studentus aktyvinančių mokymo metodų taikymo galimybės aukštojo ...

STUDENTUS AKTYVINANČIŲ MOKYMO METODŲ TAIKYMO
GALIMYBĖS AUKŠTOJO MOKSLO STUDIJOSE
Elytė Barzdžiukienė, Renata Jarovaitienė
Klaipėdos universitetas
Anotacija. Straipsnyje kalbama apie mokymo metodų reikšmę aukštojo mokslo studijose. Pristatoma aktyvaus mokymo metodų
samprata, bei studentus aktyvinančių mokymo metodų įvairovė paskaitose, pedagogų požiūriu. Straipsnyje siekiama apžvelgti
aktyvaus mokymo metodų taikymo studijose teorinį ištirtumą, paanalizuoti metodų specifiškumą ir ypatumus, aktyvaus mokymo
metodų pasirinkimo galimybes. Analizuojamos aktyvaus mokymo metodų taikymo problemos. J.W. Gardner teigia: „Mes prikišame
jaunų žmonių galvas ankstesnių atradimų, rezultatų duomenimis, o ne mokome juos atrasti. Protą mes laikome sandėliu, kurį reikia
prikrauti, užuot suvokę, kad jis instrumentas, kuriuo reikia naudotis“.
Raktiniai žodžiai: mokymo metodas, aktyvinantis metodas, mokymas, ugdymo technologijos.
1. Įvadas
Problemos aktualumas. Naujų technologijų plėtros ir žinių poreikis šiuolaikiniame gyvenime keičia
visuomenę, jos požiūrį į žmogaus ugdymą ir didaktikos mokslą. Ar įgyjamos žinios ir lavinami gebėjimai atitinka tai,
ko iš studentų laukia visuomenė, ko nori jie patys, ko reikalauja nuolat besikeičiantis veiklos pasaulis Bendruoju
požiūriu tokiais atvejais kalbama apie mokymo kokybę. Kad ir kokia sudėtinga būtų kokybės samprata moksliniu
aspektu, praktiniu lygmeniu ji pasako apie patenkinimą to, ką įsivaizduoja ir ko siekia vieni ar kiti mokymo ir
mokymosi dalyviai. Aukščiausia mokymosi ar studijų kokybė pasiekiama tuomet, kai patenkinami studentų, pedagogų,
visuomenės atstovų ir darbdavių interesai (Laužackas, 2008). Kokybiškam rezultatui pasiekti labai svarbu parinkti
efektyvius mokymo būdus ir formas. Didaktika, kaip mokymo mokslas, nuo jos pradininko J. A. Komenskio laikų kėlė
klausimą: ko reikia mokyti, kas yra mokymo tikslas ir kokiomis priemonėmis optimaliausiai jo siekti. Didysis čekų
pedagogas metodą laikė pagrindiniu raktu į besimokančiojo protą ir širdį: „Mokymo metodas turi pažinti metodo
sunkumą, padėti mokytis greitai ir pagrindinai, kad niekas mokinio negąsdintų ir neatbaidytų nuo tolesnio mokslo, o
sukeltų norą mokytis“. (Komenskis,1927, p.158).
Amžinoji didaktikos problema – kaip mokyti – šiuolaikiniame pasaulyje įgauna naują atspalvį. Sparčiai
keičiantis ir modernėjant ugdymo technologijoms, keičiasi ir universitetinės didaktikos nuostatos, konkrečiu atveju -
mokymo ir mokymosi metodai aukštojoje mokykloje. Atminties ir protinių gebėjimų ypatybių tyrimai rodo, kad
pasyvus mokymasis nėra pats produktyviausias, todėl negali patenkinti žmogaus poreikių įtvirtinti informaciją ir įgyti
įgūdžių. Vykstant technologijų modernizacijai pasyviuosius metodus keičia aktyvieji, kuriais remiantis, greičiau ir
efektyviau pasiekiamas norimas rezultatas, mokymas tampa įdomesnis ir patrauklesnis. Aktyvieji mokymo metodai –
tai inovatyvios mokymo technologijos edukologijoje. Apie aktyviųjų mokymo(si) metodų taikymą yra kalbėję daugelis
pasaulio ir Lietuvos mokslininkų: R. Arends (1998), N. L. Gage, D. C. Berliner (1994), M. L. Jovaiša (2001), N. Bižys,
A. Bėkšta (2005), M. Teresevičienė, G. Gedvilienė (2004), A. Glosienė (2004), M. Jėčiuvienė (2006), V. Lukošūnienė
(2005), V. Rajeckas (1997).
Tyrimo problema: svarbiausias Lietuvos švietimo tikslas yra „ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį
svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti“ (21, p. 7).
Inovatyvūs aktyvieji mokymo metodai, ruošiant studentus įvairiai profesinei veiklai, yra pagrindinė pedagoginė
priemonė galinti padėti pasiekti šių tikslų. Pasyvus mokymas yra neproduktyvus, nepadeda įtvirtinti žinių, gebėjimų,
išsiugdyti reikiamų kompetencijų, įgyti įgūdžių.
Straipsnio objektas – aktyvinantys mokymo metodai aukštojo mokslo studijose.
Tikslas – atskleisti aktyvinančių mokymo metodų taikymo galimybes, ruošiant studentus profesinei veiklai.
Uždaviniai:
1. Pristatyti aktyvaus mokymo metodų sampratą.
2. Nustatyti kokie studentus aktyvinantys mokymo metodai efektyviausi ir tinkamiausi paskaitose pedagogų
požiūriu.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa, statistiniai metodai.
