<strong>Po</strong> <strong>Bernardinų</strong> <strong>skliautais</strong> 30 Amžinybės langas rudenio akimis Kartas nuo karto žmogui pradeda trūkti oro tarp savo imperijos sienų ir norisi pabėgti toliau nei pasiekia susirangiusios asfalto gyvatės, nuvykti iki ten, kur prasideda išlaisvinantys žemės plaučius žvyrkeliai, netrukdantys jai laisvai kvėpuoti, bet atveriantys susitikimo galimybes, tikro susitikimo su savo ir kito orumu. Pasiekus kaimus, laukus, pamiškes akys gali atsikvėpti. Joms nebereikia įtemptai dirbti, palengva dairosi ir geria į širdį vaizdus. Ilgai stebimos margos medžių viršūnės, nuplikusios kalvos, užpelkėjęs ežerėlis ima kalbėti. Aplinkui atsiveria amžinybės atspindžiai. Susitinkame su kitais, kurie išdidžiai ir drąsiai kelia galvas – nedideliu gvazdiko ir jurgino žiedu, auksine dangų parėmusio klevo karūna, išsikerojusia tuja ar ligos pakąstu vynuogės lapu. Žmogus priverstas pajusti pagarbą šiems savo prigimties dalininkams, kuriuos išleido į būtį ta pati ranka, kuri įkvėpė ir jo pirmąjį verksmą ir kuri kiekvienam paskyrė aiškią vietą. Žmogus 2010 m. gruodis Nr. 4 susitinka su kūriniais, turinčiais orumą, žinančiais, kad jie yra panorėti. Susitinka su turinčiais tą patį alsavimą, kurį atpažįsta savyje. Tam tikru aspektu žmogus susitinka su sau lygiais, kuriuos sukūrė ne pats, bet ką vis dėlto turi ir pasiilgsta. Sustojus ir pažvelgus į tą paprastą aplinką – pavienius trobesius, medžių alėjas, vaiskų rudenio dangų, atsiveria langas į amžinybę, langas į nenutrūkstamą būtį. Žmogus atranda save kaip beribės vienybės dalį, kuri prisideda prie to vienio pilnatvės. Pabėgus nuo savo imperijos taisyklių, nelieka tiksinčio laiko užtaiso, grįžta amžinybės akimirka. Dinamiškos amžinybės pajauta, kada susivienija tai, kas buvo, yra ir kas dar tik užsimegs. Asmuo tampa viena su praeity buvusiais ir ateityje dar būsiančiais, nes atranda, kad visi, iš tiesų, yra tame neišsemiamame tebekuriamame šedevre. Žmogus atgauna orumą, nes jis jau ne trumpa laiko atkarpėlė, per kurią reikia žybtelėti ir po kurios viskas užgęsta. Jis yra begalinis Kūrėjo potepis amžinybės paveiksle, be kurio nebūtų pilnatvės. Jis yra mažas ir kartu labai svarbus akordas visoje tebeskambančioje simfonijoje. Jis yra elementas didingo ir žmogui sunkiai aprėpiamo kūrybos proceso. Todėl ir vieniša vienkiemio senolė su savo paskutine karve yra didi ir ori. Ji – tos pačios amžinybės dalis, tokia pat svarbi, kaip ir bet kuris kitas. Ji neištrinama, nes jau buvo pakviesta į būtį. Jos vaidmuo vienetinis ir unikalus. Ji jau su visam yra, nes paženklino istoriją. Lygiai kaip siūbuojanti nendrė, vėliau tapsianti ežero dalimi, su visam lieka amžinybės atminty. Ji svarbi. Ir taip, žvelgiant į Viešpaties grožio atspindžius kūrinijoje, visa tampa esama ir atgauna savivertę. Į žmogaus sielą grįžta ramybė ir naujos gyvybinės jėgos. Atgaunamas amžinybės piliečio orumas. Laikinumo rūpesčiai pralaimi. Juos nubloškia gūsis pro atsivėrusį amžinybės langą. Monika Midverytė
Nuoširdžiai dėkojame : MBO (Mažesniųjų brolių ordino) <strong>Lietuvos</strong> Šv. Kazimiero provincijos Šv. Pransiškaus ir Šv. Bernardino vienuolynui • Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa • Austrijoje gyvenantiems broliams pranciškonams (Franziskaner fur Mittel und Osteuropa) • Br. Leopoldui OFM • p. Edmunui Rusinui • p. Deivydui Soloveičikui • p. Sigitui Daugnorui • Bei visiems geros valios žmonėms įvairia pagalba prisidedantiems prie jaunimo misijų, kurios gimsta po <strong>Bernardinų</strong> <strong>skliautais</strong>.
Change language