o ne ji, ilgokai gal∂tum ne^tarti 

psichikos sutrikimo. 

– Klausyk, – sumurm∂jau gaudydamas jos neram¨ Ωvilgsn^, 

– kaip manai, kas bΔt¨, jei visi elgt¨si su ja kaip su 

teis∂ta Salom∂ja? 

– Mes taip ir elgiam∂s. Jau senokai jos neerziname ir 

tod∂l – joki¨ kit¨ pamißimo poΩymi¨. Netgi daugiau! Ta 

naujoji Salom∂ja – tokia miela ir maloni mergina, kad net 

pavydu. Mano mama gal∂t¨ tik dΩiaugtis. Gal∂t¨... 

– Manau, jai sunku – tavo mamai. 

– Mamai? NeΩinau. Ji tik siaubingai bijo, kad kas nors 

nesusidom∂t¨, kas çia pas mus vyksta. 

– Greiçiau jau baigt¨si karas. 

– Tai tavo kalt∂, – staiga pratar∂ mano meil∂. – Tai d∂l 

tav´s ji tapo manimi. 

– Tu iß tikr¨j¨ taip manai? Taçiau kok^ ji tur∂jo pasirinkimå? 

Tu – jos draug∂, artimiausia jos draug∂ lietuv∂. Klajodama 

po prießißkå pasaul^ ji negal∂jo bΔti Ωyd∂, negal∂jo 

bΔti savimi, tod∂l tapo tavimi. Labai logißka. 

( 125 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Logißka? 

– Taip. Ji tiesiog pasisl∂p∂ uΩ tav´s. 

– Nepasakyçiau, kad man tas patikt¨. 

– Tu – jos draug∂. Turime pad∂ti. Gal¨ gale tai krikßçionißka 

pareiga. 

Mano meil∂ liΔdnai ßyptel∂jo. Po ilgos pertraukos pridΔr∂: 

– Ji ne tik pasisl∂p∂ uΩ man´s. Ji k∂sinasi uΩimti mano 

vietå. Gal tikra krikßçion∂ tur∂t¨ visai pasitraukti, o dar 

geriau – tapti Ωydaite? 

– GalbΔt, – staiga leptel∂jau ir pats ißsigandau. 

Ji ^bed∂ ^ mane deginant^ Ωvilgsn^, kuriame pamaçiau 

neapykantå. Keisçiausia, kad tå pat^ pajutau ir aß. 

– Taçiau tu net visuotin∂je beprotyb∂je sugebi ißlikti apdairi, 

– ißr∂Ωiau griΔvançi¨ tilt¨ akivaizdoje jausdamas sadomazochistin^ 

malonumå. 

Mano meil∂ paßoko iß vietos ir dar kartå brΔkßtel∂jusi 

Ωvilgsniu – tiesa, nebe tokiu piktu – iß∂jo laukan. 

Radau jå sodo gale atsir∂musiå ^ obel^ ir verkiançiå. 

PabandΩiau negrabiai apkabinti net neabejodamas, kad 

gausiu atkirt^. Taçiau mano meil∂ kur^ laikå stov∂jo tyliai 

kΔkçiodama ir nesiprießindama. Kai ji pak∂l∂ galvå, pamaçiau 

ne tik nuo aßar¨ blizgançias akis, bet ir nedråsiå,virpançiå 

ßypsenå. 

( 126 ) 


25/3/05, 2:16 AM

nuostabi ir gåsdinanti 

L∂jos atmintis 

È namus gr^Ωome paßaukti Salom∂jos mamos. Idaga buvo 

gerå valandå pabendrav´s su vargße Ωydaite ir atrod∂ tuo 

visai patenkintas. Jis apsi∂m∂ jå gydyti ir beveik neabejojo 

gerais rezultatais. Taigi tur∂jome veΩti jå Kaunan ir sudaryti 

geras sålygas. 

Pamaçiusi mane, L∂ja tik linksmai ßyptel∂jo ir maloniai 

pasisveikino, taçiau po to steng∂si atvirai neΩiΔr∂ti ^ mano 

pus´. Iß tikr¨j¨ ji elg∂si kaip Salom∂ja, aplinkiniams 

rodydama reikiamå orumå ir savigarbå, taçiau tomis akimirkomis, 

kai matyti gal∂davau tik aß vienas, jos veidas 

staiga pasikeisdavo, o Ωvilgsnis, trumpam pagav´s mano 

akis, tapdavo visißkai nenusakomas ir naujas – nuo jo mano 

nugara imdavo b∂gioti skruzd∂lyt∂s. 

Ißorißkai L∂ja nebuvo ypaç pasikeitusi: tik gerokai sulysusi 

ir tarsi pajaun∂jusi. Iß brandΩios merginos ji buvo v∂l 

sugr^Ωusi ^ kampuotå paaugl´. Kampuoti buvo ir jos judesiai, 

ir ji ∂m∂ priminti daugiau Rakel´ nei Salom∂jå, kuria 

man∂si esanti. Atrod∂, lyg ji pati tai suprast¨ ir viså laikå 

bandyt¨ priversti save elgtis pagal ankstesn^ L∂jos arba Salom∂jos 

charakter^, taçiau vis nes∂kmingai. Tas dvilypumas 

kΔr∂ keistå, liguistå, aplinkinius trikdant^ vaizdå. 

Idaga, atrodo, buvo tai pasteb∂j´s, ir kol mes s∂d∂jome 

prie mano tetos padengto stalo, retkarçiais paΩvelgdamas 

^ ligon´ supratingai linktel∂davo tarsi pritart¨ ar padråsint¨ 

jå. L∂ja atsakydavo jam ßypsniu, taçiau po to kaltai 

( 127 ) 


25/3/05, 2:16 AM

apsidairydavo ^ kitus lyg atsipraßin∂dama, kad per tok^ 

trumpå laikå jau sp∂jo ^gyti su naujuoju paΩ^stamu tik jiems 

abiem suprantam¨ paslapçi¨. 

Taigi ^ Kaunå gr^Ωome keturiese: mes su Idaga priekyje, 

Salom∂ja ir L∂ja gale. Dabar jau aß buvau susimåst´s, o 

Idaga v∂l, kaip kelion∂s pradΩioje, nenustygo s∂dyn∂je ir 

atakavo mane, o kartais ir Salom∂jå, savo keistomis kalbomis, 

tik ß^kart jau neakcentuodamas j¨ signalo garsais. 

– Kokie vis d∂lto Ωmon∂s kvailiai, – profesoriaus tonu 

d∂st∂ jis. – Kaip jie nemoka bΔti laimingi – ir kuo toliau, 

tuo labiau. Kiek istorinio balasto yra mΔs¨ sielose, neleidΩiançio 

joms ißsiskleisti ir suskamb∂ti tikraisiais savo garsais, 

patirti tikråj^ groΩ^ ir meil´. Paprasto natΔralumo – 

ßtai ko mums labiausiai stinga, net ir gyvenantiems kaime. 

Ûmon∂s tapo kurti patys sau. 

Atsigr´Ωiau ^ merginas, kurioms tarsi tur∂jo uΩkliΔti kaimo 

gyventoj¨ pamin∂jimas, taçiau jos abi tik ßvelniai ßyptel∂jo 

– neaißku, vien tik man ar man ir Idagos minçiai 

kartu. Abiej¨ ßypsenos buvo ^tartinai panaßios. 

– Íiuolaikinis Ωmogus linksta nuo neßulio, kuris nereikalingas 

ne tik jam paçiam – tå jis daΩnai nujauçia, – bet ir 

niekam kitam. Çia ir slypi didΩioji apgaul∂. Imi manyti, 

kad tempdamas tuos bergΩdΩius akmenis darai gera kaΩkam 

kitam, atlieki pareigå, taip sakant. O iß tikr¨j¨, tai 

tik neleidi savo, po to ir kit¨ sieloms kilti aukßtyn. Turi 

prasid∂ti – turbΔt jau prasid∂jo – visuotinis apsivalymas, 

pasilengvinimas ar dar kaip kitaip galima pasakyti. 

– Apie kå çia ßneki? – paklausiau vaduodamasis iß mergin¨, 

tapusi¨ dvyn∂mis, ßypsen¨ magijos. 

– Apie tå kultΔrin´ kuprå, kuriå turi kiekvienas, net ir 

pats nekultΔringiausias. 

( 128 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Taçiau Zaratustra jam taip atsak∂: Jei kupriui kuprå jo 

atimsi, atimsi jam ir dvasiå, – progiesmiu padeklamavo L∂ja. 

Atsisukome visi trys ^ jå tarsi mums bΔt¨ apsireißkusi 

ßvençiausioji Mergel∂ Marija. 

Po akimirkos Idaga ßiaip taip suvald∂ automobil^ ir drebançiu 

balsu paklaus∂: 

– JΔs skaitote Nyç´? 

Taçiau L∂ja nieko neatsak∂ ir kur^ laikå pati atrod∂ ne 

maΩiau nustebusi nei mes. Prisiminiau nuostabius skaitym¨ 

vakarus, tikrå dvasios puotå maro metu, kai L∂ja bΔdavo 

svarbiausia veik∂ja. Bet ji ne tik skait∂, ji dar ir ^simin∂! 

– Gal gal∂tum∂t dar kå padeklamuoti? – atsargiai papraß∂ 

psichiatras. 

– O jei aklam akis tu sugråΩinsi, tai jis ißvys per daug 

blogybi¨ Ωem∂j, ir jis tada tave prakeikti gali! 

Idaga ißsigand´s paΩvelg∂ ^ mane tarsi praßydamas pad∂ti 

ar bent paaißkinti. 

– KaΩkada ilgais nuobodΩiais vakarais mes skaitydavome 

vienas kitam, – pasakiau gerokai paabejoj´s, ir, ko gero, 

tie ΩodΩiai buvo skirti ne vien Idagai. 

L∂ja netik∂tai nusijuok∂, ir jau kur^ laikå jos veide tvyrojusiå 

^tampå pakeit∂ ankstesn∂ ßypsena. 

– Tada mes buvome laimingi, – pasak∂ visai kitu balsu. 

Salom∂ja ∂m∂ nervingai kos∂ti, o Idaga v∂l atgavo pasitik∂jimå 

savimi. 

– Buvote? – paklaus∂. – Kod∂l buvote? Laim∂ slypi Ωmoguje, 

o ne aplinkyb∂se. Aß apie tai kaip tik ir nor∂jau pakalb∂ti. 

Ûmogus turi pagaliau gr^Ωti prie pirminio laim∂s 

ßaltinio ir nustoti taip labai jaudintis d∂l to, kas vyksta 

aplink j^. Laim∂ priklauso nuo poΩiΔrio kampo. Kas vienam 

kelia dΩiaugsmå, kitå gali liΔdinti. Juk ^ viskå, kad ir 

( 129 ) 


25/3/05, 2:16 AM

kas ^vykt¨, gali ΩiΔr∂ti teigiamai. Tam trukdo tik måstymo 

ir elgesio trafaretai. Numesk ßitå kuprå – o tiksliau, 

nereikalingå neßul^ – ir tavo laim∂ bus tavo rankose. Ítai 

kå aß nor∂jau pasakyti. 

– Kalb∂ti labai lengva, – pirmå kartå ir gana piktai ^siterp∂ 

Salom∂ja. – Taçiau aplinkyb∂s daΩnai bΔna stipresn∂s 

uΩ Ωmog¨. 

– BΔtent! – apsidΩiaug∂ Idaga. – JΔs labai tiksliai pasak∂te: 

aplinkyb∂s stipresn∂s uΩ Ωmog¨. Taigi nelaim´ kuria 

Ωmogaus silpnumas, o ne ißoriniai ^vykiai. BΔk stipresnis 

ir bΔsi laimingas. 

– Labai jau vyrißka filosofija, – ßvelnesniu balsu pasak∂ 

mano meil∂. – Ar joje yra vietos atjautai? 

– Ûinoma, tai labai Ωmogißkas jausmas ir jo negalima 

slopinti. Taçiau reikia paßalinti visus istorijos eigoje atsiradusius 

ißkrypimus. Tikra atjauta teikia pasitenkinimå. 

Ar jΔs, panele, Ωinote, kad visi tikri jausmai, visi instinktai, 

viskas, kas Ωmoguje neuΩterßta, teikia malonumå? Taip, 

teisingai gyventi yra didΩiulis malonumas! 

– Bet kai aß liΔdΩiu d∂l artimo Ωmogaus nelaim∂s ar d∂l 

ißsiskyrimo – koks çia malonumas? 

– Svarbu atskirti, kur tikras jausmas, o kur – trafaretai 

ir vaidyba. 

– Net kai esi vienas? 

– Ûinoma! Talentingiausiai kiekvienas vaidina prieß pat^ 

save. 

– NeΩinau, – keistoku balsu pasak∂ mano meil∂. – Kartais 

man atrodo atvirkßçiai nei jΔs kalbat. Atrodo, jei aß 

nebandyçiau supançioti savo jausm¨ tais jΔs¨ vadinamais 

trafaretais, nebandyçiau slopinti j¨ ir kreipti protinga linkme, 

jie mane sudegint¨ arba paverst¨ beprote. 

( 130 ) 


25/3/05, 2:16 AM

Atsisukome ^ jå abu su Idaga kupini susiΩav∂jimo. 

– Taip taip, – net sucaks∂jo lieΩuviu mΔs¨ vairuotojas. – 

GraΩiai pasakyta. Bet jΔs, panele, pabandykit. Nors kartå 

gyvenime imkit ir pabandykit nebijoti sav´s! Aß jums garantuoju 

– tai bus jΔs¨ gyvenimo virßΔn∂. Darykit tai viså 

laikå ir, Ωinoma, darykit tai kuo greiçiau. Taip, greiçiau, 

kol dar esate jauna ir graΩi. Patik∂kit profesionalu, man 

jΔs iß pirmo Ωvilgsnio pasirod∂t per daug varΩanti save. 

Bet dabar jau geriau, dabar – bent jau kalbate. Ir dar taip 

aistringai! Paçios aistringiausios moterys kartais ißsigåsta 

savo aistr¨ ir tada visu aistringumu puola ^ kovå su jomis. 

Ítai kada rezultatai bΔna tikrai apgail∂tini. 

– Çia jau per daug! – ßΔktel∂jo mano meil∂, ir jos skruostai 

nusidaΩ∂ raudoniu. – Aß juk nesamdΩiau jΔs¨ psichoanalizei. 

Ir aß neaptarin∂ju, pavyzdΩiui, senamadißkos jΔs¨ 

barzdos ar nuklypusi¨ bat¨. O juk tai bΔt¨ maΩiau ^Ωeidu, 

nei l^sti ^ kito, jums beveik nepaΩ^stamo Ωmogaus jausmus! 

– Mieloji, jei jΔs bΔtum∂te kirp∂ja, aß labai ^d∂miai ißklausyçiau 

jΔs¨ pastabas apie mano barzdå. Dr^stu sakyti, 

netgi bΔçiau d∂kingas. O jeigu jΔs dar ir pasisiΔlytum∂t 

mane apkirpti, be to – veltui, tikrai neprießtarauçiau. Nepykit, 

aß tiesiog esu profesionalas ir netgi savo profesijos 

fanatikas. – Jis nusijuok∂. – Tod∂l dirbu net nedarbo metu. 

O juk sutikite, kad mano profesija n∂ra pati nuobodΩiausia 

ir mano Ωinios tur∂t¨ jus bent ßiek tiek dominti. 

– Nesu tikra, ar jΔs¨ teorija teisinga, – ßaltai atkirto 

Salom∂ja. – Tai, kå ißgirdau, verçia abejoti. Gal jΔs tiesiog 

apsißauk∂lis? 

– Ítai taip, r∂Ωiat iß peties! Tod∂l jΔs man ir patinkat. 

Kå gi, aißkinsiu toliau, nes jΔs esate ta, kuri gali suprasti. 

JΔs turite tam pakankamai aistros. Imkite dabartines ap- 

( 131 ) 


25/3/05, 2:16 AM

linkybes kaip pavyzd^. Atrodyt¨, jos verçia mus supykti 

vienas ant kito. Aß ^ΩeidΩiau jus, jΔs ^Ωeid∂te mane, ir 

uΩdaras ratas ima suktis. Taçiau aß nepasiduodu! Juk jΔs 

man patinkate, ir aß atmetu ^prastus trafaretus. Aß toliau 

su jumis kalbuosi, ir tas pokalbis teikia man didΩiul^ malonumå! 

– O man? JΔs negalvojate apie kitus! Tai egoizmas. 

– Mano egoizmas kaip tik sudaro sålygas jums augti. 

Jums aß ir esu ta aplinkyb∂, kuriå reikia ^veikti. Ûenkite 

per mane aukßtyn ir jΔs patirsite malonumå. 

– Ûmogus yra bΔtyb∂, kuriå ^veikti reikia, – gana tyliai 

padeklamavo kur^ laikå visai uΩmirßta Ωydait∂. 

– Kå? Kå? – Idaga net persisuko. 

– Tu savo artimo nesigail∂ki. Ûmogus yra bΔtyb∂, kuriå 

^veikti reikia. 

– Çia tai bent! – net sukrykßt∂ vairuotojas. – Salom∂ja 

tikras turtas. Dievo dovana! Bet aß jau sakiau – gail∂tis 

reikia, taçiau tik tiek, kiek iß tikr¨j¨ gali. Gailestingumas 

juk doryb∂, o visos doryb∂s yra malonios. Tad kvaila bΔt¨ 

j¨ vengti. 

– O ar jΔs vengiate yd¨? – sausai paklaus∂ mano meil∂, 

ir aß supratau, kad ji kaΩkå rezga. 

– Ydos yra tik ißkrypusios doryb∂s. Tod∂l, kaip jau min∂jau, 

svarbiausia yra neleisti mΔs¨ doryb∂ms ißkrypti. Ir 

dar labai svarbu – nekovoti su ydomis. Jokiu bΔdu nekovoti! 

Kovojant jos tik stipr∂ja. 

– Tai kå daryti? Turiu galvoje – kå daryti, jei nori atsikratyti 

kokios ydos? 

– Reikia rasti jos ißtakas. Reikia nueiti iki pirminio ßaltinio 

ir ißvalyti j^. Tai ir bus doryb∂s ßaltinis. Ûinoma, ßis 

darbas labai ilgas ir kruopßtus, taçiau niekada nepamirß- 

( 132 ) 


25/3/05, 2:16 AM

kite, kad jis – malonus. Jei tik malonumo vietoje pajusite 

pykt^ – Ωinokite, kad jΔs ne valote, o terßiate. 

– JΔs beveik pranaßas, – pasak∂ mano meil∂. – Pagaliau 

ir aß imu kaΩkå suprasti. Be reikalo iß pradΩi¨ ißgåsdinote. 

– Visai ne be reikalo, – atsak∂ patenkintas Idaga. – Moralistai 

yra tiek visiems ^si∂d´, kad ßiais laikais pamokslauti 

^manoma tik su velnio arba Nyç∂s kauke. 

Jis gr^Ωtel∂jo L∂jos link tarsi praßydamas naujos citatos. 

Ir ji, kiek padelsusi, tar∂: 

– Dabar at∂jo laikas velniui bΔti Dievo advokatu. 

– Ar jΔs turite Ωmonå? – staiga paklaus∂ mano meil∂. 

– Ne, – po ilgos pauz∂s atsak∂ Idaga. – Íiuo metu aß 

neskubu. O su pirmåja ißsiskyriau dar prieß vokieçiams 

ateinant. 

– Manau, sunkiai rasite sau lygiå. – Jos tonas buvo gana 

rimtas. – O Ωemesn∂ jΔs¨ nepatenkins. 

Idaga nusteb´s atsigr´Ω∂. Kur^ laikå ΩiΔr∂jo ^ mano meil´, 

kad aß jau net ißtiesiau rankå sugriebti vairå, po to kreivai 

ßyptel∂jo man: 

– Na ir mergin¨ mes çia prisikrov∂me. 

Tarsi patvirtindama jo ΩodΩius, L∂ja v∂l padeklamavo: 

– Tad duokit mums truput^ laiko ir santuokå maΩyt´, kad 

pamatytum∂t, ar santuokai didΩiai mes tinkam! Juk mums 

ne vien tik daugintis, gaus∂ti, bet ir ^ aukßt^ lipti reikia. 

Salom∂ja staiga palinko ^ priek^ ir uΩd∂jusi rankå man 

ant peties paklaus∂ Idagos vos ne ^ aus^: 

– O dabar pasakykit, ar jΔs pritariat Ωyd¨ naikinimui? 

Automobilis truktel∂jo ^ priek^ ir ∂m∂ l∂kti kvapå gniau- 

Ωiançiu greiçiu, kol ißsigandusi Salom∂ja ßΔktel∂jo: 

– Atsiimu savo klausimå! Atsiimu atgal! 

Idaga sul∂tino ir po kiek laiko ramiu tonu pasak∂: 

( 133 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– È senatv´ Froidas ßalia jaunyst∂je atrasto meil∂s potraukio, 

kuris, atseit, yra viso mΔs¨ gyvenimo variklis, ißk∂l∂ 

ne maΩiau svarb¨ mirties potrauk^. Jis nutar∂, kad kovodami 

ir keisdami vienas kitå Ωmonijos paradui vadovauja 

ßie du dievai – Erotas ir Tanatas. Taçiau aß manau, kad 

noras naikinti yra tik ißkryp´s noras myl∂ti, o Tanatas – 

tai suluoßintas arba beviltißkai pasen´s Erotas. Neapykanta 

– tai atstumta meil∂. TurbΔt suprantate, kad aß pasisakau 

uΩ meil´, o ne uΩ mirt^? 

– Suprantu, – atsak∂ Salom∂ja, vis dar laikydamasi mano 

peties. – Bet tai irgi dar tik teorija. O kå jΔs darytum∂t, 

jei ßiandien gr^Ω´s namo prie dur¨ rastum∂te verkiançiå 

Ωyduk´, pab∂gusiå iß geto? 

Idaga nusijuok∂: 

– Ûinoma, pasl∂pçiau jå pas save. Karas eina ^ pabaigå. 

– O anksçiau? Ir jeigu dar Ωinotum∂t, kad artinasi visus 

namus iß eil∂s ßukuojanti policija? 

– Tada bΔt¨ sunkiau, – måsliai atsak∂ Idaga. – Net neΩinau, 

kas manyje nugal∂t¨: noras patirti malonumå elgiantis 

dorai ar savisaugos instinktas. 

– Na ßtai... – nor∂jo kaΩkå sakyti mano meil∂, taçiau 

Idaga ryΩtingai jå pertrauk∂: 

– Panele, aß dar toli graΩu nesu toks tobulas, kaip mano 

teorija. Ûinoma, man bΔt¨ labai malonu uΩtikrinti jus, kad 

bet kokiu atveju aß gelb∂çiau mergait´. Taçiau nenoriu 

meluoti. Aß neΩinau. Bet aß Ωinau, kad mano teorijos ant- 

Ωmogis, – atsimeni, Viktorai, kå mes kalb∂jome? – kad tas 

mano teorijos idealusis Ωmogus, mano siekiamyb∂, n∂ kiek 

nesuabejoj´s gelb∂t¨ mergait´. Jis juk nebijo joki¨ aplinkybi¨, 

taigi ir mirties! O didvyrio mirtis gali tik papuoßti 

antΩmogio gyvenimå. 

( 134 ) 


25/3/05, 2:16 AM

Gr^Ωtel∂jau ^ savo meil´. Atrodo, ji tarsi praß∂ mano 

pagalbos. 

– Ítai ir supratau tavo silpnåjå vietå, – pasakiau bandydamas 

likti ramus. – D∂stai panaßiå utopin´ teorijå, kaip 

ir komunistai. GraΩu, bet gyvenime visa tai gali ißvirsti 

siaubingu dalyku. Dabar man tapo visißkai akivaizdu, kod∂l 

paprasto Ωmogaus paprastame gyvenime reikalingi tie 

tavo vadinami elgesio trafaretai, kad ir tokie kaip dekalogas 

ar priesakas myl∂ti savo artimå. Vargu ar kas be to 

gelb∂t¨ mergait´, esant realiam pavojui. 

– O taip! Íito buvo galima laukti, – n∂ kiek nepasimet∂ 

nuo netik∂to mano smΔgio Idaga. – Çia ir yra esminis 

susikirtimo taßkas. Gerai, kad pri∂jome. Esm∂ juk ta – ar 

tu elgiesi dorai iß sav´s paties, kaip laisvas Ωmogus, ar kaip 

vergas, bijantis ßeimininko, tai yra Dievo bausm∂s. 

– JΔs atlygio dar norit, dorov∂s jΔs geid∂jai! JΔs uΩ dorov´ 

atlygio geidaujat, uΩ Ωem´ jΔs dangaus, o uΩ ßiandienå 

amΩinyb∂s praßot? 

– Ítai taip! – ß^ kartå jau ne nustebo, o apsidΩiaug∂ L∂jos 

^sikißimu mΔs¨ miklusis vairuotojas. – Gerai, kad prakalbote 

apie Ωydus. J¨ likimas ir kit¨ poΩiΔris ^ juos daug 

kå paaißkina. Gali bais∂tis, kankintis d∂l to, kas vyksta, 

bet gali ir suprasti. Ûinai, – ß^ kartå jis pasisuko tiktai ^ 

mane vienå, – kai måstydamas apie Ωmog¨ pritrΔkstu argument¨, 

eidamas pasivaikßçioti suku ne ^ ÅΩuolynå ar 

Santakå, bet droΩiu per tiltå tiesiai ^ Vilijampol´ ir apsuku 

gerå kilpå aplink geto tvorå. 

– Tai tu gal esi iß t¨, – piktokai burbtel∂jau, – kurie 

karo pradΩioje aplipdavo Vilijampol∂s ßlaitus, kad gal∂t¨ 

m∂gautis egzekucijomis? 

Idaga surimt∂jo, bet ne^siΩeid∂. 

( 135 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Tai rodo, kad mirties ir kraujo potraukis vis d∂lto 

labai svarbus. Bet jΔs net ne^sivaizduojate, koks gyvenimas 

verda gete! Ûyd¨ prisitaikymo galia yra nuostabi. Jie 

sugeba papirkti ir palenkti sau bet kokiå valdΩiå, net ir 

paçiå Ωiauriausiå. 

– GalbΔt ßi ras∂ bloga, – staiga ^siterp∂ viså tå laikå ^d∂miai 

besiklausiusi mano meil∂, – nes Ωadina blog^ mumyse? 

Idaga ßvilptel∂jo ir v∂l pavojingai nusisuko nuo kelio, 

kertançio graΩ¨ pußynå netoli Kaçergin∂s, kurioje vil¨ buvo 

prisistat´ turtingiausi smetoninio Kauno Ωydai. 

– Nuostabiai pasakyta! JΔs labai gili mergina. Iß tikr¨j¨ 

Ωmogus labiau nekençia to, kuriam pats padaro kå nors 

bloga, nei to, kuris padar∂ bloga jam. Ir dar – nekençiamas 

tas, kurio nek´sti ir kuriam kerßyti lengviau. 

– Bet aß suprantu tå neapykantå, nors ir stengiuosi jai 

nepasiduoti, – pasak∂ Salom∂ja, spausdama mano pet^, 

taçiau skersakiuodama ^ draug´. – At∂jus rusams, jie ißdav∂ 

Lietuvå! 

– Net ir sionistai, patek´ ^ NKVD kal∂jimå? – nusißaip∂ 

Idaga. – Net ir komunist¨ nacionalizuoto turto bei Kaçergin∂s 

vil¨ savininkai? 

– Jie – tautos maΩuma. O dauguma m∂t∂ rusams g∂les 

ir dΩiΔgavo, kad kas buvo nieks, tas taps viskuo. 

– Koks krikßçionißkas ßΔkis, ar ne? – v∂l nusißaip∂ Idaga. 

– Taçiau bΔdamas Jungo sek∂jas esu priverstas sutikti 

su jΔs¨ kolektyvin∂s atsakomyb∂s id∂ja. 

– Kå? 

– Kod∂l? 

– Jeigu yra bendra pasåmon∂, yra ir bendra atsakomyb∂, 

– teatralißkai ißkilmingai praneß∂ mΔs¨ vairuotojas. 

– Pasauly viskas vyksta taip, kaip turi vykti, – progiesmiu 

( 136 ) 


25/3/05, 2:16 AM

pasak∂ L∂ja. – Ûydai nusisuko nuo Dievo ir buvo nubausti. 

Taip visada bΔna. Tai reißkia, kad Dievas vis dar myli Ωydus 

ir laiko juos ißrinktaisiais. Taçiau bausm∂s p∂domis visada 

eina malon∂. DENN NOCH LEBT CHRISTUS. 

– O vießpatie! – ßΔktel∂jau aß. – Kå tu çia ßneki?! 

– Nes Kristus tebegyvas, – taip pat susijaudin´s vos girdimai 

sukuΩd∂jo Idaga. – Stebuklas, tikras stebuklas. Kokie 

sutapimai. Giluminis bendrumas. Íiånakt kaip tik sapnavau, 

kad einu palei vielin´ geto tvorå, stebiu uΩ jos ΩaidΩiançias 

graΩutes, linksmas mergaites, lakstançias, dΔkstançias 

ir ßvytruojançias nuogomis blauzdomis. Joms ten 

gerai, o mane uΩgul´s siaubingas liΔdesys ir nerimas. Atrodo, 

tarsi eiçiau ßalia Rojaus ir Pragaro ribos, Pragaro, o ne 

Rojaus pus∂je, ir kad ne tos mergait∂s bΔt¨ uΩdarytos, atskirtos 

nuo viso pasaulio, o man bΔt¨ uΩdrausta patekti 

pas jas, ten kur linksma ir gera, kur ßaukia mano ßirdis – 

ten ir tik ten aß bΔçiau ißgelb∂tas. Aß çiupin∂ju tvorå, bandau 

jos tvirtumå, stengiuosi pral^sti ir tada pamatau aukßtå 

kr∂slå, tarsi faraono sostå, kuriame s∂di, – galbΔt tau, 

Viktorai, Ωinomas, – Íiucas iß Gestapo. Jis nusißypso man, 

moja mergait∂ms pirßtu, vienå j¨ sodinasi ant keli¨ ir Ωnaibo 

jos skruostus. Tada matau tamsios skarmaluotos minios 

procesijå, kylançiå Vilijampol∂s ßlaitu aukßtyn – vingiuojançiå 

serpantinais gyvat´ iß Çiurlionio paveikslo. VIA 

DOLOROSA! Procesija priart∂ja prie Íiuco sosto, ir aß jau 

stoviu ßalia atsir∂m´s alkΔne ^ jo atkalt´. TEGU ÛYDAI 

PATYS KARIA SAVO NUSIKALTÎLIUS, – linksmai sako Íiucas 

ir paglosto mergait´. Matau kyla kartuv∂s, prasideda 

baisi sumaißtis, klyksmai ir raudos. Procesija eina tiesiai ^ 

mus. Íiucas pakyla staçiomis ir atidΩiai Ωvelgdamas ^ kiekvienå 

besiartinant^ vienu rankos, o tiksliau, vienu ißtiesto 

( 137 ) 


25/3/05, 2:16 AM

pirßto mostu nukreipia Ωmog¨ ^ deßin´ arba ^ kair´. Deßin∂je 

– pasmerktieji, kair∂je – ißteisintieji. Aukos ir budeliai, 

gyvieji ir mirusieji. Ûinau, kad tai n∂ra Paskutinis teismas, 

nes ten teisuoliai eis ^ deßin´. Ûinau, kad çia pasaulis, 

kuriame ißgyvena blogieji. Imu mergait´ uΩ rankos, ir mes 

skubiai Ωengiame ßalin. Jau esame netoli vart¨, taçiau dar 

pripuola dΩiΔsna vyras ir negraΩi, apsikΔtojusi, sukritusiais 

paakiais moteris. Jie graibsto mane uΩ skvern¨, siekia buçiuoti 

rankas. MANO TÎVAI, – sako mergait∂, ir mes einame 

toliau. Prie vart¨ stovi du policininkai su ßunimis, 

taçiau aß einu be jokios baim∂s, o jie atiduoda pagarbå. 

Tik dabar apsiΩiΔriu, kad aß apsireng´s kaip lietuvi¨ policininkas. 

Mes prasispraudΩiame pro siaurus vartelius ir einame 

ßalia Ωyd¨ krautuv∂s. Mergait∂ timpteli mano rankå, 

ir aß matau ißkabå: 

DENN NOCH LEBT CHRISTUS 

po to: 

DENN NICHTS IST GEMEIN 

ir dar toliau: 

DENN ALLES IST GUT 

Idaga staiga ima stabdyti, suka ^ ßalikel´ ir ißjungia varikl^. 

– Ir çia pabudai? – klausiu. 

– Ne, bet toliau nepasakosiu. 

– Nes n∂ra nieko Ωema, nes visa yra gera, – kartoju kelis 

kartus, apimtas sentiment du dèjà-vu, bandydamas prisiminti, 

kur esu tai patyr´s. 

– Aß visada aißkinuosi savo sapnus, – nuleid´s galvå sako 

Idaga. – Turiu net sukΔr´s savo paties Ωenkl¨ ir simboli¨ 

sistemå. Tai tam tikra sutartin∂ kalba. Taip aß kalbuosi 

su savo slaptuoju aß. 

( 138 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Ir kå gi reißkia tos vokißkos ißkabos? 

– Tai iß Helderlyno Patmos. 

– JΔs toks ißsilavin´s! JΔs tikite sapnais? – visai ne vietoje 

ir nemaloniai naiviai suvap∂jo mano meil∂, kad aß 

net nuraudau. 

– Juk tai ir yra mano profesija, – ß^ kartå be jokios 

ironijos, ßvelniai atsak∂ Idaga. – sapn¨ aißkintojas, Ωiniuonis. 

Kaip galiu netik∂ti? Tik nereikia perd∂ti mano 

ißsilavinimo. Helderlynu aß irgi domiuosi kaip psichiatras. 

Jis – ankstesnis Nyç∂s ^sikΔnijimas, reinkarnacija ir 

pirmoji beprotyb∂s stadija. Taçiau jo genialumas ir beprotyb∂ 

dar labiau suaug´ ^ krΔvå. Yra jo eil∂raßçi¨, datuot¨ 

mΔs¨ metais. Pasimaiß´s jis nepasiraßin∂jo, kaip ir 

Nyç∂, savo vardu, be to, ießkojo tinkamesnio amΩiaus – 

nenor∂jo bΔti taip apgaulingame devynioliktajame. Dabar 

Ωvelgdami ^ savo realius koßmarus nors galime pasisemti 

ißminties iß ßi¨ genij¨ beprotyb∂s. Íiandien – j¨ 

laikas! 

Idagai nutilus supratau, kad ßalutinis garsas, kuris automobiliui 

sustojus pakeit∂ variklio keliamå triukßmå, sklido 

nuo uΩpakalin∂s s∂dyn∂s ir buvo pratisa, retai nutrΔkstanti 

ir vis stipr∂janti L∂jos rauda. 

Idaga pak∂l∂ galvå nuo vairo ir sumurm∂jo: 

– Tik to ir betrΔko, – ir staiga nusijuok∂. – JΔs juk uΩklaus∂t 

man´s, ar gelb∂çiau mergait´. Ítai ir papasakojau, 

o dabar gailiuosi. Ûinot, tas dard∂jimas keliu, s∂dint ankßtoje 

erdv∂je, taip greitai suartina ir atpalaiduoja. 

Mano meil∂ staiga pak∂l∂ rankå nuo mano peties ir atsargiai 

prisiliet∂ prie Idagos: 

– Gerai, kad jΔs nesat toks ßaltas, koks atrodot iß pirmo 

Ωvilgsnio. 

( 139 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Bet kaip mes paguosime vargß´ Salom∂jå? – paklaus∂ 

jis, atsigr´Ωdamas ^ abi merginas. 

L∂ja giliai atsiduso ir nusißypsojo lyg burtininkui mostel∂jus. 

(Tikiuosi nepamirßai, kad L∂jå mes buvome pristat´ 

psichiatrui kaip Salom∂jå?) 

