You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Lietuvos istorijos atspindžiai<br />
Monika Braškutė<br />
Santara–Šviesa kaip<br />
daugiasparnė paukštė<br />
Kai visai netikėtai įkrenti į nežinomą kontekstą<br />
ir per itin trumpą laiką turi apdoroti didžiulį kiekį<br />
informacijos, norom nenorom susikuri tam tikrą<br />
santykį su analizuojama medžiaga. Taip nutiko ir<br />
man, vos prieš keletą savaičių išgirdus niekada negirdėtus<br />
žodžius Santara–Šviesa (turėjau parengti<br />
apie šią organizaciją pranešimą). Tada tikrai nuoširdžiai<br />
nežinojau, su kuo susidūriau, bet supratau,<br />
kad tai turi būti svarbu.<br />
Nesu tikra, kad dabar jau tikrai galiu tiksliai įvardinti,<br />
kas gi yra toji Santara–Šviesa. Galiu pasakyti,<br />
kad tai – šeštame dešimtmetyje JAV išeivių iš Lietuvos<br />
įkurta lietuvybę puoselėjanti organizacija. Bet<br />
tai dar neatskleidžia visos jos esmės. Man svarbiausia<br />
atrodo tai, kad ši organizacija išliko iki šiandien ir vis<br />
dar yra aktuali, kai dauguma panašių organizacijų,<br />
kaip, sakykime, VLIK (Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo<br />
Komitetas), atgavus nepriklausomybę nebeteko<br />
prasmės, tarsi visi jų išsikelti tikslai jau būtų<br />
pasiekti. Tai tik įrodo Santaros–Šviesos universalumą<br />
ir platesnius siekius – jai dar yra ką veikti.<br />
Tai kas gi ta Santara–Šviesa?<br />
KGB (SSRS saugumo) generolo Vaigausko<br />
akimis, tai buvo viena pavojingiausių išeivijos grupuočių<br />
(jau pats žodis grupuotė iškart kelia asociacijų<br />
su nusikalstamumu). Tuo tarpu konservatyvieji<br />
išeivijos sluoksniai, kartu ir jau minėtas VLIK<br />
su Kaziu Bobeliu priešaky apšaukė Santarą–Šviesą<br />
bolševikų tarnaite. VLIK ir Santaros–Šviesos santykis<br />
su Lietuva iš esmės skyrėsi. VLIK buvo viena<br />
tų organizacijų, kurios griežtai atsiribojo nuo Sovietinės<br />
Lietuvos tardami, kad okupuotame krašte<br />
10<br />
visi – ir okupantai, ir okupuotieji – yra vienodi, tai<br />
buvo gana patogi ir didelių pastangų nereikalaujanti<br />
pozicija. Tuo tarpu Santara–Šviesa pasirinko<br />
kitą kelią. Štai čia ir gimė pagrindinis santariečių<br />
šūkis: „Veidu į Lietuvą!“ Jie nebijojo susitepti, jie<br />
atsisuko į Tėvynę, kurią kiti jau buvo palaidoję<br />
kaip raupsuotųjų kraštą. Tai nebuvo saugus kelias,<br />
ypač Amerikoje, kur saugumas taip pat sekdavo<br />
žmones, įtariamus bendraujant su sovietine valdžia,<br />
ir griežtai bausdavo. Tačiau santariečiai teigė,<br />
kad okupacija yra visų bendras reikalas, ne tik likusių<br />
Lietuvoje, bet ir emigravusiųjų. Jie stengėsi<br />
palaikyti ryšius, organizavo keliones į Lietuvą, ėmė<br />
savotiškai bendradarbiauti (kiek tomis aplinkybėmis<br />
buvo įmanoma) su Lietuvos kultūros veikėjais.<br />
Lietuvoje slapčiomis pasirodė pirmieji santariečių<br />
žurnalo Metmenys numeriai. Tiesa, kilo įtampų ir<br />
pačioje organizacijoje. Atsirado žmonių, kurie pasisakė<br />
už aktyvesnę antitarybinę politinę veiklą, tačiau<br />
didžiuma narių orientavosi į kultūrinius ryšius<br />
su Tėvyne ir manė, kad politinė veikla trukdytų ryšiams<br />
su Lietuva.<br />
Ateitininkams, siekusiems vyrauti išeivijos kultūriniame<br />
gyvenime, santariečiai labai priešinosi.<br />
Todėl ateitininkų akyse jie tapo bedieviais.<br />
Taigi Santaros–Šviesos vertinimai labai skyrėsi.<br />
Bet ko norėti, juk patys santariečiai iki šiol ginčijasi<br />
bandydami įvardinti šį reiškinį. Veikiausiai<br />
pagrindinė nesutarimo priežastis yra ta, kad Santara–Šviesa<br />
bendram tikslui suvienijo labai skirtingų<br />
pažiūrų, profesijų, veiklos, tačiau itin išsilavinusių<br />
žmonių. Ir čia jau turime grįžti šiek tiek atgal.
Change language