Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
100<br />
2<br />
2010 m. birþelio 4 d. Nr. 21 (<strong>991</strong>)<br />
95<br />
75<br />
Mums raðo<br />
Vienas Kûrëjas – Viena Moralë<br />
„Ðiaurës Atënai“ geguþës 14 ir 21 d. iðspausdino poleminá<br />
pokalbá su filosofu Arvydu Ðliogeriu. Filosofo teiginiai gana<br />
tiksliai atspindi pamatines tiek Lietuvoje, tiek apskritai Vakaruose<br />
populiarios neopagoniðkos pasaulëþiûros idëjas. Vienaip<br />
ar kitaip jos kartojamos (sykiu ir formuojamos) daugelio dabarties<br />
protø. Tuo pat metu trûksta alternatyviai koncepcijai skirtø<br />
pasisakymø, kurie teigiamai ávertintø tikëjimo pasaulio Kûrëju<br />
reikðmæ ir prieðtaringà kelià. Nepretenduodamas á filosofo lygá,<br />
siûlau paprasto tikinèiojo pamàstymus.<br />
Pirmiausia kalbant apie DVà reikia suvokti, kas turima galvoje.<br />
Jeigu Ðliogeriui pasaulis vientisas, reikia suvokti, kà tai<br />
reiðkia. Juk tai mums gerai paþástamo dialektinio materializmo<br />
teiginys. Kur jis veda? Patys marksistai nedráso parodyti ir apsiribojo<br />
„atsitiktinumais“. Kai paneigiamas pasaulio Kûrëjas, pasaulio<br />
vientisumo teiginys veda á panteizmà, nes mintis, neva dël<br />
atsitiktinumo pagal tam tikrà tvarkà (t. y. programà) ið elementariøjø<br />
daleliø susidaro atomai ir molekulës ir t. t., yra absurdas. Ið<br />
atsitiktinumo tvarkos negali bûti, juo labiau þinant entropijos<br />
dësnius. O be tvarkingos ir visur tos paèios sekos (programos)<br />
nebus nei atomø, nei molekuliø (tiesa, vienas fizikas bandë mane<br />
átikinti, kad èia veikia energijos ekonomijos principas, bet nieko<br />
nepaaiðkino, kodël jo nenugali entropija).<br />
Taigi pasaulio (Visatos) vientisumas reiðkia pasaulio (Visatos)<br />
protingumà. Visame Kame veikia protinga programa. Tai<br />
reiðkia, kad: arba pats pasaulis (Visata) ir yra DVas, arba jame<br />
esanti programa ákelta ið anapus, t. y. sukurta (pati Biblija neneigia<br />
pirminio chaoso, kuris ir bus tas „niekas“).<br />
Neigdami Kûrëjà, pasaulio vientisumo ðalininkai pasisako<br />
uþ panteizmà: Visa Kas ir yra DVas.<br />
Gerai, kas tuomet yra tie Ðliogerio „dievai“? Tai yra tokios<br />
pat DVo apraiðkos kaip ir þvaigþdës, þibutës arba pats Ðliogeris.<br />
Kam jis tuomet meldþiasi ir ko jis ið jø meldþia?<br />
Nei filosofas, nei mokslininkas negali atsakyti á pamatinius<br />
klausimus, kurie iðeina anapus þmogaus egzistencijos, t. y. pagal<br />
apibrëþimà perþengia proto ribas. Todël mums belieka spëlioti, t. y.<br />
kurti mitus. Ðiaip ar taip, sukûrus mità, reikia juo tikëti. Taigi galø<br />
gale viskas gráþta á tikëjimà, o tikëjimà pasirenkame pagal save.<br />
Ðliogeriui nepatinka mûsø „þydiðkas“ tikëjimas – tai jo reikalas.<br />
Dykumø þmogui didingi Sinajaus kalnai reiðkia ne maþiau<br />
nei Ðliogeriui þibutë, nes Ðliogeris per visà gyvenimà galbût tø<br />
kalnø ir tø dykumø nëra matæs.<br />
