Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas

dasi... Dievas pirmiausia sukūrė
šviesą, o tik paskui saulę, mėnulį,
žvaigždes... Kaip čia gali būt..?“
Tad sakyčiau, kad tas kunigas,
taip pat ir draugas, mane sudomino
šventraščiu, ir tada aš pabandžiau
įsigyti savo Šventajį Raštą,
kurį iki šiol turiu, ir ta kelionė su
šventraščiu prasidėjo.
Pajutęs pašaukimą baigėte
mokslus kunigų seminarijoje,
tapote kunigu. Kas paskatino
leistis į gilesnį Dievo žodžio pažinimą?
Čia irgi tokia keista istorija,
nes, tiesą pasakius, seminarijoje
mokslai man visai neblogai sekėsi,
ir ne vienas ateidavo prašydamas
pagalbos ką nors paaiškinti tiek
iš filosofijos, tiek iš teologijos,
bet baigęs seminariją aš jokio
noro studijuoti toliau tikrai
neturėjau. Prisimenu, kardinolas
(jis turbūt kiekvieno klausia), dar
būnant diakonu prieš kunigystės
šventimus, paklausė, kaip aš
matau savo ateitį, ką planuoju – ar
studijuoti, ar ką. Atsakiau, kad
studijuoti tikrai ne, noriu eiti į
parapiją ir dirbti. Ketverius metus
esu dirbęs eiliniu vikaru dviejose
parapijose ir vienoje parapijoje
manęs paprašė parašyti į laikraštį
apie Šventąjį Raštą. Pradėjau
rašyti, man patiko ir visiškai neblogai
sekėsi, todėl nuėjau pas
kardinolą sužinoti, ar tas pokalbis,
kuris vyko tada, buvo grynai retorinis
klausimas ar pasiūlymas. Jis
atsakė, jog tai buvo ir pasiūlymas,
tad tariau, kad aš norėčiau juo
pasinaudoti – išvykti į Romą
studijuoti Šventąjį Raštą. Taip ir
prasidėjo mano toks daugiau mokslinis
Šventojo Rašto studijavimas.
Buvau išsiųstas į Popiežiškąjį
„Šventąjį Raštą reikia skaityti ir protu, ir tikėjimu (širdimi).“
Grigaliaus universitetą Romoje,
studijos truko trejus metus.
Pripažinkime, kad mes, katalikai,
ne itin pažįstame Bibliją,
pasitenkiname tekstais, kuriuos
išgirstame Šv. Mišių metu,
o tai tikrai nėra pakankama,
kad suvoktume Dievo žodį kaip
visumą. Kodėl katalikui svarbu
skaityti Šventąjį Raštą?
Čia toks reliatyvus dalykas,
kaip kad gyvenime dažnai
būna – lazda turi du galus, taigi,
Šventasis Raštas yra labai svarbus,
bet, kita vertus, ne svarbiausias.
Yra tokių keistų paveikslų,
kur vaizduojamas žmogus, skaitantis
Šventąjį Raštą, bet nėra
jokių raidžių tuose puslapiuose,
ir tie paveikslai, sakyčiau, pasako
tokią gilią tiesą, kadangi Katalikų
bažnyčioje pirmoje vietoje yra
būtent tas potyris, kurį mes vadiname
Jėzaus Kristaus įvykiu,
ir tik paskui atsiranda Raštai. Ir
tie Raštai, kurie atsirado, turėjo
atitikti gyvą Bažnyčios tikėjimą.
Kuris raštas neatitiko, nebuvo
įtrauktas į kanoną. Iš vienos pusės
tas dalykas labai svarbus – ta
gyvoji tradicija, tikėjimo perdavimas
iš kartos į kartą, ta gyvoji
Bažnyčia, kita vertus, šv. Jeronimas
yra pasakęs: kas nepažįsta
Šventojo Rašto, tas nepažįsta
Jėzaus Kristaus. Tarp tokios dialektikos,
tokios įtampos kiekvienas
krikščionis ir turi gyventi:
iš vienos pusės, suvokti Šventojo
Rašto reliatyvumą, o iš kitos pusės
– suvokti jo svarbą. Yra tokia Solovjovo
knyga (berods, paskutinė
jo knyga) „Trys pokalbiai“, ir ten
įdėta tokia graži istorija. Ateina
Antikristas – blogio įsikūnijimas
(Šventraštyje yra išpranašautas
Antikristo atėjimas prieš Jėzaus
Kristaus atėjimą). Ateina žmogus,
kuriame blogio tikrovė visiškai
įsikūnijo; jis yra sumanus politikas,
išmano ekonomiką, žmonės
gyvena gerovėje, ir tik vienintelio
dalyko jam trūksta – Bažnyčios
pripažinimo. Ta Bažnyčia, pagal
Solovjovą, labai mažutė: protestantai,
stačiatikiai, katalikai. Antikristas
surenka visų Bažnyčių
atstovus ir sako stačiatikiams:
„Aš žinau, kad jūs labai vertinate
senovinę liturgiją, aš jums
padėsiu atrasti visus seniausius
ritualus, kurie buvo naudojami,
tik pripažinkite mano galią.“ Po
to kreipiasi į protestantus: „Jūs,
žinau, vertinate šventuosius
raštus, bet originalų neturite. Aš
padėsiu surasti tokių mokslininkų,
kurie jums padės atrasti originalus,
tik pripažinkite mano
valdžią.“ O po to kreipiasi į katalikus
ir klausia popiežiaus Jono:
„O jūs ką vertinate?“ Popiežius
atsako: „Mums svarbiausias Jėzus
Kristus. Jeigu tu pripažinsi Jo
valdžią, mes pripažinsime tavo
autoritetą.“ Taigi, iš vienos pusės
Šventasis Raštas be galo svarbus,
bet, kita vertus, gyvas tikėjimas
perduodamas. Čia aš, vis dėlto,
pasakyčiau, – reikia balansuoti
tarp privataus skaitymo ir to, kaip
Bažnyčia skaito, komentuoja, –
reikia derinti tuodu dalykus.
Biblija – Dievo meilės laiškas
žmonėms. Kaip skaityti šį laišką,
kad kasdien galėtume vis
labiau pajausti šią tikrovę savo
širdyje?
Pirmiausia reikia skaityti. Tai
vienas iš seniausių Šventojo Rašto
apibrėžimų, kuris buvo taikomas
Bažnyčios tėvų – kad Šventasis
2010 m. gruodis Nr. 4
5