valdas ivanauskas. - 15min.lt

ŽAIDIMAS GYVENIMU 3

4 

VALDAS IVANAUSKAS 

VALDAS IVANAUSKAS. 

ŽAIDIMAS GYVENIMU

ŽAIDIMAS GYVENIMU 5 

UDK 796.322(474.5):929Ivanauskas Gu95 

Knygos dizaineris: Marijanas Medinskij 

Kalbos redaktorė: Virginija Bračiulytė 

© Lietuvos futbolo federacija 

ISBN 978-609-408-060-9

6 

TURINYS 


Kamuolio burtai......................................................................................................................9 

Pirmyn, žali-balti...................................................................................................................34 

Tarp Austrijos ir Vokietijos..............................................................................................69 

Šalia aikštės..........................................................................................................................112 

Nuoga tiesa..........................................................................................................................133 

Iš pirmų lūpų.......................................................................................................................142


8 

Valdo žaidimas 


Valdo Ivanausko gyvenimas – lyg iš įvairių mozaikos 

dalių sudėtas piešinys, kuriame atsispindi laimėjimai ir 

nesėk mės, atradimai bei netektys, pagundos ir jų pasekmės. 

Vieno garsiausių Lietuvos futbolininkų istorijos neįsprausi 

į knygos rėmus. Geriausiu atveju sudėliosi fragmentus: 

epizodiškai atkursi garsius praėjusio amžiaus 

devintojo dešimtmečio Vilniaus „Žalgirio“ laikus, akies 

krašteliu žvilgtelėsi į karjerą užsienyje, laimėjimų gausą 

bei populiarumą, bent kelioms minutėms įsijausi į 

komandos trenerio vaidmenį ir taip bandysi pagauti iš 

rankų slystančią šlovės uodegą. Bent sekundei! Kad įsitikintum, 

jog verta griūti, stotis ir eiti. Paskui vėl kristi ar 

kilti tam, kad pradėtum tam tikrą etapą iš naujo. 

Ivanausko istorija primena vaikystėje sugalvotą, vis dar 

besipildančią svajonę: iš neturtingo Kauno rajono kilęs vaikinas 

prasimušė į Lietuvos futbolo olimpą. Patekti tarp Europos 

geriausiųjų sutrukdė nevaržomos laisvės troškimas. 

Futbolininko gyvenimo fragmentai kupini pergalės 

siekių, atsidavimo ir tikėjimo, nuopuolio ir asmeninės 

dramos detalių. 

Net nebaigęs sporto mokyklos Ivanauskas sugebėjo tapti 

vienu žymiausių šalies futbolininkų bei nusipelnyti Lietuvos, 

Rusijos, Austrijos ir Vokietijos futbolo sirgalių pagarbą. 

Viename interviu žaidėjas yra sakęs, kad jį geriau 

ir dažniau pažįsta Vokietijoje ar Austrijoje nei Lietuvoje. 

Dabar treneriu dirbantis Ivanauskas biografijoje atskleidžia 

daug faktų, kurie turėjo įtakos jo karjerai ir 

gyvenimui. Papasakota istorija yra tikra, veikėjai neišgalvoti. 

Dialogai atkuriami remiantis Ivanausko ir kitų 

pašnekovų pasakojimais. 

Andrius Guginis


10 


KAMUOLIO BURTAI 

Dieve, Dieve, tas futbolas – tikra gyvenimo 

kančia. Netikėjome, kad Valdas taps 

sportininku. Norėjosi, kad vienturtis 

pasirinktų apčiuopiamą specialybę. 

Laima Ivanauskienė, mama


Ech, Kaunas – nuostabus Lietuvos miestas, buvusi laikinoji 

sostinė, garsėjanti mielomis gatvelėmis, žaliais ties Neries 

krantu besidriekiančiais mikrorajonais, kuriuose kadaise 

knibždėte knibždėjo žymiausi šalies žmonės, sena miesto 

istorija bei lietuviškumo puoselėjimu. Sakoma, kad pokario 

Lietuvoje buvusios sostinės Žaliakalnio mikrorajone gyveno 

šviesiausi šalies protai, o šalia jų, vos keli šimtai metrų 

nuo ponų, Brazilkoje, glaudėsi darbininkų šeimos. Dar sakoma, 

kad būtent daugiausia smetoniškos Lietuvos emigrantų 

Amerikoje atkeliavo iš vargingų miestų rajonų. Tiek daug, 

kad net išeivijos kunigai savo pamoksluose ėmė aiškinti, kad 

tie žmonės, kurie iš provincijos ateina į miestą, nesugeba susiręsti 

būsto, dažnai po tiltu, Brazilkoje, kitaip tariant, šalia 

inteligentijos, gyvena. 

Laikui bėgant, keičiantis valdžiai, vienuose miestuose vadinamosios 

brazilkos išnyko, kituose išsikerojo ir išliko. Na, 

kad ir Kaune dar ir dabar Žaliakalnio pakraštyje, virš Neries 

šlaito nuo Jonavos gatvės iki pat Varnių tilto, – Brazilkos teritorija. 

Liko dar gyventojų šioje apleistoje vietoje. Net ir po 

to, kai dalis vietinių dėl naujo tilto, sujungusio Žaliakalnį su 

Vilijampole, darbų praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje 

privalėjo išsikraustyti. Dalis Brazilkos buvo nurėžta, o 

iš pasakojimų lengva suprasti, kad kraustėsi ne miesto inteligentija, 

o greičiau jau pjautuvo ir kūjo karta, paprastų 

sovietinių darbininkų armija, iki tol gyvenusi Žaliakalnio uodegoje. 

Istorija byloja, kad tarp pasitraukusių gyventojų buvo ir 

berniukas, vardu Valdas. Ivanauskų Valdas. 

1972-ųjų pavasaris. Oras tą dieną pasitaikė šiltas, kad rajono 

berniukai, pagainioję kamuolį pusvalandžiu ilgiau nei 

buvo įpratę, nusprendė skirstytis namo. 

– Matei, kokį įvartį pavyko įspirti Vienas prabėgau pro

12 


visus ir joks varžovas nesugebėjo manęs pavyti. Ar ne – pakeliui 

namo galva aukštesnis už kitus rajono bendraamžius 

Valdas gyrėsi Vidui. 

– Kad žaidi vienas. Bent kamuolį perduotum. O dabar, 

kas... Joks žaidėjas taip futbolo nežaidžia. Net treneris mūsų 

taip nemoko, – atrėžė Vidas. 

– Kaip norėsiu, taip ir žaisiu, – beišsižiojantį draugą pertraukė 

Valdas. 

– Na, kaip nori, taip ir daryk. Ryt eisiu į futbolo treniruotę. 

Jei netingi, gal einam kartu – prieš išsiskirdamas Valduko 

paklausė draugas. 

Brazilkos N gatvės gyventojo akys nušvito. Jis tik ir laukė 

šio pasiūlymo. Būdamas dvejais metais jaunesnis, Valdas nedrįso 

prašyti draugo, kad nusivestų į treniruotę. 

– Gerai, – išgirdęs pasiūlymą, atsakė Ivanauskų berniukas 

ir nubėgo namo. 

Tuometis Kauno Vilijampolės dvyliktosios namų ūkio 

valdybos visuomenininkas, treneris Aleksandras Oniščiukas 

garsėjo kaip veiklus, gerą uoslę ir dar geresnius 

derybinius įgūdžius turintis savo srities specialistas. 

Auroros pravardę nuo mažens dėl apsukrumo 

pelnęs futbolo specialistas beveik iš pirmo žvilgsnio galėdavo 

pasakyti, ar būsimas auklėtinis besiformuojančius 

fizinius įgūdžius pavers profesija, ar futbolą žais tik 

laisvalaikiu. 

– Čia kaip su pirkėjais: iš tolo matai, ar pirks ką nors, ar tik 

pasižvalgys ir išeis iš turgaus taip ir nepravėrę piniginės, – 

sakydavo apsukrusis futbolo strategas. – Iš beveik kiekvieno 

berniuko, kuris netingi ir nori ką nors pasiekti sporte, 

gali išaugti gabus sportininkas. Jei vaikinas gulės lovoje ir 

krapštys nosį, didžiuosius futbolo stadionus matys kaip savo 

ausis. Bet jei sportininkas laikysis disciplinos, didžiuliai lai-


mėjimai garantuoti, – auklėtiniams mėgdavo kartoti Kauno 

miesto dvyliktosios namų bendrijos komandos „Vilija“ vadovas. 

Dvejais metais jaunesnis, liesesnis ir daug aukštesnis Valdas 

po pirmos treniruotės stovėjo kiek atokiau nuo viso būrelio 

vaikų ir įdėmiai klausėsi trenerio paskutinių patarimų. 

Valdas nežinojo, ar dar poryt ateis į kitą užsiėmimą, ar jau 

viskas baigta. 

– O tu, Mažiau, irgi būk. Po poros mėnesių žiūrėsim, kas 

iš tavęs išaugs, – tarstelėjo treneris Valdui ir palinkėjęs gero 

vakaro paleido vaikus namo. 

Pirmieji du futbolo treniruočių mėnesiai neprailgo. Paskui 

baigėsi mokslo metai ir treneris Oniščiukas vasarą pradėjo 

rinkti 1966 metais gimusių futbolininkų grupę. Į ją pateko 

ir berniukas iš Brazilkos. 

– Piktas berniukas, turi charakterį ir išskirtinius duomenis 

aikštėje. Jo lengvai nepastumsi ir neatimsi kamuolio. Iš 

Valdelio išaugs neblogas žaidėjas, – kviesdamas Ivanauską į 

buriamą ekipą mąstė Aurora pravardžiuojamas Oniščiukas. 

Netrukus Vilijampolės rajono vaikinukai pradėjo ruoštis 

Kauno rajono namų ūkio bendrijų futbolo turnyrui. Vieninteliam 

turnyrui, kuriame Aurora su auklėtiniais turėjo progą 

sublizgėti. Diena po dienos, pergalė po pergalės ir vaikų klubas 

„Vilija“ tapo namų ūkių bendrijų valdybos čempionais. 

Dar vėliau – stipriausia Lietuvos namų bendrijų vaikų komanda, 

kuri įveikė Panevėžio, Klaipėdos bei Vilniaus namų 

bendrijas. 

– Mama, mes laimėjome, mes važiuojame į Rusiją, į Riazanę. 

Aš čempionas – vos vienuolikos metų sulaukęs Valdas 

po varžybų dusdamas greitakalbe bėrė džiaugsmo žodžius. 

Berniukui tai buvo didžiulis pasiekimas. Juk į 1977 metų 

„Odinio kamuolio“ turnyrą, vyksiantį Riazanėje, ne kiekvie-

14 


nas vaikas iš Brazilkos prasimuša. 

– Matyt, Dievulis padėjo tau, – tarė mama. – Eik valgyti, 

vakarienė atšals. 

Dar po kelių dienų mama sukrovė Valdo mantą ir vienturtis 

išvažiavo į pirmą tolimesnę kelionę. Tai nebebuvo išvyka 

į Ariogalą pas senelius ar pramoginė kelionė į Vilnių. Tai 

atrodė kur kas rimčiau. „Odinio kamuolio“ turnyre dalyvavo 

visų penkiolikos Sovietų Sąjungos respublikų komandos, 

penkiolika namų ūkio bendrijų rinktinių kovojo dėl nugalėtojos 

vardo. Kauno miesto berniukai pateko į ketvirtfinalį ir, 

pralaimėję pietiečiams, patraukė namo. 

– Tie pacanai iš pietų – tikri vyrai. Ir stumdosi, ir griauna, 

ir keikiasi, kai nesiseka, dažniau nei mes. Juk mes negalėjome 

prieš juos laimėti – iš Riazanės vykdamas į Kauną Valdas 

paklausė komandos vadovo. 

Šis linktelėjo galvą. Oniščiukui nebuvo jokio noro vaikams 

aiškinti pietiečių komandėlių formavimo subtilumų ir atskleisti, 

kad daugumos žaidėjų amžius – suklastotas. 

Dar prieš vykdamas į „Odinio kamuolio“ finalinį etapą Aurora 

žinojo, jog Sovietų Sąjungos pietų respublikos – Kazachstanas, 

Turkmėnistanas, Azerbaidžanas – į savo komandas kviečia vyresnius 

ir jų dėka laimi reikšmingas rungtynes. Varžybų organizatoriai 

užsimerkdavo prieš dokumentų klastojimą, arbitrai 

ir treneriai net iš tolo nenorėjo matyti ir aiškintis tokių dalykų. 

Svarbiausia buvo, kad „Odinio kamuolio“ turnyras vyktų, už 

išvykas ekipų vadovai gautų premijas. Jei bus priešingai, nuo 

seno įsišaknijusi sistema sugrius ir penkmečio sporto planai – 

atrasti naujų žaidėjų, išugdyti juos bei populiarinti futbolą – bus 

sunkiai įgyvendinami. Be to, negi dėl viešos paslapties, dėl ne 

pagal savo amžių išstypusio vaikio važiuosi į kitą Sovietų Sąjungos 

kraštą tikrinti vieno ar kito žaidėjo dokumentų Negi 

lauksi kelias dienas ar savaitę, kol paštu ateis tikri futbolininko 

duomenys Bergždžias laiko švaistymas.


Pirmą „Odinio kamuolio“ turnyrą po metų, 1978-aisiais, 

pakeitė antras Almatoje, tačiau per metus Ivanausko ir 

Oniščiuko gyvenime įvyko daug įdomių dalykų. Pirma, Valdas 

pirmą kartą suprato, kad sukdamasis futbolo pasaulyje 

gali nuveikti daugiau nei jo draugai, o treneris Oniščiukas 

įsitikino, jog jaunąjį žaidėją teks saugoti kaip savo akį. Antra, 

sportas ėmė maišyti mokslams. Reikėjo imtis ryžtingų 

veiksmų. 

Pievų vaikis Riazanėje atskleidė, kad gali vienas apžaisti 

visą komandą, vienas įmušti ir vienas užvesti ekipą. Ankstyvoje 

paauglystėje karštas Valdo būdas ir noras laimėti buvo 

vienos pagrindinių priežasčių, kodėl vaikų komandos strategas 

akyliau ėmė sekti futbolininką. 

– Reikia globoti jį. Valdas – mano sėkmės raktas. Jei nustos 

lankyti treniruotes, vėliau gailėsis pats, – taip pagalvojęs „Vilijos“ 

vadovas dėl auklėtinio ateities nuskubėjo kalbėtis pas 

tėvus. 

Paaugliui buvo tik dvylika. Mama, pamačiusi, kad mokslai 

dėl perdėto noro spardyti kamuolį eina šuniui ant uodegos, 

ėmė prieštarauti futbolo treniruotėms. Kartą nepaklusnų 

sūnų užrakino kambaryje, bet šis atsidaręs langą pabėgo. 

Tėvai ėmė baimintis, kad Valdas kitą kartą lipdamas pro langą 

iš pirmo namo aukšto ir koją netyčia gali nusilaužti, todėl 

reikėjo priimti kokį nors sprendimą. 

– Tas užsiėmimas jam maišo mokytis. Mokslai sustoję, sūnui 

tik sportas ir sportas galvoje. O kada prie knygų Kada 

namų darbus ruošti – skundėsi į namus atėjusiam „Vilijos“ 

vadovui berniuko mama. 

– Iš šito vaiko gali kažkas išaugti. Jūsiškis – gabus ir imlus 

berniukas. Neatimkite likimo suteiktos dovanos, – į Valdo mamos 

nusiskundimus atsakė treneris ir pakvietė liepos mėnesį 

vykti kartu į futbolo stovyklą: – Pamatysite, kaip vaikai džiaugiasi 

galėdami žaisti ir būti kartu. Neabejoju, kad ir mokslai

16 


iki to laiko susitvarkys. Ten taip pat pasikalbėsime apie jūsų 

sūnaus ateitį, – baigdamas pokalbį Oniščiukas dar kartą pakvietė 

berniuko tėvus į stovyklą Šakių rajone, Balbieriškyje. 

Šie sutiko. Nežinia, kas ten ir kaip buvo kalbėta, bet nuo to 

karto, pamatę, kad sūnus futbolo aikštėje jaučiasi tvirčiau nei 

namie, tėvai neprieštaravo Valdo pasirinkimui, tik iškėlė vieną 

sąlygą – sportą privalu derinti su mokslu. Kai dvylikametis 

pasikalbėjo su treneriu, namų darbai, treniruotės ir futbolo 

žiūrėjimas laisvalaikiu daugiau negožė vienas kito. 

1979-aisiais kiekvieno paauglio svajonė buvo žaisti Vilniaus 

„Žalgiryje“, iš bėdos – Klaipėdos „Atlante“. Vilniečiai 

tuomet rungtyniavo SSRS pirmojoje futbolo lygoje, į kurią 

taip pat buvo patekusi uostamiesčio ekipa. Kaunas tokios 

komandos neturėjo. Antrasis Lietuvos miestas galėjo džiaugtis 

nebent „Kelininku“ ir respublikos čempionato kovomis. 

Pirmųjų paauglystės spuogų užpulti „Vilijos“ vaikinukai 

skubėdavo į Kauno „Inkaro“ stadioną ir žiūrėdavo, kaip treniruojasi 

ir žaidžia reprezentacinė laikinosios sostinės „Kelininko“ 

komanda. Miesto valdžia šiai ekipai sudarė puikias 

sąlygas, tad joje karjeros saulėlydį pasitikdavo buvę Vilniaus 

„Žalgirio“ meistrai. Kauno jaunimas, dažnai žiūrėdamas į 

prieš kelerius metus geriausius buvusius sportininkus, paslapčia 

svajodavo, kad jei ateityje nepavyks prasimušti į Vilnių 

ar Klaipėdą, būtų gerai užimti bent senstančių futbolo 

meistrų vietą Kaune. 

Kartą stadione prie dvylikamečio Valdo priėjo laikinosios 

sostinės sporto mokyklos treneris ir ėmė kalbinti. 

– Žinau, kas tu esi. Man labai įdomu, kodėl nenori futbolo 

treniruočių lankyti sporto mokykloje. Sporto atžvilgiu pasiektum 

daugiau nei pas Oniščiuką. Juk „Odinis kamuolys“ 

yra niekai, palyginti su SSRS jaunučių rinktine. Štai šiek tiek 

vyresnis Igoris Pankratjevas, sporto mokyklos auklėtinis, į


1964-ųjų penkiolikmečių rinktinę pateko, o tu ką pasiekei 

Nieko kol kas, nors galėtum. Mesk tą Vilijampolės komandėlę 

ir pereik pas mus. Esi gabus vaikis ir Vilijampolėje tau 

darosi per ankšta, – kone pusvalandį Valdą įkalbinėjo nepažįstamasis. 