2. Aukštojo mokslo studijų tikslų ir mokymo(si) metodų sąsajos. Metodo samprata
A. Glosienės teigimu, pokytis, įvykęs pastaraisiais metais, yra bendra aukštosios mokyklos didaktikos
(re)orientacija į mokymąsi, o ne mokymą, į probleminius, projektinius, komandinius studijų metodus, atviras,
savarankiškas, taip pat ir nuotolines studijas, o ne į tradicinį frontalinį medžiagos dėstymą paskaitose ir privalomos
literatūros skaitymą.
12

A. Glosienė pažymėjo, kad šiandien aukštosios mokyklos tikslas – ne tik ir ne tiek suteikti studentams
konkrečių žinių, kiek išmokyti mokytis, paruošti mokymuisi visą gyvenimą, suformuoti troškimą ir gebėjimus ieškoti,
rasti, kritiškai vertinti ir naudoti informaciją problemoms spręsti, sprendimams priimti, žinioms nuolat atnaujinti,
profesinei ir asmeninei plėtrai. Aukštosios mokyklos turi sukurti mokymosi (ne išmokimo) kultūrą, skatinančią
studentus ir absolventus siekti ir gebėti nuolat mokytis itin kaičioje ir informacijos pripildytoje aplinkoje (Glosienė,
2006).
M. Jėčiuvienės teigimu, didžiausias iššūkis aukštajai mokyklai būtų išugdyti verslų ir kūrybingą žmogų. Bet ar
dėstytojai tą geba daryti Dar ne vienoje aukštojoje mokykloje ugdomi vykdytojai, o ne kūrybingi ir rizikos
nesibaiminantys asmenys (Jėčiuvienė, 2008). Šiuolaikinėje ugdymo paradigmoje, priešingai nei tradicinėje, ugdytojo
vaidmuo suprantamas kaip pagalbininko, kuris turi rūpintis besimokančiojo žinių kūrimo procesu. Bendraudamas ir
stebėdamas studentus ugdytojas nusprendžia apie kiekvieno gebėjimus ir poreikius bei, remdamasis šiais stebėjimais,
kuria tokią demokratišką mokymosi aplinką, kuri įgalintų besimokantįjį konstruoti prasmes, supratimą ir žinias
(Balevičienė, Jucevičienė 2003, p. 5).
Mokslininkai pateikia tokias mokymo metodo sampratas: metodas (gr. methodos – tyrinėjimas, tyrimo
kelias) – veikimo būdas (Dumčienė, Bajoriūnas, 2006, p. 111); metodas – „sistema veiksmų būdų tikslui pasiekti“
(Jovaiša, 1993, p. 116); mokymo metodas – „vadovavimo mokymuisi veiksmų, būdų visuma mokymo tikslui pasiekti“
(Jovaiša, 2007, p. 154); mokymo metodas – „mokytojo ir mokinių bendros veiklos būdų sistema, kuri padeda
mokiniams įgyti žinių, mokėjimų ir įgūdžių, lavinti sugebėjimus“ (Šiaučiukėnienė, 1997, p. 43); mokymo metodas –
„mokinių ugdymo būdai mokymo procese“ (Rajeckas, 1999, p. 142); mokymo metodas – „tai pasikartojančių mokytojo
veiksmų modelis, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau negu vienam mokytojui ir svarbus
išmokimui“ (Gage, Berliner, 1994, p. 307).
Iš šių apibrėžimų matyti, kad juose svarbiausia yra tikslas, kurį turi turėti kiekvienas pedagogas, dėstantis
aukštojoje mokykloje. Tarybinėje pedagogikoje mokymo tikslas buvo perteikti informaciją, kad žmogus turėtų kuo
daugiau žinių, o šiuolaikinėje ugdymo paradigmoje – išmokyti savarankiškai įgyti žinių, formuoti praktinius gebėjimus.
Ugdymo procese metodas yra ugdytojų ir ugdytinių sąveikos būdas. Taigi kiekvienas ugdymo metodas apima ugdytojo
ir ugdytinių veiklą, veikloje naudojamas priemones ir veiklos organizavimą. Ugdymo pamatas yra ugdytinio su
ugdytoju sąveika, jos nuolatinis tobulinimas, ugdymo metodai turi tą sąveiką optimizuoti per ugdytojo ir ugdytinio
pedagoginius susitikimus, bendravimą ir bendradarbiavimą bei ugdymo priemones (Dumčienė, Bajoriūnas, 2006).
G. Petty teigia (2006): mokymo metodų pasirinkimas ir jų taikymas priklauso ne tik nuo pasirinktų tikslų.
Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į studentų poreikius, lūkesčius, ergonominę aplinką, t. y. patalpas, turimus prietaisus ir
emocinį klimatą. Reikia apsvarstyti visus šiuos dalykus, stebėti ir suvokti. Šiuolaikinėje didaktikoje yra didelė mokymo
metodų įvairovė. G. Petty (2006) teigia, kad: metodų įvairovė pedagogo darbui teikia paskatą ir malonumą; taikant
vieną metodą, pedagogas nusibosta sau ir savo ugdytiniams; reikia išmėginti kiek galima daugiau mokymo metodų;
skirtingose grupėse dirbti skirtingai; tik imantis eksperimentų galima atrasti būdą, geriausiai atitinkantį tikslą; nuolat
bandyti, net jei pirmą kartą pasirodė, kad metodas neveiksmingas.