Aß neramiai sujud∂jau. Atrodo, Idaga dar∂ vis didesn´ 

ir didesn´ ^takå mano merginoms. 

– Gerai, vaΩiuojam! – ßΔktel∂jo jisai, v∂l tapdamas ankstesniu 

linksmu ir narsiu mΔs¨ vairuotoju. – Analizuodamiesi 

mes nesp∂sime ir iki komendanto valandos. 

Kur^ laikå vaΩiavome tyl∂dami. Salom∂ja glost∂ ir ramino 

ßniurkßçiojançiå L∂jå, o mano nuotaika vis labiau bjuro. 

– O kas tas Íiucas iß tikr¨j¨? – pagaliau paklaus∂ mano 

meil∂, galbΔt nor∂dama ißsklaidyti nejaukiå tylå. 

– SS hauptßarfiureris, Gestape kuruojantis Ωyd¨ reikalus, 

– nenoriai atsak∂ Idaga ir tiriamai nuΩvelg´s mane 

pridΔr∂: – Turiu su juo tam tikrå ryß^. Geriau papasakosiu 

aß pats, nes gandai visada bΔna baisesni nei tikrov∂. 

PamaΩu temo, matomumas prast∂jo, ir aß labai apsidΩiaugiau, 

kai prad∂damas savo istorijå Idaga sumaΩino 

greit^. 

( 140 ) 


25/3/05, 2:16 AM

Kai kas tau labai svarbaus, 

taçiau tu to kol kas nesuprasi 

Taigi dar prieß uΩeinant rusams Idaga kur^ laikå buvo ved´s. 

Tai buvusi jo pacient∂ iß geros ßeimos, iß tikr¨j¨ netgi 

ne visai tikra pacient∂, nes j¨ abiej¨ t∂vai buvo paΩ^stami, 

ir naujoms id∂joms imli mergina ∂m∂ labai dom∂tis Idagos 

iß Europos atsiveΩtu revoliucingu poΩiΔriu ^ Ωmogaus 

sielå. Kas ji buvo – mokin∂ ar pacient∂, sunku pasakyti, 

nes psichoanaliz∂je tos såvokos beveik sutampa. Jaunasis 

mokytojas taip gerai ir nuoßirdΩiai padirb∂jo, kad mergina 

atsikrat∂ vis¨ suvarΩym¨, kompleks¨ ir provinciali¨ 

baimi¨. Galima tarti, kad ji buvo pati sveikiausia nuotakos 

amΩiaus Kauno panel∂, o jos seksualinis poreikis tapo 

tiesiog nesulaikomas. Vis labiau gars∂jantis ir puikiå karjerå 

darantis gydytojas buvo per daug uΩsi∂m´s, kad måstyt¨ 

apie rimtesnius santykius su moterimis ar netgi vedybas, 

taçiau energinga mergina nusprend∂ kitaip. Ji padar∂ 

viskå, kad ^traukt¨ ißsvajotå jaunik^ ^ savo nevarΩomos meil∂s 

spåstus. Ji nebuvo bjauri, netgi atvirkßçiai, ir savimi 

pasitikintis jaunas vyras susitaik∂ su rizikingu gydytojo, 

mokytojo bei ßeimos draugo rib¨ perΩengimu. Taçiau merginos 

aistra bei apetitas tolydΩio augo, ir ji ∂m∂ atvirai 

nepaisyti konspiracijos taisykli¨. Gerokai pasikankin´s Idaga 

nusprend∂ ryΩtingai nutraukti santykius. Taçiau merginos 

bΔta nep∂sçios. Po ßird^ draskançios scenos ji sutiko 

viskå baigti, tik papraß∂ paskutinio tikro ir nepamirßtamo 

atsisveikinimo. Çia Idaga ir pateko ^ ßilkinius spåstus, at- 

( 141 ) 


25/3/05, 2:16 AM

jauta j^ praΩud∂. Lemiamå akimirkå ^ kambar^ ^siverΩ∂ merginos 

t∂vai, atnaujindami meiluΩiams seniai ißsigydytus 

kompleksus. Bet ne kompleksai buvo svarbiausia – Idagai 

teko rinktis: vedybos arba baisus skandalas prieß viså, taip 

sakant, Europå. Juk ne kasdien gydytojas psichoanalitikas, 

Ωydo Froido mokinys ißprievartauja savo pacient´. 

Kokie ^rodymai? Kruvini aukos nag¨ r∂Ωiai jam ant nugaros. 

Idaga pasirinko vestuves, juolab su geru kraiçiu, ir jie 

ilgai verk∂ apsikabin´ vienas kitå, priimdami atsipraßymus 

ir priesaikas. 

Vedybinio gyvenimo pradΩia buvo visai nebloga, netgi 

komfortißka, palyginti su ikivedybiniu blaßkymusi ir nerimu. 

Viena, ko kol kas nenor∂jo Idaga, buvo vaikai. Tieså 

sakant, linksma, graΩi ir gyvenimu besidΩiaugianti Ωmona 

jo per daug ir nespyr∂. Bet çia at∂jo rusai, sumaΩ∂jo kliençi¨, 

ir Idagai tekdavo daugiau bΔti namie. PamaΩu jie ∂m∂ 

nebeißsitekti gana erdviame name, ir vis daΩniau ne tik jis, 

kas buvo visai suprantama, bet ir ji likdavo ilgai vakaroti 

sveçiuose. Tiesa, lovos reikalai bΔt¨ j^ visai tenkin´, jei ne 

vis daΩniau atsirandantys kruvini r∂Ωiai ant nugaros ir Ωemiau 

jos. Jis grieΩtai pasak∂, nors ir bΔdamas labai plaçi¨ 

paΩiΔr¨, daugiau toki¨ dalyk¨ netoleruosiås. Ji v∂l ∂m∂ j^ 

gundyti savo erotini¨ sapn¨ analize, taçiau Idaga ∂m´s 

^tarti, kad jos ißpaΩintys, netgi atliekamos hipnoz∂s bΔdu, 

yra visißka apgaul∂, turint tikslå supainioti ir pakenkti jo 

moksliniams tyrimams. Vienå dvasios praßvies∂jimo rytmet^ 

jis pavart∂ savo keleri¨ met¨ uΩraßus ir pajuto, kaip 

iß baim∂s, apmaudo ir pykçio stojasi plaukai. È jokios pacient∂s 

sielå jis nebuvo ^lind´s taip giliai, kaip ^ savo Ωmonos, 

taçiau dabar tar∂si suprat´s, kad viså tå laikå ji tik 

ruoß∂ jam dar vienus spåstus. Visos jo novatorißkos psi- 

( 142 ) 


25/3/05, 2:16 AM

chologijos mokslå sukr∂sti tur∂jusios teorijos r∂m∂si juokingais 

ißsigalvojimais, kuriuos vienå po kito kurp∂ ta kΔno 

ir sielos ißtvirk∂l∂, geriausiu atveju taip nor∂jusi sudominti 

j^ ir tvirçiau pritraukti prie sav´s, o blogiausiu – sukompromituoti 

mokslo pasaulyje. 

– O gal ji tiesiog taip linksminosi? – paklausiau. 

– GalbΔt, – sutiko Idaga ir t´s∂ toliau. 

Pasirod∂, kad tokio linksmumo Idagos Ωmonai buvo per 

maΩa. Po miestå pasklid´ gandai, kad ji susimetusi su vienu 

prie valdΩios atsidΔrusiu jaunu Ωydu. Í^ kartå Idaga 

veik∂ apgalvotai ir ryΩtingai. Neißsiduodamas jis surink´s 

ßioki¨ toki¨, kad ir netiesiogini¨, ^rodym¨ ir pareikalav´s 

skyryb¨. Ûmona, kurios vardå mes pagaliau ißgirdome, – 

Eleonora, El∂ arba Helen – ißkart sutiko, nors po kiek 

laiko ir ißk∂l∂ dar kelias klaikias scenas. Idaga ne∂m∂ ^ 

galvå, nes vienå kartå ji ßauk∂, kad jis praΩud´s jos sielå, 

suluoßin´s psichikå, ißnaudoj´s savo bjauriems tikslams, 

privert´s apsinuoginti iki slapçiausi¨ vieteli¨, kuri¨ tiesiog 

nedera atskleisti, o kitåkart, iß aukos jau virtusi budeliu, 

negailestingai tyçiojosi, drask∂ jo jautriausias vietas, 

vadino pusvyriu, negalinçiu patenkinti normalios moters 

ir tod∂l ießkançio nelaim∂li¨ ligoni¨, kurias gal∂t¨ 

gydyti lieΩuviu, o ne gamtos tam skirtu daiktu. 

Jie ißsiskyr∂, ir Helen netrukus ved∂ savo jaunåj^ gra- 

Ωuol^ Ωydå, tokiu bΔdu dar ir ißgelb∂dama nuo nacionalizacijos 

j¨ prabang¨ namå. 

Ûydas, nepaisant visai suprantamo ißankstinio Idagos 

nusistatymo, pasirod∂ esås gana malonus Ωmogus, nesmird∂jo 

çesnaku, elg∂si pakankamai kukliai ir netgi band∂, 

tiesa nes∂kmingai, ^kalb∂ti Helen persikraustyti kur nors 

kitur – nulipti, taip sakant, Idagai nuo galvos, mat teis- 

( 143 ) 


25/3/05, 2:16 AM

mas priteis∂ Ωmonai antråj^ namo aukßtå. Savaime suprantama, 

kad ne tik nelabai plati Idag¨ gentis, bet ir buvusios 

Ωmonos t∂vai bei gimin∂s, tarp kuri¨ yra ir visuomenei 

Ωinom¨ Ωmoni¨, pasipiktino ir pasmerk∂ g∂då jiems uΩtraukus^ 

jaunosios moters elges^, nors tai vis d∂lto buvo 

per menka satisfakcija. Helen netrukus pagimd∂ vaikå, ir 

liΔdniausia, kad jo prad∂jimas krito dar ^ j¨dviej¨ bendro 

gyvenimo laikotarp^. Idaga man∂, kad jis prie to n∂ra prisid∂j´s, 

taçiau ßis apgail∂tinas nesusipratimas dav∂ galimyb´ 

Helen t∂vams tik∂tis ir netgi bandyti ^tikinti pat^ 

Idagå bei visus kitus, kad j¨ atΩala nepaisant nieko yra 

ßimtaprocentinis lietuvis. Tod∂l jie man∂si tur^ teis´ ir netgi 

pareigå lankytis Idagos namuose su savo dejon∂mis ir Ωaisliukais. 

Tai k∂l∂ sumaißt^ Idagos sieloje, be to, dar ir suvarpytoje 

naktini¨ gars¨, mat ißmoningoji Helen savo ir 

anksçiau neprastå lovos veiksm¨ arsenalå papild∂ nauju 

galingu ginklu – alsiu ritmißku spiegimu, galinçiu paΩadinti 

ir numir∂l^. Tieså pasakius, kΔdikio, kuriam seneliai 

ißreikalavo Vytauto vardå, verksmas buvo daug tylesnis, 

nors irgi nek∂l∂ dvasios aukßtyn. 

– Bet aß juk Ωad∂jau papasakoti apie Íiucå! – ßΔktel∂jo 

Idaga, bandydamas perßokti nemalonius prisiminimus. – 

Taigi at∂jo vokieçiai, ir s∂km∂s ßvytuokl∂ prad∂jo jud∂ti ^ 

mano pus´. 

Pirmiausia reikalai ∂m∂ tvarkytis profesin∂je srityje. Liepå 

ir rugpjΔt^ suvarius visus Ωydus ^ getå, atsilaisvino daugyb∂ 

gydytoj¨ etat¨, ir Idaga gavo gerai apmokamå vyriausiojo 

psichiatro darbå. Karo metu, kai psichoanalitikui 

sunku tik∂tis klient¨ antplΔdΩio, nuolatin∂s pajamos 

buvo geras pagrindas po kojomis. Bet, Ωinoma, labiausiai 

palengv∂jo, kai jo namo antrasis aukßtas tapo tußçias. He- 

( 144 ) 


25/3/05, 2:16 AM

len vyras ißnyko dar pirmosiomis karo dienomis, o ir ji 

netrukus ißsikraust∂ pas t∂vus. 

Nor∂damas pamirßti buvusius ißgyvenimus, Idaga pasin∂r∂ 

^ profesin´ veiklå ir kur^ laikå jaut∂si visai laimingas. 

Taçiau vienå puikiå bob¨ vasaros dienå vaikßçiojant^ Laisv∂s 

al∂ja j^ paßauk∂ pro Metropolio duris pasirod´s buv´s 

uoßvis. Vyrai sus∂do prie staliuko, ir visada pasitemp´s, 

ßl∂ktißka kilme besididΩiuojantis Helen t∂vas ißdroΩ∂: 

– Blogi reikalai, gerbiamas Ωente, jei tik nesupyksi d∂l 

tokio kreipinio. Eleonora pab∂go ^ getå! – ir staiga tas 

orus penkiasdeßimtmetis uΩsideng∂ veidå ranka, sl∂pdamas 

aßaras. – Èsivaizduoji, kå ji padar∂? Kokia g∂da! Kå ji 

mums daro, kå daro! 

– O vaikas? – po ilgokos pertraukos atsargiai paklaus∂ 

Idaga. 

– Ji pasi∂m∂ ir vaikå, pasi∂m∂ maΩåj^ Vytukå, – sußnibΩd∂jo 

Matutis (taip, tokia buvo jo pavard∂) ir ∂m∂ 

kΔkçioti. – Ji jau seniai neturi n∂ krislelio g∂dos. N∂ krislelio! 

Tegu ji nekençia mΔs¨, tegu nekençia tav´s, bet 

kuo kaltas vargßas kΔdikis? Kuo? Atsakyk, gerbiamas siel¨ 

Ωinove! 

Idagai buvo nusispjauti, kå veikia ta rujojanti kal∂, taçiau 

Ωinia apie vaikå, kuriam buvo dar tik metukai, sukr∂t∂. 

Jis tik∂jo, kad vaikas ne jo, taçiau ne visu ßimtu procent¨. 

Jeigu vaikas vis d∂lto jo, Helen poelgis buvo nedovanotinas. 

Gyvenimo sålygos gete buvo antisanitarin∂s, 

kaip gydytojas Idaga tai gerai Ωinojo. Kalb∂ta apie tuoj 

kilsiançiå viduri¨ ßiltin∂s arba dezinterijos epidemijå. 

– Mes privalome ißgelb∂ti Vytukå, – sugrieb∂ uΩ rankos 

Helen t∂vas ir ^smeig∂ ^ j^ savo gail¨, taçiau atkakl¨ Ωvilgsn^. 

( 145 ) 


25/3/05, 2:16 AM

Par∂j´s namo Idaga ∂m∂ svarstyti, kå galima nuveikti. 

Prad∂j´s dom∂tis suΩinojo, kad yra toks rugpjΔçio 8 dienos 

Kauno komisaro ^sakymas d∂l vaik¨ iß mißri¨ santuok¨. 

Jie irgi turi bΔti perkelti ^ getå. Vadinasi, liko vienintel∂ 

ißeitis – pripaΩinti, kad Vytukas yra Idagos vaikas, ir 

per valdΩiå pareikalauti jo gråΩinimo. Idaga dvejojo, taçiau 

Helen t∂vai nerimo. Jie ißsiaißkino, kad atgauti vaikå 

juridißkai ^manoma, ir nuolat atakavo buvus^ Ωentå atlikti, 

kaip jie sak∂, pareigå ne tik ßeimai, bet ir t∂vynei. Idaga 

prad∂jo slapçia vaikßçioti prie vielin∂s geto tvoros, kuriå 

paskubomis uΩtv∂r∂ patys Ωydai. Jis nor∂jo savo akimis 

^sitikinti, ar ten tikrai taip baisu. 

Íitaip dvejojant ir laukiant savaimini¨ pokyçi¨, at∂jo 

spalio pabaiga. Paskutin^ m∂nesio pirmadien^, v∂lai vakare, 

suskambo telefonas, ir Idaga ißgirdo susijaudinus^ Helen 

t∂vo balså. Iß paΩ^stamo policininko jis buvo suΩinoj´s, 

kad rytoj anksti ryte vokieçiai gete rengia didel´ akcijå. 

Gyventoj¨ gali bΔti sumaΩinta per pus´. Tai daroma 

higienos sumetimais, norint pagerinti gyvenimo sålygas 

ir apvalyti getå nuo parazituojançio elemento. Gete bus 

palikti sveiki, tvarkingi ir dirbantys gyventojai. Pono Matuçio 

ir Idagos nuomon∂s sutapo – Helen ir jos dar nevaikßtantis 

kΔdikis greiçiausiai bus priskirti prie parazituojançi¨, 

tai yra jokios naudos neatneßançi¨ Ωyd¨ bendruomen∂s 

nari¨. J¨ likimas kab∂jo ant plauko. 

Idaga tur∂jo susirink´s daugumå per kelis m∂nesius paskelbt¨ 

^sakym¨ d∂l tvarkos gete. Jis skubiai dar kartå juos 

perΩiΔr∂jo, bandydamas suprasti vokieçi¨ politikå ir atsp∂ti 

tolesnius j¨ veiksmus. Taçiau måstyti buvo sunku, 

nes vokißkas pedantißkumas ir racionalumas kartais ißtrΔkdavo 

iß savo r∂m¨. Idaga perskait∂: 

( 146 ) 


25/3/05, 2:16 AM

1941 met¨ rugpjΔçio 24 dienos SA hauptßturmfiurerio 

Jordano ^sakymas: 

ÛYDAMS GETE DRAUDÛIAMA IÍLEISTI È GATV‰ KATES. 

Jis suprato ^sakymus, draudΩiançius Ωydams vaikßçioti 

ßaligatviais, eiti ^ al∂jas, parkus, s∂d∂ti ant suol¨, naudotis 

vießojo susisiekimo priemon∂mis ir netgi vaikßçioti Neries 

pakrant∂mis ar susikißus rankas ^ kißenes, taçiau kat∂s!? 

Higienos sumetimais tai buvo sunku paaißkinti, netgi 

atvirkßçiai – kas dabar ißgaudys geto peles ir Ωiurkes? 

Kaip psichoanalitikas Idaga suprato, kad tokiais atvejais 

gero nelauk ir kad kaΩkas giliai uΩsl∂pta tuoj ißsiverß ^ 

pavirßi¨ paçiais iracionaliausiais pavidalais. Tai buvo diagnoz∂, 

kuri j^ labai neramino. 

Idaga prieß karå buvo dirb´s su daktaru Elchananu Elkesu, 

naujai ißrinktuoju Ûyd¨ tarybos pirmininku, arba 

oberjudu, kaip j^ vadino vokieçiai. Ûyd¨ ligonin∂je Elkesas 

vadovavo vidaus lig¨ skyriui ir tur∂jo gerå privaçiå 

praktikå tarp turtingiausi¨ kaunieçi¨. Kartais jie si¨sdavo 

vienas kitam savo pacientus. 

Pasirod∂, kad uoßvis paΩ^sta gete ne maΩiau ^takingå 

Ωmog¨ – smetoninio Seimo nar^, advokatå Leonå Garfunkel^, 

gynus^ Matuçio interesus vienoje sud∂tingoje turto 

paveld∂jimo byloje. Buvo aißku, kad geto savivaldos vadai 

tur∂s kokiå nors ^takå skirstant Ωydus ^ visuomenei 

naudingus asmenis ir parazitus, tod∂l reik∂jo kaip nors 

juos pasiekti ir pasißnek∂ti. Matutis papasakojo, kad dar 

vasarå Garfunkelis buvo j^ aplank´s kartu su kitu rus¨ laikais 

kal∂jusiu advokatu JokΔbu Goldbergu, Ωyd¨ savanori¨ 

såjungos pirmininku. Jie ironißkai juokav´, kad tik paleisti 

iß rus¨ kal∂jimo tuoj bus uΩdaryti vokieçi¨, ir skund´si, 

kad ^takingiausi lietuviai uΩsimerkia ir nieko nedaro 

( 147 ) 


25/3/05, 2:16 AM

matydami Ωyd¨ kançias. Aklas tapo ir pats vyskupas, o 

Kauno karo komendantas Bobelis juos apgavo nepaisydamas, 

kad su Goldbergu jaunyst∂je buvo ginklo draugai. 

Matutis sukando dantis ir buvo labai mandagus, nes nor∂jo 

kuo daugiau ißsiklausin∂ti apie dukros vyrå. Dabar 

tas mandagumas gal∂t¨ duoti vaisi¨, svarst∂ jis. Niekada 

neΩinai, kas gali praversti. 

Idaga sutiko, kad bet kas kada nors gali praversti. Taigi 

jie sutar∂ iß pat ankstyvo ryto bandyti rasti: vienas – Elkeså, 

antras – Garfunkel^ arba Goldbergå. 

Antradienio rytas ißaußo niΔrus ir lietingas, Δkanotas. 

Idaga getå pasiek∂ dar tamsoje, taçiau uΩ tvoros ißkart pasteb∂jo 

keistå, tyl¨ jud∂jimå. Atrod∂, kad ten ilgomis voromis 

slenka ne Ωmon∂s, o v∂l∂s. Daugelis buvo ßiltai apsikΔtoj´ 

Ωieminiais paltais, skaromis ir antklod∂mis, rankose 

neß∂si Ωvakes ar Ωibintus keliui pasißviesti. Tai buvo 

tikra laidotuvi¨ procesija, traukianti ^ Demokrat¨ aikßt´. 

Geto tvorå juos∂ kulkosvaidΩiai ir ginkluoti vokieçi¨ 

bei lietuvi¨ policininkai. Idaga suprato, kad vidun patekti 

bus sunku, nors ten ir mat∂ kelis bΔrelius buvusi¨ partizan¨. 

Jie kr∂t∂ namus ir ießkojo pasisl∂pusi¨ Ωyd¨, o kai 

kurie ir vertingesni¨ daikt¨. 

Netrukus pasirod∂ ir Matutis – buvo apgail∂tinas, nors 

ir steng∂si tvardytis. Jie pasilyp∂jo ant kalvos, kad gal∂t¨ 

geriau matyti, kas vyksta. 

PamaΩu triukßmas ∂m∂ did∂ti – verk∂ vaikai, dejavo moterys 

ir ligoniai, kiti meld∂si, chasid¨ bΔrelis trauk∂ savo 

giesmes ir treps∂jo kojomis. 

Devintå valandå aikßt∂je pasirod∂ gestapinink¨ bΔrys, 

lydimas vokieçi¨ policinink¨, kareivi¨ su kulkosvaidΩiais 

( 148 ) 


25/3/05, 2:16 AM

ir lietuvi¨ policinink¨ kuopos. Vienas gestapininkas, turintis 

hauptßarfiurerio Ωenklus, – ten dar buvo trys hauptßturmfiureriai 

– ^sitais∂ aukßçiausioje vietoje ir kur^ laikå 

atidΩiai tyrin∂jo miniå. Ißlaik´s dramatißkå pauz´, jis teatralißkai 

ißk∂l∂ rankoje laikytå lazdel´ ir tarsi milΩinißko 

orkestro dirigentas ∂m∂ ja mojuoti. Ûmon∂s pajud∂jo. Ûeng∂ 

link jo, o po to – ^ vienå arba ^ kitå pus´. 

– Tai saugumo policijos vadas Rauka, – sußnibΩd∂jo El∂s 

t∂vas. – Ítai pas kå reik∂jo eiti kalb∂tis. 

Ûyd¨ policininkai ir Tarybos nariai buvo pasi¨sti ^ kair´ 

pus´. Juokingiausia, kad ilgokai buvo neaißku, kuri pus∂ 

yra geroji, o kuri – blogoji. Atrodo, Rauka m∂gavosi 

ßia dviprasmybe. Kai kurie Ωmon∂s, atsidΔr´ deßin∂je, apsidΩiaugdavo, 

imdavo lankstytis: AçiΔ uΩ jΔs¨ gailestingumå 

arba Nuolankiai d∂kojame. Kiti, pasi¨sti ^ kair´, puldavo 

ant keli¨ ir praßydavo pasigail∂ti, leisti pereiti kiton 

pus∂n. Rauka nusißypsodavo ir maloniai sutikdavo. Netrukus 

∂m∂ aißk∂ti, kad geroji, gyvyb´ ißsauganti pus∂ greiçiausiai 

ir bus kair∂ – ten patekdavo sveikiausi, darbingi 

vyrai ir moterys. Be to, iß deßin∂s ^ kair´ niekas nebuvo 

leidΩiamas perb∂gti. 

– ÛiΔr∂k, ten jinai! – sußuko El∂s t∂vas, kai pro Raukå 

pra∂jo moteris, neßina vaiku. Ji ∂jo viena, gana ißdidΩiai 

laikydama galvå ir nebandydama, kaip daugelis, maldauti 

geresnio likimo. Iß taip toli sunku buvo atpaΩinti, tod∂l 

Idaga ∂m∂ raminti ^siaudrinus^ t∂vå. Moteris pasuko ^ deßin´, 

ir tuoj pat keli policininkai nuvar∂ jå prie geto tvoroje 

padarytos angos, uΩ kurios du vokieçiai atidΩiai skaiçiavo 

visus atrinktuosius. 

– O gal juos tiktai ißveß ^ kitå vietå, – guod∂si Idaga. – 

Çia jie tikrai buvo per daug susikimß´. 

( 149 ) 


25/3/05, 2:16 AM

– Gal dar sp∂siu ßiandien po piet¨ su kuo nors paßnek∂ti, 

– bej∂gißkai sumurm∂jo El∂s t∂vas. – Vis d∂lto tai yra 

neΩmonißka! 

Idagai pasidar∂ pikta. Taip, tai iß tikr¨j¨ neteisinga. Juk 

Matutis apsidΩiaugt¨, jei Hitleriui ar dar kam nors mostel∂jus 

burt¨ lazdele Kaune nelikt¨ n∂ vieno Ωydo, taçiau 

dabar jo ßirdis dreb∂jo iß uΩuojautos, nes tarp pasmerkt¨j¨ 

gal∂jo bΔti jo dukra ir vaikaitis. 

– Man reik∂t¨ bent po piet¨ nueiti ^ ligonin´. Vis tiek 

jokios naudos, kad çia esame, – suburb∂jo Idaga ir vos 

susilaik∂ nepasak´s garsiai: 

Vis tiek tas vaikas greiçiausiai ne mano. 

Taçiau Matutis ^sikibo ^ parank´ ir privert∂ dar pabΔti. 

Abu jie vos laik∂si ant koj¨. Tuo tarpu Rauka, atrodo, ne 

pavargo nuo tokio ^tempto darbo, bet su kiekvienu mostu 

^gaudavo vis nauj¨ j∂g¨. 

NenutrΔkstama virtin∂ Ωyd¨ slinko link jo, o paskui skyr∂si 

^ dvi dalis: vieni gav´ nuod∂mi¨ atleidimå, kiti – pasmerkti 

pragaro kançioms. Iki tol buv´ vienodi, po vieno 

rankos mostel∂jimo jie tapdavo geri arba blogi. 

– Jis tarsi Dievas Paskutinio teismo dienå, – sußnibΩd∂jo 

Idaga, ir pats nustebo pajut´s balse pavydo gaidå. 

IR JÔS BÔSITE KAIP DIEVAS, KURIS ÛINO, 

KAS GERA IR KAS BLOGA 

KaΩkas atneß∂ Raukai sumußtin^, ir jis ∂m∂ kramsnoti, 

tvarkingai laikydamas j^ sviestiniame popieriuje, taçiau 

n∂ akimirkå neatsitraukdamas nuo savo darbo, nuo savo 

dievißko Ωaidimo. PamaΩu ^sidråsino ir viså laikå ßalia 

buv´s oberjudas Elkesas. Kartais jam netgi pavykdavo 

^kalb∂ti Raukå pakeisti sprendimå, ir koks nors nuo ^tam- 

( 150 ) 


25/3/05, 2:17 AM

pos linguojantis Ωydas, visiems d∂kodamas perb∂gdavo 

iß blogosios pus∂s ^ geråjå. Rauka d∂l to per daug nesijaudino 

– atrodo, jam buvo svarbi tik tam tikra proporcija, 

tam tikras iß anksto nustatytas atrinkt¨j¨ skaiçius. 

Tod∂l kartkart∂mis skaiçiuotojai praneßdavo rezultatus, 

ir hauptßarfiureris, Ωvilgsniu ^vertin´s dar likusiå neißskirstytå 

miniå, nuspr´sdavo, ^ kuriå pus´ reikt¨ skirti 

daugiau. Tas vargßas Elkesas, tas oberjudas, vienå ißgelb∂damas, 

kitå pasmerkia, pagalvojo Idaga. KaΩin, ar jis 

apie tai susimåsto? Bet aißku, kad Ωydai j^ gerbia ir niekas 

nelaiko kolaborantu. Ar galima daryti gera bΔnant 

velnio parankiniu? 

– Jiems buvo vienas kelias – sukilti, – piktai ißr∂Ω∂. – 

Ûyd¨ taryba gavo nurodymus iß vokieçi¨ prieß kelias dienas. 

Laiko pasiruoßti bΔt¨ uΩtek´! Tokia minia gal∂jo nußluoti 

viskå, paimti kulkosvaidΩius, ßautuvus, automobilius. 

Apie 30 tΔkstançi¨ Ωmoni¨, kokie 10 tΔkstançi¨ karui 

tinkam¨ vyr¨! Jie gal∂jo ißsiverΩti ir pripildyti visus 

pakaun∂s mißkus. 

– Neduok Dieve, – sudejavo El∂s t∂vas. 

Idaga nusispjov∂ ir susiruoß∂ eiti. 

– Taçiau visada atsiranda oberjud¨, – dar pridΔr∂, – 

kurie dantimis ^sikabina bent jau to, kad yra nors ßiek tiek 

geresni, virßesni uΩ kitus, kad turi daugiau ßans¨ ißsigelb∂ti, 

pad∂ti saviesiems. Tai jie yra parazitai. Jie sukausto, 

paralyΩiuoja bendruomen´, o vietoj pasiprießinimo organizuoja 

l∂tå agonijå. 

– Tamsta tampi revoliucionieriumi socialistu, – sumurm∂jo 

Matutis. – O juk tokie kaip Goldbergas, Garfunkelis 

ir tavo Elkesas kençia dabar d∂l sav¨j¨ socialist¨. 

Idaga tik mostel∂jo ranka ir atsisveikino. 

( 151 ) 


25/3/05, 2:17 AM

Aß ne Dievas, kad gal∂çiau ißgelb∂ti visus Ωydus, pagalvojo. 

O gelb∂ti tiktai El´ su vaiku yra egoizmas. Kuo ji uΩ 

juos geresn∂? Kad lietuv∂ ir mano buvusi Ωmona? 

Gali ^sid∂m∂ti, Idaga nebuvo rasistas. 

Taçiau ponas Matutis nesitrauk∂ nuo Demokrat¨ aikßt∂s 

prieig¨. Jis svarst∂ ^vairiausius gelb∂jimo planus ir 

atidΩiai sek∂ ^vykius. Prad∂jo temti, o darbas toli graΩu 

nebuvo baigtas. È pagalbå Raukai at∂jo dar du gestapininkai, 

ir Ωydai jau jud∂jo trimis srautais. Matulis steb∂jo, 

kaip Ωyd¨ policininkai uΩ gestapinink¨ nugaros kartais 

sukeldavo sumaißt^, atseit darydavo tvarkå ir kai kurie, 

tuo pasinaudoj´, perb∂gdavo iß blogosios pus∂s ^ 

geråjå. Bet vargu ar jo dukra gal∂jo tur∂ti draug¨ tarp 

Ωyd¨ policinink¨. Jam reik∂jo nedelsiant eiti ne pas Ωydus, 

o pas paçiå aukßçiausiå valdΩiå. Taçiau jaut∂si tarsi 

uΩburtas to ne^tik∂tino vaizdo, sklindançi¨ gars¨, beveik 

magißko pojΔçio, kad ßtai vienu metu sprendΩiasi tokios 

daugyb∂s Ωmoni¨ likimas. Ißsek´s jis pris∂do ant numest¨ 

lentgali¨ ir suprato, kad neturi j∂g¨ ne tik kur nors 

eiti, bet netgi måstyti. 

Taip susting´s, o gal net miegodamas, jis praleido keletå 

valand¨, kol pro ßal^ ∂j´ vyrai paΩadino ir pastat∂ ant 

koj¨. Demokrat¨ aikßt∂ jau buvo nurimusi, ßurmuliavo 

tik vadinamasis maΩasis getas, kur buvo suvaryti atrinktieji 

mirçiai. Atrodo, kad ten netgi kilo mußtyn∂s ir niekas 

nesiruoß∂ miegoti, valg∂ kas dar kå tur∂jo geresnio ir galvojo, 

kaip pasilinksminti galbΔt paskutin^ kartå gyvenime. 

Matut^ kr∂t∂ ßaltis, taçiau jau buvo prasid∂jusi komendanto 

valanda, o iki Linksmadvario bΔt¨ reik∂j´ pereiti 

netgi du tiltus. Tod∂l TilΩ∂s gatve jis pa∂jo gerokai ^ 

ßal^ nuo geto ir ^veik´s g∂då pasibeld∂ ^ namus, kuriuose 

( 152 ) 


25/3/05, 2:17 AM

dar deg∂ ßviesa. Íeimininkams pasak∂, kad eidamas iß kaimo 

^ Kaunå pasijuto blogai ir nesp∂jo gr^Ωti laiku. Íie ^sileido 

pernakvoti ir netgi pasiΔl∂ degtin∂s. 

Keista, bet iß ryto Matutis pabudo beveik sveikas ir tuoj 

pat susiruoß∂ eiti. Netrukus suprato pataik´s ^ pat^ graΩumå. 

Prie geto buvo dvigubai daugiau policinink¨ nei vakar. 

Dalis j¨ blaßk∂si po maΩåj^ getå, rikiuodami apkvaitusius 

Ωydus – daugiausia moteris, senius ir vaikus. Atrod∂, 

tarsi bΔt¨ atsiv∂r´ pragaro vartai, tvyrojo neΩmonißkas 

triukßmas. Pirmiesiems bΔriams pajud∂jus Devintojo forto 

link, visiems tapo aißku – çia eina mirtininkai. Neskubançius 

jud∂ti vokieçi¨ ir lietuvi¨ policininkai dauΩ∂ ßautuv¨ 

buoΩ∂mis, spard∂ ir keik∂ paskutiniais ΩodΩiais. Matutis 

nejuçiomis atsidΔr∂ prie spygliuotos vielos tvoros ir 

prietemoje Ωvelg∂ ^ einançi¨ veidus. 

– Gaudyk vaikå! – staiga ißgirdo. 

Moteris, kurios net ^ΩiΔr∂ti kaip reikiant nesuskubo, 

atsiv∂d∂jusi met∂ savo kΔdik^ aukßtyn per tvorå. 

Matutis ißk∂l∂ rankas ir liko susting´s stov∂ti. Moters 

j∂g¨ neuΩteko – vaikas pakibo virßuje ant vielos spygli¨ ir 

∂m∂ klykti. Tik kulkos ^steng∂ j^ nutildyti. 

– Dink, Ωioply, iß çia, – sußuko jaunas sargybinis. – Matai, 

kas paraßyta? 

Ant tvoros kab∂jo uΩraßai vokieçi¨ ir jidiß kalbomis: 

MIRTIES ZONA! KIEKVIENAS, PRIÎJ‰S PRIE TVOROS 

PER 2 METRUS, BUS NUÍAUTAS BE ÈSPÎJIMO 

Matutis apsisuko ir beveik tekinas nuskub∂jo miesto 

link. Dar sp∂jo pamatyti, kad pasmerkt¨j¨ aptvare pasirod∂ 

Elkesas su kaΩkokiu såraßu, matyt, bandydamas iß- 

( 153 ) 


25/3/05, 2:17 AM

gelb∂ti keletå sav¨j¨. Kilo didΩiulis såmyßis, beveik sukilimas, 

ir tur∂jo ^sikißti lietuvi¨ sargybiniai. Elkesas band∂ 

kaΩkå aißkinti, taçiau vienas partizanas kaip reikiant trinktel∂jo 

jam ßautuvo buoΩe ^ galvå ir oberjudas, apsipyl´s 

kraujais, susmuko ant Ωem∂s. 

