Dvi pareigos sampratos: Nietzsche ir Kantas Two ... - VPU biblioteka

þ m o g u s i r þ o d i s 2 0 0 4 I V
f ilosofiniai tyrinëjimai
Dvi pareigos sampratos: Nietzsche
ir Kantas
Edita BUDRYTË
Vilniaus pedagoginis universitetas
T. Ðevèenkos g. 31, LT-03111 Vilnius
The subject of the article is the concept of duty
in Kantian morality and Nietzsche’s philosophy.
For Kant as well as for Nietzsche duty has the
form of autonomous imperative. The article
concentrates on two interpretations of duty as
based upon reason’s authority over inclinations
and as irrational Will to Power. Nietzsche
Friedrichas Nietzsche ir Immanuelis Kantas –
filosofai, kuriø vardai moralës filosofijoje þenklina
dvi nesutaikomas pozicijas. Kantas siekë átvirtinti
moralës srities autonomiðkumà, savaiminæ
vertæ, Nietzsche – kvestionuoti moralës pretenzijas
á visuotinumà. Kantas tapo mëgstamiausiu Nietzsche’s
ironijos ir kritikos objektu. Kanto etikos
pagrindas – pareigos kaip privalëjimo, determinuojamo
grynojo praktinio proto, pagrindimas.
Nietzsche manë, kad bûtina pervertinti visas tradicinës
moralës sàvokas, atskleidþiant jø kilmæ,
Summary
Ávadas
Two concepts of duty: Nietzsche
and Kant
opposed Kant’s intention to base our
undifferential equality as moral agents on
categorical imperative. To conceive of morality
in universal terms is to disregard basic differences
between individuals.
Key words: „vergø moralë“, „ponø moralë“, autonomiðkumas,
pareiga, individualumas.
bet pareigos sàvokos neatsisakë. Ðio straipsnio tikslas
– palyginti Kanto ir Nietzsche’s pareigos sampratas,
sutelkiant dëmesá á Nietzsche’s opozicijos
visai etikos tradicijai prielaidas. Todël pirmiausia
atskleisime Nietzsche’s „moralës genealogijos“ sieká
paþvelgti á moralæ ne kaip á duotybæ, o kaip á
simptomà. Po to pereisime prie klausimø: kokià
prasmæ ágyja pareigos sàvoka Nietzsche’s filosofijoje,
nepripaþástanèioje moralës principø visuotinumo?
ar Nietzsche’s pareigos samprata iðlaiko
autonomiðko imperatyvumo formà?
Nietzsche: tradicinës moralës pervertinimas
Nietszche paþvelgë á moralæ kaip á problemà, t.
y. kvestionavo tradicinës moralës vertæ. Etinëmis
koncepcijomis buvo siekiama pagrásti moralæ, laikant
jà duota: „Tai, kà filosofai vadino „moralës
pagrindimu” ir ko ið savæs reikalavo, ið tikrøjø buvo
tik tvirto tikëjimo vieðpataujanèia morale
mokslinga forma, naujas ðios moralës raiðkos
bûdas, tam tikros moralës faktas ir ið esmës bandymas
apskritai paneigti, kad ði moralë gali bûti
traktuojama kaip problema, – ðiaip ar taip, tai buvo
kaþkas prieðinga ðio tikëjimo tyrinëjimui, analizei,
vivisekcijai, abejojimui juo“ (Nyèë, 1991a, 388).
Tradicinës moralës vertybiø pervertinimas glaudþiai
susijæs su „galios valios“ (Wille zur Macht) principu.
