Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Naktį beveik nemiegojau, akys tiesiog lipte lipo<br />
prie tamsaus dangaus fono. Lauke lijo. Maži lašeliai<br />
krito po žvaigždžių kojomis, lenkėsi joms. Atgailavo.<br />
Savo neišbaigtą gailestį dėl dar vienos neišaušusios<br />
dienos. Jie nežinojo savo vertės, menkino<br />
ją. Pusvelčiui dalino savo garus ir smaližių pirštais<br />
liečiamus lašus. Lietus neturėjo ateities. Bent jau<br />
savo garavime. O jei ir turėjo, jam ji nerūpėjo.<br />
„Laisvas paukštis“, – pasakytų mano teta. Paukštis,<br />
kurio sparnai niekada nesiilsi. Paukštis, kurio akys<br />
neužsimerkia net prieš vėją. Paukštis, kurio nagai<br />
sudarkyti ir praradę savo funkcijas... Nenorėjau<br />
tapti Lietumi vien todėl, kad neįkūnyčiau Laisvės<br />
Paukščio Dvasios. Man ji buvo nepasiekiama.<br />
Orumas man buvo aukščiau visko.<br />
Užmigau ir jaučiau, kaip miegas savo stebuklingais<br />
pirštais užspaudžia man akis. Karčiai. Be menkiausio<br />
pasigailėjimo išstumdamas Ponią Nemigą. Karalienę<br />
Nemigą. Žmoną, kuri jam buvo neištikima. Greičiau<br />
meilužę, kuriai reikėjo trumpo poilsio.<br />
Aš grįžau pas neištikimą savo meilužį. Įkėliau<br />
kojas į jo teritoriją ir paklusau jo taisyklėms, kurios<br />
kvepėjo pigiausiais kvepalais. Niekada nesaugodavau<br />
sapnų. Jie buvo paveikslai, į kuriuos gėrėdamasi<br />
žiūriu tik vienąsyk.<br />
Žaibavo. Būčiau norėjusi, jog dangus maišytųsi<br />
su žeme. Tada mano numylėtieji lėktuvai paklystų.<br />
Kaip kad paklystu aš.<br />
Uodžiau orą. Peržydėjusios vanilės kvapas kuteno<br />
mano nosį. „Į tokius dalykus per daug dėmesio<br />
nekreipiu“, – girdėjau už nugaros švelnų prikimusį<br />
balsą. Nesupratau, kodėl jis ragina mane lįsti<br />
po skėčiu. Juk lietaus lašai taip maloniai atgaivina!<br />
Nepasijudinau iš vietos. Norėjau, kad tie švelnūs<br />
balsai dingtų. Man buvo nejauku su jais. Aš nemėgau<br />
žmonių.<br />
Žmonės, kvepiantys peržydėjusia vanile, man<br />
buvo Fata Morgana vidury sapno. Suvokdama, kad<br />
sapnuoju, uodžiau tą vanilės prisisunkusį orą. Lyg<br />
bandydama suprasti, kam ir kodėl jis nuodija vis<br />
labiau ir labiau.<br />
Proza<br />
Prieš mane tupėję balandžiai slėpėsi po jūra. Su<br />
kiekvienu griaustinio trenksmu jie palįsdavo po jūros<br />
banga kaip po antklode. Jie slėpėsi.<br />
Jei būčiau balandis, nebūčiau lindusi vandenin.<br />
Leisčiau savo plunksnoms šlapti tiesiai po atviru<br />
dangumi. Taip, kaip šlampa nuodėmės.<br />
Žaibas vingiavo viršum manęs. Kontūrai, primenantys<br />
skyles geltonajame sūryje. Skyles be<br />
pabaigos. Vijurkai, sukantys mūsų jausmus. O aš<br />
nebijojau! Ir norėjau tai išdrožti visiems. Tik nežinojau<br />
kam. Aplink buvo tiek daug, o iš tikrųjų –<br />
nieko.<br />
Drožk iš čia.<br />
Kristinos Vrubliauskaitės iliustracija<br />
Stovėjau ant pirštų galiukų ir tyrinėjau save veidrodyje.<br />
Ilga nosis. Ja šaukdavau saulę, kai mano<br />
paveikslams trūkdavo šviesos. Jei ne jie, amžinai<br />
tūnočiau tamsoje. Tik tamsa atnešdavo man tai, ko<br />
saulė niekada neduodavo.<br />
Lietų.<br />
Išlindus saulei pastebėjau, jog mano blakstienos<br />
ir plaukai pamažėle darėsi žali.<br />
9
Change language