Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas

Po 

Bernardinų 

skliautais 

2010 m. gruodis Nr. 4

VšĮ „Bernardinų jaunimo centras“ 

– tai viešoji įstaiga, 

vienijanti visas 

jaunimo iniciatyvas 

po Bernardinų 

skliautais. 

Veiklos kryptys: 

• Advento ir Gavėnios rekolekcijų 

jaunimui organizavimas 

• Šlovinimo vakarų organizavimas 

• Evangelizacijos 

• Jaunimo niša 

(interniatiniame dienraštyje „Bernardinai.lt“) 

• Įvairi pagalba pranciškoniškajam 

jaunimui 

• Pagalba pranciškučiams 

(10-14 metų amžiaus paauglių grupelė) 

• Bernardinų jaunimo šlovinimo grupių 

„ICHTHUS“, „APAŠTALAI“, „TAU“ 

veikla 

• Bernardinų jaunimo teatro studija

Po 


skliautais 

2010 m. gruodis Nr. 4 

Žurnalo redakcinė grupė: 

Sudarytoja ir rengėja 

Danguolė Kuliavaitė 

Kalbos redaktorė 

Asta Bartkevičiūtė 

Maketas 

Povilas Zaleskis 

VšĮ „Bernardinų jaunimo 

centras“ 

Įstaigos kodas 300667018 

Buveinės adresas: 

Maironio g. 10-3, Vilnius 

Mob. tel. 8 ~ 659 40638 

Elektroninis paštas: 

bjc@jaupra.lt 

Sąskaitos Nr. 

LT 0670 4406000 598 7703 

AB SEB Vilniaus bankas, 

kodas 70440 

Turinys 

2 

6 

7 

10 

15 

16 

18 

„Šventąjį Raštą reikia skaityti ir protu, ir tikėjimu 

(širdimi).“ 

Visi, kas gyvas, tešlovina Jį! 

Šlovinimo grupė „Ichthus“: „Bažnyčioje turi skambėti 

šiuolaikinis šlovinimas“ 

„Apaštalai“: šlovinimas – tai padėka už meilės dovaną 

žmogui 

Tikrosios grotos – žmogaus viduje 

Apie teatrą, klajūnus ir laiką 

„Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai prie tavojo 

spindesio“ (Iz 60, 3) 

20 

22 

23 

24 

25 Pranciškučiai 

26 

28 

Ką galėčiau jam papasakoti 

Italija. Kalnai ir paukšteliai 

Šv. Pranciškaus keliais 

Bernardinų pranciškoniškajame jaunime nieko naujo 

„Mokykis, melskis, valgyk, padirbėk, pamiegok, dar 

mokykis, dar melskis“ 

Amžinybės langas rudenio akimis

4 

Po Bernardinų skliautais 

„Šventąjį Raštą reikia 

skaityti ir protu, ir 

tikėjimu (širdimi).“ 

Kun. Daniel Dikevič 

Nuo spalio vidurio Bernardinų jaunimo centro patalpose prasidėjęs Dievo žodžio pažinimo paskaitų ciklas kiekvieną 

antradienio vakarą suburdavo nemažą būrį žmonių, kartais atrodydavo, kad mūsų patalpos jau per ankštos 

šioms paskaitoms. Net kunigas Danielius stebėdavosi žmonių entuziazmu, kad šaltą žiemos vakarą po darbų jie 

skuba ne namo, o čia, kur dalinamasi Dievo žodžiu. Toji valanda, kuomet kunigas praturtindavo mūsų žinias apie 

Išganymo istorijos įvykius, prabėgdavo labai greitai. Atrodydavo, kad visi kartu panirdavom į paslaptingą, gilų ir 

neaprėpiamą Dievo pasaulį. 

Esate vienas iš geriausių Biblijos 

žinovų Lietuvoje. Kada Jūs 

pirmą kartą į rankas paėmėte 

Šventąjį Raštą? 

Pirmiausia norėčiau pasakyti, 

kad geriausias Šventojo Rašto žinovas 

yra Dievas, o rinkti tokį iš 

žmonių labai reliatyvu. Paminėčiau 

a. a. Antaną Rubšį, kol kas tai 

vienas iš geriausių žinovų, iš dabartinių, 

ačiū Dievui, tikrai nesu 

vienintelis mūsų vyskupijoje. Norėčiau 

paminėti daktarę Ingridą 

Gudauskienę, kun. Juozapą Minderį, 

kitose vyskupijose galėčiau 


paminėti kun. Arvydą Kaščiukaitį 

ir Darių Amilevičių. 

Kada aš pirmą kartą paėmiau 

į rankas Šventąjį Raštą? Deja, tikslios 

datos – nei metų, nei mėnesio, 

nei dienos – neprisimenu, bet vis 

dėlto prisimenu, kaip mano kelionė 

su šventračiu prasidėjo. Esu 

kilęs iš Eišiškių parapijos. Kai aš 

lankiau mokyklą, mūsų parapijoje 

buvo kunigas Juozapas Aškelovičius 

(dabar jis – Maišiagalos 

parapijos klebonas, Maišiagalos 

dekanato dekanas). Kunigas per 

pamokslus (kaip bebūtų keista, šį 

bei tą iš jo pamokslų prisimenu) 

ragindavo skaityti Šventąjį Raštą. 

O man apskritai patikdavo skaityti 

ir aš tada galvojau, kaip čia 

kunigas patarinėja, ką žmogui 

skaityti, priešiška reakcija buvo 

pačioje pradžioje. Taip pat norėčiau 

paminėti tokį savo draugą 

Kazimierą, kuris, besiklausydamas 

tų pačių pamokslų, pats pradėjo 

skaityti ir man teko su juo 

apie Šventąjį Raštą kalbėtis. Ir jis 

sako: „Esu skaitęs Šventąjį Raštą, 

Pradžios knygos pasakojime apie 

sukūrimą tokie keisti dalykai de-

dasi... Dievas pirmiausia sukūrė 

šviesą, o tik paskui saulę, mėnulį, 

žvaigždes... Kaip čia gali būt..?“ 

Tad sakyčiau, kad tas kunigas, 

taip pat ir draugas, mane sudomino 

šventraščiu, ir tada aš pabandžiau 

įsigyti savo Šventajį Raštą, 

kurį iki šiol turiu, ir ta kelionė su 

šventraščiu prasidėjo. 

Pajutęs pašaukimą baigėte 

mokslus kunigų seminarijoje, 

tapote kunigu. Kas paskatino 

leistis į gilesnį Dievo žodžio pažinimą? 

Čia irgi tokia keista istorija, 

nes, tiesą pasakius, seminarijoje 

mokslai man visai neblogai sekėsi, 

ir ne vienas ateidavo prašydamas 

pagalbos ką nors paaiškinti tiek 

iš filosofijos, tiek iš teologijos, 

bet baigęs seminariją aš jokio 

noro studijuoti toliau tikrai 

neturėjau. Prisimenu, kardinolas 

(jis turbūt kiekvieno klausia), dar 

būnant diakonu prieš kunigystės 

šventimus, paklausė, kaip aš 

matau savo ateitį, ką planuoju – ar 

studijuoti, ar ką. Atsakiau, kad 

studijuoti tikrai ne, noriu eiti į 

parapiją ir dirbti. Ketverius metus 

esu dirbęs eiliniu vikaru dviejose 

parapijose ir vienoje parapijoje 

manęs paprašė parašyti į laikraštį 

apie Šventąjį Raštą. Pradėjau 

rašyti, man patiko ir visiškai neblogai 

sekėsi, todėl nuėjau pas 

kardinolą sužinoti, ar tas pokalbis, 

kuris vyko tada, buvo grynai retorinis 

klausimas ar pasiūlymas. Jis 

atsakė, jog tai buvo ir pasiūlymas, 

tad tariau, kad aš norėčiau juo 

pasinaudoti – išvykti į Romą 

studijuoti Šventąjį Raštą. Taip ir 

prasidėjo mano toks daugiau mokslinis 

Šventojo Rašto studijavimas. 

Buvau išsiųstas į Popiežiškąjį 

„Šventąjį Raštą reikia skaityti ir protu, ir tikėjimu (širdimi).“ 

Grigaliaus universitetą Romoje, 

studijos truko trejus metus. 

Pripažinkime, kad mes, katalikai, 

ne itin pažįstame Bibliją, 

pasitenkiname tekstais, kuriuos 

išgirstame Šv. Mišių metu, 

o tai tikrai nėra pakankama, 

kad suvoktume Dievo žodį kaip 

visumą. Kodėl katalikui svarbu 

skaityti Šventąjį Raštą? 

Čia toks reliatyvus dalykas, 

kaip kad gyvenime dažnai 

būna – lazda turi du galus, taigi, 

Šventasis Raštas yra labai svarbus, 

bet, kita vertus, ne svarbiausias. 

Yra tokių keistų paveikslų, 

kur vaizduojamas žmogus, skaitantis 

Šventąjį Raštą, bet nėra 

jokių raidžių tuose puslapiuose, 

ir tie paveikslai, sakyčiau, pasako 

tokią gilią tiesą, kadangi Katalikų 

bažnyčioje pirmoje vietoje yra 

būtent tas potyris, kurį mes vadiname 

Jėzaus Kristaus įvykiu, 

ir tik paskui atsiranda Raštai. Ir 

tie Raštai, kurie atsirado, turėjo 

atitikti gyvą Bažnyčios tikėjimą. 

Kuris raštas neatitiko, nebuvo 

įtrauktas į kanoną. Iš vienos pusės 

tas dalykas labai svarbus – ta 

gyvoji tradicija, tikėjimo perdavimas 

iš kartos į kartą, ta gyvoji 

Bažnyčia, kita vertus, šv. Jeronimas 

yra pasakęs: kas nepažįsta 

Šventojo Rašto, tas nepažįsta 

Jėzaus Kristaus. Tarp tokios dialektikos, 

tokios įtampos kiekvienas 

krikščionis ir turi gyventi: 

iš vienos pusės, suvokti Šventojo 

Rašto reliatyvumą, o iš kitos pusės 

– suvokti jo svarbą. Yra tokia Solovjovo 

knyga (berods, paskutinė 

jo knyga) „Trys pokalbiai“, ir ten 

įdėta tokia graži istorija. Ateina 

Antikristas – blogio įsikūnijimas 

(Šventraštyje yra išpranašautas 

Antikristo atėjimas prieš Jėzaus 

Kristaus atėjimą). Ateina žmogus, 

kuriame blogio tikrovė visiškai 

įsikūnijo; jis yra sumanus politikas, 

išmano ekonomiką, žmonės 

gyvena gerovėje, ir tik vienintelio 

dalyko jam trūksta – Bažnyčios 

pripažinimo. Ta Bažnyčia, pagal 

Solovjovą, labai mažutė: protestantai, 

stačiatikiai, katalikai. Antikristas 

surenka visų Bažnyčių 

atstovus ir sako stačiatikiams: 

„Aš žinau, kad jūs labai vertinate 

senovinę liturgiją, aš jums 

padėsiu atrasti visus seniausius 

ritualus, kurie buvo naudojami, 

tik pripažinkite mano galią.“ Po 

to kreipiasi į protestantus: „Jūs, 

žinau, vertinate šventuosius 

raštus, bet originalų neturite. Aš 

padėsiu surasti tokių mokslininkų, 

kurie jums padės atrasti originalus, 

tik pripažinkite mano 

valdžią.“ O po to kreipiasi į katalikus 

ir klausia popiežiaus Jono: 

„O jūs ką vertinate?“ Popiežius 

atsako: „Mums svarbiausias Jėzus 

Kristus. Jeigu tu pripažinsi Jo 

valdžią, mes pripažinsime tavo 

autoritetą.“ Taigi, iš vienos pusės 

Šventasis Raštas be galo svarbus, 

bet, kita vertus, gyvas tikėjimas 

perduodamas. Čia aš, vis dėlto, 

pasakyčiau, – reikia balansuoti 

tarp privataus skaitymo ir to, kaip 

Bažnyčia skaito, komentuoja, – 

reikia derinti tuodu dalykus. 

Biblija – Dievo meilės laiškas 

žmonėms. Kaip skaityti šį laišką, 

kad kasdien galėtume vis 

labiau pajausti šią tikrovę savo 

širdyje? 

Pirmiausia reikia skaityti. Tai 

vienas iš seniausių Šventojo Rašto 

apibrėžimų, kuris buvo taikomas 

Bažnyčios tėvų – kad Šventasis 


5

6 


Raštas yra Dievo man skirtas 

laiškas, ne vien senovinė literatūra, 

grynai žmogaus kūrinys, bet 

Dievo įkvėptas žodis, skirtas 

man. Pradedant nuo apšvietos 

laikotarpio pirmą kartą Šventąjį 

Raštą pradėta skaityti kaip grynai 

pasaulietinę literatūrą, iki 

to laiko jis buvo skaitomas kaip 

religinė knyga. Kai mes einame 

į bažnyčią ir girdime ištauką iš 

Šventojo Rašto, pirmiausia pasakoma: 

toks ir toks tekstas, tokio 

žmogaus parašyta, ir tik pabaigoje 

pasakoma, kad tai Dievo žodis. 

Svarbi yra ir žmogiškoji Šventojo 

Rašto pusė, nors tai nėra vien 

tik žmogiškas kūrinys, bet Dievo 

žodis, kuris yra skirtas ne tik 

tiems žmonėms, kurie tais laikais 

gyveno ir kuriems iš tikrųjų buvo 

parašytas, bet ir mums, kadangi 

jis yra Dievo įkvėptas. Taigi, reikia 

skaityti Šventąjį Raštą ir protu, ir 

tikėjimu (širdimi). Esu parašęs 

tokį straipsnį. Kunigų seminarija 

turi savo leidinį „Šv. Juozapo biblioteka“, 

ir pirmasis tomas kaip 

tik skirtas A. Rubšiui ir Č. Kavaliauskui, 

mūsų garsiems biblistams, 

Šventojo Rašto vertėjams, pagerbti, 

ir ten įdėtas mano straipsnis, 

kokių taisyklių reikėtų laikytis 

skaitant Šventąjį Raštą. Jeigu kas 

susidomėtų, raginu perskaityti 

šį straipsnį – tikrai daug aiškiau 

tada bus skaityti Šventąjį Raštą. 