„Galios valia“ – esminë gyvenimo charakteris-
tika. Ji reiðkiasi kokybiðkai skirtingomis jëgomis:
aktyviosios jëgos – gyvenimà teigianèios, galios augimà
skatinanèios jëgos, o reaktyviosios – neigianèios
gyvenimà jëgos. „Galios valios“ principas funkcionuoja
visose gyvenimo srityse, taigi juo Nietzsche
aiðkina ir moralës kilmæ. Vadinasi, konkreti moralë
nëra duotybë, bet „galios valios“ simptomas. Anot
Nietzsche’s, nëra moraliniø fenomenø, o tik fenomenø
moralinis aiðkinimas. Pagal tai, koks jëgø santykis
„galios valioje“, Nietzsche skiria du moralës
tipus: „vergø moralæ“, persvarai esant reaktyviøjø
jëgø pusëje, ir „ponø moralæ“ – kai persvara yra
aktyviøjø jëgø pusëje. Kadangi „vergø moralëje“ vyrauja
reaktyviosios jëgos, ji pavojinga gyvenimui ir
rodo jo nusilpimà, iðsigimimà bei nuosmuká. Niet-
ISNN 1392-8600
27

28
Dvi pareigos sampratos: Nietzsche ir Kantas
zsche’ei „vergø moralë“ – vakarietiðkos etikos tradicijos
simptomas.
Tradicinë moralë paprastai neatsiþvelgia á individualybæ.
Visuotinai galiojanèiø ir besàlygiðkø imperatyvø
skelbimas, anot Nietzsche’s, pagrástas nauda
visuomenei: „dorovë yra tas dalykas, kuriuo individas
mokomas bûti bandos funkcija ir tik pagal
tà funkcijà prisiskirti tam tikrà vertæ“, tad doroviðkumas
tëra „individo bandos instinktas“ (Nietzsche,
1995, 146).
Nietzsche’s siekis atmesti visuotinæ moralæ bei
etikà, ieðkanèià jai tvirtø pagrindø bei pateisinimo,
susiðaukia su postmodernistine laikysena. Zygmunto
Baumano teigimu, postmodernistinëje etikoje ryðkëja
„moralës be etikos“ samprata, t. y. moralës,
nepagrástos visuotiniais principais. Moralumo pagrindai,
anot Baumano, yra atitrûkæ nuo kasdieninio
gyvenimo, o tai suponuoja situacijà, kai á ðiø
pagrindø þinojimà gali pretenduoti tik etikos ekspertai.
Atsiranda priklausomybë nuo ekspertø:
„ mes nebepasitikime savo paèiø sprendimu,
pasiduodame baimei, kad suklysime, mes baiminamës
nuodëmës, kaltës ar gëdos – nesvarbu, kaip tai
bepavadintume, mums reikia eksperto pagalbos rankos,
kad mums sugràþintø „aiðkumo“ komfortà“
(Bauman, 1995, 12). Nietzsche’s siekis perþengti
tradicinæ moralæ irgi gali bûti interpretuojamas kaip
bandymas átvirtinti asmenybës sprendimø nepriklausomybæ
nuo visuotinai pripaþintø normø.
„Linksmajame moksle“ Nietzsche teigia: „
daugeliui neatrodo, kad gëda kuo nors tikëti ir
pagal tai gyventi, pirma galutinai ir tvirtai neásisàmoninus
visø „uþ“ ir „prieð“ ir nepamëginus pasidomëti,
kokiø motyvø èia esama, þmogus tenkinasi
miglotais tikëjimo jausmais ir per daug nekvarðina
galvos dël savo sprendimø“ (Nietzsche,
1995, 50). Panaði á Baumano ir Nietzsche’s pozicija
moralës taisykliø atþvilgiu: jo poþiûrá, kad taisyklës
ir normos – þmoniø „sulyginimo“ ir pavertimo
„bandos gyvuliais“ priemonës, atliepia Baumano
nuomonë, jog taisyklës yra kitaip mananèiø, „atskalûnø
tramdymo ánagis“. Reziumuojant bûtø galima
teigti, kad Nietzsche’s iððûkis tradicinës moralës visuotinumui
– tai protestas prieð individualumo apribojimà,
kurá puikiai iðreikðtø viena ið Baumano
skelbiamø teziø: „mes“ – tai ne „að“ daugiskaita.
