1 Ekonomikos teorijos objektas

pinigų kiekis yra svarbus ekonominis veiksnys. Nuo jų kiekio priklauso ir kainų lygis, ir nacionalinio produkto
apimtis. Tačiau kontroliuoti pinigų kiekį nėra taip paprasta, nes pinigų funkcijas atlieka ne vien tradiciniai
banknotai. Daugiausia atsiskaitymųpasaulyje vyksta čekiais. Čekiai atsiranda, kai atidaroma individuali
einamoji
sąskaita banke. Ji atidaroma įnešus piniginį indėlį (depozitą). Pats čekis yra raštiškas nurodymas bankui,
kuriame atidaryta einamoji sąskaita, pervesti nurodytąpinigų sumą į tam tikrąkito asmens einamąją sąskaitą,
kuri gali būti tiek tame pačiame, tiek ir kitame banke. Čekio gavėjas jį gali pateikti bet kuriam bankui ir operacija
bus atlikta be sutrikimų. Tačiau patys čekiai laisvai necirkuliuoja. Šią funkciją jis atliks kai tik bankui bus
pateikta apmokėti kažkieno išrašytą čekį. Vadinasi galime teigti, kad čekiai, kaip cirkuliacijos priemonė,
pakeičia pinigus, nes prekes galima apmokėti čekiais ir tada pinigų (grynųjų) neprireiks, nes pardavėjas iškeis
jūsų išrašytą čekį į jūsų einamojoje sąskaitoje esančius pinigus. Visas šias operacijas bankas atlieka nemokamai,
tačiau negausime ir palūkanų.
Galime daryti išvadą, kad pinigų pasiūlos kiekis yra grynųjų pinigų ir pinigų čekiniuose depozituose
suma. Tai yra pinigų siaurąja prasme kiekis, kuris žymimas M 1. Kaip matome, į šią savoką įeina visa tai, kas
tiesiogiai naudojama kaip mainų priemonė. Tačiau iš gyvenimo patirties žinome, kad pirkdami žmonės dažnai
naudoja kreditines korteles, o ne pinigus ar čekius. Tačiau išsamiau panagrinėjus šią problemą prieisime išvadą,
kad galutinis mokėjimas visvien atliekamas grynaisiais pinigais arba čekiu, nes kreditinė kortelė yra ne kas kita,
kaip sąskaita banke, iš kurios ir pervedama reikalinga suma už tam tikras prekes ar paslaugas. Antras
sudėtingumas, su kuriuo susiduriama apibrėžiant pinigus siaurąja prasme, yra tas pinigų kiekis, kurį laiko
bankinės institucijos ar kiti rezervai, t.y. tie pinigai, kurių nėra apyvartoje. Iš šios problemos išsisukama labai
paprastai: Ml kartu su tik ką aptartais pinigais žymimi Mla.
