You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Premjera<br />
(nes jos vyras jau palaidotas). Ilgai iki tol atrodo,<br />
kad dukra – paauglė arba studentė, o motinos amžius<br />
nuolat kinta – iš aktorės kalbėjimo manieros<br />
ir elgsenos kartais atrodo, kad ji išgyvenusi kone<br />
šimtą metų, be galo sunkiai judanti senutė, o kartais<br />
– bent dvigubai jaunesnė dama. Aktoriams įsijausti<br />
ir atlikti ne savo amžiaus vaidmenį išties nepaprasta,<br />
ir šiuo atveju ir vienai, ir kitai aktorei kilo<br />
nemažai keblumų. Tai neabejotinai trukdė įsijausti<br />
į banguojantį ir dramatišką spektaklio pasaulį, nes<br />
galvoje nuolat kildavo įvairių visai nereikalingų<br />
klausimų.<br />
Po spektaklio teko neformalioje aplinkoje<br />
šnektelti su A. Latėnu. Jis prasitarė, kad tokios „katastrofi<br />
škos premjeros“ dar nepatyrė per visą ilgą<br />
savo karjerą. Pačioje spektaklio pradžioje užgesus<br />
šviesoms pasigirdęs dūžio garsas – visai ne suplanuotas<br />
pradžios akcentas, o paprasčiausiai netyčia<br />
sudužusio rekvizito skambesys. Sudužo ne tik<br />
apvalus stiklinis indas – susiraižė visas spektaklis.<br />
Aktorės kiek sutriko ir negalėjo atlikti sudėtingų<br />
vaidmenų. Maža to, dūžtant indui G. Giedraitytė<br />
persirėžė pirštą, iš jo kiek vėliau pasruvo kraujas.<br />
Ir vis dėlto, nepaisant visų aktores užklupusių netikėtumų,<br />
jos neblogai išsisuko iš padėties, be to,<br />
gavo puikią pamoką, kokių netikėčiausių atsitikimų<br />
gali įvykti per premjerą vaidinant tūkstančius<br />
12<br />
kartų prieš tai sklandžiai surepetuotus vaidmenis.<br />
Ir galiausiai drįstu smarkiai suabejoti, ar kas nors iš<br />
žiūrovų laiko šią premjerą „katastrofi ška“.<br />
Rašydamas šį rašinį, internete aptikau, kad<br />
pagal Marshos Norman pjesę 1986 m. režisierius<br />
Tomas Mooras sukūrė to paties pavadinimo gana<br />
sėkmingą ilgametražį fi lmą. Šis fi lmas – tiesiog<br />
edukacinės vertės pavyzdys, ką reiškia gera istorija<br />
(kitaip tariant – gera pjesė arba geras scenarijus).<br />
Ilgiau nei pusantros valandos (96 min.) trunkančiame<br />
fi lme, kaip ir spektaklyje, iš esmės vaidina<br />
dvi aktorės – prieš penkmetį mirusi Anne Bancroft<br />
ir dar vis besifi lmuojanti Sissy Spacek. Visas fi lmo<br />
veiksmas vyksta viename name ir yra paremtas<br />
dviejų moterų dialogu (nėra jokių atsiminimų intarpų<br />
ar pan.). Tiesa, vienoje nedidelėje scenoje parodoma<br />
visa Džesės brolio šeimynėlė, bet tik rakursu<br />
pro namo langą, ir tai trunka vos keliasdešimt<br />
sekundžių. Ši scena veikiausiai parodyta vien tam,<br />
kad neatrodytų, jog visame pasaulyje liko tik dvi<br />
damos. Nedažnai tenka galimybė palyginti spektaklį<br />
ir fi lmą, sukurtus pagal tą pačią pjesę, todėl<br />
šis nagrinėjimas man priminė jau anksčiau kilusį<br />
klausimą: kas įtaigesnis – teatras ar kinas? Sakot,<br />
atsakymas akivaizdus? Teatras! Nes jis vyksta čia ir<br />
dabar, prieš mūsų akis. Bet ne viskas taip akivaizdu,<br />
kai pasikapstai giliau. Teatro scenoje veikiantys<br />
realūs asmenys visiškai nesąmoningai ir neišvengiamai<br />
sukuria psichologinį įsijautimo į jų personažus<br />
barjerą – o juk būtent susitapatinimas su kūrinio<br />
herojais yra vienas svarbiausių įtaigumo bruožų.<br />
Spektaklis ar fi lmas gali būti puikiai „sukaltas“, o<br />
aktoriai nepriekaištingai atlikti savuosius vaidmenis,<br />
bet jei mums nesvarbu, kas nutiks veikėjams<br />
ir nė kiek nejaudina jų problemos – tas spektaklis<br />
ar fi lmas visiškai žlugęs. Šiuo atveju fi lmai turi pranašumą<br />
– žvelgdami į kino teatro, televizoriaus ar<br />
nešiojamojo kompiuterio ekraną, mes žvelgiame<br />
tarsi į veidrodį, kuriame atpažįstame savo bruožus<br />
ir gyvenimiškas situacijas. Kine taip pat veikia gyvi<br />
žmonės, bet jie nėra tokie gyvi kaip teatro scenoje
Change language