Gerai, kad nors ßitas gavo, pagalvojo Matutis ir daugiau 

nebeatsisuko. 

Pagaliau gr^Ω´s namo El∂s t∂vas rado jau vakar ryte, 

vos jam iß∂jus, parsiradusiå dukrå su vaiku. Jie abu nepa- 

Ωino jo. 

Jis buvo vienintelis lietuvis, praΩil´s tå Ωyd¨ nevilties 

nakt^. 

Spalio 29 dienå, treçiadien^, vokieçiai ir lietuviai, pad∂dami 

vieni kitiems nuΩud∂ 10 tΔkstançi¨ tikr¨, nors ir ne 

aukßçiausios kokyb∂s Ωyd¨ ir keliasdeßimt maißyto kraujo 

vaik¨ – gryno lietuvio tarp j¨ nebuvo n∂ vieno. Tod∂l kai 

po trij¨ dien¨, lapkriçio pirmåjå, per pat^ ßabå katalikai 

rinkosi ^ kapines prisiminti savißki¨ ir vis¨ ßvent¨j¨, besiblaßkançios 

Ωyd¨ v∂l∂s k∂l∂ v∂jå ir gesino pamaldΩi¨ lietuvi¨ 

Ωvakutes. Ir net pats Velnias, arba V∂linas, didysis 

mΔs¨ v∂li¨ glob∂jas, neΩinojo, kå daryti. 

( 154 ) 


25/3/05, 2:17 AM

ißkankintas t∂vas spendΩia spåstus, 

ir tada pasirodo naujasis Ωydas, 

arba Ωydas su pistoletu 

Tuo tarpu Idagos ramyb∂ ir pasitenkinimas, kad buvusi 

Ωmona su vaiku saugiai gyvena pas t∂vus, truko vos porå 

m∂nesi¨. Kal∂das atßventusi su ßeima, Naujuosius metus 

El∂ nusprend∂ pasitikti gete kartu su vyru – matyt, vargß∂ 

buvo pamirßusi, kad Ωydai ne tik Velykas, bet ir met¨ pradΩiå 

ßvençia visai kitu laiku nei visas padorus pasaulis, jau 

nekalbant apie tai, kad ir skaiçiuoja juos toli graΩu ne nuo 

Kristaus gimimo. Kad ir kaip ten bΔt¨, ji v∂l ilgam ißnyko, 

visa laim∂ – ß^kart palikusi namie Vytukå. 

Idaga tur∂jo ßirdyje prisipaΩinti, kad kartais pasvajodavo 

vienå graΩiå dienå ißgirsiås apie sutuoktini¨ Eleonoros 

ir JokΔbo Bloch¨ ΩΔt^ per eilin´ valymo akcijå. Taçiau akcij¨ 

vis ret∂jo ir gal¨ gale gyvenimas gete – kiek galima 

spr´sti praßalaiçiui – ^sprΔdo ^ beveik normalias v∂Ωes. 

Tegu linksminasi, galvojo Idaga, iß El∂s t∂v¨, pabandΩiusi¨ 

kelis kartus laukti prie geto vart¨, suΩinoj´s, kad 

ji nevaikßto ^ darbå kaip dauguma Ωyd¨. 

JokΔbas Blochas kasdien kulniuodavo ^ aerouosto statybas 

Aleksote, ir Matutis, ^veik´s savigarbå, kartais prisigretindavo 

paklausti, ar Eleonora nesiruoßia gr^Ωti pas 

savo sΔn¨ ir kå ji apskritai veikia, jei dar gyva ir sveika. 

Blochas, kaip visada, erzinamai mandagiai atsakydavo, kad 

jai viskas gerai, kad ji siunçia link∂jimus, taçiau ßiuo metu 

palikdama getå bijo rizikuoti. Ûydas paklausdavo, kaip 

auga Vytukas, o vienå kartå netgi tur∂jo ^ΩΔlumo papraßy- 

( 155 ) 


25/3/05, 2:17 AM

ti, kad Matutis kitå kartå atsivest¨ vaikå ir jis gal∂t¨ bent 

iß tolo mestel∂ti ak^. Pra∂jo jau geras pusmetis, kai Matutis 

nemat∂ dukros, ir jis pasiryΩo rimtesniems veiksmams. 

SusipaΩino su lydinçios sargybos vyresniuoju, beveik teisingai 

papasakojo viså graudΩiå istorijå ir kartkart∂mis ∂m∂ 

^davin∂ti Blochui maisto. 

– Jaukinu baland∂l^, – pasak∂ at∂j´s pas Idagå. – Netrukus 

reik∂s tavo pagalbos. Tikiuosi, iß pagarbos mano Ωilai 

galvai neatsakysi. 

Matutis papraß∂ Idagos kokiu nors bΔdu praneßti policininkams, 

saugantiems geto vartus, kad JokΔbas Blochas 

kasdien tempia ^ savo irßtvå draudΩiamus produktus. Anot 

jo, ßiuo metu tai buvo vienintelis bΔdas ißlaisvinti jo dukrå 

ir Vytuko mamå nuo vergavimo Ωydißkam pimpalui. 

Kad reikalas bΔt¨ tikresnis, Matutis galbΔt netgi nepagail∂t¨ 

savo nelegalaus revolverio ir pasl∂pt¨ j^ Blochui perduodamame 

maißelyje cukraus ar namin∂s duonos kepaliuke, 

nors d∂l ßito jis abejojo ir klaus∂ buvusio Ωento nuomon∂s. 

Idaga visu tuo, tiksliau – savo galimu vaidmeniu, 

nebuvo suΩav∂tas ir vis¨ pirma ^sp∂jo viskam pasiruoßus^, 

aklai mylint^ t∂vå nedaryti kvailysçi¨ su revolveriu, nes 

tokiu atveju vokieçiai, be abejo, prad∂t¨ rimtå tyrimå ir 

galbΔt pasiekt¨ pirmin^ ßaltin^, tai yra pat^ Matut^. Antra 

vertus, vien tik maistas buvo per maΩas ^kaltis, norint Blocho 

visai atsikratyti. 

ÛYDAI – VISADA GERAS BIZNIS 

Ûydai tempia ^ getå produktus pilnais skvernais, visi 

gauna savo dal^ – tiek lietuviai, tiek vokieçi¨ priΩiΔr∂tojai – 

tad blogiausiu atveju, kai tvarkos imasi aukßtesnieji pareigΔnai, 

ißsisukama karceriu ar keliais lΔΩusiais kaulais. To- 

( 156 ) 


25/3/05, 2:17 AM

kia bausm∂ Blochui neißvaduot¨ Eleonoros ir nesumaΩint¨ 

jos liguistos aistros – greiçiau atvirkßçiai. Ir trumpai 

pasvarst´s Idaga pridΔr∂: 

– Aß jΔs¨ vietoje nueiçiau tiesiai pas naujåj^ geto valdytojå 

Íiucå. Kiek Ωinau, jis kietas, taçiau protingas Ωmogus, 

be to ßeimos t∂vas. Manau, ißgird´s viså istorijå, jis pritars, 

kad reikia pad∂ti dukrai paklyd∂lei gr^Ωti ^ ßeimos 

ßventov´. Tik pagalvokit, visas kliuvinys – vienas nusmurg´s 

Ωydpalaikis. Argi Hitleris jau nebaigia ißspr´sti daug 

rimtesni¨ problem¨? Vokieçiai ißgelb∂jo Lietuvå, ißgelb∂s 

ir Matuçi¨ ßeimå! 

Èkv∂ptas Idagos Ωodis sujaudino vargßå sutrikus^ t∂vå, 

nors jis ir buvo ^prat´s skeptißkai vertinti genialaus Ωento 

pom∂g^ ißpΔsti iki absurdo bet kokiå temå. S∂kla buvo 

mesta ^ gerå dirvå, tereik∂jo palaukti. 

Idaga jokiu bΔdu nenor∂jo prasitarti, kad jis Ωino kai 

kå apie Íiucå ne vien iß nuogird¨. Vos atsikraust´s ^ Kaunå, 

aukßtas gestapo pareigΔnas, kil´s iß piet¨ Vokietijos, 

liep∂ suΩinoti, ar ßioje Europos atkamp∂je kartais n∂ra bent 

vieno psichoterapeuto, dirbançio paΩangiu ir tikrai vokißku 

Jungo metodu. Mat jaunyst∂je, dar iki vestuvi¨, Íiucas 

priklaus∂ – deja, labai trumpai – tokiam moderniam 

savißvietos bΔreliui, kur rytais buvo meldΩiamasi saulei, o 

vakarais gyvai aptarin∂jami Çemberleno ^rodymai, kad 

Kristus buvo geriausias arij¨ ras∂s ^sikΔnijimas. 

Kiekvienas, laikantis Krist¨ Ωydu, yra tamsuolis arba 

apgavikas. 

Íiucas labai didΩiavosi gal∂damas cituoti savo mokytojå. 

Jis visada nor∂jo nupl∂ßti Ωydo kauk´ nuo Dievo veido. 

Tame jaun¨ vyr¨ ir mergin¨, labai greitai tapusi¨ moterimis, 

bΔrelyje Íiucas pasigyd∂ savo seksualinius nega- 

( 157 ) 


25/3/05, 2:17 AM

lavimus ir suprato, kad tik germanai, pasåmon∂je dar ißlaik´ 

prot∂vi¨ Urreligion, gali ißgyventi tikråsias misterijas. 

Tada jis dar neΩinojo, kad lietuviai savo ßventuosius 

mißkus ißkirto bei dievus pamirßo gerus kelis ßimtus met¨ 

v∂liau nei vokieçiai ir kad tai jie yra tikrieji, ras∂s ßaknims 

artimiausi arijai. 

– Tik arij¨ ras∂ gali suvokti atpirkimo paslapt^, – pasak∂ 

Idaga, baigiantis pirmajam pokalbiui gestapo bΔstin∂je, ir 

pataik∂ kaip pirßtu ^ ak^. Íiucas papraß∂, kad ponas gydytojas 

konsultuot¨ jo Ωmonå bent du kartus per savait´ – savaime 

suprantama, ne terapiniais, o daugiau kultΔriniais, 

dvasios palaikymo tikslais. Ir, Ωinoma, jam paçiam bus malonu 

savo pragarißkai prikimßtoje dienotvark∂je rasti laisvå 

valand∂l´ draugißkam pokalbiui apie sielos reikalus. 

Sunkmeçiu Idaga dΩiaug∂si kiekvienu nauju klientu, o 

ßi pora buvo finansißkai dosni, nors ir k∂l∂ ßiok^ tok^ jaudul^ 

paçiam gydytojui. Frau GertrΔda Íiuc – trisdeßimtmet∂ 

dviej¨ vaik¨, berniuko ir mergait∂s, motina – iß pirmo 

Ωvilgsnio atrod∂ visißkai sveika, taçiau Idaga neman∂, 

kad saugumo policijos vadas si¨st¨ Ωmonå kalb∂ti apie 

sielå pas gydytojå visai be reikalo. Nors kå gali Ωinoti – 

ponia GertrΔda ißkart papasakojo, kad vyras labai rΔpinasi 

turiningu jos laisvalaikiu ir akiraçio pl∂timu. Jis netaikås 

Ωmonai trij¨ K politikos – Kinder, Kirche, Kuche – 

jau vien tod∂l, kad vaikams reikalinga ißsilavinusi aukl∂toja. 

Be to, nuo jaunyst∂s Ωav∂damasis nacijos j∂gå stiprinançiomis 

Jungo id∂jomis, jos hauptßarfiureris, kad ir kur 

jie gyvent¨, ießko Ωmoni¨, nusimanançi¨ ßioje subtilioje srityje. 

Ûinoma, ji nesiruoßia pasakoti apie lovos reikalus – 

vyro pareig¨ svarba daro ßiå temå netinkama, taçiau kiek 

jai jau teko ^sigilinti, tikras arijas Jungas tuo ir skiriasi nuo 

( 158 ) 


25/3/05, 2:17 AM

Ωydo Froido, kad Ωmoguje mato ne vien antråj^ galå. Idaga 

su tuo visißkai sutiko, ir j¨ bendravimas ^sivaΩiavo malonia 

ir nieko ne^pareigojançia v∂Ωe. 

Matutis buvo senas nevengiantis bendrauti kaunietis, 

tod∂l tur∂jo daugyb´ paΩ^stam¨, ypaç tarp t¨, kurie sukosi 

apie valdΩiå. Netrukus ir be Idagos pagalbos jis rado 

pri∂jimå prie hauptßarfiurerio – bent jau buvo galima taip 

sp∂ti. Ir visa tai pakrypo netik∂ta linkme. 

1942 met¨ rugs∂j^ Idagai buvo praneßta, kad j^ nori aplankyti 

pats geto valdytojas Íiucas – ir ne kur kitur, bet jo 

namuose. Tai intrigavo, nes nuolatiniai paßnekesiai su frau 

GertrΔda ir jos sapn¨ aptarimai buvo suteik´ daug peno 

apmåstymams. Íiucas pageidavo ßnek∂tis ne kabinete, o 

svetain∂je, ir, atrodo, j^ domino ne vien sielos problemos. 

Jis ^d∂miai apΩiΔrin∂jo ne tik Ωmonos psichologå, bet ir jo 

bΔstå, sienas puoßiançius paveikslus, netgi vienå kitå dar 

nuo El∂s laik¨ uΩsilikusiå g∂l´. Jo Ωvilgsnis buvo grieΩtas, 

sunkiai nusp∂jamas, manieros karininkißkos, nors ir ne be 

savitos elegancijos. 

Mandagiai pasikalb∂jus bendromis temomis, ißg∂rus po 

taurel´ benediktino, Íiucas staiga palinko ^ priek^, pagrieb∂ 

Idagos plaßtakå ir tyliai, bet pakankamai rΔsçiai paklaus∂: 

– Kaip mano Ωmona? Kaip GertrΔda? 

– Ji gerai, – paskub∂jo atsiliepti Idaga. – Nuostabi moteris! 

AtsiΩvelgiant ^ tai, kad ßiuo metu vyksta karas ir ji 

priversta gyventi toli nuo gimtin∂s, jΔs¨ Ωmonos psichin∂ 

stipryb∂ yra tiesiog pavyd∂tina. 

Íiucas gr´Ω∂ j^ savo veizolais vis dar spausdamas rankå: 

– Mano darbas sunkus, – pasak∂ tarsi ißduodamas pa- 

( 159 ) 


25/3/05, 2:17 AM

slapt^. – Bijau, kad negaliu bΔti idealus vyras. Ir aß nenoriu, 

kad mano Ωmona, mano vaik¨ motina bΔt¨ priversta 

sugerti ^ save viså tå bjaurast^, kurios aß prisirenku per 

dienå. Suprantate? Tai gana subtilΔs dalykai. Aß jai nieko 

nepasakoju, tod∂l ir nebijau, kad ji vaikßto pas jus. O jΔs 

kå nors pasakojate? 

Klausimas buvo netik∂tas, ir Idaga ßiek tiek sutriko. 

– Mes kalbam∂s apie menå, literatΔrå. JΔs¨ Ωmonos pasaulis 

daug graΩesnis nei ßitas uΩ lango. PrisipaΩ^stu, iß pradΩi¨ 

mane tas net stebino. 

– Kas stebino? 

– Frau GertrΔdos sugeb∂jimas bΔti aukßçiau realyb∂s. 

– Manote, kad tai gerai? 

Idaga laiku pagavo vos Ωybtel∂jusiå gr∂sm∂s kibirkßt∂l´ 

ir suskubo patikinti: 

– Tai ir yra jos stipryb∂. Ne, ji neuΩsidaro savo maΩame 

pasaul∂lyje, kas anksçiau ar v∂liau gal∂t¨ tapti neigiamu 

bruoΩu. Jos vidaus pasaulis yra platus, spalvingas ir netgi 

laimingas. Galima tik pavyd∂ti. 

Íiuco ranka ir Ωvilgsnis pagaliau atsileido tarsi gavus 

tikrå satisfakcijå, ir jis sukuΩd∂jo: 

– Ar galite man paΩad∂ti, kad ir toliau nieko jai nepasakosite? 

– Savaime suprantama. Man net tokia mintis nekyla. 

– Puiku, – Íiucas atsiloß∂ ir patogiai ^sitais∂ kr∂sle. – 

Noriu, kad ji bΔt¨ laiminga. 

Jie nusißypsojo vienas kitam, abu patenkinti pokalbiu, 

ir kaip tik tå budrumo praradimo akimirkå tarsi juokaudamas 

ir v∂l gr^Ωdamas ^ lengvå salonin^ tonå, Íiucas paklaus∂: 

– JΔs turite vaik¨? 

( 160 ) 


25/3/05, 2:17 AM

Idaga krΔptel∂jo, ir, atrodo, tai neliko nepasteb∂ta. 

– Hmm..., sunku pasakyti, – numyk∂ po ilgos pertraukos, 

taçiau laiku susigrieb∂, – tai juk amΩina vyr¨ silpnyb∂. 

Aß, matote, ißsiskyr´s. 

– Klausiu apie vaikus. 

– Taip. Taçiau mano sΔnus gim∂ jau po skyryb¨. D∂l to 

ir liko tam tikras neaißkumas. – Idaga apsidΩiaug∂ pasak´s 

mano sΔnus. Nors ir tik∂josi, kad kada nors bus apie 

tai klausin∂jamas ir netgi buvo apsisprend´s bei mintyse 

pasiruoß´s, kå sakyti, gyvenime atsitinka visaip – gal∂jo ir 

susimauti. 

– Nesuprantu, – draugißkai nusijuok∂ Íiucas. 

– Mano Ωmona ißkart po skyryb¨, bΔdama n∂ßçia, ißtek∂jo 

uΩ kito. Tod∂l mano sΔnus neturi mano pavard∂s. 

– Galiu paklausti, kod∂l skyr∂t∂s? 

– Tai sunkus klausimas, – atsiduso Idaga, – matyt, yra 

ir mano kalt∂s. Kaip psichologas gerai Ωinau, kad kai kurios 

moterys, neßiodamos kΔdik^, tampa labai nervingos. 

Didel∂s meil∂s tarp mΔs¨ nebuvo, o tas nervingumas galutinai 

viskå sugriov∂. 

Íiucas v∂l palinko ^ priek^ ir jau be ßypsenos, bet dar 

pakankamai mandagiai pasak∂: 

– Gal nesupyksite, jei paklausiu tikslios jΔs¨ skyryb¨ ir 

sΔnaus gimimo datos. 

– Mano sΔnus Vytautas – tai labiausiai patriotißkas lietuvi¨ 

vardas – gim∂ keturiasdeßimt¨j¨ lapkriçio septintå 

dienå, o skyr∂m∂s mes liepos pabaigoje. Tikslios dienos 

neprisimenu, bet tikrai buvo liepos m∂nuo. V∂l ißtek∂ti ji 

sp∂jo prieß pat vaiko gimimå. GalbΔt ji tik tod∂l ir tek∂jo, 

kad vaikas tur∂t¨ oficial¨ t∂vå ir dar nor∂dama atkerßyti 

man. Kvailai viskas iß∂jo. Labai kvailai. 

( 161 ) 


25/3/05, 2:17 AM

– Gailit∂s? 

– Jau sakiau, kad mΔs¨ ryßys nebuvo stiprus, bet vaiko 

gaila. Tik paguoda, kad jis turi gerus senelius – jos t∂vus, 

su kuriais ir aß mielai bendrauju. 

Vokietis pritariamai linktel∂jo galva ir lyg niekur nieko 

pasuko kalbå kita kryptimi. 

Kadangi Íiucas neklaus∂, kas antrasis El∂s vyras, Idaga 

suprato, kad jis viskå Ωino. O iß kur jis daugiau gal∂jo Ωinoti, 

jei ne iß paties Matuçio? 

Po keli¨ dien¨, pagautas smalsumo, Idaga susiruoß∂ aplankyti 

Vytuko ir jo senelio. Pakilo funikulieriumi ^ Aleksotå 

ir, pasuk´s pro universiteto pastatus, netrukus atsidΔr∂ 

Linksmadvaryje. Vytukas buvo jau visai vyras ir sekdamas 

seneli¨ sumanymu netgi m∂gino graudinti Idagå, 

vadindamas t∂te – toks, atseit, buv´s pirmasis jo Ωodis. 

Taçiau Idagå labiau domino senasis Matutis ir jo pasiekimai 

Ωyd¨ fronte. 

Netrukus ∂m∂ aißk∂ti, kad ßventa t∂vißka meil∂ ir toliau 

neßa vien karçius vaisius. Matutis pasißauk∂ buvus^ Ωentå ^ 

savo kambar^ ir nutais´s, nors labai stengtis nereik∂jo, tragißkå 

veidå ∂m∂ pasakoti. Pasirodo, jis dar nuo Ûyd¨ banko 

laik¨ paΩinojo pastaruoju metu ißgars∂jus^ Ωydå su pistoletu 

Kaspå ir tur∂jo tiek kvailumo, kad nu∂jo pasißnek∂ti 

bΔtent su juo, o ne su Íiucu. Kaspas buvo gestapo 

parankinis ir, nors niekada nesigyn∂ esås tikras Ωydas, tur∂jo 

teis´ gyventi mieste, neneßioti Dovydo ΩvaigΩd∂s ir, 

kaip jau min∂jau, netgi tur∂ti pistoletå. Kaune apie j^ sklido 

legendos. 

– Vos tik suΩinoj´s, kad garsusis Kaspas yra senas mano 

paΩ^stamas Josifas Serebrinas, – ∂m∂ d∂styti iß liΔdesio pa- 

( 162 ) 


25/3/05, 2:17 AM

kvaiß´s t∂vas, – nusprendΩiau eiti pas j^. Tik∂jausi bent jau 

susidaryti aißkesn^ ^vyki¨ gete vaizdå. Ûinojau, kad jis gali 

êiti ten ir ißeiti kada panor∂j´s, daro ten kå tinkamas, o 

Ωydai siaubingai jo bijo, bet ir aukßtina. Mat ßneka – tå 

man pasakojo Eleonora, kai buvo gr^Ωusi, – kad tiktai Kaspo 

d∂ka Kauno getas yra daug geriau sutvarkytas ir pakençiamesnis 

gyventi nei Vilniaus ar Íiauli¨. Ir prieß karå 

Josifas man patiko, bet ßitas naujasis Ωmogus tiesiog suΩav∂jo. 

Jis vienintelis Ωydas, kuriam jauçiu pagarbå, – energingas, 

pasitikintis savimi, atviras, persi∂m´s ta sveika vokißka 

dvasia ir sulyd´s jå su savo ras∂s ^Ωvalgumu. Jis nusisteb∂jo 

mano Ωilais plaukais ir aß, tarsi nematomos j∂gos 

timptel∂tas uΩ lieΩuvio, ißklojau jam viså istorijå. 

– Ko nor∂tum, kad ^vykt¨? – paklaus∂ naujasis Ωydas 

tarsi dΩinas iß butelio, ir Matutis atsak´s, kad laukia nesulaukia 

dukros namuose ir kad jo vaikaitis nori tur∂ti 

mamå. 

– O t∂vo jam nereikia? – paklaus∂ Kaspas ir ^bed∂ savo 

veriant^ Ωvilgsn^. 

Matulis, tarsi uΩhipnotizuotas, netgi nepasak´s jam, kad 

Blochas n∂ra Vytuko t∂vas, ir tik kaΩkå neaißkiai numyk´s 

apie t∂v¨ svarbå vis¨ vaik¨ gyvenime. 

– Pad∂siu jums, – kaip kirviu nukirto Kaspas ir lyd∂damas 

sveçiå iki dur¨ dar pridΔr∂, kad komunistai vis tiek 

gaus galå, ir Ωydai, Ωinoma, gail∂sis susid∂j´ su jais, o ne 

su vokieçiais. – Kartu su vokieçiais mes bΔtume ne^veikiami! 

– sußuko ir trinktel∂jo Matuçiui per pet^ tarsi ir ßis 

bΔt¨ Ωydas, pasirink´s ne tå krypt^. 

Matutis net nusipurt∂ ir visißkai nejuokaudamas paklaus∂: 

– Argi aß tapau panaßus ^ Ωydå? 

( 163 ) 


25/3/05, 2:17 AM

Idaga apie tai buvo prad∂j´s galvoti, taçiau dar labiau j^ 

neramino nuolat blog∂janti buvusio uoßvio psichin∂ bΔsena. 

Atrodo, juo jau negal∂jai pasitik∂ti. 

– Kod∂l tyli? – sunerimo Matutis. 

Kur^ laikå jie nepatikliai ΩiΔr∂jo vienas ^ kitå, kol Idaga 

neißtv∂r∂: 

– Maniau, juokaujat. NeΩinau, kas gal∂t¨ palaikyti jus ne 

paçiu gryniausiu lietuviu. Nebent tas Ûydas Su Pistoletu. 

Matuçio veidas ∂m∂ dreb∂ti, keistis ßuorais tarp ^tarumo 

ir pasitik∂jimo. Pagaliau jis prabilo per j∂gå stumdamas 

tarsi sukiet∂jusius ΩodΩius: 

– Ne. Negaliu. Vienas. Spr´sti. Turiu. Pasakyti. Tau. Kas 

bus tas! Neseniai çia buvo uΩ∂j´s Kaspas. Perdav∂ Ωiniå 

nuo Eleonoros, kad ji gal∂t¨ gr^Ωti, jei mes kur^ laikå sutiktume 

palaikyti rΔsyje JokΔbå Blochå. Beje, Kaspas gyr∂si, 

kad tai jis prieß pat DidΩiåjå akcijå ißvar´s Eleonorå 

su Vytuku iß geto ir taip ißgelb∂j´s juos nuo mirties. Atrodo, 

Ûydas Su Pistoletu – Blocho draugas. 

Idagai ∂m∂ suktis galva: 

– Geriau bΔtum∂t man nesak´s, – sumurm∂jo po ilgos 

pertraukos. 

– Negaliu vienas apsispr´sti. O Ωmona jau beveik sutinka. 

Ji verkia kiekvienå vakarå ir sako, kad kitaip savo dukryt∂s 

mes galime suvis nepamatyti. – Matulio veidu perb∂go 

keista vaikißko suktumo grimasa ir jis pridΔr∂ paßnibΩdomis: 

– juk svarbiausia ißtraukti jå iß tos irßtvos! 

Paskiau ΩiΔr∂sim. 

Idaga apstulbo. Kå jis çia rezga? Ar jis dar turi bent kiek 

sveiko proto? 

– Ar neklystat pasitik∂dami tuo Ûydu Su Pistoletu? 

Matulis atsiloß∂ lyg ißsigand´s: 

( 164 ) 


25/3/05, 2:17 AM

– NeΩinau. D∂l to ir tariuosi su tavimi. Reik∂t¨ kaΩkaip 

apsidrausti. 

– Kaip apsidrausti? 

– KaΩkå ^sp∂ti, kå mes rengiam∂s daryti. 

– Ar Kaspas tikrai nori pad∂ti Blochui, ar tik rezga 

pinkles? 

– Nor∂çiau Ωinoti. 

– Kas jam iß tikr¨j¨ tas mΔs¨ Blochas? 

– Palauk! Iß kur tu Ωinai? Iß ko sprendi apie Blochå? 

Taip, jis ßiek tiek pakilo tarnyboje at∂jus rusams, bet tikrai 

nebuvo raudonas. 

Çia Idagos kantryb∂ trΔko galutinai, ir jis ∂m∂ ßaukti: 

– Na, Ωinote, uoßvi, jΔs vis labiau stebinat mane. Daug 

visko gird∂jau, bet tik iß jΔs¨ suΩinojau, kad pasaulyje esama 

rud¨ Ωyd¨. Íi nauja rΔßis – jΔs¨ atradimas! 

– Nebuvai gird∂j´s apie Kaspå? – paklaus∂ nekaltu 

veidu. 

– Kod∂l? Ûinau apie Ûydå Su Pistoletu, besidΩiaugiant^ 

laikina valdΩia. NebΔt¨ prie ruso patek´s ^ cyp´, bΔt¨ enkavedistas. 

– O aß pastaråsias dienas apie tai daug galvojau, – keistai 

svajingai nut´s∂ Matutis. – Tai Hitlerio klaida. Iß pat 

pradΩi¨ jam nereik∂jo pyktis su Ωydais. Kaspas teisus. Tada 

jie bΔt¨ nenugalimi. Íiuo poΩiΔriu Musolinis buvo daug 

^Ωvalgesnis. Juk faßizmo ideologijå (kaip, beje, ir visas kitas!) 

sukΔr∂ Ωydai. 

Jis pagavo apstulbus^ Idagos Ωvilgsn^ ir mostel∂j´s ranka 

pridΔr∂: 

– Ûinai, nekreipk d∂mesio. Man kaΩkas darosi. UΩeina 

toki¨ keist¨ minçi¨, kad anksçiau n∂ ^tar´s nebΔçiau. Jei 

dar kok^ m∂nes^ nepamatysiu dukros, ißprot∂siu. Svarbiau- 

( 165 ) 


25/3/05, 2:17 AM

sia, kad ji lyg ir netoliese, o blogiau nei bΔt¨ kur nors 

Amerikoje. Tu nesuprasi ßito. 

Abu suΩiuro viens ^ kitå galvodami apie Vytukå. 

– Gerai, – tarstel∂jo Idaga, – aß pritariu. 

Matulis paßoko iß vietos vos ne puldamas buçiuotis, 

taçiau netrukus gana ramiai pasak∂: 

– Íito nepakanka. Jau sakiau. Mums bΔtina apsidrausti. 

Staiga Idaga prisimin∂ Íiuco vizitå. Iß kur vokietis Ωinojo 

apie jo ßeimos reikalus ir kod∂l jais taip susidom∂jo? 

Paaißkinimas buvo tik toks – Ûydas Su Pistoletu ir Gestapas 

veikia ißvien! Bet kam jiems reikia ißtraukti iß geto 

Blochå? Jei nor∂t¨ j^ sunaikinti, tiesiog nueit¨ ir nußaut¨, 

rad´ menkiausiå priekab^. Vadinasi, jie nori ißprovokuoti 

ne Blochå, o Matut^, ir tod∂l Íiucas, jausdamas simpatijå 

Ωmonos aukl∂tojui, at∂jo pas j^ paklausti apie sΔn¨. Jei 

Matuçiai, kaip ir Blochai, bus nubausti, Vytukå tur∂s pasiimti 

jisai, nes jau prisipaΩino Íiucui, kad sΔnus – jo. Idaga 

visai netroßko tapti vieninteliu Vytuko glob∂ju. 

– JΔs turite nueiti ^ Gestapå ir papasakoti, kas vyksta, – 

pasak∂ ^d∂miai Ωvelgdamas ^ Matut^. – Tik neΩinau, ar dabar, 

ar tada, kai pasl∂psite Blochå. Gal geriau dabar. Juk, 

atvirai ßnekant, jΔs trokßtate ne Blocho mirties, o tik kad 

jis palikt¨ ramyb∂je jΔs¨ dukrå, ar ne? 

– Taip taip! – nudΩiugo Matutis. – Ir aß taip sakau. Tu – 

protingas vyras, visada tai Ωinojau. Reikia nueiti! Ir reikia 

nueiti dabar. 

Namo Idaga gr^Ωo kitu keliu – nusileido nuo kalno 

Marvel∂s pradΩioje ir panemuniu patrauk∂ Aleksoto tilto 

link. Buvo ßiek tiek neramu. Jis niekada nelaik∂ Blocho 

blogu Ωmogumi, kur^ reik∂t¨ sunaikinti, ir mieliau 

bΔt¨ nesikiß´s ^ ßitå bjauriå istorijå. Taçiau yra taip, kaip 

( 166 ) 


25/3/05, 2:17 AM

yra. Ne^sp∂ti apkvaitusio t∂vo apie gresiant^ pavoj¨ bΔt¨ 

buv´ nedovanotina. 

Jis pasirinko maΩesn´ blogyb´? Ne, Andriau, kaip sakiau, 

jo galvoje jau brendo mintis, kad realyb∂je blogio 

ißvis n∂ra. Blogis atsiranda tik Ωmogui prad∂jus vertinti. 

Blogis – tai ribota mintis. BLOGIS – TAI ILIUZIJA. 

( 167 ) 


25/3/05, 2:17 AM

atia, t∂ti, sako Tiuka 

Po dviej¨ savaiçi¨, kaip jau buvo ^prat´s, Idaga v∂l at∂jo ^ 

Linksmadvar^ aplankyti Vytuko. Nors ir tik∂josi ißgirsti naujien¨, 

buvo priblokßtas, kai duris atv∂r∂ pati Eleonora. Ji 

atrod∂ gerokai pasikeitusi, ne tik suvargusi, bet ir subrendusi, 

ir k∂l∂ tikrå fatalißkos moters ^spΔd^. Ankstesnis jos 

aistringumas ^gijo dvasin∂s gelm∂s, o dar labiau atsikißusi 

nosis, tamsios, didel∂s akys, siauros, bet juslingos lΔpos ißryßk∂jo 

ir sudar∂ dekadentißkai trapiå, virpançiå harmonijå. 

Èsitais´s kr∂sle ir nervingai steb∂damas, kaip ji t∂vo paliepta 

neßa ^ stalå virdul^ åΩuolo gili¨ kavos, porceliano puodelius 

ir namini¨ sausaini¨, Idaga suprato, kad kaΩkada 

^gris´s El∂s kΔnas tapo visai kitas ir baugiai nepaΩ^stamas, o 

gal ir pati jo ßeiminink∂ taip pasikeit∂, kad vargßui kΔnui 

nebeliko nieko kita, kaip prie to taikytis. Taçiau dabar, pajut´s 

d∂mes^ Ωmogaus, kaΩkada paΩinusio j^ iki slapçiausi¨ 

smulkmen∂li¨, tas graΩus kΔnas ∂m∂ ßiek tiek maißtauti, 

^strigdamas pusiaukely tarp savo seno ir naujo judesio. El∂ 

apipyl∂ kava stalties´ ir padedama mamos tur∂jo jå pakeisti. 

Senis Matutis mirktel∂jo Idagai tarsi sakydamas: Matai, 

ji tau neabejinga. Viskas dar gali baigtis geruoju! 

Idaga pajuto kelis aßtrius tarsi rapyros ßvystel∂jimai 

Ωvilgsnius, kuri¨ prasm∂s jis negal∂jo pagauti. Jie buvo 

dalis naujosios El∂s – moters, turinçios kΔnå, primenant^ 

jam buvusiå Ωmonå. Taçiau naujoji El∂s siela buvo visai 

nepaΩ^stama. 

( 168 ) 


25/3/05, 2:17 AM

Ne ilgiau kaip penkiolika minuçi¨ jie visi pabuvo kartu, 

sl∂pdami varΩymåsi uΩ triukßmingo g∂r∂jimosi nedidel∂mis 

Vytuko ißdaigomis, kol Eleonora ißneß∂ tußçius 

puodelius ir daugiau nepasirod∂ taip nieko ir nepasakiusi. 

Kur ji gal∂jo dingti? Susiruoß´s eiti, Idaga pasilenk∂ 

prie Matuçio ir tyliai paklaus∂: 

– Jis irgi çia? 

Matutis atsiduso ir linktel∂jo. Idagå perv∂r∂ mintis, kad 

galbΔt kaip tik dabar, nusileidusi ^ rΔs^, jo buvusi Ωmona 

raitosi po Ωydu, apkvaitusiu nuo amΩinos nakties. KaΩkada 

ßi pasileid∂l∂ be galo m∂gavosi meile virß jo galvos, o 

dabar nusprend∂ daryti tå pat^ apaçioje. Tarsi patvirtindamas 

jo mint^, Matutis sumurm∂jo: 

– Eleonora apie tave dabar labai geros nuomon∂s. Iß pradΩi¨ 

ißsigandau netyçia prasitar´s jai, kad ir tu Ωinai apie 

Blochå, bet, matyt, tik ^ gerå. Gal viskas ir susitvarkys? 