Leidinys prieinamas bibliotekose 

(Mažvydo, seminarijos, VU). 

Ar teiginys, kad nepažinęs Senojo 

Testamento tiesų nesuprasi 

ir Naujojo Testamento, ir 

atvirkščiai, Jūsų manymu, yra 

teisingas? 

Taip, tai teisingas ir labai sveikas 

teiginys. Reikia pasakyti, kad 

Bažnyčioje buvo įvairių tendencijų 

būtent šių dviejų Šventojo Rašto 

„Geriausias Šventojo Rašto 

žinovas yra Dievas“. 


dalių atžvilgiu. Buvo tokių, kurie 

paneigdavo Senąjį Testametą, ir 

buvo tokių, kurie sakė, kad mums 

reikia laikytis tik Senojo Testamento, 

o Naujojo nevalia skaityti, 

pavyzdžiui, taip elgėsi avionitai 

arba Marcijonas, kuris pirmasis 

sudarė Naujojo Testamento 

kanoną: praktiškai išmetė visą 

Senąjį Testamentą, o iš Naujojo 

išmetė kiek įmanoma nuorodų 

į Senąjį, iš Evangelijų paliko tik 

vieną Luko evangeliją. Iš tikrųjų, 

vertinant Senąjį ir Naująjį Testamentus 

man labiausiai patinka 

ta metafora, kad Senasis Testamentas 

be Naujojo – tai namas 

be stogo (neužbaigtas), o Naujasis 

be Senojo – tai namas be 

pamatų. Tikrai, kai kurių knygų 

mes visiškai neturime šanso suprasti, 

jeigu nežinome kai kurių 

Senojo Testamento ištraukų. 

Paprasčiausias pavyzdys – iš 

Evangelijos pagal Joną (ketvirtoji 

Evangelija, dar vadinama dvasine 

Evagelija), garsusis pokalbis 

tarp Jėzaus ir samarietės. Pokalbis 

prasideda nuo vandens. Jėzus 

nori gerti, kreipiasi į samarietę: 

„Duok man gerti“. Ji nustemba ir 

pasipiktina: „Kaip tu, būdamas 

žydas, manęs prašai gerti?“ Ir taip 

pamažu pamažu rutuliojasi pokalbis, 

po to staiga Jėzus Kristus 

sako: „Eik, pakvieski man savo 

vyrą.“ O kuo čia dėtas tas vyras?! 

Jeigu mes nesusipažinę su Senojo 

Testamento Pranašo Ozėjo 

knyga, nesuprantame, kodėl toks 

peršokimas prie to vyro. Senojo 

Testamento pažinimas mums 

leidžia tinkamai suprasti Naująjį 

Testamentą, ir atvirkščiai – Naujasis 

Testamentas nušviečia kai ką 

iš Senojo, pavyzdžiui, kai Dievas 

pasako daugiskaita: „Sukurkime 

žmogų pagal savo paveikslą, pagal 

mūsų paveikslą, panašumą“, 

kodėl yra daugiskaita? Bažnyčios 

Tėvai sako, kad tai yra Trejybė. 

Po to Dievas sukurė žmogų pagal 

savo paveikslą. Pagal savo 

panašumą irgi norėjo; kas tas 

panašumas, kur tas panašumas, 

kad sukūrė tik pagal paveikslą? 

Tas panašumas kažkur dingo, ir 

tik Naujojo Testamento laikais 

mes galime suprasti, kas yra tas 

panašumas. Čia tokių pavyzdžių 

galima daug daugiau pateikti, tai 

yra teisingas principas, vėlgi tokia 

dialektika, tokia įtampa – du 

Testamentai, bet toje įtampoje 

krikščioniui skirta gyventi. 

Kartais žmonės mėgsta tam tikrą 

vietą iš Biblijos prisitaikyti 

sau, pasidaryti tam tikras išvadas 

pagal tam tikrą situaciją,

– ar tai yra teisingas požiūris į 

Dievo žodį? 

Iš vienos pusės taip, kodėl gi 

ne. Kodėl nepradėti dienos nuo 

labai trumpo Šventojo Rašto perskaitymo 

(yra programų, kur tikrindamas 

paštą ar žinutę, gauni 

vieną citatą ir gali ją mąstyti per 

visą dieną), bet, kita vertus, yra 

tam tikras pavojus: jeigu mes tą 

ištrauką ištraukiame iš konteksto, 

galime jai suteikti tokią prasmę, 

kokios norime, ir čia slypi pavojus. 

Labai svarbu, kad tas skaitymas 

netaptų magišku skaitymu, kad 

nebūtų informacija kiekvienam 

žingsniui daryti ar nedaryti. Yra 

geras pavyzdys: atsiverčia žmogus 

Šventąjį Raštą ir skaito ištrauką, 

kad pradėjo mėtyti akmenimis ir 

taip toliau... Nesupratęs atvertė 

darsyk ir perskaitė: „Eik ir tu daryk 

panašiai.“ Iš konteksto ištrauktas 

tekstas gerokai gali suklaidinti, ir 

pats vienas žodis, jeigu pasakome 

vieną žodį, nieko nereiškia, nėra 

nei teisingas, nei neteisingas. Tam, 

kad būtų diskursas, frazė, reikia 

bent veiksnio ir tarinio, taip ir 

ištraukos prasmei suprasti reikia 

konteksto. „Dievo nėra“, – galėtų 

pasakyti ateistas, ir iš tikrųjų tokie 

žodžiai yra Šventraštyje, pvz., 

keturioliktoje psalmėje, bet tenai 

pasakyta, kad kvailys sako „Dievo 

nėra“. 

Ar yra svarbu suvokti istorinį to 

meto kontekstą, kai skaitome 

Dievo žodį, ar užtenka skaityti 

vien širdimi? 

Kaip jau anksčiau sakiau, 

būtų didžiulė klaida, jeigu mes 

skaitytume Šventąjį Raštą tik kaip 

religinę knygą, neatsižvelgdami 

„Šventąjį Raštą reikia skaityti ir protu, ir tikėjimu (širdimi).“ 

į to meto kontekstą, literatūrinį 

žanrą, istoriją... Kita vertus, vėl 

būtų klaida, jeigu skaitytume 

grynai pasaulietiniu – profaniniu, 

nuo Apšvietos laikotarpio likusiu 

būdu, vien tik kaip žmogišką 

knygą, – Šventojo Rašto skaitymui 

reikia ir proto, ir žinių, ir 

tam tikrų studijų. Aišku, žmogui, 

kuris turi savo darbą, šeimą, 

sunku surasti laiko gilesnei informacijai, 

tada reikia atidžiai 

klausytis pamokslų. Tai viena 

išeitis. Labai populiari, nors kol 

kas lietuviškai neturime, yra 

Jeruzalės Biblija. Kas tai? Ji atsirado, 

jeigu neklystu, tuoj pat po Antrojo 

pasaulinio karo. Prancūzų 

biblistai išvertė ją iš originalių 

tekstų ir pridėjo komentarų, ir 

dabar į kitas kalbas arba verčiama 

visa iš prancūzų kalbos, arba tiesiog 

naudojamas savas nacionalinis 

vertimas, o verčiami komentarai. 

Štai tie komentarai yra labai gilūs, 

tokių šventraščiai paprastai neturi. 

Jeigu kam nors būtų prieinama 

prancūzų kalba ar vokiečių, anglų, 

lenkų, yra toks Šventasis Raštas, 

kurį verta būtų įsigyti dėl šitų 

komentarų. Kol kas lietuvių kalba 

mes jo neturime. Komentarai tikrai 

yra labai geri ir laikomi klasikiniais, 

tai vienas iš mokslinės informacijos 

būdų, – čia ji mūsų negali 

suklaidinti, bet galėtų mums daug 

labiau nušviesti kai kurių ištraukų 

prasmę. 

Kuri Šventojo Rašto knyga 

Jums labiausiai patinka? 

Iš Senojo Testamento man 

prie širdies Patarlių knyga, Siracidas, 

o iš Naujojo Testamento labiausiai 

iš visų patinka Jono Evan- 

gelija ir Jono raštai. 

Kaip galėtumėte trumpai apibūdinti, 

kokia yra pagrindinė 

viso Šventraščio mintis? 

Šventasis Raštas apreiškia 

Dievą, bet taip pat apreiškia ir 

žmogų. Išryškėja du dalykai: 

kad Dievas yra tas, kuris nori 

mums patarnauti, kaip tai yra 

padaręs Jėzus Kristus Paskutinės 

vakarienės metu, Šventasis Raštas 

ragina leisti Dievui mus pamilti, 

mums patarnauti, kita vertus, 

reikšminga ir ta žmogiškoji 

pusė, tai, kad žmogus yra labai 

išaukštintas. Čia galėčiau prisiminti 

ištrauką iš Luko evangelijos 

– palyginimą apie sūnų palaidūną. 

Tas jaunuolis, kuris pasitraukia 

nuo tėvo, po to nusprendžia 

sugrįžti, ir sugalvoja taip: „Pasakysiu: 

„Nevertas esu vadintis 

tavo sūnumi, noriu būti tarnu“, ir 

kai jis ateina, tėvas neleidžia jam 

taip savęs vadinti, nes jis nėra 

tarnas, jis yra sūnus. Taip ir čia. 

Žmogaus orumas ypatingu būdu 

Šventojo Rašto pabrėžiamas: 

žmogus buvo sukurtas kaip 

Dievo paveikslas, taigi, labai 

išaukštintas, ir žmogaus gyvenimo 

tikslas yra žmogaus sudievinimas, 

o žmogaus sudievinimas 

reiškia žmogaus humanizaciją 

– tobuliausią visų žmogiškų galių, 

galimybių išvystymą. Taigi, iš vienos 

pusės Dievas yra tas, kuris 

nusileidžia, tampa žmogumi. 

Sukūręs žmogų Dievas tarsi sako: 

„Ne, man pačiam reikia pabandyti, 

ar ne per aukštai pakelta kartelė, 

gal aš reikalauju iš žmogaus 

neįmanomų dalykų?“ Ir jis pabando. 

Pasirodo, kad galima. 

Kalbino Danguolė Kuliavaitė 


7

8 


Visi, 

kas gyvas, tešlovina Jį! 

Jau antri metai kiekvieną mėnesį 

Bernardinų jaunimo centras 

organizuoja šlovinimo vakarus. 

Šiemet rugsėjo mėnesį naują šlovinimo 

vakarų sezoną pradėjo 

Arūnas Raudonis, Mykolo koplyčioje 

jaukiai ir paprastai žodžiu 

bei giesme liudydamas, kaip Dievas 

keitė ir tebekeičia jo gyvenimą. 

Stiprus balsas ir nuoširdūs žodžiai 

nepaliko nė vieno abejingo, dar il- 


gai žmonės prie arbatos šnekėjosi 

apie tikėjimą ir neskubėjo skirstytis 

namo. 

Lapkričio mėnesį choras 

„Maranata“ džiugino charizmatinėmis 

giesmėmis. 

Na, o gruodį turėjome svečių 

iš Kauno – brolį Tomek CAP ir jo 

draugus iš Petrašiūnų parapijos. 

Šis adventinis šlovinimo vakaras, 

šaltoje bažnyčioje trukęs pusan- 

tros valandos, gal sušaldė kūnus, 

bet tikrai sušildė širdis. Brolis 

Tomek CAP tiesiog užkrėtė savo 

paprastumu ir nuoširdumu. Jaunieji 

muzikantai, Šventojo Rašto 

žodžiais šlovinę Viešpatį, padovanojo 

tikrą maldos vakarą. 

Kitas šlovinimo vakaras planuojamas 

vasario mėnesį, jei oro 

sąlygos bus tam palankios. Sekite 

informaciją!

Šlovinimo grupė „Ichthus“: 

„Bažnyčioje turi 

skambėti šiuolaikinis 

šlovinimas“ 

Šiais laikais, kai visuomenėje ypač akcentuojama tolerancija, kai religija tampa vis mažiau svarbiu dalyku, groti 

krikščionišką muziką yra tam tikras iššūkis. Būtent tokį iššūkį priėmė šiuolaikinio šlovinimo grupė „Ichthus“, susikūrusi 

2007 metų vasario mėnesį. Šiuo metu grupę sudaro šeši nariai. „Viskas prasidėjo nuo šlovinimo, kuris, ypač 

brolių pranciškonų dėka, paskatino mus susiburti ir imtis muzikinės veiklos“, – sako jie. 

Pakalbinau keturis grupės narius – Mildą, Onę, Gintą, Paulių, ir paprašiau papasakoti apie savo muziką, veiklą, 

požiūrį... 

Kaip pavadintumėte muziką, 

kurią grojate? Koks tai muzikos 

stilius? 

Gintas: „Mūsų grojamoje 

muzikoje susipynę įvairūs stiliai. 

Neturime tikslo groti konkrečiai 

vieną muzikos stilių ar jį propaguoti, 

nes ne tai yra svarbiausia. 