Pasak S. Šalkauskio, „mokymo metodai yra racionalus, nuoseklus ir visuotinai reikšmingas mokomojo
veikimo būdas, nukreipiantis į mokymo tikslą ir suderintas tiek su mokinio prigimtimi, tiek su mokomojo dalyko
ypatybėmis“ (Šalkauskis, 1991, p. 419). S. Šalkauskis, aptardamas metodo kaip racionalaus studijų būdo, nukreipto į
studijų tikslą sąvoką, akcentuoja būtiną metodo suderinamumą su studento prigimtimi ir studijuojamo dalyko (studijų
rezultatų) ypatybėmis. S. Šalkauskis išskiria du metodų tipus: tetinį (kylantį iš žodžio „teigiu“), apibrėždamas jį kaip
teikiamąjį metodą; euristinį (kylantį iš žodžio „randu“), įvardydamas jį randamuoju metodu. Euristinis metodas
išryškina aktyvųjį studento vaidmenį studijų procese, nes šis metodų tipas grindžiamas studento savarankiškumu.
Euristiniai mokymo metodai skatina nepasitenkinti žinomais dalykais ir atskleisti nauja, siekti tobulumo. Euristiniai
mokymo metodai: euristinis pokalbis, loginis įrodymas, paieškos.
Profesorius L. Jovaiša (2007) metodus skirsto į: informacinius, kurie taikomi informacijos perteikimo tikslu
(metodų pavyzdžiai: demonstravimas, įvairių šaltinių nagrinėjimas ir pan.), praktinius-operacinius, skirtus iš(si)ugdyti
tam tikros veiklos atlikimo mokėjimus (metodų pavyzdžiai: pratybos, praktikos, laboratoriniai darbai ir pan.),
kūrybinius, skatinančius studento savarankiškumą, kritinį ir kūrybinį mąstymą (metodų pavyzdžiai: į problemų
sprendimą orientuotas studijavimas, atvejo analizė ir pan.).
N. Kuitienė teigia, kad ypač yra svarbūs kūrybiniai mokymo metodai ir jų naudojimas paskaitose. „Kūrybiniai
mokymo metodai – žmogaus savarankiškumo apraiška“ (Kuitienė, 2005, p. 272). Šiais metodais ugdomas kritinis
mąstymas, mokoma spręsti nestandartinėse situacijose kylančias problemas. Kūrybinio mokymo metodams priskiriami
probleminis mokymas, euristiniai mokymo metodai, tiriamieji mokymo metodai.
Probleminio mokymo esmė yra ta, kad sudaromos sąlygos patiems studentams ieškoti žinių, rasti juos
dominančių problemų sprendimus. Šio mokymo struktūra yra tokia: 1) probleminės situacijos sukūrimas; 2) problemos
formulavimas ir jos sprendimo plano sudarymas; 3) problemos sprendimo organizavimas ir sprendimo patikrinimas.
Tiriamieji mokymo metodai – tai metodai, įtraukiantys į mokslinį darbą, mokantys tirti tikrovę. Tai stebėjimas,
eksperimentas, tiriamasis pokalbis.
Suomių mokslininkai A. Karjalainenas, K. Aihos ir S. Jutila knygoje „Leiskite man pagalvoti“ (Oulu
universitetas, 2002) mokymo metodus skirsto į penkias kategorijas:
13

1. Informacijos perdavimas. Tai yra toks mokymo būdas, kai dėstytojas aiškina, rodo ar demonstruoja
dalyką, o studentai tai stebi ir galbūt užsirašinėja. Dažniausias informacijos perdavimo būdas – tradicinės
paskaitos ir tokie praktiniai ar parodomieji užsiėmimai, kuriuose aktyviai nedalyvauja studentai.
2. Veikla grindžiamas mokymas. Studentų veikla skatinama įdomesniais būdais, negu vien liepiant jiems
stebėti pristatymą ir užsirašinėti. Taip pat užtikrinamas aktyvus studentų dalyvavimas akademiniuose
užsiėmimuose. Studentams dažnai užduodami namų darbai ir užduotys, kurias jie turi paruošti iki kito
akademinio užsiėmimo.
3. Užduotimis grindžiamas mokymas. Čia visiškai nėra organizuoto akademinio mokymo arba jis atlieka
visai nežymų vaidmenį. Dėstytojas duoda studentams užduotis, kurios gali būti mokslinio tyrimo
projektas, praktinis laboratorinis eksperimentas, praktinis tyrimas, praktinė užduotis, kuri turi būti
aprašoma namie, ir pan.
4. Literatūra grindžiamas mokymas. Daugelio kursų metu studentai privalo savarankiškai ar remdamiesi
duotais nurodymais perskaityti literatūrą, susijusią su studijų turiniu.
5. Virtualusis mokymas – tai mokymas naudojant kompiuterių tinklą elektroninėje studijų aplinkoje.
Nustatant, kiek reikia laiko virtualiajam mokymui, reikia atsižvelgti į šiuos dalykus: laikas, kurio reikia
mokymosi užduotims (pvz., literatūros užduotims) pabaigti, laikas, kurio reikia bendrauti (su vadovu ir
kitais kurso dalyviais); laikas, kurio reikia literatūrai ar kitai mokymosi medžiagai perskaityti; laikas, kurio
reikia medžiagos paieškai atlikti; laikas, kurio reikia išmokti dirbti kompiuterine programa, naudotis
studijų aplinka ir kitomis specialiomis priemonėmis; laikas, kurio reikia akademiniams moduliams,
susietiniems su dalyku.