Pasirenku tai, kas man duoda daugiau prasmës ir vilties. Panteistinë<br />
sansara tegali mane paguosti tik galutiniu iðnykimu, nes<br />
ne tik skausmas, bet ir dþiaugsmas, be abejo, yra kanèia.<br />
Deja, atrodo, kad mûsø filosofas nemato aplinkui kanèios<br />
(net neiðvengiamos natûralios – pvz., artimøjø mirties), mato<br />
vien þibutes.<br />
Taèiau iðnykti Nirvanoje, kuri, mano galva, ir yra tas pirminis<br />
rûkas-chaosas, kaþin ar kiekvienam patrauklu. Man tai ið esmës<br />
niekuo nesiskiria nuo dialektinio materializmo, tik jame tas<br />
iðnykimas nenukeliamas á tûkstanèius persikûnijimø, bet ávyksta<br />
tuoj pat kartu su mirtimi. Logiðka?<br />
Be budizmo, krikðèionybë viena tik ir duoda atsakymà á neiðvengiamos<br />
kanèios klausimà, tegu jis ir ne kiekvienam priimtinas:<br />
kanèia paaukojama, kad bûtum pakeltas á nemirtingà<br />
DVaþmogystæ (ne þmogdievystæ, bet DVaþmogystæ Tame, Kuris<br />
jungia Save su sukurtuoju pasauliu).<br />
Taigi pasirinkdamas krikðèionybæ, pasirenku savo tikëjimui<br />
Apreiðkimà, t. y. tikiu, kad Kûrëjas siunèia þinià kûrinijai.<br />
Ðliogerio siûlomas etikos atmetimas tikrai yra þenklus ir tikrai<br />
jame glûdi visos tradicinës krikðèioniðkos (ir ne vien – taip<br />
pat musulmoniðkos ir judëjiðkos) filosofijos atmetimas. Juk doroviðkai<br />
svarbu ne pasaulëjauta, bet poþiûris á kità asmená: ar esi<br />
pasirengæs, pirmai progai pasitaikius, pralobti jo sàskaita, iðstumti<br />
ið gyvenimo dël savo intereso, panaudoti savo poreikiams<br />
tenkinti. O èia þibuèiø ir kelmø þmonës niekuo nesiskiria nuo<br />
dykumø ir kalnø þmoniø. Bûtent: „meldimasis“ þibutëms su kelmais<br />
nenustato jokios bendros taisyklës tarp þmoniø, nes kiekvienas<br />
turi savo „dievà“, savo moralæ, ir jei reikalas nesibaigia<br />
kruvinu chaosu, tai tik todël, kad þmonës savo interesams apginti<br />
ir svetimiems pavergti nuo pat pradþios jungiasi á gaujas: gentis,<br />
genèiø sàjungas ir t. t., ideologiðkai pagrásdami tuos susibûrimus<br />
ir „teises“ etninëmis religijomis. Ir nors galø gale pasaulyje<br />
susidaro tam tikra stipresniøjø tvarka, kiekvienos tokios bendruomenës<br />
viduje vyrauja asmená paneigianti paprotinë tradicinës<br />
mitologijos ðventikø diktatûra, kurios abraominis pasaulis<br />
jau seniai nebeatsimena, bet norint su ja susipaþinti uþtenka apsilankyti<br />
bet kur, kad ir Afrikos dþiungliø gentyje. Jei filosofas tikisi<br />
rasti ten taip propaguojamà „laisvæ“, jis didþiai klysta.<br />
Apskritai laisvë á bendruomenæ suburtiems þmonëms negali<br />
bûti kitokia nei bendravimo taisykliø ribojama. Klausimas kyla<br />
tik dël taisykliø teisingumo. Skirtingai nuo dabarties, kai kiekvienas<br />
gali pasirinkti tikëjimà pagal savo suvokimà ir sàþinæ, tikros<br />
(ne „neo“) etninës bendruomenës nepasirinksi, ji duota gimimu<br />
ir jau yra praktinë religija (Ðliogerio „vientisumas“). Asmuo<br />