Mūsų muzika – tai visų pirma šlovinimas.“ 

Onė: „Įdomu tai, jog laikui 

bėgant mūsų atliekama muzika 

įgauna vis naujų stilių, nuolat keičiasi.“ 

A.: „Ką jums reiškia šlovinimas?“ 

Šlovinimo grupė „Ichthus“: „Bažnyčioje turi skambėti šiuolaikinis šlovinimas“ 

Gintas: „Tai – bandymas 

muzikos ir teksto kalba perteikti 

kitiems tai, ką patys jaučiame tikėdami 

į Dievą. Prieš ateidamas į 

grupę net neįsivaizdavau, kas yra 

šlovinimas; ir tik po ilgesnio laiko 

suvokiau, jog tai yra tikėjimo idėjos 

nešimas žmonėms, mūsų klausančiai 

auditorijai.“ 

Milda: „Šlovinimas – tai 

giedojimas Dievui, kuriame svarbiausia 

– širdies atvėrimas Jam. 

Be muzikos turbūt neįsivaizduojame 

nė vienų šv. Mišių. Žodis, 

perteikiamas muzika, yra labai 

įtaigus, paliečiantis žmogų. Man 

pačiai tai yra vienas artimiausių 

būdų bendrauti su Dievu. Taip 

pat turime tikslą pakviesti kitus 

žmones šlovinti kartu.“ 

Onė: „Man tai yra priimtiniausia 

maldos forma, tapusi neatsiejama 

mano gyvenimo dalimi, 

teikianti didelį džiaugsmą.“ 

Ką norite perteikti savo grojama 

muzika? 

Onė: „Mūsų tikslas – skelbti 

Dievo Žodį, grojama muzika atverti 

žmonių lūpas ir širdis.“ 

Milda: „Visuomet turėjau 

troškimą, kad bažnyčioje skam- 


9


10 

bėtų muzika, patinkanti ir jaunai 

auditorijai, nes keičiantis laikams 

keičiasi šlovinimo forma. Juk kadaise 

žmonės šlovino arfom ir lyrom, 

kartais vien balsu, vėliau vargonais... 

Šiandien mes šlovinam 

elektrinėm, bosinėm gitarom, būgnais, 

balsais, kuriuos pastiprina 

mikrofonai. Visa tai yra šiuolaikinis 

šlovinimas, kurio, mano nuomone, 

Katalikų bažnyčiai šiuo 

metu trūksta.“ 

Vienu metu internete buvo pasirodęs 

straipsnis, kuriame teigiama, 

jog Bažnyčioje per daug 

sekuliarizacijos. Aplinkui taip 

pat tenka išgirsti balsų, nepatenkintų 

pernelyg pasaulietiniu 

šlovinimu, esą tuomet bažnyčioje 

žmogus jaučiasi lyg koncerte. 

Ką apie tai manote? 


Milda: „Manau, jog visuomet 

yra, buvo ir bus žmonių, kuriems 

kažkas nepatinka. Tai yra normalu, 

mūsų skoniai, stiliai ir t. t. 

skirtingi. Ir tikrai galime vertinti 

meną iš moralinės pusės, tai dažnai 

darome ypač mes, krikščionys, 

nes mums svarbu, kokią žinią 

menas neša. Tačiau kai imame 

neigiamai vertinti tik stilių, nežiūrėdami 

į turinį, tai nėra gerai. 

Juk viskas yra Dievo, muzika yra 

Dievo dovana žmonėms! Tiktai 

mes, žmonės, naudojame dalykus 

blogiems arba geriems tikslams, 

juos teršiame arba skaistiname.“ 

Paulius: „Norėčiau paminėti 

liturgiją. Mes, kaip šlovintojų 

grupė, tikrai jaučiame didelį 

skirtumą tarp liturginių apeigų ir 

koncerto. Būgnais bažnyčioje grojame 

tik per didžiąsias šventes.“ 

Gintas: „Bažnyčia – sakrali 

erdvė. Šlovintojai privalo ją gerbti, 

taip pat, kaip ir atėjusius pasimelsti 

žmones, kunigus... Privalome 

atsižvelgti į tai, kad bažnyčią lanko 

skirtingo amžiaus, prie vienokių 

ar kitokių tradicijų pripratę 

ir jų besilaikantys žmonės. Taigi, 

mūsų muzika neturi būti per garsi, 

šokiruojanti ar agresyvi. Šv. Mišių 

metu skambanti šlovinimo muzika 

ir giesmės turi padėti žmogui 

melstis, medituoti, o ne blaškyti 

jo mintis. Pagarbą bažnyčiai išlaikyti 

yra labai svarbu, nepaisant to, 

kokiu instrumentu tu groji. Patys 

visuomet turime atminti ir siekti, 

kad žmonės į bažnyčią ateitų ne 

mūsų pasiklausyti, o atrasti Dievą. 

Tam mes, šlovintojai, esame tik 

priemonė.“ 

Onė: „Šlovinimo muzikoje 

labai svarbų vaidmenį atlieka kokybė. 

Neužtenka turėti talentą, 

būtina skirti laiko pasiruošimui 

ir repeticijoms. Privalome stengtis, 

kad mūsų atliekama muzika 

pakeltų, leistų bendruomenei įsijungti 

į šlovinimą, būtų maloni 

ausiai, kokybiška...“ 

Gintas: „Taip pat vienas svarbiausių 

mūsų uždavinių – nepaversti 

šv. Mišių koncertu. Tarp 

koncerto ir liturgijos yra tam tikri 

skirtumai, ir mes tikrai juos jaučiame.“ 

Papasakokite apie kitas savo 

grupės veiklas. 

Onė: „Šlovinimas kitur.“ 

(šypsosi) 

Milda: „Dažnai prisijungiame 

prie įvairių evangelizacijų, kuriose 

grojame, pasidaliname tuo, 

kuo gyvename.“ 

Gintas: „Taip, prieš porą metų 

teko groti Veliučionių socializacijos 

centre, dabar esame pakviesti 

pašlovinti į Vilniaus pataisos 

namus... Manau, jog tam tikrą 

evangelizacijos dvasią mes ten 

įnešame. Na ir, žinoma, ruošiamės 

krikščioniškos muzikos festivaliui 

„Sielos“, kuriame dalyvausime jau 

trečią kartą. Tai – festivalis, kuriame 

nėra jokios konkurencijos 

tarp grojančių kolektyvų ar atlikėjų, 

nes jo tikslas – pajusti Dievo 

Dvasią. Kas dar nėra jame dalyvavęs, 

būtinai turėtų, kadangi tai iš 

tikrųjų nepakartojamas renginys.“ 

Esate išleidę muzikos albumą 

„Šaukiuosi Tavęs“. Ar neplanuojate 

dar vieno? 

Milda: „Taip, tikrai planuojame, 

tik dar nežinome, kada pavyks 

tai padaryti. Norėtume jį 

suspėti išleisti iki vasaros...“ 

Paulius: „Kaip Dievas duos, 

taip ir bus.“ (šypsosi)

Norėčiau paliesti dar vieną 

temą – muziką, kurios klausosi 

šiandieninis jaunimas. Ką apie 

ją manote? Ar tai – masinės kultūros 

dalis ir ar tai yra naudinga? 

Gintas: „Manau, jog masinė 

kultūra visuomet buvo ir bus, tačiau 

turi būti ir atsvara jai. Bėda 

yra ta, jog šiais laikais žmonės, 

ypač jauni, pasiduoda šiai per 

masines informacijos priemones 

skleidžiamai „kultūrai“, kuriai 

suprasti nereikia jokių pastangų. 

Visiškai nekeliamas klausimas, ar 

tai apskritai yra kultūra, dažniausiai 

net tingima apie tai pagalvoti. 

Pigiai sukuriama, greitai parduodama, 

o suvartojus iš karto išmetama 

– tokia yra šiandieninė situacija. 

Prie masinės kultūros lengvai 

priprantama...“ 

Milda: „Blogai, kai žmonės 

neieško kitokios, alternatyvios 

kultūros. Manau, jog tam tikras 

mūsų grupės uždavinys ir yra sukurti 

tą alternatyvą. Juk kalbėti, 

kokia bloga toji masinė kultūra, 

gali kiekvienas, tačiau ar galim 

pasiūlyti, kuo ją pakeisti? Žmonės 

piktinasi lengvabūdiška, lėkšta ar 

nepadoraus turinio muzika, tačiau 

patys ją dainuoja, klausosi vakarėliuose, 

„tūsinasi“ jos klausyda- 

Šlovinimo grupė „Ichthus“:„Bažnyčioje turi skambėti šiuolaikinis šlovinimas“ 

mi... Paauglystėje gal ir nekyla 

klausimas, kodėl tokios muzikos 

aš klausausi, bet vėliau šį klausimą 

reiktų sau užduoti. Juk muzika 

maitiname savo sielą. Neseniai 

vienas mano draugas pasidalino 

savo patirtimi. Jis mėgo klausytis 

vienos lyriško balso dainininkės, 

į jos atliekamų dainų tekstus nelabai 

įsiklausydamas. Tačiau kai 

pabandė suprasti, apie ką dainuojama, 

jį blogąja prasme nustebino, 

kad ta muzika neša savotišką mirties 

žinią, skleidžia depresiją. Mes 

tiesiog privalome domėtis tuo, ką 

klausome. Kaip ir atėję į parduotuvę 

renkamės sveikesnį (ne vien 

skanesnį), geresnį produktą be E...“ 

Ta mirties žinia aplink yra nuolatos 

skleidžiama, ir dažnas 

jaunuolis jai pasiduoda. Aplink 

vyrauja gan slogi nuotaika, jauni 

žmonės emigruoja ir t. t... Ko 

Jūs galėtumėte palinkėti šių 

dienų jaunam žmogui? 

Onė: „Aš norėčiau palinkėti 

kurti ir mylėti.“ 

Paulius: „Linkiu atrasti santykį 

su Dievu, nes Jis yra visos 

kūrybos šaltinis. Tai yra pats geriausias 

dalykas, kurio galėčiau 

palinkėti...“ 

Milda: „Aš linkiu ieškoti, eiti 

nuolatos pirmyn, atrasti, pažinti... 

Eidami pirmyn, mes vis tiek kažką 

atrasim. Baisu tampa tuomet, kai 

žmonės nebeturi vilties ir jokio 

pagrindo po kojomis. Tačiau kai 

atrandi tą pagrindą Dieve, kuris 

niekuomet nekinta, ant Jo gali pastatyti 

gražų gyvenimo namą.“ 

Gintas: „Norėčiau palinkėti 

nebijoti būti kitokiems. Išsiugdyti 

tvirtą stuburą, kad atsispirtumėte 

masinei kultūrai, neigiamoms 

emocijoms, kurios paslėpta forma 

skleidžiamos per žiniasklaidą, 

pseudomeną ir pan. Visa tai yra 

netikra ir neturi absoliučiai jokios 

išliekamosios vertės, nes tai nėra 

iš Dievo. Noriu paraginti jaunus 

ir nejaunus žmones tam tvirtai 

priešintis, linkiu pamatyti šviesiąją 

gyvenimo pusę ir suvokti, jog ją 

galime pajusti tik su Dievo pagalba. 

Nebijokime Jo prašyti. Taip 

pat grupės vardu visiems skaitytojams 

ir klausytojams norėtume 

palinkėti džiaugsmingų ir prasmingų 

šv. Kalėdų.“ 

Dėkojame grupei „Ichthus“ 

už nuoširdų pasidalinimą. Tikiuosi, 

jog tai įkvėps jauną žmogų 

kilnesniems tikslams ir paskatins 

susimąstyti, kaip jis nori gyventi: 

ar pasiduoti masinei kultūrai, ar 

išlikti savimi..? 

Kalbino Adrė Zakrauskaitė 


11


12 

„Apaštalai“: 

šlovinimas – tai padėka už 

meilės dovaną žmogui 

Pradėkim nuo Jūsų šlovinimo 

grupės pavadinimo „Apaštalai“, 

skambus ir iškalbingas pavadinimas 

(kaip žinome iš Evangelijų, 

apaštalai sekė paskui Jėzų, 

keliavo kartu su juo, taip pat 

ir buvo paties Jėzaus išsiųsti 

skelbti Gerąją Naujieną, išvaryti 

demonus, gydyti žmones). Ką 

Jums reiškia šis pavadinimas? 

Ar šis žodis Jus įpareigoja? 

Marija Vyšniauskaitė. Žinoma 

įpareigoja, bet mes patys tokį 

pavadinimą ir pasirinkome, pirmiausia 

norėdami parodyti, kad 

mums svarbu šlovinimas ir Dievas, 

jog trokštame evangelizuoti 

ir skleisti Gerąją Naujieną bei 

jauniems žmonėms rodyti pavyzdį. 

Įsipareigojimas kyla iš mūsų 

pasirinkimo, tai mūsų misija. 


Mantas Joneikis. Taip jau 

išeina, kad ne pavadinimas mus 

įpareigoja, bet mes įsipareigojame 

pasivadindami. 

2009 metais krikščioniškosios 

muzikos festivalyje „Sielos“ 

buvote išrinkta geriausia metų 

grupe. Ar džiaugiatės šiuo apdovanojimu, 

apskritai ką Jums 

reiškia šis apdovanojimas? 

Mantas Joneikis. Iš tikrųjų 

apdovanojimai toks truputį 

juokingas dalykas, ypač krikščioniškoje 

muzikoje, nes juk jos 

esmė yra šlovinimas, o šlovinimo 

įvertinti negali. Tikriausiai įvertinimas 

– tai tiesiog simpatijos ir 

muzikos atžvilgiu tam tikros tendencijos, 

nes nėra ir negali būti 

įvertinimo, gerai ar blogai šlovi- 

nama, nes čia visiškai ne žmonių 

dalykas. Manau, žmonės vertina 

pagal tai, ar muzika patinka. Jeigu 

patinka muzika, kurią mes grojame, 

kurią deriname prie šlovinimo, 

prie žinios, labai džiaugiamės, 

nes tai reiškia, kad verta. Šlovinimas 

su tokia muzika, kurios niekas 

nevertina, tik atbaido žmones 

nuo paties šlovinimo, taigi čia gal 

kaip paskatinimas mums patiems. 