Nietzsche’s „galios valia“ prieð Kanto kategoriná
imperatyvà
Kodël Nietzsche taip daþnai taiko argumentà a d
hominem? Tai jam leidþia daryti jo pasirinktas
genealoginis kelias – ieðkoti moralës kilmës (Kanto
kilmës klausimas visai nedomino, moralë jam –
duotybë). Anot Nietzsche’s, kiekviena moralës teorija
– ne kas kita kaip „afektø gestikuliacija“. Vertybës,
kurios pristatomos kaip idealios ir objektyvios,
yra apmaudo ir pykèio (ressentiment’o)
iðraiðkos. Moralës teorijos daþnai atspindi jø kûrëjo
silpnybes, bûdingus bruoþus, slaptus potraukius: vienos
gali slëpti pasitenkinimo savimi jausmà, kitose
glûdi noras paþeminti save, „nukryþiuoti“, treèiose
– kerðto motyvas. A d h o m inem argumentas
Nietzschei pasitarnauja, kvestionuojant bet kurios
etikos pretenzijas á visuotinumà. Kanto etikoje Nietzsche
girdi teigimà: „Manyje gerbtina tai, kad að
galiu paklusti, – ir jûs t u rite bûti tokie patys
kaip að!“ (Nyèë, 1991a, 389). Pagal a d hominem
argumentà, Kantas savàjá gebëjimà paklusti
bando paversti visuotine maksima. Palyginkime,
kaip Kantas ir Nietzsche apibrëþia sàvokà
savimeilë. Kanto etikoje savimeilë siejama
su pataikavimu savo polinkiams, su valios heteronomija.
Kanto apibrëþimas skamba taip: „Ðá potrauká
patá save subjektyviais savo laisvo pasirinkimo
determinantais padaryti objektyviu valios ap-
Two concepts of duty: Nietzsche and Kant
skritai determinantu galima vadinti savimeile“
(Kantas, 1987, 93). Pareiga, kaip paklusimas kategoriniam
imperatyvui, nesuderinama su savimeile,
o tiksliau, pareiga yra savimeilës áveikimas: „
þmoniø moralës dësnis yra i mperatyvas, paliepiantis
kategoriðkai, kadangi dësnis besàlygiðkas;
tokios valios santykis su ðiuo dësniu yra priklaus
o m y b ë , vadinama privalëjimu, kuri reiðkia
p r i e v a r t à [vienaip ar kitaip] pasielgti, nors tai
vien tik proto ir jo objektyvaus dësnio prievarta, ir
kuri vadinama pareiga“ (Kantas, 1987, 47).
Nietzsche’ei savimeilës iðraiðka – imperatyvo besàlygiðkumas:
„Savimeilë ir yra: savo sprendimà
jausti kaip visuotinæ maksimà“ (Nietzsche, 1995,
229). Todël savimeilë – simptomas asmenybës, nesuvokusios
ar neatradusios savojo unikalumo. Savæs
paþinimas – ásisàmoninimas savojo individualumo
kaip nepakartojamumo (pakartoti galima tik
iðorinæ individualaus poelgio pusæ). Ið ðios sampratos
turëtø iðplaukti tik nesuvisuotinama maksima:
„Tai, kas tinka man, negali tikti kiekvienam“. Individualybë
ne tik nekartoja kitø, bet ir pati netrokðta
bûti pakartota. Nietzsche’s sukurtas personaþas Zaratustra
puikiai iliustruoja ðià mintá. Zaratustra –
antþmogio pranaðas – nenori, kad minia sektø paskui
já, nenori bûti „bandos piemeniu“, o ieðko „atsi-
Edita BUDRYTË

þ m o g u s i r þ o d i s 2 0 0 4 I V
f ilosofiniai tyrinëjimai
skyrëliø“ ir „bendrakûrëjø“: „Kûrëjas ieðko pasekëjø,
bet ne lavonø, ne bandø, ne tikinèiøjø. Bendrakûrëjø
ieðko sau kûrëjas, tokiø, kurie naujø vertybiø
naujà skalæ renèia“ (Nyèë, 1991b, 34).