Èdaga paßoko: 

– Prasitar∂t jai?! To tik betrΔko, – jis ΩiΔr∂jo ^ apsimestinai 

naiv¨ buvusio uoßvio veidå ir kuo toliau, tuo aißkiau 

suprato, jog senis tik apsimeta kvailiu, o iß tikr¨j¨ rezga 

suktas pinkles. – Ar suprantat, kå padar∂t?! Juk jeigu dabar 

çia pasirodys gestapininkai, El∂ bus tikra, kad ^skundΩiau 

aß! 

Matutis ∂m∂ mojuoti rankomis tarsi Idaga bΔt¨ paleid´s 

^ j^ bΔr^ ßirßi¨. 

– Saugok Dieve! Apie tai negali bΔti n∂ kalbos. Tu ßiandien 

per daug susijaudin´s. Nors tai ir suprantama. 

Taçiau Èdaga nenor∂jo daugiau nieko klausyti. Kyßtel∂j´s 

galvå ^ virtuv´, atsisveikino su ponia Matutiene ir spruko 

pro duris. 

– Atia, t∂ti, – suvap∂jo Vytukas, prieß pusvaland^ pirmå 

( 169 ) 


25/3/05, 2:17 AM

kartå pavadin´s save Tiuka ir taip ^silipd´s pravard´ visam 

gyvenimui. 

Vytautas Blochas, J∂zau, Marija, sumurm∂jo Idaga, uΩdarydamas 

kiemo vartelius, ir nusispjov∂. Bet nereikia imti 

^ ßird^. 

YRA KAIP YRA 

Eiti d∂l to pas Íiucå bΔt¨ didΩiausia nesåmon∂. Juolab 

kad Íiucas viskå Ωino. Ûinoma, jei tas suktas senis dar ko 

nors neprimelavo. 

Gr^Ω´s namo, Idaga pats nepajuto, kaip atsidΔr∂ antrame 

aukßte ir kiek pasiblaßk´s pri∂jo ir spyr∂ ^ El∂s lovos 

kraßtå. Ir tada viskå suprato: 

– Tau reikia moters, – garsiai pasak∂. – Tau reikia ne 

ßiaip moters, o naujos didel∂s meil∂s. Taip, senas ßundaktari. 

Turi jå susirasti! 

( 170 ) 


25/3/05, 2:17 AM

kaip Matutis Blochå ißgelb∂jo 

ir buvo dukros prakeiktas 

Nei po dviej¨ savaiçi¨, nei po m∂nesio Idaga jau neb∂jo ^ 

Linksmadvar^. El∂s t∂vui paaißkino, kad atsirado labai daug 

darbo ir jis tiesiog nerandås laiko. O Ωiemos pabaigoje 

^siskaud∂jo dantis. Jis prasitar∂ apie tai per ^prastå j¨dviej¨ 

susitikimå su frau Íiuc, ir ßi maloniai pasiΔl∂ nedelsiant 

nueiti pas Gestapo dantistå, kuris, anot jos, buvo geriausias 

mieste. PaΩindamas beveik visus Ωymiausius Kauno 

gydytojus, Idaga paklaus∂ jo pavard∂s. 

– Tai daktaras Kvitneris, – atsak∂ frau Íiuc. – Ir Miunchene 

nesu tur∂jusi geresnio dantisto. 

– Kvitneris? – nustebo Idaga, – juk jis Ωydas! 

Taçiau Íiuco Ωmonos tai visai nestebino, nes beveik visus 

pagalbinius darbus Gestape dirbo Ωydai. 

– Aß neΩinau, kod∂l taip yra, – juok∂si ji. – GalbΔt, kad 

samdyti lietuvius brangiau atsieit¨? 

Idaga jau prieß karå Ωinojo daktarå Kvitner^ kaip gerå 

specialistå, tod∂l dråsiai pasinaudojo GertrΔdos Íiuc 

malone. Taçiau atsis∂d´s nuoΩulnioje k∂d∂je ir plaçiai 

ißsiΩioj´s pasijuto toks bej∂gis ir priklausomas nuo kolegos, 

jog negal∂jo net ^sivaizduoti, kaip tokiå bΔsenå 

pakelia uΩkiet∂j´ gestapininkai. Taip atsiduoti ^ Ωydo 

rankas! Atsiduoti Ωydui, kurio pus´ gentaini¨ tu suvarei 

^ Devintåj^ fortå ir pribaigei tarsi ut∂les prieß ßvent´! 

IßsiΩioj´s Idaga ΩiΔr∂jo ^ ßvelniai besißypsançias Kvitnerio 

akutes ir kaip niekad aißkiai suprato, kad visa jo 

( 171 ) 


25/3/05, 2:17 AM

gilumin∂ psichologija yra tik vaikißkas taßkymasis Ωmogaus 

sielos pavirßiuje. 

– Ûydas su gråΩtu yra nepalyginamai baisiau, nei Ωydas 

su revolveriu, – nusijuok∂, kai pagaliau gal∂jo pajudinti 

lΔpas. 

– Turit galvoje Kaspå? – n∂ kiek ne^siΩeid∂ Kvitneris. – 

Tik prieß savait´ ^staçiau jam dar vienå auksin^ dant^, o 

uΩvakar j^ jau su∂m∂. 

– Su∂m∂?! Kas su∂m∂? 

– Kas gi daugiau, jei ne tas pats Gestapas, – ramiai atsak∂ 

Kvitneris. – Ítai ir nebeliko Ûydo Su Pistoletu, o Ûydas 

Su GråΩtu vis dar çia. 

– Nuostabu, – pratar∂ Idaga ir visai tyliai sumurm∂jo: – 

tie vokieçiai iß tikr¨j¨ sadomazochistai. 

– JΔs Gestapo psichiatras? – paklaus∂ dantistas. 

Jie kur^ laikå ΩiΔr∂jo vienas ^ kitå, po to vienu metu 

nusijuok∂ ir sutar´ d∂l kito pasimatymo atsisveikino. 

Po dviej¨ dien¨, ßiek tiek nerimaudamas d∂l Kaspo su∂mimo, 

Idaga nusprend∂ vis d∂lto aplankyti Matuçius. Ir 

padar∂ tai paçiu laiku. 

– Dievas tave çia atsiunt∂! – ißgirdo vos prav∂r´s duris 

ir tur∂jo tvirtai apkabinti ant kaklo puolusiå El∂s mamå. – 

Gelb∂k mus! T∂vas gåsdina, kad pasikars. Nebegaliu jo 

suvaldyti. 

Nam¨ vidus iß tikr¨j¨ buvo bjauriai suverstas, o senis Matutis 

blaßk∂si galutinai pamet´s savo ankstesn^ solidumå. Íiaip 

ne taip Idaga ißklausin∂jo, kad vakar vakare pas juos ^siverΩ∂ 

gestapininkai, su∂m∂ ir ißsived∂ Eleonorå, surado Blocho 

sl∂ptuv´ rΔsyje, taçiau viså koß´ uΩvirusio Ωydo jau neberado, 

nors namas buvo apsuptas – Dieve, kå pagalvojo kaimynai! 

– ir tuo metu jis tikrai negal∂jo pab∂gti. 

( 172 ) 


25/3/05, 2:17 AM

Idaga papraß∂ buvusios uoßv∂s atneßti naminio obuoli¨ 

vyno ir palikti vyrus vienus, o jau tada ∂m∂ nuosekliai 

klausin∂ti rimstançio Matuçio, kas vyko viså tå laikå, kai 

jie nesimat∂. 

Pasirod∂, kad prakeiktasis Blochas nepasitenkino vien 

tΔnodamas rΔsyje ir iki såmon∂s netekimo voliodamas savo 

graΩiåjå Ωmonel´. Netrukus Matuçiai pasteb∂jo, kad 

naktimis pas j^ kaΩkas lankosi, o jis ir pats kelis kartus 

buvo ding´s. Nors visai ßalia yra gerai saugomas fortas, o 

kiek toliau – oro uostas, Linksmadvar^ juosiantys apaug´ 

ßlaitai teik∂ daug geresnes sålygas nei paçiame mieste pa- 

Ωeidin∂ti komendanto valandå. Taigi Matutis ∂m∂ ^tarti 

Blochå aktyviai dalyvaujant Ωyd¨ pogrindyje. 

– T∂ti, jis juk yra mΔs¨, o ne Ωyd¨ pogrindyje, – El∂ 

nuleido jo priekaißtus juokais ir visai nesiruoß∂ ko nors 

griebtis, kad iß Matuçi¨ malon∂s gyvenançio Ωydo pavojinga 

veikla bΔt¨ sustabdyta. 

O çia dar – kaip priekaißtingai pasak∂ Matutis – j^ labai 

nuliΔdin´s Idagos nenoras lankyti savo sΔnaus ir nelaimingos 

buvusios Ωmonos, kol ßalia lindi tas velnio ißpera 

Blochas. Kantryb∂ plyßusi, ir jis, dviem dienomis aplenkdamas 

natΔraliå ^vyki¨ eigå, pats savo rankomis viskå sugadin´s. 

UΩvakar Eleonorai iß∂jus pas draug´ ^ miestå, jis 

pasi∂m´s gerå åsot^ ßito paties obuoli¨ vyno ir pirmå kartå 

kop∂çiomis nusileid´s ^ rΔs^ pas Blochå. Jie draugißkai 

pasißnek∂j´, ir Matutis pagaliau tiesiai ßviesiai pasak´s, kad 

Ωydas jo dukrai ne pora ir tod∂l privalås pasirinkti vienå iß 

dviej¨ galim¨ keli¨: 

Pirmasis – geras kelias. Dingti visam laikui jiems iß aki¨. 

Tada Matutis netgi apsiimt¨ – jei bΔt¨ toks pageidavimas – 

nugabenti Blochå iki Kazl¨ RΔdos mißk¨, aprΔpinti, kiek 

( 173 ) 


25/3/05, 2:17 AM

^stengia, maistu bei apranga ir netgi kaip asmenin´ dovanå 

bei pasitik∂jimo Ωenklå prid∂t¨ savo pistoletå. 

Antrasis – blogas kelias. Nesutik´s palikti Matuçi¨ ßeimos 

ramyb∂j, Blochas pats padaryt¨ save prießu. O prießui 

paprastai niekas nepraneßa, kada ir kokiomis priemon∂mis 

jis bΔsiås sunaikintas. 

Sutvirtindamas savo grieΩtå nusistatymå, Matutis prav∂r´s 

rΔsio dangt^ ir ßΔktel∂j´s virßuje esançiam tyçia iß 

Noreikißki¨ atsikviestam jaunesniajam savo broliui. 

Tai gird∂damas, Idaga pagalvojo, ar tik ne jam buvo 

skirtas ßis virßutinio sargybinio vaidmuo, – mat su pusiau 

kaimißkai gyvenançiu broliu agronomu Kazimieras Matutis 

bendraudavo labai retai. 

– Gerai, – pasak∂ Blochas. – Aß tik nor∂çiau atsisveikinti 

su Helen. O jΔs¨ pagalbos man neprireiks. 

– D∂l pagalbos, kaip Ωinai, – apsidΩiaug∂ Matutis. – Taçiau 

Eleonoros bus geriau daugiau nebejaudinti. Ji vargßel∂ 

d∂l tavo kalt∂s ir taip per daug prisikent∂jo. Jeigu iß 

tikr¨j¨ jå myli, turi palikti. 

Blochas netur∂jo kur d∂tis. Taçiau argi vargßas uoßvis 

gal∂jo bent ^tarti, kad, vos sutemus paskubomis ißlyd∂damas 

iki paties geluonies ^grisus^ Ωentå, jis gelbsti jo 

gyvyb´, o savo dukrå ir save pasmerkia ne^manomoms 

kançioms? 

– Kod∂l to Ωydo çia n∂ra, çia – kur jis tur∂jo bΔti?! – 

ßauk∂ ^siut´ gestapininkai. Ir vis¨ kalçiausias atrod∂ Kazimieras 

Matutis, o ne pab∂g´s Ωydas. – Arba tuoj pat pasakai, 

kur jis yra, arba tavo ßliundra dukt∂ keliaus tiesiai ^ 

pragarå! 

Taigi paties Matuçio d∂ka vietoj Blocho jie ißsived∂ Eleonorå. 

Kas dabar gal∂jo paguosti mylint^ t∂vå? Nebent iß- 

( 174 ) 


25/3/05, 2:17 AM

vakar∂se j^ prakeikusios dukros atsisveikinimo buçinys ir 

ΩodΩiai: 

– AçiΔ, kad nors kartå padarei gerå darbå. Be reikalo 

vakar taip ant tav´s pykau. Tu ißgelb∂jai JokΔbå. Tavo ßirdis 

nujaut∂ nelaim´. 

Juditos pabuçiavimas! Tada Matulis ir nusprend∂ pasikarti. 

Juk viså jo gyvenimo vert´ sudar∂ tik meil∂ dukrai. 

– Turi pad∂ti jam kaip psichiatras, – Idaga prisimin∂ Matutien∂s 

ΩodΩius. – Kitaip bus blogai. Aß jauçiu nelaim´. 

Pirmå kartå Idaga nuΩvelg∂ buvus^ uoßv^ kaip mirtinå 

ligon^ ir rado vienintel^ bΔdå prie jo prieiti. 

– Juk jΔs tikite Dievå? – paklaus∂ kiek ^stengdamas 

grieΩçiau. 

– Tik∂jau. Iki vakar vakaro. 

Neliko joki¨ abejoni¨, kad Matuçio gyvyb∂ atsidΔr∂ 

Idagos rankose. 

– Íiuo lemiamu metu negalima ißtiΩti, – pasak∂ jis ramiu 

balsu. – Mes turime ißgelb∂ti Eleonorå. Kas, jei ne 

mes, o dar labiau – jΔs? 

– Kaip? – beviltißkai atsiliep∂ vargßas t∂vas. 

– Yra daug bΔd¨. GalbΔt galime surasti Blochå ir atiduoti 

j^ mainais uΩ El´? Nors pirmiausia reikt¨ nueiti tiesiai 

pas Íiucå. Juk esate su juo vienå kartå kalb∂j´s. 

– Íiandien ryte jau bandΩiau. Jis nepri∂m∂ man´s. Ir 

Ûydas Su Pistoletu kaΩkur ding´s, – Matutis atrod∂ paleid´s 

paskutin^ ißsigelb∂jimo ßiaudel^. 

Pagalvoj´s Idaga nusprend∂ bΔti geras ir paaukoti savo 

paslapt^. O gal tai buvo tik teisingai parinktas gydymo 

bΔdas? 

– Aß paΩ^stu Íiucå, – pasak∂, – ir pakalb∂siu su juo. Kol 

kas jis man palankus, be to, n∂ra labai blogas Ωmogus. 

( 175 ) 


25/3/05, 2:17 AM

Taçiau jΔs irgi turite susiimti. Po keli¨ dien¨ praneßiu, kå 

prival∂site daryti. Man jΔs¨ reik∂s Eleonorai ißgelb∂ti. Sutarta? 

Eidamas Linksmadvario atßlaite namo Idaga nusijuok∂: 

– Jis nepasikars. Ir kod∂l jis tur∂t¨ pasikarti? Tieså sakant, 

kaip tik dabar jis turi ßanså tapti Ωmogumi. 

( 176 ) 


25/3/05, 2:17 AM

Marvos dvaro gundymai 

Ôkanojantis Kaunas kitoje up∂s pus∂je saliutavo einançiam 

Idagai galingu driokstel∂jimu, kur^ nusivijo balzganas 

dΔmelis. Paskui – dar kartå. Atrodo, rusai ne tik atsilaik∂, 

bet ir pamaΩu jud∂jo artyn. Kå gi, per antskrydΩius 

getas buvo pati saugiausia vieta – bent jau daug saugesn∂ 

nei Matuçi¨ namai, esantys per arti oro uosto, ar netgi 

gestapo kal∂jimas, – pagalvojo ir liΔdnai ßyptel∂jo. – O 

Rusija per daug plati, – galvojo toliau, – kad bΔt¨ nugal∂ta 

svetimos kariuomen∂s. Íiå tieså suprato tik slapta vokieçi¨ 

ir Ωyd¨ såjunga, septynioliktaisiais sugriovusi galingå 

imperijå. Gaila, kad gruzin¨ banditas ^steng∂ jå greitai 

atstatyti. Tokia taisykl∂: 

ÍALIS STIPRÎJA, KAI JÅ VALDO SVETIMTAUTIS 

Tai tod∂l, kad jis neturi dievißkos valdov¨ nuod∂m∂s – 

uΩuojautos liaudΩiai. Paskutinis rus¨ caras buvo per daug 

geras Ωmogus ir krikßçionis. O çia dar ta jo Ωmona vokiet∂, 

uΩkr∂tusi kaΩkada stipr¨ lietuvißkå gediminaiçi¨ 

kraujå – tiesa, per ßimtmeçius per daug atmießtå – hemofilija, 

paveld∂ta iß karalien∂s Viktorijos. Ne, germanai 

slavams netinka. Çia net ir rus¨ Froidas – Rasputinas 

nieko negal∂jo padaryti. Aristokratai ^simyl∂jo liaud^, 

ir ßiai neliko nieko kita kaip gerai juos ißdulkinti. 

M∂lynasis kraujas ißsigim∂. Naujåja pasaulio aristokratija 

tampa Ωydai. 

( 177 ) 


25/3/05, 2:17 AM

Tod∂l, kad juos jungia ir kelia aukßtyn ne kraujas, o 

tik∂jimas. Net ir tada, kai jie tiki skirtingais dalykais. 

Bet juk prasçioko svajon∂ visada bus parsiversti ir ißdulkinti 

aristokrat´. Kai ne^stengi ißdulkinti, turi nußauti. 

Arba nußauti, kad negeistum. Arba dulkinti bizΔnu, dulkinti 

paΩeminimu, dulkinti visißku valdymu! Rasputinas 

buvo teisus – tai yra dievißka, nes jie slapta patys to nori. 

– Ponas daktare! – apmåstymus nutrauk∂ iß matymo 

paΩ^stamas vyrukas, staiga paßok´s nuo medinio suoliuko 

iß keli¨ lent¨ virß slidaus, betono plokßt∂mis ißkloto up∂s 

ßlaito. – GroΩit∂s pavasariniu Nemunu? 

– Galima sakyti, – ßaltokai suburb∂jo iß netyçi¨ uΩkluptas 

Idaga. – Atrodo, didelio potvynio ßiais metais jau nebebus. 

– Ech, pavasaris, pavasaris! – svajingai suburkavo apßep´s 

vyriokas. – Neprisimenat man´s? Aß jums kartais pad∂davau, 

kai dar nebuvot ved´s. Tada dirbau toj skyl∂j, 

Pas Elz´, Ωinot? Atrodo, kaip seniai tas buvo... 

– Taip, karas viskå pagreitina ir nutolina, – vis taip pat 

nenoromis atsak∂ Idaga, jau atpaΩin´s paßnekovå. 

– Teisyb´ sakot. Bet pavasaris tai juk vis tiek – pavasaris! 

Kraujas pabunda. Ne tik Nemunas plaçiau b∂ga, – jis 

Ωengtel∂jo artyn ir prislopino balså, nors aplinkui nebuvo 

n∂ gyvos dvasios. – Turiu çia keletå rinktini¨ Ωyduki¨. 

Vaikßto kasdien tarp geto ir Marvos darΩ¨ – daugiausia 

paaugliai, bet, sakau, yra keletas jau brandΩi¨ ir visko mokançi¨. 

Tie vaikai joms gera priedanga. Taigi ruoßia Ωem´ 

agurkams. Ûinot, çia tie Ωyd¨ agurkynai, bet sodinti dar 

anksti. 

– Tai kå tu çia man siΔlai? – paklaus∂ Idaga, tramdydamas 

kaΩkod∂l kylant^ pykt^. 

( 178 ) 


25/3/05, 2:17 AM

– Taigi patys suprantat, – v∂l greitakalbe ∂m∂ berti vyriokas. 

– Ten saugu, tikrai niekas nepamatys, neuΩeis. Íalia 

yra ßvarus namelis, jei kas to pageidauja, bet tada reikia 

ir marki¨ – ßeimininkei primok∂ti. Bet galima ir paßiΔr∂je 

ant ßieno arba krΔmuose. Jos sutinka uΩ maistå – 

ypaç eina cukrus, ßokoladas. RΔbai – iß b∂dos. Íiaip tai 

pagalvojus – baisus pigumas. Baisus. O pamatytum∂t kokios 

mergiot∂s! Geresni¨ Ωyduki¨ Kaune nerasit, aß Ωinau. 

Tikrai nerasit! 

– Eik tu velniop! – riktel∂jo Idaga ir net pastΔm∂ per 

daug arti prilindus^ vyriokå. – Eik velniop. 

Íis v∂l klestel∂jo ant suolo vos nenuvirt´s aukßtielninkas 

^ up´. 

– Íalçiau, ßalçiau! – ißgirdo nueidamas Idaga. – Maniau 

pad∂siås. Aß juk nekaltas, kad jΔs¨ Ωmona – Ωydo nuopisa. 

Kaune visi apie visus viskå Ωino, paman∂ Idaga, greitai 

toldamas nuo vis ^nirtingiau ßΔkaliojançio sutenerio. Pyktis 

atl∂go tik ∂mus galvoti apie klusnias vos prad∂jusias 

skleistis Ωydukes paßiΔr∂je ßalia Marvos dvaro. Taip, Íiucas 

buvo teisus sakydamas, kad kiaul∂s lietuviai nesaugo 

savo ras∂s sanguliaudami su Ωyd∂mis uΩ maistå. Kiaul∂s 

lietuviai tiesiog naudojasi gera proga. Geresn∂s progos niekada 

nebuvo ir, ko gero, greitai nebebus. Bet kuo çia d∂tas 

ras∂s grynumas? Gimdymai gete uΩdrausti, ir vienintelis 

ten buv´s profesionalas ginekologas ir abort¨ meistras 

daktaras Ílomas Nabriskis neseniai net buvo paleistas iß 

kal∂jimo, kad gal∂t¨ ir toliau sp∂riai darbuotis, maΩiau 

nei savamoksliai m∂g∂jai kenkdamas vis labiau nykstançiai 

Ωyd¨ darbo j∂gai. Jo paleidimui tarpininkavo ir pats 

Idaga, dalyvaudamas lietuvi¨ gydytoj¨ komisijoje, tyrusioje 

geto medicinos pad∂t^. 

( 179 ) 


25/3/05, 2:17 AM

Kå ten lietuviai! GraΩi¨ Ωydaiçi¨ nevengia ir kai kurie 

aukßti vokieçi¨ pareigΔnai. Sako, net pati Ûyd¨ taryba turi 

parinkusi aukßçiausio lygio kekßi¨ reikalingiems Ωmon∂ms 

pamaloninti. Ech, tie Ωydai! Jie ir pragare ßiltai ^sitaisys. 

Vyrioko panemuny ißmußtas iß pusiausvyros ir blaßkomas 

toki¨ keist¨ minçi¨, Idaga tik gr^Ω´s namo susimåst∂, 

kaip gal∂t¨ tes∂ti Ωod^ buvusiam uoßviui ir ißgelb∂ti Eleonorå. 

Be abejo, reik∂jo kreiptis ^ Íiucå, taçiau kokiais argumentais? 

Kad El∂ nekalta? Juokinga! Nekaltas gal∂jo 

bΔti tik Kazimieras Matutis, gelb∂j´s dukrå iß Blocho 

gniauΩt¨ ir spend´s ßiam spåstus. Taçiau dukrel∂... Kas 

dar Íiuco akyse gali bΔti blogiau nei beprotißka meil∂ Ωydui? 

Ir vis d∂lto reik∂jo eiti ir kalb∂tis. 

Ir çia Idagai kilo mintis pasinaudoti frau GertrΔda. Jau 

kuris laikas j¨ paßnekesiai klimpo ^ vis gilesn´, netgi gåsdinançia 

mistikå. Iß pradΩi¨ Íiuco Ωmona atrod∂ esanti 

labai normali ir stabili asmenyb∂, ^ gyvenimå Ωvelgianti 

gal net per daug blaiviai ir paprastai. Èsileidusi ^ laisvas 

asociacijas, ji daΩniausiai pasakodavo apie savo gimines, 

paΩ^stamus, labiau ^strigusius literatΔrinius herojus ir keletå 

garsenybi¨: G∂t´, Íiler^, Vagner^, kartais – Helderlynå. 

Taçiau pamaΩu personaΩ¨ maΩ∂jo, o j¨ poveikis – stipr∂jo. 

Gal¨ gale tai virto jau tikru aps∂dimu, o kelios labai 

konkreçios dvasios tapo nuolatin∂mis lankytojomis su savais 

ir labai rimtais reikalavimais. Kaip ir dera Jungo mokiniui, 

Idaga aißkino frau GertrΔdai, kad dvasios yra labai 

svarbΔs pasåmon∂s praneßimai, kuriuos reikia ißklausyti 

ir ißnagrin∂ti. Kaip tik tai jie ir dar∂ kelis pastaruosius 

m∂nesius. DaΩnu frau GertrΔdos lankytoju vienu metu tapo 

Helderlynas. DaΩniausiai jis atkeliaudavo per laukus, 

pasiremdamas lazda – visada tvirtas, nors ir akivaizdΩiai 

( 180 ) 


25/3/05, 2:17 AM

pavarg´s. PamaΩu jis virto tikra dvasia be vietos, maΩai 

kalbançia, taçiau labai reikßminga. Kai pagaliau frau 

GertrΔda ∂m∂ pasakoti, kad ßis personaΩas at∂jo neßinas 

pustußçiu maißu ant peçi¨ ir tik liΔdnai paΩvelg´s ^ akis nudΔlino 

tolyn, Idaga suprato – tai AmΩinasis Ωydas, Ahasveras! 

Ißsigandusiå vokiet´ teko raminti – ne, ßis veik∂jas neturi 

nieko bendra su niekinga rase, jis – mΔs¨ varganame 

gyvenime besiblaßkançios sielos ^vaizdis. Taip, siela pasmerkta 

(jei nepasakysime ßiurkßçiau – prakeikta) çia ateiti, taçiau 

tikr¨j¨ nam¨ materialiame pasaulyje ji niekada neras. 

GertrΔda buvo suΩav∂ta tokio aißkinimo, ir jos pasitik∂jimo 

^kv∂ptas Idaga patetißkai sußuko: 

– Pagaliau jΔs prisikas∂te iki savo esmi¨ esm∂s, savo 

sielos! Turite prisijaukinti jå ir suΩinoti, ko ji nori iß jΔs¨. 

Pratinkite jå ir pratinkit∂s prie jos atsargiai, neißbaidykite. 

Tegu ji bus jΔs¨ kelrod∂ ΩvaigΩd∂! Jums sekasi, dievaΩi, 

jums sekasi. 

Kaip tik prieß El∂s su∂mimå frau GertrΔdos AmΩinasis 

Ωydas pasielg∂ labai keistai. UΩuot nebyliai Ωvilgçioj´s ar 

kaΩkå posmav´s – kaip m∂go dar bΔdamas Helderlynu – 

jis staiga ißk∂l∂ lazdå ir trenk∂ ja siaubo ißtiktai moterißkei. 

Tåkart ßis epizodas liko nepaaißkintas. Dabar Idaga 

jau Ωinojo, kå turi sakyti. 

Kitå dienå po darbo ligonin∂je Idaga, kaip paprastai, 

pri∂m∂ frau Íiuc. Dar prieß prad∂damas seanså jis papasakojo 

iß anksto sugalvotå istorijå. 

– Ûinot, prieß karå, – prad∂jo liΔdnu balsu, – aß buvau 

ved´s. Per nelaim´ vedΩiau savo klient´, o per kvailumå 

ir po santuokos nemeçiau jos analizav´s. Bet kas ^domiausia 

– d∂l to ir pasakoju ßiå man skaudΩiå istorijå jums – 

( 181 ) 


25/3/05, 2:17 AM

kad mano Ωmonå ∂m∂ lankyti lygiai toks pat AmΩinasis 

Ωydas. Taip! Iß pradΩi¨ jis elg∂si padoriai, taçiau b∂gant 

laikui ir archetipui stipr∂jant, ∂m∂ jå terorizuoti. 

Jos vargß∂ siela buvo nepatenkinta ir mΔs¨ santuoka, ir 

gyvenimu apskritai. Aß tå supratau, taçiau nieko negal∂jau 

padaryti. 

– Ir kas buvo toliau? – nerimastingai paklaus∂ frau Íiuc. 

ÛiΔr∂damas ^ virpançias moters lΔpas, Idaga suprato, 

kok^ mirtinai pavojingå Ωaidimå jisai pradeda – ir svarbiausia, 

kad pradeda j^ daugiau d∂l paties Ωaidimo, o ne 

d∂l El∂s, kaip band∂ pats sau ^teigti. 

– Ji pab∂go nuo man´s, – iß l∂to pratar∂ ir pats nustebo, 

kad ∂m∂ visas dreb∂ti. – Bet baisiausia, kad pab∂go ji pas 

Ωydå! 

Frau GertrΔda aiktel∂jo ir uΩsideng∂ veidå rankomis. 

Idaga, nelaukdamas, kol jie abu dar labiau ^sibaugins, 

skubiai papasakojo viså Eleonoros istorijå, ypaç pabr∂Ωdamas, 

kad didΩiausia jo buvusios Ωmonos, o iß dalies ir jo 

paties, klaida buvo nesupratimas, kad AmΩinasis Ωydas yra 

tiktai pasåmon∂s archetipas, neturintis ir jokiu bΔdu negalintis 

tur∂ti nieko bendra su Ωyd¨ rase. Ta klaida ir suk∂l∂ 

beprotißkå, neΩabotå jo buvusios Ωmonos meil´ pirmam 

pasitaikiusiam normalesniam Ωydui. Taip dvasinis 

sielos ßauksmas, tikrosios meil∂s ilgesys buvo nublokßtas 

iki fizin∂s aistros. 

– Manau, mes lengvai ißvengsime ßios klaidos, – tar∂ 

Idaga akylai steb∂damas frau Íiuc. – Gerai, kad turiu tokios 

patirties. Tiktai keista, kad jΔs¨ AmΩinasis Ωydas supyko 

tå paçiå dienå, kai mano buvusi Ωmona ir, deja, mano 

vaiko motina buvo suimta d∂l didΩiausios gyvenimo 

klaidos, d∂l meil∂s Ωydui ir atsidΔr∂ pas jΔs¨ vyrå, kur 

( 182 ) 


25/3/05, 2:18 AM

greiçiausiai ir bus teis∂tai nubausta mirtimi. Istorija verta 

psichologijos chrestomatij¨! Ítai kas gali atsitikti neteisingai 

ißsiaißkinus sielos ßauksmå. 

Frau GertrΔda ΩiΔr∂jo ^ j^ ißpl∂stomis blizgançiomis akimis 

ir pirmå karå – nors jau senokai Ωinojo ^Ωieb´s vyro 

apleistos moters ßirdyje meil∂s liepsnå – Idaga paman∂ 

gal^s neatsispirti jos ßauksmui ir perΩengti leistinå ribå, o 

tai, be abejo, bΔt¨ pats pavojingiausias nuotykis jo gyvenime. 

Kå ir sakyti, tokie dalykai velnißkai jaudina – meil∂, 

kvepianti mirtimi, ir ne bet kur, o Gestapo rΔsyje. 

– Iß tikr¨j¨ tai aß esu d∂l jos kaltas, – pasak∂ dramatißku 

balsu. – Tai aß paΩadinau jos sielå, bet neparodΩiau, kå 

daryti toliau. Mano buvusios Ωmonos kraujas kris ant mano 

galvos. 

Ißlyd∂damas frau GertrΔdå ir pirmå kartå buçiuodamas 

jos blyßkiå, sauså ir bekvap´ rankå, Idaga jaut∂, kad tå 

vakarå buvo uΩbΔr´s jå ir kad ji tikrai paklaus savo vyro, 

ar nebΔt¨ galima pasigail∂ti vargß∂s Ωiauriai suklydusios 

Eleonoros Bloch. 

Rezultatai, deja, buvo ne tokie, koki¨ tik∂josi gudrusis 

psichologas. Tiesa, iß pradΩi¨ atrod∂, kad reikalas pama- 

Ωu juda ^ geråjå pus´. Frau GertrΔda netruko pasigirti, 

kad ji kalb∂jusi su vyru apie poniå Bloch, ir ßis Ωad∂j´s 

nedaryti jai nieko bloga, kaip jis leido sau tarstel∂ti: iß 

pagarbos pirmajam ßios ned∂kingos, pragarißk¨ geiduli¨ 

aps∂stos moters vyrui. 

Idaga buvo devintame danguje. Jis tuoj pat nuskub∂jo ^ 

Linksmadvar^ nuraminti Matuçio ir paΩad∂ti, atrodo, visai 

d∂l to nesijaudinançiam Tiukai, kad mamyt∂ tuoj tuoj 

gr^ß namo. 

Taçiau Íiucas neskub∂jo jos paleisti. 

( 183 ) 


25/3/05, 2:18 AM

ypatingas skyrius, kuriame kartu 

su mΔs¨ kelione baigiasi ir mano 

ßiek tiek papildytas Idagos pasakojimas 

apie jo keliå ^ nußvitimå. 

kilpa uΩsiverΩia 

Kai po gero m∂nesio Idaga paskutin^ kartå nu∂jo pas Gestapo 

dantistå Kvitner^, ßis, rΔpestingai apteplioj´s ^ virßutin^ 

krΔmin^ dant^ ^spraustå naujå aukßçiausios vokißkos 

kokyb∂s plombå ir liep´s neuΩsiçiaupti, pasak∂: 

– Pasaulis pilnas keist¨ sutapim¨. Íiandien ßitoje paçioje 

k∂d∂je s∂d∂jo Eleonora Bloch – jΔs¨ buvusi Ωmona, 

jei neklystu? 

Idaga jau negal∂jo daugiau ißsiΩioti, tod∂l uΩsiçiaup∂. 

Taçiau Ωydui atsakymas, matyt, ir taip buvo aißkus. 

– Iß tikr¨j¨ steb∂tina, – t´s∂ jis tuo paçiu pataikΔnißku 

balsu, bet su vos nusp∂jama dalelyte ironijos. – Ponia 

Bloch – pirmoji kalin∂, atsidΔrusi mano kabinete. Ir nepasakyçiau, 

kad ji kent∂ kok^ ypatingå skausmå. Tiesiog 

tur∂jo per karå ßiek tiek apleistus dantis. Man nebus labai 

sunku pasistengti, kad ißeidama iß çia ji tur∂t¨ visißkai tvarkingå 

burnå. 

Ißeidama? – nor∂jo paklausti Idaga, bet tik sudrebino 

apatin^ Ωandikaul^ ir dar labiau ißpl∂t∂ akis. Taçiau prakeiktas 

Ωydas toliau skait∂ jo mintis. 

– Nors ji ir taip gyvena çia deßimt kart¨ geriau nei gete, 

galiu sakyti, netgi turi atskirå butå su visu aptarnavimu 

kaip aukßçiausios klas∂s vießbutyje. Nors ir yra saugoma. 

Neeilin∂ moteris! Tokiai – visur namai. 

( 184 ) 


25/3/05, 2:18 AM

Tai iß kur Ωinai, kad ji ißeis ^ laisv´? – nor∂jo paklausti 

Idaga. 

– Íiandien ji man´s papraß∂ greiçiau baigti gydymå, mat 

nykus Gestapo pastatas jai jau ^gris´s! Galite ^sivaizduoti? 

Ji jau nori namo. 

Daktaras Kvitneris pasilenk∂ ir apΩiΔrin∂damas Idagos 

burnå ∂m∂ berti tiesiai ^ aus^: 

– GalbΔt Íiucas padarys iß jos masalå Blochui. Pasirodo, 

ßis yra rimta figΔra. Aißk∂ja, kad dar prieß karå jis ir 

Kaspas priklaus∂ slaptai ir labai karingai sionist¨ organizacijai. 

Blochas ir Ûydas Su Pistoletu – bendraΩygiai! Kai 

Íiucas tai suΩinojo gal∂jo supl∂ßyti Kaspå ^ gabalus. 

Negi d∂l to reikia laikyti El´ tarsi geriausiame vießbutyje? 

