valdas ivanauskas. - 15min.lt

ŽAIDIMAS GYVENIMU 17
– Už ką mane taip Kuo nusikaltau
Tačiau vietoj atsakymo dažniausiai būdavo trumpa tyla,
o paskui pasipildavo dar daugiau priekaištų, esą negalima
draskyti akių arbitrams, nes jie visada teisūs, esą jis dar jaunas
ir reikia su viskuo sutikti, mažiau karščiuotis ir laikyti
liežuvį už dantų. O tylėti Valdui ne visada sekėsi. Kartais
dvylikametis arbitrus siųsdavo velniop nė nemirktelėdamas.
Psichologinis teroras tęsėsi beveik metus, bet visos pastangos
pervilioti Ivanauską į sporto mokyklą ėjo perniek.
Tuomet mokyklos reputacija buvo tragiška. Būdavo, kad
sportininkai po rungtynių gerokai pasilinksmindavo ir paskui
visos Kauno ilgaliežuvės kalbėdavo, kaip N sporto mokyk los
komandos vaikinai alų gėrė, rūkė ir mergaites gaudė.
– Viskas bus gerai. Jie mūsų nepalauš, – savo auklėtiniui
nuolat kartojo treneris.
Tačiau vėliau, norėdamas išvengti nesusipratimų, Oniščiukas
vis dėlto suderėjo su sporto funkcionieriais, kad auklėtinis
kartais žais jų vaikų komandoje įvariomis pavardėmis:
Grigaičio, Sakalausko ir Petraičio. Laikydamasis taikaus susitarimo
Ivanauskas žaidė skirtingomis pavardėmis ir aistros
dėl perėjimo į sporto mokyklą nurimo.
Antras „Odinio kamuolio“ futbolo turnyras ir antra galimybė
laimėti pirmą titulą subliūško, kai per vienas rungtynes
iš poros metrų spirtas varžovo kamuolys pataikė Ivanauskų
vienturčiui į nosį ir kraujas taip ėmė plūsti, tarsi būtų sugriuvusi
didžiulė vandens elektrinės užtvanka.
– Uppssss... blogai. Viskas baigta, – po smūgio suvokė Valdas.
– Nepakęsiu skausmo. Jau antrą kartą man taip.
Baigta buvo nosiai. Ji lūžo jau antrą kartą. Vaikystėje žaidžiant
ledo ritulį lūžus pirmąsyk, vargais negalais pavyko
atkurti nosies pertvarą, o kaip bus dabar ir kiek teks ištverti,
futbolininkas net pagalvoti bijojo.