Kaip pastebi Walteris Kaufmannas, Nietzsche’s
moralës kodekse „ negalëtø bûti vietos jokiam
individualumo apribojimui, jis turëtø leisti veikti
impulsyviai“ (Kaufmann, 1974, 213). Klasikinis
moralaus elgesio apibrëþimas nenumato spontaniðkumo
– individas privalo save apriboti, atsiþvelgdamas
á kitus. Kà reiðkia „áveikti save“ kantiðkàja
prasme? Protas turi kontroliuoti polinkius, be to,
polinkis turi bûti áveiktas tokiu bûdu, kad netgi negalëtø
bûti poelgio motyvu. O Nietzsche atmeta dualizmà,
ðiuo atveju – proto ir polinkio. „Nietzsche’s
monizmas kelia klausimà, kaip apskritai galimas
bet koks kontroliavimas“ (Kaufmann, 1974, 214).
Nietzsche sukuria kitokià savæs áveikimo sampratà,
iðvengdamas kantiðkojo þmogaus „sudvejinimo“.
Bet koks veikimas sàlygojamas „galios valios“, „galios
valia“ yra pats gyvenimas, taigi gyvenimas – tai,
kas pats save turi áveikti.
Tiek Kanto, tiek Nietzsche’s autonomiðkos asmenybës
sampratoje autonomiðkumas siejamas su
gebëjimu „kurti paèiam sau dësnius“. Kaip pareiga
tampa asmenybës autonomiðkumo dalimi? Kanto
etikoje valios autonomija galima tik vykdant pareigà
. O pareigà Kantas grindë pagarba kategoriniam
imperatyvui, kuris imanentiðkai glûdi grynajame
praktiniame prote, todël paklusimas jam nëra vergiðkos
sàmonës bruoþas (kaip teigë Nietzsche), nes
tai paklusimas savo paties proto ásakymui, eliminuojant
baimës ar naudos motyvus. Kurti paèiam
sau dësnius – Kantui reiðkë perþengti savo gamtiðkumà,
empiriðkumà. Svarbiausia sàlyga asmenybës
autonomiðkumui – jos racionalumas, proto valdþia
polinkiams (Nietzsche’ei, prieðingai, „galios valios“
iracionalumas, spontaniðkumas). Kanto argumentacijoje
galime rasti ir prieðtaringø teiginiø: pareigos
vykdymo moralinë vertë ágyjama, áveikiant polinkius,
bet kaip tuomet vertinti pareigà „uþsitikrinti
sau laimæ“? Kanto argumentas – nepasitenkinimas
savo padëtimi gali susilpninti þmogaus valià
laikytis moralës dësnio. Pasiremkime Jûratës Baranovos
pastebëjimu, jog „Kanto argumente slypi
imanentinis paradoksas: poreikiai turi bûti patenkinti
tam, kad protas galëtø juos lengviau suvaldyti“
(Baranova, 2004, 191).
Kà Nietzsche’ei reiðkë bûti „ástatymø kûrëju“?
Tai kurti naujas vertes, bûti nepriklausomam nuo
kitø valios: „Ásakinëjama tik tam, kas pats savæs
klausyti neástengia“ (Nyèë, 1991b, 116). Nietzsche’ei
asmenybës autonomija – tai laisva savikûra, ið-
skleidþiant savo potencialias galias. Nietzsche, kaip
ir Kantas, pareigà sieja su tam tikra autonomiðko
imperatyvumo forma, bet Nietzsche jai suteikia visiðkai
kitokià interpretacijà.
Nietzsche’s veikale „Anapus gërio ir blogio“ susiduriame
su dvejopa pareigos interpretacija:
1) stipriøjø, kilmingøjø pareiga padëti silpniesiems,
prasèiokams,
2) stiprieji turi pareigas tik sau lygiems.
