studentus aktyvinančių mokymo metodų taikymo galimybės aukštojo ...

1. Informacijos perdavimas. Tai yra toks mokymo būdas, kai dėstytojas aiškina, rodo ar demonstruoja
dalyką, o studentai tai stebi ir galbūt užsirašinėja. Dažniausias informacijos perdavimo būdas – tradicinės
paskaitos ir tokie praktiniai ar parodomieji užsiėmimai, kuriuose aktyviai nedalyvauja studentai.
2. Veikla grindžiamas mokymas. Studentų veikla skatinama įdomesniais būdais, negu vien liepiant jiems
stebėti pristatymą ir užsirašinėti. Taip pat užtikrinamas aktyvus studentų dalyvavimas akademiniuose
užsiėmimuose. Studentams dažnai užduodami namų darbai ir užduotys, kurias jie turi paruošti iki kito
akademinio užsiėmimo.
3. Užduotimis grindžiamas mokymas. Čia visiškai nėra organizuoto akademinio mokymo arba jis atlieka
visai nežymų vaidmenį. Dėstytojas duoda studentams užduotis, kurios gali būti mokslinio tyrimo
projektas, praktinis laboratorinis eksperimentas, praktinis tyrimas, praktinė užduotis, kuri turi būti
aprašoma namie, ir pan.
4. Literatūra grindžiamas mokymas. Daugelio kursų metu studentai privalo savarankiškai ar remdamiesi
duotais nurodymais perskaityti literatūrą, susijusią su studijų turiniu.
5. Virtualusis mokymas – tai mokymas naudojant kompiuterių tinklą elektroninėje studijų aplinkoje.
Nustatant, kiek reikia laiko virtualiajam mokymui, reikia atsižvelgti į šiuos dalykus: laikas, kurio reikia
mokymosi užduotims (pvz., literatūros užduotims) pabaigti, laikas, kurio reikia bendrauti (su vadovu ir
kitais kurso dalyviais); laikas, kurio reikia literatūrai ar kitai mokymosi medžiagai perskaityti; laikas, kurio
reikia medžiagos paieškai atlikti; laikas, kurio reikia išmokti dirbti kompiuterine programa, naudotis
studijų aplinka ir kitomis specialiomis priemonėmis; laikas, kurio reikia akademiniams moduliams,
susietiniems su dalyku.
Aukštųjų mokyklų dėstytojai, dirbantys pagal įvairias studijų programas, rinkdamiesi aktyvius mokymo
metodus pirmenybę turėtų teikti inovatyviems metodams, orientuotiems į studentų kūrybiškumo ir bendrųjų bei
specialiųjų kompetencijų plėtotę: debatai, atvejo analizė, realių problemų sprendimas projektuose, įžvalgų bei plėtros
scenarijų kūrimas, praktikos darbo vietose ir kt. Dirbantiems tradiciniais metodais paskaitas patartina planuoti taip, kad
studentai po pasyviosios paskaitos dalies pereitų prie aktyvios veiklos: paskaitų metu įvesti kai kurias veiklas; dalį
paskaitų medžiagos pakeisti į savarankiškus skaitymus; pasiekti, kad dalį medžiagos studentai pasiskaitytų prieš
paskaitas; įpareigoti studentus kai kuriuos temų klausimus parengti ir pristatyti savarankiškai; įtraukti studentus į
diskusijas ir kt.
Dabartinei visuomenei reikalingos kūrybiškos asmenybės, įvaldžiusios protą kaip instrumentą. Apibrėžti
kūrybiškumą nėra lengva. Anot B. Edwards, kūrybiškumu reikėtų laikyti asmenybės ypatybę, padedančią atrasti nauja.
(Humanistinių vertybių įtvirtinimas aukštajame moksle, p. 270). Psichologijos žodyne kūrybiškumas apibrėžiamas kaip
sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje,
lengvai rasti netipiškus sprendimus (Psichologijos žodynas, 1993, p. 151). Šiuos siekius gali padėti įgyvendinti
aktyvaus mokymo metodai – pedagoginės veiklos būdai, ne tik suteikiantys galimybę geriau įprasminti mokymo turinį,
bet ir plėtojantys gebėjimą kritiškai mąstyti, taikyti žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis. Ugdymo metodai
yra ne mažiau reikšmingas pedagoginio darbo veiksnys nei ugdymo tikslai ar turinys.
Dėstytojai, rinkdami ir siūlydami studentams mokymo metodus, turi atsižvelgti į aktyviųjų metodų kriterijus
(metodai turi sudaryti sąlygas atsipalaiduoti ir judėti, turi įtraukti kaip galima daugiau dalyvių ir sudaryti galimybę
jiems bendrauti, metodai turi aktyvinti dalyvių jau turimas žinias bei stiprybes ir padaryti jas naudingas grupei (Bėkšta
A. ir kt. 2005).
Aktyviems metodams taikyti svarbios praktinės studijavimo veiklos ypatybės, reikalingos patrauklios
ergonominės sąlygos. Įvertinus metodų tinkamumą pagal šiuos kriterijus, tikėtina, kad dėstytojas pasirinks ir pasiūlys
efektyviausius studijų metodus, kurie skatins, aktyvins studentus.
Studentus aktyvinantys mokymo(si) metodai skatina ne tik domėtis, atrasti, analizuoti, sintetinti žinias, ieškoti
naujų faktų, rasti kūrybiškus problemų sprendimo būdus, bet ir gebėti rasti jų tarpusavio sąsajas. Taikant studentus
aktyvinančius mokymo(si) metodus skatinamas visuomenės atvirumas, tarpusavio supratimas, pagarba, stiprinami
bendradarbiavimo ryšiai, ugdomas gebėjimas išklausyti vienas kitą, diegiamos bendražmogiškosios vertybės –
humanizmas, tolerancija, atsakomybė, sąžinė, pasitikėjimas savimi, kūryba, laisva bei gera valia. Aktyvaus mokymosi
metodai įgalina studentus, pasinaudojant tuo, ką išmoko, suvokti neapibrėžtų situacijų prasmę, leidžiančią imtis naujos
veiklos. Aktyvus mokymas garantuoja mokymosi integralumą ir saviraišką (Aktyvaus mokymosi metodai, 1998, p. 8).
Šiuolaikinių mokymo metodų skalė labai plati. Visi jie orientuoti į ugdytinio interesų, mokymo(si) veiklos
skatinimą. Lietuvos pedagogai, N. Bižys, A. Bėkšta (2005), M. Jėčiuvienė (2008) ir kt. aprašo daugybę išradingų,
netradicinių mokymo metodų, skatinančių bendradarbiavimą, tarpusavio pagalbą, išsikalbėjimą, kritinį mąstymą,
mokinių aktyvumą ir kt.
Mokslinėje literatūroje yra aprašyti įvairūs aktyvieji mokymo metodai, kurie taikomi aukštojo mokslo studijų
procese: demonstravimas, darbas grupėje, elektroninis mokymas, literatūros paieška, diskusija, projekto metodas,
žodinis pristatymas, referatas, apžvalgos, recenzija, esė, mokymosi dienoraščiai ir žurnalai, bibliografijos sąrašo
sudarymas, didaktinis testavimas, grafiniai ir vizualiniai metodai, minčių ir sąvokų žemėlapiai, minčių žemėlapis,
plakatų pristatymas, aplankalo, arba portfelio, metodas, atvejo analizė ir kt.
14