Esate talentingi, mokate groti 

įvairiais instrumentais, turite 

gerus balsus. Kodėl nusprendėte 

kurti šlovinimo grupę ir savo 

talentus nusprendėte išreikšti 

per šlovinimą, kodėl nesiveržėte 

į populiariąją sceną? 

Marija Vyšniauskaitė. Greičiausiai 

todėl, kad tai, kas sudaro

šlovinimo esmę, yra labai didelė 

dalis mūsų gyvenimo: ryšys su 

Dievu, tikėjimas... Labai norisi 

tuo dalytis su kitais, man tai didelis 

džiaugsmas, kad esame susibūrę, 

kad yra bendraminčių. Kai 

aš atėjau į Bernardinus (Vilniaus 

Bernardinų bažnyčią), galvojau, 

kad būsiu viena, bet sutikau čia 

tiek daug žmonių, o kai dar muzika 

sujungė, tai labai nuostabu.. 

Šarūnas Zdanavičius. Jeigu 

būtume popscenos atstovai arba 

šlagerių dainininkai, viskas būtų 

labiau orientuota tik į patį koncertavimą, 

būtų siekiama, kad 

tobulėtų forma, koncertai... O šlovinant 

tikslas visai kitas. Žinoma, 

stengiamės, padaryti viską kaskart 

vis geriau, bet pats variklis 

yra kitas. Tai skirta visų pirma 

Dievui, kad ir kaip Jį kas supranta. 

Mantas Joneikis. Sakyčiau, 

kad gal įvertinti patį procesą labiau 

negu tikslą yra būtent popgrupės 

reikalas. O šlovinimas 

nėra kažkoks tikslas, nes tu visų 

pirma groji ne žmonėms, o Dievui. 

„Apaštalai“: šlovinimas – tai padėka už meilės dovaną žmogui 

Todėl čia kur kas svarbesnis ne 

kažkoks konkretus tikslas (geriau 

pasirodyti ar groti), bet pats veikimas, 

pats procesas, kuris iš tikrųjų 

labai sunkiai apčiuopiamas. Kaip 

ir Dievas, kuris juk iš tiesų yra neapčiuopiamas 

kitas pasaulis, kitas 

suvokimas, kurio negali suvokti 

Esate studentai ir moksleiviai, 

kokių reakcijų sulaukiate iš aplinkinių 

(klasės, studijų draugų, 

namiškių, aplinkinių) kai 

pasakot, kad šlovinate Dievą, ar 

nesusiduriate su pašaipomis ar 

užgauliojimais? 

Šarūnas Joneikis. Mane 

mokykloje dažnai vadina Jėzaus 

fanatiku, bet kažkaip neišgyvenu 

dėl to. Man tai visai jėga. Turiu tokių 

draugų, kurie į krikščionybę, 

religiją keistai žiūri, bet kadangi 

tai labai geri mano bičiuliai, ir jie 

patys paskui pradeda galvoti: jei 

mano tikėjimas toks tvirtas, gal 

čia ir tiesa. 

Viskas per meilę atsiranda, ir viskas yra 

Meilė. Niekas negimsta be meilės, 

ir žmogus negali nieko padaryti be meilės, 

nes jis labai pavargsta ir supyksta, 

kai daro be meilės. 

Pavyzdžiui, kažkada per pamoką 

reikėjo mane apibūdinti, tai 

vienas klasės draugas pasakė, jog 

jam labai patinka, kad laikausi 

savo tikėjimo, kad esu nuoseklus 

„Jėzaus fanatikas“. Na, aišku, būna 

visko, pavyzdžiui, kai kartą grojom, 

kaip ten mums sakė? 


13


14 

Viskas per meilę atsiranda, ir viskas yra 

Meilė. Niekas negimsta be meilės, 

ir žmogus negali nieko padaryti be meilės, 

nes jis labai pavargsta ir supyksta, 

kai daro be meilės. 

Mantas Joneikis. „Su Dievu, 

bedieviai.“ 

Grįžtant prie buvusio klausimo, 

reikėtų pasakyti, kad tokios 

pat sudėties, tik be merginų mes 

grojame ir klubuose. Labai įdomu, 

kaip dera šie du dalykai, kai 

tu lyg pasiimi proceso džiaugsmą 

ir patį šlovinimą kitoje muzikoje. 

Liturginis šlovinimas turi kanoną, 

žodžius. Tačiau juk Evangelijos 

palyginime apie talentus nėra 

aiškiai nustatytas talentas, kad 

turi tik bažnyčioje groti, jeigu tiki, 

kad Dievas davė tau talentų, tai jis 


tau davė viskam. Mes tikime, kad 

tas mūsų kitoks grojimas ne tik 

bažnyčioje irgi yra šlovinimas ir 

liudijimas. Pavyzdžiui, Šaras vakar 

per koncertą pasakė, kadangi 

esame krikščionys, tai skiriame 

dainą Dievui. Per Fizikų dienas 

pagrojome „My Jesus“. Žinoma, 

būna visokių reakcijų, bet manau 

vis tiek kas nors pagalvoja: žiūrėk, 

krikščionys ir kažką pagroja, o ne 

tik būna atsietai nuo kitų, tik savo 

grupėje užsidarę. 

Gabrielė Tamutytė. Aplinkui 

labai daug stereotipų. Vyrauja 

manymas, kad jeigu muzika krikščioniška, 

tai čia bus tik raudos, 

tik verkšlenimai arba su gitarėle 

papypsėjimų. Žinoma, yra buvę 

pora įkandimų, bet, sakyčiau, jie 

tik sustiprina. Iš pradžių gal buvo 

nedrąsu sakyti, jog esu krikščioniškos 

muzikos vokalistė, kad 

bažnyčioje grojame, koncertuose, 

bet kai koncertų metu liudiji, daliniesi, 

atsiranda drąsos, pasitikėjimo, 

ir tada jau visi kurso draugai, 

su kuriais artimiau bendrauji, tai 

irgi žino. Tada jie pripranta po 

truputėlį, kad tu normalus žmogus, 

su tavimi galima normaliai 

bendrauti, bet tu tiesiog krikščionis, 

o krikščionybė nėra taip blogai, 

Dievas nėra taip blogai, gal ir 

giesmė visai graži šita ir pan. 

Mantas Joneikis. Na, iš esmės 

nėra taip, kad eini gatve ir 

šauki, jog aš groju šlovinimo grupėje. 

Net ir draugams kartais sakau, 

jog groju bažnyčioje, bet ne-

sakau, kad per Mišias. Kuo labiau 

žmogų pažįsti, tuo labiau gali jam 

atsiverti ir kartais taip prisisaugai, 

kad neišgąsdintum. 

Šarūnas Zdanavičius. Čia 

reikia taip po truputi „skandinti“... 

Gabrielė Tamutytė. Smagu 

būna, kai kartais prasitari, tada 

paaiškėja, kad tas žmogus kažką 

kitur daro krikščioniško, tada 

savi tampame. 

Ar matote, apčiuopiate šios misijos, 

šio apaštalavimo vaisius? 

Mantas Joneikis. Man tai 

pagrindinis vaisius, kad pats atrandu 

pilnatvę, kitus žmones, tai 

veikia, jeigu tu pats esi pilnas, 

tuomet gali dalytis, nes apaštalavimas 

visų pirma yra pačiam sau. 

Kiti galbūt dažnai negirdi, nesusimąsto, 

bet tu pats vis giliniesi, ir 

kai džiaugiesi, tuomet ir perduodi 

džiaugsmą kitam. Aš manau, kad 

labiausiai vaisius matau savyje. 

Šarūnas Zdanavičius. Taip, 

iš dalies dėl savęs, juk nedarytum 

to, kas nepatinka. Jeigu, pavyzdžiui, 

kam nors atrodo, kad vienuolis 

tiesiog save kankina, bet 

juk jis dėl savęs tai daro. Dažniausiai 

tarp žmonių ir atlikėjų ryšys 

pats susiformuoja, visi iškrenta 

iš kasdienybės ritmo. Mane palietė, 

kai mes šlovinome „Carito“ 

nakvynės namuose, kai ateina 

benamiai, tai jie kiekvienas ateina 

su tokiu svoriu, ir tas ryšys nuo 

neigiamo polio greit pereina į teigiamą, 

nukrenta etiketės, susiformuoja 

bendras ryšys, kurio negali 

apčiuopti, bet jis yra labai aiškiai 

juntamas. Ir tampa taip akivaizdu, 

kad šlovinimas yra viena iš formų 

kurti bendrystę ir ryšį, kitam padėti. 

Kaip koks savanoriškas darbas 

ar dar kas nors. 

„Apaštalai“: šlovinimas – tai padėka už meilės dovaną žmogui 

Gabrielė Tamutytė. Neseniai 

man pasakė, kad mūsų grupė 

yra kaip kokia evangelizacinė 

priemonė, jaunimui priimtina tai, 

ką darom. 

Kodėl yra svarbu šlovinti Dievą, 

juk Dievas nuo mūsų šlovinimo 

neįgyja didesnės garbės, Jis ir 

taip jau yra visas gėris, aukščiausiasis 

gėris? 

Gabrielė Tamutytė. Šlovintojas 

yra vedlys, kuris padeda 

kitiems šlovinti ir pats šlovina. 

Marija Vyšniauskaitė. Tu dėkoji 

Dievui. Aš suprantu, kad jam 

nereikia didesnės šlovės, jam atiduodi 

visus talentus, kuriuos jis 

tau davė. Šlovinimas iš dalies yra 

nuolatinis dėkojimas, gėrėjimasis 

juo. 


15


16 

Šarūnas Zdanavičius. Šlovinimas 

– tai viena padėkos formų, 

nes žmogus pamiršta padėkoti, 

kai jis ką nors pasiekia, kai jam pasiseka, 

tai jis nebedėkoja, aš pats 

pastebėjau, kad taip darau. 

Vienoje iš savo giesmių giedate 

Evangelisto Jono ištartus žodžius 

–„Dievas yra Meilė“. Kaip 

kiekvienas atradote, atpažinote 

Dievą, kaip meilę? 

Šarūnas Zdanavičius. Taigi 

viskas per meilę atsiranda, ir viskas 

yra Meilė. Niekas negimsta 

be meilės, ir žmogus negali nieko 

padaryti be meilės, nes jis labai 

pavargsta ir supyksta, kai daro be 

meilės. 

Marija Vyšniauskaitė. Kai 

pradėjau tikėti, tuo momentu galbūt 

Dievas tokį planą turėjo, kad 

pajausčiau kažką labai stipraus, 

sureaguočiau, tai tada aš ir pajutau 

Jo meilę. Tai įvyko per užtarimo 

maldą. 

Mantas Joneikis. Dievą, kaip 

savotišką abstrakciją, mums labai 

sunku suvokti ir apčiuopti. Meilę, 

kaip jausmą, suvokti gal truputį 

lengviau. Bet irgi tik truputį, nes 

tai irgi labai sunku. Aš negaliu 

pasakyti, kad dabar jau supratau, 

jog Dievas yra meilė, ir dabar dėl 

to giedame, grojame šią giesmę. 

Ne. Mėgini kasdien pajusti, jog 

gyvenimas yra dovana iš meilės. 

Kartais suima toks liūdesys, pagalvoji, 

kam čia viskas, kaip čia 

kvaila, kokia čia prasmė, o paskui 

pažiūri kitu aspektu ir pradedi 

juoktis iš savęs. Reikia mėginti 

pagauti džiaugsmą, dėkoti už tai, 

ką gauname šiame gyvenime, nes 

tikiu, kad gyvenimas yra meilės 

dovana žmogui. 

Šarūnas Joneikis. Nežinau, 


kada supratau, kad Dievas yra 

meilė. Šeimos istorija, asmeninis 

gyvenimas. Pradžioje net nesupranti, 

kas yra Dievas, bet kažkaip 

žinai, jog tai, kas susiję su tikėjimu, 

yra gera. Mūsų tėtis buvo alkoholikas, 

kai jis sako, kad jis išbrido 

iš to tik su Dievo pagalba, būdamas 

tarp žmonių, kurie tiki, jis 

tikriausiai ir atrado meilę. Tokiais 

momentais pamatai, kaip visiškai 

pasikeitė žmogus, ir pagalvoji, jog 

su labai dideliu gėriu, su žmonių 

pagalba jis keičiasi. Nustojo gerti, 

daro mums gera, mus myli. 

Pajusti Dievo meilę man labai 

sunku, prie manęs dar Dievas taip 

nėra prisilietęs, kad aš pasakyčiau, 

va čia Dievo meilė, bet iš tikrųjų 

aš tai matau per mano tėvus. 

Mamą, kurį labai myli mūsų tėtį 

ir jo nepaliko net sunkiausiomis 

aplinkybėmis, galvoji, kad va čia 

tikrai yra meilė beveik kaip Dievo 

meilė, kuri už viską atleidžia. 

Šarūnas Zdanavičius. Ir 

šiaip, kai pagalvoji, tai ar ilgai gali 

veikti be meilės, kad ir ką darytum, 

vis tiek nieko nėra be meilės, 

net bendravimo. Man pačiam kartais 

tenka prižiūrėti problemišką 

vaiką, ir kartais būna su juo sunku, 

bet jeigu su polėkiu bendrauji, 

tada atsiranda ryšys ir tampa 

visiškai nesvarbu, ar mūsų daug, 

ar tik dviese, tiesiog bendrumo 

ryšys... 

Gabrielė Tamutytė. Taigi 

apibendrinant, Dievas kaip meilė 

mus reiškiasi per žmones. 

Kalbino Danguolė Kuliavaitė

Gruodžio ketvirtą dieną, prasidėjus 

adventui, su Pranciškoniškuoju 

jaunimu jau trečią kartą 

išsiruošėme keliauti į Kauno nepilnamečių 

koloniją. Norėjome 

ten nuvežti ankstyvų kalėdinių 

dovanų – Tikėjimo, Vilties ir Meilės. 