Nietzsche pabrëþia, kad pareiga – stipriøjø privilegija:
„Kilmingumo þenklai: niekada negalvoti apie
mûsø pareigø nuþeminimà iki kiekvieno þmogaus
pareigø; nenorëti atsisakyti atsakomybës arba pasidalinti
ja; savo privilegijas ir naudojimàsi jomis laikyti
savo pareiga“ (Nyèë, 1991a, 482). Kokios
tos privilegijos? Galime bandyti jas paaiðkinti per
„galios valios“ principà: tik aktyviøjø jëgø dominavimas
suteikia galià prisiimti atsakomybæ.Taip stiprieji
iðreiðkia savo esmæ – „galios valia“ juose reiðkiasi
kaip dovanojimas: kilminguosiuose „dominuoja
pilnatvës, trykðte trykðtanèios galios jausmas, didþios
átampos laimë, turtingumo ir nuostatos atiduoti
ir dovanoti suvokimas: ir kilmingas þmogus
padeda nelaimingajam, bet ne (ar paprastai ne) ið
uþuojautos, o veikiau galios pertekliaus verèiamas“
(Nyèë, 1991a, 468). Pareiga padëti silpniesiems kyla
ið aktyviøjø jëgø pertekliaus „galios valioje“. Ar
ámanoma, neapribojus savo interesø, atvërus kelià
saviraiðkos laisvei, suvokti pareigas kitiems? Remdamiesi
Gilleso Deleuze’o interpretacija, kurioje bûtent
ir iðryðkinamas kûrybinis potencialas galios valioje,
galime teigti, kad pareiga kaip dovanojimas –
neatskiriama saviraiðkos dalis. „Galios valios“ prigimtis
– ne geisti ir imti, o kurti ir atiduoti.
Deleuze’o nuomone, „galios valia“ nëra troðkimas
vieðpatauti, o vertybiø nustatymo ir naujø, dar nepripaþintø
vertybiø kûrimo principas (Äåë¸ç, 1997, 35).
Taigi kilmingøjø privilegijos: iðreikðti savo galià dovanojimu,
kurti naujas vertes, prisiimti atsakomybæ,
ásakinëti sau, áveikti save, perþengti savo paties ribas...
Nietzsche apverèia Kanto kategorinio imperatyvo
formuluotæ apie þmogaus buvimà tikslu, o ne
priemone: „Þmogus, siekiantis ko nors didaus, kiekvienà,
kurá jis sutinka savo kelyje, traktuoja arba kaip
priemonæ, arba kaip kliûtá ir vilkinimo prieþastá –
arba kaip laikino poilsio guolá“ (Nyèë, 1991a, 482).
Þmogus – ne tikslas, o priemonë, þmogus – bûtybë,
kurià reikia áveikti – ar neskamba ðiose Nietzsche’s
tezëse nepabaigiamos savikûros motyvas? Galbût
þmogø Nietzsche nori matyti kaip priemonæ, nes jis
dar nesukûrë savæs, dar nepaþino savæs, dar nëra toks,
koks galëtø bûti? Labiausiai Nietzsche iðryðkina pareigà
sau – individualybei, o ne „bandos gyvuliui“,
ISNN 1392-8600
29

30
Dvi pareigos sampratos: Nietzsche ir Kantas
siekianèiam ne iðsiskirti, o prisitaikyti, bûti tik visuomenës
„funkcija“, sulaukti pripaþinimo. Þmogus
– tai tapsmas, priemonë kelyje á antþmogá, kuris nepripaþásta
nieko, kas apribota ir apibrëþta.