Aukštųjų mokyklų dėstytojai, dirbantys pagal įvairias studijų programas, rinkdamiesi aktyvius mokymo
metodus pirmenybę turėtų teikti inovatyviems metodams, orientuotiems į studentų kūrybiškumo ir bendrųjų bei
specialiųjų kompetencijų plėtotę: debatai, atvejo analizė, realių problemų sprendimas projektuose, įžvalgų bei plėtros
scenarijų kūrimas, praktikos darbo vietose ir kt. Dirbantiems tradiciniais metodais paskaitas patartina planuoti taip, kad
studentai po pasyviosios paskaitos dalies pereitų prie aktyvios veiklos: paskaitų metu įvesti kai kurias veiklas; dalį
paskaitų medžiagos pakeisti į savarankiškus skaitymus; pasiekti, kad dalį medžiagos studentai pasiskaitytų prieš
paskaitas; įpareigoti studentus kai kuriuos temų klausimus parengti ir pristatyti savarankiškai; įtraukti studentus į
diskusijas ir kt.
Dabartinei visuomenei reikalingos kūrybiškos asmenybės, įvaldžiusios protą kaip instrumentą. Apibrėžti
kūrybiškumą nėra lengva. Anot B. Edwards, kūrybiškumu reikėtų laikyti asmenybės ypatybę, padedančią atrasti nauja.
(Humanistinių vertybių įtvirtinimas aukštajame moksle, p. 270). Psichologijos žodyne kūrybiškumas apibrėžiamas kaip
sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje,
lengvai rasti netipiškus sprendimus (Psichologijos žodynas, 1993, p. 151). Šiuos siekius gali padėti įgyvendinti
aktyvaus mokymo metodai – pedagoginės veiklos būdai, ne tik suteikiantys galimybę geriau įprasminti mokymo turinį,
bet ir plėtojantys gebėjimą kritiškai mąstyti, taikyti žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis. Ugdymo metodai
yra ne mažiau reikšmingas pedagoginio darbo veiksnys nei ugdymo tikslai ar turinys.
Dėstytojai, rinkdami ir siūlydami studentams mokymo metodus, turi atsižvelgti į aktyviųjų metodų kriterijus
(metodai turi sudaryti sąlygas atsipalaiduoti ir judėti, turi įtraukti kaip galima daugiau dalyvių ir sudaryti galimybę
jiems bendrauti, metodai turi aktyvinti dalyvių jau turimas žinias bei stiprybes ir padaryti jas naudingas grupei (Bėkšta
A. ir kt. 2005).
Aktyviems metodams taikyti svarbios praktinės studijavimo veiklos ypatybės, reikalingos patrauklios
ergonominės sąlygos. Įvertinus metodų tinkamumą pagal šiuos kriterijus, tikėtina, kad dėstytojas pasirinks ir pasiūlys
efektyviausius studijų metodus, kurie skatins, aktyvins studentus.
Studentus aktyvinantys mokymo(si) metodai skatina ne tik domėtis, atrasti, analizuoti, sintetinti žinias, ieškoti
naujų faktų, rasti kūrybiškus problemų sprendimo būdus, bet ir gebėti rasti jų tarpusavio sąsajas. Taikant studentus
aktyvinančius mokymo(si) metodus skatinamas visuomenės atvirumas, tarpusavio supratimas, pagarba, stiprinami
bendradarbiavimo ryšiai, ugdomas gebėjimas išklausyti vienas kitą, diegiamos bendražmogiškosios vertybės –
humanizmas, tolerancija, atsakomybė, sąžinė, pasitikėjimas savimi, kūryba, laisva bei gera valia. Aktyvaus mokymosi
metodai įgalina studentus, pasinaudojant tuo, ką išmoko, suvokti neapibrėžtų situacijų prasmę, leidžiančią imtis naujos
veiklos. Aktyvus mokymas garantuoja mokymosi integralumą ir saviraišką (Aktyvaus mokymosi metodai, 1998, p. 8).
Šiuolaikinių mokymo metodų skalė labai plati. Visi jie orientuoti į ugdytinio interesų, mokymo(si) veiklos
skatinimą. Lietuvos pedagogai, N. Bižys, A. Bėkšta (2005), M. Jėčiuvienė (2008) ir kt. aprašo daugybę išradingų,
netradicinių mokymo metodų, skatinančių bendradarbiavimą, tarpusavio pagalbą, išsikalbėjimą, kritinį mąstymą,
mokinių aktyvumą ir kt.
Mokslinėje literatūroje yra aprašyti įvairūs aktyvieji mokymo metodai, kurie taikomi aukštojo mokslo studijų
procese: demonstravimas, darbas grupėje, elektroninis mokymas, literatūros paieška, diskusija, projekto metodas,
žodinis pristatymas, referatas, apžvalgos, recenzija, esė, mokymosi dienoraščiai ir žurnalai, bibliografijos sąrašo
sudarymas, didaktinis testavimas, grafiniai ir vizualiniai metodai, minčių ir sąvokų žemėlapiai, minčių žemėlapis,
plakatų pristatymas, aplankalo, arba portfelio, metodas, atvejo analizė ir kt.
14

3. Dėstytojų požiūris į aktyvaus mokymo metodus ir jų taikymo galimybes aukštojo mokslo studijų
procese, ruošiant studentus profesinei veiklai
Tyrimo organizavimas ir rezultatai. Atliekant tyrimą buvo taikomas anketinės apklausos metodas. Pedagogų
požiūrio tyrimui šis metodas patikimiausias, nes apklausa anoniminė, skatinanti respondentų norą bendradarbiauti.