pasmerktas nuo pat gimimo gyventi pagal genties ritualà ir jam<br />
skirtà vaidmená. Tai yra niekas kita, kaip gamtinës tvarkos pavaizdavimas<br />
sociume.<br />
Þinoma, dabartinis publicistas intelektualas gali tuo þavëtis<br />
ið ðalies. Ádomu, kaip jis pagiedotø atsidûræs tokios bendruomenës<br />
nario kailyje. Dar gerai, jei panaði visuomenë yra pakankamai<br />
iðsivysèiusi, kaip, tarkim, hinduistinë, ir tau teko gimti ne<br />
paèioje þemiausioje kastoje. Bet istorija parodë, kad paþangiausia<br />
pagonybë galø gale sulauþo savo principus ir pritaiko juos<br />
prie abraominio pasaulio principø – plg. Meidþi reformas Japonijoje.<br />
Naujosios pagonybës ðalininkai tuètuojau pasièiups pastaràjá<br />
pavyzdá kaip visuotiná sprendimà. Anaiptol. Ydos, kurias<br />
jie skelbia esant krikðèionybës kalte, egzistuoja tø paèiø problemø<br />
lygmeniu ir Japonijoje: pvz., gamtos tarða susiduriant kapitalo<br />
interesams. Pagaliau visa istorija iki „þydiðko“ tikëjimo paplitimo<br />
rodo nesibaigianèius karus, kuriø, savaime aiðku, dël savo<br />
interesø nevengs ir ðiuolaikinis pagonizmas, kaip matome ið Indijos<br />
ar Japonijos pavyzdþiø.<br />
Èia pat oponentai durs pirðtu á krikðèioniø ir musulmonø<br />
epochos karus. Reikalas tas, kad abraominiai tikëjimai stengiasi<br />
iðplësti savo bendruomenæ á pasaulá, o tai garantuotø konfliktø<br />
pabaigà su viena sàlyga: jei tokioje bendruomenëje ágyvendinta<br />
DVo valdþia, t. y. ið tikëjimo principø iðvedamø ir nuo atskiro<br />
þmogaus, jo socialinës padëties arba demokratinio susirinkimo<br />
uþgaidø nepriklausanèiø ástatymø valdþia.<br />
Iðplitusiai „þydiðkai“ religijai ne tiek jau daug metø. Mes netikime<br />
apeigø magija, kuri savaime pakeistø þmogaus prigimtá.<br />
Atsidûræs tarp pagonybës ir monoteizmo, þmogus privalo galutinai<br />
apsispræsti, tad iki ðiol tebevyksta kova tarp naujos ir senos<br />
tendencijø.<br />
Svarbiausia, kà þmonijai davë tikëjimas Vienu Kûrëju, yra<br />
automatinis tikëjimas visiems vienoda ir privaloma Viena Morale,<br />
nustatoma ne bendro grupës (gaujos) intereso, bet Paties Kûrëjo,<br />
t. y. ne þmogaus. Aistros baigiasi, nes, tikëdami Apreiðkimà,<br />
tikime, kad tai yra DVo Þodis.<br />
Þinoma, ateisto nepriversi tuo tikëti. Bet ateizmas þmoniø<br />
visuomenëje nenumatytas. Ðliogeris aiðkiausiai liudija tai pats,<br />
vadindamas save religingu ir kalbëdamas apie tikëjimà DVu todël,<br />
kad „Jo nëra“ ir pan. Normalus (natûralus, ne „neo“) pagonis<br />
yra atviras Apreiðkimo suvokimui.<br />
Taigi monoteizmo socialinë dorovinë esmë – tikëjimas Viena<br />
Duotàja Morale. Tai ið tikrøjø perversmas þmonijos istorijoje,<br />
mûsø filosofo Ðliogerio, ko gero, ignoruojamas.<br />
Bûtent toks tikëjimas Viena Duotàja Morale ir jungia teologiðkai<br />
nesuderinamus krikðèionis, judëjus ir musulmonus. Apreiðkimui<br />
priimti 2000 metø nëra per ilgas laikas. Ðiandien galima<br />