Kilmingøjø tarpusavio santykiuose sàvoka pareiga
dar labiau ágyja privilegijuotumo statusà. Pareiga
– iðskirtinai „ponø moralës“ fenomenas. Tarp sau
lygiø pareiga reiðkia gebëjimà „ilgai jausti dëkingumà
ir ilgai kerðyti“ (Nyèë, 1991a, 469). Kodël èia
atsiranda kerðto motyvas? Ar kerðtas nëra „vergø
moralës” pamatinis bruoþas? Anot Nietzsche’s,
„moralës genealogija“ parodo, kad „vergø sukilimas“
(kai ressentiment’as tampa kûrybine
jëga) apvertë „aristokratines“ vertes: tai kas buvo
„gera“ („dvasiðkai kilminga“) tapo „blogiu“, o „prasta“
pavirto á „gërá“. „Vergø moralëje“ ressentiment’as
neskatina ugdyti asmeninio pranaðumo,
tobulinant savo sugebëjimus, vietoj to kuriama strategija,
kaip sutrukdyti konkurentams. Deleuze pabrëþia,
kad silpnieji, „vergai“ nugali ne sutelkdami
savo jëgas, o atimdami jëgà ið kito, jie atskiria aktyviàsias
jëgas nuo to, kà jos gali, kitaip tariant, nugali
dëka savo „uþkreèiamo silpnumo“, o tai reiðkia
gyvenimo „iðsigimimà“. Net ágijæs valdþià „vergas“
lieka „vergu“ (Äåë¸ç, 1997, 38) „Vergø moralei“
bûdingas sakymas „ne“ viskam, kas yra „kitaip“,
kas reiðkiasi kaip jëga, t. y. jai „bûtina kryptis á iðoræ,
uþuot þvelgus á save“ (Nietzsche, 1996, 45). „Ponø
moralëje“ pareiga kerðyti kyla i ð poreikio turëti
prieðø, nes prieðas verèia iðskleisti ir parodyti
savo galià. Kilmingasis valdo pats save – pats
sau nustato vertybes, todël gali kerðyti, brangindamas
ir vertindamas savo prieðus uþ suteiktà galimybæ
parodyti savo pranaðumà. O „vergø moralëje“
silpnumas ir neapykanta stipriajam virsta „kerðtu“
– gërio ir blogio verèiø apvertimu: „Ásivaizduokime
dabar prieðà, kurá regi ressentiment’o
þmogus, kaip tik èia pasireiðkia jo veika, jo kûryba:
jis susikuria „piktà prieðà“, „blogio ásikûnijimà“
kaip pagrindinæ sàvokà, ja remdamasis susigalvoja
antriná paveikslà bei prieðybæ ir vienà „geruolá“ –
patá save!..“ (Nietzsche, 1996, 48). Taigi „vergo“
reakcija á prieðà yra Ne-sakymas: „Tu esi blogas,
todël að esu geras“. Tik kilmingajam r essenti-
Kantas pagrindë savàjà pareigos sampratà besàlygiðku
ir visuotiniu moralës dësniu – kategoriniu
imperatyvu. Nietzsche’s pareigos samprata disonuoja
su bûtinybe universalizuoti savo elgesio principus
ir ágyja individualistinæ iðraiðkà: pareiga iðryðkinti
savo asmenybës originalumà, nekartoti kitø ir
Iðvados
Two concepts of duty: Nietzsche and Kant
ment’as netampa kûrybine jëga.
Nietzsche’æ ir Kantà sieja tai, kad jiems abiem
rûpëjo klausimas: ar elgimasis pagal moralës taisykles
jau yra pakankama sàlyga, kad elgesá bûtø
galima vadinti moraliu? Ir Kantas, ir Nietzsche á ðá
klausimà atsakë neigiamai. Kantas skyrë poelgius,
neprieðtaraujanèius pareigai, ir poelgius ið pareigos
(Kantas, 1980, 20). Ne iðorinë poelgio pusë (atitikimas
pareigai), ne rezultatas, o tik vidiniai motyvai
turi reikðmës, vertinant poelgio moralumà. Moralinæ
vertæ turi poelgis ið pareigos, o „ið pareigos“
reiðkia „prieðinantis polinkiams“, „ið pagarbos kategoriniam
imperatyvui“. Anot Roberto Solomono,
Nietzsche galëtø paklausti, kas gi laikoma polinkiu
ir kodël pagarba moralës dësniui ir poreikis
vykdyti savo pareigà, Kanto poþiûriu, nëra polinkiai?
„Nietzsche turbût neigtø, kad apskritai yra
toks motyvas, kaip pareigos jausmas pats savaime“
(Solomon, 1996, 209). Ar pats Kantas pripaþintø
„pareigos jausmo“, kaip empirinës duotybës, egzistavimà?
Þinoma, kad ne, juk ið moralaus elgesio
motyvø jis paðalino visus empirinius elementus. Vis
dëlto Kantas „Praktinio proto kritikoje“ raðë apie
jausmà, suþadinantá suinteresuotumà laikytis dësnio,
tik suprato já kaip kylantá ne ið jutimø, o ið grynojo
praktinio proto: „Jei ðis pagarbos jausmas bûtø
patologinis, vadinasi, vidiniu j u t i m u grindþiamas
malonumo jausmas, tai veltui stengtumëmës
atskleisti jo ryðá su kokia nors apriorine idëja“ (Kantas,
1987, 99). Pagarbos jausmas moralës dësniui
kyla ið kategorinio imperatyvo savaiminës vertës
suvokimo, taigi gali turëti tik racionalius pagrindus.