È Gestapå Blochas vis tiek neateis! Nebent nuspr´st¨ 

tapti antruoju Ûydu Su Pistoletu, – nor∂jo pasakyti 

Idaga. 

– Ponia Bloch – neeilin∂ moteris, – nei iß ßio, nei iß to 

pakartojo savo ankstesn´ mint^ daktaras Kvitneris. – Jos 

Ωvilgsnis toks uΩburiantis. Sakyçiau netgi – fatalißka moteris. 

Beje, aß jai prasitariau, kad ir jΔs çia lankot∂s. Ir 

Ωinote, ko ponia Bloch papraß∂? Ji nor∂jo, kad perduoçiau 

jums ger¨ dien¨ ir dar... – Ωydas uΩsikirto, – ir dar 

papraß∂ perduoti jums jos atsipraßymå! Èdomi moteris. 

Atsipraßymå? UΩ kå ir d∂l ko? – nustebo Idaga. 

– O dabar sukåskite, – paliep∂ Kvitneris ir smalsiai j^ 

nuΩvelg∂. – Jei negerai, dar galime palyginti. 

GERI DANTYS, LAIMINGAS ÛMOGUS 

Gal po koki¨ dviej¨ savaiçi¨ Idagos lauk∂ netik∂tumas. 

Po ^prasto seanso su frau GertrΔda – Ωinoma, jei taip galima 

pasakyti, nes j¨ paßnekesiai dar∂si vis labiau ne^prasti – 

( 185 ) 


25/3/05, 2:18 AM

Idaga suΩinojo, kad kitå dienå draugißko pokalbio Gestape 

su juo laukt¨ pats hauptßarfiureris Íiucas. 

Îjo ten ßiek tiek nerimaudamas, nors GertrΔda ir buvo 

uΩtikrinusi, kad viskas juda ^ gera. 

Íiucas atrod∂ susimåst´s, l∂tesnis nei visada ir netgi ßiek 

tiek nepasitikintis savimi. 

– Pone daktare, sakykite man atvirai, ar jΔs tikrai nieko 

nejauçiate savo buvusiai Ωmonai? – po mandagios ^Ωangos 

atsargiai paklaus∂ vokietis ir tuoj pat pridΔr∂: – Turiu galvoje 

ne ßiaip Ωmogißkå uΩuojautå, gailest^ ir panaßiai, bet 

ypatingus vyro jausmus moteriai – geismå, meil´, pavydå? 

O gal neapykantå? 

– Ne. Ne! – paskub∂jo uΩtikrinti Idaga. – Dabar mus 

sieja vienintelis dalykas – bendras vaikas. 

– JΔs mylite savo vaikå? 

– Taip. 

– Puiku, – nußvito Íiucas. – Vadinasi, pri∂m∂me ideal¨ 

sprendimå. Aß labai vertinu jΔs¨ darbå su mano Ωmona ir 

bandau bent ßiek tiek atsilyginti. Nuo ßiol jΔs¨ vaikas bus 

ßalia jΔs¨. Gal∂site priΩiΔr∂ti, kad bΔt¨ tinkamai aukl∂jamas 

– Ωinau, kaip vyrams tai svarbu. Mes ißleidΩiame frau 

Eleonorå ^ laisv´, bet ji tur∂s gyvenimo vietos apribojim¨. 

Kiek Ωinau, pus∂ jΔs¨ namo juridißkai vis dar priklauso jai? 

– Taip, – Ωioptel∂jo Idaga. 

– Taigi. Tikiuosi, kad ji pasiims ten savo vaikå. Nemanau, 

kad seneliai Matuliai, ar kaip jie ten, gali tinkamai 

ißaukl∂ti naujåj^ Ωmog¨. 

Negi El∂ – geriau?! – nor∂jo r∂kti Idaga, taçiau jo 

skruostikauliai buvo surakinti tarsi s∂dint daktaro Kvitnerio 

k∂d∂je. 

– Manau, kad tas Ωydas buvo jos klaida, kuriå ji dabar 

( 186 ) 


25/3/05, 2:18 AM

gerai suprato, – pamokomai pratar∂ hauptßarfiureris ir 

nervingai ßyptel∂j´s pridΔr∂: – Kartais mes visi uΩsigeidΩiame 

kai ko, kas neßvaru ir pavojinga. Ar ne, daktare? 

Taigi Gestapas v∂l uΩk∂l∂ El´ Idagai ant galvos. 

Paleista ji, Ωinoma, pirmiausia gr^Ωo ^ t∂v¨ namus ir dargi 

porå nakt¨ ten pernakvojo, ßiurkßçiai paΩeisdama lygtinio 

ißlaisvinimo sålygas. Taçiau niekas ^ tai nekreip∂ d∂mesio, 

ir Idaga pamaΩu ∂m∂ suprasti, kad nuo ßiol El∂ 

apskritai gali nieko nepaisyti. Seneliai Matuliai, aißku, niekaip 

negal∂jo apsiprasti su mintimi, kad maΩasis Tiuka 

keliasi atgal ^ kitå up∂s krantå, taçiau guod∂si, kad j¨ dukros 

gyvenimas ima tvarkytis ir galbΔt net tampa panaßus ^ 

normal¨. Bet El∂, tai juk – El∂! Neverta n∂ sakyti, kad ir ß^ 

kartå jie labai klydo. 

– Apie kok^ AmΩinojo Ωydo provaizd^, tavo ^pΔstå mano 

galvon, pasakojai tam ißkryp∂liui Íiucui? – paklaus∂ ji, 

kai Idaga baig∂ neßti atsiveΩtus jos ir Vytuko daiktus. – 

Kiek atsimenu, tu man ^teigei, kad viskå valdo meil∂, o ne 

kaΩkoks senas Ωydas. 

Ítai kaip Froidas virsta Jungu, – pagalvojo Idaga ir nusijuok∂. 

– Ítai kaip Ωydas virsta vokieçiu ir pamato, kad jo 

viduje tupi Ωydas. Ítai kaip vokietis atlieka ritualin´ t∂va- 

Ωudyst´ ir pribaigia senå Ωydå, kad gal∂t¨ pats ^tvirtinti jo 

priesakus. Ne veltui vargßas senukas Zigmundas Froidas 

nualpo pirmå kartå pabendrav´s su gyvu Jungu ir taip 

ißpranaßavo abiej¨ taut¨ ateit^. Kokia nuostabi vard¨ ir 

pavardΩi¨ simbolika! 

– NeΩinau, ar seksualinis potraukis ir yra meil∂, – garsiai 

pasak∂ po ilgos pertraukos. – Bet pamirßkim tai! Aß tiesiog 

nor∂jau ißvaduoti tave iß Gestapo. Ne d∂l tav´s, Ωinoma, o 

d∂l tavo t∂v¨ ir Vytuko. Nesitik∂jau, kad gr^ßi çia. 

( 187 ) 


25/3/05, 2:18 AM

– BΔçiau iß∂jusi ir be tav´s, – atsikirto El∂. – Bet nemanyk, 

kad pati verΩiausi ^ ßituos namus. Tik pasakiau Íiucui, 

kad nelabai noriu gyventi pas t∂vus. Po to, kå ketino 

padaryti Blochui, t∂vas man tapo labiau nepakençiamas 

nei tu. Be to, Íiucui çia bus patogiau mane lankyti. Ûinoma, 

geriau bΔt¨ ißnuomoj´s butå, taçiau vokißka kiaul∂ 

taupo pinigus. – Ji atsainiai b∂r∂ ΩodΩius vaikßçiodama po 

kambar^ ir viskå apΩiΔrin∂dama. – Tikiuosi, dar turi ßiek 

tiek savigarbos ir netrimituosi visam Kaunui, kad tavo sΔnaus 

mama – esesininko meiluΩ∂. Nors gal tai laikoma 

garbe? Juk ne Ωydas! 

– Abejoju, – suvap∂jo Idaga, negal∂damas patik∂ti, kad 

tai, kå vos vos nujaut∂, iß tikr¨j¨ yra tiesa. – Karo pradΩioje – 

gal. Tada lietuviai dar tik∂jo vokieçiais. Bet dabar? Tu visada 

v∂liniesi, Ele. Tiek su Blochu, tiek su Íiucu. 

– Likai toks pat kandus ir kvailas. Manai galiu myl∂ti 

Íiucå? Aß tiesiog nusprendΩiau likti gyva ir dar kai padaryti. 

Supranti? Dar kai kå padaryti! Ir tu man nesutrukdysi. 

Nes dabar aß esu stipresn∂. Aß netgi gal∂çiau sutrinti 

tave ^ dulkes. Taçiau kam? Nebejauçiu tau nieko. Ir galiu 

leisti sau prabangå bΔti atvira. NeΩinau, galbΔt aß jau nebemyliu 

net ir Blocho, nes tada ne^stengçiau bΔti tokia 

gera su Íiucu. O gal kaip tik atvirkßçiai. NeΩinau. Bet Ωinau, 

kad myl∂dama Blochå dar kai kå jauçiau ir tau. Dabar 

jau – ne. 

Ji nutilo ir tarsi atsipraßydama, o gal net ßiek tiek pykdama 

ant sav´s nusißypsojo: 

– Bet tu juk suteiksi Vytukui savo pavard´? Ir tavo draugas 

Íiucas labai to pageidaut¨. 

Netik∂tas posΔkis! Idaga mat∂, kaip ßi moteris buvo 

pasikeitusi, kai gr^Ωo iß geto. Dabar ji pasikeit∂ dar kartå. 

( 188 ) 


25/3/05, 2:18 AM

Tarsi jis viså laikå stov∂t¨ vietoje, o ji lipt¨ ßalia stovinçiomis 

kop∂çiomis aukßtyn – laiptelis po laiptelio. È savo Ωmonå 

jis buvo ^prat´s Ωvelgti iß aukßto, po to ji atsidΔr∂ ßalia, 

o dabar jau ji ΩiΔr∂jo apaçion, kur nusteb´s stov∂jo savo 

kΔriniui seniai nebedarantis jokios ^takos Pigmalionas. Íis 

vaizdas nek∂l∂ Idagai jokio susiΩav∂jimo. 

– NeΩinau. Tu juk buvai sakiusi, kad jis – Blocho vaikas. 

– Bet Íiucå ^tikinai, kad jis – tavo. 

– Vießpatie! Aß tik nor∂jau pad∂ti. 

– Gerai, nemanyk, aß tai vertinu. Tik paklausyk, kaip 

graΩiai skamba – Vytautas Idaga! T∂vai siΔl∂ – Vytautas 

Matutis, taçiau ßito niekada nebus! Aliment¨ iß tav´s aß 

irgi nepraßysiu. 

– Kå gi... – numyk∂ Idaga. – Bet aß vis d∂lto nor∂çiau 

Ωinoti teisyb´. 

El∂ nusijuok∂ ir pri∂jusi spriktel∂jo jam ^ nos^: 

– Jis – tavo. 

Pasak∂ taip ^tikinamai, kad Idagai ∂m∂ suktis galva. El∂ 

stov∂jo ßalia, ir jis nesåmoningai ißties∂ rankå tarsi nor∂t¨ 

^sitikinti, ar çia tikrai ji. 

Moteris Ωengtel∂jo atatupsta ir tar∂: 

– Vytukas – tavo, ne aß. 

– Taip, tu – Íiuco! – pratrΔko Idaga. – Tu – Ωydo, tu – 

vokieçio, tu – vis¨! Bet vaikas – mano, ar ne? Íliundra! 

Dabar jau ießkokis kokio Ivano, nes tuoj gali gr^Ωti rusai. 

Kod∂l turiu tavimi tik∂ti? 

El∂ atsitrauk∂ dar toliau ir ißpl∂tusi akis ΩiΔr∂jo, kaip jis 

skeryçiojasi. 

– Tikrai, – pagaliau pasak∂, – Aß tau pamelavau. Nepyk. 

Mano sΔnus negali bΔti Idaga. Negali. Bet Íiucas liep∂, 

ir aß turiu sulietuvinti jo pavard´. Jis bus tiktai mano 

( 189 ) 


25/3/05, 2:18 AM

vienos sΔnus. Jis bus prakeiktas, nes gim∂ per klaidå. Jis 

bus kaip ir aß: 

BLOGAS 

Vytautas Blogas! Beveik tas pats, kas Vytautas Didysis. 

Jis bus stiprus. Jis bus nepakartojamas. 

Idaga prad∂jo juoktis: 

– Tu tikrai pasikeitei. Pasidarei daug ^domesn∂. Koks 

ΩodΩi¨ Ωaismas! Taçiau nebΔk kvaila – niekas neleis registruoti 

tokios pavard∂s. KaΩkam kerßydama tu nori sugadinti 

gyvenimå nekaltam vaikui. 

El∂ Ωeng∂ kelis Ωingsnius artyn, ir Idaga pirmå kartå 

pamat∂ iß tikr¨j¨ liepsnojançias jos akis. 

– Sugadinsiu jo gyvenimå!? – sußnibΩd∂jo. – Sakai, sugadinsiu? 

Taip, tikrai bΔçiau sugadinusi, bet tik vienu atveju 

– jei jis bΔt¨ tap´s...– Ir çia jos balsas ∂m∂ trΔkçioti iß 

pasißlykßt∂jimo, – È DA GA, YDA GA, ID AGA. 

Idaga visus gyvenimo ißbandymus steng∂si priimti kaip 

naujå medΩiagå Ωmogaus sielos studijoms. Profesija jam 

visada pad∂jo gyventi ir ißgyventi. Ir dabar, kaip ir Blocho 

laikais, klausydamas iß virßaus sklindançio triukßmo, jis 

kruopßçiai analizavo savo jausmus kartais ß^ bei tå pasiΩym∂damas 

bloknote. Tarnybinis Íiuco automobilis stov∂jo 

prie Idagos namo beveik kiekvienå vakarå, ir kaimyn¨ vaikai 

jau gerai paΩinojo jaunå Gestapo vairuotojå, daΩniausiai 

rymant^ uΩ vairo, o kartais ißlendant^ pasivaikßçioti – 

10 metr¨ ^ vienå pus´, 10 metr¨ ^ kitå. Tiesa, antradieniais 

ir ketvirtadieniais jis atveΩdavo frau GertrΔdå, o 

pirmadieniais ir penktadieniais, kartais ir kitomis dienomis 

– pat^ hauptßarfiurer^. 

( 190 ) 


25/3/05, 2:18 AM

Íiucas iß tikr¨j¨ buvo sugalvoj´s gerå priedangå – visi, o 

ypaç jo Ωmona, tur∂jo manyti, kad jie abu lanko ßeimos 

draugu tapus^ gydytojå. Taçiau ylos maiße nepasl∂psi. Netrukus 

Ωydams, o v∂liau ir visiems kitiems ∂m∂ darytis aißku, 

kad nuoΩmus kraugerys Íiucas yra beprotißkai ^simyl∂j´s. 

Nagingiausi geto amatininkai gavo uΩsakymå gaminti 

vaikißkus Ωaisliukus, ir Íiucas vos ne per kiekvienå apsilankymå 

pradΩiugindavo Tiukå ißmoningiausiais mediniais dirbiniais: 

surenkamais nameliais, droΩtin∂mis maßinyt∂mis, 

traukinukais, arkliukais ir karietomis. Tik taip skardΩiabalsis 

Tiuka bΔdavo nuraminamas gerai valandai ir nesiverΩdavo 

^ mamos kambar^ – tol, kol naujas Ωaislas nebΔdavo 

iki pagrind¨ ißnagrin∂jamas ir paverçiamas tuo, kuo iß pradΩi¨ 

ir buvo – medienos Ωaliava. Geriausias geto meistras 

Ímuelis Íapira, perduodamas net ir suaugusiems nuostabå 

keliançius daikçiukus Íiucui, ^sivaizduote ne^sivaizdavo, kad 

jie nestov∂s kur graΩiai pad∂ti lentynoje vis¨ dΩiaugsmui ir 

nebus çiupin∂jami bei glostomi paaugusi¨ suprating¨ vaik¨, 

ne – jie atiteks kelemeçiam barbarui, gerai net nesuprantançiam, 

kå gauna, ir bus kaipmat suniokoti. 

Bet Íiucui to neuΩteko. Jis staiga pasidar∂ nepaprastas 

g∂li¨ m∂g∂jas, ir Ωydai ßalia savo darΩ¨, d∂l kuri¨ apriboto 

ploto ir taip jau skund∂si valdΩiai, tur∂jo skirti kelias 

nemaΩas lysves g∂lynui, taip sudarytam, kad bΔt¨ galima 

skinti ir si¨sti ^ Gestapå puikiausius Ωiedus nuo ankstyvo 

pavasario iki rudens. Taçiau Íiucas padar∂ klaidå nusprend´s, 

kad g∂les be galo m∂gstanti El∂ tur∂t¨ jomis groΩ∂tis 

ne vien kambaryje, bet ir prie nam¨, ir tod∂l atsiunt´s 

ΩydΩi¨ brigadå Idagos namo aplinkai sutvarkyti. Tada jau 

ßnekos apie hauptßarfiurerio meil´ pasklido ne tik po getå, 

bet ir po viså miestå. 

( 191 ) 


25/3/05, 2:18 AM

GalbΔt net ir tai nebΔt¨ sugriov´ Idagos sielos ramyb∂s, 

taçiau, kaip tokiais atvejais daΩniausiai bΔna, prisid∂jo 

dar vienas maΩmoΩis. Frau GertrΔda vienå vakarå pareißk∂, 

kad ji jau nebesusitvarko su jå aps∂dusiomis dvasiomis. 

MΔs¨ psichoanalitikas ir anksçiau buvo pasteb∂j´s, kad 

laisv¨j¨ asociacij¨ metodas iß pirmo Ωvilgsnio visai sveikus 

Ωmones netrukus padaro ligoniais. Taçiau tai ir buvo 

gydymo esm∂: sielos gilumoje uΩspausti kompleksai pamaΩu 

ißsivaduoja ir tam tikru metu neißvengiamai sukelia 

psichin´ kriz´, kuriå privalu ^veikti, kad taptum sveikas. 

O svarbiausia – pasveikti, ißsivalyti, atgauti sielos ramyb´ 

reikia ne suvarant demonus atgal, kur jie tΔnojo anksçiau, 

bet paleidΩiant juos lauk. Tå jis viså laikå ir aißkino 

frau GertrΔdai, kartu bandydamas atriboti j¨ santykius 

nuo kartkart∂mis prasiverΩiançios aistros, kuri ßiaip jau 

beveik neißvengiama taip intymiai bendraujant ir narßant 

po kito Ωmogaus sielå. Visai suprantama, kad j^ ^simyl∂davo 

visos bent kiek ilgesnei analizei atsiduodançios moterys, 

taçiau Idaga galbΔt skyr∂si nuo daugumos savo profesijos 

broli¨, kad ir pats daΩnai ^simyl∂davo pacientes – 

tiksliau, tå jose matomå ißgrynintå ir nepakartojamå moter^, 

tur∂siançiå gimti po vis¨ kançi¨. 

Íiucui ∂mus smagintis virß jo galvos, Idaga vis sunkiau ir 

sunkiau nugal∂davo beprotißkå norå pasiguldyti po savimi 

GertrΔdå. Taçiau kiekvienå kartå, mintyse palygin´s El´ su 

deßimçia met¨ vyresne ir sausesne frau Íiuc, jis suprasdavo, 

kad kerßtas nebΔt¨ lygiavertis. Ramindamas save jis band∂ 

viskå paaißkinti Froido ir Jungo metod¨ skirtingumu: 

analizuojama El∂ myl∂jo j^ kaip vyrå, o GertrΔda – kaip 

Ωyn^. Patenkin´s jå seksualiai, vargu ar ißspr´st¨ problemå. 

( 192 ) 


25/3/05, 2:18 AM

Taçiau kaΩkå daryti reik∂jo, nes iß frau Íiuc gelmi¨ bandantis 

ißsivaduoti AmΩinasis Ωydas gal¨ gale tapo pavojingas 

ne tik jai, bet ir aplinkiniams. Bandymai juo atsikratyti 

kol kas buvo nes∂kmingi, ir Idaga rimtai susirΔpino, ar 

iß pat pradΩi¨ nepadar∂ klaidos, ^vardydamas ß^ paslaptingå 

veik∂jå. Jeigu frau GertrΔda ∂m∂ laikyti j^ savo siela, 

aißku, kad atsikratyti juo tapo ne^manomai sunku. Taçiau 

elg∂si jis kaip tikras blogas demonas, naktimis paversdamas 

koßmarais vargß∂s moters sapnus, o dienomis klaikiai 

sujaukdamas protå. 

Net ir Íiucas, apak´s iß meil∂s Elei, pagaliau pamat∂, 

kad jo Ωmona stovi ties ißprot∂jimo riba, ir vienå dienå, 

prieß lipdamas ^ antråj^ aukßtå, nusprend∂ rimtai pasikalb∂ti 

su Idaga. Savo geb∂jimais abejoti jau prad∂j´s ir uΩkluptas 

iß netyçi¨, gydytojas nesugalvojo nieko geresnio, 

kaip suversti dal^ kalt∂s savo pareigas apleidusiam vyrui. 

Matyt, nuolatinis matymasis ir tam tikras bendrininkavimo 

jausmas atbukino Idagos baim´, ir jis ∂m∂ d∂styti 

– tiesa, kiek sugeb∂damas ßvelniau – vis labiau kaistançiam 

hauptßarfiureriui bendrosios pasåmon∂s teorijå. 

Taigi yra bendri pasåmon∂s laukai: Ωmonijos, ras∂s, 

tautos, bendruomen∂s ir, Ωinoma, ßeimos. Sutuoktiniai, 

ypaç ilgiau pagyven´ kartu ir turintys vaik¨, sukuria juos 

jungiant^ laukå, taigi gali veikti vienas kitå nesåmoningai. 

J¨ psichikos tampa priklausomos viena nuo kitos. 

Tod∂l vienå j¨ kankinantys demonai kartais gali bΔti gim´ 

antrojo sieloje. 

Ûinoma, visa tai jis ißd∂st∂ labai aptakiai ir kuo labiau 

nuasmenintai, pateikdamas pavyzdΩius iß savo ir kit¨ analitik¨ 

praktikos, taçiau ir susijaudin´s Íiucas buvo pakankamai 

buklus, kad pagaut¨ esm´. 

( 193 ) 


25/3/05, 2:18 AM

– Vadinasi, d∂l Ωmonos ligos jΔs kaltinate mane? – paklaus∂ 

tyliu, taçiau nieko gera neΩadançiu balsu. 

– Ne. Jokiu bΔdu ne! – ∂m∂ purtyti galvå Idaga. – Aß 

tik darau silpnå prielaidå, kad suprasti frau GertrΔdos problemå 

galbΔt gal∂tum∂te pad∂ti jΔs. 

– Aß?! Ir kaipgi? 

Idaga persibrauk∂ ranka barzdå ir jau visai liΔdnai sußnibΩd∂jo: 

– Jei kartais gal∂tum∂te skirti man ßiek tiek laiko. Ne 

tiek daug, Ωinoma, kiek jΔs¨ Ωmona, bet – nors ßiek tiek. 

Íiucas paßoko nuo k∂d∂s ir jau sukdamasis eiti pratar∂: 

– Norit ir mane paversti beproçiu? Gerai, aß pagalvosiu. 

Ir kå gi, Íiucas sutiko! Ûinoma, prieß tai jis stipriai prigrasino 

sielos gydytojå, kad apie tai niekas niekada nesuΩinot¨. 

Idaga netgi tur∂jo prisiekti savo vaiko gyvybe. 

Taigi pirmadieniais ir penktadieniais hauptßarfiureris 

iß pradΩi¨ apßildavo pirmame Idag¨ namo aukßte, o po to 

jau lipdavo ^ antråj^. Gydytojas nedr^so klausti, ar d∂l to 

pasikeit∂ jo ir El∂s santykiai, taçiau netrukus ir pats kai kå 

pasteb∂jo. 

Po vieno seanso, kai vokietis ypaç daug pasakojo apie 

liΔdnå savo vaikyst´ dinastinio pastoriaus ßeimoje, Idaga, 

lik´s vienas apaçioje, v∂l ißgirdo tai, ko jau nebuvo gird∂j´s 

nuo Blocho laik¨. Tai buvo lygiai toks pat gailus pratisas 

inkßtimas, kokiu anuomet m∂gavosi Ωydo tvarkoma 

Eleonora, taçiau ßiek tiek Ωemesnio tono. Tik tiek, kad 

uΩteko suprasti – ß^kart garsai sklido ne iß moters, o iß 

paçi¨ hauptßarfiurerio gelmi¨. 

Ir ßtai tå ßventå akimirkå Idagos galva nußvito, ir tarsi 

atsiv∂rus treçiajai akiai jis pamat∂ pasaul^ tok^, koks ßis iß 

tikr¨j¨ yra. 

( 194 ) 


25/3/05, 2:18 AM

Idaga suprato: 

BLOGIO NÎRA arba VISKAS YRA GERAI 

Bent jau – viskas neißvengiamai eina ^ gera ßiame geriausiame 

iß vis¨ ^manom¨ pasauli¨. Taigi bet kuris tariamas 

blogis yra tik reikiamai neißsiskleid´s g∂ris. Kod∂l Ωmon∂s 

nelaimingi? Tod∂l, kad jie nesupranta ßito. Ûvelk ^ 

pasaul^ teisingai, Ωvelk tarsi Dievas ir bΔsi laimingas. Ítai 

tokio gero poΩiΔrio ^ gyvenimå turi mokyti tikras siel¨ 

gydytojas. 

Netilpdamas namuose su savo didingomis mintimis, Idaga 

iß∂jo laukan, paspaud∂ rankå nustebusiam Gestapo vairuotojui 

ir patrauk∂ klaidΩioti po ÅΩuolynå. Per kelias valandas 

iki komendanto valandos jo galvoje susiklost∂ nauja 

psichoterapijos teorija, Ωyminti treçiåj^ mokslo apie Ωmog¨ 

etapå: Froidas – Jungas – Idaga. Ne visai tiksliai, taçiau 

skambiai, ßiå teorijå jis pats pavadino blogio terapija. 

Dabar jis jau buvo pasireng´s ißgydyti bet kå. 

Taip gim∂ naujasis Idaga, ^ kurio rankas aß ketinau atiduoti 

vargß´ L∂jå ir kuris vienå vaisk¨ 1944 met¨ pavasario 

vakarå parveΩ∂ mus iß Suvalkijos ^ Kaunå. Jis jau senokai 

buvo ißjung´s varikl^, ir automobilis tyliai stov∂jo ßalia 

mano ir Salom∂jos nam¨. 

( 195 ) 


25/3/05, 2:18 AM

apie dievå Ωmogaus kal∂jime 

ir dar kai kå nuostabaus 

Kå? Velniop tå L∂jå, tau svarbiau Vytukas? Suprantu tave, 

Andriau, bet bΔk geras ir leisk man pasakoti toliau. Vytautas 

Blogas, Ωinoma, yra tavo t∂vas, ir aß nuoßirdΩiai 

dΩiaugiuosi, kad pagaliau ißgirdai tikråjå savo kilm∂s istorijå. 

Bet çia dar ne viskas, tad v∂l turime gr^Ωti ^ karo pabaigos 

Kaunå. Nepyk, aß pasakoju savo istorijå, o kad joje, 

kaip gerame m∂ßle, be viso kito, tarpsta ir ßakojasi tvirtos 

Blog¨ gimin∂s ßaknys, yra tik sutapimas. Ir taip jau 

atsiΩvelgdamas ^ tave paΩeidΩiau teisingas proporcijas ir 

kai kam skyriau daugiau laiko, nei jis yra vertas. Gerai, 

nepyk – net ir senis kartais gali susijaudinti. 

Beje, çia gal bus tinkamas laikas pasakyti, kad JokΔbas 

Blochas buvo L∂jos ir Rakel∂s motinos antros eil∂s pusbrolis. 

Taçiau ßis sutapimas, kitaip nei ankstesnis, visißkai nieko 

nekeiçia. 

Tada, kiek atsimenu, mes pad∂kojome Idagai, sutar∂me 

bΔsimojo vizito laikå ir tyliai su∂jome ^ namus. Labiausiai 

mane domino, kaip L∂ja elgsis pamaçiusi Rakel´, 

taçiau nieko ypatinga ne^vyko. Jos pasigl∂besçiavo, po to 

vyresnioji atsisuko ^ Salom∂jå, nusißypsojo ir pasak∂: 

– Çia tavo sesuo? Prisimenu jå. 

Rakel∂ puol∂ raudoti tik dabar iß tikr¨j¨ suvokusi sesers 

ligå. Taip prasid∂jo pats keisçiausias mano gyvenimo 

laikotarpis su trimis mylinçiomis merginomis, iß kuri¨ bent 

jau viena myl∂jo iß tikr¨j¨ beprotißkai. 

( 196 ) 


25/3/05, 2:18 AM

Tikiuosi nemanai, kad tai buvo laim∂? 

Mes visi keturi tur∂jome atskirus kambarius ir gyvenome 

dorybingai. GalbΔt ir tas pad∂jo ißlaikyti ßiokiå tokiå 

jausm¨ pusiausvyrå, ir Ωinoma – ßventas mano melas L∂jai, 

kad esame suΩad∂tiniai ir tik laukiame karo pabaigos 

bei jos t∂vo sugr^Ωtuvi¨, kai gal∂sime paskelbti ilgai laukt¨ 

vestuvi¨ datå. 

Rakel∂ uΩsidar∂ savyje ir tarsi Ωv∂riukas iß narvelio steb∂jo, 

kas vyksta aplinkui. Salom∂ja band∂ su ja bendrauti, 

galbΔt ir klausin∂ti apie ankstesnius mΔs¨ santykius, taçiau 

kiek supratau – veltui. Atvirai pasakius, aß sunkiai 

gal∂jau ^sivaizduoti, kas ^vykt¨ L∂jai staiga ißgijus. Jos liga 

ir buvo tas plonytis ledo sluoksnis, kuris vis d∂lto ißlaik∂ 

mus visus ßalia ir netgi leido kartkart∂mis, tarsi çiuoΩ∂jams, 

Ωav∂ti vienas kitå ^mantriais jausm¨ piruetais. 

Taçiau Idaga atkakliai dirbo savo darbå, o pabaig´s seanså 

su L∂ja nevengdavo pabendrauti ir su manimi bei Salom∂ja. 

Rakel∂ viså tå laikå tur∂davo sl∂ptis. 

Tå vakarå Idaga at∂jo ßiek tiek anksçiau nei priklauso, 

nes nor∂jo prieß seanså, o ne po jo, kaip buvome ^prat´, 

pasißnek∂ti su mumis. Jis buvo labai prastos nuotaikos, 

atrod∂ viskuo nusivyl´s ir netgi gerokai sutrik´s – turbΔt 

pirmå kartå, kiek j^ buvau mat´s. Pasiunt´s L∂jå ^ miegamåj^, 

kuriame jie visada uΩsiimin∂davo, ir kaΩkod∂l liep´s 

iki seanso pasimelsti, jis papraß∂ arbatos ir be jokios ^Ωangos 

∂m∂ kalb∂ti: 

– Ûinot, aß ißgydΩiau Íiucå... 

Tai buvo pasakyta tokiu liΔdnu balsu, kad mes su Salom∂ja 

∂m∂me juoktis. 

– Jis kå – virto angeliuku ir patrauk∂ ^ Devintåj^ fortå 

( 197 ) 


25/3/05, 2:18 AM

atgailauti? – paklausiau. – TurbΔt dabar ßliauΩia keliais iß 

Slabados ^ kalnå forto link. Ûinai, kad vokieçiai tå keliå 

vadina Der Weg zum Himmelfahrt – keliu ^ dang¨. 

– Ne, – atsak∂ be ßypsenos. – Jis tapo dievu ir ne bet 

kokiu, o paçiu Dzeusu. Tik nesuprantu, kod∂l ne kokiu 

germanißku Votanu. 

– Vargß∂ ponia Bloch, – sußnibΩd∂jau. – O gal tu ißgydei 

j^ ir nuo jos? 

– Ne. Atrodo, ßi jo beprotyb∂ nepagydoma. – Idaga 

keistai sukrenkßt∂ ir staiga ∂m∂ kvatotis. – Ûinai, kå jis 

vakar ißeidamas man pasak∂? 

Ir pasisuk´s nuo man´s ^ Salom∂jå baig∂: 

– Jis pasak∂: ßi moteris pagimdys pasauliui naujåj^ Dioniså! 

– Nuostabu, – pasakiau juokdamasis. – Jei gerai atsimenu, 

Dionisas – savotißkas graik¨ Kristus, kurio motina 

taip pat buvo paimta ^ dang¨ ir iß mirtingosios virto nemirtingåja. 

– Man atrodo, – jau rimtai pasak∂ Idaga, – kad Dionisas 

yra ne tik sen¨j¨ graik¨, bet ir dabartini¨ vokieçi¨ 

Kristus. Tai pasåmon∂s dievas. Prieß du tΔkstançius met¨ 

nesåmoningumo tamsa ir såmon∂s ßviesa buvo sujungta, 

taigi Dionisas sutapo su Apolonu ir gim∂ kaip Kristus, o 

paskui, Nyç∂s padedamas, buvo palaidotas, ißvarytas atgal 

^ pasåmon´. 

– UΩ tai j¨ architektΔra v∂l ßlovina Apolonå, – pasakiau. 

– Kaip ir Stalino monumentai, ar ne? Juk jie – tokie 

patys. Jie visi bando uΩdaryti Dievå Ωmogaus kal∂jime, 

palaidoti j^ tenai. Taçiau jie visi daro tai nesåmoningai, o 

tavasis Jungas – såmoningai! 

– Ne. Jie visi nori paversti Ωmones dievais. Tik Jungas 

( 198 ) 


25/3/05, 2:18 AM

ir Nyç∂ daro tai iß tikr¨j¨, o visos valdΩios – dirbtinai. 

Nyç∂ jau tapo dievu, Jungas, tikiuosi, dar taps, o vis¨ valdΩi¨ 

laukia Ωlugimas. 

– Ir v∂l jΔs tå pat^ per tå pat^, – nebeapsikent∂ Salom∂ja. 

– Kaip man ^griso tos jΔs¨ kvailos ßnekos! Íiandien 

ponas daktaras at∂jo toks liΔdnas, kad aß tik∂jausi ißgirsti 

visai kå kita. 

– Ir teisingai, – atsak∂ ßis. – At∂jau anksçiau, kad papasakoçiau 

savo sapnå ir gauçiau patarimå. GalbΔt po to jau 

Ωinosiu, ar galiu ißgydyti jΔs¨ pusseser´. 

Ir jis ∂m∂ pasakoti sapnav´s, kad leidΩiasi ^ tamsiå bedugn´, 

panaßiå ^ vulkano vid¨. Tai buv´ ^prasta, mat jis 

daΩnai naudodav´sis aktyviosios vaizduot∂s metodu ir nemiegodamas 

leisdav´sis ^ vizualines keliones po pasåmon´. 

Taçiau ß^kart sapnas j^ sukr∂t´s. Kai jo kojos pagaliau 

paliet∂ tvirtå pagrindå, jaut∂si nukeliav´s ^ pragarißkas gelmes 

– mirusi¨j¨ pasaul^, kuris taçiau gal∂j´s bΔti ir M∂nulyje. 

Ir ßtai nuo uolos metamo ßeß∂lio jo link slystel∂jo du 

siluetai: senis ilga balta barzda, lyg Egipto Ωynys ar senas 

Ωydas, ir labai blyßki jauna mergina. Senis ved∂ merginå 

uΩ rankos – kitoje jis laik∂ pranaßo lazdå – ir vadino jå 

Salom∂ja. Ji buvo akla. 

– Ta mergina, – drebançiu balsu pasakojo Idaga, – buvo 

ßiek tiek panaßi ^ bendravard´ mano pacient´, bet ne 

iki galo. 

– TAI TAVO SIELA, TAVO VARGÍÎ SIELA, – pratar´s Ωilabarzdis 

senis. 

Mergina atsiklaupusi prießais Idagå, apkabinusi jo kojas 

ir ∂musi kaΩko maldauti. 

