Å EINIUKAS - BagaslaviÅ¡kio Igno Å einiaus pagrindinÄ mokykla
Å EINIUKAS - BagaslaviÅ¡kio Igno Å einiaus pagrindinÄ mokykla
Å EINIUKAS - BagaslaviÅ¡kio Igno Å einiaus pagrindinÄ mokykla
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Nr. 5(50) 2009 sausis Gyvenk dėl draugo ir tiesos Šeiniukas 4<br />
paţįstama moteris. Vėliau, po penkiolikos dienų, turėjo veţti<br />
toliau. Prieš išvaţiuojant atėjo ta moteris, padovanojo šventą<br />
paveikslėlį ir pasakė, kad ji padėjo labai maţai, o šis Marijos<br />
ir Jėzaus Širdies paveikslėlis juos saugos visą gyvenimą. Taip<br />
ir buvo - per tremtį visi trys išgyveno ir iškentėjo visus<br />
vargus.<br />
Spalio 19 d. apie devyniasdešimt ţmonių<br />
susodino į gyvulinius vagonus ir išveţė į Tiumenės sritį.<br />
Visus atvykusius lietuvius vietiniams ţmonėms pristatė, kaip<br />
„banditus“ ir išskirstė į kelis skyrius. Darbingi ţmonės buvo<br />
paskirti dirbti miške ar kitokiame darbe, o šeimas su vaikais<br />
siųsdavo į kolūkius. Į vieną vietą paskyrė dvidešimt ţmonių.<br />
Tarp jų buvo senelė ir jos brolis. Senelės mamą paėmė kartu,<br />
bet duonos, kuri buvo gaminama iš grūdų atliekų ir kurios<br />
gaudavo tik po du šimtus gramų, jai neskyrė (vėliau duonos<br />
duodavo net po pusę kilogramo ir ji buvo kepama iš grūdų).<br />
Iš pradţių visus suvarė į didelį pastatą kiaurais<br />
pamatais, davė didelę metalinę statinę, joje kūreno šiukšles,<br />
Sibire 1950 m. Kairėje senelė, šalia taip pat<br />
ištremtieji<br />
šildėsi dūmais. Kitą naktį septyniolika ţmonių perkėlė į labai maţą namelį, likusius tris paskyrė į duonos<br />
kepyklą. Vėliau ţmones išskirstė ir paliko tik devynis. Senelės brolį paskyrė kalvio padėjėju, o senelė pirmas<br />
dienas dirbo miške, kuris buvo uţ šešių kilometrų. Sniego būdavo iki kelių, o šaltis - 40°C. Moterims reikėjo<br />
nupjauti 5 m 3 medienos per dieną. Kiekvieną medį pirmiausia reikėdavo atkasti, o tik po to pjauti. Taip dirbo<br />
ţiemą, o vasarą į taigą varydavo ganyti gyvulius. Ten buvo neišbrendamos pelkės, visą laiką lijo, o visi gyveno<br />
po atviru dangumi. Uţ mėnesį tokio darbo senelė gaudavo penkiasdešimt rublių, uţ kuriuos buvo galima<br />
nusipirkti tik maţą kibirėlį bulvių. O uţ senelės brolio pinigus pirkdavo duoną ir muilą. Kadangi buvo labai<br />
šalta ir visi ţmonės maţai valgė, pirmas metais jų daug numirė, o kurie išliko gyvi, tie sulaukė ir tremties<br />
pabaigos.<br />
Po kelerių metų pradėjo statyti tvartus, atveţė daug gyvulių. Jiems kiekvieną dieną reikėjo atveţti<br />
po tris veţimus šieno, šiaudų ar siloso. Silosą reikėjo atkasti iš po metro storio ţemių sluoksnio. Tai buvo<br />
sunkus darbas spiginant keturiasdešimt laipsnių šalčiui. Tie, kurie priešinosi ar garsiai reiškė savo<br />
nepasitenkinimą, buvo išveţami ir nuţudomi. Taip ir atsitiko vienam lietuviui, kuris pasakė, kad tokios duonos<br />
Lietuvoje ir kiaulės neėda. Kitą dieną jis buvo išveţtas.<br />
Pagaliau po septynerių metų senelę<br />
perkėlė į kitą skyrių. Jai reikėjo melţti karves.<br />
Kiekviena moteris kasdien rankomis turėjo pamelţti<br />
po trisdešimt karvių ir primelţti ne maţiau kaip po<br />
aštuonis šimtus litrų pieno. Uţ gerą ir pavyzdingą<br />
darbą senelė buvo išrinkta deputate į regiono tarybą.<br />
Ji priešinosi ir sakė, kad negali būti išrinkta, nes yra<br />
tremtinė. Bet ten vietiniai ţmonės nebuvo įpratę taip<br />
sunkiai dirbti, todėl lietuviai jiems buvo pavyzdys,<br />
tad išrinko senelę.<br />
Tremtyje senelė su artimaisiais turėjo<br />
būti tik penkerius metus, bet vėliau išleido įstatymą,<br />
kad paleis, kada galės. Po aštuonerių metų tremties<br />
iš kalėjimo paleido kitą senelės brolį Petrą, bet į<br />
Kairėje Domicelė, dešinėje jos brolis
Change language