Pasirinkti tyrimo respondentai – universitetinių studijų programų dėstytojai. Taikant anketinės apklausos metodą buvo
apklausta 30 dėstytojų, dirbančių Klaipėdos universitete, Pedagogikos fakultete. Tiriamųjų imtis nedidelė, ji iš esmės
nereprezentuoja populiacijos. Gauti duomenys gali būti netipiniai visos populiacijos atžvilgiu. Tyrimo metu padarytos
išvados bus reikšmingos, nes atspindės tyrimo problemos realią situaciją, kuri yra labai svarbi kiekvienai aukštojo
mokslo institucijai, siekiančiai gerinti studijų kokybę.
Tyrimo rezultatų analizė atlikta duomenis apdorojus Excel programa. Nagrinėjant duomenis, remtasi aukštojo
mokslo studijų praktika, samprata ir dėstytojų požiūriu į aktyviųjų mokymo metodų taikymo galimybes paskaitose.
Remiantis anketine apklausa, siekta išsiaiškinti, ar pagal aukštojo mokslo studijų programas dirbantys
dėstytojai turi pakankamai žinių apie šiuolaikinį mokymą bei naujausias mokymo technologijas, studentus
aktyvinančius mokymo metodus. Tyrimo duomenys rodo (1 pav.), kad dauguma pedagogų (73,30 %) mano, jog
pakankamai gerai žino apie studentus aktyvinančius mokymo metodus. Puikiai žino ir geba taikyti studentų ugdymo
procese įvairius mokymo metodus 13,30 % dėstytojų. 13,30 % pedagogų teigė, kad aktyviuosius mokymo metodus
taiko, tačiau žinių, kaip juos taikyti paskaitose, pratybose, laboratoriniuose darbuose, seminaruose turi nepakankamai.
Dėstytojai mano, kad trūksta literatūros apie naujausius ir moderniausius ugdymo metodus bei jų praktines taikymo
galimybes, dėstant įvairius mokymo dalykus aukštojo mokslo studijų programose, universitetuose bei kolegijų
studijose.
1 pav. Dėstytojų žinių vertinimas apie šiuolaikinį mokymą ir aktyviuosius mokymo metodus
Anketose respondentai nurodė, jų manymu, reikšmingiausius studentų aktyvumą skatinančius metodus
paskaitose (2 pav.). 80 % pedagogų mano, kad praktiniai - operaciniai metodai yra patys efektyviausi, nes jie padeda
išsiugdyti tam tikros veiklos atlikimo mokėjimus, padeda suformuoti reikiamus įgūdžius. 73,33 % respondentų mano,
kad studentus aktyvinti paskaitose padeda kūrybiniai metodai, kurie skatina studento savarankiškumą, kritinį ir kūrybinį
mąstymą, ypač tada, kai į problemų sprendimą orientuotas studijavimas. 66,67 % respondentų teigė, kad studentų
aktyvumą paskaitose labiausiai skatina vaizdiniai metodai. Mokslininkai teigia, kad 30 % atsimename to, ką pamatome,
o 50 % to, ką pamatome ir išgirstame, taigi vaizdiniai metodai yra labai populiarūs mokant įvairių specialybių
studentus. Žodiniai studentų aktyvumą skatinantys metodai buvo reikšmingi (53,33 %) pusei tyrime dalyvavusių
respondentų. Žodiniai metodai taikomi informacijos perteikimo tikslu, pvz., įvairių šaltinių nagrinėjimas ir pan.
Studentus aktyvinančių metodų pasirinkimas ir jų taikymas priklauso nuo pasirinktų tikslų, studentų poreikių,
ergonominės aplinkos, turimų prietaisų ir emocinio klimato.
15

Kuriuos mokymo metodus Jūs dažniausiai renkatės studentų aktyvumo
skatinimui paskaitose
80,00%
80%
73,33%
70,00%
66,67%
60,00%
53,33%
50,00%
40,00%
30,00%
20,00%
10,00%
0,00%
Žodinius Vaizdinius Praktinius Kūrybinius Kita
6,67%
2 pav. Dažniausiai naudojami mokymo metodai studentų aktyvumo skatinimui
Remiantis anketine apklausa, siekta išsiaiškinti, iš kur dėstytojai savo dalyko mokymui gauna reikalingų žinių.
Kadangi mokslas sparčiai vystosi, o žinios kasdien sensta, jas pedagogai privalo nuolat atnaujinti mokydami studentus.
Dėstytojo portfelis turi būti dinamiškas, nuolat atnaujinamas, nes dažnai keičiasi ne tik mokomojo dalyko turinys, bet ir
dalyko mokymo metodai. 100 % apklausoje dalyvavusių dėstytojų pažymėjo (3 pav.), kad dažniausiai savo dėstomų
dalykų mokymui reikalingų žinių gauna skaitydami mokslinę literatūrą, enciklopedijas, mokslinius žurnalus ir kitą
literatūrą. 93,33 % pedagogų mano, kad dėstomo dalyko žinias jiems padeda atnaujinti informacija internete bei
dalyvavimas kvalifikacijos tobulinimo renginiuose: seminaruose, kursuose. Kadangi geri kvalifikacijos tobulinimo
renginiai yra mokami, labai dažnai dėstytojai savo kvalifikaciją tobulina už savo lėšas. 40 % pedagogų mano, kad
dalyko mokymui žinių gauna žiūrėdami specialias televizijos laidas. 33,33 % dėstytojų nurodė, jog jiems tobulėti bei
gauti geros patirties padeda kelionės po įvairias pasaulio šalis. Palyginti maža dalis (26,67 % ) apklausoje dalyvavusių
respondentų nurodė, kad savo dėstomo dalyko žinias gilinti jiems padeda išvykos į stažuotes. Stažuotės yra pats
tinkamiausias būdas tobulėti savo profesinėje veikloje, tačiau aukštojo mokslo institucijos šiuo metu nesudaro
galimybių pedagogams išvykti tobulintis į stažuotes, ypač į užsienio šalis. Apibendrindami šio tyrimo rezultatus galime
teigti, kad dėstytojai savo dalyko dėstymui – mokymui žinių dažniausiai gauna skaitydami literatūrą, interneto šaltinius
ir dalyvaudami kvalifikacijos tobulinimo renginiuose.