Keletą kartų susitikę, intensyviai 

repetavome programą. Paruošėme 

du neilgus vaidinimus, 

kiekvienam vaikinui asmeniškai 

padarėme po laiškelį su įkvepiančiais 

linkėjimais ar istorija. Esame 

paprasti studentai ir moksleiviai, 

neturintys ypatingų dramos įgūdžių, 

bet, kaip ir visus kartus, tikėjome, 

kad paprastumas ir nuoširdumas 

prabyla neprasčiau už 

profesionalią programą. 

Atvykusių į koloniją mūsų 

laukė keturiasdešimties vaikinų 

grupė. Išsitraukėme instrumentus, 

trumpai parepetavome ir 

pradėjome programą. Brolis pranciškonas 

Alvydas Virbalis OFM 

skaitė vaikinams „Sūnaus palaidūno“ 

istoriją ir kalbėjo apie susitaikinimą 

su Dievu ir tikrąją lais- 

vę. Viešpats leidžia žmogui elgtis, 

kaip jis nori, Tėvas leido sūnui 

išeiti, tačiau iš tiesų laimingas jis 

tapo tik grįžęs į namus. Jei žmogus 

atsiskiria nuo Dievo, jis ima 

vergauti savo kūnui ir nuodėmei. 

Ir gyvendami laisvėje galime būti 

įvairių priklausomybių, godumo 

pinigams kaliniai, kankintis nesugebant 

jų nugalėti, nes tikrosios 

grotos - žmogaus viduje. Atėjęs 

į pasaulį, Dievas atpirko ir išlaisvino 

žmones nuo blogio valdžios. 

Jis atvėrė duris į laivę, kurios buvo 

užrakintos, tačiau paliko žmogui 

teisę pasirinkti, ar jis išeis pro duris, 

ar liks kalėti. 

Pirmasis vaidinimas kalbėjo 

apie Jėzaus meilę ir Jo nuolatinį 

buvimą šalia kiekvieno iš mūsų. 

Antrame – du motinos įsčiose 

esantys kūdikiai diskutavo, ar 

egzistuoja gyvenimas po gimimo. 

Jų diskusiją pabaigėme daug pasakančiu 

anekdotu: „Mokytoja per 

pamoką aiškina mokiniams: žiūrėkite, 

už lango auga žolė, medžiai, 

skraido paukščiai, mes juos matome? 

Matome. O Dievą ar ma- 

Tikrosios grotos – žmogaus viduje 

Tikrosios 

grotos – 

žmogaus 

viduje 

tome? Ne. Vadinasi, Dievo nėra. 

Petriukas pakelia ranką ir sako: 

pažiūrėkime, klasėje yra lenta, 

prie jos stovi mokytoja. Mes ją 

matome? Matome. Bet mokytojos 

smegenų mes nematome, vadinasi, 

ji smegenų ir neturi“. 

Programos pabaigoje savo tikėjimo 

patirtimi dalijosi pranciškoniškojo 

jaunimo narys Adomas 

Kačiušis. Jis pasakojo paradoksą, 

kaip sulaužytos kojos padėjo jam 

pradėti eiti tikėjimo keliu. Vaikinai, 

stebėję renginį, priėmė mus 

šiltai, pasakojo apie savo kasdienybę, 

aprodė išpuoštus kambarius. 

Po susitikimo laimingi buvo 

visi – ir kaliniai, ir mes patys, ir 

darbuotojai. 

Šitaip savo kukliomis pastangomis 

bandėme nutiesti Viešpačiui 

kelią į paklydusių, bet visada 

turinčių galimybę sugrįžti, vaikinų 

širdis. Šią misiją įvykdyti 

galėjome dėl programos „Veiklus 

jaunimas“ paramos, nes įgyvendiname 

projektą „Visuomenės žaizdos 

– mano rūpestis“. 

Bernardinų jaunimo centro komanda 


17


18 

Apie 

teatrą, 

klajūnus 

ir laiką 

Ramunė Balčiūnaitė ir Eglė Mykolaitytė 

Bažnyčioje neįprastu metu sujudimas. Tuoj prasidės spektaklis. Suoluose priešais ryškiai apšviestą kol kas tuščią 

sceną šurmuliuoja kažkurio Lietuvos miesto ar miestelio, po tarybos posėdžio ar bulviakasio į spektaklį atėję žiūrovai. 

Jie nežino, kad visai šalia dar nepasirodę artistai dabar sustoję į glaudų ratelį meldžiasi. Ir kad tie artistai viso 

labo sceninės patirties neturintys studentai, dar visai vaikai, užsimoję įgyvendinti utopinę svajonę suburti jaunimo 

teatrą ir kalbėti žmonėms tokiomis sudėtingomis dvasinio gyvenimo temomis, kokių veikiausiai nesiimtų joks 

profesionalus teatras. Ir dar kurti spektaklį pagal romaną. Kažkoks pokštas. Ir nesąmonė. 

Po ženklo pradėti po sceną pasklidus aktoriams žiūrovai nuščiūva ir ima klausytis reginio kalbinamų savo sielų. 

Kai kurie junta pasipriešinimą tam, ką mato, ir visa tai vertina kritiškai. Vienas kitas atsistoja ir išeina. Kitiems 

spektaklis patinka, o keliems kuriamas pasakojimas net iššaukia ašaras. Pirmoje eilėje sėdinti režisierė gręžiojasi 

atgal nesuprasdama, kodėl verkiančių daugėja – juk spektaklis toks šviesus ir džiaugsmingas. 

Laiko pojūtis nei vienam negali pasakyti, kuri dabar valanda. Spektaklio metu valandos nebeegzistuoja – tą gerai 

žino aktoriai, nepajutę, kaip jau visi kartu stovi scenoje ir lenkiasi žiūrovams. Svarsto – pavyko ar nepavyko, dairosi 

sutrikę, užklupti palaimos ir įsitvėrę vienas kito. Jų teatras neturi nei etatų, nei planų ir visai gali būti, kad šis 

spektaklis jau paskutinis. Keista, ta nežinios akimirka jų visiškai negąsdina, bet teikia laisvės džiaugtis dabartimi 

ir tekusia malone. 

Jie atrodo tokie laimingi. Po spektaklio tai pastebėjęs kuris nors žiūrovas širdyje nusišypso. „Pavyko“ – sako jo 

šypsena. 

2010 m. gruodis Nr. 4

Bernardinų jaunimo teatro studija 

susikūrė 2007 metais. Susibūrė 

keli skirtingų patirčių jauni 

žmonės – pirmo kurso studentai. 

Nikos Kazantzakio knyga „Dievo 

neturtėlis“ įkvėpė Vaidą, vieną iš 

teatro narių, suburti savo draugus 

ir draugų draugus. Pamenu, pasiūliau 

Ramunei ateiti į kūrybos 

virtuvę. Aš ją net menkai pažinojau 

– su ja mokiausi uiversitete. 

Sakau – na čia mes esam susirinkę 

tokie draugai Bernardinuose, galvojam 

kurti spektaklį pagal vieną 

knygą. Net neužsiminiau, kad 

ta knyga, lengvai tariant, krikščioniška! 

Taip netikėtai po truputį 

susispietėme po Bernardinų 

skliautais. Mums sutiko pagelbėti 

Nijolė, Vaido mama, operos solistė, 

ir Gailės mama Danguolė, režisierė. 

Spektaklį „Dievo neturtėlis“ 

rodėme kelis kartus Bernardinuose, 

per dvi Kultūros naktis, 

ir Pranciškaus tranzito šventės 

metu. Taip pat vaidinom keliose 

kitose Lietuvos vietose – Kretingoje, 

Širvintose, Vajasiškio kaime. 

Neįtikėtinai gera rodyti spektaklį 

ten, kur retai kas atvažiuoja kažką 

parodyti. Labai smagu netikėtai 

užklupti žmones vidury darbymečio 

ir pasiūlyti ateiti į bažnyčią 

paklausyti vienos istorijos. 

Po „Dievo neturtėlio“ netikėtai 

susibūrėme naujam projektui. 

Pranciškaus tranzito šventei kartu 

su šlovinimo grupe „Apaštalai“ 

paruošėme spektaklio eskizą 

„Nuodėmklausys“. Gailės mama 

ir pagrindinė teatro režisierė 

Danguolė pasiūlė paimti ištrauką 

ir H.Hesės knygos „Stiklo karoliukų 

žaidimas“. Tai meditacinio 

pobūdžio istorija apie du nuodėmklausius 

ankstyvuoju krikščionybės 

laikotarpiu, istorija apie 

du atsiskyrėlius, kurie, būdami labai 

skirtingo būdo, abu dirbo kaip 

Dievo vietininkai žemėje, skirtingais 

būdais padėdavo žmonėms 

artėti prie Dievo. Jie prisiimdavo 

labai sunkią naštą – klausydavo 

praeivių, klajūnų išpažinčių. Tai 

kartu ir dviejų skirtingų žmonių 

draugystės istorija. Nuvežėme 

spektaklį parodyti Anykščių 

miestui. 

Mes buvom labai drąsūs, kai 

dabar pagalvoju. Nėrėm į nežinomus 

vandenis nuogi, be jokių 

žinių, technikos, tiesą sakant išvis 

nieko bendra su teatru neturėdami. 

Kaip smagu imtis kažko neturint 

jokio pagrindo! Esi be galo 

laisvas. Remiesi tik Dievo malone. 

Mes tiesiog tikėjom, kad galim 

kažką padovanoti žmonėms. Ir 

džiūgavom, nes buvom sunkiai 

nusakomoje bendrystėje. Dabar 

jau galiu pasakyti, kad nesam tik 

paprasti draugai. Niekas neištrins 

iš sielos atminimo, ką reiškia būti 

vieniu scenoje, kai visus jungia 

viena, Dievo meilės, mintis. 

Šis mėgėjiškas teatras, manau, 

paliko kiekvienam teatro nariui 

neišdildomą įspaudą. Aš anuomet 

net nebuvau pagalvojusi, kad galima 

kurti religinės minties teatrą. 

Na, nedaug esu mačiusi religinio 

meno, bet sakoma, kad dažnai religija 

menui trukdo. Galbūt. Ko 

gero labiausiai erzina pamokymai, 

kai stengiamasi kažką įteigti. Bet 

mes nesusikūrėm ir nekuriam 

kažko tam, kad „paaiškinti“ žmonėms, 

neapsimetam daugiau žinančiais, 

nes patys esam tik vaikai, 

studenčiokai, tai ką mes galim 

papasakoti bažnyčios žmonėms ir 

pasauliečiams? 

Tačiau galim atiduoti save 

Dievui ir žiūrovui. Ir papasakoti 

istoriją – taip, kaip mes ją supratom 

ir kaip padeda suprasti broliai 

pranciškonai. 

Šią dieną esam jau ketvirtakursiai. 

Teatro veikloje dabar – 

pertrauka. Tačiau nuolat viduje 

veržiasi noras toliau veikti. Galbūt 

nebe visi eisim ta linkme, bet tikiu, 

kad jei reikės, vėl atsiras žmonių, 

kurie norės kažką panašaus veikti. 

P.S .Beje, apie Bernardinų skliautus. Repeticijos iki vėlyvo vakaro maldos namuose – kažkas nenusakomo. Siunti 

garsą į skliautus ir jie tau atsako. Metų metais stiprintas, įkvepiantis bažnyčios tūris išaugina ir pakelia. Baimė ir 

pakilumas apima kūną, kai žengi senu grindiniu prieš spektaklį, grindiniu, kuriuo vaikščiojo šventi žmonės ir klajūnai, 

trokštantys išpažinti savo gyvenimo klaidas. 


Apie teatrą,klajūnus ir laiką 

19


20 

„Tautos ateis prie 

tavosios šviesos ir 

karaliai prie tavojo 

spindesio“ (Iz 60, 3) 

Nežinau, ar daugelis, o gal būsiu 

ir išimtis iš visų keliavusių piligrimų, 

bet į Šventąją Žemę važiavau 

daugiau pamatyti nei kad patirti. 

Žinojau, kad stiprių tikėjimo 

potyrių gali išgyventi ir savoje 

žemelėje ar net savo mažame 

maldos kambarėlyje, bet kažkur 

giliau vis tiek kirbėjo svajonė, kad 

pamačius Šv. Žemę, įkvėpus jos 

oro, išvydus žydrą dangų, kartu 

žinant, kad prieš 2000 metus čia 

savo šventą pėdą dėjo pats Dievo 

Sūnus – Jėzus, širdis šoktels 

iš džiaugsmo, o dvasia atsigaus iš 

kasdienės rutinos. 

Izraelis mus pasitiko spalio 

viduryje neįprasta šiluma, supažindino 

su čia besiglaudžiančia 


daugybe tautų ir religijų. Vienos 

stebino savo tvarka ir preciziškumu, 

kitur norėjos užmerkti akis 

nuo šiukšlių gausos ir neįprasto 

įkyrumo. Taip, Izraelio įvairovė 

žavi, bet kartu tai sukelia daugybę 

problemų: etninių, religinių, kultūrinių... 

Kelionė buvo tarsi padalinta 

į dvi dalis – dvasinę ir pažintinę. 

