Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
<strong>Po</strong> <strong>Bernardinų</strong> <strong>skliautais</strong><br />
30<br />
Amžinybės langas<br />
rudenio akimis<br />
Kartas nuo karto žmogui pradeda<br />
trūkti oro tarp savo imperijos<br />
sienų ir norisi pabėgti toliau nei<br />
pasiekia susirangiusios asfalto<br />
gyvatės, nuvykti iki ten, kur prasideda<br />
išlaisvinantys žemės plaučius<br />
žvyrkeliai, netrukdantys jai<br />
laisvai kvėpuoti, bet atveriantys<br />
susitikimo galimybes, tikro susitikimo<br />
su savo ir kito orumu.<br />
Pasiekus kaimus, laukus, pamiškes<br />
akys gali atsikvėpti. Joms<br />
nebereikia įtemptai dirbti, palengva<br />
dairosi ir geria į širdį vaizdus.<br />
Ilgai stebimos margos medžių<br />
viršūnės, nuplikusios kalvos,<br />
užpelkėjęs ežerėlis ima kalbėti.<br />
Aplinkui atsiveria amžinybės<br />
atspindžiai. Susitinkame su kitais,<br />
kurie išdidžiai ir drąsiai kelia<br />
galvas – nedideliu gvazdiko ir<br />
jurgino žiedu, auksine dangų parėmusio<br />
klevo karūna, išsikerojusia<br />
tuja ar ligos pakąstu vynuogės<br />
lapu. Žmogus priverstas pajusti<br />
pagarbą šiems savo prigimties dalininkams,<br />
kuriuos išleido į būtį<br />
ta pati ranka, kuri įkvėpė ir jo<br />
pirmąjį verksmą ir kuri kiekvienam<br />
paskyrė aiškią vietą. Žmogus<br />
2010 m. gruodis Nr. 4<br />
susitinka su kūriniais, turinčiais<br />
orumą, žinančiais, kad jie yra panorėti.<br />
Susitinka su turinčiais tą<br />
patį alsavimą, kurį atpažįsta savyje.<br />
Tam tikru aspektu žmogus<br />
susitinka su sau lygiais, kuriuos<br />
sukūrė ne pats, bet ką vis dėlto<br />
turi ir pasiilgsta.<br />
Sustojus ir pažvelgus į tą<br />
paprastą aplinką – pavienius<br />
trobesius, medžių alėjas, vaiskų<br />
rudenio dangų, atsiveria langas<br />
į amžinybę, langas į nenutrūkstamą<br />
būtį. Žmogus atranda save<br />
kaip beribės vienybės dalį, kuri<br />
prisideda prie to vienio pilnatvės.<br />
Pabėgus nuo savo imperijos taisyklių,<br />
nelieka tiksinčio laiko užtaiso,<br />
grįžta amžinybės akimirka.<br />
Dinamiškos amžinybės pajauta,<br />
kada susivienija tai, kas buvo, yra<br />
ir kas dar tik užsimegs. Asmuo<br />
tampa viena su praeity buvusiais<br />
ir ateityje dar būsiančiais, nes atranda,<br />
kad visi, iš tiesų, yra tame<br />
neišsemiamame tebekuriamame<br />
šedevre. Žmogus atgauna orumą,<br />
nes jis jau ne trumpa laiko atkarpėlė,<br />
per kurią reikia žybtelėti ir<br />
po kurios viskas užgęsta. Jis yra<br />
begalinis Kūrėjo potepis amžinybės<br />
paveiksle, be kurio nebūtų<br />
pilnatvės. Jis yra mažas ir kartu<br />
labai svarbus akordas visoje tebeskambančioje<br />
simfonijoje. Jis yra<br />
elementas didingo ir žmogui sunkiai<br />
aprėpiamo kūrybos proceso.<br />
Todėl ir vieniša vienkiemio<br />
senolė su savo paskutine karve yra<br />
didi ir ori. Ji – tos pačios amžinybės<br />
dalis, tokia pat svarbi, kaip ir<br />
bet kuris kitas. Ji neištrinama, nes<br />
jau buvo pakviesta į būtį. Jos vaidmuo<br />
vienetinis ir unikalus. Ji jau<br />
su visam yra, nes paženklino istoriją.<br />
Lygiai kaip siūbuojanti nendrė,<br />
vėliau tapsianti ežero dalimi,<br />
su visam lieka amžinybės atminty.<br />
Ji svarbi.<br />
Ir taip, žvelgiant į Viešpaties<br />
grožio atspindžius kūrinijoje, visa<br />
tampa esama ir atgauna savivertę.<br />
Į žmogaus sielą grįžta ramybė ir<br />
naujos gyvybinės jėgos. Atgaunamas<br />
amžinybės piliečio orumas.<br />
Laikinumo rūpesčiai pralaimi.<br />
Juos nubloškia gūsis pro atsivėrusį<br />
amžinybės langą.<br />
Monika Midverytė
Change language