Dvi pareigos sampratos: Nietzsche ir Kantas Two ... - VPU biblioteka

30
Dvi pareigos sampratos: Nietzsche ir Kantas
siekianèiam ne iðsiskirti, o prisitaikyti, bûti tik visuomenës
„funkcija“, sulaukti pripaþinimo. Þmogus
– tai tapsmas, priemonë kelyje á antþmogá, kuris nepripaþásta
nieko, kas apribota ir apibrëþta.
Kilmingøjø tarpusavio santykiuose sàvoka pareiga
dar labiau ágyja privilegijuotumo statusà. Pareiga
– iðskirtinai „ponø moralës“ fenomenas. Tarp sau
lygiø pareiga reiðkia gebëjimà „ilgai jausti dëkingumà
ir ilgai kerðyti“ (Nyèë, 1991a, 469). Kodël èia
atsiranda kerðto motyvas? Ar kerðtas nëra „vergø
moralës” pamatinis bruoþas? Anot Nietzsche’s,
„moralës genealogija“ parodo, kad „vergø sukilimas“
(kai ressentiment’as tampa kûrybine
jëga) apvertë „aristokratines“ vertes: tai kas buvo
„gera“ („dvasiðkai kilminga“) tapo „blogiu“, o „prasta“
pavirto á „gërá“. „Vergø moralëje“ ressentiment’as
neskatina ugdyti asmeninio pranaðumo,
tobulinant savo sugebëjimus, vietoj to kuriama strategija,
kaip sutrukdyti konkurentams. Deleuze pabrëþia,
kad silpnieji, „vergai“ nugali ne sutelkdami
savo jëgas, o atimdami jëgà ið kito, jie atskiria aktyviàsias
jëgas nuo to, kà jos gali, kitaip tariant, nugali
dëka savo „uþkreèiamo silpnumo“, o tai reiðkia
gyvenimo „iðsigimimà“. Net ágijæs valdþià „vergas“
lieka „vergu“ (Äåë¸ç, 1997, 38) „Vergø moralei“
bûdingas sakymas „ne“ viskam, kas yra „kitaip“,
kas reiðkiasi kaip jëga, t. y. jai „bûtina kryptis á iðoræ,
uþuot þvelgus á save“ (Nietzsche, 1996, 45). „Ponø
moralëje“ pareiga kerðyti kyla i ð poreikio turëti
prieðø, nes prieðas verèia iðskleisti ir parodyti
savo galià. Kilmingasis valdo pats save – pats
sau nustato vertybes, todël gali kerðyti, brangindamas
ir vertindamas savo prieðus uþ suteiktà galimybæ
parodyti savo pranaðumà. O „vergø moralëje“
silpnumas ir neapykanta stipriajam virsta „kerðtu“
– gërio ir blogio verèiø apvertimu: „Ásivaizduokime
dabar prieðà, kurá regi ressentiment’o
þmogus, kaip tik èia pasireiðkia jo veika, jo kûryba:
jis susikuria „piktà prieðà“, „blogio ásikûnijimà“
kaip pagrindinæ sàvokà, ja remdamasis susigalvoja
antriná paveikslà bei prieðybæ ir vienà „geruolá“ –
patá save!..“ (Nietzsche, 1996, 48). Taigi „vergo“
reakcija á prieðà yra Ne-sakymas: „Tu esi blogas,
todël að esu geras“. Tik kilmingajam r essenti-
Kantas pagrindë savàjà pareigos sampratà besàlygiðku
ir visuotiniu moralës dësniu – kategoriniu
imperatyvu. Nietzsche’s pareigos samprata disonuoja
su bûtinybe universalizuoti savo elgesio principus
ir ágyja individualistinæ iðraiðkà: pareiga iðryðkinti
savo asmenybës originalumà, nekartoti kitø ir
Iðvados
Two concepts of duty: Nietzsche and Kant
ment’as netampa kûrybine jëga.
Nietzsche’æ ir Kantà sieja tai, kad jiems abiem
rûpëjo klausimas: ar elgimasis pagal moralës taisykles
jau yra pakankama sàlyga, kad elgesá bûtø
galima vadinti moraliu? Ir Kantas, ir Nietzsche á ðá
klausimà atsakë neigiamai. Kantas skyrë poelgius,
neprieðtaraujanèius pareigai, ir poelgius ið pareigos
(Kantas, 1980, 20). Ne iðorinë poelgio pusë (atitikimas
pareigai), ne rezultatas, o tik vidiniai motyvai
turi reikðmës, vertinant poelgio moralumà. Moralinæ
vertæ turi poelgis ið pareigos, o „ið pareigos“
reiðkia „prieðinantis polinkiams“, „ið pagarbos kategoriniam
imperatyvui“. Anot Roberto Solomono,
Nietzsche galëtø paklausti, kas gi laikoma polinkiu
ir kodël pagarba moralës dësniui ir poreikis
vykdyti savo pareigà, Kanto poþiûriu, nëra polinkiai?
„Nietzsche turbût neigtø, kad apskritai yra
toks motyvas, kaip pareigos jausmas pats savaime“
(Solomon, 1996, 209). Ar pats Kantas pripaþintø
„pareigos jausmo“, kaip empirinës duotybës, egzistavimà?
Þinoma, kad ne, juk ið moralaus elgesio
motyvø jis paðalino visus empirinius elementus. Vis
dëlto Kantas „Praktinio proto kritikoje“ raðë apie
jausmà, suþadinantá suinteresuotumà laikytis dësnio,
tik suprato já kaip kylantá ne ið jutimø, o ið grynojo
praktinio proto: „Jei ðis pagarbos jausmas bûtø
patologinis, vadinasi, vidiniu j u t i m u grindþiamas
malonumo jausmas, tai veltui stengtumëmës
atskleisti jo ryðá su kokia nors apriorine idëja“ (Kantas,
1987, 99). Pagarbos jausmas moralës dësniui
kyla ið kategorinio imperatyvo savaiminës vertës
suvokimo, taigi gali turëti tik racionalius pagrindus.
Nietzsche iðkëlë klausimà: o kas glûdi po ðiais
pagrindais? Taikydamas savàjá „genealoginá“ metodà,
Nietzsche nemano, kad prasminga kalbëti apie
kokius nors „racionalius“ motyvus, nes jie kyla ið
iracionaliø, neásisàmonintø ðaltiniø: „Juk ðiandien
bent jau mes, imoralistai, átariame, kad poelgio lemiamà
vertæ sàlygoja bûtent tai, kas jame yra n e -
apgalvota ið anksto, ir kad visi su juo susijæ
ketinimai, viskas, kà veikëjas gali þinoti, „ásisàmoninti“,
yra tik poelgio pavirðinis sluoksnis, jo „oda“,
kuri, kaip ir kiekviena „oda“, kaþkà iðduoda, bet
dar daugiau slepia“ (Nyèë, 1991a, 346).
kurti naujas vertes. Pareiga kaip stipriøjø, kilmingøjø
privilegija, kylanti ið aktyviøjø jëgø pertekliaus
„galios valioje“. Genealoginis kelias, ieðkant moralës
sàvokø kilmës, ir juo pagrástas a d hominem
argumento taikymas turi vesti prie vertybiø pervertinimo.
Nietzsche Kanto kategoriná imperatyvà ver-
Edita BUDRYTË