– JI MANO, JOG TU GALI JAI PADÎTI, – nusijuok´s senis. 

– JI MANO, JOG TU ESI DIEVAS. 

( 199 ) 


25/3/05, 2:18 AM

Idagai pasirod´, kad jo kojomis aukßtyn vyniojasi gyvat∂, 

ir jis pasilenk´s nor∂damas sugriebti merginå uΩ rank¨. 

Taçiau ßi ∂musi trauktis ir tapusi panaßi ^ nedidel´ l∂l´. 

– ÛINOK, AÍ ESU PRANAÍAS ELIJAS! – sußuk´s senis. – 

NEPAINIOK MAN‰S SU KITAIS. 

Ir jis staigiu judesiu uΩsimoj´s ir tvoj´s Idagai lazda. 

Aplinka prad∂jusi virp∂ti ir tarsi jos spaudΩiamas Idaga, 

kaip iß vandens, ∂m´s kilti aukßtyn, rankoje tarsi medΩio 

pliauskå laikydamas l∂l´ Salom∂jå. 

– JΔs ißtrauk∂te aukßtyn negyvå l∂l´ ar vis d∂lto ten buvo 

mergina, nors ir nedidel∂? 

– NeΩinau, – po ilgokos pertraukos atsak∂ Idaga. – Kildamas 

aß pabudau. 

– Ar jau bandei ß^ sapnå kaip nors aißkintis? – paklausiau. 

– Taip. Ir man pasidar∂ baisu. Dar nebΔt¨ taip blogai, 

jei ta mergina, ta mano vargß∂ siela, anot pranaßo, nebΔt¨ 

pavadinta Salom∂ja. Kod∂l jis taip pasak∂? GalbΔt esm∂ 

ta, kad sapno ißvakar∂se uΩsiimin∂jau su Íiucu ir pabandΩiau 

aktyviåja vaizduote sukelti jam misterin^ seanså. 

IMAGO DEI 

Ir Íiucas tapo Dzeusu. 

– Ar jis kada skait∂ DΩentil´? – paklausiau. 

– Abejoju. Bet graik¨ mitologijå – taip. Taçiau aß noriu 

pasakyti kå kita. Kaip tik ßis Íiuco pavyk´s, o mano 

nepavyk´s siekis tapti dievu atv∂r∂ akis – suvokiau einås 

neteisinga linkme. Ûinai, kuo Íventajame Raßte labiausiai 

pasiΩym∂jo pranaßas Elijas? Jis kovojo su pagonißkais 

dievais! O juk bΔtent jais stengiasi paversti Ωmones 

mano psichologija. Tai ir yra Helderlyno, Nyç∂s, Groso 

ir Jungo kryptis ^ NAUJÅJÈ AMÛIË, ^ stebuklingus ßios 

( 200 ) 


25/3/05, 2:18 AM

Ωem∂s nor¨ ißsipildymo laikus, ^ AUKSO AMÛIË, kai Ωmon∂s 

virs dievais – nepaprastai galingais, nemirtingais, taçiau 

turinçiais visas geråsias ir blogåsias Ωmoni¨ savybes 

bei aistras. Iß tikr¨j¨ senov∂s dievai gyveno ir dar tebegyvena 

Ωmon∂se tik kaip potencijos, kaip kompleksai, 

taçiau jie trokßta realizuotis, trokßta ißsiverΩti anapus pasåmon∂s. 

– Bet yra pasaulyje viena vienintel∂ tauta, – pasakiau, – 

kurios pasåmon∂ beveik neuΩterßta pagonißkais dievais. 

Idaga pak∂l∂ antakius ir nusteb´s suburb∂jo: 

– Iß tikr¨j¨. Tai... 

– Ûydai! – sußukome vienu metu. 

Virstel∂jo durys ir jose pasirod∂ susirΔpin´s L∂jos veidas. 

Idaga mostel∂jo jai, ßΔktel∂jo, kad tuoj ateis, ir tyliai 

pridΔr∂: 

– Bet kod∂l pranaßas pasak∂ jos vardå? Kod∂l mano 

sielå pavadino jos vardu? Aß niekaip ne^stengiu ißgydyti 

Salom∂jos, aß ne^stengiu ißgydyti ir savo sielos – gal çia ir 

yra bendrumas? Taçiau to nepakanka. KaΩkas man dar 

nepasakoma. 

Jis atsiduso ir ∂m∂ liΔdnai Ωvalgytis, tarsi melsdamas 

atsakymo iß mΔs¨. 

– Tikroji Salom∂ja – tai aß, – pasak∂ imdama blykßti 

mano meil∂. 

Idagos akys ∂m∂ b∂gioti kaip pamißusios, ir aß ißsigand´s 

sugriebiau jo rankå. 

– Tur∂jome tau meluoti, – tariau vis aißkiau suprasdamas, 

kaip neteisingai elg∂m∂s su mums nuoßirdΩiai atsiveriançiu 

Ωmogumi. – Dabar paklausyk, kas buvo iß tikr¨j¨. 

Keista, bet Idaga nesupyko ant mΔs¨ – netgi atvirkßçiai. 

Kai baigiau pasakoti, jis buvo jau visai atsigav´s ir 

( 201 ) 


25/3/05, 2:18 AM

eveik laimingas. Vis neramesn∂ atrod∂ tik Salom∂ja, 

baugßçiai dairydamasi tai ^ mane, tai ^ j^. 

– Tur∂jau suprasti, kad gydau Ωydait´, – gana linksmai 

pasak∂ Idaga, – bet tiek to. Dabar bent jau Ωinau, kas gal∂t¨ 

ißgydyti mane. 

– Ir kas gi? – paklausiau. 

Taçiau Idaga tik nusijuok∂ ir paßoko nuo k∂d∂s: 

– Einu ßiek tiek pakalb∂ti su vargße L∂ja. Seanså, matyt, 

teks atid∂ti. Reikt¨ naujai pasiruoßti. 

Likome vienas prieß kitå su Salom∂ja. 

– Koks keistas ir ^domus Ωmogus, – pasak∂ ji, Ωinoma, 

tur∂dama galvoje Jonå Idagå. 

– Dabar mums nelieka nieko kita, kaip pasitik∂ti juo, – 

sumurm∂jau. 

Ji ΩiΔr∂jo ^ mane padΔmavusiu Ωvilgsniu, taçiau atrod∂, 

kad vis dar mato Idagå ir girdi jo ΩodΩius. 

Taip mes ir s∂d∂jome tyloje kiekvienas su savo mintimis, 

kol gydytojas sugr^Ωo. 

– Ji jau sveika, – pasak∂ Idaga ßypsodamasis. – L∂ja, L∂ja – 

koks graΩus vardas! Tieså sakant, ji niekada ir nesirgo. 

Spoksojome ^ j^ nesuprasdami: 

– Kaip tai nesirgo? 

– Taigi taip, – dΩiΔgavo Idaga. – Ji tik simuliavo ligå ir 

vedΩiojo jus visus uΩ nosies. Bet geriau tegu pasakoja pati 

L∂ja. 

Jis atsigr´Ω∂ ir ßΔktel∂jo neryΩtingai tarpdury stirksançiå 

Ωydait´: 

– Nagi, nebijok, eikß çia! Tegu ßiandien bus didΩi¨j¨ 

atsiv∂rim¨ diena. 

L∂ja iß l∂to apsidair∂ ir ßiek tiek kitu balsu nei buvome 

^prat´ pratar∂: 

( 202 ) 


25/3/05, 2:18 AM

– Reikt¨ paßaukti ir Rakel´. Bus vienas pasakojimas. 

Jonas jau Ωino apie jå. 

Netrukus pasirod∂ jaunesnioji sesuo, ir mes visi, sus∂d´ 

apie stalå, ∂m∂me nekantriai laukti L∂jos pasakojimo. 

Tiesa, prieß tai Idaga, pirmå kartå pamat´s Rakel´, iß nuostabos, 

o gal susiΩav∂jimo, sucaks∂jo lieΩuviu, pasilenk∂ prie 

man´s ir tyliai pasak∂ ^bed´s savo ironißkå Ωvilgsn^: 

– Neblogå haremå tu çia susikΔrei. Poligamija – sveikas 

dalykas. Ne veltui dar jaunasis Jungas siΔl∂ jå kaip sielå 

gydançiå priemon´ ir tautos dvasinio atgimimo varikl^. 

Tik b∂da, kad tau pakliuvo Ωydait∂s. Kaip pats sakei, jos 

laisvos nuo politeizmo, taigi ir poligamijos geismo, kur^ 

pasåmon∂je turi visi normalΔs Ωmon∂s. Monogamija – Ωyd¨ 

ißsigalvojimas! Jie apskritai visada ßlovina mono. Taçiau 

koks prakeikimas: bΔdami iß pagrind¨ mono tauta, 

bet nuolat gyvendami tarp svetim¨j¨, jie priversti visada 

skaldyti ir griauti tå pat^ mono. 

Sugavau prie Idagos palinkusios ir ^d∂miai besiklausançios 

Salom∂jos Ωvilgsn^. 

– Eik tu... – sußnypßçiau jam, jausdamas did∂jançiå neapykantå. 

– Geriau galvok apie save ir savo ^simylinçias 

pacientes. Kå tu veiki nuval´s nuo j¨ ißkankint¨ siel¨ plonyt^ 

krikßçionyb∂s antsluoksn^? Ar Íiuco Ωmona jau tapo 

naujåja pagone? 

Laim∂, kad L∂ja prad∂jo pasakojimå, ir mΔs¨ ginças 

nesp∂jo ^siplieksti. 

( 203 ) 


25/3/05, 2:18 AM

L∂ja leidΩiasi pragaran 

ir tampa laisva 

– Nenoriu daugiau nieko sl∂pti ir vaidinti, – pasak∂ L∂ja 

v∂l tapdama savimi. – Tur∂çiau jΔs¨ atsipraßyti, taçiau ne 

vis¨ vienodai. Labiausiai, Ωinoma, esu kalta ponui gydytojui, 

kuris çia buvo visai be reikalo ^veltas. Nors ne – ne 

be reikalo! Jis man labiausiai ir pad∂jo. Juk svarbiausia – 

nebijoti tiesos. Ar ne, daktare? 

– Bet kod∂l tu apgaudin∂jai mane, savo seser^?! – sußuko 

Rakel∂. 

– Iß kerßto, – atsiduso L∂ja. – Be to, aß buvau per daug 

gerai ^sijautusi ^ vaidmen^ ir nenor∂jau susiskaidyti. Ko 

gero, tada tikrai bΔçiau pasimaißiusi. O vaidmuo buvo labai 

patogus. 

– Gal beprotyb∂ irgi tik patogus vaidmuo ir gera sl∂ptuv∂? 

– paklausiau daugiau Idagos nei mergin¨, taçiau jis 

nieko neatsak∂. 

– Taip, tai buvo såmoninga beprotyb∂, – pasak∂ L∂ja. – 

Ißgird´, kå esu patyrusi, suprasit. Tuo metu, kai at∂jau pas 

Salom∂jå ^ kaimå, dar nebuvau pasirengusi nieko pasakoti. 

Mane vald∂ vienintel∂ mintis – kerßtas! Nor∂jau tik 

pasisl∂pti, ißsilaiΩyti Ωaizdas, sulaukti savo valandos ir – 

smogti. Kerßto troßkulys mane palaik∂, bet ir degino. Aß 

nekençiau vis¨ – lietuvi¨, vokieçi¨, bet aß nekençiau ir 

Ωyd¨. Taip, Rakele, aß nekençiau ir artimiausio Ωmogaus – 

tav´s. B∂gdama nuo ßios neapykantos aß ir palikau Viktoro 

namus. Taçiau ne^manoma ilgå laikå nek´sti vis¨. Bet 

( 204 ) 


25/3/05, 2:18 AM

svarbiausia – aß patyriau stebuklå. Jau esu uΩsiminusi apie 

j^ gydytojui, nors jis greiçiausiai palaik∂ tai liguistomis fantazijomis. 

Ar gal∂sit patik∂ti, kad per pra∂jusias Kal∂das 

aß pab∂gau iß paties tikriausio Devintojo pragaro rato! Aß 

pab∂gau iß Devintojo forto. 

Atrod∂, kad L∂ja ima dusti, ir aß, sugrieb´s jå uΩ rankos, 

atsisukau ^ gydytojå. Gal tai tik jo terapinis Ωaidimas, 

o vargß∂ Ωydait∂ ir toliau – sunkus ligonis? 

– Einu, atneßiu tau atsigerti, – paßoko nuo k∂d∂s Rakel∂ 

ir ißb∂go ^ virtuv´. 

– Papasakosiu viskå iß eil∂s, – tar∂ L∂ja po pertraukos. 

– Pab∂gau iß ßi¨ nam¨ nutaikiusi progå, kai pro ßal^ ∂jo 

darbininki¨ kolona, gr^Ωtanti ^ getå. S∂kmingai patekau 

vidun ir mane ißkart nuved∂ pas geto vyresniuosius, kurie 

vadinasi Ûyd¨ taryba. Tvarkingai apsireng´ solidΔs vyrißkiai 

labai ^d∂miai man´s ißklaus∂ ir pasak∂, kad be reikalo 

palikau saugiå sl∂ptuv´ – karas jau eina ^ pabaigå, o gete 

esançi¨ Ωmoni¨ likimas n∂ra aißkus. 

– Mes nor∂tume, kad kuo daugiau Ωyd¨ ißlikt¨ gyv¨, – 

pasak∂ jauniausias Tarybos narys, – ir bΔt¨ kas papasakoja 

apie Izraelio tautå ißtikusius baisumus. 

– Taçiau sl∂pdamasi aß beveik nieko nemaçiau ir netur∂çiau 

kå pasakoti, – pasakiau. 

– Dabar jau tur∂si, – paslaptingai ßypsodamasis tar∂ jaunasis 

vyras. 

Mes ilgai ßnek∂jom∂s, ir jie paklaus∂, kå aß mokanti 

daryti, kokius talentus turinti. Atsakiau, kad iß esm∂s nieko 

nemoku, o vienintelis privalumas – gera atmintis, kuria 

aß stebinu visus nuo pat maΩens. Çia jauniausias pokalbio 

dalyvis, maΩdaug trisdeßimtmetis vyras, vardu Abraomas, 

plojo sau delnu ^ keliå ir sußuko: 

( 205 ) 


25/3/05, 2:18 AM

– Jau Ωinau, kå mes galime padaryti! 

Taçiau po to jis staiga nutilo, ^tartinai apsidair∂ ir paklaus∂ 

man´s, ar turiu gete gimini¨ ir paΩ^stam¨. Iß kur aß 

gal∂jau Ωinoti? Taçiau kai vardydama gimines pamin∂jau 

treçios eil∂s d∂d´ rabinå Abraomå Grodzensk^, vadovavus^ 

Vilijampol∂s jeßivai, jo bendravardis ^d∂miai perΩvelg∂ 

visus kitus ir pasak∂: 

– Manau, jis sutiks laikinai tave apgyvendinti. PabΔk 

kur^ laikå nelegaliai, paskui kå nors sugalvosime. 

Iß ^d∂maus ir m^slingo Ωvilgsnio jutau, kad jis jau dabar 

yra kaΩkå sugalvoj´s. Po keli¨ savaiçi¨ pasirod∂, kad 

neklydau. 

Abraomas Grodzenskis buvo ypaç gerbiamas Ωyd¨, o 

mirus rabinams Íapirai ir Ímukleriui tapo geto dvasiniu 

lyderiu, taçiau nuo Ûyd¨ tarybos jis laik∂si nuoßaly. Iß vis¨ 

gete rast¨ mano anksçiau paΩinot¨ Ωmoni¨ jis vienintelis 

buvo visai nepasikeit´s. Siaura gatvyte at∂jusi iki ßalia 

jeßivos stovinçio pastato, radau j^ besiilsint^ po Toros d∂stymo 

– su ta paçia ßlike ant galvos, ilga balta barzda, tik 

gal daugiau pablyßkus^ nei anksçiau. Jis apkabino mane ir 

apsiverk∂. 

Laisv¨ kambari¨ nebuvo, tad aß nakvodavau maΩyt∂je 

kamarait∂je ßalia mokyklin∂s patalpos, kurioje stov∂jo didelis 

apvalus stalas, uΩdengtas raudonu velvetu ir apkrautas 

ßventomis knygomis. Kai bΔdavau viena, iß tenai ^ mane 

imdavo skverbtis nenusakomas nerimas, taçiau jis praeidavo 

vos ißgirdus rabino balså. 

L∂ja ∂m∂ juoktis: 

– Kaip dabar prisimenu pirmåj^ d∂d∂s pamokslå, ißklausytå 

pro dur¨ plyß^. 

Ir ji staiga praßneko kitu balsu, panaßiu ^ tå, kuriuo 

( 206 ) 


25/3/05, 2:18 AM

deklamavo Nyç´ mums gr^Ωtant ^ Kaunå iß Salom∂jos t∂vißk∂s: 

Pasaulyje t∂ra tik vienas didis stebuklas – tai didyb∂ Toros, 

kuriå Izraelio tautai dav∂ Ívençiausiasis, tebΔnie jis palaimintas, 

ir Moz∂, mΔs¨ mokytojas. Ûydai tik∂jo pasaulio 

Vießpaçiu, tod∂l jie buvo tikri, kad jo Tora jiems tinka. Nes 

juk Dievo visoje jo galyb∂je nieks negali pamatyti. 

Didyb´ ir groΩ^ pasaulio tautos priskiria literatΔrai ir 

menui, nes nesuvokia Toros reikßm∂s. Ir daugelis Ωyd¨ 

daro tå paçiå klaidå, nes neΩino tikrosios Toros didyb∂s. 

Ne, Tora nereikalauja iß Ωydo ne^vykdom¨ dalyk¨. Ji reikalauja, 

kad Ωydas bΔt¨ tuo, kas jis yra iß tikr¨j¨. Jis turi 

elgtis pagal savo ^gimtus sugeb∂jimus, neb∂gti nuo sav´s, 

neneigti savo prigimties. Jis turi bΔti toks, kok^ j^ sutv∂r∂ 

Dievas. 

L∂ja nutilo, ir mes visi pamat∂me, kad ji ßypsodamasi 

ΩiΔri ^ Idagå. 

Kai ßis nusteb´s sumirks∂jo, L∂ja pridΔr∂: 

– Taip, tai rabino ΩodΩiai: bΔti savimi. JΔs abu kalbate 

tå pat^, tik ßiek tiek kitaip. Taçiau aß ne apie tai. Mane 

sukr∂t∂ pamokslo pabaiga: 

Pasaulio kΔr∂jas pasirinko Ωydus, kad jie bΔt¨ jo tauta. 

Ítai kod∂l Vießpats reikalauja iß Izraelio tautos daugiau 

nei iß kit¨ Ωmoni¨. Ívençiausiasis, tebΔnie jis palaimintas, 

dav∂ Torå, kad mes Ωinotume, kaip elgtis ir ißtvertume visus 

sunkumus. Atminkite, Ωydai, kad mΔs¨ tautå ir anksçiau 

buvo ißtik´ tokie baisΔs vargai kaip dabar. Tora paaißkina, 

kod∂l skirta viena ar kita bausm∂, kod∂l buvo sugriauta 

Pirmoji Íventov∂ ir kod∂l Ωlugo Antroji. Du 

tΔkstançius met¨ krikßçionys kaltino mus, kad, nepri∂m´ 

Kristaus, mes ißkritome iß istorijos srauto. Tai netiesa. Íi¨ 

( 207 ) 


25/3/05, 2:18 AM

dien¨ tragedija rodo, kad Izraelio tauta v∂l atsidΔr∂ Dievo 

d∂mesio centre. 

Ar mes nusipeln∂me to? Ar esame kalti? Tada atsakykite 

man – ar kaltas buvo Jobas, prakeik´s savo gimtåjå dienå? 

Ûinokite, Ωydai, kad mes turime likti ißrinktåja tauta ir 

pakelti savo likimå. Tie, kas tiki, gali bΔti tikri ^veiksiå 

visas nelaimes. Dievas atlygins Izraelio tautai. Jis atves 

mus ^ PaΩad∂tåjå Ûem´. 

L∂ja nutilo, ir aß pamaçiau, kokie negyvai balti Rakel∂s 

pirßtai, iß vis¨ j∂g¨ spaudΩiantys stalo kraßtå. 

– Rabinas Abraomas – nuostabus Ωmogus, – tariau. – 

JΔs¨ amΩinå atils^ t∂vas buvo kartå mane pas j^ nusived´s. 

Taçiau ^ mane nieks net neatsisuko, o L∂ja t´s∂ savo 

pasakojimå: 

– Iß pirmo Ωvilgsnio gyvenimas gete gal∂jo pasirodyti labai 

slegiantis, taçiau man pad∂jo visada ßalia esantis ir, atrodyt¨, 

d∂l sunkios buities n∂ kiek nesijaudinantis d∂d∂. Jis 

nuolat kartojo, kad siaubingi laikai yra patys tinkamiausi 

studijuoti Torå. Apsipratusi su nauja aplinka, matyt, patikrinta, 

ar esu patikima, suΩinojau, kokiå uΩduot^ man yra 

numaçiusi Ûyd¨ taryba. Jaunasis Abraomas, pasirodo, nuo 

pat karo pradΩios slapta raß∂ dienoraßt^ su visomis kraupiomis 

Ωyd¨ gyvenimo smulkmenomis ir pamat´s mane nutar∂ 

pasinaudoti. Pagal jo planå aß gal∂jau tapti papildomu 

garantu, kad Ωyd¨ kançios istorija ißliks ateities kartoms. 

Juk aß tur∂jau puikiå atmint^ ir galimyb´ palikusi getå v∂l 

saugiai pasisl∂pti. Tai toks ir buvo mano darbas gete – 

dien¨ dienas s∂d∂ti slaptame kambar∂lyje ir skaityti Abraomo 

dienoraßt^. Perraßin∂jimas bΔt¨ uΩtruk´s gerokai 

ilgiau, o jie ^tar∂, kad art∂jant rusams getas gali bΔti bet 

kada sunaikintas, kaip jau buvo atsitik´ Íiauliuose. 

( 208 ) 


25/3/05, 2:18 AM

Ir ßtai, kai jau buvau beveik prie pabaigos ir tik svarsçiau, 

kå gr^Ωusi tur∂siu pasakyti Rakelei ir Viktorui, atsitiko 

nelaim∂. 

JΔs Ωinote raßytojå ir diplomatå Jurg^ Savick^? Taip, tå 

pat^, kuris, kaip ir Vincas Kr∂v∂, buvo ved´s Ωyd´. Taigi 

jo krikßçionis sΔnus Stasys baig∂ Meno mokyklå ir taip 

pat ^simyl∂jo Ωydait´. Prasid∂jus karui, jis gyveno mieste, 

o ji – gete. Neretai jis prisitvirtindavo ant ßirdies Dovydo 

ΩvaigΩd´, ^siterpdavo ^ Ωyd¨ brigadå, gr^Ωtançiå iß 

darbo, ir lankydavo savo merginå. Iß ryto gr^Ωdavo ^ miestå 

tokiu paçiu bΔdu. Gal¨ gale meil∂ ^trauk∂ ^ save j^ viså, 

ir jis nusprend∂ persikelti ^ getå. Patyr∂ visas Ωyd¨ kançias 

ir smΔgius, taçiau buvo toks uΩsispyr´s, kad ^ miestå nenor∂jo 

eiti net dirbti. Èsipraß∂ ^ geto darΩ¨ sargus. Rugs∂jo 

pabaigoje vokieçiai ^sak∂ sumaΩinti darbuotoj¨ skaiçi¨ visose 

Ωyd¨ ^staigose, ir Savickis buvo atleistas. Taçiau jis 

buvo uΩsispyr∂lis kaip reta ir atsisak´s vis¨ kit¨ darb¨ kiaurå 

savait´ kiekvienå dienå eidavo ^ Tarybå praßytis atgal ^ 

tå paçiå vietå. Pagaliau prieß pat Naujuosius metus Ωydai 

jam nusileido. 

Tå nakt^ jis v∂l sugr^Ωo ^ savo postå ßalia geto tvoros. 

Ißor∂je bud∂j´s lietuvi¨ policininkas paklaus´s, ar jam nenuobodu. 

Savickis atsak´s, kad nuobodu, ir jie ∂m´ patruliuoti 

kartu – vienas vienoje tvoros pus∂je, antras kitoje. 

Niekas daugiau nemat∂, kas ten ^vyk´, bet netrukus 

pasigirdo ßΔvis ir atb∂g´ Ωyd¨ policininkai rado mirtinai 

suΩeistå savo sargybin^. Atrodo, grynakraujis lietuvis nutar´s 

apßvarinti neapipjaustytå Ωyd¨ meil∂s ^kaitå ir ^sak´s 

ßiam klauptis bei ißpurtyti kißenes. Bet Savickis buvo per 

daug uΩsispyr´s Ωmogus. 

Po ßio incidento vokieçiai nusprend∂ dar kartå sutik- 

( 209 ) 


25/3/05, 2:18 AM

inti visus geto gyventojus. Jie ^siverΩ∂ netik∂tai, ir aß vos 

sp∂jau pasl∂pti Abraomo popierius. Taip d∂l j¨ ir geto atminties 

ißsaugojimo aß patekau mirties akivaizdon – juk kitu 

atveju jau bΔçiau buvusi seniai legalizuota. Man´s lauk∂ 

paskutin∂ stotel∂ pakeliui ^ dang¨ – Devintasis fortas. 

– Argi iß ten galima gr^Ωti? – ßiek tiek nepatikliai sumurm∂jo 

Salom∂ja. 

L∂ja mestel∂jo ^ jå priekaißtingå Ωvilgsn^ ir tar∂: 

– Ar prisimeni mano kvapå, kai gal¨ gale atsivilkau ^ 

jΔs¨ sodybå? 

– Taip, – pasak∂ Salom∂ja ir sunerimusi apsiΩvalg∂ ^ visus 

kitus. – Tai buvo numir∂lio smarv∂. Tu dvokei iß kapo 

duob∂s ißkastu jau supuvusiu lavonu. 

L∂ja ßaiΩiai nusikvatojo, ir mano nugara ∂m∂ b∂gioti 

ßaltos skruzd∂lyt∂s. 

– Tåkart gete sugavo vos kelis Ωmones be asmens dokument¨. 

Per kvailumå ir pasitik∂jimå Ωyd¨ vyresniaisiais 

aß nebuvau paruoßusi jokios legendos ir tik vap∂jau kaΩkå 

neaißkaus, bandydama laim∂ti laiko ir galbΔt sulaukti kokios 

pagalbos. Nugirdau, kad mane veß apklausti ^ Gestapå. 

Ûinojau apie ten taikomus tardymo metodus ir beveik 

neabejojau, kad gerai padirb∂j´ mane privers ißduoti ir 

Viktorå su Rakele, ir jaunåj^ Abraomå su jo dienoraßçiu. 

Netgi ∂miau visai rimtai svarstyti, kå aß papasakosiu pirmiau. 

Staiga ^ galvå ßov∂ mintis, kad galbΔt gal∂çiau pasirinkti 

vienå iß ßit¨ dalyk¨ ir juo uΩdengti, pasl∂pti kitå. 

PrisipaΩinsiu esanti L∂ja Zalmanait∂, bet sakysiu, kad nuo 

pat pradΩi¨ gyvenu gete nelegaliai, dirbu Tarybai slaptå 

darbå, o kartais gr^Ωtu ^ mißkå pas partizanus. Jie apsidΩiaugs 

rad´ Abraomo dienoraßt^ ir daugiau man´s neklausin∂s. 

Arba papasakosiu teisyb´ apie Viktoro sl∂ptu- 

( 210 ) 


25/3/05, 2:18 AM

v´ ir kad at∂jusi ^ getå tiesiog dar nesp∂jau gauti asmens 

dokument¨ – taip ißsaugoçiau geto atmint^ ateinançioms 

kartoms. Tai ßtai kas sΔpavosi mano svarstym¨ svarstykl∂se: 

vienoje l∂kßtel∂je – Ωyd¨ kançios dienoraßtis, kitoje – 

Rakel∂ su Viktoru! Kå tu bΔtum pasirinkusi, sesute? 

Rakel∂ liΔdnai papurt∂ galvå ir sukuΩd∂jo: 

– Tada tu nusprendei paaukoti atmint^. Bet ar paaukojai? 

– Dievas padeda, kai renkiesi teisingai. Bet aß nesp∂jau 

pasirinkti. Íis sunkus darbas suk∂l∂ tokiå ^tampå mano 

sieloje, kad, prad∂ta klausin∂ti Gestapo rΔsyje, supratau 

atsidΔrusi ties pamißimo riba. Ir tai buvo Dievo si¨stas 

ißsigelb∂jimas. Aß Ωengiau per ribå ^ anapus. 

L∂jå pertrauk∂ Idagos juokas: 

– GraΩiai pasakyta. Gal∂jai pridurti: såmoningai Ωengiau 

^ beprotyb´. 

– Beveik såmoningai, – patais∂ L∂ja. – Bet be jΔs¨ pagalbos 

aß vis tiek nebΔçiau ißsigelb∂jusi. Tiksliau, aß ir neißsigelb∂jau, 

bet jΔs pad∂jote ißgelb∂ti Rakel´ su Viktoru ir 

Abraomo dienoraßt^. 

Aß, Rakel∂ ir Salom∂ja jau visißkai nieko nebesuprasdami 

dair∂m∂s çia ^ L∂jå, çia ^ Idagå. 

– Matyt, laikas prisipaΩinti, – tarstel∂jo gydytojas, kaΩkod∂l 

ßypsodamasis Salom∂jai. – Tai buvo vienintelis kartas, 

kai aß pad∂jau Gestapui. Nemanau, kad jie daΩnai taip 

cackint¨si su suimtaisiais, kaip kad su L∂ja. Bet Íiucas turi 

silpnyb´ graΩioms moterims, be to, ji sak∂si esanti lietuvait∂, 

netyçia patekusi ^ getå, ir atrod∂ tikrai pasimaißiusi. 

Buvo nesunku j^ apgauti ir nustatyti klaidingå diagnoz´. 

– Argi jΔs supratot, kad L∂ja sveika? – paklaus∂ Salom∂ja. 

– Ne iß karto. Taçiau daug ir nesikankinau. Bet kokiu 

( 211 ) 


25/3/05, 2:18 AM

atveju negal∂jau pripaΩinti jos sveika. Tai bΔt¨ pasmerkimas 

kançioms, o galbΔt ir mirçiai. Atsimenat, jΔs klaus∂t 

man´s, ar gelb∂çiau Ωyd¨ mergait´? Taigi aß gelb∂jau. Tiesa, 

nebuvau tikras, ar ji Ωyd∂, ar lietuv∂. 

– Bet kod∂l nepasak∂t mums ßito ißkart, vos pamat∂te 

L∂jå kaime?! 

– L∂ja papraß∂. Be to, jai iß tikr¨j¨ reik∂jo gydymo. Juk 

buvo tik kå ißtrΔkusi iß Devintojo pragaro rato. 

– Tai gal iß tikr¨j¨ palaik∂te jå ißprot∂jusia ir ißgelb∂jote 

nesåmoningai? 

– Jeigu aß toks blogas ir suktas, – nusijuok∂ Idaga, – 

tada tur∂çiau ißduoti ir jus, kad slepiate çia dvi Ωydes. 

– Baikit tuos kvailus ginçus! – staiga sußuko Rakel∂. – 

Aß noriu ißgirsti, kas vyko toliau. Pasakok tu, L∂ja! 

– Gerai. Kai gydytojas iß∂jo, pasirod∂ du priΩiΔr∂tojai 

ir liep∂ man nusirengti. Paklusau pagalvojusi, kad bus t´siama 

medicinin∂ apΩiΔra. Tada ^∂jo aukßtas pareigΔnas, 

manau, tai buvo Íiucas. 

Nori ißeiti ^ laisv´? – paklaus∂ vienas priΩiΔr∂tojas lietuvißkai. 

Linktel∂jau galvå. 

Tada klaupkis keturp∂sçia ir atsuk uΩpakal^. 

Karininko rankoje pamaçiau bizΔnå ir paklusau. Jis ∂m∂ 

mane mußti – tvarkingai, neskub∂damas. 

Neßaukiau, o tik pasukau galvå atgal ir paΩiΔr∂jau ^ j^. 

Vos keliems akimirksniams mΔs¨ Ωvilgsniai susiliejo. Parankiniai 

jau buvo iß∂j´, tod∂l pagalvojau, kad dabar jis 

mane uΩvaldys. Taçiau karininkas kirto dar kelis kartus ir 

garsiai, iß visos ßirdies, atsiduso. Jis pasiek∂ virßΔn´ net 

nepaliet´s man´s. 

Ûinot, kå jauçiau, kai likau viena ir ∂miau rengtis? Ne, 

( 212 ) 


25/3/05, 2:18 AM

neatsp∂sit! Jauçiau didΩiul^ palengv∂jimå ir d∂kingumå tam 

karininkui. 

Aß iß tikr¨j¨ tapau laisva. 

Kaip ten pasakyta? 

IR TIESA JUS IÍLAISVINS 

L∂ja Ωvelg∂ iß eil∂s kiekvienam ^ akis, tarsi bandydama 

atsp∂ti, ar teisingai supratome jå. 

– Jie man´s neapgavo, nors laik∂ pamißusia ir gal∂jo 

daryti kå nori, – t´s∂ toliau, neißgirdusi iß mΔs¨ n∂ ΩodΩio. 

– Ißleido iß Gestapo netard´, taçiau patekau ne kur 

kitur, o ^ Devintåj^ fortå. Atrodo, jie net nepasirΔpino ^raßyti 

kå nors ^ mano dokumentus, nes perΩengusi pragaro 

slenkst^ tarsi iß naujo uΩgimiau, o mano praeitis niçnieko 

nebedomino. Forte viskas vyko labai dalykißkai, paprastai, 

nors likimas ir l∂m∂ pakliΔti ten ypatingomis dienomis. 

Ißgirdau ßnekant, kad renkamas specialus bΔrys, kuris 

gaus geresn^ maitinimå, bet ir tur∂s sunkiau dirbti. Tik 

stiprΔs ir sveiki gal∂jo ^ j^ patekti. D∂kui Viktorui, tarp 

daugyb∂s karo ißkankint¨ klipat¨ mano kΔnas vis dar atrod∂ 

tvirtas ir gyvybingas. Iß visos stovyklos buvo atrinkta 

tik koks ßeßiasdeßimt vyr¨ ir penkios moterys. Visi kiti 

netrukus buvo likviduoti, o mes gavome pat^ aukßçiausiå 

Ωydams ^manomå rangå – tapome pragaro peçkuriais. 

L∂ja ∂m∂ ßaiΩiai juoktis ir nenustojo, kol Idaga nepa∂m∂ 

jos rankos ir nepaglost∂. 

– Jie, matyt, nusprend∂ sunaikinti p∂dsakus, ^kalçius ir 

ißtrinti bet kok^ prisiminimå. Art∂ja j¨ galas, ar ne? Kiekvienå 

dienå savait∂ po savait∂s mes atkasin∂jome iß po 

Ωemi¨ krΔvomis suverstus lavonus ir deginome juos didΩiuliuose 

råst¨ lauΩuose, kad nelikt¨ n∂ Ωenklo. Ar iß Kau- 

( 213 ) 


25/3/05, 2:18 AM

no buvo matyti uΩ Vilijampol∂s nuolat rΔkstantys dΔmai? 

Gaila, kad ta smarv∂ nepasiek∂ jΔs¨. Bet smarv∂ dar niekis, 

palyginti su vaizdais, kuri¨ aß niekada nesugeb∂siu 

ißdeginti iß savo beprotißkos atminties. 

Kai kurie lavonai buvo jau visai supuv´ ir kaipmat subyr∂davo 

^ gabalus, o kiti dar neblogai laik∂si. Kartå uΩkabinome 

kastuvais vienå, atrod∂, sudΩiΔvusiå moter^, kilstel∂jome 

dviese jå aukßtyn, kad ißmestume iß duob∂s, ir staiga 

jos pilvas plyßo, o iß jo, tiesiai man ^ skreitå ißßov∂ tarsi 

gyvas kΔdikis. Jis net nebuvo prarad´s Ωmogaus spalvos. 