Iš kur gaunate savo dalyko mokymui reikalingų žinių
120%
100%
100%
93.33%
93.33%
80%
60%
40%
40%
33.33%
26.67%
20%
13.33%
0%
Skaitau laikraščius,
žurnalus, mokslinę
literatūrą,
enciklopedijas
Žiūriu specialias
televizijos laidas
Ieškau
informacijos
internete
Dažnai keliauju,
lankausi
muziejuose,
koncertuose,
spektakliuose
Lankau kursus,
seminarus
Vykstu į stažuotes
Kita
3 pav. Dalykų mokymui reikalingų žinių šaltiniai
Šiandien aukštosios mokyklos tikslas – ne tik suteikti studentams konkrečių žinių, bet ir išmokyti mokytis,
paruošti mokymuisi visą gyvenimą, suformuoti troškimą ir gebėjimus ieškoti, rasti, kritiškai vertinti ir naudoti
informaciją problemoms spręsti, sprendimams priimti, žinioms nuolat atnaujinti, profesinei ir asmeninei plėtrai.
Dėstytojai privalo padėti studentams pamėgti mokymą(si), pajusti vidinį ryšį su mokymo dalykais. Todėl tyrimu siekta
išsiaiškinti ir nustatyti, kokie metodai įgalina studentą būti dar aktyvesnį, sąmoningesnį, dar labiau įsitraukti į mokymo
procesą, turėti savo nuomonę ir sugebėti ją apginti. Respondentai pažymėjo (4 pav.) įvairovę aktyviųjų mokymo
metodų, kuriuos jie dažniausiai naudoja paskaitose, tai – demonstravimas, užduotys pratybose, trumpųjų klausimų ir
16

atsakymų metodas, refleksija, diskusija, minčių lietus, kūrybinis darbas, bendradarbiavimo metodas, schemų, grafikų,
lentelių analizė ir lyginimas bei kt.
Daugiau nei 92 % dėstytojų dažniausiai paskaitų metu taiko demonstruojamąjį metodą, apie 87 % dėstytojų
paskaitose naudoja užduočių pratybose metodą. Apie 40 % respondentų niekada netaiko situacijų žaidimo metodo, bei
ekspertų metodo (45 %).
Kokius aktyvaus mokymo metodus ir kaip dažnai taikote savo dalyko paskaitose
100,00%
90,00%
80,00%
70,00%
60,00%
50,00%
40,00%
30,00%
20,00%
Taikau dažnai
Taikau kartais
Niekada netaikau
10,00%
0,00%
Minčių žemėlapis
Atvejo, įvykio analizė
Situacijų žaidimas
Ekspertų metodas
Raktiniai terminai
Bendradarbiavimo metodas
Seminarai
Demonstravimas
Užduotys pratybose
Nebaigti sakiniai
Temos pavaizdavimas piešinyje
4 pav. Aktyviojo mokymo metodai, taikomi paskaitose
Tyrimo duomenų analizė rodo, kad 70 % dėstytojų dažnai taiko refleksijos ir minčių lietaus mokymo metodus,
kurie skatina studentus savarankiškai dirbti, logiškai mąstyti, kūrybiškai spręsti problemas. Nemaža dalis dėstytojų savo
paskaitose taiko kūrybinio darbo metodą, refleksiją ir projektinio darbo metodus. Kūrybinio darbo metodą kartais
paskaitose taiko 57 % dėstytojų, projektinio darbo metodą kartais taiko pusė visų apklaustųjų (46 %), o anketų
sudarymo metodą dažnai taiko daugiau negu 40 % respondentų. Tyrimas parodė (5 pav.), kad beveik vienodai studijų
procese yra taikomas žaidimų metodas (23 %), testų kūrimo metodas (25 %) ir monitoringas – (27 %).
