I? anksto ?temptas gel?betonis - Vilniaus Gedimino technikos ...
I? anksto ?temptas gel?betonis - Vilniaus Gedimino technikos ...
I? anksto ?temptas gel?betonis - Vilniaus Gedimino technikos ...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
14<br />
1.3. Iš <strong>anksto</strong> įtempto <strong>gel</strong>žbetonio vystymosi apžvalga<br />
1. Iš <strong>anksto</strong> įtempto <strong>gel</strong>žbetonio esmė ir kūrimo principai<br />
Išankstinio įtempimo principas taikomas jau seniai. Jo esmė ta, kad medžiagoje arba<br />
dirbinyje sudarius pradinius įtempius, pagerėja eksploatacinės savybės. Ketaus savybės<br />
buvo gerinamos įtemptais tąsesnio metalo tinkleliais, o 1861 m. žymus rusų<br />
inžinierius artileristas A. V. Gadolinas pasiūlė ketinius patrankų vamzdžius apspausti<br />
įkaitintais stipriau įtemptais metalo žiedais. Ataušdami žiedai apspausdavo patrankos<br />
vamzdžio sieneles, sudarydami jose gniuždymo įtempius, o patys žiedai likdavo<br />
įsitempę. Šaudant nuo parako dujų vamzdyje susidaręs didelis slėgis ir tempimo<br />
įtempiai vamzdžio sienelėse buvo slopinami dėl apgniuždymo sudarytais gniuždymo<br />
įtempiais.<br />
Pirmą kartą naudoti išankstinį įtempimą betonui pasiūlė P. Dž. Džeksonas<br />
1886 m. (JAV). Jis gavo patentą gaminti skliautinių perdangų konstrukcijas iš dirbtinio<br />
akmens ir betono, naudojant įtempiamus metalinius inkarinius strypus. Beveik<br />
tuo pačiu metu 1888 m. V. Dioringas (Vokietija) gavo patentą už pasiūlymą gaminti<br />
plokštes, nedideles sijas, apibetonuojant iš <strong>anksto</strong> į<strong>temptas</strong> vielas, siekiant sumažinti<br />
plyšių atsiradimą betone. Tai buvo pirmas pasiūlymas gaminti iš <strong>anksto</strong> įtemptus<br />
surenkamuosius <strong>gel</strong>žbetoninius elementus. Tačiau šis išradimas greitai prarado savo<br />
vertę, nes plienas buvo nedidelio stiprumo ir jo įtempiai dėl betono traukumo ir<br />
valkšnumo neteko savo reikšmės. Betono traukumas ir valkšnumas, didinantys bendrą<br />
betono traukumą ir mažinantys armatūros išankstinius įtempius, buvo nustatyti<br />
ir kitų XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios <strong>gel</strong>žbetonio eksperimentatorių: I. Mangalo<br />
(1896 m. Austrija), I. G. E. Lundo (1905–1907 m., Norvegija), M. Keneno (1906 m.,<br />
Vokietija) darbuose. Tačiau tais pačiais 1906 m. M. Kenenas, panaudojęs plieninę<br />
armatūrą ir jai suteikęs 60 N/mm 2 pradinius įtempius, pastebėjo, kad atsparumas<br />
supleišėjimui padidėja. Jis įrodė, kad išankstinis betono apspaudimas naikinamas jo<br />
traukumo ir valkšnumo deformacijomis. Vėlesniais tyrimais: 1908 m. K. P. Šteinero<br />
(JAV), 1910 m. Cisselero (Vokietija) ir Zigvarto (Šveicarija) ir kt., formavosi nuomonė,<br />
kad reikia daugiau apspausti betoną labiau įtempiant armatūrą. K. P. Šteineras<br />
(JAV) 1908 m. savo patente pasiūlė suardyti armatūros sukibtį su vos pradėjusiu<br />
kietėti betonu, ją truputį patempti patraukiant, o jam sukietėjus, armatūrą vėl galima<br />
labiau įtempti ir užinkaruoti. Jis pirmasis pasiūlė naudoti kreivinę iš <strong>anksto</strong> įtemptą<br />
armatūrą (1.8 pav.).<br />
Tačiau visas pirmasis XX a. dešimtmetis neatnešė kiek didesnio susidomėjimo<br />
iš <strong>anksto</strong> įtemptu <strong>gel</strong>žbetoniu, nors tyrimai buvo atliekami dau<strong>gel</strong>yje šalių ir toliau.<br />
Pradedant antruoju XX a. dešimtmečiu, žymus prancūzų inžinierius ir mokslininkas<br />
E. Freisine intensyviai pradeda vykdyti betono valkšnumo tyrimus, išaiškindamas<br />
valkšnumo esmę ir įrodęs jo įtaką iš <strong>anksto</strong> įtemptam <strong>gel</strong>žbetoniui. 1923–1925 m.<br />
JAV <strong>gel</strong>žbetonio specialistas R. CH. Dillas pasiūlė būdą gaminti <strong>gel</strong>žbetonines sijas,<br />
kuriose neatsirastų plyšių. Tuo tikslu jis pasiūlė didelio stiprumo vielas įtempti beto-
Change language