Ûinoma, çia vir∂ ir ßioks toks biznis. Ûudikai nebuvo 

labai tvarkingi, ir daΩnai pasitaikydavo lavon¨ su neißluptais 

auksiniais dantimis ir netgi Ωiedais ant pirßt¨. Surink´ 

visa tai, tur∂davome atiduoti priΩiΔr∂tojams, bet kai kå 

pavykdavo nusukti. Taçiau tie, kas dar nebuvo galutinai 

prarad´ måstymo dovanos, ne^steng∂ dΩiaugtis sukauptu 

auksu. Buvo aißku – esame gyvi, kol turime darbo. Gyvi, 

kol yra lavon¨. 

DARBAS IÍLAISVINA 

Vokieçiai mumis rΔpinosi, gerai maitino, o vyr¨ dvasiai 

pakelti netgi atveΩ∂ iß geto kekßi¨. Mes – tos penkios 

moterys – buvome per daug prasmirdusios, kad dar gal∂tume 

kå nors sugundyti. 

Ir vis d∂lto aß, matyt, patikau tokiam Koliai, Ωydui iß 

Rusijos. Maçiau, kad jis daΩnokai Ωvilgçioja ^ mane, kartais 

pasißnek∂davome, o prieß pat Kal∂das, nutaik´s progå, 

kai buvau viena, jis pri∂jo ir ßnibΩtel∂jo: 

– Aß organizuoju pab∂gimå. Nori prisid∂ti? 

Netik∂jau, kad ^manoma pab∂gti, bet tas Ωmogus man 

patiko. 

( 214 ) 


25/3/05, 2:18 AM

– Man tas pats, – atsakiau iß tikr¨j¨ pamaloninta jo 

pasitik∂jimo. – Bent mirtis bus ^domesn∂. 

Jis nusijuok∂ ir netik∂tai paglost∂ mano skruostå. 

– Tavo visada toks keistas Ωvilgsnis, – pasak∂. – Atrodo, 

kad viskas, kas çia vyksta, tav´s visai nelieçia ir negåsdina. 

– Aß ^pratusi Ωvelgt Í∂tonui ^ akis, – ißtariau ir pati nustebau. 

– Esu perskaiçiusi viså Nyç´. 

Jis, matyt, nesuprato, nes liΔdnokai sumurm∂jo: 

– O aß aukl∂tas ateistißkai. Torå esu tik pavart´s. 

Ir vis d∂lto stebuklas ^vyko – mes pab∂gome. Per paçias 

Kal∂das! 

Ívent∂s proga forto virßininkas pasak∂ kalbå kaliniams. 

Kadangi Ωydai dirba labai uoliai, jis pagerinsiås j¨ gyvenimo 

sålygas. Kiekvienas gaus degtin∂s, cigareçi¨ ir net dvi 

ßvençi¨ dienas gal∂s nedirbti. Virßininkas dar kartå paΩad∂jo, 

kad nuo mΔs¨ galvos n∂ plaukelis nenukris, o baig´ 

ßiå uΩduot^ gausime darbo kitur. Vienas Ωydas, atsakydamas 

vis¨ vardu, pad∂kojo uΩ malon´ ir palink∂jo vokieçiams 

ramios ßvent∂s. Degtin´ atidav∂me sargybiniams. 

Pab∂gimo planå Ωinojo jau beveik visi. Septintå valandå 

buvome savo rΔsiuose ir lauk∂me, kada sargybiniai ateis 

uΩrakinti dur¨. Po to paprastai pra∂jus pusvalandΩiui uΩgesdavo 

ßviesa ir iki penktos ryto bΔdavo tamsu. Per tå laikå 

tur∂jome daug kå padaryti. Taçiau tådien sargyba neskub∂jo 

– ji mat buvo gerai nusiteikusi. Tik gerokai pav∂lav´ 

priΩiΔr∂tojai pagaliau pasirod∂ ir kaip ^prasta uΩrakino 

mus. J¨ ßventinis gerumas vos nesuΩlugd∂ pab∂gimo. 

Kolios vadovaujama grup∂ kalini¨ jau senokai atliekamu 

laiku ruoß∂ keliå ^ laisv´. Jie buvo pasidar´ raktus ^ 

nenaudojamå sand∂l^, esant^ virß mΔs¨ kamer¨ ir dar kelias 

toliau einançias patalpas bei koridorius. Vienos me- 

( 215 ) 


25/3/05, 2:19 AM

talin∂s durys pamaΩu buvo nupjautos – iki paskutin∂s dienos 

palikta tik tiek, kad laikyt¨si. Po viena forto siena buvo 

prakastas tunelis, o ißorinei ßeßi¨ metr¨ aukßçio sienai ^veikti 

buvo paruoßtos kop∂çios: medin∂s ^ virß¨ ir medΩiagin∂s – 

Ωemyn. Visi mes buvome padalyti ^ maΩas grupeles po kelis 

Ωmones su paskirtais vyresniaisiais. Íie tur∂jo peilius ir buvo 

pasiryΩ´ nusmeigti kiekvienå, kas nepaklus grieΩtai drausmei. 

Kolia buvo viskå apgalvoj´s iki maΩiausi¨ smulkmen¨. 

Metaliniai laiptai ^ kitå aukßtå buvo uΩdengti paklod∂mis, 

kad nekilt¨ jokio triukßmo. Pavojingiausia vieta buvo 

ißorin∂ siena, kuriå reik∂jo perlipti sargybos akiratyje. Kad 

nuo degtin∂s apsvaig´ sargybiniai nepasteb∂t¨ ßeß∂li¨ ßm∂- 

Ωavimo, ant karçi¨ buvo ißkeltos paklod∂s, uΩdengusios atokiausiå 

vietå, per kuriå mes lipome. Iß Devintojo forto dar 

niekas nebuvo pab∂g´s, tod∂l sargyba ßventin´ nakt^ ramiai 

snaud∂ arba tingiai vaikßçiojo susigΔΩ´ savo ßiltuose kailiniuose, 

rankas ^trauk´ ^ ilgas plaçias rankoves. Mes juos 

mat∂me, jie mΔs¨ – ne! 

Kai visi atsidΔr∂me uΩ sienos, ∂m∂me gl∂besçiuotis kaip 

ißprot∂j´, ir aß jau pagalvojau, kad tuoj tuoj mus ißgirs. 

Kolia liep∂ kuo greiçiau visiems skirstytis maΩomis grupel∂mis 

^vairiomis kryptimis. Prißokau prie jo, pabuçiavau 

ir pasisiΔliau eiti kartu. Taçiau jis su dar dvylika dråsiausi¨ 

vyr¨ ir kokiais penkiais kilogramais aukso buvo 

nusprend´s eiti ir kuriam laikui pasisl∂pti gete. Kiti ∂jo 

pas partizanus, o moterims ir silpnesniems vyrams jis patar∂ 

praßytis pas kaimieçius, tik, Ωinoma, nu∂jus kuo toliau 

nuo forto. Tieså sakant, mes visi buvome gana turtingi 

ir gal∂jome gerai atlyginti uΩ pasl∂pimå. 

Aß patraukiau ^ Raudondvar^, paskui – Kulautuva ir Vilkija, 

bet çia mane apipl∂ß∂. Dar gerai, kad pavyko ißtrΔkti 

( 216 ) 


25/3/05, 2:19 AM

ir perb∂gti Nemunå traßkançiu ledu. Taigi pas Salom∂jå 

aukso iß pragaro nebeatsineßiau, tiktai smarv´ ir beprot∂s 

atmint^. Joje kaΩkod∂l ypaç tvirtai ^sir∂Ω∂ ta sodyba panemuny, 

kurioje iß man´s buvo atimtas kruvinas Ωyd¨ auksas. 

Paklaikusi b∂gau per up´, o jie dar m∂t∂ akmenis 

dΩiaugdamiesi, kad toje vietoje ledas turi ^lΔΩti ir jiems 

patiems nereik∂s vargintis pribaigti. Ir jau krante anapus 

Nemuno klampodama giliu sniegu kaip uΩburta kartojau 

oberjudo Elkeso priesakå savo palikuonims ir visiems ateities 

Ωydams iß Abraomo dienoraßçio: 

Mano brangieji vaikai, praßau jΔs¨ visada atminti, kå 

mums padar∂ Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat 

savo dien¨ pabaigos. Í^ atminimå perduokite ateities kartoms 

kaip ßventå testamentå. Jie muß∂, Ωud∂, skerd∂ mus 

visißkai ramiai. Stov∂jau ten ßalia j¨. Maçiau, kaip jie tΔkstançius 

Ωmoni¨ – vyr¨, moter¨, vaik¨, kΔdiki¨ – siunt∂ 

mirti, o patys pasigardΩiuodami valg∂ pusryçius ir tyçiojosi 

iß mΔs¨ kançi¨. Maçiau juos gr^Ωtançius po savo Ωmog- 

Ωudißk¨ darb¨ – purvinus, nuo galvos iki koj¨ ißsitepusius 

mums brangi¨ Ωmoni¨ krauju. Ítai jie sus∂do prie stalo – 

valgo, geria, klausosi linksmos muzikos. Jie yra profesionalΔs 

budeliai. 

Lietuvos Ωem∂ permirkusi mΔs¨ krauju, pralietu paçi¨ 

lietuvi¨ rankomis; lietuvi¨, su kuriais ßimtus met¨ gyvenome 

kartu ir kuriems visomis j∂gomis pad∂jome siekti j¨ 

nepriklausomyb∂s. Lietuviai paskutin∂mis 1941 met¨ bir- 

Ωelio dienomis ßiurpiais ir barbarißkais bΔdais nuΩud∂ septynis 

tΔkstançius mΔs¨ broli¨ ir seser¨. Ne kas kitas, o jie 

patys vykdydami vokieçi¨ ^sakymus sunaikino ißtisas bendruomenes. 

Jie su ypatingu pasitenkinimu kr∂t∂ rΔsius ir 

ßulinius, laukus ir mißkus ießkodami pasisl∂pusi¨j¨ ir per- 

( 217 ) 


25/3/05, 2:19 AM

duodavo juos vyresnybei. Niekada netur∂kite joki¨ reikal¨ 

su jais; jie ir j¨ vaikai prakeikti amΩiams. 

SEPTYNIOS JË KARTOS TEBUS PRAKEIKTOS 

Taip, ponas daktare, jΔs¨ prießkario kolega Elkesas prakeik∂ 

jus, ir aß ßildΩiausi jo ΩodΩiais, slinkdama lediniais, 

snieguotais panemuniais Salom∂jos t∂vißk∂s link. O kur aß 

daugiau gal∂jau eiti? Krypt^ pasirinkau netyçia, taçiau vis 

labiau art∂dama Ωinojau, kad taip ir reikia. Ir aß neklydau. 

NeΩinau, ar ißvis bΔçiau b∂gusi, jei ved´s bΔt¨ kas nors 

kitas, o ne Kolia. Greiçiausiai ne. Iki Raudondvario ∂jome 

kartu su tokiu paliegusiu Ωydeliu Joachimu Kacu, ir 

prieß ißsiskiriant jis pasak∂: 

– Jeigu ne aßtri dild∂, ^remta ^ ßonå, aß bΔçiau pasilik´s 

forte. Nenor∂jau b∂gti, netur∂jau j∂g¨! Jie ißvar∂ mane 

per j∂gå, ißvar∂ pagrasin´ nuΩudyti. Ir kop∂çiomis lipti aß 

netur∂jau sveikatos. UΩsiropßçiau ant antros pakopos, ir 

n∂ iß vietos. Ir tada kaΩkas, iß tikr¨j¨ net neΩinau kas, kaip 

dΔr∂ dilde man ^ uΩpakal^ – marß aukßtyn, Joßke! Kaipmat 

atsidΔriau anapus tvoros. 

– Nesigaili? – tada paklausiau. 

Jis Ωvilgter∂jo ^ mane seno krautuvininko Ωvilgsniu ir 

nusijuok∂: 

– Gail∂tis ißtrΔkus iß pragaro? Kançia yra saldi, bet laisv∂ 

– dar saldesn∂. 

L∂ja baig∂ pasakojimå ir staiga uΩgeso tarsi lempa pasibaigus 

Ωibalui. Ankstesn∂s bravΔros neliko n∂ Ωenklo, ir 

atrod∂, kad ji tuoj tuoj ims raudoti – bet net ir tam jau 

nebuvo lik´ j∂g¨. 

– Lavono kvapas, – sußnibΩd∂jo Salom∂ja. – Ítai iß kur 

tas lavono kvapas, kai tu at∂jai pas mus. 

( 218 ) 


25/3/05, 2:19 AM

– Iß tikr¨j¨ tai – stebuklas, – pasakiau. – Ir dar per paçias 

Kal∂das. Ne^tik∂tina. 

Idaga pasilenk∂ prie pat man´s ir sußnibΩd∂jo ^ aus^: 

– Esu Íiuco atsargiai pasiteirav´s. Pab∂gimas iß tikr¨j¨ 

buvo. 

Nusteb´s paΩvelgiau – negi jis netik∂jo?! 

– Nepamirßk, kad pirmå kartå ßiå istorijå aß ißgirdau 

per gydymo seanså, – paaißkino man ^ aus^. – Argi ji nepanaßi 

^ fantazijå? L∂ja gal∂jo tiesiog ^sijausti ^ kit¨ pasakojimus. 

Bet greiçiausiai tai tiesa. Tai, kas ne^tik∂tina, daΩniausiai 

ir bΔna tikroji tiesa. 

Iß po Rakel∂s nuvirto k∂d∂ ir ji ∂m∂ ßvytruoti po kambar^ 

tarsi lunatik∂. 

– Aß netikiu tuo, – staiga pasak∂ sustojusi prießais L∂jå. 

Sesuo s∂d∂dama apkabino jå ir priglaud∂ galvå prie jos 

krΔtin∂s. Rakel∂ atsiklaup∂ ßalia. Ir L∂ja pagaliau pravirko. 

( 219 ) 


25/3/05, 2:19 AM

Prießpaskutinis skyrius apie keliå ^ anapus. 

tragedija. Idaga tampa didvyriu, 

o aß – ligoniu 

Atrodyt¨, po ßio vakaro Idagai nebebuvo reikalo lankytis 

mΔs¨ namuose, taçiau jis ateidavo kaip ir anksçiau ir netgi 

tuo paçiu laiku, tarsi ^ seanså su L∂ja. Maçiau, kad jo 

Ωvilgsniai vis labiau krypsta ne ^ L∂jå, o ^ Salom∂jå. Bet 

argi aß, gyvendamas iß karto su trimis, gal∂jau leisti sau 

tokiå prabangå kaip pavyduliavimas? 

Pirmåj^ L∂jos ißpaΩinties vakarå viskas atrod∂ taip keista 

ir ne^tik∂tina, kad aß net negal∂jau tinkamai ^sisåmoninti 

Idagos vaidmens mano ir abiej¨ Ωydaiçi¨ gyvenime – 

juk jis ißgelb∂jo mus nuo Gestapo. 

Taçiau atsid∂koja visada kiti. 

Kai mes su Rakele netgi ßiek tiek ironißkai klausin∂jome 

jo, kaip gal∂tume atsilyginti, Salom∂ja pakilo iß vietos 

ir rimtu veidu pasak∂: 

– Atleiskite man, ponas Jonai. Iß pradΩi¨ aß taip neteisingai 

apie jus galvojau. Dabar Ωinau – jΔs tikras Ωmogus 

ir tik apsimetate ciniku. JΔs gydote savimi! 

Îmiau kikenti, taçiau teko greitai nuryti gerkl´ kutenançias 

seiles. Idaga prad∂jo iß l∂to slysti nuo k∂d∂s ir laikydamas 

keistai atloßtå galvå suklupo prießais ißsigandusiå 

Salom∂jå: 

– Ne, nuostabioji mano sielos moterie, – sukuΩd∂jo, – 

tai jΔs esate gydytoja. Tai jΔs ißvadavote mane iß man´s 

paties. Iki jΔs¨ aß nesu myl∂j´s n∂ vienos moters, nes buvau 

ligonis. Taip, aß tur∂jau moter¨, bet aß jas imdavau 

( 220 ) 


25/3/05, 2:19 AM

savo paties Devintajame forte, savo kal∂jime, kaip tas vargßas 

Íiucas Gestapo rΔsyje. Jos patenkindavo aistrå, bet neißlaisvindavo 

sielos. KΔnå? Taip, kΔnå jos gal∂jo ißlaisvinti, 

gal∂jo sudeginti j^ pragarißkos aistros liepsnose, taçiau tiktai 

j^! Tokia meil∂ dvokia lavonu. Taçiau jΔs – jΔs atneß∂te 

man kop∂çias, ir pirmå kartå gyvenime aß palikau savo 

tvirtov´, savo Nelaimingåj^ fortå. 

Aß ^veikiau save. Dabar aß – anapus sien¨. Aß laisvas. Ir 

tai padar∂te jΔs, mano netik∂ta meile, mano gelb∂toja. Aß 

viså laikå bandΩiau laisvinti moteris pats likdamas savo 

tvirtov∂je. Aß ßturmavau j¨ ^tvirtinimus, lauΩiau sienas, 

skverbiausi vidun pats iß tikr¨j¨ netik∂damas laisve. Juk 

ißlaisvinti gali tik meil∂. 

Jis palenk∂ galvå siekdamas buçiuoti Salom∂jos rankas, 

taçiau ji paßoko nuo k∂d∂s ir keistai pasisukiojusi, tarsi 

laukt¨ uΩtarimo, spruko iß kambario. Idaga sunkiai pakilo 

ir susmuko ant Salom∂jos k∂d∂s. Ûydait∂s spoksojo ^ j^ 

kaip dvi skaisçios vienuol∂s ^ kunig∂l^. 

Panorau ^kv∂pti tyro oro ir pasisiΔliau lyd∂ti Idagå 

iki nam¨, nors tåvakar nejauçiau jam jokios simpatijos. 

Patrauk∂me Kauko laipt¨ link negalvodami, kad tai nebuvo 

trumpiausias kelias. UΩ dviej¨ nam¨, vos matomas 

kaßtono ßeß∂lyje, stov∂jo juodas automobilis. Praeidamas 

pro ßal^ Idaga ^tartinai apsidair∂ ir sukuΩd∂jo man 

^ aus^: 

– Ko gero, turiu tave ^sp∂ti. Ètariu, kad jau kuris laikas 

esu sekamas, – jis grieb∂ mane uΩ rankos ir sustojo. – Pa- 

ΩiΔr∂kim, ar ten kas nors tupi. 

Jis prißoko prie maßinos ir staigiai trΔktel∂j´s atidar∂ 

dureles. Ant priekin∂s s∂dyn∂s, tarsi ant sofos, susiriet´s 

Ωmogus iß l∂to pakilo. 

( 221 ) 


25/3/05, 2:19 AM

– Kas yra, vyrai? – paklaus∂ nelabai vykusiai vaidindamas 

girtå. – Gerai, kad paΩadinot, o tai bΔçiau sußal´s. 

– Ko tu mane sekioji?! – riktel∂jo Idaga, griebdamas j^ 

uΩ krΔt¨ ir bandydamas traukti iß maßinos. 

– Ramiau, drauguΩi, – atsiliep∂ Ωmogus, jau pamirß´s 

vaidybå, ir aß nusteb´s paΩinau ponå Mikasi¨, su kuriuo 

prieß karå tur∂jau garb∂s kartu gr^Ωti ^ Kaunå iß Kaçergin∂s, 

jei dar atsimeni. Jis ißlipo lauk ir ΩiΔr∂damas daugiau 

^ mane nei ^ Idagå tyliai tar∂: 

– Nemanau, kad jums verta kelti triukßmå. 

– Tai jΔs?! – ßΔktel∂jau. – Kå çia veikiat? 

– Ûinau ßitå maßinå, – pasak∂ Idaga. – Jis jau seniai 

mane seka. 

– Nenoriu jums nieko bloga, – sumurm∂jo Mikasius. – 

Tod∂l dar kartå sakau: nekelkit triukßmo. Nemanau, kad 

nor∂tum∂t pakliΔti ^ Gestapå d∂l Ωyd¨ sl∂pimo. 

– Sakai, ^ Gestapå?! – sußnypßt∂ Idaga ir trenk∂ jam 

kumßçiu, iß pradΩi¨ ^ pusiaujå, o paskui – ^ smakrå. Mikasius 

band∂ gintis, grieb∂si pistoleto, taçiau mes greitai j^ 

suriet∂me ir nuginklavome. Tikiuosi, gali ^sivaizduoti, kad 

tuo metu ir aß buvau paçiame j∂g¨ Ωyd∂jime? 

– Reikia pavaΩiuoti ^ nuoßalesn´ vietå ir viskå ißsiaißkinti, – 

pasak∂ Idaga, tarsi tokie nuotykiai jam bΔt¨ ne pirmiena. – 

Aß vairuosiu, o tu laikyk ^r∂m´s ^ j^ patrankå. Kiek Ωinau, 

buvai partizanas, tad jei kas, susitvarkysi geriau nei aß. 

Nebuvau apie save tokios geros nuomon∂s ir viså keliå 

per miestå svarsçiau, ar ißdr^sçiau ßauti, jei Mikasius ßokt¨ 

pro duris. Laim∂, jis buvo gerokai ißsigand´s ir tik gailiai 

burb∂jo, kad iß tikr¨j¨ dirba ne vokieçiams, o lietuviams, 

ir net nesiruoßia ^duoti Gestapui savo seno paΩ^stamo, 

tai yra man´s, nes Ωino, koks esu didelis patriotas. Jis 

( 222 ) 


25/3/05, 2:19 AM

netgi ruoß´sis pats uΩkalbinti mane ir siΔlyti d∂tis prie bΔsimo 

antirusißko pogrindΩio – juk Ωinojo apie mano praeit^ 

ir darbå vokieçiams. O Idagå sek´s papraßytas paties Íiuco, 

mat kaip lietuvis, gerai paΩ^stantis Kaunå, gal∂j´s atlikti 

tai ypaç konfidencialiai. Tieså sakant, tai buv´ netgi 

ne sekimas, o greiçiau apsauga nuo netik∂tum¨. NatΔralu, 

kad Íiucas nori apginti Idagå nuo ^vairiausi¨ blogybi¨ 

ir netinkam¨ kontakt¨. Bet jis, Mikasius, iß tikr¨j¨ dirba 

lietuvi¨ pogrindΩiui ir tik d∂l to kartais padeda Gestapui 

abipusiai naudingais pagrindais. Juk visiems geriau, kai 

kokius diskretißkus dalyk∂lius suΩino patikimas Ωmogus, 

toks kaip jis, o ne visa slaptoji policija. 

– Iki ko jΔs nusiritot – smulkus ßnipelis! – pasakiau nesl∂pdamas 

ßleikßtulio. 

– Karas yra karas, – suburbeno Mikasius. – Tenka aukotis. 

Aß taip suprantu pareigå tautai. 

Mes pakilome ^ Parodos kalnå, pral∂k∂me ÅΩuolynå ir 

pavinguriav´ beprotißkais serpantinais ^strigome ßlapiame 

keliuke kaΩkur netoli Mickeviçiaus sl∂nio. 

Vieta buvo pakankamai nuoßali. Kai visi trys ißlipome lauk, 

Idaga pa∂m∂ iß man´s pistoletå ir sukomandavo Mikasiui: 

– Dabar klaupkis ir pasakok viså teisyb´. Kå blogo esi 

apie mus suΩinoj´s? 

– Kå çia blogo? Kå jΔs kalbat? – suvap∂jo Mikasius. – 

Aß nieko neΩinau, nieko blogo! 

– O kå ten sakei apie Ωydus? 

– Apie Ωydus? NeΩinau. Aß tik pagalvojau. 

Idaga prikißo pistoletå prie jo smilkinio ir tar∂: 

– Sakyk viså teisyb´ arba tuoj pat nußausiu. Tuoj pat! 

Nejauçiu tau jokio gailesçio. 

– Kå aß Ωinau. Aß tik susidariau tok^ vaizdå. Man pasi- 

( 223 ) 


25/3/05, 2:19 AM

od∂, kad pas ponå Mikel^ gyvena daugiau Ωmoni¨, daugiau 

mergin¨ nei ta viena, kuri laisvai ißeina ^ laukå. Bet 

kå aß Ωinau... 

– Su kuo esi apie tai kalb∂j´s? Pameluosi – tau galas! 

Mikasius kur^ laikå ^temptai svarst∂, kå atsakyti. 

– Kalb∂jausi su jΔs¨ kraßtieçiu Anicetu, – kreip∂si ^ mane. 

– Aß juo pasitikiu. Jau seniai dirbam kartu. Jis jus labai 

gerbia. Apßnek∂jom ^vairius atvejus, prisimin∂m tas laikinas 

jΔs¨ kvartirantes ir j¨ t∂vå, kur^ man∂t∂s nußov´s. JΔs 

geras Ωmogus ir gal∂jot pagail∂ti jaun¨ mergaiçi¨... 

Idaga ^d∂miai paΩvelg∂ man ^ akis ir paklaus∂ Mikasiaus: 

– Ar tas jΔs¨ Anicetas gal∂jo dar kam nors prasitarti? 

– Ne, jokiu bΔdu! Be man´s jis nieko nedaro. Galiu 

garantuoti! 

Idaga atsities∂ atgal nuo apgail∂tinai atrodançio ßnipelio 

ir atsir∂m´s ^ automobil^ kaΩkaip netgi teatralißkai susimåst∂. 

– Tai ßtai ^ kokius spåstus tu çia mus ^tempei, – pratar∂ 

po ilgos pertraukos. – Kok^ pasirinkimå mums siΔlai? Palikti 

tave gyvå – per daug rizikinga! Karas yra karas, ar 

ne? Reikia elgtis pagal jo taisykles. Pagalvok pats, Ωmogau. 

Tai tu mus ^traukei, ne mes – tave. Tu nor∂tum kariauti 

prieß tuos, kurie nekariauja, ar ne? Taip, tada tu 

laim∂tum. Tod∂l tokie ßliuΩai kaip tu ir stengiasi visada 

kariauti prieß tuos, kurie nekariauja. Bet aß esu kitoks. 

Supranti? Man nusißikt ant tavo karo, taçiau aß moku skaiçiuoti. 

Ir ßtai kas ißeina – vienas prieß penkis. Palikdamas 

tave gyvå, rizikuoçiau kitomis penkiomis gyvyb∂mis. Esu 

såmoningas Ωmogus, tod∂l tur∂siu tave nußauti. Nereik∂jo 

sakyti: Karas yra karas! Tada gal bΔçiau rizikav´s. Taigi 

netur∂tum nieko kaltinti. 

( 224 ) 


25/3/05, 2:19 AM

KARAS YRA KARAS 

Mikasius sudejavo tarsi negal∂damas patik∂ti tuo, kå 

girdi, ir ∂m∂ klΔpodamas blaßkytis nuo vieno prie kito 

maldaudamas pasigail∂ti ir taßkydamasis seil∂mis. ÛiΔr∂jome 

^ j^ su gailesçiu ir pasißlykßt∂jimu. 

Pokßtel∂jo ßΔvis. Ißsigand´s atsisukau ^ Idagå. Negal∂jau 

patik∂ti, kad jis iß tikr¨j¨ ßov∂. Idaga irgi atrod∂ nusteb´s 

ir tik liΔdnai krat∂ galvå: 

– NeΩinau, neΩinau... – murm∂jo. – Greiçiausiai bΔçiau 

neßov´s, jei jis nebΔt¨ toks apgail∂tinas. 

ApsiΩiΔr∂jome, ar nepaliekame automobilyje koki¨ ^kalçi¨, 

ir pusiau b∂gte pasileidome miesto link. Per pusvaland^ 

iki komendanto valandos tur∂jome atsidurti namuose. 

– Tikiuosi, nesiruoßi nußauti ir Aniceto? – paklausiau sunkiai 

gaudydamas kvapå. – Juolab neΩinome, kur j^ rasti. 

– Apgalvojau tai, – sußvokßt∂ Idaga su ßiokiu tokiu pasididΩiavimu. 

– Turime kitur gerai pasl∂pti mΔs¨, tiksliau 

tavo, Ωydukes, ir joks Anicetas mums nebus pavojingas. 

Tada net ir blogiausiu atveju – jei mane ^tart¨ ΩmogΩudyste 

– gal∂çiau ißsisukti pasinaudoj´s Íiuco draugyste. Juk 

jam aß nieko blogo nepadariau, ar ne, kolega? Çia tik kaΩkoks 

nupez´s lietuvis, Gestapo parankinis, bus rastas negyvas. 

MaΩa b∂da! 

– Na tu ir ßiknius, – pasakiau, bet tai neskamb∂jo pakankamai 

piktai. – Kaip jautiesi tå pat^ vakarå prisipaΩin´s 

meil´ ir tap´s ΩmogΩudΩiu? 

Kur^ laikå Idaga tyliai ßnopavo ßalia man´s, po to gana 

keistai pasak∂: 

– Jei nereik∂t¨ taip skub∂ti, tur∂çiau pajusti gyvenimo 

pilnatv´. ÛmogΩudyst∂ – tai aukßçiausias pasirinkimo, taigi 

ir såmoningumo, taßkas. Jei nesi nieko nuΩud´s, negali 

( 225 ) 


25/3/05, 2:19 AM

imtai svarstyti apie gyvenimå. Meil∂ ir mirtis – du siΔlai, 

ant kuri¨ suverta visa kita. Tiksliau, du to paties Ariadn∂s 

siΔlo galai. Viename gale – meil∂, kitame – mirtis, o tarp 

j¨ – gyvenimo labirintas. 

Ar gali patik∂ti, Andriau, kad tas Ωmogus, kur^ galbΔt 

turi teis´ vadinti savo seneliu, kalb∂jo tieså? Logißkai måstant, 

taip ir yra. Kuo daugiau såmoningo pasirinkimo, tuo 

tikresnis gyvenimas. ÛmogΩudyst∂, saviΩudyb∂, baugus prisilietimas 

prie trapios bΔties ir nebΔties ribos, prie to am- 

Ωinojo bΔti ar nebΔti – argi tai ne didinga? Ir aß esu tai 

patyr´s, jei dar atsimeni. Kelis m∂nesius iki karo pradΩios 

slapsçiausi Prien¨ ßile, laikydamas save ΩmogΩudΩiu, tiesa, 

greiçiau nesåmoningu. Bet argi mes galime dalyti save 

^ dvi dalis ir pripaΩinti tik såmoningus veiksmus? Kad ir 

kå sakytum, tie du mano gyvenimo m∂nesiai tur∂jo ypatingå 

atspalv^. Ir dabar dar jis n∂ra visai ißbluk´s – galbΔt 

tod∂l, kad suΩinojau nesås graΩi¨j¨ Ωydaiçi¨ t∂vo Ωudikas 

tå pat^ vakarå, kai pamaçiau jo lavonå, kai pamaçiau daug 

lavon¨, ßiek tiek per daug, kad gal∂çiau niekada neatsiminti 

Ωyd¨ Ωydo prakeikimo. 

Bet Idagos atvejis vis d∂lto buvo kitoks – Ωinoma, ne 

daugiau nei gali skirtis dvi ΩmogΩudyst∂s. Ir man neißpasakytai 

gaila, kad daugiau niekada netur∂jau progos ißgirsti 

jo ^spΔding¨ svarstym¨. Tå vakarå tamsiame ÅΩuolyne risnodami 

per plaßtakå viens nuo kito ir badydamiesi ^tariais 

Ωvilgsniais mes tur∂jome laiko pasißnek∂ti paskutin^ kartå. 

– Taip, paspaud´s gaidukå tu perßokai ^ daug aukßtesn^ 

lyg^ nei aß, – bandΩiau ironißkai ^gelti per daug nesvarstydamas, 

kuris jo poelgis mane daugiau erzino: ßΔvis ^ Mikasi¨ 

ar meil∂s prisipaΩinimas Salom∂jai. – Tad nekantrauju 

ißgirsti nauj¨ verting¨ pasteb∂jim¨. 

( 226 ) 


25/3/05, 2:19 AM

Mes paΩvelg∂me vienas ^ kitå ir tuoj pat nusigr´Ω∂me – 

tarsi visas pasaulio absurdißkumas bΔt¨ suplΔd´s ^ siaurut´ 

erdv´ tarp mΔs¨. Dar niekada gyvenime nebuvau taip 

aißkiai suvok´s baisaus Ωmogißk¨ svarstym¨ ir realyb∂s neatitikimo. 

Virpançiu balsu sukuΩd∂jau: 

– O juk mane ir Salom∂jå bΔt¨ nuteis´ tik trims m∂nesiams 

kal∂jimo. Labai gerai Ωinau ßituos ^statymus. Mirties 

bausm´ gali gauti, kai slepi Ωydus iß gailesçio. Tada esi 

politinis nusikalt∂lis, kovoji prieß valdΩiå, prieß amΩinåj^ 

Reichå. Bet kai laikai Ωydus d∂l pinig¨, tai – ekonominis 

nusikaltimas, trys m∂nesiai kal∂jimo. Savo merginoms esu 

ßitå gerai ißaißkin´s, per tardymus jos Ωinot¨, kå sakyti. 

Jie, be abejo, dar tur∂t¨ atsiΩvelgti ir ^ mano gerå tarnybå. 

O tu sakai: penkios gyvyb∂s prieß vienå! 

– Kvailys, – sußvokßt∂ Idaga po ilgokos pertraukos. – 

Geras piktybinis kvailys! Ûyduki¨ tai jau neskaiçiuoji? Ar 

jos irgi gaut¨ po tris m∂nesius kal∂jimo, ypaç ta, pab∂gusi 

iß Mirusi¨j¨ nam¨ su pilna galva Naujojo Ωyd¨ testamento 

– Abraomo dienoraßçio, kaip ji sako? Kas daugiau sveria: 

ji ar tas ßnipelis patriotas? Ar jau sugalvojai, kur jas 

pasl∂psi gr^Ω´s? Ne! Ûinoma, ne! Nes tokie geruçiai skystaklyniai 

kaip tu labiausiai trokßta, kad viskå sutvarkyt¨ 

kiti – tada jie, atseit, lieka ßvarΔs! Bet gerai, kad pasakei 

apie tris m∂nesius. Nors tiek iß tav´s naudos. Paimsiu jas. 

– Paimsi – kå? 

– Paimsiu L∂jå ir Rakel´. Pasl∂psiu jas, – ir po kiek laiko 

nusijuok∂: – Ech, gyvenimas! Nor∂çiau Salom∂jos, o 

ßtai kå gausiu vietoj jos. 

Tai pralinksmino abu, ir ^tampa ßiek tiek atl∂go. Idaga 

paaißkino, kad dabar saugiausia vieta Ωydait∂ms – pas j^, o 

( 227 ) 


25/3/05, 2:19 AM

dar geriau – pas Eleonorå Bloch, visiems Ωinomå Íiuco 

meiluΩ´. Ten ießkoti tikrai niekam neateis ^ galvå. Jis pakalb∂siås 

su buvusia Ωmona ir beveik neabejojås, kad ji 

neprießtarausianti. Taigi sutar∂me, kad dar ßiå nakt^, per 

paçiå vilko valandå, kai maΩiausiai galima kå nors sutikti, 

aß atvesiu pas Idagå L∂jå ir Rakel´. Atstumas tarp mΔs¨ 

nam¨ nebuvo labai didelis, o ir keliå buvo galima rinktis 

pakankamai nuoßal¨. 

Netoli Idagos nam¨ mes ißsiskyr∂me, ir aß jau daug ramiau 

svarstydamas naujå pad∂t^ ∂jau namo, kartu ießkodamas 

saugiausio kelio, kur^ dar teks sukarti gr^Ωtant. Taçiau 

^Ωengdamas ^ pritemdytå, vos viena Ωvake apßviestå 

svetain´, kurioje man´s lauk∂ trys merginos, matyt neatrodΩiau 

labai pasitikintis savimi. 