Jaunuolis žinojo, kad Kauno sporto mokyklos auklėtiniams 

skiriami geriausi kamuoliai, apranga, dažnai organizuojamos 

kelionės, tačiau palikti „Vilijos“ nesiryžo. 

– Imk, čia nauji tavo dokumentai. Su tokiais popieriukais 

neturėsi problemų patekti į SSRS rinktinės trenerių akiratį. 

Gal pasiseks ir žaisi su Pankratjevu, – nepažįstamasis kyštelėjo 

vaikinui po nosimi naujus gimimo liudijimo dokumentus. 

Juos atvertęs, Valdas nustėro: jo gimtadienis parašytas ne 

liepos 31-ąją, o rugpjūčio 1-ąją. Pavėlinta viena diena jam 

jau leido rungtyniauti su metais vyresniais žaidėjais. 

Pamatęs suklastotą gimimo liudijimą vaikinas pašoko nuo 

suolelio ir nubėgo ieškoti trenerio. Dar po kelių akimirkų 

nepažįstamasis kalbėjosi su žodžio kišenėje neieškančiu Aurora. 

Vienas Dievas težino, dėl ko vyrai ilgai ir garsiai ginčijosi, 

bet po to karto prie jaunojo futbolininko su panašiais 

pasiūlymais nebuvo priėjęs nė vienas Kauno sporto mokyklos 

darbuotojas. 

Netrukus jaunuoliui iš Brazilkos ir jo treneriui toks užsispyrimas 

atsirūgo. Po kelių savaičių Valdo tėvai sulaukė 

perspėjamų skambučių iš Kauno sporto mokyklos komiteto, 

esą sūnus privalo žaisti oficialioje fizinio lavinimo įstaigoje, 

priešingu atveju karjera pakibs ant plauko. Futbolininko tėvai 

žinią priėmė kaip nevykusį pokštą, tačiau netrukus reikalai 

ėmė komplikuotis. Namų bendrijų komandų rungtynėse 

Valdui teisėjai kartais skirdavo nebūtų pražangų, vėliau 

prasidėjo ir diskvalifikacijos. Tuomet spuoguotas paauglys 

gailestingai žiūrėdavo čia į teisėją, čia į trenerį, lyg klausdamas:

18 


1984 m. mokyklos išleistuvių vakaras. 

Abiturientų šokiai. 

Ivanauskas 1984 m. kartu su mokytojomis 

žiūri brandos atestato pažymius. 

Mokyklos baigimo šventė. Į gyvenimą būsimą 

žvaigždę išlydi mama Laima ir tėtis Vaclovas.


Ivanauskas ir 

pirmasis 

treneris 

Oniščiukas. 

1984 m. 

2002 m. 

Jaroslavas 

Bojarskis ir 

Ivanauskas 

bičiuliautis 

pradėjo 

mokyklos laikais.

Tragedija 

1984 m. Europos 

jaunių futbolo čempionato 

finale. SSRS rinktinė po 

vienuolikos metrų baudinių 

rezultatu 3:4 pralaimėjo Vengrijai. 

Kokios buvo nuotaikos, 

parodo Ivanausko išraiška.

1984 m. Europos jaunių futbolo čempionate SSRS 

atstovaudamas Ivanauskas grūmėsi su geriausiais 

Anglijos bendramečiais. Mačas baigėsi 1:1. 

1984 m. Europos jaunių čempionate Ivanauskas 

(kairėje) su priešininku kovoja dėl kamuolio. 

1984 m. Europos futbolo čempionatas. SSRS jaunių rinktinė. Aštuntas iš dešinės – Ivanauskas.

1984 m. Europos jaunių 

čempionato grupės 

rungtynės vyko Maskvoje. 

SSRS rinktinė kartu su 

Ivanausku grupėje 2:0 

įveikė VDR komandą. 

Europos jaunių 

čempionatas 1984 m.

Ivanauskas 1984 m. 

buvo SSRS jaunių 

rinktinės kapitonas. 

Senojo žemyno jaunių 

pirmenybes stebėdavo 

tūkstančiai futbolo 

sirgalių.

1985 m. SSRS – Nigerija. Rezultatas – 1:3. 

1985 m. pasaulio jaunimo čempionate dvikovoje dėl 

ketvirtos vietos SSRS ekipa su Ivanausku ir Rolandu 

Bubliausku nusileido Nigerijos futbolininkams. 

1985 m. pasaulio jaunimo 

čempionato pusfinalio 

rungtynės Maskvos „Lužnikų“ 

stadione. SSRS rinktinė po 

vienuolikos metrų baudinių 

serijos 5:6 nusileido Ispanijai.

1985 m. CSKA žaidėjas Ivanauskas rungtynėse su Karpatų SKA kovoja dėl kamuolio.


– Už ką mane taip Kuo nusikaltau 

Tačiau vietoj atsakymo dažniausiai būdavo trumpa tyla, 

o paskui pasipildavo dar daugiau priekaištų, esą negalima 

draskyti akių arbitrams, nes jie visada teisūs, esą jis dar jaunas 

ir reikia su viskuo sutikti, mažiau karščiuotis ir laikyti 

liežuvį už dantų. O tylėti Valdui ne visada sekėsi. Kartais 

dvylikametis arbitrus siųsdavo velniop nė nemirktelėdamas. 

Psichologinis teroras tęsėsi beveik metus, bet visos pastangos 

pervilioti Ivanauską į sporto mokyklą ėjo perniek. 

Tuomet mokyklos reputacija buvo tragiška. Būdavo, kad 

sportininkai po rungtynių gerokai pasilinksmindavo ir paskui 

visos Kauno ilgaliežuvės kalbėdavo, kaip N sporto mokyk los 

komandos vaikinai alų gėrė, rūkė ir mergaites gaudė. 

– Viskas bus gerai. Jie mūsų nepalauš, – savo auklėtiniui 

nuolat kartojo treneris. 

Tačiau vėliau, norėdamas išvengti nesusipratimų, Oniščiukas 

vis dėlto suderėjo su sporto funkcionieriais, kad auklėtinis 

kartais žais jų vaikų komandoje įvariomis pavardėmis: 

Grigaičio, Sakalausko ir Petraičio. Laikydamasis taikaus susitarimo 

Ivanauskas žaidė skirtingomis pavardėmis ir aistros 

dėl perėjimo į sporto mokyklą nurimo. 

Antras „Odinio kamuolio“ futbolo turnyras ir antra galimybė 

laimėti pirmą titulą subliūško, kai per vienas rungtynes 

iš poros metrų spirtas varžovo kamuolys pataikė Ivanauskų 

vienturčiui į nosį ir kraujas taip ėmė plūsti, tarsi būtų sugriuvusi 

didžiulė vandens elektrinės užtvanka. 

– Uppssss... blogai. Viskas baigta, – po smūgio suvokė Valdas. 

– Nepakęsiu skausmo. Jau antrą kartą man taip. 

Baigta buvo nosiai. Ji lūžo jau antrą kartą. Vaikystėje žaidžiant 

ledo ritulį lūžus pirmąsyk, vargais negalais pavyko 

atkurti nosies pertvarą, o kaip bus dabar ir kiek teks ištverti, 

futbolininkas net pagalvoti bijojo.

18 


Trauma buvo gana rimta. Po kelių dienų berniukas bandė 

pabėgioti, bet pradėjo dusti. Raudonas, pavargęs ir kaip žuvis 

orą gaudantis futbolininkas išgąsdino „Vilijos“ trenerį. 

Aurora auklėtinį nuvežė pas Kazachstano gydytojus, bet šie 

nesiryžo padėti kvėpavimo problemų turinčiam žaidėjui, esą 

viskas susitvarkys savaime. 

1979 metų pavasario pabaiga ir vasaros pradžia dvelkė 

karščiu. Birželį saulė taip kaitino, kad ir kvėpuoti darėsi 

sunku. 

Valdui lūžusi nosies pertvara maišė gyventi. Negalėjo vaikinas 

nei bėgioti, nei greitai vaikščioti. Po kiekvieno staigaus 

judesio imdavo trūkti oro. Ilgokai auklėtinį po išvykos 

į Almatą stebėjęs treneris galiausiai nuvedė pas gerą 

specialistą į Kauno klinikas. Gydytojas patarė atlikti nosies 

pertvaros operaciją, nes deguonis pro nosį į organizmą 

nepatenka ir, gali būti, dėl to vaikinui ateityje grės rimti 

sveikatos sutrikimai. Birželio mėnesio pabaigoje medikas it 

koks šamanas be narkozės perdūrė nosies pertvarą, atitaisė, 

kiek tik galėjo, ir baigęs pusiau plastinę operaciją ištarė: 

– Dabar aktyviai gyventi negalima. Pamiršk sportą. Jei 

nori būti sveikas, bent metams užmiršk futbolą. Kitos išeities, 

deja, nėra. 

Kaip reagavo Valdas Kad tai smūgis žemiau juostos, 

berniukas suprato vos išėjęs iš gydytojo kabineto. Kad tai 

didžiausia grėsmė jo galimai karjerai, futbolininkas išsiaiškino 

kalbėdamasis su Aurora. Kad tai įkalinimas namuose 

be sporto, paauglys suvokė, kai gydytojas mamai 

patarė geriau ir sočiau maitinti vienturtį, kad augtų kūno 

svoris. 

Nosies pertvaros operaciją iškentęs Valdas nujautė, kad 

praleisti metai be futbolo, kurie paauglystėje, kai formuojasi 

pagrindiniai žaidimo įgūdžiai, prilygsta penkeriems, yra per 

žiauru.


Nuo šokolado, marmelado ir kitų desertų po kiekvieno prisėdimo 

prie stalo Valdukas apvalėjo dienomis. Kad nestambėtų, 

slapta nuo tėvų mokykloje žaidė krepšinį, bet nereguliarus 

sportavimas negelbėjo – riebaliukai kaipmat kaupėsi 

visose kūno vietose. Po metų priverstinio poilsio į veidrodį 

žvelgė ne lieknas Valdas, o apkūnus berniokas. 

Nosis sugijo, futbolo aikštėje kamuolys tiesiog iškart prie 

kojos glaudėsi, per kelis mėnesius priaugti kilogramai nukrito 

ir Brazilkos vaikis pagal sudėjimą ir žaidimo kokybę tapo 

nesustabdomas bendraamžių. Žaidėjas aikštėje tapo agresyvesnis. 

Tai pastebėjęs Oniščiukas nusprendė, kad auklėtinio 

laikas vaikų futbole jau baigiasi. 

1979 metais dalis Kauno miesto Brazilkos rajono gyventojų 

visam laikui atsisveikino su Žaliakalniu ir buvo priverstinai 

valdžios iškeldinti į modernų Kalniečių daugiabučių rajoną. 

Miesto valdžia vietoj dalies senų namų pastatė Naująjį 

tiltą. Kas nenorėjo kraustytis į Kalniečius, gavo žemės sklypą 

už Kauno hidroelektrinės, Vaišvydavoje, ir iš naujo kūrėsi 

gyvenimą. 

– Nieko nebus, sūnau. Teks mums keltis į daugiabutį. Žadėjome 

dar namą restauruoti, bet nėra dėl ko. Vis tiek nugriaus 

ir žemę šešių arų šalia namų atims. Ne mums vieniems 

taip, – ramindama vienturtį kalbėjo mama. 

Pievų vaikis liūdėjo. Vaikystės metus, praleistus Brazilkoje, 

skersai išilgai išlakstytas pievas, žiemą užšąlančias Neries 

pakrantes, pirmo įvarčio vietą ir dar daugelį kitų prisiminimų 

užklos stora betono ir geležies danga. Tiesą sakant, 

paaugliui nebuvo jokio noro keltis į miesto pakraštį, į daugiabučio 

antrą aukštą ir iš naujo ieškoti draugų. Juolab kad 

išsikėlęs iš šio rajono vis tiek toliau lankys 30-ąją Vilijampolės 

mokyklą, o ją iš naujos vietos pasiekti bus sunkiau. Ten 

sukurtoje sportininkų klasėje mokėsi ir Valdas. Oniščiukas

20 


žaidėjo tėvams buvo pažadėjęs, kad tik besimokydamas trisdešimtojoje 

vidurinėje vaikinas sugebės derinti pamokas su 

futbolu. 

Bręstantis Valdas iškart patyrė, kokia yra ir bus geležinė 

trenerio, pakvietusio jį į šią vidurinę mokyklą, ranka. 

– Jokių nuolaidų nebus. Netoleruosiu be pateisinamos 

priežasties praleidžiamų treniruočių, tingėjimo nepakęsiu, o 

jei pagausiu ar sužinosiu, kad rūkote ar geriate alų, išmesiu 

lauk, – ne kartą auklėtiniams grasino futbolo strategas. 

– Puiku. Jis man patinka, – girdėdamas tokius gąsdinimus 

šypsojosi Ivanauskas ir, užuot bandęs sulaužyti trenerio sukurtą 

režimą, plušo dar daugiau. 

Dukart per dieną ir šešis kartus per savaitę vaikinas lakstė 

paskui sviedinį, kuris tuomet jam buvo lyg pasaulio pažinimo 

bamba ir atstojo daugumą paaugliško pasaulio atradimo 

džiaugsmų. Juodas-baltas sviedinys įkūnijo visą gyvenimą 

esmę. 

– Sūnau, pusryčiai, kaip ir visada, paruošti. Prieš išeidamas 

nepamiršk pavalgyti, – įprastą savaitės vakarą sakydavo 

mama vienturčiui. 

Valdas ryte keldavosi prieš šešias, papusryčiaudavo ir bėgdavo 

į rytinę treniruotę. Mankšta ir futbolas tęsdavosi iki pirmos 

pamokos, o paskui – mokslai. 

– Režimas, tvarka, disciplina. Norint ką nors pasiekti, reikia 

daug dirbti, – šios trenerio kartojamos frazės nuolat skambėdavo 

vaikino galvoje. It kokia mantra, it kokia panacėja nuo 

visų ligų ir nuopuolių. 

Kartą Valdą pastebėjo tuometis Kauno „Kelininko“ ekipos 

treneris Andrius Paškevičius. Laikinojoje sostinėje visi žinojo, 

kad „Kelininko“ komanda – Vilniaus „Žalgirio“ veteranų 

ir jaunimo mišinys. „Kelininko“ patirtis bet kuriam jaunam 

žaidėjui buvo neįkainojama. Kaip ir pagundos šalia.


Klubo treneris Paškevičius, pamatęs jau į vyrus tinkantį 

Valdą, pasiūlė pažaisti tradiciniame Alytuje vyksiančiame 

„Snaigės“ futbolo turnyre. 1980 metais pusvyris Valdas pirmą 

kartą su vyrais ant sniego žaidė profesionalų futbolą! 

– Na, ar sušalai aną vakarą Alytuje Imk, išgerk. Būk vyras! 

– po žiemos turnyro su „Kelininku“ į stovyklą Palangoje 

išvykęs keturiolikmetis sulaukė buvusių Vilniaus „Žalgirio“ 

žaidėjų pasiūlymo. 

Komanda turėjo dalyvauti SSRS „Kosmonautikos“ taurės 

turnyre, o geriausi žaidėjai, užuot įgiję optimalią sportinę 

formą, vartojo alkoholį ir dar merginas kabino. Vaizdas keturiolikmečiui 

buvo neįprastas, tačiau kai apie „Kelininko“ 

žaidėjus paauglys papasakojo Aurorai, treneris patarė mažiau 

jaudintis. 

– Nekreipk dėmesio. Tiesiog dirbk. Jie turi savo gyvenimo 

kelią, tu – savo. „Kelininkas“ – tik laikina stotelė, – auklėtinį 

mokė „Vilijos“ treneris. 

Ivanausko pašaukimas išryškėjo, kai jam buvo trylika 

metų. Tuomet Valdas su vaikų klubu „Vilija“ išvyko į namų 

bendrijų rengiamą „Odinio kamuolio“ turnyro finalinį etapą 

Rygoje. 

Ėjo 1980-ieji. Dvyliktosios namų ūkio bendrijos komanda 

iš Kauno trečius metus iš eilės pateko į „Odinio kamuolio“ 

finalinį etapą. Valdui paskutinis pagal amžiaus grupę „Odinio 

kamuolio“ turnyras vyko Latvijos sostinėje Rygoje, ten 

„Vilija“ prasibrovė į finalą. 

– Na, tai šiandien laimime prieš Armėniją ir pergalės švęsti 

važiuojame į Vokietijos Demokratinę Respubliką, – prieš 

finalinį turnyro mačą auklėtinius skatino Oniščiukas. 

Paaugliai net žagtelėjo. Į Vokietiją! Į tolimąjį užsienį! Reikia 

tik nugalėti bendraamžius iš Armėnijos. Vaikinukai iš 

Kauno ne juokais susiėmė ir jau po pirmo kėlinio pirmavo

22 


3:0. Apakinti lengvos pergalės ir jau beįsivaizduodami save, 

keliaujančius po Rytų Berlyną, lietuvaičiai ėmė ir prapylė armėnams 

3:4. 

Taip Valdui ir baigėsi „Odinio kamuolio“ turnyras. Beveik 

keturiolikmečiam vaikinukui durys į vaikų futbolą vėrėsi, o 

Kauno „Kelininko“ ekipoje vieta jaunam ir perspektyviam 

žaidėjui jau buvo rezervuota. 

1983 metų vasara. Rugpjūčio mėnesio pradžia. Septyniolikos 

metų Valdas, profesionalaus futbolininko duonos jau 

paragavęs ne tik namų bendrijos klube „Vilija“, bet ir „Kelininke“, 

po vienos stovyklos į SSRS su jaunių rinktine sulaukė 

kvietimo vykti į draugišką turnyrą Kuboje. Kas gali būti 

geriau, kaip paskutines moksleiviškas atostogas prieš vienuoliktą 

klasę praleisti saulėtoje Kuboje, kone toliausiai nuo 

Sovietų Sąjungos esančioje komunistinio režimo valstybėje 

Geras oras, nauji įspūdžiai futbolo aikštėje ir už jos ribų garantuoti, 

o ir galimybė dar kartą SSRS rinktinės treneriui 

Borisui Ignatjevui parodyti, ką moka Ivanauskas, tiesiog ant 

lėkštutės patiekta. Reikia tik užpildyti gerą šūsnį lapų apie 

save, tėvus, gimines, politines jų pažiūras, atsakyti į kitus 

saugumui rūpimus klausimus ir sulaukus patvirtinimo iš 

Maskvos skaičiuoti likusias dienas iki kelionės. 