Nesudėjus šių dviejų puselių, 

kažko tikrai būtų labai trūkę ir 

negalėtum pavadinti šios kelionės 

įstabia. Pradėjus keliauti nuo Nazareto 

miestelio, aplankant Kaną, 

Tabhą, Kafarnaumą, Taboro 

kalną, svarbiausiu dienos įvykiu 

tapdavo Eucharistija, švenčiama 

vienoje iš šių vietų. Per šv. Mišias 

norėdavosi, kad laikas tiesiog sustotų, 

kad galėtum giliai giliai 

įkvėpti tos šventos akimirkos ir 

visa būtimi pajausti šio momento 

buvimą savyje, nes negalėdavai 

patikėti, jog esi vienas iš tų laimingųjų 

mažutėlių, galinčių klausytis 

8 palaiminimų ant Palaiminimo 

kalno, kur Jėzus juos išsakė, 

dalintis padauginto vyno džiaugsmu 

nedidelėje Kanos bažnytėlėje, 

norėti pasistatyti su šv. Petru ir šv. 

Jonu palapinę Taboro kalno papėdėje, 

lenkti galvą, kai pilamas Jordano 

vanduo, atnaujinant krikšto 

pažadus, persijuosti drabužius ir 

šokti į Tiberiados ežerą... 

Grįžusi po dienos, pavalgiusi 

arabų viešbutėlyje, keliaudavau

link pagrindinės Nazareto bazilikos, 

kurioje angelas Gabrielius 

apsireiškė Mergelei Marijai – yra 

išlikusi mūsų dangiškosios Motinos 

kambarėlio grota. Po visos 

dienos vaizdų tai būdavo dovanotas 

laikas apmąstyti tai, ką per ją 

matei ir patyrei. Mergelės Marijos 

prieš 2000 metų ištartas „fiat“ 

buvo gera proga patyrinėti savo 

pačios širdies nuolankumą Viešpaties 

valiai. 

Antroji kelionės dalis prasidėjo 

pervažiavus Palestinos sieną 

ir atvykus į Betliejų. Kaip ir anais 

laikais, ši Judo žemė kenčia nuo 

tautinių nesutarimų – vietinių 

žmonių veiduose įrašytas susirūpinimas 

ir netikrumas dėl ateities. 

Vakarais, kai visos Betliejaus bazilikos 

ir bažnyčios būdavo užrakintos, 

o jas rakindavo kažkaip labai 

jau anksti, keliaudavome pažindintis 

su vietiniais palestiniečiais 

ir išklausyti jų vargų dėl vykdomos 

Izraelio politikos jų atžvilgiu. 

Iš arčiau pamačius geto politiką, 

sunku patikėti, kad visa tai vyksta 

„Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai prie tavojo spindesio“ (Iz 60, 3) 

čia ir dabar, tačiau didžiųjų politikų 

galvos tikriausiai užimtos kitais 

reikalais. Negali ir jų kaltinti, 

nes pačiai skaitant apie šias politines 

problemas tik laikraštyje, visa 

tai atrodo be galo toli nuo tavųjų 

reikalų, ir tik pamačiusi 18 metrų 

aukščio betono sieną supranti, 

kad problema gali būti išspręsta 

tik tuomet, kai pūstels stiprus Šv. 

Dvasios vėjas ir žmonių širdyse 

sukris betono sienos, slepiančios 

tautinę neapykantą. 

Visos kelionės metu lauktasis 

miestas – Jeruzalė. Galėjau 

ją pamatyti nuo tos pačios – Dominus 

Flevit vietos, kur Viešpats 

žiūrėdamas į šį miestą verkė. Tąkart 

nesinorėjo verkti, nes buvo 

per daug pirmą kartą pažvelgti į 

miestą, kuris minimas Senajame 

Testamente: „Tautos ateis prie 

tavosios šviesos ir karaliai prie 

tavojo spindesio...“ (Iz 60, 3), kuriame 

Viešpats buvo nužudytas ir 

prisikėlė, kuris vėliau mindžiotas 

ir nukariautas kitatikių, kelis kartus 

griautas ir atstatytas... Aplan- 

kiusi Tautų baziliką, Getsemanę, 

vėliau, kaip ir daugelis, stovėjau 

mažatikių eilėje Kristaus Kapo 

bazilikoje, tarp pirštų leisdama 

rožinio karoliukus, kol priėjo 

mano eilė įsitikinti, kad JIS prisikėlė... 

Vėliau Via Dolorosa, stengiantis 

sukaupti visas mintis ir 

bent širdimi išgyventi Viešpaties 

kančią, kai aplinkui įkyriai šūkčioja 

arabai, siūlantys savo prekes, 

įvairiausi kvapai ir vaizdai traukia 

link savęs, kaip ir tikrame pasaulyje 

– apipila žmogų pasiūlymais, 

kad tik širdis nesusimąstytų apie 

skausmą ir kančią... 

Piligrimystė baigėsi ir praeis 

daug laiko, o nuotraukos iš Šventosios 

Žemės bus vis peržiūrimos 

gal kokį dešimtąjį kartą, ir visiems 

galėsiu patvirtinti, jog ne veltui 

Jeruzalė ir visos Dievo Sūnaus 

išvaikščiotos vietos gali būti aprašytos 

kaip pranašo Izaijo: „Nors 

žemę štai sutemos gaubia ir tautas 

tamsybės dengia, bet virš tavęs 

Viešpats šviečia, virš tavęs jo šlovė 

apsireiškia“ (Iz 60,2). 


PiligRimaitė 

21


22 

Ką galėčiau 

jam papasakoti 

Vienas žmogus manęs paprašė 

parašyti apie kelionę nuo Lurdo 

Prancūzijoje iki Fatimos Portugalijoje. 

Tai apie 1500 km, kuriuos 

mūsų grupė nužygiavo 

per 2 mėnesius ir 25 dienas. Jam, 

kaip ir visiems kitiems, parašysiu, 

kad kelionė buvo labai sunki, 

tačiau labai nuostabi. Dar iki šiol 

prisimenu nuo +40 ºC laipsnių 

žliaugiantį prakaitą, įmirkusias 

nugaras ir pečius, prisimenu kūnus, 

keliančius save į viršų, stumiančius 

tiesiai ir žemyn Pirėnų 

kalnais – apie 400 km mūsų kelyje 

rikiavosi kalnai. Grįžęs iš šios 

kelionės, visiems sakydavau, kad 

šį kelią nuėjau su Dievo pagalba, 

sąmoningai nutylėdamas, kad jis 

reikalavo ir didžiulių mano valios 

pastangų. Šiuo metu manau, kad 


nereikėtų to nutylėti, nes krikščionys 

neretai galvoja, kad, tikint 

Dievu, Jis viską už žmogų padaro. 

Ne! Ir būnant krikščionimi, ir būnant 

kitos religijos (budizmo, hinduizmo, 

islamo, mokslo pažangos 

ar dar ko) išpažinėju, ir būnant 

laisvamaniu, reikia dirbti, jei nori 

visapusiškai bręsti, augti, tobulėti. 

Tiesiog žmogaus darbas su Dievu 

yra visai kita patirtis nei darbas 

be troškimo pajusti šalia esančią 

Apvaizdą. 

Apvaizdos lydimi mes iš 

tikrųjų dirbome šioje ilgoje bei 

nuostabioje, kai kurių žmonių 

akimis, beprotybėje: meldėmės 

kartu ir atskirai už vienas kitą, 

už žmones čia, Lietuvoje, už kelyje 

sutiktuosius, dėkojome už 

pastarųjų paramą. Man atrodo, 

kad maldos darbas yra kone pats 

krikščioniškiausias darbas, nes 

žmogui jo didelis poveikis yra 

nematomas. 

Ką dar galėčiau parašyti tam 

žmogui, kuris manęs paprašė papasakoti 

apie šią kelionę? Jam 

parašysiu, kad mūsų kelionė labiau 

buvo ne išorinė, o vidinė, dvasios 

kelionė. Nepažersiu jam to, 

kad šis mūsų žygdarbis su Dievo 

pagalba buvo tik vizija, tam tikras 

tik mūsų galvose vykęs įtempto 

siužeto veiksmas, vaizduotės 

produktas, nes tai nebūtų tiesa. 

Keliavom mes, keliavo ne tik 

mūsų dvasia, bet ir kūnas. 

Tik, tarp mūsų šnekant, jums 

prisipažinsiu, kad nemaža dalis 

įspūdžių apie šią kelionę jau 

pasimiršo. Tačiau ką dar galėčiau

papasakoti tam žmogui, kuris 

manęs paprašė tai padaryti? Galvoju, 

kad netuščiažodžiaudamas 

jam tiesiog parašysiu, kad per 

šią kelionę pramokau į save, kitą 

žmogų ir į Dievą žvelgti ne į tokius, 

kokius norėčiau matyti, o į tokius, 

kokie esam, supratau, kad Dievulis 

yra vienintelis asmuo, kuris mus 

realiai myli besąlygiškai ir tobulai 

(Jo meilė nepalyginamai pranoksta 

nuoširdžią bei rūpestingą motinos 

meilę, nes motina, kaip ir mes 

visi, – netobulas žmogus). Kaip 

manote, ar jam galėčiau parašyti 

dar šitai: ,,Aš nesu naivus, puikiai 

suprantu, kad Dievo buvimo 

įrodyti negaliu, tačiau aš juo vis 

tiek tikiu“? Kun. Julius Sasnauskas 

pasakytų, kad neprivalome 

būti Dievo advokatais, kuo esame 

įpratę būti. Manyčiau, kad kartais 

tiesiog užtenka justi šalia esančią 

Jo Apvaizdą bei šiltą švelnumo 

šniokštimą, gyventi tuo, kuo tiki, 

ir neužsisklęsti. Nes Didžiajam 

Teisėjui advokato nereikia. 

Be to, tam žmogui duočiau 

paskaityti porą tekstų, kuriuos 

parašiau traukdamas keliu. 

Pirmąjį tekstą ,,patyriau“ Portugalijos 

atokaitoje. 

Apie molėtą sielos nugarą 

Kelyje į O‘Cebreiro sustojome 

prie gaivaus kalnų upelio 

miškingam pavėsy. Į labai šaltą, 

bet gaivų vandenį įlindau visu 

kūnu. Po staigaus įlindimo ir 

išbridimo atsiguliau ant molėtos 

žemės nugara – iš pradžių 

nepastebėjau, kad jinai molėta. 

Atsistojau ir R. man sušuko: ,,Ei, 

tavo nugara molėta!” Molio ant 

savo sielos nugaros dažnai nematome, 

nes neretai juo išsitepame 

patys nepastebėdami ir mažai 

pastebimoje vietoje. Todėl ir 

reikalingi mes vienas kitam. 

Kiekvienas geriau matome vienas 

kito sielos molį. Todėl ir reikalingi 

mes vienas kitam. Dažniausiai ant 

kitų matome būtent tai, kas yra 

ant mūsų. Todėl ir reikalingi mes 

vienas kitam. 

–––––––––– 

Už antrąjį tekstą norėčiau 

padėkoti Pranciškui Asyžiečiui. 

Tekste minimas Candanchu 

miestelis prie Ispanijos sienos. 

Vasarą tai – apleistas slidinėjimo 

kurortas. 

Iš šv. Pranciškaus žiedelių serijos: 

kaip brolis Pranciškus 

atskleidžia broliui Klemensui, 

kas yra tobulas džiaugsmas 

Pranciškus: Broli Klemensai, 

ar žinai, kas yra tobulas 

džiaugsmas? 

Klemensas: Nežinau, broli 

Pranciškau, apšviesk mane! 

P.: Broli Klemensai, net jeigu 

dėl Kristaus nukeliautume 

1500 km pėsčiomis, broli Kle- 

mensai, užsirašyk, – tai nebūtų 

tobulas džiaugsmas. Net jeigu 

sugebėtume maldoje išbūti 

daugybę valandų klūpodami bei 

tardami ,,Viešpatie, pasigailėk”, 

net jeigu nutyrintume savo širdis 

tarsi baltą Alpių sniegą ir net 

jeigu, aistringai degdami Kristumi, 

grąžintume tikėjimą Dievu 

minioms prancūzų, ispanų 

ir portugalų,... broli Klemensai, 

užsirašyk, – net ir tai nebūtų tobulas 

džiaugsmas. 

K.: O kas tada yra tas tobulas 

džiaugsmas, broli Pranciškau?! 

P.: Broli Klemensai, stipriai 

įtempk ausis ir paklausyk. 

Kai mes, piligrimai, prieiname 

nakvynės vietą naujame miestelyje 

tris dienas nesiprausę, patogiai 

nemiegoję ir tikimės gauti 

ištaigius apartamentus: minkštus 

gultus, daugybę tualetų ir dušų su 

šiltu vandeniu, o randame kietas 

grindis su vandens gailinčia kriaukle 

neužsirakinančiame Candanchu 

tualete, – visa tai priimti 

su džiugesiu bei meile ir yra tobulas 

džiaugsmas, broli Klemensai. 


Ką galėčiau jam papasakoti 

23


24 

Mano pasakojimas prasideda vieną 

spalio rytą. Tądien Vilniuje 

pirmoji pūga klojo naują balto 

sniego kilimą. Šią atšiaurią dieną 

penkiasdešimt piligrimų iš Kretingos 

pranciškonų gimnazijos ir 

įvairių miestų „jaupriečių“ leidosi 

kelionėn į gražiąją Italiją. Turėdami 

labai saulėtų vilčių (laiške vadovai 

optimistiškai paragino įsidėti 

maudymosi kostiumėlį), mes 

vis dėlto sunkiai galėjome patikėti, 

jog iš tiesų paliekame Lietuvą 

ir iškeliaujame į šv. Pranciškaus 

gimtinę. Gana greitai susipažinę 

ir ėmę vieni kitus vis labiau mėgti, 

mes pradėjome savo kelionę su 

giesmėmis ir maldomis, vedami 

br. Pauliaus OFM. 

Koks nuostabus jausmas apė- 

Italija. 

Kalnai ir paukšteliai 


mė antrąją kelionės dieną pamačius 

kalnus! Didesni ir mažesni, 

miškingi ir uolėti kalnai lydėjo 

mus didžiąją kelionės dalį, savo 

didingais masyvais liudydami 

apie Viešpaties galybę ir grožį. 