Skirtingai negu čekiai, palūkanas duoda kitos rūšies banko sąskaitos - taupomosios sąskaitos. Šios
sąskaitos pablukino ribą tarp čekinių sąskaitų ir palūkanas duodančių santaupų įvairiose taupymo įstaigose, nes
padidėjo jų likvidumas (Aktyvas yra likvidus, jei jįbe jokių didelių išlaidų ir sunkumų galima paversti
grynaisiais pinigais). Kada palūkanų norma išaugo (esant nedidelei infliacijai), išaugo ir sustiprėjo klientų
interesas laikyti pinigus taupomosiose sąskaitose, o ne asmeninėse einamosiose sąskaitose, bankai rado naują
išeitį - jie pasiūlė čekiais naudojamas taupomąsias sąskaitas. Šiuo atveju klientas gali išrašinėti čekius savo
indėliams, vis tiek gaudamas tam tikrą dalį palūkanų. Nuo šių indėlinių sąskaitų skiriasi terminuoti indėliai
(depozitai). Jie yra panašūs į taupomuosius, tik šiuo atveju nustatomas konkretus išėmimo terminas. Savaime
suprantama, kad už tokius indėlius mokamos kur kas aukštesnės palūkanos. Todėl pinigai terminuotuose
depozituose yra potencialūs pinigai -jie nėra naudojami mainams atlikti. Taigi platesnę pinigų sąvokąM2 galima
užrašyti kaip formulę: M2 = Ml+nečekiniai taupomieji indėliai+asmeniniai terminuoti indėliai (dažniausiai tie,
kurie mažesni už 100000 Lt)+pinigų rinkos indėliai+pinigų rinkos savitarpio fondai. Pinigųrinkos indėliai
užtikrina rinkos nustatomas palūkanų normas kaip ir pinigų rinkos savitarpio fondai, kuriais naudotis siūlo
brokerių namai ar savitarpio fondų organizacijos. Pastarosios dvi turto formos yra naujovės, kurių pagausėjo per
paskutiniuosius dešimtmečius ir kurias sukūrė finansinės institucijos. Pinigų rinkos indėliai ir pinigų rinkos
savitarpio fondai siūlo čekines privilegijas, panaikinančias skirtumus tarp Ml ir M2. Nors jiems ir galima išrašyti
čekius, tačiau j ie neįtraukiami į pinigų masę M 1, nes j ais negalima naudotis neribotai (indėlininkai gali išrašyti
tik du ar tris čekius per mėnesį, arba negali išrašinėti čekių mažesnei nei 500 Lt sumai. Prie M2 pridėję dar
neasmeninius terminuotus depozitus (didesnius kaip 100000 Lt, kuriuos paprastai turi verslininkai) bei užsienio
valiutą, asmenų laikomą banko sąskaitose, gausime pinigų pasiūlą M3, kuri ir yra išsamiausias pinigų pasiūlos
(kiekio) tautos ūkyje apskaičiavimo variantas.
Pinigų pasiūla
Visų pirma reikia pripažinti, kad pagrindiniai pinigų pasiulos komponentai yra popieriniai pinigai ir
įnašai čekiais, sudarantys skolas arba pažadus susimokėti. Popieriniai pinigai - tai esantys apyvartoje Valstybinių
bankų skolinimosi įsipareigojimai. Įnašai čekiais- komercinių bankų ir taupomųjų įstaigų skolinimosi
įsipareigojimai.
Be to, popieriniai grynieji pinigai ir įnašai čekiais neturi tikrosios vertės.
Pinigų reali vertė - tai prekių ir pinigų vertė, kuriuos galima nupirkti už piniginį vienetą. Toliau
akivaizdu, kad prekių ir pinigų kiekis, įsigytas už litus, atgal keičiamas proporcingai kainų lygiui; kitaip sakant,
egzistuoja atvirkščiai proporcinga priklausomybė tarp bendro kainų lygio ir lito vertės. Kuomet auga kainos ir
pragyvenimo lygis, tuomet mažėja lito perkamoji galia ir atvirkščiai. Kuo didesnės kainos, tuo mažesnė lito
vertė, nes reikia daugiau litų esamam prekių ir paslaugų kiekiui parduoti. Ir atvirkščiai, kainų sumažėjimas
padidina lito perkamają galią, kadangi įsigyjant tas pačias prekes ir paslaugas mums prireiks mažiau litų. Jeigu
kainos padidėja dvigubai, tada lito vertė nukrenta apytiksliai 50% ir atvirkščiai. Infliacija, kaip įprasta, prasideda
visuomenės išlaidoms viršijus gamybos galimybes. Esant vienodoms išlaidoms ir gamybos sąlygoms, pinigų
pasiūlos augimas skatina paklausos augimą. Kai tiktai pasiekiamas visiškas užimtumas ir bendras gamybos
kiekis tampa faktiškai pastovus, ši papildoma paklausa didesnės įtakos kainoms neturi. Prekė, kuri buvo
pardavinėjama už 20 litų, po infliacijos gali kainuoti 200 litų. Tai reiškia, kad litas, kuris pries tai sudarė 1/20
prekės vertės, dabar sudaro tik 1/200 jos vertės.
235