Sužinojęs, kad vyks į Kubą, jaunasis futbolininkas susiruošė 

į Vilnių, sėdo į traukinį ir po dviejų valandų jau ranka 

pildė sporto komitete gautas paraiškas. Vardas, pavardė, 

tėvo vardas, gimimo metai, išsilavinimas, draugai – begalės 

klausimų ir viskas rusų kalba. 

– Įveiksiu, žūtbūt įveiksiu visas kliūtis ir Kuba bus mano, 

– taip pagalvojęs jaunasis futbolininkas atidavė užpildytus 

lapus. 

Mintyse jau šmėžavo Fidelio Castro valdomos Kubos vaizdai: 

jūra, palmės, saulė, futbolas, pergalės ir pripažinimas.


Ivanauskų giminės, draugai taip pat laukė, kada lietuvis 

išvyks į tolimą šalį. Net ir senelis sukrapštė pinigų dovanoms 

bei palinkėjo: 

– Įmušk, anūkėli, tu juk gali. 

Anūkėlis žinojo, kad ir tolimojoje Kuboje sugebės parodyti, 

ko išmoko lakstydamas po Brazilkos rajono pievas. Iki kelionės 

į saulėtąją salą buvo likusios tik trys dienos. Kelioniniai 

krepšiai beveik supakuoti, viskas paruošta tolimiausiam Ivanauskų 

šeimos atžalos skrydžiui. Ir tuomet jaunąjį žaidėją 

pasiekė kiek netikėta žinia: Valdas Augustinas Ivanauskas 

nespėjus laiku sutvarkyti dokumentų išbrauktas iš rinktinės 

kandidatų, vykstančių į Kubą, sąrašo. 

Iš Maskvos atkeliavęs laiškas sudavė tokį stiprų smūgį, kad 

vaikinas net susimąstė, ar verta sportuoti toliau. Kelias dienas 

pratūnojęs kambaryje, nutarė į viską spjauti, bet paskui, įkalbintas 

trenerio Oniščiuko, paauglys grįžo į įprastą treniruočių 

ritmą: lengvi pabėgiojimai rytais, treniruotės su „Kelininko“ vyrais 

ir paskutinių mokslo metų laukimas. Tuometė SSRS jaunių 

futbolo rinktinė išvyko į Kubą, o lietuvis liko trenerių akiratyje. 

Paskutinė moksleiviška 1983-iųjų vasara baigėsi. Šeimos 

skatinamas jaunuolis pažadėjo geriau mokytis ir stipriau 

ruoštis abitūros egzaminams. Futbolą net tris mėnesius intensyviai 

teko derinti su mokslais. Lapkritį Kauno 30-osios 

vidurinės vadovybę pasiekė laiškas iš Vilniaus sporto komiteto, 

kad 11a klasės mokinys Valdas Ivanauskas kviečiamas 

į šalies jaunių rinktinės stovyklą netoli Maskvos esančioje 

Novogorsko sporto bazėje, kur su komanda ruošis tradiciniam 

Valentino Granatkino turnyrui. Šešiolikos ekipų turnyras 

1984 metais vyks Leningrade sausio 5–16 dienomis. 

Rinktinės stovykla truks mėnesį. Dalyvauti būtina. 

Mokyklos vadovams nieko kito neliko, kaip tik palinkėti 

vaikinui sėkmės kovojant dėl vietos rinktinėje ir išleisti į 

Maskvą. 1983 metų lapkričio 12 dieną mokslai trumpam su-

24 


stojo, o būsimas abiturientas iš Kauno pirmą kartą per savo 

septyniolika gyvenimo metų daugiau nei dviem savaitėms 

išvyko iš namų. 

Netoli Maskvos, Novogorsko miestelyje, įkurtoje sporto 

bazėje, be futbolo rinktinių, treniruodavosi geriausi meninės 

ir sportinės gimnastikos atstovai, krepšininkai ir ledo 

ritulininkai. Lietuviui ši bazė tapo išbandymų ir kovos dėl 

vietos po saule pradžia. 

Artėjo 1984-ieji ir rinktinės vadovai paleido ekipos kandidatus 

trumpų Naujųjų metų atostogų bei liepė vėl susirinkti 

sausio trečiąją. Treneriai tuomet ir paskelbs, kas vyks į Granatkino 

turnyrą Leningrade. Ivanauskas, bijodamas, kad kelių 

dienų atostogos ir ilga kelionė namo maršrutu Maskva– 

Vilnius–Kaunas–Vilnius–Maskva daugiau išvargins nei suteiks 

džiaugsmo, nusprendė Naujuosius metus sutikti Maskvoje, 

Novogorsko sporto bazėje. 

Naujųjų metų naktį su likusiais sporto komplekse atletais 

lietuvis pakėlė taurę šampano ir ją išgėręs nuėjo miegoti. Naujųjų 

metų rytą galva nuo vienos šampano taurės lyg ir neplyšo, 

bet savijauta buvo prasta. Iki galutinio rinktinės kandidatų sąrašo 

paskelbimo buvo likusios tik dvi dienos, o lietuvis jautėsi 

lyg stebimas pro didinamąjį stiklą. Vaikinui atrodė, kad taurė 

šampano gerokai pažeidė sportinį režimą ir sugriovė pasirengimą 

būsimam turnyrui. O šventas naivume, kaip jis klydo! Po 

poros dienų paaiškėjo, kad treneriai įtraukė jį į komandą, ir 

lietuvis sausio trečiąją išvyko į Leningradą. 

Buvusio FIFA viceprezidento Valentino Granatkino futbolo 

turnyrą rusai sugalvojo tik 1981 metais, bet ir tokio jauno sporto 

renginio populiarumas buvo didžiulis. Apie turnyro dalyvius 

rašydavo sporto spauda, o rungtynes transliuodavo televizija, 

tad kovas galėdavo matyti ir Vilniuje, ir Vladivostoke gyvenantys 

futbolo sirgaliai. Į jaunių futbolo pirmenybes atvykdavo


perspektyviausi įvairių šalių žaidėjai. 

1983-iaisiais Ivanauskas su pirmąja jaunių SSRS komanda 

nelaimėjo šių pirmenybių, tačiau tapo vienu naudingiausių 

turnyro žaidėjų, kaip ir prancūzų futbolo legenda Ericas 

Cantona. To padaryti kol kas nepavyko nė vienam jaunajam 

lietuvių futbolininkui. 

Kokia visagalė yra televizija ir kiek ji padeda populiarumui, 

Valdas pirmą kartą suprato grįžęs iš Leningrado į Kauną. 

Gimtajame mieste žaidėją užgriuvo sveikinimai, gerbėjų 

laiškai, padidėjęs dėmesys ir šiokios tokios nuolaidos mokykloje. 

Susidomėjimui atslūgus perspektyvusis futbolininkas 

vėl kibo į mokslus. Neilgam. 

Po Granatkino turnyro praėjus dviem savaitėms, 1984 

metų vasario mėnesį šalies sporto komitetas iš Maskvos 

vėl gavo oficialų raštą, kuriame buvo rašoma, kad Lietuvos 

futbolininkas Valdas Ivanauskas kviečiamas į SSRS jaunių 

rinktinę, kuri Uzbekistano sostinėje Taškente dalyvaus tarptautiniame 

turnyre. Kauno 30-osios vidurinės mokytojams 

liko skėsčioti rankomis. Susitaikę su mintimi, kad prieš vėją 

nepapūsi, pedagogai išleido būsimą abiturientą trims savaitėms 

į rinktinę. 

– Ei, Vokieti, – treneris Ignatjevas kreipėsi į Valdą. – Eikš 

čionai, reikia pasikalbėti. Ilgokai stebiu tavo užsispyrimą 

treniruotėse. Gerai dirbi, klausai mano nurodymų. Ne taip, 

kaip kiti. Su jumis, lietuviais, nebūna jokių problemų. Nei 

jūs atsikalbinėjate, nei sportinį režimą laužote. Tai va, Vokieti, 

avansu skirsiu tave rinktinės kapitonu. Manau, neprieštarausi.. 

Vaikinui net į galvą nebuvo šovę, kad jis, antrą kartą pakviestas 

į Boriso Ignatjevo jaunių vadovaujamą SSRS futbolo 

ekipą, taps kapitonu. Kaip jis galėjo prieštarauti! 

– Kodėl mane pasirinko ekipos treneris Juk komandoje

26 


yra geresnių žaidėjų, – per draugišką turnyrą suko galvą 

lietuvis. Logiško atsakymo nebuvo. Turnyrui pasibaigus Ivanauskas 

ne tik ant rankos ryšėjo kapitono raištį, bet ir tapo 

geriausiu pirmenybių žaidėju. 

Sėkmingai saulėtajame Uzbekistane pasirodęs Valdas grįžo 

į mokyklą ir, gerokai atsilikęs nuo būsimų Kauno 30-osios 

vidurinės mokyklos abiturientų, kibo į mokslus. Tačiau po 

savaitės mokymo įstaigą vėl pasiekė įsakymas iš šalies sporto 

komiteto: „Valdas Ivanauskas privalo atvykti į SSRS jaunių 

futbolo rinktinę, su kuria dalyvaus draugiškame turnyre 

Rumunijoje.“ Švietimo darbuotojus galėjo guosti tik tai, kad 

šįkart, kitaip nei anuos du sykius, abiturientas mokyklos 

suolą paliks tik dviem savaitėms. 

Rumunijoje Ignatjevo vadovaujama ekipa žaidė du mačus. 

Niekuo neypatingas jėgų patikrinimas galėtų būti visiškai 

pamirštas, jei ne lemtingas įvykis antrose rungtynėse. Šios 

dvikovos pradžioje Ivanauskas iš stadiono išnešamas ant 

gulto. Priešininkas, stabdydamas dėl kamuolio ore kovojantį 

lietuvį, bloškė jį žemyn. Bloškė taip, kad vienas SSRS jaunių 

rinktinės lyderių stipriai trenkėsi žemėn. Rusų ekipos gydytojai 

lietuviui nustatė stiprų nugaros sumušimą ir patarė 

keletą dienų kuo mažiau judėti. 

Rumunijoje, Bukarešto oro uoste, Ivanauskas vos nusinešė 

lengvą krepšį į lėktuvą. Maskvos Šeremetjevo oro uoste – 

vėl tas pats. Krepšys ne per sunkiausias, o fiziškai gerai sudėtas 

žaidėjas savo mantą tiesiog velka pažeme. Tai pamatę 

rinktinės gydytojai abiturientą vietoj suplanuotos kelionės į 

Kauną nuvežė į 555-ąją Maskvos miesto ligoninę, kur paaiškėjo, 

jog SSRS rinktinės Vokiečiui lūžęs ketvirtas stuburo 

slankstelis. 

Maskviečių gydytojų verdiktas aiškus: tris savaites žaidėjui 

lovą atstos lenta ir, duok Dieve, kad viskas sugytų, o vė-


liau nebūtų jokių komplikacijų. Lietuvis iškart guldomas į 

ligoninę ir paliekamas vietos gydytojų priežiūrai. Po dviejų 

dienų SSRS rinktinės žaidėjas suprato, kad 555-ojoje Maskvos 

ligoninėje jo neprižiūrės keli gydytojai, tad jis nesulauks 

papildomo dėmesio, geresnio maisto ar šiltesnio patalo. Visa 

priežiūra – kaip paprastam pacientui: iš ryto gydytojo vizitacija, 

perpiet medicinos sesers apžiūra, vakarop – budinčio 

gydytojo apsilankymas. Jei reikia. 

Susitaikyti su tokia realybe vaikinui neužteko jėgų. Antros 

dienos pavakarę ligoninėje gulintis futbolininkas paskambino 

rinktinės treneriui Ignatjevui ir išmaldavo kelionės į 

Kauną. Po paros kratymosi traukiniu Kauno klinikose laukė 

paruošta medinė lova ir ilgokas gydymosi laikotarpis. 

– Čia tik paprasta trauma, bet gydytojai patarė pagulėti, – 

apie ištikusią bėdą mamai aiškino vienturtis. Tačiau ši, sužinojusi, 

kad per rungtynes lūžo ketvirtas stuburo slankstelis, 

puolė į ašaras ir bandė perkalbėti: 

– Velniop tą futbolą. Užsiimk mokslais ir geriau stok į teisę 

ar finansus. Nors nelaužys tavęs niekas. 

Tačiau šie, kaip ir kiti anksčiau ar vėliau išsakyti dvejojimai, 

Dievo ausies taip ir nepasiekė. Valdas kantriai gulėjo 

ant medinių lentų ir skaičiavo gydymo dienas. Dar prieš išvyką 

į Rumuniją rinktinės treneris Ignatjevas lietuviui užsiminė, 

kad jis bus kviečiamas į Europos jaunių pirmenybes, 

vyksiančias gegužę, tad noras ir tikėjimas, jog gali patekti į 

rinktinę, buvo stipresni už sveikatos sutrikimus. 

Po kelių savaičių, praleistų ligoninėje, jaunuolis atsistojo 

ant kojų ir pabandė rankomis pasiekti kojų pirštus. Nugaros 

skausmai slopo. 

– Mūsų lauks ilgas reabilitacijos laikotarpis. Turi patikėti, 

kad viskas bus gerai, – auklėtinį patikino pirmasis treneris. 

Perspektyvus ėmė treniruotis su Kauno „Kelininku“, kartais 

nuvykdavo į Vilniaus „Žalgirio“ dublerių treniruotes ir

28 


po pusantro mėnesio stuburo slankstelio lūžio pasekmių 

nesijautė. Gandas apie gerėjančią Valdo sveikatą pasiekė ir 

Maskvą, jaunių rinktinės trenerio Ignatjevo ausis. 

– Atvežkite tą vaikį su Vilniaus „Žalgirio“ dubleriais į Mask vą. 

Noriu pats įsitikinti, ar tikrai pasveiko, – 1984 metais Vilniaus 

„Žalgirio“ strategų paprašė Ignatjevas, žinodamas, kad balandį 

„Žalgirio“ dubleriai žais rungtynes su Maskvos „Torpedo“. 

Žaidė Valdas tose rungtynėse, pakeistas buvo, net rinktinės 

treneriai po mačo lietuvio klausė, ar viskas jam gerai, ar 

nugaros neskauda. 

– Ne, ne. Ką jūs, Borisai Petrovičiau Jokių traumos pasekmių 

nejaučiu. Mane pakeitė, nes paprašiau. Nenoriu vėl 

susižaloti, – kęsdamas nugaros diegimą, bet šypsodamasis 

kalbėjo lietuvis. 

Strategas dar paklausė būsimo abituriento, kaip sekasi 

mokslai, šis atsakė, kad dėl jų bėdų nekyla, o atsisveikindamas 

rinktinės treneris užsiminė, kad lietuvis jau gali laukti 

kvietimo į pasirengimą Europos jaunių futbolo pirmenybėms. 

1984 metų Europos jaunių futbolo čempionato finalinis 

etapas Sovietų Sąjungoje buvo jaunųjų futbolininkų svajonė. 

Šalyje, kur futbolas užėmė pirmą vietą pagal sporto šakų populiarumą, 

į tokio rango varžybas rinkdavosi minios žmonių. 

Kartais net bilietų į rungtynes, kuriose žaidė pirmenybių šeimininkai, 

nelikdavo akimirksniu. Futbolo aistruoliai džiaugdavosi 

galėdami pamatyti jaunuosius kamuolio talentus. Tokia 

galimybe galėjo mėgautis visa SSRS. Televizija vaikinų 

rungtynes transliavo tiesiogiai, nuo Vilniaus iki Vladivostoko, 

nuo Murmansko iki Baku. 

Gegužę Senojo žemyno U-18 futbolo čempionatas buvo 

vienas pagrindinių sporto įvykių SSRS, apie kurį kalbėjo, 

rašė, rodė visa žiniasklaida, tad natūralu, jog į rinktinę patekęs 

Ivanauskas sulaukė milžiniško dėmesio ne tik dėl savo


įvaizdžio, bet ir dėl žaidimo. SSRS rinktinės narys tiesiog 

blizgėjo prabanga: firmos „Adidas“ treningai, itališki batai, 

aukščiausios kokybės medvilnės kostiumai, geriausi marškiniai 

ir visa kita, ko komunistinio režimo valstybėje paprastas 

žmogus nė su žiburiu nebūtų radęs. Jauniesiems futbolininkams 

tai buvo triumfo akimirkos ir snobizmo pradžia. 

Kol Valdas Maskvoje mėgavosi šlovės spinduliais, Kaune 

mama Laima su 30-osios vidurinės mokytojais ir direktore 

sprendė būsimo abituriento likimą. Beveik hamletiškas „būti 

ar nebūti“ tipo susirinkimas vyko už uždarų durų, dalyvaujant 

keliems mokytojams ir futbolininko mamai. Susirinkusieji 

puikiai žinojo, kad talentingas futbolininkas per pastaruosius 

mokslo metus mokyklos suolą iš viso trynė tik tris mėnesius, kai 

jo bend raklasiai tai darė net triskart ilgiau – devynis! 

– Darykite, ką norite. Jūsų teisė spręsti. Matote, kaip susiklostė 

šie sūnaus metai mokykloje. Vien tik išvykos su rinktine, 

tad, jei manote, kad Valdas nevertas išlaikyti abitūros 

egzaminų, tebūnie. Neturėsiu teisės pykti, – mokyklos posėdyje 

atviravo futbolininko mama. 

Mokytojai pasiklausė ir susitarė, ką darys su per metus 

atsiskleidusia futbolo žvaigžde. 

Tuo tarpu gegužės pradžioje Brazilkos pievų vaikis su Sovietų 

Sąjungos rinktine Maskvos „Lužnikų“ stadione nuo atsarginių 

suolelio žiūrėjo pirmąsias pogrupio rungtynes su 

Liuksemburgu. Su juo, kaip supervalstybės jaunimas įveikė 

Europos nykštukus, dar stebėjo apie dvidešimt penki tūkstančiai 

žmonių. Pirma pergalė pasirodė lyg koks apšilimas 

prieš dvikovą su bendraamžiais iš Anglijos. 

Tądien į Maskvos „Dinamo“ stadioną suplūdo net penkiasdešimt 

tūkstančių futbolo aistruolių, kurie, deja, nepamatė 

šeimininkų rinktinės pergalės. Įtemptos rungtynės baigėsi 

lygiosiomis 1:1, tačiau lietuvis buvo išrinktas geriausiu dvi-

30 


kovos žaidėju. 

Paskutinėse grupės rungtynėse SSRS bendraamžiai susitiko 

su Vokietijos demokratinės valstybės rinktinės nariais. 

Dviejų komunistinių valstybių rungtynes ir kovą dėl patekimo 

tarp aštuonių stipriausiųjų Maskvos „Torpedo“ stadione 

sekė tik dešimt tūkstančių sirgalių. Šeimininkams pasisekė: 

minimaliu rezultatu 1:0 laimėjo rungtynes ir pateko į kitą 

pirmenybių etapą. Vėliau Ignatjevo auklėtiniai po dviejų 

pergalių iškopė į finalą. 

