studentus aktyvinančių mokymo metodų taikymo galimybės aukštojo ...

A. Glosienė pažymėjo, kad šiandien aukštosios mokyklos tikslas – ne tik ir ne tiek suteikti studentams
konkrečių žinių, kiek išmokyti mokytis, paruošti mokymuisi visą gyvenimą, suformuoti troškimą ir gebėjimus ieškoti,
rasti, kritiškai vertinti ir naudoti informaciją problemoms spręsti, sprendimams priimti, žinioms nuolat atnaujinti,
profesinei ir asmeninei plėtrai. Aukštosios mokyklos turi sukurti mokymosi (ne išmokimo) kultūrą, skatinančią
studentus ir absolventus siekti ir gebėti nuolat mokytis itin kaičioje ir informacijos pripildytoje aplinkoje (Glosienė,
2006).
M. Jėčiuvienės teigimu, didžiausias iššūkis aukštajai mokyklai būtų išugdyti verslų ir kūrybingą žmogų. Bet ar
dėstytojai tą geba daryti Dar ne vienoje aukštojoje mokykloje ugdomi vykdytojai, o ne kūrybingi ir rizikos
nesibaiminantys asmenys (Jėčiuvienė, 2008). Šiuolaikinėje ugdymo paradigmoje, priešingai nei tradicinėje, ugdytojo
vaidmuo suprantamas kaip pagalbininko, kuris turi rūpintis besimokančiojo žinių kūrimo procesu. Bendraudamas ir
stebėdamas studentus ugdytojas nusprendžia apie kiekvieno gebėjimus ir poreikius bei, remdamasis šiais stebėjimais,
kuria tokią demokratišką mokymosi aplinką, kuri įgalintų besimokantįjį konstruoti prasmes, supratimą ir žinias
(Balevičienė, Jucevičienė 2003, p. 5).
Mokslininkai pateikia tokias mokymo metodo sampratas: metodas (gr. methodos – tyrinėjimas, tyrimo
kelias) – veikimo būdas (Dumčienė, Bajoriūnas, 2006, p. 111); metodas – „sistema veiksmų būdų tikslui pasiekti“
(Jovaiša, 1993, p. 116); mokymo metodas – „vadovavimo mokymuisi veiksmų, būdų visuma mokymo tikslui pasiekti“
(Jovaiša, 2007, p. 154); mokymo metodas – „mokytojo ir mokinių bendros veiklos būdų sistema, kuri padeda
mokiniams įgyti žinių, mokėjimų ir įgūdžių, lavinti sugebėjimus“ (Šiaučiukėnienė, 1997, p. 43); mokymo metodas –
„mokinių ugdymo būdai mokymo procese“ (Rajeckas, 1999, p. 142); mokymo metodas – „tai pasikartojančių mokytojo
veiksmų modelis, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau negu vienam mokytojui ir svarbus
išmokimui“ (Gage, Berliner, 1994, p. 307).
Iš šių apibrėžimų matyti, kad juose svarbiausia yra tikslas, kurį turi turėti kiekvienas pedagogas, dėstantis
aukštojoje mokykloje. Tarybinėje pedagogikoje mokymo tikslas buvo perteikti informaciją, kad žmogus turėtų kuo
daugiau žinių, o šiuolaikinėje ugdymo paradigmoje – išmokyti savarankiškai įgyti žinių, formuoti praktinius gebėjimus.
Ugdymo procese metodas yra ugdytojų ir ugdytinių sąveikos būdas. Taigi kiekvienas ugdymo metodas apima ugdytojo
ir ugdytinių veiklą, veikloje naudojamas priemones ir veiklos organizavimą. Ugdymo pamatas yra ugdytinio su
ugdytoju sąveika, jos nuolatinis tobulinimas, ugdymo metodai turi tą sąveiką optimizuoti per ugdytojo ir ugdytinio
pedagoginius susitikimus, bendravimą ir bendradarbiavimą bei ugdymo priemones (Dumčienė, Bajoriūnas, 2006).
