2011 Kino pavasaris P2.indd - 15min.lt

INTERVIU42011 m. kovo 25 d.VISOS NAUJIENOSAPIE „KINO PAVASARĮ“Šarūnas Bartas:„Neturime nieko daugiau nei save pačius“MindaugasNastaravičius„Menas mėgina koncentruoti žmogauspatirtį, jausmus, suteikdamas galimybę visatai išgyventi, suvokti ir kitam“, – sako kinorežisierius Šarūnas Bartas. Lietuvos žiūrovamsturint retą galimybę pamatyti šio kūrėjofilmus „Kino pavasario“ metu, pokalbyje surežisieriumi – apie žmogaus būklę pasaulyje irnenumaldomą poreikį prisiliesti prie kito.– Ne viename interviu apie konkretų filmą jūsakcentavote, kad viskas, ką norėjote pasakyti,pasakėte filme. Tačiau filmas, kaip ir bet kokskitas meno kūrinys, yra ne tik „kas?“, bet ir„kodėl?“. Ir tas „kodėl?“ iš žiūrovų išgirstamasmėginant suvokti, interpretuoti. Jei viskas, kąnorėjote pasakyti, pasakėte filme, vadinasi, jamear savyje turime rasti atsakymą ir į „kodėl?“– Taip turėtų būti. Knygoje galime rasti pratarmę,kažkokius paaiškinimus skaitytojams, o priefilmo jau nieko nepridėsime. Žinoma, kai kuriemsfilmams reikia paaiškinimų, nes ne visos istorijosyra suprantamos be konteksto. Tokiu atveju, filmopradžioje ar pabaigoje įdedamas tekstas, kurisžiūrovui padeda suprasti, kas ar kur vyksta. Tačiauvisa tai jau yra filme, kurį žiūrėdami turime suvoktine tik „kas?“, bet ir „kodėl?“. Dar kažką aiškinti pofilmo nematau prasmės. Žinoma, jeigu po seanso įsusitikimą su filmo kūrėjais susirenka tikslinė žiūrovųgrupė, pavyzdžiui, kino studentai, atsakydamas įjų klausimus prasmę matai, nes jie klausia labaikonkrečių dalykų, susijusių su jų darbais.– Poetas Tomas Venclova neseniai išleidoeilėraščių rinktinę, kurioje pats komentuojasavo poeziją. Jis sako niekada nenorėjęsto daryti, tačiau dažnai girdėdavęs, kad jokūrybai paaiškinimai praverstų. Be to,komentuodamas savo tekstus, poetassako norintis užkirsti kelią klaidingiemsperskaitymams, neteisingomsinterpretacijoms.– Manau, kad parašytas eilėraštisprisiminimų, asociacijų kelia ir pačiamautoriui. Į tą patį eilėraštį po kurio laiko galipasižiūrėti naujai, pamatyti jame tai, konematei, ko nejautei anksčiau. Jeigu eilėraštįkomentuoji, tai gali suvokti kaip naują joperskaitymo formą, kuri svarbi ir įdomine tik skaitytojui, bet ir pačiam autoriui. Oužbėgti klaidingoms interpretacijoms už akiųvis tiek nelabai pavyks, nes jeigu skaitytojasnesupranta ar jam ta poezija nepatinka,paaiškinimai nieko nepakeis.– Pastebėjau, kad kai kalbate apie filmusir jums prireikia palyginimo, atramos į kitąmeno rūšį, paminite literatūrą, poeziją.Tai jums svarbu?– Literatūrą mėgstu. Ir prozą,ir poeziją... Žodžiais piešiamasvaizdinys, mozaika, kurią klijuojamesavo vaizduotėje... Skaitydami meslipdome atskirus vaizdus, kuriuospaskatina ne tik tekstas, bet ir mūsųpatirtis, prisiminimai. Vaizdai liekagalvoje, toliau skatindami mūsųvaizduotę. O kine tą vaizdąmes jau matome priešakis, girdime,kas vyksta, nieko įsivaizduoti nebereikia, vaizduotėtarsi „užklijuojama“. Kinas paveikia mūsų pojūčius,jausmus ir arba mes tai priimame, įsitraukiameį tų vaizdų tėkmę, arba užmiegame, išeiname,nes matomi vaizdai mums nieko nereiškia, niekonepasako, nieko mumyse nesužadina. Kino teatrežmogus negali filmo sustabdyti, tarsi knygojeatsiversti ankstesnį puslapį ar praversti neįdomų,negali palaukti ir pamąstyti. Žiūrėdamas jis nelabaigali ką nors kitko ir įsivaizduoti. Žmogus turi tik tai,ką mato.