Paskutinį Europos futbolo čempionato mačą dėl nugalėtojo 

vardo su Vengrija, be milijonų sirgalių, sėdinčių prie 

televizorių, Maskvoje stebėjo ir lietuvio tėvai, ir pirmasis 

treneris, ir bendraklasiai, ir ant kojų prieš pat pirmenybes 

pastačiusi medicinos seselė Rita. 

1984 metų birželio 6 dienos, sekmadienio, pavakarę į 

Maskvos „Lužnikų“ stadioną susirinko daugiau nei septyniasdešimt 

aštuoni tūkstančiai futbolo sirgalių. Ne vienam 

rinktinės nariui, išgirdus iš tribūnų riksmus, širdis kulnuose 

atsidurdavo ir kojas sukaustydavo nematoma geležinė grandinė. 

Ta pati jėga pritemdydavo žvilgsnį, sulėtindavo judesius. 

Galbūt dėl to abi rinktinės per pagrindinį rungtynių 

laiką taip ir nesugebėjo išsiaiškinti, kuri tą vakarą stipresnė. 

Per pratęsimą stadione atmosfera dar labiau įkaito. Kiekvieną 

prisilietimą prie kamuolio ar klaidą lydėjo nusivylimo 

atodūsiai ir raginimo šūksniai, tačiau tribūnų palaikymas 

nuėjo perniek – jaunuosius futbolininkus lemtis pastatė ties 

vienuolikos metrų riba. 

– Nemušiu. Bijau. Kojos dreba, – rinktinės treneriui 

Ignat jevui prieš lemiamus baudinius išvapeno gruzinas 

Soso Čedia. 

Strategas pažiūrėjo į vaikiną ir supratęs, kad jo nė su pagaliu 

neišvarysi į daugiatūkstantinės minios žvilgsnių tyrinėjamą 

aikštę, o jei ir pavyks, – gero nesitikėk, paklausė


rinktinės narių, kas pakeis komandos draugą. Šeimininkų 

stovykloje stojo kapų tyla. Futbolininkams ausyse spengė 

taip, kad kiekvienas iš rinktinės žaidėjų girdėjo visus pavienius 

septyniasdešimt aštuonių tūkstančių sirgalių, atėjusių 

tą vakarą į stadioną, balsus. 

– Klausiu, kas muš – tylą pertraukė Ignatjevas, tačiau atsakymo 

nebuvo. 

– Nėra laiko, po velnių. Tai kas muš, ar man pačiam paskirti, 

aaa – perklausė komandos treneris. 

Šįkart į grėsmingą ir tuo pačiu maldaujantį stratego balsą 

atsiliepė Leonidas Spiridonovas. 

– Aš galiu, – tyliai atsakė jis. 

– Tikrai gali – perklausė paskutinę minutę atsiradusio 

gelbėtojo vadovas. 

– Taip. O ką – burbtelėjo vyresnis už kitus komandos narius 

su suklastotais dokumentais į rinktinę patekęs moldovas. 

Ignatjevas it kirviu nukirto beprasidedantį dialogą ir pasakęs, 

kad moldovas vienuolikos metrų baudinį muš paskutinis, 

palinkėjo komandai sėkmės ir šaltų nervų. 

Futbole galioja nerašyta taisyklė, kad pirmą ar paskutinį 

vienuolikos metrų baudinį muša ekipos kapitonas, taip savo 

pavyzdžiu užvesdamas draugus arba lyg dėdamas tašką 

baudinių serijoje. 

Pirmas SSRS jaunių rinktinėje tiksliai baudinį realizavo 

vaikinas iš Kauno. Paskui – kiti du taiklūs smūgiai. Vengrai 

atsakė tuo pačiu. Komandos taip pat po vieną kartą šovė pro 

šalį. Prieš paskutinius bandymus rezultatas buvo lygus 3:3. 

Aukso medalių likimą turėjęs lemti Spiridonovas nuo vienuolikos 

metrų žymos smūgiavo tiesiai į vartininką, o priešininkas 

kamuolį preciziškai pasiuntė į viršutinį vartų kampą. 

Europos čempionų vardai bei medaliai Sovietų Sąjungos 

rinktinei ir Valdui tiesiog išsprūdo akimirksniu. 

– Užmušiu! – suriko Valdas ir puolė gruziną Čedią.

32 


Šis net nebandė gintis. Šalia aikštės užsiliepsnojęs konfliktas 

baigėsi greit: treneriai išskyrė žaidėjus ir ėmė raminti iš 

nevilties vietos stadione nerandantį lietuvį. 

Kiek dar buvo ašarų, pykčio ir skausmo drabužinėje, kiek 

dar kaltinimų vienas kito adresu skriejo – viena akimirka ir 

smūgis pražudė geriausią to meto jaunių rinktinę Europoje. 

Net ir dieną po finalo, kai ekipos nariams buvo išmokėtos solidžios 

premijos, siekiančios kone tūkstantį dolerių, žaidėjai 

griežė dantį vienas ant kito. Nesėkmingas čempionato finalas 

vieningą komandą suskaldė į šipulius ir rinktinės nariai 

išsivažinėjo namo po SSRS platybes. 

Grįžęs į Kauną Valdas suprato, kad porą savaičių Maskvoje 

vykęs Europos jaunių futbolo čempionatas jo gyvenimą milžinišku 

greičiu apvertė aukštyn kojomis. Per kelias gegužės 

savaites jaunuolis tapo greitai įsižiebusia sporto žvaigžde. 

Jau kelis mėnesius vaikinas galvojo ne tik apie futbolą, o ir 

apie ją. Ji daug padėjo: slaugė, perduodavo laiškus, palaikė, 

kai jis gulėjo ligoninėje po stuburo slankstelių lūžio. Net ir 

tuomet, kai Kauno ligoninėje žaidėjas beveik iš naujo mokėsi 

vaikščioti, ji šypsojosi ir mokėjo pralinksminti. 

Rita jau keletą mėnesių buvo įstrigusi Valdo širdyje. Mintys 

apie ją futbolininkui nedavė ramybės. Ir net tuomet, kai 

vyko Europos futbolo čempionatas, jis savęs klausdavo: ar 

žiūrėjo ji televizorių, ar bent prisimena, kas aš toks 

Kai pirmasis treneris futbolininkui padovanojo dešimties 

dienų kelionę į Nidą ir abitūros egzaminus pakeitė užtarnautas 

poilsis, Valdas pasiryžo: nubėgo į ligoninę ir kartu 

vykti į Nidą pasikvietė Ritą. 

– Į Nidą Su tavimi – nustebusi perklausė Rita. Jaunuolis 

linktelėjo. 

– Tai leisk, bent pasiklausiu tėvų, ar jie nieko prieš. 

Valdas neprieštaravo. Slaugės Ritos tėvai taip pat nebuvo

1985 m. Be futbolo, CSKA klube armijos šauktinis 

Ivanauskas lankydavo ir privalomąsias armijos 

paskaitas. 

1985 m. CSKA kapitono Ivanausko 

veide – ironiška šypsena. 

1985 m. Valdas (pirmas iš kairės) klauso 

Maskvos CSKA trenerio J.Morozovo 

nurodymų. 

1985 m. sausį lietuvio (antras iš kairės) laukė pirmoji Maskvos CSKA treniruotė.

1984 metai. SSRS čempionato rungtynės Maskvos „Dinamo“ – Vilniaus „Žalgiris“. Ivanauskas ir 

kompanija laimėjo 1:2. 

1984 metais Vilniaus „Žalgiris“. Susikaupimas prieš startą. 

Vilniaus „Žalgiris“. Ivanauskas išbėga 

į aikštę.

1986 metais Vilniaus „Žalgiris“ išvykoje net 3:0 įveikė Kijevo „Dinamo“. Dėl kamuolio kovoja Valdas 

Ivanauskas.

1987 m. Vilniaus „Žalgirio“ stovykla Adleryje.

Vilniaus „Žalgirio“ vartininkas 

Vaclovas Jurkus eina vartų link. 

1987-ųjų liepos 27 d. „Žalgiris“ – 

„Neftči“. Ivanauskas kovoja dėl 

kamuolio.

Žalgiriečiai 

ruošiasi kovai. 

1984 metai. 

Pirmieji 

Ivanausko 

žingsniai Vilniaus 

„Žalgirio“ klube. 

Žaidėjai po 

rungtynių grįžta į 

klubo bazę.

1988 m. 

1987 metai. 

Pasaulio 

studentų 

žaidynių 

čempionai. 

Vilniaus 

„Žalgiris“ po 

pagerbimo 

ceremonijos. 

1987 m. universiados nugalėtojo „Žalgirio“ pagerbimo ceremonija Vilniaus „Žalgirio“ stadione.

1997 metai. Ivanauskas (pirmas iš kairės) Lietuvos 

rinktinės treniruotėje. 

Su buvusiu „Kelininko“ žaidėju Juliumi Kvedaru. 

Valdas Lietuvos rinktinėje 

per 28 mačus įmušė aštuonis 

įvarčius.


prieš. Tik nuostabą sukėlė faktas, kad Valdas – potencialus 

žentas. Apie tai įsimylėjėliai dar negalvojo. Jų laukė lietuviškos 

gamtos stebuklas – Kuršių nerija ir atostogos dviese. 

Dešimt meilės ir ramybės dienų prabėgo greitai ir Valdas 

grįžo į Kauną švęsti abitūros egzaminų. Vaikinas net nežinojo, 

kokiais pažymiais baigė mokyklą. Viskas paaiškėjo per 

brandos atestatų teikimo ceremoniją. 

Vos tik gavęs dokumentą į rankas, futbolininkas aiktelėjo 

iš nuostabos: fizika – keturi, matematika – keturi, istorija – 

penki. Net geriausiame sapne žaidėjas nebūtų drįsęs susapnuoti 

tokio žinių įvertinimo. 

– Ačiū, – pro suspaustas virpančias lūpas ir pilnomis ašarų 

akimis klasės auklėtojai ir direktorei ištarė Valdas. 

Visas mokykloje praleistas laikotarpis tą vakarą tilpo į kelias 

valandas. Šokiai, linkėjimai, šampano taurės, ėjimas pasitikti 

tekančios saulės paryčiais ir kitos dienos ankstyva išvyka 

į jau kasdienybe tapsiančią Vilniaus „Žalgirio“ ekipos 

treniruotę. Toks buvo atsisveikinimo su vaikyste, paauglyste 

bei gimtuoju miestu dienos scenarijus.

34 


PIRMYN, ŽALI-BALTI 

Su Valdu mes turėjome savotišką susitarimą. 

Toleravau jo nuklydimus, žinodamas, kad už 

tai jis aikštėje atidirbs dvigubai. 

Benjaminas Zelkevičius, 

Vilniaus „Žalgirio“ treneris 

(1977–1982, 1985–1991 m.)


Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje apie Vilniaus 

„Žalgirį“ žinojo visos Lietuvos sporto aistruoliai. Sostinės 

futbolo klubas kurti šlovę Sovietų Sąjungoje pradėjo 

antrojoje šalies lygoje ir pamažu kopė aukštyn. 

Vėliau, devintojo dešimtmečio pradžioje, lietuviai, vadovaujami 

Benjamino Zelkevičiaus, susikūrė realią progą iš 

pirmosios lygos patekti į aukščiausiąją. Vilniečių rungtynes 

centriniame miesto stadione žiūrėdavo arti aštuoniolikos 

tūkstančių žmonių. Po varžybų dalis sirgalių traukdavo į sostinės 

Gedimino prospektą ir švęsdavo pergales. 

Iš plačiosios tėvynės atvykęs komandos treneriai stebėdavosi 

ir kalbėdamiesi su Zelkevičiumi prasitardavo: 

– Pas jus čia Brazilija. Tiek daug vėliavų ir triukšmo dar 

niekur neteko matyti. 

Zelkevičius tik pritariamai linktelėdavo ir išlydėjęs svečius 

dažnai užsukdavo į saugumo institucijas. 

Reikalas ideologiškai pagrįstas – „Žalgiris“ neauklėjo publikos 

ir po rungtynių atsirasdavo vis daugiau tautiškai nusiteikusių 

sirgalių, kurie net drįsdavo Gedimino prospekte 

nevalstybinę trijų spalvų vėliavą iškelti ar liaudiškas dainas 

traukti. Kur tai matyta! Tačiau kiekviena diskusija baigdavosi 

tuo, kad saugumiečiai įsitikindavo, jog sirgaliai – ne komandos 

trenerio reikalas, palinkėdavo „Žalgiriui“ sėkmės ir 

paleisdavo strategą. 

Sėkmė vilniečius susirado devintajame dešimtmetyje. 

1981-aisiais pasibaigusiame SSRS pirmosios lygos čempionate 

„Žalgiris“ užėmė šeštą vietą. Dar po metų žalgiriečiai 

laimėjo pirmosios SSRS lygos pirmenybes ir prasimušė į 

aukščiausiąją šalies futbolo lygą. 

Prireikė ketverių metų, kad Zelkevičiaus suformuotas Vilniaus 

„Žalgiris“ galų gale 1983-iaisiais patektų į stipriausiųjų 

elitą. Tačiau debiutinio sezono tarp SSRS treneris taip ir 

nepamatė. Prieš pat jo pradžią sostinės ekipoje kilo nesu-

36 


tarimų tarp žaidėjų ir stratego. Komanda, patekusi į SSRS 

aukščiausiąją futbolo lygą, nesulaukė žadėtų dovanų – skiriamų 

butų, automobilių – ir pagrindiniai žaidėjai paskelbė 

streiką. 

Netoli Krymo esančiame kurortiniame miestelyje Adleryje 

naujam 1983–1984 metų šalies sezonui besiruošiantis lygos 

debiutantas sukilo. Komandos veteranai nusprendė išmesti 

ekipos strategą Zelkevičių ir pirmenybių išvakarėse pareiškę, 

kad nedalyvaus čempionate, išsiskirstė po kambarius. 

Tuomet iš Adlerio „Žalgiris“ turėjo skristi į Taškentą ir susigrumti 

su „Pachtakor“ futbolininkais, vėliau jų lauks dvikova 

su Leningrado „Zenit“. Trečias ir ketvirtas čempionato 

rungtynes vilniečiai žais namie su Tbilisio „Dinamo“ ir Baku 

„Neftči“. 

Tą naktį auksinė „Žalgirio“ karta – Vaclovas Jurkus, Stasys 

Baranauskas, Stanislovas Danisevičius, Sigitas Jakubauskas, 

Alvydas Janonis ir kiti – miegojo nedaug. 

Vidurnaktį specialiu lėktuvu iš Vilniaus į Adlerį atskrido 

visa Lietuvos Tarybinės Respublikos valdžia ir pabandė 

spręsti konfliktą. 

– Išvaikyk juos velniop, Benjaminai! Ką jie sau leidžia – 

vienas per kitą šaukė biurokratai. 

Zelkevičius žinojo, kad griauti lengviau nei kurti, ir nesiryžo 

rankos mostu nublokšti šalies futbolo dešimtmečiu atgal. 

Po ilgų žaidėjų tardymų ir aiškinimosi, kas sugalvojo tokį 

planą ir kam naudinga iš komandos išmesti trenerį, biurokratai 

nusprendė futbolininkams suteikti galimybę. Jei per 

ketverias rungtynes „Žalgiris“ neįsitvirtins turnyro lentelės 

viduryje, komandos neliks. 

Prie ekipos vairo tą 1984 metų kovo mėnesio naktį stojęs 

Algimantas Liubinskas lyg ir neturėjo ilgalaikių planų. 

Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad vilniečiai išbandymo 

rungtynių nepralaimėjo ir dar labiau komplikavo buvusio


stratego Zelkevičiaus padėtį. Sėkmingai startavusius ir pirmą 

pergalę prieš Baku futbolininkus iškovojusius SSRS čempionato 

naujokus tauta nešiojo ant rankų. Po pirmo SSRS 

čempionato rato debiutantai pirmavo lygoje, o pirmenybes 

baigė penktoje vietoje. Mažiausią biudžetą visoje lygoje turintis 

klubas priešininkams įsiminė įdomiu žaidimo braižu ir 

komandos dvasia. 

Po „Žalgiriu“stogu buvo surinkti geriausi Lietuvos talentai. 

Perspektyviausias jaunimas veržėsi į pagrindinį šalies 

futbolo olimpą. Pakliūti į „Žalgirį“ Valdas bandė 1983 metais. 

Pirmasis žaidėjo treneris Oniščiukas susitarė su žalgiriečių 

dublerių vadovais, kad atveš į peržiūrą perspektyvų 

ir talentingą vaikiną. Gandas apie kauniečio sugebėjimus 

aikštėje tarp futbolininkų ir specialistų sklandė ilgokai. Dauguma 

norėjo pamatyti, ko iš tiesų vertas dažnai egoistiškai 

žaidžiantis vaikinas. Pirmą kartą Valdas žalią-baltą aprangą 

apsivilko dublerių rungtynėse su Taškento „Pachtakor“ ekipa 

ir aikštėje pasirodė su Viktoro Bridaičio pavarde. 

Prastai susiklostė jo debiutas. Jaunuolis nesugebėjo susitvarkyti 

su startiniu jauduliu, daug klydo ir buvo pakeistas. 

Valdo planai, susiję su „Žalgiriu“, sugriuvo per keturiasdešimt 

penkias minutes. Po pirmo kėlinio treneris Stasys Ramelis 

pasodino debiutantą ant suolo. 

– Nieko ypatingo tavo vaikis neparodė, – po rungtynių Aurorai 

prasitarė „Žalgirio“ dublerių treneris. Paskutinės frazės 

nuotrupos Brazilkos vaikinui ausyse skambėjo visą kelią 

Kauno link, o akyse kaupėsi ašaros. Dar savaitę po to Valdas 

net nėjo į treniruotes. Nematė prasmės. Kol suprato, kad 

pergalių nebūna be pralaimėjimų. 

Baigęs vidurinę, po Europos jaunių futbolo čempionato 

vaikinas žinojo, kad jo išskėstomis rankomis laukia ne Kauno 

„Kelininkas“, o Vilniaus „Žalgiris“. Apie perspektyvų

38 


žaidėją buvo kalbama sporto pasaulyje, tad naujas Vilniaus 

„Žalgirio“ treneris Liubinskas privalėjo suteikti jam šansą. 