Tiesa, oras nebuvo toks, kokio 

tikėtasi. Buvo „šaltoka“. Maudymosi 

kostiumėlių, kaip jau turbūt 

supratote, nepanaudojome. Bet 

ne tai svarbiausia. 

Galėčiau daug kalbėti apie 

Asyžiaus gatvelių grožį ir Venecijos 

žavesį. Bet šios istorijos, mano 

žodžiais išreikštos, nepadarytų 

deramo įspūdžio ir veikiausiai net 

imtų atrodyti, jog visa tai buvo 

nesvarbu. Tai buvo svarbu, bet 

mano istorija nuostabiausią tašką 

pasiekė piligriminio žygio metu, 

ant vieno kalno, vedančio į Balandžių 

Šaltinį – Fonte Colombo. 

Ant to kalno kartu su viena sesute 

Kristuje sutikome šv. Pranciškų. 

Tai ne metafora. Dievo Paukštelis 

tądien buvo su mumis – nudriskusiu 

abitu, žaizdotomis rankomis ir 

švytinčiomis, meile degančiomis 

akimis. Jis kalbėjo mums apie Tą, 

kurį mes visi taip mylim. Ta diena 

stebuklinga šviesa nušvietė visą 

mūsų kelionę. 

Aš myliu Italiją. Myliu savo 

bendrakeleivius. Per šią kelionę 

visi labai susidraugavom ir vos 

grįžę ėmėme vieni kitų ilgėtis. Aš 

myliu šv. Pranciškų, paženklintą 

Kristaus žaizdomis. O svarbiausia 

– myliu Jį. 

Ieva Matiejūnaitė


Šių metų spalio 22 – lapkričio 2 

dienomis Kretingos Pranciškonų 

gimnazijos moksleiviai, mokytojai, 

pranciškoniškojo jaunimo nariai 

ir kiti, su pranciškonais susiję 

žmonės, keliavo į Italiją, piligriminę 

kelionę, kurios tikslas – pažinti 

šv. Pranciškų. Brolis Paulius Vaineikis 

(OFM), kelionės vadovas, 

pirmąją dieną sakė: „Mūsų kelionė 

bus tikras kino filmas – bus ir 

siaubo, ir melodramų, ir nuotykių, 

ir dokumentikos elementų.“ Tai 

girdėdami, visi juokėsi, tačiau 

vėliau suvokė, jog brolis kalbėjo 

visišką tiesą! 

Daugybė su Pranciškumi 

susijusių vietų – šv. Pranciškaus 

bazilika (kurioje yra šventojo kapas), 

Šv. Klaros bazilika, Grecio 

miestelis, La Vernos kalnas (kuriame 

Pranciškus gavo stigmas) 

– leido pajusti pranciškoniškąją 

dvasią. Visos šios vietovės įsikūrusios 

nuostabioje didingų kalnų 

apsuptyje. Gamta, esanti aplinkui, 

atima žadą. Žmogus, atsidūręs 

ten, pamato, koks jis yra menkas ir 

trapus prieš Kūrėją, pajunta didelę 

pagarbą Dievui ir visa savo siela 

tyliai Jį šlovina. 

Viena įsimintiniausių kelionės 

dienų buvo piligriminė kelionė 

iš Grecio miestelio į Fonte 

Colombo vienuolyną, esantį maždaug 

už 25 kilometrų. Tą atstumą 

kiekvienas galėjo įveikti pasirinktinai 

– vienas arba su žmonių grupe, 

svarbiausia – kad tai nebūtų 

vien tuščias ėjimas, o turėtų savo 

prasmę. Kelias vagojosi per miškus, 

kalnus, nuostabaus grožio 

slėnius, o nuorodos buvo ne visai 

aiškios, tad daugiau nei pusė 

piligrimų pasiklydo. Kiekvienas 

patyrė tai, ką Dievas asmeniškai 

jam paruošė. Kai kas susižeidė, 

kai kas paklydo kalnų glūdumoj... 

Nuostabi akimirka buvo vakare, 

kai nerimaujantis būrys piligrimų 

pagaliau sulaukė brolio Pauliaus, 

kuris atėjo paskutinis. 

Visa piligriminė kelionė simbolizavo 

atsisakymą patogumų, 

reikėjo susitelkti į save, savo vidų. 

Ryškūs kontrastai tarp nakvynės 

keturių žvaigždučių viešbutyje ir 

šaltoje vienuolyno salėje, ant grindų, 

kiekvienam pateikė savotiškų 

išbandymų ir apnuogino vidų 

– leido pamatyti, kokie išlepę, kaprizingi 

ir nedėkingi mes kartais 

būname. Maldos šventose vietose 

taip pat buvo be galo veiksmingos, 

mat dauguma jų buvo išklausytos 

dar kelionėje. Tai yra įrodymas, 

jog šv. Pranciškus mus globojo. 

Juk ar žinojote, jog Pranciškus – 

turbūt vienintelis žmogus, kurio 

visos svajonės išsipildė? 

Dalyvauti tokioje kelionėje 

buvo tikrai verta. Ne tik dėl 

to, jog visi tapo tarsi viena šeima, 

susibičiuliavo. Dar ir dėl to, kad 

kiekvienas, sugrįžęs iš tokios kelionės, 

užauga dvasiškai, pamato 

savo trūkumus ir pasiryžta ką 

nors keisti savo gyvenime. Suvokia 

daugelio dalykų laikinumą ir 

ima skirti daugiau dėmesio amžinosioms 

vertybėms. 



Adrė Zakrauskaitė 

25


26 


pranciškoniškajame 

jaunime nieko naujo 

Kiekvieną kartą, kai manęs paklausia 

– kas naujo Jauproje, sakau, 

kad nieko čia labai naujo. Kai 

paprašo papasakoti, dažnai nežinau 

nuo ko pradėti ir kuo pabaigti. 

Skaitau senus protokolus, metraštį 

ir metai iš metų matau tas pačias 

problemas – visada trūko savanorių, 

naujų idėjų, entuziazmo, visada 

vėlavome. Ir, nepaisant to, mes 

vis dar esame. Tai – gal ne taip ir 

blogai? 

Rugsėjo pradžioje išsirinkome 

naują Vilniaus JauPros tarybą. 

Naujus ugdymo metus pradėjome 

su prezidente Monika Midveryte, 

viceprezidentu Stasiu Peldžiumi, 

atsakingąja už ugdymą Rasa Ašmontaite, 

iždininke Lidija Rimaite, 

sekretore Joana Budreckaite, 

atsakinguoju už šlovinimą Adomu 

Kačiušiu ir „trečiadiene“ Indre 

Obakevičiūte. Taigi net trys nauji 

žmonės su nauja energija, naujais 


pasiūlymais ir pasiryžimais. 

Veiklų ypatingai nepakeitėme 

– kaip ir kasmet trečiadieniais susitinkame 

Šv. Mišiose. Po jų vieną 

susitikimą skiriame Adoracijai, 

skaitome Šv. Raštą, klausomės 

brolių ir tiesiog bendraujame. Po 

aktyvios metų pradžios, JauPros 

pašaukimų popietės, pristatymų 

ir kvietimų trečiadieniais, jaučiamės 

pagausėję. Lapkričio 17 

d. vykusioje Pažado atnaujinimo 

šventėje Pažadą atnaujino 18, o 

įvesdinti buvo net 9 žmonės. Kažkas 

„išaugo“, pradėjo dirbti, ištekėjo, 

įniko į mokslus. Tačiau trečiadieniai 

nelieka tušti – matome 

vis daugiau nematytų ir nepažįstamų 

veidų. 

Ko jie ateina? Susipažinti su 

broliu Pranciškumi ir su mumis. 

Ir suprasti, kad galbūt čia yra taip 

ilgai ieškota Tavo bendruomenė. 

Toks aktyvumas įpareigoja ir 

mus, „senius“. Kviesti, bendrauti, 

palaikyti, būti kartu, draugauti – 

ar begali būti geresnis pašaukimo 

gilinimas? 

O veiklos? Veiklos buvo ir bus, 

ir užteks visiems – Veliučionių 

berniukų arba Vilniaus socializacijos 

centro mergaičių lankymas, 

evangelizacijos, šlovinimas kalėjime, 

savanoriavimas rekolekcijose, 

renginiuose. Ir kaip Pažado tekste 

– atsiliepimas į kiekvieną gerą prašymą. 

Be to, juk metinėje asamblėjoje 

visus pakvietėme į metinį 

JauPros susitikimą Vilniuje vasario 

11 – 13 d. O kur dar artėjančios 

Pasaulio jaunimo dienos Madride?! 

Viskam reikia laiko, jėgų ir 

žmonių. 

Taigi kas naujo? Nieko – kaip 

visada daug rūpesčių, iššūkių ir 

tikėjimo. 

Inga Nemiega

Pranciškučiai 

Mūsų brangi motina Bažnyčia sudaryta iš daugybės įvairių bendruomenių. 

Po Bernardinų skliautais taip pat glaudžiasi ne viena. Visos bendruomenės 

vienodos, nes juda viena kryptimi – Dievop. Visos skirtingos, nes ir Bažnyčios 

nariai skirtingi. Taigi, skubame prisistatyti. 

Ingrida. Mes esame pranciškučiai 

– 10–14 m. paaugliai, tačiau 

yra ir vyresnių bendruomenės 

narių. Bernardinų jaunimo 

rūsyje renkamės jau antrus metus. 

Mums tai labai patinka, nes niekas 

neverčia ateiti. Esame laisvi. 

Čia puiki vieta praleisti penktadienio 

vakarą savo bendruomenėje. 

Mums labai gera ir linksma: 

žaidžiame žaidimus, švenčiame 

gimtadienius, valgome sausainius, 

geriame arbatą, meldžiamės, 

kalbamės ir turime daug kitų užsiėmimų. 

Čia niekada nenuobodžiaujame. 

Tai bendruomenė, kurios 

man seniai reikėjo, nes atėjusi 

supratau, kad man joje labai gera. 

Paulina. Tačiau mes ne tik 

klausomės paskaitėlių, valgome 

ir meldžiamės. Esame tikra bendruomenė. 

Jau turime ir savų 

tradicijų – prieš Vėlines einame 

į Bernardinų kapines. Ten tvarkome 

apleistus kapus, uždegame 

žvakutes. Gera pasitarnauti. Labai 

norisi paskaitėlių metu išgirstą 

informaciją pritaikyti praktiškai. 

Ingrida. Praeitų metų rudenį 

ėjome į Vilniaus gatves su savo 

padarytais atvirukais ir šypsenomis. 

Dalinome juos žmonėms ir 

skleidėme Dievo šviesą. O praėjusį 

adventą rinkome saldainius 

Bernardinų socialinio centro vaikams. 

Neringa. Tai buvo mūsų bendruomeninis 

pasninkas... 

Elena. Man ši bendruomenė 

reiškia gana daug. Patinka ateiti 

kiekvieną penktadienį, bendrauti, 

dalintis mintimis ir kartais 

pažaisti. Patinka Neringos pasiruošimas 

skirtingomis temomis 

kiekvienam susitikimui. Patinka 

mūsų giesmės, mūsų žvakė, mūsų 

foteliai – viskas patinka. Labai 

džiaugiuosi radusi čia gerų draugų, 

su kuriais bendrauju ne tik susitikimų 

metu. Ačiū visiems, kad 

esate. 

Austėja. Man ši bendruomenė 

reiškia labai daug. Man joje 

linksma, čia pilna gerų draugų. 

Viskas įdomu. Bendruomenėje 

praleistą laiką ilgai prisimenu. 

Ieva. Man šis jaunimėlis svarbus 

tuo, kad kiekvieną penktadienį 

su jais būna įdomu. Man svarbu 

tai, kad lankosi šilti žmonės, ir 

man tai labai patinka. 

Jonas. Tai vieta, kur praleidžiu 

labai nedaug laiko. Ateinu į 

susitikimo pabaigą. Čia labai „faina“. 

Kalbame įvairiomis temomis. 

Susirenka geri žmonės. Smagu po 

visko žaisti žaidimą „Mafija“. 

Neringa. Tiesą sakant, šį 

žaidimą žaisti kartais atsibosta, 

tačiau jaunimėlis simboliškai sužaidžia 

bent vieną kartą, kad tradicijos 

nenutrūktų. 

Austė. Man pranciškučiai – 

tai kažkas tokio... Žodžiais sunku 

nusakyti. Kiekvieną penktadienį 

susirenka būrys jaunimo dalintis 

išgyvenimais, žaisti, juoktis ir 

linksmai leisti laiko. O kartais to 

taip trūksta... 

Ingrida. Visada labai smagu, 

kai ateina naujų žmonių, tad jei 

turite pažįstamų, kuriems patiktų, 

ką mes veikiame, ar patys susidomėjote, 

– tiesiog prisijunkite prie 

mūsų. Mes renkamės penktadieniais 

16 val. Bernardinų jaunimo 

rūsyje. 

Paulina. Iš pradžių įsijungsite 

su mumis į maldą. Paskui visi 

linksmai pagiedosime ir pasiklausysime 

Neringos paskaitėlės (į susitikimus 

ateina ir broliai Alvydas, 

Algis ir Andrius.) O po to geriausia 

dalis – sausainiai! 

Visi. Labai laukiame Jūsų. 


Pranciškučiai 

27


28 

Prabundu ir pagal galimybes pasirąžau. 

Įsitaisius ant priekinės automobilio 

sėdynės su kuprine ant 

kelių ir gitara tarp kojų kažkokių 

ypatingų pratimų nepadarysi, bet 

vis šis tas... Kitas klausimas – kur 

pagaliau mes esam? Lenkija? Jau 

lyg ir pravažiavom... Austrija? Pagal 

laiką dar anksti. Reiškia, Slovakija. 

