Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
<strong>Po</strong> <strong>Bernardinų</strong> <strong>skliautais</strong><br />
18<br />
Apie<br />
teatrą,<br />
klajūnus<br />
ir laiką<br />
Ramunė Balčiūnaitė ir Eglė Mykolaitytė<br />
Bažnyčioje neįprastu metu sujudimas. Tuoj prasidės spektaklis. Suoluose priešais ryškiai apšviestą kol kas tuščią<br />
sceną šurmuliuoja kažkurio <strong>Lietuvos</strong> miesto ar miestelio, po tarybos posėdžio ar bulviakasio į spektaklį atėję žiūrovai.<br />
Jie nežino, kad visai šalia dar nepasirodę artistai dabar sustoję į glaudų ratelį meldžiasi. Ir kad tie artistai viso<br />
labo sceninės patirties neturintys studentai, dar visai vaikai, užsimoję įgyvendinti utopinę svajonę suburti jaunimo<br />
teatrą ir kalbėti žmonėms tokiomis sudėtingomis dvasinio gyvenimo temomis, kokių veikiausiai nesiimtų joks<br />
profesionalus teatras. Ir dar kurti spektaklį pagal romaną. Kažkoks pokštas. Ir nesąmonė.<br />
<strong>Po</strong> ženklo pradėti po sceną pasklidus aktoriams žiūrovai nuščiūva ir ima klausytis reginio kalbinamų savo sielų.<br />
Kai kurie junta pasipriešinimą tam, ką mato, ir visa tai vertina kritiškai. Vienas kitas atsistoja ir išeina. Kitiems<br />
spektaklis patinka, o keliems kuriamas pasakojimas net iššaukia ašaras. Pirmoje eilėje sėdinti režisierė gręžiojasi<br />
atgal nesuprasdama, kodėl verkiančių daugėja – juk spektaklis toks šviesus ir džiaugsmingas.<br />
Laiko pojūtis nei vienam negali pasakyti, kuri dabar valanda. Spektaklio metu valandos nebeegzistuoja – tą gerai<br />
žino aktoriai, nepajutę, kaip jau visi kartu stovi scenoje ir lenkiasi žiūrovams. Svarsto – pavyko ar nepavyko, dairosi<br />
sutrikę, užklupti palaimos ir įsitvėrę vienas kito. Jų teatras neturi nei etatų, nei planų ir visai gali būti, kad šis<br />
spektaklis jau paskutinis. Keista, ta nežinios akimirka jų visiškai negąsdina, bet teikia laisvės džiaugtis dabartimi<br />
ir tekusia malone.<br />
Jie atrodo tokie laimingi. <strong>Po</strong> spektaklio tai pastebėjęs kuris nors žiūrovas širdyje nusišypso. „Pavyko“ – sako jo<br />
šypsena.<br />
2010 m. gruodis Nr. 4
Change language