1984 metų birželio 17 dieną Valdas pirmą kartą oficialiose 

rungtynėse užsivilko žalios bei baltos spalvų aprangą ir 

debiutavo Vilniaus „Žalgirio“ gretose. Iš viso per debiutinį 

sezoną lietuvis žaidė dvylika mačų. Rungtynėse su Jerevano 

„Ararat“ žalgiriečiai pirmavo 1:0, bet teisėjo švilpukas užfiksavo 

lygiąsias 1:1. Išlyginamąjį įvartį svečiai pasiekė po 

Ivanausko klaidos. „Žalgiris“ prarado taškus, žaidėjai – premijas 

prie atlyginimų. 

– Kitą kartą būk atidesnis. Mes gyvename ir iš premijų, ne 

tik iš atlyginimo, be to, niekam jų nedalijame, – drabužinėje 

po rungtynių tarstelėjo „Žalgirio“ naujokui, o paskui visi 

ėmė skirstytis: kas namo, kas į restoraną. 

– Atsi... – pagalvojo debiutantas ir nurijo priekaištus. 

Senoji „Žalgirio“ gvardija puikiai suprato, kad šįvakar 

įprasto žaidimo kortomis iš pinigų nebus. Nėra iš ko. 

Po pirmos dvikovos SSRS aukščiausiajame futbolo čempionate 

prasidėjo pertrauka ir sostinės komanda išvyko į fizinio 

pasiruošimo stovyklą Klaipėdoje. „Žalgirio“ veteranai pasitarė 

ir išsigandę, kad per stovyklą vaikinukas iš Kauno gali vieną 

jų išmesti iš starto sudėties, ėmėsi veiksmų. Negalėjo būti 

taip, kad debiutantas išsikovos vietą pagrindinėje sudėtyje. 

Jei tai įvyks, vienas iš senųjų vilkų ilgam sės ant atsarginių suolo 

ir turės susiveržti diržus, vadinasi, teks pamiršti solidžias 

premijas, besaikius lošimus kortomis ar siautulius Vilniaus 

restoranuose. 

Naujokas iš Kauno pretendavo į Edvardo Malkevičiaus 

vietą, rungtynėse žaidusio kairiojo saugo pozicijoje. Tiesioginės 

vyrų akistatos aikštėje laukti teko ilgokai. Būdavo, kad 

treniruojantis Klaipėdoje Valdą specialiai griaudavo kitas 

žalgirietis, stengdamasis traumuoti ir taip bent kiek atitolin-


ti komandos bičiulio Malkevičiaus karjeros saulėlydį. Tačiau 

net ir tokie veiksmai negelbėjo. Fiziškai stipresnis Ivanauskas 

veržlumu ir jėga išsiskyrė iš kitų ir „Žalgirio“ treneris 

Liubinskas, sudarydamas startinę sudėtį, prie Ivanausko pavardės 

padėjo riebų pliusą. 

Po stovyklos Valdas nuo rungtynių su Rostovo ASR komanda 

tapo vienuoliktuko žaidėju. Dar po kelių savaičių per 

dvikovą su Maskvos „Spartak“ išvykoje debiutantas įmušė 

pirmą įvartį čempionate ir galutinai užkariavo trenerių simpatijas. 

– Vyrai, nereikia pykti ant Valdo. Jis – talentingas jaunuolis 

ir turite jam padėti įsilieti į žaidimą. Patys matote, kad futbolas 

keičiasi. Maskvos „Spartak“, „Torpedo“, Kijevo „Dinamo“ 

ar Tbilisio „Dinamo“ jau žaidžia greitai, jėga paremtą 

futbolą, o mes tik judame jo link. Valdas – naujos futbolo 

eros komandoje pradininkas. Nebėra lėto žaidimo. Dabar 

reikia veržlumo, jėgos, technikos ir mąstymo, tad, norite ar 

ne, teks žaidėją priimti į komandą ir susitaikyti su tuo, kad 

pokyčių dar bus, – per susirinkimą komandai kalbėjo treneris 

Liubinskas. 

Po pokalbio senoji „Žalgirio“ gvardija ėmė atlaidžiau žiūrėti 

į Valdo klaidas ar kartais egoistišką elgesį aikštėje. O 

dar po kelių išvykų ir pasisėdėjimų prie stipresnių gėrimų 

nei gazuotas vanduo Valdas tapo savas. 

Nykius vakarus, anksčiau leistus komandos bazėje Antakalnyje, 

pamažu ėmė keisti linksmi ir spalvingi vakarėliai 

populiariuosiuose restoranuose „Astorija“, „Šaltinėlis“, 

„Dainava“ ar „Lietuvos“ viešbučio dvidešimt antrame aukšte 

įsikūrusiame naktiniame klube. 

Pirmasis čempionatas SSRS aukščiausiojoje lygoje artėjo 

pabaigos link ir „Žalgiris“ ruošėsi išvykai į Kiniją. Tarp važiuojančiųjų 

pateko ir Ivanauskas. Aštuoniolikmečiam vaikinui 

tai turėjo būti tolimiausia išvyka su klubu. Tačiau ke-

40 


lionės išvakarėse į „Žalgirio“ sporto bazę atvažiavo treneris 

Liubinskas ir pranešė, kad Ivanauskas neskris į draugišką 

turnė po Kiniją. 

– Esi šauktinių į privalomąją karinę tarnybą sąraše ir, kai 

mūsų lėktuvas nusileis Maskvoje, ateis kariškiai, tave supakuos 

ir išveš į Maskvos CSKA karinį sporto dalinį. Nenorime, 

kad taip atsitiktų, todėl nusprendėme skristi be tavęs ir taip 

padėti išsisukti nuo karinės prievolės. Gulsiesi į ligoninę, – 

paaiškino treneris. 

– Bet aš sveikas. Niekuo nesiskundžiu. Ką veiksiu toje ligoninėje 

– paklausė Valdas. 

– Gulėsi, kol žaizda sugis. Taip bent pusę metų išvengsi 

karinės prievolės, o paskui spręsime, ką daryti, – pasakojo 

Liubinskas. 

– Kokia žaizda Ar mane pjaustys Juk esu visiškai sveikas! 

– nustėręs perklausė futbolininkas. 

Treneris paaiškino, kad chirurgas tik įpjaus pilvo sritį, pjūvį 

iškart susiūs ir paguldys į intensyviosios priežiūros skyrių. 

– Taip reikia, – pabrėžė strategas. 

Kitą 1984 metų lapkričio mėnesio vidurio rytą „Žalgiris“ 

išskrido į Kiniją, o Ivanauskas savo noru atsigulė po chirurgo 

skalpeliu. Chirurgai padarė pjūvį, sukūrė ilgą ligos istoriją, 

esą futbolininkui apendicitas, ir paliko gydytis. Pirmas tris 

dienas Valdas klausė ligoninės darbuotojų, o paskui susitarė, 

kad naktys priklauso jam, o dienos – fiktyviam gydymui, 

ir pasinėrė į naktinio Vilniaus pagundas. 

Penktą dieną po operacijos sveikstančio futbolininko aplankyti 

iš Maskvos atskrido CSKA majoras Marijanas Plachietka. 

– Kaip sveikata, Valdai – pasiteiravo majoras. 

– Skauda. Guliu, net negaliu judėti. Verkti norisi, kad dėl operacijos 

teks futbolą kuriam laikui pamiršti, – atsakė žaidėjas. 

– Žinau tokias ligas ir kuo jos kvepia. Sveik, Valdai. Tikiuo-


si, kad operacijos komplikacijos nebus ilgos, – vartydamas 

ligos istoriją tarė atvykėlis, palinkėjo geros dienos ir išvažiavo 

į Kauną. 

Laikinosios sostinės karinės prievolės štabo viršininkai 

neliko patenkinti majoro Plachietkos apsilankymu. Kaip ir 

Valdo tėvai, sulaukę svečio nedraugiško telefono skambučio. 

Kitą dieną CSKA klubo majoras dar kartą aplankė nuobodžiaujantį 

Valdą. 

– Važiuosim į Kauną. Reikia pasikalbėti apie armijos reikalus, 

– tiesdamas šaukimą atvykti į Kauno karinį komisariatą 

tarstelėjo majoras. – Tu geriau iš lėto kelkis ir važiuok su 

manimi. Taip išvengsi daug galimų nemalonumų. 

Jaunuoliui nieko kito neliko, kaip tik lėtai atsistoti, susiruošti 

ir su majoru judėti Kauno link. Keliaujant ilgiau nei 

valandą majoras be perstojo pasakojo apie iš naujo buriamą 

CSKA ekipą, kurios pagrindą sudarys buvę Europos vicečempionai, 

ir kad lietuviui Maskvos ekipoje skirtas lyderio 

vaid muo, o treneris Jevgenijus Morozovas tiesiog išskėstomis 

rankomis laukia jaunosios SSRS žvaigždės. 

– Tokia galimybė pasitaiko tik kartą per gyvenimą. Pasinaudok 

ja, – įtikinėjo majoras lietuvį. – Jei nesutiksi, mes turime 

galimybių tave diskvalifikuoti metams dvejiems ir tavo 

karjera baigsis net normaliai neprasidėjusi. 

Dieną, kupiną įtemptų ir ilgų karininkų įkalbinėjimų, tėvų 

ašarų bei nuogąstavimo dėl sūnaus ateities, Valdas baigė 

Ritos glėbyje. Įsimylėjėliai dar nežinojo, kad šalta lapkričio 

naktis ir kitas rytas atneš didžiulių permainų. 

– Važiuoju, – iš ryto, vos susitikęs su CSKA atstovu, ištarė 

„Žalgirio“ ekipos saugas. 

Karininkas paskambino į oro uostą, užsakė bilietus ir tos 

pačios dienos vakare lietuvis CSKA kariniame padalinyje išlemeno 

priesaikos tekstą ir prisiekė tarnauti tėvynei. Kitą 

rytą Valdas sėdo į lėktuvą ir popiet jau vaikščiojo Vilniaus

42 


gatvėmis, pažadėjęs, kad 1985 metų sausio trečiąją atvyks į 

pirmą CSKA komandos stovyklą. 

Dar po poros savaičių į Vilnių iš draugiško turnyro Kinijoje 

grįžę žaidėjai sužinojo jaunuolio sprendimą. Komandos 

draugų veiduose nebuvo nei džiaugsmo, nei ašarų. Antrieji 

ekipos treneriai burbėjo, esą kaip jis galėjo taip pasielgti, o 

kai kurie žaidėjai, jau rungtyniavę Maskvoje, puikiai suprato 

Valdo pasirinkimą. Prieš vėją nepapūsi. Armijos struktūra 

buvo stipresnė net už nuo vaikystės puoselėjamą norą žaisti 

„Žalgiryje“. 

Paskutinis gruodžio mėnuo komandoje praėjo linksmiau 

nei įprasta. Futbolininkams nereikėjo ieškoti progos eiti į 

„Astoriją“ ar „Dainavą“ – Ivanauskas palieka „Žalgirį“, tad 

kodėl gi neatšventus. 

Taip susiklostė, kad 1984 metų futbolo sezonas CSKA 

buvo prasčiausias per visą komandos istoriją. Ekipa iškrito 

iš aukščiausiosios futbolo lygos ir karinė vadovybė įsakė 

treneriui išmesti beveik visus žaidėjus bei surinkti naujus. 

Naujos sudėties ekipa 1985 metais privalo laimėti pirmosios 

lygos SSRS čempionatą ir grįžti tarp stipriausiųjų. 

Į smarkiai atsinaujinusios komandos gretas patekusio Ivanausko 

turėjo laukti bent dveji sportiniu atžvilgiu puikūs 

iššūkio metai – patekti tarp stipriausių bei įsitvirtinti tarp 

lyderių ir taip susikurti stabilų karjeros pagrindą. 

Vos atvykęs į Maskvą, lietuvis tapo komandos kapitonu ir trenerio 

Jevgenijaus Morozovo globotiniu. Prasidėjus 1985 metų 

futbolo sezonui, CSKA vadovai dar kartą priminė, jog tikslas 

aiškus – grįžti į aukščiausiąją lygą, tad jaučiant perdėtą karininkų 

susidomėjimą klubo rezultatais juokauti nebuvo galima. 

Pirmą mačą jaunieji žaidėjai namie su Jaroslavlio „Šinik“ 

futbolininkais sužaidė lygiosiomis, antroje dvikovoje kapitonas 

iš Lietuvos patyrė traumą. Per medicininę apžiūrą pa-


aiškėjo, kad plyšo kelio kryžminiai raiščiai. Be to, rungtynes 

maskviečiai namie pralaimėjo 0:1. 

Komandos treneris įsakė gydytojams paruošti lietuvį išvykai 

į Tolimuosius Rytus, kur laukė dvejos rungtynės su Kemerovo 

„Kuzbas“ ir Chabarovsko ASK ekipomis. Valdo sveikata 

per keturias dienas nepagerėjo. 

– Jurijau Andrejevičiau, negaliu skristi. Iš manęs jokios 

naudos. Vos pavaikštau, o jūs dar norite, kad žaisčiau, – 

prieš dvylikos valandų skrydį aiškino lietuvis. 

– Skrisk. Be tavęs mes pražūsim. Gydytojams įsakyta pastatyti 

tave ant kojų, vadinasi, taip ir turi būti, – atrėžė CSKA 

treneris. 

Žaisti pirmosios lygos dviejų mačų maskviečiai skrido į 

Sibiro glūdumą armijos privačiu lėktuvu. Treneriai patogiai 

įsitaisė liukso vietose, žaidėjai – paprastesniame salone. Lietuvio 

koją kone visą skrydį maigė du komandos medikai, tačiau 

skausmas nemažėjo. 

1985 metų kovo mėnesio naktį Kemerove vos nepasikartojo 

1969 metų tragedija. Tuomet per lėktuvo katastrofą 

žuvo visa Taškento „Pachtakor“ futbolo komanda. Kemerovo 

kariniame oro uoste besileidžiant lėktuvui, dingo stabdžiai 

ir žaidėjai išgyveno siaubo minutes. Lėktuvas nulėkė 

nuo nusileidimo juostos ir susvyravęs sparnu atsirėmė 

į žemę. 

Po kelių akimirkų didesnės avarijos išvengusį lėktuvą apsupo 

kareivių ekipažai. Žaidėjus ir trenerius nuleido trapu, 

o pilotams karo policija uždėjo antrankius, įsodino į automobilį 

ir nuvežė nežinoma kryptimi. 

– Geriau jau būtumėte užsimušę, – iš už stovinčių žaidėjų nugarų 

atskriejo girto komandos trenerio Morozovo linkėjimas. 

– Juračka, o tu, manai, būtum likęs gyvas – retoriškai kažkas 

iš futbolininkų paklausė ekipos trenerio. 

Strategas tylėjo. Kaip ir po pralaimėto mačo Kemerove re-

44 


zultatu 0:1. Kaip ir po nulinių lygiųjų Chabarovske. Per ketverias 

pirmas rungtynes iškovotas tik vienas taškas, traumuotas 

komandos kapitonas Ivanauskas ir vis mažėjančios 

galimybės iškopti į SSRS aukščiausiąją lygą įspaudė į kampą 

Morozovą. 

– Vokieti, tu nežaidi specialiai. Tu simuliuoji, – po paskutinio 

mačo lietuvį užsipuolė CSKA strategas. 

– Man koją skaudą, vos vaikščioju, – aiškino lietuvis. 

Tačiau Morozovas manė kitaip: išvykoje pralaimėta dėl 

žaidėjų nenoro kovoti. 

Į netoli Maskvos esančią Archangelsko sporto bazę iš nesėkmingos 

išvykos grįžusi komanda buvo prastos nuotaikos. 

CSKA gydytojai dar kartą patvirtino Ivanausko nuogąstavimus 

dėl traumos ir nusprendė, kad lietuvis futbolo negalės 

žaisti mažiausiai mėnesį. Valdo laukė priverstinis gydymas 

ir biliardas, nardai su toje pačioje bazėje gyvenančiais geriausiais 

ledo ritulininkais Viačeslavu Fetisovu, Pavelu Bure, 

Igoriu Larionovu, Valerijumi Kamenskiu ir kitais. Treneris 

griežė dantį ir ieškojo progos, kaip pamokyti lietuvį. Keršto 

diena nenumaldomai artėjo. Kaip ir CSKA senbuvio Valerijaus 

Brošino gimtadienis. 

Jubiliato gimimo dieną Archangelsko bazėje šventė dauguma 

jos gyventojų ilgai ir triukšmingai. Brošinas garsėjo kaip 

nevengiantis pakelti taurelės ir pašėlusiai linksmintis. 1985 

metų kovo 5 dieną prie didelio stalo Archangelsko sporto 

bazėje susėdo vienuolika futbolininkų ir antra tiek iš trečio 

aukšto sporto bazės atėjusių ledo ritulininkų. 

– Valera, nepyk, aš tik vieną taurelę simboliškai išgersiu 

ir lėksiu į miestą. Žinai, mergaitės... – jubiliatui prie stalo 

tarstelėjo lietuvis. 

– Gerai. Bus dar tų progų, – atšovė dvidešimt trečiąjį gimtadienį 

švenčiantis rusas. 

Po pirmo stikliuko lietuvis išvažiavo į Maskvą artimiau su-


sipažinti su nauja drauge Nataša. Ledo ritulininkai taip pat 

išėjo anksčiau, nes jų kitą dieną laukė rungtynės. Su Brošinu 

liko ištvermingiausieji. 

Valdas ir Nataša susitiko futbolo rungtynėse. Mergina krito 

į akį lietuviui ir kelių savaičių draugystė po truputį ėmė 

peraugti į artimesnius ryšius. Kartais Valdas leisdavo laisvalaikį 

su ja, kartais žiūrėdavo į vakarėjantį Maskvos dangų, 

kartais lankydavosi teatre ar kino filmų seansuose. Tą vakarą 

Nataša pakvietė Valdą vakarienės ir pažadėjo kitą dieną 

iki pirmos treniruotės pradžios parvežti į sporto bazę. 

– Grįžk į bazę. Dešimtą valandą Morozovas kviečia į susirinkimą, 

– ankstyvą kovo šeštosios rytą Valdą pažadino 

kitame telefono laido gale sklindantis balsas. 

Nataša iškvietė taksi ir lietuvis, likus valandai iki susirinkimo, 

jau klausinėjo komandos draugų, kas atsitiko 

gimtadienio vakarą. 

Susirinkime ant stalo priešais komandos trenerį Jevgenijų 

Morozovą stovėjo trys buteliai degtinės ir dvylika kamštelių. 

Jaunieji CSKA žaidėjai, nuleidę akis ir vengdami tiesioginio 

kontakto su strategu, laukė neeilinio susirinkimo pradžios. 

– Vienas kaltininkas aiškus. Buvo Valerijaus gimtadienis, 

bet jis dvylika butelių vienas išgerti nesugebėtų. 

