Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
– ar tai yra teisingas požiūris į<br />
Dievo žodį?<br />
Iš vienos pusės taip, kodėl gi<br />
ne. Kodėl nepradėti dienos nuo<br />
labai trumpo Šventojo Rašto perskaitymo<br />
(yra programų, kur tikrindamas<br />
paštą ar žinutę, gauni<br />
vieną citatą ir gali ją mąstyti per<br />
visą dieną), bet, kita vertus, yra<br />
tam tikras pavojus: jeigu mes tą<br />
ištrauką ištraukiame iš konteksto,<br />
galime jai suteikti tokią prasmę,<br />
kokios norime, ir čia slypi pavojus.<br />
Labai svarbu, kad tas skaitymas<br />
netaptų magišku skaitymu, kad<br />
nebūtų informacija kiekvienam<br />
žingsniui daryti ar nedaryti. Yra<br />
geras pavyzdys: atsiverčia žmogus<br />
Šventąjį Raštą ir skaito ištrauką,<br />
kad pradėjo mėtyti akmenimis ir<br />
taip toliau... Nesupratęs atvertė<br />
darsyk ir perskaitė: „Eik ir tu daryk<br />
panašiai.“ Iš konteksto ištrauktas<br />
tekstas gerokai gali suklaidinti, ir<br />
pats vienas žodis, jeigu pasakome<br />
vieną žodį, nieko nereiškia, nėra<br />
nei teisingas, nei neteisingas. Tam,<br />
kad būtų diskursas, frazė, reikia<br />
bent veiksnio ir tarinio, taip ir<br />
ištraukos prasmei suprasti reikia<br />
konteksto. „Dievo nėra“, – galėtų<br />
pasakyti ateistas, ir iš tikrųjų tokie<br />
žodžiai yra Šventraštyje, pvz.,<br />
keturioliktoje psalmėje, bet tenai<br />
pasakyta, kad kvailys sako „Dievo<br />
nėra“.<br />
Ar yra svarbu suvokti istorinį to<br />
meto kontekstą, kai skaitome<br />
Dievo žodį, ar užtenka skaityti<br />
vien širdimi?<br />
Kaip jau anksčiau sakiau,<br />
būtų didžiulė klaida, jeigu mes<br />
skaitytume Šventąjį Raštą tik kaip<br />
religinę knygą, neatsižvelgdami<br />
„Šventąjį Raštą reikia skaityti ir protu, ir tikėjimu (širdimi).“<br />
į to meto kontekstą, literatūrinį<br />
žanrą, istoriją... Kita vertus, vėl<br />
būtų klaida, jeigu skaitytume<br />
grynai pasaulietiniu – profaniniu,<br />
nuo Apšvietos laikotarpio likusiu<br />
būdu, vien tik kaip žmogišką<br />
knygą, – Šventojo Rašto skaitymui<br />
reikia ir proto, ir žinių, ir<br />
tam tikrų studijų. Aišku, žmogui,<br />
kuris turi savo darbą, šeimą,<br />
sunku surasti laiko gilesnei informacijai,<br />
tada reikia atidžiai<br />
klausytis pamokslų. Tai viena<br />
išeitis. Labai populiari, nors kol<br />
kas lietuviškai neturime, yra<br />
Jeruzalės Biblija. Kas tai? Ji atsirado,<br />
jeigu neklystu, tuoj pat po Antrojo<br />
pasaulinio karo. Prancūzų<br />
biblistai išvertė ją iš originalių<br />
tekstų ir pridėjo komentarų, ir<br />
dabar į kitas kalbas arba verčiama<br />
visa iš prancūzų kalbos, arba tiesiog<br />
naudojamas savas nacionalinis<br />
vertimas, o verčiami komentarai.<br />
Štai tie komentarai yra labai gilūs,<br />
tokių šventraščiai paprastai neturi.<br />
Jeigu kam nors būtų prieinama<br />
prancūzų kalba ar vokiečių, anglų,<br />
lenkų, yra toks Šventasis Raštas,<br />
kurį verta būtų įsigyti dėl šitų<br />
komentarų. Kol kas lietuvių kalba<br />
mes jo neturime. Komentarai tikrai<br />
yra labai geri ir laikomi klasikiniais,<br />
tai vienas iš mokslinės informacijos<br />
būdų, – čia ji mūsų negali<br />
suklaidinti, bet galėtų mums daug<br />
labiau nušviesti kai kurių ištraukų<br />
prasmę.<br />
Kuri Šventojo Rašto knyga<br />
Jums labiausiai patinka?<br />
Iš Senojo Testamento man<br />
prie širdies Patarlių knyga, Siracidas,<br />
o iš Naujojo Testamento labiausiai<br />
iš visų patinka Jono Evan-<br />
gelija ir Jono raštai.<br />
Kaip galėtumėte trumpai apibūdinti,<br />
kokia yra pagrindinė<br />
viso Šventraščio mintis?<br />
Šventasis Raštas apreiškia<br />
Dievą, bet taip pat apreiškia ir<br />
žmogų. Išryškėja du dalykai:<br />
kad Dievas yra tas, kuris nori<br />
mums patarnauti, kaip tai yra<br />
padaręs Jėzus Kristus Paskutinės<br />
vakarienės metu, Šventasis Raštas<br />
ragina leisti Dievui mus pamilti,<br />
mums patarnauti, kita vertus,<br />
reikšminga ir ta žmogiškoji<br />
pusė, tai, kad žmogus yra labai<br />
išaukštintas. Čia galėčiau prisiminti<br />
ištrauką iš Luko evangelijos<br />
– palyginimą apie sūnų palaidūną.<br />
Tas jaunuolis, kuris pasitraukia<br />
nuo tėvo, po to nusprendžia<br />
sugrįžti, ir sugalvoja taip: „Pasakysiu:<br />
„Nevertas esu vadintis<br />
tavo sūnumi, noriu būti tarnu“, ir<br />
kai jis ateina, tėvas neleidžia jam<br />
taip savęs vadinti, nes jis nėra<br />
tarnas, jis yra sūnus. Taip ir čia.<br />
Žmogaus orumas ypatingu būdu<br />
Šventojo Rašto pabrėžiamas:<br />
žmogus buvo sukurtas kaip<br />
Dievo paveikslas, taigi, labai<br />
išaukštintas, ir žmogaus gyvenimo<br />
tikslas yra žmogaus sudievinimas,<br />
o žmogaus sudievinimas<br />
reiškia žmogaus humanizaciją<br />
– tobuliausią visų žmogiškų galių,<br />
galimybių išvystymą. Taigi, iš vienos<br />
pusės Dievas yra tas, kuris<br />
nusileidžia, tampa žmogumi.<br />
Sukūręs žmogų Dievas tarsi sako:<br />
„Ne, man pačiam reikia pabandyti,<br />
ar ne per aukštai pakelta kartelė,<br />
gal aš reikalauju iš žmogaus<br />
neįmanomų dalykų?“ Ir jis pabando.<br />
Pasirodo, kad galima.<br />
Kalbino Danguolė Kuliavaitė<br />
2010 m. gruodis Nr. 4<br />
7
Change language