aiðkiai matyti, kokiø klaidø þmogus darë ðiame kelyje. Jau<br />
pati Biblija pasakoja, kad þydai, panorëjæ ávesti karaliø valdþià<br />
pagal pagonis, padarë ne patá geriausià sprendimà. Galø gale dël<br />
karaliø savivalës tai privedë prie Mozës paskelbtos teokratijos<br />
(DVo Valdþios, t. y. Jo Ástatymo Valdþios, kad ir kokie bûtø asmenø<br />
nuopelnai ar socialinë padëtis) pakrikimo ir bendros pirminës<br />
teokratinës valstybës þlugimo. Þiûrëdami á tai mistiðkai,<br />
galëtume nujausti èia ir ryðá su tolesniu Mesijo atmetimu, nes<br />
DVo Valdþia suvokta vien kaip politinë valdþia.<br />
Krikðèionybës kelias aiðkiai suko teokratijos link, nes pagoniðka<br />
Romos imperija turëjo bûti pakeista teokratine krikðèioniø<br />
Baþnyèia (o kadangi Baþnyèia – visi jos nariai, tai ilgainiui ji turëjo<br />
aprëpti visà pasaulá). Deja, pagoniðkos praeities antspaudas<br />
sugriovë ðià begimstanèià konstrukcijà ir XI a. pradþioje ji ëmë<br />
uþleisti vietà tautinëms valstybëms, o tai ið esmës praktinis pagonybës<br />
atkûrimas visuomenës organizavimo lygmeniu. Teokratija<br />
tapo nebereikalinga ir þlugo suskilus imperatoriaus ir popieþiaus<br />
„duetui“. Klerikalinë Baþnyèios dalis panorëjo atsiskirti<br />
nuo pasaulietinës (o teokratijoje abidvi tegali bûti siejamos vienybës,<br />
jei ne tapatybës). Tam jau bûta pakankamai pagrindo dël<br />
þmogaus klaidø (vadinamoji Baþnyèios feodalizacija). Iðkilus<br />
popieþiaus pretenzijai valdyti pasaulietinæ visuomenës dalá kaip<br />
atskirà nuo klerikalinës (o ta atskirybë buvo auginama dar berutuliojant<br />
Senojo Testamento karaliø institucijà, sutampanèià su<br />
pagoniø karaliðkomis institucijomis), krikðèionybë kaip kasdienio<br />
gyvenimo praktika buvo iðstumta á vienuolynus, bet praktinë<br />
visuomenës organizacija jau tapo pagoniðka, besiremianti stipresniojo<br />
interesu. (Oponentai paklaus: o kada gi buvo kitaip?<br />
Kad ir Otono III eksperimento metu!)<br />
Visà ðá procesà natûraliai vainikavo prakeikimas Konstantinopoliui<br />
ir 1054 m. Baþnyèios skilimas. Krikðèionybei þlugus<br />
visuomenës organizavimo lygmeniu ir gráþus prie pagoniðkø<br />
principø, tolesnis jos plitimas virto paprasèiausiu tautø ir þemiø<br />
uþgrobimu, kurá vykdë (Evangelijos ir Baþnyèios vardu) ne<br />
Krikðèioniø Baþnyèia, bet ið tikrøjø atskiri „krikðèioniðki“ valstybiniai<br />
vienetai, tegu kartais ir pasivadinæ baþnytiniais (plg.<br />
prûsø pavergimà arba kur kas þiauresná Amerikos indënø uþkariavimà).<br />
Toliau pirminës teokratijos idëjà buvo bandoma realizuoti tik<br />
tarp musulmonø per ðariatà, kol po Pirmojo pasaulinio karo buvo<br />
sugriautas formalus kalifato likutis – Osmanø imperija (plg. Ðventosios<br />
Romos imperijos „panaikinimà“, kurá ávykdë Napoleonas).<br />
Visos ðios istorijos vis dëlto nereiðkia, kad „DVo nëra“, t. y.<br />
Apreiðkimo þlugimo. Jos tereiðkia, kad þmogus tebëra kelyje.<br />