Net jei ir pusę būtų išgėręs, dabar čia nepasėdėtų. Tai 

kas šventėte kartu – prasidėjus susirinkimui paklausė 

strategas. 

Kelių minučių tylą nutraukė darsyk pakartotas ekipos trenerio 

klausimas, tačiau atsakymo nebuvo. 

– Gerai, spręsiu aš. Vokieti, tu sutinki, kad buvai su Brošinu 

ir liuobei iki išnaktų – Morozovas paklausė Ivanausko. 

– Ne, – burbtelėjo lietuvis. 

Vaikinai klausėsi ir laukė, kuo baigsis kaltųjų paieška. Po 

kelių akimirkų tas pats klausimas iš Maskvos stratego lūpų 

nuskambėjo dar kartą.

46 


– Dar kartą klausiu. Tai sutinki, kad buvai su Brošinu – 

komandos kapitono perklausė Morozovas. 

– Taip, – atsakė Valdas, supratęs, kad Morozovas keršija už 

prarastus taškus išvykose. 

– Na, kaltininkus jau išsiaiškinome, susirinkimas baigtas, 

visi laisvi, tik Brošinas ir Ivanauskas pasilieka, – pasakė treneris 

ir leido futbolininkams skirstytis. – O jūsų, vyručiai, 

laukia smagus laikas. 

Du kaltininkai, lietuvis ir rusas, iš Archangelsko sporto bazės 

buvo nuvežti į armijos sporto dalinį, kur mažoje ir aklinoje 

patalpoje gavo lapus su komandos pavardėmis. Futbolininkams 

buvo liepta pažymėti kitus gimtadienio dalyvius, 

tačiau šie lapus grąžino tokius pat švarius, kokius ir gavo, – 

prie išspausdintų žaidėjų pavardžių nesimatė jokių 

keverzonių. 

– Dar dvi valandos ir, jei nepasakysit, kas šventė kartu, futbolą 

galėsite žaisti su baltosiomis meškomis, – auklėtinius 

gąsdino strategas. 

Tačiau ir į šį grasinimą buvo atsakyta tyla, o futbolą 

su baltosiomis meškomis pakeitė tremtis į karinį sporto 

dalinį. 

Armijos sporto klubo žaidėjams buvo duota karinė uniforma 

ir taip vaikinams prasidėjo tikra karo tarnyba. Karinis 

sporto dalinys atrodė lyg darbo ir poilsio stovykla. Futbolininkai 

dirbo paprastus darbus. Valdas sargavo prie dalinio 

vartų. Valerijus šlavė kiemą. 

Kartą Ivanauskas prieš miegą, išklausęs naujos Brošino 

darbų patirties, pasakė, kad į dalinį įleido SSRS ledo ritulio 

legendą. 

– Valera, įsivaizduoji, vartus atvėriau pačiam Vladislavui 

Tretjakui. Jis paklausė, ką čia veikiu. Pasakiau, kad tarnauju 

tėvynei, ir papasakojau visą istoriją. Žadėjo mus ištraukti. 

Pakentėkime, gal jau tiek beliko – ironizuodamas jubiliatui


pasakojo Valdas. 

Tačiau kariniame sporto dalinyje nusižengėliai praleido 

ilgiau nei tikėjosi. Po penkių bausmės savaičių atvykęs Morozovas 

dar kartą paklausė, ar vaikinai jau yra pasiruošę pasakyti 

kitus gimtadienio dalyvius, bet ir trečias kartas buvo 

bergždžias. 

– Nebegadinsiu nervų su jumis. Rytoj – į armijos kalėjimą. 

Dešimčiai dienų! – įtūžęs suriko Morozovas. – Ir neklauskit, 

už ką. Nusipelnėt. 

Penkiasdešimt gramų dėl drąsos išvakarėse, o iš ryto Ivanauską 

ir Brošiną nuvežė į vieną iš trijų Maskvos tarybinės 

armijos kalėjimų. Dar nuo senų laikų tokias vietas kareiviai 

vadindavo „Guba“. Ten dažniausiai bausmę atlikdavo įvairaus 

plauko prasižengėliai. Dar prieš du mėnesius Archangelsko 

sporto bazėje vienam sportininkui skirtas kambarys 

su lova, spinta ir televizoriumi atrodė lyg karališkieji apartamentai. 

Armijos kalėjime sportininkai buvo apgyvendinti 

vienoje trisdešimties kvadratinių metrų patalpoje su dar 27 

nubaustaisiais. Patalpoje net nebuvo kur atsigulti. Kameros 

gyventojai miegodavo sėdėdami, nugaras atrėmę į sienas ir 

apsikloję antklodėmis, rūkantys cigarečių dūmus pūsdavo į 

mažą langelį, o neturintys šio įpročio privalėjo susitaikyti su 

slogiu oru bei prasta atmosfera. 

– Taip aš tarnauju Tarybų Sąjungai, – kareivio priesaikos 

frazė nuolat skambėjo Ivanausko galvoje. – Velniop tą CSKA. 

Jie dar pasigailės. 

Kitą rytą nubaustųjų nelaukė rytinė treniruotė ar pramankšta 

su kamuoliu. Šeštą valandą ryto Valdas ir Valerijus 

atsikėlė kartu su kitais kareiviais, greitai papusryčiavo ir 

gavo paskyrimus į darbus: komandos kapitonas skuto bulves, 

o jubiliatui teko nemaloniausia pareiga – valyti kareivinių 

kiaulides ir mušti kone pusės metro žiurkes, kurios taikydavosi 

sugraužti kiaules.

48 


– Nieko baisiau nesu regėjęs. Įėjau į fermą, o ten žiurkė 

spokso į mane. Aš tik paėmiau kastuvą ir čakšt nukirtau 

jai galvą. Paskui kiaulidžių kampe pamačiau dar kelias. 

Vaikiausi gerą pusdienį, kol jos į urvus sulindo, – tarnybos 

įspūdžiais su Valdu dalijosi Brošinas. 

Praėjus savaitei CSKA žaidėjus pirma laiko grąžino į sporto 

dalinį. Strategas Morozovas pasikalbėjo su Ivanausku, 

Brošinu ir pakvietė į komandą – reikėjo ruoštis antrai sezono 

pusei. 

– Bausmė atlikta. Tikiuosi, išvadas padarėte patys, – ištarė 

treneris. 

1985 metų pavasarį Ivanauskas buvo pakviestas į SSRS 

jaunimo futbolo rinktinę, kuri ruošėsi pasaulio čempionatui 

Kaune. Lietuvis su geriausiais valstybės futbolininkais grįžo 

į gimtąjį miestą ir apsigyveno „Baltijos“ viešbutyje. 

Rinktinę nuo pat Maskvos iki Kauno atsekė ir smulki gražių 

veido bruožų žurnalistė Vera. 

– Aš turiu išskirtines teises į visus Valdo interviu. Leiskite 

man su juo susitikti. Lietuvis žadėjo, kad tik aš galiu jį 

kalbinti, – ginčydamasi su „Baltijos“ viešbučio personalu į 

CSKA žaidėjo kambarį veržėsi jaunoji žurnalistė. 

Sužinojusi žaidėjo kambario numerį, korespondentė pasibeldė 

į duris ir nesulaukusi kvietimo užeiti įėjo. 

– Labas, Valdai. Štai ir aš, raudonuodama tarstelėjo žurnalistė. 

– Labas, – atsakė lietuvis. 

– Esame vieni ir niekas mums netrukdo. Aš taip tavęs pasiilgau, 

sekiojau iš paskos ir galvojau apie mūsų susitikimą. 

Tu net neįsivaizduoji, kaip laukiau tos akimirkos, kai būsime 

dviese, tik aš ir tu. Ateik arčiau, negi nenori moteriškos 

šilumos – vienu atsikvėpimu išpyškino Vera. – Sekiau 

tave nuo pat Maskvos. Kodėl tu neatsakai į mano laiškus,


kodėl vengei manęs Archangelske, stadione Kodėl nenori 

būti mano 

Futbolininkas stebėdamasis žiūrėjo į įsibrovėlę, nors 

Mask voje buvo įprasta žaidėjams gintis nuo įkyrių gerbėjų, 

kurios vos pasitaikius progai stengdavosi nusitempti į lovą, 

o paskui iš jų prašyti pinigų. 

– Jau Maskvoje sakiau, kad tarp mūsų nieko nebus. Nesuprantu, 

ko tu nori – Valdas paklausė nekviestos viešnios, o 

ši tik žiūrėjo į futbolininką ir mirksėjo akimis. – Eik lauk. Nebūk 

naivi ir nė nemanyk, kad tarp mūsų kas nors gali būti. 

Mergina dar prieštaravo, sakė mylėsianti visą gyvenimą, 

žadėjo būti ištikima ir puiki žmona, bet Valdas nesileido perkalbamas 

ir išgrūdo viešnią lauk. 

Valiūkiškų veido bruožų korespondentė Kaune dar gyveno 

savaitę, o paskui susirinko daiktus ir grįžo namo. 

Trenerio Sergejaus Mihailovičiaus Mosiagino SSRS rinktinėje 

vietos atsirado dviem lietuviams – Valdui Ivanauskui 

ir iš Klaipėdos krašto kilusiam Rolandui Bubliauskui. Abu 

lietuviai dalyvavo ir 1984 metais vykusiame Europos jaunių 

čempionate, kur užėmė antrą vietą. 

1985 metų pasaulio jaunimo futbolo čempionatas vyko aštuoniuose 

SSRS valstybių miestuose. Po pasiruošimo Kaune 

rinktinė grįžo į Maskvą, o vėliau persikėlė į Baltarusijos sostinę 

Minską, kur vietos „Dinamo“ stadione buvo žaidžiamos 

grupės rungtynės. Pirmame etape SSRS rinktinė su Ivanausku 

ir Bubliausku lygiosiomis sužaidė su Australija ir įveikusi 

Nigeriją bei Kanados bendraamžius užėmė pirmą vietą. 

– Net ir po keitimo sugebėjau pasižymėti. Tikiuosi, kad 

treneris tai pastebėjo, – po pirmo įvarčio pasaulio jaunimo 

čempionate į kanadiečių vartus mąstė Ivanauskas. 

Vaikinas tikėjo, kad pirmų metų armijoje nuklydimai ir per 

griežtos bausmės nepamaišys įsitvirtinti Mosiagino vadovaujamos 

ekipos pagrindinėje sudėtyje.

50 


Ketvirtfinalyje SSRS vaikinai minimaliu rezultatu 1:0 įveikė 

Kiniją. Bubliauskas ir vėl ilgiau žaidė už CSKA klube karinę 

prievolę atliekantį Valdą. Pusfinalio dvikovoje Maskvoje 

šeimininkų laukė mačas su ispanais. Į rungtynes susirinkę 

trisdešimt septyni tūkstančiai aistruolių laukė šeimininkų 

pergalės. Iki septyniasdešimtos minutės jų lūkesčiai dar 

buvo gyvi. Tuomet ispanai nuo vienuolikos metrų žymos 

išlygino rezultatą. Per pirmą pratęsimą Ivanauskui taikliu 

smūgiu nuginklavus vartininką, atrodė, pergalė pasiekiama 

ranka, bet paskutinę antro pridėto ketvirčio minutę atsitiko 

baisiausias įvykis: gindamiesi šeimininkai netoli baudos 

aikštelės prasižengė ir ispanai galingu smūgiu išlygino rezultatą 

– 2:2. 

– Bl... – tą pačią sekundę Valdui išsprūdo rusiškas žodelis. 

Žiūrovai nutilo. Jaunimo laukė išbandymo vienuolikos metrų 

baudos smūgiais testas. Palūžę didžiosios tėvynės vaikinukai 

realizavo tris, ispanai – keturis baudinius. Laimėtojai 

pateko į finalą, kur jų laukė Brazilija, du lietuviai ir kompanija 

dėl trečios vietos susigrūmė su Nigerijos bendraamžiais. 

Mažajame finale vaizdas nedaug skyrėsi nuo pusfinalio 

dvikovos su ispanais. Tik įvarčių buvo mažiau – iš viso trys. 

Ir tie patys pelnyti nuo vienuolikos metrų žymos. Pagrindinį 

laiką komandos sužaidė lygiosiomis, o tada ir prasidėjo. Net 

ir Ivanauskas, visada baudinius mušdavęs pirmas, bronziniame 

mače pliekė pro šalį. Iš likusių bandymų šeimininkai 

realizavo tik vieną, priešininkai – du. 

– Vsio, u... Gavom dar vienas rungtynes, – persirengimo 

kambaryje kažkas nusikeikė iš SSRS rinktinės žaidėjų. 

Emocijų pliūpsnį stebintieji priėmė ramiai.. Kas ta trečia 

vieta, kai finalas per minutę iš rankų išsprūdo... 

Antrais Ivanausko tarnybos metais Centrinis armijos sporto 

klubas atsitiesė ir ilgai laikėsi tarp pirmosios SSRS futbolo 

lygos lyderių. Lietuvio nekamavo traumos ir jis nuolat žai-


dė startinėje ekipos sudėtyje. Baigiantis tarnybai Ivanauską 

savo gretose jau norėjo matyti ir Maskvos „Spartak“, „Torpedo“ 

ekipos, ir tas pats CSKA. Tačiau karti pirmų metų tarnybos 

patirtis Ivanauską ginė namo. Morozovas jautė, kad 

Valdas neliks komandoje, ir prieš antrojo rato rungtynes 

išvykoje su Klaipėdos „Atlantu“ pasiūlė velnišką sandėrį – 

maskviečių pergalė išvykoje prieš „Atlantą“ už Ivanausko 

laisvę. 

Treneris paprašė lietuvio, kad šis įkalbėtų „Atlanto“ ekipą 

pralaimėti rungtynes. Jei taip įvyks, šis galės keliais 

mėnesiais anksčiau baigti karo tarnybą. Prieš 1985 metų 

spalio mėnesio dvikovą su Klaipėdos „Atlantu“ Valdas paskambino 

į Vilniaus „Žalgirį“ ir paaiškinęs situaciją kreipėsi 

pagalbos. 

– Jei grįši į Vilnių, padėsime maskviečiams laimėti Klaipėdoje, 

– atsakė vienas „Žalgirio“ vadovų. Futbolininkas sutiko. 

Paskutinę dvikovą CSKA gretose Valdas praleido stovėdamas 

šalia ekipos Klaipėdos miesto centriniame stadione ir 

sirgdamas už Maskvos klubą. Armijos klubas minimaliu skirtumu 

1:0 įveikė „Atlantą“ ir taip padovanojo lietuviui laisvę. 

– Važiuok namo, dokumentus sutvarkysime vėliau, – po 

rungtynių spausdamas ranką lietuviui kalbėjo CSKA strategas 

Morozovas. 

Pusantros valandos kelionė iš Klaipėdos į Kauną neprailgo. 

Vaikinas žinojo, kad po kelių poilsio dienų išvyks į Vilniaus „Žalgirio“ 

bazę, kur pradės ruoštis 1986 metų futbolo sezonui. 

Į Lietuvą dvidešimtmetis futbolininkas grįžo matęs ir šilto, 

ir šalto: lėktuvo katastrofa, kalėjimas, Morozovo auklėjimas, 

pažintys užgrūdino Ivanauską būsimiems iššūkiams. 

Vilniaus „Žalgiris“ 1986 metų sezoną baigė aštuntoje turnyro 

lentelės vietoje, nors pirmenybių viduryje balansavo 

ant iškritimo ribos. Komandos senbuviai, pasikalbėję su bu-

52 


vusiu treneriu Zelkevičiumi ir radę bendrų interesų, vėl ėmė 

dirbti kartu. 

1987–1990 metai tapo „Žalgirio“ klestėjimo laikotarpiu. 

SSRS čempionate komanda laikėsi tarp lyderių ir buvo sunkiai 

įkandamas riešutas priešininkams. Pati ekipa gerokai 

pasikeitė. Prie išlikusio žaidėjų branduolio prisidėję Arminas 

Narbekovas, Robertas Fridrikas, Valdas Ivanauskas paįvairino 

vilniečių žaidimo braižą bei senbuvių gyvenimą. 

Auksinės „Žalgirio“ kartos pergalės būdavo švenčiamos 

taip triukšmingai, kad pasibaigus sportininkų šėlionėms kalbos 

apie jų ūžavimą netildavo kelias dienas. Jauni, nevedę, 

turintys daug sveikatos, pinigų, sportinio pykčio bei azarto 

iš gyvenimo imti daugiau, nei galima pakelti – tokie buvo 

žalgiriečiai, įsiveliantys į konfliktus, kurie dažnokai baigdavosi 

teisėtvarkos pareigūnų įsikišimu. 

Kai vilniečiai namie žaisdavo SSRS čempionato rungtynes, 

restorano „Astorija“ administracija žinojo, kad bent vienas 

staliukas turi būti laisvas. Kad ir kaip baigsis futbolo rungtynės, 

rezervuotas vietas dažniausiai užims Ivanauskas su 

kompanija: Igoriu Pankratjevu, Valdu Martinkėnu, Gintaru 

Kvitkausku. Sportininkų linksmybės prasidėdavo „Astorijoje“, 

o baigdavosi naktiniame klube „Dainava“ ar „Lietuvos“ 

viešbučio dvidešimt antrame aukšte esančiame bare. 

Jaunieji žalgiriečiai dažnokai pažeisdavo sportinį režimą. 

Treneris Zelkevičius į tai kartkartėmis nekreipdavo dėmesio. 

Kas iš to, kad dauguma restoranų darbuotojų skambindavo 

į „Žalgirio“ bazę ir pranešdavo tokias naujienas: „Ivanauskas 

su kompanija užsidarė „Astorijoje“ ir vaišina visus 

lankytojus“, „Futbolininkai ką tik girtutėliai įsėdo į dramblio 

kaulo spalvos žiguliuką ir kažkur ruošiasi važiuoti“, „Žalgirio“ 

žaidėjai vėl susimušė su „Dainavos“ restorano lankytojais“. 

Žalių-baltų lyderių tai nebaugino.


Tarp trenerio ir auksinės kartos žaidėjų egzistavo nebylus 

susitarimas. 

– Per treniruotes ir aikštėje atiduodate visą savo talentą, 

ne rungtynių dieną darote, ką norite. Tačiau kai pastebėsiu, 

kad šėliojimai ima kenkti komandai, bus imtasi griežtų priemonių, 

– po didesnių nusižengimų auklėtiniams primindavo 

Zelkevičius. 

Šie „Žalgirio“ strategui netiesiogiai primindavo, kad apribojus 

jų laisvę gali kentėti komandos rezultatai. 