– Šioje vietoje vėl grįžčiau prie žiūrinčiojotemos. Po naujausio jūsų filmo „Eurazijosaborigenas“ seanso „Kino pavasaryje“, žiūrovaibuvo pakviesti su jumis susitikti. Vienas pirmųjųklausimų – „ką norėjote šiuo filmu pasakyti?“.Ne „kodėl?“, o „ką?“. Ar svarstėte, kodėl mumskartais atrodo, kad „tai“, ką matome, girdime,jaučiame nebūtinai „tai“ ir yra? Kad yra kažkaskita, ko mes patys nematome, nepajėgiamesuvokti?- „Ką norėjote šiuo filmu pasakyti?“ klausiama pobet kokio filmo ir nesvarbu, koks režisierius jį sukūrė.Man atrodo, kad toks klausimas yra beprasmiškas,nes jį užduodantis žmogus tiesiog nori ko norspaklausti, tačiau nežino, ko. Į tokį klausimą atsakytineįmanoma, nes, viena vertus, tai, ką norėjaupasakyti filme, jame ir pasakiau, o, kita vertus,režisierius ir „kalba“ filmais.O dėl jūsų klausimo – vieni filmai mums siūlovienareikšmiškus atsakymus, kiti savyje turi daugiauprasmių ir jokių vienpusiškų atsakymų nesiūlo.Tarkim, klausimas – kodėl mes gyvename? Išgirsimepačių įvairiausių atsakymų. Žiūrėdami filmą, žmonėsŽmogus pasaulyje yrapasimetęs. Jis kažkur lekia,kažką daro, stengiasi, betneturi instrukcijų, kaipreikia gyventi.gali jį matyti labai skirtingai, padaryti skirtingasišvadas, tačiau niekas negali pasakyti, kad bentviena tų išvadų yra klaidinga.– Dabar galvoju, ar „pasakyti filme“ ir „pasakytifilmu“ yra tas pats?- Yra filmų, turinčių konkretų tikslą, labai aiškiąužduotį, esminę mintį, kuri filme ir yra išreikšta.Tačiau gali būti ir kitaip – filmo tikslas yra viena,o tai, ką ir kaip jame sakome – šiek tiek kita. Betapskritai didžioji vaidybinio kino dalis tiesiog rodožmogaus gyvenimo gabalėlį, leidžia dvasiškaibendrauti su kitu žmogumi. Tokio bendravimo poreikisyra neišsemiamas, nes žmogus yra visuomeninisindividas. Prisilietimas prie kito yra svarbus visiems,nes prisiliesdami mes mėginame išsivaduoti iš savokiaušo, rasti bendrumą su kitu, nebesijausti tokiuvienišu šiame pasaulyje.Žmogus pasaulyje yra pasimetęs. Jis kažkur lekia,kažką daro, stengiasi, bet neturi instrukcijų, kaipreikia gyventi. Čia pat ir laiko problema. Mesgyvename ir nespėjame net pasidairyti, kas aplinkmus vyksta. Menas bendrąja prasme, nebūtinaikalbant apie kiną, mėgina koncentruoti žmogauspatirtį, jausmus, suteikdamas galimybę visa taiišgyventi, suvokti ir kitam.– Susitikime po „Eurazijosaborigeno“ žiūrovai sakė jūsųfilmuose pasigendantys vilties,tačiau nesukonkretino, kas taviltis yra. Galima numatyti, kadomenyje turima filmo tikrovė,kurioje žmogui „baigiasi blogai“.O gal tą vilties poreikį reikėtųsuprasti kitaip? Gal menopagalba mes mėginamemąstyti gyvenimo tikrovę irtikėti, kad šiame pasaulyježmogus visgi turi išeitį?– Žinome per amžius nemirštančiųkūrinių, kurie žmogui jokios viltiesnesuteikia, kurie kalba apie skaudžiąir neišvengiamą gyvenimo tikrovę,nuo kurios niekur nepabėgsi. O kasyra viltis? Parodymas, kad žmogusvisgi uždirbs daug pinigų? Kadišsisuks iš sudėtingosŠarūnasBartassituacijos? Gyvens amžinai? Taip, galbūt vieni iš menotikisi kažkokio palaikymo, kažkokių iliuzijų, tačiauvisi suprantame, kad gyvenimas visada baigiasi. Irbaigiasi taip, kaip niekas nenori.Nuo kitos gyvybės šioje žemėje mes skiriamės tuo,kad savo laikinumą suprantame. Žmogui duota patirtiir suprasti gerokai daugiau. Kaip ir duota iškeltiklausimų, į kuriuos jis negali atsakyti, turėti troškimų,kurių jis nesugeba įgyvendinti.