Kokius aktyvaus mokymo metodus ir kaip dažnai taikote savo dalyko paskaitose
80,00%
70,00%
60,00%
50,00%
40,00%
30,00%
20,00%
10,00%
0,00%
Kūrybinis darbas
Schemų, grafikų, lentelių analizė, lyginimas
Žaidimai
Projektų metodas
Testų kūrimas
Anketų sudarymas
Monitoringas
Minčių lietus
Refleksija
Taikau dažnai
Taikau kartais
Niekada netaikau
5 pav. Aktyviojo mokymo metodai, taikomi paskaitose
Anketinės apklausos duomenys rodo, kad studentų žinioms įsisavinti, gilintis į jas pedagogai pasitelkia ne tik
įvairias mokymo technologijas, metodus, bet ir mokymo bei technines priemones: vadovėlius, savo parengtas metodines
priemones, enciklopedijas, žodynus, internetines prieigas, kompiuterines mokomąsias programas, modelius,
instrumentus, multimedija, grafoprojektorius, vaizdo aparatūrą, garso aparatūrą. Šiuolaikinių mokymo ir moderniųjų
17

techninių priemonių skalė labai plati, orientuota į ugdytinio interesų, mokymo(si) veiklos skatinimą. 85,71 %
respondentų nurodė (6 pav.), kad tradiciškai paskaitose naudoja savo parengtas mokymo priemones ir vadovėlius,
85,71 % dėstytojų teigė savo dėstymą paįvairiną iliustracijomis, nuotraukomis (6 pav.). Pastebėta, kad nemaža dalis
aukštosios mokyklos dėstytojų paskaitose pasitelkia moderniąsias mokymo ir ugdymo technologijas (duomenų bazių
prieigas, mokomąsias kompiuterines programas ir kt.). Pvz., internetines prieigas į duomenų bazes, katalogus, kuriuose
galima disponuoti naujausia moksline informacija ir rasti aktualius mokslinių tyrimų rezultatus tarptautinėje erdvėje,
leidžiant galimybėms, naudoja 71,43 % dėstytojų dirbančių aukštojoje mokykloje. Tai rodo, kad šioje srityje glaudus
bendradarbiavimas su bibliotekomis leidžia pasinaudoti galimybe disponuoti naujausia moksline literatūra, susipažinti
su pasaulyje vykdomais moksliniais projektais, mokslo renginiais, mokslo naujovėmis, technologijomis. Respondentai
nepaminėjo, kad naudoja paskaitose šias modernias technines mokymo priemones: interaktyviąją lentą, filmavimo
kameras, fotoaparatus, kompiuterius, žvalgytuvus, skaitmeninę technologiją ir kt.
Kokias priemones naudojate dėstomų dalykų paskaitose
Kita
Pamokas vedu netradicinėje aplinkoje
Instrumentus
Modelius
7,14%
14,29%
21,43%
28,57%
Nuotraukas, iliustracijas
85,71%
Epideoskopą
Grafoprojektorių
0%
7,14%
Video aparatūrą
42,86%
Televizijos mokomąias programas
Magnetofoną
7,14%
7,14%
Multimedia
92,86%
Internetines prieigas
Kompiuterines mokomąsias programas
Plakatus
7,14%
50%
71,43%
Periodinę spaudą: laikraščius, žurnalus
Savo parengtas metodines priemones, vadovėlius
Vadovėlius
Enciklopedijas, žinynus, žodynus
50%
64,29%
71,43%
85,71%
6 pav. Dažniausiai dėstytojų naudojamos mokymo bei techninės priemonės paskaitose
Apibendrinant galima teigti, kad šiuolaikinėje ugdymo paradigmoje dominuoja platus spektras aktyviųjų
mokymo metodų, tačiau studentus aktyvinantys metodai neretai susipina su klasikiniais mokymo ir ugdymo metodais,
kurie praktinėje veikloje buvo, yra ir bus taikomi, skiriasi tik jų naudojimo modifikacijos sudėtingumas nuolat
kintančiame pedagoginės veiklos tobulinimo procese. Optimaliausias sprendimas, gerinant studijų kokybę aukštosiose
mokyklose, naudoti ir taikyti laiko ir patirties patikrintus metodus, o įvairių metodų dermė, praturtins, paįvairins
mokymo procesą ir optimaliu būdu pasieks tikslą.
4. Išvados
0,00
%
10,00
%
20,00
%
30,00
%
1. Aukštajai mokyklai labai svarbu išugdyti verslų ir kūrybingą žmogų, nebijantį rizikos. Šiam siekiniui
svarbu, kad aukštųjų mokyklų pedagogai sukurtų demokratišką mokymos(si) aplinką ir naudotų mokymui
pačius efektyviausius metodus bei inovatyvias informacines komunikacines technologijas bei su jomis
susijusias modernias priemones. Mokymo metodai studijų procese turi būti parenkami atsižvelgiant į tai,
kokia informacija įtvirtinama, koks įgūdis formuojamas. Studentus aktyvinančių mokymo metodų
pasirinkimas ir jų taikymas priklauso ne tik nuo pasirinktų tikslų. Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į
studentų poreikius, lūkesčius, ergonominę aplinką, turimus prietaisus ir emocinį klimatą, tik tuomet
studentus aktyvinantys metodai padės efektyviai įsisavinti žinias.
2. Kad studentas galėtų sėkmingai dirbti ir kurti nuolat kintančiame pasaulyje, jis turi sugebėti nuolatos
permąstyti visą turimą ir gaunamą informaciją, atsirinkti tai, kas svarbu, kas ne. Tam reikalingi
40,00
%
50,00
%
60,00
%
70,00
%
80,00
%
90,00
%
100,0
0%
18

Literatūra
informacijos kaupimo, apdorojimo ir apmąstymo patirties gebėjimai. Studentus aktyvinantys mokymo(si)
metodai skatina domėtis, atrasti, analizuoti, sintetinti žinias, ieškoti naujų faktų, rasti kūrybiškus problemų
spendimo būdus. Remiantis pedagogų požiūrio tyrimu, nustatyta, kad tinkamiausi ir efektyviausi studentus
aktyvinantys metodai aukštojo mokslo studijų paskaitose bei kituose mokymo formos užsiėmimuose yra
šie: demonstravimas, refleksija, minčių lietus, diskusija, projektų metodas, kūrybinio darbo metodas,
anketų sudarymas, trumpųjų klausimų ir atsakymų metodas, schemų, grafikų, lentelių taikymo metodas,
individualus darbas, pranešimas, savarankiškas skaitymas, studijų aplankalo rengimas.
1. Aktyvaus mokymosi metodai: Mokytojo knyga. Vilnius: Garnelis,1998.
2. Arends, R. Mokomės mokyti. Vilnius: Margi raštai, 1998.
3. Balevičienė, S., Jucevičienė, P., Stanikūnienė, B. Šiuolaikinio mokymosi metodai: koncepcijųžemėlapis ir „Vee“ diagrama.