Būdamas CSKA narys Ivanauskas suvokė, ką reiškia prarasti 

laisvę, tad grįžęs į Vilnių kartais su komandos vadovu 

neieškojo kompromisų, o tiesiog džiaugėsi gyvenimu. „Žalgirio“ 

rungtynėse argentiniečių futbolininko vardu Valdano 

pramintas žaidėjas tapo viena pastebimiausių figūrų. Sirgaliai 

jam, Baranauskui ir Narbekovui skanduodavo palaikomuosius 

šūksnius, žiūrovai laukdavo įvarčių, o sostinės merginos ir barai 

– Valdo ir draugų kompanijos šlamančiųjų bei dėmesio. 

– Vaikinai, prieš treniruotę pasisveriam, o paskui jūsų 

lauks lengva pramankšta, – prieš įprastas pratybas auklėtiniams 

liepė komandos treneris. 

Visi, išskyrus Valdą, pasitikrino svorį ir atsistoję nuošalyje 

laukė, kol Valdano užlips ant svarstyklių. Ivanauskas delsė. 

Mieguistos akys išdavė, kad savaitgalis praėjo ne drybsant 

lovoje ir nieko neveikiant. 

– Valdai, negi dabar tavęs turėsime laukti – auklėtinį paragino 

treneris. 

„Žalgirio“ žvaigždė tingiai užlipo ant svarstyklių. Rodyklė 

sustojo ties 87 kilogramais. Per kelias audringas dienas Valdas 

priaugo net keturis kilogramus. Raudonose nuo nuovargio 

akyse matėsi gėdos ir neapykantos komandai užuomazgos. 

Atokiau stovintys komandos senbuviai, įsitikinę, kad 

Valdano per laisvas dienas keliais kilogramais pasunkėjo,

54 


ėmė juoktis. 

– Eik į komandos bazę, išsimiegok ir kad vakarinėje treniruotėje 

dirbtum taip, lyg tai paskutinis tavo užsiėmimas 

futbolininko karjeroje, – įsakė Zelkevičius auklėtiniui. 

Audringo savaitgalio išvargintas Valdas apsisuko ir tingiai 

nuėjo neplanuoto pogulio. Vakarinėje treniruotėje „Žalgirio“ 

stadione žaidžiant futbolą kairėje aikštės pusėje Valdo nesugebėjo 

sustabdyti nė vienas komandos draugas. Rodos, kad 

futbolininkas klijais prie batelių prisiklijavo kamuolį ir padedamas 

antgamtinių jėgų lengvai maustė priešininkų gynybą. 

Vėliau, kai kamuolys vėl atsidūrė ties kojomis, išsimiegojęs 

Valdano smūgiavo iš toli taip, kad privertė net trenerį aiktelėti 

iš nuostabos. 

– Turi talentą ir esi stiprios sveikatos. Reikėtų šiuos dalykus 

suderinti, o ne alinti save naktinio Vilniaus gyvenimo 

malonumais, – tarstelėjo strategas. 

Žalgirietis tik trūktelėjo pečiais ir toliau rodė, kaip gali 

žaisti, kai to nori. Zelkevičiaus patarimas dėl sveikatos ir 

savęs alinimo iškart išgaravo, kai keturi jaunuoliai po treniruotės 

sėdo į žiguliuką ir nusprendė bent trumpam užsukti į 

„Astoriją“. Bent pasisveikinti su padavėjomis. 

Dramblio kaulo spalvos automobilio VAZ-21007, valstybiniai 

numeriai 0055, istorija prasidėjo Kaune. 1989 metais 

tokias mašinas pagal paskyrimą tą pačią dieną gavo žalgiriečiai 

Stasys Baranauskas, Vidmantas Rasiukas ir Valdas 

Ivanauskas. 

Viengungiui Valdui automobilis reiškė didesnę laisvę ir 

platesnes galimybes užkariaujant naktinį Vilnių bei visas jo 

siūlomas pramogas. Žinia, kad Valdas turi mašiną, akimirksniu 

apskriejo visą komandą bei draugų kompaniją. Netrukus 

ir visas miestas žinojo, kad dramblio kaulo spalvos žiguliukas 

priklauso „Žalgirio“ žvaigždei.


Kartą futbolininkų vairuojamas automobilis sustojo pačiame 

Vilniaus centre, prie Arkikatedros aikštės esančio šviesoforo. 

Sustojo degant raudonai šviesai, o pajudėjo tik po 

geros valandos, kai milicijos darbuotojai žiguliuką su ekipažo 

nariais parvairavo į Antakalnio rajone esančią „Žalgirio“ 

sporto bazę. Negi vairuosi septintuką į artimiausią milicijos 

poskyrį ir dar rašyti protokolą dėl vairavimo išgėrus Gink 

Dieve, futbolo sirgaliai pirštais užbadys. 

Kitą kartą dramblio kaulo spalvos automobiliukas buvo 

paliktas prie „Lietuvos“ viešbučio ir kelias dienas stovėjo 

net neužrakintas, niekieno nesaugomas. Net ir ilgapirščiai 

nedrįso prisiliesti prie „Žalgirio“ žaidėjo turto. Išskirtinio 

šeimininko automobilį atpažindavo dauguma vilniečių, o 

restoranų administratoriai taip pat labai saugojo mašiną 

nuo galimų nelaimių. Būdavo, kai įkaušusi futbolininkų 

kompanija iš „Dainavos“ naktinio klubo sumanydavo 

važiuoti „Žalgirio“ bazės link, juos dažnokai stabdydavo 

milicija ir, matyt, kad praskaidrintų naktinį darbą, automobiliuką, 

pilną linksmai nusiteikusių žalgiriečių, saugiai 

parvairuodavo į komandos bazę Antakalnyje. Po kiekvieno 

didesnio nusižengimo futbolininkai pareigūnams duodavo 

bilietų į rungtynes ir žadėdavo, kad daugiau tokie dalykai 

nesikartos. 

Ivanausko automobiliu naudojosi visa „Žalgirio“ plejada. 

Kai pagrindinė sudėtis išvykdavo žaisti SSRR čempionato 

rungtynių, mašinos rakteliai atitekdavo dubleriams. Septintos 

serijos žiguliukas ilgokai nebuvo patekęs į jokias avarijas, 

tačiau kartą moteris sėdo prie automobilio vairo ir prasidėjo 

nelaimių virtinė. Pirmiausia vieno iš žaidėjų žmona 

įvažiavo į tvorą, vėliau iš automobilio Vilniaus centre buvo 

pavogta magnetola. 1990 metais, baigęs karjerą „Žalgiryje“, 

audringų laikų simbolį Valdas perleido tėvams. Šie pasivažinėjo 

metus dvejus ir pardavė automobilį prekeiviams iš

56 


Rusijos. 

Po sunkios pirmadienio treniruotės Valdano ir kompanija 

sėdo į žiguliuką ir nudūmė į miestą. Taip, Ivanauskas 

buvo vienas komandos lyderių, tačiau už aikštės ribų futbolo 

žvaigždė elgėsi taip, kaip legendinis Airijos futbolininkas 

George’as Bestas, kurio šūkis dar ir šiais laikais yra palaido 

ir neatsakingo sportininko gyvenimo taisyklė: „Galybę pinigų 

išleidžiu gėrimams, paukštytėms ir greitiems automobiliams. 

Likusius tiesiog iššvaistau.“ Taip mėgdavo kartoti 

Bestas ir dėl to niekas ant žaidėjo nepyko. Labiau mylėjo. 

Kaip ir Ivanauską. Kaip ir kitus žalgiriečius. Parduotuvių 

direktoriai, restoranų administratoriai, milicininkai ir daugelis 

kitų profesijų atstovų žalgiriečiams taikydavo didžiules 

nuolaidas ir suteikdavo daugiau privilegijų nei eiliniams 

piliečiams įsigyjant buities daiktą ar smagiai bei turiningai 

leidžiant laisvalaikį. 

„Žalgirio“ treneris Zelkevičius, susitikęs su Kauno „Žalgirio“ 

krepšinio komandos strategu Vladu Garastu, ne kartą 

girdėjo, kad kuo daugiau komanda laimės ir taps žinomesnė, 

tuo sunkiau treneriui bus valdyti žaidėjus. Natūralu, kad 

sunkias treniruotes pakeisdavo linksmos išvykos, pergalės, 

o pralaimėjimus nuplaudavo stipresni gėrimai. 

Tačiau kartą Zelkevičiui trūko kantrybė. 

Prieš 1987 metų išvyką komanda buvo uždaryta „Žalgirio“ 

bazėje ir ruošėsi čempionato rungtynėms, o Ivanauskas net 

dvi dienas ir naktis leido besilinksmindamas mieste. Žaidėjui 

grįžus iš vakarėlių, treneris nusprendė išmesti futbolininką 

iš klubo ir pasirūpinti, kad Valdano sulauktų bent pusmečio 

diskvalifikacijos. 

– Jei pralaimėsime dvikovą Leningrade „Zenit“ ekipai, atleisiu 

tave. Nebėr kantrybės ir jėgų žiūrėti į tai, kaip degraduoji. 

Jau kelias dienas iš eilės žmonės man tik ir sako: „Valdas ūžė


„Astorijoje“, „Dainavoje“ sukėlė muštynes, o paskui dar pateko 

į miliciją.“ Kiek galima – komandos susirinkime prieš išvyką 

į Leningradą ir Maskvą, kur laukė rungtynės su „Dinamo“ 

klubu, Ivanauskui grasino Zelkevičius. 

Trenerio pyktis buvo toks įtikinamas, kad futbolininkas net 

susirūpino. 

– O jei jis rimtai pasielgs, kaip sako – persigando žalgirietis. 

– Tuomet karjerai kaput! 

Po kelių dienų „Žalgiris“ nuvyko į Leningradą. „Zenit“ jau 

dvyliktą minutę išsiveržė į priekį ir lietuvio karjera pakibo 

ant plauko. Valdas išsigando. Žinojo, kad strategas nelinkęs 

juokauti, žinojo, kad tais pačiais metais dėl režimo pažeidimų 

SSRS futbolo federacija diskvalifikavo lietuvio tarnybos 

armijoje draugą Valerijų Brošiną. Žinojo, kad iki galimos 

karjeros pabaigos buvo likusi daugiau nei valanda. Reikėjo 

kuo greičiau imtis veiksmų. 

Po kelių minučių viskas apsivertė aukštyn kojomis ir tolesni 

veiksmai aikštėje privertė ne tik aikčioti į Leningrado 

stadioną susirinkusius „Zenit“ gerbėjus, bet ir Zelkevičių 

permąstyti Ivanausko ir komandos santykius. Per vieną iš 

„Žalgirio“ atakų, pakėlus kampinį, Ivanauskas nukreipė galva 

kamuolį į šeimininkų vartus. Prie iš džiaugsmo šokinėjančio 

lietuvio pribėgo kone visa „Žalgirio“ komanda ir ėmė 

bučiuoti futbolininkui galvą. Dar po kelių minučių komandos 

neklaužada tolimu smūgiu išvedė vilniečius į priekį ir Zelkevičiaus 

veidas apsiblausė. Planas sutramdyti režimą laužantį 

futbolininką strimgalviais lėkė šuniui ant uodegos. Lietuvių 

pergalę prieš „Zenit“ įtvirtino dar vienas tikslus žalgiriečių 

smūgis. Trys vienas ir tai reiškė, kad Valdano toliau lieka 

komandoje. 

Po rungtynių persirengimo kambaryje komandos draugai 

padavė mačo didvyriui mineralinio butelį. 

– Ką čia duodat jam Atneškit Valdui tikro gėrimo. Juk dar

58 


laukia sunki išvyka į Maskvą, – nuskambėjusią repliką palydėjo 

juoko banga. 

Tik treneris nesijuokė. Jam neliko nieko kita, kaip tik darkart 

susitaikyti su futbolininko pasirinktu gyvenimo būdu. 

Jei Zelkevičius būtų sumanęs uždėti apynasrį ekipos lyderiams, 

galbūt jie būtų spjovę į „Žalgirį“ ir palikę komandą. 

Taip būtų pasielgęs ir Ivanauskas, kuriam po sunkių metų 

Maskvoje Vilnius buvo gaivaus oro gurkšnis, pripažinimo ir 

šlovės vieta. 

1987-ieji Vilniaus „Žalgiriui“ buvo geriausi metai klubo 

istorijoje. Klubas laimėjo universiadą, surengtą Jugoslavijoje, 

bei užėmė trečią vietą SSRS futbolo čempionate. Namų 

rungtynes Vilniaus „Žalgirio“ stadione dažnai žiūrėdavo 

krepšinio žvaigždės Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, 

Rimas Kurtinaitis. Paskui pasibaigus rungtynėms žymiausi 

krepšininkai ir futbolininkai vakarodavo „Lietuvos“ 

viešbučio 22-ame aukšte įsikūrusiame bare. 

Prieš pat studentų žaidynes įvyko toks nutikimas. Liepos 

mėnesį su ekipa į Jugoslaviją turėjo vykti ir Ivanauskas, tačiau 

po vieno nakties nuotykio žaidėjo dalyvavimas universiadoje 

pakibo ant plauko. 

Likus mažiau nei mėnesiui Valdas su komandos draugu 

Igoriu Pankratjevu nusprendė atšvęsti „Žalgirio“ pergalę 

„Astorijos“ restorane ir įsivėlė į muštynes. Vaikinai mažumėlę 

pervertino savo jėgas: jie buvo tik dviese, o kitoje pusėje 

peštukų – arti dešimties. Restorane kilusias muštynes sutramdė 

milicija ir dauguma incidento dalyvių atsidūrė artimiausiame 

milicijos poskyryje. Kitą rytą žalgiriečiai paprašė 

milicininkų leisti paskambinti vienam žmogui. 

– Vacy, gelbėk, pakliuvome į bėdą. Aš ir Igoris susimušėme 

„Astorijoje“ ir dabar esame N-ajame milicijos poskyryje, 

– komandos kapitonui Vaclovui Jurkui pasakojo Ivanauskas.


„Žalgirio“ kapitonas sėdo į automobilį ir po kelių minučių 

milicijos poskyryje išvydo apgailėtiną vaizdelį: kameroje sėdėjo 

du suplėšytais ir kruvinais drabužiais vilkintys žalgiriečiai. 

– Ką darysime su jais – milicininkas paklausė „Žalgirio“ 

kapitono. 

– Nieko. Negadinkite vaikinams karjeros. Kitą mėnesį jie 

žais universiadoje. Jei surašysite protokolą ir patrauksite vyrus 

baudžiamojon atsakomybėn, šį turnyrą matys kaip savo 

ausis, – situaciją milicininkams paaiškino Jurkus. 

Pareigūnai dar spyriojosi, bet iš triukšmautojų išgirdę, kad 

tai pirmas ir paskutinis kartas, sutiko mainais už bilietus į 

„Žalgirio“ rungtynes paleisti žaidėjus ir nutylėti slogų faktą. 

Liepos pradžioje sostinės klubas beveik stipriausios sudėties 

išvyko į universiadą Jugoslavijoje. Ten „Žalgirio“ pagrindu 

sudaryta SSRS studentų rinktinė nukeliavo iki finalo. 

Kovoje dėl aukso medalių žalgiriečiai 5:0 sutriuškino Pietų 

Korėjos rinktinę ir tapo laimėtojais. 

Ivanauskui, kitaip nei Narbekovui, kuris įmušęs šešis įvarčius 

tapo rezultatyviausiu turnyro žaidėju, išvyka nenusisekė. 

Jau pirmose rungtynėse Valdas gavo traumą ir į ekipos 

sudėtį grįžo tik per pusfinalį ir finalą. 

Nesėkmės ištiktas Valdas liūdesį ėmė malšinti cigarečių 

dūmais. Šalia nebuvo nei astorijų, nei dainavų ir surūkomų 

cigarečių kiekis per dieną didėjo, tad iš Zagrebo į Vilnių beveik 

dvidešimt vienų metų futbolininkas grįžo išsiugdęs dar 

vieną savybę – priklausomybę nuo nikotino. 

Universiados rungtynes stebėjo geriausių Europos futbolo 

klubų skautai ir vėliau kai kuriems futbolininkams pasiūlė 

įspūdingas sutartis. 

Pagrindinės Jugoslavijos rinktinės žvaigždės Dejanas Savičevičius, 

Darko Pančevas, Robertas Prosinečkis, Draganas 

Stojkovičius pasibaigus universiadai pateko į didžiųjų klu-

60 


bų akiratį ir po kelerių metų sukirto rankomis su „Milan“, 

Milano „Inter“, Madrido „Real“ ar „Marseille“ ekipomis. Jugoslavų 

futbolininkų mažiausia kontrakto suma siekė penkis 

milijonus JAV dolerių. 

O juk šiuos vaikinus „Žalgiris“ įveikė grupės rungtynėse 

rezultatu 1:0. Tai buvo menka paguoda, žinant, kad visiškai 

šalia buvusi reali galimybė susitarti su futbolo skautais ir 

vėliau išvykti į stipriausius Europos klubus būtų žlugusi dėl 

sovietinio režimo – sportininkams iki 27 metų SSRS neleido 

žaisti už šalies ribų. Po triumfu pasibaigusios universiados 

žalgiriečiams buvo skirti tarptautinės klasės sporto meistrų 

vardai. 

Universiados nugalėtojų šėlionės namie užtruko ne vieną 

dieną. Treneriui Zelkevičiui ir vėl teko gerokai pavargti, kol 

komanda grįžo į įprastą treniruočių ritmą. „Žalgirio“ bazėje 

nuolat skambėdavo grasinimai, kad vienas ar kitas futbolininkas 

dėl režimo pažeidimo bus išmestas lauk, tačiau likę 

žaidėjai užstodavo nusidėjėlį, sakydami, jog tai paskutinis 

kartas. Ir iš tikro vieniems tokie kartai buvo paskutiniai, o 

Ivanauskui paskutiniai kartai tęsėsi iki 1990 metų, kol jis 

visiškai paliko Vilnių. 

Europinio lygio „Žalgiris“ 1987 metais SSRS čempionate 

nusitaikė kovoti dėl prizinės vietos ir teisės žaisti Europos 

futbolo turnyruose. Baigiantis pirmenybėms vilniečių laukė 

išvyka į Donecko „Šachtar“ ir Dnepropetrovsko „Dnepr“ stadionus, 

o iki bronzos medalių trūko vos vieno taško. Pirmose 

išvykos rungtynėse Ivanauskas iš 28 metrų pasiuntė kamuolį 

į viršutinį vartų kampą ir išplėšė pergalę prieš „Šachtar“ 

rezultatu 2:1. Iki mačo pabaigos likus kelioms minutėms teisėjas 

vaikiną nubaudė geltonąja kortele. Už kalbas! 

