Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Emigracija sutelkia<br />
Lietuviai išeiviai JAV ėmė burtis į organizacijas.<br />
Vienos ryškesnių – skautai ir ateitininkai. Lietuvių<br />
studentų Santara susikūrė iš nepasitenkinimo šiomis<br />
organizacijomis. Akademinio Skautų Sąjūdžio<br />
veikloje buvo pasigesta didesnės pagarbos brandžiai<br />
asmenybei, nes ASS nesirūpino to meto lietuvių<br />
išeivių poreikiais, o tik siekė išsaugoti visas Lietuvoje<br />
kultivuotas tradicijas. Ateitininkai kliuvo dėl to,<br />
kad savo programoje dėmesį kreipė ne tiek į tikintį<br />
žmogų, kiek į tikėjimo programą. Tikėjimas buvo<br />
paverstas programos vykdymu, taigi ateitininkai rūpinosi<br />
ne žmogaus dvasia, bet jos uniformavimu.<br />
Jaunieji Santaros idealistai svarbiausiu tikslu iškėlė<br />
darbą dėl bendrų lietuviškų tikslų. Kūryba buvo<br />
laikyta geriausiu vaistu nuo sąstingio ir nevilties.<br />
Kiek anksčiau (penktame XX a. dešimtmetyje)<br />
Vokietijoje, „dipukų“ (pabėgėlių) stovykloje, ėmė<br />
formuotis Šviesa. Tai vėlgi buvo reakcija į ateitininkų<br />
primetamą vienpusę pasaulėžiūrą. Vėliau, Šviesai<br />
persikėlus į JAV, šios dvi beveik identiškos ideologijos<br />
organizacijos Santara ir Šviesa 1957 metais<br />
susivienijo į vieną organizaciją.<br />
Ką ir kaip veikė Santara–Šviesa?<br />
Santaros–Šviesos iniciatorius ir idėjinis lyderis<br />
buvo Vytautas Kavolis. Taip pat aktyviai prie organizacijos<br />
įkūrimo prisidėjo ir dabartinis Lietuvos prezidentas<br />
Valdas Adamkus. Federacijos valdyba buvo<br />
sudaroma iš jos aktyvistų. Organizacija neturėjo aiškiai<br />
apibrėžtos narystės įstatų ir programos, tuo ji iš<br />
esmės skyrėsi nuo kitų reakcingų emigrantų sambūrių.<br />
Kažkas taikliai Santarą–Šviesą pavadino „laisvų<br />
žmonių organizacija be organizacijos“, nes nei delegatai,<br />
nei vadovavimo organai nebuvo renkami.<br />
Išbandytos visokios veiklos priemonės. Rengiamos<br />
parodos įvairiose Amerikos vietose, imti leisti<br />
kultūriniai žurnalai Metmenys ir Akiračiai, organizuojamas<br />
Gyvosios Lietuvybės mėnuo, regioniniai<br />
sąskrydžiai. Kasmet rugsėjį Čikagos apylinkėse,<br />
dažniausiai garsiojoje Juozo Balčiūno Tabor Farmoje,<br />
vykdavo vadinamieji Santaros–Šviesos suva-<br />
Lietuvos istorijos atspindžiai<br />
Santaros–Šviesos kultūrinio sąjūdžio organizatoriai (iš kairės)<br />
Raimundas Mieželis, Valdas Adamkus, Vytautas Kavolis, 1973<br />
žiavimai. Ten galėjo atvykti visi norintys (tarp jų<br />
buvo ir įžymus istorikas Vincas Trumpa, politikos<br />
analitikas Aleksandras Štromas, rašytojas Antanas<br />
Škėma, Jonas Mekas ir kiti)<br />
Man buvo labai netikėta rasti Valdo Adamkaus<br />
prisiminimų apie Tabor Farmos suvažiavimus. Kai<br />
sužinojau, kad jis yra santarietis, supratau: Lietuva<br />
V. Adamkus susirūpino ne tik grįžęs į jau nepriklausomą<br />
tėvynę, nuo jaunystės jam tai buvo aktualus<br />
ir jaudinantis klausimas. Tuose prisiminimuose<br />
pasakojama, kad po paskaitų jaunimas vakare<br />
susirinkdavo aptarti dienos įpūdžių, pasilinksminti,<br />
išgerti vyno. Po tokių vakarėlių kitą rytą kartais<br />
į paskaitas tekdavo eiti miegojus vos 2–3 valandas,<br />
o kartais ir po visai bemiegės nakties. Svarbiausia<br />
Tabor Farmos taisyklė buvo tokia, kad paskaitose<br />
dayvauti reikia. Ir šios taisyklės visi šventai laikėsi.<br />
Šis trumpas atviras prezidento atsiminimas mane<br />
tarsi grąžino ant žemės, kai jau buvau bepradedanti<br />
sudievinti visus santariečius. Juk jie buvo jauni<br />
žmonės, tokie kaip ir mes. Linksmybės, vienų<br />
kitiems krečiami pokštai – visa tai jiems taip pat<br />
nebuvo svetima. Tačiau vis dėlto jie turėjo kažką<br />
dar, kažką tikresnio, nuoširdesnio ir svarbesnio, ką<br />
mes dar galime ir turime išsiugdyti vaduodamiesi,<br />
išsilaisvindami iš sovietinio požiūrio. Mes turime<br />
išlikti aktualūs, nes, pasak Virginijaus Savukyno,<br />
jei neliksime aktualūs – išnyksime.<br />
11