Parsisiųsti PDF - Pašvaistė

Poezija
Eglė Jakučionytė
***
it įkvėpdama paskui mane
kriaušė laukinė atsilošia
ir spiečius sausų dusulingų žiedų
ant pagalvės nukrinta
vėjas toks menkas nelygus
vynioja užuolaidos tvarstį
džiovina virš lūpos medų ir prakaitą – –
šykščią malonę
o kad tu būtum šeivamedis
balta žiedadulkių pusnis
vaikystės pasakoj
(ar tebėra po čiužinio kampu?)
tu gi sergi
dar labiau už mane
mano peršalus vasara
***
Užsigalvojusi
žiūriu, kur mano eita,
kas palikta ant tako
(krepšys, piktžolės, žirklės) – –
Namai atdari,
neįžvelgiami, tarsi pirmą kartą
stebėčiau iš šono,
ką reiškia užgyventi
šešėlio kailį, džiūvantį ant sienos,
obels šakų raštus lange (kiekviename jis skirtingas).
Krienų aksominės vėduoklės po langu
suglebusios,
vyšnių išstypusios metūgės:
jos lenkiasi mano rankos,
nuo žvilgsnio pasislepia,
6
vidudienio karšty mirgėdamos – –
tokia nepažįstama
sėdžiu ant malkinės slenksčio,
žiūriu į savo namus,
tarsi nė nebūčiau turėjusi,
to, ką atimtų akis – –
ak, vėjai, miegantys Dievo ausy,
jūs vis nenutylate!..
***
Nuslydo lapas pažeme –
dvasia, šešėlį pavadinus mano, –
diena netemdama sutemo – –
tarytum mintijau kažką – –
daiktai, prarasdami mane,
pripildo vakarą it salę.
Tuštėjantis
vidury ištuštėjusio buto
prasilenkia žodžių likučiai,
ataidi po vieną skirtingom kryptim,
tarsi grįžtų – –
nuo palangės atsilupa mėnuo,
vos patrini pirštais –
lyg varinė praskydus dėmė
(turbūt nuo arbatos) –
ir jau nebėra, kur žiūrėti,
kažkas vis dar vėlinas,
bet juk būtum pajutusi
nepraeinantį – –
ant sienos – silueto tuštėjantis indas,
tikriausiai jis tavo