Burnojo Valdas specialiai. Jis tik ir laukė akimirkos, kai 

arbitras perspės, kad nereikia ginčytis, nes jei dar kartą taip 

įvyks, futbolininkas prieš save išvys perspėjimo ženklą. Tik


teisėjas taip padarė, lietuvis kitoje atakoje praradęs kamuolį 

užsipuolė arbitrą ir užsidirbo kortelę. 

– Ačiū. Tu – tikras vyras, – pamanė ką tik nuobaudą gavęs 

lietuvis ir šypsodamasis nubėgo savo vartų link. 

Mačo baigtis buvo aiški, o Ivanauskui trūko tik vienos kortelės, 

kad dėl jų kiekio turėtų praleisti nieko nelemiančias paskutines 

pirmenybių rungtynes. Bronza kišenėje. Lemiamas 

bronzinis įvartis – jo sąskaitoje. Ko daugiau norėti Poilsio! 

Paskutinė 1987 metų išvyka į rungtynes buvo ypatinga. 

Vyrai prieš baigiamąją čempionato dvikovą atsipalaidavo ir 

uždrausti dalykai tapo prieinami: Dnepropetrovske žalgiriečių 

laukė baseinas, draugiškas pasisėdėjimas prie stipresnio 

gėrimo butelio ir net atviras kortavimas iš pinigų. Lietuviai 

pirmą kartą iškovojo bronzos medalius ir rungtyniaus Europoje, 

o pergalingą įvartį su „Šachtar“ įmušusiam Ivanauskui 

komandos draugai ta proga priklijavo Bronzinės Kojytės pravardę. 

Bronzinė Kojytė Dnepropetrovske ilsėjosi ir džiaugėsi 

visais tą akimirką suteiktais gyvenimo malonumais. Paskutinį 

1987-ųjų futbolo čempionato mačą „Žalgiris“ pralaimėjo 

1:2. Komanda į Lietuvą grįžo pirmą kartą istorijoje laimėjusi 

SSRS čempionato bronzos medalius. Oficialiai pasveikintų ir 

ąžuolo vainikais pasipuošusių sportininkų laukė atostogos. 

– Valdai, mes juk susitarėme. Jei paslysi, gali būti, kad tarp 

mūsų tau vietos neliks, – perspėjo auklėtinį Zelkevičius. 

– Sezonas jau baigėsi ir po atostogų į komandą grįšiu puikios 

formos, – treneriui pažadėjo futbolininkas. 

Pasibaigus bronziniam sezonui visas naktinis gyvenimas 

vėl sukosi aplink jaunąją „Žalgirio“ kartą. Dvidešimt vienų 

metų Valdas su geriausiu draugu Pankratjevu tarpsezonį 

praleido audringai: Vilnių savaitei išmainė į Klaipėdą, o 

grįžę iš pajūrio toliau mėgavosi šlove. „Lietuvos“ viešbučio 

viršuje esančiame naktiniame klube kone kiekvieną vakarą 

didžėjaujantis Žilvinas Žvagulis futbolininkų užsakymu gro-

62 


davo merginoms dainas, sirgaliai džiaugdavosi būdami su 

savo dievukais. Taip prabėgo trumpos komandos tarpsezonio 

atostogos ir prasidėjo pasirengimas 1988 metų futbolo 

čempionatui. Vilniaus „Žalgiris“ išvyko į stovyklą netoli Krymo 

esančiame Adleryje. 

– Berniukai, žiūrėkite, mūsų žvaigždė grįžo papilnėjęs. 

Kaip jis dabar bėgios Tokiam tvirtam vaikinukui tik vartuose 

arba geriausiu atveju gynyboje vietos atsirastų, bet dabar, 

kai šios pozicijos aikštėje užimtos, teks Valdą išbraukti 

iš ekipos startinės sudėties, – puolėją gąsdino Zelkevičius. 

Vos per kelias savaites Ivanausko svoris smarkiai šoktelėjo 

nuo 85 iki 94 kilogramų. Reikėjo atsikratyti devynių kilogramų. 

Su treneriais buvo sutarta, kad po savaitės žaidėjo svoris bus 

toks pats, kaip ir 1987 metų futbolo sezono pabaigoje. Priešingu 

atveju Bronzinė Kojytė neteks vietos startinėje sudėtyje. 

Valdui šis laikotarpis įsiminė kaip Adlerio košmaras. Komanda, 

baigusi rytinę ar vakarinę treniruotę, žaisdavo kortomis, 

ilsėdavosi, o sportinį režimą per atostogas daugiau 

nei kiti laužęs Valdas plušo vienas. Pagal sudarytą fizinio 

pasiruošimo programą vaikinas kasdien turėjo atsikratyti 

daugiau nei kilogramo. Po savaitės futbolininkas, stebimas 

draugų ir trenerių, užlipo ant svarstyklių. Rodyklė sustojo 

ties 82,5 kilogramo. 

Po stovyklos Adleryje „Žalgiris“ išvyko į draugišką turnyrą 

Maroke. Kontrolinėse rungtynėse su Maroko klubu lietuvis 

šiurkščiai atakavo priešininką. Arbitras pastebėjo pražangą 

ir nedvejodamas parodė geltonąją kortelę. Valdas kažką 

burbtelėjo ir nubėgo į žalgiriečių aikštės pusę. Dar po kelių 

akimirkų Ivanauskas, vėl bandydamas atimti kamuolį, nugriovė 

marokietį. Teisėjas, matydamas, kad lietuvis nesivaldo, 

prieš akis iškėlė antrą geltonąją kortelę ir jau rengėsi 

pašalinti sportininką iš aikštės, tačiau nespėjo.


– Už ką!. – pamatęs antrą geltonąją kortelę, suriko Valdas. 

– Kaip tu drįsai!. 

Paskutiniuose žodžiuose nuaidėjęs skausmas ir pagieža 

visiems žalgiriečiams pervėrė širdis. Komanda, gerai pažįstanti 

lietuvį, jautė, kad šis epizodas arbitrui gerai nesibaigs. 

– Tuoj bus cirkų. Tuoj pasilinksminsime, – laukdami įvykių 

atomazgos aikštėje persimetė „Žalgirio“ treneriai. 

Arbitras ruošėsi geltonąją kortelę pakeisti raudonąja ir išvaryti 

futbolininką iš aikštės, bet Valdas, prieš akis išvydęs 

antrą įspėjimą, įtūžo ir puolė teisėją. Šis, pamatęs krauju 

paplūdusias futbolininko akis, pasileido išėjimo iš stadiono 

link. Iki saugios užuovėjos bėgti reikėjo kone šimtą metrų. 

Lėkdamas arbitras dar sugebėjo parodyti besivejančiam lietuviui 

raudonąją kortelę ir taip pašalinti iš aikštės, tačiau 

situacija nė kiek nepagerėjo. 

Lietuvis tik dar labiau įsismarkavo ir artinosi prie dvikovos 

teisėjo. 

– Pagauk jį, buliau! Iš kairės bėk! Pagauk! – Valdą ragino 

komandos draugai. 

Į stadioną susirinkę žiūrovai stojosi iš vietų ir lyg kokioje 

koridoje ar gladiatorių dvikovoje ėmė reikalauti žmogaus su 

švilpuku teismo. 

Nežinia, kaip būtų pasibaigę vargšui arbitrui ir ką jis 

būtų iškentęs, jei išėjimas iš stadiono ir rungtynių apsaugos 

vyrukai būtų buvę bent dvidešimčia metrų toliau. Bėgantysis 

smuko lauk, o įtūžusį puolėją sustabdė apsaugos 

darbuotojai. 

Pasibaigus dvikovai Valdas ilgokai klausinėjo trenerių, už 

ką jam buvo parodytos kortelės. Šie patarė ateityje nesivelti 

į ginčus su arbitrais, tačiau patarimai jaunuoliui įėjo pro vieną, 

o išėjo pro kitą ausį. 

1988 metų Seulo olimpiadą Ivanauskas stebėjo per televizorių, 

nors rinktinės trenerio Anatolijaus Fiodorovičiaus By-

64 


šovieco kvietimu dalyvavo olimpinės rinktinės pasiruošimo 

stovykloje, žaidė kontrolinius mačus ir planavo vykti į pirmą 

savo olimpiadą Pietų Korėjoje. Nepavyko. Viltys patekti 

į vasaros žaidynes žlugo per paskutinę būsimų olimpiečių 

stovyk lą 1988 metų birželio mėnesį Suchumyje, Gruzijoje. 

Ivanauskas šimtu procentu buvo įsitikinęs, kad jam olimpiečių 

gretose atsiras vieta. Tokiu trenerio sprendimu neabejojo 

ir kitas žalgirietis Baranauskas, pasirengimo ciklo 

metu per dvejas rungtynes įmušęs du įvarčius. Tačiau paskutinės 

stovyklos įvykiai žaidėjų įsitikinimus nupūtė kaip vėjas 

rudeninius lapus. 

Pasibaigus stovyklai kai kurie futbolininkai, kad galėtų 

grįžti namo, skrydžių į Maskvą ar Kijevą laukė kelias paras, 

o kad neprailgtų, pliekė kortomis, aplankė vieną kitą restoraną, 

kepė šašlykus ir ragavo gruzinišką vyną. 

Vieną sykį lėktuvų skrydžių belaukiantys devyni pretendentai 

į olimpinę rinktinę linksminosi iki paryčių. Saulei patekėjus, 

juos ne pačios geriausios būklės pamatė rinktinės 

gydytojas, turintis kandidatus išlydėti į oro uostą. Žinia apie 

vaikinų nuotykius Suchumyje pasiekė ir trenerio Byšovieco 

ausis, tačiau futbolininkai buvo tikri, kad šis viską supras, 

juk vakarėlis vyko pasibaigus stovyklai. 

– Na, pasilinksmino, nieko čia baisaus neįvyko. Nesijaudinkim, 

viskas gerai. Juk ne per rungtynes ar treniruotes 

vyną gėrėme, – Ivanauskui kartojo Maskvos „Dinamo“ žaidėjas 

Viktoras Losevas. 

– Aišku, nėra ko jaudintis, juk irgi esame žmonės, – prieš 

atsisveikindamas oro uoste draugui pritarė lietuvis. 

Po kelių savaičių Ivanauskas su Baranausku vos neišvirto 

iš kojų. Olimpinės rinktinės treneris Byšoviecas šių dviejų 

lietuvių neįtraukė į rinktinės sąrašą, bet iš „Žalgirio“ į 

komandą pateko Janonis ir Narbekovas. Žalgiriečiams komandos 

draugai nepavydėjo, tačiau niekaip nesuprato, kaip


į rinktinę buvo pakviestas visiškai su ekipa nesitreniravęs 

Azerbaidžano Baku „Neftči“ žaidėjas Igoris Ponomoriovas 

ar lietuvių konkurentu nelaikytas Dnepropetrovsko „Dnepr“ 

futbolininkas Vadimas Tiščenka. 

– Stasy, mus pardavė už trisdešimt sidabrinių. Juk į rinktinę 

vietoj tų dviejų žaidėjų turėjome patekti mes. Ir kvailiui 

aišku, kad ne už ačiū šios personos skris į olimpiadą. 

Treneris pardavė mūsų vietas, – tokio paties likimo draugui 

kartojo Ivanauskas. 

Lietuvio nesugniuždė toks smūgis į paširdžius. Taip, olimpinės 

rinktinės trenerio sprendimas nustebino, tačiau taškas 

šioje istorijoje ilgokai nebuvo padėtas. Futbolininkas 

prisiekė išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių nedalyvavo 1988 

metų olimpiadoje, ir jau būdamas treneris vienoje komandos 

stovyklų Turkijoje susitikęs Byšoviecą paklausė, kodėl nebuvo 

paimtas į rinktinę. 

– Valdai, nepyk, negaliu tau pasakyti, kodėl taip pasielgiau, 

– vietoj tikslaus ilgai laukto atsakymo Ivanauskas išgirdo 

tokius SSRS olimpinės futbolo rinktinės trenerio žodžius. 

1989 metais Ivanauską SSRS futbolo specialistai įtraukė į 

simbolinę SSRS trečią pagal pajėgumą rinktinę. Lietuvis dėl 

vietos tikroje komandoje kovojo tik su dviem varžovais. Po 

1988 metų Europos futbolo čempionato, kur SSRS ekipa, vadovaujama 

Valerijaus Lobanovskio, užėmė antrą vietą, rinktinė 

buvo viena stipriausių per visą valstybės gyvavimo laikotarpį. 

Netrukus komanda pradėjo ruoštis 1990 metais Italijoje 

vyksiančioms pasaulio pirmenybėms ir treneris Lobanovskis 

į pirmą stovyklą pakvietė emocinį „Žalgirio“ lyderį. Šalies 

čempionatas jau buvo pasibaigęs ir Vilniaus klubo žaidėjai 

po sėkmingo sezono išvyko atostogauti į Barbadosą, o Ivanauskas 

rinktinės stovykloje Kijeve ruošėsi pirmam atrankos 

mačui su Austrijos komanda.

66 


Vos atvykęs į stovyklą, lietuvis pamatė, kad įsitvirtinti 

SSRS rinktinėje praktiškai neįmanoma. Buvo įprasta, kad 

SSRS komandai atstovaudavo keturiolika „Dinamo“ auklėtinių. 

Atrankos rungtynėse su Austrija Ivanauskas žaidė vieną 

kėlinį, tačiau po mačo sulaukė pasiūlymo su rinktine skristi į 

Kuveitą žaisti komercinių rungtynių. Draugiškoje kovoje Kuveite 

lietuvis įmušė įvartį ir nuaidėjus finaliniam švilpukui 

iš Lobanovskio išgirdo pasiūlymą Vilniaus „Žalgirį“ iškeisti į 

Kijevo „Dinamo“. 

– „Žalgiris“ – gera komanda, bet tau reikia tobulėti ir tai 

geriausia daryti žaidžiant „Dinamo“ klube. Turi talentą žaisti 

geriausiuose planetos futbolo klubuose, tačiau jį reikia 

ugdyti. Patikėk, Kijevas – geriausia vieta tobulėti, – įtikinėjo 

lietuvį Lobanovskis. 

– Man reikia pagalvoti. „Žalgiris“ yra mano komanda ir iš 

karto negaliu pasakyti, ar noriu pereiti į „Dinamo“, – atsakė 

Ivanauskas. 

Lobanovskis dar priminė, kad praūžus žiemos šventėms 

lietuvis su rinktine toliau ruošis 1990-ųjų pasaulio čempionatui 

ir vyks į mėnesį truksiančią stovyklą Italijoje. 

Kad pereitų į geriausią SSRS klubą, Valdui nieko netrūko. 

Ištarus „taip“, karjera būtų pasikeitusi kardinaliai, tačiau 

prieš tai žaidėjas turėjo pasikalbėti su Zelkevičiumi. Iki 

rinktinės žiemos stovyklos Italijoje pradžios futbolininkas 

nesusitiko su „Žalgirio“ treneriu, tad pas Lobanovskį skrido 

vis dar neturėdamas konkretaus atsakymo. 

Rinktinės stovykla Italijoje truko visą 1990 metų sausį. Jai 

pasibaigus, Kijevo komandos treneris dar kartą tarstelėjo 

lietuviui laukiantis, kada šis žalios ir baltos spalvų aprangą 

iškeis į mėlyną-baltą. 

– Nežinau, – tik tiek per antrą pokalbį Lobanovskio paklaustas, 

kaip planuoja karjerą, išlemeno žalgirietis. 

Rinktinės strategas patarė lietuviui pagalvoti ir iki kitos


stovyklos apsispręsti, ar nori žaisti Kijeve. 

– Mane vilioja Lobanovskis. Žada didžiulę karjerą ir geresnes 

sąlygas. Iš pradžių pagyvenčiau Kijevo „Dinamo“ 

sporto bazėje, o paskui duotų butą, automobilį. Čia, „Žalgiryje“, 

visus deficitinius daiktus ir paskyras gaunu paskutinis. 

Iki šiol laukiu, kada gausiu butą. Visi jau turi, o aš, 

matyt, kaip viengungis gyvenamojo ploto turiu laukti ilgiausiai. 

Manau, būtų geriausia, jei palikčiau komandą ir 

pereičiau į Kijevą, – Vilniuje sutikęs Zelkevičių prasitarė 

SSRS rinktinės kandidatas. 

Vilniečių strategas buvo kitos nuomonės ir sugebėjo perkalbėti 

Valdą, kad skubotai nepaliktų „Žalgirio“. 

– Jei nori žaisti 1990 metų pasaulio futbolo čempionate 

Italijoje, turi būti Kijevo „Dinamo“, o ne Vilniaus „Žalgirio“ 

žaidėjas. Paskutinį kartą sakau: pradžioje gyvensi klubo 

bazėje, paskui gausi butą. Daugiau neprašysiu pereiti pas 

mane. Čia tavo paskutinis šansas, – kitoje rinktinės stovykloje 

Lobanovskis dar kartą kalbino lietuvį, bet šis pabūgo 

permainų. 

Apie tvarką Kijevo „Dinamo“ klube buvo kuriamos legendos. 

Lobanovskio auklėtiniai beveik vienuolika mėnesių per 

metus gyvendavo nuolat įsitempę. Trenerio metodika buvo 

paremta didžiuliu fiziniu ir psichologiniu krūviu, o tai atlaikydavo 

ne kiekvienas. Tie, kurie ištverdavo Lobanovskio treniruočių 

sistemą, būdavo daugeliu žaidimo aspektų stipresni 

už kitus. Tačiau pasitaikė ir tokių, kurių karjera „Dinamo“ 

ekipoje nesusiklostė. 

„Žalgiryje“ Ivanauskas jautėsi saugus ir užtikrintas, kad 

pažeidus tvarką Zelkevičius iškart neišmes iš komandos. 

„Dinamo“ klube Lobanovskis už tokius nusižengimus, matyt, 

neglostytų paplaukiui. Be to, atmintyje vis dar buvo gyvi

68 


kartūs prisiminimai, kai 1984-aisiais teko išvykti į Maskvos 

CSKA. 

Per penkerius metus Ivanauskas subrendo ir buvo vienas 

ryškesnių SSRS futbolininkų, bet pakeisti klubą karjeros viduryje 

jėgų neužteko. Gal lietuvio keliai po žingsnio į Ukrainą 

būtų pasukę ne į Austriją, o, kaip ir daugumos Kijevo 

„Dinamo“ futbolininkų, į Italiją ar Ispaniją.. Tokios dvejonės 

sportininką kankino dar kelerius metus, kai pasakė „ne“ 

SSRS rinktinės treneriui ir tvirtai nusprendė likti „Žalgiryje“. 

Lobanovskis lietuviui neliko skolingas – nedvejodamas 

išbraukė iš rinktinės sąrašo.

valdas ivanauskas. - 15min.lt

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?