Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas

Liturgy). Tą pačią, apie kurią pasakodavo
visi, lankęsi Gaminge
ar Trumau. Kaip ir Mišios, bet
kažkaip kitaip viskas. Giesmės,
panašu, kad nesikeičia per amžius,
daug daug pasmilkymų, dar
daugiau persižegnojimų ir kiek
neįprasta Komunija. Dar labiau
neįprasta matyti kunigų šeimas,
t. y. žmonas ir vaikus. Prisiminęs
ankedotą šypteliu: „Tėvas buvo
kunigas, senelis buvo kunigas ir
aš esu kunigas...“ Po skilimų ir nesutarimų
Rytų krikščionių Bažnyčioje
dabartiniai Bizantijos katalikai
prisiglaudė po popiežiaus
sparnu, bet tuo pačiu jiems buvo
leista išsaugoti senąsias tradicijas.
„O čia, Justai, žinok, yra lenta, –
pirmas dalykas, ką reikia patikrint
atėjus į šliosą. Ir dėstytojai čia irgi
namų darbus kartais surašo.“ Aha,
tiksliai. Jau nemažai jų kabo. Aišku,
keista ir nelietuviška matyti
krūvas užduočių pirmai paskaitai,
bet gal ir gerai. Vis tik mokytis
čia atvažiavome. Bandau rašytis,
ką reiks pasinagrinėti. Hm... Katekizmas,
kažkas apie kontracepciją,
dar šis bei tas. Kartu gaunu
popierėlį su literatūros sąrašu:
kelios knygos iš bibliotekos ir krūva
„reading packets“ – atšviestų ir
susegtų lapų su tekstais, kuriuos
nagrinėsim. Na, kai kurie paketėliai
ohoho. Ant kojos tokio geriau
neužsimesti.
Už penkių minučių kelio nuo
instituto keturi nauji bendrabučiai:
Šventosios Šeimos, Šv. Teresėlės,
Jono Pauliaus II ir Šv. Tomo
Akviniečio. Mano pastarasis. Na,
atvirai pasakius, šie nameliukai
gal nusipelnė geresnio vardo negu
bendrabučiai. Vis tik gyvenam
butukuose, po du, kiekviename iš
tokių butukų po atskirą dušą, tua-
„Mokykis, melskis, valgyk, padirbėk, pamiegok, dar mokykis, dar melskis“
letą ir mažą virtuvėlę.
Žinoma, mažosios virtuvėlės
nė iš tolo neprilygsta didžiajai
bendrajai vien dėl joje verdančio
gyvenimo. Čia liaudis susirenka
pasigaminti maisto, pavalgyti, pagroti,
padainuoti, pasijuokti, pasimokyti,
pagerti arbatos ir taip
toliau, ir be galo, ir be krašto. Kartais
tarp visų šitų rimtų ir nelabai
suaugusiųjų pravairuoja ir koks
vaikiukas su futbolo kamuoliu.
Arba be jo.
Vaikai vaikai... Kartais pasijuokiam,
jog patys bendrabučiai
suprojektuoti taip, kad iš balkonų
kaip iš sargybos-žvalgybos bokštelių
budrios mamyčių akys matytų,
ką mažieji veikia. Net ir oram
atvėsus kiemas vis dar pilnas
dviratukų, traktoriukų, triratukų
ir paspirtukų. Kadangi po vienu
stogu (na, šiaip jau po keturiais)
gyvena dėstytojai (kai kurie su
šeimomis) ir studentai (kai kurie
su šeimomis), gali nuolat stebėti
tuos gražius ir gyvus krikščioniškų
šeimų liudijimus kaip praktinį
šeimos ir santuokos studijų pavyzdį.
O pačios studijos gana intensyvios.
Bet įveikiamos. Na, bent
jau kol sesija neatėjo. Kažkaip
truputį bijojau, kad artimiau susipažinus
su Aristoteliu ar Tomu
Akviniečiu gali atšokti fantazija,
tačiau bent jau kol kas nei vienas,
nei kitas neatbaidė. Na, bet čia
tik pati pradžia, kuri, beje, gerokai
skiriasi nuo ankstesnių studijų,
kai visą semestrą (ar bent jau
didžiąją jo dalį) prastudentauji,
tada prieš sesiją turi keletą įtemptų
savaičių, po sesijos iškilmingai
(arba nelabai) sau prisieki – „šitą
semestrą tai jau mokysiuos“, ir vėl
lygiai taip pat dykinėji (arba ko-
kius nelabai su studijoms susijusius
darbus dirbi) iki kitos sesijos.
Čia ne. Čia kiekvienai paskaitai
turi pasiskaityti ir pasiruošti. O
tie tekstukai visokie. Vieni su
vandenėliu pamaišyti, kitus gi
skaitai skaitai, kapstai kapstai,
kol iškapstai, kas, pasak Aristotelio,
yra forma ir kas – materija. Ir
kur dingsi nekapstęs, nes juk ims
dėstytojas per paskaitą ir paklaus:
„Na, Justinai, tai kodėl žmogaus
siela yra nemirtinga?“ Ar dar ko
nors protingo ir sudėtingo...
Antra vertus, džiugina draugiškas
(o gal tiesiog krikščioniškas)
požiūris į studentus, kurių
didžiajai daliai anglų kalba nėra
gimtoji ir kurių nemaža dalis prieš
tai studijavo ne itin su teologija
susijusius dalykus, ir kurių nemaža
dalis kalba lietuviškai... Klasėje
sėdi apie trylika studentų, tarp jų
matai penkių kontinentų atstovus
ir kokius keturis lietuvaičius.
Būna ir daugiau. Pačioje pradžioje
prisistatę „I am from Lithuania“,
dar pridurdavom: „You know, Lithuanians
are second biggest mafia
family in ITI.“ Iš tikrųjų kurį
laiką buvom antri po amerikiečių,
dabar, regis jau treti po ukrainiečių.
Tačiau nenusimenam ir laukiam
pastiprinimo antrą semestrą.
Taip ir bėga dienos... Svarbiausia
įsijausti į ganėtinai aktyvų
tempą: mokykis, mokykis, melskis,
melskis, valgyk, dar mokykis,
padirbėk, pamiegok, dar mokykis,
dar melskis... Ir tik kartais
valandėlei stabteli ir susimąstai:
o ar nepamiršau svarbiausio? Ar
belėkdamas ir beskubėdamas nepalikau
Jėzaus nuošalyje? Juk tik
iš Jo malonės ir vardan Jo visa tai...
2010 m. gruodis Nr. 4
Justinas Rakita
29