– Tačiau vieni mūsų visa tai gniaužia savyje,mėgina save įtikinti, kad žmogaus būklės šiamepasaulyje problemą galima pridengti kasdienybe.- Jeigu žmogui kyla klausimas, į kurį jis negebaatsakyti, šis klausimas žmogų kankina, nepaisantpastangos paslėpti jį tolimiausioje savo kertėje. Jisnuolat mojuoja žmogui ranka, primindamas apie save.Pamatę, kad toks klausimas kyla ir kitam, pavyzdžiui,išvydę to paties klausimo problemą kine, messuvokiame, jog nesame vieni. Pasitvirtiname sau, kadnesame tokie vieniši.– Žiūrovas, matęs jūsų filmų, turbūt sakytų, kadtokiam suvokimui reikia pastangų. Pastangųmatyti ir pastangų suprasti. Ypač, kai jūsųfilmuose dominuoja ne dialogai tarp žmonių, nežmogaus kalbėjimas apie tai, kaip ir kodėl jisjaučiasi, o pats žmogus, jo aplinka – vaizdai,garsai, tyla...– Tylą galime suprasti tik tada, kai šalia jos yra irgarsas. Mano filmuose garsui skiriama daug dėmesio,jis yra ypač svarbus tada, kai nėra teksto, kai niekasnekalba. Žmogus pagrindinę informaciją, savo jausmų,išgyvenimų esmę nusako ne žodžiais, o savimi pačiu– veidu, akimis, judesiais.Yra ir kitas kraštutinumas – filmuoti tekstai.Serialuose yra viskas pasakoma, kad žmogui nereikėtųsėdėti prie televizoriaus. Tai, kas vyksta ekrane,kartais lieka jau antrame plane. Į vaizdą žmogus galinebekreipti dėmesio. Man atrodo, kad nėra paprastarodyti kalbantį žmogų, kai neaišku, ar toje situacijojejis apskritai ką nors sakytų. Kitiems atrodo, jog žodžiaisveria mažiau, kad, atsiradus neišvengiamai pauzei,ją būtina užpildyti bet kokiais žodžiais, nes kitaipžiūrovas pateks į kitą sluoksnį, kuris jau reikalaujatikrumo.– Aktorius Valentinas Masalskis, kurį filmavotejuostoje „Laisvė“, sako, kad tas tikrumas ir yrajūsų kūrybos pagrindas. Kad žmogų filmuojatetol, kol jis tampa tikras.– Kitu atveju man nėra įdomu. Neturėčiau motyvošiam sunkiam, kartais pragariškam, darbui.– Beveik prieš dešimtmetį LTV laidoje „Kinopasaulyje“ buvote paklaustas, kas vyksta galvojeiki filmo kūrimo pradžios. Tada nusišypsojote irtiek. Jeigu to paties paklausčiau dabar?– Mes neturime nieko daugiau nei save pačius.Nežinau, ką dar būtų galima pasakyti apie tai...– Tuomet paklausiu kitaip. Kūryba neatsirandaiš niekur. Taip, talentas. Taip, patirtys. Taip,vaizduotė. Bet ar tą „iš niekur“ tai užpildo? Štaipoetas Sigitas Geda viename savo eilėraščiųrašo, kad „knygos rašomos todėl, kad žmogausgyvenimas pernelyg / sunkus yra“. Gal ne tikknygos, gal visa kūryba? Patirti, pajausti irpasidalyti?– Noras pasidalyti yra. Tai yra ne tik kuriančiojo, bet iržiūrinčiojo, skaitančiojo noras. Šis ryšys yra abipusis.Mes visada norime jausti kitą žmogų, pamatyti,kaip jis suvokia pasaulį, savo gyvenimą,nepaisant to, kad tas gyvenimas yra sunkusir labai dažnai beviltiškas.Aš noriu apie tai kalbėti nuoširdžiai,nes yra ir visada busžmonių, kurie lygiai taip patnuoširdžiai nori klausytis, matytiir dalytis su manimi.