valdas ivanauskas. - 15min.lt

ŽAIDIMAS GYVENIMU 35
Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje apie Vilniaus
„Žalgirį“ žinojo visos Lietuvos sporto aistruoliai. Sostinės
futbolo klubas kurti šlovę Sovietų Sąjungoje pradėjo
antrojoje šalies lygoje ir pamažu kopė aukštyn.
Vėliau, devintojo dešimtmečio pradžioje, lietuviai, vadovaujami
Benjamino Zelkevičiaus, susikūrė realią progą iš
pirmosios lygos patekti į aukščiausiąją. Vilniečių rungtynes
centriniame miesto stadione žiūrėdavo arti aštuoniolikos
tūkstančių žmonių. Po varžybų dalis sirgalių traukdavo į sostinės
Gedimino prospektą ir švęsdavo pergales.
Iš plačiosios tėvynės atvykęs komandos treneriai stebėdavosi
ir kalbėdamiesi su Zelkevičiumi prasitardavo:
– Pas jus čia Brazilija. Tiek daug vėliavų ir triukšmo dar
niekur neteko matyti.
Zelkevičius tik pritariamai linktelėdavo ir išlydėjęs svečius
dažnai užsukdavo į saugumo institucijas.
Reikalas ideologiškai pagrįstas – „Žalgiris“ neauklėjo publikos
ir po rungtynių atsirasdavo vis daugiau tautiškai nusiteikusių
sirgalių, kurie net drįsdavo Gedimino prospekte
nevalstybinę trijų spalvų vėliavą iškelti ar liaudiškas dainas
traukti. Kur tai matyta! Tačiau kiekviena diskusija baigdavosi
tuo, kad saugumiečiai įsitikindavo, jog sirgaliai – ne komandos
trenerio reikalas, palinkėdavo „Žalgiriui“ sėkmės ir
paleisdavo strategą.
Sėkmė vilniečius susirado devintajame dešimtmetyje.
1981-aisiais pasibaigusiame SSRS pirmosios lygos čempionate
„Žalgiris“ užėmė šeštą vietą. Dar po metų žalgiriečiai
laimėjo pirmosios SSRS lygos pirmenybes ir prasimušė į
aukščiausiąją šalies futbolo lygą.
Prireikė ketverių metų, kad Zelkevičiaus suformuotas Vilniaus
„Žalgiris“ galų gale 1983-iaisiais patektų į stipriausiųjų
elitą. Tačiau debiutinio sezono tarp SSRS treneris taip ir
nepamatė. Prieš pat jo pradžią sostinės ekipoje kilo nesu-