Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Gruodžio ketvirtą dieną, prasidėjus<br />
adventui, su Pranciškoniškuoju<br />
jaunimu jau trečią kartą<br />
išsiruošėme keliauti į Kauno nepilnamečių<br />
koloniją. Norėjome<br />
ten nuvežti ankstyvų kalėdinių<br />
dovanų – Tikėjimo, Vilties ir Meilės.<br />
Keletą kartų susitikę, intensyviai<br />
repetavome programą. Paruošėme<br />
du neilgus vaidinimus,<br />
kiekvienam vaikinui asmeniškai<br />
padarėme po laiškelį su įkvepiančiais<br />
linkėjimais ar istorija. Esame<br />
paprasti studentai ir moksleiviai,<br />
neturintys ypatingų dramos įgūdžių,<br />
bet, kaip ir visus kartus, tikėjome,<br />
kad paprastumas ir nuoširdumas<br />
prabyla neprasčiau už<br />
profesionalią programą.<br />
Atvykusių į koloniją mūsų<br />
laukė keturiasdešimties vaikinų<br />
grupė. Išsitraukėme instrumentus,<br />
trumpai parepetavome ir<br />
pradėjome programą. Brolis pranciškonas<br />
Alvydas Virbalis OFM<br />
skaitė vaikinams „Sūnaus palaidūno“<br />
istoriją ir kalbėjo apie susitaikinimą<br />
su Dievu ir tikrąją lais-<br />
vę. Viešpats leidžia žmogui elgtis,<br />
kaip jis nori, Tėvas leido sūnui<br />
išeiti, tačiau iš tiesų laimingas jis<br />
tapo tik grįžęs į namus. Jei žmogus<br />
atsiskiria nuo Dievo, jis ima<br />
vergauti savo kūnui ir nuodėmei.<br />
Ir gyvendami laisvėje galime būti<br />
įvairių priklausomybių, godumo<br />
pinigams kaliniai, kankintis nesugebant<br />
jų nugalėti, nes tikrosios<br />
grotos - žmogaus viduje. Atėjęs<br />
į pasaulį, Dievas atpirko ir išlaisvino<br />
žmones nuo blogio valdžios.<br />
Jis atvėrė duris į laivę, kurios buvo<br />
užrakintos, tačiau paliko žmogui<br />
teisę pasirinkti, ar jis išeis pro duris,<br />
ar liks kalėti.<br />
Pirmasis vaidinimas kalbėjo<br />
apie Jėzaus meilę ir Jo nuolatinį<br />
buvimą šalia kiekvieno iš mūsų.<br />
Antrame – du motinos įsčiose<br />
esantys kūdikiai diskutavo, ar<br />
egzistuoja gyvenimas po gimimo.<br />
Jų diskusiją pabaigėme daug pasakančiu<br />
anekdotu: „Mokytoja per<br />
pamoką aiškina mokiniams: žiūrėkite,<br />
už lango auga žolė, medžiai,<br />
skraido paukščiai, mes juos matome?<br />
Matome. O Dievą ar ma-<br />
Tikrosios grotos – žmogaus viduje<br />
Tikrosios<br />
grotos –<br />
žmogaus<br />
viduje<br />
tome? Ne. Vadinasi, Dievo nėra.<br />
Petriukas pakelia ranką ir sako:<br />
pažiūrėkime, klasėje yra lenta,<br />
prie jos stovi mokytoja. Mes ją<br />
matome? Matome. Bet mokytojos<br />
smegenų mes nematome, vadinasi,<br />
ji smegenų ir neturi“.<br />
Programos pabaigoje savo tikėjimo<br />
patirtimi dalijosi pranciškoniškojo<br />
jaunimo narys Adomas<br />
Kačiušis. Jis pasakojo paradoksą,<br />
kaip sulaužytos kojos padėjo jam<br />
pradėti eiti tikėjimo keliu. Vaikinai,<br />
stebėję renginį, priėmė mus<br />
šiltai, pasakojo apie savo kasdienybę,<br />
aprodė išpuoštus kambarius.<br />
<strong>Po</strong> susitikimo laimingi buvo<br />
visi – ir kaliniai, ir mes patys, ir<br />
darbuotojai.<br />
Šitaip savo kukliomis pastangomis<br />
bandėme nutiesti Viešpačiui<br />
kelią į paklydusių, bet visada<br />
turinčių galimybę sugrįžti, vaikinų<br />
širdis. Šią misiją įvykdyti<br />
galėjome dėl programos „Veiklus<br />
<strong>jaunimas</strong>“ paramos, nes įgyvendiname<br />
projektą „Visuomenės žaizdos<br />
– mano rūpestis“.<br />
<strong>Bernardinų</strong> jaunimo centro komanda<br />
2010 m. gruodis Nr. 4<br />
17
Change language