Nepasirinkæs globalinës Apreikðtojo DVo Valdþios kaip vienintelio<br />
iðganingo sprendimo, jokiais bûdais nereiðkianèio kultûrø<br />
naikinimo (plg. kad ir islamà, kuris nesunaikino në vienos autentiðkos<br />
kultûros), þmogus dabar pats eina á prieðingà („sataniná“<br />
– nuo þodþio satan(a) „prieðas“) sprendimà – á bankininkø<br />
ávedamà globalinæ Aukso Verðio diktatûrà, kuri bûtent ir naikina<br />
bendràjà abraominæ Vienà Moralæ (moralë oficialiai skelbiama<br />
reliatyvia) ir autentiðkas kultûras.<br />
LETAS PALMAITIS<br />
25<br />
5<br />
0<br />
Visi laiðkai – þirafos<br />
Labas, Akva,<br />
dabar rûkau prie savo palëpës lango ir pro já regiu tave kaip<br />
savo laiðko adresatæ. Todël tas langas man yra akvalangas, uþ<br />
kurio auga sekvojos didumo slyva. Kadaise turëjai namelá medy,<br />
sakei, kad vël tokio norëtum. Tai va tau medis. Sëdëtum<br />
sau slyvoj, po tavim suptøsi Gabrielius, o Audra manikiûrinëm<br />
þirklutëm kirptø vejà. Galëtum jiems padainuoti tà dainà pagal<br />
Ernsto Jandlio þodþius, kuriai muzikà neseniai sukûrei.<br />
Rodos, kà tik raðiau tau, jog pameèiau lapukà, priraðytà<br />
Henriko Radausko ranka. Tik paraðyk apie koká daiktà, ir jis<br />
atsiranda. Atsirado, guli su manim lovoj tarp daugybës bergþdþiø<br />
knygø, vos benulaikanèiø savo tekstus. Jei bûèiau paraðæs,<br />
kad pameèiau Gintaro kambará arba Montesumos auksà – ir jie<br />
bûtø atsiradæ. Kam smagiausia, kad atsiranda auksas, kam –<br />
kad lapukas. Beje, ar þinai, kad net 85 % per visà þmonijos istorijà<br />
iðkasto aukso naudojama ligi ðiol? Tad visai ámanoma,<br />
kad tavo þiede yra nors keli atomai ne tik inkø, bet ir Kleopatros<br />
aukso. Radausko lapuko, þinoma, ne. Taèiau á ðá laiðkà jis<br />
jau ákëlë raðalinæ kojà.<br />
Tik paraðyk apie kà nors – ir atsiranda. Net tie dalykai, kuriø<br />
nebuvo. Tik perskaityk apie kà nors – ir atsiranda. Net tie<br />
dalykai, kuriø nenorëtum. Mes ir raðom apie kai kuriuos dalykus<br />
turbût tik tam, kad apie juos neperskaitytume. Nes valdome<br />
tik raðomus dalykus, ne skaitomus. Ir tai ne iki galo. Kartais<br />
kà nors skaitant bûna apmaudu, kad nespëjau pats to paraðyti.<br />
Ðtai atsirado man, bet be manæs. Nedalyvavau tame atsiradime,<br />
stoviu prieð faktà. Jei atneðtum man veidrodá, veikiausiai<br />
atsispindëèiau kiek iðsiþiojæs, it kokia MM (ðiandien jos gimtadienis)<br />
ar BB.<br />
Tiesà sakant, daugybæ metø prasëdëjus ant palangës, slyvos<br />
akivaizdoj, realûs dalykai pradeda nebesiskirti nuo paraðytø<br />
ar perskaitytø. O ir kodël turëtø skirtis? Ðtai tos slyvos að<br />
niekad deramai neapraðysiu, visada prasikirs pro mano daugiasluosnæ<br />
realybæ, ásipjaus á jà kauliukø briaunom, mat yra<br />
pernelyg emancipuota ir per maþai svarbi. Tuo tarpu visas kitas<br />
pasaulis moka sëkmingai atitolti, á prieká iðleisdamas ne tik<br />