G. Petty teigia (2006): mokymo metodų pasirinkimas ir jų taikymas priklauso ne tik nuo pasirinktų tikslų.
Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į studentų poreikius, lūkesčius, ergonominę aplinką, t. y. patalpas, turimus prietaisus ir
emocinį klimatą. Reikia apsvarstyti visus šiuos dalykus, stebėti ir suvokti. Šiuolaikinėje didaktikoje yra didelė mokymo
metodų įvairovė. G. Petty (2006) teigia, kad: metodų įvairovė pedagogo darbui teikia paskatą ir malonumą; taikant
vieną metodą, pedagogas nusibosta sau ir savo ugdytiniams; reikia išmėginti kiek galima daugiau mokymo metodų;
skirtingose grupėse dirbti skirtingai; tik imantis eksperimentų galima atrasti būdą, geriausiai atitinkantį tikslą; nuolat
bandyti, net jei pirmą kartą pasirodė, kad metodas neveiksmingas.
Pasak S. Šalkauskio, „mokymo metodai yra racionalus, nuoseklus ir visuotinai reikšmingas mokomojo
veikimo būdas, nukreipiantis į mokymo tikslą ir suderintas tiek su mokinio prigimtimi, tiek su mokomojo dalyko
ypatybėmis“ (Šalkauskis, 1991, p. 419). S. Šalkauskis, aptardamas metodo kaip racionalaus studijų būdo, nukreipto į
studijų tikslą sąvoką, akcentuoja būtiną metodo suderinamumą su studento prigimtimi ir studijuojamo dalyko (studijų
rezultatų) ypatybėmis. S. Šalkauskis išskiria du metodų tipus: tetinį (kylantį iš žodžio „teigiu“), apibrėždamas jį kaip
teikiamąjį metodą; euristinį (kylantį iš žodžio „randu“), įvardydamas jį randamuoju metodu. Euristinis metodas
išryškina aktyvųjį studento vaidmenį studijų procese, nes šis metodų tipas grindžiamas studento savarankiškumu.
Euristiniai mokymo metodai skatina nepasitenkinti žinomais dalykais ir atskleisti nauja, siekti tobulumo. Euristiniai
mokymo metodai: euristinis pokalbis, loginis įrodymas, paieškos.
Profesorius L. Jovaiša (2007) metodus skirsto į: informacinius, kurie taikomi informacijos perteikimo tikslu
(metodų pavyzdžiai: demonstravimas, įvairių šaltinių nagrinėjimas ir pan.), praktinius-operacinius, skirtus iš(si)ugdyti
tam tikros veiklos atlikimo mokėjimus (metodų pavyzdžiai: pratybos, praktikos, laboratoriniai darbai ir pan.),
kūrybinius, skatinančius studento savarankiškumą, kritinį ir kūrybinį mąstymą (metodų pavyzdžiai: į problemų
sprendimą orientuotas studijavimas, atvejo analizė ir pan.).
N. Kuitienė teigia, kad ypač yra svarbūs kūrybiniai mokymo metodai ir jų naudojimas paskaitose. „Kūrybiniai
mokymo metodai – žmogaus savarankiškumo apraiška“ (Kuitienė, 2005, p. 272). Šiais metodais ugdomas kritinis
mąstymas, mokoma spręsti nestandartinėse situacijose kylančias problemas. Kūrybinio mokymo metodams priskiriami
probleminis mokymas, euristiniai mokymo metodai, tiriamieji mokymo metodai.
Probleminio mokymo esmė yra ta, kad sudaromos sąlygos patiems studentams ieškoti žinių, rasti juos
dominančių problemų sprendimus. Šio mokymo struktūra yra tokia: 1) probleminės situacijos sukūrimas; 2) problemos
formulavimas ir jos sprendimo plano sudarymas; 3) problemos sprendimo organizavimas ir sprendimo patikrinimas.
Tiriamieji mokymo metodai – tai metodai, įtraukiantys į mokslinį darbą, mokantys tirti tikrovę. Tai stebėjimas,
eksperimentas, tiriamasis pokalbis.
Suomių mokslininkai A. Karjalainenas, K. Aihos ir S. Jutila knygoje „Leiskite man pagalvoti“ (Oulu
universitetas, 2002) mokymo metodus skirsto į penkias kategorijas:
13