Nietzsche iðkëlë klausimà: o kas glûdi po ðiais
pagrindais? Taikydamas savàjá „genealoginá“ metodà,
Nietzsche nemano, kad prasminga kalbëti apie
kokius nors „racionalius“ motyvus, nes jie kyla ið
iracionaliø, neásisàmonintø ðaltiniø: „Juk ðiandien
bent jau mes, imoralistai, átariame, kad poelgio lemiamà
vertæ sàlygoja bûtent tai, kas jame yra n e -
apgalvota ið anksto, ir kad visi su juo susijæ
ketinimai, viskas, kà veikëjas gali þinoti, „ásisàmoninti“,
yra tik poelgio pavirðinis sluoksnis, jo „oda“,
kuri, kaip ir kiekviena „oda“, kaþkà iðduoda, bet
dar daugiau slepia“ (Nyèë, 1991a, 346).
kurti naujas vertes. Pareiga kaip stipriøjø, kilmingøjø
privilegija, kylanti ið aktyviøjø jëgø pertekliaus
„galios valioje“. Genealoginis kelias, ieðkant moralës
sàvokø kilmës, ir juo pagrástas a d hominem
argumento taikymas turi vesti prie vertybiø pervertinimo.
Nietzsche Kanto kategoriná imperatyvà ver-
Edita BUDRYTË

þ m o g u s i r þ o d i s 2 0 0 4 I V
f ilosofiniai tyrinëjimai
tina kaip jo kûrëjo afektø iðraiðkà ir „þemos kilmës“
simptomà: po kategorinio imperatyvo forma
slypi „vergø moralës“ ressentiment’as. Nietzsche
siekia paneigti nediferencijuotos lygybës
principà, taikomà moralës subjektams Kanto etikoje.
Visgi Nietzsche’s pareigos sampratoje, kaip
ir Kanto, pareiga siejama su asmenybës autono-
1. Baranova J. (2004). XX amþiaus moralës
filosofija: pokalbis su Kantu. Vilnius, Vilniaus
pedagoginis universitetas.
2. Bauman Z. (1995). Life in Fragments: Essays
in Postmodern Morality. Oxford UK &
Cambridge, Blackwell.
3. Kantas I. (1980). Dorovës metafizikos
pagrindai. Vilnius, Mintis.
4. Kantas I. (1987). Praktinio proto kritika.
Vilnius, Mintis.
5. Kaufmann W. (1974). Nietzsche: Philosopher,
Psychologist, Antichrist. Princeton, New
Jersey, Princeton University Press.
Literatûra
mija, kuri ágalina ásakyti paèiam sau, kurti paèiam
sau dësnius, perþengiant gamtinio bûtinumo
sritá. Nietzsche autonomiðkumà supranta dar
radikaliau – kaip neribojamà individualumà, perþengiant
ne tik savàjá gamtiðkumà, bet ir racionaliais
ir visuotiniais principais pagrástà tradicinæ
moralæ.
6. Nietzsche F. (1996). Apie moralës genealogijà.
Vilnius, Pradai.
7. Nietzsche F. (1995). Linksmasis mokslas.
Vilnius, Pradai.
8. Nyèë F. (1991a). Anapus gërio ir blogio. //
Rinktiniai raðtai. Vilnius, Mintis.
9. Nyèë F. (1991b). Ðtai taip Zaratustra kalbëjo.
// Rinktiniai raðtai. Vilnius, Mintis.
10. Solomon R. (1996). Nietzsche ad hominem:
Perspectivism, Personality and Ressentiment.
// The Cambridge Companion to Nietzsche.
Cambridge, Cambridge University Press.
11. Äåë¸ç Æ. (1997). Íèöøå. Ïåòåðáóðã,
Axioma.
ISNN 1392-8600
31