Pasakodamas, kas nutiko, kuriam laikui susimåsçiau, 

ar ne geriau bΔt¨ nusl∂pti pat^ reikßmingiausiå Idagos poelg^ 

– Mikasiaus nuΩudymå. Turiu tau atvirai prisipaΩinti, 

Andriau, kad saugumo motyvå – ko verta paslaptis, patik∂ta 

trims moterims, – mano galvoje buvo persv∂r´s noras 

paΩeminti Idagos autoritetå ne tiek Ωydaiçi¨, kiek Salom∂jos 

akyse. B∂da ta, kad susipainiojau moters psichologijoje 

ir niekaip negal∂jau atsakyti sau, ar kartais mano 

meilei nepadarys didesnio ^spΔdΩio bΔtent vyrißkai Ωiaurus, 

bet kartu ir savotißkai pasiaukojamas Idagos poelgis. 

Gal¨ gale nusprendΩiau pasakoti viskå taip, kaip yra, vien 

subtilia potekste pirßdamas mint^, kad Ωudyti gal ir nebuvo 

bΔtina. 

Ir ißgirdau mergin¨ ßnibΩdes^: 

– Jis mus ißgelb∂jo. Taip, jis mus ißgelb∂jo antrå kartå. 

Koks Ωmogus! Jis tikras didvyris. 

Ir Ωinoma, dar didesn^ j¨ susiΩav∂jimå k∂l∂ Ωinia, kad 

( 228 ) 


25/3/05, 2:19 AM

Idaga pasiΔl∂ L∂jai ir Rakelei savo nam¨ prieglobst^. Kå 

aß gal∂jau daryti, Andriau? Jis pamaΩu at∂m∂ iß man´s jas 

visas tris. Tuoj ißgirsi, kå paliko vietoj j¨. 

Po erzelio, blaßkymosi ir Ωvalgymosi vienas ^ kitå pamaΩu 

∂m∂me suvokti ßio vakaro svarbå. Ûydait∂s nu∂jo ^ 

savo kambarius susid∂ti bΔtiniausi¨ daikt¨, o mes likome 

dviese su Salom∂ja. Kur^ laikå s∂d∂jome tylΔs, jausdami 

vienas kito nerimå. Jeigu kelion∂ pavyks s∂kmingai, aß 

greitai gr^ßiu, ir mes su Salom∂ja, atsikrat´ bet kokio pavojaus, 

gal∂sime pagaliau ramiai gyventi mΔs¨ namuose. 

Tik aß ir mano meil∂! 

Blyßkioje Ωvak∂s ßviesoje jos veidas atrod∂ sunkiai nusp∂jamas. 

Ar ji dar buvo mano meil∂, ar aß kartojau tai 

mintyse tik iß ^pratimo? Nesukau sau d∂l to per daug galvos 

tik∂damas, kad gyvenimas netrukus pats atsakys ^ visus 

klausimus. Nulyd∂j´s Ωydaites pas Idagå aß gr^ßiu, Salom∂ja, 

Ωinoma lauks, nor∂dama viskå suΩinoti, mes stov∂sime 

vienas prießais kitå dviese, tiktai dviese, ir abu 

perskaitysime kito akyse tai, kå ir turime perskaityti. Tieså 

sakant, ßirdyje beveik dΩiΔgavau, kad galbΔt ir ß^ kartå – 

panaßiai kaip su Mikasiumi – aß gal∂siu laimingai praslysti 

pats nepasirink´s tarp trij¨ mergin¨, kaip neseniai ißvengiau 

pasirinkimo ßauti ar neßauti. Juk viså ß^ laikå, kai 

prie mΔs¨ su Rakele netik∂tai prisid∂jo Salom∂ja, o po to 

ir L∂ja, aß tik tå ir dariau, kad visaip stengiausi nustumti 

tolyn reikalå rinktis – rinktis galutinai. Turiu pripaΩinti, 

kad labai ilgai man sek∂si, ir ßtai mano atkakli kantryb∂ 

arba kantrus atkaklumas tur∂jo bΔti apvainikuotas savaiminga 

ißeitimi. Tada aß, matyt, buvau pamirß´s, kad likimas 

niekada nepraleidΩia progos pastatyti tave ^ kebliå 

( 229 ) 


25/3/05, 2:19 AM

pad∂t^. Aß melancholißkai Ωvelgiau ^ Salom∂jå pamaΩu pratindamasis 

prie minties, kad netrukus mums neliks nieko 

kita kaip aistringai pulti vienas antram ^ gl∂b^. 

Ûinai, Andriau, tå vakarå aß maçiau jå paskutin^ kartå. 

È svetain´ ryΩtingai ^Ωeng∂ L∂ja, traukdama uΩ rankos 

ißblyßkusiå ir kaltai besißypsançiå seser^. Taip, aß neklystu – 

gr^Ωusi, kaip sak∂ Idaga, iß Mirusi¨j¨ nam¨, L∂ja tarsi apsikeit∂ 

su Rakele charakteriais. Dabar jos Ωodis daΩniausiai 

buvo lemiamas, ji tapo svarbesn∂, labiau pripaΩinta. 

Iß pradΩi¨ tai atrod∂ kaip ligos pasekm∂, bet paaißk∂jus, 

kad jokios ligos, galima sakyti, n∂ra, niekas nepasikeit∂. 

Viså tå laikå Rakel∂ buvo lyg ir savotißkai pasitraukusi 

^ antrå planå, ir netgi mΔs¨ santykiai buvo paΩenklinti 

tarsi kokio kalt∂s jausmo. Dabar L∂ja atitemp∂ jå iki man´s 

ir tar∂ Salom∂jai: 

– Mes jau susiruoßusios kelionei. Kas Ωino, kuo visa tai 

baigsis. Leiskim jiems prieß ißsiskiriant truput^ pabΔti dviese. 

Ji pa∂m∂ uΩ rankos Salom∂jå ir, panaßiai kaip prieß tai 

Rakel´, nusived∂ nustebusiå paskui save. 

Dabar aß jau buvau akis ^ ak^ su Rakele. Tik akimirka, 

tik keli ryΩtingi reΩisieriaus mostai, pakeit´ personaΩus, 

tik viena mintis, kad po trij¨ sapnå primenançio bendro 

gyvenimo met¨ Rakel∂ palieka mane – ir aß jau buvau 

tikras, kad ji yra ir buvo man pati svarbiausia. Mes puol∂me 

vienas kitam ^ gl∂b^ tarsi po ilgo nesimatymo ir prieß 

dar ilgesn^ ißsiskyrimå. Lyg pabudome iß kokio somnambulißko 

apkiautimo, kai viskas skend∂jo miglose, o mΔs¨ 

jausmai buvo ißsigand´ patys sav´s – kritome ant keli¨ 

vienas prießais kitå. 

RAKELÎ 

( 230 ) 


25/3/05, 2:19 AM

Taip, Andriau, Rakel∂! Tå nakt^ aß jå irgi maçiau paskutin^ 

kartå, bet ji bent jau padovanojo man kelias akimirkas, 

vertas amΩinyb∂s. 

D∂k mane kaip ^dagå ant savo ßirdies, 

kaip ^dagå ant savo rankos. 

Juk meil∂ stipri kaip mirtis, 

aistra nuoΩmi kaip Íeolas. 

Taçiau amΩinyb∂ iß tikr¨j¨ buvo visai ßalia, gal∂tume sakyti 

– anapus palang∂s. Pirmiausia pamaçiau pro duris ^siver- 

Ωusiå Salom∂jå ir tik po to suvokiau, kå reißkia visas kil´s 

triukßmas. Didysis svetain∂s langas ißduΩo, pro j^ kartu su 

nakties gaiva vidun ^virto vienas esesininkas, o po jo ir kitas. 

– Tegu jis atrakina duris, – iß lauko pasigirdo vokißka 

komanda, ir kareivis, pavargusiu veidu, prikiß´s prie man´s 

pistoletå, sußvokßt∂: 

– Supratai? 

Netrukus kambaryje pasirod∂ nepaΩ^stamas SS karininkas, 

kuris likus vos keliems m∂nesiams iki vokieçiams ißneßant 

kudaßi¨ iß Kauno nutrauk∂ mΔs¨ trejus metus trukus^ 

neprievartin^ pasiprießinimå. 

Niekada netur∂jau tokios geros atminties kaip L∂ja, tod∂l 

ir ne^sid∂m∂jau tikslios tos atmintinos dienos datos. 

Buvo geguΩ∂s pabaiga arba birΩelio pradΩia, penktadienis 

ir galbΔt netgi birΩelio ßeßtoji, såjunginink¨ ißsilaipinimo 

Normandijoje diena, nes Dievas m∂gsta pusiausvyrå. 

– Ûydait∂, tipißka Ωydait∂ paçiame Kauno centre, galima 

sakyti, visai ßalia mΔs¨ bΔstin∂s, – su ßvelniu sarkazmu 

tußçiai man ^ veidå spaud∂ ΩodΩius SS hauptßarfiureris, 

tikrindamas mΔs¨ su Salom∂ja dokumentus. 

( 231 ) 


25/3/05, 2:19 AM

L∂ja buvo sp∂jusi pasisl∂pti, o jie ir neießkojo, matyt, tur∂dami 

^skundimå tik apie vienå nelegaliai laikomå Ωyd´. 

– Ar seniai jΔs taip linksminat∂s? – Ir nesulauk´s atsakymo 

v∂l paklaus∂: – Ar daktaras Idaga çia buvo daΩnas sveçias? 

Nor∂jau uΩginçyti, bet Salom∂ja aplenk∂ mane: 

– Jis buvo mano gydytojas. Ateidavo du kartus per savait´, 

o apie slepiamå Ωyd´ visai nieko neΩinojo. 

– Çia aß vienas kaltas, – tariau. – Mano pusseser∂ neseniai 

atvaΩiavo iß kaimo ir labai supyko d∂l to. O gal tu ir 

ißdavei mane?! – surikau ant jos, Ωinoma, vaidindamas. 

– Gerai, – tar∂ esesininkas, – kaltininkå jau turime. Ar 

nori likti gyvas? 

– Sl∂piau jå d∂l pinig¨, – ißspaudΩiau pro dantis. – Esu 

lojalus Reichui, dirbu komisariate. 

Jis ∂m∂ kvatotis: 

– Kvailys! Tu mano rankose, kå nor∂siu, tå darysiu. Dabar 

aß – Dievas. Be reikalo erzini mane suktais ißvedΩiojimais. 

Galvok, kaip gali ißpirkti savo kalt´. 

Jis neskub∂damas ißsitrauk∂ pistoletå ir nusitaik∂ ^ mane. 

– Ißpirkti savo kalt´? – sukuΩd∂jau. 

– Taip! Tur∂si pats pribaigti tå neßvankiå Ωyd´. Karas 

eina ^ pabaigå, gana terliotis. 

Jis sukomandavo vienam kareiviui ^remti pistoletå Rakelei 

^ smilkin^ ir tar∂: 

– Jå vis tiek dabar nußausim. GalbΔt jai netgi maloniau 

ΩΔti nuo tavo rankos. Gali rinktis: padedi Hansui paspausti 

gaidukå ir pats lieki gyvas ir laisvas arba nepadedi ir mirßti 

kartu su savo Ωyde. 

– Viktorai, – sukuΩd∂jo Rakel∂. – padaryk, kå jis sako. 

Praßau tav´s. Padaryk! Jei liks bent vienas iß mΔs¨, liks ir 

kitas. Ar supranti? 

( 232 ) 


25/3/05, 2:19 AM

Îmiau karßtligißkai dairytis ^ visas puses. To jau man 

buvo per daug. Ûinojau, n∂ akimirkå neabejojau, kad negal∂siu 

jos nußauti. Ießkojau kitos ißeities. 

Staiga prasiv∂r∂ durys ir jose pasirod∂ L∂ja su t∂vo revolveriu, 

viså laikå sl∂ptu namuose. Prasid∂jo tikras pragaras 

– ßaud∂ visi kas gal∂jo. Aß ißpl∂ßiau pistoletå iß L∂jos 

paßauto esesininko rankos, bet suklupau pajut´s keistå 

diegl^ pilvo apaçioje. Kai atsisukau ^ ßaudΩius^ karininkå, 

jis jau band∂ verstis per palang´ laukan, taçiau prib∂gusi 

L∂ja suvar∂ dar du ßΔvius tiesiai jam ^ galvå. 

Kambaryje ant grind¨ negyvi gul∂jo abu kareiviai ir Rakel∂. 

Pasigirdo ßauksmas Ramoje, 

garsios dejon∂s ir aimanos – 

tai Rachel∂ rauda savo vaik¨; 

ir niekas jau jos nepaguos, 

nes j¨ neb∂ra. 

Netur∂jome laiko nei ilgoms ßnekoms, nei jausmams. 

Salom∂ja nenor∂jo b∂gti, tod∂l L∂ja pasiΔl∂ jai likti, ißkviesti 

policijå ir suversti viså kalt´ man. Iß tikr¨j¨ tai buvo 

geriausia ißeitis. Íiaip taip greitosiomis Salom∂jos apmuturiuotas 

aß gal∂jau eiti beveik nejausdamas skausmo. 

Kartu su L∂ja ^veik´ apaugus^ Ûaliakalnio ßlaitå, nutar∂me 

ißsiskirti – tur∂dama j∂g¨ ji gal∂jo pasiekti uΩmiest^, o 

man beliko bΔti ^ΩΔliam ir ießkoti prieglobsçio arçiau, Idagos 

namuose, juolab kad jis buvo pasiruoß´s priimti sveçius, 

tik dviej¨ graΩi¨ Ωydaiçi¨ vietoje sulauk∂ man´s kraujuojançia 

papilve. 

( 233 ) 


25/3/05, 2:19 AM

artyn tav´s ir pabaigos 

Kå gi, Andriau, po tos fatalißkos nakties mums prad∂jo 

ßiek tiek sektis. Idagai netgi pavyko kaΩkaip stebuklingai 

^tikinti Íiucå, kad Salom∂ja iß tikr¨j¨ neturi su ta istorija 

nieko bendra, be to, Idaga esås beprotißkai jå ^simyl∂j´s ir 

nori vesti, tod∂l draugyst∂s vardan ir kaip atlygis uΩ visas 

konsultacijas ji buvo palikta ramyb∂je. Íis paskutinis mΔs¨ 

bendros istorijos vingis kartais leidΩia man guostis, kad 

mano meil∂ pasirinko tavo galimå senel^ vien d∂l susiklosçiusi¨ 

aplinkybi¨ ir nenor∂dama griauti jo legendos. Kad 

ir kaip ten bΔt¨, jie pasitrauk∂ iß Lietuvos kartu su vokieçiais, 

ir po to aß apie juos nieko negird∂jau. 

Mane mielaßirdingai priglaud∂ Eleonora Bloch. 

Ítai taip, Andriau, mano gyvenime atsirado tavo senel∂, 

tiksliau – taip aß atsiradau jos namuose. Pasitarusi su 

Idaga, ji nusprend∂ sl∂pti mane senais rakandais uΩgriozdintoje 

pal∂p∂je visai ßalia savo gyvenam¨ mansardini¨ 

kambari¨. DidΩiausiå pavoj¨ man çia k∂l∂ ne tiek po senovei 

daΩnai besilankantis Íiucas, – tikr¨ tikriausia Dievo 

beΩdΩion∂, – kiek vienoje vietoje ilgai nenustygstantis ir 

dar per maΩas, kad suprast¨ paslapçi¨ svarbå, Tiuka – tavo 

bΔsimasis t∂vas. Eleonora Bloch netgi tur∂jo ißsi¨sti j^ 

pas savo t∂vus ^ Linksmadvar^, o tai, patik∂k manimi, nebuvo 

jai labai lengva. Manau, kad mums greitai apsiprasti 

ir suart∂ti labiausiai pad∂jo dar ilgokai kraujavusi mano 

Ωaizda. Eleonora pasirod∂ esanti tikrai ßirdinga moteris ir 

( 234 ) 


25/3/05, 2:19 AM

ßokin∂jo apie mane ne maΩiau nei apie savo vaikå. Íiucui 

iß∂jus ji visada pirmiausia ^slinkdavo pas mane ir tarsi prasikaltusi 

rodydavo dar didesn^ nei paprastai rΔpest^. 

Nenuostabu, kad iß pat pradΩi¨ ji man dar∂ ^spΔd^. Jos 

Ωvilgsnis buvo panaßus ^ L∂jos, kai ßi gr^Ωo po pab∂gimo. 

Viså gyvenimå negal∂jau atsispirti moterims, kuri¨ akyse 

^Ωvelgdavau kançiå. 

Bet aß jau buvau nebe tas. Karui prasid∂jus maniau, kad 

jis ißvaduos mane iß vienatv∂s, bet gal¨ gale jis tik ißvadavo 

iß iliuzijos, kad vienatv´ galima ^veikti. 

Tokios tokel∂s, jaunasis drauge... KARAS PANAÍUS È 

MEIL‰. 

Jei nenori nusivilti, turi kariauti be atvangos. 

Mes susituok∂me, kai karas baig∂si ne tik Lietuvoje, 

bet ir Japonijoje. Ûinoma, gal∂çiau teigti, kad ji ∂jo uΩ 

man´s vien nor∂dama pasikeisti pavard´. Juk net ir tu tur∂tum 

sutikti, kad Eleonoros Mikelien∂s n∂ lyginti nesulygintum 

su Eleonora Bloch. Taçiau kod∂l tada vedΩiau jå 

aß? Juolab kad tur∂jau d∂mesio vertå pasirinkimå – vos 

vokieçiams pasitraukus, pas Eleonorå apsireißk∂ L∂ja. Ji 

papraß∂ man´s kartu aplankyti jos skriaudikus Vilkijoje. 

Nepaprastai dΩiaugiausi jå matydamas, taçiau niekaip negal∂jau 

suprasti, kod∂l teis∂to kerßto Ωygiui buvau reikalingas 

bΔtent aß – be to, dar nelabai pasveik´s. Ji galutinai 

mane supykd∂ pasakiusi: 

– T¨ niekß¨ iß man´s atimtas auksas priklauso tau, Viktorai. 

Juk tu baisiai rizikavai visus karo metus sl∂pdamas 

mus su Rakele, – ir ji apsiverk∂. – Aß tik noriu bΔti teisinga: 

atkerßyti niekßams ir apdovanoti teisuolius. 

Jå buvo aps∂dusi Kauno oberjudo daktaro Elkeso, nu- 

Ωudyto likviduojant getå, kerßto dvasia. Ji labai myl∂jo 

( 235 ) 


25/3/05, 2:19 AM

Rakel´, galbΔt net labiau negu mane. Galiu taip manyti, 

nes po ßio pokalbio L∂ja beveik metams dingo iß mano 

akiraçio ir tik v∂liau suΩinojau, kad tuo metu buvo susid∂jusi 

su NKVD. 

Nedr^stu d∂l to ant jos pykti. Vis¨ pirma aß neΩinau, 

kiek daug ji nuveik∂ vedama kerßto aistros, be to, kad 

ißsiunt∂ ^ Sibirå savo skriaudikus. Bet svarbiausia – ji ißgelb∂jo 

mane. 

Vos atsigav´s po suΩeidimo ir pasirod´s savo ankstesniuose 

namuose buvau kaΩkieno ^sk¨stas tarnav´s vokieçiams 

ir kaipmat atsidΔriau Kauno kal∂jime. Ûinoma, jau 

per pirmå apklauså ißklojau viskå apie sl∂ptas Ωydes ir esesinink¨ 

ißßaudymå mano namuose, taçiau, matyt, padariau 

tai nelabai ^tikinamai, nes vienos netiesiogin∂s ir manomai 

suinteresuotos liudinink∂s, Eleonoros Bloch, neuΩteko, 

kad bΔçiau paleistas. Kur^ laikå jie sarkastißkai 

ßypsodamiesi praneßin∂jo man, kad neranda L∂jos Zalmanait∂s, 

kuri vienintel∂ gal∂t¨ patvirtinti tikrå mano prießißkumå 

vokieçi¨ okupantams, ir vis atkakliau tard∂ apie 

darbå komisariate. Jau buvau galutinai beprarandås vilt^, 

kai sudΩiΔv´s vyrukas, mano tardytojas, staiga pats at∂jo ^ 

kamerå vien d∂l to, kad atsisveikint¨ ir palyd∂t¨ ^ laisv´: 

– Manau, nepykstate ant man´s? – pasak∂ nustoj´s tujinti 

ir plaçiai, geraßirdißkai ßypsodamasis. – Aß jauçiau, 

kad jΔs mΔs¨ Ωmogus. Tod∂l ir elgiausi ßvelniai. Bet Ωinot, 

darbas yra darbas. Pats bΔtum∂t man´s nepateisin´s, jei 

bΔçiau paleid´s. 

– Atsirado L∂ja? – naiviai paklausiau. 

Jis linktel∂jo, ißties∂ man rankå, o jo akyse blizg∂jo tikras 

dΩiaugsmas: 

– AçiΔ, kad ißsaugojote tokiå merginå. JΔs – didvyris! 

( 236 ) 


25/3/05, 2:19 AM

Prieß nueidamas dar kartå ^d∂miai j^ nuΩvelgiau – ar 

nesityçioja? Ne, jis buvo visißkai nuoßirdus. Íi¨ Ωmoni¨ 

vaikißkas patiklumas puikiausiai der∂jo su ißkryp∂lißku 

Ωiaurumu. Tokie, Andriau, buvo tikrieji saugumieçiai. Dabar 

panaßi¨ jau niekur nerasi. 

L∂ja neatneß∂ man Ωyd¨ aukso, taçiau viså savo gyvenimå 

aß jauçiau tyliå globå iß aukßtybi¨. Ji buvo mano angelas 

sargas. Beveik tuo paçiu metu, kaip aß su Eleonora, ji 

susituok∂ su tada dar jaunu stribu Algimantu B., kuris v∂liau 

tapo garsiu partiniu veik∂ju. PagimdΩiusi mergait´, ji 

iß∂jo iß darbo organuose ir Taryb¨ valdΩiå stiprino tik legenda 

tapusiais pasakojimais apie Devintåj^ fortå ir pab∂gimå 

iß jo. Per kiekvienus Naujuosius metus ir mano gimtadien^ 

gaunu jos pasveikinimå, o aß taip pat atkakliai sveikinu 

jå su Kal∂domis – stebuklu, kur^ ji padovanojo soviet¨ 

propagandai. 

Tavo senelei ßia prasme pasisek∂ maΩiau nei man. Jos 

mylimasis JokΔbas Blochas, tiesa, neΩuvo mißkuose, kaip 

kur^ laikå buvo manoma, taçiau po karo, ßiek tiek pasiblaßk´s 

Lietuvoje, pasitrauk∂ ^ Izrael^ – susp∂jo, kol Ryt¨ 

Europos sien¨ dar nebuvo sukaust´s ßaltasis karas. El∂s 

nelaimei, prieß palikdamas Kaunå, per paΩ^stamå jis atsiunt∂ 

jai laißkel^. Man nepavyko suΩinoti, kas ten buvo 

paraßyta, taçiau tavo senel∂ po to band∂ Ωudytis, ir tik aß 

jå ißgelb∂jau, ißtraukiau iß kilpos, o paskui tur∂jau ir vesti. 

Labai sk¨stis negaliu, kelerius metus mes gyvenome visai 

neblogai. Aß gavau darbo leidykloje, verçiau iß vokieçi¨ 

kalbos, netgi tokius autorius kaip Íileris ir Brechtas – 

prie Markso raßt¨ prisid∂jau tiktai kaip redaktorius. El∂ 

gr^Ωo dirbti sesele ^ tå paçiå ligonin´, kurioje po keliolikos 

( 237 ) 


25/3/05, 2:19 AM

met¨ atsiradai ir tu. Taçiau tiksliai negal∂çiau pasakyti, 

kuriuo metu blogi dalykai prasid∂jo tose El∂s vietose, kurias 

turi tik moterys, – ten ∂m∂ daugintis jos kΔnui nereikalingos 

låstel∂s. O tai, kas nereikalinga, netrukus tampa 

ir kenksminga. Tuo metu v∂Ωys dar nebuvo taip labai ißpopuliar∂j´s, 

ir nors tavo bΔsima senel∂ didel´ dienos dal^ 

sukosi ßalia gydytoj¨, liga buvo atpaΩinta per v∂lai. 

El∂ buvo gera gailestingoji sesut∂ ir darbe steng∂si nerodyti 

vis labiau jå grauΩiançio nepasitenkinimo gyvenimu, 

tad ilgokai aß buvau pagrindinis jos irzlumo steb∂tojas 

ir taikinys. Dabar jau niekas neatsakys, kas buvo pirmiau: 

nepasitenkinimas ar liga, dvasia ar kΔnas? 

Ar kada pagalvoji, kod∂l beveik visi tikri devyniolikto 

amΩiaus idealistai sirgo dΩiova? Dabar dΩiovå pakeit∂ v∂- 

Ωys, ir aß Ωinau, kokia tai Dievo rykßt∂. Paskutiniai m∂nesiai 

su tavo senele buvo ypaç sunkΔs. Tur∂jau su kaupu 

atiduoti viså rΔpest^, kur^ buvau gav´s, slaugomas jos po 

suΩeidimo. Dar visa laim∂, kad jau buvome sp∂j´ persikelti 

pas jos t∂vus ^ Linksmadvar^. 

Ûinai, kokie buvo paskutiniai tavo senel∂s ΩodΩiai? Tik 

nebandyk keisti mano Vytuko pavard∂s, tariausi ^skait´s 

vos krutançiose jos lΔpose. 

Kå gi, Vytautas Blogas skamba n∂ kiek ne blogiau nei 

Vytautas Didysis. 

NeΩinau, ar gerai pasielgiau palik´s auginti tavo t∂vå seneliams 

Matuçiams. Jie, Ωinoma, nepagerino jo charakterio, 

bet ir aß nebΔçiau ^steng´s to padaryti. Taigi jis gavo viskå, 

ko reikia: blogå charakter^, norå suvokti pasaul^ (gal tai bus 

mano nuopelnas?) ir gyvenimo sukr∂tim¨. GalbΔt jis gavo 

netgi daugiau nei tu, Andriau. Tik laikas ißsiskleisti nebuvo 

jam labai palankus. Bet tai juk ne mano kalt∂, ar ne? 

( 238 ) 


25/3/05, 2:19 AM

Ir Blochas, ir Idaga – bent vienas j¨ tur∂t¨ bΔti tavo 

senelis – dΩiaug∂si vakarietißkais malonumais, o aß ißtiså 

gyvenimå pratup∂jau ßitoje pasaulio subin∂je, kaip sako 

poetai, ir, maΩa to, – esu uΩ viskå atsakingas! 

Po El∂s mirties nebenor∂jau daugiau gyventi Kaune. 

NusprendΩiau nuvaΩiuoti pas L∂jå ^ Vilni¨ ir galbΔt papraßyti 

jos pagalbos. Tai buvo ir akipl∂ßißkas, ir Ωeminantis 

poelgis, taçiau gali bΔti, kad giliai viduje aß tiesiog nor∂jau 

pasirodyti L∂jai v∂l tap´s laisvas ir paΩiΔr∂ti, kiek 

laisva yra jinai. 

Paskambinau telefonu, ir ji pakviet∂ mane ^ savo namus 

prie Tauro kalno. Maloniai pasißnek∂jome, pasidΩiaug∂me 

vienas kitu, ji net paßauk∂ ir parod∂ man savo dukryt´ 

Viktorijå, kuri jau buvo spaliuk∂, taçiau man vis tiek 

atrod∂, kad L∂ja pasikeit∂ per daug. Tu, Andriau, dar esi 

per jaunas Ωinoti, koks keistas jausmas apima kalbantis su 

daug met¨ nematyta, kaΩkada artima moterimi. NeΩinai, 

ar bendrauti tarsi bΔtum∂te ißsiskyr´ vos vakar, ar bandyti 

susipaΩinti iß naujo? Jau vien ßitoks neaißkus pasirinkimas, 

Ωaismingas blaßkymasis tarp kraßtutinum¨ kelia intrigå 

ir Ωadina jausmus. Taçiau L∂ja buvo uΩdara tarsi tvirtov∂, 

o man prabilus apie senus gerus laikus ißvis nutildavo 

ir ^smeigdavo Ωvilgsn^ ^ Íißkinå primenant^ paveikslå ant 

sienos. 

Neseniai buvo iß∂jusi knygel∂ apie Devintåj^ fortå, ir aß 

pasakiau L∂jai, kad ji gal∂t¨ ißleisti platesnius savo atsiminimus, 

netgi pasisiΔliau pad∂ti – juk buvau tap´s ßioks 

toks literatas. Ji tik sumosavo rankomis ir ßΔktel∂jo: 

– Ne, teisyb∂s vis tiek nepapasakosi! 

– Kod∂l? – apsimeçiau nusteb´s. 

– Teisyb∂ per daug asmenißka, – pasak∂ negarsiai, gal- 

( 239 ) 


25/3/05, 2:19 AM

Δt vienintel^ kartå ankstesn∂s L∂jos balsu, ir tuoj pat, tarsi 

ißsigandusi sav´s, v∂l ^smeig∂ akis ^ Íißkinå, kuris, matyt, 

veik∂ jå raminamai. 

Iß∂jau labai nusivyl´s, netgi ^pyk´s, nors ir neparodΩiau 

to. Nepatik∂si, taçiau atsidΔr´s kaΩkokiame uΩΩ∂lusiame 

parke – Vilniaus tada beveik nepaΩinojau – atsir∂miau ^ 

med^ ir pravirkau. Taip, bent pora aßar¨ tikrai ißried∂jo. 

Verkiau ne L∂jos, verkiau Rakel∂s. 

Rakel∂ niekada nebΔt¨ pavirtusi nomenklatΔrine boba. 

Bet L∂ja pad∂jo man ^sikurti Vilniuje. Gavau ram¨ darbå 

bibliotekoje, kur gal∂jau prieiti netgi prie speciali¨j¨ 

fond¨ ir m∂gautis daugumai uΩgintomis vertyb∂mis. Kadangi 

nebuvau partijos narys ir nelabai jaudinausi d∂l netyçia 

ißsprΔdusio ΩodΩio, bendradarbiai greiçiausiai laik∂ 

mane saugumieçiu. Beje, ir ßitame bute su nuostabiu vaizdu 

prieß man atsikraustant gyveno prasig∂r´s rusas enkav∂distas. 

Name sklido legenda, kad ißkart po karo jis buvo 

çia ^kurdintas steb∂ti aplinkinius kvartalus ir ant palang∂s 

nuolat laik´s karo ΩiΔronus. Pirmaisiais metais, 

saulei tekant, jis netgi pasitikrindav´s, ar n∂ra kur ißkeltos 

nereikalingos v∂liavos. 

Ûmogus, parod´s man ßitå butå, siΔl∂ neskub∂ti ir palaukti, 

kol bus baigti statyti didΩiuliai namai Neries pakrant∂je, 

– çia mat ir lubos Ωemos, ir malkas reikia aukßtai 

tampyti – taçiau vos paΩvelg´s pro langå nieko daugiau 

nebenor∂jau. 

Taigi, Andriau, uΩ ß^ nuostab¨ vaizdå ^ Gedimino bokßtå 

mes turime d∂koti Ωydaitei, kuri ^rod∂, kad gyvenimas 

n∂ra amΩini spåstai, Ωydaitei, kurios meil∂ ir neapykanta 

buvo stipren∂ nei ^vairiausi¨ kal∂jim¨ sienos, Ωydaitei, kuri 

dar buvo ir labai gera, tod∂l mok∂jo prisitaikyti. Ji tapda- 

( 240 ) 


25/3/05, 2:19 AM

vo panaßi tai ^ lietuvait´, tai ^ tarybin´ piliet´, ir ißliko per 

visas sumaißtis, ißliko iki dabar, nors mes ir neΩinome, ar 

ji vis dar saugo savo galvoje, tame itin patikimame forte, 

Abraomo testamentå su Ωyd¨ Ωydo priesaku: Tegu bus prakeiktos 

septynios j¨ kartos. 

Bet L∂ja greiçiausiai yra per daug gera, kad prisimint¨ 

oberjudo prakeikimå. Kå tu manai apie tai, jaunasis mano 

drauge? Tik jau dabar, kai ißgirdai viså istorijå, nebesakyk, 

kad ßie dalykai tau visai nerΔpi. 

( 241 ) 


25/3/05, 2:19 AM

autoriaus post scirptum 

Viktoras Mikelis mir∂ 2002 met¨ vasario 20 dienå, 

nesulauk´s ßios knygos pasirodymo. D∂l garbaus amΩiaus 

ir sparçiai progresuojançios ligos jis liko taip ir neatsak´s ^ 

paskutinius raßtu pateiktus klausimus. Greiçiausiai tai jau 

nieko nebΔt¨ pakeit´. Autorius d∂koja A. B. uΩ suteiktå 

galimyb´ bent ßiek tiek prisiliesti prie ßios savitos asmenyb∂s 

gyvenimo ir uΩ pagalbå ruoßiant rankraßt^ spaudai. Taip 

pat d∂koja L. Z., sutikusiai perskaityti rankraßt^ ir atsiuntusiai 

keletå pastab¨, nors susitikti mums ir nepavyko. 

Prieß gerå pusmet^ po ilg¨ pastang¨ autorius pagaliau 

uΩtiko Viktoro Mikelio pirmosios meil∂s p∂dsakus JAV ir 

suΩinojo, kad ji dar gyva, taçiau kol kas neketina aplankyti 

Lietuvos. Mums Ωinomas jos vyras J. I. mir∂ kur kas anksçiau 

nei Viktoras Mikelis. Jis beveik nedalyvavo ißeivijos 

gyvenime, bet buvo (ir yra) vertinamas tam tikruose 

psicholog¨ sluoksniuose, minimas j¨ publikacijose. GalbΔt 

ateis laikas ir kas nors iß lietuvi¨ atidΩiau pasidom∂s ßio 

mΔs¨ kraßte beveik neΩinomo Ωmogaus gyvenimu ir kΔryba. 

Manau, tur∂tume naudos. 

Dar kartå nuoßirdΩiai d∂koju visiems pad∂jusiems ßiai 

knygai ißvysti dienos ßvieså. Ir ypaç d∂koju Tau, Vieninteli 

Mano Skaitytojau. Mus jau nebeatskiriamai sujung∂ tai, 

kas yra anapus tav´s ir man´s. 

( 242 ) 


25/3/05, 2:19 AM

( 243 ) 


25/3/05, 2:19 AM

Stoma, Saulius 

St235 

Anapus tav´s ir man´s: romanas / Saulius Stoma. – Vilnius: 

Lietuvos raßytoj¨ s-gos leidykla, 2002. – 242 p. 

ISBN 9986-39-219-5 

Romano veiksmas vyksta Kaune 1939-1945 metais. Tragißk¨ ^vyki¨ fone 

persipina ^vairi¨ tautybi¨ (lietuvi¨, Ωyd¨, vokieçi¨) Ωmoni¨ likimai. 

Ißradingai lipdomi daugiabriauniai pasakotojo – filosofo Viktoro Mikelio ir 

jo pusseser∂s Salom∂jos, psichoanalitiko Jono Jolagos ir jo Ωmonos Elenos, 

siuv∂jo Zalcmano ir jo dukter¨ L∂jos ir Rokel∂s charakteriai. Sumaniai 

pinama neilga, dinamißkos situacijos nuo pirmo iki paskutinio puslapio 

sukausto skaitytojo d∂mes^. KΔrinio kalba sklandi, puikΔs dialogai. 

UDK 888.2-3 

SAULIUS STOMA 

Anapus man´s ir tav´s 

Romanas 

Autoriaus redakcija 

Leidyklos redaktorius Vytautas Girdzijauskas 

Dailininkas Romas Orantas 

Korektor∂s Danut∂ M∂lynien∂, Rymut∂ Kvaraciejien∂ 

Maketavo Dalia KavaliΔnait∂ 

2001 09 17. ... leid. apsk. l. UΩsakymas ... . 

... leidyklos knyga. Ißleido Lietuvos raßytoj¨ s-gos leidykla, 

K. Sirvydo 6, 2000 Vilnius. 

Spausdino ... 


25/3/05, 2:19 AM

Anapus taves

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?