Palengva artėjam prie kelionės 

tikslo. Ir prie kitokio gyvenimo. 

Prie kažko, kas buvo planuota, 

mąstyta ir bandyta įsivaizduoti 

paskutinius pusę metų. Įdomu, 

norisi ir truputį nedrąsu. Nes 

nauja, nes neįprasta, nes, bent jau 


„Mokykis, melskis, 

valgyk, padirbėk, 

pamiegok, 

dar mokykis, 

dar melskis“ 

kol kas, dar svetima. Svetima šalis, 

nauji žmonės ir visiškai naujas 

studijų objektas vis dar neįprastu 

pavadinimu – „Šeimos ir santuokos 

studijos“. 

Juodos raidės baltam fone – 

Trumau. Mažos gatvelės. Jaukios 

gatvelės. Parapijos bažnyčia, savivaldybės 

pastatėlis, kur kas didesnis 

Švč. Trejybės paminklas ir 

pagaliau – institutas. Toks nieko 

sau vaizdelis, pilies ir bažnyčios 

mišinukas. Vėliau paaiškėja, kad 

tame yra tiesos – pastate įsikūrusi 

Bizantijos katalikų koplyčia, o 

pats kompleksas vadinamas šliosu 

(pagal vietinę kalbą schloss – pi- 

lis). Trumpa ekskursija. Ech, kaip 

kartais gerai šalia turėti brolių 

lietuvių (šiuo atveju – sesučių lietuvaičių). 

Tvarka kaip ir paprasta, 

klasių nedaug, bet vis tiek jaučiu, 

kad kitą rytą jau neberasčiau, kuri 

čia Mozės, o kuri Kotrynos Sienietės. 

Aišku, visa tai smulkmena, 

palyginus su gausybe naujų vardų 

ir veidų. Visi draugiški, visi sveikinasi, 

su visais susipažįstam, ir 

vėlgi matau, kad vardus atsimenu 

ne daugiau kaip 2,2 sekundės. Na, 

bet gal kaip nors, vėliau... 

O tada į Mišias, atsiprašau, 

liturgiją (Divine

Liturgy). Tą pačią, apie kurią pasakodavo 

visi, lankęsi Gaminge 

ar Trumau. Kaip ir Mišios, bet 

kažkaip kitaip viskas. Giesmės, 

panašu, kad nesikeičia per amžius, 

daug daug pasmilkymų, dar 

daugiau persižegnojimų ir kiek 

neįprasta Komunija. Dar labiau 

neįprasta matyti kunigų šeimas, 

t. y. žmonas ir vaikus. Prisiminęs 

ankedotą šypteliu: „Tėvas buvo 

kunigas, senelis buvo kunigas ir 

aš esu kunigas...“ Po skilimų ir nesutarimų 

Rytų krikščionių Bažnyčioje 

dabartiniai Bizantijos katalikai 

prisiglaudė po popiežiaus 

sparnu, bet tuo pačiu jiems buvo 

leista išsaugoti senąsias tradicijas. 

„O čia, Justai, žinok, yra lenta, – 

pirmas dalykas, ką reikia patikrint 

atėjus į šliosą. Ir dėstytojai čia irgi 

namų darbus kartais surašo.“ Aha, 

tiksliai. Jau nemažai jų kabo. Aišku, 

keista ir nelietuviška matyti 

krūvas užduočių pirmai paskaitai, 

bet gal ir gerai. Vis tik mokytis 

čia atvažiavome. Bandau rašytis, 

ką reiks pasinagrinėti. Hm... Katekizmas, 

kažkas apie kontracepciją, 

dar šis bei tas. Kartu gaunu 

popierėlį su literatūros sąrašu: 

kelios knygos iš bibliotekos ir krūva 

„reading packets“ – atšviestų ir 

susegtų lapų su tekstais, kuriuos 

nagrinėsim. Na, kai kurie paketėliai 

ohoho. Ant kojos tokio geriau 

neužsimesti. 

Už penkių minučių kelio nuo 

instituto keturi nauji bendrabučiai: 

Šventosios Šeimos, Šv. Teresėlės, 

Jono Pauliaus II ir Šv. Tomo 

Akviniečio. Mano pastarasis. Na, 

atvirai pasakius, šie nameliukai 

gal nusipelnė geresnio vardo negu 

bendrabučiai. Vis tik gyvenam 

butukuose, po du, kiekviename iš 

tokių butukų po atskirą dušą, tua- 

„Mokykis, melskis, valgyk, padirbėk, pamiegok, dar mokykis, dar melskis“ 

letą ir mažą virtuvėlę. 

Žinoma, mažosios virtuvėlės 

nė iš tolo neprilygsta didžiajai 

bendrajai vien dėl joje verdančio 

gyvenimo. Čia liaudis susirenka 

pasigaminti maisto, pavalgyti, pagroti, 

padainuoti, pasijuokti, pasimokyti, 

pagerti arbatos ir taip 

toliau, ir be galo, ir be krašto. Kartais 

tarp visų šitų rimtų ir nelabai 

suaugusiųjų pravairuoja ir koks 

vaikiukas su futbolo kamuoliu. 

Arba be jo. 

Vaikai vaikai... Kartais pasijuokiam, 

jog patys bendrabučiai 

suprojektuoti taip, kad iš balkonų 

kaip iš sargybos-žvalgybos bokštelių 

budrios mamyčių akys matytų, 

ką mažieji veikia. Net ir oram 

atvėsus kiemas vis dar pilnas 

dviratukų, traktoriukų, triratukų 

ir paspirtukų. Kadangi po vienu 

stogu (na, šiaip jau po keturiais) 

gyvena dėstytojai (kai kurie su 

šeimomis) ir studentai (kai kurie 

su šeimomis), gali nuolat stebėti 

tuos gražius ir gyvus krikščioniškų 

šeimų liudijimus kaip praktinį 

šeimos ir santuokos studijų pavyzdį. 

O pačios studijos gana intensyvios. 

Bet įveikiamos. Na, bent 

jau kol sesija neatėjo. Kažkaip 

truputį bijojau, kad artimiau susipažinus 

su Aristoteliu ar Tomu 

Akviniečiu gali atšokti fantazija, 

tačiau bent jau kol kas nei vienas, 

nei kitas neatbaidė. Na, bet čia 

tik pati pradžia, kuri, beje, gerokai 

skiriasi nuo ankstesnių studijų, 

kai visą semestrą (ar bent jau 

didžiąją jo dalį) prastudentauji, 

tada prieš sesiją turi keletą įtemptų 

savaičių, po sesijos iškilmingai 

(arba nelabai) sau prisieki – „šitą 

semestrą tai jau mokysiuos“, ir vėl 

lygiai taip pat dykinėji (arba ko- 

kius nelabai su studijoms susijusius 

darbus dirbi) iki kitos sesijos. 

Čia ne. Čia kiekvienai paskaitai 

turi pasiskaityti ir pasiruošti. O 

tie tekstukai visokie. Vieni su 

vandenėliu pamaišyti, kitus gi 

skaitai skaitai, kapstai kapstai, 

kol iškapstai, kas, pasak Aristotelio, 

yra forma ir kas – materija. Ir 

kur dingsi nekapstęs, nes juk ims 

dėstytojas per paskaitą ir paklaus: 

„Na, Justinai, tai kodėl žmogaus 

siela yra nemirtinga?“ Ar dar ko 

nors protingo ir sudėtingo... 

Antra vertus, džiugina draugiškas 

(o gal tiesiog krikščioniškas) 

požiūris į studentus, kurių 

didžiajai daliai anglų kalba nėra 

gimtoji ir kurių nemaža dalis prieš 

tai studijavo ne itin su teologija 

susijusius dalykus, ir kurių nemaža 

dalis kalba lietuviškai... Klasėje 

sėdi apie trylika studentų, tarp jų 

matai penkių kontinentų atstovus 

ir kokius keturis lietuvaičius. 

Būna ir daugiau. Pačioje pradžioje 

prisistatę „I am from Lithuania“, 

dar pridurdavom: „You know, Lithuanians 

are second biggest mafia 

family in ITI.“ Iš tikrųjų kurį 

laiką buvom antri po amerikiečių, 

dabar, regis jau treti po ukrainiečių. 

Tačiau nenusimenam ir laukiam 

pastiprinimo antrą semestrą. 

Taip ir bėga dienos... Svarbiausia 

įsijausti į ganėtinai aktyvų 

tempą: mokykis, mokykis, melskis, 

melskis, valgyk, dar mokykis, 

padirbėk, pamiegok, dar mokykis, 

dar melskis... Ir tik kartais 

valandėlei stabteli ir susimąstai: 

o ar nepamiršau svarbiausio? Ar 

belėkdamas ir beskubėdamas nepalikau 

Jėzaus nuošalyje? Juk tik 

iš Jo malonės ir vardan Jo visa tai... 


Justinas Rakita 

29


30 

Amžinybės langas 

rudenio akimis 

Kartas nuo karto žmogui pradeda 

trūkti oro tarp savo imperijos 

sienų ir norisi pabėgti toliau nei 

pasiekia susirangiusios asfalto 

gyvatės, nuvykti iki ten, kur prasideda 

išlaisvinantys žemės plaučius 

žvyrkeliai, netrukdantys jai 

laisvai kvėpuoti, bet atveriantys 

susitikimo galimybes, tikro susitikimo 

su savo ir kito orumu. 

Pasiekus kaimus, laukus, pamiškes 

akys gali atsikvėpti. Joms 

nebereikia įtemptai dirbti, palengva 

dairosi ir geria į širdį vaizdus. 

Ilgai stebimos margos medžių 

viršūnės, nuplikusios kalvos, 

užpelkėjęs ežerėlis ima kalbėti. 

Aplinkui atsiveria amžinybės 

atspindžiai. Susitinkame su kitais, 

kurie išdidžiai ir drąsiai kelia 

galvas – nedideliu gvazdiko ir 

jurgino žiedu, auksine dangų parėmusio 

klevo karūna, išsikerojusia 

tuja ar ligos pakąstu vynuogės 

lapu. Žmogus priverstas pajusti 

pagarbą šiems savo prigimties dalininkams, 

kuriuos išleido į būtį 

ta pati ranka, kuri įkvėpė ir jo 

pirmąjį verksmą ir kuri kiekvienam 

paskyrė aiškią vietą. Žmogus 


susitinka su kūriniais, turinčiais 

orumą, žinančiais, kad jie yra panorėti. 

Susitinka su turinčiais tą 

patį alsavimą, kurį atpažįsta savyje. 

Tam tikru aspektu žmogus 

susitinka su sau lygiais, kuriuos 

sukūrė ne pats, bet ką vis dėlto 

turi ir pasiilgsta. 

Sustojus ir pažvelgus į tą 

paprastą aplinką – pavienius 

trobesius, medžių alėjas, vaiskų 

rudenio dangų, atsiveria langas 

į amžinybę, langas į nenutrūkstamą 

būtį. Žmogus atranda save 

kaip beribės vienybės dalį, kuri 

prisideda prie to vienio pilnatvės. 

Pabėgus nuo savo imperijos taisyklių, 

nelieka tiksinčio laiko užtaiso, 

grįžta amžinybės akimirka. 

Dinamiškos amžinybės pajauta, 

kada susivienija tai, kas buvo, yra 

ir kas dar tik užsimegs. Asmuo 

tampa viena su praeity buvusiais 

ir ateityje dar būsiančiais, nes atranda, 

kad visi, iš tiesų, yra tame 

neišsemiamame tebekuriamame 

šedevre. Žmogus atgauna orumą, 

nes jis jau ne trumpa laiko atkarpėlė, 

per kurią reikia žybtelėti ir 

po kurios viskas užgęsta. Jis yra 

begalinis Kūrėjo potepis amžinybės 

paveiksle, be kurio nebūtų 

pilnatvės. Jis yra mažas ir kartu 

labai svarbus akordas visoje tebeskambančioje 

simfonijoje. Jis yra 

elementas didingo ir žmogui sunkiai 

aprėpiamo kūrybos proceso. 

Todėl ir vieniša vienkiemio 

senolė su savo paskutine karve yra 

didi ir ori. Ji – tos pačios amžinybės 

dalis, tokia pat svarbi, kaip ir 

bet kuris kitas. Ji neištrinama, nes 

jau buvo pakviesta į būtį. Jos vaidmuo 

vienetinis ir unikalus. Ji jau 

su visam yra, nes paženklino istoriją. 

Lygiai kaip siūbuojanti nendrė, 

vėliau tapsianti ežero dalimi, 

su visam lieka amžinybės atminty. 

Ji svarbi. 

Ir taip, žvelgiant į Viešpaties 

grožio atspindžius kūrinijoje, visa 

tampa esama ir atgauna savivertę. 

Į žmogaus sielą grįžta ramybė ir 

naujos gyvybinės jėgos. Atgaunamas 

amžinybės piliečio orumas. 

Laikinumo rūpesčiai pralaimi. 

Juos nubloškia gūsis pro atsivėrusį 

amžinybės langą. 

Monika Midverytė

Nuoširdžiai dėkojame : 

MBO (Mažesniųjų brolių ordino) Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos 

Šv. Pransiškaus ir Šv. Bernardino vienuolynui 

• 

Lietuvių 

Katalikų 

Religinė 

Šalpa 

• 

Austrijoje gyvenantiems broliams pranciškonams 

(Franziskaner fur Mittel und Osteuropa) 

• 

Br. Leopoldui OFM 

• 

p. Edmunui Rusinui 

• 

p. Deivydui Soloveičikui 

• 

p. Sigitui Daugnorui 

• 

Bei visiems geros valios žmonėms įvairia pagalba prisidedantiems 

prie jaunimo misijų, kurios gimsta po Bernardinų skliautais.

VšĮ „Bernardinų jaunimo centras“

Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?