Faustà su Mefistu, bet ir zuiká su meðkiuku ið Gabrieliaus knygelës.<br />
Kartais einu gatve ir þmonës man lyg iðsiuvinëti kryþeliu,<br />
ámanomi iðardyti, o ðtai zuikis su meðkiuku ið esmës gyvi ir<br />
amþini, kaip ir daug maþø lietaus nykðtukø ið mano vaikystës<br />
knygelës. Nes su þmonëm kaþkaip ilgai neiðgyvendavau, o su<br />
tais nykðtukais – gyvenau ir gyvensiu. Ir dar su daug kuo tebegyvenu,<br />
tarkim, su Èaild Haroldu. Jis man daug realesnis nei<br />
kaimynë Danutë. Jei vienà dienà pamatysiu, kad nebeturiu su<br />
kuo gyventi, pasiraðysiu su kuo, ir vël turësiu. O ádomiausia,<br />
kad gyventi sugebu ne tik su vadinamaisiais herojais, bet ir su<br />
þodþiais ar sakiniais. Na, prikimba koks, ir jau ðast jis irgi realesnis<br />
uþ gimines bei paþástamus.<br />
Dar yra kinas, bet jis èia maþiau pravartus. Visø pirma, nekuriu<br />
kino, esu jo ákaitas. Todël kinas gyvenimo modelius ar<br />
partnerius gali pasiûlyti tik neturinèiam ambicijø kurti. Paaugliui<br />
arba kokiam dëdei Broniui, uþstaliø pilotui. Mëgstu kinà,<br />
bet sunku man jame gyventi. Jis pernelyg betarpiðkai viskà parodo,<br />
nekoduodamas, nuolat laikydamas smiliø ant rodomo<br />
objekto. Tekstas yra geriau. Pasirodo, visus iðsusinusios kalbos<br />
grotos gali turëti ir gerà savybæ – negebëjimà pasakyti iki<br />
galo, papasakoti taip, kaip yra, nes visada yra ir taip, bet ir nemenkai<br />
kitaip. Su tekstu galima bendradarbiauti, o bendras gyvenimas<br />
ir yra bendradarbiavimas. Ðtai kaimynë Danutë manæs<br />
niekad nebuvo rimtai uþknisus, o kiek kartø uþknisinëjo<br />
Èaild Haroldas ar netgi Vinetu – apsakyti tau negaliu.<br />
Tarp manæs ir pasaulio turi bûti tam tikra þenklø ar simboliø<br />
sistema, kitaip tas pasaulis man jau kinas. Norisi perþiûrinët<br />
nesibaigianèiais stop kadrais. Ir savo eilëraðèiø paraðtëse mëgdavau<br />
pieðti labirintus, ne kokias paraleles ar panas dideliais<br />
papais. Tiesà sakant, ir knygø nemëgstu skaityti tokiø, kokios<br />
paraðytos. Galvoje perraðau, labai daþnai suvokiu visai kitaip<br />
nei vadinamasis autorius. Neretai liaujuosi skaitæs kaip tik toje<br />
vietoje, kur turëtø viskas paaiðkëti. O kuriø velniø man tas aiðkumas?<br />
Paaiðkës ir knyga mirs. Tegu sau gyvena. Esu nebaigæs<br />
skaityti daugybës garsiø knygø: „Lolitos“, „Stepiø vilko“,<br />
„Proceso“, „Broliø Karamazovø“, „Meistro ir Margaritos“<br />
etc., nors skaièiau jas po kelis kartus. Kiek paskaitydavau, man<br />
pakakdavo. Kaip ir gyvenimo vis pakanka tiek, kiek pagyvenu.<br />
Tad ir laiðko tepakaks tiek, kiek paraðiau. Einu prie akvalango,<br />
parûkysiu, paþiûrësiu á neámanomà apraðyti medá, laikantá<br />
inkilà, kuriame niekada negyveno paukðèiai. Jei koká rytà,<br />
kaip Gregoras Zamza, atsibusi pavirtusi varnënu – turiu tau<br />
namus. Su vaizdu á pasauliui nepralaidø akvalangà.<br />
100<br />
95<br />
75<br />
25<br />
5<br />
0
Change language