Kaunas: Žinių visuomenės institutas, 2003.
4. Barkauskaitė, M. Mokytojų vaidmenų ypatumai skirtingose ugdymo kryptyse. Pedagogika, 35, 1998.
5. Bigailienė, B., Dzigienė, L., Gailiūnienė I. Netradiciniai pamokos metodai. Mokykla, Nr. 10–11, 1995.
6. Bėkšta, A., Lukošūnienė, V. Mokymo(si) metodai ir jų įvertinimas. // Kn.: Mokomės dialogo. Kaip susikalbėti piliečiams,
organizacijoms ir kultūroms. Knyga mokytojui. Vilnius: LSŠA, 2005.
7. Bruzgelevičienė, R.Nacionalinės švietimo plėtotės raportas. 2001.
8. Bulajeva, T., Jankauskienė, Ž., Markevičienė, R. ir kt. Studijų programų atnaujinimas: kompetencijų plėtotės ir studijų
siekinių vertinimo metodika. Visuomenės sveikatos studijų krypties kompetencijų plėtotės metodika. ECTS-Europos kreditų
perkėlimo ir kaupimo sistema. Istorija. Diegimas. Problemos, 2011. Žiūrėta: http://www4066vult/Projekto rezultatai, 2012-01-
26.
9. Dumčienė, A., Bajoriūnas, Z. Ugdymo pagrindai. Pedagogika.Lietuvos kūno kultūros Akademija, 2006.
10. Glosienė, A. Akademinės bendruomenės informacinės kompetencijos ugdymas: po dvidešimties metų. Knygotyra 47, 2006.
11. Gage, N. L., Berliner, D. C., Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alma litera, 1994
12. Grupinis mokymas šiuolaikinėje mokykloje: Pedagoginė patirtis. Vilnius: Eugrimas, 1997.
13. Janiūnaitė, B. Edukacinės novacijos ir jų diegimas. Kaunas: Technologija, 2004.
14. Jėčiuvienė, M. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai: 2008 45 2008.
15. Jovaiša, L. Edukologijos pradmenys. Studijų knyga. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2001.
16. Jovaiša, L. Enciklopedinis edukologijos žodynas.Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.
17. Karjalainenas, K., Aihos, K., Jutila, S. Leiskite man pagalvoti. SuomijosOulu universitetas, 2002.
18. Komenskis, J. A. Didžioji didaktika. Kaunas. Švietimo m-jos knygų leidimo komisijos leidinys, 1927.
19. Kuitienė, N. Humanistinių vertybių įtvirtinimas aukštajame moksle. Mokslinės konferencijos medžiaga. Kaunas, 2005.
20. Laužackas, R. Kompetencijomis grindžiamų mokymo studijų programų kūrimas ir vertinimas. Monografija. Kaunas: VDU,
2008.
21. Lietuvos švietimo koncepcija.Vilnius, 1992.
22. Nauckūnaitė, Z. Prezentacija. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.
23. Psichologijos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
24. Rajeckas, V. Mokymo metodai.Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 1997.
25. Teresevičienė, M., Gedvilienė, G. Mokymasis bendradarbiaujant. Vilnius: Garnelis, 1999.
26. Tumėnėnienė, V., Janiūnaitė, B. Pedagogo inovacinės veiklos sampratos erdvė ir struktūra: teoriniai aspektai // Socialiniai
mokslai, 1 (33). 2002.
27. Psichologijos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1993.
28. Švietimas kaitai: darnaus vystimo mokymo ir mokymosi vadovas. EU Comenius 2.1. programa. Vertimas iš anglų k. R.
Jarovaitienė. Klaipėda.
29. Šalkauskis, S. Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa, 1991.
30. Šiaučiukėnienė, L. ir kt. Šiuolaikinės didaktikos pagrindai. Kaunas, 2001.
31. Visockienė, O. Kritinio mąstymo ugdymas. Kaunas: Technologija, 2002.
The Opportunities to Apply Active Learning Methods for Students During High Education Studies
Summary. The article contents importance of teaching methods during higher education studies and usability of active
teaching methods. There are introduction dedicated for the student about concepts of active learning methodsvariety of
teaching methods from the different world-wide educators point of view. The main aims: to investigate and review
learning methods unique at the theoretical studies level; analyzes specificity of active teaching methods, options of
choose; advantages and disadvantages of teaching methods in teaching sphere of social sciences curriculum subjects.
Object of the article-an active teaching methods in higher education.
The goal- to reveal the importance of active teaching methods in preparing students for professional activities.
Objectives:
1. Introduce to the concept of active learning methods;
2. Determine what are the most effective and the best active teaching methods from the teachers point of
view;
Research methods: include a literature review, questionnaire survey, statistical methods.
Current paradigm of education is teaching - to teach self-knowledge, develop personal practical skills.
Methods can be described as a interactive process of education of educators and learners. Therefore any method of
19

teaching includes the educator and learner activities and can be used in institution or any organization. Education is the
foundation of learner interaction with the educator, the continuous improvement of teaching methods can be used to
optimize the interaction between the educator and the learner through educational meetings, communication and
cooperation, and development of new education tools.
Active methods of teaching - teaching methods, allow not only to give meaning to the curriculum, but also
gives an ability to think critically, apply common knowledge in new conditions and environment. Educational methods
are same important factor as teaching curriculum, which both playing main role in educational objectives i.e. teaching
of new technologies.
Key words: teaching method, method of activating, training, educational technology.
20